"Veido" archyvas

Šiuo metu būrelius lanko vidutiniškai kas trečias Lietuvos mokseivis. Nuo 2012 m. įdiegus neformaliojo ugdymo krepšelius viliamasi, kad būreliuose laisvalaikį leis maždaug pusė vaikų.

Vertingas užsiėmimas, talentų atskleidimas, lavinimas, kūrybinė saviraiška, savo gebėjimų supratimas, savarankiškumo skatinimas, įvairiapusiškas ugdymas, didesnės karjeros galimybės ir kita – tai kriterijai, į kuriuos atsižvelgia tėvai, ieškantys savo atžaloms laisvalaikio po pamokų. Vaikai renkasi paprasčiau: patinka jiems tas būrelis ar ne.

Tačiau šiuo metu ne tik tėvams, bet ir vaikams tapo svarbi būrelio kaina. “Šiemet labai svajojau įstoti į dailės mokyklą, bet sužinojusi, kad per mėnesį mano tėvams tai kainuos daugiau nei 300 Lt, turėjau atsisakyti šios minties ir labai nuliūdau. Pradėjau ieškoti mažiau kainuojančio prasmingo laisvalaikio ir visai netikėtai sužinojau, kad netoli namų atidaromas naujas kūrybinių studijų centras. Jame man patiko žurnalistikos būrelis. Jo kaina perpus mažesnė ir mano tėvams prieinama”, – pasakoja paauglė Karolina.

Į keletą būrelių sūnų Luką vežiojanti Rasa Brazaitienė sako, kad užklasinė veikla yra iššūkis ir vaikui, ir tėvams. “Didžiausias tėvų rūpestis, kad po pamokų vaikas ne skubėtų namo žaisti kompiuterinių žaidimų, kurie jam visada patiks, bet užsiimtų prasmingesne veikla. Mūsų Lukas labai užsiėmęs: du kartus per savaitę po pamokų skuba į aviamodeliavimo būrelį, vieną kartą važiuoja į baseiną, vieną popietę mokykloje po pamokų pasilieka choro repeticijose. Kad visur suspėtų, mama arba tėtis turi prisitaikyti pavėžėti ir paimti po užsiėmimų. Sakyčiau, kad mes pavargstame labiau nei sūnus”, – teigia pašnekovė.

Pasak Rasos, vaiko būreliai per mėnesį kainuoja 100 Lt, ir tai suma, kuri, jos nuomone, yra normali. “Vaikui augant brangs ir jo pomėgiai, bet jis taps savarankiškesnis ir sugebės pats rinktis bei visur spėti”, – neabejoja dešimtmečio berniuko mama.

Neformaliojo ugdymo specialistai pastebi, kad labai dažnai dėl vaiko užsiėmimų po pamokų sprendžia ne vaikai, o jų tėvai. Esą tipinė šeimos padėtis tokia, kad tėvas svajoja sūnų leisti į krepšinio treniruotes, mama mano, kad vaikas turi klausą ir galėtų groti gitara, o iš tiktųjų jauną asmenybę domina visai kitokie dalykai, pvz., animacijos kūrimas ar pramoginiai šokiai.

Priminsime, kad Lietuvoje mokiniai po pamokų gali rinktis iš daugiau kaip 10 tūkst. įvairių būrelių. Savo vaikų prasmingam laisvalaikiui tėvai per mokslo metus paprastai skiria nuo šimto iki 2 tūkst. Lt.

Kitąmet prasidės naujovės

Nors apibendrintų duomenų, kiek vaikų po pamokų skuba į įvairius būrelius, nėra, nustatyta, kad tai Lietuvoje daro kas trečias mokinys. Vertinant vaikų užimtumą po pamokų, šis skaičius yra per mažas. Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas įsitikinęs, kad, nuo 2011-ųjų šalyje pradėjus diegti neformaliojo ugdymo mokinio krepšelių sistemą pagal principą “pinigai paskui vaiką”, mokinių užimtumo padėtis smarkiai pagerės. Kaip planuoja Švietimo ir mokslo ministerija, per keletą metų tikimasi pasiekti 50 proc. mokinių dalyvavimo neformaliojo ugdymo programose.

“Neformaliojo švietimo padėtis Lietuvoje jau dabar gerėja, nes užsiėmimai ir įvairūs būreliai suprantami ne tik kaip laisvalaikio užimtumas, kuris iš esmės nieko nesprendžia. Dabar tai įvardijama kaip papildomas ugdymas, kai lavinami vaiko gebėjimai ir stiprinamos asmeninės savybės, vertybės. Taigi kokybės požiūriu tai ženklus pagerėjimas”, – konstatuoja V.Jankauskas.

Neformaliojo ugdymo krepšelio diegimas prasidės jau kitąmet keliose šalies savivaldybėse kaip bandomasis projektas, kurio metu kiekvienas vaikas, ateidamas į akredituotą neformaliojo švietimo įstaigą, kartu su savimi atsineš ir valstybės skirtus pinigus jo pasirinktai veiklai finansuoti. Reformos iniciatoriai mano, kad tai lems naujų paslaugų teikėjų atsiradimą, o stiprėjanti konkurencija dar labiau didins kokybę. Teigiama, kad neformaliojo ugdymo krepšelio dydis per mėnesį vaikui bus nuo 100 iki 3 tūkst. Lt, atsižvelgiant į tai, ar vaikas lankys būrelius, ar specialias formalųjį švietimą papildančias mokyklas. O 2012 m. šį modelį planuojama įdiegti visoje Lietuvoje.

Paklausą lemia prastėjanti padėtis

Neformaliojo ugdymo organizatoriai sako, kad šį rudenį vaikų užsirašymas į būrelius vyksta lėčiau ir pasyviau nei ankstesniais metais. Esą dėl to visos kaltės versti finansiniam sunkmečiui nereikėtų, nors pernai dėl stipriai didėjančio nedarbo kai kurie vaikai lankyti mokamus būrelius nustojo viduryje mokslo metų. Teigiama, kad prie vaikų mažėjimo tiek mokyklose, tiek neformaliojo ugdymo organizacijose stipriai prisideda ne tik krintantys gimstamumo rodikliai, bet ir emigracija.

Pasak Natalijos Kazakovos kompiuterių mokyklos ir Kūrybinių studijų centro “4teens” projektų vadovės Vilmos Rimkutės, nemaža dalis mokinių dar nežino savo nuolatinių tvarkaraščių, nes dėl mokyklų remonto pamokos nevyksta arba yra organizuojamos antroje pamainoje. Pašnekovė teigia, kad vaikams visada patrauklesni būreliai, kuriuose naudojama naujausia šiuolaikinė technika ir priemonės.

Kauno moksleivių techninės kūrybos centro direktorė Laimutė Vaitiekūnienė pasakojo, kad techninio modeliavimo grupės surenkamos greitai, o aviamodeliavimas tarp berniukų yra vienas populiariausių užsiėmimų Kaune. Mergaitės mieliau renkasi meninę fotografiją. Tuo tarpu uostamiestyje jaunimas labiausiai mėgsta piešti, dainuoti ir šokti.

Naujų būrelių netrūksta

Pasak V.Rimkutės, neformaliojo švietimo organizatoriai kasmet ieško vis įvairesnių būdų, kaip išlaikyti aktyvius vaikus ir pritraukti tuos, kurie iki šiol po pamokų nelankė jokio užsiėmimo. Todėl kiekvieną rudenį beveik visi užsiėmimai atsinaujina ir atsiranda visai netikėtų pasiūlymų, kaip leisti laisvalaikį. Daugiau kaip 15 metų kompiuterių kursus organizuojančios N.Kazakovos kompiuterių mokyklos administracija šiemet vaikams pasiūlė sąrašą naujų užsiėmimų, kuriuose kompiuteris yra priemonė ne programuoti, o tobulinti savo įgūdžius kuriant animaciją, kompiuterinius žaidimus, kompiuterinę muziką, reklamą ir netgi mokytis žurnalistikos gudrybių.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, be judriųjų ir kūrybinių būrelių, šį rudenį vaikams ir jaunuoliams pasiūlė daug asmenybės ugdymo užsiėmimų. Ryški tendencija, kad populiarėja jaunatviškos, netradicinės veiklos – vienos pirmųjų centre surinktos grafitų piešimo ir lindihopo šokių grupės. “Bendros tendencijos: populiarūs šokiai ir vizualieji menai, aktualios ikimokyklinukams skirtos veiklos. Šiemet mažiau dėmesio sulaukia muzikos būreliai. Kaip visada populiarūs visi baseine vykstantys užsiėmimai”, – teigia centro atstovė Milda Marozaitė.

Rudenį atvėsus orams, kaip įprasta padaugėjo sergančiųjų peršalimo ligomis. Vis dėlto gydymo įstaigų ligoniai neužplūdo – ne visi sergantieji skuba kreiptis į medikus. Peršalę pedagogai ar vaikų darželių auklėtojai – ne išimtis. Vieni sirgdami ir toliau eina į darbą, nenorėdami prarasti dalies atlygimo, kiti – dėl sudėtingos darbuotojų vadavimo sistemos arba tokios sistemos nebuvimo.

Vilniaus Emilijos Pliaterytės pagrindinėje mokykloje padėtis panaši. Ten besimokančios penktokės mama “Veidui” pasakojo, kad mokykloje jau keletą savaičių dirba sergantys mokytojai, kurie priversti kasdien bendrauti su mokiniais. “Į mokyklą pradėjome eiti nuo rugsėjo 6 dienos, pirmadienio, o penktadienį dukra jau rimtai sirgo. Sergantys mokytojai neskuba kreiptis į gydytojus ir prašyti nedarbingumo lapelių. Taip yra dėl mokytojų stygiaus – ne visi gali leisti sau sirgti, nes nėra kam vietoje jų vesti pamokų”, – pasakojo vilnietė.

Šios mokyklos direktorės Onos Subačienės nuomone, persišaldymas – ne liga, dėl kurios reikėtų kreiptis į medikus. “Stipriai sergančių pedagogų pas mus nėra, o tie, kurie truputį kosti ar sloguoja, dažniausiai į gydytojus nesikreipia. Dėl poros dienų forminti nedarbingumo neverta, o gydantis ilgiau netenkama nemažos dalies atlyginimo”, – paaiškino O.Subačienė.

Iš tiesų “Sodros” teikiama nedarbingumo pašalpų sistema nepalanki sergantiesiems. Pagal dabar galiojančią tvarką už dvi pirmas kalendorines laikinojo nedarbingumo dienas, sutampančias su darbuotojo darbo grafiku, mokama pašalpa negali būti mažesnė negu 80 proc. ir ne didesnė kaip 100 proc. pašalpos gavėjo vidutinio darbo užmokesčio. Tačiau nuo trečiosios iki septintosios laikinojo nedarbingumo dienos ligonis gauna tik 40 proc. atlyginimo.

Direktorė sutinka, kad mokykloje sergančių darbuotojų atžvilgiu tvarka turėtų būti griežtesnė, bet nemano, kad būtent mokykla yra didžiausias užkrato centras. “Negalima sakyti, kad mokiniai užsikrečia būtent mokykloje ar nuo sergančių mokytojų. Peršalti galima bet kur”, – dėsto mokyklos direktorė. Ji pastebi, kad neretai patys tėvai sirguliuojantiems vaikams leidžia eiti į mokyklą, negalvodami apie galimas komplikacijas ir per daug nesusimąstydami apie pavojų užkrėsti kitus vaikus.

"Veido" archyvas

Jeigu kišenpinigių duosite kasdien, vaikas neturės galimybės mokytis

Lietuvoje vaikai per mažai mokomi, kaip elgtis su pinigais. Dėl to net ir suaugę jie pridaro daug klaidų ir patiria daug nuostolių.

Dabartiniai vaikai pažintį su pinigais pradeda kur kas anksčiau nei jų tėvai ir daug anksčiau nei seneliai. Paradoksalu, bet tai, pasirodo, nieko nereiškia, nes dabartiniai vaikai ir jaunuoliai nemoka elgtis su pinigais arba juos leidžia kur kas neracionaliau nei jų tėvai, būdami tokio paties amžiaus. Psichologai teigia, kad dabartiniai paaugliai ir jaunuoliai finansinio supratimo ir savarankiškumo požiūriu subręsta kur kas lėčiau nei jų bendraamžiai prieš 34–50 metų. Juk tada jaunuoliai jau nuo aštuoniolikos gyvendavo savarankiškai, o dabar tokių, deja, mažuma.

“Veido” kalbintų specialistų vertinimu, pagrindinė priežastis, kodėl vaikai gana lėtai išmoksta suvokti pinigų vertę (o kartais ir visai neišmoksta, dėl to nemažai jaunų šeimų patyrė finansinį krachą), yra ta, kad matė ydingą tėvų pavyzdį, šie beveik visai nemokė jokio finansų ūkio tvarkymo pagrindų, tokių pamokų vis dar nėra mokyklose, be to, dabartiniams vaikams itin didelę žalą daro didžiulis prekių perteklius ir menkos galimybės dirbti bei užsidirbti.

Kiekvienas suaugęs žmogus dar pamena, kokia buvo bloga mama ar negailestingas tėtis, kai nenupirko geidžiamo žaislo. Iš paauglystės iškyla vaizdas, kaip būdavo gėda prieš draugus, jei dėl pinigų stygiaus tekdavo atsisakyti kartu vykti į iškylą arba jei studentaujant po paskaitų tekdavo skubėti į darbą, o ne su visais į barą. Bet čia svarbu žinoti, kad pinigų stygiaus apmaudą patiria ne tik tie vaikai, kurių tėvai pinigų iš tiesų neturi, bet ir tie, kurių kišenpinigiai ribojami specialiai.

Skirtingi asmeninių finansų patarėjai sutaria: pinigų trūkumas verčia vaiką rinktis, ir tai yra pagrindinis mokymo elementas. Būtent jo dauguma dabartinių vaikų nėra patyrę. Galbūt tam galėtų pasitarnauti dabartinis sunkmetis ir sumažėję tėvų atlyginimai? Tačiau čia svarbu žinoti, kad paaiškinimo “nėra pinigų, nes krizė” vaikui neužtenka, todėl aptariant šeimos biudžeto reikalus tėvai neturėtų nuo vaikų slėpti informacijos ir vyti jų iš kambario.

Planuokite biudžetą su vaiku

Finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius Žilvinas Jančoras stebisi paradoksalia situacija. Pasak jo, savo atžalų finansiniu švietimu labiau rūpinasi ne sunkiai besiverčiančios šeimos, bet stabilias pajamas ir savo verslą turinys tėvai.

Pinigai – gan sudėtingas nūdienos instrumentas, kuriuo priversti naudotis visi, todėl labai svarbu vaikus supažindinti su šio instrumento galimybėmis ir nuolat lavinti gebėjimą juo naudotis. Svarbiausia, kad jaunas žmogus suprastų, kaip reikia tvarkyti turimus finansus, norint pasiekti trokštamų tikslų.

“Didžiausia klaida, kurią daro dauguma tėvų, – neįtraukia vaikų į šeimos biudžeto planavimą. Mano pastebėjimu, geresnės sąlygos finansiniams klausimams spręsti sudarytos pasiturinčių šeimų vaikams. Nors galbūt nepamatuojamai geresnių pamokų gautų tie vaikai, su kuriais tėvai bandytų aptarti, kaip išgyventi iki kitos tėvų atlyginimų mokėjimo dienos. Deja, tiek suaugusieji, tiek jų vaikai, kuriems finansinių žinių reikėtų dar daugiau, ne visada supranta, kaip jų gyvenimą gali pakeisti finansinių žinių tobulinimas”, – savo pastebėjimais dalijasi Ž.Jančoras.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, pirmąsias finansines pamokas vaikai išmoksta šeimoje. “Gal ir ne visada būtina vaikams aiškinti, kiek uždirba tėvai ar kur namie laikomi pinigai, bet, manau, gerai, jei vaikas žino, kad šeima turi sumokėti už sunaudotą vandenį, elektrą, šilumą, perkamą maistą, aprangą ar avalynę.

Ir tik tai, kas liko, galima skirti pramogoms ar kokiems nors gardėsiams. Gerai, jei vaikas įtraukiamas į pokalbį, ką šeimai dabar svarbiau nusipirkti, o kas gali palaukti ar ko galima atsisakyti”, – tikina J.Varanauskienė. Taip esą formuojami finansų planavimo įgūdžiai, mokomasi dėlioti prioritetus.

Kišenpinigiai – ne tik išlaidoms

Mokyklose vaikai gauna mažai finansinių žinių ir ypač mažai sužino apie asmeninių finansų valdymą. “Dabar ekonomikos mokslas pateikiamas kaip sudėtingas dalykas, kurį vargu ar vaikas gali pritaikyti, tvarkydamasis su savo kišenpinigiais. Todėl, skirdami vaikui pinigų dienai, savaitei ar mėnesiui, tėvai turi prisiminti auksinę taisyklę, kad kišenpinigiai turi atitikti šeimos pajamas, t.y. vaikui negalima atiduoti paskutinių pinigų dėl to, kad jis nori lygiuotis į savo turtingesnius bendraamžius.

Kad vaiko išlaidos neviršytų jo “pajamų”, J.Varanauskienė tėvams pataria kartkartėmis pasikalbėti apie šeimos finansus, planuojamas atostogas ar didesnius pirkinius, kuriems taip pat reikia taupyti – paaiškinimas padės vaikui rasti atsakymą, kodėl jis gauna mažiau pinigių nei jo bendraklasiai ar kiemo draugai.

Į tėvų klausimą, kas kiek laiko duoti vaikui pinigų, specialistai atsako, kad geriausia vaikui skirti tam tikrą sumą ilgesniam laikotarpiui, bet nepatartina to daryti iš karto, prieš tai jo nepripratinus prie mažesnių sumų, skirtų dienai, kelioms dienoms ar savaitėms. “Jeigu kišenpinigių duosite kasdien, vaikas neturės galimybės mokytis. O jei skirsite didesnę sumą pinigų, pavyzdžiui, trims mėnesiams, tai gali pažadinti įvairias pagundas be reikalo išlaidauti, todėl pratinti prie didesnio pinigų kiekio planavimo ilgesniam laikui reikia mažais žingsniukais”, – aiškina Ž.Jančoras.

Tvirtinama, kad santaupas vaikas turi laikyti savo žinioje, o ne pas mamą piniginėje. Nebent tėvai iš vaiko skolinasi už iš anksto sutartas palūkanas ir konkrečiam terminui. “Dar vienas sprendimas – banko sąskaita, kurią su tėvų sutikimu galima atidaryti jaunuoliams nuo 14 metų ir tuo rekomenduoju būtinai pasinaudoti kaip priemone mokyti vaikus taupyti ir investuoti”, – sako “Veido” pašnekovas.

Vaikų sąskaitų daugėja

Aktyviau didinti jaunųjų klientų gretas Lietuvoje veikiantys bankai pradėjo prieš trejus metus, kai “Swedbank” sukūrė specialią jaunimui skirtą programą “Zoom”. Nuo praėjusių metų pabaigos jos dalyviais gali tapti ir vaikai nuo septynerių metų. “Swedbank” duomenimis, šiuo metu programa naudojasi 205 tūkst. 7–22 metų amžiaus asmenų. O tam tikra pinigų suma savo banko sąskaitoje vidutiniškai disponuoja apie 80 proc. vaikų ir jaunuolių.

Savo asmenines sąskaitas banke ir mokėjimo korteles turi per 5 tūkst. vaikų nuo 7 iki 14 metų, ir tokių per mėnesį vidutiniškai padaugėja penkiais šimtais. 14–18 metų jaunųjų klientų bankas turi apie 29 tūkst., jų būrys kas mėnesį pasipildo dar apie 1,7 tūkst. Daugiausiai “Zoom” programos dalyvių – nuo 18 iki 22 metų, jų yra daugiau kaip 160 tūkst. ir kas mėnesį vidutiniškai padaugėja po 4 tūkst.

“Swedbank” klientų aptarnavimo departamento direktorė Loreta Lapinskaitė pastebi, kad aktyviausi “Zoom” programos dalyviai yra tie jaunuoliai, kurie patys nusprendžia tapti banko klientais. Bet atsiranda ir vis daugiau tėvų, skatinančių savo atžalas domėtis pinigų valdymu banke nuo mažumės. Pašnekovės skaičiavimu, banko klientai šiuo metu yra apie 17 proc. visų nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų amžiaus.

“Vaikų sąskaitų įplaukos yra labai įvairios. Daugiausiai jie gauna lėšų iš tėvų. Pastebime, kad gana aktyviai naudojamasi ir grynųjų įnešimo į sąskaitą per bankomatus paslauga, o tai veikiausiai dovanoti, sutaupyti ar net už mažus darbelius gauti pinigai”, – tvirtina ji. Pasak pašnekovės, visi vaikai nori kuo greičiau užaugti, jiems patinka mėgdžioti savo tėvus, todėl nepilnamečiams nieko nekainuojanti banko kortelė neturi būti tabu.

Už pareigas negalima mokėti

Neretai tėvai daro dar vieną klaidą – už tam tikrus namie atliktus darbus pasiūlo vaikui užsidirbti. Specialistai atkreipia dėmesį, kad čia labai svarbu neperžengti vaiko pareigos ribų. “Negalima mokėti nei už kambario tvarkymą, nei už indų plovimą, nei už šiukšlių išnešimą, nes tai kiekvieno šeimos nario pareiga. Geriausia pasiūlyti vaikui užsidirbti iš to, ką tėvai  samdo. Klasikinis pavyzdys – pasiūlymas nuplauti automobilį. Tėtis ar mama vaikui pasako, kad tokia paslauga plovykloje kainuoja 30 Lt, ir jeigu vaikas nori, gali tiek užsidirbti. Labai svarbu vaikų atliekamus darbus įkainoti rinkos kaina ir reikalauti tokios pat kokybės. Jei už kaime nudažytą tvorą mokamas tūkstantis litų, taip iškreipiamas vaiko suvokimas apie uždirbamus pinigus, todėl reikėtų konkrečiai įvardyti, kiek močiutė davė už tvoros nudažymą ir kiek padovanojo”, – sako Ž.Jančoras.

Pasak J.Varanauskienės, vieniems tėvams atrodo, kad jei pinigų vaikas gaus tik už atliktus darbus, nenorės nieko daryti už dyką, kitų nuomone, pinigus vaikas turėtų gauti kaip atlygį už pastangas, nes šiame pasaulyje dykai niekas nieko neduoda.

“Tėvams vertėtų atminti, kad pinigų davimas vaikams neturėtų būti kaip bausmės įrankis, kai jie nebeduodami dėl netinkamo vaiko elgesio. Sakoma, kad taip vaikas gali pradėti vagiliauti. Tačiau tai pateisinama tuo atveju, kai vaikas tyčia ką nors sugadino ir dėl to šeima turi padengti išlaidas. Kitas perspėjimas – nereikėtų vaikams neva skolinti pinigų, o paskui tą skolą dovanoti arba pamiršti. Taip brukamas požiūris, esą skolų galima ir negrąžinti”, – pataria J.Varanauskienė.

Finansiniai reikalai sudėtingi net suaugusiesiems, todėl mokant vaikus tinkamai elgtis su pinigais pirmiausia prireiks laiko ir kantrybės, o kuo daugiau su pinigais susijusių klaidų bus padaryta vaikystėje ar paauglystėje, tuo mažiau jaunas žmogus jų pridarys ateityje.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sako, kad mokinio krepšelis nedidelėse kaimo mokyklose bus didinamas. Kelti krepšelio koeficientą už paramą valdančiajai koalicijai prašė Valstiečių liaudininkų sąjunga (VLS).

Penktadienį po Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vykusio pasitarimo su VLS valdybos pirmininku Broniumi Rope ministras žurnalistams teigė, kad valdantieji ir valstiečiai liaudininkai yra “jau finalinėje stadijoje dėl sutarimų”.

Anot B.Ropės, valstiečiai liaudininkai prašė “dėl krepšelio metodikos netobulumų padidinti finansavimo galimybę – ar tiesiai mokyklai, ar per savivaldybę”.

“Prieš savaitę paruoštas variantas (…) Jeigu tai bus pasiekta, bus šiek tiek pakeisti koeficientai, kurie užtikrins ugdymo procesą, ir dar suteiktos papildomos galimybės savivaldybėms prireikus kritiniu atveju padėti mokyklai, kad dėl vieno kito vaiko nebūtų ji uždaryta”, – teigė valstietis liaudininkas.

“Esame sutarę ir pasiūlę konkrečius sprendimus tiek dėl šiek tiek didesnių koeficientų krepšeliams mažose kaimiškose mokyklose, tiek ir galimybes savivaldybėms išlyginamuoju būdu perskirstant lėšas lanksčiau tai tvarkyti”, – B.Ropei antrino ministras.

Anot G.Steponavičiaus, ir šiuo metu nedidelių kaimo mokyklų mokinio krepšelis beveik dvigubai didesnis nei miestuose: 5-8 klasių – atitinkamai per 7100 ir 3700 litų, 9-10 klasių – per 9000 ir 4600 litų. Nepaisant to, kaimo vietovėse mokinio krepšelį ketinama didinti.

“Matome galimybes dar numatyti šiek tiek didesnius mažose mokyklose koeficientus, nes, kai pradedi skaičiuoti kaštus, kiek pavėžėjimas ir kiti dalykai kainuoja, toks išlyginimas leistų išlaikyti maksimaliai prie vaikų priartintą mokyklų tinklą”, – sakė ministras.

Anot jo, pastaraisiais metais kaimo mokyklų mažėjo dešimtimis, tačiau esą dabar situacija stabilizavosi.

Tris atstovus Seime turinti Valstiečių liaudininkų sąjunga už paramą valdančiajai Pe

"Veido" archyvas

Laisvasis universitetas visus norinčius kviečia į nemokamas paskaitas

Tobulėti bei įgyti naujų žinių Lietuvoje galima ir nemokamai – tokią galimybę suteikia kilusios visuomeninės iniciatyvos rengti nemokamas paskaitas, mokslines konferencijas ir net susiburti į Laisvąjį universitetą.

Niekas nesiginčys, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje ir sugebėti priimti naudingus sprendimus sparčiai besikeičiančioje aplinkoje mokytis reikia visą gyvenimą. Lietuvoje dabar galimybių tobulėti, ir dar nemokamai, – gausiau negu bet kada iki šiol.

Net per didžiuosius karščius Vilniuje, prekybos centre “Gedimino 9″, periodiškai vyko nemokamos paskaitos visuomenei aktualiomis ekologinėmis temomis, šokio terapija, diskusijos ir nemokami jogos užsiėmimai. Rugpjūčio 24 d. lektorius kartos paskaitą apie vandenį, jo gavybą ir kokybę. Rugpjūčio 25 d. vyks paskaita “Minčių įtaka sveikatai”, rugpjūčio 26 d. bus galima pasiklausyti pranešimų apie maistą ir jo priedus, o rugpjūčio 30 d. – apie kosmetiką.

“Paskaitas rudenį tęsime ir dar plėsime. Be to, nuo rugsėjo ketiname paskaitas transliuoti internetu ir per radiją”, – informavo paskaitas rengiančios viešosios įstaigos “Eco banga” iniciatorius Vytautas Ratkevičius.

Nuo rudens “Eco banga” planuoja nemokamas paskaitas apie neigiamų emocijų valdymą, homeopatiją, alergiją, vaikų ligų priežastis, sveiką mitybą ir kt. Kartais surengiamos ir kelis šimtus žmonių sutraukiančios paskaitos apie fotomeną.

Į nemokamas diskusijas, fotografijų peržiūras ar paskaitas kelis kartus per metus fotografijos mėgėjus sukviečia ir svetainės www.fotoKūdra.lt kūrėjai. Apskritai nemokamų paskaitų įvairiausiomis temomis – nuo alaus iki mokslo populiarinimo – Lietuvoje, ypač sostinėje, vyksta gana dažnai.

Mokslinės konferencijos ir nemokamas universitetas

Nuo rudens intensyviau šviesti visuomenę mokslo klausimais ketina asociacija “Šviesuva” – profesoriai ir specialistai skaitys paskaitų ciklus apie sveikatos išsaugojimo būdus ir šiuolaikines mitybos klaidas.

2010 m. spalį, lapkritį ir 2011 m. kovą, balandį vyks keturios nemokamos ir visiems prieinamos mokslinės praktinės konferencijos “Mokslo Šviesuva +”. Konferencijoje bus nagrinėjamos naujausios mokslo, technikos laimėjimų, medicinos, sveikatos bei grožio išsaugojimo ir puoselėjimo tendencijos. Atskiros temos bus skiriamos itin sudėtingoms, unikalioms mokslo sritims.

Norintieji pasisemti žinių dažniau gali sugrįžti į universitetą – tiksliau, užsirašyti į devyniuose Lietuvos miestuose veikiantį Laisvąjį universitetą, kuriame vyksta nemokamos paskaitos. Prieš dvejus metus veiklą pradėjęs Laisvasis universitetas kviečia įvairiausio amžiaus tobulintis pageidaujančius lietuvius – nuo moksleivių iki vidutinio amžiaus specialistų.

“Laisvąjį universitetą įkūrė dėstytojai, studentai ir pankai. Šio universiteto tikslas – sukurti Lietuvoje alternatyvą aukštajam mokslui, nes jis tampa brangus ir ribotas, o paskaitos Laisvajame universitete visada bus nemokamos”, – tvirtina rašytojas, vertėjas, Laisvojo universiteto iniciatyvinės grupės Vilniuje narys Darius Pocevičius.

Nuo rugsėjo vidurio Laisvojo universiteto Vilniaus skyrius tris–penkis kartus per savaitę rengs paskaitas istorinėmis, socialinėmis temomis, vyks filmų peržiūros. Tvarkaraštis bus skelbiamas interneto tinklalapyje www.luni.lt.

Proto kovos baruose

Taip pat geras būdas gauti žinių ir lavinti atmintį – dalyvauti Lietuvos baruose išpopuliarėjusiose viktorinose, pavadintose “protmūšiais”. Iš bičiulių susibūrusios komandos keblius klausimus išpainioti bando kokteilių bare “Misterija”, o rudenį proto kovos turėtų prasidėti “LivLounge” bare, “Grand Pub”. Kasmet proto mūšius rengia Vilniaus universiteto studentai.

Dar vienas būdas mokytis savarankiškai ir nemokamai – elektroniniai kursai. Internete galima rasti daugybę užsienio kalbos kursų, o adresu http://ekursai.langasiateiti.lt asociacija “Langas į ateitį” siūlo nuotolinius kursus apie saugų darbą internetu, darbą su programomis “Microsoft Excel” ir “Power Point”, komunikaciją internete.

“Norintieji gali registruotis į vieną ar kelis kursus, skaityti pateiktą medžiagą, pažiūrėti pavyzdžius, atsakinėti į savitikros klausimus ir laikyti galutinį testą”, – pasakojo projekto “Lietuvos e. piliečiui – paslaugos internete” vadovė Rita Šukytė.

Šių metų pabaigoje asociacija “Langas į ateitį” ketina pradėti ES lėšomis finansuojamą projektą “Lietuvos e. piliečiai – paslaugos internete”. Projekto metu planuojama apmokyti 16 tūkst. Lietuvos gyventojų pagal kelias mokymo programas: kompiuterinio raštingumo pradmenys, pagrindinės taikomosios programos, informacijos paieška internete, elektroninės paslaugos internete. Pasak R.Šukytės, nors prioritetas teikiamas bedarbiams, neįgaliesiems ir kaimiškųjų vietovių gyventojams, kursus galės lankyti ir kiti norintieji.

O versliems gyventojams nederėtų praleisti progos užsiregistruoti į verslumo kursus, kurie orientuoti į savo verslą norinčius pradėti gyventojus.

Britų leidinys “The Guardian” norintiems tobulėti nemokamai rekomenduoja ir daug kitų būdų, tarkime, savanoriu prisidėti prie kokios nors filmo kūrimo komandos ir iš arčiau susipažinti su filmo kūrimo virtuve. Taip pat siūloma lankytis bibliotekose ir dalyvauti ten vykstančiuose renginiuose. Žinoma, užsienio bibliotekose galimybių daugiau (Didžiosios Britanijos “Leister” biblioteka siūlo nemokamus kulinarijos, kūrybiško rašymo ir siuvinėjimo kursus, o “Sheffield” bibliotekoje veikia meno ir amatų klubai, rašytojo dirbtuvės), bet ir Lietuvoje bibliotekos jau rengia įvairias paskaitas bei kompiuterinio raštingumo kursus.

Jaunuolių, plūstančių studijuoti vadybos programų, nemažėjo ir šiemet, nors akivaizdžiausiai vadybos sričių specialybės pavojų atskleidė sunkmetis. Rugpjūčio mėnesio duomenimis, kas septintas Lietuvos darbo biržoje registruotas absolventas, turintis aukštąjį išsilavinimą, yra baigęs vadybos profilio studijas. Iš viso šiuo metu darbo neturi per tūkstantį vadybos studijų absolventų.

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidento prof. Prano Žiliuko duomenimis, šiemet į verslo ir vadybos krypčių studijų programas universitetuose įstojo per 3 tūkst. absolventų: 595 į valstybės finansuojamas vietas, o 2443 – į mokamas. Verslo ir vadybos sričių studijų programos pagal pirmą pageidavimą tarp stojančiųjų į universitetus sudarė 16,4 proc. visų pageidavimų ir užėmė antrą vietą.

Dar 4,1 tūkst. jaunuolių vadybą studijuos kolegijose. Įdomu, kad tarp stojančiųjų į kolegijas vadybos mokslai pirmu pageidavimu sudarė net 36,5 proc. Vadinasi, iš viso vadybą šiemet studijuos net 7 tūkst. pirmo kurso studentų.

Tokia statistika perša mintį, kad į padėtį rinkoje neatsižvelgia nei valstybės institucijos, nei aukštosios mokyklos, nei moksleiviai, nei jų tėvai. Iš 4 tūkst. šiemet įstojusiųjų į vadybos mokslus kolegijose 2184 studijuos valstybės finansuojamose vietose, nors daugiausiai tarp bedarbių vadybos absolventų yra baigusių būtent kolegijas (653 iš tūkstančio).

“Tiek skirti valstybės finansuojamų vietų vadybos studijų programoms kolegijose buvo nevykęs sprendimas. Jų turėjo būti mažiau, nes šioje srityje darbuotojų perteklius”, – komentuoja P.Žiliukas.

Profesorius mano, kad pirmas impulsas pasukti į vadybos mokslus gimsta dar mokykloje, nes mažiau moksleivių pasirenka krimsti matematikos, fizikos mokslus. “Jei jie nelaikė tokių dalykų egzaminų, neturi gerų pažymių iš biologijos, chemijos, pasirinkti kitų krypčių nelabai ir gali. Antra, jaunuoliai įsitikinę, kad vadybos programose bus lengva studijuoti, o vėliau laukia “švarus” darbas”, – pabrėžia pašnekovas.

Trečia priežastis – vadybos mokslai pasirenkami dėl pigumo. “Tėvai, ypač iš periferijos, norėdami, kad jų vaikas studijuotų aukštojoje mokykloje, nusprendžia rinktis mokamus mokslus ir pirmiausia domisi kainomis. O juk socialiniai mokslai du kartus pigesni negu technologijos”, – pridūrė P.Žiliukas.

Darbo paieškos ir karjeros portalo Manager.lt vadovas Aras Mileška apgailestauja, kad didžioji dalis šių jaunuolių, pasirinkusių vadybos studijas, negalės įsidarbinti pagal specialybę. “Vadybos sąvoka dažnai painiojama. Aš vadybą siečiau su vadovavimu, o po darbo skelbimu, kad ieškoma vadybininko, dažnai slypi pardavimo vadybininko pozicija, nors dar nė vienas universitetas nerengia aukštos kvalifikacijos pardavimo specialistų. Išeina, kad vadybos pavadinimą atitinkančių specialybių rinkoje nėra”, – mano A.Mileška.

"Veido" archyvas

Nuo rugsėjo į mokyklas ateis apie 29 tūkst. pirmokų

Likus savaitei iki mokslo metų pradžios tampa vis aiškiau, kad švietimo reformatorių diegiamos ir žadamos diegti naujovės nepaliks abejingų nei mokytojų, nei mokinių, nei jų tėvų.

Užteko švietimo ir mokslo viceministrui Vaidui Baciui rugpjūčio pradžioje viešai užsiminti apie ministerijos ketinimus 30 proc. siaurinti mokymo programas, kaip kilo tikra nuomonių audra. Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė prof. Vilija Targamadzė taip pat viešai, per spaudos konferenciją, pasipiktino, kad “niekas neklausia profesionalų”.

Deja, V.Bacys, ir kaip profesionalas (buvęs istorijos mokytojas, buvęs mokyklos direktorius), ir kaip viceministras, atsakingas už bendrąjį ugdymą, negalėjo iš karto reaguoti į priekaištus, nes tuo pat metu Švietimo profesinės sąjungos kvietimu seminare “Savivalda ir švietimas” dalijosi mokslo metų išvakarėse susikaupusiomis naujienomis. Bet viceministro klausiusiems profesionalams – pedagogams iš įvairių rajonų – irgi netrūko nei pastabų, nei klausimų.

Daugelis jų šią vasarą jau buvo girdėję kalbų ne tik apie mokymo programų koregavimą, bet ir apie mokytojų atestacijų naikinimą, darbo užmokesčio keitimą, bet kurion pusėn gali pakrypti reikalai, dar neaišku. “Nenorime būti jau įvykusių įvykių vertintojai”, – pasakė profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, savo ruožtu pažadėjęs rugsėjį inicijuoti diskusiją dėl švietimo strategijos projekto. Savas diskusijas regionuose su mokytojais, su tėvų asociacija ir moksleivių parlamentu žada ir permainų iniciatoriai.

Tarp mąstymo ir kalimo

Viena seminaro dalyvė papasakojo tragikomišką pavyzdį apie pirmakursius studentus, paprašiusius paaiškinti, kas yra Mažoji Lietuva. Nieko apie ją negirdėję jaunuoliai spėliojo: gal tai Mažeikiai? Būtų juokinga, jeigu nebūtų pikta. Norėtųsi pamatyti buvusius tų studentų istorijos mokytojus ir suprasti, ar jiems geriau sektųsi dirbti, jeigu būtų skatinamas jų pačių kūrybiškumas? Būtent tokį tikslą iškėlė viceministras.

V.Bacys pabrėžė, kad kalbėdamas apie mokymo programų siaurinimą pirmiausia turėjo galvoje programų turinio atnaujinimą 11–12 klasėse, bet ne pamokų skaičiaus mažinimą. O atnaujintos programos neabejotinai bus siejamos ir su būsimais egzaminais. Iš viceministro istoriko žodžių galima suprasti, kad bent jau į istorijos egzaminą turėtų grįžti gyvas mąstymas ir gyvas tekstas, kuris, matyt, turėtų išstumti negyvą testą.

Tėvai tikriausiai paklaustų, ar visi istorijos mokytojai tokie kūrybingi, kaip viliasi V.Bacys, kad išmokys vaikus suprasti Lietuvos istoriją pasaulio istorijos kontekste taip, jog jie per egzaminą sugebės įrodyti ne šiaip per pamokas gaudavę pažymius. Viceministras neslepia puikiai žinąs, kad mokytojas mokytojui nelygu. Jam savo akimis teko matyti, kaip Utenos bibliotekoje jauni mokytojai, jau turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus, nesugebėjo savarankiškai susirasti knygų.

Tačiau kas nenorėtų, kad mokyklose dirbtų puikūs pedagogai, sąmoningą mokymąsi vertinantys labiau nei aklą kalimą? Be to, ministerija, regis, neketina iš viršaus nuleisti koreguojamų programų. Kokios jos bus, daug turėtų lemti aptarimai ir diskusijos.

Vienas dalykas, kuris tikrai turėtų sulaukti visuotinio pritarimo, – tolesnis popierizmo ir biurokratijos, užmušančios iniciatyvą, mažinimas mokyklose. “Kam rašinėti ataskaitas dėl ataskaitų?” – stebėjosi V.Bacys, matyt, iki šiol nepamiršęs to mokyklinio slogučio. Kita vertus, mokyklose, kuriose tvarkinga ataskaita apie piešinių konkursą, kaip prevencinę priemonę, pakeičia supratimą apie tikslinę prevenciją, formalumų mėgėjai turėtų sunerimti: prisidengti suvestinėmis apie renginius, jeigu jie nieko neduoda, gali ir nepavykti.

Kai ima stigti mokinių

Vis dėlto didžiausius iššūkius mokykloms diktuoja anaiptol ne ministerija ir ne savivaldybės, o pats Lietuvos gyvenimas, kuriame gimstamumo kreivė 2002 m. nusmuko iki 30 tūkst. naujagimių. Tai beveik du kartus mažiau negu 1990 m. (56,8 tūkst.). Švietimo ir mokslo ministerija prognozuoja, kad artimiausius trejus metus mažės po 20 tūkst. mokinių – tarsi kasmet būtų uždaroma po 30 didelių mokyklų. Dar po kelerių metų šios tendencijos padariniai atsiris ir iki aukštųjų mokyklų.

“Ne mokyklų tinklas didžiausias rūpestis, o vaikų skaičius”, – tikina V.Bacys, atsiliepdamas į nesibaigiantį ginčą dėl to, kas geriau – vadinamoji ilgoji mokykla, kurioje vaikas mokosi nuo pirmos klasės iki abitūros egzaminų, ar mokykla, suskaidyta į tris lygius – pradinę, pagrindinę (progimnaziją) ir gimnaziją. Tiesa, Vokietija jau grįžta prie tradicinės ilgosios, bet tam ji turi kitų priežasčių nei Lietuva, kurios mokykloms paprasčiausiai ima stigti mokinių. O šis skaudulys tiesiogiai susijęs su skausmingu mokytojų krūvio klausimu, su kuriuo naujaisiais mokslo metais jau susidurs ir gimnazijos.

Vasaros pradžioje Seimas nesiryžo pritarti ministerijos projektui, pagal kurį jau nuo 2012-ųjų turėtų nebelikti vidurinių mokyklų. Jų šalininkai gina jų auklėjimo sistemą, tradicijas, o gimnazijas vadina “fabrikais”, norinčiais pritraukti kuo daugiau vaikų.

Nepaisant Seimo atsargumo, ne visų mokyklų mėginimai išsaugoti vidurinių statusą buvo sėkmingi. Viena tokių – Šiaulių rajono Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla. Jos direktorė Janina Banienė “Veidui” sakė, kad rajono savivaldybės tarybos sprendimu nuo kitų mokslo metų mokykla taps pagrindine ir turės pertvarkyti savo struktūrą. Bet šiuos mokslo metus ji gyvens dar įprastą gyvenimą, kuris turėtų būti gražesnis, nes statybininkai skuba iki rugsėjo 1-osios baigti renovavimo darbus.

Ministerija, atakuojama mokytojų ir mokinių tėvų reikalavimų išsaugoti ilgąsias mokyklas, įžvelgia ir pedagogų siekį išsaugoti įprastą darbo krūvį, negalvojant apie kaimyninę mokyklą. V.Bacys ragina aklai neprisirišti prie struktūros ir ieškoti kompleksinių sprendimų: gal tų dviejų mokyklų direktoriai gali juos rasti bendromis jėgomis?

O švietimo profesinė sąjunga nepavargsta ministerijos klausti, kaip pasikeičia ugdymo kokybė, mokyklą pervadinus į gimnaziją. Sąjungos pirmininkas A.Jurgelevičius sako, kad struktūros pakeitimas, mokinių išskaidymas pagal amžių nieko nedavė, išskyrus tai, kad mokinys mėtomas iš vienos mokyklos į kitą. Na, dar tai, kad gimnazijos mokytojai jaučiasi pranašesni nei pagrindinių mokyklų ir jiems lengviau susirasti darbą.

Bet ministerija atkerta, kad svarbiausi mokyklų tinklo pertvarkos principai reikalauja, jog skirtingo amžiaus mokiniai – vaikai, paaugliai, jaunuoliai – turi būti mokomi skirtingai, nes tai skatina jų pasitikėjimą. O mokytojai turi specializuotis dirbti su tam tikro amžiaus tarpsnio mokiniais, nes tai gerina jų profesinę saviraišką.

Dėl šių principų dalis pedagogų ir tėvų linkę ginčytis iki užkimimo, bet vargu ar kas prieštarautų dar vienam ministerijos deklaruojamam tinklo pertvarkos principui: šiuolaikiniam ugdymui reikia turtingos ir modernios materialinės bazės – diferencijuotos pagal mokyklų tipus ir specializuotos pagal ugdymo pakopas. “Veidas” į šį civilizacijos paveikslą nuo savęs pridėtų nebent vieną potėpį, kad modernumas galėtų prasidėti nuo tvarkingo tualeto, į kurį mokiniui nereikėtų bėgioti per kiemą. Tiesa, ši replika greičiau adresuota savivaldybėms nei ministerijai, kurioje galvojama apie mokyklų stadionų programą ir edukacines erdves skirtingo amžiaus mokiniams.

Krepšeliai ir rotacijos

Dar viena naujovė, kuri sukels didelę aptarimų bangą, – kitaip skaičiuosimas mokinio krepšelis. Mokyklų buhalterių laukia nelengvi iššūkiai. Tais atvejais, kai ne mažiau nei pusė visų savivaldybės ir nevalstybinių mokyklų mokinių mokosi miestelio ar kaimo mokyklose (skyriuose), savivaldybės galės perskirstyti 6 proc. joms skirtų mokinio krepšelio lėšų. Vidutinis sąlyginis pedagoginio atlygio koeficientas už kvalifikaciją (koeficientas R) bus didinamas 0,05 proc., o koeficientas pedagoginėms psichologinėms tarnyboms (PPT) didės net 15 proc., nes krepšelyje numatyta tik pusė poreikio. Beje, mokinio krepšelio principu numatoma finansuoti ir ikimokyklinį ugdymą.

Po pastarųjų Valstybės kontrolės patikrinimų savivaldybės tikriausiai jau suprato, kad perskirstant mokinio krepšelio lėšas nebebus galima jų skirti susimokėti už šildymą. Ministerijoje svarstoma, kad, be šildymo, esama ir kitų aplinkos klausimų. Gal reikia didinti krepšelio procentą, įvertinant ir techninio personalo pastangas?

Vis dėlto didžiausias įvykis, kalbant apie lėšas, būtų bręstantis pasiūlymas atsisakyti mokyklų finansavimo skirtumų, brėžiančių dar vieną skaudžią ribą tarp gimnazijų ir kitų mokyklų.

Nemažai aistrų turėtų įžiebti rudenį numatyta paskelbti nauja mokyklų vadovų skyrimo tvarka. “Esu už rotaciją”, – neslėpė viceministras V.Bacys, neatmesdamas siūlymų, kad lygiai taip pat reikia kalbėti ir apie mokytojų rotaciją. Gal ir Lietuvoje kada nors bus kaip Japonijoje, kurioje mokytojai kas penkeri metai keliami į naują darbo vietą?

Esminės bendrojo priėmimo sistemos klaidos kartojasi antrus metus iš eilės – tokias išvadas parengė LSAS taryba, peržiūrėjusi dvejų metų priėmimo rezultatus. Išvadose teigiama, kad kaip ir pernai, šiemet buvo neužtikrintas pakankamas moksleivių profesinis orientavimas, dėl kurio sumažėtų besirenkančių populiarias, bet neperspektyvias specialybes, neįgyvendinti studentų perskirstymo tarp sektorių tikslai, dėl ko, kaip ir pernai į universitetus stojo didesnė dalis abiturientų, neužtikrinta, jog aukštosios mokyklos konkuruos siūlydamos geresnę studijų kokybę, o ne dėl didesnio studentų skaičiaus, neužtikrintas valstybės finansavimas gabiausiems, nors po visų priėmimo etapų liko neišdalintų studijų krepšelių.

Anot LSAS prezidento Arūno Mark, priėmimo sistema į aukštąsias mokyklas neužtikrina, kad valstybės finansavimą gautų gabiausieji – net ir pasibaigus trečiajam papildomo priėmimo etapui liko 365 laisvos vietos, nors priėmimo į aukštąsias mokyklas metu valstybės finansavimo negavo meno laureatai, čempionai ir itin aukštus balus surinkę abiturientai.

LSAS prezidentas teigia, kad aukštus balus surinkę abiturientai prarado galimybę gauti valstybės finansuojamą vietą, jei pasirinkę populiarią specialybę ir pirmojo etapo metu į ją nepatekę, sutiko mokėti už studijas, bijodami iš viso netekti galimybės studijuoti norimą studijų programą. Tuo tarpu laisvas valstybės finansuojamas vietas kitose specialybėse buvo bandoma išdalinti net per tris etapus. Ketvirtame etape į aukštąsias mokyklas galės stoti net ir tie, kurie nedalyvavo pirmuosiuose trejuose etapuose.

LSAS tarybos parengtoje pozicijoje pabrėžiama, jog profesinis orientavimas mokykloje vis dar nėra pakankamas, nors turėtų būti viena iš pagrindinių priemonių padedančių moksleiviams tikslingai rengtis būsimoms studijoms. Dėl nepakankamo profesinio orientavimo šiais metais vis dar išliko itin didelis skaičius abiturientų besirenkančių tas specialybes, kurių bedarbių jau kelis metus fiksuojama daugiausia.

Studentų perskirstymo tarp sektorių strategija taip pat neduoda reikiamų rezultatų – profesinės mokyklos ir kolegijos nesurenka pakankamo studentų skaičiaus, kai tuo tarpu į universitetus priimami studentai ir su žemais balais.

Pozicijoje dar kartą prašoma iš esmės peržiūrėti stojimų į muzikos bei teatro ir kino, šokio krypčių studijų programas, meno pedagogiką, sporto specialybes, nes jau du metus iš eilės į specializuotas meno ir sporto aukštąsias mokyklas nepatenka sporto čempionai ir meno konkursų laureatai, o šių aukštųjų mokyklų dėstytojai skundžiasi dėl priimtų studentų su žemais specialybės egzaminų įvertinimais.

Nors po praėjusių metų priėmimo LR Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo sudarytos darbo grupės, esminės problemos išspręstos nebuvo. Priėmimo principai keičiami kasmet, tačiau tam nėra pasiruošiama iki galo, dėl to abiturientai negali tinkamai pasirengti stojimo į aukštąsias mokyklas etapui. Tenka tik apgailestauti, kad dažnai pamirštama, jog atsakingų institucijų daromos klaidos daro neigiamą įtaką tolesniems stojančiųjų pasirinkimams, motyvacijai.

Nuo rugsėjo pirmosios duris atvers daugiau nei 1300 mokyklų. Tai šešiomis mokykloms ir 34-iais bazinių mokyklų skyriais mažiau negu pernai (šių skyrių vienoje klasėje vidutiniškai tesimokė 2-3 mokiniai). Kiekvienais mokslo metais mūsų bendrojo lavinimo mokyklose sumažėja apie 20 tūkstančių mokinių.

Kalbant apie šią skausmingą tendenciją – mokinių mažėjimą yra pastebima ir viltingų dalykų: mokinių mažėjimas stabilizavosi. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet savo veiklą stabdo mažiausiai mokyklų. Tačiau tai nesumenkina mokyklai kylančio iššūkio, kaip racionaliai panaudoti pastatus, išspręsti mokytojų darbo krūvio problemą, išlaikyti mokyklos rezervą geresniems laikams, kai vėl ims gausėti pirmokų.

Kuo jaunesnis mokinys – tuo arčiau mokykla

Pertvarkant mokyklas laikomasi pagrindinio principo – kuo jaunesnis mokinys, tuo arčiau jo gyvenamosios vietos turi būti mokykla. Vyresniųjų klasių mokiniams svarbiau, kad mokykla būtų kuo geriau aprūpinta: turėtų gerai įrengtas laboratorijas, pakankamai kompiuterių, kitų modernių mokymo priemonių, gausesnį bibliotekos fondą ir kt.

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet Švietimo ir mokslo ministerija savivaldybėms nupirko geltonųjų autobusų – už puspenkto milijono litų įsigyti 38 nauji autobusai, kurie daugiausia vežios vyresniųjų klasių mokinius iš uždaromų mokyklų į didesnes pagrindines, vidurines mokyklas ar gimnazijas. Iš viso mokyklų geltonųjų autobusiukų parke – per 500 automobilių.

Daugiafunkcinis centras padės kaimui

Švietimo ir mokslo ministerija, rūpindamasi kaimo vietovėse išlaikyti kultūros ir švietėjiškos traukos centrus, iš ES paramos skyrė lėšų daugiafunkciniams centrams steigti. Daugiafunkciniai centrai gali būti steigiami uždarytų mokyklų, ambulatorijų, kultūros namų pastatuose. Čia vaikai gali paruošti pamokas, užsiimti įvairia popamokine veikla, čia gali susirinkti kaimo bendruomenė, veikti priešmokyklinės grupės ir kt.

Kitos savivaldybės paraiškas pateiks gruodžio viduryje ir 2011 metais. Numatyta, kad iki 2013 m. pabaigos bus įsteigta ne mažiau kaip 76 daugiafunkciniai centrai tose vietovėse, kuriose gyvena iki 1000 gyventojų.

Pasibaigus bendrajam priėmimui į Lietuvos aukštąsias mokyklas paaiškėjo, kad į valstybės finansuojamas vietas įstojo studentai surinkę vos 2,2 balų iš 21 galimų. Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) atkreipia dėmesį, jog situacija, kai aukštosios mokyklos bet kokia kaina konkuruoja dėl didesnio “krepšelių” kiekio pagrindžia nuogąstavimus, jog aukštojo mokslo reformos tikslai – skatinti aukštąsias mokyklas konkuruoti dėl geriausių abiturientų keliant studijų kokybę, keisti studentų pasiskirstymą tarp švietimo sistemos sektorių – ir šiemet liko nepasiekti.

“Situacija, kai į aukštųjų mokyklų studijas priimami net minimalaus balų skaičiaus nesurenkantys studentai kelia abejonių dėl reformos metu užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo. Jau antrus metus iš eilės konkurencija tarp aukštųjų mokyklų vyksta tik dėl didesnio priimtų studentų skaičiaus, neįvertinant ar priimami asmenys turi pakankamai gabumų studijuoti aukštosiose mokyklose. Labiausiai dėl to nukenčia gabūs studentai, nes studijos yra orientuojamos į vidutinius gebėjimus turinčius asmenis”, – teigia LSAS prezidentas Arūnas Mark.

Pasak LSAS prezidento, tokie atvejai būtų pateisinami, jei Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų įprasta išlaikyti griežtą kokybės kartelę, studijų metu atsisakant reikiamo studijų lygio nepasiekusių studentų, kaip yra daugelyje Europos šalių. Tačiau siekiant išlaikyti gautą finansavimą dauguma Lietuvos aukštųjų mokyklų nėra linkusios nepriimti mažą žinių bagažą turinčių abiturientų arba studijų laikotarpiu išbraukti prastai studijuojančius studentus.

LSAS primena, jog praėjusiais metais įvesta nauja valstybės finansavimo studijoms sistema, kuomet buvo suvienodinti stojimo reikalavimai skirtingų krypčių studijų programoms ir aukštosioms mokykloms. Dėl reikalavimų suvienodinimų, pernai neįstojo gabūs studentai, o mokamose ir valstybės finansuojamose studijų vietose galėjo studijuoti studentai gavę ir 1,6 iš 21 galimų balų.

“Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama profesinio ir kolegijų sektoriaus plėtojimui, šiuose sektoriuose turėtų būti didinamas ir stojančiųjų skaičius. Lietuva viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje absoliuti dauguma studentų stoja į universitetus. Išsivysčiusiose valstybėse daugiausiai studentų studijuoja profesinėse mokyklose ir kolegijose, o patys gabiausi ir motyvuoti, trečdalis visų studentų – universitetuose” , – sako A.Mark.

LSAS atkreipia dėmesį, jog po praėjusių metų priėmimų, kai į aukštąsias mokyklas įstojo studentai su 1,6 stojamaisiais balais LSAS siūlė aukštosioms mokykloms įvesti minimalų stojamąjį balą, tačiau toks balas taikomas tik vienoje aukštojoje mokykloje.

Dauguma Lietuvos universitetų šiemet sulaukė mažiau jaunuolių prašymų studijuoti. Prašymų, kuriuose populiariausia šalyje aukštoji mokykla Vilniaus universitetas buvo nurodyta pirmuoju pageidavimu, šiemet pateikta 7221, nors pernai tokių sulaukta 7655, o 2008 m. – 8084.

Palyginti su 2009 m., šiemet mažiau prašymų sulaukė ir Mykolo Romerio universitetas (204 prašymais mažiau), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (272), Kauno technologijos universitetas (79), Vytauto Didžiojo universitetas (116), Klaipėdos universitetas (524) ir kiti.

“Priėmime į aukštąsias mokyklas šiemet dalyvaus 36 tūkst. stojančiųjų, nors pernai jų buvo 39 tūkst. Pernai galiojo ir šiek tiek kita sistema – ketinantieji stoti į kolegijas ir universitetus abiturientai pildė atskirus prašymus, tad dalis jaunuolių, pildę du prašymus ir stoję tiek į universitetą, tiek į kolegiją, kilstelėjo šį rezultatą. O kodėl stojančiųjų mažiau? Aišku, padaugėjo stojančiųjų į užsienio universitetus, gal prisidėjo emigracija, gal daugiau stojo į profesines mokyklas”, – svarstė Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas prof. Pranas Žiliukas.

Profesoriaus pastebėjimu, populiariausios studijų programos šiemet nesikeitė – pirmose vietose išliko teisė, ekonomika, verslo administravimas, kūrybinės industrijos, psichologija.

“Tačiau tam tikrų pokyčių yra – padidėjo trauka į menus, informatiką, biomedicinos mokslus. Matyt, visuomenėje specialybės prestižo sąvoka keičiasi: gal žmonės labiau atsižvelgia į padėtį darbo rinkoje, eiles darbo biržoje, atlyginimus – ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu. Juk išvykę į užsienį gydytojai sugeba gerai uždirbti, apie tai garsas pasklidęs”, – priežastis analizavo P.Žiliukas.

Per 50 proc. užsiregistravusiųjų stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas kaip pirmą pasirinkimą įrašė socialinius mokslus, 16 proc. – biomedicinos, 15,7 proc. – technologijos mokslus. Meno studijas pasirinko 6,8 proc.

Beje, šiemet valstybės finansuojamų vietų mažiau – pernai jų buvo apie 21 tūkst., o šiemet arti 19 tūkst.

Nemokamas mokslas šiais metais bus mažiau prieinamas. Valstybė, apkarpydama finansuojamų vietų skaičių, labiausiai sumažino būsimųjų teisininkų, vadybininkų ir pedagogų krepšelius, rašo “Lietuvos rytas”.

Pirmadienį baigėsi prašymų studijuoti registravimas. Juos pateikė per 43 tūkst. įsiregistravusių bendrojoje Lietuvos aukštųjų mokyklų sistemoje. Tiesa, 4,5 tūkst. anketas paliko pustuštes – nenurodė, ką norėtų mokytis.

Šiemečiams pirmakursiams teks mažiau valstybės finansuojamų studijų vietų – jų skaičius, palyginti su praėjusiais metais, susitraukė 2,3 tūkst.

51,4 proc. pirmuoju pageidavimu iš 12 galimų nurodė norintys studijuoti socialinius mokslus, vos 4,6 proc. svajoja tapti fizinių mokslų specialistais. Panaši padėtis yra jau keliolika pastarųjų metų.

17 proc. siekia technologijų krypties studijų, 15 proc. – biomedicinos. Šiemet pastarųjų kur kas gausiau nei ankstesniais metais.

Universitetai studijų krepšelių šįmet gaus 1,3 tūkst. mažiau. Susitrauks ir kolegijų aruodas – valstybė finansuos beveik tūkstančiu mažiau pirmakursių.

Nemokamai studijuoti aukštosiose mokyklose galės beveik 19 tūkst. pirmakursių – 9680 universitetuose ir 9164 kolegijose. Pernai valstybė buvo pasirengusi mokėti už daugiau nei 21 tūkst. jaunuolių studijas – 11 tūkst. universitetuose ir 10 tūkst. kolegijose. Tiesa, 800 valstybės finansuojamų vietų nebuvo užimtos – kolegijos nesurinko tiek norinčiųjų.

Pasak švietimo ir mokslo viceministrės Nerijos Putinaitės, apkarpyti studijų krepšelių skaičių teko dėl šalies finansinės padėties, tačiau esamas skaičius garantuos, kad kas antras pirmakursis išsilavinimo sieks nemokamai.

Labiausiai sumažintas už valstybės lėšas studijuosiančių būsimųjų teisininkų ir vadybininkų skaičius. Priimdama tokį sprendimą Švietimo ir mokslo ministerija rėmėsi kasmetiniais priėmimo ir Lietuvos darbo biržos rezultatais: studijuoti norinčių daug, o galimybių rasti darbą mažai.

Triskart mažiau šiemet pradės studijas ir būsimųjų mokytojų. Už valstybės lėšas mokysis 1200 pedagoginių specialybių pirmakursių. Dėl šių vietų varžysis 1957 jaunuoliai. Jie išlaikė pedagoginės motyvacijos testą.

Papildomus egzaminus laikė ir 3228 stojantieji, pretenduojantys į meno krypties pirmakursio vietą. Valstybė finansuos 850 būsimųjų menininkų studijas.