Shutterstock nuotr.

9–12 klasių mokinių, kurie skintų pergales respublikinėse olimpiadose, 2016-aisiais turėjo maždaug 130 gimnazijų. Prognozuojama, kad 2016-ieji turėtų būti derlingi – gausūs mokinių iškovotų medalių tarptautinėse olimpiadose. Tačiau būtent kam – mokyklai ar pačiam mokiniui – priklauso šis nuopelnas?

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį fizikos olimpiadininkų išugdė Ma­žei­kių Gabijos gimnazija, ir skaičius palygin­tume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas“, – taip pernai „Veidui“ dėstė fizikas Aleksas Mazeliauskas, Kemb­ridžo universiteto absolventas ir JAV Stony Brook universiteto doktorantas. Jis retoriškai klau­sė, kodėl viena mokykla kasmet turi talentingų mokinių, olimpiadų prizininkų, o kitų mokiniai konkursuose nėkart nedalyvavo.

Jei patikėtume, kad Mažeikių rajone gimsta protingesni vaikai, nei, tarkime, Rokiškyje, viskas lyg ir paaiškėtų. Žinoma, toks pasiteisinimas sunkiai įtikėtinas.

A.Mazeliauskas kelionę iš Užlieknės kaimo į Niujorko valstiją pradėjo Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Laimei, kaip tik joje, vos tik pradėjus mokyti fizikos, jo talentą pastebėjo ir įdomiomis užduotimis atskleidė mokytoja: „Mano talentas nėra iš­skir­tinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų ta­len­tas pažadinamas?“

Tą praėjusią vasarą A.Mazeliauskas buvo įsikūręs 90 km nuo Niujorko, tačiau namuose Long Ai­len­de tik stabtelėdavo, nes vyko į vis kitą mokslinę kon­ferenciją: tiesiai iš Kanados – į Sietlą, tada trum­pam namo į Niujorko valstiją, o jau kitą mė­ne­sį – į Japoniją. Ko gero, jei ne Atlanto vandenynas, A.Mazeliauskas į savo kelionių tvarkaraštį įtrauktų ir vizitus į Lietuvą susitikti su gabiaisiais mokiniais. Juk kol studijavo Kembridžo universitete, šis fizikas ir užduotis Nacionalinės moksleivių aka­demijos (NMA) auklėtiniams rengė, ir į jos už­siėmimus atvykdavo. Kodėl? Todėl, kad Kem­bri­džo absolventas neabejoja, kad ugdymas yra žymiai svarbesnis už prigimtinį talentą.

Gabumai – pagal gimimo vietą?

Jei tęstume atsakymų į fiziko klausimą paiešką, galėtume daryti prielaidą, kad gabių vaikų talentas pažadinamas, tačiau tik dalyje švietimo įstaigų. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) svarbiausių 2015–2016 m. respublikinių olimpiadų ir konkursų rezultatų duomenimis, praėjusiais mokslo metais 130 gimnazijų (9–12 kl.) turėjo olimpiadų prizininkų.

Bent po vieną ar du respublikinės olimpiados pri­zininkus turėjo ir nemažai nedidelių rajoninių gim­nazijų, pavyzdžiui: Šilalės r. Kvėdarnos K.Jau­niaus, Laukuvos N.Vėliaus, Šilutės r. Žemaičių Nau­­miesčio gimnazijos.

Pasitaiko, kad skirtingų dalykų olimpiadose dalyvauja ir jose laimi vis tie patys mokiniai. Pa­vyz­džiui, nedidelė Vilniaus r. Mickūnų gimnazija šiųmečiame olimpiadų prizininkų sąraše paminėta 3 kartus, bet visi laimėjimai gamtos mokslų, lietuvių kalbos ir biologijos olimpiadose priklauso tam pačiam vienuoliktokui.

„Jei kuriais nors metais mokykloje staiga atsiranda olimpiadininkų, prizininkų, tai rodo, kad joje yra gabių vaikų, tačiau jei panašių laimėjimų joje būna kasmet, tai tradicija, kuri rodo gabaus mokytojo, kryptingą kolektyvo darbą“, – olimpiadų medalių statistiką „Veidui“ paaiškina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas Gediminas Beresnevičius.

Dešimtys olimpiadų medalių, kaip ir egzaminų šimtukų lietus, kasmet nestebina Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, puikiais akademiniais pasiekimais pasižyminčios Jėzuitų gimnazijos ir dar kelių žymiausių šalies mokyklų. G.Beresnevičius įsitikinęs, kad prestižinėmis vadinamos mokyklos atsirenka gabiausius mokinius, turi gerus mokytojus, o tai dažniausiai ir nulemia gabiųjų „trauką“. Paklaustas apie eilines mokyklas, ne didmiesčių „žvaigždes“, apie kurias svajoja dauguma tėvų, LMNŠC atstovas užtikrina, kad ir regionuose yra mokyklų, kurių ugdytiniai nuo­lat pateka į respublikinį olimpiados etapą ar laimi prizines vietas, o bene vienintelė to priežastis – vienas geras mokytojas dalykininkas, dirbantis toje mokykloje.

„Jei mokykla niekada neturėjo olimpiadininko, ma­nyčiau, tai jau yra mokyklos problema. Juk ne­ga­li būti, kad viename mieste susitelkia gabūs fizikai, kitame rajone – biologai ir t. t. Aš laikausi nuomo­nės, kad kažkam gabūs yra visi žmonės“, – mo­kinių prigimtinių gabumų priklausomybės nuo gyvenamosios vietos teoriją neigia G.Be­resne­vi­čius.

Be to, specialistai tikina, kad respublikinės olim­piados vien iš prigimties nelaimėsi, darbo įdėti reikia ir mokiniui, ir mokytojui, nes, tarkime, fizikos, matematikos olimpiadose, kuriose rungiasi gimnazistai, reikia universiteto pirmo kurso matematikos žinių.

„Jei pažadinamas 2–3 metų amžiaus vaiko smal­sumas, susidomėjimas gamta, matematika, ar dar kitais konkrečiais dalykais, jis pradeda dirbti, skiria tam laiko, vėliau aplenkia tuos, kuriuos galima vadinti genijais iš prigimties, – sako G.Be­res­ne­vičius. – Tyrimai rodo, kad gabiausi smuikininkai nuo prasčiausių skiriasi tik griežimui skirtų valandų skaičiumi. Taip yra ne tik muzikos srityje, bet ir sporte, ir moksle.“

Gimnazijoje ieškoti gabumų per vėlu

Dar bent prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ugdymą reikia diferencijuoti – mokyti pagal mokinių poreikius ir gebėjimus. Dabar gi pasaulinė praktika formuluoja kitą siekiamybę – ugdymą individualizuoti, vadinasi, pritaikyti konkrečiam mokiniui būtent pagal jo gebėjimus. Atrodytų, tokioje sistemoje nebereikėtų ypatingų radarų, siekiant aptikti tuos vaikus, kurie turi išskirtinį talentą konkrečiai sričiai, tačiau mūsiškėje sistemoje dalis gabių vaikų taip ir lieka nepastebimi.

„Gabiųjų ugdymo sistema turi prasidėti nuo darželio ir veikti be pertraukų. Jei vaikas gabus, bet jau pradinėse klasėse patenka į mokyklą, ku­rioje yra nepastebimas, jis dingsta iš gabiųjų horizonto, – sako LMNŠC atstovas. – Dabar turime pradinę mokyklą, progimnaziją, gimnaziją – tokioje sistemoje trūksta sklandaus perėjimo. Iš gimnazijų mokytojų teko girdėti nusiskundimų, kad devintoje klasėje jau gauna „gatavą produktą“. Jei kalbame apie olimpiadas, mokslinius tiriamuosius darbus, iš tiesų pradėti dirbti devintoje klasėje yra per vėlu, darbą su tuo vaiku reikėjo pradėti septintoje klasėje ar dar anksčiau. Taigi, estafetės lazdelė skirtingose klasėse neperduodama arba perduodama, bet tokioje sistemoje dalis vaikų pametama.“

Juolab kad olimpiadoms reikia ne tik dalyko žinių, bet ir bendrųjų gebėjimų bei „šalto proto“, nes jaudulys ar nemokėjimas sutelkti dėmesio bent jau tiek valandų, kiek trunka olimpiada, gali iš esmės nulemti prastą rezultatą konkurse.

„Kad gebėjimas suvaldyti emocijas yra labai svarbus, matome ir olimpinėse vasaros žaidynėse, tad jei mokytojai nuo pat pirmos klasės moko ugdytinius išlaikyti „šaltus nervus“, vėliau gyvenime šis gebėjimas duoda vaisių“, – įsitikinęs G.Be­res­nevičius

Nors kasmet atsiranda bent kelių egzaminų šimtukininkų, kasmet Lietuvos mokiniai parveža skirtingos spalvos tarptautinių olimpiadų medalių, kasmet paaiškėja, kad kokiame nors prestižiniame universitete studijuoja lietuvis, tačiau, kaip atrodo bendras gabiųjų ugdymo vaizdas, neaišku.

G.Beresnevičius mano, kad iš olimpiadų laimėjimų galima pastebėti tik atskirus gabiųjų ugdymo situacijos epizodus. Ir respublikinės ar tarptautinės olimpiados yra tik paskutiniai etapai, o juk iki jų – dar bent keli atrankos konkursai, tad vien iš gautų respublikinių olimpiadų rezultatų nenuspręsi, kaip mokykla juos rengė didesniems laimėjimams nei dešimtukas semestre. Juolab, kad dalis olimpiadininkų, pasirodo, joms rengiasi savarankiškai arba į pagalbą pasitelkia aukštųjų mokyklų dėstytojus – tiesiog nėra tam darbui tinkamo informatikos ar filosofijos mokytojo.

Natūralu, kad gabiųjų ugdymui reikia ir gabių mokytojų. Juolab, parengti mokinį respublikinei olimpiadai jau yra gana rimtas darbas mokytojui, reikalaujantis visa galva daugiau išmonės nei, tarkime, valstybiniam brandos egzaminui.

2016-ieji, atsižvelgiant į tendencijas nuo pat 2007-ųjų, turėtų būti derlingiausi – gausūs skirtingų spalvų tarptautinių olimpiadų medalių (kol kas lietuviai jau pelnė 15). Pasirodo, kas dvejus metus Lietuvos mokiniai pasaulyje pelno gerokai per 20 medalių, kitais – 15–16 prizų: 2007 m. buvo 16 medalių, 2008 m. – 22, 2009 m. – 15, 2010 m. – 26, 2011 m. – 16, 2012 m. – 24, 2013 m. – 17, 2014 m. – 25, 2015 m. – 15.

„Kodėl skaičiai taip keičiasi, atsakymo nėra, tai mistika, atsitiktinumas. O nuo ko priklauso kasmet skirtingas obuolių derlius?“ – Lietuvos mokinių sėk­mes tarptautinėse olimpiadose apibendrina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas G.Beresnevičius.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

shutterstock nuotr.

Naujaisiais mokslo metais taip pat bus siekiama mažinti pamokų praleidinėjimą ir vėlavimą, nes lankomumas lemia mokinių pasiekimus, taip pat stiprinti skaitymo ir rašymo gebėjimus mokant visų dalykų. 2016–2017 m. mokykloms, kurių mokinių pasiekimai žemesni, planuojama teikti pagalbą nauju projektu „Iniciatyva savivaldybėms“, savivaldybės ir mokyklos galės dalyvauti Pažangos skatinimo projektų konkurse ir gauti tikslinę paramą kokybei gerinti. ŠMM siūlo savivaldybėms ir mokykloms sudaryti sutartis, jomis abi įsipareigotų pasiekti konkrečios mokinių pažangos, kuri būtų matoma per vienus metus. Visų mokyklų, taip pat ir tautinių mažumų, mokiniai pradės mokytis pagal naujas 1–10 klasių lietuvių kalbos programas, kuriomis į mokyklas esą grąžinamas diktantas, atpasakojimas, o į programas įtraukta literatūra, formuojanti ne tik meninį skonį, bet ir moralines vertybes, tautinę, pilietinę savimonę.

Skaičiuojama, kad priešmokykliniam ugdymui tapus privalomam į priešmokyklines grupes šiais metais turėtų ateiti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų.

Nuo rugsėjo mokysis ir gerokai daugiau šešiamečių: skaičiuojama, kad priešmokykliniam ugdymui tapus privalomam į priešmokyklines grupes šiais metais turėtų ateiti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų.

2017–2018 m. planuojama įvesti brandos darbą, už kurį 2018 m. geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarkos apraše numatyta pridėti 0,25 balo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

SMM nuotr.

Naujaisiais mokslo metais pedagogų laukia palankūs pokyčiai: daliai jų didės atlyginimų koeficientai.

Saulė Marcinkevičiūtė

Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų mažiausiai uždirbančių mokytojų padėčiai pagerinti. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir
maksimalų.

Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, mini-malių koeficientų neliks, visi bus pa kelti bent iki vi durkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuoja-mos pa gal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.
Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse
tarnybose dirbantiems psichologams, specialie-siems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad algos iki 5 proc. didės 41 proc. mokytojų, 22 proc. auklėtojų ir 35 proc. pagalbos mokiniui specialistų.

SMM nuotr.

Veido archyvo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet IT egzaminas turėjo nudžiuginti nemažai jį laikiusiųjų – šimtukus gavo kone 11 proc. arba beveik kas dešimtas jį laikęs abiturientas. 24 šimtukai, pasirodo, priklauso vien Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijai, kurioje 24 iš 30 gimnazistų gavo 100 balo įvertinimą.

Koks šimtukų lietus ąžuolyniečiams pasipils, paaiškėja jau per pirmąją naujų mokslo metų mokytojos ekspertės Vaidilutės Žukauskienės pamoką. Pirmąjį susitikimą su mokiniais mokytoja pradeda nuo sėkmės istorijų iš praėjusių metų laidos. Gimnazistai sutaria, kad yra ne ką prastesni už savo pirmtakus, todėl iškart nusprendžia padaryti taip pat arba dar geriau.

Užpernai IT egzaminą „Ąžuolyno“ gimnazijoje laikė 6 abiturientai, trys iš jų gavo šimtukus, po jų besimokiusieji pareiškė, kad nesvarbu, jog jų yra daugiau, pusė vis tiek turi gauti šimtukus. Ir pavyko: 10 gavo 100, dar du – 99 balų įvertinimą. O šiemet vėl tas pats – 30 abi­turientų rugsėjo pirmąją pasakė, kad turi pralenk­ti pernykščius abiturientus ar bent pusė jų vėl turi gauti šimtukus – gavo 24 iš 30-ies.

„Aš pagalvojau, kad tai neįmanoma, nes taip nebūna, o kai pasirodė egzamino rezultatai, džiaugiausi, kad  neištariau to garsiai. Esu dėkinga tiems abiturientams už tai, kad supratau, jog galime teigti tik tiek, kad taip iki šiol nebuvo, ir jokiu būdu negalime sakyti, kad „taip nebūna“. Dažnai tarsi užsidedame psichologinį šalmą pavadinimu „taip nebūna“ ir todėl neišnaudojame daugybės galimybių. O jauni žmonės yra laisvi, jie nežino, kaip „nebūna“, todėl tiesiog daro ir padaro“, – „Veidui“ sako V.Žu­kaus­kie­nė, 2015-aisiais klaipėdiečių išrinkta Metų mokytoja, o šiemet – ir Metų klaipėdiete.

Su teiginiu, kad neįtikėtini rezultatai galimi tik prestižinėse gimnazijose, kur mokosi rinktiniai mo­kiniai, V.Žukauskienė sako galėtų ginčytis: „Aš dir­bu ir „paprastoje“ Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, dirbau „paprastoje“ miestelio mokykloje, Ak­menės r. Ventės vi­du­rinėje mokykloje ir galiu pasakyti, kad vaikai visur yra vaikai. Ir „paprastoje“, ir prestižine laikomoje mokykloje yra gabių vaikų, tų, kurie nori viską padaryti ir padaryti labai gerai.

Tačiau „paprastose“ mokyklose dažnai mokytojai, tėvai, bendruomenė akcentuoja problemiškus mo­kinius ir tada kalba apie tai, kaip sunku būti mokytojais, koks jaunimas yra beviltiškas. Mes kažkodėl pa­mirštame, kokių nuostabių vaikų yra visose mo­kyklose. „Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

„Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

Iš viso ši mokytoja šiemet parengė 26 šimtukininkus. „Paprastoje“ mokykloje geriausius balus gavo 2 iš 10 jos mokinių. Prog­ra­muoti mokanti V.Žu­kaus­kie­nė pasakoja, kad kai buvo pasiektas rekordas – dviženklis  IT egzamino šimtukų skaičius, ji ėmė aiškintis, kodėl tų pačių gebėjimų, to paties lygio mokinys „paprastoje“ mokykloje egzaminą išlaiko prasčiau nei toje, kuri laikoma prestižine. Klaipėdos Metų mokytojos teigimu, lemiamas dalykas yra aplinkinių tikėjimas vaiku: „Kai „pa­pras­toje“ mokykloje, kai vienas vaikinas gavo 100 balų įvertinimą, man buvo sunku patikėti, kad jis galėtų būti šimtukininkas, bet buvo. Jo pavyzdys paskatino mane kiekvieną vaiką pritraukti iki jo „šimtuko“ – ne 100 balų įvertinimo, bet geriausio re­zultato, kurį tas mokinys gali pasiekti, nes vienam gauti 76 balus prilygsta gauti 100.“

Geriausias lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatas šiemet priklauso Neringos gimnazijai (5 abiturientai vidutiniškai 85,4 balo), antrasis – Zarasų r. Antazavės J.Gruodžio gimnazijai, kurioje 9 abiturientai laikę šį egzaminą vidutiniškai gavo 77,13 balo (į geriausiųjų gimnazijų trisdešimtuką šios gimnazijos nepakliuvo dėl mažo konkretų ezaminą laikiusio abiturientų skaičiaus).

„Tikrai nedarau nieko išskirtinio, nuolat kalbuosi su vaikais, bandau įtikinti, kad jiems to reikia, prašau, kad jie per vasaros atostogas perskaitytų programinius kūrinius, – paklausta, kodėl jau nebe pirmus metus gimnazistams pavyksta gauti gerus egzaminų įvertinimus sako An­tazavės J.Gruodžio gimnazijos lietuvių kalbos ir li­teratūros mokytoja metodininkė Ramutė Kuz­mie­nė. – Manau, kad daug lemia ir tai, kad mažoje mo­kyk­loje mokinių ir vaikų ryšys artimesnis. Kartais jie net ir labai nenorėdami perskaito kūrinius, padaro tai, ką reikia, vien tam, kad nenuviltų mokytojo, kurį mato ir mokykloje, ir po pamokų.“

150 km nuo Vilniaus, tiek pat ir nuo Panevėžio nutolusio, miestelio mokykloje, kuri „Veido“ reitinge šiemet užima 90-tą vietą, mokosi 208 vaikai, 60 jų yra iš globos namų, 70 gauna nemokamą maitinimą. Tad galima sakyti, kad tai viena iš daugelio Lietuvos mokyklų, kuriose, be ugdymo kokybės klausimų, visų pirma reikia spręsti socialines problemas. Bet lituanistė R.Kuzmienė įsitikinusi, kad kiekvienas mokinys gali bent kiek pagerinti savo rezultatus: „Prieš kelerius išleidome mokinį, kuris neskaitė, rašydamas darė daug klaidų, labiau mėgo matematiką ir netikėtai ėmė vesti renginius, tapo skaitovu, gavo 50 balų egzamino įvertinimą, kuris tam mokiniui buvo labai labai didelis pasiekimas.“

Mažeikių Gabijos gimnazija pasižymi giliomis fizikų ugdymo tradicijomis: kasmet joje atsiranda olimpiadininkų, o abiturientai egzamino metu pademonstruoja puikius rezultatus. Viena iš jokios mokinių atrankos nedarančios Gabijos gimnazijos fizikos mokytojų, ekspertė Genovaitė Meinorienė įsitikinusi, kad kiekvienas vidutinių gebėjimų mokinys gali gauti 80 egzamino balų.

„Vaikas, mokydamasis fizikos, pirmiausia turi išmokti teoriją, o tada juo nuo jo paties priklausys, kaip mokės ją pritaikyti. Mano atidirbta sistema taip ir veikia: pirmiausia turime teorijos atsiskaitymus, kad įgytume pradinių žinių, be kurių negalime mąstyti, nes nesame einšteinai. Kad tokia metodika, visų pirma paremta teorijos mokymu, pasiteisina 100 proc., patvirtina patys mokiniai“, – apie savo būdą išmokyti fizikos pasakoja G.Meinorienė.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Vis dėlto savo metodikos besilaikanti fizikos mokytoja ekspertė G.Meinorienė pripažįsta, kad kartais pasimeta dėl brėžiamų gairių, kaip ji turi dirbti, o kai paklausia buvusių mokinių patarimo dėl kitokių metodų, šie irgi purto galvas, kad tada jos fizikos pamokos būtų lyg nebe tos mokytojos. G.Meinorienė įsitikinusi, kad pedagogas, ypač jei jo mokiniai pasiekia gerų rezultatų, turėtų gauti laisvę pasirinkti, kaip dėstyti, o ne įgyvendinti reikalavimus: pamokos pradžioje suformuluoti jos temą, pabaigoje – reflektuoti, kaip viskas pavyko.

„Dabar populiaru taikyti modernų mokymą, įtraukti žaidimų, tačiau abejoju, kad tai pasiteisins. Kai vaikams stinga motyvacijos, galima taikyti žaidimo formą, tačiau Lietuvoje turime gimnazijas, į kurias motyvuoti vaikai susirenka žinių, tad mokymas turėtų būti akademinis“, – apibendrina ji.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

shutterstock nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Veido“ gimnazijų reitingo didelę dalį ir šiemet sudaro valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai – šiemet abiturientų gautų vals­tybinių brandos egzaminų įvertinimų vidurkis sudaro iki 70-ties galutinio balo taškų. Antrasis kriterijus parodo, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę – 20 taškų gimnazija gali gauti už tai, kokia dalis jų abiturientų šiemet įstojo į pirmu pageidavimu nurodytą studijų programą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose – už 9–12 kl. auklėtinių 2015–2016 m. pelnytas prizines vietas respublikinėse olimpiadose ir konkursuose mokyklai reitinge skiriama iki 10-ies taškų.

Dauguma gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida – mokinių motyvacija, kai kuriose įstaigose – ir jų šeimų socialinė-ekonominė situacija.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida.

Štai pernai Rokiškio r. Juodupės gimnazijos di­rek­torė Diana Guzienė sakė, kad vos sužinojo egzaminų rezultatus, atspėjo beveik tikslią vietą, kurią jos vadovaujama mokykla užims „Veido“ gimnazijų reitinge (257). Pernai direktorė prognozavo, kad artimiausiame reitinge gimnazija turėtų pakilti aukščiau ir, pasirodo, buvo teisi – Juodupės gimnazija šiemet iššoko keliasdešimt vietų aukštyn ir atsidūrė 188-oje vietoje. Tąkart ir D.Guzienė, ir kiti ekspertai, svarstę apie tai, kodėl tos pačios mokyklos rezultatai kasmet gali skirtis kardinaliai, sakė tą patį: jei egzaminų įvertinimai pastebimai suprastėjo ar staiga mokinių pasiekimai žymiai pagerėjo, tai jokiu būdu nereiškia, kad vienerius metus mokytojai dirbo blogiau ar, atvirkščiai – ėmė dirbti puikiai. Ypač mažesnėse mokyklose bendrus abiturientų laidos rezultatus stipriai gali nulemti vos keli stiprūs ar silpnesni mokiniai, o didelėse miestų gimnazijose yra daugiau skirtingų gebėjimų vaikų, todėl keli prasti ar geri rezultatai stipriai bendro vidurkio į vieną ar kitą pusę netrauko.

Tam tikras mokinių „sezoniškumas“ negalioja ne­bent pirmojo dvidešimtuko gimnazijoms. Jame ge­riau­sių akademinių rezultatų pasiekusios mokyklos kas­met stumdosi, bet aukščiausių pozicijų neapleidžia. Pavyzdžiui, vilniečių dėl gerų mokslo sąlygų ir ver­tybių mėgstama Š.Aleichemo ORT gimnazija 2016-ųjų reitinge užima 17-tą vietą, 2015-ųjų – 7-tą, nes sumažėjo bendras egzaminų įvertis (nuo 78,53 iki 71,4).

Įpusėjus mokyklų tinklo pertvarkai, kai vis daugiau vidurinių mokyklų virto gimnazijomis, paaiškėjo, kad pasikeitęs mokyklos pavadinimas pasiekimų požiūriu nelabai ką pakeičia. Tačiau į reitingo penkiasdešimtuką patenka jau net kelios universitetų gimnazijos: be iš antrosios vietos šalyje nepajudinamos Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos, jame yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija (13-ta), Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazija (14-ta), į 50-tą vietą iškopė KTU inžinerijos licėjus.

Gali būti, kad geriausiomis šalyje vadinamos gimnazijos artimiausiais metais į pagal akademinius rezultatus sudaromo reitingo viršūnes turės įsileisti naujų pirmūnių ir aukščiausiose vietose bus matyti ne tik įprasti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ar Šiaulių miestų mokyklų pavadinimai.

Pavyzdžiui, trečius metus iš eilės į viršų stiebiasi Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazija, kuri šiemet yra 44-ta, pernai iškopė į penkiasdešimtuką, nors dar 2014 m. buvo 106-oje vietoje. Šios Alytaus gimnazijos abiturientų vidutinis valstybinių brandos egzaminų įvertinimas šiemet buvo 60,9 balo. Ši gimnazija pakliūva į 4 geriausiųjų trisdešimtukus, sudarytus pagal skirtingų egzaminų rezultatus: vidutinis informacinių technologijų įvertinimas sudarė 89,32 balo, chemijos – 71,08. Šiemet iš 33-ios į 25-tą vietą pakilo ir 13 olimpiadų prizininkų bei 59,5 balų vidutinį egzaminų įvertinimą turinti Mažeikių Gabijos gimnazija, kuriai priklauso 9-tas Lietuvoje fizikos egzamino įvertinimas (neskaičiuojant mokyklų, kuriose fizikos egzaminą laikė mažiau kaip 5 abiturientai). 29-ių jį laikiusių Mažeikių Gabijos gimnazijos abiturientų vidurkis yra 76,52 balo.

Tad nors didžiausios tėvų ir mokinių kovos dėl vietos prestižinėje mokykloje vyksta didmiesčiuose, puikius akademinius rezultatus pasiekiančių gimnazijų tinklas tankėja: geriausius akademinius rezultatus pasiekusių gimnazijų penkiasdešimtuke šiemet yra po dvi Marijampolės, Mažeikių, Ukmergės gimnazijas. 2015-ųjų „Veido“ gimnazijų reitinge šių trijų savivaldybių mokyklos išsikovojo po vieną vietą 50-uke.

Prestižinių klube – nauja narė

Į klausimą, kokia mokykla yra „gera“, jų bendruomenės atsakytų skirtingai, nes vienur mokyklos administracija, pedagogų kolektyvas, mokiniai ir jų tėvai orientuojasi į aukštus akademinius pasiekimus, puikius egzaminų rezultatus, daugiausia nulemiančius ir karjerą po mokyklos, kitur kelia visai kitokius tikslus – bendruomenei svarbiausia geras mikroklimatas, vaiko emocinė savijauta, dar kitos labiausiai rūpinasi neformaliojo ugdymo galimybėmis.

Bet nepaneigsi, kad tos gimnazijos, dėl kurių vietų savo atžaloms kai kurie tėvai kovoja kaip tik įmanydami – registruojasi neva gyvenantys pas menkai pažįstamus žmones, kad tik geroji mokykla būtų arčiau, samdo visų dalykų korepetitorius, kad tik vaikas puikiai išlaikytų stojamuosius egzaminus į konkrečią gimnaziją ir t. t., iš kitų pirmiausia išsiskiria puikiais akademiniais pasiekimais.

Prestižinės mokyklos, kurių demonstruojami akademiniai stebuklai, žvelgiant iš šono, grindžiami puikiais pedagogais, rinktiniais mokiniais, ir didžiule bendruomenės motyvacija, kur būtų gėda nesistengti mokytis. Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Kai kurių egzaminų vidurkiu Klaipėdos licėjus aplenkė Vilniaus licėjų ir KTU gimnaziją, bet jame tuos egzaminus laikiusių abiturientų skaičius yra daug mažesnis. Visų egzaminų, kuriuos laikė 18 jo abi­turientų, įvertinimų vidurkis yra 88,4 balo. Pa­ly­ginimui – 77 KTU abiturientai, kuriems priklauso antrasis geriausias rezultatas Lietuvoje, pelnė 88,5 balo. 2016 m. 18-ka Klaipėdos licėjaus abiturientų gavo 15 šimtukų, pernai 22-jų abiturientų laida pelnė 20 šimtukų.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja ir direktorė doc. dr. Re­gi­na Kontautienė sako, kad tikslo lenktyniauti su ge­riaus­iomis šalies mokyklomis neturi. 23-ius metus ku­ria­mos mokyklos uždavinys visada buvo sukurti tokią mo­kyklą, į kurią vaikai norėtų eiti, o mokslas jiems ne­taptų našta ar sunkiu darbu iš pareigos. Taip pat direktorė užtikrina, kad geri akademiniai pasiekimai tai pat nėra vienintelis mokyklos bendruomenės tikslas, nes svarbiausia, kad kiekvienas vaikas pasiektų savo didžiausią rezultatą, tokį, kokį būtent jis gali pasiekti.

„Vaikai yra įvairiausių gebėjimų, nuo pat mažų dienų jie turi savo interesų sritį. Mes kūrėme tokią sistemą, kuri jiems leistų pasiekti maksimalių rezultatų, tačiau ne tik akademinių. Norime, kad vaikas pa­žin­damas save ir adekvačiai įvertindamas, kas jam se­kasi geriausiai, o kas prasčiau, galėtų pasiekti sėkmę“, – sako R.Kontautienė.

Ji pasakoja, kad Klaipėdos licėjaus mokiniai mo­ko­si savo tempu – vienas be vargo gali išmokti daug daugiau, nei reikalauja mokyklinė programa, ki­­tam reikia padėti pasiekti bent minimalius programos reikalavimus. Šiųmečiai abiturientai irgi buvo skir­tingi: vieni olimpiadininkai, kitiems reikėjo įdėti daugiau pastangų, kad pasiektų vidutinių rezultatų.

„Padeda ankstyvas profiliavimas, kai jau 9-oje klasėje siūlome mokiniams išbandyti programas – biomedicinos, inžinerinio ugdymo, socialinių, politikos mokslų, menų. Mokiniai mokosi kelių papildomų dalykų, bando ieškoti savęs, o po trimestro gali išbandyti jau kitą programą. Todėl, baigdami 10-tą klasę jie žino, ko nori, gali kryptingai siekti gerų baigiamųjų mokyklos rezultatų ir tolimesnės karjeros“, – paaiškina direktorė.

Nors, jos teigimu, ši sistema veikia, net ir ją taikant kiekvienas mokinys negali pasiekti aukščiausių rezultatų, kaip, pavyzdžiui, mokinių atranką vykdančių gimnazijų auklėtiniai. Klaipėdos licėjus – nevalstybinė mokykla, kurioje mokslo metai kainuoja 2,7–3,1 tūkst. eurų, tačiau mokiniams, kurie dažniausiai čia mokosi nuo pirmos ar priešmokyklinio ugdymo klasės, atranka netaikoma, išskyrus tai, kad mokinys negali turėti stipriai išreikštų elgesio problemų.

Dvi pirmosios abiturientų laidos tai pat užaugo tame pačiame licėjuje. R.Kontautienės teigimu, mokiniui tai yra didelis privalumas, dėl kurio galimybės pasiekti geriausių įvertinimų, tik išauga: „Jau nuo 5–6 klasės siūlome sustiprintai mokytis kai kurių dalykų modulių, vaikai mokosi mobiliose grupėse, kurios suformuojamos pagal jų interesų kryptį ir pasiekimus.“

Pastebima, kad Lietuvos mokyklose sudėtinga užtikrinti sklandų perėjimą iš vienos švietimo pakopos į kitą – pradinuko smalsumas gali nunykti jam atėjus į penktą klasę, per pertrūkius tarp pakopų kyla rizika pamesti gabiuosius vaikus.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja svarsto, kad, jei vaikas mokosi toje pačioje nedidelėje mokykloje, nereikia eikvoti laiko jo adaptacijai naujoje mokymo sistemoje, kaip nutinka keičiant mokyklą, nes kiekviena ugdymo įstaiga turi savo braižą, prie kurio naujokui reikia priprasti. Privalumas, jos teigimu, ir galimybė jau pradinukams stebėti vyresniųjų mokinių laimėjimus, mokyklos paskatinimą už jų pasiekimus, nes tokie pavyzdžiai dažniausiai įkvepia jaunesnius vaikus siekti to paties.

Skirtinguose tyrimuose skaičiuojama, kad mokinių pasiekimai nuo mokyklos vadovo priklauso 36–40 proc., kai kur net 50 proc. Klaipėdos licėjaus įkūrėja, paklausta apie savotišką priešpriešą tarp privačių ir valstybinių mokyklų bei galimybes gerąją jų patirtį perkelti į paprastas mokyklas, taip pat atkreipia dėmesį į direktoriaus darbą: „Nevalstybinės ir valstybinės mokyklos nėra visai skirtingos, tačiau pastarosioms galbūt reikia įveikti inerciją. Jos turi labai daug patirties, bet kartais atrodo, kad tai – daug metų kartota ta pati patirtis, ir mokyklos sunkiai priima poreikį keistis. Dažnai labai daug priklauso ir nuo mokyklos vadovo: kodėl vienos pasiekia puikių rezultatų, kitos, tai pat valstybinės mokyklos, neturi nė panašių. Tai ne mokinių atrankos klausimas, norisi žiūrėti į vadovo darbą, ar jis sugeba uždegti mokyklą pokyčiams, pasiūlyti įvairių naujų programų.“

Pašnekovės nuomone, iliustratyvus inercijos švietimo sistemoje pavyzdys – vis dar taikomos žinių olimpiadų kvotos: iš vienos mokyklos konkurse gali dalyvauti 2–3 mokiniai, nors joje norinčių ir gebančių varžytis olimpiadoje yra bent penki. „O kai paklausi, kodėl negali dalyvauti daugiau vaikų, atsakoma, kad reikės taisyti daugiau darbų arba išrašyti daugiau raštų dalyviams,“ – užuot pakeitusios  paprastus dalykus, inerciją švietime išlaiko kaip tik tos institucijos, kurios turėtų diktuoti pokyčius, apgailestauja R.Kon­tau­tie­nė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Veido“ trumpasis interviu su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene

BFL nuotr.

– Mokyklos darbo kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovo: kokį kolektyvą jis suburia, kokius tikslus kelia, kaip sutelkia bendruomenę, kokias ugdymo erdves sukuria, kokias ugdymo priemones taiko. Taip pat labai didelis savivaldybės administracijos vaidmuo. Jau kelerius metus matome didelius atotrūkius tarp tų pačių miestų, savivaldybių mokyklų, kartais net esančių kaimynystėje. Kol kas savivaldybių politikai per mažai dėmesio kreipia į mokyklų kokybės atotrūkio mažinimą. Tad daug kas priklauso nuo švietimo, bet mokymosi kokybė susijusi ir su socialinės, vaikų apsaugos tarnybų veikla. Vienai mokyklai rūpintis ir mokymosi kokybe, ir sumažinti socialinius, kultūrinius, ekonominius skirtumus yra per sudėtinga.

Dažnai lankydamasi mokyklose, mažiausių miestelių švietimo įstaigose, vienur girdžiu: „Mokiniai nenori mokytis, jie neturi jokių siekių, jais nesirūpina tėvais, ką mes galime padaryti?“, kitur atvirkščiai kalbama, esą mokytojai jaustųsi nepatogiai, jei jų mokiniai neįstotų į nemokamas aukštųjų mokyklų studijas, ir jie darantys viską, kad tik jų auklėtiniai pasiektų kas geriausia. Taigi daug priklauso nuo mokyklos vadovybės požiūrio, ambicijų ir gebėjimų.

Šiandien Lietuvos bendrojo ugdymo būklė atitinka vidutinį pasaulio lygį – tai skelbia tarptautinės ir Lietuvos švietimo ataskaitos apie mokinių pasiekimus. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai irgi vidutiniai: 2016 m. lietuvių gimtosios kalbos šalies vidurkis yra 6,5, matematikos – 5,7. Žinoma, svarbiausia ne vidurkiai, nes už jų – tūkstančiai vaikų. Dalis jų tikrai stokoja motyvacijos, kai kuriais nesirūpina tėvai. Bet mokykla neturi nurašyti „negabaus“ vaiko, ji turi padėti surasti tai, kas jį uždegtų, ir negali „už borto“ palikti talentingų vaikų, kurie gali daugiau nei įpareigoja standartinė programa. Šiemet pradėjome projektą „Iniciatyva savivaldybėms“, kurio tikslas – suteikti profesionalią pagalbą mokykloms, kuriose mokinių pasiekimai žemesni.

– Ar pritariate, kad mokyklos, kaip šiuo metu daro prestižinėmis laikomos gimnazijos, turėtų atsirinkti tik gabiausius mokinius?

– Tikrai nepritariu bet kokiai mokinių segregacijai. Tokia tendencija, kuri atsiranda ir pagrindinio ugdymo mokyklose, kelia nerimą. Ne kartą esu pareiškusi nuomonę, kad ministerija pasisako prieš bet kokią vaikų selekciją.

Ypač žalinga vaikų atranka pagal pasiekimus yra žemesnėse klasėse. Kovo mėnesį raštu kreipiausi į savivaldybių vadovus ir mokyklų direktorius prašydama užtikrinti, kad sudarant klases mokiniai nebūtų skirstomi nei pagal jų akademinius, kognityvinius pasiekimus, nei pagal socialinį statusą ar emocinę brandą.

– Kaip Lietuvoje ugdomi gabūs vaikai, ar mokymas diferencijuojamas?

– Ministerija yra parengusi Gabių ir talentingų vaikų paieškos, atpažinimo sistemos sukūrimo ir mokyklų šiems vaikams prieinamumo didinimo 2014–2016 m. veiksmų planą. Jame buvo numatyta sudaryti palankias sąlygas ugdyti gabiems mokiniams, Ugdymo plėtotės centras, mokytojų švietimo centrai organizavo mokymus pedagogams, kaip atpažinti gabius vaikus, juos ugdyti.

Ugdymo turinys diferencijuojamas, nes jis turi būti taikomas prie vaiko, o ne vaikas prie ugdymo turinio. Bendrosiose ugdymo programose nusakytą tikslą trumpai apibrėžčiau taip: kiekvienas vaikas turi būti ugdomas pagal jo galias. Vieno mokinio susidomėjimui išlaikyti reikia sudėtingesnių užduočių, kito – lengvesnių, svarbi individuali mokinio pažanga.

– Ką mokinių gebėjimams, pasiekimams, ugdymo kokybei ar švietimo sistemai apskritai davė mokyklų tinklo pertvarka?

– Mokyklų tinklo pertvarka vyksta nuolat, tik dabar jau mažesnėmis apimtimis – dėl dviejų priežasčių: pirma, drastiškai mažėjančio mokinių skaičiaus ir su juo susijusio mokyklų tuštėjimo, antra, racionalaus ugdymo išteklių paskirstymo dėl geresnės ugdymo kokybės. Buvo sutarta ir iki šiol šio sutarimo savivaldybės paiso, kad maži vaikai ugdomi kuo arčiau namų, o vyresnieji gali būti vežiojami į gimnazijas, kur įrengta stipresnė ugdymo bazė.

Ir tarptautiniai, ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad mažesnėse rajonų mokyklose ir mažesnėse klasėse mokinių pasiekimai, deja, yra prastesni. Maža mokykla dažniausiai mažiau turi galimybių pasiūlyti mokiniams įvairių kokybiškų veiklų, neturi šiuolaikinių mokymo priemonių, ugdymo erdvių, aukštos kvalifikacijos mokytojų – net ir turtingos valstybės neišgali išlaikyti daug mažų įstaigų, kuriose mokosi nuo pirmoko iki abituriento, mokyklos buvo skaidomos ir tarpukario Lie­tu­voje.

Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros analizė rodo, kad prasčiausia pradinio ugdymo padėtis yra „ilgosiose“ gimnazijose. Priežastis – dėmesys koncentruojamas į baigiamąsias klases. Mokyklų iš­skai­dymas buvo prasmingas siekiant garantuoti adekvatų dėmesį visoms ugdymo pakopoms. Skir­tin­gų tipų mokyklos specializuojasi ir orientuojasi į tam tikrą mokinių amžiaus tarpsnį, tinkamiau taiko ugdymo didaktiką, efektyviau aprūpina mokymo priemonėmis. Tai prisideda prie ugdymo kokybės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

L.Viksnio/BFL nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, jog sėkmingesni tie 15-mečiai, kuriems tėvai skaitė knygas vaikystėje, ypač – pirmaisiais mokymosi metais pradinėje mokykloje. Be to, geresni rezultatai tų vaikų, su kuriais tėvai kasdien kalbasi apie mokymąsi, domisi, ką vaikas veikė per dieną, ar kai tėvai pasakoja vaikams įvairias istorijas, diskutuoja politiniais ir socialiniais klausimais.

Jei namuose yra meno kūrinių, pavyzdžiui, paveikslų, klasikinės literatūros ir poezijos knygų, žodynų – tokiomis sąlygomis augančių vaikų pasiekimai statistiškai reikšmingai geresni, nei vaikų, kurie namuose neturi savo bibliotekos.

„Žmogų ugdo pati turtinga kultūrinė aplinka, visas jo sociumas: tarkime, vaikas dažnai mato savo tėvus skaitančius, diskutuojančius apie tai, ką jie perskaitė. Fragmentuotas skaitymas, kai tik peržiūrime naujienų antraštes kompiuteryje, mąstymo nelavina. Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų didelės apimties tekstų nuoseklus skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį” mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja, tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų Lietuvoje koordinatorė dr. Rita Dukynaitė.

Netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.

Tyrimai išryškino dar vieną labai svarbų dalyką: netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.Štai nė karto nepavėlavęs mokinys surenka 487 taškus, o pavėlavęs vos 5 kartus per paskutines dvi savaites iki tyrimo – 441. O tai – beveik visų mokslo metų įdirbis.

Skaitymas: ugdo, moko, lavina, netgi gydo

„Kuo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti vaiko pasiekimus, jo raidą, psichinę sveikatą, socialinius santykius ir ateities perspektyvą. Tačiau prisiimti mokytojo vaidmenį ne visada reikėtų, o ir ne kiekvienas gali“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto profesorė, edukologė Valdonė Indrašienė.

Tyrimai rodo, kad skaitymas yra veiksmingas būdas, padedantis spręsti netgi vaiko emocinius, psichologinius sunkumus, formuojant teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tam ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje taikomas biblioterapijos – gydomojo skaitymo metodas.

Pasak profesorės, norint paskatinti vaikus skaityti, pirmiausia reikėtų rasti, kas jiems įdomu, ką jie mėgsta skaityti, o jei nelabai mėgsta – ieškoti, kuo jis apskritai domisi, ir paskatinti skaityti apie konkrečius daiktus ar reiškinius, susijusius su asmeniniais pomėgiais. Svarbu skirti laiko mėgstamiems kūriniams aptarti – verta kalbėtis ne tik apie tai, kas patiko ar nepatiko, bet ir kas ypatinga kūrinyje, kuo jis siejasi su vaiko gyvenimu, pomėgiais, kodėl jį verta arba neverta skaityti.

Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų tekstų skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį“ mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai

Galima išmėginti „skaitymo su numatymu“ strategiją, kuri yra paremta  atvirų  klausimų, skatinančių  skaitytojo  mąstymą  ir  kūrybiškumą,  formulavimu. Ši strategija taikoma skaitant drauge su vaiku. Pasirenkamas pasakojamojo pobūdžio tekstas, kuris skaitomas ne visas ištisai, bet su pertraukomis, darant pauzes po tam tikrų teksto dalių, jas aptariant ir numatant tolesnę pasakojimo eigą. Tekstas skaitomas dalimis, keliant atvirus, mąstymą skatinančius klausimus, o pauzių metu vaikai įtraukiami į ką tik perskaitytos dalies apmąstymą.

Užduodant klausimus labai svarbu skirti vaikui pakankamai laiko į juos atsakyti.

Tėvams reikia skaityti patiems ir dalytis skaitymu bendrai šeimoje, demonstruojant, kad skaitymas ir jiems teikia vertingos patirties.

Skaitymas niekada negali būti bausmė!

„Kai skundžiamasi, kad vaikas neturi matematinių, gamtamokslinių gebėjimų, tikėtina, kad priežastis kita – prasti skaitymo ir rašymo gebėjimai. O šie įgūdžiai gali nulemti vėlesnius vaiko ir suaugusiojo pasiekimus“, – pabrėžė Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė.

Ką daryti tėveliams, kad padėtų savo atžalai?

• Paaiškinkite savo vaikui, kodėl svarbu skaityti. Svarbus yra linijinis skaitymas – skaitymas iš kairės į dešinę ir kiekvieną eilutę, nes šis procesas skatina žmogų mąstyti.

• Asmeniniu pavyzdžiu. Senolių išmintis teigia, kad ko nedarė Jonas, to niekada nedarys Jonelis.

• Rodykite pagarbą knygai: nuplautos rankos, tinkamoje ir švarioje vietoje padėta knyga. Pažiūrėkite, kas šeimoje „altorius“ – televizorius, kompiuteris, knyga ar kita? Ar Jūsų namuose yra knygų, ar apskritai yra skaitoma?

• Bent valandai namuose išjunkite televizorių, kuris apkrauna smegenis nereikalinga informacija, mums to net nejaučiant.

• Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdienė šeimos skaitymo valanda: kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite. Pradėkite nuo penkiolikos minučių – taip neišgąsdinsite savo atžalos. Pati išbandžiau su savo trylikamete dukra – jau skaito šeštą knygą per šią vasarą!

• Aptarkite su vaiku, ką perskaitė: paprašykite papasakoti (stiprinami kalbėjimo įgūdžiai), užduokite klausimų, kurie skatintų lyginti, argumentuoti, interpretuoti (skatinsite mąstyti).

• Perskaitykite vaiko mėgstamą knygą: taip ne tik turėsite apie ką kalbėtis su vaiku, bet ir labiau jį pažinsite.

• Leiskite vaikui skaityti tai, ką mėgsta, bet nepamirškite  ugdyti skonį. Jūsų patarėjas galėtų būti vaiko darželio auklėtoja, klasės mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, bet jei esate labai aktyvus tėtis ir mama, rekomenduojamų knygų sąrašą rasite patys įvedę į paieškos lauką „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“ ir „Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa“.

• Apdovanokite vaiką už skaitymą: pagirkite už perskaitytą knygą, už rodomas pastangas, ypač kitiems girdint – jis to nusipelnė, nes linijinis skaitymas yra sunkus darbas. Ledų porcija, mėgstamas saldumynas, pasivaikščiojimas, filmo, pastatyto pagal perskaitytą knygą, žiūrėjimas kartu ir kiti dalykai, kuriuos mėgsta Jūsų vaikas. Tačiau labai svarbu – skaitymas negali būti bausmė! Skaitymas negali būti Jūsų pykčio priepuolio bausmė vaikui.

• Visa tai darykite nuolatos ir tik tada, kai esate gerai nusiteikęs.

• Nėščios mamos ir besilaukiantys kūdikių tėčiai, šeimos, auginančios kūdikius – ši žinutė jums. Mokslininkai teigia, kad nuo maždaug septinto nėštumo mėnesio jau reikia skaityti garsiai: paskatinsite savo būsimąją atžalą mąstyti.

• Tapkite aktyviais mokyklos bendruomenės tėvais ir paskatinkite mokyklas, kurias lanko Jūsų vaikai, tapti skaitančiomis mokyklomis. Kartu formuokime skaitančios ir mąstančios visuomenės kultūrą.

• Inicijuokite mokyklos taryboje pasitarimą – ko imsimės, kad mūsų mokykla taptų skaitanti (mąstanti) mokykla. Burkitės po kelis, jei vienam nedrąsu, siūlykite klasės vadovui, klasės mokytojui, auklėtojui, mokyklos administracijai.

• Klasės tėvų susirinkimai, popietės, vakaronės, išvykos – puiki galimybė tikslingai ugdyti skaitymo įgūdžius, kartu – ir mąstymo.

• Nebūtinai skaitome tik grožinę literatūrą, moksliniai, publicistiniai straipsniai, žinynai, enciklopedijos – tinka viskas, kas skatina „smegenų vingius“ dirbti.

• Susitikimai su rašytojais, rašytojų muziejų lankymas, knygų inscenizacijos, naktiniai skaitymai – visa tai tik maža dalis, ką gali tėveliai, kad skatintų savo vaikus tapti skaitančiais.

ES

Asm. albumo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vos prieš porą savaičių Gintę Petrulionytę, gavusią keturis valstybinių brandos egzaminų šimtukus, Valdovų rūmuose sveikino aukščiausi valstybės politikai, o šiuo metu Druskininkų „Ryto“ gimnazijos absolventė dirba padavėja kurorto kavinėje. Ji džiaugiasi aptarnavimo sektoriuje jau spėjusi pramokti rusų kalbos ir sako, kad atostogas, nors ir trumpas, vis tiek turės. Po jų kels sparnus į Jungtinę Karalystę.

„Mano vasaros darbas visai nesusijęs su akademiniais pasiekimais, – juokiasi Druskininkų kavinėje dirbanti šimtukininkė. – Planuoju studijuoti ir noriu tu­rėti savų pinigų, todėl svarbu jų užsidirbti. Ma­nau, kad kiekvienam tik į gera padirbėti aptarnavimo sektoriuje, nes po šios patirties visai kitaip žiūri į darbuotojus, kuriuos sutinki kasdien. Be to, jau gerokai pramokau rusų kalbos.“

Įdomu, kad matematikos, fizikos, informacinių technologijų ir anglų kalbos egzaminų šimtukus gavusi mergina pati labiausiai džiaugiasi 93 balų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimu. Šis rezultatas, priešingai nei kiti, jai tikrai buvo netikėtas. Tiksliuosius mokslus druskininkietei mokytis patiko, tad šiose srityse ji daug dirbo ir tikėjosi neblogo įvertinimo, o anglų kalbos dar geriau išmoko metus gyvendama JAV.

„Kiekvienas turintis tikslą gali jį pasiekti. Ir darbas, ir sėkmė gyvenime gali tik padėti“

Nepaisant puikiai praėjusios egzaminų sesijos, pasiekimų olimpiadose ir kituose konkursuose, G.Petrulionytė savo įvertinimų nesureikšmina ir sako, kad jei būtų įdėjusi daugiau pastangų, jos rezultatai galėjo būti dar geresni – ne tokie „mokykliniai“. „Kiekvienas turintis tikslą gali jį pasiekti. Ir darbas, ir sėkmė gyvenime gali tik padėti“, – įsitikinusi G.Petrulionytė.

Nors ji pati konkretaus tikslo sako ir neturėjusi, visada siekė padaryti viską taip gerai, kaip tik gali, todėl pati ant savęs pykdavo už neatidumą ar per menkas pastangas.

„Manau, kad dalį mano pasiekimų lėmė sėk­mė ir atsitiktinumas. Pavyzdžiui, kai respublikinėje anglų kalbos olimpiadoje iškovojau prizinę vietą, kaip tik buvau grįžusi iš mokslų JAV, tad metus kalbėjusi vien angliškai turėjau pranašumų, – prisimena Gintė. – Žinoma, daug lėmė dar­bas ir pastangos, todėl žinau, kad jei būčiau dar labiau susikaupusi ir pasistengusi, daugiau ­­i­­e­­­kimai yra minimalūs, mokykliniai. Pažįstu bendraamžių, kurie pasiekė gerokai daugiau.“

Studijuos tai, kas įdomu

Galutinio sprendimo, kur pasitiks naujuosius mokslo metus, Druskininkų pirmūnė dar nėra priėmusi, tačiau svarsto, kad po darbo kavinėje ir šiek tiek pavasarojusi pradės matematikos ir informatikos studijas Voriko universitete (48 vieta QS pasaulio universitetų reitinge).

„Studijuoti svetur išvyksta dar palyginti nedidelė dalis Lietuvos abiturientų, o aš norėjau mokytis užsienyje todėl, kad galėjau rinktis iš daug daugiau studijų programų, kad ir jungtinių. Nors Lietuvoje tokias dvigubas programas jau irgi pradedama vykdyti, dar nėra didelio jų pasirinkimo. Kita priežastis ta, kad užsienyje yra stipresnių universitetų“, – pasirinkimo motyvus paaiškina šimtukininkė.

Kalbėdama apie ateitį ir karjerą po studijų G.Pet­rulionytė sako esanti kol kas tikra tik tuo, kad po bakalauro tikrai įgis magistro laipsnį, ta­čiau ką veiks vėliau – sieks akademinės karjeros ar pasuks į verslą, ji dar nežino: „Stoju į ma­te­matikos ir informatikos, dalykų, kurie man įdo­mūs mokytis, studijas, tačiau kol kas mane galbūt ne visai traukia darbas šioje srityje.“

Juolab kad studijas mergina pasirinko gana vė­lai: praėjusią žiemą, iki gimnazijos pabaigos li­kus vos pusmečiui, ji dar svarstė, ką rinktis. Ap­sispręsti laiko reikėjo galbūt ir todėl, kad drus­kininkietė, nors ir tiksliukė, mokėsi skirtingų da­ly­kų, gilinosi ne į vieną konkrečią sritį, to­dėl tu­rėjo ir didesnę pasirinkimo laisvę.

Galbūt ir esu tiksliukė, bet tikrai nenoriu ap­siriboti viena tokia siaura moksline veikla

„Man patinka ir socialiniai mokslai, pavyzdžiui, istorija, kurią išplėstiniu kursu mokiausi ir 11-oje, ir 12-oje klasėje. Be to, dalyvavau įvairiuo­se politiniuose projektuose, socialinėje veiklo­je. Galbūt ir esu tiksliukė, bet tikrai nenoriu ap­siriboti viena tokia siaura moksline veikla. Se­ku politinius, socialinius įvykius, domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje“, – vardija G.Petrulionytė.

Kad ji domisi kuo įvairiausiais dalykais, ge­riausiai įrodo jos užklasinės veiklos sąrašas: teatro studija, folkloro ansamblis, mokyklos taryba, Mokomojo Europos Parlamento projektas ir, žinoma, labiausiai patikęs debatų klubas. „Veikla debatų klube man buvo viena įdomiausių patirčių. Man patiko logiškai ieškoti argumentų, diskutuoti, todėl neatsisakiau debatuoti ir mokydamasi JAV. Amerikoje buvo įdomu, kai debatų temomis tapdavo JAV aktualijos“, – prisimena druskininkietė.

Tingėjo rašyti rašinius

Keturių egzaminų šimtukininkė daugiausia mokėsi matematikos, o fizika, natūralu, sekėsi dėl to, kad susidomėjusi jos teorija puikiai pritaikė matematiką. Būsimoji pirmakursė sako, kad jai visada patiko tikslūs ir konkretūs dalykai, taip pat – aiškintis, kokia jų logika, kokie ryšiai.

Pasakyti, kada ar kodėl ji taip susidomėjo tiks­liaisiais mokslais, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos abiturientė negalėtų, tačiau sako puikiai prisimenanti, kad į matematiką pradėjo labiau gilintis tada, kai reikėjo rinktis iš skaičių mokslo ir lietuvių kalbos: „Kai buvau septintokė, mokykloje pamačiau skelbimą, kviečiantį stoti į Na­cio­na­linę moksleivių akademiją. Kadangi buvau jau­nesnė, septintoje klasėje galėjau rinktis tik iš ma­tematikos ir lietuvių kalbos sekcijų. Supratau, kad labai tingiu ir nenoriu rašyti rašinių, todėl pa­sirinkau mokytis matematiką ir nuo tada jos ne­mečiau. Vėliau atsirado ir fizika, juolab mano bro­lis yra fizikas, įtakos galbūt turėjo ir jis, nes vis ką nors įdomaus papasakodavo, parodyda­vo.“

Kasmet po brandos egzaminų sesijos pasigirsta abiturientų skundų: vienas egzaminas per leng­vas, kito vertinimas nepagrįstas, trečio už­duo­tys neįkandamos. G.Petrulionytė panašių nusiskundimų neturi. „Manau, kad egzaminuose nie­ko blogo nebuvo, – vertina ji. – Man patiko fi­zi­kos egzaminas, kuris galėjo patikrinti daug sričių ir nebuvo nei per sunkus, nei per lengvas. Ma­­tematikos egzamino objektyviai vertinti ne­ga­­liu, nes ėjau į jį žinodama, kad tikrai galiu iš­spręs­ti visas užduotis, tad man jis pasirodė lengvas. Bet daugeliui bendraklasių buvo sudėtingas.“

JAV mokykla: laisvė rinktis pamokas

Brandos egzaminais nenusivylusi G.Pet­ru­lio­nytė gali palyginti ir skirtingų valstybių švietimo sistemas, nes būdama dešimtokė dalyvavo kultūros, švietimo ir lyderystės mainų programoje „ExCEL“ ir metus praleido valstybinėje mokykloje Vašingtono valstijoje, netoli Portlando.

„JAV mokytis gali būti arba labai lengva, arba labai sunku, tai priklauso nuo mokinio – sudėtingas ar lengvas pamokas pasirinksi“, – sa­ko G.Petrulionytė. Ji panoro metus mokytis universiteto studijų lygio chemijos, o metams baigiantis gailėjosi, kad neišdrįso pasirinkti sustiprinto lygio matematikos ir anglų kalbos pamokų.

Įspūdį man padarė ir tai, kad JAV mokyklose svarbu sportas ir meninė veikla

„JAV švietimo sistema man pasirodė įdomi tuo, kad beveik laisvai galima rinktis pamokas, mo­dulius. Reikalavimų ten labai nedaug. Tar­ki­me, Lietuvoje privaloma mokytis bent vieno dalyko iš humanitarinių, gamtos mokslų ir kitų, o Amerikoje toks reikalavimas galioja tik vienus metus, kitus trejus gali visai nesimokyti gamtos mokslų, jei mokeisi jų devintoje klasėje. Dar man patiko, kad galima rinktis sustiprintas pamokas, kurios beveik atitinka universiteto lygį. Jas lanko mažiau mokinių, kiekvienas gauna dėmesio , – pasakoja druskininkietė. – Įspūdį man padarė ir tai, kad JAV mokyklose svarbu sportas ir meninė veikla. Daug lėšų skiriama mokyklos teatrui, chorui, kurio negalėtum palyginti su mūsiškiais muzikos mokyklose – jis labai populiarus, o norintieji tapti jo nariais turi dalyvauti atrankose. Taip pat – ten mokyklos bendruomenė labai artima, mokytojai ir tėvai dalyvauja įvairioje veikloje. Pavyzdžiui, kai už mūsų debatų komandą atsakinga mokytoja negalėjo su mumis dirbti, tą darbą perėmė patys tėvai.“

Patirtį JAV mokykloje G.Petrulionytė vadina ne­pakartojama. Labiausiai ją sužavėjo skirtingų kul­tūrų katilas ir skirtingos istorijos, kurių galėjo iš­girsti iš kiekvieno sutikto. „Pažinojau šeimą, ku­ri visai nemokėdama kalbos atvyko iš Sirijos, o po trijų mėnesių tos šeimos vaikai jau lankė mo­kyk­lą ir išmoko kalbą. Labai gerbiau tuos žmones“, – tvirtina Gintė.

12 metų mokykloje, o vienus iš jų – nelietuviškoje, šimtukininkė apibendrina paprastai: sistema, kad ir kokia nemaloni būtų, padeda pasiekti to, ko gyvenime nori: „Nors galiausiai tai ima atrodyti kaip rutina, nuo kurios norisi greičiau pabėgti, nemaža dalis mūsų geriausių akimirkų būna praleista kaip tik mokykloje arba dėl jos.“

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Daiva Bartninkienė

Du trečdaliai dabartinių ikimokyklinukų užaugę dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, todėl juos reikia ruošti ne dabar reikalingoms, o dar neegzistuojančioms profesijos, tvirtina leidyklos „Šviesa“ direktorė Daiva Bartninkienė. Apie ateities profesijas šiemečiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėsianti leidyklos vadovė apgailestauja, kad mūsų vaikai vis dar rengiami tik egzaminui, ir ragina tėvus aktyviau domėtis savo atžalų edukacija, kelti klausimus klasėje, mokykloje ir viešumoje.

- Jūsų pranešimo festivalyje tema – kaip ruošti vaikus profesijoms, kurios dar neegzistuoja. Kodėl siūlote tai daryti? Juk dabar reikia gydytojų, o ne dirbtinių kūno dalių gamintojų ar kosmoso turizmo specialistų, apie kuriuos kalba futurologai.

- Pokyčiai įvairiose srityse labai greiti. Mes, kaip daug patirties ir kompetencijos kuriant edukacinį turinį turinti leidykla, stebime švietimo iššūkius ir tendencijas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, analizuojame tyrimus, įvairių šalių mokinių pasiekimus, dalyvaujame tarptautinėse ir šalies konferencijose, bendradarbiaujame su universitetų akademine bendruomene. Todėl keliame klausimus, ar tai, ko ir kaip mokomi mūsų vaikai, garantuos jiems sėkmę baigus mokyklas? Ar jie nebijos imtis lyderystės, mokės spręsti problemas, ar bus pilietiški ir atsakingi?

65 proc. ikimokyklinukų dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, prieš 10 metų net neegzistavo šiuo metu geidžiamiausi darbai.

Juk tyrimai skelbia, kad šiandien besimokantys vaikai savęs nemato ilgai dirbančių vienoje srityje, 65 proc. ikimokyklinukų dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, prieš 10 metų net neegzistavo šiuo metu geidžiamiausi darbai. Per dieną gauname tiek informacijos, kiek prieš kelis šimtmečius žmogus negaudavo per gyvenimą.

Natūralu, kad ugdymas Lietuvos mokyklose turi keistis, nes tai, ko mokomasi šiuo metu, po kelių dešimtmečių bus pasenę. Lietuvoje jau daug metų deklaruojama: vaikus rengiame gyvenimui. O kaip yra realiai? Deja, vis dar rengiame egzaminui.

Kitas dalykas, kodėl reikia apie tai kalbėti, – Lietuvos mokinių pasiekimai. Esame žemiau už Europos vidurkį. Kodėl? Kodėl mūsų kaimynai estai sugeba būti geriausiųjų dešimtuke, o mes – ne? Analizių pridaryta, tyrimų atlikta, atrodo, ir priežastis žinome, tačiau klausimas – kodėl nematome progreso? Ką daryti, kad mūsų vaikų pasiekimai gerėtų?

- Kokias ateities profesijas turite omeny? Kaip nustatyti, kas bus reikalinga vėliau?

- Tai ir yra didysis klausimas, kad šiandien net negalime numatyti, kokios profesijos bus reikalingos po 10 metų. Žinios, į ką vis dar orientuojasi mūsų tradicinė mokykla, yra savaime suprantamas dalykas. Susirasti faktus, aprašymus labai paprasta. Technologijos tai leidžia padaryti greitai – kaip dabar dažnai sakoma, mokyklas lanko „Google‟ karta. Džiugina, kad pagal galimybę naudotis įvairiomis technologijomis mūsų šalis nėra paskutinėse vietose. Tačiau klausimas – kodėl tai neturi įtakos vaikų pasiekimams? Kodėl negeriname rezultatų PISA tyrimuose? Kodėl tie pasiekimai vis prastėja? Esmė – kaip mes mokome tas žinias pritaikyti, susieti, interpretuoti?

- Kokių priemonių reikia ugdant ateities profesijos? Ar jau leidžiami reikiami vadovėliai?

- Vaikų ugdymas – sudėtingas procesas. Reikia ir yra įvairaus edukacinio turinio, bet svarbiausia, kaip gebama juo naudotis ir kokio tikslo siekiama.

Dažnai girdime: koks skirtumas tarp matematikos prieš 20 metų ir matematikos dabar? Esmė – ne žiniose, o kokiu būdu ir kokiais metodais jos pateikiamos mokiniui.

Šiuo metu mokyklose naudojama daug pasenusių, dalykų programų neatitinkančių vadovėlių. Jei mokyklose turinys bus atnaujinamas dabartiniais tempais, prireiks maždaug 16 metų, kol kiekvienas vaikas turės galimybę naudotis naujomis priemonėmis. Dažnai girdime: koks skirtumas tarp matematikos prieš 20 metų ir matematikos dabar? Esmė – ne žiniose, o kokiu būdu ir kokiais metodais jos pateikiamos mokiniui.

Ar susimąstėte, kodėl norime, kad, pavyzdžiui, apendicitas būtų operuojamas naujausiais būdais, be pjūvių, bet manome, kad rengtis sėkmingai ateičiai mūsų vaikai gali naudodamiesi senu turiniu ir tradiciniais, nebeveiksmingais, metodais? Kodėl manome, kad šiuolaikinį vaiką gali paskatinti veikti atsakymai „taip reikia!”, „tiesiog atsimink!”, „išmok taisyklę”? Kodėl susirinkimai dažnoje mokykloje vyksta ne įtraukiant tėvus ir įsitraukiant į bendruomenę, o informuojant apie akademinius pasiekimus ir elgesio problemas? Ar to užtenka?

Kodėl manome, kad šiuolaikinį vaiką gali paskatinti veikti atsakymai „taip reikia!”, „tiesiog atsimink!”, „išmok taisyklę”?

Iš patirties žinome, kaip sudėtinga rengti edukacinį turinį. Tam reikalingos tyrimų įžvalgos, dalykinė kompetencija, metodikos išmanymas, vaikų amžiaus tarpsnių supratimas, programų skaitymo gebėjimai. Būtinas strateginis mąstymas, nes rengiant bet kurio dalyko mokomąjį turinį reikia numatyti keleriems metams į priekį. Kokia metodika tinkama dabartiniam vaikui, kad jis neprarastų motyvacijos mokytis, kad smalsumas vestų jį tolyn ir gilyn, kad skatintų ne rasti faktus, bet aktyvintų kritinį mąstymą?

Prieš kelerius metus pradėjome leisti naujus vadovėlių komplektus, orientuotus į mokymosi tiriant metodiką. Serijos „Atrask“ mokomoji medžiaga, klausimų, iliustracijų ir nuorodų sistema skatina patį vaiką ieškoti, atrasti, kurti, aktyviai veikti nuo pirmo puslapio ir jame pateikiamo probleminio ar tyrimo reikalaujančio klausimo. Vaikai raginami ieškoti atsakymo, kelti klausimus, diskutuoti, naudotis įvairiais šaltiniais, bendrauti, bendradarbiauti komandose, būti proaktyvūs. Šį turinį išbandėme mokyklose dar prieš išleisdami. Įvertinę grįžtamąjį ryšį, taisėme, koregavome ir tik tada pasiūlėme mokykloms. Manome, kad ugdymo priemonės, lavinančios ne tik įprastą, bet ir emocinį intelektą, orientuotos į gebėjimų ugdymą, yra kaip tik tai, kas iš tikrųjų padeda vaikams ugdytis ateitiems profesijoms reikalingus įgūdžius.

- Ar Lietuvoje esame pasirengę ruošti vaikus ateities profesijoms?

- Pavienių iniciatyvų, judinančių mūsų mokyklų sistemą, yra. Tačiau vertinant visumą situacija tikrai nedžiugina. Mokyklos vis dar orientuojasi į žinias, konkrečiau – į egzaminų rezultatus, nes pagal tai jos reitinguojamos ir vertinamos. Žiūrint į mūsų bendrojo ugdymo grandinėlę – pradinę, progimnazijas ir gimnazijas, prasčiausias situacija yra progimnaziniame etape. Tai – „paauglystės mokykla“, sudėtingas etapas, kuriam reikia ypatingo susitelkimo, kompetencijos, įdirbio, kad vaikas neprarastų motyvacijos mokytis.

Kas mūsų sistemoje negerai, kad pradanginame savo paauglių smalsumą, kūrybiškumą, aktyvumą mokytis?

Kai PISA tyrimuose matome mūsų penkiolikmečių rezultatus, norisi verkti. PIRLS tyrimai, kuriuose tikrinami pradinukų pasiekimai, yra geresni nei penkiolikmečių. Kur dingsta mūsų vaikų pasiekimai? Kas mūsų sistemoje negerai, kad pradanginame savo paauglių smalsumą, kūrybiškumą, aktyvumą mokytis – būtent mokytis, nes kitose veiklose, neformaliajame ugdyme šio amžiaus vaikai skina laurus ir kitose šalyse.

Ką daryti formaliajame ugdyme? Arba ko nedaryti? Daryti kitaip?.. Turime daugiau klausimų nei atsakymų. Tai – irgi gerai, nes klausimai skatina mąstyti, gilintis, dalyvauti, ieškoti, diskutuoti – veikti, todėl kviečiame visus kuo aktyviau domėtis savo vaikų edukacija, kuo dažniau kelti klausimus klasėje, mokykloje, viešojoje erdvėje, diskutuoti, dalytis patirtimi ir sėkmės istorijomis. Tik veikdami kartu greičiau pradėsime vaikus rengti ne egzaminui, o savarankiškam sėkmingam gyvenimui, kuriam reikia ne tik žinių, bet ir gebėjimo spręsti kasdienes problemas, bendrauti, bendradarbiauti, dirbti komandoje, veikti proaktyviai, globaliai mąstyti. Šie gebėjimai yra būtini norint būti sumaniai visuomenei.

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Žemaitė pradėjo rašyti 40-ies, aš sulaukusi 80-ies nusprendžiau, kad gal jau laikas, paskui nebus kada – memuaruose kiti gali privelti daug netikslumų. Taip pačiai save papeikiant ir pagiriant dvi knygos ir sugulė“, – išpažįsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė, keturis dešimtmečius skyrusi vaikų ugdymui ir iki šiol laikoma viena autoritetingiausių šalies pedagogių.

Jai labiausiai širdį sopa dėl nuvertinamo mokytojo autoriteto ir šalies švietimo, kuris paliekamas posūnio vietoje, taip pat dėl klaidų, kurių neišvengia kolegos.

– Viena profesorė, vertindama Lietuvos švietimo sistemą, sugretino ją su greitojo maisto užkandine ir prognozavo, kad jei jos artimiausiu metu nereformuosime, turėsime bėdų, apie kurias nė nenumanome. Ar gali būti, kad tos dienos sulaukėme?

– Krantai jaunam žmogui būtini. Jis negali savivaliauti viską aplink pamindamas. Kalbu apie Kauno mokyklos direktorių, kurį iš mokyklos išėdė ne vietoje užsirūkiusi mokinė. Štai jums skirtingi dydžiai: mokinė, kuri nesilaiko mokyklos nuostatų, ir direktorius, kuris sukūrė vieną geriausių Lietuvos mokyklų, bet neteko darbo.

Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

Dar viena istorija, kai nesusivaldžiusi mokytoja trenkia antausį mokiniui. Mėginu įsivaizduoti klasę, kuri dirba, o vienas, nešvankybių prisipiešęs, nešioja jas po klasę ir kaišioja prieš mokytojos akis… Kaip gali tokį elgesį pakęsti?

Netgi Vilniaus Š.Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas taip nedrąsiai gina mokytojo autoritetą, tarsi bijodamas. Dieve mano, tokiu elgesiu auginame nusikaltėlių plejadą, o ne demokratišką šalies ateitį kuriame. Tai panašėja į išvirkščią demokratiją. Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

– Vos prieš kelias dienas pristatytoje knygoje „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ išpažįstate, kad ir pati esate trenkusi mokiniui… Galėtumėte prisiminti, kaip tai nutiko?

– Ne tik tai – ir daugiau sau nepalankių dalykų esu į tą knygą sudėjusi. O jei kalbėsime apie antausį, mane kone pusę metų terorizavo, nesusivaldžiau, kai įžeidė kaip moterį, ir trinktelėjau. Paskui dėl šio savo poelgio labai sielojausi. Bet ir šiandien manau, kad negalima leisti iš savęs tyčiotis. Kartais tiesiog būtina save apginti. Tačiau šioje situacijoje mokytojas, atliekantis savo pareigą, yra visiškai beteisis, o kažkoks išpaikintas lepūnas diktuoja gyvenimo tvarką…

Ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms?

Daugelis mokytojų su tuo susitvarko, tačiau yra ir mažiau kvalifikuotų, tokių, kurie nesuvaldo situacijos. Bet ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms? Kam atitenka ministrų postai? Laimėjusiems rinkimus, o kiek jie turi kompetencijos – niekas neklausia. Viskas turėtų prasidėti nuo mokyklos, joje – mūsų ateitis.

– Dirbdama 23-iojoje mokykloje išlydėjote daug mokinių, kurie šiandien pripažinti ir daug pa­siekę (Eugenijus Laurinaitis, Rimantas Sakalauskas, Vytautas Kernagis ir kt.). Kaip sekėsi sutarti su šia klase?

– Susikalbėti iš karto nebuvo lengva. Formaliai jie mane priėmė: tu dirbk savo, mes dirbame savo, netrukdykime vieni kitiems. Bet paskui labai susikalbėjome. Buvo visas mano klasės vyrukų ansamblis, gyvenome labai aktyvų kultūrinį gyvenimą. Dauguma mokinių nebuvo linkę į tiksliuosius mokslus, tačiau savo energijos tuščiam siautėjimui neeikvojo. Daugelis jų buvo kilę iš šviesių inteligentų šeimų, o aš pati, pokario vaikas, nesidrovėdama iš jų mokiausi elgesio kultūros, gaudavau informacijos apie būsimus spektaklius, koncertus (nemažai buvo aktorių vaikų). Tuo metu pati mokiau kalbos, jos pajautimo niuansų, etnografijos, liaudies dainų.

– Naujausioje knygoje pasakojate apie savo auklėtinius. Smalsu, kokį prisimenate šviesaus atminimo V.Kernagį.

– Aštrų, ironišką, gana konfliktišką, talentingą, gabų, labai giliai užgriebiantį literatūrą (jau mokykliniais metais jis apie Trakų pilį dainavo). Mano auklėtinis jis buvo iki vienuoliktos klasės, vėliau iš mūsų išėjo.

– Kuo jus patraukė mokykla, mokytojo profesija?

– Ne mokykla mane traukė – literatūra. Nuo pat mažens žinojau, kad jos mokysiuosi (vos penkerių pradėjau skaityti). Tėvas didžiuodavosi, kad aš, penkiametė, skaitau. Dabar ir ketverių metų vaikai skaito. Mano šeimoje keturi vaikai buvo vyresni už mane, aš tiesiog jų nusiklausiau. Labai didelį pomėgį knygai turėjau. Ne tik knygai – viskam, kas parašyta, išspausdinta. Močiutė bardavo mano mamą, kam man leidžia skaityti, bijodavo, kad akis sugadinsiu.

O aš ką sugriebusi – laikraštį ar degtukų dėžutę skaitydavau prie pilnaties, prie krosnies ugnies. Skaitydavau pokariu, kai žiburys buvo suplota gilzė, aliejaus pripilta, dagtis iš kažkokio vilnonio audinio. Šviesos būdavo, bet jau dūmų ir smarvės – beprotiškai. Šitaip buvo perskaityta ir „Vinetu“, ir „Raitelis be galvos“, ir „Vargdieniai“, ir „Raupsuotoji“.

Skaitydavau, ką nugriebusi, tačiau širdžiai pašaukus, o partijai paliepus ėjau ten, kur reikėjo, – į mokyklą. Niekas neklausė, kuo noriu būti. Taigi galvoti apie rašymą negalėjau. Rašyti tuo metu galėjo tik labai talentingas, ezopinę kalbą įvaldęs žmogus. O aš rašiau savo prisiminimus, nebuvau rašytoja ir šiandien nesu. Į knygas sugulė tik tai, kas pačiai užkliuvo gyvenime, ties kuo stabtelėjau.

Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

Tačiau su mokytojais man labai sekėsi. Jie buvo šviesūs ir talentingi. Marijampolės mokytojų seminarijai tuo metu vadovavo Pranas Naujokaitis. Daugelis jį iki šiol kaip gyvą stebuklą prisimena. Jis buvo subūręs kolektyvą, kuriame netrūko kolegiškumo, pagarbos. Visa tai kirtosi su sovietiniais pedagogikos principais. Tokioje terpėje formavausi kaip pradinės mokyklos mokytoja, o universitete teko laimė bendrauti su Juozu Balčikoniu, Vanda Zaborskaite, Meile Lukšiene, Jurgiu Lebedžiu, Donatu Sauka. Taigi prisiliečiau prie labai šviesių žmonių.

– Jų pavyzdys ir paskatino imtis rašymo? O gal ir pačiai tai buvo gana netikėta?

– Iš tiesų norėjau, kad mano vaikaičiai, jau atėję į protą, turėtų galimybę prisiliesti prie giminės istorijos. Pamaniau, laikui bėgant nebebus ko paklausti, o gal jie domėsis? Po pokalbio su žurnaliste Rūta Oginskaite ir jos knygos apie V.Kernagį pristatymo pajutau poreikį rašyti. Sėdau ir dėliojau savo mintis, labai chaotiškai, pasiklysdama tuose lapuose. Kompiuteriu dirbti taip ir neišmokau, viską rašiau ranka. Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

– „Pradžiose“ sutalpinote ir humorą, ir sukrėtimus, ir nerimo akimirkas. Memuarus itin puošia jūsų emocijos, besiskleidžiančios Lietuvos ir Sibiro peizažų fone. Toks ir buvo sumanymas ar forma išsigrynino rašant?

– Sakau, kad knygoje sugulė visa tai, ką dar prisimenu iš anos Lietuvos, tarkime, 1940 m. birželio 15 diena, kai man tebuvo septyneri. Prisiminimai mano pačios, tėvų ir senelės. Okupacija, pokaris, vaiko, o vėliau – paauglio išgyvenimai. Viešnagė Sibire ir pirmieji darbo metai Viešvilėje. O antroji knyga „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ tarsi pratęsia pirmąją. Ją rengdama daug ką atkapsčiau iš savo dienoraščių, kai kas iš atminties išniro. Išleisti gal būčiau ir neprisiruošusi, bet mokiniai viską už mane sutvarkė, taigi joje mano metai mokykloje, mokinių laidos, visa mokytojos gyvenimo patirtis.

Po tų dviejų knygų galvoje vėl sumaištis, bet trečios knygos neberašysiu. Kas žino, kiek liko to sąmoningo laiko, bet kol jo turiu, džiaugtis gyvenimu moku.

– Jūsų biografija panaši į sėkmės istoriją. Kad ir kur patekdavote, susiklostydavo palankios aplinkybės, net ir Sibire. Galėtumėte prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kuriuo metu ten vykote?

– Stalinas jau buvo nusibaigęs. Nepasakyčiau, kad vykau iš labai didelio patriotizmo: universitete buvau pakankamai įsukta į sovietinį mechanizmą, galbūt tik Sibire ir atsirinkau, kas yra kas. Pusseserės tėvai buvo ištremti, ji norėjo per vasarą juos aplankyti, nebuvo kaip devintokės vienos išleisti, kai vien traukiniu tenka važiuoti septynias paras. Taigi man krito likimo burtas lydėti ją. Pamačiusi tremtinių gyvenimą nusprendžiau dar metams likti, padirbti.

Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo.

Pusseserės mama Ona Gratkauskienė, lituanistė, buvusi žurnalo „Moteris“ redaktorė, buvo labai aktyvi, telkė vietinę bendruomenę. Man tai buvo pilietinės, žmogiškosios brandos metai. Jei būčiau grįžusi dvejais metais vėliau, tikrai būtų iš universiteto išmetę, o tąkart tik charakteristikos iš Sibiro paprašė.

Baigusi universitetą ir apgynusi diplominį darbą pagal paskyrimą išvykau į Viešvilę prie Nemuno. Tuo metu galva buvo pilna sumanymų, tačiau iš Vilniaus įšokau į tokią mažytę kultūros terpę, net pieno ar sviesto tekdavo važiuoti į Tilžę ar Jurbarką, o juk autobusų nebuvo, taigi ne kartą esu ant kelio balsavusi ir keliavusi pakeleivingais sunkvežimiais. Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo. Sovietizacijos penkiasdešimtmetis tai iš mūsų atėmė, išdarkė žmogaus ryšį su žmogumi.

– Ar prisimenate save, kilusią iš šešių vaikų šeimos ir tik į Vilnių atvažiavusią?

– Jauna, iš juodo pokario, kruvinos ir tamsios aplinkos ištrūkusi. Šiandien gal sunku patikėti, bet iki įstojimo į universitetą buvau mačiusi tik Alytų ir Kauną. Papuolusi į Vilnių po krisliuką tą kultūrą tiesiog gerte sugėriau. Labai daug davė galimybė šlietis prie šviesių žmonių.

– Tačiau vėliau tie horizontai plėtėsi, siekėte Izraelį, ir ne tik jį.

– Drauge su sūnumi buvau nuvykusi į jų Nepriklausomybės šventę. Net širdį suspaudė: suvažiavę tie žydeliai, ratu susistatę vaikų vežimėlius, kiekviename pulkelyje po keturis penkis vaikus.

Daugelis šiandien pasinešę į turtėjimą, keliones, o tai, kas svarbiausia, šeima, ryšys su artimiausiais, likę kaip antraeiliai dalykai.

Dažnai pagalvoju, kad dabar žmonės siekia ne pagal savo galimybes. Per savo karjerą mokiau nemažai žydų vaikų ir man labai įstrigo vienas dalykas: jie visuomet labai pasveria vaiko galimybes.

Mūsiškiai „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia.

Kartą sulaukiau raudančios mamos: kas iš jos sūnaus bus? Patikinau, kad su jo žiniomis nieko gero nebus. Tuomet įtaisė jie tą vaiką į graverių profesinę mokyklą, ilgainiui ir patys pamatė, kad vaikas tam gabus. Išmintis tokia: kam eiti keliu, kuris niekur neveda?

Žydai labai jaučia savo kompetencijos lubas, gal todėl dažno jų gyvenimas sėkmingas. O mūsiškiai tuo metu „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad auga prastesnis žmogus, – niekuomet nereikėtų tapatinti savo vertės su profesija.

– Nemanote, kad palengva keičiasi visuomenės požiūris į „juodą“ ir „baltą“ darbą? Vis daugiau žmonių renkasi mokslus profesinėse mokyklose.

– Lietuvoje vis dar gyvybingas toks pseudobajoriškas požiūris į užimamas pareigas. Jei kažkokio ypatingo posto neužimi, nieko vertas esi. Su kolege Violeta Tapiniene esame tokį dėsnį suformulavusios: mokiniai būna auksinio proto, auksinių rankų, bet būna ir tokių, kurie nei to auksinio proto, nei tų auksinių rankų neturi, bet labai dažnai turi auksinę širdį. Todėl reikalauti vienodai iš visų mokytojas negali. Kiekvienam duota skirtingai, tik klausimas, ką su tuo darai. Juk ir duoną pelnyti galime labai skirtingais būdais.

Bet Lietuvoje vis dar daug nepagrįsto zyzimo. Atrodytų, džiaukis, žmogau, kad šiandien dar gyveni, nei cunamių, nei taifūnų ar potvynių mūsų platumose nėra, gyvename kaip Dievo užantyje, bet vis negerai…

– O gal Lietuvai trūksta lyderių, kad to geresnio, tikrų europiečių gyvenimo vis nepasivejame?

– Talentingų, patrauklių ir sugebančių vesti paskui save minias Lietuvoje yra, tik su jų sąžine bėda, o be jos žmogaus nėra. Paimkime Artūrą Zuoką, Ričardą Malinauską ar tą patį Eligijų Masiulį. Atrodo, rimti, padorūs, tik širdį suspaudžia, kai žmonės geba taip sugriauti savo gyvenimą ir kitų pasitikėjimą jais.

Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

Taigi pagal savo valstybės galimybes turėtume gyventi lengviau, bet viskas siejasi su žmogaus sąžine. Mūsų liaudis turi labai gerą pasakymą: įkapėse kišenių nėra. Nieko ten nenusinešime, bet tas pinigų grobstymas vis nesibaigia. Gal iš didelio skurdo išlindus taip pasireiškia žmogaus prigimtis?

Kai pasižiūri į civilizacijų istoriją, tautų likimus, ko tik nepasitaikydavo. Bet iš tiesų gyvename sau skirtu laiku, per daug jo pakeisti negalėdami. Manau, nuo žmogaus, jo polėkio ir sąžinės labai daug priklauso, bet pagrindus įgyjame mokykloje. Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

– Kokioms socialinėms grupėms, jūsų vertinimu, Lietuvoje šiandien sunkiausia verstis?

– Man labiausiai gaila jaunų, įsitvirtinti bandančių porų. Jos neturi kada gimdyti vaikų, o biologinis laikrodis vis tiksi… Senus žemina nuolatinis centų skaičiavimas. Galima sakyti, kad laimė ne piniguose, bet jų reikia. Pati neapsikenčiu, kai pensininkai zyzia. Kita vertus, jei visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu?

Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.

– Kartą esate apibūdinusi save kaip filologę, kuri liko be svetimų kalbų. Nejau mokate tik gimtąją kalbą?

– Vokiečių okupacijos metais visai neblogai buvau pramokusi vokiškai. Netgi vertėjavau. Tik kartą, kai vokietukai paklausė, kiek mano sesei metų, sumaišiusi skaičius vietoje 16, 60 pasakiau, tai taip kvatojo.

Užėjus rusų frontui pramokau rusiškai. Šią kalbą tobulinau ir mokykloje. Su anglų tik vidurinėje susipažinau, bet kadangi užsienio kalba nebuvo privaloma, greitai ją numečiau. Įstojusi į Vilniaus universitetą labai triūsiau, kol vokiečių išmokau reikiamu lygiu. Bet, žinote, kai egzaminui išmoksti, labai greitai pamiršti. Laisvai skaitau ir lenkiškai, bet geriausiai jaučiu ir moku gimtąją kalbą.

– Visus 82-ejus metus nugyvenote Lietuvoje. Nebuvo pagundų, minčių emigruoti?

– Taip, visus tuos metus gyvenau čia, tačiau bijojau mažai, daugiausia dėl mokinių, bet mintys apie emigraciją aplenkė. Kur jau čia emigruosi, nebent tik ten (juokdamasi baksnoja pirštu į žemę), bet, ačiū Dievui, nors savoje žemėje.

Gyvenimas būna visoks, ne vien tik lengvas. Man jį džiaugsmo pripildo knygos, gamta, artimi draugai, kurių neturėjau daug, bet mūsų draugystė tęsėsi dešimtmečiais. Artumo jausmas ypatingas, gaila, kad mūsų emigrantai ilgainiui jį praranda.

Per dvidešimt penkerius metus dar neišsiugdėme instinkto, kad ne mistinė valstybė, o pats žmogus yra atsakingas už šalies ateitį. Neišmokome iš savo rinktų politikų pareikalauti rimtos analizės, vizijų konkurencijos ir artikuliuotos diskusijos dėl svarbiausių iššūkių, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų ateitis.

Robertas DARGIS
Mūsų likimą vis dar neretai sprendžia atsitiktinai ir tik trumpam laikui politikoje atsidūrę žmonės, kurių dažnas čia užsuko vedamas labiau smalsumo ar kitų, tik ne valstybės kūrimo, interesų.

Iliuzija, kad tiek ir pakaks

Liko vieni metai iki naujų Seimo rinkimų. Vakarų valstybėse įprastas startas rinkimų kampanijai pradėti. Todėl Lietuvos pramonininkų konfederacija kelia svarbiausius klausimus ir atkreipia dėmesį į iššūkius, kurių neįveikus tvirtos ekonomikos nebus.

Turėtume pradėti nuo klausimų partijoms, ne­leisti joms ir jų lyderiams išsisukti su abstrakčiais, mažiausiai politika besidominčių rinkėjų skoniui pataikaujančiais ir  klišėmis tapusiais lozungais, kurie suteikia klaidingą iliuziją, kad tiek ir pakanka Lietuvos valstybei stumtis į priekį.

Vienas Merfio dėsnis skelbia, kad jeigu tau atrodo, jog viskas einasi puikiai, vadinasi, tu kažko nepastebi.

Artėja ES paramos pabaiga

Keletą pastarųjų metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo, atsigavo namų ūkio vartojimas ir investicijos. Tačiau Lietuva jau netrukus pasieks 75 proc. Europos Są­jun­gos BVP vienam gyventojui vidurkį, todėl pa­ra­­ma jai smarkiai sumažės. Turėsime parodyti, ką už ES fondų pinigus sugebėjome nu­veikti per tuos metus ir kokią konkurencingą ir tvarią savo valstybės ekonomiką susikūrėme. To­dėl jau dabar turėtų ateiti galas politikų planams „sukti“ ekonomiką iš europinių pinigų.

Žiniasklaidoje vis dar galima rasti antraščių, kad Lietuva galėtų tapti Singapūru, Hon­ko­n­gu ar bent jau Baltijos tigru, kaip kažkada va­dinta Airija. Tačiau neturėdami aiškaus pla­no ir nuosavų ūkio variklių tokių tikslų tikrai nepasieksime.

Tokių tikslų turinčios šalys gali pasigirti su­tvarkytais darbo santykiais, yra atviros investicijoms ir neliepia užsieniečiams geležinių klum­pių sunešioti, kad jie galėtų atvežti čia ne tik harvarduose ugdytas galvas, bet ir komandą ar papildomą darbo jėgą.

Likus metams iki Seimo rinkimų turime pra­dėti diskusiją, kokias prielaidas galime su­kurti, kad mūsų ekonomika augtų, o šalis susido­rotų su demografiniais, švietimo ar verslo ap­linkos iššūkiais.

Problema nr. 1 – konkurencingumas

„Ekonomikos konkurencingumui kenkia biurokratinė našta, kurios mes nelinkę sumažinti. Politikai, esantys valdžioje, vis dar neatsik­­rato sovietinio palikimo, kad „valdžia žino ge­­riau“. Darbo santykių politika dar nėra va­ka­­rietiška. Energetikos sąnaudos – didžiausios re­gione. Švietimo ir demografijos problemos – mil­žiniškos, o jų reflektavimas politikoje ir vi­suomenėje – itin prastas.

Konkurencingumo indekso laipteliais per trejus metus paaugome. Verslą Lietuvoje galima pradėti greičiau ir paprasčiau nei kitur, ta­čiau vertinant biurokratinę ar mokesčių naštą, valstybės lėšų švaistymą Lietuva tebėra šimtuko gale. Ir nėra aišku, ar turime ir kiek turime ryžto iš to dugno pakilti.

Regionų lyderiams vis dar sunkiai sekasi pritraukti užsienio investicijų. Lietuva yra be­sitraukiančio kapitalo zonoje, kurioje atsidūrė 2013 m. O juk investicijos regionuose ypač svar­bios, nes tik dėl jų gali būti kuriamos darbo vietos, kurių stygius yra viena stipriausių emigracijos paskatų.

Jaunimas kelia esminį užimtumo klausimą mažesniuose Lietuvos miestuose. Nedarbas ir gyvenimas iš socialinės pašalpos menkai vilioja ten pasilikti.

Problema nr. 2 – demografija

Per trejus metus nuo 2012 m. Seimo rinkimų netekome daugiau nei 80 tūkst. gyventojų. Vieno ne paties mažiausio Lietuvos rajono cen­­tro per metus. Ir neturime jokių receptų, kaip šią situaciją keisti.

Labiausiai kelia nerimą darbingų žmonių ir vaikų praradimas. Kuo mažiau turime vaikų, tuo mažiau ateityje turėsime dirbančių ir ku­rian­čių žmonių, mažiau bus verslininkų ir moks­lininkų. Taip, visuomenė sensta ir retėja vi­­same Europos žemyne. Bet senosios ES na­rės bent jau turi programų, kaip leisti suvaldyti protingą imigraciją, o Lietuva bet kokių svetimtaučių baidosi kaip okupantų.

Nors kasmet Lietuvoje mokslus baigia de­šimtys ir šimtai užsieniečių, kurie moka lietuvių kalbą, pažįsta mūsų kultūrą ir galėtų čia kurtis, jų leidimas gyventi baigia galioti vos ne tuoj pat po diplomų įteikimo. Taip Lietuva išvaro žmones, kurie galėtų tapti gerais specialistais ar kurti čia savo verslus.

Lietuva privalo ieškoti ir kitų ilgalaikių prie­­­­monių demografinėms problemoms spręs­­ti. Nors finansinių paskatų programa gi­mi­mų skai­čiui didinti turėjo spragų, tačiau da­vė Lie­tuvai net 1000 papildomų visuomenės narių.

Jaunoms šeimoms reikalinga pagalba ir mo­­­­­­kestinės programos, palengvinančios finansi­nę naštą, o vaikai turėtų tapti vienu svarbiau­sių valstybės prioritetų.

Problema nr. 3 – švietimas

Viena iš politikos teorijų sako, kad bet ku­rios valstybės institucijos linkusios pateisinti pa­čios save. Tą galima aiškiai matyti, kai pasisu­ka kalba apie aukštąsias mokyklas ir palygina­me jų skaičių su abiturientų skaičiumi. Tu­rė­da­mi tiek daug aukštųjų mokyklų ir taip mažėjantį vaikų skaičių, netrukus turėsime juos vi­sus priimti mokytis į universitetus.

Šįmet į universitetus įstojo studentai, kurių svertinis vidurkis buvo 0,34 iš 10, tad iš tiesų ar­­tėja laikas, kai Lietuvos universitetai priims visus abiturientus.

Kelia nerimą ir tai, kad pasirenkant studijas ir toliau vyrauja socialiniai mokslai, o patys universitetai tampa vis labiau komercializuoti – jie suinteresuoti tik studijų kiekybe, o ne ko­kybe.

Norėdami matyti klestinčią Lietuvą ir au­gin­ti prie įvairių aplinkybių ir iššūkių galinčius pri­sitaikyti savo vaikus, turėtume kur kas daugiau dėmesio skirti šių dienų mokytojams.

Lietuvos edukologijos universiteto, kuris ren­gia būsimus pedagogus, studentų pasirinkimai, stojant 2015 m., kelia jau ne nerimą, o tik­rą siaubą: kūno kultūra – 145, ikimokyklinė ir prie­šmokyklinė pedagogika – 43, pradinio ug­dy­mo pedagogika – 36, šokio pedagogika – 23, is­torija – 18, geografija – 13, o štai chemijos ir fi­­­­zikos mokymas – 1, chemija – 0, fizika ir in­for­­­macinės technologijos – 0, informatika – 0, in­­formatikos pedagogika – 0, matematika ir in­formatika – 0.

Taigi Lietuva ruošiasi XXI amžiuje gyventi visai neturėdama mokytojų, kurie rengtų vaikus būti kūrybingus, inovatyvius ir tempiančius valstybės ekonomiką į priekį.

Ar tai ne paradoksalu?

Problema nr. 4 – energetika

Nors Suskystintų gamtinių dujų terminalas (SGD) stabilizavo apsirūpinimo dujomis pasirinkimo galimybes, kartu tai užkrovė 80 mln. JAV dolerių papildomų išlaidų dujų infrastruk­tūrai.

Planuojant SGD terminalą buvo skai­čiuo­ja­ma, kad Lietuva per metus suvartoja apie 3,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Valstybės analitikai pra­šovė pro šalį. Dabar jau, pasak Energetikos mi­nisterijos atstovų prognozių, dujų suvartojimas sudarys net mažiau nei 2 mlrd. kubinių me­t­rų ir didžioji šių dujų dalis teks vienai

įmonei.

Jau vien tai rodo, kad energetikos strategijoje svarbu pakeisti požiūrio kampą, svarbu ne tik akcentuoti stabilų perdavimą, gerą ge­neravimą, bet ir nepamiršti įvertinti kainos, skirtos vartotojui. Energijos sąnaudos Lie­tuvoje išlieka didžiausios regione, o tai yra labai svarbus dalykas, atbaidantis užsienio in­vestuotojus.

Problema nr. 5 – sveikatos apsauga

Būtina įvertinti ir sveikatos sistemos darbo efektyvumą, nes maždaug pusė sveikatos ap­sau­gai išleidžiamų pinigų šiuo metu skiriama vien tik ligoninių išlaikymui.

Tūkstančiui gyventojų mes turime net 7 li­go­ninių lovas, beveik dviem lovomis lenkdami Estiją, todėl pinigai, skirti sveikatos apsaugai, panaudojami ne tiesiogiai ligų prevencijai ir diagnostikai ar žmonių gydymui, o tik pastatų išlaikymui.

Neretai rajoninės ligoninės turi įsigijusios prestižinės ir brangios aparatūros, tačiau net neturi specialistų, kurie galėtų šiomis technologijomis naudotis.

Būtina įvertinti sveikatos sistemos išlaidų tiks­lingumą, informacinių sistemų pritaikymą, gydymo paslaugų teikimo optimizavimą.

Problema nr. 6 – technologijų kaita

Lietuvos BVP augimas lėtėja, o eksporto ap­­­­imtys mažėja. Tačiau lyg to dar būtų maža, sparti technologijų plėtra akyse keičia ateities suvokimą.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai ir jų plėtra keičia energijos gamybos, vartojimo ir perda­­vimo struktūrą. Statomos gamyklos, skirtos elek­tromobilių baterijoms kurti. Netrukus ti­ki­­masi transporto priemones pakeisti aplinkai draugiškesnėmis mašinomis. Amerikoje išbando­mi daugiau kaip 10 automobilių, kuriems ne­­­reikalingas vairuotojas, o Europoje – šias tech­­nologijas testuojantis sunkvežimis, tad grei­­tai krovinių gabenimas gali tapti daug iš­ma­nesnis.

Tačiau didžiausias priešas logistikos sektoriui yra 3D spausdintuvai, kurie suteiks galimy­bę visas prekes gamintis arčiau vartotojo, to­dėl keisis reikšmė visų logistikos grandinių – nuo kelių iki uostų.

Vokietijoje su skaitmeninėmis tech­no­lo­gi­jo­­­­mis prasidėjo pramonės revoliucija 4.0. Da­bar, tarkim, Australijoje sugedusio lėk­tuvo re­mon­tui reikalingos dalys užsakomos iš ga­myklos Pran­cūzijoje, o jau netrukus jas bus ga­lima daug greičiau išsispausdinti vietoje 3D spausdin­­tuvu, perdavus reikalingą programą. Tai dras­­­tiškai sumažins transporto paslaugų poreikį.

Mūsų laukia gamybos ir technologinių procesų revoliucija, kuri pakeis dabartinį supratimą apie gamybą ir jos procesus, tad Lietuvai bū­tinos struktūrinės reformos, kurios padėtų iš­likti konkurencingiems ateityje.

Tačiau šiandien iš Lietuvos politinių partijų ir jų lyderių mes negirdime jokių įžvalgų, kaip turėtume keistis, kad tokias permainas pasitiktume pirmaudami bent jau savo regione.

Tekstas parengtas pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento R.Dargio pranešimą, skirtą parlamentinių partijų lyderiams.

Žilvinas ŠILĖNAS

Didžiąją mūsų sunešamų mokesčių dalį suvalgo trys sritys – pensijos, švietimas ir sveikatos apsauga. Apie šeštadalį viso biudžeto išlaidų sudaro išlaidos švietimui – apie 1,6 milijardo. Taigi, norint mokytojams padidinti atlyginimus, efektyvinti reikia pačią švietimo sistemą. Klausimas – kaip.

Konkurencija. Efektyvumo galima siekti dviem labai skirtingais modeliais. Pir­mas – konkurencija. Leisti (ar net skatinti) mokyklas konkuruoti tarpusavyje.

Taikant šį modelį būtų svarbūs du principai. Pir­miausia valstybė (mokesčių mokėtojai) fi­nan­­suoja ne mokyklas, o moksleivio išsilavinimą. Tai galima padaryti taikant krepšelio ar ko­kį kitą mechanizmą, kurio esmė – mokykla gau­­­­na pinigus už moksleiviui suteikiamą išsila­­­vi­ni­mą. Antra, moksleiviai (tiksliau – jų tė­vai) tu­ri pasirinkimo laisvę, kurioje mokykloje mo­kytis.

Geresnes švietimo paslaugas teikiančios mo­­kyklos pritrauktų daugiau mokinių ir daugiau lėšų. Turėdamos daugiau lėšų jos galėtų samdyti geresnius mokytojus, turėtų gražesnes klases. Ir atvirkščiai. Prastesnės mokyklos prarastų geriausius mokytojus, moksleivius, bankrutuotų ir užsidarytų. Bankrutavusių mo­kyklų moksleiviai rinktųsi likusias geresnes mokyklas. Ilgainiui išliktų tik geriausios.

Neatmestinas ir kitas variantas: prastos, ban­­krutuojančios mokyklos taptų sėkmingai vei­­kiančių mokyklų padaliniais. Nauji šeimininkai pakeistų vadovus, dalį darbuotojų ar kitaip pertvarkytų prastą mokyklą.

Konkurencijos sąlygomis būtent tėvai renkasi geresnę paslaugą teikiančias mokyklas. Ir būtent tie pasirinkimai lemia, kurios mokyklos suklesti, o kurios – užsidaro.

Tinklo valdymas. Kitas būdas – savivaldybei valdyti visą mokyklų tinklą. Silpnesnes mo­­kyklas priversti pasitempti, pustuštes mo­kyklas pertvarkyti ar uždaryti be didesnių ce­re­mo­ni­jų. Jei reikia, mokyklas jungti, specializuoti, vers­ti dalytis patalpomis (pvz., sporto salėmis). Gal­būt mokyklą iškelti į kitą pa­statą. Reikalui esant iš vienos mokyklos į kitą perkelti mokytojus ar net administraciją, net juos atleisti.

Tokioje sistemoje individuali mokykla nėra svarbi, svarbiau, kad efektyviai veiktų visas tink­­las. Ši sistema gali veikti ir su moksleivio krepšeliu, bet gali ir be jo. Tačiau svarbu, kad gerai savo mokyklų tinklus tvarkančios savival­dybės sutaupytus pinigus galėtų pasilikti sau ar bent toliau investuoti į švietimą, o ne tie­­­­siog atiduotų atgal į valstybės biudžetą.

Žinoma, efektyviai valdant visą tinklą pustuš­čių mokyklų irgi neliktų. Tiesiog šiuos spren­­­­­dimus priimtų ne tėvai, o tinklo valdytojas. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija.

Kuris modelis geresnis? Abu turi ir privalumų, ir trūkumų. Simpatijas vienam ar kitam mo­deliui veikia ir politinės pažiūros, ir įsivaizdavimas, kaip veikia pasaulis. Tačiau rezultatas būtų labai panašus – jokių pustuščių ar pras­tas paslaugas teikiančių mokyklų.

Kaip yra Lietuvoje? Prieš puolant ginčytis, kuris modelis labiau tinka Lietuvai, geriau išsiaiškinkime, kokią sistemą mes turime šiandien. Viena vertus, Lietuvoje veikia mokinio krepšelio sistema, būdinga konkurencijos mo­deliui. Mokyklos, pritraukiančios daugiau moks­leivių, pritraukia ir daugiau lėšų. Ir at­virkš­­čiai, moksleivių nesurenkančios mokyklos lėšų ugdymui pritraukia mažiau. Prielaidų vienoms mokykloms klestėti, o kitoms užsidaryti yra.

Kita vertus, mokinio krepšelis – nevienodo dydžio. Per dešimtmetį mokinio krepšelio sistema tapo iškreipta. Pavyzdžiui, daugiau lėšų ski­riama prastai moksleivius surenkančioms mo­kykloms, mokykloms kaimuose ir pan. (ski­­­riant didesnius mokinio krepšelio koeficientus mažesnėms mokykloms). Absurdiška, bet šiuos krepšelio sistemos iškraipymus politikai įdiegė bandydami apsaugoti kai kurias mokyklas kaip tik nuo krepšelio poveikio!

Be to, dabar aplinkos lėšos, t.y. pinigai, ku­riuos pati savivaldybė (ne Švietimo ir mokslo ministerija) skiria pastatų išlaikymui ir aptarnaujančiam personalui, skiriami ne krepšelio principu. Pinigų pastatams išlaikyti mokyklos gauna ne pagal tai, kiek turi moksleivių, bet pagal tai, kiek pinigų reikia pastatui. Tai yra efek­tyvumo trukdis. Nepriklau­somai nuo to, ku­rį modelį esame pasirinkę taikyti.

Pinigų dalijimas pagal pastato poreikius ker­­tasi su konkurencijos principu, nes mokyklos gauna pinigus ne pagal tai, kiek jos pritraukia mokinių. Kaip ir aplinkos pinigų kišimas į pustuštę mokyklą yra ne­efektyvus tinklo valdymo požiūriu. Ne­efek­ty­vios tinklo dalys „nu­trau­kia“ pinigus nuo ge­riau veikiančių mo­­kyk­lų ir mažina viso tinklo efektyvumą.

Tai patvirtina rezultatai. Konkurencijos są­lygomis mokyklos, kuriose vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 50 kv. metrų, paprasčiausiai neišsilaikytų ir jau seniai būtų ban­krutavusios. Jų moksleiviai dabar mokytųsi kitose mo­­kyklose, kur pinigai būtų skiriami ugdymui, o ne pustuštėms patalpoms šildyti.

Neegzistuotų tokios mokyklos ir jei būtų efek­­­tyviai valdomas visas tinklas. Nė vienas kom­­­­­­pe­tentingas tinklo valdytojas to netoleruotų. To­kia mokykla būtų pertvarkyta, su­jungta, pa­­­­­­keisti va­dovai ar galų gale uždaryta. Tokių mo­­­­­kyklų, kur vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 30 kv. metrų ploto, Lietuvoje yra apie penk­­tadalį.

Švietimas valdomas pagal abiejų modelių blogiausius bruožus. Prastai veikiančios ir se­niai bankrutuoti turėjusios mokyklos palaikomos finansinėmis injekcijomis. Savivaldy­bės ki­­ša pinigus į pustuščius pastatus. Švietimo mi­­nis­te­rija vis labiau iškreipia moksleivio krep­še­lio me­todiką, kad tik pateisintų didesnių lėšų skyrimą veikti nebeturinčioms mo­kyk­loms. Vie­tiniai po­litikai sutartinai kaltina krepšelio sis­temą, sabotuoja neefektyvių mo­kyklų uždary­mą, postringauja, kad konkurencijai švietime ne vieta, ir pa­sakoja, kad reikia matyti ne atskiras mokyklas, o visą tinklą.

Bet vos tik kas nors nori pradėti rūpintis mokyklomis kaip tinklu, t.y. prastas mokyklas sujungti, reformuoti, iškelti į kitą pastatą (ar, neduokdie, uždaryti), politinė retorika staigiai apsiverčia. Pradedama kalbėti apie mokyklų teisę veikti, primenamas mokyklos ar jos pa­sta­to unikalumas. Staiga visiems tampa būtina mokytis toje ir tik toje mokykloje. Argu­men­tai, kad moksleiviams nieko nenutiks, jie galės mokytis kitose mokyklose – ignoruojami. Kal­bos apie tinklą – išgaruoja. Prasideda vietos po­­­litikų akcijos „išgelbėkime mokyklą“. Stai­ga atsiranda labai susirūpinusių Seimo narių.

Beveik kiekvieni metai yra ikirinkiminiai: turime Sei­mo, savivaldybių ir dar prezidento bei Europos Parla­men­to rinkimus. Reikalingi, bet nepopuliarūs sprendimai atidedami ateičiai. Bet ateityje vėl bus rinkimai.

Ar įmanoma pabėgti iš šio užburto rato?

Valios pastangomis. Kaip sakė išmintingas žmogus: „Politikai galvoja apie ateities rinkimus, valstybės žmonės – apie ateities kartas.“

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.