"Veido" archyvas

Būsimieji studentai profesijas priversti rinktis aklai, tad rizikuoja, kad įgyta specialybė baigus studijas pasirodys neperspektyvi šalies darbo rinkoje ir jiems teks varstyti Darbo biržos duris

Šiandien niekas – nei Vyriausybė ir ministerijos, nei universitetai ar kolegijos, nei stojantieji į aukštąsias mokyklas nesuka galvos dėl to, kokių specialistų reikės po penkerių metų. Dėl to nerimauja tik profesionalų nerandantys darbdaviai.

“Tikrai ilgai ieškojau informacijos, kokios profesijos Lietuvoje bus perspektyvios po ketverių penkerių metų, kai aš baigsiu universitetą, kad pabaigęs netapčiau bedarbiu ir galėčiau nesunkiai susirasti darbą, už kurį būtų mokamas neblogas atlyginimas. Tačiau tokios informacijos niekur neradau: nei ministerijose, nei moksliniuose institutuose, nei pačiuose universitetuose, pavyko aptikti vos kelių darbdavių pasisakymus. Taigi tiek aš, tiek kiti jaunuoliai esame priversti profesijas rinktis aklai”, – tvirtina kaunietis Darius Vaičekauskas.

Beje, šis jaunuolis nėra kažkoks keistas ar turintis nepagrįstų norų. Juk daugumoje Vakarų Europos valstybių ministerijos, mokslo institutai ir net privačios bendrovės (tarkime, spaudos leidiniai ar įdarbinimo agentūros) nuolat atlieka tyrimus ir skelbia prognozes, kokios profesijos turi daug perspektyvų, o kokios jų visiškai neturi.

Panašių norų būta ir Lietuvoje, apie tai svaičiojo Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, bet viskas teliko gražūs ketinimai. Todėl kol visame pasaulyje studentai šturmuoja perspektyviausias ateities specialybes, valstybės iš anksto investuoja į aukščiausio lygio specialistus, o verslininkai varžosi norėdami įdarbinti geriausius iš geriausiųjų, Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai.

Studentai renkasi pigiausias, bet toli gražu ne perspektyviausias studijas. Švietimo ir mokslo ministerija be jokios sistemos ar vizijos skirsto studijų krepšelius. Verslininkai dejuoja, esą jiems verkiant trūksta tam tikrų specialistų, o universitetų absolventai priversti tūkstančiais emigruoti, nes Lietuvoje neranda darbo.

Šiemet abiturientai ir vėl labiausiai veržėsi studijuoti teisės, vadybos, psichologijos, nors jau dabar daug baigusiųjų šias profesijas neranda darbo arba dirba ne pagal įgytą specialybę. Tuo tarpu informacinių technologijų specialistų trūksta ir dabar, stigs jų ir ateityje, bet jaunuoliai čia nesiveržia, o ministerija šiems specialistams rengti skirtų krepšelių skaičių ne didina, o mažina.

Iš tiesų keista: nors baigusiųjų socialinius mokslus Lietuvoje kasmet padaugėja maždaug dešimčia tūkstančių, o daugelis jų vėliau įsidarbina ne pagal specialybę arba neįsidarbina visai, kitų jaunuolių tai neatbaido.

Šiemet iš daugiau nei 30 tūkst. studentų, pareiškusių norą studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, ir vėl daugiau nei pusė – 52 proc. labiausiai trokšta studijuoti socialinius mokslus. Ir ne todėl, kad siekia tapti gerais sociologais, politologais ar psichologais. Pasak Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) valdybos pirmininko pavaduotojo Sauliaus Railos, motyvai dažnai būna kur kas paprastesni. “Socialinių mokslų studijos, palyginti su daugeliu kitų, kainuoja nebrangiai. Be to, kai kurie būsimi studentai specialybę renkasi pagal tai, kur lengviau įstoti ar kur bus lengviau mokytis”, – tikina S.Raila.

Stigs specialistų

Dėl sparčiai daugėjančių socialinių mokslų specialistų itin sunerimę Lietuvos verslininkai. Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas ir “Sicor Biotech” generalinis direktorius prof. Vladas Algirdas Bumelis įsitikinęs, kad Lietuvoje reikėtų didinti į taikomųjų, o ne į socialinių mokslų studijas priimamų studentų gretas.

Kad technologinės pakraipos specialistų – inžinierių, biochemikų – trūksta ir ateityje stigs dar labiau, neabejoja ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos komunikacijos direktorius Mindaugas Puidokas.

Visi verslininkai sutaria, kad pakreipti jaunimą tinkama linkme ir paskatinti studijuoti vieną ar kitą specialybę – valdžios misija. Ji, padedama analitikų ir verslininkų, privalo turėti viziją, kokių specialistų Lietuvai reikės po penkerių metų, kokios srities profesionalai kurs Lietuvą, kur mes norėsime būti stipriausi, kuria linkme ketiname plėtoti šalies ūkį.

UAB “Fermentas” mokslo direktorius prof. Eugenijus Arvydas Janulaitis neabejoja, kad būtent valstybė privalo reguliuoti nemokamas studijas besirenkančių studentų srautą į vieną ar kitą specialybę. Pašnekovų vertinimu, ši vizija turėtų atsiskleisti per tai, kokioms specialybėms skiriama daugiausiai valstybės finansuojamų krepšelių.

Tačiau kol kas to skirstymo esą nė su žiburiu nematyti. Juk numatoma, kad 2010-aisiais valstybė finansuos beveik 19 tūkst. pirmakursių studijas – 9,7 tūkst. universitetuose ir 9,2 tūkst. kolegijose. Tačiau – ir vėl paradoksas – daugiausiai krepšelių gaus tie patys socialiniai mokslai.

Kalbinti verslininkai skundžiasi, kad valstybė (tiksliau, politikai ir klerkai) į šią problemą žiūri abejingai, o skirstydama krepšelius apskritai nesitaria su būsimų specialistų darbdaviais. M.Puidokas prisimena, kad anksčiau lyg ir vykdavo apklausos, konsultacijos, bet dabar verslininkų nuomonės niekas nė neklausia.

S.Railos manymu, taip yra todėl, kad valdžia pasirinko klaidingą kelią palikti profesijų pasirinkimą savireguliacijai. Dėl to esą nukentės valstybės ir, svarbiausia, jaunų žmonių interesai.

“Rinkos dėsniai veikia ne visur. Jeigu kalbėsime apie pasirinkimą, lemsiantį visą tolesnį žmogaus gyvenimą, toks požiūris, esą veikia tik paklausos ir pasiūlos dėsniai, nėra geriausias”, – aiškina S.Raila. Jis pabrėžia, kad sudominti, pradėti rengti būsimai specialybei vaiką reikia nuo šeštos klasės. “O kaip tai padaryti, jeigu nėra vizijos, kokios specialybės bus paklausios jam baigus studijas?” – retoriškai klausia LAMA BPO valdybos pirmininko pavaduotojas.

Tačiau valdžios atstovai su tokiais priekaištais nesutinka. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius “Veidui” aiškino, kad studijų planavimas tikrai vykdomas. Ir planuojama ne tik atsižvelgiant į dabartinį užimtumą, bet ir galvojant apie ateitį. Esą atliekami tyrimai, pasitelkiamos analitikų įžvalgos (tik gaila, kad nepaaiškino, kas konkrečiai). Štai rudenį bus parengtas specialistų poreikio žemėlapis, kuriuo iš dalies bus remiamasi planuojant, kiek krepšelių skirti vienai ar kitai studijų programai finansuoti.

Beje, ministras nemano, kad šiuo klausimu geriausias patarėjas yra verslininkai. “Pasitikėti vien tuo, ką studijuoti siūlo verslininkai – slidus ir rizikingas reikalas, – tikina ministras. – Prisiminkime, kad visai neseniai tie patys verslininkai aiškino, esą artimiausią dešimtmetį reikės statybų sektoriaus darbuotojų, o dabar šių specialistų poreikis atrodo jau visiškai kitaip”, – primena G.Steponavičius.

Vis dėlto daugiausiai nesusikalbėjimo esama dėl to, kad valdantieji apskritai nesutinka, jog specialybių pasirinkimą turėtų aktyviai reguliuoti valstybė. “Idealu, kai verslininkai bendradarbiauja tiesiogiai su universitetais, o ne valdžia nuleidžia sprendimus iš viršaus, pasakydama, kokių specialistų reikia”, – sako ministras.

Jis įsitikinęs, kad dirbtinai kreipti jauną žmogų viena ar kita linkme būtų neteisinga ir kiekvienas stojantysis privalo turėti galimybę niekieno dirbtinai nestumiamas pasirinkti sritį, su kuria nori sieti savo ateitį.

Prasta studijų kokybė

Bet čia vis tiek kyla klausimas, kodėl jaunimas, net žinodamas ateities tendencijas, ir toliau renkasi neperspektyvias specialybes? Pašnekovų vertinimu, bene svarbiausia priežastis – nusivylimas studijų kokybe. Pavyzdžiui, kalbinti verslininkai mano, kad vos 10 proc. visų absolventų atitinka aukščiausio lygio specialistų reikalavimus.

Žilvinas Martinaitis, viešosios politikos ir vadybos instituto atstovas, priduria, kad technologinių mokslų srityje didžiulė bėda yra ta, jog studentai mokosi iš dešimties metų senumo vadovėlių, kuriuose pateikiamos žinios yra iki 30 metų senumo.

Tą patį rodo ir absolventų apklausa. Kad ir kaip paradoksalu, mažiausiai studijų metu įgytomis žiniomis darbe naudojasi kaip tik baigusieji technologinius mokslus.

Svarbu paminėti dar vieną nonsensą: kaip paaiškėjo iš absolventų tyrimo, šiuo metu net pusė magistrantų Lietuvoje dirba tokiose darbo vietose, kur tokio diplomo visiškai nereikia. Žemesnės kvalifikacijos darbą dirba ir nemažai bakalaurų.

Likus mažiau nei mėnesiui iki valstiečių liaudininkų nustatyto termino, kuriam pasibaigus bus sprendžiamas klausimas dėl tolimesnio Andriaus Kubiliaus Vyriausybės rėmimo, Švietimo ir mokslo ministeriją pateikė pasiūlymą kaip užtikrinti tinkamą mažų kaimo mokyklų finansavimą.

“Kadangi viena iš valstiečių liaudininkų paramos A. Kubiliaus vyriausybei sąlygų yra 15 proc. padidinti kaimo mokyklų finansavimą, mes manome, kad įdiegus naują krepšelio modelį šis procentas bus pasiektas ir galbūt net viršytas. Be to savivaldybės turės daugiau savarankiškumo. Tos savivaldybės, kurios sieks, kad kaimas gyvuotų, kad miesteliuose nebūtų uždarinėjami paskutiniai kultūros židiniai – mokyklos – gaus papildomų resursų ir politinių svertų siekti darnios regioninės plėtros”, – sako susitikime dalyvavęs LVLS valdybos pirmininkas Bronis Ropė.

Sutarta, kad ateityje moksleivių krepšelis bus dalinamas į dvi dalis. Viena, pastovioji dalis bus vienoda visoms mokykloms, nepriklausomai nuo to, ar tai kaimo ar miesto mokykla ir priklausys nuo moksleivių skaičiaus. Šiai daliai padengti pinigai bus pervedami tiesiogiai mokykloms iš valstybės biudžeto. Kita moksleivio krepšelio dalis bus skirstoma savivaldybėse ir jos dydis priklausys nuo aiškių ir objektyvių kriterijų – gyventojų tankumo, atstumo nuo mokyklos, savivaldybės pastangų optimizuoti mokyklų valdymo sistemą ir kitų objektyvių kriterijų.

“Tokiu būdu padalinus moksleivio krepšelį, kurio šiuo metu savivaldybės beveik negali perskirstyti, bus siekiama svarbiausio tikslo – išlaikyti pradines ir pagrindines mokyklas tuose kaimuose ir miesteliuose, kur jos reikalingos”, – teigė valstietis liaudininkas B. Ropė.

Pagal privačių darželių ir mokyklų skaičių Lietuva užima vieną paskutinių vietų Europoje. “Veidas” aiškinasi, kodėl taip yra.

"Veido" archyvas

Visi nori, kad privačių darželių daugėtų, bet padėtis nesikeičia jau antrą dešimtmetį

Pernai vien Kaune į valstybinius darželius nepateko daugiau kaip 1500 vaikų. Daugelyje Europos šalių yra alternatyva – privatūs darželiai. Tačiau pas mus tikrai ne kiekvienas gali kas mėnesį susimokėti 1300–1500 Lt už mažylio ugdymą. Be to, privatūs darželiai gana vangiai kuriasi, kaip, beje, ir privačios mokyklos.

Buvo tikimasi, kad ikimokyklinių įstaigų trūkumo Lietuvoje klausimą išspręs nuo šių metų liepos 1 d. įsigaliosiančios naujos higienos normos. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai vylėsi ir tebesivilia, kad mažesni reikalavimai paskatins kurtis daugiau privačių darželių, tad ir mokestis už juos gerokai sumažės. Tačiau jau veikiančių privačių ugdymo įstaigų savininkai sutartinai tvirtina, kad taip nebus, nes liko dar labai daug absurdiškų, net neįveikiamų reikalavimų, be to, šiandien iš legalių privačių darželių bei mokyklų praktiškai neuždirbsi.

Pasak “Veido” pašnekovų, padėtis pasikeistų, jeigu higienos normos neprasilenktų su sveiku protu, o paskui kiekvieną vaiką pradėtų keliauti vadinamasis darželinuko krepšelis.

Tik vargu ar ir tai panacėja, juk, tarkime, 2002-aisiais įvestas mokinio krepšelis privačių bendrojo lavinimo mokyklų kūrimosi bangos nesukėlė. Šiuo metu šalies nevalstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose mokosi tik 0,7 proc. mokinių – tai beveik žemiausias rodiklis Europoje. Vis dėlto privačioms aukštosioms mokykloms krepšeliai padėjo pritraukti daugiau studentų.

Geresnė ugdymo kokybė

Linkstama manyti, kad privačiose ugdymo įstaigose pedagogai skiria daugiau dėmesio vaikui, nes klasės ir grupės čia mažesnės. Dėl to vaikai esą jaučiasi emociškai ir fiziškai saugesni, užtikrinama geresnė ugdymo kokybė. “Vienas didžiausių valstybinių mokyklų trūkumų – labai didelės klasės. Vienoje mano penktoje klasėje mokosi net 32 mokiniai, tarp jų – du, kuriems reikalingos specialios programos. Tad kiek kartų per pamoką gali prieiti prie tokių vaikų? Visai kitoks darbas, kai klasėje sėdi dešimt mokinių. Tada mokytojas užduotis gali individualizuoti”, – tvirtina Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Albina Zubrickienė.

Tačiau ir privačios mokyklos labai skiriasi. Socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė įsitikinusi, kad aukščiausia ugdymo kokybe išsiskiria tarptautinės mokyklos. “Vilniuje man teko dirbti tarptautinėje mokykloje. Be to, atlikau kelių Europos tarptautinių mokyklų vertinimą. Todėl net neabejoju, kad šios mokyklos yra siekiamybė – tai, kas iš tiesų turėtų būti norma. Labiausiai jos skiriasi savo bendruomenėmis bei pedagogų, tėvų ir pačių vaikų požiūriu į ugdymą bei ugdymąsi”, – sako keturių vaikų mama, visas atžalas leidžianti į privačias ugdymo įstaigas. Ji įsitikinusi, kad apskritai visos privačios mokyklos sudaro sveiką konkurenciją valstybinėms, o konkurencija neleidžia apkerpėti ir skatina tobulėti. Tik gaila, kad tų privačių darželių akivaizdžiai per mažai.

Mokymas – irgi paslauga

Privačios pradinės mokyklos “Žiniukas” įkūrėja ir direktorė Ingrida Ramanauskienė neabejoja, kad kuo Lietuvoje bus daugiau nevalstybinių mokyklų, tuo bus geriau visai švietimo sistemai. Tačiau pašnekovė nemano, kad artimiausiu metu jų Lietuvoje padaugės. Pernai duris atvėrusios privačios mokyklos direktorės nuomone, esama labai daug trukdžių, kurie “įsiūti” į pačią švietimo sistemą, tiksliau, jos funkcinį, teisinį ir ekonominį reglamentavimą.

Pavyzdžiui, švietimo srityje nedrįstama ar nenorima pripažinti, kad mokymas yra paslauga. Nors kiekvienas mokinys atsineša savo krepšelį, finansavimas vyksta iš specialios dotacijos – nustatoma, kur išleisti pinigus, kaip pirkti prekes, kaip pateikti pirkimo dokumentų kopijas.

“Ir visa tai daroma septynis mėnesius vėluojant. Pabandykite nupirkti 2009–2010 mokslo metams reikiamų vadovėlių iš pinigų, gautų 2010-ųjų kovą, – pasiūlo I.Ramanauskienė. – Be to, viešasis administravimas Lietuvoje remiasi popieriumi, o ne tikrove. Štai reikalaujama pateikti naudojamo žemės sklypo dokumentus, o kaip tai padaryti, jei patalpas mokykla nuomojasi verslo centre, o stadioną – iš gretimos mokyklos?”

Padėtis nesikeičia jau du dešimtmečius

“Mes tikrai suinteresuoti, kad kurtųsi nevalstybinės mokslo ir švietimo įstaigos. Norime, kad atsirastų daugiau alternatyvių galimybių tenkinti įvairius vaikų ugdymosi poreikius, lankyti mokyklas, atitinkančias šeimos vertybes, pasaulėžiūrą. Ikimokykliniam ugdymui ypač svarbu, kad nevalstybinio sektoriaus plėtra padėtų spręsti darželių stygiaus klausimą”, – aiškina Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė.

Taigi visi taip nori, kad darželių daugėtų, konkurencinė kova gerintų ugdymo kokybę, sumažėtų mokestis už mokslą ir darželinukų priežiūrą, bet padėtis nesikeičia jau antrą dešimtmetį. G.Šeibokienės nuomone, taip yra todėl, kad ikimokyklinis ir bendrasis ugdymas Lietuvoje dar stipriai unifikuotas, vis dar neturime alternatyvaus ugdymo tradicijų. Kita vertus, nevalstybiniai darželiai nesulaukia jokios finansinės paramos iš valstybės ar savivaldybės, dėl to tėveliams reikia tiek daug mokėti už vaiko ugdymą.

Bet G.Šeibokienė patikino, kad nuo 2011 m. sausio 1-osios planuojama įvesti dalinį ikimokyklinio ugdymo krepšelį. “Jis būtų skirtas keturių valandų per dieną (20 val. per savaitę) ugdymo išlaidoms padengti. Preliminariai vienam ikimokyklinukui ugdyti metams būtų skiriama 2,5 tūkst. Lt. Šią sumą numatoma skirti tiek valstybinėms, tiek privačioms įstaigoms”, – žada Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė.

Pinigų neuždirbsi

Naujo privataus darželio “Vilnius Montessori pre-School” direktorė Ivona Rožanovska įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau valstybė tikrai pradės finansuoti ir privačius darželius. Ją jau pradžiugino darželiams nustatytos naujos higienos normos. Pasak jos, tai pirmas žingsnis darželiams keliamų reikalavimų liberalizavimo link. Tarptautinio darželio, kuris duris atvers šį rugsėjį, direktorė sako, kad vienas svarbiausių palengvinimų, kuriuo ji pati pasinaudos, – galimybė mažyliams skirtą maistą užsisakyti kavinėse ar kitose maitinimo įstaigose. Anksčiau visus patiekalus būtinai reikėjo gaminti darželio patalpose.

Vis dėlto esminis dalykas, kurio svarstantieji apie privataus darželio kūrimą itin laukė, liko nepakeistas. Pasirodo, ir toliau nebus galima įrengti jaukaus namus primenančio darželio daugiabučio namo bute ar individualiame name. Tas pats galioja ir mokykloms. Patalpų paskirtį būtinai reikia ir reikės keisti į mokslo paskirties. Todėl, norint įkurti darželį verslo centre ar gyvenamajame name, reikės įveikti sudėtingas patalpų ar pastatų paskirties keitimo procedūras, kurios yra brangios ir trunka metus ar net dvejus.

“Tai vėl stabdys daugelį verslininkų. Todėl nemanau, kad priėmus naujas higienos normas atsiras daugiau darželių, nes palengvinimų padaryta per mažai. Be to, įsteigus darželį jį labai sunku išlaikyti. Daugelis privačius darželius kuria tiesiog iš idėjos. Tai tarsi gyvenimo būdas. O norint tik uždirbti, neverta net pradėti”, – tikina Ingrida Lauciuvienė, vieno pirmųjų dar 2001-aisiais Vilniuje įkurto darželio “Dūzginėlis” savininkė. Ji pati šio verslo ėmėsi tik todėl, kad Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone stovėjo tuščias moters tėvų namas. Be to, tuo metu ji augino mažus vaikus.

Svarbiausia – sveikas protas

Norint apeiti itin griežtus darželiams keliamus reikalavimus, labai daug privačių ugdymo įstaigų šiandien įregistruotos kaip socialinės įstaigos. O svajojantieji pradėti privataus darželio verslą ir toliau turės sukti galvą, kaip išlaviruoti tarp neadekvačių reikalavimų. Juk sunku suvokti, kam, tarkime, darželyje reikalingi du komplektai rankšluosčių kojoms šluostyti, atskira patalpa nešvariems skalbiniams rinkti ir rūšiuoti, valgymo salė, kurioje kiekvienam vaikui būtų skiriama ne mažiau kaip vienas kvadratinis metras ploto. Ir tokių punktų yra 113.

"Veido" archyvas

“Kai rinkomės darželį, mums buvo svarbiau ugdymo ir priežiūros kokybė, o buitiniai aspektai” , – sako A.Landsbergienė

“Atrodo, kad reikalavimus surašė žmonės, nelabai įsivaizduojantys, kaip juos reikės įgyvendinti”, – mano A.Landsbergienė, šiuo metu su šeima gyvenanti ir dirbanti Belgijoje. Ji sako, kad šioje šalyje darželiams keliami minimalūs reikalavimai. Jauniausia Landsbergių dukrytė lanko vieną prestižiškiausių lopšelių, tačiau ten vaikai niekada nevedami į lauką, maistą gamina pačios auklytės, o lopšelis įsikūręs gyvenamojo namo pirmame aukšte. Ir vaikai, ir maistas keliauja pro tas pačias duris, kaip ir visi kiti namo gyventojai, o tualetas – vienas (juk vaikučiai turi savo puodukus). Mažiausi vaikai valgo susodinti ant grindų, o auklytė pasideda lėkštutes ir maitina juos it varniukus vieną po kito. “Kai rinkomės darželį, mums buvo svarbiau ugdymo ir priežiūros kokybė, o ne tai, ar maistą įneš ir mes patys įeisime pro tas pačias duris. Svarbiausia – sveikas protas!” – apibendrina A.Landsbergienė.

Vyriausybė pirmadienį per pasitarimą pritarė Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) siūlymui įvesti neformaliojo arba pasirenkamojo ugdymo mokinio krepšelį.

Pagal ŠMM parengtą Vaikų pasirenkamojo švietimo finansavimo modelio aprašą mokiniui, baigusiam pasirenkamojo švietimo programą, valstybės ar aukštųjų mokyklų nustatyta tvarka gali būti pripažįstamos papildomos tam tikros srities kompetencijos.

Anot ŠMM, šie pakeitimai leistų per keletą metų pasiekti, kad pasirenkamajame ugdyme dalyvautų 50 proc. visų mokinių. Tai būtų dvigubai daugiau negu dabar, kai jame dalyvauja penktadalis.

Pasirenkamojo vaikų švietimo programos naujame modelyje skirstomos į 2 grupes. Pirmoji – neformaliojo ugdymo programos, lanksčios turinio, laiko, metodų atžvilgiu. Jos gali būti įgyvendinamos būreliuose, studijose, klubuose ir panašiai.

Antroji grupė – formalųjį švietimą papildančios ugdymo programos, kuriomis siekiama sistemingai gilinant tam tikros srities žinias, gebėjimus ir įgūdžius, suteikti asmeniui papildomas kompetencijas.

Jas įgyvendintų dailės, muzikos, sporto, meno mokyklos. Šias programas mokyklos diegs pagal bendrąsias programas, parengtas kartu su asociacijų atstovais bei patvirtintas Švietimo ir mokslo ministerijos.

Lėšas pasirenkamajam vaikų švietimui galės gauti visi akredituoti teikėjai nepriklausomai nuo jų juridinio statuso. Programų akreditacija kas trejus metus būtų privaloma. Programas akredituotų Švietimo ir mokslo ministerijos paskirta institucija kartu su savivaldybėmis, asociacijomis.

Modelio principas būtų “pinigai paskui vaiką”.

Dar svarstoma, koks galėtų būti vadinamojo krepšelio dydis. Siūloma nustatyti skirtingus fiksuotus krepšelių dydžius muzikos, dailės, sporto programoms, didesnius krepšelius gautų formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas lankantys vaikai.

Kitąmet planuojama modelį išbandyti keliose savivaldybėse, o 2012 metais įdiegti visoje Lietuvoje.

"Veido" archyvas

Savaitraštis „Veidas“ pristato naujausią išsamų 2010 m. Lietuvos universitetų reitingą. Šiemetinis savaitraščio „Veidas“ parengtas universitetų reitingas yra jau 13-asis.

Savaitraštis „Veidas“, sekdamas kokybiškos Vakarų spaudos pavyzdžiu, 1-ąjį universitetų reitingą pristatė skaitytojams 1998 metais. Reitinguojant universitetus daugiausia buvo remtasi pasaulyje labiausiai žinoma Šanchajaus rangavimo metodika, taip pat kolegų Vakaruose – savaitraščių „Der Spiegel“, „Wprost“, „Time“ metodikomis. Išsamius pastarųjų trijų metų reitingus galite rasti “veidas.lt” portale.

Per 12 metų savaitraštis „Veidas“, bendradarbiaudamas su universitetais, tobulino vertinimo metodiką. Šiemetinėje vertinimo metodikoje taip pat yra daugybė pokyčių, kuriuos nulėmė tiek aukštojo mokslo reforma, tiek pati Lietuvos aukštojo mokslo specifika.

Rengiant 2010 metų universitetų reitingą savaitraščiui „Veidas“ jau trečią kartą talkino Lietuvos studentų atstovybių sąjunga, apklaususi beveik 10 tūkstančių studentų, o reprezentatyvią apklausą atliko bendrovė „Prime Consulting“, apklaususi pusantro tūkstančio darbdavių.

“veidas.lt” pateikia valstybinių ir privačių universitetų reitingo santraukas. Išsamia lenteles, paaiškinimus, vertinimo kriterijus bei jų įtaką universitetų vietoms reitinge rasite naujausiame savaitraštyje “Veidas” (21/2010 nr.) 24-31 psl.

"Veido" archyvas

Lietuvos mokyklose mažiau demokratiškumo nei Vakaruose, kur vaikai mokosi žaisdami, bendraudami, rengdami projektus

Vyraujanti pasaulinė praktika tokia: vaikai mokyklose privalomai pradeda mokytis nuo šešerių ar net ketverių metų. Ar reikėtų ir mūsų vaikams pradėti mokytis anksčiau?

Keturmetė Atėnė – jau pirmokė. “Dukrelė taip nori į mokyklą, kad veržiasi net šeštadienį ir sekmadienį, o nurimsta tik pasiūlius kokią rimtą atrakciją namie arba kažkur kitur”, – šypsosi Atėnės mama lietuvė Vanda de Jong. Tiesa, Atėnė mokyklą lanko ne Lietuvoje, o Nyderlanduose, kur ir gimė.

O štai Prancūzijoje gimęs Robertas mokyklą pradėjo lankyti šešerių. “Kai Robertas mokykloje jau skaičiavo mintinai, mano draugės sūnus, Roberto bendraamžis, Lietuvoje dar tik dėliojo pagaliukus”, – lygina Roberto mama Audra Pivoriūnaitė.

Nors olandiška ar prancūziška mokykla gerokai skiriasi ne tik nuo mūsiškės, bet ir viena nuo kitos, privalomo pradinio mokymosi pradžia Vakarų šalyse beveik visur metais ar dvejais ankstesnė nei pas mus. Atrodytų, savaime suprantama: jei tėveliai nutaria, kad reikia lavinti vaiko muzikinius gebėjimus, tai pradeda daryti kuo anksčiau. Kodėl tada vaikų gebėjimus kitose srityse sistemiškai pradedame lavinti vėliau nei Vakarų europiečiai?

Trūksta ne gebėjimų, o socialinių įgūdžių

“Jei su vaiku tikslingai dirbi nuo trejų ketverių metų, vadinasi, stimuliuoji jo intelektines galimybes, vaikas geriau lavėja. Tačiau svarbu, ir kaip tai daroma. Negali penkiamečių susodinti į suolus ir mokyti taip, kaip vyresnius vaikus. Užsienyje sugalvojama įvairios veiklos, mokoma žaidžiant, o kartelė nėra iškelta taip aukštai, kaip pas mus. Jei keistume privalomojo mokymosi pradžią, reikėtų keisti ir mokymo metodus”, – mano Asta Kisielienė, Vilniaus psichologinės pedagoginės tarnybos specialioji pedagogė.

Iš tiesų, kaip pasakoja šešerius metus Nyderlanduose gyvenanti V.de Jong, jų mokykla gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Tėvai, atvedę vaiką į klasę, pabendrauja su kitais vaikais ir jų tėveliais, o vaikai pamažu patys pasirenka, kuo nori užsiimti, pakabindami lentoje kortelę su norimos veiklos ženklu. Tik dalis darbų yra programiniai, kuriuos padaryti turi visi. Tėvai, atvedę vaiką į mokyklą, mato visus jo atliktus darbelius, o dideliame ekrane slenka vaikų mokslo dienos nuotraukos. “Tai labai smagios minutės kiekvienai mamai ar tėčiui”, – sako Atėnės mama.

Truputį kitaip pradinė mokykla atrodo Prancūzijoje. “Čia vaikai prižiūrimi labai griežtai ir iš jų reikalaujama labai daug. Tėvai vaiką atveda iki mokyklos tvoros – po teritoriją jiems vaikščioti neleidžiama, o su mokytoju bendrauja elektroniniais laiškais. Kai ateini vaiko pasiimti, jis stovi kaip įbestas, nes vienam draudžiama išeiti iš mokyklos teritorijos”, – prancūziškos mokyklos taisykles dėsto A.Pivoriūnaitė.

=Ten, kur pirmokai – ketverių ar penkerių metų, jų mokslai labiau primena žaidimus, tačiau nuo šešerių Vakarų Europos mokyklose prasideda gana rimtas mokymasis. Ar lietuviukai nepajėgūs to daryti?

“Anksčiau rugsėjį su septynmečiais apie zuikučius kalbėdavome, o dabar su jais kalbi kaip su suaugusiaisiais. Tik keletas į pirmą klasę ateina visai nemokėdami skaityti, o iki dešimties skaičiuoja praktiškai visi”, – Viršuliškių vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Danguolė Rakštelienė sako, kad per 33-ejus darbo su pradinukais metus vaikai smarkiai pasikeitė. Žinoma, jie labai skirtingi, tačiau, pedagogės manymu, mokytis nuo šešerių metų dauguma vaikų tikrai pajėgūs. Jei ko jiems trūksta, nebent socialinių įgūdžių, gebėjimo bendrauti, savarankiškumo.

Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) 2004 m. paskelbtame tyrime “Lietuvos vaikų brandumas mokyklai” taip pat nustatyta, kad vaiko intelektinė ir socialinė branda kur kas labiau priklauso nuo to, ar jis lankė darželį, tėvų išsilavinimo ir vaiko individualių savybių, o ne nuo to, ar vaikui šešeri, ar septyneri metai. Tyrime prieita prie išvados, kad labai gerą brandumo lygį pasiekę 60–70 proc. šešiamečių, o jų raštingumas iš esmės nesiskiria nuo septynmečių. Tyrėjų nuomone, dažno šešiamečio ir septynmečio brandumas nesiskiria, tad delsimas leisti į mokyklą tokiam vaikui nėra naudingas.

Reikėtų keisti ir mokymo metodiką

D.Rakštelienės manymu, jei būtų nutarta pereiti prie privalomo mokymosi nuo šešerių, ir mokykla turėtų būti šiek tiek kitokia. “Būčiau už mažas pradines mokyklas ar privalomą vaikų ugdymą darželyje, kad vaikas turėtų savo erdvę. Jei klasėje sėdėtų 28 vaikai, šešiamečiams būtų sunkoka”, – svarsto pedagogė.

Nyderlanduose gyvenanti V.de Jong pasakoja, kad ten vaikų skaičius klasėse labai įvairus: jos dukters klasėje vos trylika, o antrokų – per trisdešimt. “Gimstamumo juk nepareguliuosi vien dėl mokyklos”, – sako V.de Jong.

Oficialiais “Eurostato” duomenis, Lietuva pagal pradinukų skaičių, tenkantį vienam mokytojui, iki sunkmečio buvo pirmūnė ES: naujausiais skelbtais ikikrizinių 2007 m. duomenimis, Lietuvoje vienam mokytojui teko dešimt pradinukų, o, tarkime, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje beveik 20, Čekijoje beveik 19, Vokietijoje – per 18.

Dar vienas klausimas, ar nė septynerių metų neturintis vaikas yra pakankamos ne tik intelektinės, bet ir fizinės bei socialinės brandos? “Pirmomis savaitėmis dukrą namo vesdavausi visai nekalbančią, o namie ji krisdavo miegoti, net nespėjusi pavalgyti. Bet pamažu vaikai stiprėja, pripranta prie naujo režimo”, – mano V.de Jong iš Nyderlandų. Be to, pirmais mokymosi metais, jei vaikas pavargęs, nedraudžiama pailsėti dieną kitą, leidžiama vaiką pasiimti atostogų ne tik per moksleivių atostogas. Tačiau antroje klasėje to daryti jau nebegalima.

“Tarp dviejų kraštutinumų, kurie visada nesveika, yra aukso vidurys”, – į klausimą, ar vaikui geriau pradėti mokytis nuo ketverių, ar nuo septynerių, atsako psichologė Kristina Zelčiūtė-Lukšienė. Ji dirba su meno mokyklose besimokančiais moksleiviais ir mato, kaip daugelis jų, nuo mažens tempiančių dvigubą mokslo krūvį, paskui turi didelių bendravimo sunkumų, nemoka ilsėtis, atgauti energijos. Jų pasaulis susiaurėja iki darbo, jie – būsimi darbomanai. Vaikams, kurie turi pakelti per didelius krūvius, o tėvai ir mokytojai juos spaudžia, dažnai manydami, esą spaudimu galima daug pasiekti, prasideda migrenos, skrandžio sutrikimai.

“Atimti iš vaiko vaikystę, mano nuomone, žiauru, nes dalykinės ir profesinės žinios neduoda laimės. Laimės suteikia gebėjimas bendrauti su žmonėmis, o to išmokstama žaidžiant. Be to, jei vaikas žaidžia iki septynerių metų, nereiškia, kad jis nesimoko, nes vaikas daug ko išmoksta žaisdamas. Kuo anksčiau vaiką socializuosime, unifikuosime, grūsime į bendrus rėmus, tuo greičiau turėsime visuomenę, panašią į japonų, kur techninis progresas smarkiai pasistūmėjęs į priekį, bet daugėja ir įvairių priklausomybių. Gyvenimas – maratonas. Norint pasiekti finišą, reikia išdėstyti jėgas, nes jei pirmą šimtą metrų bėgi kaip sprinteris, kaip bus su likusiais kilometrais?” – retoriškai klausia psichologė.

K.Zelčiūtė-Lukšienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad dauguma tėvų ir mokytojų brendo sovietiniais metais, tad negalime iš karto lygintis su šalimis, kuriose demokratija ilgalaikė, todėl ir pedagogai, tėvai bei visa švietimo sistema daug demokratiškesnė.

Ar lygiuosimės į Vakarus

Tai ankstinti privalomojo mokymo pradžią kaip Vakarų valstybėse ar ne? Dabar pagal Švietimo įstatymą vaikas mokyklą turi pradėti lankyti, kai jam tais kalendoriniais metais sueina septyneri metai. Jei tėvai nori, kad atžala eitų į mokyklą anksčiau, turi būti atliktas vaiko brandumo įvertinimas, rodantis, jog jis pasirengęs lankyti mokyklą. Priešingai nei mano tėvai, tikrinami ne gebėjimai skaityti ar skaičiuoti, o kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais, suaugusiaisiais, ar yra pakankamai savarankiškas, ar gali sutelkti dėmesį.

“Reikia ankstinti mokymosi mokykloje pradžią, nes aplinka, kontekstas pasikeitę, be to, dauguma vaikų ateina į mokyklą jau mokėdami skaityti ir rašyti. Tokios ir europinės tendencijos. Tačiau visuomenė turi būti išdiskutavusi šį klausimą, ir pereiti reikia pamažu”, – mano švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

O ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė primena, kad 2003 m. buvo parengtos Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siūlyta įteisinti privalomąjį mokymą nuo šešerių metų, tačiau šiai nuostatai Seimas nepritarė. Ministerija argumentavo, esą šešiamečiai psichologiškai yra pasirengę mokytis mokykloje ir netgi pirmokų programos bei vadovėliai parengti šešiamečiams. Tačiau nusvėrė tėvų, ypač auginančių neįgalius vaikus, taip pat Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų ir Pradinių klasių mokytojų asociacijų kontrargumentai, kad mokymosi aplinka, mokymo metodai nėra pritaikyti šešiamečiui, todėl tai gali neigiamai veikti vaikų sveikatą. Beje, Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. neturinčių septynerių metų pirmokų buvo 6,8 tūkst., beveik 20 proc., o pernai – 1,9 tūkst. 2003-iaisiais įvestas visuotinis priešmokyklinis ugdymas, bet jis nėra privalomas.

Žodžiu, užuot keitę mokymosi aplinką ir metodus, pasirinkome kelią tolti nuo europinių standartų.

Lietuvos studentų atstovybių sąjungai (LSAS) atlikus geriausiai įvertintų Lietuvos mokyklų apklausą apie abiturientų pasirinkimą studijuoti užsienyje, paaiškėjo, jog 16 proc. geriausių abiturientų rengiasi studijoms kitų šalių aukštosiose mokyklose. Pagal 36 šalies mokyklų iš geriausiųjų 50-uko (pagal savaitraščio „Veidas“ 2009 metų atliktą tyrimą) pateiktus duomenis, abiturientų emigracija svyruoja nuo 2 iki beveik 60 proc. kiekvienoje mokykloje. Labiausiai studijas ne Lietuvoje linkę rinktis Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos mokyklų mokiniai.

„Kadangi atsakingos institucijos emigruojančių abiturientų duomenų nerenka, mums kilo idėja atlikti geriausių šalyje vidurinių mokyklų apklausą. Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc. Nors mažesniuose miestuose šie skaičiai mažesni, neatmetame galimybės, kad ateityje, dėl informacijos apie studijas užsienyje gausos, jie tik augs“,- situaciją komentuoja LSAS prezidentas Arūnas Mark.

LSAS pažymi, jog šiemet, kaip ir kasmet, ypatingai daug sulaukiama moksleivių klausimų apie galimybes studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose, jų teikiamos kokybės palyginimą su lietuviškomis ir dauguma klausiančiųjų kreipiasi jau įsitikinę, jog tęsti mokslus Lietuvoje – prastas pasirinkimas.

„Lietuvoje į abiturientų, jaunimo emigraciją kreipiama per mažai dėmesio – išvažiavo, gerai, įgis naujos patirties. Tik pastebime didesnę problemą – pasirinkusieji studijas iškart po mokyklos baigimo įsitvirtina ir baigę studijas dažniausiai nebegrįžta. Taip pat stebina ir tai, kad svarbiausiam Lietuvos ištekliui – „protams“ ir didėjančiam „protų nutekėjimo“ reiškiniui – neskiriamas pakankamas dėmesys, netgi vengiama apie tai kalbėti, o dažnu atveju išvykę jaučiasi labiau reikalingi pasirinktoje šalyje nei mūsų valstybėje”- teigia Arūnas Mark.

LSAS inicijuotoje apklausoje dalyvavo kiek daugiau nei 3,5 tūkst. abiturientų, iš kurių beveik 600 ketina išvykti į užsienį. Daugiausiai studijuoti užsienyje ketinančių yra KTU gimnazijoje (59 proc.), Kauno Basanavičiaus vidurinėje mokykloje (59 proc.) bei Vilniaus M.K. Čiurliono menų gimnazijoje (41 proc.). Kas antroje apklaustoje mokykloje išvykti ketina daugiau nei 15 proc. abiturientų. Apklausa vykdyta gegužės 10-19 dienomis.

"Veido" archyvas

Tarptautinių debatų nacionalinio finalo nugalėtojas E.Rupkus debatų meną atrado per vokiečių kalbą

Tolerancijos centre ką tik baigėsi jau penkto konkurso “Tarptautiniai jaunimo debatai” nacionalinis finalas. Šį kartą debatų tema buvo “Ar reikalingas įstatymas dėl teisinės atsakomybės už prievartą šeimoje?”.

Nugalėtojas Evaldas Rupkus iš Vilniaus Užupio gimnazijos išsiskyrė itin stipriais argumentais, jam burtais buvo tekusi “contra” pozicija. Antrą vietą laimėjęs ir taip pat į tarptautinį finalą Berlyne vyksiantis Airidas Janušauskas iš Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos buvo įstatymo gynėjas, nors besąlygiškai dabartiniam projektui pritarti negalėtų.

Tačiau iš tiesų debatuose nebūna laimėtojų ir pralaimėtojų – ši tiesa tapo akivaizdi mažiausiai dvylikai Lietuvos mokyklų įsijungus į Goethes instituto kartu su fondu “Atmintis, atsakomybė, ateitis” bei Vokietijos centrinės užsienio švietimo sistemos valdyba rengiamą projektą. Juk ir mokyklos kasdienybė, ir politinė realybė, ir bendražmogiškieji dalykai nėra vien juodi ir balti – kiekvienos pozicijos gynėjo argumentuose yra bent krislelis tiesos, o daugelio dalykų esmė perprantama tik pažvelgus į juos iš abiejų pusių.

Teigiamas šalutinis poveikis

Patys debatai trumpi, tik 24 minutės, užtat rengtis jiems reikia ilgai ir kruopščiai – gilintis į temą, rasti argumentų, įtikinamai juos pateikti, klausytis priešininko ne tam, kad triumfuotum kabinėdamasis prie jo žodžių, o todėl, kad ginčuose gimsta tiesa, randamas galimas problemos sprendimo būdas. Juk, pasak šiųmečio konkurso globėjo europarlamentaro dr. Leonido Donskio, debatai – tai demokratijos laboratorija. Tad galima su viltimi konstatuoti, kad dabartiniai vienuoliktokai, savotiški šios laboratorijos praktikantai, netaps politinių fatalistų, įsitikinusių, kad yra valstybės nuosavybė ir kad “nieko jau čia nepadarysi”, karta. Na, o iš konkurso dalyvių galbūt ne vienas taps politiku – rimtu ir konstruktyviu.

Tai, kad debatai vyksta vokiškai, – išties naudingas šalutinis poveikis. Pernykščio nacionalinio konkurso nugalėtoja Gabrielė Dambrauskaitė iš Kauno jėzuitų gimnazijos ilgai prisimins tarptautinį finalą Prahoje: “Septynių šalių atstovai, ir jokio kalbos barjero, nes visų vokiečių kalbos lygis – puikus. Tikrai geras jausmas, kai gali kalbėtis ne vien mandagiomis frazėmis ar vadovėlinėmis temomis”.

Gabrielei patinka ginčytis. “Tėtis – geriausias mano treneris”, – valiūkiškai šypteli šįmet vertinimo komisijoje dirbusi dvyliktokė. O kai gali diskutuoti per vokiečių kalbos pamokas, kalbos žinios tobulėja greit ir tarsi be papildomų pastangų.

“Kol nepradėjau taikyti debatų technikos, tegalėjau tik svajoti, kad per pamokas aktyviai dalyvautų visi klasės mokiniai”, – sako Vilniaus Užupio gimnazijos mokytoja Danutė Šiurkutė.

Tai, pasak jos, kur kas veiksmingiau, nei atsakinėjimas prie lentos ar įvairūs testai: “Neužtenka mokėti savo teksto atkarpėlės ar taikyti vienos taisyklės – tenka suaktyvinti visą turimą žodyną, išlikti susikaupusiam, lanksčiai pasitelkti tai, ką jau moki. O svarbiausia – be skambių frazių formuojama aktyvi laikysena”.

Debatų pedagogika

Debatų didaktikos gudrybes perprantantys vokiečių kalbos mokytojai brandina mintį, kad šį metodą reikėtų taikyti ne vien vokiečių kalbos pamokose. Atskirų debatų pamokų gal ir nereikėtų, bet diskutuoti tikrai galima per visų dalykų pamokas. Ir todėl, kad vien testui išmokta medžiaga atmintyje ilgai neišlieka, ir todėl, kad mokykloje reikia daugiau erdvės raiškioms mintims, pozicijų susidūrimui, vertinimui.

Goethes instituto ugdymo ekspertas Andreas Rodenbeckas džiaugiasi, kad debatų idėja taip aktyviai palaikoma: “Į projektą įsitraukusios mokyklos lieka jam ištikimos”. Tai esą lemia ir temos – aktualios, rimtos, “nevaldiškos”. Mokyklų konkursuose diskutuojama apie moksleiviams aktualią kasdienybę, pavyzdžiui, ar koridoriuose reikalingos stebėjimo kameros. Temos irgi išrenkamos demokratiškai – iš mokinių pasiūlytų. Nacionaliniams ir tarptautiniams turams parenkamos Europos aktualijas arba “karštuosius” žmogaus teisių klausimus atspindinčios temos. O toleranciją geriausiai ugdo tai, kad konkurso dalyvis nežino, kurią barjero pusę jam lems burtai ir kad vertinama ne pareikšta pozicija, o raiška ir gebėjimas įtikinti.

Moki žodį – kuri ateitį

Šių metų nacionalinio turo nugalėtojas E.Rupkus debatų meną irgi atrado per vokiečių kalbą. Dabar debatai jam atrodo kur kas patrauklesni už vokiečių kalbos olimpiadas. “Turbūt daugiausiai laiko reikia, kad surinktum ir susistemintum medžiagą”, – sako vienuoliktokas.

Užtat įgytos žinios bei įgūdžiai praverčia jau dabar ir pravers ateityje. Pasak Evaldo, nevyriausybinių organizacijų veikla Lietuvoje – platūs, beveik nearti, bet derlingi galintys tapti dirvonai, tad, suprantama, maga išbandyti savo jėgas. O gerai mokant užsienio kalbą kur kas paprasčiau semtis ilgesnes tradicijas turinčių demokratinių šalių jau sukauptos patirties.

Daugeliui šiandieninių vaikų ir paauglių ateityje gali būti sunku susirasti darbą, nes jie visiškai nemoka bendrauti: bijo žmonių, o jų žodynas apgailėtinai skurdus.

Mokslininkai įspėja: mūsų vaikų ir paauglių lindėjimas kompiuteriuose ir virtualus bendravimas socialiniuose tinkluose ateityje gali turėti katastrofiškų padarinių.

Jungtinės Karalystės laikraštis “The Sunday Times” cituoja tyrimą atlikusius kalbotyros specialistus, kurie mano, kad mūsų vaikai darosi primityvūs – jų kalba grįžta į pirmuosius gyvenimo metus. Mat panašiai su tūkstančiu žodžių ir savadarbių darinių susikalba tiek dabartiniai paaugliai, tiek vos pradedantys švebeldžiuoti mažyliai ar svetimos kalbos besimokantys užsieniečiai.

Maža to, kaip pastebi Lankasterio universiteto profesorius Tony McEnery, maždaug trečdalis vaikų ir paauglių, ko nors paklausti socialiniuose tinkluose, pokalbių svetainėse arba tinklaraščiuose, užuot atsakę į klausimą pilnuoju sakiniu, apsiriboja dvidešimčia žodžių, tokių kaip “taip”, “ne”, “bet”, arba įprastus žodžius vartoja tokia reikšme, kurios jų tėvai nė negali įsivaizduoti. Tarkime, tėvus paaugliai internete vadina puvėsiais, o norėdami pasakyti “kvailas” rašo žodį “daina”.

Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovė, atsakinga už vaikų kalbą, Jean Gross tvirtina, kad vaikai ir paaugliai, kasdien virtualioje erdvėje praleidžiantys daugiau kaip po dvi valandas, ima nebeskirti formaliosios kalbos nuo neformaliosios paauglių kalbos ar slengo. Prie viso to dar prisideda ir šiam amžiaus tarpsniui būdingas protestas: ignoruoti tai, kas įprasta suaugusiųjų pasauliui.

Todėl britai jau mąsto, ko čia griebtis, kad vaikai savo kalba negrįžtų į kūdikystės amžių. Pirmiausia jie pataria tėvams sutrumpinti vaikų ir paauglių sėdėjimą prie kompiuterio ir televizoriaus iki pusės valandos. O vyriausybė ketina pradėti specialią kampaniją: biuruose filmuoti suaugusiųjų pokalbius bei bendravimą ir visą medžiagą dėti į vaikų ir paauglių pamėgtą “YouTube”.

Lietuvoje šis klausimas vyriausybiniu lygiu kol kas dar nekeliamas, bet ar mūsų vaikai irgi netampa primityvūs? Ką apie tai mano kalbotyros ekspertai ir patys tėvai?

Ir Lietuvoje užaugo “eločkų liudoiedkų” karta

Dauguma vidurinės ir vyresnės kartos Lietuvos gyventojų vis dar gerai prisimena stulbinamo populiarumo sulaukusio rusiško filmo “Dvylika kėdžių” heroję Eločką Liudoiedką, kuriai susikalbėti pakako maždaug trijų dešimčių žodžių. Gražuolės žodyne dominavo “chi chi, cha cha, prašmatnu, klasiška”.

Bet dauguma į darbus įsisukusių tėvų retai susimąsto, kad šaržuotame Eločkos portrete galime rasti daugybę šiandieninei jaunajai kartai būdingų bruožų. Daug dabartinių vaikų ir paauglių nebeskaito nei knygų, nei laikraščių, nei intelektualesnių žurnalų. Be to, jie kur kas rečiau bendrauja gyvai, nes jiems labiau patinka tą daryti socialiniuose tinkluose arba SMS žinutėmis. Jų dešinės rankos nykštys taip išlavintas, kad spaudyti raides jie gali ne tik nežiūrėdami, bet net ir nemąstydami. Ilgainiui jie rašo vis trumpesnes žinutes, nes kam vargintis ir rašyti ilgas. O viso to esmė – mūsų vaikai tampa ne tik mažakalbiai, bet ir mažaraščiai.

Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja, besigilinanti į sociolingvistiką, habilituota daktarė Laima Kalėdienė įsitikinusi, kad britų vyriausybiniu lygiu keliamos problemos itin aktualios ir Lietuvai. Mūsų vaikai ir paaugliai taip pat darosi vis didesni skurdžiai – tiek pasaulėžiūros, tiek kalbos, tiek bendravimo požiūriu. Ir prie to daugiausia prisideda didėjanti jų priklausomybė nuo naujųjų technologijų. “Pagaliau ir šiandieninė švietimo sistema prie to prisideda: juk vaikams vis mažiau reikia atsakinėti žodžiu ar pilnaisiais sakiniais, nes daugelį disciplinų jie atsiskaito pildydami testus, kur atsakymus užtenka pažymėti kryželiu ar brūkšneliu”, – sako L.Kalėdienė.

Tuo tarpu paauglių protestas, reiškiamas vartojant slengą ar žodžius perkeltine reikšme, kalbininkės L.Kalėdienės nuomone, yra natūralus, būdingas visoms kartoms ir psichologiškai paaiškinamas. “Vienos kartos tėvus vadino močia, tėvu, kitos – iškasenom, o dabartiniai paaugliai – puvėsiais. Pasak psichologų, paaugliai, norintys būti suprasti bendraamžių, save išreikšti turi ne tik dėvėdami tam tikrus drabužius, nešiodami šukuosenas, bet ir vartodami savitą leksiką. Žinoma, ši protesto fazė neturėtų užsitęsti, nes dalis paauglių joje užsilieka ir degraduoja”, – aiškino doc. L.Kalėdienė.

Užmiesčio naujakurių vaikų draugas – kompiuteris

Vilnietė Asta Mardosienė, su vyru auginanti trejų metukų Rytę ir aštuonerių Vakarę, prieš vaikų smaksojimą prie televizoriaus ar juolab sėdėjimą prie kompiuterio nusiteikusi kategoriškai.

Mardosų šeimoje vaikai televizorių žiūri tik išskirtinėmis progomis, dažniausiai savaitgalį. Ir tai tik rytinius filmukus arba “Gustavo enciklopediją”, kol tėvai nori šiek tiek ilgėliau snūstelėti. Dar mažiau Mardosai leidžia dukroms naudotis kompiuteriu. “Tiesa, – kaip juokauja ponia Asta, – mažoji Rytė prie kompiuterio niekuo nenusileidžia vyresniajai sesei Vakarei”. Ir jei tėvai supratingai neribotų mergaičių tūnojimo prie virtualių bendravimo priemonių, nežinia ar jos būtų tokios komunikabilios ir smalsios, kokios yra šiandien.

Dvejų ir dešimties metų sūnus auginanti klaipėdiškė Agnė Ramoškienė pritariamai tęsia pasakojimą apie šiandieninių vaikų sunkiai nusakomą potraukį prie naujųjų technologijų. Vyresniam Agnės sūnui Pauliui kompiuteris ankstyvoje vaikystėje ne itin rūpėjo. Ir televizorius jam nebuvo visos vaikystės pasaulio centras. Tuo tarpu jaunėlis Pijus, pasak jaunos moters, jau dabar galėtų ištisas valandas smaksoti prie televizoriaus ir jam nereikėtų nieko – nei žaislų, nei draugų, nei valgio… Kompiuteriu vos dvejų Pijus dar nesinaudoja, bet filmukus net apsiseilėjęs žiūri tiek per žydrąjį, tiek per kuklų nešiojamojo kompiuterio ekraną. Agnė sako pastebėjusi, kad šį technologinė priklausomybė Pijui ypač išryškėjo, kai jie išsikėlė gyventi į užmiestį.

Tuo tarpu mūsų pašnekovė A.Mardosienė su vyru sąmoningai nusprendė nesikelti iš daugiabučio miesto centre, kad vaikai nepristigtų bendravimo. Mat ji įsitikinusi, kad jaunų šeimų sprendimas su mažais vaikais keltis gyventi į namus užmiestyje, kur dažnai nėra atžalų bendraamžių, yra žalingas vaikų raidai ir bendravimo įgūdžiams. “Ką vienam trimečiui veikti kieme? Kiek laiko jis gali vienas žaisti smėlio dėžėje ar suptis?” – retoriškai klausia jauna moteris. Be to, kai vaikai ūgteli, jiems vėlgi tampa sudėtinga susitikti ir pabendrauti su draugais mieste, nes neturi galimybių grįžti į namus užmiestyje.

Dėl to kompiuteris ir televizorius naujųjų užmiesčio kvartalų vaikams tampa pagrindiniu ar net vieninteliu draugu. Ilgainiui ši priklausomybė tik stiprėja, o kai tėvai susizgrimba, padariniai būna baisūs: vaiko gebėjimas naudotis kompiuteriu pranoksta kai kurių tėvų, bet atžala nemoka akis į akį bendrauti su bendraamžiais, jam saugiau kalbėtis per atstumą, savimi jis gali jaustis tik virtualiame pasaulyje, o iš gimtosios kalbos mokėjimo telieka apgailėtinas veblenimas.

“Kai kurie net ir mano dukros bendramokslių tėvai dažnai didžiuojasi, esą jų pirmokas – tikras kompiuterių asas, bet jie vis dar neįvertina, kas naudingiau vaikui – gyvai bendrauti su kitais vaikais ar virtualioje erdvėje”, – pabrėžia A.Mardosienė.

“Iš tiesų tėvams labai patogu, kai vaikas sėdi prie kompiuterio ir niekur neina. Jie gali nekliudomi atlikti namų ruošos darbus, o vaikas tyli ir nezyzia, kad jam nuobodu, nėra ką veikti, tėvams nereikia užimti vaiko. Bet ilgainiui tokio vaiko ima niekas nebedominti – pamėgink jį išsivesti į gamtą, jis jau po dviejų minučių ims nuobodžiauti, nes čia viskas pernelyg lėtai keičiasi. O va kompiuteryje jis per dvi dienas gali peršokti 50 žaidimo lygių ir tapti čempionu”, – tęsia vilnietis Giedrius Trakimas.

Jo šeima vienuolikmetei dukrai Ugnei taip pat riboja naudojimąsi kompiuteriu – pirmiausia žaidimus. Gamtininkas Giedrius įsitikinęs, kad kompiuteriniai žaidimai stabdo vaikų vystymąsi. “Įprasto žaidimo esmė – vaidmenų pasidalijimas: kas kuo bus. Taip vaikai mokosi socialinio bendravimo, o kompiuteriniame žaidime to nėra. Pagaliau čia nereikia jokios vaizduotės, kaip turi atrodyti personažas”, – dėsto G.Trakimas.

Dar vyras pastebi, kad manančių taip kaip jis, nėra daug. Net ir jo dukros geriausių draugų tėvai nesureikšmina į paauglystę žengiančių vaikų besaikio sėdėjimo prie kompiuterio. Priešingai – kai kuriems tėvai netgi specialiai nupirko nešiojamuosius “draugus”.

Keli faktai apie žodžius

• Statistinis paauglys moka nuo 40 tūkst. iki 60 tūkst. žodžių.

• Statistinis šešiametis moka nuo 9 tūkst. iki 13 tūkst. žodžių.

• Vaikai ir paaugliai, daug laiko praleidžiantys internete, šneka taip skurdžiai, kad jų kalbėjimas apsiriboja vos 800 žodžių. Dauguma jų – įvairios santrumpos ir slengas.

• Norint susikalbėti svetima kalba, pakanka išmokti nuo 800 iki 3 tūkst. dažniausiai vartojamų žodžių.

• Naujas žodis pasaulyje sukuriamas kas 98 min. Bet tarp jų dominuoja ne kalbininkų sukurti naujadarai, o vaikų ir paauglių bei įvairių socialinių grupių slengas.

Seimo pirmininkės pavaduotoja Virginija Baltraitienė pasiūlė įteisinti galimybę mokytojams, dirbusiems mokinių ugdymo darbą ne mažiau kaip 30 metų, sulaukus 55 metų, išeiti į pensiją.

Kaip teigiama aiškinamajame rašte, anksčiau išeiti į pensiją galėtų mokytojai, dirbantys pradinio, pagrindinio, vidurinio ir specialiojo ugdymo mokyklose.

Pritarus šiam projektui po pateikimo, pradėta jo svarstymo procedūra. Balsavo: už – 56, prieš – 3, susilaikė 29. Pagrindiniu komitetu projektui svarstyti paskirtas Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Preliminari svarstymo Seimo posėdyje data – birželio 17 d.

“Užsitęsusi mokyklų tinklo pertvarka kelia nereikalingos įtampos visuomenėje. Kuo greičiau turi išaiškėti kiekvienos mokyklos ateitis ir modernizavimo perspektyva. Tam būtina ne tik politinė valia, bet ir konsultacijos su bendruomenėmis”, – pabrėžė prezidentė. Anot D. Grybauskaitės, būtina laikytis nuostatos, kad pradinė mokykla būtų kuo arčiau vaiko, o gerai ir moderniai įrengta gimnazija – prieinama visiems.

Ypatingą dėmesį šalies vadovė ragina skirti popamokinei veiklai. Neformaliojo ugdymo koncepcija, pasak prezidentės, turi garantuoti galimybę kuo didesniam vaikų skaičiui rinktis popamokinius užsiėmimus tiek valstybinėse, tiek ir privačiose įstaigose.

Prezidentė su parlamentarais aptarė ir kultūros politikos problemas. Prezidentė paragino galutinai apsispręsti dėl kultūros politikos krypčių ir imtis konkrečių darbų, kurie ne tik patenkintų visuomenės kultūrinius poreikius, bet ir ugdytų asmens kūrybingumą. “Aiškios raidos strategijos neturinti šalies kultūra per dvidešimt metų sulaukia tik proginio, o ne sisteminio dėmesio. Todėl būtina nedelsiant apsispręsti dėl kultūros politikos krypčių ir nuosekliai jas įgyvendinti”, – teigė prezidentė.

Apklausti šalies gyventojai Lietuvoje suteikiamo vidurinio mokslo kokybę vertina šiek tiek geriau nei aukštojo. Tik 11,6 proc. respondentų vidurinio mokslo kokybę vertina prastai. Kur kas daugiau – atitinkamai 23,2 ir 52,6 proc. kokybę vertina teigiamai ir vidutiniškai.

Aukštojo mokslo kokybę apklausos dalyviai įvertino kur kas skeptiškiau ir prasčiau. Net trečdalis didžiųjų miestų gyventojų pareiškė Lietuvoje suteikiamo aukštojo mokslo kokybę vertinantys blogai ir labai blogai bei manantys, kad geriausia studijuoti užsienio universitetuose. Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, ypač kritiškai nusiteikę vilniečiai.

Beje, šie nepatenkintieji nėra visiškai neteisūs, juk Lietuvoje dabar aukštųjų mokyklų daugiau nei 50, tad visose jose tiesiog fiziškai neįmanoma užtikrinti geros studijų kokybės. Švietimo ir mokslo ministerija vengia išdėstyti savo poziciją, kiek Lietuvoje reikėtų universitetų ir kolegijų. Ministerijos vadovybė linkusi manyti, kad po aukštojo mokslo reformos studentų krepšeliai ir rinka viską sudėlios į savo vietas. Ir po penkerių metų aukštųjų mokyklų esą liks tiek, kiek jų iš tikrųjų reikia.