JAV leidinys „Newsweek“ susirūpino, kad amerikiečių mokinių pasiekimai panašūs į Lietuvos, kurią pagal kai kuriuos ES šveitimo kriterijus, beje, aplenkė Rumunija, Bulgarija ir dar beveik 20 šalių. Tačiau esama sričių, kuriose Lietuva pirmauja ir gali diktuoti madas.

Gabija Sabaliauskaitė

Matuodami Lietuvos švietimo vietą Europoje, galime pasigirti kone vieninteliais dalyvavimo švietimo sistemoje rodikliais – aukštąjį išsilavinimą turinčių 30–34 metų amžiaus gyventojų dalimi, pagal kurią mus lenkia nebent Airija ir Liuksemburgas. Vis dėlto daugelio kitų rodiklių reikšmės turnyrinėje 28 ES šalių lentelėje rikiuojasi ne mūsų naudai, o silpnuosius Lietuvos švietimo simptomus lapkritį pastebėjo ir Europos Komisija (EK).

Pavyzdžiui, esame treti ES pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalį, bet nė vienas iš to aukštojo išsilavinimo kalvių – universitetų nepakliūva į pasaulio geriausių universitetų 500-uką.

„Jei nė vienas jūsų universitetas nepatenka tarp 500 geriausių pasaulio universitetų, vadinasi, turite problemų ir neturite nė vieno lyderio“, – interviu „Veidui“ Lietuvos aukštojo mokslo padėtį po naujausio pasaulio universitetų reitingo paskelbimo keliais žodžiais apibūdino Italijos Turino universiteto (šiame reitinge užimančio 394 vietą) profesorius Enrico Colombatto.

Žinoma, sunku lygintis su universitetais lyderiais, kurių biudžetas prilygsta visam Lietuvos aukštajam mokslui ar švietimui skiriamoms lėšoms, ką jau kalbėti apie senas istorines jų tradicijas, bet tiesa ir ta, kad su Lietuva dydžiu ar panašia istorine patirtimi palyginamų šalių universitetai pakliūva tarp pirmų 400 geriausių aukštųjų mokyklų.

Pavyzdžiui, naujausiame pranešime apie švietimo būklę ES šalyse „Education and Training Monitor 20114“ Lietuva buvo ketvirta šalis, 2008–2012 m. labiausiai padidinusi investicijas į aukštąjį mokslą. Kita vertus, toje pačioje apžvalgoje Lietuva minima ir tarp penkių ES šalių, kuriose kainos už studijas yra didžiausios.

Neatitikimų matuojant pagrindinius rodiklius galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, teigiama statistika rodo, kad Lietuvoje tik maža dalis jaunuolių anksti palieka švietimo sistemą, bet ir labai maža dalis jų išsilavinimą įgyja profesinėse mokyklos (ne, Europa nelaiko šių mokyklų „profkėmis“, o šimtaprocentinis aukštasis išsilavinimas nėra geriausias kokybės matas).

Apibendrinant pagrindinius apžvelgiamus rodiklius galima sakyti, kad vienur pirmaujame kitų rodiklių sąskaita arba pasižymime gerais kiekybiniais rodikliais, bet kai ateina metas pamatuoti jų turinį – atsiliekame arba esame vidutinės lygos žaidėjai pagal užsibrėžtų tikslų rezultatus.

„Duomenys varijuoja skirtingai, neretai bandoma juos įvairiai interpretuoti, bet, mano nuomone, švietimo padėtis yra apgailėtina, ir matau ne itin daug prošvaisčių“, – paklaustas apie Lietuvos švietimo vietą, užimamą Europoje, svarsto vadovėlių autorius, leidyklos „Baltos lankos“ savininkas dr. Saulius Žukas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Suomijoje mokyklos vienodos, kaip ir mokinių pasiekimai. Estijoje – labai panašiai. Ten tėvai vaikus veda į mokyklas, kurios yra arti namų. O Lietuvoje tėvai eina ne į artimiausią mokyklą, bet kryžiaus kelius, kad tik jų vaikas pakliūtų į geresnę žinių šventovę. Pasirodo, ne veltui.

Kai tėvai naktimis nesudėjo bluosto galvodami, kaip jų atžaloms pavyks išlaikyti stojamuosius gimnazijų egzaminus, su pluoštais dokumentų siuvo pirmyn atgal po gimnazijų administracijos kabinetus, vilnietė Diana jau galėjo lengviau atsikvėpti. Ji rado sprendimą, kaip jos sūnui, būsimam devintokui, rugsėjo pirmąją pakliūti į gerą mokyklą.

Rajono mokyklą, paskirtą pagal gyvenamąją vietą visai šalia namų, Diana aplenkė iš tolo. Ieškodama būdų, kaip jos sūnui išvengti kvaišalų skandalais pagarsėjusios mokyklos, ji ryžosi registruoti kitą gyvenamąją vietą. Tiesa, ji persikraustė ne fiziškai, o „ant popieriaus“: su sūnumi registravosi neva gyvenantys kitur ir mokėjo simbolinį mokestį būsto šeimininkui. Ir viskas tik dėl geresnės mokyklos.

„Gimnazija, į kurią pagal gyvenamąją vietą turėjo eiti mano sūnus, manęs netenkino. Trumpiau tariant, bet kokia kaina stengiausi jos išvengti. Nors mano vaiko pažymių vidurkis buvo didesnis nei 8, žinojau, kad į kai kurias gimnazijas dėl stojamųjų egzaminų jis neįstos. Tais metais šie konkursai buvo labai dideli, o būsimiems gimnazijų pirmokams keliami aukšti reikalavimai. Taigi teko rinktis iš gerų gimnazijų, esančių gretimuose rajonuose. Kad mano sūnus į jas pakliūtų, reikėjo gyventi kitur. Fiziškai to padaryti negalėjome, todėl bent jau registravome kitą gyvenamąją vietą“, – apie sudėtingą kelią į mokyklą pasakoja Diana.

Dianos rūpestis kai kuriuos tėvus papiktintų, bet juk visi žinome amžiną tiesą – kiekviena motina savo vaikui nori tik geriausio. Ne vienas šiai mamai dar pagrūmotų pirštu, kad sostinėje ir žolė žalesnė – visos mokyklos čia geros, pabaksnotų į varganą mokyklėlę kaime, kur tėvai pasirinkimo galimybių neturi, jų vaikai kažkur rajono glūdumoje mokosi nerenovuotose mokyklose, šąla mediniuose suoluose, mokosi iš pageltusių elementorių, gal net dar skrebena plunksną pamirkę į rašalą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Rugsėjo 1-ąją laisvu pusdieniu besidžiaugiantys tėvai į „Burbuliatorių“ pėdins jau po darbo, prie kurio, matyt, priskirtinas ir tas pusdienis – juk kelionė su vaikais į mokyklą irgi beveik darbas. Nuo 18.30 val. galima atsipalaiduoti ir kartu su vaikais pūsti muilo burbulus. Vilniuje – Lukiškių aikštėje. Kitų vietų klauskite „Google“. „Burbuliatorius“ išplito ir užsienio lietuvių naujokynuose (geras senas žodis, reiškiantis koloniją). Dabar kas antrą vasaros pirmadienį burbuliuoja 15 Lietuvos ir ne Lietuvos miestų. Su Rokiškiu gal visi šešiolika. Rengėjai tikina, kad iniciatyvos tikslas – gaivinti viešąsias miesto erdves, skatinant aktyviau naudotis aikščių ir skverų potencialu, kartu plėtoti kūrybines veiklas. Juk ne muilo burbulas.

Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos trečiadienį (birželio 18 d.) renkasi į mitingą prie Vyriausybės, kad valdžiai perduotų pedagogų reikalavimus – didesnių atlyginimų ir geresnės ugdymo kokybė siekius.
Vienos iš maždaug 7 organizacijų, dalyvausiančių mitinge, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas teigia, kad pagrindinis jo vadovaujamos organizacijos siekis – grąžinti iki krizės buvusį 3774 litų mokinio krepšelį, kurio dydis sumažintas maždaug 400 litų.
„Sieksime to, ko kiti jau pasiekė. Seimo nariai grąžino savo atlyginimus, bet mokinius pamiršo. Mokinio krepšelio dydį grąžinti į buvusį iki sunkmečio jie nesugeba – neranda lėšų ar laiko“, – komentuoja A.Navickas.
Jis pažymi, kad toks siekis susijęs su geresne ugdymo kokybe – vaikų skaičius klasėse, priklausomai nuo jų amžiaus, turėtų mažėti, kad pedagogai galėtų kuo daugiau dėmesio skirti kiekvienam vaikui.
Be to, ši profesinė sąjunga siekia ir didesnių mokytojų atlyginimų, tačiau ne didinant darbo užmokestį, bet grąžinant bazinę mėnesinę algą, taip pat sumažintą sunkmečiu.
„Problemų matome ir ikimokykliniame ugdyme, nors būtent tuo metu formuojasi vaiko asmenybė. Norėtume, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimai suvienodėtų bent jau su mokytojų“, – dėsto švietimo darbuotojų atstovas A.Navickas.
Planuojama, kad į mitingą susirinks apie 1 tūkst. pedagogų. A.Navickas pažymi, kad skirtingas profesines sąjungas mitinge dalyvauti ragina ir kiek skirtingi tikslai. Pavyzdžiui, Lietuvos švietimo profesinė sąjunga ir Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga skelbia reikalausiančios didinti švietimo finansavimą taip, kad iki 2020 m. būtų pasiektas ES Komisijos, OECD ir UNESCO rekomenduojamas švietimo finansavimo lygis – ne mažiau kaip 6 procentai nuo BVP. Lūkesčių sąraše – ir ilgalaikė pedagogų atlyginimų kėlimo programa, kuri pradėtų veikti jau kitąmet.

Kylantį nerimą dėl brandos egzaminų sesijos dauguma abiturientų bando nugalėti padedami korepetitorių. Papildomas mokymasis privačiai yra madingas, kai kam – vertingas, o kai kam – pelningas, bet neatsakingas.

Vienus mokinius pas korepetitorius atveja noras užlopyti žinių spragas ir pasivyti bendraklasius, o kitus papildomai mokytis privačiai gena siekis pagilinti žinias ir pasiekti geriausių rezultatų. Tiesa, „Veido“ kalbinti pašnekovai įsitikinę, kad papildomas mokymasis, padedant korepetitoriams, yra greičiau mada nei būtinybė, o korepetavimas dažniau tampa tiesiog papildomų pamokų „lankymu“, kuris, deja, nieko vertas, jei negalima pamatuoti mokinio pažangos.
Jei jūsų vaikas jau dvejus metus vakarais lanko matematikos pamokas, vadinasi, mokate už namų darbų ruošą. Nes jūsų vaikas jau po pusės metų turėjo pasivyti savo klasės lygį ir pats atsiversti knygą bei mokytis savarankiškai. Tokią naujieną tėvams praneša edukacinės bendrovės „Kalba.lt“ valdybos pirmininkas Rytis Jurkėnas. Jis paaiškina, kad gamtos mokslų mokytis padedant korepetitoriui užtenka šešis mėnesius, o, pavyzdžiui, kalbų žinias galima gilinti ir metų metais.
„Atėjęs pas mus mokinys atlieka testą, įvertiname, kiek laiko jam reikės pažangai pasiekti. Jei visos šalys – tėvai, vaikas ir mokytojai mato, kad investuoti į progresą verta, pradedame darbą. Gamtos mokslams šeši mėnesiai yra maksimalus terminas, kartais užtenka ir dviejų mėnesių, kad mokinys jau mokėtų dirbti savarankiškai. Žinoma, turime tėvų, kurie nori tęsti korepetavimą, nes supranta, kad jų vaikas nesimoko savarankiškai, o jie negali priversti jo to daryti. Tokiu atveju jie, galima sakyti, moka už namų darbų darymą, bet visos šalys suvokia šį sprendimą“, – aiškina R.Jurkėnas.
Abiturientai, prašantys „Kalba.lt“ korepetitorių pagalbos pasirengti egzaminams, pašnekovo teigimu, siekia įvairių tikslų: vieni nori išlaikyti egzaminus geriau nei vidutiniškai, kiti, ir taip pretenduojantys į aukščiausius balus, siekia maksimalaus rezultato. R.Jurkėnas paaiškina, kad abiturientai egzaminams rengiasi intensyviai – mokosi egzamino technikos, išmanyti struktūrą, sudėlioti pagrindinius akcentus. Tačiau klaidinga manyti, kad dvyliktokas taip išmoks visą keleto klasių kursą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Jau kelis mėnesius kalbama apie švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarkos pokyčius. Nors konkretaus plano nėra, dalis švietimo sistemos darbuotojų baiminasi, kad grįšime į politinės įtakos laikus, kurie Lietuvai padovanojo dvejopas mokyklas: vienos gražios ir renovuotos, bet be mokinių, kitos turi daug ugdytinių, bet neturi net elementarių patogumų.

„Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) užsimojo grąžinti politikų įtaką į mokyklas ir supaprastinti kandidatams kelią tapti mokyklų direktoriais. Jei tokie užmojai pasitvirtins, į mokyklų administracijas toliau plūs „patogūs“ direktoriai.
„Blogiausia, mano požiūriu, kad gali būti eliminuota bendruomenė. Dabar ji turi šiokią tokią reikšmę, o blogiausiu atveju gautų tik stebėtojo vaidmenį, – baiminasi Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas. – Tada mokyklų direktoriai taps politinių partijų klapčiukais.“
2011 m. įsigaliojusia tvarka buvo siekiama depolitizuoti švietimo įstaigų vadovų skyrimą. „Politikai nebegali paskirti jiems patogių direktorių, todėl ieško pretekstų. Bet mūsų vaikų ateitis negali priklausyti nuo politinių partijų simpatijų ir antipatijų“, – susirūpinimą galimais pokyčiais reiškia ir Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas.

Tobulina, bet neaišku kaip
A.Murauskas, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų pašnekovų, dabar galiojančią švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarką vadina inovatyvia ir efektyvia. Žinoma, galima ją patobulinti – pailginti pirmojo atrankos etapo neįveikusių kandidatų apeliacijų pateikimo trukmę, sudaryti jiems sąlygas įgyti kompetencijų, geriau supažindinti su kompetencijų vertinimo sistema ir asmeniniais rezultatais. Tačiau griauti tai, kas sukurta – beprasmiška. Esą dabar galiojanti tvarka į mokyklas atvedė direktorių lyderių, o ne valdininkų, nuosaikiai vykdančių vien steigėjo nurodymus.
„Dabartinė vadovų atranka smarkiai skiriasi nuo ankstesnės, kai vienas iš komisijos narių klausdavo, kiek mokinių turi būti pradinėse klasėse. Atrodo juokinga, kad pagal atsakymą į tokį klausimą buvo pasirenkami švietimo įstaigų vadovai“, – 2011 m. įsigaliojusios mokyklų direktorių skyrimo tvarkos pranašumais neabejoja Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktorius Tomas Jankūnas.
Esant dabartinei tvarkai kandidatai, norintys tapti vaikų darželio, bendrojo ugdymo ar profesinės mokyklos vadovais, turi pasitikrinti kompetencijas Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje (NMVA) pagal visiems kandidatams sukurtą vienodą metodiką. Jei paaiškėja, kad kandidato kompetencijų lygis tinkamas, jis gali dalyvauti savivaldybės konkurse.
Kaip „Veidui“ teigė švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė, mokyklos vadovų skyrimo tvarka ir kiti su ja susiję dokumentai tobulinami, svarstant įvairias alternatyvas ir siekiant pasirinkti geriausią mokyklos vadovą. Kokios tos alternatyvos, ŠMM atstovė neatskleidė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Tolesnė mūsų švietimo raida nieko gero nežada, o tikėtis, kad bus imtasi rimtų sprendimų vilties beveik nėra. Mūsų politikai neturi ne tik politinės valios, bet ir akivaizdaus problemų suvokimo”, – teigia vienos geriausių Lietuvos mokyklų – Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Savaitraščio “Veidas” sudarytame reitinge Vilniaus licėjus užima pirmą vietą (iš 100 galimų balų jis surinko 90,44 balo). Daugiau nei 20 metų pedagoginio darbo patirties turintis S.Jurkevičius būgštauja, kad dabartinė Lietuvos švietimo sistema atsidūrė aklavietėje. Kaip iš jos išeiti?

VEIDAS: Jūsų manymu, ko Lietuvos vidurinis ir aukštasis mokslas, kurį įgyja mūsų jaunimas, vertas tarptautiniame kontekste?
S.J.: Daugelis pasaulio šalių didžiuojasi universitetais, kurie pasiekiami tik ypač gerai baigus vidurinę mokyklą. Turbūt niekam nekelia jokių abejonių mokymo(si) kokybė prestižiniuose JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ar Prancūzijos universitetuose. Tai tarsi atskaitos taškai, į kuriuos būtų galima lygiuotis.
Lietuvoje esama neblogų studijų programų, moderniai atnaujintų laboratorijų, sutvarkytų bibliotekų, tačiau dėl negebėjimo užtikrinti geros kokybės visa tai stipriai nublanksta. Be to, bevalystės tendencijos, įsivyravusios mokykloje, persimetė ir į universitetus. Nepagrįstai sureikšminamos studentų teisės ir krintantis reikalavimų lygis – jau akivaizdi tendencija ir aukštosiose mokyklose.
Kitas dalykas – įvedus krepšelius universitetai tapo dar labiau priklausomi nuo studentų skaičiaus, o kokybės ir lygio reikalavimas pasitraukė į antrą ir net į trečią planą.
VEIDAS: Lietuvoje gana dažnai kaip teigiamas minimas kaimynų estų švietimo ir mokslo sistemos pavyzdys. Kaip manote, kodėl Lietuvoje švietimo reforma nepavyko?
S.J.: Norint tikslingai įgyvendinti reformą, būtina suvokti jos prasmę ir vertę, taip pat – turėti politinės valios ir vidinės tvirtybės ją įgyvendinti. Dvidešimties metų Lietuvos patirtis tik įrodė, kad neturime aiškiai suvoktų tikslų ir negebame įgyvendinti net išsikeltų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę būta didelio entuziazmo ir tikėjimo, kad švietimo srityje galima daug nuveikti: pedagogai ir mokyklų vadovai aktyviai jungėsi į įvairiausius mokyklų atnaujinimo projektus. Tačiau ilgainiui viskas virto imitaciniais procesais, kurie nedavė apčiuopiamos naudos ir įstūmė visą švietimo sistemą į aklavietę, kurioje dabar ir esame.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į savaitraščio “Veidas” klausimus atsako Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė, Lietuvos edukologijos universiteto docentė dr. Ramutė Mečkauskienė.

VEIDAS: Esate Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė. Kokius pagrindinius uždavinius asociacija sprendžia šiuo metu?
R.M.: Asociacija vienija visas ir visų pakopų mokyklas. Ji veikia kaip profsąjunga – svarsto, teikia pasiūlymus aukščiau. Asociacijai rūpi tokie klausimai, kaip darbo sąlygos, direktorių kvalifikacijos kėlimas, atstovavimas vadovų interesams. Pavyzdžiui, šiemet organizuojame vasaros stovyklą, kurioje bus mokomasi lyderystės.
Šiuo metu taip pat svarstomi tokie klausimai, kaip biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas ketverių metų kadencijai, pertvarka ir grįžimas prie vidurinių mokyklų, mokytojų, bibliotekininkų atlyginimai.
VEIDAS: Asociacija inicijuoja pokyčius švietimo srityje, mokyklų valdymo sistemoje. Kokias dideles permainas inicijavote ir kur link judate?
R.M.: Daug ko pati asociacija vykdyti negali, nes yra numatyta švietimo strategija. Bet darbo grupėse, tarybose analizuojame dokumentus ir išsakome savo nuomonę apie įstatymus, jų pataisas. Jei netenkina, stengiamės stabdyti. Mūsų asociacijos tikslas – apsaugoti narius nuo nekompetentingų sprendimų.
Dalyvaujame tarptautinėje vadovų veikloje, atliekame tyrimus. Šiuo metu atliekame tyrimą “Kokių kompetencijų trūksta vadovams?”. Siekiame išsiaiškinti, kokios pagalbos jiems reikia.
Diegti naujoves – labai svarbu. Tyrimais nustatyta, kad vadovo veikla turi įtakos mokymosi rezultatams.
VEIDAS: Ar patys vaikai mokyklose prisideda ir kaip gali prisidėti prie ugdymo bei mokymo naujovių diegimo?
R.M.: Ar gali, ar negali, priklauso nuo to, kaip yra formuojamos mokinių pažiūros. Vaikai turi suprasti, kad pareiga yra aukščiau teisių. O kad išmoktų tinkamai reikšti savo mintis, jie gali dalyvauti visuomeninėje veikloje. Mes įkūrėme, pavyzdžiui, Moksleivių lyderystės akademiją, prieš keletą metų įsteigėme Moksleivių asociaciją.
Tačiau pastebėjau tendenciją, kad moksleiviai, kurie labai gerai mokosi, nelinkę dalyvauti visuomeninėje veikloje, o tie, kurie ja užsiima, mokosi prasčiau. Džiugu, kad yra daug jaunuolių, kurie teikia savo pasiūlymus. Mes juos vertiname ir atsižvelgiame į moksleivių nuomonę.
Sunku diegti vertybes, kai nesilaikoma įstatymų, šiuo atveju – tam tikrų mokyklos taisyklių. Šiuolaikiniai mokiniai yra išprusę, apsiskaitę, jų požiūris į valdžią kritiškas. Jie mato, kas vyksta viešojoje erdvėje, politikoje, pavyzdžiui, kad politikai nevaikšto į posėdžius. Reikia laikytis įstatymų, taisyklių, bet matydami tokius pavyzdžius jie nebetiki vadovais apskritai.
VEIDAS: Viename savo straipsnių rašote, kad mokiniai dabar mažiau motyvuoti, nors ir puikiai supranta savo ateities tikslus, yra ambicingi ir reiklūs. Kokios to priežastys ir kaip reikėtų keisti situaciją?
R.M.: Sunku nustatyti priežastis. Gimnazijose vienuoliktokai, dvyliktokai – subrendę, dažniausiai žino, ko nori. Mokiniai nori realizuoti svajonę, bet kartu tingi mokytis, kartoja “nežinau”. Jie savo tikslų giliai neįsisąmonina.
Reikėtų pradėti šeimoje diegti vaikams tikslus, auklėti savo pavyzdžiu, pastūmėti, nes tėvų pavyzdys vaikui artimesnis. Be to, tikslas gali būti ugdomas nuo mažens. Reikėtų klausti vaiko, kuo jis norėtų būti. Ir to klausti nuo pat vaikystės, kad noras taptų siekiu. Tuomet vėlesniame amžiuje nebus “nežinau”, o bus tikslas. Savo tikslo siekimas suteikia motyvacijos. Jis neturi ateiti dėl to, kad iš vaiko, mokinio ko nors reikalaujama.
VEIDAS: 2008 m. išleidote knygą “Šiuolaikinės mokyklos valdymas”. Kuo rėmėtės kurdama darbo metodikos pasiūlymus kitiems mokyklų vadovams? Ar praėjus šešeriems metams po jos išleidimo pastebite pokyčių?
R.M.: Idėja išleisti patarimų pradedantiems vadovams knygą kilo po to, kai mano mokykloje apsilankė Valstybės kontrolė. Direktoriui reikia žinoti be galo daug tvarkų, būti išanalizavus daug dokumentų. Švietimo veiklą reglamentuoja per 316 dokumentų. O iki tol nebuvo jokios institucijos, kuri rengtų tokį vadovą, mokyklos direktorių, todėl būdas išmokti – remtis vieniems kitų patirtimi.
Mokyklai vadovauti dažniausiai paskiriamas mokytojas, kuris staiga tampa vadybininku, kai išlaiko vadybos testą ar gerai pasirodo per pokalbį. Tai visiškai ne tai, su kuo jis susidurdavo mokytojaudamas. Jis turi daug žinoti apie tokius dalykus, kaip darbo sauga, civilinė sauga, priešgaisrinė sauga. Net elgesys ekskursijų metu yra reglamentuotas, nurodyta, kam ir kokius dokumentus reikia pateikti. Bendroji informacija aktuali iki šiol, o dokumentų, įstatymų pakeitimus reikia sekti patiems.
Mokyklų direktoriai sako, kad bet kuris iš jų galėtų išleisti tokią knygą, ir jie yra teisūs. Ši knyga skirta pradedantiems vadovams, kad užvestų juos ant kelio.

Leidyklos “Baltos lankos” generalinis direktorius ir vadovėlių autorius dr. Saulius Žukas apgailestauja, kad Lietuvos moksleiviai tarptautiniuose tyrimuose nesitaiko į aukščiausius gebėjimus. Pavyzdžiui, aukščiausius skaitymo gebėjimų lygmenis pasiekia vos 3,3 proc. penkiolikmečių, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse – 8,4 proc.

VEIDAS: Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas PISA parodė, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai žemesni nei EBPO šalių vidurkis, nors ir stabilizavosi. Kokios ugdymo problemos turi įtakos nemaloniems rezultatams?
S.Ž.: Penkiolikmečių pasiekimai gerokai atsilieka nuo ES šalių moksleivių vidurkio, bet jau maždaug prieš dvejus metus pradinukų pasiekimų tyrimo rezultatai parodė, kad vargšai pradinukai pastaruosius dešimt metų leidžiasi žemyn.
Tačiau mūsų rezultatai geriausi vertinant žemuosius pasiekimus, todėl neblogai „pakeliame“ tyrimo rezultatų apačią, bet prastai atrodo aukštesnieji, gabiųjų pasiekimai, su kuriais turėtų būti siejamos visuomenės viltys. Pavyzdžiui, skaitymo gebėjimai (bet kokio ženklų teksto) skirstomi į aukštesniuosius ir žemuosius. Mūsų problema yra aukštesnieji gebėjimai – žinių integravimas, interpretavimas ir vertinimas. Kalbu ne apie matematinį ir gamtamokslinį raštingumą, o apie skaitymo gebėjimus, kuriems skiriama daugiausiai pamokų. Be to, gebėjimas gerai skaityti, interpretuoti ir vertinti pritaikomas ir kituose mokomuosiuose dalykuose – istorijos, pasaulio pažinimo.
Negaliu pasakyti, kodėl tai vyksta, ar pateikti receptą, kaip šias problemas išspręsti, tačiau yra keli dėsningumai. Galima sakyti, kad reikia tobulinti mokytojų kvalifikaciją. Bet pagal kvalifikacijai kelti skiriamas lėšas pirmaujame ES. Vadinasi, mokytojų tobulinimas vyksta dideliu greičiu, bet rezultatų neduoda. Kvalifikacijos kėlimo ir ugdymo rezultatų kreivės kažkur prasilenkia. Būtų verta pasidomėti, kiek per praėjusį ES finansinį laikotarpį buvo iniciatyvų ir projektų, kiek jie kainavo ir koks jų efektyvumas.
Užtat Lietuvoje klesti neformalus ugdymas. Veikloje po pamokų susitinka laimingi mokytojai ir laimingi mokiniai. Tokią gerąją patirtį iš neformalaus ugdymo reikėtų perkelti į formalųjį. Kaip sakė viena mama: „Po pamokų vaikai atsigauna būreliuose.“
VEIDAS: Jei valstybiniuose dokumentuose deklaruojami dalykai būtų perkelti į realų ugdymo procesą, ar galėtume tikėtis pažangos?
S.Ž.: Remiantis pedagoginiais terminais, yra bendrieji ir dalykiniai gebėjimai. Bendrieji gebėjimai, tai yra saviraiška, kūrybiškumas, mokėjimas bendrauti, patyčių prevencija ir kiti, šiandien taip pat deklaruojami. Tačiau realybė tokia, kad ugdymo procese akcentuojame dalykinius, o ne bendruosius gebėjimus. Net brandos egzaminais tikrinami dalykiniai gebėjimai. Žinoma, esama diskusijų, gal tokią tvarką keisti, pildyti mokinio užklasinės veiklos pasiekimais, kurie gali būti svarbūs vėlesnei karjerai. Tačiau tokia moksleivio patirtis kol kas reikšminga nebent jam vykstant mokytis į užsienį. Bendrieji dalykai turėtų būti įtraukiami į kasdieninę veiklą, ne tik į etikos pamokas ar užklasinę veiklą.
VEIDAS: Viešojoje erdvėje vis kartojami pažangių švietimo sistemų šalių pavyzdžiai. Ar jaučiate pastangas „mėgdžioti“ kitas šalis?
S.Ž.: Matau Suomijos įtaką mokytojų elgsenai. Mokytojai, kurie pajuto įdomesnio, labiau motyvuoto darbo galimybę, šią metodiką bando taikyti Lietuvos mokyklose. Prieš metus sužinojau, kaip sėkmingai vienoje Šiaulių pradinėje mokykloje dirba mokytoja, pakeitusi metodiką. Pirmokai ar antrokai ten tokie motyvuoti, kad žino, jog „trečiadieniais negalima sirgti, nes yra pati įdomiausia diena“. Trečiadieniais ten vyksta pradinukų projektų pristatymai, mokytoja pakviečia ką nors iš tėvų, stebėtoją, kad vaikai įgautų dar daugiau motyvacijos. Paklausiau jos, kaip pradėjo taikyti tokią metodiką, o ji atsakė tokių pavyzdžių prieš 12 metų pamačiusi JAV.
Panašūs pavydžiai Lietuvoje plinta per gerąją praktiką, kai mokytojai pamato, kas efektyvu, ir ima tai taikyti. Tarkim, vienos Vilniaus mokyklos mokytojai nuolat kėlė savo kvalifikaciją mokymuose, tačiau mokyklos rezultatai nesikeitė. Tada jie atsisakė išorinių mokymų ir mokyklos viduje ėmė kalbėtis, ką galima pakeisti. Žinoma, reikia bendraminčių, ne vieno žmogaus iniciatyvų, bet jei bendrame susitarime dalyvautų ir moksleiviai, jų motyvacija būtų visai kitokia. Kelių yra, pasaulis juos išmynė, todėl mums be didelių lozungų reikėtų pradėti veikti metodiškai.
Pamažu pokyčiai vyksta, keičiamas pradinio ugdymo reglamentas, išnyksta skambučio ribos, nuo pamokos pereinama prie veiklos.
VEIDAS: Jūsų pavyzdžiai perša mintį, kad Lietuvos švietimo sistemai trūksta komunikacijos ir susitarimo.
S.Ž.: Taip. Galėtų atsirasti koks nors fondas, kuris viešintų tobulus pavyzdžius vien tam, kad sklistų jų patirtis. Pavyzdžiui, viena mokytoja iš Kupiškio rajono mokyklos, konferencijoje demonstravusi, kaip panaudoti elektronines priemones pradiniam ugdymui, turi savo asmeninę interneto svetainę, kurioje – 36 tūkst. lankytojų iš 25 pasaulio šalių.
Man regis, reikėtų kalbėti ir apie tyrimus, kuriuose dalyvauja mūsų moksleiviai, kriterijus. Kaip vadovėlių autorius, tokios informacijos randu daugiausia antriniuose šaltiniuose, nors norėčiau diskutuoti su ministerijos specialistais. Dabar esame socialiniai partneriai, o galėtume tapti bendraminčiais. Kaip tik dabar rašau ketvirtos klasės vadovėlį, galėčiau daug ką panaudoti, jei tik žinočiau, ko reikia. Domiuosi suomių, britų, prancūzų programomis, bet efektyviau būtų, jei gaučiau pasiūlymų iš mūsų specialistų.

Neapsisprendimu, apatiškumu, o kartais tiesiog plaukimu pasroviui mokytojų ir tėvų kaltinami dvyliktokai patiria daug streso ir neigiamų emocijų. Daugelis jų dar nemoka sutikti gyvenimo nesėkmių, todėl nežino, kad praradus pasitikėjimą savimi siekti tikslų nepalyginti sunkiau.

„Dvyliktoje klasėje labiau nei bet kada anksčiau supranti, kaip svarbu nešvaistyti laiko veltui“, – pabrėžia Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos moksleivė Eglė Drungilaitė.
Kasdien po pamokų mergina skuba į piešimo studiją, o prie namų darbų sako prisėdanti jau su tamsa. Architektūrą arba medijų menus po mokyklos baigimo studijuoti ketinanti kaunietė būgštauja, kad neišlaikius egzaminų jos planai žlugtų. „Mintis, kad galiu neišlaikyti egzaminų pakankamai gerai arba netiksliai perskaityti egzaminų užduotis, mane baugina. Atrodytų, smulkmenos, bet jos gali radikaliai pakeisti mano gyvenimą“, – neslepia jau nuo aštuntos klasės tvirtai apsisprendusi, ką gyvenime veiks, mergina.
Iš tiesų, vertinant mokinių pasiekimų rezultatus tarptautiniu lygiu matyti, kad Lietuvos mokinių pasitikėjimas savimi nepalyginti mažesnis nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis.
„Nepaisant to, kad daugelis jų iš išorės gana drąsūs, pasitikėjimo savimi stokoja“, – sutinka Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė.

Iš kur mūsų kultūroje tiek nepasitikėjimo? Kas jį sėja?
R.Dukynaitė svarsto, kad kitose šalyse nėra tiek daug nepasitikėjimo mokslo, tyrimų išvadomis, todėl greičiau diegiamos mokslininkų pristatytos naujovės, sparčiau vyksta pokyčiai. Kaip pavyzdį pašnekovė mini Azijos vaikų laimėjimus. Ten vyrauja didžiulė konkurencija ir kultūriniai skirtumai. Daugelis tėvų Azijos šalyse linkę savo vaikus auklėti griežtai ir versti juos daug mokytis, nes tik taip mano galintys padėti jiems susikurti užtikrintą ateitį. O mūsų kultūroje esama pačių įvairiausių eksperimentų, tik norimų rezultatų jie duoda ne visuomet.
Kitas dalykas – nemaža dalis mūsų visuomenės neturi jokio poreikio dalyvauti visuomeniniame gyvenime, o siekiant sustiprinti socialinius ryšius ir pasitikėjimą savimi tai yra viena iš būtinų sąlygų.
Taip pat tarptautiniai tyrimai rodo, kad esame gana nelaiminga, į individualizmą linkusi bei komandoje sunkiau nei individualiai dirbanti tauta. Taigi kyla klausimas, kaip šią situaciją sušvelninti ir išspręsti, juolab kad pasitikėjimo savimi ir įgytų žinių abiturientams prireiks jau gegužę.

Kas kaltas?
Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė dėl pernelyg didelio mokinių nepasitikėjimo savimi linkusi kaltinti visuomenės spaudimą: „Jei mokytojai, tėvai ir patys mokiniai mažiau gąsdintųsi, nepalyginti sėkmingiau įveiktų ir valstybinius egzaminus. Stresinės aplinkos sudarymas ir nuolatinės kalbos, kad bent trečdalis mokinių šių užduočių neįveikia, silpnesnių nervų asmenims pasitikėjimo savimi tikrai neprideda.“
Direktorė neabejoja, kad nesėkmės per egzaminus dažniausiai pakerta tuos abiturientus, kurie nuosekliai nesimokė ir paskutinėmis naktimis atliko eksperimentus: kartojo visų metų kursą, nepailsėjo, o lemiamu momentu neįsiskaitė, ko iš jų prašoma, arba pasidavė stresinei būsenai.
Mokinius būsimos karjeros klausimais konsultuojanti Dalia Gaidamavičiūtė linkusi manyti, jog tokių problemų kyla todėl, kad mokymosi procesas Lietuvoje orientuotas tik į pažymį. Taigi kas pasikeistų, jei bent kiek daugiau dėmesio būtų skirta pačiam procesui, o aplinka nebūtų tokia dirgli?
Iš tiesų, kaip pasikeistų gyvenimo kokybė, jei šiek tiek sumažintume savo lūkesčius dėl vaikų ir labiau atsipalaiduotume?
„Atsipalaidavę mūsų vaikai kur kas lengviau įsisąmonintų ir prisimintų vieną ar kitą informaciją, o per egzaminus ta informacija būtų kur kas lengviau pasiekiama. Dabar vaikai nemokomi bendrųjų gyvenimiškų kompetencijų. Kitas dalykas – formalus bendravimas. Daugelį savo mokinių mokytojai pažįsta tik iš pažymio, kurio, jų manymu, tas mokinys ir vertas. O kur dar kartkartėmis pasigirstantys jų gąsdinimai, kas bus, jei mokysiesi nepakankamai gerai“, – dėmesį atkreipia pati du sūnus auginanti karjeros specialistė.
Ne visose Lietuvos mokyklose padėtis būtent tokia. Kaip teigiamą ir sektiną pavyzdį galima paminėti Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, kurioje vaikai identifikuojami pagal savo talentus ir ypatingus gebėjimus. Išeitų, kad netalentingų vaikų šioje progimnazijoje tiesiog nėra, o kiekvienas tobulina tai, ką turi geriausio.
„Nepaisant to, kad šiandien mokytojas gali rinktis pačius įvairiausius mokymo metodus, pasitelkti naujausias ir įdomiausias priemones, padedančias atskleisti vaikų kūrybiškumą, perėjimas nuo mokymo prie mokymosi proceso Lietuvos mokyklose vyksta gana vangiai“, – konstatuota Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjas Ričardas Ališauskas.
Ekspertai neabejoja, kad būtent tai ir yra priežastis, dėl kurios tarptautiniame kontekste vis prasčiau vertinami Lietuvos mokinių gebėjimai, palyginti su kur kas geresnius rezultatus demonstruojančiais suomiais, estais, japonais ir pan.
Pasak R.Dukynaitės, Lietuvos mokiniai stipresni tik žemesniųjų gebėjimų reikalaujančiose srityse, tai yra kai reikia rasti informaciją ar daryti tiesiogines išvadas. Deja, jie pasižymi kur kas prastesniais aukštesniųjų gebėjimų – interpretavimo ar įvertinimo rezultatais. Viena priežasčių, kodėl susiklostė tokia padėtis, – nepakankamas gimtosios kalbos pamokų skaičius.
Kaip atskleidžia tarptautiniai tyrimai, tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visoms posovietinio bloko šalims. Kaip pavyzdį galima pateikti skaičius: Lietuvoje per metus gimtajai kalbai skiriamos 679 valandos, o Indonezijoje – 1295, Singapūre – nuo 931 iki 1060 valandų. Pamėginus išsiaiškinti, kodėl tokie ženklūs šie skirtumai, atsakymas atrodo absurdiškas: Lietuvos vaikams mokytis vasarą mokyklose per karšta.

Neapsisprendusi karta
„Šiandienos mokinių gyvenime nerimo ganėtinai daug, tačiau nemažai priklauso ir nuo jų vertybinių nuostatų, nuo to, kaip jie pasiruošę pasitikti gyvenimo nesėkmes. Daugelis jų gali pasiekti labai daug, jei tik užsidega noru mokytis“, – tikina Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis.
Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad kiekviena mokinių karta yra veikiama  jos laikmečio ypatybių ir problemų. Tarkime, šiandieninei abiturientų kartai būdingas neapsisprendimas, apatiškumas, o kartais tiesiog plaukimas pasroviui.
„Dalis moksleivių nuogąstauja, kad neturės pakankamai pinigų, taigi, užuot studijavus, teks blizginti Anglijos grindis, kiti leidžia sau svajoti ir apie Kembridžą ar Oksfordą. O vienas mūsų uždavinių yra supažindinti juos su tuo, kad ir Lietuvos aukštojo mokslo programos siaubingai nevienodos: vienos – pasaulinio lygio, kitos aukštosios mokyklos – viso labo diplomų kioskai“, – Lietuvos švietimo sistemos neidealizuoja P.Martinaitis.
Jam pritaria ir anglų kalbos mokytoja daugiau kaip 15 metų dirbanti trijų vaikų mama bei dainininkė Julija Ritčik. Privačioje sostinės mokykloje anglų kalbos mokanti edukologė apgailestauja, kad Lietuvos švietimo sistemoje nematyti jokios pastovios ir nuoseklios politikos: „Nuolat kažkas keičiama, ieškoma vis idealesnio modelio, o nuo tokių eksperimentų kenčia ir mokytojai, ir abiturientai. Prieš pradėdama darbą su dvyliktokais visuomet stengiuosi nupasakoti, kaip atrodys jų egzaminas, kokia bus jo struktūra. Visa tai tam, kad vaikai turėtų kuo daugiau galimybių pasiruošti, bet pastaraisiais metais egzaminuose – nesibaigiantys pokyčiai.“
J.Ritčik piktinasi, kad toks Lietuvos politikų mėtymasis šalies švietimui tikrai nieko gero neduos, tik dar daugiau nesaugumo ir neužtikrintumo į abiturientų kasdienybę šliūkštelės. Paklausta, ką patartų šiandienos abiturientams, anglų kalbos mokytoja užsimena apie gana ankstyvą profesinį apsisprendimą. Tačiau, kaip mini ne vienas kalbintas „Veido“ ekspertas, Lietuvoje tokių mokinių vyresnėse klasėse – vos 30 proc., didžioji dalis dėl savo pasirinkimo dvejoja iki pat egzaminų. Kaip pavyzdį pašnekovė mini savo pačios sūnų iš pirmosios santuokos Ivaną, kuris mokslus baigė ir šiuo metu gyvena Vokietijoje. Sportine gimnastika užsiimantis J.Ritčik sūnus – iki pat šiol neapsisprendęs, ką studijuos toliau, todėl bent artimiausius metus žada skirti sportui, per tą laiką ir išsigrynins tolesnę gyvenimo kryptį.
„Aš tokiai jo pozicijai labai pritariu, pati jį tokiam žingsniui paskatinau, kai matėmės pastarąjį kartą“, – šypteli Lietuvoje gerai žinoma dainininkė.

Mokyklinė švietimo sistema tenkina toli gražu ne visus. Tik šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad mokyklose vaikai turi visas galimybes gauti gerą vidurinį išsilavinimą.

Savaitraščio „Veidas“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad tik 53 proc. respondentų teigiamai vertina mokyklinę švietimo sistemą ir mano, jog Lietuvos vidurinės mokyklos ir gimnazijos geba gerai išmokyti vaikus.
4,6 proc. apklaustųjų taip pat linkę pritarti šiam teiginiui, bet tik iš dalies. Jų teigimu, moksleiviams reikia ir papildomų užsiėmimų su korepetitoriais. Būtent dabar, artėjant abitūros egzaminams, esąs tikras korepetitorių darbymetis.
Net daugiau nei 35 proc. apklausos dalyvių yra kategoriškos nuomonės, kad mokyklos ir gimnazijos nesugeba atlikti savo užduoties ir išmokyti vaikų. Tai didelis skaičius ir rimtas priekaištas Lietuvos vidurinio mokslo sistemai.
Kokios to priežastys? Matyt, jų tikrai ne viena – nuo nesibaigiančių pokyčių (dėl egzaminų, mokymo programų) iki mokyklų ar mokytojų sustabarėjimo, nesugebėjimo prisitaikyti prie naujų iššūkių. O juk būtent mokyklai ir mokytojams gyventojai linkę užkrauti didžiausią dalį atsakomybės už vidurinio išsilavinimo kokybę.
Kitoje “Veido” užsakymu atliktoje apklausoje beveik 63 proc. respondentų teigė, kad labiausiai vaiko vidurinio išsilavinimo kokybė priklauso nuo mokyklos ir mokytojų. 28 proc. apklausos dalyvių šią atsakomybę linkę primesti tėvams. Tik 3,8 proc. mano, kad vaiko išsilavinimo kokybė priklauso nuo jo gyvenamosios vietos.

Kaip vertinate mokyklinę švietimo sistemą: ar Lietuvos vidurinės mokyklos ir gimnazijos geba gerai išmokyti vaikus?  (proc.)
Taip    53
Ne    35,6
Neturi nuomonės    6,8
Iš dalies, bet reikia ir papildomų užsiėmimų su korepetitoriais    4,6

Nuo ko labiausiai priklauso vaiko vidurinio išsilavinimo kokybė? (proc.)
Nuo mokyklos / mokytojų    62,8
Nuo tėvų    28
Kita    5,4
Nuo gyvenamosios vietos    3,8
Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. balandžio 7–9 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Dauguma šalies gyventojų mano, kad Lietuvos švietimo sistemai reikia pokyčių. Kadangi senieji tradiciniai metodai neveikia, ieškoma naujų būdų, kaip spręsti įsisenėjusias problemas. Nemažai jų pasiūlė ką tik vykęs renginys “Reikšmingų pokalbių menas švietimo srityje”.

Kaip drauge galime sukurti tokią švietimo sistemą, apie kokią visi svajojame? Atsakyti į tokį klausimą bandė vasario 11–15 dienomis Lietuvoje, Glitiškėse, susirinkę įvairių švietimo sektorių atstovai iš vienuolikos šalių, pasitelkdami reikšmingų pokalbių meno (dalyvaujančiosios lyderystės) metodus. Švietimo ir mokslo ministerijos, savivaldybių švietimo skyrių atstovai, mokyklų direktoriai, mokytojai, moksleiviai, nevyriausybinių organizacijų atstovai stengėsi rasti bendrą kalbą ir padėti pamatus konstruktyviam bendradarbiavimui tobulinant šalies švietimo sistemą.

Pokalbiai apie švietimą iš esmės

Reikšmingų pokalbių menas – tai požiūris į lyderystę, grindžiamas asmeninės patirties, dialogo, tarpusavio pagalbos ir bendro vizijų kūrimo pasitelkimu siekiant sisteminių pokyčių. Tai pasaulyje sparčiai populiarėjanti ir itin efektyvi metodika, padedanti išplėtoti saviorganizacijos potencialą, grindžiant jį kolektyvine išmintimi. Paprasčiau tariant, jei į vieną vietą susirenka kad ir kardinaliai skirtingai mąstantys žmonės, jie vis tiek gali atrasti juos siejančių dalykų, nuo kurių ir gali prasidėti konstruktyvus bendradarbiavimas, o dalijimasis gerąja patirtimi padeda mokytis vieniems iš kitų ir pasiekti geresnių rezultatų.
Ši universali metodika atsirado kaip atsakas į gana menką tradicinių mokymosi būdų efektyvumą. Reikšmingų pokalbių meno metodologijos pradininkui ir dalyvaujančiosios lyderystės, švietimo atnaujinimo bei tvaraus verslo sričių novatoriui danui Toke’i P.Molleriui, tuomet jau apie ketvirtį amžiaus dirbusiam mokslinių ir probleminių konferencijų organizatoriumi, kėlė nerimą, kad jose, panašiai kaip ir klasėse, dalyvaujantieji gauna kur kas mažiau vertės, nei galėtų, tad jis po truputį pradėjo eksperimentuoti su skirtingais mokymosi būdais.
„Sau ir kitiems žmonėms iškėliau tikslą išsiaiškinti, kaip būtų galima mokytis kitaip, kad visi daugiau išmoktume. Pradėjau eksperimentuoti su skirtingais renginių organizavimo formatais, galiausiai būtent šitaip mums pavyko labiausiai sužadinti kolektyvinį intelektą ir tapti protingesniems. Kartu ėmėme geriau vieni kitus pažinti, užsimezgė pasitikėjimas, draugystė, o tai palengvino bendrą darbą“, – praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio vidurį prisimena T.P.Molleris.
Dabar ši metodika iš eksperimento virto plačiai pripažįstamu įvairaus pobūdžio susibūrimų rengimo būdu. Ne veltui jos praktikus padėti spręsti sudėtingų klausimų kviečiasi ne tik įvairios organizacijos ar įmonės, bet ir šalių vyriausybės.
„Aš tai vadinčiau menu sukurti palankią erdvę, kurioje gali vykti pokalbiai apie tai, kas mums visiems iš tikrųjų rūpi, ir kurioje galime išsiaiškinti tai, kas tarp mūsų bendra ir kur link norime keliauti”, – apibendrina renginio sumanytojas ir vienas organizatorių Aurimas Ražanauskas.
Tai iliustruojančiais įspūdžiais dalijosi ir viena renginyje dalyvavusių mokinių Indrė Pruckutė. Ji džiaugiasi, kad čia mokiniams pagaliau pavyko iš esmės padiskutuoti su mokytojais, ir šie iš tikrųjų klausėsi. Mokyklose mokytojai spręsdami problemas labai retai kreipia dėmesį į mokinių nuomonę. O šiame renginyje mokiniai tiek mokytojams, tiek Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams galėjo tiesiai šviesiai pasakyti, kas yra negerai ir ką reikėtų keisti.
Beje, tai pirmas tokio masto remiantis šia metodologija organizuotas švietimo renginys pasaulyje. Apibendrinant galima teigti, kad jis turi du pagrindinius uždavinius: suburti švietimo lyderių bendruomenę, iš kurios išaugtų bendros švietimo iniciatyvos, bei perkelti efektyvias šios metodikos mokymosi technikas į klases, nes tai ne tik padėtų efektyviau mokytis, bet ir stiprintų mokyklų bendruomenes.
„Juk jei randama bendraminčių, dažnai įsisuka saviorganizaciniai mechanizmai. Tai gerai, nes Lietuvoje didžioji dalis švietimo iniciatyvų priklauso nuo nedidelės grupės “raktinių” žmonių, o tai yra rizikinga. Būtina sukurti platesnę tam tikro tikslo siekiančią bendruomenę, nes be to greitai bus išsikvėpta. O toks renginys rodo: kadangi visi iš esmės norime to paties, tai kodėl mums nedirbti kartu“, – dėsto vienas organizatorių Rygaudas Guogis.
Tai padėtų spręsti ir dar vieną problemą: nors Lietuvoje švietimo iniciatyvų netrūksta, tačiau kai nėra stiprios švietimo bendruomenės, iniciatyvų organizatoriai dažnai vieni apie kitus tiesiog nieko nežino, tad nieko nuostabaus, kad projektai kartais dubliuojasi. Tokiuose renginiuose švietimo lyderiai gali atrasti vieni kitus ir pradėti bendradarbiauti.

Naujos mokymosi technikos – naujam požiūriui į švietimą

Ratas (angl. ~circle~), atvira erdvė (~open space~), teigiamo vertinimo tyrimas (~appreciative inquiry~), istorijų pasakojimas (~storytelling~), pasaulio kavinė (~world cafe~) – tai tik keletas „Art of Hosting“ technikų, kuriomis siūloma praturtinti tradicinį švietimą. Visos jos orientuotos į kritiškai mąstančių, kūrybingų ir kitiems neabejingų jaunuolių ugdymą bei besimokančiųjų bendruomenių stiprinimą, taip įgalinant jas siekti aukštesnių rezultatų. Šių dirbtuvių dalyviai apie visas jas sužinojo, išbandė arba net patys panaudojo mokydami kitus, kad vėliau mokėtų tai panaudoti savose bendruomenėse.
Pasak keturiasdešimtmetį švietimo srityje dirbančios Lauros Weisel, šios technikos naudingos tuo, kad mokymąsi padaro aktyvų, o besimokantieji kur kas labiau įsitraukia į mokslą. Tai vadinama dalyvaujančiuoju mokymusi (~participatory learning~), kuris sustiprina natūralaus išmokimo procesą ir daro jį efektyvesnį.
„Išmokimas vyksta tarp dviejų ausų, tai nevyksta knygose, nevyksta mokytojui kalbant prieš klasę, – sako L.Weisel. – Turiu daug pavyzdžių, kad šias metodologijas nesunku pritaikyti klasėse. Tarkime, pasaulio kavinė – puikus būdas vaikams mokytis net matematikos.“
Orientacija į bendrą ir aktyvų mokymąsi leidžia vaikams dalytis savo žiniomis ir mokyti vieniems kitus. Jei mokiniai ko nors nedrįsta paklausti mokytojo ar pasakyti kitokios nuomonės, tai jie išdrįs pasakyti klasės draugams, o tada prasidės aiškinimosi metas. „Mūsų tyrimas parodė, kad bendramokslių mokymas iš tikrųjų yra gilesnis ir konstruktyvesnis“, – apibendrina edukologė.
„Aš visom keturiom už, kad tai būtų taikoma ir plistų, bet visuotinumo tam nematau. Nė nemanau, kad to reikia siekti. Reikšmingų pokalbių meną matau ne kaip patį tikslą, bet kaip vieną gerų priemonių tikriesiems tikslams pasiekti, – įsitikinęs ŠMM Strateginio planavimo ir analizės skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas. – Ir nereikia, kad kas nors iš išorės integruotų šiuos metodus. Man patinka, kaip tai vyksta dabar, – smalsumo ir savanoriškumo pagrindu.“