Japonija – viena iš pasaulio lyderių švietimo srityje. Absoliuti dauguma šalies gyventojų yra raštingi, įgyja privalomąjį pagrindinį išsilavinimą. Net 60 proc. japonų stoja į universitetus ar kolegijas ir gali pasigirti bent jau bakalauro mokslinį laipsnį atitinkančiu diplomu. Magistrantų ir doktorantų procentas Japonijoje bene didžiausias visame pasaulyje.

Vytenis UTARAS

Raštas Japonijoje iki VI amžiaus po Kristaus iš esmės neegzistavo, o vieni artimiausių kaimynų, kinai, japonus laikė visiškais barbarais – aprašė juos kaip nemažai girtaujančius, šiurkščius žmones juodai dažytais dantimis, valdomus karalienės šamanės.

Gal šiuose pasakojimuose yra šiek tiek tiesos (japonus tikrai valdė imperatorė ir jie tikrai dažė dantis juodai), bet rimtai jais tikėti neverta. Senovėje japonai daug ką perėmė iš Kinijos, kuri tuo metu buvo bene labiausiai technologiškai ir kultūriškai išsivysčiusi civilizacija (nors Tekančios Saulės šalies gyventojai šiuos faktus kategoriškai neigia arba pripažįsta labai nenoriai).

Raštas į Japoniją atkeliavo kartu su budizmu VI mūsų eros amžiuje iš Kinijos. Kartu su religija pasirodė ir įvairiausių religinių tekstų, kuriuos reikėjo mokėti skaityti. Kadangi diduomenė paskelbė šį mokymą pagrindine šalies religija, visa aristokratija išmoko kinų kalbą ir rašė pasitelkdama jų ženklų sistemą – „kandži“ hieroglifus. Vėliau pradėta rašyti japoniškai naudojant kinų hieroglifus, bet tai buvo labai nepatogu, todėl atsirado japonų raštas – dvigarsės abėcėlės hiragana ir katakana, kurios pradėtos integruoti į bendrą trijų abėcėlių sistemą.

Jau VIII amžiuje buvo parašytos seniausios istorinės ir mitologinės kronikos „Kojiki“ (apie 712 m.), „Nihon Shoki“ (apie 720 m.) bei pirmoji poezijos antologija „Man‘yōshū“ (apie 759 m.). Šiek tiek vėliau, XI amžiuje, rašytoja Murasaki Šikibu parašė pirmąjį romaną – „Genji Monogatari“, kuriame pasakojo princo Gendži gyvenimo istoriją.

Budistų šventyklos tapo pagrindiniais mokymo centrais, kuriuose buvo mokoma rašto, religinės filosofijos. Aukščiausias pozicijas intelektiniame gyvenime budistai prarado tik XII amžiuje, nors ir vėliau buvo ypač gerbiami, o išsilavinusių vienuolių patarimų klausydavo ir šiogūnai (karo vaidai, faktiškai valdę Japoniją iki pat XIX amžiaus pabaigos).

Nuo 1600 m. šalyje įsivyravus taikai, išsimokslinimas tapo daug svarbesnis nei karo menų išmanymas. Beveik pusė visos Japonijos vyrų ir apie 20 proc. moterų mokėjo geriau ar prasčiau skaityti, o žmonės, priklausantys aristokratijai, mėgavosi rafinuota kultūra, literatūra, religijos, filosofinės minties bei estetikos studijomis.

Modernusis Japonijos švietimas, ar bent jau panašus į egzistuojantį šiandien, gimė 1873 m., kai Švietimo ministerija, raginama imperatoriaus Meidži, išleido specialų įsaką, pagal kurį buvo sukurta privalomojo visuotinio pradinio švietimo sistema.

Antroji XIX amžiaus pusė šaliai buvo sudėtinga. Po įvykusio Satsumos sukilimo valdžia iš karių sugrįžo į imperatoriaus rankas. Greitai po sukilimo Japonija pasuko modernizacijos ir vesternizacijos keliu, nes manė, kad tik pasivijusi (o tada ir pralenkusi) Vakarų valstybes turi galimybę išlikti. Tuo metu galingiausios kolonijinės jėgos jau rodė susidomėjimą Tekančios Saulės šalimi, tad veikti teko greitai.

Jau 1886 m. švietimo sistema buvo visiškai parengta ir reglamentuota, su patvirtintomis mokymo priemonėmis, jų turiniu ir centrinės valdžios nurodymus vykdančiais švietimo sektoriaus darbuotojais. Daugelį metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos mokykla buvo ta vieta, kur jauni japonai ne tik mokėsi svarbiausių disciplinų, bet jiems buvo diegiamos ir imperialistinės bei nacionalistinės šalies karinio elito vertybės (tuo Japonija visiškai nesiskyrė ir nuo kitų panašiu keliu pasukusių Europos valstybių – Italijos, Vokietijos ar Sovietų Sąjungos).

Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, šalį iki 1953 m., kai valdžia vėl atiteko japonams, valdė amerikiečiai. Jų iniciatyva švietimo sistema 1947 m. buvo pertvarkyta ir įgavo vadinamąjį 6-3-3-4 pavidalą. Tai reiškia, kad šešerius metus mokomasi pradinėje mokykloje, tuomet eina treji metai žemesnėje vidurinėje ir treji aukštesnėje vidurinėje mokyklose, po to galima ketveriems metams stoti į aukštąjį 
 išsilavinimą teikiančią mokymo įstaigą (nors tai nėra privaloma). Iš esmė sistema išliko beveik nepakitusi iki pat šių laikų.

Nuo darželio iki universiteto

Japonijoje mokymasis prasideda nuo mažų dienų. Vos vienų metų sulaukę vaikai priimami į darželius, kurie skirstomi į įprastus, tai yra viešuosius, ir prestižinius. Norėdami savo vaiką leisti į gerą darželį tėvai privalo ne tik turėti stiprias finansines pozicijas, bet ir pereiti kažką panašaus į kontrolinį patikrinimą – pateikti informaciją apie save, o jų vaikas, kad ir koks dar mažas būtų, egzaminuojamas norint įvertinti jo gebėjimų lygį. Taigi spaudimas dėl mokymosi pasiekimų japonų vaikus dažnai užgula vos spėjusius išmokti vaikščioti ir kalbėti.

Tačiau tuo iššūkiai tik prasideda. Laukia stojamieji egzaminai į pradinę mokyklą, kuri yra pirmasis privalomo išsilavinimo lygis. Ją vaikai lanko nuo 6–7 iki 11–12 metų amžiaus. Žinoma, reikia pabrėžti, kad stojamuosius egzaminus tenka laikyti tik tiems vaikams, kurių tėvai, kaip minėta, turi dideles pajamas ir išgali juos leisti į elitines mokslo įstaigas, – kitų gyvenimas būna šiek tiek lengvesnis.

Pradinė mokykla vaikams suteikia esmines žinias, jų pagrindą. Daug dėmesio skiriama mokymuisi žaidžiant – bandoma kurti jaukią, malonią atmosferą, tačiau labai didelis dėmesys skiriamas disciplinai. Vaikai turi griežtai laikytis nurodymų, juos vykdyti, nes manoma, kad tai padeda tinkamai formuoti besivystančią asmenybę ir padės išvengti nepageidaujamo ar asocialaus elgesio ateityje. Kiekviena klasė turi vieną mokytoją, kuris (ar kuri) dėsto visus dalykus, asmeniškai pažįsta visus vaikus (jų klasėje būna 35–40).

Ketvirtoje klasėje mokymosi turinys vis sunkėja, o per paskutinius dvejus metus muzikos ir fizinio rengimo pamokose klasės auklėtoją pakeičia profesionalūs šių sričių mokytojai – taip vaikai pratinami prie vidurinio lavinimo sistemos.

Pradinėse klasėse daug dėmesio skiriama ir užklasinei veiklai, kuri yra privaloma. Vaikai pagal pomėgius gali pasirinkti būrelį, o jame ne tik gilinasi į tai, kas juos domina, bet ir mokosi bendrauti su bendraamžiais.

Nors egzaminai pereinant į trejus metus trunkantį etapą, kurio baigimas (sulaukus 15 metų) suteikia pagrindinį išsilavinimą, neprivalomi, tačiau, kaip minėta, juos tenka laikyti norint patekti į geresnes mokyklas. Tad jau penktos šeštos klasės mokiniai vakarais lanko parengiamąsias mokyklas, o vasaros atostogų metu jose rengiami ir papildomi žinių gilinimo kursai.

Po trejų metų laukia pasirinkimas: pereiti į aukštesnį lygį ir mokytis siekiant vidurinio išsilavinimo ar rinktis profesinio rengimo mokyklą. Bet kuriuo atveju laikomi japonų ir anglų kalbų, matematikos ir mokslo (fiziką, biologiją ir chemiją apimantis dalykas) egzaminai. Net 95 proc. japonų renkasi mokytis toliau ir tik nedidelė dalis tobulinasi profesinėse mokymo įstaigose.

Paskutiniai treji mokyklos metai laikomi sunkiausiais japonų gyvenime. Apie laisvalaikį tais metais iš esmės reikia pamiršti, nes tenka mokytis tiesiog beprotiškai daug siekiant tobulų rezultatų. Jų reikia norint įstoti į prestižinį universitetą, kuris praktiškai garantuos gerai apmokamą darbo vietą bei materialiai aprūpintą gyvenimą. Dėl tokio didelio spaudimo ir nuolatinio nervinio išsekimo japonų paaugliai dažnai kenčia nuo rimtų psichologinių sutrikimų.

Norint įstoti į prestižinį universitetą ir vėl reikia laikyti egzaminus. Deja, įstoti pavyksta ne visiems, tad nemažai studentų laukia kitų metų stojamųjų ir per turimus laisvus metus toliau mokosi. Tokius studentus be universitetų vadina roninais – taip anksčiau buvo sakoma apie samurajus be šeimininkų.

Pagaliau įstojus į universitetą prasideda laisvesnis ir ne toks griežtas, ne taip suvaržytas gyvenimas. Žinoma, niekas nesako, kad Japonijos aukštosiose lengva, tačiau nemažai studentų į studijas žiūri gan aplaidžiai, nes jiems reikia tik diplomo. Todėl tai būna jei ne smagiausi, tai bent mažiausiai atsakomybe suvaržyti jų gyvenimo metai.

Formuojasi ir tam tikri neigiami aukštojo mokslo precedentai. Jį renkasi ir baigia bent 60 proc. vidurinių mokyklų absolventų. Kai kurie studentai į prestižinius universitetus pakliūva dėl to, kad jų tėvai geba dosniai sumokėti įstaigai, o kiti, nors ir įstoję savo jėgomis, net neketina nuoširdžiai gilintis į pasirinktą specialybę. Šie žmonės dažniausiai neišnaudoja jiems suteikto mokslinio potencialo, tačiau užkerta kelia kitiems. Taip daug didelį potencialą turinčių protų „nuteka“ į žemesnio lygio mokymo įstaigas, kur jų intelektiniai poreikiai ne visada būna patenkinti.

Žinoma, ši problema, nors ir rimta, dar nepasiekė epideminio lygmens. Tikriausiai niekada ir nepasieks – prestižinių universitetų nėra daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Iki kovo žadama sukurti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį. Kad tarifinį mokytojų darbo apmokėjimą reikia keisti etatiniu, kalbėta dar nuo 2004-ųjų, o 2007 m. net buvo pereita prie darbų: 12 šalies mokyklų dalyvavo etatinio apmokėjimo eksperimente. Vis dėlto per daugiau nei dešimtmetį etatinio apmokėjimo modelis taip ir nebuvo parengtas, tad ekspertai klausia, kaip pavyks sukurti visiems įtinkantį modelį vos per porą mėnesių ir kaip padidės krūvis mokytojams, kad jie „susirinktų“ etatą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dabar pakankamu laikomas mokytojo darbo krūvis arba jo „etatas“ yra 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę, prie kurių pridedama ir nekontaktinių pedagoginių valandų už ruošimąsi pamokoms, mokinių darbų taisymą. Panašiai tiek, 18,25 kontaktinės valandos, vidutiniškai ir dirba Lietuvos mokytojai.

Simboliška, tačiau nors dviejų trečdalių Lietuvos mokytojų darbo krūvis yra laikomas pakankamu, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) teigimu, dauguma jį turinčių mokytojų neatskaičius mokesčių uždirba nuo 465 iki 516 eurų, arba mažesnį nei vidutinį atlyginimą Lietuvoje (2016 m. II ketv. 771 eurą „ant popieriaus“). Todėl ŠMM rugpjūtį pristatytoje analizėje „Kiek uždirba Lietuvos pedagogai“ teigiama, kad vienas svarbiausių uždavinių – pasiekti, kad mokytojai deramą atlygį užsidirbtų turėdami tik 18 kontaktinių valandų per savaitę. Daugiau užsidirbti mokytojai gali, jei veda daugiau pamokų (2015 m. 85 proc. šalies mokytojų turėjo daugiau nei 18 kontaktinių valandų).

Vis dėlto ŠMM analizėje pabrėžiama, kad turėdami daugiau pamokų mokytojai skiria mažiau laiko joms pasirengti ir savo kvalifikacijai tobulinti. Be to, daliai pedagogų susirinkus kuo daugiau pamokų, mažiau galimybių turi dirbantieji ne visu krūviu ar tie mokytojai, kurie apskritai neturi darbo.

Tačiau kaimo mokyklose 40 proc. mokytojų krūvis nesiekia šalies vidurkio, o 9 proc. visų mokytojų turi mažiau kaip 9 kontaktines valandas per savaitę. Taigi, kaip pasikeitus atlygio skaičiavimo tvarkai staiga išaugs darbo krūvis? Ar su pedagogais, turinčiais mažesnį nei normalus krūvį, arba mažiau kaip 9 pamokas, perėjus prie etato reikėtų atsisveikinti?

ŠMM teigimu, perėjus prie pažangesnės atsiskaitymo sistemos etatas galės būti dalijamas, tai reiškia, kad dalis pedagogų, kaip ir dabar, dirbtų ne visu etatu. Be to, į etatą įeis ne tik pamokos, bet ir kiti kasdieniai mokytojo darbai.

Mokytojo darbų „meniu“

„Naujos darbo apmokėjimo tvarkos modelis kol kas tik rengiamas, svarstomos kelios alternatyvos – nuo artimesnės dabar galiojančiai tvarkai iki gana radikalios, kurioje etatai būtų nustatomi pagal pareigybes (mokytojo, vyr. mokytojo, metodininko, eksperto) ir skelbiami konkursai jas užimti“, – sako ŠMM Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas.

Jo teigimu, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą atlygis būtų skaičiuojamas nebe už kiekvieną pamoką, bet už fiksuotas darbo valandas – fiksuotą savaitinį darbo laiką, kuris ir sudarytų etatą arba jo dalį. Tai mokytojams esą suteiktų daugiau stabilumo ir saugumo, nes jų atlygis nesvyruotų priklausomai nuo kiekvienos pamokos. Be to, atlygis būtų mokamas ne tik už pamokas ir sąsiuvinių taisymą, bet ir už kitus su ugdymu susijusius darbus: darbą su mokinių tėvais, dalyvavimą susirinkimuose.

Kaip tik tokio „kainoraščio“, kuriame būtų įvertinti mokytojų atliekami darbai, laukia Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jis įsitikinęs, kad pagaliau reikėtų sukurti etatinio apmokėjimo modelį, nes tokia atlygio skaičiavimo tvarka suteiktų saugumo mokytojams ir jų darbą apibrėžtų ne „plaukiojančiomis“ valandomis.

Tačiau taip pat reikėtų sudaryti ir mokytojo darbų „meniu“, kuris apibrėžtų, kokios veiklos priklauso pedagogui. Mokytojų atstovas patikina, jog dabar viena svarbesnių bėdų yra ta, kad neaišku, ar konkretų darbą turi atlikti mokytojas, ar visai kitas specialistas. Todėl A.Jurgelevičius sako, kad profesinė sąjunga, besiderėsianti su ministerija dėl etatinio apmokėjimo modelio, siūlys įvardyti darbus, kurie turėtų būti etate, ir už juos mokėti, o jei mokėti nereikia – etate jų nėra ir mokytojas jų nedirba.

„Rizikos, kad atsiradus etatui atsiras ir naujų darbų, nėra, nes šiandien mokytojas ir taip daro milijoną darbų, už kuriuos jam nemokama arba 
 mokama tik simboliškai. Kartais tai iš viso nėra mokytojo darbas. Pavyzdžiui, ekskursijos – kelionių organizatoriaus darbas, maitinimo talonai – socialinio darbuotojo. Taigi daugiau darbų prigalvoti jau neįmanoma, galima tik sumažinti jų sąrašą. Tačiau mes to nesiekiame. Mūsų tikslas – susitarti, ar tai mokytojo darbas, ar ne. Jei tai turi daryti mokytojas, rašome tą darbą į etatą ir už jį mokame, jei konkretus darbas nėra mokytojo, jo etate nėra ir mokytojas to nedaro“, – svarbiausią profesinės sąjungos reikalavimą aptaria A.Jurgelevičius.

Patys mokytojai suskaičiuoja, kad atlieka maždaug 30 įvairių darbų, – ne tik veda pamokas, joms ruošiasi, taiso mokinių darbus ar vadovauja klasei. Kad su pedagogais atsiskaitoma ne už visą jų darbą, 2008-aisiais analizėje, skirtoje pirmiesiems etatinio apmokėjimo eksperimento metams apžvelgti, sutiko ir ŠMM: „Mokytojams apmokama vidutiniškai tik už 26,4 valandos per savaitę, nors atlikti tyrimai rodo, kad mokytojas dirba ir tuos darbus, už kuriuos nemokama.“

Jei į etatą būtų įtraukti ir mokytojų dabar faktiškai dirbami, bet nebūtinai apmokami darbai, visu etatu visą darbo savaitę dirbantis pedagogas, A.Jurgelevičiaus skaičiavimais, galėtų gauti 800–900 eurų atlyginimą „į rankas“.

„Toks atlyginimas nėra blogas, – svarsto A.Jurgelevičius. – Tačiau, mano nuomone, svarbiausia tai, kad atsirastų teisingumas ir mokytojas dirbtų jam priklausantį darbą, o ne visa tai, kas pasirodo reikalinga vienam ministrui, merui ar direktoriui.“

Panašiai etatinio apmokėjimo tvarką projektuoja ir kitos mokytojų profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo darbuotojų (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas. Kaip tik atlyginimas už įvairius papildomus darbus, pasak jo, ir yra esminis etatinio ir tarifinio atlygio mokėjimo skirtumas.

„Įdiegus naują apmokėjimo sistemą būtų galima ir atlyginimus pakelti, ir mokytojai galėtų skirti laiko darbui su gabiais ar mokymosi problemų turinčiais mokiniais. Manau, tai – vienas pagrindinių dalykų, kaip pagerinti kokybę, nes dabar, kai klasės didelės, mokytojams pritrūksta laiko padirbėti su vaikais papildomai, po pamokų. Juk ir išorinis mokyklų auditas rodo, kad trūksta dėmesio žinių spragoms užpildyti ir aukštesniesiems pasiekimams ugdyti“, – dėsto A.Navickas ir priduria, kad ginčas gali kilti tarp mokytojų, kurie ir dabar, kad ir negaudami atlygio, atlieka daug papildomų darbų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Estijos vardas skamba pasaulio žiniasklaidoje, apie jos sukurtą švietimo stebuklą kalba BBC ir CNN. Estijos penkiolikmečiai pagal gamtamokslį raštingumą yra pirmi Europoje ir treti pasaulyje, pagal matematinį raštingumą – devinti pasaulyje, pagal skaitymo gebėjimus – šešti. Tokius rezultatus atskleidė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliekamas penkiolikmečių pasiekimų tyrimas „PISA 2015“. Estija dairėsi į Suomijos švietimo sistemą, bet savo mokytoją jau pranoko. Apie tai, kaip estai sukūrė fenomeną, kaip dirba jų mokyklų direktoriai bei kiek uždirba mokytojai – „Veido“ interviu su Estijos EBPO PISA valdybos nare Maie Kitsing.

– Ar galėtumėte įvardyti pagrindines priežastis, lėmusias tokius gerus Estijos mokinių rezultatus EBPO penkiolikmečių pasiekimų tyrime PISA?

– Mūsų mokiniai, mokytojai ir mokyklos dirba gerai. Estijoje švietimas yra labai vertinamas, o pagrindinis ugdymas stiprus ir kokybiškas jau dešimtmečius. Tarptautinio suaugusiųjų gebėjimų tyrimo PIAAC duomenys rodo, kad 50–60 metų amžiaus estai, turintys pagrindinį išsilavinimą, palyginti su kitomis EBPO šalimis, demonstruoja vienus geriausių gebėjimų skaitymo įgūdžių, matematinio raštingumo ir problemų sprendimo technologijų pagalba srityse.

Estijos švietimo sistema paremta lygybės ir visapusiškumo principais. Nevykdome jokios mokinių atrankos pagal jų akademinius gebėjimus ar rezultatus. Mokyklos privalo sukurti geriausią mokymosi aplinką kiekvienam mokiniui, nepaisant jo namų aplinkos ar šeimos pajamų. Žinoma, didelį dėmesį skiriame specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams.

Švietimas Estijoje yra ir nacionalinės, ir vietinės valdžios prioritetas. Nepaisant ekonominio nuosmukio, 2005–2012 m. švietimo išlaidos, tenkančios vienam mokiniui, padidėjo 30 proc., o mokytojų atlyginimai per pastaruosius penkerius metus kilo 40 proc.

– Kokios reformos, pokyčiai Estijos švietimo politikoje buvo svarbiausi?

– Viena iš sėkmės priežasčių – jų tęstinumas. 1996 m. Estijos vyriausybė priėmė nacionalinę pagrindinio ir vidurinio ugdymo programą, kurioje buvo nustatytos pagrindinės kryptys. Programa apibrėžė bendrąsias kompetencijas ir nustatė kryptį siekti rezultatais grįsto mokymo. 2002 m. ši programa buvo peržiūrėta, o 2010-aisiais Estija patvirtinto naujas pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas. Viena vertus, naujosios programos buvo logiškas prieš tai buvusios programos tęsinys, kita vertus, patikslinome bendrąsias kompetencijas, integravome skirtingus dalykus ir bendrąją dalį į ugdymo programas. Taigi naujosios nacionalinės programos įgyvendinimas pastaruosius šešerius metus buvo svarbiausias mūsų uždavinys.

Nuo sisteminio išorinio mokyklų vertinimo perėjome prie teminio, pavyzdžiais grįsto vertinimo. 2016 m. mokyklų vidinis vertinimas tapo privalomas. Dėl šios priežasties atsakomybė už mokyklos rezultatus perėjo į pačių mokyklų rankas, todėl jų direktoriai skiria daugiau dėmesio mokinių pasiekimams ir mokyklos rezultatams analizuoti.

Taigi svarbiausi sprendimai buvo numatyti pirmojoje nacionalinėje programoje, o kitas reikšmingas žingsnis buvo mokyklų vertinimas.

– Kas Estijoje prisiima atsakomybę už mokinių rezultatus – mokiniai, mokytojai, direktoriai ar tėvai?

– Atsakomybę dalijasi visi. Didžiausia atsakomybė tenka patiems mokiniams, tačiau mokytojai ir tėvai, kurie juos palaiko ir padeda mokytis, moko ir kaip prisiimti atsakomybę už savo rezultatus. Tėvai atsakingi už vaikų auginimą, jiems diegiamas vertybes ir namų, kuriuose netrūktų meilės ir palaikymo, sukūrimą. Mokytojai atsakingi už pagalbą mokiniams visame ugdymo procese ir skatinančios mokymosi aplinkos sukūrimą.

– Koks Estijoje požiūris į mokytojus, jų rengimą, tobulinimąsi, pagalbą ir atlyginimą?

– Estijos mokyklos, taip pat ir mokytojai, turi didelę autonomiją. Jie patys gali laisvai nuspręsti, kaip įgyvendinti nacionalinę programą, kad joje numatytų mokymosi rezultatų savo mokyklose ir klasėse pasiektų jiems geriausiu būdu. Mokyklos ir mokytojai gali laisvai pasirinkti ir visą mokslams reikalingą medžiagą. Tačiau tuo pat metu vykdoma ir mokinių pasiekimų stebėsena, jų rezultatai vertinami ir mokyklos, ir valstybės lygiu. Valstybės lygiu Estijoje yra sutariama, kokių mokymosi rezultatų mokiniai privalo pasiekti, tačiau kaip tai padaryti, sprendžia patys profesionalai, pedagogai.

Mokytojų atlyginimai per pastaruosius penkerius metus Estijoje pakilo daugiau kaip 40 proc. Vidutinis savivaldybės mokyklos pedagogo atlyginimas nuo 800 eurų 2011 m. padidėjo iki 1135 eurų 2015 m. Mokytojų atlyginimai didėjo sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis šalyje: 2011 m. mokytojas vidutiniškai uždirbo 95 proc., 2015 m. – 107 proc. vidutinio darbo užmokesčio.

Pedagogų atlyginimų kėlimas ir toliau lieka nacionalinės strategijos tikslas. Planuojama, kad iki 2020 m. vidutinis mokytojo darbo užmokestis bus toks pat arba didesnis, nei gauna aukštąjį mokslą baigę absolventai, pavyzdžiui, sudarys 120 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Beje, visi Estijos mokytojai turi magistro laipsnį.

– Mokyklų ir mokinių rezultatai Estijoje, kaip ir Suomijoje, yra labai panašūs, o Lietuvoje jie ryškiai skiriasi net tame pačiame mieste. Kaip jums pavyksta užtikrinti tokį tolygumą?

– Lygybės užtikrinimas yra vienas kertinių Estijos švietimo politikos principų. Pagrindinių mokyklų ir gimnazijų įstatyme jis buvo įtvirtintas kelis kartus – 1993, 2004 ir 2010 m. Naujausios įstatymo pataisos įpareigojo mokyklas patenkinti specialiuosius mokinių ugdymosi poreikius. Jos turi reaguoti ir imtis tam tikrų priemonių, kurios padėtų mokymosi sunkumų patiriantiems mokiniams, taip pat turintiesiems specialiųjų socialinių švietimo poreikių.

Įgyvendinant šias nuostatas ir principus Estijos mokytojų bei mokyklų vadovų mentalitetas ir pedagogika labai pasikeitė. Pavyzdžiui, nuo 2004 m. bent vieną kartą per mokslo metus su kiekvienu mokiniu susitinkama aptarti jo rezultatų, individualios pažangos, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems ar mokymosi sunkumų patiriantiems mokiniams sudaromos individualios ugdymo programos.

Siekiant užtikrinti visiems vienodą švietimo prieinamumą nuo 2006 m. mokyklose pietūs yra nemokami, taip pat visa mokymosi medžiaga, kaip ir medicininės ar stomatologijos paslaugos, pagrindinių mokyklų mokiniams nieko nekainuoja.

Pagal įstatymą visos Estijos švietimo įstaigos, įskaitant priešmokyklinio ugdymo, privalo užtikrinti specialistų pagalbą vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, patiriantiems mokymosi sunkumų ar elgesio problemų. Specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo ar socialinio pedagogo paslaugos teikiamos nemokamai.

Per pastarąjį dešimtmetį universitetuose ir mokytojų švietimo centruose padaugėjo specialiųjų ugdymo poreikių kursų, mokytojai juose aktyviai dalyvauja. Taip pat regionuose buvo įsteigti švietimo pagalbos, konsultavimo centrai, finansuojami iš Europos socialinio fondo ir valstybės biudžeto lėšų. Šiuose centruose teikiama psichologinė pagalba, specialiosios švietimo paslaugos, kalbos terapija ir kita pagalba vaikams, mokiniams, tėvams ir pedagoginiams darbuotojams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

BFL nuotr.

Skaičiuojama, kad šalies mokyklose dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 2030 m. gali trūkti beveik 5 tūkst. pedagogų. Vis dėlto kai kuriuose rajonuose jau dabar sudėtinga rasti tiksliųjų, gamtos mokslų mokytojų, o stojančiųjų, norinčiųjų mokytis šių dalykų pedagogikos taip pat stinga. Ekonomistai rekomenduoja mažinti švietimo darbuotojų skaičių, o valdantieji švietimo matuoti vien ekonominiais sumetimais nenori: mokytojai reikalingi, kaip ir nedidelės rajonų mokyklos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Direktorė sako, kad nedidelės mokyklos ugdytiniai turėjo puikią matematikos mokytoją, kuri važinėjo net iš Klaipėdos, deja, dabar išvyko gyventi į Tenerifę. Tiesa, 40 km kelią į Pašlūžmio mokyklą sukardavo ne tik matematikė – dėl kelių pamokų per savaitę čia atvyksta visų dalykų, išskyrus anglų kalbos, mokytojai.

Vos sužinojusi, kad matematikos mokytoja rengiasi palikti Lietuvą, direktorė R.Žvirblienė paskelbė, jog mokykla ieško mokytojo, tačiau jau kelias savaites trunkančios paieškos kol kas nedavė jokių rezultatų.

Lietuvos darbo biržos (LDB) interneto svetainėje esančiame darbo skelbime matematikui nurodomas 423 eurų atlyginimas, tačiau R.Žvirblienė neslepia, kad nors ir susidarys minimalus, 18 valandų per savaitę krūvis, jaunas mokytojas, neturintis pedagoginio darbo stažo ir vardo, „į rankas“ 400 eurų negaus. Suprantama, toks atlyginimas, iš kurio dar pačiam reikėtų mokėti ir už kelionę iki Pašlūžmio mokyklos, esančios Daukšaičių kaime, bei atgal, nemotyvuoja.

Direktorė neabejoja, kad matematiką 5–10 klasėms dėstyti galėtų ir mokyklos fizikos mokytojas, kuris kadaise penkerius metus yra mokęs matematikos. Bet negali, nes nėra matematikas. 2014 m. švietimo ir mokslo ministrės įsakymas ne to dalyko mokytojui, ne specialistui, neleidžia net laikinai pavaduoti kolegos. Todėl, kai Pašlūžmio mokyklos rusų kalbos mokytoja kurį laiką negalėjo dirbti, mokykla pasikvietė į pensiją išėjusią rusų kalbos mokytoją iš gretimo miestelio.

Direktorė sako jau nebežinanti, kur dar galėtų ieškoti mokytojo, tačiau dar labiau baiminasi dėl to, kas mokyklos laukia netolimoje ateityje, jei dabar atvažiuojantys mokytojai gaus daugiau pamokų pagrindinėse darbovietėse ar dėl kitų priežasčių į rajono mokyklą nebevažinės. „Greičiausiai bus nuosprendis: nėra specialistų – mokyklą uždarome. Vien todėl, kad nebeliks važinėjančių mokytojų, kurie atvažiuoja dėl kelių pamokų. Tai būtų skaudu“, – prognozuoja R.Žvirblienė.

O mokinių, priešingai nei mokytojų, šioje mokykloje yra: Pašlūžmio mokykloje mokosi 70 vaikų, aštuoni iš jų – pirmokai. Nemokamą maitinimą gauna maždaug trečdalis, tačiau valstybės paramą turėtų gauti gerokai daugiau mokinių, tiesiog kai kurių tėvai nesugeba nuvažiuoti į LDB, pateikti reikalingų dokumentų ar deklaruoti gyvenamosios vietos.

Didžioji dalis šeimų naudojasi lauko tualetais, nemažai vaikų namie neturi karšto vandens. Ar įmanoma, kad į Pašlūžmio ar kitas panašias mokyklas, kurios ne tik sunkiau pasiekiamos, bet yra ir prastesnėje socialinėje bei ekonominėje aplinkoje, norės važinėti dirbti nauji mokytojai, neseniai studijas didmiesčiuose baigę absolventai?

R.Žvirblienė įsitikinusi, kad 50 eurų didesnis atlyginimas mokytojų trūkumo kaimo mokyklose neišspręs, tam reikia didesnių pertvarkų. Vis dėlto esant tokiai beviltiškai situacijai, į kokią dabar pateko vienintelės matematikės netekusi mokykla, padėtų kur kas žemiškesni dalykai – bent kelionės išlaidų kompensavimas atvykstantiems pedagogams.

Skatinti, kad savivaldybė remtų nedideliuose miesteliuose dirbančius mokytojus, taip pat važinėjantiems į darbą mokytojams kompensuotų kelionės išlaidas, numatyta Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programoje, kurią praėjusią savaitę paskutinėmis darbo dienomis patvirtino laikinai pareigas einanti švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Kad mokytojui galima sumokėti už degalus ar kelionės bilietą, nėra jokia naujiena, galimybę padengti kelionės, net ir apgyvendinimo išlaidas numato Švietimo įstatymas. Tik neaišku, kaip rajonai tuo naudojasi, nes Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neturi šios informacijos nė iš vienos savivaldybės.

Pereiti prie žemesnių kvalifikacinių reikalavimų, tarkime, kad matematiku Pašlūžmyje galėtų dirbti fizikas, A.Pitrėnienės teigimu, būtų rizikinga, nes ugdymo kokybė ir dabar jau kelia rūpesčių. „Tačiau galima pasižvalgyti į jau egzistuojančias kitų šalių praktikas, kurios leidžia spręsti kai kuriuos iššūkius. Pavyzdžiui, savivaldybės galėtų turėti mokytojų, kurie pasitraukė iš aktyvios veiklos, rezervo registrą ir siūlyti jiems laikinai padirbėti, kol mokykla suras mokytoją nuolatiniam darbui. Reikia ieškoti kūrybiškų netradicinių sprendimų – ir ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir savivaldybėse“, – atsakyme „Veidui“ raštu teigia A.Pitrėnienė.

Jau dabar savivaldybės turi ir kitą įrankį: su aukštąja mokykla, savivaldybės mokykla ir studentu, gaunančiu stipendiją pedagoginėms studijoms, galima sudaryti trišalę sutartį, tačiau tam reikia savivaldybės strategijos ir planavimo, kada ir kokių specialistų jos mokyklose reikės.

Kur ir kokių mokytojų trūksta jau dabar

Mokyklų, kurios, kaip ir Pašlūžmio mokykla-daugiafunkcis centras, susiduria su mokytojų trūkumu, rajonuose būtų galima rasti ir daugiau.

ŠMM duomenimis, labiausiai savivaldybėse trūksta darželio auklėtojų, reikalingi ir pradinukų mokytojai, tačiau 2015 ir 2016 m. 12-oje savivaldybių trūko ir kai kurių dalykininkų, galinčių dėstyti 5–12 klasėse.

„Padėtis keičiasi kasmet, tačiau keturiose savivaldybėse – Pagėgių, Pakruojo, Tauragės ir Vilkaviškio mokytojų poreikis liko pastovus“, – mokytojų paklausą apibendrina laikinai einanti švietimo ir mokslo ministro pareigas A.Pitrėnienė.

ŠMM teigimu, šiuo metu pedagogų trūksta Kretingos, Radviliškio, Prienų, Ignalinos, Vilniaus rajonuose, Birš-tone, Neringoje ir net Klaipėdos mieste.

„Veidas“ pagal 2016 m. LDB duomenis – darbo ieškančius mokytojus ir jiems siūlomas laisvas darbo vietas, apskaičiavo, kur ir kokių šiemet pedagogų trūko labiausiai, o kur jų yra kur kas daugiau, nei reikia.

Daugiausiai konkrečių dalykų mokytojų šiemet pritrūkti galėjo Kaune, Šiauliuose, Šalčininkų, Vilniaus, Jonavos, Radviliškio, Kretingos, Joniškio, Kupiškio, Plungės rajonuose.

Klaipėdos mieste ir rajone šiemet trūko 27 įvairių dalykų mokytojų. Pavyzdžiui, ieškota trijų biologų, tačiau biologijos mokytojų, ieškančių darbo, nebuvo nė vieno.

Nepaisant LDB statistikos, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė teigia, kad Klaipėdoje mokytojų trūkumo nėra. „Ten, kur buvo siūloma užimti laisvas vietas, buvo nedideli krūviai. Žinoma, sunku rasti pedagogą, kuris sutiktų dirbti tik 4 ar 8 valandas per savaitę, bet miestas dar kažkaip susitvarko, – sako Švietimo skyriaus vedėja. – Šie klausimai išsprendžiami: kažkam pasiūlo antraeiles pareigas, pakviečia mokytojų iš kitų mokyklų. Mieste atstumai nedideli, todėl vienas pedagogas gali dirbti keliose mokyklose. Miestelyje, kaime atstumai didesni, todėl mokytojams nepatrauklu ten važinėti, bet galbūt yra kompensuojamos kelionės išlaidos, taikomos kitos priemonės.“ 

2016 m. duomenimis, mokytojų ieškota į 840 laisvų darbo vietų, o darbo ieškančiųjų buvo 1,4 tūkst. Bendroje statistikoje matyti ryškus pedagogų perteklius, tačiau didesni skirtumai atsiveria žiūrint į konkrečių dalykų mokytojų paklausą ir pasiūlą.

Šiemet jau trūko chemijos mokytojų: laisvų darbo vietų buvo 41, ieškančiųjų darbo – aštuoni. 17-oje savivaldybių, kuriose reikėjo chemijos mokytojų, neužsiregistravo nė vienas darbo ieškantis chemikas, 8-iose buvo galima rinktis iš 0 biologų, 9-iose – iš 0 matematikų, 11-oje savivaldybių, kuriose reikėjo fizikos mokytojų, darbo neieškojo nė vienas fizikas.

Užtat kai kurių dalykų mokytojais apsirūpinta dar ilgam į priekį: 2016 m., LDB duomenimis, darbo siūlyta 23 kūno kultūros mokytojams, o galinčiųjų užimti šias vietas buvo 248. Vadinasi, kiekvienas darbdavys galėjo rinktis iš 12 kandidatų. Panašiai ir su dailės mokytojais: jų 2016 m. reikėjo 35, galėjo dirbti 121.

Nepaisant tokio kūno kultūros mokytojų pertekliaus, ir šiemet treniravimo sistemų studijų programa Lietuvos sporto universitete pateko į populiariausių studijų dešimtuką – ją pirmu pageidavimu pasirinko 235 stojantieji. Pagal Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), kuris su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) planuoja drauge rengti pedagogus ir siekti geresnės šių studijų kokybės, prognozę, kūno kultūros mokytojais apsirūpinta iki 2030 m. Kitaip tariant, po daugiau kaip dešimtmečio, kai, prognozuojama, trūks beveik visų dalykų mokytojų, kūno kultūros mokytojų perteklius vis tiek sieks 1,7 tūkst.

Vis dėlto LDB duomenys rodo, kad kai kuriose savivaldybėse trūko net ir tų mokytojų, kurių šalies mastu yra gerokai daugiau. Keliuose rajonuose net kūno kultūros mokytojų ieškota daugiau, nei šių specialistų ieškojo darbo. Ir anglų kalbos mokytojų, kurių yra gerokai daugiau, nei reikia, Visagino, Zarasų, Kupiškio ir Šakių rajonuose galėjo pritrūkti: darbo vietų jiems buvo, bet pretendentų į jas – nė vieno.

Net Vilniuje į penkis darbo skelbimus chemikams atsakyti galėjo tik vienas darbo ieškantis chemijos mokytojas, o, pavyzdžiui, Radviliškyje trūko visokiausių mokytojų – nuo gamtos mokslų specialistų, apie kurių trūkumą kalbama visoje Lietuvoje, iki perteklinių dailės mokytojų.

ŠMM, remdamasi Lietuvos darbo biržos duomenis, teigia, kad 33 savivaldybėse šiemet fiksuotas pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų perteklius, 15-oje – balansas, tačiau 12-oje savivaldybių jų vis dėlto trūko. Pradinio ugdymo mokytojų trūko penkiose savivaldybėse, su dideliu jų trukumu susidūrė Joniškis. O ikimokyklinio ugdymo specialistų, darželio auklėtojų, dažniau trūksta, nei yra per daug: perteklius fiksuojamas 16-oje savivaldybių, trūkumas – 23-ijose.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas mokytojų trūkumo nedramatizuoja: mokytojų ir ateityje atsiras, tik nežinia, kokios kvalifikacijos ir gebėjimų. Todėl mokytojų profsąjungos atstovas įsitikinęs, kad į švietimo sistemą reikia pritraukti naujų mokytojų ir stengtis, jog pedagogikos studijas rinktųsi geriausi mokiniai.

„Tenka girdėti, kad trūksta fizikų ar informatikų, bet jų kažkaip randama. Negirdėjau, kad kažkur nevyktų pamokos, nes nėra mokytojo. Žinoma, mokytojui išvažiavus būna sunku rasti kitą į jo vietą, ypač kaimuose jų reikia paieškoti“, – pripažįsta A.Navickas.

Daugiau mokytojų brangiau nekainuoja

Ekonomistai kartoja, jog ignoruojant demografinius pokyčius mokytojų skaičius yra perteklinis, mokyklų tinklas – neefektyvus, tačiau ir rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad mokytojai nėra nereikalingi, jų netgi trūksta. Regionais besirūpinantys „valstiečiai“ aiškiai pasisako už kaimo mokyklų išsaugojimą ir nekalba apie mokyklų tinklo pertvarką.

Pedagogų atstovas A.Navickas sako net nesuprantantis, apie ką diskutuoti, nes mokyklas uždarinėjo visos valdžios. Jo skaičiavimais, nuo 2000-ųjų mokyklų sumažėjo maždaug tūkstančiu. Be to, jis aiškina, kad valstybei išlaikyti didesnį skaičių mokytojų nekainuoja daugiau pinigų, nes ji moka už jų krūvį, o kaip pedagogai jį pasidalys, reikšmės neturi. O mokyklų tinklas esą traukiasi natūraliai: nėra vaikų – nelieka ir mokyklos.

„Nematau, kad valstybės biudžetui tai kenktų. Valstybei kainuoja vaikas, mokinio krepšelis, ir klasių komplektai, ugdymo valandų skaičius. Iš to išplaukia mokytojų skaičius, todėl tai jų susitarimas. Dirbs jie po 12, 18 valandų ar vienas dirbs visas 36 valandas, valstybei tai nekainuoja nei daugiau, nei mažiau, – sako A.Navickas. – Tai pat negirdėjau, kad mokyklos dirbtinai būtų išlaikomos, jei jose neliko vaikų, ar kad konkrečiai Jono Jonaičio rezultatai, perkėlus jį iš kaimo mokyklos į miesto, pagerėtų. Mokytojai juk dirba tie patys – į kaimo mokyklas jie važinėja iš miesto.“

2030 m. trūks apie 5 tūkst. pedagogų

Jau dabar Lietuvoje sudėtinga rasti fizikos ir matematikos mokytojų, kurie pagal amžiaus vidurkį yra vyriausi iš pedagogų. Beveik 56 proc. pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų yra vyresni nei 50 metų, tarp matematikų ir fizikų tokių – 67 proc. Pagal mokytojų amžiaus vidurkį Lietuva – viena „seniausių“ ES šalių, o beveik 2 tūkst. mokyklose dirbančių mokytojų jau yra pensinio amžiaus.

Prognozuojama, kad dabartiniams mokytojams išėjus į pensiją trūks juos galinčių pakeisti jaunų specialistų, todėl dabartinį pedagogų perteklių gali pakeisti trūkumas.

ŠMM teigimu, pagal oficialią statistiką, mokytojų perteklių galima prognozuoti dar 8–10 metų, o ateityje laukiantis trūkumas esą bus geo-
grafinis – pedagogų stygius ištiks tik atskiras savivaldybes.

„Tai yra ne vien tik švietimo problema, tai apskritai Lietuvos regionų plėtros klausimas. Aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, įskaitant ir mokytojus, nesirenka mažų miestelių kaip gyvenamosios ar darbo vietos. Šis iššūkis savivaldybėms – sudėtinga užduotis. Turime rasti būdų padengti mokytojų, kaip ir medikų ar kitų reikalingų profesionalų, kelionės, laikino apgyvendinimo išlaidas ar taikyti kitokias skatinimo priemones“, – atsakyme „Veidui“ teigia laikinoji švietimo ir mokslo ministrė A.Pitrėnienė.

Jos teigimu, mokytojų trūkumo prognozė gali ir neišsipildyti, nes mokinių gali dar labiau sumažėti. Tokiu atveju mokytojų jiems nereikės.

Tačiau prognozė, paremta 2015–2016 m. klasių komplektų dydžiu, į pedagogines studijas priimtų studentų, išeinančių į pensiją mokytojų skaičiumi, rodo, kad mažėja visų dalykų mokytojų (išskyrus kūno kultūros), sako Vytauto Didžiojo universiteto Projektinės veiklos tarnybos direktorė, Edukologijos katedros docentė dr. Lina Kaminskienė. Kitaip tariant, jei mokinių dramatiškai nemažės, jų skaičius liks panašus kaip šiemet ar pernai, 2013 m. trūks beveik 5 tūkst. mokytojų.

VDU mokslininkai skaičiuoja, kad labiausiai trūks matematikos mokytojų (1,5 tūkst.), taip pat reikės 1,3 tūkst. pedagogų, galinčių dėstyti integruotą gamtos mokslų kursą, trūks 800 chemikų, tiek pati fizikos mokytojų ir net lituanistų.

„Šioje prognozėje, parengtoje pagal ŠMM skaičius, nėra įvertina galimybė, kad dalis mokytojų galėtų dėstyti kelis dalykus, kaip neretai daroma užsienyje. Galima kalbėti apie integruotą gamtos mokslų – biologijos, chemijos, fizikos dėstymą. Integruojant kelis dalykus, nors ir nevisiškai, pavyktų sumažinti prognozuojamą mokytojų trūkumą, nes kol kas skaičiai dramatiški“, – apie galimybę spręsti ateityje laukiančią mokytojų trūkumo problemą svarsto L.Kaminskienė.

ŠMM teigimu, pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos jau dabar siūlo kelių dalykų mokytojų rengimo programas, o jų atsirasti esą turėtų ir daugiau, nes baigus dvigubos specialybės studijas lengviau įsidarbinti ir gauti didesnį krūvį – daugiau pamokų, vadinasi, ir didesnį atlyginimą.

Tačiau tokios dvigubos programos tarp stojančiųjų nėra populiarios, tiksliau, į jas niekas nestoja, kaip ir į atskirų dalykų, pavyzdžiui, fizikos ar chemijos, mokymą. LEU kelerius metus iš eilės nesulaukė nė vieno stojančiojo, kuris norėtų studijuoti chemijos ir fizikos mokymą. Šiemet ledus bandyta pralaužti ir studentus suvilioti tiksliniu valstybės finansavimu, bet vis tiek neatsirado nė vieno stojančiojo. Šiaulių universitete, kuris šiemet pasiūlė integruotų gamtos mokslų pedagogikos programą, studijas pradėti turėjo aštuoni pirmakursiai.

L.Kaminskienė užsimena apie kitą galimybę: sprendžiant pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų stygiaus problemą nepamiršti kitų sistemos dalių – ikimokyklinio, pradinio mokymo, profesinio rengimo. Šiose grandyse esą irgi yra dalykų specialistų, kurie galėtų papildomai pasimokyti ir dėstyti tai, ko reikia.

„Reikia įvertinti, kas ir kur galėtų pajudėti. Be abejonės, valstybei reikėtų investuoti į papildomą mokytojų iš kitų grandžių kvalifikaciją, jie padėtų užpildyti spragas, kurių atsiranda ir kurių nepajėgia užpildyti pedagoginių studijų absolventai, – komentuoja L.Kaminskienė. – Strategija spręsti trūkumą galėtų būti dvipusė: integruotas susijusių dalykų mokymas, taip pat kelių sistemos peržiūra: galbūt vienur pedagogai nebegauna krūvio, nesusiformuoja klasė, gal jiems geriau eiti į kitą sritį ir, žinoma, iš tikrųjų pritraukti jaunų žmonių į mokyklas.“

Kandidatė į švietimo ir mokslo ministrus Jurgita Petrauskienė kol kas apsiriboja tik abstrakčiais pasvarstymais: „Kokybiškas švietimas – tai pirmiausia stiprus mokytojas. Lietuva susiduria su nelengva situacija: vaikų mažėja, mokytojai sensta, mokytojų rengimas neatliepia dabarties poreikių, gabiausi abiturientai nesirenka pedagoginių specialybių, menksta mokytojo prestižas. Tai sudėtinga kompleksinė problema. Siekiant atkurti pasitikėjimą mokykla ir mokytoju reikalinga esminė šios sistemos peržiūra ir sprendimai tiek mokytojų rengimo, kvalifikacijos kėlimo sistemoje, tiek didinant mokytojo prestižą. Gerų mokytojų visada reikia.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Dreamstime" nuotr.

Darbuotojų kvalifikacija ir švietimas – pirmučiausias naujo Seimo ir Vyriausybės prio­­­ritetas. Taip mano beveik ketvirtadalis verslo atstovų. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) pramonės įmonių vadovų apklausoje ši sritis pirmą kartą nurodyta kaip turinti būti svarbiausia tarp Vyriausybės prioritetų. „Valstybei šiandien reikia ne pigių darbininkų, o išmanių žmonių“, – pabrėžia LPK prezidentas Robertas Dargis.

Dar tarp pirmų trijų prioritetų – užsienio santykių stiprinimas, naujų rinkų paieška ir inovacijų diegimo gerinimas. Į ketvirtą poziciją nukrito 2012 m. analogiškoje apklausoje pirmas buvęs darbo santykių reguliavimas. Tačiau apklausa vyko dar iki naujajai valdžiai paskelbiant planus atidėti Darbo kodekso įsigaliojimą ir jį peržiūrėti.

R.Dargis atkreipia dėmesį, kad neprognozuoti pokyčiai pasaulyje, dabartinė Lietuvos priklausomybė nuo europinių pinigų, kurių po 2020 m. smarkiai sumažės, verčia imtis neatidėliotinų pokyčių, tad LPK XVII Vyriausybės 2016–2020 m. programai pasiūlė 10 svarbiausių darbų Lietuvos ekonomikos konkurencingumui užtikrinti.

1. Parengti 2017–2030 m. švietimo ir mokslo politikos strategines gaires ir jų įgyvendinimo programą, pradiniame etape pagrindinį dėmesį skiriant ugdymo įstaigų reformai ir mokytojų rengimui.

2. Parengti ir įgyvendinti ilgalaikes priemones demografinėms problemoms spręsti.

3. Skatinti Lietuvos ekonomikos augimą per šalies konkurencingumo didinimą, patrauklumą investicijoms ir naujų darbo vietų kūrimą.

4. Nustatyti laipsnišką darbo jėgos apmokestinimo mažėjimą, siekiant gerinti mokestinę aplinką.

5. Įgyvendinti atsakingą finansų politiką, siekiant konsoliduoto valstybės biudžeto pajamų tvarumo ir išlaidų efektyvumo.

6. Parengti atskirties tarp regionų mažinimo programą, užtikrinančią esminius regioninės politikos pokyčius: verslo sąlygų gerinimą, investicijų pritraukimą, vietinės darbo jėgos išsaugojimą ir demografinių pokyčių suvaldymą.

7. Užtikrinti nacionalinės platformos „Pramonė 4.0“ steigimą ir vystymą, siekiant savalaikio ir pilnaverčio Lietuvos dalyvavimo ketvirtosios pramonės revoliucijos procesuose.

8. Užtikrinti subalansuotą, kaštų ir naudos analize pagrįstą infrastruktūros plėtrą, efektyvų valstybės turto valdymą, gaunant maksimalią naudą piliečiams.

9. Parengti, su suinteresuotomis šalimis aptarti ir patvirtinti energetikos strategiją, užtikrinančią regiono mastu konkurencingas energijos išteklių ir infrastruktūros paslaugų kainas pramonei.

10. Užtikrinti efektyvų viešųjų pirkimų sistemos veikimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus paslaugoms ir prekėms, įgyvendinti efektyvų teisinį reglamentavimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus, taip pat kad pirkimuose gali dalyvauti tik įmonės, kurių mėnesio atlyginimo vidurkis sudaro ne mažiau kaip

80 proc. to regiono ar ūkio sektoriaus atitinkamos verslo srities atlyginimo vidurkio.

Apklausa

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

J.Petrauskiene

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro direktorės Jurgitos Petrauskienės klausiame apie Suomijos švietimo sistemos permainas.

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešėdama Suomijoje įvardijo Suomijos aukštojo mokslo reformą kaip pavyzdį Lietuvai. Kokia suomių reformos esmė?

– Suomija atsižvelgdama į jai kylančius demografijos, darbo rinkos iššūkius nusprendė peržiūrėti savo aukštojo mokslo sistemą. Remiantis Prezidentės vizito į Suomiją metu išsakytais pastebėjimais, Suomija nuo 2009 m. aktyviai įgyvendina aukštojo mokslo reformą, kuri apima universitetų finansavimą, aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimą, verslo įtraukimą, investicijų pritraukimą į mokslą.

5,5 mln. gyventojų turinčioje Suomijoje iš 21 universiteto po inicijuotų pertvarkų liko 15. Universitetai yra finansuojami pagal sutartis su valstybe, į aukštųjų mokyklų valdymą aktyviai įtraukiamas ir verslas – ne mažiau kaip 40 proc. universitetų tarybų sudaro išorės atstovai.

Taip pat pritraukiama ne tik valstybės finansavimo, bet verslo investicijų – valstybė skiria 1,1 proc., o verslas – net 2,1 proc. BVP, kai Lietuvoje valstybė skiria 0,7 proc. , verslas – vos apie 0,3 proc. BVP.

Tikslas – konsoliduoti visus turimus resursus. Lietuvoje nemažai dėstytojų, tyrėjų dažnai dirba per kelias institucijas, aukštosios mokyklos, užuot bendradarbiavusios, kiekviena stengiasi susikurti savo studijų ir mokslo infrastruktūrą, santykinai mažose institucijose daugėja administracijos, o ne mokslinių darbuotojų. Tai išskaido turimus tiek finansinius, tiek žmogiškuosius resursus, neleidžia suburti, konsoliduoti pajėgų ir kurti konkurencingų produktų – kokybiškų studijų programų.

– Ar Suomijos reformos pamokos gali būti pritaikomos Lietuvoje, turint omeny šalių mentaliteto, demografinės padėties skirtumus?

– Universitetų jungimasis – sudėtingas ir atsakingas procesas. Identifikuoti sinergiją, jungtis, kurios duotų didžiausią pridėtinę vertę stiprinant studijų ir mokslo kokybę, nėra paprasta. Planuojant tokius procesus Lietuvoje, siekiant atrasti geriausius sprendimus svarbu analizuoti kitų šalių patirtį, mokytis iš jų gerų sprendimų ir jų padarytų klaidų.

Suomijos patirtis Lietuvai naudinga daugelyje švietimo sričių. Iššūkiai, kuriuos jungiant aukštąsias mokyklas sprendė Suomija, aktualūs ir Lietuvai.

– Ar valstybės „užsakymas“ skirstant valstybės finansuojamas studijų vietas pasiteisina (pvz., kasmet daugėja IT studijų krepšelių, bet specialistų vis tiek trūksta)?

– Šiais metais buvo numatytas papildomų krepšelių finansavimas IT studijų kryptyje (300 vietų) ir tikslinio finansavimo krepšeliai pedagogikos studijų kryptyje (107 vietos). Negalima vienareikšmiškai įvertinti, pasitvirtino ar ne. Rezultatas bus aiškus, kai šie priimti studentai baigs studijas, t.y. ar jie jas baigs, ar pradės dirbti būtent pagal profesiją ir tose vietose, kuriose tikimasi.

Nors pradėtas įgyvendinti tikslinis priėmimas yra svarbus pirmas žingsnis nukreipiant valstybės finansuojamas vietas į tas programas, kuriose trūksta mokytojų, vis dėlto jis iškėlė ir daug klausimų, nes iš 91 priimto pagal tikslinį finansavimą 71studentas studijuos ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose. Be to, buvo skirta 107 tikslinio finansavimo krepšeliai, o panaudota tik 91. Krepšeliai skirti tikslinėms aukštosioms mokykloms, todėl nevyko jokios konkurencijos, o aukštosios mokyklos neturi motyvacijos gerinti šių studijų kokybės.

IT krypties studijų programos yra populiarios ir stojantieji jas noriai renkasi. Tačiau bendrai priėmimas į IT studijų programas beveik nepadidėjo, todėl valstybės finansavimą gauna gerokai didesnė dalis, jį gavo net silpnai pasirengusieji studijoms. Taip pat kai kuriose aukštosiose mokyklose gerokai padaugėjo studentų, bet ar pačios mokyklos pasirengusios teikti kokybiškas studijas? Ar jos turi pakankamą mokymo(si) bazę, užtektinai kompetentingų dėstytojų, mokymo priemonių?

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Diskusija

Nei visuomenei, nei „Veidui“ ne tas pats, kokią jaunąją kartą išugdysime, kiek ji savo žiniomis ir charakteriu bus pasirengusi ateities iššūkiams. Dar vieno pokalbio apie opiausias švietimo problemas redakcija pakvietė ekspertus iš valstybės žinybų, aukštųjų mokyklų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Problemos bado akis: visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos prestižas; dirbantys pedagogai yra nepakankamai motyvuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios; mokytojai turi pernelyg mažai laisvių dirbti kūrybiškai ir inovatyviai, yra varžomi biurokratinių reikalavimų ir būtinybės siekti tik aukščiausių rodiklių, nepaisant to, su kokių gabumų vaikais tenka dirbti. Kaip šias blogybes, kurios vienaip ar kitaip išsakomos viešai, būtų galima įveikti gerinant mokytojų rengimą? Greta sprendimų, kurie nulems švietimo raidą kelioms dešimtims metų į ateitį, netrukus iškils būtinybė gana greitai parengti kelis tūkstančius mokytojų. Kaip neišblaškyti edukologijos srities mokslininkų? Vienas iš sprendimų – aukštųjų mokyklų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto, sujungimas.

Apie tai svarsto Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkas Giedrius Viliūnas, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovė Jurgita Petrauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius Saulius Zybartas.

J.Augutis: Mums labai gerai sekasi įrodyti, kad problemų esama, kad padėtis išties bloga. Turime ir statistinių duomenų, ir kitokių problemas pagrindžiančių faktų. Prasti reikalai, susiję su mokytojo profesija, mokytojų rengimu, kvalifikacijos kėlimu. Tas pats pasakytina apie mokinių žinias. Gal padėtis nėra tragiška, bet problemos egzistuoja. Tačiau yra labai mažai informacijos, realistinių pasiūlymų, ką gi reikėtų daryti, kad būtų gerai. O to pasiekti gerokai sudėtingiau, nes kertasi įvairiausi interesai, kurie velkasi iš ankstesnių laikų, yra susiję su įvairiausiomis socialinėmis problemomis. Todėl reikėtų susitelkti į problemų sprendimo paieškas, o ne dar kartą įrodinėti, kad tie ar kiti dalykai prasti.

J.Petrauskienė

J.Petrauskienė: Daugeliu tyrimų Lietuvoje ir užsienyje įrodyta, kad švietimo kokybė labai glaudžiai susijusi su mokytojų kokybe. Jeigu mes neturime stiprių mokytojų, jeigu mokytojo profesija nėra gerbiama, jeigu mokytojas neugdo mokinio, kuris galėtų save tvariai realizuoti, apie švietimo kokybę kalbėti nėra prasmės. Taip, situacija bloga. Dabar ne metas įrodinėti, kad yra problemų, tačiau ieškant kelių, kaip tobulinti situaciją, reikia labai konkrečiai suvokti, kur tos problemos telkiasi, o ne abstrakčiai sakyti, kad esama sunkumų. Galima sakyti, kad sistema neefektyvi, kad pedagogikos studijos nepatrauklios, kad tie, kurie stoja į pedagogines specialybes, prastai pasirengę studijoms, kad rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Tai tarsi užburtas ratas. Į aukštąsias mokyklas įstoja prasti, jas baigia prasti. Kaip rodo apklausos, net jeigu baigusieji norėtų dirbti pedagoginį darbą, jo nesirenka, nes nėra darbo vietų. Mokytojų bendruomenė Lietuvoje sensta. Šiuo požiūriu mes nesame unikalūs Europoje. Yra daug tarptautinių studijų, rodančių, kaip tas problemas spręsti. Bet pirmiausia reikia akivaizdžiai pripažinti tam tikras problemas. Būtent, kad pedagogų rengimo sistema neefektyvi, ji turi keistis.

S.Zybartas: Dar reikėtų papildomai apibūdinti, kokią mes turime mokytojų bendruomenę, kokie yra vaikai, kuriuos jie moko. Kaip atrodo mūsų mokytojų korpusas. Galime į tai pažvelgti keliais pjūviais. Mes turime bendrųjų gebėjimų tyrimų (bendrojo ugdymo- PISA, suaugusiųjų – PIAAC) rezultatus. Jų kontekste – turime mokytojus. Abiejuose tyrimuose matome tas pačias tendencijas – silpni gebėjimai spręsti problemas, pridėkime gana žemo lygmens (pusės suaugusiųjų įgūdžiai nesiekia yra žemiausiojo- 1-ojo lygmens ar jo nesiekia) informacinių technologijų naudojimą. O tai yra konkurencingumą darbo rinkoje nulemiantys dalykai. Vaikai tokie ir mokytojai tokie, o švietimo užduotis yra parengti ateinančią kartą būsimam gyvenimui. Tai- tik vienas pavyzdys, rodantis, kad turime ieškoti sprendimų, galbūt jie turėtų būti nestandartiniai.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Vadinasi, jie turi būti ne šiaip seneliai su savo patirtimi, kurią atsineša iš praeities. Ateinančiai kartai netinka tai, kas būtų sovietinės patirties atkartojimas, kai problemų sprendimas perkeliamas kitiems. Reikėtų paieškoti unikalesnių receptų ir nestandartinių sprendimų, gal juos sieti su mokytojų rengimu, su tuo, kas pakeis dabartinius mokytojus.

Kita vertus, mes dažnai pagal deguto šaukštą sprendžiame apie visą mokytojų korpusą. Čia reikėtų labai diferencijuoti. Tiek atlyginimų, tiek pašaukimo, tiek įvaizdžio, tiek motyvacijos požiūriu dalykai labai skirtingi. Iš pavienių pasakymų, faktų neturėtume iškart apibendrinti.

G.Viliūnas: Man krito į akis, kad prie šio apskrito stalo susirinko ne visai tradicinė kompanija. Čia nėra nei pagrindinių aukštųjų mokyklų, kurios rengia pedagogus, atstovų, nei švietimo politikos svarbiausių sprendimų priėmėjų. Aš tai siečiau su tuo, ką kolega ką tik minėjo: kad ateina laikas, kai mes dairomės nestandartinių sprendimų. Nes situacija rodo, kad įprastinės strategijos ir veiklos būdai yra neveiksmingi. Mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo, mokytojų kokybės problema yra išvestinė iš to, kokius uždavinius keliame savo švietimui. Taškas, nuo kurio prasideda ši diskusija, man yra būtent tai, kad mūsų mokinių mokymosi pasiekimai prastėja, ir tai akivaizdžiai įrodyta ne vieno tarptautinio palyginamojo tyrimo. Prastėja pagrindiniai raštingumo, matematinio raštingumo rodikliai, jie jau prastesni už išsivysčiusių pasaulio šalių klubo – Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos valstybių narių vidurkį, o toks kertinis XXI amžiaus rodiklis kaip kūrybingumas – net gerokai prastesnis.

Ataskaita apie 2003–2012 m. valstybinės švietimo strategijos vykdymą buvo labai aliarmuojanti. Po to Seime buvo patvirtinta nauja 2013–2022 m. valstybinė švietimo strategija, ir matome, kad ji taip pat neveikia. Šiandieninę Lietuvos švietimo situaciją aš apibūdinčiau kaip prieškrizinę. Joje tuojau gali prasidėti griūtys, nevaldomi procesai. Moksleivių pasiekimai apskritai prastėja kritiška linkme. Kai išeis dabartinė brandi mokytojų karta, kurią Saulius vaizdžiai apibūdino kaip senelių kartą, atsiras staigus mokytojų poreikis, kurio patenkinti nėra pasirengta.

Dar vienas grėsmingas reiškinys – vis didėjanti regioninė švietimo atskirtis. Lietuvos aukštųjų mokyklų bendrojo priėmimo duomenys rodo, kad yra ne tik atskirų mokyklų, bet ištisų rajonų, kurių abiturientai neišlaiko valstybinių brandos egzaminų lygiu, leidžiančiu jiems patekti į universitetus. Vadinasi, jeigu tavo tėvai negyvena didesniuose miestuose, jeigu jie neišgali pasamdyti korepetitorių, tau virš galvos yra stiklinės lubos – tu negalėsi pereiti į kitą socialinį sluoksnį, susikurti sau kitų gyvenimo perspektyvų švietimo keliu. Svarbiausias mūsų rūpestis yra prastėjantys moksleivių mokymosi rezultatai ir švietimo kokybė. Vis dėlto mokytojas yra šios situacijos raktas.

J.Augutis: Jei pažvelgsime į Lietuvos situacija, tai vargu ar tokią rasime kitur. Pagal demografinius duomenis tai mes turbūt pati prasčiausia šalis Europoje. Per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų sumažėjo maždaug 18 proc. Jaunų žmonių skaičiaus sumažėjimas siekia daugiau nei 50 proc.

J.Petrauskienė: Mokinių nuo 2009-ųjų iki 2016-ųjų mokslo metų sumažėjo 23 proc., o mokytojų – 19 proc.

J.Augutis

J.Augutis: Kai yra tokia didžiulė disproporcija, kai visuomenė sensta, kai jaunų žmonių vis mažėja, kyla sunkiai sprendžiamos užduotys. Vis dėlto toli nesižvalgant mums reikėtų mokytis iš Skandinavijos šalių. Suomijos švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje. Mes jau bandėme kai ką nukopijuoti, bet perimti tą sistemą ne visuomet gerai sekasi. Vis dėlto pasižiūrėti ar bent jau siekti rezultato – tikrai būtina.

Skandinavijos šalyse mokytojo prestižas ir mokytojo profesija yra pakelti į labai dideles aukštumas, ką jau kalbėti apie mokytojo atlyginimą. Į tas studijas būna gana dideli konkursai. Didžiulė laisvė yra tiek tuose universitetuose, kurie rengia mokytojus, tiek paties mokytojo darbe. Perėjimas nuo labai griežtų dalykinių mokymo būdų prie probleminių atpalaiduoja tiek moksleivių, tiek mokytojų kūrybiškumą.

Mes tikrai pajėgūs iš jų mokytis šitų dalykų. Mes negalėsime mokėti studentams tokių stipendijų, kokių reikėtų, nebūsime pajėgūs mokėti tokių atlyginimų, kokius gauna jų mokytojai, – turiu omeny netgi proporciją, lyginant su šalies vidurkiu. Tačiau kai kurių dalykų iš ten galime pasimokyti – galbūt ir pačią mokytojų rengimo, mokytojų kvalifikacijos sistemą bent jau iš dalies perimti. Suomija, Skandinavijos šalys mums artimiausios pagal mentalitetą.

J.Petrauskienė: Pritarčiau tai minčiai, kad Suomija pagal švietimo pasiekimus, mokinių rezultatus yra pavyzdys. Taip pat analizavome kitų Skandinavijos ir Europos šalių – Belgijos, Danijos, Nyderlandų patirtį. Lietuva yra tarp tų nedaugelio Europos Sąjungos šalių, turinčių specializuotą mokytojų rengimo aukštąją mokyklą. Tokių pavyzdžių Europoje esama – bet jų nykstama mažuma. Modelis, kai rengiamasi būti pedagogu studijuojant edukologijos universitete, šiuo metu Lietuvoje yra neefektyvus. Nors tos pakraipos studentų krepšelis 40 proc. didesnis negu kitose studijų kryptyse, šias studijas renkasi prastai pasirengę stojantieji, o baigę neina dirbti pedagogais. Akivaizdu, kad lygiagretusis modelis, kai pedagogai rengiami dar ir pedagogų aukštosiose mokyklose, šiandien išgyvena krizę. Reikėtų rinktis nuoseklųjį modelį.

Jei analizuosime kitų šalių patirtį, kai kalbama apie mokytoją, išties kalbama apie labai skirtingus žmones. Reikia pažiūrėti į reikalavimus, keliamus mokytojui. Vieną vaidmenį atlieka mokytojas, kuris dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kitą – pradinių klasių mokytojas, dar kitą – mokytojas, dirbantis su 5–10 klasėmis, su gimnazistais, kurie, tikėtina, rinksis kelią į aukštąją mokyklą. Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį sakytume, kad tokie mokytojai galėtų būti rengiami įvairiais būdais, ir apie tai galima diskutuoti.

Rengiant mokytojus nuosekliuoju būdu, studijuojančiajam sudaroma galimybė studijuoti stiprioje aukštojoje mokykloje. Darome prielaidą, kad prastos studijos yra tada, kai aukštoji mokykla priima visus norinčiuosius studijuoti. Stojančiųjų į Edukologijos universitetą vidurkis – 4 balai, iš kurių 1–2 balai pridėti dėl motyvacijos testo. Mes tikrai matome ne pasirengusius ir motyvuotus žmones. Jeigu stojama į kokią nors studijų programą, kuri rengia, jei galima taip vadinti, dalykininką, tam tikros srities specialistą, kartelė yra aukštesnė. Apie tai, žinoma, galima diskutuoti. Ne visą Suomijos patirtį mes galime sau leisti pritaikyti.

Kitas dalykas, kad tokias universalias studijas baigęs žmogus turi didesnes pasirinkimo galimybes. Jis gali tapti mokytoju ar rasti sau kitą vietą darbo rinkoje. Yra didesnė asmeninės laisvės galimybė. Valstybei tai nekainuoja smarkiai brangiau.

Kalbėdami apie Suomijos modelį nepamirškime, kad ten mokytojas privalo turėti magistro laipsnį. Lietuvoje gimnazistams turėtų dėstyti tokie mokytojai. Įvertinus dabartinės Lietuvos pamokas, kai lygiagretusis modelis neveikia, reikėtų ieškoti radikalesnių sprendimų.

S.Zybartas: Klausimas, iš ko mokytis. Buvo paminėta Suomija. Suomių pasiekimai matomi, bet mes negalime suomių ar vokiečių mentaliteto perkelti į Lietuvą. Turime tokią situaciją, kokią turime. Mokytojai staiga nepradės mokyti kitaip, švietimo institucijos staiga nepradės rengti kitaip. Svarstymus apie lygiagretaus ir nuoseklaus modelio konkurenciją aš prisimenu, regis, nuo 2004-ųjų. Vis dėlto manyčiau, kad nėra modelio, kaip tokio krizės. Reikėtų kalbėti apie jo taikymo krizę, susijusią su tuo, kokie žmonės parengiami pagal šį modelį. Klausimas, ar jie gali iškart pradėti dirbti, ar jie turi pakankamai praktinės patirties, tinkamą išsimokslinimą ir panašiai.

J.Petrauskienė: Nenorėčiau, kad mane suprastų, jog neturėtų likti lygiagretaus modelio. Modeliai turėtų būti derinami. Tačiau taip yra dabar – pati modelių santykio proporcija neveiksminga.

S.Zybartas: Mano nuomone, abu modeliai geri. Pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo specialistams parengti išties reikalingas ilgas laikas. Apie fizikos, matematikos mokytojus būtų visai kita kalba. Svarbu, kas ateina į edukologijos studijas, kas ir kaip yra rengiama, kas po to išeina į darbo rinką (mokykla). Įvairiose darbinėse specialistų grupėse, kuriose lankiausi Europos Sąjungoje, teko girdėti, kad didžiausią pridėtinę vertę duoda tie, kurie turi darbinės patirties ir paskui dėl vienų ar kitų priežasčių tampa mokytojais. Tai šiek tiek panašu į nuoseklųjį modelį, tačiau šiuo atveju ateina žmonės, kurie išties motyvuoti, to siekia sąmoningai ir jeigu turi reikiamų savybių, pasiekia daugiausiai. Aš nemanau, kad visi turi būti tokie, tačiau tą kelią atverti plačiau būtų vienas įdomesnių sprendimų, ir jis galėtų pasiteisinti. Pavyzdžiui, programa „Renkuosi mokyti“ tai taiko, ir tai iš tiesų efektyvu. Tokie mokytojai nebūtinai turėtų sudaryti pagrindinį mokytojų korpusą, bet tai yra žmonės, kurie galėtų įnešti visai kitokio vėjo į patį mokymo ir ugdymo procesą.

J.Augutis: Vis dėlto jie nėra profesionalai, galintys organizuoti švietimo procesą. Nepradėkime manyti, jog mokytojo profesija tokia paprasta, kad galima iš bet kur ateiti. Be profesionalų neišsiversime. Kalbėkime apie mokytojų profesionalų parengimą.

G.Viliūnas: Tokiose diskusijose labai lengvai nuslystama į tai, kaip reikia veikti, prieš tai išsamiau nepadiskutavus, ko mes norime pasiekti. Svarbiausias dalykas būtų labai gerai suprasti, kokio mes norime mokinio. Svarstome, kokio švietimo, kokio aukštojo mokslo mums reikia. O kokios visuomenės mes norime po dešimties ar dvidešimties metų? Iš tų tarptautinių apžvalgų aiškėja, kad mokinių savybės, kokios jos turėtų būti XXI amžiuje, prastėja. Rezultatai ne tokie, kokie turėtų būti. Pagal tai, kokio mokinio norime, turėtume modeliuoti, kokia turėtų būti mokykla, koks turėtų būti mokytojas. Ir negalima sakyti, kad Lietuvoje nieko nepadaryta. Greta didelės apimties strateginių dokumentų esama ir labai tikslių įžvalgų. Man kaip kelrodė žvaigždė yra Geros mokyklos koncepcija – trumpas dokumentas, kurį parengė profesionalai, geriausi savo srities specialistai.

J.Augutis: Kokio mes norime mokinio, kokios galų gale visuomenės norime? Tai toliašaudžiai klausimai, nukreipti 20–30 metų į priekį. Bet yra problemų, kurias turėtume spręsti operatyviai. Apie 2020 m. turėsime maždaug keturių tūkstančių mokytojų trūkumą. Vertindami jų parengimo galimybes, be viso kito, turime galvoti apie didesnį kompetencijos centrą, o ne pavienius edukologus, kurie vykdo mokslinius tyrimus, būdami išbarstyti keliolikoje vietų. Reikia žmonių, kurie sugeba ne vien paskaityti, ką kiti parašė, bet ir patys atlikti mokslinius tyrimus, organizuoti studijas.

Visi tikriausiai sutinkame, kad Lietuvos universitetų tinklas neatitinka demografinės realybės. Sakyčiau, kad brangiai kainuojančių vietų studentams rengti šalyje – bent du kartus daugiau, negu yra potencialiai stojančiųjų į tuos universitetus. Akivaizdu, kad reikia ką nors daryti. Galimas universitetų susijungimas, apsijungimas. Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos edukologijos universitete susikoncentravę 80 proc. edukologijos mokslininkų tyrėjų. Mes esame pasiūlę šių aukštųjų mokyklų integracijos projektą. Laiko tam neturime daug. Jeigu to nepadarysime per porą, dagiausiai trejus metus – klausimą reikės spręsti kitaip.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Z.Bitinas

Būdamas septintokas Zigmas Bitinas nuėjo į cirką. Norėjo ten pamatyti vienratį, bet nusivylė, nes tokio pasirodymo nebuvo. Pradėjo domėtis, pamatė, kad galima jį nusipirkti, tad nusipirko ir važinėja. Visai panašiai ir su mokslais: ėmė domėtis informatika, pabandė ir pavyko. Vilniaus licėjaus abiturientas ir kitiems pataria eksperimentuoti, kad suprastum, kokia sritis patinka.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pačiam Zigmui patinka argumentuoti, konkretūs ir logiški mokslai – fizika, informatika, o ypač matematika, kuri jam puikiai sekasi nuo pat pradinės mokyklos. Tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ jis dalyvauja nuo trečios klasės ir per daug metų tik kartą nepateko į geriausiųjų penkiasdešimtuką.

Rugpjūtį iš Austrijoje vykusios Vidurio Europos matematikos olimpiados Zigmas parsivežė pagyrimo raštą, kurį gavo už individualų pasirodymą. „Žinoma, norėjosi laimėti daugiau, bet po olimpiados bijojau ir to pagyrimo rašto negauti, tad labai džiaugiausi išgirdęs savo vardą, – prisimena abiturientas. – Labai gerai, kad mano pavardė pagal abėcėlę skaitoma viena pirmųjų, – sužinojau greitai ir nereikėjo jaudintis, nes 10 minučių laukimo gali atrodyti kaip amžinybė.“

Šioje tarptautinėje olimpiadoje Zigmas dalyvavo jau antrą kartą, pernai jis varžėsi ir kitame tarptautiniame konkurse – komandinėje Baltijos kelio matematikos olimpiadoje. O nacionalinėse matematikos olimpiadose dalyvauja nuo 9 klasės ir yra laimėjęs bronzos bei du sidabro medalius.

„Labiausiai įsiminė kartas, kai būdamas dešimtokas patekau į dvi tarptautines – Vidurio Europos ir Baltijos kelio matematikos olimpiadas, nes niekas iš manęs to nesitikėjo, manė, kad yra gerokai stipresnių ir aš liksiu už brūkšnio. Aš pats maniau, kad vilties yra. Žinoma, nebuvau tuo tikras, bet kai nėra didelio spaudimo, matyt, ir pasiseka“, – pasakoja Zigmas, prie savo laimėjimų pridurdamas ir tai, kad aštuntoje klasėje televizijos viktorinoje „Tūkstantmečio vaikai“ laimėjo trečią vietą.

Pasitikėjimą, kad gerai pasirodys olimpiadose, Zigmui reikėjo užsitarnauti. Nors matematika visada sekėsi ir patiko, vaikinas pripažįsta, kad mokytis jos giliau pradėjo tik būdamas devintokas. Kai įstojo į vieną geriausių Lietuvoje mokyklų, jis sako supratęs, kad jau nebėra pats stipriausias matematikas.

„Kai nėra konkurencijos, tobulėti didelio reikalo nebūna, o kai ji atsiranda, tada natūraliai reikia pakovoti, nes pasidaro sunkiau siekti tų pačių rezultatų, – įspūdžius patekus tarp stiprių bendramokslių prisimena Zigmas. – Gerai atsimenu, kad devintoje klasėje turėjau užsitarnauti mokytojos pasitikėjimą, kad sugebėsiu gerai pasirodyti nacionalinėje matematikos olimpiadoje. Pavyko, surinkau nemažai taškų Respublikiniame prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse, miesto olimpiadoje pelniau antrą vietą.“

Neturi mokymosi grafiko

Zigmui patinka matematika, fizika ir informatika, nes šiuos mokslus jis laiko konkrečiausiais. Fizika jaunuolį žavi tuo, kad aiškina apie pasaulį, jo suvokimą, o matematikoje ir informatikoje plačiai galima pritaikyti logiką. „Visiškai pasaulio paaiškinti nesugeba niekas, o fizika yra progresuojantis mokslas, kuriame nuolat kyla naujų idėjų. Vienos iš jų paneigiamos, kitos – patvirtinamos“, – svarsto abiturientas.

Šie trys dalykai Zigmui nuoširdžiai patinka, todėl prie jų prisiliečia ne tik pamokose ar ruošdamasis olimpiadoms, bet ir savarankiškai: nuo literatūros apie matematikos teoremas ir programavimo projektų iki „YouTube“ vaizdo pasakojimų apie fizikos reiškinius.

„Man mokytis patinka, jei patinka dalykas. Todėl neturiu mokslų grafiko. Gali būti, kad visą savaitę nieko nesimokysiu, gali būti, kad kasdien mokysiuosi po penkias valandas. Mokausi laisvai, savęs neversdamas, bet pasitaiko, kad jei ruošiuosi olimpiadai ir noriu išspręsti kokius nors uždavinius, galiu pasėdėti ir kelias valandas, jei skaitau įdomią knygą – irgi“, – apie savo mokymosi metodus pasakoja Vilniaus licėjaus auklėtinis.

Likusiu laisvu laiku, kuris nesusijęs su mokslais, Zigmas žaidžia krepšinį, stalo futbolą, stalo tenisą ir, žinoma, važinėja vienračiu.

Nesužinosi, kas patinka, jei neišbandysi

Pradėjęs mokytis Vilniaus licėjuje Zigmas nuodugniau kibo mokytis matematikos, kurią ir taip išmanė: dirbo savarankiškai, lankė būrelį, kuriame su mokytoja sprendė uždavinius ir aiškinosi jų sprendimo metodus.

„Todėl visi rimtesni pasiekimai ir atsirado devintoje klasėje, kai rimčiau susidomėjau. Licėjuje pradėjau domėtis ir informatika, nes iki tol nelabai ką mokėjau ir išmaniau. Dabar man sekasi ir matematika, ir informatika, tik olimpiadose to neparodau“, – juokiasi Zigmas, kuris taip pat yra dalyvavęs fizikos bei informatikos olimpiadose.

Abiturientas įsitikinęs, kad jei nori atrasti artimus mokslus ar sritį, vadinasi, turi tai išbandyti. Taip Zigmui nutiko su fizika ir informatika. Iki mokslų Vilniaus licėjuje jis informatika šiek tiek domėjosi, bet nelabai ją mokėjo. O štai fizika jam sekėsi lyg ir neblogai, bet Zigmas nemanė, kad ją gerai moka. Jis išbandė abu dalykus: vasarą savarankiškai mokėsi programuoti, įstojo į papildomo ugdymo mokyklą „Fizikos olimpas“.

„Programuoti pačiam sekėsi prastai, bet atėjau mokytis į licėjų turėdamas šiokį tokį pagrindą, todėl per pamokas kai kuriuos dalykus suprasdavau lengviau ir greičiau už bendraklasius, – apie savarankišką informatikos mokymosi pradžią pasakoja Zigmas. – Taip pat devintoje klasėje dingo ir fizikos baimė: kai buvau aštuntokas, mane kvietė į fizikos olimpiadą, bet labai bijojau, o galiausiai susirgau ir nenuėjau.“

Po eksperimento stengiantis išbandyti fiziką ir informatiką Zigmas išsirinko savo dalykų – informatikos ir matematikos derinį. Dabar fizika jis domisi savo malonumui, bet iš pagrindinių, olimpiadinių dalykų rinkinio ji atkrito. Vaikinas suprato, kad informatika ir matematika jam patinka kur kas labiau nei daug laiko užimanti fizika, todėl fizikos „kiekį“ gyvenime teko sumažinti.

Panašiai rinktis Zigmas patartų ir kitiems mokiniams, kurie blaškosi tarp kelių pasirinkimų: „Sakyčiau, kad reikia nebijoti eksperimentuoti ir pasirinkti, kas patinka. Juk nebūtina prisirišti prie kažko, galima išbandyti daug dalykų, kai kuriuos – rimčiau, tada žiūrėti, ar pavyksta, ar patinka, ir nuspręsti.“

Zigmas prisipažįsta nesąs tvirtai apsisprendęs dėl ateities: planuoja studijuoti ką nors, kas būtų susiję su informatika ir matematika, o toliau – kur gyvenimas nuves.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Damušytė

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai krausčiausi iš Vilkaviškio į Vilnių, sunkiausia buvo atsigabenti visas knygas“, – juokiasi Aušrinė. Ji sunkiai galėtų nusakyti savo meilę literatūrai, bet patikina, kad sulig tam tikra skaitymo ar amžiaus branda dingo ir knygų pomėgio matavimas skaičiais: „Esu lengva bibliofilė, tad iki tam tikro amžiaus jaučiau poreikį dėlioti knygas, didžiuotis jų skaičiumi. Bet kai peržengi tam tikrą amžių, nustoji skaičiuoti, kiek perskaitei. Tampa svarbu ne kiekis, tiesiog maniakiškai ryji vieną knygą po kitos.“
Aušrinė kolekcionuoja ne tik knygas, bet ir žodžius – laisvalaikiu ji pildo savo sudaromą žodyną. „Žmonių grupė, vyrauja moterys“, – tokį pastarąjį žodžių junginį ji įtraukė į savo rinkinį – etimologiškai įdomių žodžių, kalbinių paradoksų žodyną. Kur įdomybė? Ogi žodžio „vyrauti“ dviprasmybė. „Jei moterys vyrauja, tai vyrai gali moteriauti“, – paaiškina žodyno sudarytoja.
Matyt, tam, kad iš esmės suprastum, kaip keičiasi to paties žodžio prasmė, reikia pajusti žodžius. „Viskas iš nuostabos, kad kasdien vartojamas žodis gali būti toks daugiaprasmis“, – sako mergina, kuri drauge su tėčiu, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, rinko ir homonimus (žodžiai, kurie skamba vienodai, bet turi skirtingas reikšmes). „Kaip „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ kreipiasi Mikalojus Daukša, kiekvienas iš motinos paveldi polinkį į gimtosios kalbos vartojimą, išlaikymą ir skleidimą, o aš šį polinkį paveldėjau iš tėčio. Turbūt labai anksti pajutau žodžio galią, nes visąlaik buvau apsupta knygų, eilėraščių, žodžių, sakinių. Jaučiu didelį estetikos poreikį, iš jo kilo ir meilė knygoms“, – svarsto Aušrinė. Ji pati kuria eiles, o mėgstamiausi jos autoriai – keturi „M“ poetai Algimantas Mackus, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. „O iš pasaulinių autorių man labiausiai patinka Raineris Maria Rilke, Franzas Kafka ir Albert‘as Camus. Sunku išsirinkti vienus ir sumenkinti kitus, tai – šios akimirkos autoriai, bet viskas kinta“, – paaiškina Aušrinė, lyg nenorėdama įžeisti visų kitų rašytojų.

Literatūra ir biologija – viskas apie žmogų

Kaip poetė ji debiutavo Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) vasaros sesijoje, savo eiles skaitė NMA filologų užsiėmime, nors akademijoje priklauso biochemijos sekcijai. Nepaisant akivaizdaus polinkio į literatūrą, Aušrinė svarsto apie medicinos studijas, o aukštesniuoju lygiu TB programoje mokosi biologiją, chemiją, lietuvių ir anglų literatūrą.

Nepaisant akivaizdaus polinkio į literatūrą, Aušrinė svarsto apie medicinos studijas, o aukštesniuoju lygiu TB programoje mokosi biologiją, chemiją, lietuvių ir anglų literatūrą.

Literatūrą, lingvistiką Aušrinė vis derina su gamtos mokslais – biologija ir chemija. „Tai galima pavadinti būties dualizmu“, – juokiasi mergina, paklausta apie sumišimą tarp dviejų sričių. Atrodytų, sritys skirtingos, bet Aušrinei jas sujungia žmogus, svarbiausias jos domėjimosi objektas ir literatūroje, ir biologijoje.
„Domėjimasis gamtos mokslais taip pat neprasidėjo nuo vadovėlių ir knygų. Tėtis daug pasakodavo ir apie gamtą, biologiją. Paradoksalu, kad jo papasakotų dalykų manęs paklausė biologijos olimpiados užduotys, – prisimena Aušrinė. – Nuo tos pirmosios biologijos olimpiados devintoje klasėje prasidėjo ir akademinis domėjimasis.“ Todėl Aušrinė įsitikinusi, kad tąkart trečią vietą respublikinėje olimpiadoje ji pelnė ne iš knygų ir vadovėlių. Panašus smalsumas ją atvedė ir į lietuvių kalbos bei literatūros olimpiados prizininkų gretas. Juk specialiai šiai olimpiadai ji niekada nesiruošė, tiesiog iš dvasinio poreikio nuolat skaitė, o daug skaitydama – daug ir sužinojo. „Be to, aš domiuosi kalbos mokslais, lingvistika, o olimpiadoje kaip tik ir būna tokių klausimų“, – sako ji.
Dar būdama septintokė Aušrinė vietiniam laikraščiui pasakojo, kad jai patinka visi mokomieji dalykai ir visi sekasi puikiai. Vien dešimtukus iš visų dalykų Vilkaviškyje gaudavusi mokinė pripažįsta, kad darbo įdėti reikėję, tačiau pirmiausia svarbu „žaidimo taisyklės“, kaip mokytis, o kai jas perpranti – žaidi žaidimą, ir tiek. „Dauguma gabių mokinių bent iš pradžių, pagrindinėje mokykloje, yra viskam imlūs, jiems viskas sekasi. Anksčiau ar vėliau natūraliai pajunti, kad kažko mokantis širdis kirba labiau. Man patinka gilintis, nuodugniau aiškintis mokantis bet kokio dalyko, tačiau mano domėjimosi objektas visur – ir
literatūroje, ir biologijoje – yra žmogus“, – aiškina Aušrinė.

Todėl, nors ir svarsto apie medicinos studijas, ji sako nenorinti per anksti pasivadinti medike, nes profesija yra toks dalykas, kurio, jos įsitikinimu, lengvabūdiškai rinktis negalima. „Pasilieku sau laisvę rinktis iš neuromokslų, neurolingvistikos, kuri jungtų mano meilę kalbai, kaip reiškiniui, ir žmogui. Taip pat dar svarstau apie filosofijos ir psichologijos junginį. Manau, kad ieškosiu savęs tarpdisciplininiuose moksluose“, – planuoja Aušrinė.

Be gamtos mokslų ir kalbos, ji buvo rimtai įnikusi į dar vieną – choreografijos sritį. 12 metų šokusi šiuolaikinius šokius, anksčiau rimtai galvojo apie tokią karjerą, bet šokius nurungė mokslai.

TB diplomas – kelias į medicinos studijas
Aušrinė, galima sakyti, jau antrą kartą yra vienuoliktokė. Tiesa, dabar, Vilniaus licėjuje, ji mokosi pagal tarptautinio bakalaureato programą. Kai devintoje klasėje atsisakė progos mokslus tęsti vienoje geriausių Lietuvos gimnazijų, kamuojama sąžinės priekaištų kitą progą – įstoti į Vilniaus licėjų – susirado pati. Naujus vyresnių klasių mokinius ši mokykla priėmė tik į TB klases, o ši programa trunka dvejus metus, tad Aušrinė dar kartą tapo vienuoliktoke.
Įstojusi į vieną geriausių šalies mokyklų, Aušrinė kartu gaus ir kitą bilietą: TB atvers kelią į medicinos studijas užsienio universitetuose. Vienintelis kelias į medicinos studijas užsienyje yra TB diplomas, nes užsienio universitetai į šias studijas vien su nacionaliniu diplomu nepriima.
Mergina tikina, kad pasirinkusi TB programą ji anaiptol nebėga nuo kritikuojamos mūsiškės švietimo sistemos ar jos vidurinio ugdymo programų, – tiesiog norėjo rimtesnio ir gilesnio mokymosi.

Visą savaitraščio „Veidas” numerį skaitykite ČIA

A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Didžiausią rinkėjų palaikymą pelniusios partijos žada išspręsti esamas ir nesamas švietimo bėdas. Bet atrodo, kad rinkimų programas sudarinėję jų nariai mokykloje dažniau nusirašinėjo, nei ką nors sprendė patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugiausiai rinkėjų simpatijų turinčios partijos (ar jas dar išsaugojusios, nepaisant auksinių šakučių ir butelio dėžučių skandalų) rinkimų programose vartoja tuos pačius raktažodžius – „ikimokyklinis ugdymas“, „pedagogų atlyginimai“, „aukštųjų mokyklų tinklas“, „ugdymo kokybė“. Ir lygiai tuos pačius epitetus aprašyti tam, koks švietimas bus po Seimo rinkimų: „prieinamas visiems“, „ES lygio“, „konsoliduotas ir efektyvus“. Jei tikėtume tokiais pažadais, atrodytų, kad nesvarbu, kas bus valdžioje po rinkimų, – švietimas klestės, nes visos partijos „gerins“, „tobulins“ ir „užtikrins“.

Kita vertus, rinkimų programų skyriai apie švietimą atrodo parašyti labai „į temą“. Galbūt todėl, kad visos partijos paviršiumi paliečia svarbiausias švietimo bėdas. Tiksliau, tas, kurios per pastarąjį pusmetį nuskambėjo antraštėse apie pedagogų, mokinių, studentų ir jų tėvų problemas.

Atrodo, kad jau kitas Seimas visų švietimo sistemos dalyvių skaudulius kaip ranka nuims ar bent numaldys. Mokytojai streikavo? Visos partijos žada didesnius atlyginimus. Per streiką apsižiūrėta, kad ne kažin ką teuždirba ir darželių auklėtojai, ir universitetų profesoriai? Ką gi, ir jų atlyginimai kils – vienų iki mokytojų uždirbamų, kitų iki ES vidurkio. Prieš egzaminus abiturientai spjaudėsi, o mamos neištvėrė įtampos dėl matematikos egzamino? Rinkimų programose kaipmat atsiranda epitetas „negąsdinantys egzaminai“ ir kaupiamieji vertinimai. Po egzaminų sesijos pritrūko veiklos ir vasaros stovyklų? Štai jau kitąmet visi vaikai vasaros valstybės sąskaita. Skandalas dėl lytiškumo ugdymo programos? Partijos rikiuojasi į eilę, kurios ugdymo programa bus geriausia, nes juk visos tokią priims.

Sunku patikėti, kad tokiame saldžiame ir vientisame priešrinkiminiame pažadų kisieliuje kažkas dar išdrįsta prašyti susimokėti už mokslą.

Vizija nr. 1: visi visur mokysis

Valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), kurios lyderis premjeras Algirdas Butkevičius pedagogų streikų įkarštyje svarstė apie Kremliaus įtaką mokytojams ir apie per didelius jų reikalavimus, savo rinkimų programoje visus mokytojus sveikina su Rugsėjo 1-ąja: 1,2 tūkst. eurų po mokesčių – ne mažiau tiek vidutiniškai uždirbs mokytojas.

LSDP programos siekiuose daug kur vyrauja didybė, didžiąją dalį teiginių sutvirtina kiekybės, o ne kokybės motyvas: lygios galimybės visiems mokiniams, kaimo mokyklos su gimnazijomis sudarys vientisą tinklą, visose mokyklose veiks prevencijos programos, bus nupirkta ne mažiau kaip 300 mokyklinių autobusų, kiekvienas vaikas galės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, 90 proc. abiturientų mokysis aukštosiose ir profesinėse mokyklose, du trečdaliai moksleivių lankys kokį nors būrelį, profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimas išaugs trečdaliu, vasaros stovyklose poilsiaujančių vaikų skaičius – dvigubai, besimokančių suaugusiųjų – irgi dvigubai.

Masiškumo motyvas persikelia ir į kitą programos skirsnį „Aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai“: visi studijuojantieji pagal valstybės užsakymą mokysis nemokamai, versle dirbančių mokslininkų pagausės dvigubai, doktorantų padaugės trečdaliu, dėstytojų atlyginimai pakils irgi trečdaliu, Lietuva įsitrauks net į kelis stambius tarptautinius mokslo infrastruktūros projektus (CERN, ESS ir kt.), studentų, gaunančių stipendiją, bus dvigubai daugiau, užsienio studentų – irgi ir t.t.

Tačiau kaip pavyks pasiekti visų „dvigubai“, „trečdaliu“, „perpus“ – nekonkretizuojama, tokie teiginiai pateikiami kaip savaime įvyksiantys faktai. Pavyzdžiui, pažadas, kad „kaimo ir miesto mokiniai gaus vienodai kokybišką švietimą“, suprask, turėtų išsipildyti savaime. Arba kad Lietuvos švietimo kokybė „pagal tarptautinius tyrimus“ pagerės ir pasieks ES vidurkį. Trumpajame programos projekte DidiLietuva.lt sukonkretinama, kad tas tarptautinis tyrimas – PISA (tyrimas atliekamas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos). Tačiau jis matuoja mokinių pasiekimus, o jie net ir dabar, Švietimo ir mokslo ministerijos tikinimu, atitinka ES vidurkį, Lietuvos mastu irgi yra vidutiniai.

Skaitant geresnio švietimo pažadų kupiną programos projektą nereikia praleisti įžangos, kurioje paaiškėja, kad švietimo srityje socialdemokratų jau daug kas nuveikta (gal todėl neužsiimama aiškinti, kaip įgyvendinti tikslus, – užtenka „tęsti darbus“): vyko stebėsena, studijos valstybės užsakymo principu, didintas finansavimas vienam mokiniu, LSDP mėgstamais statybų terminais kalbant, pakloti pamatai etatinio mokytojo darbo apmokėjimo sistemai, pradėtas įvesti klasės krepšelis.

Vizija nr. 2: darnus švietimas ugdys vertybes

Švietimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)  regi darnoje su kultūra – abiem sritims skirta bendra iš penkių programos darnų. LVŽS deklaruoja siekį, kad jaunoji karta būtų pilietiška, suvoktų savo tautos ir valstybės vaidmenį pasaulyje. Šios partijos švietimas ugdytų dorą ir išsilavinusį pilietį, kuris pirmiausia turėtų vertybinius pamatus. Bet „valstiečiai“ supranta, kad jų darnaus švietimo vizija neįgyvendinama tol, kol mokytojas tėra paslaugų teikėjas. Todėl jie grąžins mokytojo autoritetą, o tada Lietuvoje jau bus lygiai prieinamas kokybiškas ir dorybes ugdantis išsilavinimas.

Skirtumas „valstiečių“ švietimo dalyje tas, kad, kitoms partijoms siūlant mokinio krepšelį keisti klasės krepšeliu ar įvesti „pilną“, LVŽS iš viso deklaruoja atsisakysiantys krepšelių ir sukursiantys valstybės poreikiu pagrįstą švietimo finansavimo sistemą.

Už dabartinio mokyklų tinklo išlaikymą, mažų mokyklų išsaugojimą pasisakanti partija sieks švelninti švietimo kokybės skirtumus tarp didmiesčių ir periferijos, taip pat stiprinti regionines aukštąsias mokyklas. Mokyklas LVŽS mato savarankiškas, jų laisvė grindžiama strategija ir ugdymo pasiekimais. Mokyklų bendruomenės LVŽS vizijoje dirba, kad padėtų atsiskleisti kiekvieno mokinio individualybei ir pasiekti jam asmenybės brandą.

Kaip ir visos partijos, LVŽS žongliruoja tais pačiais mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos leitmotyvais. Tiesa, jie ne tik sukurs tokią sistemą, bet ir „įveiklins“. Kaip ir dažni oponentai, „valstiečiai“ mokytojams už darbą mokės etatinį, ne valandinį atlyginimą.

Inovatyvaus aukštojo mokslo srityje partija sako remsianti studijų, tyrimų ir inovacijų sąveiką, kuri kreipia aktualiems visuomenės ir valstybės raidos uždaviniams spręsti. Toliau „valstietiškojo“ aukštojo mokslo vizijoje – studijų kokybė, atliepsianti Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės nuostatas, tarptautinė ir modernesnė doktorantūra, sumanios specializacijos prioritetų įgyvendinimas, jais grindžiamos inovacijos ir mažiau aiškus teiginys, kad reikia palaikyti mokslininkų iniciatyvas pristatyti naujausių mokslinių tyrimų rezultatus visuomenei. Taip pat LVŽS kalba apie sveikos gyvensenos mokymą ir bendrajame ugdyme, ir profesiniame mokyme, ir aukštajame moksle.

Vizija nr. 3: tapsime lyderiais

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimų programoje „Naujas planas Lietuvai“ švietimui skyrė daugiau vietos ir sukurpė atskirą „Naują Lietuvos švietimo planą“. Jame pirmiausia pristatoma dabartinė švietimo situacija, mūsų vieta Europoje parodoma Eurostato grafikais. Įvardiję problemas, konservatoriai pareiškia, kad įvykdys visų švietimo grandžių pertvarką.

Konservatorių vizijoje po pertvarkos visos grandys taps kokybiškesnės: ankstyvasis ugdymas – prieinamas ir kokybiškas, bendrasis – kiekvieno mokinio potencialą atskleidžiantis, profesinis rengimas suteiks reikalingų darbe įgūdžių, kolegijos veiks pagal regionų poreikius, universitetai ugdys aukščiausio lygio gabumus.

TS-LKD bendrojo ugdymo vizijoje 2030-aisiais Lietuva gali patekti tarp 20-ies geriausią švietimą teikiančių pasaulio šalių, o iki 2020-ųjų penkiolikmečių pasiekimų tyrime PISA pasiekti ES vidurkį.

Tikslai ambicingi, kaip ir kitų, bet konservatoriai išsiskiria bent tuo, kad pasivargina nurodyti, kaip to pasiektų: atnaujintų mokyklų administracijas, ne tik atlyginimo kėlimu didintų mokytojo pašaukimo (ne profesijos) prestižą ir kt.

Konservatoriai sustiprintų matematikos, IT, gamtos mokslų ir kalbų mokymą, o į susijusius bendrojo ugdymo dalykus integruotų logiką, filosofiją, finansinį raštingumą. Be to, šios partijos sukurtoje mokykloje turėtų atsirasti vietos lotynų ir graikų kalbų mokymui, kiekvienas ją baigęs gerai mokėtų bent dvi užsienio kalbas.

Kol konservatoriai ilgina mokomųjų dalykų sąrašą, kitos partijos kalba apie „negąsdinančius egzaminus“, mažesnę jų įtaką stojant į aukštąsias mokyklas, lengvatas už dalyvavimą neformaliajame ugdyme ir t.t.

Planus, susijusius su aukštuoju mokslu, konservatoriai pradeda nuo to, ką jų vizijoje turėtų daryti kolegijos, o ką universitetai, ir pareiškia, kad pagal jų kuriamą planą aukštųjų mokyklų jungimas nebus formalus, nes vyks siekiant dviejų ambicingų tikslų. Iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų Lietuvoje liks du trys tarptautinio lygio nacionaliniai universitetai, bent vienas iš jų 2030 m. paklius į Europos geriausiųjų šimtuką, regionuose liks 10 kolegijų. Pirmąsias savo noru besijungiančias aukštąsias mokyklas TS-LKD paskatins finansiškai, o po konsolidacijos motyvuos jas kurti neliečiamojo kapitalo fondus.

Kokybiškose studijose, kurias regi konservatoriai, iki 2019 m. minimalus stojamasis balas į universitetus bus 3, į kolegijas – 2. Konkursinio balo ir dar vienos sąlygos – priimti nustatytą skaičių studentų į tam tikras studijų programas – privalės laikytis visos aukštosios mokyklos, kurios norės gauti finansavimą krepšeliais bei stipendijomis ir pasirašys sutartis su valstybe.

TS-LKD programa sukomponuota įvardijant ambicingą tikslą ir konkrečiai nurodant, kaip jo pasiekti. Bet kai kurie žingsniai dalį elektorato gali šokiruoti. Pavyzdžiui, visų partijų vizijose vis daugiau studentų studijuoja nemokamai, o TS-LKD regi studentus, kurie patys moka dalį studijų kainos (studijų paskolą reikia grąžinti tik pajamoms pasiekus valstybės nustatytą ribą), ir stipendijas, padengiančias visą ar dalį studijų įmokos, tik išskirtinius mokslo pasiekimus demonstruojantiems studentams.

Vizija nr. 4: „nekenksmingi vaikų sveikatai“ krūviai

Šiuo metu švietimui vadovaujančios ministrės Audronės Pitrėnienės Darbo partija (DP) programos dalį apie švietimą ir mokslą pradeda nuo deklaracijos skirti švietimui 6 proc. BVP. Pagrindinis DP programos tikslas 2016–2020 m., kaip ir visada, yra gyventojų pajamų didinimas: vidutinis darbo užmokestis bus 1110 eurų, minimali mėnesinė alga – 656, pensija – 422 eurai.

Švietimo srityje panaši konkretika išsenka: nėra nei šios partijos taip mėgstamų nurodyti sumų, nei priemonių tikslams pasiekti. Kaip ir kitos partijos, DP „skirs dėmesį“, „sudarys palankesnes sąlygas“ ankstyvajam ugdymui, kurio pedagogų svarbą DP pripažįsta, būtent todėl kasmet atlyginimus kels 7–10 proc. (trumpojoje programoje žadamas vienas dydis – 10 proc.). Taip pat šios partijos vizijoje mokyklos bus modernesnės, savarankiškesnės, didesnę įtaką jose turės bendruomenė.

DP švietimo vizijoje bendrojo ugdymo mokyklos turėtų būti susijusios su profesinio mokymo įstaigomis: kažkokiu būdu jų tinklo optimizavimas vyks kartu; ir mokyklų, ir profesinio rengimo įstaigų direktoriai iš eilės galės dirbti ne daugiau kaip dvi kadencijas.

Ugdymo kokybė DP regimybėje pagerės pagal principą geriau mažiau, bet kokybiškiau, tai reiškia optimalius mokymosi krūvius, „nekenksmingus vaiko sveikatai“. Mokiniai nebus vienodi, jų pažangos vertinimas bus kitoks nuo pamokos iki brandos įvertinimo, nes egzaminų sistema bus pertvarkoma į įvairios mokymosi rezultatų veiklos kaupimo ir pripažinimo sistemą, kuri fiksuos visą gyvenimą didėjančią patirtį.

Aukštojo mokslo srityje DP parengs valstybinę mokslo ir studijų strategiją ir ją įgyvendins. Žinoma, kuo daugiau studentų studijuos nemokamai, kažkokiu būdu, turbūt taip, „kaip negali kiti“, ši partija skatins institucijas siekti aukštesnių reitingų (ne vietų juose) tarp Europos ir pasaulio universitetų, didins doktorantų stipendijas, rems fundamentinius mokslo tyrimus ir t.t.

Atrodo, DP bus nuosaikus švietimo vairininkas – palaikys tik akademine, socialine, ekonomine ir finansine nauda pagrįstus sprendimus dėl universitetų jungimo. Kitaip tariant, kitų partijų vizijoje universitetų ir kolegijų mąžta, o DP bus visiems gera ir tik „inicijuos aukštųjų mokyklų tinklo peržiūrą“, „palaikys pagrįstas iniciatyvas ir sprendimus dėl jų išteklių ir infrastruktūros konsolidavimo“.

Apskritai labai bendro pobūdžio DP švietimo vizijoje vyrauja psichologų mėgstami terminai „gerinti“, „palaikyti“, „paremti“, „skatinti“, „peržiūrėti“, „tobulinti“ ir pastebimai trūksta aktyvesnių veiksmažodžių. Susidaro įspūdis, kad kai kurie partijos, kurios rinkimų plakate rinkėjus norima privilioti „koNpetencija“, programos teiginiai užrašyti arba labai skubant, arba nespėjant žerti idėjų (su klaidomis): „parengsime ir įgyvendinsime mokslo ir studijų institucijų finansavimo pertvarką. studijų lankstumą ir institucija“.

Vizija nr. 5: tikras ugdymas prasidės himnu

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ (TT) rinkimų programos švietimo dalyje yra tik mokykla, universitetai, kolegijos ir išsilavinimas, taip galima suprasti iš programos dalies pavadinimo. „Tvarkiečių“ švietimas bus tautinis, mokiniai bus ugdomi pagal valstybės pasididžiavimu ir tikru patriotizmu grįstas programas, mokyklose įsigalios nediskutuotina nuostata – pirmiau pareigos, o tada ir teisės, mokytojo ir moksleivio santykiai bus grindžiami principu „pagarba už pareigą“. Tokios svarbiausios „tvarkiečių“ siūlomo švietimo varianto tezės nugulė į viršelį.

„Diena mokykloje bus pradedama Lietuvos himnu“, – taip pristatomas „Tvarkos ir teisingumo“ patriotizmo puoselėjimo variantas puslapyje, iš kurio rankose laikydama knygas po šūkiu „Tesprendžia tauta“ šypsosi švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina.

Beje, panašiai po šūkiu „Tesprendžia tauta“ prisistato ir kiti TT kandidatai, tik jų rekvizitas vis kitas. Pavyzdžiui, Kęsto Komskio rankose pūpso karpis, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pozuoja su žiūronais.

TT švietimo programos kompozicija logiška: problema – sprendimas. Nors toliau jau ne taip aišku: po punktų „mes siūlome:“ atsiranda skyreliai „taigi, mes:“. Tačiau juk švietime svarbiau turinys nei forma.

TT neketina išdraskyti mokyklų tinklo: išsaugos mažas pradines mokyklas, kurs daugiafunkcius centrus, kurie kaimo vietovėse užtikrins įvairias paslaugas. Mažų gyvenviečių mokyklų krepšeliai bus didesni, TT, kaip ir kiti kandidatai, mokinio krepšelį pakeis klasės krepšeliu.

Šioje vizijoje yra ir konkretesnių siekių: 2018 m. 5 proc. didės visų be išimties pedagogų atlyginimai, jau po dvejų metų keturmečiams vaikams bus privalomas neformalusis švietimas. Visi vaikai per mėnesį gaus ne mažiau kaip 20 eurų neformaliajam švietimui, darbininko specialybę profesinėje mokykloje bus galima įgyti per 3–6 mėnesius.

Žinoma, valstybės finansuojamų studijų vietų aukštosiose mokyklose daugės, akademinio personalo ir tyrėjų atlyginimai pakils tiksliai 30 proc., bet universitetai ir kolegijos turės įgyvendinti sąlygas dėl stojančiųjų kompetencijų ir jų skaičiaus. Įdomu, kad mokslinių tyrimų, inovacijų ir technologijų plėtrą skatinsianti partija mokslininkus išryškintoje citatoje vadina „tyrimų vykdytojais, kurių skaičius yra ribotas“.

Shutterstock nuotr.

Vizija nr. 6: laisvę krepšeliams

Laisvas – toks bus Liberalų sąjūdžio (LS) švietimas. Programoje „Supermokytojai ir supermokiniai“ daug kalbama apie savarankiškumą ir laisvę. Mokinio krepšelis taps „pilnas“, vadinasi, jo lėšas bus galima naudoti ne tik ugdymui, bet ir pastatų išlaikymui, 2020 m. jis šoktelės iki 2 tūkst. eurų. Mokyklos bus savarankiškesnės, veiks „100 nepriklausomų mokyklų programa“, sąlygos gauti valstybės finansavimą bus vienodos: krepšelius galės gauti ir privačios ugdymo įstaigos, jei nerinks mokesčio iš tėvų, privačių aukštųjų mokyklų studentai taip pat galės gauti to paties dydžio kaip studijų įmoka stipendiją.

Liberalų švietimo vizijoje laisvesnis bus ir mokyklinis ugdymas: bus integruotas kelių dalykų mokymas, egzaminų įtaka stojimui į aukštąsias mokyklas mažės, atsiras bendrųjų gebėjimų bei pakopinis vertinimas, bendrųjų įgūdžių „portfelis“ baigiant mokyklą. Mokyklos bus vertinamos remiantis „Geros mokyklos“ koncepcijos kriterijais, mokykla bus „vešli oazė“ skleistis mokytojų ir mokinių kūrybingumui, mokyklos bendruomenė bus laisvesnė nuspręsti dėl visų mokyklos darbo organizavimo aspektų, jauni specialistai į mokyklas ateis lengviau, mokytojai turės daugiau galimybių persikvalifikuoti, tobulėti.

Mokinių laukia ir naujos programos: jau kitąmet mokinio krepšelyje atsiras 5 eurai patyčių prevencijai, bus mokoma sveikos gyvensenos. Kaip ir kitos partijos, liberalai pasirūpins ir lytiškumo ugdymo programa: dėl labai konkrečios jiems žinomos alternatyvos – „kad vaikų ir paauglių žinių šaltinis būtų ne pornografinės interneto svetainės ir graffiti „išmintis“.

Pagerės ir mokyklų vadyba, nes vadovai dirbs kadencijomis: liberalai grąžins savo 2012-aisiais sugalvotą nepolitinę direktorių skyrimo tvarką, pagal kurią kandidatus vertina nepriklausomi ekspertai, o jų atrankos komisijoje dalyvauja bendruomenės atstovai.

Švietimo ir mokslo ministerija tokiame švietime bus pagalbininkė, ji turės mažiau pavaldžių institucijų, o iš švietimo įstaigų lauk išeis biurokratija. Tam sugalvota net programa „Mokykla be popierių“.

Lietuvos „tramplinas į sėkmę“ yra aukštasis mokslas, kurį nemokamai gaus ne mažiau kaip pusė studentų, jam bus „plačiai atvertos durys“ į tarptautinę rinką,  jo institucijos bus autonomiškos, nes liberalai pasitikės mokslininkais. Krepšelius turės ne tik studentai ir mokiniai, bet ir ikimokyklinukai bei suaugusieji, kurių mokymuisi visą gyvenimą atsiras dar ir čekiai.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Robotikos akademijos nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vilniuje kūno kultūros mokytoju dirbantis Dainius Morkūnas šokti moko ir sostinėje, ir Ukmergėje bei Širvintose. Be to, bent kartą per savaitę važiuoja į Zibalų kaimą Širvintų rajone, kur jo pamokų laukia 15 vaikų, besimokančių gatvės šokių – hiphopo, houso ir, aišku, breiko.

„Pernai, kai pirmąkart nuvažiavau pas tuos vaikus, pamačiau, kad nors jie ir perdėtai aktyviai reiškiasi bei sunkiai sutelkia dėmesį, iš tiesų yra drovūs ir užsisklendę. Bet paskui mums kažkaip pavyko rasti bendrą kalbą, vaikai labiau norėjo lankyti būrelį, daugiau šokti, net dalyvavome keliuose pasirodymuose. Mano siekis ir buvo iš­laisvinti juos iš pilkos kasdienybės, kad jie atskleistų save šokdami“, – apie pirmąją pažintį su Zibalų ir Vileikiškių kaimų vaikais pasakoja D.Mor­kūnas.

Jis yra laisvasis mokytojas, kurio būrelis gauna neformaliajam vaikų švietimui valstybės skirtą tikslinį finansavimą. Rekomenduojama tikslinio finansavimo suma yra 15 eurų, bet šias lėšas dalijančios savivaldybės gali ją savo nuožiūra trečdaliu didinti arba mažinti. Vadinasi, laisvieji mokytojai kaip D.Morkūnas ar kiti neformaliojo vaikų švietimo organizatoriai už vieną vaiką, pasirinkusį jų būrelį, gali gauti nuo 10 iki 20 eurų per mėnesį. O suma, kurią skiria savivaldybė, turi sumažėti būrelio mokestis tėvams.

Už 4–5 gatvės šokių pamokas Zibalų pagrindinėje mokykloje, kurios per mėnesį trunka ne mažiau kaip 8 valandas, šis šokių mokytojas gauna apie pusantro šimto eurų, po 10,46 euro už vieną vaiką. Tai ir yra visa gatvės šokių būrelio kaina – tėvai nieko neprimoka. Dar pernai D.Morkūnas dviejuose Širvintų rajono kaimuose turėjo 29 mokinius, vadinasi, gavo ir daugiau krepšelio lėšų: už 6 vaikus – po 15 eurų, už 23 – po 11,56 euro.

„Zibalų kaimelyje ne visi vaikai turi tėvus, dalis jų gyvena su globėjais. Vaikams ir taip gana sunku gyventi, o šokiai jų kasdienybę praskaidrina, jiems visai patinka. Ne, man nekilo minties prašyti pa­pildomai pinigų iš tų šeimų, – paaiškina D.Mor­kūnas, kuris pats, augdamas Panevėžyje, laiką po pamokų leisdavo teniso, šokių treniruotėse ir muzikos mokykloje. – Svarbu neapleisti miestelių ir kaimų mokyklų vaikų, nes bus tik blogiau.“

Valstybės prioritetus pergalvoja savivaldybės

Beveik lygiai prieš metus atsiradusio neformaliojo vaikų švietimo krepšelio tikslas – gerinti būrelių prieinamumą vaikams, didinti jų įvairovę ir, ži­noma, sumažinti už juos tėvams tenkantį mo­kes­tį. Pradėjusios įgyvendinti naujovę – skirstyti krepšelį, į 15 eurų dydį savivaldybės pažiūrėjo la­bai kūrybiškai: vienur vienam vaikui būrelyje skyrė 32,5, kitur – 6,5 euro. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apribojo interpretacijos laisvę ir nustatė žirkles: nuo 10 iki 20 eurų vienam vaikui.

Pagal savivaldybių nustatytas tvarkas, didesnę sumą gali lemti jos prioritetai. Pavyzdžiui, 20 eurų už vaiką gali gauti būreliai, „nuvažiuojantys“ kuo arčiau vaiko, esantys kaimuose, arba tie, kurių ug­dymo kryptis yra prioritetinė. Prioritetines kryptis lyg ir formuluoja ŠMM, kuri viliasi, kad antraisiais neformaliojo krepšelio gyvavimo metais padidės pasiūla ir paklausa būrelių, siūlančių užsiėmimus informacinių technologijų, techninės kūrybos, gamtos ir ekologijos temomis.

Tačiau ministerijos lūkestis nereiškia, nei kad savivaldybės šioms sritims skirs didesnį finansavimą, nei kad apskritai skirs, nes prioritetus visos 60 savivaldybių gali pasirinkti pačios.

Tarkime, Akmenės rajono savivaldybės prioritetai, pagal kuriuos gali skirti maksimalų 20 eurų krepšelį, yra tokie: programa arba vykdoma kaime, arba yra techninės kūrybos, technologijų ar informacinių technologijų krypties. O, pavyzdžiui, Radviliškio savivaldybė prioritetinėmis kryptimis įvardija techninę kūrybą, turizmą ir kraštotyrą bei medijas, nes tokių esą savivaldybėje mažiausiai. Pa­­nevėžio rajono savivaldybė vertindama programas atsižvelgia į tai, ar jos atitinka bent vieną iš prioritetinių krypčių, tarp kurių – ir sportas, ir et­no­kultūra.

Taigi, patys neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, sakydami, kad tikslinio finansavimo krepšelis išėjo į naudą, situaciją savivaldybėse vadina dvi­pras­me. Vienose nenorima įsileisti naujų neforma­liojo švietimo paslaugų teikėjų, antros daugiau pinigų skiria tradicinėms, ir taip daug vaikų pritraukiančioms veikloms, trečios netvirtina programų, kurias kitos vykdyti leidžia, ir t.t.

„Kartais stebina tai, kokius prioritetus nusistato pačios savivaldybės. Tarkime, vienoje savivaldybėje prioritetinė kryptis yra keramika, nors tai ir skiriasi nuo bendros Lietuvos neformaliojo švietimo strategijos, – sako Robotikos akademijos di­rektorius Artūras Gaulia. – Kai kur pasitaiko vietinių protegavimo, bet vaikų neapgausi – jie renkasi tai, ką nori. Todėl kai ateini į savivaldybę ir nori pradėti veikti, telieka išspręsti valios, resursų ir, žinoma, kadrų klausimus.“

Praėjusių metų pabaigoje, kai atsirado tikslinio finansavimo krepšelis, Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Praėjusių metų pabaigoje Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Į jas iškart po krepšelio atsiradimo susirinko 880 mokinių. Pavyzdžiui, vien Pasvalyje į robotikos užsiėmimus susirinko 100 vaikų. Vis dėlto, kaip prisimena A.Gaulia, nors vaikai ir savivaldybių darbuotojai juos pasitiko svetingai, padėjo susidoroti su šūsnimis popierių, sulaukta ir priešiško vietinių būrelių organizatorių požiūrio. Suprask, vilniečiai privežė robotų ir atims vaikus iš jų.

Nors minimali suma vieno vaiko būreliams turėtų būti 10 eurų, tačiau Lietuvos šachmatų mokyklos direktorius Donatas Pilinkus sako, kad norinčiųjų lankyti valstybės remiamus būrelius vaikų daugėja, todėl skiriamas finansavimas gali nesiekti nė 10 eurų. Jo manymu, reikėtų lėšų numatyti ne maždaug ketvirtadaliui savivaldybės vaikų, kaip dabar, bet paskirstyti finansavimą visiems ir grąžinti dalį pinigų, jei vaikai būrelių lankyti nenorės.

„Deklaruojama 15 eurų per mėnesį vienam vaikui, bet iš tikrųjų skiriama suma kai kur jau pavirto minimumu. Savivaldybės kalba apie šią problemą, kai kurios skaičiuoja, kad, pavyzdžiui, gruodį vieno vaiko būreliams galės skirti 6 eurus“, – sako vienuolikoje savivaldybių maždaug 1 tūkst. vai­kų šachmatais mokančios žaisti mokyklos vadovas. Jis priduria, kad praverstų ir bendra tvarka su protingais laiko terminais visose savivaldybėse. Dabar esą pasitaiko, kad kokį nors dokumentą, sąrašą reikia pateikti jau kitą dieną.

Gana šokių bei dainų, reikia ir robotų

Neformalusis švietimas ne tik ugdo bendruosius mokinių gebėjimus, padeda išvengti socialinių pro­blemų, kurių galėtų kilti, jei vaikai nebūtų už­im­ti, bet ir ugdo naujas kompetencijas. Todėl vaikai skatinami išbandyti šachmatus, programavimą, konstravimą ir dėl mąstymo, ir dėl ateities karjeros perspektyvų. Bet didelė dalis jų vis tiek šoka ir dainuoja. Štai iki tikslinio finansavimo atsiradimo savivaldybių neformaliojo švietimo įstaigose po­pu­liariausios kryptys buvo muzika, sportas, šokis ir dailė. Skyrus krepšelį jos, galima sakyti, tik persirikiavo: sportas, šokis, muzika ir pilietiškumas.

„Neformaliojo švietimo krepšelio tikslas buvo pritraukti naujų teikėjų, kad būrelių atsirastų re­gionuose, atokesnėse vietovėse, juos lankytų daugiau vaikų. Taigi gruodį būrelius lankė per 50 tūkst., o praėjusio kovo pabaigoje – jau per 80 tūkst. vaikų“, – tikslinio finansavimo naudą vaikų užimtumui pagrindžia Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktoriaus pavaduotoja, projekto „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“ vadovė Gitana Viganauskienė.

Ji tvirtina, kad padaugėjo ne tik vaikų, bet ir veiklų: programų sugalvojo ir regioniniai parkai, sporto klubai pasiūlė įvairesnių sporto šakų, užsiėmimų vaikams rajonuose ėmė siūlyti ir ypač didmiesčiuose populiarios kalbų mokyklos – „Kal­ba.lt“, „American English School“.

„Visose savivaldybėse išryškėjo kalbų mokymasis, kalbų būrelius pasiūlė dideli neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, kurie turi galimybių nuvykti į skirtingus rajonus. Dabar turime lūkesčių, kad daugės ir technologinio, inžinerinio ugdymo būrelių. Matome spragų, kad tokių krypčių būrelių ir juos lankančių vaikų nėra daug, tačiau tokios pro­gra­mos reikalauja pinigų: kad paduotum vaikui mo­delį, robotą, reikia nemažai investicijų. O jei gru­pėje yra 10 vaikų, už kuriuos mokama po 15 eurų krepšelio lėšų, tų pinigų pakanka tik mokytojo darbo užmokesčiui“, – komentuoja G.Vi­ga­nauskienė.

Robotikos akademijos direktorius A.Gaulia pritaria, kad daugiau panašių būrelių kuriasi lėtai dėl pinigų. Jiems reikalinga brangi materialinė ba­zė, nes ugdymo priemonės turi būti inovatyvios ir šiuolaikiškos, o tokios nepigiai ir kainuoja. Ta­čiau jis įsitikinęs, kad sprendimas, kaip padidinti techninės kūrybos būrelių ir juos lankančių mokinių skaičių, labai paprastas. Tarkime, dabar šokių bū­relis, kuriam nereikia priemonių, ir robotikos bū­re­lis, kuriam įranga kainuoja 4–5 tūkst. eurų, iš sa­vivaldybės gali gauti po lygiai – 15 eurų iš neformaliojo švietimo krepšelio lėšų. Todėl išeitis esą galėtų būti skirtingas būrelių finansavimas.

A.Gaulia sako, kad konkretaus būrelio savikainą nesunkiai galima apskaičiuoti pagal išlaidas, jam reikalingas ugdymo priemones ir nustatyti koeficientus, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama konkrečiam būreliui savivaldybės skiriama suma. Juk dabar, nors savivaldybėms ir nustatytos žirklės vieno vaiko būreliui skirti nuo 10 iki 20 eurų, nėra įtvirtinta kriterijų, kad brangesni būreliai gautų ir didesnį krepšelio finansavimą.

„Žirklės yra, tačiau pagal ką skirti didesnę su­mą – pagal simpatijas ar kriterijus? Oficialių kriterijų aš nemačiau, o savivaldybės prioritetai, kuriais bū­tų galima remtis, gali būti ir darbuotojų pažįstamų būreliai. Tad jei valstybė turi prioritetines kryptis, į kokias veiklas norėtų įtraukti daugiau vai­kų, ir skiria žirkles, ji gali ir pasakyti, kad reikia vadovautis valstybiniais prioritetais. Jei taip būtų, būtų pa­skatina ir techninė kūryba“, – dėsto A.Gaulia.

Dabar techninės kūrybos programos vis dar su­daro nedidelę dalį visų siūlomų naudojantis neformaliojo vaikų švietimo krepšeliu. Pavyzdžiui, sporto būrelius pernai lankė beveik 21 tūkst., techninės kūrybos – 1 tūkst. mokinių.

A.Gaulia sako, kad ne didmiesčiuose techninės kūrybos, informacinių technologijų ir panašių bū­relių egzistavimas priklauso nuo vieno žmogaus – ar yra rajone bent vienas entuziastas.

„Prieš 20 metų Lietuvoje buvo apie 20 techninės kūrybos centrų – liko gal keturi ar penki. Jie ne­išsilaikė, taigi prarado ir žmogiškuosius išteklius, ir entuziazmą“, – antrina ir G.Viganauskienė.

Neformalusis švietimas skaidrėja

Specialistai sutaria, kad, nepaisant savivaldybių įnorių ir menkų trūkumų, pernai spalį atsiradęs tikslinis finansavimas „pinigai paskui vaiką“ mokiniams išėjo tik į gera. Jie gali rinktis iš įvairesnių bū­relių, juos rasti arčiau namų ir mažiau mokėti. Tai leidžia manyti, kad ir akademinius mokinių pa­siekimus gerinantis neformalusis švietimas Lie­tu­voje darosi prieinamesnis ir skaidresnis.

Juolab pernai po neformaliojo švietimo audito Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvoje nėra vienodų galimybių ugdytis kaimo ir miesto vaikams, nes kaimuose 2013-aisiais buvo tik 25 neformaliojo švietimo įstaigos, 90 proc. jų – miestuose. Po audito paaiškėjo, kad mokiniai tikrai galėjo tik šokti, dainuoti ar sportuoti, nes savivaldybių įs­teig­tų neformaliojo švietimo įstaigų muzikos ir krypčių veiklos sudarė 77 proc. visų siūlomų.

Beje, savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Dar liūdniau tai, kad 2013 m. savivaldybės tik pusę lėšų neformaliajam švietimui panaudojo tikslingai, o 12 jų skyrė tik 15 proc. rekomenduotos sumos (po mažiausiai 5 litus vienam vaikui).

Dabar vaizdas šiek tiek pasikeitė: savivaldybės neskiria krepšelio pinigų savo įsteigtoms formalųjį švietimą papildančioms įstaigoms, pavyzdžiui, muzikos mokykloms (nebent jos sukuria atskirą neformaliojo švietimo programą). Praėjusių metų pabaigoje iš 1,2 tūkst. neformaliojo švietimo pa­slaugų teikėjų trečdalis buvo laisvieji mokytojai.

Prognozuojama, kad šiemet savivaldybės išnaudos ir visus neformaliajam švietimui skirtus pinigus. Nors pernai joms buvo skirta 3,2 mln. eurų, 26 sa­vivaldybės jų nepanaudojo. Iš viso jos grąžino per 370 tūkst. eurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA