Ateinantys metai Lietuvoje paskelbti Šeimos metais. Taigi turėtume daugiau dėmesio skirti vieni kitiems, pirmiausia šeimoje. Bet neatrodo, kad įvyks koks nors proveržis. Sprendžiant iš to, kokie paskutiniai sprendimai buvo priimti besibaigiančiais 2013-aisiais, naujieji 2014 m. mūsų vaikams nieko gero neatneš. Ir daugiausia dėl konservatyvaus tėvų požiūrio.

Lietuviai vaikai – vieni nelaimingiausių vaikų pasaulyje: tiek berniukai, tiek mergaitės pirmauja pagal patyčias mokyklose bei suicidines nuotaikas, o ir veiksmus. Mūsų vaikai patiria ir mažiausiai kokybiško bendravimo su tėvais – vidutiniškai 7 min. per dieną.
Nors lietuviai tėvai išsiskiria labai dideliais reikalavimais vaikų akademinių ir socialinių įgūdžių atžvilgiu: absoliučios daugumos tėvų vertinimu, šiuolaikiniai vaikai privalo būti dešimtukininkai mokykloje, dalyvauti ir nugalėti olimpiadose, konkursuose, idealiai išmanyti gamtos mokslus, nes privalės įstoti į mediciną, gerai skambinti pianinu, puikiai valdyti ir teniso raketę, ir dailininko teptuką, būti lankstūs, taiklūs mesdami kamuolį į krepšį ar spirdami jį į vartus, dailiai šokti ir turėti skirtingų Rytų kovų menų juoduosius diržus. Kitaip tariant, realizuoti neišsipildžiusias savo tėvų svajones.
Bet, kaip rodo naujausias tarptautinis skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimas, mūsų penkiolikamečiai pagal savo pasiekimus vis labiau atsilieka ir nuo kaimynų, ir nuo kitų ES šalių bendraamžių.
Geriausių šalies gimnazijų vadovai vienu balsu sako, kad akademinis grimzdimas nesiliaus. O tokią situaciją lems ne viena, bet visas kompleksas priežasčių: pradedant mokinių nesusikaupimu, išsiblaškymu pradinėje mokykloje, vėliau progimnazijoje, negebėjimu tinkamai mokytis vyresnėse klasėse, mokytojų nepasirengimu atrinkti, ką vaikams privalu labai gerai įsisavinti, o su kuo tik susipažinti, tai yra šuoliuote prašuoliuoti per kai kuriuos vadovėlio skyrius.
Paanalizuokime detaliau, kas griauna mūsų vaikų sėkmę ir kokių pokyčių galima tikėtis ateityje.

Mokinių agresiją ir prastėjančius rezultatus lemia miego stygius
Naujaisiais kalendoriniais metais sostinės moksleiviai pamokas turėjo pradėti viena valanda vėliau, ne nuo aštuntos, o nuo devintos valandos. Bet vargu ar antras sostinės mero Artūro Zuoko mėginimas įtikinti konservatyvius, mokslo žinias ignoruojančius miestelėnus bus sėkmingas. Pirmą kartą, 2006 m., sostinės galvai bendruomenėms nepavyko įrodyti, kad pagrindinė mūsų vaikų irzlumo, pykčio, nesusikaupimo, prastų akademinių pasiekimų priežastis – miego stygius. Antras mero mėginimas protinti tėvus bei mokyklų administracijas, prasidėjęs 2013-ųjų spalį, vėl buksuoja.
Kaip rodo pasaulio mokslininkų atlikti tyrimai, miego stygius ir ankstyva pamokų pradžia sukuria begales neišsprendžiamų problemų. Štai 2007 m. psichologijos profesorė Amy Wolfson palygino dvi Jungtinės Karalystės vidurines mokyklas, kurių vienoje pamokos prasidėdavo 7 val. 15 min., o kitoje – 8 val. 37 min., ir paaiškėjo, kad antrojoje mokykloje vaikai ne tik mažiau praleidžia pamokų, bet ir jų akademiniai pasiekimai yra geresni.
Beje, JK ir JAV pasirodžius mokslininkų išvadoms, jog paauglių miego biologija yra tokia, kad jie pabunda tik apie priešpiečius, o pamokų pradžia ir miego laikas tiesiogiai susiję ir su vaikų savijauta, ir su jų akademiniais pasiekimais, pažangiausios mokyklos suskubo keisti pamokų pradžios laiką. Londono akademija tapo pirmąja mokykla Didžiojoje Britanijoje, pradedančia pamokas 10 val. Ir tai pasiteisino: mokiniai pamokose tapo budresni ir aktyvesni. Mineapolyje (JAV) septynios mokyklos vienu metu pakeitė pamokų pradžios laiką iš 7.15 į 8.40 val. ir netruko pastebėti, kad mokymosi rezultatai smarkiai pagerėjo.
Kaip pabrėžia ir fundamentalią studiją apie vaikų miego problemas išleidusios pasaulyje autoritetingiausios miego ekspertės Šv. Juozapo universiteto (JAV) psichologijos profesorė Jodi A.Mindell ir Miego klinikos direktorė prof. Judith A.Owens, vaikų mokymosi rezultatus lemia geras miegas: “Jei pakankamai nemiegama, gali kilti dėmesio koncentravimo, atminties, sprendimų priėmimo, organizuotumo ir kūrybiškumo problemų.“
O kita JAV psichiatrijos profesorė Mary A.Carskadon apibendrina, kad pavėlinus pamokų laiką ne tik sumažėja vaikų nuotaikų svyravimai, vėlavimas į pamokas ar netgi jų praleidinėjimas, bet ir pagerėja mokinių pažymiai, be to, gerėja medžiagų apykaita ir mažėja nutukimo rizika.
Beje, dar 2008 m. Norvolko (JAV) ligoninės miego ekspertai atkreipė dėmesį, kad absoliuti dauguma moksleivių patiria chronišką miego trūkumą. Ir nors dažniausiai miego trūkumą darbo dienomis mėginama kompensuoti ilgiau miegant savaitgaliais, to nepakanka – vaikams ir paaugliams per savaitę vidutiniškai stinga maždaug dešimties valandų miego.
Daugumoje Lietuvos mokyklų skambučiai vaikus į pirmą pamoką taip pat kviečia jau nuo 8 val. Štai Vilniuje 81 proc. visų mokyklų pamokas pradeda 8 val.
Bet, kaip rodo lapkritį surengta vilniečių, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, apklausa, dauguma apklaustųjų yra visiškai patenkinti tuo, kad vaikai turi ropštis iš lovos tarp 5.30 ir 6 val. ir jau pusę septynių ar septintą sėdėti visuomeniniame transporte arba tėvų automobilyje.
Vilniečiai mokiniai kasmet katastrofiškai daug pirmų pamokų arba praleidžia, arba į jas vėluoja, arba tiesiog prasnaudžia.
Formaliai pirma pamoka nė vienoje mokykloje neturėtų prasidėti nuo matematikos arba lietuvių kalbos, be to, per pirmą pamoką negali būti rašomi jokie kontroliniai darbai. „Bet realiai neįmanoma taip sudėlioti tvarkaraščio, kad nė vienai klasei pirma pamoka nebūtų matematika ar lietuvių kalba“, – tvirtina privačios sostinės „Saulės“ gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė.
Šioje vienoje geriausių Lietuvos privačių mokyklų pamokos prasideda tik 8.40 val. Tiesa, mokykla atrakinta jau nuo 7 val. 30 min., taigi tie tėvai, kurie gyvena užmiestyje ir privalo aštuntą būti darbe, gali vaikus į mokyklą atvežti anksčiau. O kad anksti į mokyklą atvykę vaikai tuščiai nesišlaistytų koridoriais, jiems iš ryto, iki pamokų pradžios, yra sudarytos galimybės nemokamai konsultuotis su tų dalykų, kurių nesupranta ar kurie sunkiau sekasi, mokytojais. Kasdien iš ryto vaikus šioje mokykloje konsultuoja vis kito dalyko mokytojas. Tokiu sprendimu patenkinta visa bendruomenė: vaikams padedamos užlopyti žinių spragos, tėvams nekyla klausimų, ką daryti, jei darbo diena prasideda labai anksti, o mokytojai džiaugiasi, kad mokiniai 8 val. 40 min. jau būna pabudę ir per pirmą pamoką nebesirąžo suole.
Deja, kitose mokyklose nei tėvų, nei mokyklų vadovų noro padėti vaikams bent jau gerai išsimiegoti ir gerai jaustis pamokose kol kas nematyti. Galbūt tai savivaldybių administracijų klaida, kad jos nepasiūlė alternatyvos – atrakinti mokyklą anksčiau, o rytinį laiką skirti konsultacijoms, kaip daroma privačioje „Saulės“ gimnazijoje.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas rodo pavyzdį kitoms šalies aukštosioms mokykloms: studentai iš užsienio jame sudaro jau beveik 10 proc. viso studentų skaičiaus ir tai leidžiam šiam universitetui uždirbti 16 mln. Lt per metus.

Matydami akivaizdžiai prastas Lietuvos demografines tendencijas, bet norėdami išgyventi, dauguma pažangių mūsų šalies universitetų ėmė aktyviau vilioti jaunuolius iš užsienio. Ir daliai universitetų jau pavyko studijuojančių užsieniečių skaičių padidinti du, tris ar net keturis kartus.
Daugiausiai užsieniečių dabar studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) – net 586 jaunuoliai iš maždaug 40 skirtingų valstybių. Įdomu, kad, priešingai nei ankstesniais laikais, dabar studijomis Lietuvos sveikatos mokslų universitete labiau domisi ne besivystančių, ekonomiškai silpnesnių šalių jaunuoliai, į Lietuvą žvelgiantys kaip į galimybę gauti europinį išsilavinimą, o ES bei kitų pasiturinčių šalių abiturientai.
LSMU studijų prorektorė prof. habil. dr. Daiva Rastenytė atskleidžia, kad šiemet daugiausiai pirmakursių priimta iš Vokietijos (18 proc.), Švedijos (14 proc.), Ispanijos (13 proc.) bei Izraelio (14 proc.), o bendrai daugiausiai studentų yra atvykę iš Ispanijos, Švedijos ir Izraelio.
Svarbu tai, kad studentų iš užsienio LSMU kasmet gausėja: 2010 m. užsieniečiai LSMU sudarė 5,6 proc., dabar – jau 9,1 proc. visų studentų. Kadangi kiekvienas jų moka už studijas, tai reiškia ir didėjančias universiteto pajamas: iš šių studentų LSMU kasmet surenka daugiau nei 16 mln. Lt, kuriuos gali investuoti į studijų kokybės gerinimą.
Kodėl jaunuoliai iš Vakarų Europos važiuoja studijuoti į Lietuvą? LSMU rektorius prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas išskiria tris svarbiausias priežastis: universiteto matomumą tarptautinėje erdvėje, studijų kokybės bei kainos santykį ir kone užtikrintą darbo vietą po universiteto baigimo. Užsieniečiams imponuoja ir tai, kad Lietuvos sveikatos mokslų universitete vienoje vietoje ne tik vyksta studijos, bet kartu atliekami ir moksliniai tyrimai bei užsiimama medicinine praktika. „Tai daro mūsų instituciją išskirtinę net pasauliniame kontekste, nes nėra tiek daug į sveikatos mokslus orientuotų universitetų, kurių veikla apimtų visas tris sritis vienoje vietoje“, – pabrėžia rektorius.
Ypač LSMU patrauklus tapo, kai Lietuva įstojo į ES: dabar iš bet kur atvykę studentai gauna tarptautinius standartus atitinkantį išsilavinimą ir visame pasaulyje pripažįstamą diplomą, be to, už tikrai konkurencingą kainą. Prie LSMU įvaizdžio gerinimo visame pasaulyje prisideda ir patys LSMU absolventai, savo rezultatais įrodantys, kad studijų kokybė čia tikrai aukšta. „Pasklidę po visą pasaulį jie veikia kaip tam tikri mūsų ambasadoriai“, – pastebi D.Rastenytė.

Ankstyva iniciatyva leido sukaupti didelę patirtį ir užmegzti ryšių

Šiandien Lietuvos sveikatos mokslų universitetas jau pasiekęs tokį etapą, kai norinčių studijuoti užsieniečių yra daugiau, nei LSMU gali priimti. „Tarkime, į medicinos studijų programą anglų kalba kasmet priimame apie 90 studentų iš užsienio, tačiau šiemet čia pretendavo apie 130 kandidatų. Džiaugiamės, kad dabar jau galime atsirinkti geriausius ir konkursas vis didėja“, – teigia LSMU Tarptautinių ryšių ir studijų centro dekanas prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, pridėdamas, kad konkurencija tarp universitetų tikrai didelė, tad šis faktas dar labiau džiugina.
Vis dėlto R.Žaliūnas pabrėžia, kad konkuruojant svarbu nepasiduoti pagundai sumažinti reikalavimus, nes suprastėjęs studentų parengimas mokymo įstaigos reputacijai turėtų skaudžių pasekmių. Rektoriaus teigimu, iš užsienio studentų LSMU reikalauja netgi daugiau nei iš savų, tarkim, jie privalo dar ir gerai išmokti lietuviškai.
„Duoti diplomus studentams tik dėl to, kad jie studijuoja savo lėšomis, negalima. Mūsų universitete yra buvę atvejų, kai iš sąrašų išbraukdavome apie 40 proc. studentų, nes jie nesugebėjo patenkinti reikalavimų, – tvirtina R.Žaliūnas. – Iš išsivysčiusių šalių studentai atvyks tik tada, jei bus išlaikyti aukšti tarptautinius standartus atitinkantys reikalavimai, ir jie matys, kad studijų kokybė yra ne prastesnė nei jų gimtojoje šalyje.“

Lietuvos švietimą ir aukštąjį mokslą į Europos Sąjungos užribį nuvairavo senoji mokyklų direktorių ir universitetų rektorių nomenklatūra, o naujosios kartos vidurinė Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkijos grandis buvo pernelyg baili pasipriešinti neprotingiems politikų užmojams.

Šie metai Lietuvoje paskelbti prof. Meilės Lukšienės metais. Tačiau per 23-ejus nepriklausomos mūsų valstybės metus nuo profesorės idėjų buvo nutolta šviesmečiais. Šiandieninė mūsų mokykla netapo nei kūrybiška, nei tautiška, o ir mokslo nebeliko. Kodėl?

Aukštąsias mokyklas valdė valstietiško mentaliteto vadovai

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, M.Lukšienės mokinys dr. Darius Kuolys sako, kad profesorės kelta tautinės mokyklos, kuri kuria tautą ir stiprina valstybės galias, idėja nebuvo priimtina į valdžią 1992 m. grįžusiai senajai partinei nomenklatūrai. Todėl nuo 1988 m. kurta švietimo koncepcija (OECD ekspertų įvertinta kaip pažangiausia pasaulyje) 1992 m. kairiųjų buvo atmesta.
Pažvelkime atidžiau, kas iš tiesų tuo metu vyko Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse.
Vieną jauniausių Europoje ir pasaulyje kultūros ir švietimo ministrų D.Kuolį (į ministrus buvo paskirtas 28-erių), entuziastingai pradėjusį reformuoti nekūrybingą, kalimu grįstą švietimo sistemą, 1992 m. pakeitė senoji karta. Į valdžią grįžusi LDDP į kultūros ir švietimo ministro kėdę vėl grąžino paskutinį sovietinės Lietuvos kultūros ministrą Dainių Trinkūną (61 m.). Vėliau jį keitė Vladislavas Domarkas (55 m.), Zigmas Zinkevičius (71 m.)… Lygiai taip sulig kiekviena nauja Seimo kadencija arba Vyriausybės pasikeitimu didėjo ir viso Ministrų kabineto vidutinis amžius.
O štai kaimyninėje Estijoje (su kuria nuolatos mėgstame lygintis ir kurios švietimo bei aukštojo mokslo sistema kopijuoja pačią pažangiausią Europoje ir pasaulyje Suomijos švietimo sistemą) nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tiek švietimo, tiek apskritai visos vyriausybės narių amžius buvo vienas palankiausių reformoms. Štai vidutinis atkurtos nepriklausomos Estijos valstybės premjero Marto Laaro vyriausybės ministrų amžius buvo 35 metai. Prie buvusių vidurinių mokyklų bei aukštųjų mokyklų vairo taip pat stojo nauja karta.
„Pamenu, apie 1997-uosius važiavau į konferenciją Tartu. Sekmadienį mus pakvietė apsilankyti Tartu universitete, ir nors buvo savaitgalis, mus pasitiko pats rektorius. Jaunas, kiek per trisdešimtmetį perkopęs vyras, po Estijos nepriklausomybės atkūrimo išvykęs į JAV, ten apsigynęs daktaro laipsnį ir grįžęs į gimtinę, – prisimena istorikas, žurnalistas Kęstutis Petrauskis. – Jis iš karto skyrėsi ne tik jaunu amžiumi, plačiomis pažiūromis, erudicija, pasaulio suvokimu, bet ir vizija: kaip atrodys jo vadovaujamas Tartu universitetas po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Jis kalbėjo kaip šeimininkas.“
Lietuvos aukštosiose mokyklose nieko panašaus nebuvo. Tie, kurie laikė save aukštojo mokslo elitu, iš esmės buvo trumparegiai savanaudžiai. Sovietmečiu susiformavęs aukštojo mokslo elitas neturėjo jokios vizijos, kaip aukštoji mokykla turi atrodyti po penkerių, dešimties, penkiolikos, dvidešimties metų. Vienintelis tariamo aukštojo mokslo elito tikslas buvo išsireikalauti autonomijos. Ir šitai, padedami senosios nomenklatūros parlamente, jie to pasiekė. O jau vėliau universitetų administratoriai tapo visiškai neliečiami. Jiems jokios įtakos nebegalėjo turėti nei švietimo ir mokslo ministras, nei studijuojanti jaunuomenė.
O ir jokių rimtų mokslo laimėjimų (išskyrus tiksliuosius ir gamtos mokslus) mes neturime. Ypač kritinė socialinių ir humanitarinių mokslų padėtis. „Parašytų mokslo darbų daugybė, bet jų vertė abejotina: kalba paini, nesuprantama. Bet ne todėl, kad ten daug moksliškumo, o todėl, kad mūsų socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai neformuluoja jokių naujų idėjų, tik vieni kitus kopijuoja, o kad šito nesimatytų, rašo suveltai, neįmanoma nieko suprasti, – konstatuoja K.Petrauskis. – Užtai paimi skaityti bet kurį britų istoriko Niallo Fergusono knygą, ir atrodo, kad skaitai ne mokslo veikalą, o detektyvą. Rašoma taip, kad būtų suprantama plačiajai visuomenei. Kitaip sakant, jis ne tik formuluoja idėjas, bet ir populiarina mokslo kryptį.“
Galiausiai, istoriko žodžiais, mes iš esmės neturime mokslo atstovų (išskyrus prof. Egidijų Kūrį ir dar porą mokslo atstovų), kurie dalyvautų viešajame diskurse. Dar prastesnė padėtis atsiskleistų, jei panagrinėtume, kiek mokytojų ir mokyklų direktorių dalyvauja tame viešajame diskurse: vos du – Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjaus vadovas) ir Bronislovas Burgis (KTU gimnazijos direktorius), o kiti tyli. O kai tarp mokytojų, mokslininkų nėra diskusijų, tai iš kur gims idėjos, vizijos?
Estijoje tokių intelektualų – daugybė. Šiandien Estija turi du universitetus, vienas kurių nuolat patenka į geriausių pasaulio universitetų reitingus. Be to, jie pirmieji subūrė aštuonių pasaulio universitetų konsorciumą ir įsteigė atvirąjį universitetą (Estijos elektroninis universitetas), skirtą norintiesiems studijuoti nuotoliniu būdu.
Lietuvos mokesčių mokėtojai išlaiko keturiolika valstybinių universitetų, be to, įsteigti dar devyni nevalstybiniai universitetai, tačiau neturime nė vienos pasaulyje konkurencingos aukštosios mokyklos, kuri patektų bent į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką.

Daugelis ministrų įkvėpimo sėmėsi stebėdami išdaviko L.Giros paminklą

Vizionieriškumo stigo ir absoliučiai daugumai mūsų švietimo bei mokslo ministrų. Tikrąjį mūsų švietimo ir mokslo ministrų akiplotį parodo faktas, kad nė vienam iš buvusių devynių konservatorių, socialdemokratų, krikščionių demokratų, liberalų ministrų neužkliuvo priešais ministerijos (ŠMM) langus stovintis Lietuvos išdaviko Liudo Giros paminklas. Kad ir kaip būtų keista, šį paminklą nurodė iškeldinti ne sisteminių partijų ministrai, o šiandien ministeriją valdančios Darbo partijos atstovas.
D.Kuolys pastebi, kad ir Estija, ir kitos per pastarąjį dvidešimtmetį iš autsaiderių tiek švietimo, tiek aukštojo mokslo srityje išsiveržusios valstybės pirmiausia identifikavo savo trūkumus, tada formulavo siekinius ir numatė priemones bei būdus, kaip ir iki kada tų tikslų jos pasieks. Lietuva, 1992 m. nuneigusi M.Lukšienės su komanda rengtą švietimo koncepciją, rėmėsi iš esmės asmeniniais kiekvieno paskiro ministro susižavėjimais. Nuvažiuoja naujas ministras į Daniją – puolame rengti daniškos koncepcijos, nuvažiuoja kitas ministras į Prancūziją – darome taip, kaip prancūzai, grįžta naujas ministras iš Jungtinės Karalystės – viską keičiame pagal britus…
Nepriklausomybės pradžioje į ŠMM dirbti atėję naujosios kartos valdininkai buvo per dideli kinkadrebiai ir neužtikrino darnaus sistemos darbo, perimamumo, pasiduodami ministrų sapalionėms. Patys valdininkai užvis labiau rūpinosi, kaip gauti mokslo laipsnius ir pedagoginius vardus. Taigi šiandien kiekviename ŠMM skyriuje yra nuo vieno iki keleto humanitarinių ar socialinių mokslų daktarų.
„Iš tikrųjų po M.Lukšienės, su kuria man teko labai trumpai dirbti, buvo gal pora asmenybių – tai Žibartas Jackūnas ir Pranas Gudynas, kurie dar turėjo švietimo ir aukštojo mokslo krypties viziją. Bet šiandien tokių žmonių nebėra, – tvirtina istorikas, švietimo tinklaraščio autorius Evaldas Bakonis ir paaiškina: – O naujas idėjas formuluoti turintis buvęs M.Lukšienės Pedagogikos institutas, šiandien pervadintas Ugdymo plėtotės centru, daugelio švietimo ir aukštojo mokslo srityse dirbančių žmonių lūpomis vadinamas tiesiog ministerijos taksistu, nes nebeformuluoja jokių uždavinių, jokių tikslų, tik dokumentus vežioja pirmyn atgal.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų.

“Mums nelabai pasisekė su pradine mokykla, tiksliau, su pirmąja mokytoja. Ji dirbo ypač abejingai, nieko nereikalaudavo, netikrindavo namų darbų, klasėje toleravo patyčias, todėl, šiaip ne taip ištvėrę ketvirtą klasę, penktoje vaiką nusprendėme leisti į privačią mokyklą. Ir kol kas džiaugiamės: klasėje mažai vaikų, mokytojai čia kur kas labiau motyvuoti ir vaikams skiria tikrai daug dėmesio, yra nemažai būrelių, o mokestis už mokslą pakeliamas – 650 Lt per mėnesį”, – pasakoja vilnietė Dovilė Šatūnienė.
Du vaikus auginanti Gitana Jurkienė taip pat nusprendė rinktis nevalstybinės mokyklos paslaugas. Nors viena iš moters atžalų pradinį ugdymą baigė valstybinėje bendrojo lavinimo mokykloje, galiausiai tėvai pastebėjo, jog ten daug kas, jų nuomone, daroma netinkamai. “Tad vaikui baigus keturias klases nusprendėme jį vesti į privačią mokyklą – Taikomųjų mokslų licėjų. Ir esame patenkinti: laikas, praleistas privačioje mokykloje, kokybiškesnis, nes joje dėmesys koncentruojamas ne į pažymius, o į lavėjimo procesą, kūrybiškumą, rezultatą ir gebėjimą taikyti žinias.”
Į privačią Šv. Juozapo mokyklą savo vaikus leidžianti Aurelija Martunienė pasakoja, kad šioje mokykloje į mėnesinį 400 Lt mokestį už mokymąsi įeina visos dienos užsiėmimai: maitinimas, ugdymas, prailginta grupė iki vakaro. „Rytais vyksta ryto ratai apie kiekvieno nuotaiką, jausmus. Kadangi tai katalikiška mokykla, santykis su Dievu irgi svarbus. Namų darbų vaikai namo nesineša – viskas daroma mokykloje. Taip kuriasi bendruomenė, į kurią įtraukiami ir tėvai.“
Kitaip nei valstybinėse, privačiose mokyklose ugdymo procesas nėra segmentuotas ir neapsiriboja 45 minučių pamokos trukme. Čia, atsižvelgiant į mokyklos ugdymo koncepciją, vaikai gali būti užimami net ir visą dieną, o dėmesys telkiamas ne tik į teorinius dalykus, bet ir į vaiko jauseną, emocijas.
Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų. Dabar jų turime jau 36 (pernai buvo 31).
Pirmosios Lietuvoje Vilniaus privačios gimnazijos įkūrėja ir direktorė Tatjana Liubertienė pastebi, kad šiemet jų mokykloje net ir pakėlus mokestį už mokslą iki 990 Lt per mėnesį jaučiamas mokinių pagausėjimas. Dabar T.Liubertienės gimnazijoje mokosi apie 300 vaikų. Vadovės žodžiais tariant, tai rodo, jog visuomenė tampa neabejinga savo vaikų likimui, tai yra supranta, kad pagrindė vaikų sėkmės ir laimės formulė yra geras išsilavinimas. O privačios mokyklos tai gali pasiūlyti.
„Mūsų gimnaziją besirenkantys tėvai laimi visais atžvilgiais: čia aukšta žinių kokybė, namų ruoša vyksta mokykloje, vaikams nuolat teikiamos konsultacijos, rengiama įvairi popamokinė veika – neformalus ugdymas, socialiniai projektai, garantuojamas saugumas“, – vardija T.Liubertienė.
Dauguma “Veido” pašnekovų pabrėžia, kad vienas esminių veiksnių, išskiriančių privačią gimnaziją iš kitų mokyklų, yra kitoks požiūris į mokinius: jiems stengiamasi pritaikyti individualius metodus ir mokymo formas.
Šiemet veikti pradėjusios Karalienės Mortos privačios mokyklos paslaugos nepigios – 1450 Lt per mėnesį. Tačiau, pasirodo, Vilniuje yra jau pakankamai šeimų, galinčių tiek mokėti. Šios mokyklos įkūrėja edukologė dr. Austėja Landsbergienė jau yra sulipdžiusi aštuonių privačių vaikų darželių tinklą, bet šiemet pastebėjo nišą dar ir privačiai mokyklai.
“Sprendimas įkurti mokyklą buvo priimtas natūraliai, mat „Vaikystės sodo“ ikimokyklinio ugdymo įstaigas baigia pakankamai vaikų, kad būtų galima formuoti mokyklos klases, – pasakoja mokyklos vadovė. – Tėvai, pamatę ugdymo mūsų darželyje rezultatus, tokį ugdymą nori tęsti. O kai yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Be to, norisi matyti ugdymo tęstinumą, gaila kitoms mokymo įstaigoms atiduoti jau savais tapusius vaikus, į kuriuos investuota tiek širdies ir darbo.“

Privačios mokyklos didina konkurenciją

Natūralu, kad kyla klausimas: kuo gi toji naujoji privati mokykla bus tokia ypatinga? “Pas mus ugdymas bus integruotas, kontekstinis ir teminis. Tai reiškia, kad bus mokoma to, kas vaikams aktualu, o informacija bus siejama tarpusavyje. Pavyzdžiui, tema “Šeima” gali apimti įvairias disciplinas: matematiką, kalbą, pasaulio pažinimą, kūno kultūrą, anglų kalbą, muziką… Deja, Lietuvoje daug kur tebevyksta segmentuotas ugdymas, kai tema keičiama kas 45 minutes. Moksliniais tyrimais jau seniai įrodyta, kad tai neefektyvu, tačiau mes vis dar taip darome iš įsibėgėjimo: ne dėl to, kad taip geriausia vaikams, o todėl, kad tiesiog nesame pratę kitaip“, – paaiškina edukologė.
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis kaip tik ir pabrėžia, kad privačias mokyklas paprastai renkasi tie tėvai, kurie nori išskirtinio, netradicinio ugdymo. O privačios mokyklos, gaudamos lėšų iš jose besimokančių vaikų tėvų, gali sau leisti daugiau naujovių ir individualumo darbe su mokiniais.
Iš tiesų privačių mokyklų plėtra Lietuvoje – labai pozityvus dalykas, nes šios mokyklos didina konkurenciją ir verčia tobulėti, keistis ir valstybines ugdymo įstaigas. Kitaip tariant, šios verčiamos taip pat gerinti savo paslaugų kokybę, imtis naujovių.
Pasak asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ tarybos pirmininko ir lektoriaus Audriaus Murausko, mūsų šalyje apie švietimą prikurta daug mitų. Vienas jų – kad nevalstybinė mokykla tėra pasipinigavimas. Šį klaidingą įsitikinimą iš mūsų visuomenės reikėtų išrauti. „Valstybė sudarė tokias sąlygas, jog šiuo metu tik pasiturintys asmenys gali leisti savo vaikus į privačias mokyklas, o iš čia ir kyla supratimas, kad ten mokosi tik išlepę, turtingų tėvų vaikai. Švietimas turi būti nepriklausomas, kokios ir yra nevalstybinės mokyklos“, – tvirtina pašnekovas.
Šios nuomonės laikosi ir publicistė, ekonomikos dėstytoja bei mokytoja docentė dr. Aušra Maldeikienė, pabrėždama, kad būtent mokyklos bendruomenė, o ne savivaldybės klerkas turi turėti teisę vertinti ir keisti mokyklos direktorių ar rūpintis kitais bendruomenei kilusiais klausimais. „Mokykla, net ir gavusi mokinio krepšelį, privalo turėti realių galimybių pritraukti papildomų lėšų mokymui gerinti. Iš tiesų Lietuvoje turėtų būti daugiau privačių mokyklų, nes tik privataus ir valstybinio švietimo derinys gali sukurti tą konkurenciją, kuri ir yra siekiamybė“, – vertina ekonomistė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiandien prasideda nauji mokslo metai, ir daugiau nei 600 tūkst. vaikų bei jaunuolių pravers mokyklų, kolegijų ir universitetų duris, tikėdamiesi gauti aukšto lygio švietimo paslaugas. Deja, tokias gaus ne visi, nes daugelis mūsų švietimo įstaigų nėra aukšto lygio – dauguma jų vidutiniokės, taigi ir paslaugos jų atitinkamos.
Kaip sužinome iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, Lietuvoje suteikiamo vidurinio mokslo kokybę teigiamai vertina tik dešimtadalis, o aukštojo mokslo kokybę – maždaug ketvirtadalis respondentų. Kur kas daugiau apklaustųjų tiek vidurinio, tiek aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje vertina vidutiniškai, prastai arba visai blogai. Net 34 proc. apklaustųjų, pabrėžę, kad Lietuvoje suteikiamo aukštojo mokslo kokybė bloga, pareiškė, jog dabar geriausia studijuoti užsienio universitetuose. Tačiau iš principo aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje respondentai vertina šiek tiek geriau nei vidurinio.

Kaip vertinate Lietuvoje suteikiamo vidurinio mokslo kokybę? (proc.)

Vidutiniškai    43,2
Prastai / neigiamai    38,6
Teigiamai     10,6
Nežinau / neturiu nuomonės    7,6

Kaip vertinate Lietuvoje suteikiamo aukštojo mokslo kokybę? (proc.)

Vidutiniškai    37
Blogai / labai blogai, todėl manau, kad geriausia studijuoti užsienio universitetuose    34
Gerai / labai gerai, todėl manau, kad geriausia studijas rinktis Lietuvoje    24,4
Nežinau / neturiu nuomonės    4,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugpjūčio 7–9 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Jei norime, kad mūsų valstybė pakiltų į aukštesnę lygą, reikia kad mūsų švietimo sektoriaus kokybė gerėtų kur kas greičiau, nei gerėjo pastaruosius 23-ejus metus.

Praėjusią savaitę koalicinė kairiųjų Vyriausybė patvirtino naują Valstybinę švietimo strategiją, kuri, kaip teigia švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, per ateinantį dešimtmetį, tai yra nuo 2013 iki 2022 m., visiškai pagydys raišą sistemą: pedagogų bendruomenes sudarys nuolat tobulėjantys ir rezultatyviai dirbantys profesionalūs mokytojai ir dėstytojai; Lietuvos mokyklos, kaip ir švietimo srityje pirmaujančios Suomijos, galės lanksčiau organizuoti ugdymą; bus maksimaliai plėtojami vaikų gebėjimai: ypač kaimo vaikų, gabiųjų bei atsiliekančiųjų nuo bendraamžių; taip pat bus sukurtos sąlygos mokytis visą gyvenimą. O įgyvendinus strategiją mažiausiai viena Lietuvos aukštoji mokykla atsidurs tarp 500 geriausių pasaulio universitetų.
Absoliuti dauguma visuomenės, taip pat ir švietimo atstovų, šiuos ministro teiginius pavadino seniai lauktu siekiniu, nes tai, kas pastaruosius dvidešimt trejus metus vyko Lietuvos švietimo sistemoje, netenkino nei moksleivių, nei tėvų, nei pedagogų, nei mokyklų administracijų. Deja, kaip primena privačios sostinės „Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė, kadaise pati dirbusi Švietimo ir mokslo ministerijoje, nė viena strategija Lietuvoje dar niekada nebuvo iki galo įgyvendinta. Dažnai jos net nepradedamos įgyvendinti.
Priminsime, kad prieš porą metų mokyklų ir universitetų bendruomenės taip pat entuziastingai aptarinėjo kitą strategiją – dešiniųjų Vyriausybės parengtą fundamentalų dokumentą, Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030″. Joje švietimui ir aukštajam mokslui taip pat buvo skirtas didžiulis skyrius. Deja, šio monumentalaus dokumento vizijos, ypač dėl kaimo ir rajonų mokyklų ateities, kardinaliai nesutampa su naująja kairiųjų švietimo strategija. Todėl tikėtina, kad, jei po trejų metų grįš dešiniųjų Vyriausybė, iš dabartinės strategijos vėl liks tik skuteliai.
Kokia vis dėlto profesionalų nuomonė: ką konkrečiai turėtume keisti švietimo sistemoje, kad kiekvienas jaustume pasitenkinimą savo pasiekimais, o valstybė taptų konkurencinga, ir koks tikėtinas realiausias scenarijus – kaip atrodys mūsų švietimo sistema apie 2020 m.?

Atskirai nuo aukštojo mokslo reformuojamas švietimas rezultatų neduos
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka ir buvęs Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Raimundas Šiaučiūnas be užuolankų sako, jog didžiausia mūsų švietimo sistemos bėda, kad ji reformuojama atsietai nuo aukštojo mokslo, o šios sistemos glaudžiai viena su kita susijusios. Ir visos bėdos, kurios šiandien susiklostė aukštojo mokslo ar profesinio rengimo srityje, iš tikrųjų daugiausia yra nulemtos chaoso švietimo sistemoje. Ir tol, kol aukštojo mokslo pertvarka nebus suderinta su planuojamais švietimo pokyčiais, tol nieko gero tikėtis ir neverta.
Kai, pasak privačios Vilniaus kooperacijos kolegijos direktoriaus Romualdo Pusvaškio, dėl sumažėjusio gimstamumo bendrojo ugdymo mokyklose kone perpus sumažėjo mokinių, pedagogai bei mokyklų administracijų vadovai (baimindamiesi netekti darbo ar vengdami mokyklos statuso pakeitimo) pradėjo mažinti reikalavimus besimokantiesiems gimnazijoje. “Į gimnazijas priimami visi – nesvarbu, ar mokytis sekasi, ar jaunuolis mokytis nori, – komentuoja R.Pusvaškis. – Ir jau kuris laikas pas mus yra gėda po aštuntos progimnazijos klasės eiti mokytis profesijos į profesinę mokyklą. Tėvams nepatogu prisipažinti, kad jų vaikas studijuoja ne aukštojoje, galiausiai net ir savivaldybės administracija nenori, kad mažėtų gimnazistų, nes tada pabrangs mokyklų išlaikymas.”
Tad visi, net ir negebantys mokytis, kažkaip baigia vidurines mokyklas ir po jų dažnai eina ne į profesines ir netgi ne į kolegijas, kur galėtų įgyti profesinį bakalaurą, bet į universitetus ir mėgina siekti akademinio išsilavinimo.
„Deja, – priduria I.Baranauskienė, – tik nedidelė dalis gimnazistų turi potencialo mokytis gimnazijoje. Lygiai taip pat nėra normalu, kad net pusė visų abiturientų įstoja mokytis į universitetus, nors iš tikrųjų jie nepajėgūs studijuoti aukštojoje mokykloje. Šitai akivaizdu paanalizavus kitų šalių, pirmaujančių švietimo srityje, patirtį. Tarkim, Skandinavijoje į universitetus įstoja tik trečdalis visų gimnazijas baigusių jaunuolių, kiti mokosi profesijos. Taip turėtų būti ir pas mus. Mes tikrai nesame unikalūs savo gebėjimais.”
Būtent dėl to, kad gimnazijose mokosi visi, net ir nepajėgiantys siekti akademinių žinių, katastrofiškai smuko ir vidurinio ugdymo, ir aukštojo mokslo kokybė. Tuo įsitikinę beveik visi šiam straipsniui kalbinti švietimo ir aukštojo mokslo profesionalai.
„Mes nedrįstame kalbėti ir viešai pripažinti, kad mūsų gimnazijose mokosi net vaikai su žemiausiu IQ, kad tokie vaikai ateina studijuoti į universitetus ir kad mūsų universitetai dėl orientavimosi į prastą produktą, atėjusį iš gimnazijų, visiškai neatitinka šių dienų poreikio, kad mūsų mokslas nusirito į dugną. Bet tai yra faktas”, – be užuolankų apibendrina valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Jis įsitikinęs, kad tokios mažytės šalys, kaip Lietuva, gali išlikti tik konkuruodamos intelektu.
Patyrusiam pedagogui pritaria ir profesoriai Z.Lydeka, R.Šiaučiūnas, kolegijos direktorius R.Pusvaškis, privačios gimnazijos direktorė I.Baranauskienė.
Tiesa, prastai dirbančių ir nė vieno šimtukininko metų metais valstybiniams brandos egzaminams negebančių parengti mokyklų administratoriai išvedžioja, esą visos bėdos kylančios dėl nuolat mažėjančio finansavimo. Bet paanalizavus statistiką tampa akivaizdu, kad tokios kalbos – visiški vėjai.
Taip, skaičiuojant, kokią BVP dalį švietimui kasmet nuo 2003 m. skirdavo valstybė, matyti, kad po krizės finansavimas mažėjo, tačiau mokyklų ir vaikų skaičius jose juk taip pat menko, ir gana smarkiai. O apskaičiavus finansavimo pokytį vienam vaikui aiškėja, kad jis ne tik nemažėjo, bet netgi smarkiai pūtėsi, ypač bendrojo ugdymo mokyklose.
Štai lopšeliuose-darželiuose prieš dešimtmetį vieno vaiko finansavimas siekė 5,6 tūkst., o pernai – jau 7,6 tūkst. Lt. Šįmet, tikėtina, ši suma dar ūgtelės. Bendrojo ugdymo mokyklose 2003 m. vienam vaikui finansuoti buvo skiriama 2,8 tūkst., o pernai – jau daugiau kaip 6,3 tūkst. Lt. Profesinėse mokyklose prieš dešimtmetį vienas moksleivis valstybei kainavo 3,9 tūkst., o pernai – jau 6,8 tūkst. Lt. Mažiausiai didėjo aukštųjų mokyklų studentų finansavimas – nuo 5,1 tūkst. iki 6 tūkst. Lt už vieną.

Informacinės technologijos drastiškai keičia pasaulį – Europos Komisija prognozuoja, kad jau per artimiausius penkerius metus nunyks apie 90 proc. visų Europos universitetų. Mat juos pakeis e-mokymasis.

Viso pasaulio studentai netrukus klausysis pasaulio mokslo šviesulių skaitomų paskaitų susirangę prie savo namų kompiuterio ir tik semestro gale keletui dienų atvyks į bet kurioje pasaulio vietoje esantį universitetą išsilaikyti egzaminų, koliokviumų, laboratorinių darbų. Taip vykstančios studijos ženkliai atpigs, tad vis mažiau bus norinčiųjų studijuoti vietos universitetuose, stokojančiuose iškilių mokslininkų.
Kiek ramesnės kol kas gali būti tik mokyklos, mat besikeičiančios politinės šalies valdžios nedemonstruoja išminties ir valingumo įsileidžiant į šią sritį daugiau privačių iniciatyvų ir taip pakeliant švietimo kokybę.
Kaip mes mokėmės mokytis ir mokyti per pastaruosius 23-ejus metus bei, kaip esame pasiruošę lemtingam e-mokymui, kalbamės su buvusiu Mokslo tarybos pirmininku, dabar Vilniaus universiteto prorektoriumi profesoriumi Eugenijumi Butkumi.
E.Butkus: Tiek ikimokykliniame ugdyme, tiek mokykliniame, tiek profesiniame lavinime, tiek aukštajame moksle mes padarėme kokybinį šuolį, tik gaila, kad jis nebuvo tolygus: ėjome su stabtelėjimais ar net grįžimais atgalios, stigo nuoseklumo, nors deklaruojamas pokyčių perimamumas, o ir nevisada gebėjome įvertinti klystkelius. Dar Sąjūdžio pradžioje mūsų švietėjai iškėlė tautinės mokyklos idėją. Ji turėjo teorinį pagrindą, buvo patraukli, bet, kai ją reikėjo įgyvendinti, viskas nuėjo lozungų keliu, buvo suprimityvinta. Dėl to tiek ikimokyklinis, tiek vidurinis ugdymas, mano galva, yra sustabarėję, nevisada sureaguoja į besikeičiančią aplinką, nors mes jau seniai esame globalaus pasaulio dalis, nebesame izoliuoti.
Didžiausią nuostabą kelia blaškymąsis pradiniame ugdyme – nesprantu, kodėl nėra rašomi pažymiai, nuo ko mes saugome savo vaikus? Tarkime, Jungtinėje Karalystėje jau dvylikamečiai turi apsispręsti dėl savo tolimesnio gyvenimo pasirinkimo, kur jie studijuos, o mes vis bijome, kad tik tiek vaikai ko nors nesužinotų, nepersimokytų.
Vyresni vaikai jau laisvai skaito užsienio kalbomis ir aktyviai naudojasi visomis naujausiomis technologijomis, deja, jie dažnai yra palikti savieigai – mokytojai nepagelbėja analizuoti ir sisteminti informacijos, nes dažnai, deja, nei gerai moka svetimų kalbų, nei taip išmaniai naudojasi informacinėmis technologijomis. Taigi, susidaro konfliktinė situacija, vieni nori ir gali, kiti, deja, gal ir norėtų, bet negali. Galiausiai imama galvoti, kad tas spragas galėtų užpildyti aukštosios mokyklos. Bet jos tėra paskutinė grandis.
Pats aukštasis mokslas taip pat pergyveno įvairius etapus. Apie 1990-uosius jis buvo ignoruojamas, plito mintis esą niekam šito nereikia ir nereikės, nes yra kitų būdų, kaip uždirbti ir sėkmingai gyventi, siekti karjeros. Bet apie 2000 m. visi staigiai ėmė reikalauti universiteto diplomų, tad prasidėjo ekstensyvi aukštojo mokslo plėtra, kai buvo iš esmės ne steigamos naujos aukštosios mokyklos, gerinamos turinys, o tik keičiamos iškabos. Bet iš tikro žodis “universum” reiškia visapusį. Ir, mano galva, institutų bei akademijų pervadinimas į universitetus yra visiškas nesusipratimas.
Galiausiai buvo susigriebta, kad valstybė negali finansuoti tokios gausos jaunų žmonių, siekiančių aukštojo mokslo diplomo, tad buvo pradėta ieškoti, kaip finansuoti studijas ir buvo įvesta krepšelių sistema. Ir, nors kartais mėginama sumenkinti esą jokiose pažangiose pasaulio šalyse tokia finansavimo sistema neegzistuoja, iš tikrųjų viso pasaulio valstybės finansuoja tik dalį studijų vietų.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kurios mūsų švietimo ir aukštojo mokslo grandys yra konkurencingos pasaulyje ar bent jau Europoje?
E.B.: Į šį klausimą negalima atsakyti nematant viso konteksto. Švietimo ir aukštojo mokslo negalime vertinti nevertinant meno, kultūros, finansų, ūkio, sporto ir kitų sričių pasiekimų. Deja, pagal visus rodiklius mes esame paskutiniame ES trejetuke. Taigi, švietime ir moksle taip pat negali būti stebuklų.
Aš manau, kad kai kurios mūsų gimnazijos, pavyzdžiui, Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus jėzuitų, Kauno jėzuitų, Žirmūnų, M.Biržiškos gimnazijos tikrai yra konkurencingos net pasauliniame kontekste. Į jas atvažiavęs moksleivis iš bet kurios kitos pasaulio šalies gimnazijos lyderės galėtų sėkmingai mokytis ir konkuruoti.
Deja, sisteminiu požiūriu, mūsų švietimas nėra konkurencingas. Absoliuti dauguma mūsų mokyklų yra atsilikusios, tiek savo infrastruktūra, tiek ugdymo turiniu, kuris iš tikro yra popierinis, nes mokyklos neturi nei reikiamų kabinetų, nei laboratorijų, nei įrangos, nei tinkamų mokytojų.
Beje, kai mes, kartu su UAB “Thermo Fischer Scientific Baltics” įrengėme mobilią biolaboratoriją ir ją paleidome po skirtingas šalies mokyklas, sulaukėme milžiniško pasisekimo. Kur tik nuvažiuoja šis furgonas, sulaukia daugybės moksleivių, susižavėjusių gamtamoksliniais eksperimentais. Tie vaikai galėtų ten dirbti dienų dienas. Lygiai taip yra mobilios fizikos, chemijos laboratorijos. Bet, kol mokyklose nėra normalių kabinetų, laboratorijų, kol apie eksperimentus, tyrimus jie gali sužinoti tik iš vadovėlio ar, geriausiu atveju, demonstracijų ekrane, tol negalime norėti, kad staiga rasis mokinių potraukis gamtos mokslams. Šioje srityje mes labai stipriai atsiliekame nuo Skandinavijos, Singapūro, P.Korėjos.
Beje, aš nemažai laiko praleidau stažuodamas Skandinavijoje, tad esu puikiai susipažinęs su jų sistema. O tuo metu, kai stažavau Lundo universitete, man teko dirbti su viena gabia vietos mokine, su kuria vėliau rašiau bendrą mokslinę publikaciją aukšto lygio mokslo žurnale. Mat Skandinavijoje moksleiviai, linkę į tiriamąją veiklą, vasaros metu priimamo į universitetų mokslo grupes. Pas mus irgi pradedamos studentų mokslo praktikos, į kurias priimamas vienas kitas gabus mokinys, dalyvavęs ir laimėjęs įvairiose tarptautinėse olimpiadose.
Iš tikro mums reikia labai daug padaryti, kad sukurtume sąlygas jaunų žmonių gebėjimams pasireikšti. Deja, pas mus dažnai sklando kalbos esą gimnazijų netgi nereikėtų skirstyti pagal lygius, visi turį būti vienodi. Bet iš tikro, jei mes realiai, o ne tik žodžiais, norime, kad mūsų valstybė būtų konkurencinga, būtina sudaryti sąlygas gabiausiems vaikams siekti daugiau. Kitiems, tiesa, taip pat reikia skirti dėmesio, bet, juos turime ugdyti, pagal jų galimybes.
Universitetų konkurencingumą didele dalimi lems po keleto metų atsidarysiantys mokslo centrai arba slėniai. Jie bus labai patrauklūs ne tik mums, o ir, kaip sprendžiu iš mūsų išeivijos mokslininkų, keliolika metų dirbančių kitų šalių mokslo centruose, laiškų, mūsų daug moksle pasiekusiai išeivijai.
Vis dėlto toks didelis – net keturiolika – universitetų skaičius visiems kelia nuostabą. Ir iš tikro, visi jie tikrai netaps konkurencingi. Geriausiu atveju, vienas arba du. Ir tai, tik jei bus politinė valia ir supratimas, ką reikia daryti.
Manau, kad, remiantis pastarųjų metų stojimo į aukštąsias mokyklas duomenimis, koleginis sektorius yra gerokai konkurencingesnis.
O dar labiau konkurencinga profesinio rengimo grandis. Beje, praktinių profesijų žmonės yra gerokai judresni už baigusiuosius universitetus ir talentingesni ieškodami, kur galėtų save realizuoti. Jie puikiai įsidarbina įvairiose užsienio įmonėse tiek čia, Lietuvoje, tiek ir užsienyje, nes jų mokyklos, priešingai nei kai kurie universitetai, jiems suteikia ne teorinį supratimą, o realius gebėjimus ir specialybės žinias.

Lietuvoje jaunimas nori studijuoti vienus mokslus, politikai skirstydami krepšelius bando įsiūlyti kitus. Pasaulyje žengiama kita kryptimi – trinasi ribos tarp disciplinų, prioritetu tampa nebe žinios, o gebėjimai.

Praėjusią savaitę pasibaigusi bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registracija – be naujienų. Nepaisant visuotinių raginimų rinktis ne socialinius, o technologijos ar biomedicinos mokslus, populiariausios studijų sritys universitetuose išsidėstė lygiai tokia pat seka kaip prieš metus: socialiniai mokslai (juos pirmu pasirinkimu nurodė 44,5 proc.), biomedicina (19,9 proc.), technologijos mokslai (14,5 proc.), humanitariniai mokslai (9 proc.), fiziniai mokslai (7,5 proc.), menai (4,7 proc.).
Pokalbį su Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti tarybos nariu – Mykolo Romerio universiteto studijų prorektoriumi, anksčiau – Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi doc. dr. Giedriumi Viliūnu ir pradėjome nuo klausimo, ar jis tebesirinktų studijuoti filologiją, jei dabar būtų abiturientas?
G.V.: Filologija man davė labai gilų žmogaus ir visuomenės supratimą, kuris kasdien man praverčia ir kuris padėjo daryti tą karjerą, kurią gyvenime padariau. Jei šiandien tektų stoti į aukštąją, svarstyčiau ir kitas galimybes, nes turėjau gebėjimų tiksliesiems mokslams, potraukį menams.
Ar patarčiau jaunimui studijuoti filologiją? Svarbiausia – kiekvienam klausyti savo vidinio balso. O gyvenimas nukreips, kur būsi reikalingas. Niekas nesibaigia aukštosios mokyklos durų pravėrimu.
VEIDAS: Skamba gražiai, bet kyla klausimas, kiek valstybė turi apmokėti žmogaus norą studijuoti tai, kas jam patinka, jei tokių specialistų poreikio nėra? Kaip suderinti jaunimo norus, valstybės finansines galimybes ir darbo rinkos poreikius?
G.V.: O kas yra valstybė? Tai mes. Būsimo studento tėvai sumokėjo mokesčius, kuriais valstybė disponuoja, tad jei jaunuoliui šioje valstybėje kyla noras studijuoti vieną ar kitą sritį, kodėl kažkas turėtų jį riboti. Iš kur valstybė geriau už jaunus žmones žino, kas bus reikalinga po penkerių ar dešimties metų? Kaip atrodys pasaulis po dešimties metų, niekam nepavyko tiksliai prognozuoti, todėl gana kritiškai žiūriu į vertinimus, kad vienų ar kitų studentų yra per daug, o kitų per mažai. Man atrodo, jaunų žmonių pasirinkime yra daugiau išminties nei tų, kurie skelbia įvairius vertinimus, kas paprastai būna tik nuomonė. Neturime jokių įrodymų, kad medikų ar inžinierių po dešimties metų reikės triskart daugiau. O gal visai jų nereikės, gal robotai viską darys? Be abejo, sutirštinu spalvas, bet nė vienos srities nereikėtų pervertinti.
VEIDAS: Tai jūs siūlytumėte viską palikti jaunimo norams ir valstybei skirti krepšelius ten, kur pageidauja stojantieji?
G.V.: Tai irgi būtų nukrypimas, tik į kitą pusę – balansas turi būti. Bet svarbiausia, ką gali padaryti valdžios institucijos, tai skelbti patikimų ekspertų tyrimus apie vienos ar kitos srities perspektyvas, pasaulio tendencijas, informuoti apie Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programų kokybę. Dabar tokio supratimo turime ne per daug. Pavyzdžiui, dažnai girdėti pramonininkų balsas, kad trūksta darbininkų ar technologijų profesijų darbuotojų, bet žinome, kad pramonė – labai greitai kintantis dalykas, kur darbo jėga pigesnė, ten ji ir perkeliama. Turime giliau tirti darbo rinkos poreikius, visuomenės tendencijas, ir tų tyrimų išvadas pateikti visuomenei, jaunimui, aukštosioms mokykloms.
VEIDAS: Ar turite omeny profesijų žemėlapį, kurį žadėjo, bet neparengė praėjusios kadencijos Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos?
G.V.: Negalime turėti iliuzijų, kad tai bus profesijų žemėlapis – greičiau kompetencijų, gebėjimų, nes profesijos labai paslankios. Pasaulinės organizacijos daro tokias projekcijas apie paklausias ateities kompetencijas, gebėjimus, bando analizuoti, kaip keičiasi bendrųjų ir specialiųjų gebėjimų poreikis. Pavyzdžiui, be abejonės būtini kompiuterinio raštingumo gebėjimai, bet anksčiau labiau reikėjo programavimo, o dabar gebėjimo jungti technologijas su socialiniais reiškiniais.
Kompetencijų, gebėjimų žemėlapis – informacijos bazė, kurią reikia parengti remiantis darbdavių nuomone, mokslininkų įžvalgomis, tyrimų centrų medžiaga. Tai būtų papildomas orientyras renkantis studijų kryptį.
VEIDAS: Vis dėlto kaip vertinate šių metų valstybės finansuojamų studijų krepšelių paskirstymo proporcijas?
G.V.: Stojančiųjų pasirinkimai ir krepšelių paskirstymas nesutapo, ir piliečiams gali kilti klausimas, ar jis yra teisėtas. 45-46 proc. studentų stoja į socialinių mokslų studijas, o krepšelis čia skirtas tik maždaug kas ketvirtam studentui. Ar tai tikrai yra teisinga, jei pagal Konstituciją nemokamas aukštasis mokslas prieinamas pagal sugebėjimus, o dabar kai kam tenka mokėti už socialinės srities studijas, nors jo gebėjimai aukštesni nei nemokamai studijuojančiojo techniškuosius mokslus. Krepšelių skirstymo metodika atitinka tik politinius prioritetus ir nuomones, kokių specialistų reikėtų.
VEIDAS: Bet ir darbo rinka siunčia panašius signalus.
G.V.: Prieš keletą metų iš tiesų buvo akivaizdžiai sumažėjęs susidomėjimas technologijų ir fiziniais mokslais, o jų nusilpimas būtų pavojingas visuomenei. Balansas reikalingas, ir visuomenės informavimas apie technologinių profesijų poreikį davė rezultatą – keletą metų ryškiai auga dviejų krypčių – technologinių ir biomedicinos populiarumas. Bet nesutikčiau su teiginiu, kad socialinių mokslų specialistų su aukštuoju mokslu yra per daug. Nemačiau jokių įrodymų, o neįsidarbinusių pagal profesiją socialinių profesijų atstovų yra mažiau nei inžinerinių.
Kai kas pyksta, kad yra labai daug teisininkų ir vadybininkų, bet pagal teisininkų skaičių visuomenėje keliskart atsiliekame nuo išsivysčiusių pasaulio valstybių, o juo sudėtingesnė visuomenė, tuo joje daugiau teisinių santykių ir tuo daugiau reikia šios srities specialistų. Juolab ne visi teisės studentai tampa advokatais – dauguma dirba versluose, valstybės tarnyboje. Įsidarbinamumo duomenys rodo, kad teisininkų bedarbių nėra arba jų nedarbingumo laikotarpis yra labai trumpas. Socialiniai mokslai apima ir ekonomistus, bet, kaip matėme iš ikikrizinio laikotarpio, trūko tokių, kurie būtų suvokę, kas vyksta bankiniame sektoriuje ir prognozuotų, kas gali įvykti.
Žinoma, kokia būtų visuomenė be technologijas išmanančių žmonių ir būtų absurdiška neigti jų poreikį. Bet nemanau, kad sakydami, jog technologijų, gamtos mokslų profesijos perspektyvios, turime pirštais rodyti į kitas kaip neperspektyvias. Apkritai išsilavinusių žmonių šiuolaikinėje visuomenėje, kuri remiasi žiniomis, protu, niekad nebus per daug. Bet kurios krypties aukštasis išsilavinimas garantuoja žmogui sėkmingesnį, dvasiškai turtingesnį gyvenimą, tad reikia tik džiaugtis, kad jaunimas nori studijuoti.
VEIDAS: Bet grįžkime prie klausimo, kas už tai moka. „Maximos“ kasininkė su aukštuoju išsilavinimu gal mandagesnė ir sumanesnė nei su viduriniuoju, tačiau mūsų valstybė nepajėgi visiems finansuoti aukštojo mokslo.
G.V.: Ar aukštasis mokslas naudingas tik jį įgijusiam asmeniui? Žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą – nauda ne tik sau, bet ir visuomenei. Paanalizuokite tik vieną aspektą: kiek yra nusikaltėlių su aukštuoju išsilavinimu – nykstamai maži procentai. Sakyti, kad žmogus pats turėtų mokėti už aukštąjį mokslą, labai ribota, nes išsilavinęs žmogus atneša daug naudos sektoriui, kuriame jis dirba, darbdaviui, visuomenei.
Antra, ar iš tiesų mūsų visuomenė tiek jau daug išleidžia aukštajam mokslui? Finansavimas, skaičiuojant vienam studentui, Lietuvoje yra dukart mažesnis nei ES vidurkis, nuo kai kurių šalių atsiliekame keliais kartais ir yra toli nuo ES tikslų tam skirti 2 proc. BVP.
VEIDAS: Tačiau pagal studentų skaičių esame tarp pirmaujančių.
G.V.: Pagal studentų skaičius ES esame pirmoje pusėje. Aukštasis mokslas atlieka savo funkciją, nepaisant, kad jį finansuojame labai mažai. Iškalbinga statistika: Lietuva ES buvo pirmoje vietoje pagal tai, kaip išsilavinimas krizės metais apsaugojo nuo nedarbo. 2008-2011 m. asmenų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas siekė 5-7 proc., su viduriniu – 22 proc., o be vidurinio buvo pasiekęs ir 40 proc. Žmonės su aukštuoju išsilavinimu išlaikė save ir savo šeimas, jų valstybei nereikėjo remti socialinėmis išmokomis.
VEIDAS: Gal tai, kad norime mokyti daug studentų, bet pigiai ir nelabai kokybiškai, gabiausius ir pastūmėja į užsienio universitetus? Kaip tai vertinate?
G.V.: Paskutiniais duomenimis, studijuoti į užsienį išvyksta apie 5 proc. abiturientų. Nemanau, kad tai ypatingai daug, bet reikšminga tai, kad ši tendencija yra smarkiai auganti. Studentų judėjimas tarp šalių – sveikintinas reiškinys, bet išvykimas nuo pat bakalauro studijų kelia grėsmę, nes tada studentas svetur įgyja socialinius ryšius ir didesnė tikimybė, kad ten ir pasiliks. Ir visuomenei grėsminga, jei tas judėjimas vienos krypties, o pas mus neatvyksta tiek studentų, kiek išvyksta.
Ką daryti? Visų pirma, nustoti šmeižti mūsų aukštąjį mokslą, esą mūsų aukštasis mokslas prastas, 90 proc. aukštųjų mokyklų pasmerktos ir pan. Prie esamo finansavimo turime gana efektyvų europinio vidurkio aukštąjį mokslą. Tai vertina ir studentai iš užsienio, kurių vis daugėja, o kai kurios mokyklos, kaip Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, jau net nebegali priimti visų sutdijuoti norinčiųjų užsieniečių.
VEIDAS: Ekonomistas Raimondas Kuodis mano, kad už aukštąjį mokslą turi mokėti visi studentai, nes „iš bendrųjų mokesčių finansuojama aukštojo mokslo sistema – elito sąmokslas prieš likusią visuomenės dalį“.
G.V.: Yra lygiai priešingai: jei už aukštąjį mokslą mokės studentai, tai būtų elito įsigalėjimo visuomenėje ir socialinės atskirties didinimo įrankis, nes aukštasis mokslas bus prieinamas tik turtingiesiems. Tarptautiniai ekspertai konstatavo, kad pagal kainą už studijas Lietuva yra viena brangiausių ES šalių, nepaisant kad tikrai nesame patys turtingiausi, ir kad aukštasis mokslas pas mus tikrai yra toli gražu ne visiems įperkamas.
Pasaulyje aukštasis mokslas visur subsidijuojamas. Net JAV, kuri pateikiama kaip privataus aukštojo mokslo šalis, labai nedaug universitetų, kurie iš studentų surinktų per 25 proc. reikalingų lėšų – jie gauna valstijos subsidijas, federalines investicijas į mokslą, naudojasi savo absolventų sutelktais fondais, ten išvystyta filantropija. Europoje iš privačių šaltinių aukštosios mokyklos taip pat uždirba 15-20 proc. lėšų, kitkas yra viešosios investicijos, mokslo lėšos, stambieji mokslo užsakymai iš verslo.
Jei studijų išlaidas būtų siūloma dalintis mokesčių mokėtojams ir studentui, būčiau už gana nuosaikų įnašą iš studento pusės ir su stipriomis socialinėmis garantijomis, kad neturintys lėšų galėtų geromis sąlygomis jų pasiskolinti ar būtų atleisti nuo mokėjimų. Vis dėlto krypčiau į valstybės finansuojamą aukštąjį mokslą, nes manau, kad tas gėris, kurį atneša išsilavinę žmonės visuomenei, daug kartų didesnis nei tos išlaidos, kurias jiems skiriame.
VEIDAS: Tačiau Mykolo Romerio universitetas, kurio vienu iš vadovų esate, išsiskiria iš kitų Lietuvos universitetų kaip labiausiai besiremiantis komerciniais pagrindais.
G.V.: Tai akivaizdus pavyzdys tos aukštojo mokslo politikos, kuri Lietuvoje vystoma daugelį metų. Surenkame tikrai daug gabių studentų, bet socialiniams mokslams krepšelių skiriama mažai, todėl esame priversti imti įmokas. O mūsų absolventų įsidarbinamumas siekia 90 proc. ir tai leidžia tvirtinti, kad nuomonė, jog socialinių mokslų specialistų yra perteklius, nepagrįsta.
Apskritai kalbant apie aukštąjį mokslą reiktų išeiti iš mąstymo specialybėmis, nes aukštasis mokslas visų pirma turi suteikti labai plačius bendruosius gebėjimus ir fundamentalų supratimą apie visuomenę, gamtą, technologinius procesus. Šiais laikais labai nedaug žmonių nuo mokslo baigimo iki karjeros pabaigos dirba toje pačioje srityje. Labai svarbiais tampa gebėjimas persikvalifkuoti, peršokti į kitą sritį.
VEIDAS: Pinigų aukštajam mokslui trūksta, tačiau rengiame specialistus užsieniui, didmiesčiuose jų perteklius, o provincijoje baisus stygius. Kaip vertinate siūlymus už valstybės finansuojamas studijas atidirbti?
G.V.: Man priimtinas modelis, pagrįstas gal ne tiek atidirbimu, bet skolos grąžinimu: jei šios valstybės mokesčių mokėtojai mokėjo už studijas, o specialistas panaudoti jų apmokėtas žinias ir gebėjimus išvyksta į kitą šalį, manau, jis turėtų sugrąžinti nemažą dalį studijų lėšų. O valstybės mokestis už studijas žmonių, dirbančių savo šalies visuomenei, galėtų būti nurašomas.
Tačiau nemanau, kad demokratinėje visuomenėje galėtume grįžti prie paskyrimų sistemos valstybės viduje. Kur trūksta specialistų, juos pritraukti reiktų, pavyzdžiui, didesniais atlyginimais, gyvenimo ar kitomis sąlygomis.
VEIDAS: Tvirtinama, kad į aukštąsias mokyklas ateina vis menkesnio išsilavinimo jaunimas. Ar universitetai turėtų nusistatyti žemiausią pereinamąjį balą?
G.V.: Manau, reiktų kelti klausimą, ne su kokiu lygiu stojantysis turi pradėti, o su kokiu gali studijuoti ir baigti aukštąjį mokslą. Kiekvienas, ypač jei jis mokėsi prastesnėje mokykloje, turi turėti šansą pabandyti studijuoti aukštojoje mokykloje. O jei nesugebės baigti, – jau bus jo problema.
Negalėčiau tvirtinti, kad stojančiųjų lygis prastėja, bet studentų mažėja, tad ir į aukštąsias mokyklas natūraliai patenka ir tie, kurie esant didesnei konkurencijai studentais netaptų. Bet, žinoma, jaunimo parengimu bendrojo lavinimo mokyklose negali būti patenkintos nei aukštosios mokyklos, nei visa visuomenė. Ugdymo turinys, ugdymo metodai reikalauja revizijos.
VEIDAS: Ką konkrečiai siūlytumėte keisti?
G.V.: Visuomenės pokyčiai pastaruoju laikotarpiu kelia švietimui didelius iššūkius. Dėl informacijos prieinamumo pasikeitimo keičiasi lavinimo turinys, nes žinios nebėra ugdymo prioritetas – jos visuotinai prieinamos, tad į pirmą planą išeina gebėjimai ir vertybinės nuostatos. Nuo perkrovimo žiniomis reikia pereiti prie kūrybingumo, iniciatyvumo, gebėjimo mokytis ugdymo ir tai daryti šiuolaikinio pasaulio kalba. Tačiau akivaizdu, kad vaikai technologiškai ir informaciškai labiau išprusę nei jų mokytojai.
VEIDAS: Ar esate, kaip kad kai kuriose šalyse, už moksleivių ankstyvesnį skirstymą į gabesnius, kurie rengtųsi universitetinėms studijoms, ir tuos, kurie jau mokykloje mokytųsi amato?
G.V.: Šiuo metu tai vertinčiau kategoriškai neigiamai, nes tai pažeistų žmogaus teises. Subrendusioje visuomenėje paauglystė užsitęsia gana ilgai ir ankstyva atranka gali vaikus traumuoti. Negalima rūšiuoti vaikų, bet jiems turėtų būti atviros visos galimybės. Labai gerai, jei jaunimas, ypač linkęs į konkretesnius darbus, išbandytų save amatų, profesinėse mokyklose, po to ateitų į kolegijas, paskui į universitetus. O kiti, labiau linkę į teorinius mokslus, gal jau šešiolikos galėtų ateiti į aukštąją mokyklą. Apskritai griežtas suskirstymas į universitetus, kolegijas, amatų mokyklas – atgyvenęs dalykas. Štai šiemet pagal stojančiųjų pirmą pasirinkimą po Vilniaus universiteto antra Vilniaus kolegija. Vilniaus ir Kauno kolegijos nedaug atsilieka nuo universitetų, o dalis universitetų programų neabejotinai galėtų būti kolegijinio lygio. Jei griežtą ribą tarp jų padarytume lankstesnę, jei universitetai turėtų teisę vykdyti kolegijines studijų programas, gal viskas atsistotų į savo vietas.
VEIDAS: Buvote universitetų stambinimo šalininkas. Ką apie tai manote dabar?
G.V.: Dabar aukštųjų mokyklų daug, studentų skaičius mažėja ir mažės, o vegetavimo ir prastų studijų programų palaikymo dirbtinėmis priemonėmis pavojus akivaizdus. Bet aukštųjų mokyklų stambinimas nėra pats sau tikslas. Jo prasmė priklauso nuo vizijos, ko norime pasiekti. Jei norėtume Lietuvoje sukurti stiprių tarptautiškų, tarptautinėje erdvėje matomų universitetų, kurie kaip lokomotyvas trauktų mūsų visuomenę į priekį, tai Lietuva pajėgi sukurti tokių tris ar keturis. Bet jei tokios vizijos neturime, sujungimas nieko neduos. Šiandien labiausiai ir pasigendu aukštojo mokslo vizijos, neturime jokios strategijos, tik kalbas, kad kažkas aukštajame moksle savaime numirs. O kokį tikslą aukštajam mokslui mūsų visuomenėje keliame? Aukštosios mokyklos apie tai diskutuoja, o nacionaliniu mastu diskusijos nėra.
Paradoksas yra tai, kad aukštajame moksle susiduriame su pačiomis naujausiomis žiniomis, aukščiausio lygio pasaulio ir visuomenės ekspertais, tačiau pačių aukštųjų mokyklų struktūra pasenusi, daugeliu atveju išlikusi nuo sovietmečio, o istoriškai atkartojanti XIX a. industrinio universiteto modelį. Fakultetai, katedros, mokslo klasifikacijos jau tampa stabdžiais, tačiau juos įveikti patys universitetai ne visada gali, nes tai įteisinta valstybės mastu.
VEIDAS: Kaip, Jūsų prognozėmis, atrodys Lietuvos aukštojo mokslo sistema ateityje?
G.V.: Pasaulyje keičiasi aukštojo mokslo ir viso švietimo pobūdis ir turinys. Per pastaruosius porą metų išsivysčiusių technologijų dėka naują kvėpavimą įgauna nuotolinis mokymas, kurį teikia ir geriausi pasaulio universitetai. Keičiasi ir turinys – vis mažiau reikšmės turi žinių paketai, kuriuos reikia perduoti, nes jie yra pasiekiami technologijų pagalba. Daug svarbiau gebėjimai analizuoti žinias, jas rinkti, kūrybiškai konfigūruoti. Specialybė tampa vis labiau sąlyginė sąvoka – svarbiau bendrieji gebėjimai, įvairių disciplinų žinios ir gebėjimas jomis naudotis. Gal ne per porą, bet per kokius dešimt metų tai ateis ir į Lietuvą.

Praėjusį pirmadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pradėjo nagrinėti Seimo opozicijos skundą dėl švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymo, tautinių mažumų mokyklų abiturientams palengvinti lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Tuo tarpu Lenkijos teritorijoje gyvenantys ir šios šalies ugdymo įstaigose besimokantys lietuvių kilmės moksleiviai laiko tokį patį egzaminą, kaip ir visi kiti Lenkijos abiturientai. Todėl kyla klausimas, kada Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė kreipsis į kolegas Lenkijos švietimo ir mokslo ministerijos strategus, kad šie irgi palengvintų lenkų kalbos brandos egzaminą lietuvių kilmės abiturientams, – tokiu klausimu pradėjome pokalbį su ministru D.Pavalkiu.
D.P.: Klausimas neteisingas, mes nesikreipsime į Lenkijos kolegas. Dabar mes laukiame lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatų, tada analizuosime, kaip jį išlaikė lietuvių kalba dėstomų mokyklų ir, kaip išlaikė tautinių mažumų mokyklose besimokantys abiturientai ir, jei rezultatai bus panašūs, egzaminą tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams sunkinsime. Be to, dar reikia sulaukti ir LVAT sprendimo.
Vis dėlto mūsų strateginis tikslas – jog visi mokiniai laikytų vienodą lietuvių kalbos brandos egzaminą, kurį kol kas mes vertiname skirtingai, bet per vienerius – ketverius metus pereisime prie vienodo vertinimo.
VEIDAS: Mūsų savaitraščio užsakymu atlikta naujausia sociologinė apklausa rodo, jog daugiau kaip pusė, tai yra 51,4 proc. respondentų patartų savo atžaloms vykti studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. O daugiau kaip ketvirtadalis visų respondentų pabrėžia maną, jog visos Lietuvos švietimo grandys vienodai silpnos. Kaip vertinate tokius apklausos rezultatus ir ką ketinate daryti?
D.P.: Vertinant mūsų moksleivių pasiekimus iš tarptautinių tyrimų matyti, kad mes esame visai arti Šveicarijos ar Izraelio. Tiesa, gerokai atsiliekame nuo skandinavų. Tačiau, nors skandinavų moksleivių pasiekimai yra itin aukšti, bet, remiantis kitais tyrimais, Skandinavijos šalyse yra daugiausia žmonių, sergančių depresija, be to šiuose kraštuose suvartojama daugiausia antidepresantų.
Taigi, mes turime apsispręsti, ar mūsų tikslas ir orientacija į švedišką socializmą, ar į Izraelio ir Šveicarijos versliškumą.
O dėl žmonių nepasitikėjimo mūsų aukštojo mokslo sistema, manau kaltos pačios aukštosios mokyklos. Iki šiol jos orientavosi į kuo didesnį studentų skaičių. Daugelis aukštųjų mokyklų nėra nusibrėžusios apatinės studentų pasiekimų ribos, tai yra su kokiu žemiausiu balu priima jaunuolius studijuoti. Todėl aukštosiose mokyklose yra daugybė nemotyvuotų, nenorinčių, o ir negalinčių mokytis jaunuolių, kurie sukuria problemas. Bet visuomenė mato, kad kai kurios aukštosios mokyklos tapo diplomų pardavimo kromeliais. Todėl aš Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje (LURK) aktyviai paraginau universitetus įsivesti apatinę ribą – su kokiu žemiausiu balu priimama studijuoti jaunuolius tiek į valstybės finansuojamas, tiek į valstybės nefinansuojamas studijų vietas.
Žinoma, galbūt šitai mes turėtume aktyviau sakyti per žiniasklaidą, nes universitetai turi autonomiją ir kitaip, kaip tik paraginimais, mes negalime jų priversti įsivesti apribojimus stojantiesiems. Dar viena mūsų galimybė – finansiniai svertai. Tad, galbūt juoksitės, kai pasakysiu, kad šiuo klausimu sukurta dar viena darbo grupė, bet, manau, kad mums pavyks susitarti su autonomiškais ir nepriklausomais universitetais, kad jie, gyvendami iš viešųjų finansų, laikytųsi visuomenės ir Vyriausybės formuluojamų uždavinių, o Vyriausybė irgi laikysis universitetams duotų įsipareigojimų. Mat dabar mes nuolat girdime tiek Lietuvos pramoninkų konfederacijos, tiek Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, tiek kitų verslo asociacijų, o ir visos visuomenės priekaištus, kad universitetai ruošia ne tai, ko reikia rinkai, o, ką jie gali paruošti.
VEIDAS: Ministre, bet jūsų paties vaikai: dukra Dainora ir sūnus Gintautas, taip pat studijavo ne Lietuvoje. Kodėl: ar tai reiškia, kad jūs, kaip tėvas, irgi nepasitikite mūsų aukštojo mokslo sistema?
D.P.: O kodėl galvojate, kad viską sprendžia tėvai. Mūsų šeimoje buvo demokratija. Mes su žmona savo dar šešiolikamečiam sūnui parašėme įgaliojimą, kad jis, besimokydamas KTU gimnazijoje atstovautų mus visuose tėvų susirinkimuose. Mes neidavome į tėvų susirinkimus.
Todėl ir studijas vaikams rinkome ne mes, o jie patys.
VEIDAS: Bet tėvai finansuoja vaikų studijas ir paprastai taria lemiamą “patariamąjį” žodį.
D.P.: Aš patariau ir sūnui, ir dukrai daryti taip, kaip jie nori. Beje, duktė išvažiavo studijuoti į vieną Anglijos koledžą šalia Londono, kuris, manau, niekuo ne geresnis nei Lietuvos kolegijos. Bet studijuodama Anglijoje ji tikrai įsisavino keletą dalykų: puikiai išmoko anglų kalbą, pramoko ispanų ir vokiečių kalbų bei pamatė pasaulio ir pazyliojusi suvokė, kad gyventi Lietuvoje nėra blogai, tad grįžo ir dabar pluša Kaune. Sūnus po studijų taip pat grįžo dirbti į Lietuvą.
Aš nuolat kartoju, kad mums nereikia bijoti, jog jauni žmonės išvažiuoja mokytis svetur. Aš taip pat studijavau ir Maskvoje, ir Londone, ir JAV, bet grįžau gyventi ir dirbti į Lietuvą. Svarbiausia, kad mes sudarytume sąlygas žmonėms, baigusiems svetur mokslus, grįžti į gimtinę, dirbti ir užsidirbti.
VEIDAS: Ir vis dėlto, ar keliate sau tikslą, kad tėvai labiau pasitikėtų švietimo sistema ir, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai, pagal visus tarptautinius tyrimus būtų aukštesni nei yra šiandien? Ir kaip tai pasieksite?
D.P.: Mūsų pirmtakai daug lėšų investavo į profesinį lavinimą, kitas programas, bet efekto tai nedavė. Taigi, aš priėjau prie išvados, kad atskirų programų tobulinimas nieko neduos. Manau, kad mes tiesiog mokome moksleivius ne visai to, ko reikia šiandieniniam vaikui ir ne visai taip, kaip nori šiandieninis vaikas ir, kaip jis yra pasirengiąs priimti žinias. Naujosios technologijos pakeitė vaikus. Deja, nemaža dalis mokyklų vadovų ir mokytojų vis dar senoviškai žiūri į pamoką. Bet aš viliuosi, kad mūsų draugystė su suomiais, kurie yra lyderiai, pagal moksleivių pasiekimus, prisidės prie kaitos mūsų mokyklose.
Beje, neseniai Briuselyje vienas kolegas atkreipė dėmesį, jog suomiai yra lyderiai, nes šioje šalyje nėra mokytojus ir mokyklas “nuodijančios apskaitos sistemos”. Iš tikrųjų, tiek mokytojus tiek mokyklas žudo įvairiausių ataskaitų rašymas, skaičiavimas, visa ko kontroliavimas, programų iš viršaus nuleidimas. Suomijoje nėra iš viršaus nuleistų valstybinių mokymo programų, jie tik žino, ką kiekvienos klasės gale mokinys turi žinoti ir gebėti. Bet, kaip tai pasiekti yra asmeninė mokytojo atsakomybė: ar jis ves užsiėmimus klasėje, ar eis su mokiniais į muziejų, ar ant žolytės susėdę žiūrės į debesis ir filosofuos. Tiesa, aš nežinau, ar tai veiks Lietuvoje, bet manau, kad šitai yra vienas kelių.
VEIDAS: Lietuvos moksleiviai, ypač pradinių klasių ir progimnazijų, bei jų tėvai, yra visiški mokytojų įkaitai. Valstybinėse mokyklose vaikus moko daugybė tingių, technologiškai mažaraščių, rėksnių mokytojų. Gerų ir labai gerų mokytojų, deja, mažuma. Tad, vargu, ar daugiau teisių suteikimas mokytojams “lūzeriams” pakeis padėtį valstybinėse mokyklose. O, kad ji yra dramatiška bene geriausiai parodo stojimas į geriausių privačių gimnazijų penktąsias klases. Štai, į Vilniaus jėzuitų ir Kauno jėzuitų gimnazijų penktąsias klases konkursai seniai viršijo universitetinius – į vieną vietą pretenduoja apie 3,5-4 ketvirtoko. Ar galvojate kažką daryti, kad savivaldybių mokyklos atsikratytų mokytojų lūzerių?
D.P.: Kažkurios iš elitinių gimnazijų tinklapyje yra šūkis, jog ją abiturientai baigia be repetitorių. Žmonėms iš tikro reikia kokybės, todėl į elitines gimnazijas ir yra tokie dideli konkursai.
Bet, remiantis įvairiais tyrimais, mokyklose kokybę nuo 40 iki 50 proc. lemia lyderis. Šitai, beje, kalba ir švietimiečių profesąjungų lyderiai Eugenijus Jesinas ir Audrius Jurgelevičius. Jie gina ne mokyklų vadovų, o mokytojų interesus ir pabrėžia, kad vaikų nesurenkančių mokyklų mokiniai ir mokytojai kenčia dėl lyderių pasyvumo, nesutvarkytos bazės, reklamos nebuvimo.
Todėl aš nematau nieko blogo, kad būtų įvesta mokyklų direktorių atestacija ir rotacija, tarkime, kas penkeri – šešeri metai. Direktorius neturi sėdėti vienoje vietoje iki gyvos galvos. Žinoma, jei, tarkime, žmogus vadovavo mokyklai dešimtmetį, tai jokiu būdu nereiškia, kad mes jį išmesime lauk, bet mes turime jį pakelti nuo kėdės, pažiūrėti, ką ir, kaip jis darė, bei nutraukti visas jo šakneles su ta įstaiga.
Be to, mokyklose mes turime didelį būrį pensininkų, kurie jau turi užsitarnavę socialines garantijas ir turėtų būti baigę mokytojo karjerą, bet jie nenori niekur trauktis, nes garantijos kuklios. Tad mes planuojame sukurti ministerijos valdomą fondą, kuris padėtų dėl vaikų mažėjimo besitraukiančioms mokykloms, kurios turi atleisti dalį mokytojų, solidžiai atsisveikinti su pensinio amžiaus mokytojais. Mes materialiai remsime tokių mokyklų pedagogus, jiems mokėsime solidžias išeitines kompensacijas. Tuo pačiu tai paskatins kadrų kaitą, nes dabar pedagogikos universitetus baigę, šviežių idėjų kupini specialistai sunkiai įsilieja į mokyklas.
VEIDAS: Bet ar tikrai fondas išspręs visas švietimo bėdas ir mokyklos atsikratys visų tingių ir naujoviškai negebančių dirbti mokytojų. Juk iš tikrųjų tik Darbo kodekso pakeitimai (kurie leistų mokyklos direktoriui, lengviau atleisti prastą mokytoją ) gali išspręsti švietimo bėdas. Nes dabar teismai dažnai grąžina atleistus prastus mokytojus į darbą, nes jie nenustatinėja, geras jis ar blogas.
D.P.: Vedančioji koalicijos jėga yra Socialdemokratų partija. Ir aš netikiu, kad jie sutiks keisti darbo kodeksą ir bloginti savo elektorato – “darbo žmonių” sąlygas. Todėl galvoju, kad turime rasti neprievartinį būdą susitarti.
VEIDAS: Jūs daug laiko skiriate susitikimams su profsąjungomis, tuo tarpu tarkime JAV švietimo vadybininkai atvirai sako, kad profsąjungos yra nedirbančių ir nenorinčių dirbti gynėjai, tad politikai neturėtų jiems pataikauti. Todėl JAV prastų mokyklų klausimas sprendžiamas labai paprastai – švietimo strategai suformuluoja tikslą ir, jei per numatytą terminą, tarkime, 1-3 metus jo nepavyksta pasiekti, mokykla išformuojama: vaikai paskirstomi po kitas mokyklas, o mokytojams pasakoma “viso gero”. Ką jūs ketinate daryti su mokyklomis, kurių abiturientų valstybinių brandos egzaminų rezultatai yra pasibaisėtinai prasti?
D.P.: Aš sutinku, kad profsąjungos nebus ta institucija, kuri skatins dideles reformas, bet profsąjungos atspindi dalies mūsų dirbančiųjų visuomenės nuostatas ir lūkesčius, tad į jas reikia reaguoti. Be to, paskutiniai trys kritę ministrai krito nuo profsąjungų rankos. Tad, manau, kad tik šnekėjimasis prie vieno stalo gali duoti naudą visom suinteresuotoms pusėms.
O kalbant apie gimnazijų pasiekimus, tai galbūt mokyklos, esančios paskutinėje vietoje pagal brandos egzaminų išlaikymą, absolventai yra tikri Lietuvos patriotai, dirbantys Lietuvos laukuose ir labai gražiai kalbantys lietuviškai. Šito irgi reikia.
VEIDAS: Jeigu Lietuvos laukuose dirbantys patriotai, baigę gimnazijas atsilikėles, labai taisyklingai kalbėtų lietuviškai, tai ir valstybinius brandos egzaminus išlaikytų gerai. Deja, matome, jog metai iš metų jie lietuvių kalbos egzaminą “išlaiko” nuliais. Ir tai yra mokytojų, ir mokyklos darbo brokas.
D.P.: Kalbėsiu atvirai: deja, mes neturime valios uždaryti prastai dirbančių mokyklų bei paskirstyti vaikų po kitas mokyklas. Mokyklų steigėjai yra savivaldybės ir ši funkcija priklauso joms. Ministerija tik nustato žaidimo taisykles. Bet žaidėjai, savivaldybės, jaučia didžiulį gyventojų spaudimą dėl mokyklų tinklo mažėjimo, profiliavimo.
Antra vertus, galbūt ir reiktų daugiau griežtumo, bet mes tikimės, kad naujai paruošta ne mokinio krepšelio, o klasių krepšelių finansavimo tvarka leis mokykloms geriau tvarkytis ir padės išmesti nepažangų jaunuolį iš mokyklos.
VEIDAS: Su profsąjungų lyderiais susitinkate nuolat, o ar buvote susitikęs, ar išklausėte geriausių gimnazijų: Vilniaus licėjaus, KTU gimnazijos, Jėzuitų gimnazijų, Žirmūnų, Biržiškos, KJG, Ąžuolyno, Š.Aleichemo, Šiuolaikinės mokyklos centro vadovų siūlymų, kaip gerinti švietimo sistemą?
D.P.: Liūdna pasakyti, bet takoskyra tarp rajoninių ir šitų elitinių gimnazijų milžiniška, nors finansavimą ir vienos, ir kitos gauna tokį patį. Bet elitinių gimnazijų sėkmę lemia aktyvūs lyderiai ir atsirenkami mokiniai.
VEIDAS: Nevisai taip, nevisos vadinamos elitinėmis gimnazijos daro mokinių atranką, tarkime, nei J.Balčikonio, nei Panevėžio 5 gimnazija jos nedaro, o rezultatai puikūs, todėl mokinių pasiekimai tikrai nėra tiesiogiai priklausomi nuo geografijos.
D.P.: Matyt, daro neoficialią atranką.
VEIDAS: Per penkerius metus studentų skaičius Lietuvos universitetuose ir kolegijose sumažėjo drastiškai, kai kur net – per pusę. Kiek valstybė kišis į tolimesnius procesus, ar bus tik stebėtoja ir jaunimas toliau stos į neperspektyvias aukštąsias mokyklas?
D.P.: Aukštųjų mokyklų skaičiaus tikrai nemažinsime. Vertinant universitetų ir kolegijų struktūrą būtina žvelgti į tarptautinį kontekstą. Europos Komisija (EK) ir Europos Taryba (ET) planuoja, kad, jei per artimiausius trejus – penkerius metus visu pajėgumu pradės veikti vadinamų atvirų interneto universitetų sistema, Europoje neliks apie 90 proc. visų universitetų. Ir aš nemanau, kad Lietuva bus išskirtinė ir jos šitai nepalies. Jau dabar atviruose interneto universitetuose yra nuo 350 iki 400 tūkst. studentų. Sistemos esmė: pastudijavęs internetu ir gavęs sertifikatus, pažymėjimus, kad baigei šį universitetą ir įgijai tam tikrą specializaciją, gali toliau vykti tęsti studijų į geriausius pasaulio universitetus: Stanfordą, Oksfordą, Kembridžą ir gauti jų diplomą.
Ekspertai aiškina, kad netrukus jaunuoliai įgys žinias interneto erdvėje, o po to atvyks į didelių universitetų filialus atlikti fizikos, chemijos bandymų, laboratorinių darbų, praktikos darbų ir taip įrodys, kad jie tikrai studijavo universitete ir įgijo žinias. Taip jaunuoliai gaus ne vieno, o keletos universitetų diplomus. Beje, šitai jau prieš kurį laiką pradėjo daryti M.Romerio universitetas per jungtines studijų programas su užsienio šalių universitetais.
Manoma, kad ateityje socialinių mokslų studijos sutrumpės nuo ketverių iki pusės metų.
Atrodo, kad šitą problematiką suvokia ir Lietuvos universitetų rektoriai. Todėl mes jokių aktyvių universitetų jungimo, naikinimo, uždarymo judesių nedarysime.
Bet tuo pat metu diskutuojame ir su universitetų vadovais, ir su politikais, kad universitetams reikia liautis rengus automobilio dešinio priekinio rato inžinierius. Mes turime priimti jaunimą į inžinerijos studijas, o po dvejų metų skirstyti į siauresnes specializacijas, tarkime, inžinierius mechanikas, inžinierius elektrotechnikas, o paskutiniais studijų metais dar labiau siaurinti studijų profilį.
VEIDAS: Kitaip tariant, perimsime Vakarų praktiką, kad pirmaisiais dvejais metais studijuojami bendrieji dalykai, o specializacija renkamasi paskutiniais studijų metais?
D.P.: Taip, turime perimti modulinį mokymą. Manau, tai yra ateitis. Tik šitaip užtikrinsime universitetus baigusių žmonių įsidarbinamumą.
Beje, neseniai bendravau su Prancūzijos švietimo ministre. Jai sakiau, kad Lietuvoje 5 proc. arba 860 specialistų, baigusių universitetus, kasmet neranda darbo ir po ilgų paieškų nueina persikvalifikuoti į profesines mokyklas, kur įgyja amatą. Ji mane nuramino, kad pas juos yra tas pats. Prancūzijoje šiandien daugiau nei 500 universitetus baigusių teisininkų neranda darbo. Bet jų pramonei stinga apie 800 tūkst. inžinierių. Tad man tapo lengviau išgirdus Prancūzijos kolegę. Todėl mes, matydami mūsų rinkos poreikius, valingai nusprendėme šįmet daugiau studijų krepšelių skirti technologijos ir inžinerijos studijoms, policijos bei slaugos specialistų ruošimui.
Tiesa, kolegijos autonomijos neturi, tad jų kontrolę tikrai griežtinsime visais įmanomais būdais, nes matome daug blogų dalykų. Iš tikrųjų daugelis buvusių technikumų, tapę kolegijomis, pagal savo mentalitetą, darbo stilių ir toliau liko technikumai. Mūsų pirmtakai palaimino, kad kolegijose, kaip ir universitetuose, vadovus rinktų tarybos.
VEIDAS: Universitetai ir kolegijos jungsis ir mirinės be jūsų ir ministerijos įsikišimo. Bet ar jūs galite garantuoti, kad šiandieniniai abiturientai gaus diplomus, jog jie neliks be nieko jei jų pasirinktos tuštėjančius aukštosios mokyklos bankrutuos.
D.P.: Reikia stoti ten, kur yra rimta mokykla, turinti pakankamą studentų skaičių ir rengia rinkai reikalingus specialistus, kurie galės darbintis tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES šalyje. Jei abiturientų nepurto fizika, chemija, matematika, geometrija, tai reikėtų stoti į technologinės krypties studijas. Šitų specialistų poreikis tiek Lietuvoje, tiek ES yra didžiulis.
VEIDAS: Ką Vyriausybė, atsižvelgusi į prastėjančias demografines tendencijas, žada daryti su kitų metų švietimo biudžetu: paliks tokį patį ar mažins?
D.P.: Klausimas provokacinis. Ministerija jau ruošiasi susitikimui su premjeru ir jo komanda dėl kitų metų biudžeto. Iš tikrųjų šiandien švietimas gauna tik 4,7 proc. nuo BVP. Tuo tarpu ES rekomenduoja skirti ne mažiau kaip 6 proc. nuo BVP. Ankstesnė Vyriausybė, parengusi šių metų biudžetą, pinigus švietimui mažino dėl krizės, tad mes dabar turime apie ką pasišnekėti su koalicijos parneriais.
VEIDAS: Daugybė ekspertų kritikuoja ES parmos skirstymą švietimui ir mokslui per 2007 –2013 m. finansinį laikotarpį: pristatyta gausybė slėnių, bet rezultato nematyti. Tad įdomu, kaip koreguosite 2014-2020 m. perspektyvos lėšų skyrimą?
D.P.: ES keičia paramos lėšų skyrimo taisykles. Infrastruktūros projektams, naujiems slėniams statyti pinigų nebebus skiriama. Dabar bus finansuojami vadinami mirties slėniai. Mat Europa labai išsiskiria savo mokslo lygiu: tyrinėjimais, publikacijom, kurie sudaro apie trečdalį visos pasaulio mokslo produkcijos, bet yra didžiulis plyšys tarp mokslo pasiekimų ir jų įdiegimo į gamybą. Šis procesas vadinamas mirties slėniu. Tad pagrindinis ES tikslas, kad mokslo atradimai eitų tiesiai į gamybą.
Mano, kaip ministro tikslas, artimiausiu metu susodinti mokslininkus, kurie elgiasi, kaip mokslininkai ir verslą, kuris nieko nenori įsileisti, kad jie pradėtų bendradarbiauti.
Antra vertus, gali būti, kad kai kurie slėniai nieko nesukurs, jie liks tik universitetų materialinės bazės pagerinimu. Na, ką gi, gal irgi nėra blogai: pasistatė geresnį pastatą, nebėga stogas, tad nereikės jo remontuoti 10-15 metų.
Kita vertus, yra slėnių, ypač Kaune, kurie sukasi labai sėkmingai. Pirmiausia, KTU. Gal šitai lemia ir tai, kad KTU vadovauja labai verslus žmogus Petras Baršauskas. KTU slėnis sėkmingai dirba su Stanfordu, prikurta įvairių mokslo ir verslo įmonėlių.

Apie iššūkius, laukiančius Lietuvos švietimo sistemos ateinančius penkerius metus, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. Alvydu Pumpučiu.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kuriose Lietuvos švietimo grandyse per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiausios permainos?
A.P.: Pokyčių vyko visoje ugdymo sistemoje, bet, ko gero, labiausiai jie pastebimi mokyklose ir universitetuose. Šiuo metu gausu įvairių komentarų, kad dabartiniai mokiniai neraštingi, nemotyvuoti, tačiau kasmet bent į mūsų universitetą ateina vis stipresni abiturientai. Jie moka ne vieną, o kelias užsienio kalbas. Dar pusmetį universitete pastudijuoja tas kalbas, kurių mokėsi mokykloje, ir tada renkasi arabų, hindi ar japonų. Tai patvirtina, kad mokykla pakilusi į aukštesnį lygį, o universitete jau nebereikia pirminio kompiuterinio raštingumo lygio paskaitų. Anksčiau tam sugaišdavome metus. Jeigu įstoja geriau pasirengę jaunuoliai, vadinasi, mokyklose vyksta pozityvūs pokyčiai.

VEIDAS: O kaip pasikeitė mūsų aukštosios mokyklos?
A.P.: Ypač svarbus pokytis, kad Lietuvos universitetai įėjo į pasaulinę erdvę. Tarptautinės publikacijos ir konferencijos, iš užsienio atvykstantys dėstytojai, studentų mainų programos tapo įprastu dalyku. Prieš penkerius metus studentų bei dėstytojų mobilumo projektai buvo įgyvendinami tik Europoje, o dabar ir Pietų Korėjoje, Japonijoje, Kanadoje, JAV. Dar vienas naujas dalykas – jungtiniai kelių universitetų diplomai. Svarbu tai, kad Lietuvoje galimybė gauti iškart dviejų aukštųjų mokyklų diplomą atsirado tuo pat metu kaip ir kituose pasaulio universitetuose.
Dvigubas diplomas – vienas rimčiausių kokybės ugdymo modelių. Mat jeigu Lietuvos aukštoji mokykla dirba, tarkim, su Marselio ar Linco universitetais, vadinai, lygis toks pats, kaip ir tų užsienio universitetų, antraip jie nesileistų į partnerystes. Šioje srityje Lietuvos universitetai per penkerius metus žengė didelį žingsnį į priekį. Tos aukštosios mokyklos, kurios įsitraukė į šį tinklą, labai sustiprėjo.

VEIDAS: Bet pasauliniuose reitinguose mūsų universitetai nepatenka net tarp penkių šimtų geriausiųjų.
A.P.: Šanchajaus reitingavimo modelis kildinamas iš Kinijos, „Times“ – iš JAV. Tad natūralu, kad universitetų reitingavimo sistema pritaikyta tų šalių ugdymo sistemoms. Be to, Lietuvos universitetai pasauliniuose reitinguose pakils tuomet, kai ir visos valstybės reitingai bus aukšti.
Iki šiol mūsų universitetų veikla siekiant įsilieti į pasaulio erdvę vyko tarsi be valstybės paramos. Juk Lietuvos aukštajam mokslui skiriama mažiau nei vienas procentas BVP, o JAV – 3,5 proc., Pietų Korėjos taip pat daugiau kaip 3 proc.

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia Lietuvos aukštojo mokslo ateinančius penkerius metus?
A.P.: Viso pasaulio aukštojo mokslo laukia labai rimti pokyčiai. Europoje labai mažėja aukštojo mokslo rinka. Lietuva dabar turi apie 50 tūkst. abiturientų, 2020 m. jų bus maždaug 20 tūkst. Ir kitose Europos šalyse panašios tendencijos. Pavyzdžiui, išpuoselėti Anglijos, Vokietijos universitetai ieško darbo, todėl invazija į Lietuvos rinką bus vis aktyvesnė. Be to, pasaulyje ypač stiprėja Azijos šalių įtaka. Visas Azijos regionas intensyviai braižo intelekto užvaldymo schemas ir tampa aukštojo mokslo kokybės centru. Azijiečiai prognozuoja, kad 2030 m. gamins 57 proc. pasaulinio vidaus produkto, dabar jo gamina 27 proc. Tai jie modeliuoja intelekto ugdymo sąskaita. Kokybės brovimasis iš pasaulio ir noras užvaldyti rinką artimiausiais metais bus labai didelis.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokiu keliu reikėtų eiti Lietuvos aukštosioms mokykloms, kad jos galėtų konkuruoti su užsienio šalių universitetais?
A.P.: Su Azija Lietuvos aukštojo mokslo sektorius nepajėgs kovoti, o tai, ko negalima įveikti, reikia prisitraukti arba bendradarbiauti. Būtina ieškoti partnerystės su Japonija, Pietų Korėja, kitomis šalimis ir taip kelti savo kokybės lygį. Tai galime padaryti tik įsitraukę į pasaulinius universitetų tinklus. Šiuo metu reikia galvoti ne apie tai, kaip apsaugoti vieną ar kitą Lietuvos universitetą, bet apie visą aukštojo mokslo sektorių. Juk universitetas – viena stipriausių institucijų, puoselėjančių Lietuvos tapatybę. Tai ypač svarbu, kai demografinė kreivė smunka žemyn. Tai negali nekeisti tiek mokyklų, tiek universitetų struktūros. Nors atvyksta studentų iš kitų šalių, jie nekompensuos demografinės Lietuvos duobės.
Savo kelio mūsų šalis nesugalvos, reikia gerai išstudijuoti pasaulinio žaidimo taisykles, jas suvokti ir taip prisitaikyti sau, kad nebūtų išblaškytas mūsų intelektualinis potencialas.

VEIDAS: Kaip manote, kokius švietimo sistemos modelius Lietuva galėtų perimti iš kitų šalių, kad kiltų mūsų ugdymo kokybė?
A.P.: Azijoje labai rimtai keliamas klausimas dėl visuotinio aukštojo išsilavinimo, o mes skaičiuojame, ar ne per daug studijuojančiųjų universitetuose. Tai dvelkia tokia provincialumo dvasia, kad gėda klausyti. Jeigu pas mus bus pritaikytas modelis, pagal kurį vos 10 ar 15 proc. gyventojų galės įgyti universitetinį išsilavinimą, galas Lietuvai. Jeigu žmonių intelekto koeficientas bus žemas, atitinkamai ir veikla bus tokio lygio.
Tenka nemažai bendrauti su pietų korėjiečiais, kurie itin didelį dėmesį skiria mokyklų ir universitetų bendradarbiavimui. Pas mus čia dar labai didelė spraga. Pietų Korėjoje akcentuojama, kad po mokyklos vaikas tarsi nepajusdamas turi atsidurti universitete. Universitetai jau nuo darželio ugdosi vaikus, todėl ten visai kitas intelekto ugdymo supratimas. Žinoma, to per vieną dieną nesukursim, bet visų pirma reikia perimti patį požiūrį.
Teko dalyvauti didelėje Azijos šalių konferencijoje, skirtoje aukštajam mokslui, tačiau ji buvo pradėta nuo pranešimų apie ikimokyklinį ugdymą, paskui apie mokyklą ir galiausiai pereita prie universitetų. Pagarba toms dviem pakopoms, kurios yra šalia universitetų, draugiškas bendravimas jau lemia sėkmę, nepaisant to, koks konkretus modelis bus įdiegtas.

Naujųjų švietimo strategų pataikavimas prastiems mokytojams, dėstytojams, direktoriams ir rektoriams, tautinių mažumų mokykloms, mokytis tingintiems vaikams, jų tėvams bei kitoms pokyčiams besipriešinančioms interesų grupėms ateinantį penkmetį dar labiau gniuždys švietimą ir aukštąjį mokslą.

“Ugdymo kokybė kelia vis daugiau nerimo, nes, kaip rodo tarptautiniai pasiekimai, mūsų vaikų žinios ir gebėjimai nuolatos menksta”, – atsidūsta vienos geriausių šalyje mokyklų Šiaulių J.Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis, paprašytas įvertinti pastarųjų 23-ejų metų permainas Lietuvos švietimo sistemoje.
Beje, jis šiai mokyklai vadovauti pradėjo atgimimo metais, prieš pat paskelbiant šalies nepriklausomybę, todėl gali itin tiksliai diagnozuoti, kas vyko mokyklose per šiuos metus. “Pirmas dešimtmetis buvo mokyklos kūrybos ir atgimimo, antras – nurodymų vykdymo, o trečiajam sunku rasti pavadinimą: prasidėjo problemų dešimtmetis. Deja, pastaraisiais metais švietimas tapo itin politizuotas, štai kad ir toks pavyzdys: viena valdžia priima sprendimą, jog visi abiturientai laikys vieną valstybinės kalbos egzaminą, kita – atšaukia, daro išlygas tautinėms mažumoms. Taigi nebėra tęstinumo. Anksčiau tokios neapgalvotos skubos, politikavimo nebuvo”, – apgailestauja R.Budraitis.
Tą patį sako ir kitos mokyklos – Kėdainių Šviesiosios gimnazijos vadovė Violeta Liutkienė: “Klostosi bloga praktika, kad sulig švietimo valdžios pasikeitimu keičiasi esminiai dalykai. Štai naujasis ministras Dainius Pavalkis viešai kalba, kad po trejų metų bus privalomi lietuvių kalbos, matematikos ir užsienio kalbos egzaminai bei vienas pasirenkamas, o profiliavimas – siaurės. Bet šiandien mokymosi profilius, taigi ir laikysimus egzaminus, besirenkantys dešimtokai vis dar nėra oficialiai informuoti, kaip iš tikrųjų bus 2015 m. Tai labai bloga tendencija – žaidžiama vaikų likimais, jų ateitimi.”
Maža to, pasak V.Liutkienės, kadaise, užuot reformavę profesinio orientavimo sistemą, ją sugriovėme, o šiandien vėl kuriame.
Kolegoms antrina ir Panevėžio 5-osios gimnazijos vadovas Antanas Doniela: “Panevėžio jaunimo išprusimo lygis kasmet krinta, ir pokyčių nematyti. O rengiamoje šalies raidos iki 2023 m. strategijoje nematau jokių naujovių, kurios pakeistų švietimą. Tad ateinančius penkerius metus tebetrypčiosime vietoje, tebebūsime užsiėmę ieškojimais.”
Kauno J.Jablonskio gimnazijos direktorius Vytautas Gylys ironizuodamas priduria, kad Japonijos mokyklose vaikai mokomi to, ko reikės po 10–15 metų, o mūsų švietimo strategai negali pasakyti, ko reikės po trejų. “Bet kol švietimą tvarkys ne profesionalai, o svetimų šalių švietimo sistemų kopijuotojai, tol kitaip nebus”, – kritikuoja V.Gylys.
Taigi kas gali pastūmėti Lietuvos švietimą ir aukštąjį mokslą ne dekoratyvinių kokybinių pokyčių link? Ir kokie sprendimai, geriausių šalies gimnazijų vadovų nuomone, turi būti priimti nedelsiant, dar šios kadencijos metais, kad, užuot buvę atsilikėliai švietimo srityje, prasimuštume bent jau į vidutiniokų viršūnėlę?

Valdininkija subrus tik po penkmečio, švietimui pasiekus dugną

Prie didesnių įžvalgų ir ryžto keičiant tiek švietimą, tiek aukštąjį mokslą, pasak A.Donielos, prieisime tik tuomet, kai dar radikaliau sumažės mokinių ir studentų gimnazijose, universitetuose bei kolegijose. O tai įvyks maždaug po penketo metų.
R.Budraitis pastebi, kad jau dabar tarp mokyklų juntama konkurencija dėl vaikų per ateinančius penkerius metus pasieks apogėjų. “Deja, kai kur į šį procesą vėlgi kišasi politikai. Tai nėra gerai. Tarkime, mūsų gimnazija, kaip ir anksčiau, galėtų priimti mokytis daugiau vaikų, bet politikai dirbtinai sumažino priimamų vaikų skaičių, kad kitoms gimnazijoms jų liktų”, – pasakoja R.Budraitis.
“Jau dabar miršta Šiaulių universitetas – iš buvusių 12 tūkst. studentų teliko šeši tūkstančiai. Po penkerių metų šitai ims justi jau ir didžiųjų miestų universitetai, – įsiterpia A.Doniela. – Žinome, kad jau šiandien mūsų vaikų anglų kalbos žinios puikios, taigi aišku, kad ateityje vis daugiau abiturientų pasuks tiesiai į užsienio aukštąsias mokyklas.”
Jo žodžiais, mūsų universitetai tik giriasi aukšta kokybe, bet iš tiesų jaunuolių jie neparengia būti inteligentais, intelektualais. “Tikrą universitetinį išsilavinimą įgyja tik maža dalelė jaunimo”, – kategoriškai tvirtina Panevėžio 5-osios gimnazijos vadovas.
A.Donielos ir V.Liutkienės vertinimu, Švietimo ir mokslo ministerijos strategai privalo labiau kontroliuoti aukštųjų mokyklų studentų, priimamų į komercines vietas, pasirengimą studijuoti universitete ar kolegijoje. “Taip žemai stojimo ir studijų kartelė negali būti nuleista, nes tai, kad į Lietuvos aukštąsias mokyklas ateina studijuoti net patys silpniausi abiturientai, diskredituoja patį aukštąjį mokslą. Dėl to geriausieji dar aktyviau gręšis nuo mūsų universitetų”, – neabejoja V.Doniela.
“Šiandien jau tapo norma, kad į universitetus studijuoti fizikos įstoja jaunuoliai, kurie vienuoliktoje dvyliktoje klasėje iš viso nesimokė fizikos”, – pertaria R.Budraitis. O po studijų panašūs “nei šiokie, nei tokie” fizikai veržiasi dirbti į mokyklas, nes kitur darbo paprastai neranda.
Bet geriausių gimnazijų vadovai tokių nė iš tolo prie vaikų neprileidžia. “Mūsų tėvai reiklūs, jie neleidžia mums eksperimentuoti su jų vaikais. Kai tenka surasti socialinį pedagogą ar psichologą, specialistą neretai išsirenku tik pasikalbėjęs su maždaug dvidešimčia pretendentų, – dalijasi patirtimi R.Budraitis. – Štai ir dabar mūsų gimnazija ieško biologo. Jau pasikalbėjau su penkiais jaunais pretendentais, bet neturiu iš ko pasirinkti. Lygiai tokia pati situacija, kai reikia surasti naują matematiką, fiziką, chemiką… Mūsų netenkina pedagogikos universitetų išleidžiamo “produkto” kvalifikacija. Senasis dalykininkų parengimas, atmetus visus ideologinius dalykus, buvo nepalyginti stipresnis.”
O po penkerių metų, pasak R.Budraičio, jei niekas ir toliau nesikeis priimant studijuoti pedagogikos prasčiausius abiturientus bei juos rengiant būti mokytojais, pajusime tikrą gerų pedagogų dramą.
A.Doniela įsitikinęs, kad Lietuva privalo pasekti tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose pirmaujančios Suomijos, kurioje į aukštąsias mokyklas ateina studijuoti tik patys geriausieji, pavyzdžiu. “Tiek Suomijos, tiek kitų Skandinavijos šalių aukštosiose mokyklose mokosi tik apie 30 proc. viso jaunimo, o 60–70 proc. įgyja darbininkiškas profesijas. Ir jie puikiai jaučiasi, nes dirba su aukštųjų technologijų įrenginiais, jų darbas yra vertinamas”, – tvirtina  gimnazijos vadovas.
“Mes patyrėme šoką, kai nuvykę pas kolegas į Švediją pasiteiravome, kiek jų abiturientų eina studijuoti į universitetus. Pasirodo, tik 16–17 proc., – pertaria V.Liutkienė. – Bet akivaizdu, kad šitą praktiką mes irgi turime taikyti. Deja, mažuma vaikų, ateinančių į gimnazijas, gali siekti akademinių mokslų.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Programos “Renkuosi mokyti!” mokytojai Lietuvos mokyklose sukėlė daug naujų vėjų. Jų darbu patenkinti ir mokiniai, ir jų tėvai, ir mokyklų direktoriai, ir švietimo ekspertai.

„Galiausiai supranti, kad efektyviau ne kovoti su švietimo sistema, o savo pavyzdžiu bandyti paveikti tuos 20 ar 30 klasėje sėdinčių mokinių“, – sako po studijų užsienyje į Lietuvą grįžęs ir prie programos „Renkuosi mokyti!“ prisidėjęs Julius Paplauskas.
Tokių kaip jis į mokyklas pasukusių jaunų profesionalų Lietuvoje jau kone šimtas. Šie žmonės yra labai stipriai motyvuoti ir pamokose taiko naujausias švietimo metodikas. Tiesą sakant, jų mokymas labiau orientuotas ne į informacijos įsiminimą, o į kompetencijų ugdymą. Na, ir ypač svarbu, kad tiek šie entuziastai, tiek pati programa “Renkuosi mokyti!” sulaukia teigiamų skirtingų interesų grupių – ir vaikų, ir jų tėvų, ir mokyklų direktorių, ir švietimo specialistų vertinimų.

Nauji žmonės

Šiuo metu jau suskaičiuojama daugiau nei 30 valstybių, kuriose veikia “Renkuosi mokyti!” modelis. “Ši programa atsirado JAV daugiau nei prieš 20 metų, o prieš dešimt metų panašus modelis susikūrė ir Europoje, Jungtinėje Karalystėje. Nors programos veikė atskirai, abiejų idėja buvo vienoda – ieškoti būdų, kaip paskatinti tikras permainas švietimo sistemoje, – teigia šios programos vadovė Gabrielė Characiejienė. – Kitaip tariant, buvo nuspręsta, kad į mokyklas reikia pritraukti jaunų, gabių žmonių, kurie po griežtos atrankos stipriu pedagoginiu parengimu ir nuolatine profesine pagalba pasiektų kuo geresnių mokymo rezultatų ir taptų tiek švietimo sistemos, tiek kitų sričių lyderiais.”
Pašnekovės žodžiais, švietimas Lietuvoje buvo ir yra pernelyg standartizuotas, ir tai ydinga, tad reikėtų judėti individualizavimo link, tai yra pamatyti kiekvieną vaiką, jo gabumus bei talentus, atsižvelgti į jo poreikius ir nuo to atsispyrus padėti jam siekti kuo geresnių rezultatų.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos atstovės doc. dr. Loretos Žadeikaitės, ši programa Lietuvos švietimui suteikia modernų požiūrį – mokymasis pagaliau vertinamas ne iš dalyko, o iš vaiko pozicijos. „Natūralu, kad vaiką ir jo poreikius geriau supranta jaunas žmogus. Jeigu mokiniui patinka mokytojas ir tarp jų susiklosto draugiški santykiai, sustiprėja paties mokinio motyvacija siekti aukštesnių rezultatų ir atsiradęs emocinis kontekstas kuria sėkmingesnes prielaidas mokytis“, – komentuoja L.Žadeikaitė.
Šiuo metu programoje „Renkuosi mokyti!“ dalyvauja per šimtą jaunuolių, mokančių 40-yje šalies mokyklų. Nors mielai bendradarbiaujama su visomis mokyklomis, pirmenybė teikiama nuo didžiųjų miestų atitolusioms vietovėms ir toms mokykloms, kuriose mokosi daugiau mokinių iš socialiai remtinų šeimų. „Kur sudėtingesnės sąlygos, ten teigiamas pavyzdys gali būti vertingiausias“, – neabejoja „Renkuosi mokyti!“ vadovė.
Iš paskutinės, ketvirtos, programos “Renkuosi mokyti!” dalyvių kartos trys ketvirtadaliai dirba mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Atlyginimai jiems mokami atsižvelgiant į tuos pačius kriterijus kaip ir kitiems tų mokyklų mokytojams, tarkime, į savaitinį pamokų skaičių. Nors projektas “Renkuosi mokyti!” trunka tik dvejus metus, tačiau apie du trečdalius jo dalyvių ir toliau lieka dirbti mokyklose.

Motyvacija mokyti skirtinga, o tikslas vienas – vaikas

„Geras mokytojas gali įkvėpti vaiką peržengti save ir parodyti tokias galimybes, kokių jis dar nematė. Man mokytojo įvaizdis visada buvo tikrai geras, nes pats turėjau keletų tikrai didžių, savo darbui nuoširdžiai atsidavusių mokytojų, kurie mane motyvuodavo siekti rezultatų ir su kuriais susitinku net baigęs mokyklą“, – sako J.Paplauskas
Pasak vaikino, per „Renkuosi mokyti!“ atrankas vienas svarbiausių kriterijų – motyvacija. Ji gali būti labai skirtinga: nuo noro perduoti patirtį ar skatinti didesnę toleranciją mokyklose iki paprasto pragmatiško siekio rasti porai metų garantuotą darbą.
Patį Julių tapti mokytoju paskatino keletas dalykų. „Noriu su jaunesniais už save pasidalyti savo sukaupta patirtimi ir žiniomis, kad jie nekartotų mano klaidų. Neretai vyresni mokytojai ne taip gerai pažįsta dabartines sąlygas, ne visai suvokia pasaulio globalumą ar šiuolaikinės darbo rinkos galimybes bei dėsningumus. Be to, mokytojauti ėjau tikėdamas, kad jau turiu ką vertinga pasiūlyti: po savo studijų mokyti ekonomikos ir matematikos atrodė gana logiška“, – dėsto J.Paplauskas.
Jo manymu, kartais gali užtekti atsisėsti ir nuoširdžiai 15 minučių su vaiku pasikalbėti, kad galbūt pakreiptum jį visai kitu keliu. „Vieną kartą prisėdau pasikalbėti su mergaite, kuri tikrai nuoširdžiai stengėsi mokytis, tačiau jai kažkodėl vis nesisekdavo. Keletą minučių pasikalbėjome, kaip ji turėtų elgtis, ką galbūt reikėtų keisti, taip pat pasidalijau savo istorija, kokių man kildavo sunkumų, ir to užteko, kad jau kitą dieną gaučiau tokį darbą, kokio laukiau visus metus“, – pasakoja mokytojas.
Kalbinti programos „Renkuosi mokyti!“ dalyviai pabrėžė, kad įkvepiančio ir motyvuojančio mokytojo reikšmė ypač padidėja atokiose, ekonomiškai sunkiau besiverčiančiose vietovėse. Kai kurie mokytojai siunčiami į mokyklas, kuriose padėtis tikrai baisi, tačiau būtent ten jų pastangos gali būti prasmingiausios.
„Provincijoje vaikai dažniau mato nelabai gerus pavyzdžius ir nežinodami, kad būna ir kitaip, gali nueiti ne pačiais geriausiais keliais. Pavyzdžiui, kai viena provincijoje dirbusi mokytoja paklausė dvyliktokų, ką jie norėtų veikti gyvenime, šie atsakė – arba emigruoti, arba užsiimti kontrabanda. Būtent į tokius regionus mes, mokytojai, galime atnešti naujo mokymo ir mokymosi idėjų, savo pavyzdžiu, elgesiu parodyti, kokių esama galimybių, ir išgelbėti bent vieną kitą vaiką“, – mano Julius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.