A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Šią žiemą teisingai atsikratyti perdegusiomis taupiosiomis lemputėmis kvies žinomo menininko Rimo Valeikio kurtos kalėdinės atvirutės. Lankomiausias sostinės vietas jau pasiekė 15 tūkst. nemokamai dalinamų menininko darbų. Šiomis atvirutėmis energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuojanti „Ekošviesa“ siekia priminti, kad perdegusias tokias lemputes reikia atiduoti perdirbti.

„Stengiuosi būti draugiškas aplinkai, namuose naudoju tik taupiąsias lemputes, tačiau iki šios akcijos nežinojau, kad jas reikia perdirbti. Panaudotas lemputes tiesiog kaupiau namuose, na, o dabar, tikrai nunešiu jas į surinkimo punktą, – sako R. Valeikis. – Labai džiaugiuosi tokiomis iniciatyvomis, kurios skatina rūpintis gamta. Pats stengiuosi kuo mažiau vartoti ir palikti šiukšlių. Nemanau, kad nustekenus Žemę bus labai paprasta persikraustyti gyventi į Marsą, ko aš ir visai nenoriu.“

Kalėdinėse „Ekošviesos“ atvirutėse vaizduojamas ant banginio plaukiantis pingvinas, besistengiantis pristatyti nebeveikiančią taupiąją lemputę ten, kur jai ir vieta – į surinkimo punktą. Ir visai nesvarbu, kad Kalėdos. Rimo Valeikio teigimu, atvirutėje vaizduojamas pingvinas turėtų paskatinti žmones veikti, įrodyti, jog net ir būdamas nedidele visuomenės dalimi, gali nuveikti reikšmingų darbų planetos labui.

Socialinei akcijai skirtas Rimo Valeikio atvirutes galima rasti lankomiausiose Vilniaus vietose: UAB „Amber food“ priklausančiuose restoranuose („Charlie pizza“, „La Crepe“, „Katpėdėlė“), kavinėse „Coffee inn“, Vilniaus centre bei Ukmergės g. esančiuose greito maisto restoranuose „Mc Donald‘s“, kino teatre „Pasaka“, daugelyje kitų Vilniaus centre ir Senamiestyje įsikūrusių barų bei kavinių.

„Tikimės, jog žaismingos ir spalvotos atvirutės atkreips visuomenės dėmesį ir informuos, kad taupiąsias lemputes perdirbti yra būtina, – teigia VšĮ „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė. – Šiose lemputėse esantis, nors ir minimalus, gyvsidabrio kiekis yra pavojingas aplinkai: teršia vandenį, žemę bei augmeniją. Dėl šios priežasties perdegusios taupiosios lemputės negali būti išmetamos kartu su buitinėmis atliekomis, bet turi būti atnešamos perdirbti.“ T. Ruželė primena, jog panaudotas taupiąsias lemputes reikėtų atnešti į specialius surinkimo punktus, esančius visoje šalyje.

Jau kelerius metus 46-iuose šalies miestuose veikia daugiau nei 150 tokių punktų, kuriuose priimamos energiją taupančios lemputės. Specialių dėžučių energiją taupančioms lemputėms rinkti yra prekybos tinklo „Senukai” parduotuvėse (40 dėžučių), buities technikos tinklo „Topo centras“ parduotuvėse (21 dėžutė), Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatoriaus „Lesto“ klientų aptarnavimo centruose (40 dėžučių).

„Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės yra atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį, o stiklą perdirba antriniam panaudojimui. Elektrą taupančių lempučių surinkimo punktų adresai skelbiami interneto svetainėje www.ekosviesa.lt

Atėjus šaltajam, o kartu ir tamsiajam metų laikui, buities technika prekiaujančiuose centruose prekyba lemputėmis išauga keliais kartais. Prognozuojama, kad šių metų pradžioje iš prekybos išėmus kaitrines lemputes, per paskutinius metų mėnesius ypač augs elektros energiją taupančių lempučių pardavimai.

„Lapkritį ir gruodį, kai dienos yra trumpiausios, įvairių tipų lempų ir lempučių parduodame 3-4 kartus daugiau nei, pavyzdžiui, gegužę ar birželį, – sako bendrovės „Senukų prekybos centras“ komunikacijos projektų vadovė Laima Petraitytė. – Tokiu metu žmonės dažniausiai renkasi didesnės galios lemputes, įvertindami ant pakuotės nurodomus vatus, kaip pagrindinį parametrą.“ Ji priduria, jog renkantis lemputes svarbus ne tik galingumas, bet ir skleidžiamas šviesos srautas (matuojamas liumenais – Lm).

Taip pat stebima tendencija, kad vis dažniau, kaip viena iš alternatyvų kaitrinėms lemputėms, perkamos taupiosios lemputes. Jos šviečia beveik 15 kartų ilgiau nei kaitrinės, naudoja 5 kartus mažiau elektros energijos ir šviesa paverčia net 80-90 proc. sunaudotos energijos. Per metus standartinei lietuvių šeimai taupiosios lemputės leidžia sutaupyti iki 250 Lt. Pasak L. Petraitytės, iš elektros energiją taupančių lempučių populiariausios 15-25 W, mažų gabaritų, spiralės formos. Be to, kai kurie pirkėjai renkasi taupiąsias halogenines lemputes, kurios savo forma ir funkcija idealiai atitinka buvusias įprastas kaitrines lemputes. Prekybos centruose „Senukai“ taupiųjų lempučių pardavimai sudaro apie 30 proc. visų lempučių pardavimų.

Lietuvoje perdegusių taupiųjų lempučių priežiūra besirūpinančios VšĮ „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė atkreipia dėmesį, kad nors šios lemputės tarnauja ilgiau, tačiau perdegusias būtina saugiai ir teisingai atiduoti į specialius punktus, iš kurių jos išvežamos perdirbti. „Kiekvienoje taupiojoje lemputėje yra 5 mg gyvsidabrio. Tai pakankamai mažas kiekis, nekeliantis pavojaus mūsų sveikatai, tačiau, jei vienoje vietoje sudužtų kelios dešimtys tokių lempučių, kiltų realus pavojus tiek mūsų sveikatai, tiek aplinkai, nes, pavyzdžiui, apie 20 ha vandens telkinį gali užteršti vos 1 mg gyvsidabrio“, – pabrėžia T. Ruželė.

Žmonės gali nešti neveikiančias lemputes saugiam jų utilizavimui į visas prekybos tinklo „Senukai“ parduotuves, kur yra pastatytos specialiosios dėžės. L. Petraitytė pastebi, jog atnešančiųjų perdegusias elektros lemputes nėra labai daug – vidutiniškai 1-2 žmonės per dieną, tačiau daugėja besiteiraujančių apie galimybę atnešti čia elektrą taupančias lemputes, kai jos perdegs. Šiose parduotuvėse perdegusios lemputės surenkamos nepriklausomai nuo to, ar žmogus pirko ką nors, be to, neribojamas ir priimamų lempučių skaičius.

Jau kelerius metus 46-iuose šalies miestuose veikia daugiau nei 150 punktų, kuriuose priimamos energiją taupančios lemputės. Specialių dėžučių energiją taupančioms lemputėms rinkti yra ne tik prekybos tinklo „Senukai” parduotuvėse (40 dėžučių), bet ir buities technikos tinklo „Topo centras“ parduotuvėse (21 dėžutė), Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatoriaus „Lesto“ klientų aptarnavimo centruose (40 dėžučių).

„Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės yra atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį, o stiklą perdirba antriniam panaudojimui. Elektrą taupančių lempučių surinkimo punktų adresai skelbiami interneto svetainėje www.ekosviesa.lt

Netiesinės optikos reiškinių ekspertas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, studentų mėgstamas dėstytojas. Kas verčia šį mokslininką eiti į priekį?

Per šiuos „Veido“ surengtus pažangiausių ir perspektyviausių Lietuvos mokslininkų rinkimus fizinių mokslų srityje daugiausiai kolegų balsų surinko netiesinės optikos ir lazerių fizikos specialistas, fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Audrius Dubietis.
Nieko stebėtina, kad šiuos rinkimus laimėjo mokslininkas, dirbantis su lazeriais ir netiesine optika. Juk jau keli dešimtmečiai Lietuvos lazerinių technologijų mokslo atstovai garsina tiek savo gildiją ir jos narius, tiek visos šalies fizikų vardą. Vieną garsiausių šios srities pradininkų Lietuvoje prof. Algį Petrą Piskarską žino kone kiekvienas šalies pilietis, o viena pirmųjų lazerinių technologijų gamintojų bendrovė „Ekspla“ šiandien už savo gaminamus lazerius skina aukščiausio lygio tarptautinius apdovanojimus.
Be to, būtent lazerininkai yra atsakingi už ypač sklandų karščiausių mokslo idėjų įgyvendinimą versle – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsikūrė daugybė su lazerių technologijomis susijusių įmonių. „Altechna“, „Eksma“, „Optida“, „Standa“, „Šviesos konversija“, „Teravil“ – šios ir kitos bendrovės šiandien tarptautinėje rinkoje yra žinomos kaip pažangių lazerinių technologijų kūrėjos ir gamintojos.
Tačiau tam, kad šios bendrovės turėtų pakankamai idėjų, kurias galėtų materializuoti gaminių pavidalu, būtini jas generuojantys mokslininkai. Daugumos tokių specialistų darbai šiandien dar negali būti panaudoti, tačiau jie jau dabar žvelgia toli į priekį, nagrinėja neperprantamus reiškinius ir savo atradimais bando brėžti naujus mokslo horizontus. Tokiu mokslininku šiais metais dauguma fizikų gildijos atstovų išrinko būtent A.Dubietį. Tad pabandykime suprasti, koks tai žmogus ir koks vidinis „variklis“ neleidžia jam sustoti ir prarasti natūralaus jausmo – smalsumo.

Šviesa, perverianti medžiagą
Pagrindinė A.Dubiečio mokslinių tyrimų tema – netiesinė optika. Ši mokslo sritis tyrinėja, kaip ypač intensyvus lazerio šviesos pluoštas ar blyksnis (impulsas) elgiasi kietuosiuose kūnuose, skysčiuose ir dujose. Esant dideliam intensyvumui, šviesa skaidriose medžiagose sukelia fenomenalius procesus, kurie gali negrįžtamai pakeisti pačią medžiagą, o pakitusi medžiaga savo ruožtu dar labiau pakeičia per ją sklindančią šviesą. Mokslininkus netiesiniai optiniai reiškiniai domina dviem atvejais – kai jie trukdo ir juos reikia nuslopinti arba kai norima išnaudoti šiuos optikos dėsnius, kuriant naujas technologijas.
A.Dubietis jau daug metų tyrinėja kai kuriuos netiesinius optinius reiškinius – daugiausiai kolegų dėmesio yra sulaukusios netiesinės kūginės šviesos bangos, šviesos gijos ir šviesos kulkos. Išsamesnis šių optinių reiškinių pažinimas leis kurti tobulesnius lazerius, kurių pluoštai geriau įveiks kai kurias kliūtis.
Galimi šviesos kulkų taikymai aprėpia platų šiuolaikinio mokslo sričių spektrą – nuo informacinių technologijų, nanotechnologijų iki atmosferos tyrimų. Pavyzdžiui, teršalų diagnostikai naudojamų lazerių veikimo atstumą riboja atmosferoje esančios dalelės (rūkas, debesys, smogas), kurios išsklaido šviesą – štai čia padėtų šviesos kulkos, sugebančios „atsikurti“ už kliūties, tad toks lazeris „matytų“ teršalus daug toliau.
Kita šių netiesinių reiškinių panaudojimo sritis – medicina. Žmogaus kūne esančios ląstelės yra skaidrios, tačiau jos sklaido šviesą, todėl A.Dubiečio nagrinėjama sritis gali padėti kurti geresnius neinvazinius įvairių ligų diagnozavimo bei vaistų pernašos prietaisus.
Dar viena, šiek tiek paslaptingesnė ir labiau susijusi su jų pavadinimu šviesos kulkų panaudojimo sritis – karo pramonė. Mat intensyvi lazerio spinduliuotė sugeba jonizuoti (suskirstyti į teigiamus ir neigiamus krūvininkus) dujas, o to pakanka, kad daug lengviau jomis pradėtų tekėti elektros srovė. Panašiai kaip žaibo atveju šviesos kulkos gali sukurti kanalą dujose, kuriuo galima nukreipti elektros išlydį. Pasak A.Dubiečio, pastaruoju metu šį aspektą nagrinėjančių straipsnių stipriai sumažėjo, kai kurie jų įslaptinti, o tyrimus finansuoja įvairių šalių karinės struktūros.
Žinoma, nereikia pamiršti ir „žemiškesnių“ netiesinių optinių reiškinių panaudojimo būdų – tai medžiagų mikroapdorojimas, informacijos užrašymas ir nuskaitymas, fotoninių kristalų kūrimas, netiesinė mikroskopija, galiausiai ir naujos kartos galingų supertrumpų šviesos impulsų lazerių kūrimas.
Pasak paties mokslininko, ne tik šių reiškinių pavadinimai skamba egzotiškai, bet ir gana sudėtinga juos paaiškinti paprastiems žmonėms. Be to, kol kas sunku numatyti visą taikomąją naudą, kurią duos dauguma profesoriaus atliktų darbų.
„Moksle nėra tokių „grandiozinių“ atradimų, kai pastebimas kažkoks reiškinys ir visiems staiga nušvinta naujas viską keičiantis dėsnis. Tarkim, mobilusis telefonas juk nebuvo sukurtas per naktį – daugybė įvairių sričių mokslininkų ilgą laiką dirbo ir kaupė tas žinias, kurios galiausiai materializavosi kaip daiktas, gulintis beveik kiekvieno mūsų kišenėje“, – apie mokslo proveržius pasakoja profesorius.
Tačiau tai, kad pašnekovo atliekami tyrimai yra svarbus žingsnis optikos moksle, patvirtina tarptautinė mokslininkų bendruomenė, dažnai cituodama A.Dubiečio straipsnius. Be to, 2004 m. mokslininkas kartu su savo kolegomis Gintaru Valiuliu ir Arūnu Varanavičiumi gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Netiesinė šviesos lokalizacija (1993–2003 m.)“.

Smalsumas, kritinis mąstymas ir astronomija
Kiekvienas mokslininkas – tai ne tik jo darbai ir laimėjimai, bet ir asmenybė. A.Dubietis – šmaikštus, energingas bei mokantis iš savęs pasijuokti – jokiais būdais neprimena dramblio kaulo bokšte užsidariusio ir mintyse paskendusio mokslininko. „Jei būčiau flegmatikas, tikrai tiek darbų nebūčiau nuveikęs“, – juokdamasis prisipažįsta.
Vis dėlto pats svarbiausias A.Dubiečio bruožas, „neleidęs“ jam rinktis jokio kito mokslo, tik fiziką, – nepasotinamas smalsumas ir noras suvokti, kaip veikia pasaulis. Dar mokykloje jį traukė astronomija, tad stodamas į universitetą jau aiškiai žinojo, kokią profesiją rinksis.
„Fizika šiandien dažnai suprantama labai siaurai, o juk iš tikrųjų jos padedami galime paaiškinti viską, kas mus supa. Na, gal sąmonės veikimo kol kas nepavyksta paaiškinti. Be to, fizika yra tarsi skiepai nuo kvailumo – ji ugdo kritinį mąstymą“, – šmaikščiai apibendrina A.Dubietis. Pasak jo, fizikos supratimas žmogaus smegenyse suformuoja tam tikrą įvykių ir daiktų perpratimo algoritmą, kuris padeda lengvai perprasti bet kokią situaciją ir prie jos prisitaikyti. Fizikas lengvai perpranta kitus mokslus, tačiau ne atvirkščiai.
Vis dėlto viskas pasisuko taip, kad A.Dubiečiui neteko tapti astronomu – jis pasuko optikos ir lazerinių technologijų link. Jau bakalauro studijų metais jo kursinio vadovu tapo žymusis profesorius A.Piskarskas – nuo to laiko šis mokslinis bendradarbiavimas tęsiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. A.Piskarskas bei Insubrijos universiteto mokslininkas prof. Paulo Di Trapani – tai dvi kertinės asmenybės, suformavusios A.Dubietį kaip mokslininką ir padėjusios jam išgryninti savo darbo metodus.
„Laikau save nepriklausomos Lietuvos mokslininku, nes mano mokslinė karjera prasidėjo beveik tuo pačiu laikotarpiu. Didžiuojuosi tuo, todėl neišvažiavau dirbti į kokį nors užsienio universitetą ar laboratoriją“, – atitaria A.Dubietis, paklaustas apie tai, ar nebuvo pagundos palikti Lietuvą dėl geresnių sąlygų užsienyje.
Jo nuomone, jei visi būtų išvažiavę, nebūtų kas lieka ir toliau plėtoja mokslą Leituvoje. Mūsų šalyje parengti fizikos specialistai yra vertinami užsienyje, todėl pašnekovas siūlo fiziką studijuoti čia, o vėliau visada bus galimybių išvažiuoti užsienin.
Taip kalbėdamas, profesorius neperdeda – jis pats yra pedagogas, mėgstamas studentų. Savo laiką lygiomis dalimis jis dalija tarp laboratorijos ir auditorijos. Pasak jo, dėstymas universitete yra labai svarbi mokslininko tobulėjimo paskata – aiškindamas kitiems, daugumą dalykų pats geriau supranti.
Na, o pasakodamas apie savo pomėgius profesoriaus prisipažįsta kaip tikras lietuvis mėgstąs būti gamtoje, žvejoti, grybauti. „Tačiau kaip europietis labiau mėgstu futbolą, o ne krepšinį“, – juokauja pašnekovas.
Ir nuo astronomijos A.Dubietis vis dėlto nenutolo – ji tapo profesoriaus pomėgiu, kuris kėsinasi tapti darbu. Su kolegomis yra išspausdinęs keletą mokslinių straipsnių, kuriuose nagrinėjamos ne lazerinės problemos, o, pavyzdžiui, sidabriškųjų debesų naktinio švytėjimo priežastis. Tokie ir panašūs atmosferiniai optiniai reiškiniai labai domina mokslininką, todėl jis daug fotografuoja ir bando juos paaiškinti savo mokslo populiarinimo straipsniuose.
„Fiziko diplomas yra jūsų bilietas į pasaulį. Tiesą sakant, nemačiau bedarbio fiziko“, – agituodamas jaunimą rinktis fiziką, pokalbį užbaigia profesorius.