Praėjus septyneriems metams nuo naujos kartos šviesolaidinio tinklo statybos pradžios, TEO šviesolaidinio interneto klientų skaičius aplenkė plačiajuosčio (DSL) ryšio technologija teikiamo interneto vartotojų skaičių.

Didžiausios Lietuvoje integruotų telekomunikacijų, IT ir televizijos paslaugų teikėjos bendrovės TEO naujos kartos sparčiu internetu jau naudojasi per 179 tūkst. klientų. DSL internetu šiuo metu naudojasi apie 177 tūkst. klientų.

TEO šviesolaidiniu internetu, kuris yra apie 35 kartus spartesnis už DSL ryšį, gali naudotis 94 proc. Lietuvos daugiabučių ir dešimtadalio individualių namų gyventojai. TEO prognozuoja, kad per artimiausius 5–7 metus šviesolaidiniu internetu naudosis per 300 tūkstančių bendrovės klientų.

Itin išplėtotą šviesolaidžio tinklą turinti Lietuva pagal šio ryšio skverbtį pirmauja Europoje. Naujausiais „FTTH Council Europe“ duomenimis, Lietuvoje šviesolaidiniu internetu naudojasi per 30 proc. šalies gyventojų. Antroje vietoje – Švedija, kur tokį internetą turi apie 23 proc. gyventojų, trečioje – Bulgarija (17 proc. šalies gyventojų). Gerus Lietuvos rodiklius lėmė intensyvi šalies interneto teikėjų konkurencija diegiant šviesolaidinį internetą.

Dėl sėkmingai išplėtoto šviesolaidinio interneto Lietuva jau keleri metai yra viena iš lyderių pagal interneto spartą. Gruodžio mėnesį paskelbtais „Speedtest.net“ duomenimis, vidutinė duomenų siuntimo sparta šalyje yra 41,03 Mb/s. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp dešimties greičiausią internetą pasaulyje turinčių šalių. Pagal interneto spartą Europos Sąjungos šalyse, Lietuva pakanka į pirmąjį trejetuką.

Pasak TEO Tinklo technologijų tarnybos vadovo Dariaus Didžgalvio, pirmąsias optines prieigas bendrovė įdiegė dar 2006 metais. Tuomet šviesolaidžiai būdavo tiesiami tik iki namo, o iki butų interneto ryšys keliaudavo įprastais kabeliais. Nuo 2007 metų šviesolaidžiai tiesiami iki pat kliento kompiuterio. Šiuo metu TEO optinio tinklo, kuriuo teikiamos paslaugos gyventojams, kabelių ilgis viršija 63 tūkst. kilometrų.

„Šiuo metu labiau orientuojamės į individualius namus, daugiausia esančius didžiuosiuose miestuose ir jų priemiesčiuose. Šviesolaidinis tinklas suteikia galimybę ne tik naudotis itin sparčiu internetu, bet ir teikti plataus spektro kokybiškas paslaugas. Be to, gedimų jame būna du kartus rečiau nei įprastame tinkle“, – pasakoja D. Didžgalvis.

Nuolat daugėjant naudojamų išmaniųjų prietaisų ir didėjant internetu perduodamų duomenų kiekiui, spartus internetas tampa vis svarbesne namų dalimi: neatsiejamu nuo šiuolaikiško gyvenimo būdo ir turiningo laisvalaikio.

Didėjančius duomenų poreikius geriausiai atitinka šviesolaidis – juo įmanoma pasiekti net 40 Gb/s duomenų perdavimo greitį. Šį greitį lengviausia suvokti, lyginant, kiek laiko trunka parsisiųsti duomenis, kurie užpildytų standartinį kompaktinį diską (700 MB). Sparčiausiu plačiajuosčiu internetu (DSL) tiek duomenų galima parsisiųsti per 10–20 minučių. Su įprastu šviesolaidiniu internetu tai trunka mažiau nei minutę. Kai interneto sparta siekia 40 Gb/s, per kelias sekundes galima parsisiųsti net 3 kompaktinių diskų duomenis.

Internetas jau seniai tapo daugelio Lietuvos gyventojų ir įmonių kasdienybe. O pažangiausia pasaulyje šviesolaidžio technologija šiemet mini 15 metų gyvavimo Lietuvos telekomunikacijų rinkoje sukaktį.
Pirmasis šviesolaidinis tinklas Lietuvoje – „Skynet“, iki šiol veikiantis Vilniuje nuo 1998 metų. Vis dėlto šviesolaidžio ištakomis reiktų laikyti 1996 metus, kai tinklą valdanti bendrovė „Penki kontinentai“ pradėjo teikti telekomunikacijų paslaugas.
Šviesolaidžio technologijos pagrindas – optiniai kabeliai, kuriais informacija perduodama naudojant šviesą, o ne elektros impulsus. O tai dešimtis kartų padidina interneto spartą ir leidžia naudotojams žiūrėti aukštos kokybės vaizdo įrašus, klausyti muzikos bei siųstis didelius kiekius duomenų. Šiandien šviesolaidinio interneto sparta siekia iki 1 Gb/s. Ir tai – ne riba.

„Norint siūlyti klientams vis didesnę interneto spartą, visų pirma reikia pažangiausių šviesolaidžio technologijų. Plėsdami „Skynet“ tinklą, renkamės itin pažangią bei patikimą ilgametės mūsų įmonės partnerės „Cisco Systems“ įrangą. Be to, kokybiškas paslaugas klientams užtikrina ir nuolatinis tinklo modernizavimas, patyrusių bei kvalifikuotų specialistų komanda ir 24 val. per parą atliekamas techninis tinklo monitoringas bei priežiūra“, – teigia „Penkių kontinentų komunikacijų centro“ Tinklo plėtros departamento vadovas Raimondas Biliukevičius.

Įsitvirtinus šviesolaidiniam internetui, Lietuvos telekomunikacijų rinkoje išpopuliarėjo ir daugiau modernių paslaugų. Tarp sparčiausiai kelią į rinką besiskinančiųjų – IP, arba išmanioji, televizija (IPTV). Po daugybės laboratorinių tyrimų ir bandymų pirmoji IP televizijos paslaugą 2007 metais Lietuvos žiūrovams pristatė bendrovė „Penki kontinentai“.

„Šiandien IPTV – ta informacinė terpė, kuri gali patenkinti daugybę net išrankiausio kliento poreikių. Tai ne tik galimybė žiūrėti TV programas HD formatu, bet ir „Facebook“, „Twitter“, „YouTube“, „Picasa“ TV ekrane. O kur dar galimybė, naudojantis tik TV pulteliu arba jo funkcijas atliekančiu išmaniuoju telefonu ar planšetiniu kompiuteriu, apmokėti komunalines sąskaitas, kurias sugeneruoja ir su IPTV sinchronizuoja išmaniojo būsto (angl. Smart House) sistema, užsisakyti prekes el. parduotuvėse ir t. t.“, – aiškina „Penkių kontinentų komunikacijų centro“ Programavimo departamento vadovas Justinas Simanavičius.

Šiandien dauguma pasaulinių IPTV technologijų kūrėjų stengiasi personalizuoti televiziją ir visą turinį, kurį galima kurti ir valdyti pagal vartotojo pageidavimus. Naudotojui turi būti suteikta galimybė pagal asmeninius poreikius, įpročius, skonį, gyvenimo būdą, veiklos sferą pačiam kurti tai, ką jis nori matyti ekrane. Be to, vis dažniau IPTV paslaugos integruojamos į mažmeninės prekybos, bankininkystės, medicinos, turizmo, švietimo ir kitus sektorius.

Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, 2012 m. pabaigoje Lietuvoje buvo per milijoną interneto prieigos naudotojų. O Tarptautinės asociacijos „FTTH Council Europe“ ir kompanijos „iDate“ paskelbto tyrimo apie šviesolaidinės ryšių technologijos plėtojimąsi duomenimis, Lietuvoje 2012 m. pabaigoje 31 proc. namų buvo prijungta prie šviesolaidinio ryšio tinklo.

Padidinus projekto „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra” (toliau RAIN-2) apimtis, bus nutiesta dar apie 1000 km šviesolaidinių kabelinių linijų, kuriomis plačiajuostis ryšys taps prieinamas dar 180 gyvenviečių, esančių kaimiškosiose šalies vietovėse.

Įgyvendinant RAIN-2 projektą, jau suformuotas 4915 km šviesolaidinių linijų tinklas, prie kurio prijungtos 775 gyvenvietės, 1485 operatorių mazgai, 567 mokymo įstaigos, 517 bibliotekos ir 331 viešasis interneto centras.

„Tai, kad numatytos projekto apimtys netenkina esamos situacijos, tapo aišku įpusėjus projektui, kai iš ryšio operatorių ir valstybės bei viešojo sektoriaus institucijų gavome prašymus prie plačiajuosčio ryšio infrastruktūros prijungti dar apie 1000 objektų. Svarbu tai, kad šie objektai yra ekonominiu požiūriu privačioms investicijoms nepatraukliose, nuošaliose vietovėse, kurių prijungimo investicijos yra labai didelės, dėl to elektroninių ryšių operatoriai nėra suinteresuoti investuoti į plačiajuosčio ryšio tinklus, kad galėtų šiose vietovėse teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas“, – situaciją komentavo RAIN-2 projekto koordinatorius Vytautas Tvaronavičius.

Plačiajuosčio ryšio paslaugos yra vienas pagrindinių veiksnių, padedančių vietos bendruomenėms pritraukti verslą, kurti nuotolinio darbo galimybes, teikti sveikatos priežiūros paslaugas bei gerinti švietimo ir viešąsias elektronines paslaugas kaimiškosiose šalies vietovėse.

„Įvertinę tai, kad nutiestos papildomos šviesolaidinės linijos ženkliai išplės plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą kaimiškosiose vietovėse, sudarys galimybę dar daugiau gyventojų naudotis šiuolaikinėmis ryšio technologijomis ir taip tiesiogiai prisidės prie skaitmeninės atskirties tarp miestų ir kaimiškųjų vietovių gyventojų mažinimo, pritarėme siūlymui padidinti projekto RAIN-2 apimtį ir skyrėme papildomą finansavimą tinklo kūrimo darbams. Gerai išplėtota bazinė plačiajuosčio interneto ryšio infrastruktūra sudarys sąlygas nutolusiose vietovėse esantiems namų ūkiams, verslo įmonėms, viešojo sektoriaus įstaigoms naudotis sparčiu internetu“, – sakė Ieva Žilionienė, Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotoja.

Pasirašius projekto finansavimo sutartį, papildomiems projekto darbams įgyvendinti skirta apie 35,8 mln. Lt iš 2007-2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.

Susumavus tai, kas jau padaryta ir kas dar bus papildomai įgyvendinta, iš viso Lietuvą išraizgys ne mažiau kaip 5500 km šviesolaidinių linijų, o plačiajuostis ryšys pasieks 950 gyvenviečių.

Verta paminėti, jog RAIN-2 šviesolaidinė infrastruktūra kuriama atviros prieigos ir technologinio neutralumo principu, todėl visiems ryšio operatoriams yra ir bus sudarytos vienodos sąlygos teikti savo paslaugas naudojantis sukurtu tinklu – taip siekiama skatinti konkurenciją kaimiškosiose vietovėse.

Projektą RAIN-2 įgyvendina Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“.

Moderniausi šių laikų moksliniai projektai skamba taip, lyg būtų pasiskolinti iš mokslinės fantastikos romanų. Beje, panašiai fantastiškai atrodo ir kiekvieno jų kaina.

Prieš keletą metų Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijoje pradėjusiame veikti didžiajame hadronų greitintuve (angl. Large Hadron Collider, LHC) jau atlikta keli šimtai eksperimentų. Šių metų pabaigoje greitintuvą ketinama sustabdyti ir patobulinti: 2015-aisiais vėl pradėsiantis veikti LHC turėtų būti 14 proc. galingesnis, o jo detektoriai – jautresni, šie patobulinimai turėtų triskart padidinti gaunamų duomenų kiekį.
LHC laikomas vienu brangiausių mokslinių projektų: apytiksliais skaičiavimais, jam išleista daugiau nei 9 mlrd. JAV dolerių. Tai pats galingiausias sunkiųjų dalelių (protonų ir neutronų) greitintuvas pasaulyje, kuriame vykstančių minėtų dalelių priešpriešinių susidūrimų metu gimsta tūkstančiai naujų, dar netyrinėtų dalelių. Šios dalelės, jų atsiradimo procesai bei kita detektorius pasiekianti informacija turėtų patvirtinti bei patikslinti šiandien fizikų teoretikų bendrai pripažįstamą pasaulio sandaros ir veikimo modelį.
Deja, kol kas LHC eksperimentų metu neužfiksuota daugiausiai dėmesio pritraukianti dalelė – Higso bozonas, kartais spekuliatyviai vadinama „dieviškąja dalele“. Aiškinant paprastai, ši hipotetinė dalelė turėtų pernešti masės vienetą, panašiai kaip elektronai perneša elektros krūvio vienetą, taigi pagal drąsiausias prognozes Higso bozonas leistų žmonijai daug geriau suprasti (ir galbūt valdyti) gravitacijos sąveiką.
LHC ir taip sulaukia daug dėmesio, tačiau šiandien pasaulyje planuojami bei  rengiami ir kiti grandioziniai moksliniai eksperimentai, kurie turėtų dar labiau pagilinti žinias apie mus supančią visatą, gamtą ir mikrokosmosą.

Radijo akys danguje

„Senukas“ Hablo kosminis teleskopas labiau tinkamas gražiems atvirukams su kosmoso gelmių vaizdais daryti – toks įspūdis gali kilti pažvelgus į šiandien statomus du moderniausius pasaulio teleskopus.
Vienas jų – tiesioginis Hablo „įpėdinis“ Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWKT), kuris kol kas dar yra Žemėje. Po pastarųjų metų NASA biudžeto karpymo bei daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programos uždarymo šis teleskopas tapo pačiu ambicingiausiu ir brangiausiu šios agentūros projektu. JWKT pradėtas projektuoti 1996-aisiais, o į orbitą jį planuojama paleisti tik 2018 m. – projekto sąmata siekia apie 8,7 mlrd. dolerių.
Webbo teleskopo veidrodžio, pagaminto iš auksu padengto berilio, plotas bus penkis kartus didesnis nei Hablo, tiesa, naujasis teleskopas „stebės“ infraraudonąją iš kosmoso atsklindančios šviesos spektro dalį. Tai leis teleskopui geriau matyti pro kosminių dulkių debesis, stebėti ne tokius ryškius kaip žvaigždės dangaus kūnus, pavyzdžiui, kitas planetas, tarpžvaigždinę medžiagą, prigesusias žvaigždes, kometas. Na, ir, žinoma, labai toli esančias žvaigždes, kurios yra dar labai jaunos, – taip mokslininkai daugiau sužinos apie visatos formavimąsi po Didžiojo sprogimo.
Kitas ne mažiau didelis projektas pradėtas įgyvendinti pernai metų pabaigoje, o jo pavadinimas trumpinamas iki gražaus moteriško vardo ALMA (angl. Atacama Large Millimeter/submillimeter Array). Tai Čilėje esančioje Atakamos dykumoje, 5 km aukštyje, montuojamas radijo teleskopų rinkinys, sudarytas net iš 66 „antenų“, kurių diametras – 12 ir 7 metrai. Tai brangiausias ant žemės statomas teleskopas, kurio galutinė sąmata viršija 1,3 mlrd. dolerių. ALMA projektą, pradėtą apie 1998-uosius, planuojama baigti 2013-ųjų pradžioje.
Radijo teleskopams trukdo bet kokie atmosferiniai reiškiniai, todėl šis teleskopas statomas taip aukštai virš jūros lygio, be to, ekstremaliai sausoje Atakamos dykumoje. Visi 66 teleskopai nebus stacionarūs, o galės būti išdėlioti įvairiomis konfigūracijomis – nuo 150 metrų iki 16 kilometrų skersmens, iš jų gaunami signalai sudarys bendrą stebimos kosmoso vietos vaizdą.
ALMA stebimas elektromagnetinių bangų spektras leis „pažvelgti“ dar giliau nei Webbo teleskopas – pamatyti ypač šaltas ir toli esančias kosmoso vietas, tarkim, šaltus ir tamsius dujų debesis, iš kurių laipsniškai formuojasi žvaigždės. „Šiuo teleskopu galėsime stebėti planetų susidarymą, tirti astrochemijos procesus ir pamatyti šviesą iš jauniausių visatos galaktikų“, – džiaugiais viena projekto vadovų dr. Alison Peck.
Pakako vien dvylikos antenų, kad praėjusiais metais būtų gauta pirma nuotrauka. Tai už 70 mln. šviesmečių vykstantis Vabzdžio Antenų galaktikų susidūrimas. Jo vietoje susikaupė didžiuliai šaltų dujų debesys, kurių nebuvo įmanoma pamatyti jokiais kitais teleskopais.

Kaip įdėti Saulę į dėžutę?

Šiandien mes gaminame energiją, degindami iškastinį kurą ar skaidydami radioaktyviąsias medžiagas, tačiau energijos gauname palyginti nedaug, atliekų prisidarome sočiai, o kuro Žemėje lieka vis mažiau. Tuo tarpu Saulė „kūrena“ vandenilį, ir ši gigantiška elektrinė išskiria tokią energiją, kad jos pakanka visos mūsų sistemos planetoms „apšildyti“ bei aprūpinti kitomis energijos formomis. Saulės „jėgainė“ nuo Žemėje statomų skiriasi tuo, kad joje cheminiai elementai ne skyla, o susijungia, – kitaip tariant, įvyksta sintezės reakcija tarp vandenilio izotopų, kurios metu susiformuoja naujas elementas helis bei neutronai. Tačiau svarbiausia, kad vykstant reakcijai išsiskiria nepalyginti daugiau energijos nei branduolinės skilimo reakcijos metu: kelių gramų kuro mišinio pakanka tam, kad būtų sukurta tiek energijos, kiek gaunama sudeginus kelias tonas naftos. Todėl pasaulio mokslininkai jau ilgą laiką bando „uždegti“ miniatiūrinę saulutę dirbtinėmis sąlygomis – taip vienu šūviu išspręstume visas energetikos problemas.
Vienas ambicingiausių tokių bandymų yra eksperimentinis sintezės reaktoriaus projektas (angl. International Thermonuclear Experimental Reactor, arba ITER), kuris dar tik pradedamas statyti 192 ha plote Prancūzijos Provanso regione esančioje Kadarašo vietovėje. Šis tarptautinis projektas turėtų suvienyti ES ir dar šešių šalių pajėgas bei finansus, mat planuojama sąmata siekia rekordines aukštumas – apie 20 mlrd. dolerių. Projekto apmatai padėti dar šaltojo karo laikotarpiu, o realizuoti jis pradėtas prieš kelerius metus. Šiemet jau planuojama pradėti reikalingų pastatų statybą, o baigtas šis reaktorius turėtų būti tik 2038-aisiais.
Jau žinoma, kad reaktoriaus pagrindą sudarys padangos pavidalo kamera, kurioje bus sukuriamas vakuumas ir jame uždegama plazma iš vandenilio izotopų (deuterio ir tričio) mišinio. Plazma bus „pakabinta“ magnetiniame lauke, kad neprisiliestų prie reaktoriaus sienelių, ir pakaitinama iki 150 mln. laipsnių Celsijaus. Ši temperatūra yra dešimt kartų didesnė nei Saulės šerdyje, ir jos turėtų pakakti, kad įvyktų sintezės reakcija, – jos metu išsiskirtų didžiulis kiekis švarios energijos, kuri šildytų vandenį, o šis suktų elektros energiją gaminančias turbinas, kaip įprastoje elektrinėje.
„Patraukliausias faktas apie sintezės reakciją yra tas, kad turime beveik begalinius kuro klodus. Tokį reaktorių labai paprasta išjungti, be to, jis neišskirtų ilgai skylančių branduolinių atliekų“, – sintezės reaktoriaus pranašumus vardija dr. Davidas Campbellas, vienas ITER projekto vadovų.

Transliacija iš vandenyno gelmių

Vandenynas dengia beveik du trečdalius mūsų planetos, todėl tyrinėti tai, kas yra po vandeniu, svarbu ne ką mažiau, nei stebėti žvaigždes. Anksčiau mokslininkai turėdavo rengti ekspedicijas su laivais, kurie į jūros dugną nuleisdavo batiskafus, šiais būdavo filmuojamas povandeninis pasaulis, renkami dugno ar vandens mėginiai. Visa tai buvo pargabenama į laboratorijas ir tiriama iki kitos ekspedicijos.
Šiuolaikinės technologijos iš esmės keičia vandenyną tyrinėjančių mokslininkų darbo pobūdį – šiandien vandenyno gelmes, kaip ir žvaigždes, gali stebėti ir šimtai mėgėjų. Kalbame apie povandeninę „observatoriją“ NEPTUNE (angl. North-East Pacific Time-series Undersea Networked Experiment), esančią Ramiajame vandenyne prie Kanados krantų.
Šis projektas pradėtas 2007 m., kai vandenyno dugne buvo paklota apie 800 kilometrų šviesolaidžio bei maitinimo kabelių. Šis tinklas skirtas sujungti, valdyti bei gauti informaciją iš gausybės matavimo instrumentų, išdėstytų nuo 17 iki 2660 metrų gylyje, – jais matuojami vandens temperatūros pokyčiai, cheminė sudėtis, slėgis, srovių susidarymas, renkama seismologinė bei daugybė kitos informacijos.
Visus šiuos duomenis mokslininkai pasiekia internetu, sėdėdami savo laboratorijose. Stebėti vandenyno dugną ir daryti mokslinius atradimus gali kiekvienas internautas, sėdintis prie savo kompiuterio. Be to, 2008 m. mokslininkai paleido vandenyno dugnu ropojantį robotą, kuris filmuoja ir įrašo garsą, – taip buvo įamžinta įvairi vandenyno flora ir fauna. Ir šias transliacijas gali stebėti bet kas, panašiai kaip mes galime stebėti vaizdo transliacijas nuo Palangos tilto ar iš Seimo.
Šviesolaidinės technologijos tampa vis populiaresnės tarp okeanografų, mat, be NEPTUNE, veikia bei planuojami paleisti ir kiti panašūs projektai: šalia Kanados krantų veikianti VENUS observatorija, prie Monterėjaus krantų esanti MARS povandeninė laboratorija ar Kolumbijos upės žiotyse veikianti SATURN.
Beje, NEPTUNE projektas – vienas kukliausių tarp minimų šiame straipsnyje: jo sąmata siekia keliolika milijonų dolerių.

Visų pirma noriu padėkoti už „Veido” numerio temą – informacinių technologijų projektų plėtrą Lietuvoje. Dirbame šioje srityje, susiduriame su Jūsų žurnale išdėstytomis problemomis, ieškome sprendimų ir tikime, kad žiniasklaidos dėmesys informacinių technologijų plėtrai Lietuvoje taip pat gali prisidėti prie šių sprendimų įgyvendinimo.
Tačiau atkreipčiau dėmesį, kad šioje srityje susiduriame ne tik su problemomis, bet ir su laimėjimais. Per keletą metų Lietuva padarė ženklią pažangą informacinės visuomenės plėtros projektų srityje. Neatsitiktinai pernai būtent Lietuvoje vyko pasaulinis Interneto valdymo forumas, kuriame net pusantro tūkstančio specialistų iš viso pasaulio diskutavo pagrindiniais interneto valdymo klausimais.
Didelė dalis IT plėtros projektų, finansuojamų ES 2007–2013 metų ES paramos lėšomis, Lietuvoje tebėra įgyvendinimo stadijoje, todėl kai kurių jų rezultatai pasimatys artimiausiu metu arba dar po kelerių metų. Todėl, mano nuomone, nevertėtų iš karto nurašyti tų projektų, kurių rezultatus dar nepakankamai aiškiai matome, tačiau esu tikras, jau greitai jie atskleis sukurtas galimybes.
Vienas tokių projektų, kurį aprašėte 43 „Veido” numeryje, straipsnyje „Internernetas: po žeme užkasti milijonai, o interneto nėra”, apie plačiajuostį tinklą RAIN. Suprantame straipsnyje išdėstytą kritiką šiam projektui, tačiau tai tėra viena, ir tikrai mažesnė šio projekto pusė.
Šiuo metu Europos Komisija skiria didžiulį dėmesį klausimams, kaip užtikrinti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiekiamumą valstybių narių kaimiškosiose vietovėse. Lietuva, kuri RAIN projektą pradėjo dar 2005 m., net keleriais metais anksčiau, nei užgimė plataus masto dabartinės Europos Komisijos iniciatyvos, šiuo metu yra ypač vertinamas pavyzdys šioje srityje. Užtikrinu, kad įvairių šalių specialistai su pavydu žiūri į RAIN projektą ir apskritai į informacinių technologijų plėtrą Lietuvoje.
Šiuo metu vykstančio antrojo projekto etapo metu prie plačiajuosčio ryšio jau prijungta daugiau kaip 300 bibliotekų, 280 švietimo įstaigų, 200 viešųjų interneto prieigos taškų, 150 sveikatos priežiūros institucijų, 80 pašto įstaigų ir t.t., ir tai tėra dar mažiau nei pusė tų įstaigų, kurias planuojama prijungti iki projekto pabaigos, 2013 m.

Pagarbiai, Valdas Kišonas
Informacinės visuomenės plėtros komiteto direktorius

Lietuvoje šviesolaidžio ryšys prieinamas didžiausiai daliai žmonių Europoje, rodo antradienį paskelbtas Europos šviesolaidžio į namus asociacijos (FTTH Council Europe) reitingas. Lietuva reitinge išsaugojo pirmąją vietą.

“Naujosios Europos Sąjungos narės stumia šviesolaidį į namus. Jei į reitingą įtrauktume Rusiją, šiandien didžioji dalis šviesolaidžio klientų būtų Rytų Europoje”, – pranešime spaudai sakė asociacijos prezidentas Chrisas Holdenas (Krisas Holdenas).

S.Holdenas pažymėjo, jog Lietuva šviesolaidžio srityje daro itin didelę pažangą. Pagal šviesolaidinio interneto skverbtį namų ūkiuose Lietuva Skandinavijos šalis aplenkė 2009-ųjų pabaigoje.

Lietuvoje, asociacijos duomenimis, šių metų liepą buvo 284,4 tūkst. šviesolaidžio klientų, arba 20,96 proc. visų namų ūkių.

Penketukas atrodo taip: Lietuva, Švedija (12,93 proc. namų ūkių), Norvegija (12,03 proc.), Slovėnija (11,19 proc.) ir Slovakija (8,73 proc.). Toliau rikiuojasi Danija, Estija, Bulgarija, Suomija ir Olandija.

Latvijai teko vienuoliktoji vieta – 22,2 tūkst. šviesolaidžio vartotojų ir 2,48 proc. padengimas.

Didžiosios Vakarų Europos šalys reitinge užėmė gerokai žemesnes vietas.

Asociacijos vadovai teigia šiuo reitingu siekiantys šviesolaidžio technologiją “stumti į Europą”.