BFL / A.Ufarto nuotr.

Klasės tuštėja gerokai sparčiau nei savivaldybės pertvarko mokyklas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizė atskleidžia, kad optimizavus mokyklų infrastruktūrą, būtų galima sutaupyti apie 20 mln. eurų. Tai leistų skirti daugiau lėšų ugdymui, galbūt, net pakelti mokytojų atlyginimus.

4-ios LLRI tyrimo išvados:

1. Vienos mokyklos – perpildytos, kitose – švilpauja vėjas.

Daugelyje šalies mokyklų vienam moksleiviui tenka mažiau kaip 15 kv. m, tačiau yra tokių mokyklų, kur vienam mokiniui tenka 80, 100 ir daugiau kvadratinių metrų bendrojo ploto. Net ir klasių plotas ne visur išnaudojamos efektyviai. Kai kuriose tos pačios savivaldybės mokyklose klasės plotas, tenkantis  mokiniui, skiriasi daugiau kaip 20 kartų.

Jei Vilkaviškio rajonas mokyklų aplinkos išlaikymui skirtų tiek lėšų, kaip panašų skaičių moksleivių turintis Telšių rajonas, būtų sutaupoma 2,8 mln. eurų kasmet.

„Neužpildytose mokyklose švietimui skiriamos lėšos iškeliauja per kaminą. Mūsų skaičiavimai rodo, kad atsisakius nereikalingos infrastruktūros, daug daugiau lėšų būtų galima skirti ugdymo reikmėms, kad ir vadovėliams, kvalifikacijos kėlimui, o galbūt net algoms. Pavyzdžiui, jei Vilkaviškio rajonas mokyklų aplinkos išlaikymui skirtų tiek lėšų, kaip panašų skaičių moksleivių turintis Telšių rajonas, būtų sutaupoma 2,8 mln. eurų kasmet. Jei Joniškio rajonas mokyklų aplinkai išlaikyti išleistų panašiai kaip Švenčionių rajonas, sutaupytų 2,5 mln. eurų. Vilniaus rajonas galėtų sutaupyti 2,1 mln., jei mokyklų aplinkai prižiūrėti skirtų tiek pinigų, kiek Kauno rajonas ir panašiai”, – teigia LLRI analitikė Aistė Čepukaitė.

2. Vienam mokiniui 2014 m. teko pastebimai netolygios sumos, kurios tarp savivaldybių skyrėsi daugiau kaip 3 kartus.

Neringos savivaldybė, kur 2014 m. vieno mokinio ugdymui buvo skiriama 5099 eurai.

Vieno moksleivio ugdymas pigiausiai atsieina didžiuosiuose miestuose. Tačiau didžiuliai skirtumai egzistuoja net ir tarp panašų moksleivių skaičių turinčių savivaldybių. Išskirtinė yra Neringos savivaldybė, kur 2014 m. vieno mokinio ugdymui, skaičiuojant su mokyklos išlaikymui skiriamomis lėšomis, buvo skiriama 5099 eurai. Apie 3000 eurų vienam moksleiviui buvo skirta Joniškio r., Elektrėnuose ir Zarasų r.. Tačiau panašų moksleivių skaičių turinčiose Kretingos r., Visagine, Raseinių r. savivaldybėse vieno moksleivio ugdymas kainuoja beveik perpus mažiau – iki 1800 eurų per metus.

Vilniaus mieste moksleivio ugdymas kainuoja mažiausiai – 1523 eurai.

3. 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln. eurų, o mokyklų aplinkos priežiūrai – 193 mln. eurų.

4. Yra savivaldybių, kuriose efektyviau naudojama ir prižiūrima infrastruktūra leistų sutaupyti iki 2,8 mln. eurų per metus. Šalies mastu sutaupyta suma siektų 20 mln. eurų.

Optimizavus mokyklų infrastruktūrą, sutaupytas lėšas galima panaudoti ugdymo reikmėms, pavyzdžiui, mokytojų atlyginimams, kvalifikacijos kėlimo kursams ar pan.

Tyrimą „Švietimo finansavimo spragos: pinigų būtų sutaupoma pertvarkius mokyklas” galite peržiūrėti čia

Shutterstock nuotr.

Netylant kalboms, kad brandos egzaminai nebėra tinkamiausias būdas mokinio žinioms ir gebėjimams įvertinti, pradėta diskutuoti apie galimas permainas vertinimo sistemoje. Planuojama, kad jau po poros metų abiturientai galės rinktis rengti brandos darbą. Laipsniškai ketinama įvesti kaupiamąjį vertinimą.

Jūratė Žuolytė

Skatins mokytis ne egzaminams, o gyvenimui

Pastaruoju metu visuomenėje dažnai diskutuo­jama, ar dabartinė brandos egzaminų sistema vis dar atitinka šiuolaikinius poreikius. Kai in­formacijos tiek daug ir ji nuolat kinta, nebepakan­ka patikrinti, ką abiturientas atsimena ir mo­ka, – reikia rasti būdų jį skatinti galvoti, kaip turimas žinias pritaikyti.

„Dabartiniai brandos egzaminai labiau orientuoti į akademinių žinių tikrinimą, todėl neretai mo­komasi dėl to, kad geriau išlaikytum egzaminą, o ne pritaikytum tai gyvenime. Egzaminais sun­kiau įvertinti bendrąsias asmens kompetencijas: analitinį mąstymą, iniciatyvumą, atsakingumą, komunikavimą, gebėjimą spręsti problemas, dirbti komandoje, jie neatitinka mokymosi visą gyvenimą principo“, – poreikį keisti mo­ki­nių vertinimo sistemą aiškina Švietimo ir moks­lo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ug­dymo skyriaus vyriausioji specialistė Irena Rau­dienė.

Patys mokiniai taip pat nebenori, kad jų ateities planus nulemtų tik egzaminai. „Akivaizdu, kad egzaminų sistema jau senokai yra atgyvenusi. Ji patikrina tik mokinio gebėjimus atsiminti, tačiau įvertinti mokinio intelekto ir akademinių gebėjimų per porą egzamino valandų neįma­noma“, – sako Lietuvos mokinių parlamento (LMP) narė Ugnė Revinskaitė iš Prienų „Ži­bu­rio“ gimnazijos.

LMP atlikto tyrimo duomenimis, dabartinė eg­­zaminų sistema netenkina 74 proc. moksleivių, 90 proc. norėtų, kad stojant į aukštąsias mo­­­­­kyklas būtų atsižvelgiama į jų popamokinę, vi­­­suomeninę veiklą.

Pokyčiai prasidės nuo brandos darbo

Idėja, kad egzaminus turi pakeisti įvairios mo­­­­­­­­kymosi veiklos rezultatų kaupimo ir pripažini­mo sis­tema, įtvirtinta šalies strateginiuose do­ku­men­tuose – Lietuvos pažangos strategijoje „Lie­tuva 2030“, Valstybinėje švietimo 2013–2022 m. stra­­­­tegijoje, Vyriausybės progra­­moje. Dis­ku­si­jos, kaip pasiekti šį tikslą, dar tik pra­sideda, ta­­čiau dėl pirmųjų žingsnių jau apsispręs­ta.

Jau nuo 2017–2018 mokslo metų vertinant mo­kinių pasiekimus planuojama įdiegti brandos dar­bą.

Brandos darbą abiturientas rengs sausio–ge­gu­žės mėnesiais, dar lankydamas pamokas.  Dar­­­­bą galės rengti ne tik mokykloje, bet ir studi­jų ir mokslo institucijų laboratorijose, muziejuo­se, gamtoje, namie. Brandos darbą mokinys tu­­­­rės atlikti savarankiškai, o darbo vadovas (mo­­­­­ky­tojas) konsultuos mokinį, patars, nu­kreips. Ti­ki­masi, kad į brandos darbo rengimo ir vertinimo pro­­cesus įsitrauks ir aukštųjų mo­kyklų dėstytojai.

Brandos darbo įvedimas – pirmas žingsnis kei­­­čiant pasiekimų vertinimo sistemą. Jei mokinys pasirinks rašyti brandos darbą, šis bus kaip prie­­das prie to, kokius kitus egzaminus mokinys laikys. Brandos darbas turės mokyklinio egzamino statusą, jo įvertinimas bus įrašomas į atestatą.

Kuriama kaupiamojo vertinimo sistema

Kita idėja, kuriai įgyvendinti šiuo metu rengia­ma teisinė bazė, – kaupiamojo vertinimo siste­ma. Ji turėtų būti lankstesnė, teikti daugiau lais­­vės mokytojui profesionaliai ir kūrybiškai įgyven­dinti ugdymo turinį, o vertinimą tolygiai su­balansuoti per visą ugdymo laiką, orientuojantis į mokinių amžiaus tarpsnius.

„Siekiant sukurti ir įdiegti kaupiamojo vertinimo sistemą, labai svarbu jau dabar mokykloje pra­­dėti stiprinti vertinimą, kuris teiktų grįžtamąjį ry­šį apie mokinio stipriąsias puses ir padėtų to­­bu­­linti silpnąsias, stiprintų mokinio atsakomybę už savo mokymąsi, didintų pasitikėjimą sa­vi­mi ir teiktų džiaugsmą dėl savo pasiekimų. Šiam tiks­­lui pasiekti siūloma mokyklose pradėti naudo­­ti Lietuvoje ir pasaulyje pasitvirtinusius vertini­­­­mo įrankius, tokius kaip aplankas (angl. „portfo­­lio“), brandos darbas ir kt.“, – aiškina I.Rau­die­­nė.

Darbdavių nuomone, tokie pokyčiai galėtų tei­giamai prisidėti prie jaunimo ugdymo, tačiau vien įvesti naują vertinimo sistemą nepakaks. „Taip, pasaulyje yra tokia praktika ir mes į ją žvelgiame pozityviai. Mums svarbu, kad žmogus bū­­tų ne tik gerai išlaikęs egzaminus, bet ir nuolat būtų aktyvus, domėtųsi savo sritimi, mo­kėtų siek­ti savo tikslų, o ne tik galvotų, kad ga­vau diplo­­mą, ir man to pakaks. Tokie įgūdžiai su­si­for­muo­ja vaikystėje, ir jei žmogus yra smalsus, tai net ir išėjęs į pensiją jis paprastai kažkuo do­misi“, – sako Lietuvos verslo darbdavių konfe­deracijos generalinis direktorius Danas Ar­laus­kas.

Tačiau jis pabrėžia – tam, kad nauja vertinimo sistema išties pasiteisintų, reikia apskritai keis­­­­ti priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką: „Da­­­bar turime situaciją, kai aukštosios mokyklos priima iš esmės visus, kai kurios netaiko jo­kio minimalaus priėmimo balo. Jei taip bus ir to­­liau, nei brandos darbas, nei kaupiamasis ba­las neturės jokios prasmės.“

Švietimo ir mokslo ministerija nuomonę apie egzaminus ir kaip juos reikėtų keisti kviečia išsakyti internetinėje viešojoje konsultacijoje: http://epilietis.lrv.lt/lt/konsultacijos/ar-reikia-keis­ti-egzaminu-sistema.

Mokinių pasiekimų vertinimo sistemos to­bu­linimui bus skiriamos 2014–2020 m. Eu­ro­pos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. n

Užs. Nr. VPL 1026

R. Dačkaus nuotr.

Kam turi būti prieinamas aukštasis mokslas – ar labai gabiems, ar labai turtingiems? Lietuvoje atsakymą rasti pavyko: visiems, kuriems iš mokyklos suolo pavyko išsikapstyti su bent kokiu simboliniu egzaminu. Daugiau kaip 600 pirmakursių, prieš du mėnesius pradėjusių kelią pirmojo mokslinio laipsnio link, nelaikė jokio valstybinio egzamino.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Įsivaizduokite būsimuosius vadybininkus, tei­­sininkus, tiesiog kokius nors specialistus aukštosios mokyklose auditorijoje. Vienas iš jų – kone šimtukininkas, kuris dar iki studijų skru­­pu­lin­gai ruošėsi būsimai karjerai, o kitam mo­kyk­loje nesisekė, jis nelaikė nė vieno valstybinio eg­za­mino, bet pakliuvo mokytis drauge su pirmūnu.

Abu jie – ir įstojęs su geriausiais rezultatais, ir tas, kuris aukštojoje mokykloje atsirado atsitik­tinai, po kelerių metų, tikėtina, baigs studijas ir gaus tokį patį diplomą.

Kvailumui ribų nėra net universitete

Be kitų aukštojo mokslo skaudulių, šiųmetis priėmimas parodė ir didelius pirmakursių stojamųjų balų skirtumus pačiose studijų srityse. Trumpai tariant, gali studijuoti ekonomiką universitete, kuris reikalauja išlaikyti du valstybinius egzaminus, surinkti aukštą konkursinį ba­lą, bet gali ją studijuoti ir kitame, kuris į valstybės nefinansuojamą vietą priims be jokio balo.

Iš šių metų priėmimo duomenų matyti, kad, tarkim, į socialinio darbo mokslų programas įstojo ir tas studentas, kuris iš reikalingų egzaminų surinko 5 konkursinius balus, ir tas, kuris surinko 10 balų. Technologijų mokslų srityje atotrūkis tarp studentų konkursinių balų buvo nuo 3,88 iki 10-ies. O štai kolegijų sektoriuje, biomedicinos moksluose (išskyrus medicinos ir sveikatos sričių grupę) minimalus balas yra vos 0,83, ir tai valstybės finansuojama studijų vieta, o maksimalus – 8,93.

Tokie konkursinių balų skirtumai rodo ir skirtingą pirmakursių pasirengimą tos pačios kryp­ties studijoms ir tam pačiam diplomui. Ta­čiau konkrečiose studijų programose ar aukštosiose mokyklose tai akis bado dar labiau: tas pats universitetas studijuoti priima ir 0,4 balo turintį, ir per 9 balus sukaupusį jaunuolį.

Esame treti Europoje pagal iki 34 metų am­žiaus gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalį. Tačiau ko vertas toks 0,4 balo išsilavinimas ir kokie specialistai ateina į darbo rinką?

„Dėl aukštųjų mokyklų konkurencijos dėl studentų susidarė nesveika situacija. Tai vienareikšmiškai – iškreiptas veidrodis. Tai, kad tu­rime daug studentų, nėra kokybės ženklas, – tai blo­­gai. Mums reikia studijų kokybės ir gerų spe­­cialistų, – kategoriškai tvirtina „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas. – Kai analizuojame investuotojų ap­klau­sas, vienas svar­biausių motyvų, tokių kaip mo­kesčiai, jiems yra talentai. Kokią darbo jėgą, kiek kalbų mo­kančių specialistų jie gali gauti čia kurdami paslaugų centrus, steigdami aukštųjų technologijų įmones.“

Tačiau įstoti į aukštąją mokyklą, galima sa­kyti, – vienas juokas. Žinoma, jei tik gali susimo­kėti už studijas. 566 pirmakursiai, kurie da­bar kolegijose siekia aukštojo mokslo diplomo, nelaikė nė vieno valstybinio brandos egzamino. Universitetų auditorijose tokių, kurie išsisuko tik su kur kas lengvesniais mokykliniais egzami­nais, – 57.

Dar pernai, kai nebuvo reikalaujama egzaminų įvertinimais surinkti minimalaus konkursinio balo, procentinė dalis įstojusiųjų, bet jo­kio valstybinio brandos egzamino nelaikiusiųjų, buvo mažesnė. 2014 m. 0,11 proc. priimtųjų į universitetus nelaikė jokio valstybinio brandos egzamino, į kolegijas – 1,16 proc. Šiemet šios dalys šoktelėjo iki 0,39 ir 5,03 proc.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys nelinkęs kaltinti vien aukštųjų mokyklų, kurios, norėdamos kom­­pensuoti praradimus dėl studentų skaičiaus mažėjimo, kuo plačiausiai atveria duris vi­siems stojantiesiems į iš savo kišenės apmoka­mas studijas. Parlamentaro teigimu, taip ma­ni­puliuoti reikalavimais aukštosioms mo­kykloms leidžia neefektyvi sistema, kuri, kaip žinoma, popieriuje lyg ir sureguliuota, bet praktiškai neveikianti.

„Aukštosios mokyklos galvoja apie savo iš­gy­venimą, todėl elgiasi įvairiai – nustato kokį no­ri minimalų balą, individualiai numato, už kokius dalykus skirti papildomų balų stojant į valstybės finansuojamas studijų vietas. O štai į valstybės nefinansuojamas studijas vartai šiemet buvo atverti labai plačiai, kai kur užteko net 0,34 balo. Tai rodo, kad aukštosios mokyklos elgiasi taip, kaip joms patogiau, nes kitos iš­eities lyg ir neturi. Ir taip bus, kol nesureguliuosime sistemos“, – perspėja V.Stundys.

Jis priduria, kad, mažėjant studentų, jiems siū­lomų studijų programų – per akis. Beje, tarp jų vis daugiau tokių, kurios vargiai surenka 10 stu­dentų akademinę grupę. „Tai rimtas signalas, kad aukštosios mokyklos vykdo ekstensyvią plė­trą, bet nekelia kokybės kartelės, – tvirtina Sei­mo narys. – Taigi atsiranda iššūkis valstybinei priežiūrai. Valstybė turi aiškius instrumentus – skirstyti valstybės finansuojamas studijų vie­­tas ir įvertinti kokybiškas studijas, akredituoti jų programas per Studijų kokybės ir vertinimo centrą, bet kol kas šios priemonės veikia silp­nai ir neduoda tokio efekto, kokio daugelis laukia.“

Pusė milijono ar silpnos studijos?

Prasti šiųmečio priėmimo rezultatai, kalbant tiksliau, perspėja apie prastą į aukštąsias mo­kyk­las ateinantį „produktą“, iš kurio per ket­verius me­tus (kolegijose ir dar trumpiau – per trejus) tu­rėtų būti nulipdyta plataus mąstymo asmenybė, iš­ugdyta universiteto, arba aukš­tąjį išsilavinimą turintis praktinių žinių ga­vęs specialistas.

Teorinė galimybė silpniesiems susiimti ir rimtai pasistengti mokytis aukštojoje mokykloje, žinoma, yra, tačiau tokiu atveju orientuojama­si į nepasirengusius studijoms jaunuolius, kad jie universitete bent kiek užlopytų spragas iš mo­kyklos suolo. Nė nereikia sakyti, jog mo­kant pa­gal silpnųjų lygį nukenčia tie, kurie studijuoti pa­siryžo ne todėl, kad pakartotų mo­kyklinį kursą ar tiksliųjų mokslų mokytųsi pasitelkę rankų pirštus.

„Jei vienoje grupėje gerai egzaminus išlaikę, motyvuoti ir gabūs studentai mokosi su silpnesniais, pirmieji nori sudėtingesnių už­duočių, tačiau tada jų negali pasivyti antrieji. Tokiu at­veju nukenčia studijų kokybė“, – aiškina Kau­no technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent KTU (kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu) visuose šiųmečio priėmimo etapuose laikėsi vienodų reikalavimų priimant tiek į valstybės finansuojamas studijų vie­tas, tiek į studijas, už kurias mokama iš pa­čių studentų kišenės.

Pavyzdžiui, KTU tokia principinga laikysena – reikalavimas surinkti 2 balus ir išlaikyti lie­tuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos valstybinius egzaminus, atsiėjo 0,5 mln. eu­rų. Tokią sumą universitetas būtų susižėręs, jei bū­tų pakvietęs studijuoti už studijas mokėti galinčius, bet bakalaurui nepasirengusius stojančiuosius.

Nepaisant dviejų iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų pozicijos, silpnesni studentai vietą ra­do kitose aukštosiose mokyklose. Mokslo ir stu­dijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) duomenimis, šiemet į šalies universitetus ir ko­legijas įstojo 86 proc. šių metų abiturientų. Skai­čiuojant visus bandžiusius, studijas pradėti pa­sisekė 76 proc. kandidatų.

Nors minia abiturientų siekia aukštojo moks­lo, pagal vėlesnę karjerą paaiškėja, kad dau­guma jų veltui tai darė. Trumpiau tariant, pu­sė kolegijų išugdytų specialistų galėjo ne­baig­ti kolegijos, o trečdalis universitetų ab­sol­ven­tų galėjo apsieiti be savo pasirinktų stu­dijų, nes, kaip rodo naujausia MOSTA at­likta studijų ir mokslo analizė, dirba ne to­kį darbą, ku­riam reikėtų aukštojo išsilavinimo.

„Mes turime daug regioninių universitetų, kuriuos puikiausiai galėtų pakeisti geros kolegijos, rengiančios tokius specialistus, kokių reikia. O dabar turime absoliutų paklausos ir pa­siū­los disbalansą“, – aiškina ekonomistas R.Gra­­­jauskas.

Į universitetą įstoti lengviau nei į kolegiją

Ironiška, kad šiemet, kai visos aukštosios mo­kyklos buvo paprašytos priimdamos pirmakursius laikytis jiems keliamų minimalių egzaminų ir konkursinio balo reikalavimų, įstojo didžiausia abiturientų dalis per šešerius metus (86 proc.)

Būtent šiemet nuspręsta iškelti sąlygas no­rintiems siekti aukštojo mokslo diplomo. Kad universitetai nebūtų pašiepiami, jog priima studijuoti kiekvieną turintį storesnę piniginę, kad nebūtų švaistomasi tuščiais pažadais, jog aukštojo mokslo diplomas suteikia viltį sukurti svaiginančią karjerą tiems, kurių akademiniai rezultatai žemesni jau nuo pat mokyklos lai­kų, universitetai ir kolegijos buvo paprašyti nu­statyti minimalų konkursinį balą, kurio ne­surinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Tokį kokybinį atrankos rėtį dar labiau su­tankino kitas Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) reikalavimas: išlaikyti du kalbų – lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos – eg­zaminus.

Aukštųjų mokyklų galvos principingai pritarė visoms šioms priemonėms, sutardamos, kad pagerinti studijų kokybę – būtina, o ši reika­la­vimų kartelė kaip tik ir yra žingsnis tikslo link. Tačiau iš kilnių siekių ir idėjinių pareiškimų išė­jo šnipštas.

Pagal šiųmečius reikalavimus, valstybinius lie­tuvių ir užsienio kalbos egzaminus privalėjo bū­ti išlaikę absoliučiai visi (100 proc.) universi­tetų pirmakursiai, kurie buvo pakviesti studijuoti valstybės lėšomis. Bet juos buvo išlaikę 99,45 proc. O jei priskaičiuotume už mokslą mo­­kan­čius pirmakursius – ketvirtadalis praslydo be jų. Kolegijų sektoriuje šiuos du egzaminus apskritai laikė ir išlaikė tik ketvirtadalis mo­kančių už mokslą pirmakursių.

Visos aukštosios mokyklos, atrodytų, turėtų veikti pagal tas pačias taisykles, tačiau didžioji da­lis jų pasirinko savo žaidimo sąlygas – minimalaus balo netaikė arba nesilaikė deklaruoto, priėmė nelaikiusių jokio valstybinio egzamino pir­makursių. Pavyzdžiui, atsirado universitetas, kuris savo minimaliu reikalavimu perspjovė net kolegijų „ambicijas“ – pakvietė studijuo­ti jaunuolį, turintį 0,42 konkursinio balo.

„Priėjome ribą, kai reikia galvoti apie vienodą konkursinį balą stojant tiek į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas studijų vietas, kad neliktų landų, leidžiančių aukštosioms mokykloms manipuliuoti stojamuoju balu“, – įsitikinęs V.Stundys.

Pirmame etape dvi kolegijos – Marijam­po­lės ir Žemaitijos į valstybės finansuojamą vietą pa­kvietė studijuoti kandidatus su 0,83 ir 0,92 balo!

Universitetuose tokių žemų balų valstybės fi­nansuojamose studijų vietose nebuvo, bet jie at­sigriebė kviesdami studijuoti už mokslą mo­kan­čius studentus su itin žemais balais: 0,34 (pri­­va­tus Europos humanitarinis universitetas), 0,42 (Mykolo Romerio universitetas), 0,63 (Šiaulių universitetas). Kalbant apie mo­kamas studijų vietas kolegijose lengviau būtų iš­vardyti tas, ku­rios pakvietė studijuoti bent su vie­neto konkursiniu balu: Kauno kolegija, Pa­ne­vėžio ko­legija, Šiaulių valstybinė kolegija, Vil­niaus ko­legija.

Kai aukštosios mokyklos, ruošdamosi 2015 m. studentų priėmimui, ŠMM pateikė savo nu­sta­­tytus konkursinius balus, kolegijų „iškelta“ kar­telė buvo žemesnė. Didžioji dalis jų nustatė sim­­bolinį konkursinį balą – 0,8, kelios viršijo ba­lą, o privačios jo iš viso netaikė.

Nors mažesni kolegijų reikalavimai neva pa­teisinami, nes jos teikia profesinio bakalauro laips­nį ir labiau orientuojasi į praktinį mo­ky­m­ą, nuo 2007 m. iš profesinių mokyklų kilusios ko­legijos suteikia aukštąjį neuniversitetinį išsila­vinimą. Todėl Lietuvos universitetų rektorių kon­ferencija (LURK) dar 2013 m. svarstant apie minimalų konkursinį balą ŠMM rekomenda­vo, kad jį turi taikyti ir kolegijos. Juk jei jo pra­šytų tik universitetai, jaunuoliai eitų į kolegi­jas – ten, kur jo nereikia arba už­tenka mažesnio. Diplomas juk toks pat – aukštojo išsilavini­mo.

Panašiai ir atsitiko: po šių metų priėmimo ma­tyti, kad pagal reikalavimus ir priimtųjų ba­lus Vilniaus ir Kauno kolegijos dar gali pasipui­kuoti prieš kai kuriuos silpnesnius universitetus.

Štai Seimo narys V.Stundys pripažįsta kolegijų specifiką – praktinį rengimą, tačiau patvirti­na, kad tai ne pretekstas negarantuoti kokybės. Priešingu atveju konkrečios kolegijos galėtų grįžti į pradžią ir tapti profesinėmis mokyklomis.

„Žinoma, universitetų ir kolegijų misija skirtinga, tačiau negali būti taip, kaip girdime viešojoje erdvėje, kad kolegija pagal savo teikiamą pa­­slaugą nelabai kuo skiriasi nuo profesinės mo­kyklos. Kai kalbame apie optimizavimo po­reikį, turime ieškoti ribos, kuo universite­tas skiriasi nuo kolegijos, kuo – kolegija nuo pro­fe­sinės mokyklos. Jei kažkur tos kokybės ri­bos yra ištirpusios, reikia priimti ryžtingus spre­n­dimus. Nemanau, jog kolegijoms reikalavi­mai turi būti nuleisti taip žemai, kad jų kokybės standartai neatitiktų europinių“, – komentuoja V.Stundys.

Prioritetai – valgyklos remontas ir reforma

Nors mažėjant studentų skaičiui universitetų „mirtininkų“ sąrašai sudarinėjami jau kelerius metus, kai kurių aukštųjų mokyklų veikla įvertinta neigiamai, aukštųjų mokyklų tinklas nesitraukia. Simboliška, bet apie bendradarbiavimo ar jungimosi formas kalba tie universitetai, ku­rie Lietuvos rinkoje yra stipriausi ir pagal tiek, kiek geriausių pirmakursių pas juos at­si­nešė valstybės krepšelius, patrauklūs ga­biau­siems studentams.

„Veido“ kalbinti pašnekovai aukštųjų mo­kyk­lų jungimosi „iš apačios“ idėją vertina skeptiškai, sakydami, kad reorganizuoti išvešėjusio jų tinklo neįmanoma be politinės valios. Juk da­bar aukštosios mokyklos dar gali manipuliuo­ti pri­imdamos studentus į valstybės nefinan­suojamas studijų vietas arba gauti paramą skirstant tikslinio finansavimo studijų vietas ar kitas lėšas.

Štai, pavyzdžiui, Vyriausybės investicijų programoje 2016 m. 1,3 mln. eurų numatoma skirti 500 vietų Lietuvos edukologijos universiteto valgyklos rekonstravimui į biblioteką-valgyklą. Beje, šis universitetas per 2015 m. priėmi­mą sulaukė 8 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai. Smulkmena, bet svarbi: šio universiteto veikla vieną kartą jau įvertinta neigiamai.

„Išgyvenimo klausimo ribą priėjusios aukštosios mokyklos bando kapstytis pačios ir ieškoti įvairiausių protekcijų. Kad ir šiųmetis tikslinių studijų vietų paskirstymas: matyti, jog pabarstoma po kelias vietas, kad kažkuri aukštoji mokykla dar gautų pinigų ir galėtų gyvuoti. Bet tai nėra sisteminis požiūris, tad prieiname iki juokingų dalykų, kai kažkuris universitetas gauna vieną tikslinę studijų vietą arba sporto tre­nerių rengimo programai skiriama daug tiks­­linio finansavimo vietų, lyg tai būtų di­džiau­­sia valstybės problema. Taigi, kai pasikaps­­tai giliau, supranti, jog tai finansinė injekcija X universitetui, kad jis dar kiek pasilaikytų. Bet sisteminio sprendimo nėra, ir regioniniai, mažieji universitetai balansuoja ties išlikimo riba“, – komentuoja V.Stundys.

Parlamentaras neabejoja, kad atėjo laikas nuo svarstymo apie aukštųjų mokyklų tinklo per­tvarką – išteklių konsolidavimą, infrastruktū­ros mažinimą – pereiti prie darbų.

V.Stundys beria liūdną statistiką: Lietuvoje net 20 proc. aukštajam mokslui skiriamų pinigų iš tikrųjų reikalingi infrastruktūrai išlaikyti, o Europoje ši dalis siekia tik 7 proc. Kitaip ta­riant, už menių šildymą mokama studijų kokybės sąskaita. Dar kitas skirtumas, palyginti su Eu­ropos šalimis, yra aukštųjų mokyklų skaičius: Lie­tu­vo­je milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – 4,6 aukštosios mokyklos.

„Pagal šį skirtumą atrodo, kad valstybė yra la­bai turtinga, išlaikydama tokį tinklą. Bet pa­saulis juk eina universitetų koncentracijos, op­ti­mizavimo keliu. Suvokiama, kad išbarstyti ir frag­­mentuoti mokslo ir studijų centrai neduoda to­kio rezultato, kokį gali duoti stambūs, koo­­pe­ra­­ciniais ryšiais susiję centrai. Mes trypčio­ja­me vie­toje ir neturime mechanizmo“, – tei­gia Sei­mo Švietimo, mokslo ir kultūros ko­miteto atstovas.

Nors daug vilčių, kad valstybė pagaliau susitars su aukštosiomis mokyklomis ir šios nustos savivaliauti, galbūt net pradės jungtis, siejama su nauja Švietimo ir mokslo įstatymo redakcija, V.Stundys jos galiomis abejoja: „Įstatymo projekte bandoma siūlyti sudaryti sutartis su aukštosiomis mokyklomis, ir jei aukštosios mokyklos jas gerai vykdys, numatytas 5 proc. papildomų pajamų skatinimo mechanizmas. Tai tuščias reikalas. Tikriausiai aukštosios mokyklos ir toliau nematys jokių paskatų tai daryti. Ma­to­me, jog keli universitetai bando ieškoti kooperacijos formų, tačiau reikalinga politinė valia, paskatų sistema ir, aišku, griežtesni reikalavimai studijų kokybei ir programoms, kad nebūtų landų, kurių šiandien, akivaizdu, yra.“

Parlamentaras primena 2009-uosius, kai įvyko garsioji aukštojo mokslo reforma, tada buvo skubama, tačiau tuometis Studijų ir mokslo įstatymas laikytas pokyčių startu. Po šešerių metų, kai yra duomenų bazė, analizės ir išvados, V.Studžio žodžiais, reikia kitų žingsnių. O štai naujas įstatymo projektas – ne žings­­nis į priekį, o kapstymasis vietoje. V.Stun­dys sako, kad jame nėra naujo požiūrio į mokslo ir studijų sektoriaus veiklą, plėtrą, visai neatsižvelgiama į naujus iššūkius, į kuriuos atsakyti turi ir valstybė, ir aukštosios mokyklos.

„Reikalinga visiškai nauja koncepcija, ku­rio­je būtų galvojama apie tolesnį sektoriaus vys­tymąsi, kad turėtume potencialą, kuris leistų konkuruoti Europoje ir pasaulyje“, – įsitikinęs V.Stundys.

Kitas iššūkis, dar labiau apsunkinantis taip laukiamą, bet atidedamą reformą, yra bendrojo ugdymo, kurio nuo aukštojo mokslo atskirti ne­galima, pokyčiai. Šiųmetis stojimas parodė, kad metiniai abiturientų įvertinimai kardinaliai skiriasi nuo valstybinių brandos egzaminų įvertinimų. Be to, aukštojo mokslo finansavimo „krepšelinė“ sistema, sukurianti daug pro­blemų, esti jau mokyklose, kur, siekiant išlaikyti analogišką mokinio krepšelį, iki pat abitūros egzaminų laikomi tie mokiniai, kurie brandos atestatą galėtų įgyti ir profesinėje mokykloje.

„Nuo bendrojo ugdymo iki specialistų pa­rengimo visa sistema turi veikti kaip laikrodis. O dabar matome disproporcijas pereinant iš vieno ugdymo lygio į kitą“, – tvirtina V.Stun­dys.

Ekonomistas R.Grajauskas sako, kad siekda­mi išgyventi universitetai ilgiau nebegali ma­žinti kokybės reikalavimų – sistemą verkiant reikia reformuoti: „Švietimo sistema turi būti kitas didelis temų blokas, apie kurį kitas premjeras galvotų kasdien. Dabartinis premjeras turėjo keletą svarbiausių temų – euro įvedimą, energetinę nepriklausomybę. Kito Vy­riausybės vadovo galvos skausmas turi būti švietimas.“

BFL

Tyrimai rodo, kad mokiniai yra pilietiškiausia visuomenės dalis. Jie aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, socialinėse akcijose, nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Viktorija BALSYTĖ

Pilietiškumui mokyklose skiriamos atskiros pa­mokos. 9 ir 10 klasėse kaip dalyko mo­koma pilietiškumo pagrindų. Per is­­to­rijos pamokas aptariamos laisvės kovos, o per lietuvių literatūros pamokas mokiniai supažin­dinami su tremtinių ir partizanų menine kūryba.

11–12 klasių mokiniams mokykla gali pasiū­lyti rinktis dalykus, kurių turinys susijęs su na­cio­na­linio saugumo temomis, pavyzdžiui, krašto gy­­nyba, medijomis ir informaciniu raštingumu. Bai­giamųjų klasių mokiniai nuo 2012 m. gali rink­tis ir kartu su Krašto apsaugos ministerija pa­­­rengtą kūno kultūros modulį „Krašto gynyba“.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės Aud­ronės Pitrėnienės, šiais mokslo metais dėmesys pilietiniam ugdymui dar labiau sustiprintas – tai diktuoja šių dienų realijos. Nuo rugsėjo mokyklos socialinei pilietinei veiklai gali skirti keturis kartus daugiau valandų nei ankstesniais metais.

Švietimo ir mokslo ministerijoje baigiamas rengti tarpinstitucinis Pilietinio ir tautinio ugdymo 2016–2020 m. veiksmų planas, kuris bus pateiktas tvirtinti Vyriausybei. „Bendrai veiklai kviečiame įvairias įstaigas, organizacijas, kad pilietinis, lituanistinis ir tautinis ugdymas taptų dar veiksmingesnis“, – sako A.Pitrėnienė.

Svarbiausi – praktiniai pilietiškumo įgūdžiai

Netrukus mokykloms pristatyti planuojamas ir Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos pasirenkamojo dalyko programos projektas, skirtas 9–12 klasių mokiniams. Jį drauge su konsultantais parengęs istorijos mokytojas, Lietuvos eduko­logijos universiteto dėstytojas, Šaulių sąjungos atstovas Mindaugas Nefas įsitikinęs, kad pi­lietiškumui vien teorijos nepakanka. „Reng­da­mas šį projektą siekiu, kad mokyklos ir mokytojai galėtų rinktis pilietiškumo ugdymo modelius“, – teigia M.Nefas, pabrėždamas, kad nėra blo­go metodo, tik kartais jis gali būti naudojamas ne vietoje ir ne laiku.

Panaši situacija esą ir dėl pilietiškumo ugdymo pamokų, kokias iki šiol turime mokyklose. Nors moksleiviai, pagal apklausas, nori ir tokios temos, ir tokių pamokų, mokykloje dabar tai labai dažnai yra tarsi „antrarūšės“ pamokos, o tai neigiamai veikia ir visą pilietiškumo ugdymo procesą.

„Jei paklaustume mokinių, ką jie mano apie pilietiškumo ugdymą, jie atsakytų, kad reikia daugiau praktinės veiklos“, – pastebi M.Nefas, ku­r­io nuomone, tokia praktinė veikla turi būti gerai apgalvota ir nukreipta į pilietiško žmogaus ugdymą. O kas yra pilietiškas žmogus? Tai tas, kuris domisi visa jį supančia aplinka – aplinkosauga, kultūra ir panašiai.

Be to, labai svarbus ir dalyvavimas politiniuo­se procesuose. M.Nefas įsitikinęs, kad mo­kyklose turėtume mokytis, taip pat ir praktiškai, pasinaudoti teise dalyvauti rinkimuose, pradedant klasės seniūno, baigiant mokyklos prezidento, tarybos rinkimais. „Jei šiame lygmenyje parodytume, kad tai veikia, kad balsuoti verta, tuomet praktiniu lygmeniu su tokiu žmogumi vėliau galėtume kalbėti ir apie valstybės valdymą“, – neabejoja M.Nefas, pridurdamas, kad, be domėjimosi aplinka, dalyvavimo rinkimuose, mokykloje reikėtų ugdyti ir trečią svarbų pi­lietiškumo aspektą – dalyvavimą (bet tik ne prievarta) nevyriausybinių organizacijų veikloje.

„Pilietinės galios indeksas rodo, kad moksleivių pilietinė galia yra aukštesnė nei likusių piliečių, tačiau ta pilietinė galia krinta baigus mokyklą, o tai reiškia, kad mokykloje nesusiformavo įgūdis dalyvauti pilietinėje veikloje. O tai galėtume pakeisti tinkamai diegdami pilietiškumą mokykloje“, – neabejoja M.Nefas.

Nacionalinis saugumas – mokyklos suole

Į talką mokytojams ateina kitos įstaigos ir or­ganizacijos. 2014 m. lapkritį pasirašyta trišalė Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos šaulių sąjungos bendradarbiavimo sutartis, kurioje numatytos na­cionalinio saugumo veiklų pagrindinės kryptys: Lietuvos šaulių sąjungos veiklos plėtra mokyklose, šaulių stovyklų organizavimas.

Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas, jau­nųjų šaulių vadas atsargos kapitonas Vytautas Žy­mančius pabrėžia, kad jaunimas yra labai smal­­­sus, tik su juo reikia iš tiesų profesionaliai dirb­ti.

Pasak V.Žymančiaus, gerai, kad ugdant pilietiškumą bendradarbiauja Šaulių sąjunga, Švietimo ir mokslo bei Krašto apsaugos ministerijos. Ta­čiau net ir ugdant pilietiškumą mokyklose, anot jaunųjų šaulių vado, iki šiol dažnai trūksta profesionalumo, nes neretai šis uždavinys iš viršaus nuleidžiamas istorijos, geografijos, fizinio la­vinimo mokytojams.

Lygiai taip pat ir su šaulių būreliais: juos dažnai veda mokytojai, kurie nėra tokios veiklos pro­fesionalai, – fizikai, matematikai. Tie­sa, pa­sak V.Žymančiaus, viską bent iš da­lies kompensuo­ja jų entuziazmas, na, o kad didėtų profesio­nalumas, tokie mokytojai kviečiami į jaunųjų šaulių būrelių vadovų kursus kariuomenės mokykloje. Beje, mokytojai juose dalyvauja su di­deliu noru. Pavyzdžiui, iš 160 būrelių apie 100 mokytojų per ketverius me­tus šį kursą jau išėjo, o kai kurie net po ke­lis kartus.

Beje, V.Žymančius įsitikinęs, kad klaidingai mano tie, kurie tiki, kad vaikai į jaunųjų šaulių veik­lą įsitraukia vedami pilietiškumo. „Juos vilioja sukarinta romantika – iššūkiai, žygiai, naktiniai iš­­­gyvenimai, klubai, susitikimai su partizanais. Štai tada pamažu ir pradedamas ugdyti jauno žmo­­gaus pilietiškumas“, – kelią į pilietiškumą aiš­­­kina V.Žymančius.

Švietimo įstaigų bendradarbiavimą su Lie­tu­vos šaulių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės da­liniais, ypač Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgomis, kurios veikia visuose rajonuose, pa­brėžia ir M.Nefas. Jo nuomone, tai padėtų moks­­leiviams mokytis praktikos ir teorijos dermės. „Mokykloje mokiniai galėtų gauti pradžiamokslį apie tai, ką veikia kariai. Užsienio valstybių patirtis rodo, kad tokia praktika mokyklose vaikų yra mėgstama, jiems tai įdomu, be to, bendravimas su kariais naudingas pilietiškumo dvasiai, kritiniam mąstymui ugdyti“, – įsitikinęs pedagogas.

Kritinis mąstymas atkeliauja iš šeimos

M.Nefas kritinį mąstymą vadina viena svarbiausių pilietiškumo apraiškų ir pripažįsta, kad to­kio mąstymo įgūdžius, gebėjimą atskirti propa­gan­dą ir faktus, vaikai pirmiausia atsineša iš šei­mos. Tėvų vaidmenį M.Nefas apskritai vadina vie­­nu svarbiausių formuojantis pilietiškai as­me­nybei: „Žinoma, šeimų yra visokių, jų vertybės skiriasi. Tačiau nesutikčiau, kad egzistuoja „nu­rašytos“ šeimos. Jei bus dirbama ne tik su vai­kais, bet ir su tėvais, rezultatai gali pranokti lū­kesčius.“

Tiesa, V.Žymančius apgailestauja, kad kai ku­rie tėvai savo vaidmens iki galo dar nesuvokia: „Kai mokyklą lankė mano paties vaikai, pastebėdavau, kad į tėvų susirinkimus ateina vos keturių vaikų iš 25-ių tėvai. Tai rodė jų dėmesį vaikų ugdymui. Tačiau manau, kad situacija keičiasi, tėvai vis labiau rūpinasi ne tik tuo, ar vaikas pavalgė ir pažaidė futbolą, bet ir koks pilietis iš jo užaugs.“

M.Nefas pastebi panašias tendencijas. Jo nuomone, tėvų domėjimasis vaikų pilietiškumu di­dėja, jie ir patys tam skiria vis daugiau dėmesio, rūpinasi, kad jų atžalos nepasiklystų vertybių ir informacijos jūroje.

Moko atpažinti propagandą

Kita vertus, šeimoje išsiugdytas intuityvus ži­nojimas, jausena mokykloje gali tapti konkrečiomis žiniomis.

Kritiškai vertinti žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, atpažinti propagandą nuo šių metų dalis mokyklų moksleivius moko dalyvaudamos Ug­dymo plėtotės centro ir Šiaurės ministrų ta­rybos biuro Lietuvoje projekte „Medijų ir infor­­macinio raštingumo ugdymas“. Jame dalyvaujantys 300 mokytojų susipažįsta su medijų ir in­formacinio raštingumo tematikos integravimo į ugdymo turinį galimybėmis, darbo su medijose pateikiama informacija metodika, kuri padeda ugdyti mokinių gebėjimus analizuoti spaudoje, radijuje, televizijoje, internete pateikiamą informaciją, lavina kritinį mąstymą.

Vėliau informacinio raštingumo ugdymo metodika bus diegiama ir kitose švietimo įstaigose.

Rengiama ir artimiausiu metu bus paskelbta metodinė priemonė, skirta ugdymui 9–12 klasėse: kaip atpažinti medijose skleidžiamą klaidingą informaciją ar atskirų grupių interesus, su­vokti mechanizmus, lemiančius medijų turinį.

Vien spalio mėnesį vyks 12 seminarų, skirtų projekte dalyvaujančių mokyklų atstovams.

Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojas Ričardas Totoraitis pastebi, kad pilietiškumo ugdymo galimybės mokykloje nuolat di­d­ėja, šios srities plėtrai pastaraisiais metais skir­ta nemažai lėšų. „Pastebėčiau tendenciją, kad pilietinis švietimas labiau suprantamas kaip neformali, popamokinė projektinė veikla, o dė­mesys pi­lietiškumo ugdymo pamokoms nepakankamas. Manyčiau, jog reikėtų mažinti, trumpinti mo­kyklinį istorijos kursą, dalį jo pakeičiant pilietiniu švietimu, kad moksleiviai turėtų daugiau ga­limybių pasirengti gyventi šiuolaikinėje visuomenėje ir geriau suvokti šių dienų vi­suo­me­ninius procesus, o ne tik analizuoti pra­eities faktus“, – įsitikinęs R.Totoraitis, kurio nuo­mone, būtent į tai orientuotas ir Ugdymo plėtotės centro vykdomas Medijų raštingumo projektas.

Juk tai, kad šiuolaikiniai vaikai yra apsupti di­džiulio informacijos srauto ir nuolat naudojasi įvairiomis medijomis, dar nereiškia, kad jie geba sau­goti savo asmeninius duomenis viešojoje er­d­­vėje, naudotis legaliais, patikimais medijų ir in­­formacijos šaltiniais, kritiškai juos vertinti ir etiš­­kai bendrauti internete, o svarbiausia – atsispirti manipuliacijoms, atpažinti propagandos elementus žiniasklaidos pateikiamoje informacijoje.

Kartu, pasak R.Totoraičio, medijos suteikia puikių galimybių aktyviai dalyvauti demokratiniuose judėjimuose, reikšti savo pilietines nuostatas: „Medijų ir informacinio raštingumo ug­dymas yra būtinas ne tik norint padėti savarankiškai apsisaugoti nuo kylančių grėsmių – jis ir suteikia galimybių ugdyti sąmoningą, kūrybingą pilietinę visuomenę.“

Mokinių pilietiškumo ugdymo projektai, ku­riuos organizuoja nevyriausybinės organizacijos, verslo ir kultūros atstovai, buvo finansuojami ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Res­pub­likos biudžeto lėšomis.

Švietimas. Vieni maištauja iš nuobodulio, kiti – nes tokia jų prigimtis, treti tiesiog negali taikstytis su neteisybe. Prie kurių priskirtume tris jaunuomenės atstovus: būsimą filosofę Justę Keturakyte, būsimą verslininką Edviną Radvilą ir būsimą lektorių Luką Benevičių?

Laimei, mūsų švietimo sistemos krumpliaračiai jų nesutraiškė, bet atvirkščiai – užgrūdino naujiems iššūkiams. Jų gyvenimo patirtis dar labai trumpa, bet savaip įspūdinga.

Edvinas Radvilas, 21 metų VDU studentas, smulkaus verslo įkūrėjas, visuomenininkas. Prieš metus baigė Kauno „Vyturio“ katalikišką vidurinę mokyklą, kurioje su draugais buvo įkūręs mokinių mokomąją bendrovę (MMB) „Amigos“. Ekonomikos pamokose dėstoma rinkos ekonomika ir mokinių bendrovių atsiradimas Lietuvoje – neabejotinai pozityvus dalykas. Bet šiuo atveju Edvinas gavo kur kas skaudesnę pamoką, iš kurios bando semtis patirties, optimizmo. O silpnesnis turbūt būtų palūžęs ir ne tik kad daugiau jokių verslų nenorėtų, bet kažin ar iš viso žmonėmis tikėtų. „Aš įveikiau, nebijok kovoti“ – knygą apie patyčias mūsų šalyje, bene vienintelį tokio pobūdžio leidinį Lietuvoje, išleido Edvino komanda. Ta pati frazė puikiai atskleidžia vaikino nuostatas.

Šios knygos atsiradimas glaudžiai siejasi su Edvino gyvenimu. Vaikinas su šeima septynerius metus gyveno Ispanijoje, nemokėjo lietuviškai, tad atvykęs į Lietuvą pateko ne į šeštą, bet į penktą klasę. Mokykla iš pradžių jam atrodė visai gera, mokytojai padėjo taisyti kalbos spragas. Mokinys mėgo vesti renginius, nebijojo išsiskirti, savaip atrodyti, kalbėti… Bet čia viskas buvo kitaip nei Ispanijoje, jam teko nuolat kovoti dėl savęs. „Patyriau daug visokio pobūdžio patyčių: replikų, įžeidinėjimų, batų slėpimo. Kai prie ko nors prieidavau pasikalbėti, sakydavo: „Ką, neturi su kuo bendrauti, kad pas mane atėjai?“ Buvau lengvas grobis. Nebuvo jokio noro eiti į mokyklą“, – lieja nuoskaudą Edvinas.

Jis prisipažįsta suaugusiems neišdrįsęs pasakoti apie patyčias, tad nei pedagogai, nei tėvai nieko nežinojo. Kasmetinė apklausa internetu, mokyklos koridoriuje kabantis didžiulis prevencinės patyčių programos „Olweus“ plakatas, kažkuo užsiėmusi psichologė – viso labo fasado puošmenos.

Tapęs mokyklos parlamento pirmininku ir pastebėjęs daugiau problemų, jis ėmė lankyti mokinių organizacijas, domėtis kitų patirtimi ir suprato, kad gali padėti kitiems. Dešimtoje klasėje jam kilo mintis sukurti MMB ir išleisti knygą apie realias jaunimo istorijas, daugiausia patyčių tema. Tikėjo, kad tokio leidinio labai reikia, juolab kad lietuviško analogo nerado. Tad vienuoliktoje klasėje su draugais ieškojo ir rinko istorijas, stebėjosi ir džiaugėsi paauglių atvirumu. Ir nesvarbu, kas rašė – beraščiai ar raštingi, nusivylę meile ar draugyste, patyrę tėvų, mokytojų ar bendraamžių patyčias, smurtą, – tai buvo tikros, neišgalvotos, sukrečiančios istorijos su psichologų komentarais, sugulusios į knygą „Aš įveikiau, nebijok kovoti“.

Deja, net ir išleidus knygą patyčios iš atkaklaus vaikino gyvenimo nepasitraukė. Tik jos kilo iš tų, iš kurių mažiausiai tikėtasi. Pasak vaikino, mokykla knygos kūrimo procesu beveik nesidomėjo, nemotyvavo nei sėkmės linkėjo, gailėjo net kabineto mokiniams, nors apie tūkstantį litų atseikėjo. Tiesa, nei šių pinigų, nei Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus skirtų 500 Lt leidybai nebūtų užtekę, bet Edvino vadovaujamai MMB „Amigos“ nusišypsojo sėkmė. Svarbiame verslumą skatinančiame DNB banko konkurse laimėti 10 tūkst. Lt paspartino knygos atsiradimą. Na, tuomet užvirė: kas dirbo, kas nedirbo, bet visa mokyklos administracija įsiamžino knygos puslapiuose. Mokinių buvo prašoma kuo daugiau reklamuoti 1200 egzempliorių tiražu išleistą leidinį.

Bet didžiausiu akibrokštu E.Radvilui tapo pareiškimas, kad knygos autorių teisės priklauso mokyklai, o jų pardavinėti (kaip planavo autoriai) negalima, nes mokykla yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga! Kai kurie pedagogai buvo itin aršūs. Edvinas buvo siuntinėjamas nuo vienų pas kitus – nervai, ašaros, vaistai, nepasitenkinimas… Šiaip ne taip išsikovojęs 300 knygų, vaikinas už akių buvo išvadintas vagimi. Kliuvo ir Edvino broliui Modestui („Ar tavo brolis įsivaizduoja esą rašytojas?“), ir kitiems, ginantiems Edvino nuopelnus. Didelės katalikiškos mokyklos bendruomenė buvo labai nekatalikiškai suskaldyta.

Edvinas ir jį palaikantys draugai, paklausti, ar mokyklose mokinių balsas apskritai girdimas, ar yra demokratija, vieningai atsako: ne! Ir pasakoja apie didžiulį psichologinį spaudimą dėl egzaminų, dėl mokyklos reitingų, dėl dvejopų standartų, dėl paprasčiausių prašymų, pvz., perkelti bandomąjį egzaminą.

„Aš visuomet po matematikos pamokų verkdavau. Yra mokytojų, kurie aiškiai nemėgsta mokinių, atvirai tyčiojasi iš jų, užrakina duris, verčia rinktis kitas disciplinas, – protu nesuvokiamus reiškinius vardija Agnė. – Labai nemalonu, bet ir tarp mokytojų tarpsta dideli nesutarimai, apkalbos. Dalis pedagogų prie tėvų maloniai kalba, o ant vaikų kad rėkia… Kiti dažniausiai mokiniams neturi laiko, po posėdžius laksto.“

„Žinoma, ir po mokyklos baigimo bandžiau kovoti, kažkaip įrodyti savo teises, bet mokykla jau laiko mane svetimu… Man tų pinigų nereikia – tiesiog skaudu: juk garsinau mokyklą, o ar kur skambėjo mano vardas? Kas iš tiesų slypi po katalikiškos mokyklos iškaba? – retoriškai klausia šiuo metu jau studentas Edvinas. – Maniau, kad tik su manimi negerai pasielgė, bet kai aprašiau šią istoriją feisbuke, atsirado ir daugiau tokių kaip aš, panašiai nukentėjusių. Dabar studijuoju rinkodaros vadybą, turiu firmą ir verslas mane „veža“. Tikiuosi išleisti antrą knygos dalį, jau radau rėmėjų.“

Pamokanti istorija. Tiktai ko iš jos išmoko E.Radvilas ir ko – mokykla?

Justė Keturakytė, Kauno rajono Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientė. Patyrusi psichologinį spaudimą bei emocinį alkį mokykloje ir namuose, ji negali nuolankiai taikstytis su negerovėmis ir netapo pasyvi kaip daugelis bendraamžių. Merginos saviraiškos paieškos išsilieja jos itin brandžiais straipsniais ir pranešimais švietimo tema „Kultūros baruose“, „Šiaurės Atėnuose“, o šią vasarą, atstovaudama Lietuvos mokiniams, ji pasisakys ir „Santaroje-Šviesoje“.

Nors Justė jau bebaigianti mokyklą, jai ne vis vien, kad norima ilginti mokslo metų trukmę, apmokėti bent vieną būrelį, stiprinti prevencines programas. Visus tuos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sumanymus ji vadina darbo imitacija. O kaip galima tuo nesidomėti – juk, pasak Justės, Lietuvoje beveik visi įsitraukę į švietimą, tarpusavyje susiję: ar aš pats, ar mano vaikas esame tos sistemos dalis.

Įstojusi į Čikagos Lojolos universitetą studijuoti filosofijos, J.Keturakytė sulaukė „jaudinančio“ mokytojos palaikymo: „O, tai čia taip paprasta, turbūt kiekvienas gali“… Bet gerbiama pedagogė tikriausiai nesigilino, kiek jos mokinei reikėjo pastangų ugdytis ir siekti tikslų itin nepalankioje terpėje, vadinamoje mokykla. Kur fasadas svarbiau nei vidiniai dalykai, kur daugiau dėmesio skiriama atsiskaitymams, o ne įsigilinimui į dėstomus dalykus, kur karaliauja visagaliai reitingai ir priešiškumas kitokiems. Ir kur neįmanoma išmesti blogo mokytojo, o štai neįtikusį mokinį labai lengva „nugesinti“. Kam tie konfliktai?

„Buvau valinga, turėjau daug tikslų, dažniausiai juos įgyvendindavau. O nepasisekus užsikraudavau naujų tikslų. Tarkim, šiandien nepabėgiojau – tai ryt dvigubai tiek nubėgsiu, persivalgiau – tai ryt badausiu. Jaučiau prievartą ir nepasitenkinimą. Kai pradėjau mokytis mąstyti ir užsiimti filosofija, neatlikusi sugalvotų užduočių, nepadariusi atitinkamų veiksmų, ne naujus tikslus kūriau, o klausiau savęs, kodėl aš nenoriu daryti to, ką sugalvoju. Darnos ir santykio su savimi kūrimas – labai sudėtingas procesas. Apmąstydama savo patirtis, elgesį, pamačiau, kad dalykai ėmė keistis“, – pamena jaunoji filosofė.

Mokykloje Justė užsiaugino šarvus – dėl pedagogų kritikos svarstytas ir jos pašalinimas iš mokyklos. Ko gero, jau joks suaugęs žmogus Justės nepaveiks savo pagieža, kuri tarpsta mokykloje. Paradoksalu, bet mergina nejaučia pykčio savo mokytojams, o argumentuotai ir metodiškai (kaip daugelis pedagogų sugeba) gali vardyti daugybę situacijų, dėl kurių na niekaip liežuvis nesiverčia pavadinti šios įstaigos mokslo šventove… Vargu ar tokioje vietoje gali būti ugdomas sąmoningas savo gyvenimo valdovas.

Apie mokykloje atlikto audito užkulisius mokinė neištvėrusi parašė ironišką straipsnį, kuriame tiesiai šviesiai išdėstė, kaip mokyklos administracijos darbuotojai ragino mokinius meluoti – dėl mokytojų darbo kokybės, dėl aplinkos, dėl santykių. Mokiniai buvo primygtinai prašomi pasakoti tik apie gerąsias patirtis. Taip, mokykla akreditavosi, tapo gimnazija, pakeitė iškabą. Bet ar pasikeitė pamokų kokybė, atmosfera? Apie tą dirbtinį auditą Justė papasakojo Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje. Jai buvo pareikšta: mes viską žinome, tai nieko naujo, auditas – viso labo tik formalumas.

J.Keturakytė dabartinę pedagogiką vadina dresūra. „Jei jauti savo kūną, tai mokykloje būnant jis visas įsitempia. Viena mokytoja taip trankydavo per stalą, kad aš kiekvieną kartą sudrebėdavau! Užtat man buvo nuostabu, kai ėmusi vaikščioti į paskaitas pamačiau, kad dėstytojai žiūri į mane kaip į žmogų, o mokykloje buvau pratinama prie hierarchinio pono ir vergo santykio“, – lygina ji.

Abiturientė gyvai domisi įvairiausiais čia vykstančiais reiškiniais, ieško sąsajų, ryšių, analizuoja ir nevyniodama žodžių į vatą drąsiai meta iššūkius dabartinei švietimo sistemai. Šekspyro pabrėžta skirtis tarp minties ir veiksmo jai asocijuojasi su dabartinės švietimo sistemos skirtimi tarp deklaruojamos minties ir veiksmų. Tad būsimoji filosofė nepatingėjo apsilankyti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kur jai buvo parodyta daug gražių segtuvų su programomis, planais, tikslais, bet niekas nepaaiškino, kodėl nepavyksta tų programų realizuoti. Mergina svarsto: jei realybė nesutampa su tuo, kas deklaruojama, tai kodėl neanalizuojama klaidų? Kodėl vengiama kalbėti apie neigiamas patirtis, bijoma prisiimti atsakomybę?

Justė pasisiūlė viešinti mokinių patirtis. Vietoj atsakymo Švietimo ir mokslo ministerijoje jai vėlgi buvo parodyta krūva segtuvų, kompaktinių diskų su teigiamomis mokinių istorijomis. O kaip su neigiamomis patirtimis? Pašnekovė primena dar 1989 m. Meilės Lukšienės kurtą tautinės mokyklos koncepciją ir profesorės įspėjimus apie pernelyg centralizuotą, dehumanizuotą, neugdančią jauno žmogaus šios sistemos būklę ir klausia: kas per 26 metus pasikeitė? Toje pačioje vietoje stovėti negalime – dalykai keičiasi, tad ar toli tenueita per visą šį nepriklausomybės laikotarpį?

„Taigi jungiame, pudruojame, sluoksniuojame, bet kas iš to – lavoną pleistrais klijuojame. Mokiniai, mokytojai, tėvai turėtų po truputį busti, nes abejoju, ar iš viršaus kas keisis. Mums reikia Maidano, – svarsto mokinė. – Reikia kelrodžių žvaigždžių, ir ne pavienių. Vieniši vedliai niekur neveda. Trūksta įtraukties tų žmonių, kurie geba mąstyti, kurti ir burti kitus, tokių kaip Gintautas Mažeikis, Algis Mickūnas, kiti inteligentai. Tiesa, net ir dabar jų balsas kai kur nutildomas, ir žiniasklaidoje nėra skaidrumo.“

J.Keturakytė tvirtina iš Lietuvos išvykstanti studijuoti, nes norinti pamatyti, kaip yra kitur. Pati yra įsitikinusi, kad kuo toliau, tuo tvirtesnė jaučiasi ir tuo mažiau reikia save įrodinėti.

22 metų Lukas Benevičius baigė Vilniaus „Saulės“ privačią gimnaziją. Dirba etikos mokytoju privačioje mokykloje „Saulės gojus“. Yra VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ steigėjas, su komanda organizuojantis įvairius inovatyvius mokymus, susijusius su komandų darbo stiprinimu, pokyčių švietimo srities bei verslo organizacijose diegimu. Lukas taip pat yra nuo rugpjūčio mėnesio pradedamo projekto „Mokytojų mokykla“ vienas vadovų ir mokymų bei programos koordinatorių.

Kodėl strėles nukrypo būtent į pedagogų rengimą? Nejau ryžtamasi konkuruoti su madingai kritikuojamu, bet vis dėlto biudžeto išlaikomu Lietuvos edukologijos universitetu? Ar su kita įsibėgėjusia, bankų remiama programa „Renkuosi mokyti“? Ir apskritai ar visuomeninės arba kitokios organizacijos gali imtis tokio atsakingo vaidmens?

„Yra įvairių nevyriausybinių organizacijų. Man pačiam priimtinesnis VšĮ pavadinimas – ne pelno siekiančios organizacijos, – tikina aktyvistas. – Dalis jų sąmoningai siekia atliepti ar parodyti, kad nacionaliniu ar regioniniu mastu yra poreikis to, ką jos daro. Finansavimo siekia pritaikydamos savo idėjas prie konkurso reikalavimų. Kita dalis organizacijų kuria idėjas, projektus pagal paskelbtus konkursus. Manau, kad nevyriausybinių organizacijų darbą reikėtų stiprinti, jeigu tai yra organizacijos, veikiančios daugiau nei dvejus metus. O iki dvejų metų reikalinga valstybės pagalba – konsultacijos, lankstumas ir pan.“

Projekto „Mokytojų mokykla“ autoriai mano, kad viena didžiausių Lietuvos švietimo sistemos spragų yra pedagogų rengimas bei kritęs šios profesijos prestižas. Taip pat vertinimo sistemos ir švietimo strategijos neatitikimas, negebėjimas bendradarbiauti tarp organizacijų, lankstesnių projektų ir veiklų. Kiekvienam iššūkiui L.Benevičius galėtų pateikti konkrečių pasiūlymų ir netgi tam tikrą formulę.

Mokyklinis laikotarpis buvo didelis iššūkis Luko entuziastingam nusiteikimui veikti, o paskutiniais metais – ir norui kurti realią pridėtinę vertę sau bei visuomenei. Bet vaikinas išmoko laviruoti tarp taisyklių, nustatytų be jokio demokratiškumo ir neatsižvelgiant į esamą jų mokyklos, klasės poreikį. Būtent skirtingi mokytojai ir skirtingi jų požiūriai sustiprino įvairias besiformuojančio mokinio savybes.

„Ypač prie to prisidėjo privačioje mokykloje dirbantys mokytojai, kurie galėjo ir skyrė daugiau dėmesio man, kaip asmenybei. Tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose mokytojai elgėsi žmoniškai, tik retkarčiais dėl laiko trūkumo nebuvo įsiklausoma ir tuomet man ar klasės draugams klijuojamos etiketės. Iš tikrųjų mokytojai yra labai apriboti laiko atžvilgiu: pamokų, pertraukų metu turi suspėti ir dalyką išmokyti, ir įsijausti į mokinį. Didelis iššūkis tai padaryti per kelias pamokas, kurios išmėtytos per savaitę ir trunka tik po 45 minutes“, – teisina pedagogus vaikinas ir tikina tikrai sutikęs mokytojų šviesuolių. Tokių, kurie skiria daugiau laiko, nei reikalauja formalumai. Tokių, kurie moko savo pavyzdžiu. Tokių, kurie įkvepia ir suteikia erdvės pasireikšti kiekvienam. Iš jų sako išmokęs pakantumo, įsiklausymo, pagarbos, pilietiškumo, atsakomybės, kūrybiškumo.

Į klausimą, kada jis pajuto savyje pedagogo gyslelę, vaikinas tiesiai šviesiai atsako, kad mokykloje, kurioje jam patiko mokytis ir kurioje jautė džiaugsmą bei prasmę: „Tai tarsi veidrodžio efektas: jeigu yra mokytojų, kurie yra pavyzdžiai ir tuo, ko moko, ir savo asmenybe, tuomet gebi save įsivaizduoti mokytojo vietoje.“

Jaunojo lektoriaus ir jo komandos sukurtas projektas „Mokytojų mokykla“ – tai dvejų metų asmeninė ir profesinė mokymosi kelionė, kurioje studentai mokysis su mokyklų vadovais ir mokytojais. Ši programa unikali ne tik patirtiniais programos elementais, bet ir pačios atrankos būdu. 20 studentų renkasi, kurioje mokykloje labiausiai norėtų save išbandyti. O direktoriai per porą etapų (elektroninės anketos pildymas ir vienos dienos susitikimas) gali išsirinkti stipriausius kandidatus, iš kurių bus laukiama konkrečių veiklų įgyvendinimo. Šie būsimi pedagogai turėtų padėti sukurti tokią mokyklą, kurioje norėtų mokytis patys. Tikimasi, kad motyvuotai parengti mokytojai bus pajėgūs priimti nūdienos švietimo iššūkius.

L.Benevičiaus nuomone, mokymas(is) vyksta visose srityse. Ir nors švietimas jį giliai įtraukė, bet palieka erdvės ir kitoms veikloms.

Jurgita Jurevičienė

Nuomonė

Mindaugas Vidugiris, lektorius, karjeros ir asmeninio tobulėjimo konsultantas, Whatansu patyriminių darnios asmenybės ugdymo stovyklų vadovas. Dvejus metus dirbęs mokykloje.

Mano pasaulyje jaunuomenės daug, bet viskas vyksta per pozityvą. O čia labai įdomu išgirsti kitokią patirtį. Justė, Edvinas, Lukas – galbūt tie pirmieji pionieriai, kurie išdrįso dalytis savo skaudžia patirtimi, išdrįso mesti iššūkius švietimui. Kol jaunuomenė nekalba, nerašo, tol traukinys važiuoja. Ir kuo daugiau tokių drąsuolių, tuo geriau. Jų viešinamos neteisybės, patyčios tarp mokinių ar tarp mokytojų – tikros. Jų jau nebeužčiaupsi. Ir negali nekreipti dėmesio.

Vedu seminarus, bet mokytojai į juos neina. Kodėl? Nes mokytojas yra statusas. Pats sau svarbus. O štai paimkite pačius stipriausius, pasaulyje pripažintus pedagogus: nė vienas jų savęs nepavadins mokytoju – tik mokiniu…

Lietuvoje viskas yra gerai, pokyčiai vyksta, tik tykiai. Matome tik tai, ką norime matyti. Jeigu į bet kurį reiškinį galima žvelgti iš šviesiosios pusės, tai taip ir reikia. Jei paklausite, kas mūsų švietimo sistemoje yra blogai, galiu išvardyti daug problemų, kas gerai – irgi daug. Bet vien kalbėjimas apie problemas jų neišsprendžia! Savo darbe, kolektyvuose šnekame apie pokyčius. Pokyčių norime, bet keistis – ne… Tai gal užtenka kalbų, imkim ir darykim – kur mūsų iššūkiai? Ir darykim tuos mažus pokyčius tarpusavy. Pradedu gal aš vienas, bet paskui, žiūrėk, penktas, šeštas prisidės. Jei tu teisingai veiksi, žmonės tikrai ateis, tik, žinoma, veikime kiekvienas savo įtakos zonoje. Turime nustoti kovoti PRIEŠ sistemą (gadinti, laužyti), imkim kovoti UŽ. Nes kai mes kovojame prieš, sistema turi puikių įrankių apsisaugoti. O kai už – nėra kaip gintis.

Mokykla, ieškodama savojo indentiteto, turėtų stiprinti bendruomeniškus, šeimyninius santykius, tapti tarsi šeima. Kad kiekvienas galėtų kovoti už saviškius. Žiūrėkite, juk privačiose ar netradicinio ugdymo įstaigose jau kitokie santykiai. Ir kai valstybinės švietimo įstaigos ims prarasti vis daugiau mokinių, tuomet vis tiek reikės keistis.

Kokia tėvų pozicija? Mes normalūs tėvai, bet nenorime nepatogių situacijų. Paklauskite bet kurio, kur norėtų matyti savo vaiką. Harvarde, Oksforde – žodžiu, kad galėtų girtis. O jeigu jis vairuotojas, pardavėja? O jeigu mano vaikas eina prieš sistemą, tai jau negalėsiu savo vaiku girtis, nes jis revoliuciją sumanė… Zombius lengva valdyti, o kaip sutramdyti spalvingą, kūrybingą asmenybę?

Jaunesni tėvai jau žino, kas dabartinėje sistemoje blogai, ir ieško alternatyvų. Negali leisti atžalos į privatų darželį ar mokyklą – patys jį įkuria. Čia jau ne rinkos, bet poreikio ekonomika. Poreikio, kad mano vaikas būtų ugdomas kitaip ir netaptų sistemos įkaitu.

Iš Justės Keturakytės pasisakymų:

„Deklaruojamas tautiškumas nepriklausomoje Lietuvoje dvelkia sovietinėmis fosilijų liekanomis, o iškilia ir gausia tautiškumo retorika pasižyminčios ugdymo programos ir strateginiai švietimo planai yra dar iš imperijos gniaužtų neišsilaisvinusių ir puolimo grėsmę jaučiančiųjų „išmislas“. Neabejotinai, čia kalbama jau apie lietuviško mentaliteto natūrą. Būtent todėl laisvę būdinga laikyti menkesne verte nei konfliktų nebuvimą. Neryžtingumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė klysti, pozityvių pasakojimų ir sėkmės istorijų vyravimas, savižudžių ir sistemos aukų dangstymas, atsakomybės neprisiėmimas atskleidžia, kad laisvė skatinama tik tada, kai ji nesukelia jokio viešo ar administracinio konflikto. Ne tik bijoma įsivertinimo, blogų pavyzdžių, tačiau vengiama ir klaidingas patirtis atskleidžiančios diskusijos viešajame diskurse. „Užpudruojami“ klystkeliai, nutylimas pralaimėjimas, sukurtos naujos, „geresnės“ programos arba prevencijos tampa pavyzdžiais, kuriais, kaip kokiomis patrankomis, atsimušinėja ir ginasi kontrargumentuojantys ponai ir ponios.“

Ištraukos iš knygos „Aš įveikiau, nebijok kovoti“:

„Neturėjau draugų, jaučiausi vieniša, neįdomi, nereikalinga, tik baisiausiai stora ir negraži. Kiekvieną dieną sulaukdavau „komplimentų“: storulė, „bačka“, panda, taip pat nuolatinio žeidžiančio juoko ir net smurto. Visiems atrodė: jeigu aš stambesnė, tai nejaučiu skausmo ir esu akmeninė… Juk kilogramai manęs neapsaugojo nei nuo fizinio, nei nuo psichologinio smurto. Verkdavau kiekvieną dieną per pertraukas, namuose, o kartais net pamokų metu. Bijodavau keltis ir eiti į mokyklą, nes iš anksto žinojau, kas manęs ten laukia.“

„Mane skriausdavo, mušdavo vyresni vaikai ar auklėtojos. Kartais trūkdavo valgyti, nes mes „per daug“ valgydavome. Mokykloje turėjau ne visas reikiamas knygas ir pratybas, už tai mokytoja ant manęs „užsisėsdavo“, net teko eiti žiemą su šlepetėmis į mokyklą… Kartais vaikų namuose auklėtojos mus vadindavo veltėdžiais ar vagimis. Nesakau, kad tokių vaikų nebuvo, – buvo. Buvo vagiančių ir bėgančių iš vaikų namų, tačiau mes ne visi tokie!“

„Niekada negalėčiau pasakyti, jog mano gyvenimas buvo lengvas. Mėginau nusižudyti. Turiu priklausomybių ir kraujuojančią širdį. Turbūt baisiausia, ką man davusi mama, – tai nevisavertiškumo jausmas. Nepasitikėjimas savimi. Nuo pat mažens man buvo sakoma, kad niekada nesusirasiu draugų, nepažinsiu meilės ir nesugebėsiu pasiekti tikslo. Man pasakė, jog aš esu klaida.“

Švietimo sambūriu „Kodėl verta keistis ir keisti?“ baigtas 2009 m. pradėtas projektas „Alternatyvusis ugdymas“, skirtas išbandyti inovatyvius ugdymo metodus modelius Lietuvoje.

Ugdymas. Kovo 20 d. švietimo sambūriu „Kodėl verta keistis ir keisti?“ buvo baigtas dar 2009 m. pradėtas dviejų etapų projektas „Alternatyvusis ugdymas“. Juo siekta didinti ugdymo įvairovę  Lietuvos mokyklose, diegiant naujus, alternatyviojo ugdymo modelius ir apskritai švietimo sistemą atveriant edukacinėms naujovėms.

Projektą inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), o vykdė ŠMM Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC) kartu su partneriu – Panevėžio rajono švietimo centru. Projektas „Alternatyvusis ugdymas“ yra „Mokyklų tobulinimo programos plius“ dalis. Per pirmąjį projekto etapą (2009–2011 m.) buvo atlikta galimybių studija, rengiami teoriniai alternatyviojo ugdymo modeliai, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programų ir pedagogų rengimo programų modulių aprašai, kuriuos antrajame projekto etape (2012–2015 m.) praktiškai išbandė bendrojo ugdymo mokyklų bendruomenės, taip pat studentai, besirengiantys tapti mokyklose dirbančiais specialistais.

Skirtingose šalies mokyklose išbandyta po vieną iš trijų parengtų alternatyviojo ugdymo modelių: mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, komunikacinis ir produktyviojo mokymosi. Šių modelių įdiegčiai atrenkant mokyklas dėmesys pirmiausia kreiptas į mokyklų komandų norą įsitraukti į naujovių diegimo procesą, į tai, kokias problemas dalyvaudamos projekte mokyklos siekia spręsti, kokių pokyčių tikisi. Atrinktos skirtingo tipo mokyklos (jaunimo, specialiosios, pagrindinės, gimnazijos), atsižvelgta ir į mokyklų teritorinį išsidėstymą – kad mokyklos ir jose diegiami modeliai būtų išbandyti tiek kaimo vietovėje, tiek mažesniame miestelyje ar mieste. Kiekvienas jų diegtas trijose skirtingose mokyklose dvejus mokslo metus (2012–2014 m.)

Kaip paaiškina projekto vadovė Simona Plienaitytė, tinklinio bendradarbiavimo modelio esmė – vaiko, tėvų, mokyklos bendruomenės ir socialinių partnerių įtraukimas į pagalbos vaikui teikimą, kuriame vaikas yra aktyvus „pagalbos pačiam sau“ proceso dalyvis. Kilus su mokiniu susijusiai problemai jam mokykloje teikiama kompleksinė (socialinė, pedagoginė, psichologinė) pagalba. Šis procesas organizuojamas vieno atsakingo specialisto – atvejo koordinatoriaus, kuris šiai užduočiai skiriamas atsižvelgiant į kilusios problemos pobūdį ir ją sprendžia pasitelkdamas įvairių sričių specialistus ir socialinius partnerius. Tinklinio bendradarbiavimo modelio komanda dirbo su šeštų ir septintų klasių mokiniais.

„Problemoms spręsti mezgami tinklai: pirmiausia – mokyklos viduje, o jei nepavyksta jos išspręsti mokyklos bendruomenės jėgomis, tai pagal tai, kokia yra problema, ieškoma atitinkamų socialinių partnerių – kuriamas išorinis pagalbos vaikui tinklas. Visą šią veiklą koordinuoja vienas specialistas, vadinamasis atvejo koordinatorius, – dėsto S.Plienaitytė. – Todėl modelis yra aiški skirtingų vaikui pagalbą teikiančių asmenų ir institucijų atsakomybės, funkcijų ir veiklos struktūra, atskleidžianti visuminį požiūrį į vaiko problemą, jos sprendimą ir pagalbos vaikui teikimą apskritai.“

Anot dr. Mildos Brėdikytės, būtų sveika pripažinti, jog nežinome, koks švietimo modelis yra geriausias ir kokios kompetencijos bus svarbiausios ateityje.

Kitose mokyklose diegto komunikacinio modelio tikslas yra padėti mokyklai spręsti jos bendruomenės nesusikalbėjimo klausimą. Modeliu siekta pagerinti komunikaciją tarp visų mokyklos bendruomenės grandžių: vaikų, tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų. Čia orientuotasi į penktokus ir septintokus.

Produktyviojo mokymosi modelio idėja yra tokia, kad tai, ką mokiniai mokosi mokykloje, glaudžiai sietųsi su realiu gyvenimu, o ne būtų atitrūkę nuo jo. Teorinio ir praktinio mokymosi dermės siekiama mokymąsi iš klasių perkeliant į tikras įmones, įstaigas, organizacijas, kuriose mokiniai mokosi dvi dienas per savaitę, įgydami praktinių įgūdžių, suprasdami, kam reikalinga matematika, užsienio kalba, fizika ar kita. Projekto metu arti pusės šimto socialiai atsakingų įmonių ir organizacijų įsitraukė į jaunimo ugdymą, suprasdamos pagalbos jaunuoliams tikslą ir jiems suteiktą galimybę išbandyti save realiose praktinėse situacijose. Produktyviojo mokymosi mokiniai (devintokai ir dešimtokai) tapo aktyvūs savo mokymosi dalyviai, įsitraukdami į jį, laipsniškai suvokę mokymosi prasmę ir jo naudą.

Projektu „Alternatyvusis ugdymas“ taip pat siekta sumažinti jaunimo ankstyvo pasitraukimo iš mokyklos problemą. Kaip rodo tyrimai, nesimokantys ar pagrindinio išsilavinimo neįgiję jaunuoliai galiausiai valstybėms „kainuoja“ labai daug, tad šio klausimo sprendimas aktualus ir Lietuvai, ir tarptautinei bendruomenei.

Nestebina, kad projekto patirtis sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. „Mūsų lietuviškos patirtys svarstomos Europos Komisijos lygmeniu ir jas galvojama siūlyti naudoti valstybėms narėms kaip pasiteisinusias. Be to, produktyviojo mokymosi modelį   rengiamasi išbandyti ir profesinio mokymo srityje“, – pabrėžia S.Plienaitytė.

Ateities mokymasis bus visai kitoks

Pasak Suomijos (šalies, kurios mokinių pasiekimai – vieni aukščiausių) švietimo eksperto, „Scoop“ kompanijos mokymosi plėtros direktoriaus Juhos Lahtineno, einama prie to, kad mokyklose ugdymas taps kur kas labiau individualizuotas ir vis daugiau įtakos formuojant mokymosi procesą turės patys mokiniai, na, o mokytojai veikiau atliks konsultantų, patarėjų vaidmenį. Jo manymu, taip pat turėtų mažėti individualaus darbo ir daugėti jo grupėse.

„Tematiškai platesnis ir problemų sprendimu pagrįstas mokymasis turėtų užimti kur kas svarbesnę vietą. Žinoma, daugės mokymosi ne mokyklose, o konkrečioms užduotims labiau tinkamose aplinkose. Bus traukiamasi nuo į mokymosi disciplinas orientuotų žinių ir vis svarbesni taps bendravimo įgūdžiai bei kompetencijos dirbti drauge. Užuot mokiusis įsimenant, bus mokomasi kuriant, sprendžiant problemas kartu su kitais. Pavienių inovatorių laikai baigiasi, jų vietą užims inovatyvi gentis“, – prognozuoja J.Lahtinenas ir priduria, kad darbdaviai, visa visuomenė irgi turėtų kur kas labiau įsipareigoti jaunuolių ugdymo atžvilgiu, nei yra dabar.

Taigi kaip viskas vyktų pritaikius produktyviojo mokymosi modelį ugdymo srityje? Be to, ar nėra pavojaus, kad, mokiniams leidus mokymosi eigą kontroliuoti patiems, galiausiai jie taip ir neįgis svarbių žinių? Pasak J.Lahtineno, problema ta, kad dažnai mokytojų pateikiamos akademinės žinios, nematant, kaip jas pritaikyti, lieka tarsi izoliuotos ir yra greitai pamirštamos. Eksperto teigimu, šią situaciją gerai nusako toks posakis: „Jei man parodysi – pamiršiu, jei mane sudominsi – galiu kažko išmokti, bet įtrauk mane, ir niekada to nepamiršiu.“ Tai yra prasmių kūrimo klausimas, o čia geriausiai tinka mokymosi ekosistemų kūrimas, kada sprendžiant pasirinktą konkrečią problemą ar aiškinantis reiškinį žingsnis po žingsnio rezgamas informacijos, jos šaltinių voratinklis. Reikalingų disciplinų žinios natūraliai įsipina į šį procesą ir, jas panaudojus praktiškai bei reflektavus rezultatus, mokiniai viską geriau įsisavina, įgyja daugiau įvairių kompetencijų.

Švietimo ekspertas J.Lahtinen įsistikinęs, kad nuo teorinio individualaus mokymosi bus einama prie tarpdisciplinio, orientuoto į konkrečių problemų sprendimą.

„Turime sau atsakyti į klausimą, ar norime, kad mūsų vaikai žinių lauke būtų turistai, nuotykių ieškotojai, ar tyrinėtojai. Pirmasis seka paskui, antrasis perskaito reikiamas knygas iš anksto, o trečiasis giliai nardo po temą. Savo vaikus noriu auginti tyrinėtojais“, – pabrėžia J.Lahtinenas.

Projekto „Alternatyvusis ugdymas“ mokslinė konsultantė produktyviajam mokymuisi, edukologijos mokslų daktarė Milda Brėdikytė antrina, kad švietimas taps laisvesnis, bus vis mažiau reguliuojama, kaip, kokiomis formomis mokiniams reikėtų mokytis. Beje, jos manymu, švietimas ne tik turės atliepti globalėjančio pasaulio aktualijas, bet ir grįš prie lokalumo idėjos, tai yra sieks spręsti tam tikras vietines problemas. Tik prieš tai turime atsikratyti tam tikrų stabdžių savo galvose, kad mokyklos pagaliau galėtų ugdyti novatorius, kuriais remsis ateities pasaulis.

„Didžiausios mūsų švietimo sistemos problemos slypi mūsų galvose – ne tik švietimo bendruomenės, bet ir visuomenės, tėvų. Tarkime, pastarieji esą visada puikiai žino, kas geriausia jų vaikui, koks turi būti mokymas, pati mokykla ir panašiai. Juk atrodo natūralu, kad daugelis tėvų stengiasi vaiką leisti į tą mokyklą, kurios mokiniai pasiekia geriausių rezultatų, kurios geriausiai parengia… Tik kam? Taip tiesiog įsodiname savo vaikus į mums įprastą, tokį, kokį mes turėjome, kelią, nors tai greitai gali tapti visiškai nesvarbu“, – įsitikinusi mokslininkė.

Jos teigimu, mūsų ugdymo sistemos sveikatai tikrai padėtų, jei bent sau pripažintume, kad tikrai nežinome, koks švietimo modelis yra geriausias, kokias svarbiausias žinias ir kokiais būdais jis turi įskiepyti mokiniams. „Galbūt po kažkiek metų jau kalbėsime visai apie kitas būtinas kompetencijas. Reikia suprasti, kad tai nėra iškalta granite, ir turime sekti pokyčių pulsą, – svarsto M.Brėdikytė. – Būtent dėl tos pačios priežasties neturėtume per daug rimtai žiūrėti ir į mokinių vertinimo sistemą, kuri vis dėlto yra orientuota į tai, kas svarbu dabar, o ne tai, kas bus ateityje.“

M.Brėdikytė primena, kad, edukologijos mokslininkų teigimu, žmogus iš prigimties yra smalsus ir nori mokytis. Vis dėlto, kai imame jį mokyti, mokymosi formos atstumia ir procesas kažkodėl tampa panašus į prievartą, tad būtina ieškoti naujų būdų.

Kadangi konkurencija tarp šalių tampa vis nuožmesnė, būtina suprasti, kad švietimo neefektyvumas gali kainuoti per brangiai. Vien tradicinis ugdymas nebegali atliepti laikmečio keliamų iššūkių ir nėra geriausias pasirinkimas visiems mokiniams, tad tampa vis svarbiau plėtoti alternatyvųjį ugdymą, kurti naujus mokymosi būdus ir apskritai keisti požiūrį į šį procesą.

Šviesos mokytojas. Humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos kūrėjo Šalvos Amonašvilio daugumai pedagogų pristatinėti nereikia. Jis žinomas, pripažintas, gerbiamas. Jo paskaitos – išminties gurkšnis, knygos – saulės spindulys.

Šalva Amonašvilis – labai malonus, švytintis žmogus, pasiryžęs nuolat bendrauti ir atsakyti į klausimus. Netgi į provokuojančius. Nors jo nuopelnų sąrašui išvardyti ir viso straipsnio nepakaktų, jis pats vis dar vaikiškai trokšta mokytis. „Mokydami mokomės patys. Argi nejaučia mūsų širdis, kad tai visatos pedagogikos dėsnis?“ –  klausia Š.Amonašvilis.

Pasak jo, visas nūdienos švietimo bėdas ir pokyčių sunkumus lemia prievarta dešimtmečiais bruktas dvasingumo ignoravimas ir autoritarizmas. Sukaupęs 60-ies metų pedagoginę novatorišką patirtį ir savo kailiu patyręs visą sovietinės ideologijos gniaužtų jėgą, Š.Amonašvilis geriau už visokius teoretikus žino, kaip išlaisvinti pedagoginį mąstymą. Jo sukurta humanistinė pedagogika aiškina, kaip žmogų išugdyti žmogumi, o ne vien tik sėkmingu rinkos dalyviu. Šios pedagogikos esmė – dvasingumas ir humanizmas plačiąja prasme, vaiko matymas širdimi.

Š.Amonašvilio kelias nebuvo lengvas. Gimė Tbilisyje 1931 m. kovo 8 d. Tėvas žuvo per karą, ir šeima gyveno labai vargingai. Mokyklą jis baigė aukso medaliu, Tbilisio valstybinio universiteto Orientalistikos fakultetą – su pagyrimu. Pedagoginę veiklą pradėjo 1951 m. Antro kurso studentas dirbo mokykloje pionierių vadovu, darbų, istorijos mokytoju. Vėliau Š.Amonašvilis dirbo J.S.Gogebašvilio vardo Pedagogikos moksliniame tyrimo institute – nuo laboranto iki direktoriaus. Nuo 1964 m. kartu su kolegomis daugelio Gruzijos rajonų mokyklose pradėjo masinį eksperimentą. Ir nors eksperimento rezultatai sulaukė plataus atgarsio visame pasaulyje, o Š.Amonašvilis tapo psichologijos mokslų daktaru, būta bandymų humanistinės pedagogikos sistemą neigti, apkaltinus ją esant „buržuazinę“.

Entuziastas turėjo svajonę savo šalyje įkurti ypatingą Vaikų valstybę su mokslo įstaigomis, sporto kompleksais, parkais, dirbtuvėmis, estetikos centrais, vaikų namais, rotuše (kur posėdžiautų jungtinis vaikų ir tėvų parlamentas). Mokinių ir mokytojų komisija jau pradėjo rengti būsimos valstybės konstituciją, vaikai dailininkai kartu su architektais jau braižė būsimų statinių eskizus. Tačiau štai koks paradoksas: papūtė pertvarkos vėjai, ir Gruzijos valdžiai neberūpėjo nei nauji ugdymo projektai, nei humanistinė pedagogika.

Š.Amonašvilio pasiekimai: SSRS pedagogikos mokslų akademijos tikrasis narys, SSRS liaudies deputatas, SSRS atstovas UNESCO, Europarlamento narys. Strasbūre skaitė ne vieną pranešimą apie švietimo būklę ir perspektyvas. 1991–1998 m. vadovavo Tbilisio S.S.Orbelianio vardo pedagoginio universiteto Pradinio ugdymo katedrai, o nuo 1998 m. iki šiol dirba Maskvos miesto pedagoginiame universitete. Yra tikrasis Rusijos švietimo akademijos narys, įsteigęs Šalvos Amonašvilio leidybos namus, kuriuose jau išleista daugiau nei 50 humanistinės pedagogikos (HP) antologijos tomų bei daugybė knygų. Yra Tarptautinio humanistinės pedagogikos centro steigėjas, įsteigęs daugiau kaip 200 HP centrų įvairios šalyse. Veikia Šalvos Amonašvilio pedagoginio meistriškumo ir socializacijos akademijos nuotolinio mokymosi tinklalapis.

Kartu su žmona ir bendražyge pedagogikos mokslų daktare a.a. Valerija Givijevna Nioradze sutelkė tarptautinę pedagogų, tėvų bei kultūros veikėjų bendruomenę svarbiems dokumentams pasirašyti.

Garbusis pedagogas su džiaugsmu stebi jo inicijuotus pokyčius įvairiose šalyse ir yra tapęs daugelio lietuvių mokytojų įkvėpėju. Tiesa, čia viskas klostosi ne taip paprastai.

Pirma, koją kiša ta pati autoritarinė pedagogika, kai mokytojas jaučiasi visažinis, visagalis ir „nepastebi“, kad aplinka toli pažengusi, mokiniai žinių semiasi internete. Ir kad pokyčiai neišvengiami.

Antra, kiti mano, kad HP idėjos tėra gražūs žodžiai, teorija, o kad tai labai svarbu įvairių dalykų mokytojams, kad gyvenimo pamokos gali būti dėstomos ir dalykų pamokose, nesusimąsto.

Trečia, yra manančiųjų, kad mokykla savaime negali būti nehumaniška, kad  humanizmo idėjos čia sklando nuo budėtojo iki kompiuterių klasės. Kam apie tai dar atskirai kalbėti?

Ketvirta, „kur jūs čia mus grąžinate į prieškario kaimą su savo meilės idėjomis, kai mes turime eiti tik į priekį pažangos ir mokslo keliu?“

Ir, žinoma, yra ta likusioji, kol kas nedidelė visuomenės dalis – mokytojai, tėvai, švietėjai, matantys dabartinės švietimo sistemos padarinius (didėjantis neraštingumas, nihilizmas, ankstyvos depresijos, agresija, smurtas, savižudybės, plintantys žalingi įpročiai ir pan.), kuriems spręsti stručio politikos tikrai nepakanka.

Pasirinkusieji HP puoselėjimo veiklos kelią vadinami gražiais – humanistinės pedagogikos riterių vardais. Ir tokių riterių Lietuvoje skaičiuojama dešimtimis. Ar jų šviesą atspindintys šarvai neįsileis tamsos šešėlių? Ar pedagogų sąžinę baksnojančios jų ietys pasieks savo tikslą?

Humanistinės pedagogikos asociacijos prezidentė Marina Korinevskaja, šios visuomeninės organizacijos valdybos narė Irena Stulpinienė ir kitos pedagogės puikiai prisimena pirmuosius HP žingsnelius Lietuvoje. Prieš keletą dešimtmečių ugnelė įsižiebė Klaipėdoje, M.Gorkio vidurinėje mokykloje, tėvų ir mokytojų pastangomis. Iš Baltijos šalių lietuviai buvo pirmieji, pasikvietę Š.Amonašvilį. Aktyviosios moterys dar nežinojo, kaip viskas klostysis vėliau: kiek seminarų, paskaitų, skaitymų teks vesti, mokyklų aplankyti, žmonių kviesti. O kiek nenuilstamai bendrauti. Kiek savo lėšomis keliauti. Kiek knygų išversti. Ir skaudžiausia – kiek patyčių ištverti… Į šviesos skleidėjas kai kur buvo žiūrima pašaipiai, atvirai tyčiojamasi. Koks dar čia Amonašvilis? Seminaras už šimtą litų?! Gal tam jūsų pensininkui tereikia užsidirbti, gal čia pinigų plovimas?

Pedagogės kantriai aiškino arogantiškiems valdininkams, kad pasaulinio lygio akademikui, profesoriui už 40 valandų seminarą bei kelionę reikėtų atlyginti…

Pats „pensininkas“ Š.Amonašvilis situaciją Lietuvoje gerai suvokė, tiesiog savo plačia širdimi pajuto ir pirmam vizitui net atšaukė vieną planuotą išvyką. Tik po to jis apsilankė Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade. Ir štai Latvijoje, nors HP sklaida čia prasidėjo vėliau, viskas klostėsi sparčiau ir sėkmingiau. Humanistinė pedagogika it didelė banga išsiliejo valstybiniu lygiu, ministerijoje, savivaldybų švietimo skyriuose. Kai neseniai Tbilisyje buvo tarptautiniai skaitymai, juose dalyvavo net 90 atstovų iš Latvijos.

Gaila, bet Lietuvoje prireikė beveik 20 metų, kol reikalai iš tiesų pajudėjo. Nuo 1998 m. Klaipėdoje įvyko trys profesoriaus seminarai, vėliau jie buvo organizuojami kas keleri metai Utenoje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Vilniuje, Kėdainiuose. O tik neseniai įvykęs susitikimas Kaune – jau dešimtasis svečio vizitas.

2002 m. lietuviai buvo pakviesti į tarptautinius HP skaitymus Maskvoje. Kodėl tai vadinama skaitymais? „Susitikimai sąmoningai nevadinami konferencijomis, seminarais, kad nebūtų mokslo prieskonio. Viskas lyg plačiau, daugiau laisvės, – komentuoja HP asociacijos valdybos narė fizikė Irena Stulpinienė. – Mes Š.Amonašvilį sutinkame ne tik šiuose skaitymuose, bet ir kitur, dėstydami savo autoriniuose seminaruose. Informacijos švietėjams dabar yra labai daug, o žmonės išbadėję dvasinių žinių. Bet ne dogmų!“

Lietuvos Humanistinės pedagogikos asociacija buvo įkurta 2009 m. ir šiuo metu vienija apie 80 narių. Judėjimas augo, atsirado asociacijos filialai Kėdainiuose, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Š.Amonašvilio seminarai įvairiuose šalies regionuose vyksta bent kartą per metus. I.Stulpinienės pastangomis į lietuvių kalbą išversti Humanistinės pedagogikos manifestas, Mokytojo garbės ir tarnystės kodeksas, knygos „Gyvenimo mokykla. Mokyklos tiesa“, „Ką be širdies suprasime“, „Skubėkite, vaikai, mokysimės skraidyti“ ir daugelis kitų Š.Amonašvilio knygų. HP sekėjų daugėja ir kai kuriose mokyklose, organizuojamos vasaros stovyklos.

Pasak I.Stulpinienės, humanizmo supratimas pedagogikoje nėra visai teisingas. Tai ne mokinių glostymas, liūliavimas ar stiklinė šypsena. Kaip sako Š.Amonašvilis, tai yra savęs ieškojimas. Dieviško prado paieška savo nedieviškame gyvenime. Savos pasaulėžiūros siekis. Dalis mokytojų to nesupranta ir plaukioja tik savo profesijos paviršiuje. Mokslas tampa dvasingas! Anksčiau mokslo dvasingumas buvo vertinamas lyg okultizmas, mistika. Jei nematerialius dalykus jau galima tirti moksliškai, ką tai rodo? Tikslieji, gamtos mokslai galėtų padėti vaikui suvokti, kad jis vienu metu gyvena ir fizinėje, ir metafizinėje realybėje. O ignoruojant gamtos dėsnius pažeidžiama harmonija.

Pašnekovų klausėme, kiek mokyklose HP praktinis taikymas priklauso nuo vadovo. Ar gali vienas HP šviesos skleidėjas nuveikti ką nors reikšminga? „Vadovas – gali. Bet vienas žmogus, jei jis eilinis mokytojas, kažin ar be kolegų pagalbos gali išjudinti visą bendruomenę. Nors jo darbas nėra beprasmis“, – įsitikinusi I.Stulpinienė.

Jos bendražygei Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorei Silvijai Baranauskienei atsakymą diktuoja praktinė patirtis. Ši švietimo įstaiga jau daugelį metų gyvena HP idėjomis ir net porą kartų po savo svetingu stogu yra organizavusi Š.Amonašvilio penkių dienų seminarus. „Vienas vadovas jau yra daug, bet nepakankamai, jei tuo dega tik jis. Dalis mokytojų turėtų judėti ta pačia linkme. Ir sveikintina, jei direktorius ne per įsakymą, o per įtikinimą sugeba siekti HP tikslų, – svarsto direktorė. – Mūsų mokyklos laikyti humanistinės pedagogikos, visuminio ugdymo pavyzdžiu tikrai negalima – dar tik esame šiame kelyje. Siekinys, kuris išdėstytas Humanistinės pedagogikos manifeste bei Mokytojo garbės ir tarnystės kodekse, yra labai aukštas, mes dar jo nesame pasiekę. Bet mes tuo tikime. Ir kai mokytojas klausia savęs, koks aš esu mokytojas, koks ateinu į pamoką ir ką aš vaikui duodu, – tai jau turi tam tikrų rezultatų.“

Direktorės nuomone, jei šalyje, regione, mokykloje nėra švietimo pokyčių poreikio, dirbtinai jo nesukursi. Tad dažnėjantys Š.Amonašvilio vizitai visuose regionuose, pilnos salės, valdininkų bei žiniasklaidos dėmesys byloja apie HP proveržį mūsų šalyje. Tiesa, vis dar gaji nuomonė (kuri po truputį keičiasi), kad humanistinės pedagogikos idealai labiau skirti pradiniam ugdymui, tad seminaruose būna daug pradinių klasių mokytojų. Bet akivaizdu, kad ši pedagogika apima visas ugdymo grandis nuo darželio iki universiteto. Dvasinės vertybės ugdomos ne tik per etiką, tikybą, menus, literatūrą, kitaip sakant – humanitarinius dalykus, bet ir per tiksliuosius mokslus.

Ar gali pokyčius ugdymo įstaigose inicijuoti tėvai? „Kodėl ne? – samprotauja S.Baranauskienė. – Sąmoningi tėvai neveda vaikų į bet kurią mokyklą. Jie domisi mokyklos kultūra, mokytojais – ir tai džiugu. Negalime tvirtinti, kad humanistinė pedagogika Lietuvoje atmetama, kad nenorima ugdyti humaniškos asmenybės… Vis dėlto tai įrašyta švietimo įstatyme, bendrosiose programose. Tik štai priešprieša: manome, kad ugdydami protingą vaiką, duodami jam dalykinių žinių kartu suteikiame dorovės. Ne, taip nėra, humanizmas savaime neatsiranda. Mes turime lygia greta ugdyti dvasines vertybes.“

Nors paprastai Š.Amonašvilis siūlo penkių dienų seminarus, susitikimų pobūdis priklauso ir nuo organizatorių bei savivaldybių požiūrio. Ne visur profesorių priima valdžia. Tad vienas pastarojo, dešimtojo, vizito organizatorių Kauno vedų kultūros centro direktorius Arūnas Katauskas džiaugiasi sėkme. „Nors ir garbaus amžiaus, tai stipri asmenybė, mylinti vaikus, norinti skleisti gėrį ir išmananti daugybę jų lavinimo aspektų, – žavisi A.Katauskas ir puikiai prisimena savo pažintį su HP riteriu 2013 m. Jaltoje: – Tuomet man buvo staigmena, kaip tokios nuostabios žinios, idėjos galėjo mus pasiekti iš sovietmečio glūdumos, kai tokie dalykai buvo draudžiami. O, pasirodo, veikė unikalios Š.Amonašvilio eksperimentinės mokyklos, kuriose skleidėsi šiluma, meilė, gerumas.“

Iš tiesų kai kurie dar sovietmečiu žinojo apie jį, bet neturėjo galimybės artimiau susidurti. Juolab jaunesni švietimo darbuotojai mažai apie jį girdėję, tad vizitų Lietuvoje organizatorius ypač džiugina jaunų mokytojų dvasingo ugdymo troškulys. Jiems netrukdo nei rusų kalbos barjeras, nei atstumai, nei kūdikis ant rankų… Jie, žinoma, jau suvokia, kad reikia ugdyti ne tik technologijomis besidominčias, bet ir plačiai bendraujančias, mąstančias, gerumą, nuoširdumą skleidžiančias asmenybes.

Pasak A.Katausko, pirmą kartą svečias oficialiai prisistatė valdžiai Kauno miesto savivaldybėje. Jo apsilankymą pagerbė Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas, daugelio miesto švietimo įstaigų vadovai, mokytojai. O Kauno pedagogų kvalifikacijos centre vykusių paskaitų išklausė apie šimtą klausytojų. Lektorių atlydėjo jo sūnus psichologas, rašytojas, socialinių mokslų kandidatas, HP vaikų darželio „Basti-Bubu“ (Tbilisis) mokslinis vadovas ir THPC prezidentas Paata Amonašvilis.

Svečiai ne tik nenuilstamai dalijosi patirtimi ir žiniomis, bet ir vedė improvizuotas matematikos pamokas penktokams. Visi galėjo stebėti, kaip derėtų vesti pamoką pagal HP principus. Žinoma, užsiėmusiems pedagogams nėra paprasta išklausyti 40 valandų seminarą, bet Š.Amonašvilis įsitikinęs, kad prabėgomis domėtis HP negerai, žinių siekti reikia nuosekliai, įsigilinus.

Ateityje planuojama vesti užsiėmimus keliais lygiais. Organizatoriai pasidžiaugė, kad  daugelį klausytojų, kaip ir tikėtasi, šios žinios sujaudino ir jie neabejotinai skleis šviesą kolegoms, bandys pasikeisti patys.

Aktualusis interviu

VEIDAS: Kuriose šalyse humanistinė pedagogika (HP) labiausiai paplitusi? Kaip šiuo atžvilgiu atrodo Lietuva?

Šalva Amonašvilis: Humanistinė pedagogika daugiau paplitusi buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose: Baltijos šalyse, Kazachstane, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Rusijoje, Kirgizijoje. Latvijoje mane net ministerija apdovanojo, tad jų daug mokytojų yra motyvuotų, telkiamos jėgos – gražu. O Lietuvoje – gal ir galima kažką kitaip organizuoti, bet viskas yra normalu. Jūsų mokytojai – atsargūs, apdairūs, ilgokai galvoja, bet kai jau susidraugauja, tai visam gyvenimui. Pastebėjau, kad daugelis klausosi atidžiai, emocijų rodo nedaug. Bet tie, kurie ateina į seminarus, emociškai yra pasirengę nuo pirmos dienos. Čia juk negalima valdyti įsakymais, ir  labai džiaugiuosi, kad Kaune buvo susitikimas su valdžia.

VEIDAS: Ar lietuviškoms mokykloms HP reikėtų pritaikyti savaip?

Š.A.: Mūsų Humanistinės pedagogikos manifeste bei Mokytojo garbės ir tarnystės kodekse nieko keisti nereikia, jie universalūs. Bet jei norite HP pritaikyti savo mokykloje, kur jau susiformavusi sava istorija, kultūra, literatūra, skirtingo lygio žinios, mikroklimatas, galite laviruoti, kažką keisti. Turite jausti, kokius klausimus palikti ateičiai, kol jiems subręsite.

VEIDAS: Jei grįžtumėte į praeitį, ar savo vaikus auklėtumėte kitaip?

Š.A.: Jei turėčiau dabartinę patirtį, žinoma, elgčiausi kitaip. Tada ieškojau humanistinės pedagogikos, o dabar… dabar dar neradau, bet jau esu tame kelyje, nes ji iki galo nepažini. Kaip ta Mėlynoji paukštė: ieškai ieškai, lyg ir pačiupai, bet kažko dar trūksta. Visiems atviri pažinimo vartai. Kiekvienam savi. Paieškos gali tęstis 20, 30 metų. Jeigu dabar duotų man auklėti mažąjį Paatiką (sūnų – aut. past.), daug ką daryčiau išmintingiau, įdomiau, tobuliau.

VEIDAS: Kieno mąstymą lengviau keisti – vaiko ar suaugusiojo?

Š.A.: Vaiko. Nes jam keisti nieko nereikia: ką duodi, tą jis priima. O vyresniam ima kliudyti tradicijos, įsitikinimai, manymas, kad tik tu teisus, tokia patirtis, kuriai sunku priimti kitokią patirtį. Keisti suaugusiojo sąmonę labai sunku. Bet be sąmonės pokyčio nėra judėjimo. Jei imsiu galvoti kitaip, tai ir kitaip bendrausiu, kitaip namą statysiu, kitaip verslą plėsiu. Kitaip mąstysiu – kitokį gyvenimą kursiu. Taigi keisti mąstymą labai sunku, bet nuo to priklauso gyvenimo progresas.

VEIDAS: Ką patartumėte tiems, kurie pokyčiams neturi kantrybės ir valios?

Š.A.: Ne visi priima pokyčius. Juk žmonės skirtingi. Tikiuosi, jog tie, kurie lankosi mano seminaruose, pasiryžę pokyčiams ir suvokia, kad vienu mostu pasaulio nepakeisi. Ypač tai svarbu suprasti mokytojams, kad jie galėtų žingsniuoti po mažą žingsnelį. Paėjai, sutvirtėjai – vėl paėjai, sutvirtėjai. Reikia to siekti.

VEIDAS: Ko palinkėtumėte vaikų ugdytojams – mokytojams ir tėvams?

Š.A.: Ir tėvams, ir mokytojams, ir vaikams norėčiau duoti tris patarimus: tikėti vaiku. Tikėti, kad nuo Dievo yra tėtis, mama, mokytojas. Ir kad humanistinę pedagogiką įveiksi, kad ji ateis pas tave. Kuo netiki, tas tikrai neateis.

Ištrauka iš Humanistinės pedagogikos manifesto

Jei švietimo pasaulyje kas nors daroma ne iš meilės vaikams ir jautraus rūpesčio jais, tai viskas pavirs melu, gimdančiu blogį, viskas bus nuo piktojo.

Iš to ir bėdos.

Niekad nebuvo tokio baisaus skaičiaus valkataujančių vaikų, benamių vaikų, pamestų vaikų, vaikų nusikaltėlių – o dabar yra.

Niekad nebuvo tokio pasibaisėtino skaičiaus vaikų savižudybių, suaugusiųjų agresijos prieš vaikus atvejų – o dabar yra.

Niekad nebuvo tiek vaikų ir jaunuolių narkomanų, rūkančių, alkoholikų – o dabar yra.

Niekad pornografijos neprileisdavo prie vaikų ir šitaip nesiautėjo vaikų prostitucija –  o dabar taip yra.

Niekad nebuvo pogrindinio biznio iš prekybos vaikais – o dabar taip daroma.

Niekad nebuvo tiek fašistuojančio jaunimo, nebuvo kurstomas tautinis ir religinis jaunimo susipriešinimas – o dabar taip daroma.

Visuomenė ir masinės informavimo priemonės negailestingai teršia vaikų kalbą nešvankybėmis, keiksmažodžiais, šiurkštumu, įžūlumu, susierzinimu, nepagarba.

Širdį krūpčioti verčia kultūros stoka, beribis vaikų žiaurumas, cinizmas, tyčiojimosi iš savo tautos šventenybių.

Mums tik atrodo, kad jėgos, su kuriomis susiduriame, yra neįveikiamos. Likti nuošalėje nuo tokios realybės, kuri laužo vaikų likimus ir griauna švietimo pasaulį, mes negalime; negalime išsikelti tik vieną uždavinį: augančią kartą apginkluoti žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, o tiksliau – ruošti moksleivius valstybinių egzaminų laikymui, mokyti juos, kaip gyvenime prisitaikyti, skiepyti jiems abejotiną „konkurencingumą“. Vaikus reikia ginti nuo aplinkos agresijos, nuo tamsos jėgų pasikėsinimų.

Iš Šalvos Amonašvilio seminarų

* Humanistinė  pedagogika – jausmų pedagogika. Neturi laiko vaikams? Nereikėjo gimdyti! Būk savo vaikams prieglobsčiu.

* Rašoma „Piktas šuo“, o gal kai kur reikėtų užrašyti „Piktas suaugęs, piktas mokytojas“? Viską, kas yra blogai, žalinga, – sugalvojo suaugusieji. O vaikas juos mėgdžioja.

* Ar susimąstome apie kalbos reikšmę? Apie ką ir kaip kalbama šeimoje – tai kultūros perdavimo esmė. Tai, ką rodo TV, internetas (pamazgos, purvas), persiduoda vaikams. Iki šešerių metų formuojasi kalbos įgūdžiai. Juk vaikai nemoka atsirinkti.

* Humanistinėje pedagogikoje nėra bausmių!

* Vaiko prigimtis: žemiška, dvasinė ir aplinkos suformuota. Trejų–šešerių metų vaikai mokosi spontaniškai, aktyviai, o nuo šešerių metų – sistemingai. Visus uždavinius gali padėti spręsti tik subrendę ugdytojai, antraip atsivers bedugnė, ypač jei su vaikais iki 13–16 metų nebuvo ryšio. Jeigu užduotys neteisingai suformuotos, per daug sudėtingos, nereikia stebėtis, kad vaikas nenori jų atlikti. Tuomet reikia atidėti užduotį, permąstyti, padėti. Juk svarbiausia – ne tiek konkretūs uždaviniai, bet jėgų telkimas jiems spręsti, valia, pastabumas, mąstymas. Kitaip sakant, procesas. Neužmirškime, kad kiekvienam skirti sunkumai, išbandymai ir „raumenynas“ jiems įveikti. Kiekvieno vaiko emocinių ir fizinių jėgų ribos skirtingos. Kiekvienas yra savaip nepakartojamas, bet mokytojai turi tai atskleisti. Nereikia gabių vaikų mokyklų – padėti reikia ne tokiems gabiems!

* Santykis su mokytojais, tėvais: ugdytojas turi patikti su savo pasaulėžiūra, perduoti ją vaikams. Viskas svarbu – išvaizda, tonas, manieros. Mokytojas – nešantis šviesą. Mokytoju gali būti tik savo misiją supratęs žmogus. Jausti, matyti vaiką – to galima mokytis. Ir mokytojas gali pabūti mokiniu. Mokytojas – ne centre, ne svarbiausias. Jis tik perduodantis informaciją, tarpininkas. Ne pavaldinys, bet ir ne vadas. Su mokiniais turi būti vienas bendravimo lygis, lygiateisiškumas, dvasinis ryšys. Vaikams smalsu: jie nori viską pažinti, atskleisti, ir jei mokymosi procese jiems nenuobodu – puiku. Suaugusieji įpratę vaikus drausminti: nedaryk to, ano, neik, netriukšmauk. Jie prie tokio bendravimo būdo įpras ir patys taip elgsis.

* Kaip vaikus ruošti ateities gyvenimui, jei mes patys nežinome, kokia bus ta ateitis?

* Mokykla – kaip kopėčios, ugdymo laiptelis. Kas jos būtų be mokytojų?

Švietimas. Jei mokslo metai Lietuvoje bus ilginami, jų trukme beveik pasivysime Suomiją, kuri karūnuojam už švietimo sistemą ir mokinių pasiekimus. Ar prilygę suomiams mokslo laiku prilygsime ir rezultatais?

Pasiekimus lemia ne tik laikas, praleistas mokyklos suole, bet ugdymo trukmė apskritai: pamokos, mokslo dienos, namų darbų laikas turi įtakos mokymosi rezultatams. Pamoka yra šventas dalykas: keliskart į ją pavėlavęs mokinys nuo bendraklasio, kuris dirbti pradeda sulig skambučiu, ima atsilikti žiniomis.

Teoriškai Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose mokslai trunka iki birželio 5 d., bet praktiškai nesunku rasti mokyklų, kurios ištuštėja anksčiau: negalima triukšmauti, nes už sienos vyksta egzaminas, nėra kam vesti pamokos, nes mokytojai taiso egzamino darbus, kitas argumentas – mokiniams, „įstiklintiems“ tvankiuose kabinetuose, mokytis birželį tiesiog per karšta. Nereikia net vasaros: kai kuriose mokyklose, jei pamokų laiką sutrikdo įvairios šventės, už jas vėliau nebūtinai atidirbama. Mokykloms, kurios leidžia sau tokią laisvesnę darbotvarkę, ilgesni mokslo metai gali būti vien formalumas, nes kelios papildomos birželio dienos visų mokslo metų praradimų nekompensuotų.

Užtat kitoms ugdymo įstaigoms ilgesni mokslo metai leistų paskirstyti mokymosi krūvį, išbandyti įvairesnes ugdymo formas, pagaliau stabtelėti prie sudėtingesnių ugdymo programos dalių, o tai, tikėtina, ilgainiui turėtų įtakos ir geresniems akademiniams rezultatams. Juolab kad mokslų trukmė, nors ir ne vienintelė gerų rezultatų priežastis, poveikį jiems daro. Tiesa, mokinių pasiekimus veikia daugiau susijusių veiksnių: pamokos efektyvumas, mokslo dienos organizavimas, „minkštieji“ rodikliai – savijauta mokykloje, vidinė motyvacija ir t.t.

34 savaičių mokslo metai dabar yra vieni trumpiausių ir Lietuvos švietimo istorijoje, ir šiandieninėje Europoje, kurioje įprastai mokyklą ugdytiniai lanko 37–40 savaičių. „Euridyce“ duomenimis, ilgiausios vasaros atostogos Europos žemėlapyje trunka 12–13 savaičių, tiek jų skaičiuojama Lietuvoje, dar taip pat ilgai poilsiauja Estijos, Latvijos, Italijos, Portugalijos, Airijos, Rumunijos, Turkijos mokiniai, o štai vokiečiai, anglai ir danai mokyklos duris vasarą užveria mažiau kaip septynioms savaitėms.

Vis dėlto pritarus ilgesnių mokslo metų idėjai, kitąmet jie pailgėtų simboliškai – iki birželio 10 d., o 2017 m. jie baigtųsi pirmojo vasaros mėnesio 10 d. Nors mokslo dienos pernelyg neprailgtų, planuojama, kad ilgesni mokslo metai leistų paskirstyti mokymosi krūvį ir ramiau, „neforsuojant“ įgyvendinti numatytas ugdymo programas. Pagaliau kelios papildomos dienos mokykloje daliai šeimų būtų naudingos ir dėl socialinių sumetimų, kai vasaros dienos stovyklos neprieinamos dėl didelių kainų ar jų stygiaus regionuose.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotoja Audronė Šuminienė paaiškina, kad net simbolinis mokslo metų ilginimas savaite (2016 m. – 172, 2017 m. – 182 mokslo dienos) reikštų penkias papildomas lietuvių kalbos ir keturias matematikos pamokas. Vadinasi, pedagogai galėtų daugiau laiko skirti konkrečiai mokinio pažangai.

Kitaip tariant, pradėdamas mokslo metus, mokytojas jau galėtų planuoti, kurioms sunkiausiai įtvirtinamoms „duobėms“ užpildyti skirs daugiau laiko, nes, kaip paaiškina A.Šuminienė, kai kuriems mokinių pasiekimams, numatytiems bendrosiose ugdymo programose, praktiškai reikia daugiau laiko, nei numatyta skirti pamokose. Tiesa, papildomas pamokas, vadinamąsias valandas ugdymo poreikiams tenkinti, mokyklos gali taikyti ir dabar. Pavyzdžiui, progimnazijos dažniausiai papildomas valandas išnaudoja konsultacijoms, ilgosios gimnazijos – papildomoms lietuvių kalbos ir matematikos pamokoms. Vis dėlto tokiu atveju didesnis dėmesys skiriamas konkretiems dalykams, bet kitų mokomųjų dalykų pamokų skaičius lygia greta nedidėja.

„Galima sakyti, horizontaliai padaugėjus pamokų kiekvienai klasei, tai bus investicija į visą sistemą, o vertinant vertikaliai daugiau pamokų teks konkrečiam mokiniui. Pavyzdžiui, atėjęs į šeštą klasę vaikas po dvejų metų bus turėjęs dešimt papildomų pamokų. Tai yra investicija į to vaiko augimą, asmeninę jo pažangą. Žinoma, pokyčių per kelias savaites nesulauksime, bet pailgėjus mokslo metams, tai reiškia padidėjus pamokų skaičiui, po kelerių metų naudą tikrai pajusime“, – tvirtina ŠMM atstovė.

„Veido“ kalbinti švietimo ekspertai, sutartinai palaikantys ilgesnių mokslo metų idėją, užsimena apie ne mažiau reikalingus mokymosi turinio ir metodikos pokyčius. Esą nepaisant to, kiek laiko turėsi mokymuisi, jis nebus efektyvesnis, jei bus mokomasi ne to, ko reikia.

„Manau, laikas peržiūrėti ugdymo turinį, tačiau nežinau, kaip jį analizuoti ir keisti kuo objektyviau, kad nebūtų sureikšminami kai kurie mokomieji dalykai ir t.t. Tarkime, lituanistai visada sako, kad lietuvių kalbos mokymuisi skiriama per mažai valandų. O aš vis galvoju, kodėl niekaip negalime išmokti lietuvių kalbos, kuriai nuo pradinės mokyklos skiriama po penkias pamokas per savaitę. Matyt, problema ar priežastis susijusi ne su laiku, bet su mokymo turiniu ir metodais“, – komentuoja Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) prezidentė, Vilniaus Viršuliškių mokyklos direktorė dr. Ramutė Mečkauskienė.

Pasak jos, dalis ugdymo programų turinio apima viduriniam ugdymui pernelyg detalius dalykus arba medžiagą, kurios vėliau mokiniai nesugeba pritaikyti. Žinoma, toks ugdymas neformuoja gebėjimų, o juk kaip tik pagal gebėjimų taikymą Lietuva tarptautiniuose PISA tyrimuose „žaidžia“ vidutinėje lygoje. Direktorės manymu, šiandien kiekvienas pedagogas, užuot dėstęs teorines žinias, turėtų kurti instrumentą, kuriuo naudodamasis mokinys sugebėtų taikyti žinias ir išspręsti problemas, nes vien žinių be vargo galima pasisemti kad ir internete.

„Reikia ugdyti kompetencijas, gebėjimus ir kūrybiškumą. Kartais būdama, tarkime, biologijos pamokose, stebiuosi, kai mokytoja aiškina tokius smulkius dalykus, kurių, manau, turėtų būti mokoma universitete“, – priduria R.Mečkauskienė.

Asociacijos Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas perspėja, kad jei mokslo metai užims tik daugiau kalendorinių dienų, o mokiniai nebus sudominami vertingu turiniu ir pažangiais mokymo metodais, toks ilginimas greičiau reikš formalumą, o ne kokybės proveržį.

„Kitu atveju tai būtų pripažinimas, jog ugdymo programų apimtis yra per didelė, todėl, kad būtų įmanoma spėti jas įgyvendinti, reikia pratęsti mokslo metus. Jei kitų pokyčių, išskyrus daugiau mokslo dienų, nebus, ko gero, naudingiau iškart pripažinti, kad taikomos netinkamos priemonės ir ugdymo metodai“, – neabejoja A.Murauskas.

Viena vertus, kartu su mokslų trukme reikia koreguoti ir jų turinį, kita vertus, daugiau laiko mokymuisi leistų individualizuoti dėmesį mokiniams ir taip pagerinti asmeninę mokinio pažangą. R.Mečkauskienė sako, kad papildomas birželio dienas būtų galima išnaudoti mokiniams, kuriems sekasi prasčiau. Pagaliau, pasak jos, jei tarptautiniuose tyrimuose, kuriuose Lietuva nedemonstruoja pačių aukščiausių rezultatų, kitų dalyvių, rodančių geresnius rezultatus, mokslo metai ar pamokų laikas ilgesnis, tikėtina, tai ne atsitiktinumas, o ryšys tarp tarp laiko ir pasiekimų.

„Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, kad mūsų mokinių pasiekimai prastesni nei kitų valstybių, todėl reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. O trumpesni mokslo metai kaip tik ir gali būti viena jų, nors ir ne pagrindinė priežastis“, – svarsto LMVA prezidentė.

Vis dėlto pagal vieno iš tarptautinių tyrimų – penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatus matyti, kad mokslo metų trukmė nėra lemiamas kriterijus ar sąlyga pasiekti geriausių rezultatų. Tarkime, jei palygintume du dvidešimtukus: valstybių, kurių matematinio raštingumo (pagrindinė 2012 m. tirta sritis) pasiekimai aukščiausi, ir šalių, kuriose mokslo metai trunka ilgiausiai, sutaptų tik penkios dviejų eilių vietos. Azijos regionas pasižymi aukščiausiais pasiekimais, didžiausiu pamokų skaičiumi, net ir namų darbų ruošos trukme, tiesioginį teigiamą ryšį tarp ilgesnių mokslo metų ir geresnių rezultatų demonstruoja ir Kanada bei Australija. Vis dėlto daugumoje matematinio raštingumo pirmūnių mokslo metų trukmė panaši kaip Lietuvoje: tai Estija, Airija. Žinoma, didžiausia mįslė – Suomija, kur ir mokslo metai neprailgsta, ir mokinių pasiekimai neapkarsta.

ŠMM Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė svarsto, kad viena priežasčių, kuriomis galima įminti Suomijos paslaptį, yra didelis pamokos efektyvumas: mokiniai susikaupia ir dirba tada, kai reikia dirbti. Pasak jos, PISA tyrimo metodininkai ir analitikai, detaliai aiškindamiesi testų rezultatus, mokslo trukmę skatina matuoti ne tik kalendoriniais mokslo metais. Yra bent keli kriterijai, turintys įtakos mokinių pasiekimams: pamokos efektyvumas, arba kiek pavyksta nuveikti mokymuisi skirtu metu mokykloje, mokslo dienos trukmė ir jos organizavimas matuojant ne tik formalųjį ugdymą, pamokas, bet ir saviraiškos, neformaliojo ugdymo galimybes, galiausiai mokslo dienų trukmė per metus.

Tikimasi, kad ilgesni mokslo metai galėtų išspręsti kai kuriuos mokslo dienos organizavimo, pamokos efektyvumo klausimus. Pavyzdžiui, dabar, kai pedagogus ir mokinius itin spaudžia laikas, per kurį žūtbūt reikia išeiti ugdymo programą, tai, ko nespėjama arba kas nesuprantama konkrečiam mokiniui, lieka savarankiškai išsiaiškinti namie. Dabar Lietuvos penkiolikmečiams namų darbų ruoša, ko gero, suryja nemažai laiko, o atsiradus daugiau pamokų krūvis pamokoje ir namuose, tikėtina, pasiskirstytų tolygiau.

Pagal namų darbų ruošą namuose Lietuva rikiuojasi greta Rusijos, Kazachstano, Rumunijos. PISA duomenimis, lietuviai namų darbus ruošia kiek daugiau kaip 400 min. per savaitę. Daugiausiai laiko namų darbai užima Šanchajaus, vieno PISA lyderių, mokiniams – apie 850 min. per savaitę, Estijos penkiolikamečiai namų darbams skiria apie 420 min., Latvijos – 380 min. Na, o lyderės Suomijos mokinių laikas, praleidžiamas palinkus prie sąsiuvinių namie, ir vėl mįslė – 180 min. per savaitę, o rezultatai patys žinote kokie.

Nors Lietuvos mokiniai namų darbams skiria tikrai ne mažiausiai laiko, dar įdomesnis skirtumas tarp mergaičių ir berniukų: mokinės namų darbams skiria 8,1 val., o mokiniai – 5,3 val. per savaitę. Tokio ryškaus beveik trijųvalandų skirtumo tarp mergaičių ir berniukų nėra jokioje kitoje PISA tyrime dalyvaujančioje šalyje.

Nors apibendrintai teigti, kad mokslo metų trukmė lemia pasiekimus, negalima, iš to paties PISA tyrimo duomenų labai aiškiai matyti, kokią įtaką tiems pasiekimams daro pamokos organizavimas ar jos trukmė.

Pavyzdžiui, nė karto į pamoką nepavėlavęs mokinys matematinio raštingumo tyrime (priminsime, pagrindinė sritis, tirta 2012 m. PISA tyrime) surenka 487 taškus, o jo bendraklasis, kuris per paskutinės savaitės iki testo pavėlavo penkis kartus, – 441 tašką. „Toks statistiškai reikšmingas 46 taškų skirtumas rodo, kad vėlavęs mokinys žiniomis nuo nevėlavusiojo atsilieka daugiau nei vienais mokslo metais“, – atotrūkio reikšmę paaiškina R.Dukynaitė.

Tokia pati neigiamo augimo tendencija lydi ir praleistų pamokų skaičių. Remiantis PISA duomenimis, kuo daugiau pamokų praleidžiama, tuo prastesni rezultatai: penkias pamokas be pateisinamos priežasties praleidęs penkiolikmetis PISA tyrime surenka 416, nepraleidęs nė vienos – 490 taškų.

Kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, daugelis šalių siekia ilginti mokslo dienos trukmę arba pasiūlyti kuo įvairesnių veiklų mokykloje, kad mokinys būtų kuo užimtesnis. Čia galima paminėti ir neformalųjį ugdymą bei individualią saviraišką, kuri padeda ugdyti socialinius įgūdžius ir kompetencijas, ne vien matematikos pamokoje zubrinant Pitagoro teoremą.

Be to, individualizuoti mokslo dieną pagal kiekvieno mokinio poreikius siekiama ne tik turinio požiūriu, pasiūlant jam kuo įvairesnės veiklos, bet ir sudarant lanksčias mokymosi sąlygas pagal jo poreikius, pavyzdžiui, amžių. Kaip pasakoja R.Dukynaitė, kai kuriose JAV mokyklose paaugliai į mokyklą susirenka tik nuo trečios ar ketvirtos pamokos, nes būtent paauglystėje ankstyvą rytą būna sunkiau susikaupti, Nyderlanduose minusu laikoma, jei mokinio dienotvarkėje nėra laisvų pamokų ir t.t.

ŠMM atstovė priduria, kad mokinio užimtumo mokykloje klausimas aktualiausias paauglystėje, kai mažėja pamokos efektyvumas, nes tarptautinio skaitymo gebėjimų tyrimo PIRLS rezultatai rodo, jog pradinėse klasės pamokos efektyvumas yra vienas didžiausių, o vyresnėse klasėse jis mąžta. „Būtent tokiu metu ir reikia ilgesnių mokslo metų ar mokslo dienos“, – tvirtina R.Dukynaitė.

Nors Lietuvos mokinių įsitraukimas į neformalųjį švietimą palyginti nėra labai aktyvus, (pavyzdžiui, tik 6,7 proc. Lietuvos penkiolikmečių nurodo priklausantys matematikų klubui, o Lenkijoje, PISA tyrimo duomenimis, tokių mokinių dalis yra 20 proc.), įvairios veiklos, kuri telpa į dieną mokykloje, bet nėra vien privalomos pamokos, galima rasti ir Lietuvoje. Taip pat atsiranda mokyklų, kurios savitai organizuoja ir mokslo dieną.

Pavyzdžiui, Vilniaus „Saulės“ privačioje gimnazijoje skambutis į pirmą pamoką nuskamba 8 val. 40 min., tačiau mokytojai dirba jau nuo aštuntos valandos ir konsultuoja mokinius. Šios gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė pasakoja, kad mokykla siekia visą dieną išnaudoti kuo patrauklesnei ir naudingesnei mokiniams veiklai: laisvų pamokų metu mokiniai iš gimnazijos neišeina, nes ir joje pakanka užsiėmimų, dėl jau susiformavusios skaitymo kultūros pilnos palangės nuklotos knygomis, kurias mokiniai į rankas paima net per pertraukas, gimnazijoje veikia pagilinto ugdymo centras, kurio veikla remiasi būtent personalizacija konkrečiam vaikui. „Tačiau daugelis darbo organizavimo metodų didelėms mokykloms neprieinami, o mažose mokyklose, atvirkščiai, galima skirti kuo didžiausią dėmesį kiekvieno vaiko užimtumui ar problemoms“, – teigia I.Baranauskienė.

ŠMM atstovė A.Šuminienė pasakoja, kad dauguma šalių dėl didesnio mokinių užimtumo ir jų pasiekimų ilgina mokslo dieną. Ypač pasiekimams atsiliepia ilgos vasaros atostogos, dėl kurių žinių praranda ypač mokiniai, gyvenantys socialiai nepalankiomis sąlygomis. „Jų įgūdžiai nėra tvirti, mokiniai per vasarą pamiršta, ko išmoko, ir naujais mokslo metais reikia skirti daug laiko žinių kartojimui. Todėl mokyklose gilinamas ugdymo procesas kuriant neformalųjį švietimą: kai kur organizuojami namų darbų klubai, kad mokiniai iš socialiai nepalankių sąlygų namų darbus galėtų atlikti padedami mokytojų. Tad kai kurios šalys, mažindamos socialiai nepalankių veiksnių įtaką, ilgina ugdymo procesą“, – tvirtina  A.Šuminienė.

„Veido“ pašnekovų teigimu, ilgesnius mokslo metus būtų galima išnaudoti įvairesnei veiklai mokykloje, kuriai per mokslo metus pristinga laiko dėl privalomo išmokti turinio, formalaus ugdymo. Kita vertus, naujas, mokiniams patrauklesnes ugdymo formas, ilgesnį birželį gali lemti ir orų sąlygos. „Pagal ugdymo turinį kultūrinei veiklai numatyta iki 10 mokslo dienų, projektams – iki 30 proc. ugdymo turinio, kurį galima organizuoti kitokiais metodais. Taigi birželį bus galima nebūtinai sėdėti kabinetuose, bet paįvairinti pamokas išeinant už mokyklos ribų“, – prognozuoja LMVA vadovė R.Mečkauskienė.

Lietuvos tėvų forumo atstovas A.Murauskas neabejoja, kad ilgesnius mokslo metus būtų galima pagrįsti ugdymo formų įvairove, kurios galbūt ir mokiniams patrauklesnės, ir žinioms bei gebėjimams kurti būtų efektyvesnės, tačiau neretai dėl intensyvios privalomojo turinio programos pedagogams taikyti neįkandamos stingant laiko. „Pedagogai, lankę seminarus ir konferencijas, matę įvairių mokymo pavyzdžių, pripažįsta, kad norėtų taikyti daug gerosios patirties metodų, vykdyti projektus, išeiti su mokiniais už mokyklos sienų, tačiau nespėja, nes ugdymo programose numatyta medžiaga yra per didelė“, – komentuoja A.Murauskas.

Vis dėlto jis įsitikinęs, kad savaime įdomesnis mokymo turinys neatsiras, o daliai mokytojų, nors jų rankos ir bus laisvesnės taikyti įvairesnius ugdymo metodus, persiorientuoti bus sudėtinga. Todėl, A.Murausko manymu, būtų prasminga šį projektą atidėti dar vieniems metams ir deramai pasirengti išnaudoti jo pranašumus. Lietuvos tėvų forumo vadovo teigimu, kiekviena mokykla galėtų gauti krepšelio lėšų organizuoti pedagogų mokymams, per juos nevyriausybinės organizacijos supažindintų su pažangiais metodais, kuriuos būtų galima taikyti ilgesniais mokslo metais.

I.Baranauskienė svarsto, kad nors ilgesniais mokslo metais galima laisviau dirbti ir taikyti įdomesnius mokymo metodus, tačiau vargu ar tai pavyks padaryti ne didmiesčių ugdymo įstaigoms. „Ne visada pasiruošiame panašiems pokyčiams. Tarkime, pamatome, kas veiksminga daroma užsienyje, ir griebiamės tos patirties, tačiau kaip ją taikysime, ką veiksime per tuos ilgesnius mokslo metus, dar gerai nežinome. Vis dėlto ilginti mokslo metus reikia. Pažiūrėkime, kiek mokslo diena, mokslo metai trunka kitose valstybėse. Taigi galime su tuo nesutikti, pykti, tačiau juos ilginti teks“, – apibendrina Vilniaus „Saulės“ privačios gimnazijos direktorė.

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimas. Lietuvoje, kuri vadinama vadybininkų šalimi, šios profesijos absolventai įsidarbina visai pakenčiamai. Tikėtina, kad rezultatas būtų dar geresnis, jei patys absolventai suprastų, ko mokėsi ir į kokį darbą gali taikyti.

Iš beveik 4 tūkst. pernai šalies universitetuose ir kolegijose baigusiųjų verslo ir vadybos studijas šių metų sausio 1 d., arba praėjus pusmečiui nuo studijų baigimo, darbo galėjo neturėti apie 200 absolventų. Tai atskleidžia šalies aukštųjų mokyklų ir Lietuvos darbo biržos (LDB) „Veidui“ pateikti duomenys apie verslo, vadybos bei verslo ir vadybos studijas.

Skaičiavimai rodo, kad apie 5 proc. šias studijas baigusių bakalauro ar magistro absolventų praėjus pusmečiui po diplomo gavimo tebeieškojo darbo. Žinoma, neaišku, kokia dalis šių absolventų dirba pagal specialybę arba įgytą kvalifikaciją, nežinia ir tai, ar visi užsiregistravusieji LDB iš tikrųjų neturi darbo, kad ir nelegalaus.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo santykinai nebrangias studijas organizuoti ėmėsi įvairiausios aukštosios mokyklos, net profesinio rengimo centrai. Juk atsirado nauja profesija, jos atstovai tada vakarietiškai vadinti „menedžeriais“, naujadaru, nevartotu buvusioje santvarkoje. Ilgainiui keliems tūkstančiams žmonių kasmet įgyjant vadybos kvalifikacinį laipsnį sąvoka nuvertėjo, pasikeitė ir vadybos įvaizdis. Pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtinta, kad dalies aukštųjų mokyklų absolventai, jei nestovi prie prekystalių turgeliuose, tai dirba prekybos centrų kasose ir vadinasi pardavimo vadybininkais.

„Tai tapo savotišku priedėliu prie bet kokios veiklos, kurią atlieka kažkuris žmogus organizacijoje: pardavimo vadybininkas, finansų vadybininkas ir t.t. Taip ir yra, galima išskirti kelis vadybos lygius – nuo žemiausio lygio vadybininkų iki aukščiausio lygio vadovų, nes žmogus, turintis bent kelis pavaldinius, jau yra tam tikro statuso vadovas. Taigi visur vadybininkai – vadybininkai ten, vadybininkai šen, ir šis žodis prarado reikšmę, tapo kone keiksmažodžiu“, – apie pasikeitusį šios profesijos atstovų įvaizdį svarsto Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas doc. dr. Rimantas Stašys.

Reikia rasti vadybos sritį

Kelerius metus įvairiausiais kanalais transliuojama, kad „prigaminta“ per daug vadybininkų, teisininkų, ekonomistų, ir apskritai socialinių mokslų atstovų perprodukcija pasiekė lubas. To paneigti, aišku, negalima, todėl tokie pareiškimai turi įtakos ir valstybės finansuojamų studijų vietų mažėjimui, ir kai kurių aukštųjų mokyklų pasirinkimui perregistruoti studijų programas iš vadybos krypties į verslo kryptį arba kitaip keičiant jų pavadinimus ar formą nusikratyti neigiamo atspalvio. Tačiau AIKOS sistemoje pagal studijų kryptis – vadyba, verslas bei verslas ir vadyba galima rasti beveik pusantro šimto šių krypčių studijų programų, kurias vykdo šalies aukštosios mokyklos.

„Jei verslo vadybą baigęs žmogus neturi patirties, žinoma, tai problema, nes jis yra vienas iš tų tūkstančių verslo vadybininkų be patirties. Šią bėdą žino ne vienas vadybos studentas, taigi, manau, studentai puikiai supranta riziką baigti bakalauro, tada magistro studijas ir nesukaupti jokios darbo patirties. Na, o tada, žinoma, kaltinama darbo rinka, esą ji nesugeba priimti magistro išsilavinimą turinčių absolventų. Reikia suprasti, kad verslo vadybos magistras nebus pirminis kandidatas, nes yra jau dirbančių vadybininkų, baigusių bakalauro studijas“, – vadybininkų gausybės sunkumus darbo rinkoje patvirtina personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius.

Nors LDB prognozuoja, kad pardavimo vadybininkai ir giminiškų profesijų atstovai 2015 m. bus tarp tų daugiausiai darbo ieškančių asmenų, užsiregistravusių LDB, tarptautinės prognozės jiems brėžia šviesias perspektyvas. Pavyzdžiui, žurnalas „Forbes“, remdamasis JAV darbo statistikos biuro duomenimis, prognozuoja, kad 2010–2020 m. įvairių sričių vadybininkams atsiras daug naujų darbo vietų.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) studijų dekanė prof. dr. Viltė Auruškevičienė paaiškina, kad daugelyje šalių, taip pat ir JAV, dideli atlyginimai kelerių metų perspektyvoje prognozuojami verslo vadybos specialistams, analitikams, kurie geba dirbti su dideliais duomenų masyvais ir remdamiesi ta informacija priimti bei pagrįsti sprendimus.

„Pasaulinė patirtis yra tokia, kad žmonės renkasi verslo studijas gerose mokyklose, moka didelius pinigus už mokslus. Vadinasi, jie tikisi, kad ta investicija atsipirks. Žinoma, universitetai, atsirenkantys geriausius studentus, taikantys dideles studijų kainas, rengia specialistus ne konkrečiai funkcijai atlikti, bet platesnei – vadovavimo karjerai“, – komentuoja ISM atstovė.

„Indigruop“ vadovas tikina, kad visi vadybininkai turi žinoti, kokia jų sritis ir ką jie išmano, nes bendrosios vadybos nėra, nebent bendros pagrindinės finansų, rinkodaros, verslo administravimo žinios, vienijančios visas verslo ir vadybos krypčių studijas. Juk šių studijų absolventai gali dirbti ir pardavimo vadybininkais, ir IT projektų vadovais. Tačiau ką gali dirbti IT absolventas, yra labiau nei akivaizdu, o ką vadybos – neaišku. Kai vadybos absolventų kasmet į rinką išleidžiama labai daug, išskyrus „agro“ specialybes, kurios yra tikslinės, absolventai privalo pasirinkti vieną sritį, kurioje praktikuosis, galbūt tęs ir magistrantūros studijas. Viskas tik tam, kad išsiskirtų iš masės. Pavyzdžiui, ketvirtakursis, dirbdamas pardavimo vadybininku, greičiausiai ir baigęs mokslus judės pardavimo vadybininko kryptimi, o štai komercijos vadybininkas ilgainiui gali pasukti į rinkodarą.

Taigi, pasak K.Blaževičiaus, svarbiausia išgryninti savo sritį, nes vien vadybos – nėra. „Dažnai absolventai nurodo to paties kaip studijų pavadinimo poziciją „verslo vadybininkas“ ir ieško verslo administravimo darbo. Bet tokio darbo nėra, nes apskritai nėra tokios pozicijos. Yra pardavimo, komercijos, rinkodaros ir t.t. vadybininkai. Taigi patarčiau panagrinėti skelbimų turinį, kokių vadybininkų ieškoma“, – komentuoja personalo paieškos ir atrankos ekspertas.

Beje, iš tos masės vadybininkų, kuriems darbdaviai suteikia progą padirbėti, gana greitai išsikristalizuoja geriausi. „Reikia darbdaviui įrodyti, kurioje srityje tas vadybininkas yra geras. Nes jei jis sako esantis geras verslo vadybininkas, tada jis geras lyg ir visur“, – sako K.Blaževičius.

Pašnekovas priduria, kad masiškai vadinti vadybininkais plačią auditoriją žmonių, nežinant, ką reiškia šis terminas, imta maždaug 1998–2003 m. Iš šio laikotarpio galima kildinti ir epitetą „vadybininkų šalis“. Tada, kaip primena K.Blaževičius, atsirado pirmieji darbo skelbimų portalai ir pasipylė siūlymai užimti vadybininko pozicijas, o dabar tiesiog vadybininkų niekas neieško.

Kita vertus, bendrąją vadybą išmanantys specialistai dirba aukščiausio lygio vadovais ir styguoja didžiausių įmonių veiklą. Žinoma, tokių reikia nedaug, be to – pačių geriausių. O Lietuvoje jų trūksta. K.Blaževičius sukonkretina, kad vadybos asų ypač reikia finansų valdymo, gamybos, komercijos, IT srityse.

„Galima skaičiuoti tik antrąją vadovų kartą, kuri turi nepriklausomos Lietuvos patirtį, tačiau tokių žmonių atsiranda, jie auginami, tad tarptautinio lygio vadovų stygius yra laiko klausimas“, – pabrėžia „Indigroup“ atstovas.

Žinoma, visų savybių, būtinų geram vadybininkui, vien aukštojoje mokykloje neįgysi. Be išsilavinimo, reikia patirties ir bent B2 lygio gebėjimų komunikuoti užsienio kalba. Svarbiausia šios srities specialistams, darbo rinkos ekspertų teigimu, suprasti, kaip veikia verslas, gebėti užmegzti dialogą su aukščiausios grandies vadovais, suvokti, koks yra asmeninis tavo tikslas toje įmonėje ir kokie bendrieji įmonės siekiai.

„Trečias dalykas – komunikaciniai įgūdžiai. Kadangi vadybininkai nėra programuotojai, daug ką jų karjeroje lemia pirminis kontaktas ir bendravimo, derybų patirtis – su ja atsiranda supratimas ir apie verslo procesus. Jei žmogui kas nors gyvenime jau pasakė „ne“, jis patirties jau turi, o jei dėstytojai jį tik gyrė – „šaunuolis, dešimtukas“, tai jau blogai. Reikia dinamiškumo“, – vadybininkų savybes, kurių pageidauja darbdaviai, vardija K.Blaževičius.

Universiteto kokybės veidrodis – alumnai

Taigi ne visi įgūdžiai įgyjami aukštojoje mokykloje. Nepaisant to, aukštosios verslo mokyklos nuolat lyginamos skirtinguose reitinguose: „Forbes“, „Business Week“, „The Economist“ kasmet lygina geriausius MBA (liet. „verslo administravimo magistras“) universitetus. Nauja universitetų apskritai lyginimo sistema kuriasi ir profesiniame tinkle „LinkedIn“, kur visą informaciją apie aukštosios mokyklos gerumą suteikia užsiregistravusių alumnų nurodoma darbovietė ir pareigos. Lietuvoje kol kas tokios informacijos stinga, o profesiniame tinkle užsiregistravę dar palyginti nedaug aukštųjų mokyklų absolventų.

Pavyzdžiui, „Financial Times“, kasmet sudarančio geriausią verslo mokyklų reitingą,  „žemėlapyje“ suskaičiuota, kiek kuri geriausia mokslo įstaiga išleido geriausių įmonių, patenkančių tarp to paties „Financial Times“ didžiausių 500 pasaulio įmonių, vadovų. Absoliutus lyderis šioje turnyrinėje lentelėje – Harvardo universiteto verslo mokykla, kuriai priklauso 25 aukščiausio lygio vadovai, dirbantys didžiausiose įmonėse – „General Electric“, „Procter & Gamble“, „Thermo Fisher Scientific“, „Vodafone“ ir kt., INSEAD verslo lyderių kalvei Prancūzijoje ir Stanfordo verslo mokyklai priskiriami aštuoni aukščiausio lygio vadovai. Vis dėlto atsiranda net 16 mokslo įstaigų, kurios išleido po vieną didžiausių 500 kompanijų aukščiausios grandies alumną. Pavyzdžiui, Timas Cookas, „Apple“ vadovas, yra Diuko universiteto Verslo mokyklos absolventas, nors daugiau šios mokyklos alumnų penkiuose šimtuose didžiausių kompanijų nedirba.

Įdomumo dėlei panašią metodiką galima taikyti ir peržvelgiant didžiausių Lietuvos įmonių vadovų gyvenimo aprašymus. Pavyzdžiui, „Veido“ sudarytame 2013 m. vertingiausių Lietuvai ir jos piliečiams bendrovių trisdešimtuke reikšmingą dalį užima vadovai, baigę Vilniaus universitetą. Tačiau detalesnės informacijos apie konkretaus laikotarpio alumnų darbo vietas Lietuvoje dar stinga, nors jų „kalvės“ turi informacijos apie savo absolventus ir žino, ką jie veikia po studijų.

Didžioji dalis aukštųjų mokyklų, pateikusių duomenis „Veidui“, nurodė, kokia dalis 2009–2015 m. laidų absolventų įkūrė savo verslą arba kiek jų rado darbą per šešis mėnesius po studijų baigimo. Vis dėlto tiksli stebėsena esą brangiai atsieina, o dalis informacijos apie absolventus ne visada gali būti reprezentatyvi.

Visa mokslo paslaptis – dėstymas

Be absolventų karjeros sėkmės, minėtuose reitinguose reikšmingas dėmuo tenka dėstymui ir akademiniam personalui. Taigi ir „Veidas“ šį kartą, beje, lygindamas trijų krypčių studijas, ne surikiuoja aukštąsias mokyklas į geriausiųjų eilę skaičiuojant reitingą, bet pateikia duomenis apie svarbiausias studijų sritis, o aukštosios mokyklos rikiuojasi nuo mažiausio darbo sausio 1 d. neturėjusių 2014 m. laidos absolventų skaičiaus.

Panašią metodiką naudoja ir Europos Komisijos universitetų reitingavimo sistema „U-Multirank“, kurioje pateikiami duomenys apie skirtingus studijų krypties rodiklius ir pažymimi geriausi rezultatai, tačiau universitetai nekomponuojami į geriausiųjų eilę, „nekarūnuojant“ geriausių ir į užribį nenustumiant prasčiausių.

Verslo ir vadybos krypčių studijos, priklausančios socialinių mokslų sričiai, nereikalauja įmantrios materialinės bazės ar neribotų technologinių galimybių. Taigi svarbiausia jose, pasak „Veido“ kalbintų pašnekovų, – dėstymas arba mokymas.

Ką dėsto, kas dėsto ir kaip dėsto – tokius pagrindinius verslo ir vadybos studijų turinio kokybės matus, ypač bakalauro pakopoje, formuluoja ISM studijų dekanė V.Auruškevičienė. Ji paaiškina, kad studijų procesui reikšminga metodinė medžiaga: viena yra mokytis iš šiuolaikinių kūrinių, kuriais remiasi pirmaujantys verslo universitetai, ir visai kas kita – nagrinėti senstelėjusią verstinę literatūrą, kuri labiau primena ne autoritetingo autoriaus darbą, o kompiliatą.

„Žinoma, galima naudotis puikiais vadovėliais, bet jei nebus gerai žinias perteikiančio dėstytojo, profesoriaus, nebus ir kokybės. Dėstytojo darbas, jo mokymo ryšys su praktinių žinių perteikimu yra labai svarbus. Juk žinome, kad mokėti teoremą nepakanka – reikia ją ir taikyti. Taigi turinio atžvilgiu svarbiausi trys dalykai – kas dėstoma, kas dėsto ir kaip dėsto“, – dar kartą pabrėžia V.Auruškevičienė.

Ir priduria, kad ta pati atvejo analizė (angl. „case study“) gali būti taikoma šimte aukštųjų mokyklų, tačiau ne visose studentai įgis tokių pačių žinių, išgirs tiek įžvalgų ar modelių, kaip galima išspręsti analogišką situaciją. „Svarbiausia yra metodas, kuriuo tos žinios perduodamos. Juolab kad dabar jas galima pasiekti vienu spragtelėjimu. Niekas nebeina į paskaitas vien tam, kad kažką sužinotų. Šiandien paskaita nebėra ta, kurioje dėstytojas pusantros valandos kalba. Atsiranda nauji metodai, projektai, diskusijos, klausimai, dėstymas. Tai ir yra visa paslaptis“, – komentuoja ISM studijų dekanė.

Svarbus verslo ir vadybos studijų elementas – ne tik žinių, bet ir praktinės patirties perdavimas ir įgūdžių formavimas. Todėl ypač šių krypčių studijose reikalingi dėstantys praktikai. „Veido“ kalbinti aukštųjų mokyklų atstovai pasakoja, kad formatas, kai studentams dėstyti pakviečiamas sėkmingai dirbantis verslininkas, naudojamas beveik visur, nes taip geriausiai atskleidžiamos verslo paslaptys, studentai motyvuojami ir svarbiausia – tokiuose užsiėmimuose jie dalyvauja interaktyviai. Visose aukštosiose mokyklose, pateikusiose duomenis „Veidui“, yra nuolat dėstančių praktikų, kurie turi realios verslo organizavimo patirties. Net regionuose esančios kolegijos nurodė turinčios dėstytojų, kurie dirba stambiausiose to regiono įmonėse.

Daugiausiai praktikų verslo srities studijose dirba ISM bei baltarusiškame Europos humanitariniame universitete. Vadybos krypties studijose daugiausiai verslo patirties turinčių dėstytojų turi Klaipėdos universitetas, ISM bei privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Studijų programose, kurios pakliūva į „verslo ir vadybos“ klasifikaciją, daugiausiai praktikų, matuojant procentais nuo bendro dėstytojų skaičiaus, tenka Lietuvos sporto universitetui.

Kolegijose, kurių pobūdis yra taikomoji, praktinė veikla, daugiausiai praktikų verslo ir vadybos studijose turi privati Socialinių mokslų kolegija, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Alytaus kolegija.

Vis dėlto reikia išlaikyti balansą tarp dėstytojų praktikų ir grynųjų akademikų. Pasak V.Auruškevičienės, organizuojant verslo ir vadybos studijas negalima perlenkti lazdos nė į vieną pusę, o idealus atvejis, kai akademikas turi verslo patirties. Pasak ISM studijų dekanės, praktikai visada gali ateiti į paskaitas kaip svečiai, bet vienas praktikas labai retai gali nuo pradžių iki pabaigos parengti visą mokomąjį dalyką, o dėstyti jį visą semestrą – iššūkis. Dekanė primena, kad darbas su studentais nėra „užklasinė“ veikla, kaip neretai manoma.

KU Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas R.Stašys vertina praktinius užsiėmimus, svečių paskaitas ar net studentų ekskursijas į įmones, tačiau pamini ir kitas metodikas, pavyzdžiui, praktinius mokymus simuliacinėje sistemoje „Simulith“, padedančius studentams įsigilinti į verslo paslaptis, „pasimatuoti“ skirtingas kėdes įmonėje ir pasirengti realiai profesinei praktikai. R.Stašys pasakoja, kad šioje sistemoje už atitinkamą mokestį aukštosios mokyklos registruoja įmones, kuriose studentai, pasidaliję pareigomis – finansininkų, rinkodaros ekspertų, personalo vadovų ir t.t., priima sprendimus, analizuoja jų pasekmes, klaidas ir daro viską, ką veikia tikrų įmonių darbuotojai.

„Vien darbas auditorijose negarantuoja kokybiško verslininko parengimo, praktinių situacijų reikia kaip įmanoma daugiau. Iš pradžių jie dirba virtualioje organizacijoje, o tada atlieka praktiką tikroje įmonėje“, – praktinių įgūdžių formavimąsi aptaria R.Stašys.

Vilniaus kolegijoje esančio „Simulith“ centro vedėjos Rimos Bačiulytės teigimu, šiuo metu simuliaciniame tinkle veikia 51 Lietuvos įmonė: sistemoje dalyvauja 25 kolegijos, virtualias įmones turi du universitetai – KU ir Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU).

„ASU buvo vienas pirmųjų universitetų, prisijungusių prie šio tinklo. Projekto metu jis keturioms specialybėms įrengė agroverslo korporaciją, kuri sėkmingai veikia jau kelerius metus. KU prisijungė palyginti neseniai. Anksčiau įmones šiame tinkle turėjo daugiau universitetų –  VU, Šiaulių universitetas“, – komentuoja R.Bačiulytė.

Trečioji sritis, aktuali verslo ir vadybos krypčių studijų kokybei užtikrinti – tarptautiškumas, užsienio reitinguose neretai įvardijamas kaip tarptautinė orientacija. „Veidas“, lygindamas verslo ir vadybos studijų programas, tarptautiškumui „pamatuoti“ pasitelkė užsienio dėstytojų dalį nuo visų šių programų dėstytojų, mokslinių publikacijų, parengtų kartu su užsienio autoriais, ir studentų, atvykusių mokytis iš užsienio, skaičių.

Galima sakyti, kad Lietuvos universitetai, vykdantys šių krypčių studijas, savo studentams sukuria tarptautinį foną: užsienio dėstytojų verslo ir vadybos krypčių studijose šiemet neturi nebent Lietuvos sporto universitetas, tuo metu kiti universitetai užsienio dėstytojų turėjo bent vienos krypties verslo ar vadybos studijose. Taip pat visi universitetai turėjo ir šios krypties tarptautinių mokslinių publikacijų, parengtų drauge su užsienio autoriais.

Žinoma, daugiausiai užsienio dėstytojų ir studentų turi specifiniai universitetai: LCC tarptautinis universitetas ir baltarusiškas Europos humanitarinis universitetas.

ISM studijų dekanė paaiškina, kad darbas daugiakultūrėje komandoje svarbus bendram universitetiniam išsilavinimui, bendrosioms kompetencijoms ugdyti. Juolab kai visi verslais seniai peržengė nacionalines ribas, tarptautiškumo negalima ignoruoti ir verslo studijose. Vis dėlto V.Auruškevičienė sako, kad svarbiausias motyvas, kodėl ISM nemažą dalį sudaro užsienio dėstytojai, – kokybė ir kvalifikacija, nes Lietuvoje kompetentingų kai kurių sričių specialistų tiesiog dar nėra. Todėl ji pabrėžia, kad ilgainiui ir ISM užsienio dėstytojų dalis gali sumažėti, nes daugėja savo srities profesionalų lietuvių, užsienyje apgynusių daktaro disertaciją, tapusių profesoriais, kurie galėtų dėstyti.

„Pavyzdžiui, jei turime mokomąjį dalyką apie verslo kūrimą Rusijoje, ko gero, geriausiai jį dėstytų žmogus, atvykęs iš Rusijos. O, pavyzdžiui, matematikos puikiai mokyti gali ir Lietuvos matematikas. Tačiau kartais, net jei ir turime konkrečios srities praktikų, jie būna dirbę lokaliuose regionuose, bet dar ne globaliose kompanijose, – paaiškina ISM atstovė. – Žinoma, studentams universitetas tuo ir žavus, kad ne tas pats dėstytojas dėsto visus dalykus nuo pat pirmo iki paskutinio kurso.“

„Veido“ kalbinti pašnekovai apibendrina, kad technologiniai, inžineriniai mokslai, kurių atstovų ypač reikia valstybei, žinoma, turi perspektyvią ateitį, tačiau jiems klestėti reikės ir tokių žmonių, kurie stovėtų priekyje jų, nes prastai valdomos tokio pobūdžio įmonės naudos neduos.

„Ko gero, yra kelios grupės žmonių: tie, kurie turi verslo idėją, turi pinigų ir gali padėti ją įgyvendinti, tie, kurie sugeba organizuoti, sukurti verslą, ir tie, kurie tokioje įmonėje geba dirbti. Taigi nuo tų žmonių, kurie turi idėją, lėšų jai realizuoti ir sukuria verslą, priklauso šalies ekonominis rezultatas“, – apibendrina KU vadybos katedros vedėjas R.Stašys.

Gabija Sabaliauskaitė

Abiturientai. Šiųmečiai abiturientai dar būdami dešimtokai žinojo, kad stodami į aukštąsias mokyklas turės peržengti keletą slenksčių. 2015 m. priimant į šalies universitetus ir kolegijas atsirado pokyčių, kurie, žadama, padidins reikalavimus, tad ir aukštojo mokslo sieks tik tie, kuriems ir mokykloje sekėsi neprastai.

Vis dėlto atrodo, kad kai kurie pokyčiai labiau kosmetiniai, nei kokybiški.

Didžioji dalis šalies aukštųjų mokyklų jau priėmė sprendimą dėl mažiausio stojamojo balo, kurio nesurinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Būtina, kad aukštosios mokyklos nedalytų diplomų visiems, kurie gali sumokėti už mokslą. Sugebančius studijuoti pretendentus reikia atsirinkti iškart – tai geriau, nei atsisveikinti su vos apšilusiais kojas pirmakursiais, kai paaiškėja, kad jie nesugeba studijuoti. Tokie argumentai skambėjo aptariant minimalių reikalavimų poreikį. Vis dėlto dalis aukštųjų mokyklų reikalavimų kartelės aukštai neiškėlė.

Kita vertus, šiemet atsiras dar vienas slenkstis, kurio neperkopę pretendentai, įskaitant turinčiuosius pakankamą konkursinį balą, negalės taikyti net į iš paties kišenės apmokamą studijų vietą.

„Galima sakyti, kad universitetai atsižvelgė į mūsų pasiūlymus nustatyti minimalų stojamąjį balą, o kolegijos į šias rekomendacijas atsižvelgė minimaliai. Tačiau pirmasis žingsnis, kad minimalus balas apskritai atsirado, sakyčiau, yra teigiamas. Iki šiol tokios ribos nebuvo, tad aukštosios mokyklos priimdavo beveik visus, kurie tik gali pateikti prašymą. O dabar, aišku, bus daugiau motyvuotų studentų“, – aukštųjų mokyklų nustatytų mažiausių stojamųjų balų naudą vertina švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.

Iš Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) pateiktų duomenų (kol kas jie negalutiniai, nes dar ne visos aukštosios mokyklos apsisprendė dėl minimalaus balo, kurį taikys) matyti, kad ambicingiausias – Vilniaus universitetas, kuris jau nebe pirmus metus nustatys tą pačią trijų balų ribą. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas kaip konkursinį numatė 2,5 balo, kurio neįveikusiųjų studijuoti nepriims, nors dar pernai mažiausias konkursinis balas į valstybės nefinansuojamą vietą šiame universitete buvo 1,32.

Didžioji dalis universitetų pasirinko dviejų balų minimalią ribą, bet dalis jų iš stojančiųjų į menų specialybes paprašys surinkti tris balus. Žemiausią vieno balo ribą pasirinko Aleksandro Stulginskio universitetas ir privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Kolegijos gana solidariai pasirinko žemiausią stojamąjį balą – 0,8. Kol kas „išsišoko“ tik Vilniaus kolegija (1,1 balo) ir Šiaulių valstybinė kolegija (1 balas).

„Gali būti, kad iškart orientuojamasi į studentus, nelaikiusius kokio nors dalyko, kuris sudaro konkursinį balą, egzamino ar neturinčius jo pažymio“, – svarsto Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas ir Kauno technologijos universiteto studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Paklaustas, ar 0,8 balo minimali riba ką nors keičia, jis sako, kad tokios vertės stojamasis balas praktiškai yra formalumas.

Vilniaus kolegijos, kurios minimalus balas didesnis už nustatytą kai kurių universitetų, direktorius dr. Gintautas Bražiūnas paaiškina, kad svarstydama mažiausią stojamąjį balą kolegijos bendruomenė skaičiavo, kiek pirmakursių galėtų nubyrėti. Kadangi ši aukštoji mokykla priima daug studentų „su krepšeliais“ į valstybės finansuojamas vietas, 1,1 balo reikalavimas, prognozuojama, paveiks tik už mokslą mokančius studentus, kurių šiemet gali sumažėti nebent keliomis dešimtimis.

„Yra studijų programų, pavyzdžiui, Sveikatos priežiūros fakultete, į kurias studentai stoja su gerokai aukštesniais balais, todėl galėjome rinktis iš kur kas didesnių stojamųjų balų, kurie būtų taikomi konkrečiam fakultetui. Tačiau radome visiems optimalų sprendimą. Be to, yra studijų programų, kuriose studentų nubyrėjimas labai menkas, nors studentai ten įstoja ir su žemais balais. Tarkime, Verslo vadybos fakultete yra ryškus atotrūkis tarp aukštų ir žemų stojančiųjų balų, tačiau studentų beveik neiškrinta. O štai Elektronikos ir informatikos fakultete, į kurį priimami turintys aukštus balus studentai, jų nubyra daugiau nei pusė. Žinoma, nes jame mokytis gerokai sunkiau, o „girnų“ vis tiek nepakeliame“, – bendro balo pasirinkimą visoms studijų programoms komentuoja Vilniaus kolegijos direktorius.

Paskaičiuokime, ką reikia daryti, kad pavyktų užsidirbti vieneto vertės minimalų konkursinį balą. Konkursinio balo skaičiuoklėje atsitiktinai pasirinkę socialinių mokslų sritį ir vadybos studijų kryptį (didžiausią svertinį koeficientą turi matematika), suvedame, ko gero, žemiausius šiemet stojančiųjų įvykdyti prašomus reikalavimus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio egzamino rezultatas – 4, užsienio kalbos ir matematikos valstybinių egzaminų rezultatai – 16 (išlaikyti), dar įrašome po patenkinamą (4) B lygiu mokytųsi dalykų metinį pažymį (lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos istorijos, geografijos). Tokios režisūros rezultatas – 1,22 konkursinio balo, kuris gali atverti duris bent į valstybės nefinansuojamą studijų vietą ir viename kitame universitete.

„Vienetui taikomi reikalavimai labai kuklūs. Reikėtų išlaikyti vieną valstybinį brandos egzaminą ir minimaliu balu – lietuvių kalbos ir literatūros (stojant į kolegines studijų programas pakanka mokyklinio). Taip pat reikia minimalių antrojo ir trečiojo dalyko pažymių. Taip ir gausime vienetą. Nežinau, koks balas būtų dar žemesnis“, – mažiausio  konkursinio balo turinį apžvelgia LAMA BPO prezidentas.

Bet gali pasitaikyti ir taip, kad jei geriau pasiseka išlaikyti kitus – antrojo ir trečiojo dalykų egzaminus, teoriškai mokinys gali nelaikyti svarbiausio dalyko jo konkursinio balo sandarai egzamino.

Tarkime, net jei mokinys paskutiniaisiais metais mokykloje nesimokė chemijos, vadinasi, ir nelaikė šio dalyko egzamino, jis vis tiek gali bandyti laimę stoti į chemijos studijų programas. Gal ir pavyktų, tik valstybė už mokslą, žinoma, jau nemokėtų.

„Skamba paradoksaliai, bet tokių studentų pasitaiko, jie įstoja. Pirmojo dalyko, kurio reikšmė konkursiniam balui yra 40 proc., jis turi nulį, bet jei kitus reikalingus dalykus mokėsi, užtenka ir žemesnio jų įvertinimo. Todėl kai universitetų rektoriai tarėsi dėl minimalios ribos, jie kalbėjo apie mažiausiai du balus, kurie reikštų, kad bent vienas egzaminas būtų išlaikytas pagrindiniu lygiu“, – paaiškina P.Žiliukas.

Žinoma, mažiausi surinkti balai tikrai neužtikrins kelerių metų bakalauro studijų valstybės finansuojamoje vietoje, nes pastaraisiais metais priimtųjų į valstybės finansuojamas vietas konkursinis balas svyravo apie keturis: LAMA BPO duomenimis, 2014 m. mažiausias pagrindinio ir papildomo priėmimo konkursinis balas į valstybės finansuojamas vietas ar nefinansuojamas, bet su studijų stipendija, buvo 3,6, į kolegijas – 1,94.

„Turime rekordininkų, į valstybės finansuojamas vietas kolegijų studijų programose įstojusių ir su kiek didesniu nei vienu konkursiniu balu. Skaičiavome, kad jei būtų taikoma minimali dviejų balų riba, kolegijos prarastų vieną kitą dešimtį krepšelį gaunančių studentų, bet jei tokia riba būtų taikoma mokantiems už mokslą, šių studentų galėtų nubyrėti maždaug 3,5 tūkst.“, – komentuoja P.Žiliukas.

Vilniaus kolegijos direktorius prognozuoja, kad griežtesnę atranką, kurią šiemet turėtų įkvėpti minimalus stojamasis balas, kitąmet dar labiau sustiprinti galėtų privalomasis matematikos egzaminas, jei tik jis bus įteisintas. Tokiu atveju stojantiesiems vieneto vertės konkursinį balą pelnyti esą būtų gerokai sunkiau.

„Matematikos egzaminas taptų rimtu slenksčiu. Juolab kad dabar technologinėse studijų programose atsiranda studentų, kuriems trūksta vidurinės mokyklos žinių, bet mes neturime nei išteklių, nei laiko tam nežinojimui kompensuoti. O studentai paniškai bijo matematikos, ir prieiname iki to, kad tiksliuosius mokslus reikia dėstyti pasitelkus rankų pirštus“, – dėl gėdingo vidurinės mokyklos parengimo apgailestauja G.Bražiūnas.

Minimalaus balo kartelę sunkiau įveikti gali būti nebent anksčiau nei 2015 m. vidurines mokyklas ir gimnazijas baigusiems abiturientams, kurie neturi jų konkursiniam balui reikalingo dalyko įvertinimo ir už vieną dedamąją jiems būtų skaičiuojamas nulis. Juolab  stojantiesiems, taikantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas, iškilo daugiau slenksčių. Bet ir jie nėra labai aukšti.

Stojantieji į universitetus privalo išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – surinkti bent 16 balų, o siekiant pakliūti į kolegijas pakanka išlaikyti mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Tačiau kuris nors lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, šiaip ar taip, jau buvo privalomas norint gauti brandos atestatą.

Pasirinktinas, bet privalomas šiemet taps užsienio kalbos valstybinis egzaminas, kurį privalės išlaikyti visi abiturientai, siekiantys konkuruoti dėl valstybės finansuojamos studijų vietos. Išlygų universitetinėms ir koleginėms studijoms čia nėra: reikia mokėti užsienio kalbą – anglų, vokiečių ar prancūzų – B1 lygiu pagal bendruosius Europos kalbų metmenis. Išlaikytas valstybinis egzaminas (16 balų) rodo, kad pretendentas moka kalbą B1 lygiu.

Bet užsienio kalbos egzaminas nepatenka į konkursinio balo sandarą (jei jo nereikalauja konkreti studijų kryptis), o lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas ir kaip slenkstis, ir kaip 20 proc. vertės konkursinio balo dalis.

Vadinasi, nors konkursinis balas būtų ir aukštas, geresnis už konkurentų, bet valstybinis užsienio kalbos egzaminas ne(iš)laikytas, – galimybių pakliūti į valstybės finansuojamą studijų vietą nėra.

„Išlaikyti egzaminą, gauti 16 balų pakanka, kad pasiektum B1 lygį. Anksčiau buvo diskusijos dėl B2, bet kol kas nuspręsta dėl žemesnio B1 lygio, – komentuoja LAMA BPO vadovas. – Užsienio kalbos egzaminas konkursiniame bale gali būti trečias dalykas, kurį sudaro daug alternatyvų. Jei mokiniui palankus jo rezultatas, skaičiuojant konkursinį balą gali būti įtraukiamas užsienio kalbos egzaminas, bet jei jis turi geresnių kitų dalykų įvertinimų, kurie atitinka jos pasirinktą studijų programą, bus skaičiuojamas stojančiajam palankiausias variantas.“

Pernai valstybinį užsienio kalbos – anglų egzaminą laikė mažiau nei pusė (apie 46 proc. stojančiųjų), o šiemet ši dalis turės padidėti iki bene šimto. Padaugės, tikėtina, ir abiturientų, laikančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kuriame pernai dalyvavo apie 57 proc. dvyliktokų.

„Žinoma, galima daryti prielaidą, kad jei apie 60 proc. abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas, gali būti, kad 2014 m. šių kalbų valstybinius egzaminus ir laikė visi tie, kurie pretendavo tais pačiais metais tapti aukštųjų studentais. Tačiau neabejoju, kad šiemet dėl reikalavimo išlaikyti šiuos egzaminus stojantiesiems į valstybės finansuojamas vietas jų  tikrai padaugės“, – prognozuoja P.Žiliukas.

Užsienio kalbos egzaminas nebuvo naujiena – šiųmečiai abiturientai apie jį žinojo dar būdami dešimtokai. Todėl, kaip teigia „Veido“ kalbintos pedagogės, mokinių motyvacijos papildomas slenkstis nepadidino, juolab kad ir reikalavimai gana nesunkiai įkandami.

„Pavyzdžiui, mūsų mokykloje nėra B lygio anglų kalbos pamokų, todėl nejutome ir „perėjimo“. Mokiniai, šiaip ar taip, mokosi šį dalyką A lygiu, todėl natūraliai rengiasi valstybiniam ar tarptautiniam, pavyzdžiui, IELTS, egzaminui, kurį laiko dauguma mūsų abiturientų, – svarsto Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė Romualda Liutkuvienė. – Manau, kad jį ir laikys visi abiturientai. Pavyzdžiui, kai ankstesniais metais organizuodavome bandomąjį anglų kalbos egzaminą, dalis mokinių jame nepasirodydavo. Šiemet bandomajame egzamine dalyvavo 100 proc. abiturientų.“

Pasak anglų kalbos mokytojų, šiemet gali būti taip, jog savo sėkmės išbandyti per valstybinį anglų kalbos egzaminą eis ir tie mokiniai, kurie nėra užtikrinti, kad egzaminą išlaikyti pavyks. Žinoma, būgštauti dėl to neverta, nes visuomet atsiranda tokių, kurie, nepaisydami bet kurio dalyko pedagogų atkalbinėjimų, egzaminą vis tiek laiko.

Vienas užsienio kalbos egzamino stojantiesiems į valstybės finansuojamas studijų vietas motyvų buvo geresnis pasirengimas studijų procesui: mokėdami vieną iš ES kalbų studentai galėtų pasinaudoti tarptautinėmis mainų galimybėmis, rašto darbams naudoti akademinę literatūrą užsienio kalba ir t.t. Bet ir šis slenkstis, kai kurių „Veido“ kalbintų specialistų nuomone, negarantuoja siekiamybės, kad į valstybės finansuojamas vietas paklius gerai užsienio kalbą mokantys pirmakursiai, nes B1 reikalavimas yra labai menkas.

„Aš, matyt, esu iš tų mokytojų, kuriems atrodytų, kad B1 yra per žemas laiptelis įstoti į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje. Juk norisi, kad studijuoti pakliūtų motyvuoti jaunuoliai, – komentuoja Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Elmyra Jurkšaitienė. – B1 yra mokyklos žinių lygis, jis reiškia, kad sugebama orientuotis aplinkoje, susikalbėti, bet B1 žinių nepakanka norint skaityti rimtesnę literatūrą originalo kalba, remtis ja bakalauro darbui. Mokykloje tikrai būtų galima įgyti B2 lygio žinių.“

Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas sako, kad užsienio kalbos egzamino slenkstis turės nebent minimalios įtakos 2015 m. priėmimui į aukštąsias, nes reikalaujama pademonstruoti patį paprasčiausią užsienio kalbos mokėjimo lygį. Bet kokiu atveju, jo nuomone, toks reikalavimas baigus vidurinę mokyklą naudingas, nes esą atsiranda vienas kitas studentas, nežinantis, kokios kalbos mokėsi mokykloje: studijuodamas ateina lankyti anglų kalbos kurso, nors mokykloje mokėsi vokiečių…

Kiti šiemet stojančiuosius pasitiksiantys pokyčiai yra procedūriniai. Nors jie ne tokie reikšmingi kaip keliamos sąlygos stojant į aukštąsias, vis dėlto sukėlė diskusijų dėl neva ribojamo mokinių pasirinkimo ir siauresnių galimybių įstoti.

Šiemet stojančiųjų pageidavimo sąrašas sutrumpės iki devynių pasirinkimų ir vieno kvietimo studijuoti. Dar pernai buvo galima užpildyti 12 eilučių – įrašyti 12 studijų programų ir sulaukus dviejų kvietimų studijuoti pasirinkti patrauklesnį iš dviejų variantų.

LAMA BPO atstovo P.Žiliuko teigimu, vienas kvietimas vietoj dviejų stojančiajam nieko nekeičia. Nepaisant to, kad nuo 2010 m. jis gaudavo du kvietimus, tai nereiškė didesnės pasirinkimo laisvės, nebent sukurdavo jos iliuziją. Esą dažniausiai stojantieji vis tik priimdavo pasiūlymą studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Su retomis išimtimis abiturientai, pavyzdžiui, stojantys į odontologijos, kitas su medicina susijusias studijas, pirmenybę teikdavo studijų programai, o ne pinigų šaltiniui ir pasirinkdavo valstybės nefinansuojamą vietą. LAMA BPO duomenimis, 2014 m. valstybės finansuojamos vietos atsisakė ir sutartį dėl mokamos vietos pasirašė tik 2,7 proc. visų pakviestųjų studijuoti.

Be to, daugiausiai maišaties dėl dviejų kvietimų studijuoti patirdavo aukštosios mokyklos, negalėdamos prognozuoti, kiek studentų galiausiai surinks. KTU prorektoriaus P.Žiliuko teigimu, pirmakursių skaičių aukštosios mokyklos bandydavo atspėti remdamosi grynai tikimybių teorija, nes priėmimo rezultatai nesusiklostydavo taip sklandžiai, kad visos studijų vietos būtų užimamos per pagrindinį priėmimą, o papildomame liktų tik kosmetiniai pokyčiai ir studijų vietų likučių dalybos.

Tiksliai apskaičiuoti, kiek bus pirmakursių, itin svarbu studijose, kurioms reikalinga materialinė bazė, pavyzdžiui, ta pati odontologija, nes čia užimti valstybės nefinansuojamas vietas gali panorėti kur kas daugiau studentų nei per pagrindinį priėmimą. Pasak P.Žiliuko, vienas kvietimas panašias problemas išsprendžia, nes studijuoti pakviečiama tiek asmenų, kiek jiems yra vietos.

Trimis vietomis sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas taip pat neturėtų nuskriausti stojančiųjų, juolab kad pastaraisiais metais jų motyvacija stiprėja: LAMA BPO duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai prašyme nurodytų studijų programų yra iš vienos studijų srities, o pernai studijų programas, nurodytas sąrašo gale, 10–12 vietoje, studijuoti pasirinko tik 2,9 proc. visų pasirašiusiųjų sutartis su aukštosiomis mokyklomis.

„Pageidavimų skaičių riboja visos bendrojo priėmimo sistemas turinčios šalys. Pavyzdžiui, Suomijoje prašyme galima nurodyti iki šešių eilučių, Jungtinėje Karalystėje – iki penkių. Argumentas – aukštoji mokykla laukia motyvuotų studentų“, – sutrumpėjusio pageidavimų sąrašo prasmę nurodo P.Žiliukas.

Galima nuraminti ir besibaiminančiuosius, kad vienas kvietimas atims galimybę iš studentų įstoti tais metais į aukštąją mokyklą. Šiemet atsiranda trys stojimo etapai per LAMA BPO sistemą. Vadinasi, naujas priėmimas yra ir nauja galimybė, tiksliau, trys galimybės. Atsiradus trečiajam priėmimo etapui, jame gali dalyvauti ir tie stojantieji, kurie nedalyvavo pirmuose dviejuose priėmimo etapuose.

„Dabar galimybės studijuoti išdėstytos nuosekliai: trečiajame etape rinktis iš to, kas liko, arba siekti valstybės nefinansuojamos studijų vietos gali ir nauji pretendentai, o anksčiau buvo taip, kad jei nepateikei prašymo birželį ar liepą, tie metai norint įstoti į aukštąją yra prarasti, likdavo nebent galimybė bandyti ieškoti valstybės nefinansuojamos studijų vietos pačioje aukštojoje mokykloje. Šiemet bus galima dalyvauti trečiajame etape ir pateikti naują prašymą“, – komentuoja P.Žiliukas.

Papildomu priėmimu rugpjūčio 7–10 d. tikimasi pritraukti ir daugiau užsienio lietuvių, kurie svetur, ypač Airijoje, brandos atestatus gauna vėliau. Tad šiemet jie neprarastų galimybės stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas vien todėl, kad nespėjo gauti brandos atestato. Kuo vėlesnis terminas įstoti į aukštąją mokyklą naudingas ir iš užsienio atvykstantiems, dažniausiai trečiųjų šalių piliečiams, kuriems užtrunka visos reikalingos procedūros – Studijų vertinimo ir kokybės centro išsilavinimo vertinimas, laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas ir kt. Tai trunka ir iki rugsėjo pabaigos, todėl jie įprastai dalyvauja tik instituciniame priėmime.

Nors sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas ir tik vienas kvietimas studijuoti yra procedūriniai, o ne gerokai reikšmingesni sąlygų ar reikalavimų pokyčiai, P.Žiliukas pataria abiturientams prioritetus devyniuose langeliuose išdėstyti preciziškai. Pavyzdžiui, jei pagrindinis tikslas – valstybės finansuojama vieta, pirma reikia rašyti jas, o tik tada mokamas. Jei svarbiau programa, o ne pinigai, reikia pradėti nuo svajonės – galima dėlioti kas antrą valstybės finansuojamą vietą ir t.t.

Pasak P.Žiliuko, dalis stojančiųjų, jaučiančių, kad konkurencinės kovos, kuri iš esmės vyksta tik dėl finansuojamų studijų vietų, nelaimės, iškart pirmuoju pageidavimu nurodo valstybės nefinansuojamą vietą. Tačiau nemažai jų dalyvauja ir kituose stojimo etapuose, tad pasirašytų sutarčių skaičius po pagrindinio priėmimo labai sumažėja.

Dar įdomiau, kad visiškai motyvuotų studentų, kurie nurodo vieną ar dvi vietas, beveik neatsiranda, ne viena dešimtis užpildo keturias penkias prašymo vietas. Net patys geriausi abiturientai, olimpiadininkai, sugeba užpildyti didžiąją vietų dalį, nors „laimi“ pirmu ar antru numeriu nurodytą specialybę.

Viceministro R.Vaitkaus teigimu, abiturientų mažėja sparčiau, nei traukiasi valstybės finansuojamos studijų vietos, tačiau 2015 m. ŠMM vis tiek numato finansuoti tiek pat kiek pernai – 14,6 tūkst. studijų vietų, o apie 600 studentų gaus tikslines studijų vietas.

Siekiant padidinti priėmimą į informatikos studijas išskiriama atskira studijų krypčių grupė, kuriai planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų, arba 20 proc. daugiau nei pernai. Į atskirą grupę išskirtos ir socialinio darbo studijų vietos.

„Įvertinus pastarųjų metų priėmimo rezultatus suplanuota tiek studijų vietų, kiek pageidavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kiti socialiniai partneriai, pabrėžiantys, kad socialinio darbo grupė konkuruoja su ekonomika, psichologija ir kitais gana paklausiais mokslais. Todėl visi stoja į tas specialybes, kurios pritraukia krepšelių, o socialinio darbo studijos belieka mokantiems už mokslą, nors už šias studijas mokėti nėra taip patrauklu, nes ir atlyginimai nėra dideli. Išskirdami socialinį darbą į atskirą grupę taikome valstybės užsakymo principą“, – paaiškina švietimo ir mokslo viceministras.

Valstybės finansuojamų studijų vietų socialinių mokslų srityje šiemet mažinama apie 10 proc., bet dešimtadaliu didinamas ir jų finansavimas: valstybės skiriama suma vienai socialinių mokslų studijų vietai pakyla nuo 1127 iki 1248 eurų universitetuose, nuo 935 iki 1053 eurų kolegijose.

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimas. Lietuvos tėvų forumas (LTF), Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, Tėvų pedagogų sąjūdis, Humanistinės pedagogikos asociacija (HPA) ir kitos nevyriausybinės švietimo srities organizacijos – tarsi mažos, bet svarbios gyvybinės ląstelės.

Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybingiausieji. Tie, kuriems rūpi tikroji Lietuvos švietimo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi šių organizacijų renginiuose, domisi iniciatyvomis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jų naudą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra šviesių, pokyčių savo veiksmais švietimo srityje siekiančių žmonių. Gali „pasitikrinti“, į kokią sieną atremtos kopėčios, ant kokio laiptelio esi užkopęs ir kur kviečiami iš paskos lipantieji…

Apie pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo spragas bei pokyčius rašome pasiremdami praktikų nuomone. Greta to – oficiali Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) statistika, išorės auditų išvados, kurios kartais pateikia pagražintą vaizdą.

Norvegijoje visuomeninėje veikloje dalyvauja apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje – tik apie 30 proc. Ar galime pasvajoti apie didesnį jų aktyvumą, svorį visuomenėje? Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininko Vytauto Budniko nuomone, jokia valdžia netrokšta stiprios opozicijos, todėl kiekvienos valdžios prigimtyje slypi noras pajungti sau ir visuomenines organizacijas. „Autoritarinėse valstybėse valdžiai neįtinkančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) paprasčiausiai uždraudžiamos. Lietuvoje jos veikia nevaržomai, tačiau lojalesnės valdžiai NVO yra gausiau finansuojamos, o aršiau ją kritikuojančios – marginalizuojamos. Taip natūraliai ir klostosi valdžios ir visuomeninių organizacijų santykiai“, – sako V.Budnikas.

Viena aktyvesnių švietimo srities visuomeninių organizacijų – Lietuvos tėvų forumas jau ketvirtus metus darbuojasi mokyklų bendruomenėse, ragindamas mokytojus ir tėvus bendradarbiauti. ES lėšomis buvo vykdomas projektas „Darni šeima, tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“, privataus rėmėjo lėšomis – projektas „Tėvų iniciatyvos ir pokyčiai mokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos „Kur vaiko laimė ir sėkmė“, pradėtas saviugdos klubų užsiėmimų ciklas. Per šią prizmę bandoma nagrinėti kelių skirtingų švietimo įstaigų pavydžius.

Mokykla bunda – tėvai žadinami

„Mano darbotvarkėje saviugdos klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu“, – sako Kaišiadorių rajono Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos direktorius Artūras Čepulis, vadovaujantis jai 18 metų. Gimnazijoje mokosi 390 mokinių.

Direktorius sako, kad nėra girdėjęs apie valstybinių švietimo įstaigų glaudaus bendradarbiavimo su tėvais pavyzdžius. Tiesiog tai ne prioritetinė sritis. Jis kartais paskaito internete apie išorės audito išvadas: sukurti mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo sistemą. Bet tokio modelio dar tikrai nėra. Žinoma, pradinėse klasėse santykiai šiltesni, paprastesni, pedagogai su vaikų tėvais bendrauja intensyviau. Galbūt mažosios mokyklos irgi gali tuo pasigirti, bet tikrai ne „ilgosios“ išgrynintos gimnazijos, kurioms rūpi tik akademiniai mokinių pasiekimai.

Direktoriaus nuomone, mūsų pedagogų klaidos – moralizavimas, susirinkimuose dominuojantis monologas, vieša auklėtojų ataskaita. Tai atgyvenusi sena forma, ir taip tėvų į mokyklą tikrai nepritrauksi. Vaiko elgesys gali būti svarstomas tik individualiai. Iki saviugdos klubo atsiradimo nedaug tėvų domėjosi mokyklos gyvenimu, šventėmis, neformaliu ugdymu.

„Po LTF lektorių Ramunės Želionienės, Audriaus Murausko paskaitų kažkaip „užsikabinome“, – sako A.Čepulis. – Įkurto saviugdos klubo idėją pirmiausia palaikėme mes, administracija, specialistai, o paskui įsitraukė keletas aktyvių tėvų, kurie nepraleidžia užsiėmimų. Ir Jolanta Lipkevičienė kaip moderatorė mums tikrai patiko. Gal mūsų ir nelabai daug (10–15), bet per metus susiformavo branduolys. Tapo įdomu susitikti, diskutuoti, atsinaujinti. Mano darbotvarkėje klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu. Iš kiekvieno susitikimo užsirašau į užrašų knygelę bent vieną mintį, kuri praverstų mokyklai. Manau, tik šio klubo dėka mes su tėvais prie arbatėlės susidraugavome, išgirdome vieni kitus ir diskutuojame, kaip dar pritraukti aktyvių tėvų. Tai labai didelis žingsnis į priekį.“

„Kalbėti mokame, klausytis mokame, bet vieni kitų neišgirstame, nemokame priimti kitos nuomonės, ypač jei ji nesutampa su mūsiške“, – sako Renata Letukienė, Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos saviugdos klubo narė.

Pasak jos, tėvų vaidmuo mokykloje turbūt buvo kaip dygliukas mokyklos administracijai, nes tėvai keldavo tai vienus, tai kitus klausimus. Kai jie susibūrė į saviugdos klubą, dirva jau buvo suarta. Klubas kol kas renkasi vieną kartą per mėnesį, aptariamos tam tikros temos, parinktos moderatorės J.Lipkevičienės. Saviugdos klube ne tik nagrinėjamos pasirinktos temos, bet ir mokomasi priimti kito nuomonę, sukurti saugią aplinką pasisakyti, nepriimti kitų pasisakymų kaip asmeninių įžeidimų ir pan. Ne visada temos ir pasisakymai būna „patogūs“, tačiau būtent tokie dygliukai neduoda ramybės, išveda už komforto zonos ribų ir verčia savyje atlikti inventorizaciją: pasverti, ką deklaruoji, o ką darai, ar darbai atitinka žodžius.

Mokyklos administracija saviugdos klube jau „nebediskriminuojama“ – tai tiesiog žmonės su vardais, o ne pareigomis. „Tik gaila, kad mokytojai ateina į saviugdą retkarčiais, ne nuolat, ir ne tie patys, – pastebi R.Letukienė. – Galbūt po metų drąsiau įvardyčiau teigiamus pokyčius, bet jei kalbėtume apie tėvų pabudimą ir norą įsigilinti, pažinti vaiką, mokyklą, bendruomenę, poreikį keistis ir keisti – tai tokių požymių tikrai yra. Aš vis dar matau tėvų ir pedagogų baimę susitikti ir kalbėtis. Pedagogai yra įpratę kalbėti, todėl per susirinkimus tėvai dažniausiai tyli ir klausosi, o mokytojai nėra pasirengę išgirsti tėvų. O ir ne visi tėvai moka išsakyti savo nuomonę tinkamai.“

Palengva saviugdos klube einama prie konkrečių temų, liečiančių mokyklą, ir po truputį pradedama jas atsargiai nagrinėti, nes norima išsaugoti tai, kas jau sukurta – pasitikėjimą bei galimybių ir pokyčių pojūtį. Tai dar tik pradžia, bet, R.Letukienės įsitikinimu, daug žadanti.

Tėvai bunda – mokykla miega

„Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos“, – sako Kauno rajono Raudondvario gimnazijos direktorius Ilmaras Embrektas, vadovaujantis jai 17 metų. Gimnazijoje kartu su Kulautuvos skyriumi dabar mokosi 450 mokinių.

„Saviugdos klubo atsiradimas gimnazijoje, mano nuomone, yra normalus dalykas. Jeigu tėvai nori šviesti vieni kitus – kodėl ne? Aš neprieštarauju. Deja, daugeliui pedagogų LTF pirmininko A.Murausko paskaita, po kurios ir gimė klubas, nepatiko. Aš joje nebuvau, bet mokytojai sakė išgirdę daug kritikos ir negatyvių pastabų savo atžvilgiu. Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos, yra gana konservatyvūs. Jei nueinu į pamoką ir pasakau, ka,s mano galva, yra negerai, labai nepatinka… Kartais mokytojai priekaištauja, kodėl administracija kilus konfliktui jų neužstoja. Bet mums rūpi tiesa“, – tikina direktorius.

Ir nors technologijos, internetas mūsų bendravimo galimybes išplečia, pasak I.Embrekto, besidominčiųjų mokyklos reikalais skaičius nelabai kinta. Per elektroninį dienyną tėvai drąsiau reiškia nuomonę, pateisina pamokas, tik neatrodo, kad aktyviau dalyvautų apklausose. Tėvai domisi įvairiais klausimais, bet dažniausiai juos jaudina konkrečios situacijos: neteisingas, jų nuomone, pažymys, disciplinos trūkumas klasėje, netinkamas pedagogo elgesys. Dažniausiai tėvai rūpinasi dėl savo vaiko, bet buvo ir klasės prašymų skirti ar pakeisti mokytoją, auklėtoją.

Direktorius pasakoja, kad jų gimnazijoje jau mokosi buvusių mokinių vaikai. Pastebėta tendencija: tie, kurie buvo aktyvūs mokiniai, dabar yra aktyvūs tėvai, jie daug labiau viskuo domisi. Nors visuomet buvo ir bus aktyvių tėvų, prisidedančių prie tradicijų puoselėjimo, besirūpinančių mokyklos gerove. Vėlgi anksčiau ir gimnazijos taryboje su tėvais daugiau būdavo kalbamasi apie finansinius dalykus, o dabar viskas centralizuota, diskusijos dėl ugdymo plano beveik neįmanomos, nes daug kas remiasi į krepšelio pinigus.

Tėvų bendravimas pirmiausia turėtų vykti klasėse, bet gerokai sumažėjo susirinkimų ir klasės valandėlių, tad kaip šiam procesui plėtotis? Tėvai rečiau lankosi, nes dabar yra ne trimestrai, o pusmečiai, be to, pagal higienos normas klasės valandėlės neturėtų būti privalomos. Vidutiniškai į klasės susirinkimus ateina penki–septyni tėvai. Tiesa, kai po sovietmečio dogmų susirinkimuose nustota kalbėti vien apie blogus dalykus, o pozityviau, tendencijos šiek tiek gerėjo.

„Mums atrodė, kad esame apsiskaitę, ne patys blogiausi tėvai, bet diskusijose atsivėrėme, plačiau ir giliau pažvelgėme į mus supančią aplinką ir suvokėme klaidingus įsitikinimus, žinių spragas“, – sako Jurgita Kirkilaitė, Raudondvario saviugdos klubo koordinatorė.

Klubas prieš porą metų susibūrė ne tik spartesniam problemų sprendimui, pozityvių pokyčių siekiui, bet ir savęs tobulinimui. Pasirinktas moto „Gali būti geriau!“, nes tai tiksliausiai atspindi bendrus siekius. Ne iš karto suvokta, kad saviugdos klubo tikslas – tėvystės įgūdžių stiprinimas, siekiant asmenybinių pokyčių, savęs pažinimo. Klubo moderatorė LTF tarybos narė, asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė J.Lipkevičienė buvo tiek, kiek reikėjo. Ramiai, nuosekliai, tvirtai vedė užsiėmimus, patarė, kaip burti klubą, bendrauti su administracija, sekti švietimo naujienas, stiprinti save ir veikti komandoje. Klubo dalyvių skaičius nuolat kito: pradžioje buvo šeši tėvai, penki mokiniai, trys mokytojai. Tad virė emocijos tarp skirtingų kartų iš skirtingų „barikadų“ pusių. Paskui mokytojai tyliai pasišalino, retkarčiais pasirodydavo viena, o vyresnieji mokiniai baigė mokyklą. Vyrams iš viso atrodo, kad vaikų ugdymas – mamų reikalas, taigi dabar klube yra dešimt mamų.

Klubo viziją, strategiją, veiklos gaires kūrė patys klubo nariai, nors yra manančiųjų, kad tai mokyklos „užsakymas“. Tad veiklos pobūdis – kaip ir klubo nariai – labai įvairus: vyksta diskusijos įvairiausiomis temomis, su mokiniais dalyvaujama protų mūšiuose, radijo laidose, seminaruose, konferencijose, mokymuose, sukurtas tinklalapis. Kadangi kelios saviugdos klubo narės yra ir mokyklos taryboje, paliečiami patys aktualiausi klausimai.

Tėvai visaip skatinami prisidėti prie mokinių iniciatyvos rinkti makulatūrą, dovanoti knygas, organizuoti labdaros šventes, skirti gimnazijai 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, paspartinti renovaciją ar kitaip prisidėti prie gimnazijos gerovės. Tiesa, pasak J.Kirkilaitės, labai skaudina kai kurių tėvų vangumas, abejingumas mokyklos gyvenimui, tinkamam savo vaikų ugdymui. Vis dar gajus lietuviškas bambėjimas „Vis tiek nieko gero iš to nebus!“, „komentatorių“ ar pasyvių stebėtojų sindromas. Kitiems užtenka žinojimo, kad mokykla pirmauja pagal egzaminų rezultatus Kauno  rajone. Tad ir klubo strategiją šiemet po truputį keičiasi tėvų švietimo, aktyvinimo link. Tačiau be mokyklos palaikymo tai padaryti labai sunku, nes kol kas pedagogai nuo klubo atsitvėrę Kinijos siena.

Klubui norėtųsi šiltesnių santykių su mokytojais, administracija, artimesnio bendradarbiavimo, tikro dialogo. Aišku, pedagogams ramiau, kai tėvai nesikiša, neinicijuoja susirinkimų, o vienas kitas gražiai nutildomas. Klubo nariai retai kviečiami į mokyklos renginius, neklausiama jų nuomonės kokiu nors svarbiu klausimu, į klubo iškeltus klausimus reaguojama vangiai – tokia klubo narių nuomonė. Pasak J.Kirkilaitės, šiaip maloniai bendraujantis direktorius nerado laiko pas apsilankyti klube ir kažkodėl nepasirašė bendradarbiavimo sutarties su LTF.

Bunda mokykla – bunda tėvai

„Dėl pertvarkos mūsų vidurinė mokykla tapo pagrindine. Tik nuolat bendradarbiaujant su tėvais nedidelė dalis mokinių renkasi mokymąsi kitose gimnazijose, o neįstojusieji į universitetines klases paprastai grįžta“, – sako Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymo klausimais Gerda Kemežienė. Mokykloje mokosi 520 mokinių.

Paprastai tėvai į mokyklą kreipiasi dėl nemotyvuotų mokinių, dar vienu kitu klausimu, tad ieškodama būdų tėvus aktyvinti mokykla savo lėšomis ėmė samdyti LTF lektorius. Tikimasi, kad po šių mokymų ciklo ledai iš tiesų pajudės. Galbūt susiburs ir saviugdos klubas.

Lėšų gaunama iš tų dviejų procentų labdarai, kuriuos skiria tėveliai, taigi atlygio už paskaitas suma juokinga, tai pusiau LTF savanorystė. Lektorių pozicija labai geranoriška, nors jų paskaitos vertinamos nevienareikšmiškai. Tarkime, jei tėvai nori matyti savo vaiką sveiką, jiems primenama, kad patys turi rodyti pavyzdį – mankštintis, negerti, nerūkyti ir t.t. Tėvų reakcija – na, kaip čia dabar atsisakysi tokių įpročių.

Kai keliami tokie klausimai, savaime suprantama, kyla ir prieštaravimų. Turi  pasikeisti visos visuomenės, pirmiausia tėvų, požiūris, bet tam reikia juos šviesti, mokyti, kalbėtis. Sunkiau tėvams rasti laiko ateiti į mokymus, ypač tiems, kurie dirba po 12–14 valandų. Kiekviena mokykla turi savo socialinį kontekstą, todėl mokyklai reikia rasti būdų, formų, kad tokiuose mokymuose, paskaitose būtų sudaryta galimybė dalyvauti tėvams.

Per pastaruosius dvejus metus tėvų vaidmuo pasikeitė: jie ne tik padeda atnaujinti mokyklos kabinetus, erdves, tam tikras klasių zonas, bet ir labiau įsitraukia į renginius, šventes, koncertus, mokinių pasirodymus. Daugiau dėmesio pradėjus skirti bendravimui su tėvais, suaktyvinus mokykloje formalią ir neformalią veiklą, pirmose klasėse atsirado daugiau mokinių. Tėveliai veda edukacinius užsiėmimus, profesinio švietimo pamokas, ekskursijas savo darbovietėse. Štai Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje, kuri organizuojama jau ketvirtus metus, pirmais metais tik mokiniai su klasės vadovais ir keletas tėvų dalyvavo, o dabar mokyklos salėje visi netelpa.

Pokyčiai nevyksta greitai. Turi pasikeisti nuomonė, kad ne tik mokyklos atsakomybė išmokyti vaiką, kad be tėvų įsitraukimo į mokinių mokymo(si) procesą gerų rezultatų tikėtis neverta.

Tėvai negali miegoti

Laura T., Kauno „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje besimokančio šeštoko mama, į LTF kreipėsi nebežinodama, kas galėtų padėti spręsti įsisenėjusią šeimos problemą. Rankose laikydama neretą šiais laikais medikų sūnui nustatytą diagnozę „hiperakyvus, dėmesio stoka, elgesio sutrikimai“, ji dėsto savo skausmingų išgyvenimų istoriją.

„Taip, sūnus toks – judrus, plepus, aktyvus, kartais neklusnus. Bet jis nebuvo blogas vaikas, lengvai bendraudavo, pasisiūlydavo padėti, kiti jį net pagirdavo. Pradinėse klasėse mokėsi gerai, bet jau ketvirtoje klasėje ėmė kilti problemų dėl elgesio, drausmės. Pasipylė pastabos, priekaištai iš auklėtojos, – pasakoja mama. – Domėjausi, lankiau susirinkimus, reaguodavau į visas pastabas, kartais bandžiau apginti savo vaiką. Gero tuomet nepasakydavo nieko, tik tai, kas blogai. Kaltino mus, kad nesirūpiname vaiku, neauklėjame jo, kartais net atsisakydavo kalbėti. Pamažu tapo ne taip svarbu, kas iš tiesų esant vienai ar kitai situacijai kaltas, – jis ir mes tapdavome atpirkimo ožiais.“

Pašnekovė mąsto, ar nepadarė klaidos, kad nuo penktos klasės neperkėlė sūnaus į kitą mokyklą, nes analogiškai pasielgę dviejų „sunkesnių“ vaikų tėvai nesigaili. Juolab kad vienturtį sūnų auginanti šeima pakeitė gyvenamąją vietą. Berniukas pateko pas, anot mamos, išankstinę nuostatą turinčią auklėtoją – buvusios pradinių klasių mokytojos seserį, kuri dėsto rusų kalbą. Mama stebisi, jog ši mokytoja per du mėnesius kažkaip „nepastebėjo“, kad penktokas mokosi rusų kalbos jos grupėje. Pasipylę pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai dėl elgesio, patarimai keisti mokyklą (esą vaikui per toli važinėti) situaciją tik aštrino. Berniukas negalėjo niekuo pasiskųsti auklėtojai, nors namo grįždavo ir perplėštu švarku, sudaužytais akiniais, su mėlyne. Jei pamokose jis pasakydavo, kad ko nors nesupranta, mokytojai liepdavo nutilti, įrašydavo minusą į kaupiamąjį balą arba liepdavo eiti į drausmės klasę. Būdavo mokytojų žeminamas prieš visą klasę. Ypač istorijos mokytojas svaidėsi įžeidžiamais žodžiais, o į tėvų pastabas atšaudavo, kad juokauja.

Mama lankėsi mokykloje, net įsiprašydavo į pamokas. „Pusė mokyklos mokinių vaikšto su ne pačiomis tvarkingiausiomis uniformomis, pamokose tikrai visi gauna pastabų, ir nieko, o maniškis visuomet užkliūva, – nuoskaudą lieja Laura T. – Auklėtoją pakeitėme, bet kas iš to? Mokytojai tai tie patys.“

Tad nenuostabu, kad šeštoko mokymosi motyvacija tik prastėjo, jis nebenori eiti į mokyklą, tapo piktas, nervingas. Pačios mamos sveikata blogėja, šeimoje kaupiasi įtampa. Pagaliau mokykloje buvo sušaukta vaiko gerovės komisija, kurioje ponia Laura teigė patyrusi psichologinį spaudimą ir pasigedusi geranoriško, pozityvaus požiūrio. Gerai vaiko nepažįstanti psichologė nustatė daug sutrikimų, pasiūlė siųsti jį į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir pas medikus.

„Tai štai iš visų specialistų surinkome anketas, dokumentus, kuriuose matomos jų išvados. Taip, jis hiperaktyvus, bet kartu tvirtinama, kad jo amžiuje tai normalu. Mes ne kartą klausėme savęs ir kitų, ką ne taip darome. Kokios mūsų auklėjimo klaidos, kaip galime padėti savo sūnui? Bet iš mokyklos pagalbos nesulaukėme. Atvirkščiai – jam įskiepijo, kad jis blogas, – guodžiasi mama. – Jis ir pats ėmė taip save vertinti ir kitoks nebenori būti. Kiek daug yra Lietuvoje tėvų, kurie neieško išeities, jų vaikai vos vos ištempia mokykloje iki 16 metų, o ką paskui veikia? Kodėl tokios dažnos depresijos, savižudybės, kitokios baisybės? Negaliu būti abejinga, tad informaciją pati renkuosi. Turbūt aš atrodau keista mama, kad taip viskuo domiuosi, tad džiaugiuosi iš kolegės išgirdusi apie Lietuvos tėvų forumo tarpininkavimą.“

Ji pripažįsta: kartu su LTF atstove buvo drąsiau pirmą kartą eiti pas mokyklos direktorę. Iš tiesų vadovė apie jos problemas ir konfliktus su pedagogais nieko nežinojo ir buvo gerokai nustebusi, kodėl mama anksčiau į ją nesikreipė. Buvo iškviesta socialinė pedagogė, pasitarta su kitais specialistais. Priešingai nei socialinei pedagogei, direktorei šis atvejis neatrodė kažkuo ypatingas ir ji pažadėjo atkreipti dėmesį į judrųjį šeštoką. Buvo pasiūlytas nuotolinis mokymas.

„Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus“, – tvirtina Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Jukštienė. Įstaigai, kurioje 650 mokinių, ji vadovauja devynerius metus.

Pasak jos, hiperaktyvių mokinių mokykloje yra ne vienas, šis atvejis nėra išskirtinis. Minėto berniuko elgesio problemos pastebėtos dar pradinėje mokykloje. Mokytoja konsultavosi su socialine pedagoge, bendrauta su tėvais. Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus. Perkėlus į kitą klasę tėvams ir mokiniui atrodo, kad reikalai pagerėjo. Patarta vaiką konsultuoti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Jam rekomenduota lankytis pas mokyklos psichologą, tačiau to jis nedarė. N.Jukštienė mano, kad mokyklos specialistai sprendė šią problemą kvalifikuotai, tačiau mamos tai netenkino, ji net nepasinaudojo galimybe spręsti problemą kreipdamasi į direktorę.

Tik po to, kai mokykloje apsilankė mama ir LTF atstovė, direktorė asmeniškai išsikvietė mamą. Į klausimą, kodėl ji nesikreipė į ją, mama nežinojo, ką atsakyti. „Mudvi pasikalbėjome, aptarėme problemas. Po to pasikvietėme ir sūnų. Manau, kad susitikimas buvo naudingas, nes mokinys jau apsilankė pas mokyklos psichologę. Be abejo, jo elgesio problemų vis dar yra, bet bendromis specialistų, tėvų, paties vaiko ir mano pastangomis darysime viską, kad reikalai kryptų į gerąją pusę. Manau, kad LTF tarpininkavimas padeda tėvams“, – pripažįsta direktorė.

Budėtojai ar budintojai?

Minėtos nevyriausybinės švietimo organizacijos dažnai kviečia į konferencijas, seminarus, mokymus, darbuojasi mokyklose, švietimo centruose su pedagogais, tėvais, mokiniais, tarpininkauja sprendžiant konfliktines situacijas. Dažniausiai tai daroma savanoriškai, aukojant savo laiką. Ir, žinoma, sulaukiama nepelnytos kritikos, ypač iš pedagogų pusės.

LTF atstovai kuruoja beveik tris dešimtis saviugdos klubų Lietuvoje ir po truputį plečia veiklą. Pastebėta, kad vienur aktyvesni mokyklos nariai, kitur – vyresniųjų klasių mokiniai, bet aktyviausi vis tik yra tėvai.

Kodėl ėmė steigtis šie klubai? „Saviugdos klubų idėja gimė ne šiaip sau. Mes pastebėjome po vienkartinių seminarų fejerverkų įspūdį – gražu, gerai, bet greitai užgęsta. O turime jausti nuolatinę paramą visais atvejais ir efektyviau siekti tikslų. Užsienyje normalu kreiptis pagalbos, kol dar problemos neįsišaknija, – pasakoja dešimt klubų kuruojanti Socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė, LTF tarybos narė J.Lipkevičienė. – Būna, kad iš pradžių administracija nori su tėvais bendrauti, o kai tėvai išsako lūkesčius, mokytojai puola, ginasi. Tuomet tėvai sako – ko ten eiti, jei mūsų neklauso, kalbėtis neįmanoma. Dabar tie patys pedagogai juokiasi iš pirmų tokių savo įspūdžių ir kviečiasi tuos tėvus, kurie iš pradžių atrodė „ne tokie“. Arba štai: tėvai pastebi pedagogų klaidas, neteisingus įvertinimus. Pedagogai prieš tokius „drumstėjus“ sukyla, pasitelkia kitus klasės tėvus, nustato vienus prieš kitus. Ugnis užgesinama, bet problemos lieka. Labai norėčiau pagirti Rumšiškių A.Baranausko bei Vilkijos gimnazijas, Kazlų Rūdos mokyklas, Marijampolės M.Lukšienės švietimo centrą, Kėdainių J.Paukštelio pagrindinę, Kauno „Šviesos“ pradinę mokyklas. Čia jau bręstama rimtiems pokyčiams bendradarbiavimo su tėvais srityje.“

„Tikiu, jog padedant saviugdos klubams susidarys kritinė masė sąmoningų žmonių, kurie prisidės prie to, kad švietimas iš tiesų būtų visuomenės priekyje, kad atsirastų daugiau galimybių alternatyvoms, kad sukurtume savo vaikams tokią aplinką, kurioje jie galės geriau save pažinti, atrasti savo kelią“, – pritaria Indrė Pavinkšnienė, asociacijos „Tėvų pedagogų sąjūdis“ vadovė, saviugdos klubų moderatorė.

Paklaustos apie mokyklose vyraujančius pedagogų ir tėvų santykius, pašnekovės įvardija juos kaip gana šaltus, pasyvius, tarsi abi pusės kalbėtų skirtingomis kalbomis. Abiem pusėms trūksta emocinio raštingumo, dialogo kultūros, kritikos pripažinimo. Gyvo bendravimo nedaug belikę. O jeigu jis ir vyksta, tai kaip mūšio lauke – kas ką įveiks.

Saviugdos klubų moderatorės psichologės Rasos Lydekienės nuomone, daugumoje Lietuvos mokyklų nėra stiprių bendruomeninių ryšių, o atsakomybę abi suaugusiųjų šalys linkusios perkelti viena kitai, ieškoti kaltų. „Taip iššvaistoma labai daug energijos, kuri bendradarbiaujant komandoje galėtų būti panaudota vaikų labui, problemų sprendimui. Aktyvių, sąmoningų tėvų idėjos neretai slopinamos. Asmeniniai interesai dažnai svarbesni už bendradarbiavimą, bendro tikslo siekimą“, – tvirtina psichologė.

Ji pripažįsta, kad ne visi mokyklų vadovai suvokia LTF misiją. Neretai forumo atstovai kviečiami tam, kad būtų pasidėtas dar vienas pliusas vykdant planą arba kaip pasyviųjų tėvų masalas. Būna, jog saviugdą kuria administracija su tam tikru užsakymu „apšvieskite tėvus, kad jie būtų lojalūs mums“. O LTF supažindina su mokymosi alternatyvomis, moko dialogo kultūros, telkimo, atvirumo, viešumo, kad neišstumtume vaikų į nesėkmės ruožą.

Dauguma pašnekovų pripažįsta, kad mokyklų vadovų bei administracijos vaidmuo skatinant bendradarbiavimą su tėvais – labai svarbus, net lemiamas. Kitaip sakant, per prievartą mielas nebūsi. Tiesa, jei vietos mokyklose tėvai nepageidaujami, jie darbuojasi kitomis formomis. Pavyzdžiui, aktyvūs tėvai įkūrė Rietavo savivaldybės tėvų forumą. Toks savarankiškas LTF padalinys veikia ir Žemaitijoje, Klaipėdoje. O vienoje mokykloje tereikėjo užkrečiamo pavyzdžio, ir psichologė subūrė dar vieną tėvų klubą.

Teigiamų pokyčių esama – daugėja tėvų ir pedagogų, kurie, remdamiesi humanistine pedagogika, kreipia dėmesį ne tik į tai, kaip vaikas mokosi, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi mokykloje, kokiomis vertybėmis yra ugdomas. Kai kur jau sudaromos galimybes tėvams savanoriauti mokykloje, prisidėti prie įvairių veiklų (tai ekskursijos, atviros pamokos, tėvų klasės), atsisakoma konkurencinių žaidimų, mokinių pageidavimai surašomi į svajonių knygas.

Bet ar to užtenka? Nesusikalbėjimo atvejų nemažėja, o tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos veda į aklavietę. Anot A.Piličiausko, mokykla be tėvų – kaip traukinys be garvežio.

Jurgita Jurevičienė

Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkas

VEIDAS: Kaip bendražmogiškų vertybių fone jums atrodo demokratijos, progreso pokyčiai mokyklose? Kas labiausiai džiugina, o kas kelia nerimą?

V.B.: Pokyčių labai daug, tačiau juos vertinčiau ne vien technologinio progreso ir mokytojų santykių su moksleiviais aspektu. Bėda ta, kad Lietuvos švietimo sistema nėra orientuota į jaunosios kartos patriotinį ugdymą ir meilę savo kraštui, tėvynei, dėl to jaunuoliai, baigę mokyklas, visiems laikams palieka savo šalį. Ir nematyti šio reiškinio pabaigos. Matome, kaip tuštėja mūsų miestai, kaimai ir gyvenvietės. Kasmet netenkame vidutiniškai po 30 tūkst. gyventojų. Kyla klausimas: koks mūsų mokslo ir švietimo sistemos tikslas? Nejaugi tik parengti jauną žmogų sočiam ir patogiam gyvenimui globaliame pasaulyje?

VEIDAS: Ar švietimo srities visuomeninės organizacijos pakankamai aktyvios, vieningos? Ar jų gausėjimas lemia rezultatą?

V.B.: Straipsnyje paminėtos nevyriausybinės organizacijos rūpinasi švietimo reikalais. Įdomu tai, kad daugelio jų veikla paremta savanoryste. Ir tai labai svarbu. Lietuvoje veikia per 18 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO), tačiau daugelis jų įsteigtos tik siekiant gauti valstybės arba struktūrinių fondų paramą. Todėl  NVO gausėjimą vertinu nevienareikšmiškai. Jei žmonių susivienijimas gimsta savanoriškai, pavyzdžiui, siekiant ginti šeimą, kaip valstybės pagrindą, jei norima ginti vaikų ir tėvų teises, kad šeima ir valstybė stiprėtų, tuomet tai sveikintina. Jei siekiama priešingų tikslų, o jų neretai siekiama po patrauklia priedanga, ir dar gaunama finansinė parama, tuomet nėra ko džiaugtis.

Kokybiškas švietimas ir inovatyvus mokslas – taip trumpai galima apibūdinti naujojo ES paramos laikotarpio 2014–2020 m. prioritetus švietimo ir mokslo srityje. Visai sistemai teks 3,2 mlrd. Lt investicijų.

Vaida Stasiulionytė

„Iki šiol ES investicijas Lietuva kreipė į infrastruktūros gerinimą. Renovuotos mokyklos, sukurti ir pažangiausia įranga aprūpinti nauji profesinio praktinio mokymo centrai bei nauji mokslo tyrimų kompleksai. Dabar daugiau investuosime į žmonių tobulėjimą ir naujos infrastruktūros įveiklinimą“, – sako švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis.

Sritis, kurioms naujuoju laikotarpiu turi būti skiriamas didžiausias dėmesys, apibrėžia 12 ES investicijų veiksmų programos prioritetų. Du iš jų administruos Švietimo ir mokslo ministerija: „Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų (MTEP) skatinimas“ ir „Visuomenės švietimas ir žmogiškųjų išteklių potencialo didinimas“.

Ūkio pažangos variklis – inovacijas kuriantis mokslas

Moksle didžiausias dėmesys bus kreipiamas į aktyvesnį turimos ir naujai kuriamos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų infrastruktūros panaudojimą bei integraciją į europines mokslo infrastruktūras, į tikslinius mokslinius tyrimus, taip pat į žinių komercinimo ir technologijų pardavimo skatinimą. Numatoma skatinti inovatyvių įmonių kūrimąsi mokslo ir studijų institucijose, remti bendrus mokslo ir verslo projektus, kuriančius verslui reikalingas inovacijas bei technologijas.

„Per artimiausius šešerius metus viešosios mokslinių tyrimų ir inovacijų infrastruktūros finansavimui numatyta skirti ne daugiau kaip 20 proc. visų šio prioriteto ES lėšų. O didžioji lėšų dalis nukreipiama į spartesnį žinių perdavimą ir mokslinių tyrimų rezultatų pavertimą ekonomine nauda, į jau turimos infrastruktūros panaudojimo efektyvumo didinimą. Didžiausios investicijos numatomos ten, kur sėkminga sektoriaus plėtra sudarys prielaidas ir kitų ar naujų sektorių augimui“, –  sako D.Pavalkis.

Lietuva Sumaniosios specializacijos strategijoje yra įvardijusi šešias sritis, kuriose panaudojus ES fondų lėšas būtų galima tikėtis pasiekti reikšmingą proveržį.

Aukštosios ir profesinės mokyklos skatinamos įsileisti suaugusiuosius

ES lėšos bus naudojamos studijų kokybei gerinti. Studijų programos bus stambinamos, į jų atnaujinimą ir specialistų rengimą bus įtraukiami socialiniai partneriai, studentai daugiau laiko praleis praktikuodamiesi.

D.Pavalkis pabrėžia, kad tarp kriterijų skiriant ES paramą aukštosioms mokykloms bus ir kokybės kartelė: bus žiūrima, ar aukštoji mokykla taiko minimalų stojamąjį balą, ar yra pasirašiusi sutartį su ministerija, ar dalyvauja Europos Komisijos iniciatyva vykdomoje naujoje reitingavimo sistemoje „U-Multirank“.

Aukštųjų ir profesinių mokyklų bazes tikimasi labiau nei iki šiol panaudoti neformaliajam suaugusiųjų švietimui. Bus parengta ir įgyvendinta sistema, leisianti profesinės karjeros metu įgytas patirtis pripažinti kaip studijų ar mokymo programos dalį.

Iki šiol finansavimo negavę profesinio mokymo centrai sulauks paramos moderniai praktinio mokymo įrangai įsigyti. Toliau bus tęsiamas profesijos mokytojų kvalifikacijos tobulinimas pažangiausiose verslo įmonėse, stiprinama profesinio mokymo ir bendrojo ugdymo integracija.

ES parama mokyklų pažangai

Naujo ES paramos laikotarpio lėšos bus nukreiptos švietimo sistemos naujovėms, kurių tikslas – aukštesni mokinių pasiekimai, įgyvendinti.

Mokytojų ir mokinių patogumui didės elektroninių ugdymo priemonių įvairovė. Bus kuriamos ir naujos mokyklos: ES lėšomis planuojama esamose mokyklų bazėse įsteigti bent dešimt mokyklų, kurios specializuotųsi matematikos, gamtos mokslų, informacinių technologijų ir inžinerinio ugdymo kryptyje. Pirmoji tokia mokykla – KTU inžinerijos licėjus – duris atvėrė šį rugsėjį.

Naujomis gamtos ir tiksliųjų mokslų mokymosi priemonėmis bus aprūpinta ir 600 pradinių mokyklų bei progimnazijų. Gimnazijos naujų gamtos ir technologijų mokslo priemonių gavo per ankstesnį ES paramos laikotarpį.

Numatoma tęsti ir plėsti mokyklų pažangos projektų finansavimą. Šiemet startavo bandomasis mokyklų pažangos konkursas, skirtas konkrečių mokyklų veiklai tobulinti. „Siekdami pagerinti visų mokyklų ugdymo kokybę, turime joms teikti labai konkrečią pagalbą. Mokyklos jau turi galimybę pačios įvertinti savo veiklos stipriąsias ir silpnąsias puses, mokiniams atliekant standartizuotus testus. Jų rezultatai leidžia kiekvienai mokyklai matyti savo darbo rezultatus, palyginti su kitomis rajono ar šalies mokyklomis ir parengti veiklos tobulinimo planą. Jo įgyvendinimas – kursai, stažuotės, metodinė pagalba mokytojams, ugdymo priemonės – bus finansuojami ES lėšomis“, – sako ministras.

PR