Nepriklausomas švietimo konsultantas, buvęs Lietuvos nacionalinio egzaminų centro direktorius dr. Algirdas Zabulionis pastarąjį dešimtmetį patirtimi dalijosi daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Pasaulio banko, ES, valstybių vyriausybių ar įvairių fondų projektuose jis padeda tobulinti moksleivių žinių patikrinimo ir egzaminų sistemas. O kaip pasaulio kontekste atrodo lietuviškoji?

VEIDAS: Po bene dešimties metų vėl grįžtame prie kriterinio abitūros egzaminų vertinimo. Kuo jis pranašesnis ir kuo blogesnis už norminį (vadinamąjį proporcinį ar ranginį)?
A.Z.: Šiuos du vertinimo būdus galima palyginti su sporto šakomis – šuoliu į tolį ir šuoliu į aukštį. Pakėlus kartelę į atitinkamą aukštį, visus, kurie ją peršoka, kažkur priimame, o šokant į tolį, kuris toliau nušoks, ir bus geresnis. Taip ir su vertinimo metodais: vienu atveju iš anksto apibrėžiami reikalavimai, o kitu – lyginama tarpusavyje.
Egzaminų vertinimo metodikos pasirinkimas turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Ankstesnis kriterinis vertinimas buvo pagrįstas to meto egzaminų tikslu – jauno žmogaus brandos patvirtinimu (man labiau patinka gražus lietuviškas žodis „branda“, o ne vokiškasis variantas „abitūra“). Vėliau sistema reformuota – įvesti mokykliniai ir valstybiniai brandos egzaminai. Tai padaryta, nes visiems atsibodo dveji egzaminai – brandos ir stojamieji, todėl valstybinių brandos egzaminų pagrindiniu tikslu tapo atranka į aukštąsias mokyklas, o mokyklinių brandos patvirtinimas. Vertinimo metodas buvo mišrus – su kriterinio vertinimo elementais: buvo nustatoma minimali egzamino išlaikymo riba, o ją peržengusieji išrikiuojami šimtabalėje skalėje, paremtoje procentiliais (nemaišykite su procentais).
Kodėl dabar vėl grįžtama prie kriterinio vertinimo, nesuprantu. Ar keičiasi egzamino tikslai – gal vėl pagrindiniu egzamino tikslu tampa brandos patvirtinimas, o atranka į aukštąsias mokyklas darosi mažiau reikalinga? Per tą laiką vietų aukštosiose mokyklose tikrai padaugėjo. Galima net pajuokauti – dabar Lietuvoje gimsta beveik tiek pat vaikų, kaip ir tais metais atsiranda studentų. Be to, daugelis abiturientų turi galimybę išvykti studijuoti į užsienį, spėju, jų išvažiuoja daugiau, nei įstoja į Vilniaus universitetą. Bet jei tuo tikslu vėl tapo brandos patvirtinimas, ar pakanka tų poros egzaminų?
VEIDAS: Kiek egzaminų laikyti būtų optimalu?
A.Z.: Ar žinote, kiek brandos egzaminų laikydavo mūsų seneliai smetoninėje Lietuvoje? Dvylika penkiolika. Vėliau mes sovietmečiu laikėme penkis šešis. Dabar privalomas brandos egzaminas yra vienas – lietuvių kalbos ir literatūros, dar vienas pasirenkamas. Pasirinks abiturientas, pavyzdžiui, menų ar dailės – kaip tie du egzaminai patvirtins jauno žmogaus bendrąjį išsilavinimą?
Nežinau, koks brandos egzaminų – privalomųjų ir pasirenkamųjų – skaičius būtų optimalus, jis įvairiose šalyse gana skirtingas. Pavyzdžiui, Gruzijoje privalomi aštuoni brandos egzaminai. Bet dabartinė Lietuvos dviejų egzaminų sistema jau neatlieka brandos patvirtinimo funkcijos. Tikrai turi būti visiems privalomas lietuvių kalbos egzaminas, o literatūros galėtų būti pasirenkamas. Balsuočiau už privalomo matematikos egzamino sugrąžinimą, bet ne išplėstinio kurso, o matematinio raštingumo. Prieš dešimt metų privalomą matematikos brandos egzaminą padarėme pasirenkamuoju tik todėl, kad tuo metu matematikos egzaminas buvo privalomas dešimtokams. Vėliau po kelerių metų pagrindinės mokyklos privalomi egzaminai buvo panaikinti, bet grąžinti privalomą matematikos brandos egzaminą pamiršta.
VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus įvesti privalomą užsienio kalbos egzaminą?
A.Z.: Pavėluota. Jei apie tai būtume diskutavę prieš dvidešimt metų, tai būtų rimtas klausimas. Dabar visi puikiai supranta užsienio kalbos svarbą, tad egzaminu motyvuoti jos mokytis jau nereikia.
VEIDAS: Grįžtant prie norminio ir kriterinio vertinimo – kurią metodiką dažniau renkasi geriausių švietimo rezultatų pasiekiančios šalys?
A.Z.: Kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo egzamino tikslų. Vakarų Europos šalyse vyrauja brandos patvirtinimas, bet tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje ar kitose šalyse labiau pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus – Užkaukazę, Centrinę Aziją, tuo menksta pedagoginiai egzaminų tikslai ir didėja antikorupciniai: egzaminai darosi išoriniai, t.y. moksleiviui reikia kažkur eiti juos laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas (ko Vakaruose dažniausiai nėra), o egzaminai tampa įrankiu kovoti su korupcija, atrenkant stojančiuosius į aukštąsias mokyklas. Lietuva šiame žemėlapyje ties viduriu.
Gerų švietimo rezultatų pasiekiančiose Azijos šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Honkonge, Singapūre, egzaminų daug ir jie griežti, net sakoma – egzaminų pragaras.
VEIDAS: Kodėl manote, kad kriterinio vertinimo sistema netinkama atrankai į aukštąsias mokyklas – negi susumavus kelių egzaminų rezultatus gali būti labai daug analogiškų?
A.Z.: Kriterinio patikrinimo esmė – išlaikyta ar neišlaikyta – geriausiai tinka įskaitai. Ši sistema palankesnė silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja geresnių. Jei reikia palyginti tarpusavyje daug egzaminą laikančiųjų, šimto kartelių juk neapibrėši. Nežinau kriterinės šimtabalės sistemos pavyzdžių pasaulyje – lietuviškoji gali būti pirmoji, tik abejoju, ar reikia tuo didžiuotis.
VEIDAS: Verda aistros dėl lietuvių kalbos brandos egzamino skirtingo vertinimo lietuvių ir tautinių mažumų mokyklose. Kaip panašius klausimus sprendžia nacionalinių mažumų mokyklas turinčios kitos šalys?
A.Z.: Vėl būčiau supratęs šį klausimą prieš dvidešimt metų, gal dar būtume galėję diskutuoti prieš kokį dešimtmetį, bet dabar jau nesuprantu – ar žmogus, gimęs šioje šalyje, nenori mokytis tos šalies valstybinės kalbos? Nežinau panašių pavyzdžių kitose valstybėse. Ar Lenkijoje lietuvis moksleivis kitokį lenkų kalbos egzaminą laiko? Ar įsivaizduojate, kad Vokietijoje turkų moksleiviui vokiečių kalbos egzaminas būtų kitoks? Mano supratimu, tai tikrai netoleruotinas lietuvių mokyklų moksleivių diskriminacijos pavyzdys. Negali būti tokio egzamino rezultatų panaudojimo stojančiųjų atrankai į aukštąsias mokyklas. Brandos egzaminus Švietimo ir mokslo ministerija gali daryti kokius tik nori, bet stojamieji turi būti visiems vienodi.
Laikantiesiems egzaminą padidinome pasirenkamų autorių skaičių, bet juk egzamino apimties reikalavimai, vertinimo kriterijai skirtingi, lietuvių ir kitų mokyklų abiturientų darbus vertins skirtingos mokytojų grupės. Tai kas lieka bendra – tik pavadinimas? Ką mes apgaudinėjame? Galime tik pajuokauti: tarp egzamino užduoties pasirenkamų autorių dabar turės būti ir lenkų autorius, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius. Jei jį mokinys pacituos originalo kalba – ar laikant lietuvių kalbos egzaminą tai bus klaida, ar ne?
VEIDAS: Numatyta dar viena galima naujovė – vietoje pasirenkamojo egzamino apginti brandos darbą. Ar tai lygiavertis brandos egzamino pakaitalas?
A.Z.: Brandos darbo tikslas – ne matuoti, bet lavinti moksleivio įgūdžius, rinkti, sisteminti, analizuoti informaciją, daryti išvadas. Tai pedagoginio proceso dalis, ir toks brandos darbas gerai atliks savo funkciją tol, kol jo rezultatai nebus naudojami atrankai į aukštąsias mokyklas, nes tuomet jau atsiras kitų būdų aukštesniam įvertinimui siekti; būkime atviri – tiesiog nusipirkti jau atliktą darbą.
VEIDAS: Ar ne per daug egzaminuose ir mokymo procese pereita prie testų metodo? Kai kurie ekspertai mano, kad tai prisidėjo prie kritusio raštingumo lygio, negebėjimo sklandžiai reikšti minčių.
A.Z.: Kai egzaminą laiko daug žmonių, o jo rezultatus reikia pateikti greitai, testo forma tinkamiausia. Bet ir čia galimi laisvo atsakymo klausimai, o ne tik pasirenkamojo atsakymo („kryžiuko“) ar tereikalaujančio įrašyti trumpą atsakymą. O mokymo procese pratybų sąsiuvinius stumia komerciniai interesai – jie vienkartiniai, juos reikia nuolat pirkti ir ne po vieną. Bet ir juose yra erdvės ne vien trūkstamoms raidėms ar skaičiams įrašyti.
Sakome, sumažėjo moksleivių raštingumas, bet pažiūrėkite, koks buvo lietuvių kalbos brandos egzaminas prieš penkerius metus: jame dar buvo kalbos kultūros, gramatikos, sintaksės užduočių. Dabar visa tai išmetėme, palikome rašinėlį ir stebimės, kad vaikai nemoka rašyti.
VEIDAS: Kaip vertinate kai kurių švietimo ekspertų siūlymą egzaminus rengti po kiekvienos klasės baigimo ir taip motyvuoti nuolat mokytis?
A.Z.: Bet juk kiekvienais mokslo metais moksleivis gauna kiekvieno mokomojo dalyko metinį pažymį, vadinasi, vaiko žinių lygis vertinamas. Jei bus kiekvienos klasės baigiamieji egzaminai ir juos visi išlaikys, tai kam jie reikalingi? Bet jei jų neišlaikys, pavyzdžiui, 10 proc. moksleivių, kas jiems nutiks vėliau? Tad kol nėra atsakymo į šį klausimą, nereikėtų ir gąsdinti moksleivių naujais privalomais egzaminais. Juk pas mus egzaminas pateikiamas kaip siaubas – įvesime jų daugiau, kiekvienoje klasėje ir kažkas stipriai pasikeis (ir būtinai – pagerės!). Bet jei per dvylika metų moksleivio neišmokėme taisyklingai rašyti, egzaminu nieko nepakeisime.
VEIDAS: Vis dėlto kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, nenorinčius ar negebančius mokytis vaikus jau nuo penktos klasės imama profiliuoti ir rengti profesinei, bet ne aukštajai mokyklai.
A.Z.: Ne tik Vokietijoje, bet ir Nyderlanduose, kitose šalyse vaiką profiliuoja, bet niekada neįstumia į akligatvį: visada yra galimybė grįžti į kitą mokymosi lygį, o profesinio mokymo sistema nesibaigia tuo, kad būtinai turėsi eiti dirbti techninį darbą.
Negali visi mokytis aukštosiose mokyklose. Tačiau neužtenka įvesti naujos tvarkos: kad ateitų kitas supratimas, būtų sukurtas atitinkamas kitų profesijų, kitų mokyklų prestižas, reikia laiko, o ne populistinių sprendimų.
VEIDAS: Kaip subalansuoti moksleivių teisę rinktis egzaminus, vadinasi, ir ką studijuoti, su valstybės prioritetais?
A.Z.: Dirbau Gruzijoje, kai ten buvo įvesta panaši į mūsų sistema – krepšeliai ėjo paskui moksleivius. Daugiau nei 80 proc. stojančiųjų rinkosi teisę, ekonomiką, verslą. Šios sistemos atsisakyta, nes ji iškreipia darbo rinką. Aukštasis mokslas turi du pagrindinius tikslus: pirma, nukreiptą į asmens, antra, į visuomenės, šalies vystymąsi. Šiame antrajame tiksle turi būti ryškūs šalies strateginiai prioritetai, o juos turi užtikrinti aukštojo mokslo sistema. Jei valstybės aukštojo mokslo politikoje būtų bent šešėlis šalies ekonominių prioritetų, juos turėtų atitikti ir valstybinis studijų finansavimas. Štai daug kalbame apie atominės elektrinės statybą, bet kokia šalies politika šios srities specialistų rengimo atžvilgiu? Ar nebus taip, kad pastačius elektrinę reikės prašytis specialistų iš užsienio?
Pavyzdžiui, Vokietijoje, nėra anšlago studijuoti teisę, nes teisininkų poreikis nėra didelis, o jauno žmogaus tikslas – ne studijuoti, o tolesnė darbinė karjera. Pas mus studijos atskirtos nuo tolesnio žmogaus gyvenimo: jei jaunimas galvotų truputį toliau, tiek daug nestotų į teisę ar verslo administravimą. Vakaruose darbo ir universitetų rinka nusistovėjusi ir ten nėra populiarios tos specialybės, kurios atstovams vėliau sunku gauti darbą. O pas mus net į užsienį lietuviai dažniausiai vyksta socialinius, humanitarinius mokslus studijuoti. Kiek jų užsienio universitetuose studijuoja inžinerinius ar žemės ūkio mokslus? O juk šios inžinerinės profesijos yra šalies ekonomikos pagrindas, jos reikalingos produktui sukurti, o socialinės sritys tik jį perskirsto.
VEIDAS: Apie valstybinį užsakymą aukštosiose mokyklose kalbama, bet ar būtumėte už prievolę kažkiek metų atidirbti už valstybės finansuojamas studijas?
A.Z.: Aš – prieš prievartą atidirbti už valstybės finansuojamas studijas, nes tėvai mokesčiais jau yra už jas sumokėję. O jei aukštosioms mokykloms trūksta lėšų, yra kitų būdų. Pavyzdžiui, Australijoje, tikrai turtingoje šalyje, visiems įstojusiems į universitetus įvestas vienodas registracijos mokestis. Keleriems metams kažkurioms studijų programoms šį mokestį gerokai sumažindama, valstybė gali valdyti stojančiųjų srautą pagal savo poreikius.
VEIDAS: Pas mus aiškinama, kad mokėjimų lygiavos negali būti, nes parengti lakūną daug brangiau nei, pavyzdžiui, sociologą.
A.Z.: Manau, studijų kaina visiems studentams turi būti vienoda. O gal lakūną pigiau būtų pasiųsti mokytis, pavyzdžiui, į Daniją, Lietuvoje neišlaikant brangios mokymo programos?
VEIDAS: Sakoma, kad Lietuvoje mokykla (ir korepetitoriai) rengia egzaminams, o ne studijoms ir gyvenimui. Ar pritartumėte tokiai tezei?
A.Z.: O ką mokykla dvylika metų daro? Tiesiog egzaminai – visų matomas ir aiškiai pamatuojamas artimiausias tikslas. “Veidas” savo gimnazijų reitingą taip pat sudarė pagal egzaminų rezultatus. Beje, nevadinčiau geriausia tos mokyklos, kuri susirinko geriausius vaikus surengdama konkursą. Dar dirbdamas Nacionaliniame egzaminų centre kartą paprašiau mokyklų vadovų surinkti statistiką, kiek jų mokyklos abiturientų yra iš šeimų, kuriose bent vienas tėvų turi aukštąjį išsilavinimą. Pasirodė, kad tarp geriausių gimnazijų tokių abiturientų buvo per 90 proc. Tai tiesiog parodo mūsų visuomenės sluoksniavimąsi. O sakoma, kad mokykla turi būti socialinis liftas, t.y. turi kelti vaikus ir iš žemesnės socialinės aplinkos, o ne dar labiau juos diferencijuoti.
VEIDAS: Bet ar blogai, jei išsilavinę tėvai samdo korepetitorius, siekdami, kad vaikas lavintųsi, įstotų į gerą universitetą ir taip bandytų užsitikrinti būsimą karjerą?
A.Z.: Ar galėtumėte, jei norėtumėte, savo vaikui apmokėti papildomas smuiko pamokas? Tad kodėl vaikui, kuris domisi fizika, nepasamdžius papildomo fizikos mokytojo. Nesu prieš korepetitorius, bet prieš, jei supainiojami moraliniai dalykai – jei korepetitoriumi tampa tą moksleivį mokęs mokytojas ar du mokytojai tiesiog pasikeičia mokiniais, kaip dažniausiai būna.
Singapūre, Honkonge, Japonijoje korepetitoriavimas labai paplitęs, bet nė vienas mokytojas, dirbantis mokykloje, nedirbs korepetitoriumi – ir atvirkščiai. Pietų Korėjoje, galvojant apie socialinę lygybę, bandyta korepetitoriavimą uždrausti, bet nieko gero neišėjo, nes kaip atskirti papildomas muzikos pamokas nuo papildomų matematikos? Vakarų šalyse korepetitoriai taip pat egzistuoja, bet kaip popamokinė veikla, joje mokytojai dirba oficialiose įstaigose, sumokančiose visus mokesčius valstybei.
VEIDAS: Ar matydami vidutinišką Lietuvos moksleivių gebėjimų lygį atspindinčius tarptautinius tyrimus galime būti patenkinti savo švietimo sistema?
A.Z.: Esame ten, kur esame – maždaug vidury. Bet blogos naujos tendencijos: iš pradžių, 1995-aisiais įsitraukus į tarptautinius TIMSS tyrimus, buvo stebimas Lietuvos moksleivių rezultatų kilimas, vėliau jie stabilizavosi, o dabar jau ėmė kristi. Tradicinis lietuviškas klausimas – kodėl estai aukščiau už mus? Gal todėl, kad jų švietimo reforma nesiblaškė, truputį paimdama iš japonų, truputį iš škotų ar šveicarų. Estai tiesiog atsirinko jiems artimiausią pavyzdį – Suomiją ir juo sekė. Antra, pažiūrėkite, kokie Estijos mokytojų ir universitetų dėstytojų atlyginimai. Blogai tai ar gerai, bet atlyginimas už darbą yra vienas objektyvių rodiklių, kaip visuomenė vertina pedagogo profesiją.
VEIDAS: Bet ar visi Lietuvos mokytojai nusipelnę tos pagarbos?
A.Z.: Mokytojai tokie, kokie yra, kokius juos padarėme. Jei į pedagogus rengiančią aukštąją mokyklą ateina tik tie, kurie kitur neįstoja, kas kaltas, kad turime blogų mokytojų?
VEIDAS: Amžinas klausimas: kuri švietimo sistema – labai intensyvaus mokymosi, kaip kai kuriose Azijos valstybėse, ar liberalumu garsėjanti kai kurių Europos šalių, jūsų manymu, perspektyvesnė?
A.Z.: Jei kas žinotų atsakymą į šį klausimą, visur švietimo sistemos būtų panašios. Bet švietimo sistema – ne kokakolos buteliukas, jos negalima iš vienos šalies perkelti į kitą. Ir nereikia gąsdinti ES reikalavimais, nes švietimo srityje jų paprasčiausiai nėra. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija bent jau artimiausiu metu tikrai nesusitars dėl bendros švietimo strategijos tikslų ir vertybių, nes jos šiose šalyse labai jau skirtingos.
Pirmiausia turime susivokti, kokie esame, kokie mūsų tikslai, kokios galimybės ir kokie artimiausi darbai. Reikia suprasti, kad švietimo sistema – ne sala vandenyne, ji priklauso nuo šalies tradicijų, ekonomikos ir, deja, nuo politinės konjunktūros.
Tačiau yra vienas dalykas, kuris vienija visas geriausias švietimo sistemas, – tai pagarba ir pasitikėjimas mokytoju. Remiantis tarptautinių tyrimų duomenimis, taip yra puikius švietimo rezultatus rodančiose ir Suomijoje, ir Japonijoje, nors šių šalių švietimo sistemos tikrai skirtingos.

“Priešingai nei Lietuvoje, Vakaruose nėra populiarios tos specialybės, kurių atstovams vėliau sunku gauti darbą.”

Savaitraščio “Veidas” tyrimas atskleidžia skandalingą faktą: absoliuti dauguma visų mokyklų vadovų tai pačiai mokyklai vadovauja daugiau kaip dvidešimt metų, penktadalis – per trisdešimt, o keliolika – po keturiasdešimt ir daugiau.

“Kai prieš keletą metų panorau išsiaiškinti, kas vyksta mano antroko klasėje, kad net smalsūs vaikai nebenori eiti į mokyklą, skundžiasi triukšmu per pamokas, guodžiasi dėl šiurkštaus mokytojos elgesio ir net patyčių kai kurių mokinių atžvilgiu, iš direktorės išgirdau atsainų atsakymą: “Aš jums neleisiu stebėti pamokos, nes mokytoja yra tam nepasiruošusi, apie tai reikia pranešti prieš dvi savaites, juk mokytojai kelia didžiulį stresą jūsų dalyvavimas pamokoje. O jei jums nepatinka mūsų mokykla, eikite į privačią”, – pasakojo vilnietė, nenorinti skelbti savo pavardės.
Pasirodo, taip nusivylusi buvo ne tik mūsų pašnekovė: iš jos sūnaus klasės į kitas mokyklas ar kitas klases išėjo net dešimt vaikų, bet mokytoja – nepajudinama.
Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė įsitikinusi, kad tokia padėtis daugelyje savivaldybių mokyklų susiklostė dėl to, kad savo postuose užsisėdėję mokyklų vadovai ne tik nebesugeba generuoti naujų idėjų, bet ir nebemato, kas vyksta jų kolektyvuose, yra pernelyg susitapatinę su senaisiais mokyklos kadrais. “Jei direktorius norėtų, nesunkiai atleistų kiekvieną nebenorintį ar nebegalintį dirbti mokytoją. Užtenka su kompetentingais juristais surašyti detalią pareiginę instrukciją, ką kiekvienas mokytojas privalo daryti, bei parengti išsamią darbo sutartį, kokie yra kiekvienos šalies įsipareigojimai ir teisės. Privačiose mokyklose prastas mokytojas neužsibūna ilgiau kaip mėnesį ar du, o savivaldybių mokyklų direktoriai dažnai dangsto savo vadybos broką Darbo kodekso suvaržymais”, – kritikuoja I.Baranauskienė.

Prarasti direktoriaus vietos neįmanoma
“Negali būti, kad yra direktorių, kurie mokykloms vadovauja po 30–40 ir daugiau metų, – sužinojęs “Veido” tyrimo rezultatus iš nuostabos aiktelėjo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) prorektorius Aivas Ragauskas. – Tai nenormali situacija: prezidento kadencija apribota, parlamentarų – apribota, rektorių ir kolegijų direktorių – apribota, o štai mokyklos direktorius gali vadovauti iki pensijos. Bet juk po dvidešimties metų vadovavimo tai pačiai mokyklai jis nebegali nieko gero duoti nei mokiniams, nei visai bendruomenei. Jis jau būna išsisėmęs: nebelieka dinamikos, atvirumo, o ir jam pačiam nebeįdomu.”
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentė dr. Jolanta Urbanovič, rašydama disertaciją apie mokyklų savarankiškumą, irgi nustėro sužinojusi, kiek metų kai kurioms mokykloms vadovauja tie patys direktoriai. Be to, rašydama mokslo darbą ši MRU dėstytoja atliko dar ir kokybinę analizę, tad jai teko bendrauti su įvairių šalies regionų mokyklų vadovais. “Su vienais direktoriais, dažniausiai jaunesniais, buvo labai paprasta tiek kalbėtis, tiek vėliau elektroniniu paštu ar telefonu suderinti atsakymus, su kitais, turinčiais ilgą vadovavimo vienai mokyklai stažą ir jau garbaus amžiaus direktoriais net susikalbėti buvo sunku. Tuomet priėjau prie išvados, kad po 10–20 metų ir daugiau žmogus negali vadovauti tai pačiai mokyklai”, – sako J.Urbanovič.
Tiek LEU prorektorius A.Ragauskas, tiek MRU docentė J.Urbanovič sutaria, kad tik vienas kitas mokyklų direktorius, vadovaujantis daugiau nei 20 metų, yra autoritetas, šviesulys, kurį praradusi mokykla stipriai nukentėtų. O MRU docentas, dėstantis apie įstaigų vadybą, Dangis Gudelis apibendrina, jog tai, kurie seniai vadovaujantys direktoriai ir tolau gali eiti pareigas, o kurie išsikvėpė, geriausiai parodo gimnazijų reitingas.
“Suprasčiau, jei tokia padėtis būtų privačioje mokykloje ar bet kurioje kitoje įmonėje, kuri pasiekia puikių rezultatų ir kurios akcininkas, valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius yra tas pats asmuo, bet tai jokiu būdu neturėtų būti savivaldybės ir valstybės švietimo įstaigose”, – pabrėžia A.Ragauskas.
O štai vienas mūsų šalies verslo lyderių, koncerno “MG Baltic” vadovas Darius Mockus, paklaustas, ar įmanoma švietimo įstaigai kokybiškai vadovauti 30 metų ir ilgiau, atsakė: “Į mūsų švietimo sistemą taip ir neatėjo nei verslo vadybos principai, nei konkuravimas. Kita vertus, nors versle esama pavyzdžių, kai kompanijoms vadovai sėkmingai vadovauja po 20 ar 40 metų, vis dėlto tai greičiau unikalios išimtys, o ne taisyklė. O apie mokyklų vadovų darbo kokybę ir gebėjimą toliau vadovauti ypač daug pasako pedagogų kolektyvas.”
“Iš tiesų mūsų mokyklose susiklostė tokia pat ydinga situacija kaip daugelyje ES institucijų Briuselyje, kur juokaujama, girdi, norint prarasti eurokrato vietą reikia nebent ką nors nužudyti”, – perfrazavęs Briuselio biurokratų kalbas ironizuoja A.Ragauskas, kalbėdamas apie Lietuvos mokyklų direktorių sotų, užtikrintą ir saugų gyvenimą iki pensijos.
“Iš tikrųjų daugelis savivaldybių atstovų pripažįsta esą nepajėgūs pajudinti nieko gero vaikams nebeduodančių mokyklų direktorių: jei tik atleisi – tuoj į teismą, ir šis grąžins į darbą bei dar kompensaciją už priverstines pravaikštas priskaičiuos, – teigia J.Urbanovič. – Tad daugelis savivaldybių atstovų susitaikė su tokia padėtimi ir nieko nebedaro.”

Maksimali kadencija neturėtų viršyti 8–10 metų
Mokslininkė atskleidžia, kad daugelis jos apklaustų mokyklų direktorių pripažino, jog mokyklos vadovo kadencija neturėtų būti ilgesnė nei aštuonerių metų. Mat vėliau daugelis praranda motyvaciją bet ką keisti mokykloje. Prasideda stagnacija arba net ritimasis žemyn.
Tuo pat metu ne vienas švietimo įstaigos vadovas pasiguodė, kad bijo rotacijos, jai priešinasi, nenorėdamas likti už borto. “Jiems psichologiškai sunku, kad po tų aštuonerių metų turės eiti į žemesnes pareigas, tai yra vėl grįžti mokytojauti, – aiškina J.Urbanovič. – Antra vertus, jei pretendentai į mokyklų vadovus iš anksto žinotų, kad jų kadencija ribota, o po to jie turės grįžti dirbti mokytojais, būtų gerokai mažiau įtampos.”
MRU Edukologijos instituto vadovė prof. Valdonė Indrašienė antrina, kad mokyklų vadovai neturėtų vadovauti ilgiau nei aukštųjų mokyklų vadovai: “Racionaliausia leisti mokyklų direktoriams vadovauti ne daugiau kaip dvi kadencijas po penkerius metus iš eilės. Tad dabartinė situacija negalima ir keistina.”
“Deja, pas mus trūksta politinės valios, – pastebi J.Urbanovič. – Nė viena politinė jėga nenori pyktis su Mokyklų vadovų asociacija. Aišku, viena vertus, gerai, kad yra susibūrusi tokia asociacija, tačiau ji negali užsiimti vien savo lobizmu ir trukdyti bet kokioms reformoms. Dabar Mokyklų vadovų asociacija yra didžiausias mokyklų reformų ir pažangos stabdys. Būtent profsąjungos pasipriešino visuotinei mokyklų vadovų rotacijai ir kadencijų įvedimui.”
Tiesa, ekspertai siūlė pačių įvairiausių variantų, netgi tokių švelnių, kaip neatleisti direktoriaus, o perkelti jį į kitą mokyklą, kaip kad iš parapijos į parapiją kilnojami kunigai. Bet direktorių profsąjungos stojo piestu, ir visos ligšiolinės valdžios atsitraukė.
Vis dėlto naujai paskiriami vadovai, kaip pasakojo Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktorius Gražvydas Kazakevičius, į vadovus gali pretenduoti jau tik po šios agentūros vertinimo. Bet iki dabar paskirti tik 37 nauji švietimo įstaigų vadovai: iš jų trys vadovavę nuo 23 iki 25 metų, o penki – vadovavę nuo 30 iki 39 metų. Visi kiti tingiai laukia pensijos savo nuzulintose kėdėse.
“Gerai, kad bent jau naujai paskiriamus direktorius prieš tai įvertina ekspertai, juk anksčiau niekas jų gebėjimų nevertindavo, – sako J.Urbanovič ir netikėtai priduria: – Beje, išanalizavusi NMVA duomenis pastebėjau, kad tik 50 proc. visų pretendentų į direktorius pereina šią atranką. Taigi įsivaizduokite, kas anksčiau tapdavo mokyklų vadovais ir kiek atsitiktinių žmonių šiandien vadovauja mokykloms.”
Mokslininkės manymu, vienas galimų būdų, kaip atsisveikinti su apkiautusiais mokyklų vadovais, – bent jau sugriežtinti atestacijos reikalavimus. Pirmiausia įvesti kasmečius atsiskaitymus už per metus nuveiktus darbus. “Dabar nė vienas direktorius nebijo jokių metinių atestacijų, nes tam užtenka tinkamai užpildyti popieriukus. O jei būtų vertinama dar ir kompetencija, reikėtų atsiskaityti už nuveiktus metų darbus, manau, kai kurie užsisėdėję vadovai patys atsistatydintų”, – svarsto J.Urbanovič.
V.Indrašienė priduria, kad būtina nedelsiant grįžti ir prie privalomojo pedagogų kvalifikacijos tikrinimo kas penkerius metus. “Universitetų ir kolegijų dėstytojų kvalifikacija vertinama kas trejus arba kas penkerius metus, be to, dar būna tarpiniai patikrinimai, gydytojai taip pat nesiginčija ir kelia savo kvalifikaciją bei ją įrodo, o štai mokyklų direktoriai ir mokytojai nuolat priešinasi kvalifikacijos kėlimui ir įsivaizduoja, kad jie jau tobuli”, – ironizuoja MRU Edukologijos instituto direktorė.
LEU prorektorius A.Ragauskas atitaria: “Su universiteto dėstytoju, jei jis neįrodė savo kvalifikacijos dvi trejų arba penkerių metų kadencijas paeiliui, net nesudaroma terminuota darbo sutartis, o ir atleisti jį galima bet kada, net nesumokėjus išeitinės kompensacijos. Be to, tiek paprasti dėstytojai, tiek mokslo darbuotojai turi ne tik dėstyti, atlikti ir rašyti mokslo tiriamuosius darbus, bet ir daryti įvairiapusį poveikį visuomenei dalyvaudami televizijos, radijo laidose bei komentuodami spaudoje, vietos ir tarptautinėse konferencijose. O štai mokytojams užtenka kartą pasiekti pedagoginės kvalifikacijos viršūnę, ir jau nieko daryti nebereikia. Tai nonsensas.”
“Gaila, kad švietimo strategai pabijojo veltis į konfliktus su mokytojų profsąjungomis ir sutiko su išlyga, jog mokytojai kvalifikaciją tikrinsis kas penkerius metus, tik jei patys šito norės. O kitiems tai nebus privalu”, – pasakoja viena pedagogų kvalifikacijos kėlimo metodikos rengėjų V.Indrašienė.
Tikslumo dėlei vertėtų pridurti, kad dėl tokio problemos posūkio nuosaiki liko ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, kuri anksčiau yra ne kartą kritikavusi švietimo bei sveikatos strategus, esą būtina nedelsiant įvesti rotaciją visiems švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų vadovams.
Todėl belieka viltis, kad tie, kurie imsis vadovauti švietimo sistemai kitą kadenciją, vykdys švietimo reformas ir ras būdų, kaip įvertinti visų mokyklų vadovų kompetenciją bei nustatyti kadencijas ir jau seniai paskirtiems direktoriams, bei įves privalomą kvalifikacijos kėlimą visiems mokytojams.
Čia vertėtų prisiminti, kaip su reformoms besipriešinusiomis profsąjungomis elgėsi legendinė konservatorė, Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher: ji nurodė specialiosioms pajėgoms išvaikyti protestuojančias mokytojų profsąjungas vandens čiurkšlėmis.

Ilgiausiai mokykloms vadovauja
Mokykla    Direktorius vadovauja metų
Vilniaus Mickūnų vid.    51
Prienų jaunimo    49
Kauno “Versmės” vid.    47
Priekulės spec.    47
Vilniaus J.Ivaškevičiaus jaunimo    46
Šiaulių Žarėnų pagr.    45
Kauno “Aušros” gim.    44
Kauno “Nemuno” vid.    44
Kretingos Vydmantų vid.    44
Panevėžio prad.    43
Šiaulių Zoknių pagr.    43
Kaišiadorių mok.-darž. “Rugelis”    42
Kėdainių Labūnavos pagr.    42
Klaipėdos S.Dacho pagr.    42
Marijampolės Degučių mok.-darž.    42
Kauno J.Jablonskio gimn.    41
Marijampolės mok.-darž. “Žiburėlis”    41
Molėtų pagr.    41
Vilniaus invalidų ugd. c. “Viltis”    41
Jonavos mok.-darž. “Šilelis”    40
Kauno Garliavos vid.    40
Pagėgių Šilgalių pagr.    40
Šiaulių Medelyno pagr.    40
Kauno Eigulių pagr.    39
Mažeikių K.Jagmino prad.    39
Žagarės spec.    39
Kauno “Saulės” gimn.    38
Šiaulių sutrikusios klausos vaikų ugd. c.    38
Trakų Vytauto Didžiojo gimn.    38
Anykščių Debeikių pagr.    37
Jurbarko Šimkaičių J.Žemaičio pagr.    37
Kaišiadorių V.Giržado pagr.    37
Pasvalio Narteikių mok.-darž. “Linelis”    37
Šakių Kidulių pagr.    37
Šilutės prad.    37
Trakų Bijūnų pagr.    37
Vilniaus A.Mickevičiaus gimn.    37
Vilniaus L.Karsavino vid.    37
Vilniaus S.Konarskio vid.    37
Alytaus “Volungės” pagr.    36
Alytaus A.Ramanausko-Vanago gim.    36
Biržų Medeikių pagr.    36
Kaišiadorių Antakalnio pagr.    36
Kaišiadorių spec.    36
Kauno Montessori mok.-darž. “Žiburėlis”    36
Marijampolės prad. “Smalsutis”    36
Panevėžio A.Lipniūno pagr.    36
Panevėžio Paįstrio J.Zikaro vid.    36
Šiaulių Šakynos pagr.    36
Šiaulių S.Šalkauskio gimn.    36
Širvintų “Atžalyno” pagr.    36
Vilniaus S.Stanevičiaus vid.    36
Jurbarko Juodaičių pagr.    35
Kauno S.Lozoraičio vid.    35
Klaipėdos “Pajūrio” pagr.    35
Klaipėdos Vėžaičių pagr.    35
Kupiškio Subačiaus gimn.    35
Lazdijų Šeštokų vid.    35
Mažeikių Gabijos gimn.    35
Prienų Želkūnų pagr.    35
Rietavo Tverų vid.    35
Šalčininkų Dainavos pagr.    35
Šiaulių spec. ugd. c.    35
Vilniaus Dūkštų pagr.    35
Sudervės M.Zdziechovskio pagr.    35
Alytaus “Drevinuko” darž.-mok.    34
Jurbarko “Ąžuoliuko” darž.-mok.    34
Jurbarko Girdžių pagr.    34
Kauno darž.-mok. “Vaidilutė”    34
Kauno J.Dobkevičiaus vid.    34
Kauno Vilkijos gimn.    34
Kretingos Kurmaičių prad.    34
Kupiškio Adomynės pagr.    34
Mažeikių “Žiburėlio” prad.    34
Šalčininkų Jašiūnų “Aušros” vid.    34
Šiaulių Aukštelkės pagr.    34
Šiaulių Drąsučių pagr.    34
Tauragės Sartininkų pagr.    34
Telšių “Saulėtekio” prad.    34
VšĮ Alytaus šv. Benedikto gim.    34
Vilkaviškio pagr.    34
Vilniaus Baltupių vid.    34
Vilniaus B.Radvilaitės pagr.    34
Alytaus Dainavos pagr.    33
Alytaus Dzūkijos pagr.    33
Jonavos Bukonių pagr.    33
Kauno Aleksoto darž.-mok.    33
Šaukėnų V.Pūtvio-Putvinskio vid.    33
Klaipėdos “Aukuro” gim.    33
Klaipėdos “Smeltės” pagr.    33
Klaipėdos 1-oji spec.    33
Klaipėdos Baltijos gimn.    33
Akmenės mok.-darž. “Buratinas”    33
Pasvalio darž.-mok. “Liepaitė”    33
Pušaloto pagr.    33
Radviliškio V.Kudirkos pagr.    33
Šakių Slavikų pagr.    33
Širvintų Gelvonų vid.    33
Tauragės Baltrušaičių pagr.    33
Varėnos Merkinės pagr.    33
Vilniaus Dvarčionių prad.    33
Vilniaus Fabijoniškių vid.    33
Jonavos Užusalių pagr.    32
Seredžiaus S.Šimkaus pagr.    32
Kalvarijos Jungėnų pagr.    32
Kėdainių mok.-darž. “Vaikystė”    32
Kelmės Tytuvėnų jaunimo    32
Klaipėdos “Vyturio” pagr.    32
Klaipėdos Naujakiemio suaug. vid.    32
Panevėžio “Žemynos” vid.    32
Panevėžio Pažagienių darž.-mok.    32
Radviliškio Grinkiškio J.Poderio vid.    32
Skuodo Daukšių pagr.    32
Telšių Ryškėnų prad.    32
Utenos Kuktiškių pagr.    32
Vilkaviškio Virbalio    32
VšĮ Šiaulių univ. gimn.    32
Vilniaus “Vilnies” pagr.    32
Vilniaus Vingio vid.    32
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimn.    32
Elektrėnų Pastrėvio pagr.    31
Kaišiadorių Palomenės pagr.    31
Kauno J.Naujalio muzikos gimn.    31
Kauno Vydūno pagr.    31
Kėdainių spec.    31
Klaipėdos “Pakalnutės” mok.-darž.    31
Klaipėdos “Versmės” pagr.    31
Kretingos J.Pabrėžos gimn.    31
Kretingos Baublių pagr.    31
Pakruojo “Atžalyno” gimn.    31
Prienų Klebiškio pagr.    31
Radviliškio Šiaulėnų M.Šikšnio vid.    31
Radviliškio Vaižganto gimn.    31
Kudirkos Naumiesčio V.Kudirkos gimn.    31
Šiaulių Micaičių mok.-darž.    31
Šiaulių Voveriškių pagr.    31
Šilutės Žemaičių Naumiesčio gimn.    31
Širvintų Barskūnų pagr.    31
Širvintų Zibalų pagr.    31
Vilniaus Valčiūnų vid.    31
Gelgaudiškio spec.    30
Jonavos prad.    30
Kauno A.Stulginskio katal. vid.    30
Kauno Vilijampolės vid.    30
Kėdainių Aristavos pagr.    30
Mažeikių Kalnėnų pagr.    30
Mažeikių Židikų M.Pečkauskaitės vid.    30
Pakruojo Triškonių pagr.    30
Radviliškio Pašušvio pagr.    30
Radviliškio Pociūnėlių pagr.    30
Šiaulių V.Kudirkos pagr.    30
Utenos mok.-darž. “Eglutė”    30
Varėnos Vydenių pagr.    30
Vilkaviškio “Aušros” gimn.    30
Vilniaus J.Basanavičiaus gimn.    30
Vilniaus Jono Pauliaus II gim.    30
Vilniaus Nemenčinės Gedimino gimn.    30
Vilniaus Veriškių prad.    30
Šaltinis: “Veidas”, mokyklos, savivaldybės, ŠMM

Šios savaitės gale sukaks šimtas dienų, kai dirba naujoji Vyriausybė. Bet žadėtų grandiozinių pokyčių nei švietimo, nei profesinio lavinimo, nei aukštojo mokslo srityje negirdėti. Priešingai, daugelyje sričių prasidėjo stagnacija ar net grįžimas atgalios. O ko tikėtis artimoje ir tolimoje ateityje, teiravomės švietimo ir mokslo viceministro socialdemokrato Rimanto Vaitkaus.

R.V.: Aš dirbu viceministru tik pirmą mėnesį, bet nesutinku, kad prasidėjo stagnacija. Yra parengtas Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių planas ir, remiantis juo, pokyčiai vyksta. Pradėsime nuo specialistų užsakymo formavimo: atsisakysime modelio, kai aukštosios mokyklos kovojo dėl studijų krepšelio, ir numatysime, kokių studijų krypčių specialistų ūkiui reikės. Tiesa, konkrečios metodikos, kaip tai organizuosime, dar neturime, bet didžiausią dėmesį kreipsime į Europos Komisijos rekomendacijas bei pasaulio ūkio plėtros tendencijas. O jos sako, kad turėtume atsigręžti į technologijų srities krypčių specialistų poreikį. Remdamiesi tuo, kokių specialistų gyvybiškai reikia Lietuvos ūkiui, išskyrėme trijų sričių – žemės ūkio, sporto ir policijos specialistų poreikį.
Be to, šiuo metu sudaroma darbo grupė Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimams parengti, dar šią savaitę turėtų būti pasirašyti ir teisės aktai dėl vidurinių mokyklų struktūros kaitos. Reikia stabdyti vidurinių mokyklų tinklo ardymą, nes nerealu, jog nedideliuose rajonuose būtų įvykdyta sąlyga suformuoti dvi paralelines klases, kad vidurinė mokykla išlaikytų savo statusą.
Be to, keisime sprendimą dėl mokymosi profilių pasirinkimo jau dešimtoje klasėje. Tai bus perkelta į paskutinę klasę, mat dešimtoje klasėje vaikas dar nėra pajėgus tinkamai apsispręsti dėl būsimos karjeros ir mokymo turinio individualizavimo.
VEIDAS: Gimnazijų mokytojai labiausiai skundžiasi, kad yra priversti taisyti progimnazijų kolegų ketverių metų darbo broką, tad jie iki brandos egzaminų stengiasi bent jau “pritempti” gimnazistų žinias iki statistinio vidurkio. Ar galima tikėtis, kad per ketverius metus progimnazijose rasis nauja kokybė?
R.V.: Programoje aiškiai įrašėme: mokyklų tinklas turi būti vientisas. Beje, aš pats dar 2005 m. parengiau Vilniaus miesto švietimo įstaigų pertvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas miesto tarybos ir kuriame pirmą kartą buvo pavartotas progimnazijos terminas. Manau, kad šita sostinės švietimo įstaigų tinklo pertvarkos vizija turi būti išplėtota visoje Lietuvoje: vaikas turi žinoti, kurioje mokykloje jis pradės pirmą klasę ir kurioje baigs dvyliktą. Skirtingų tipų mokyklos turi “maitinti” viena kitą: geriausia dabar išskaidytas mokyklas sujungti. Tiesa, jungimas nebūtinai turi būti fizinis, nes ne visur tai įmanoma padaryti, jungimas gali būti ir asociatyvus. Bet kai mokyklos pasirašys sutartis viena su kita, kur toliau eina mokytis konkretus vaikas, pagerės ir parengimo kokybė.
VEIDAS: Bet tinklo jungimas neprivers destrukciją progimnazijose keliančių mokinių mokytis. Kaip priversite tinginius, kuriuos pagal Švietimo įstatymą privalu mokykloje laikyti iki šešiolikos metų, dirbti?
R.V.: Mes jų nevadiname tinginiais – tai tiesiog mažiau motyvuoti mokytis vaikai. Motyvacija priklauso nuo daug ko: pirmiausia šeimos, o jau po to – mokyklos. Pedagoginėje literatūroje yra pateikta įvairių priemonių, metodikų, kaip dirbti su tokiais vaikais. Tarkim, Danijoje keliamas tikslas išlaikyti tokį vaiką ugdymo įstaigoje, bet pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į akademinius dalykus, o į įvairias kompetencijas. Esmė ta, kad pirmiausia mes turime sužadinti vaiko motyvaciją, domėjimąsi.
Kitas kelias – profesinis šių vaikų mokymas. Juk paprastai akademiniams dalykams mažiau imlūs vaikai būna daug imlesni rankų darbo reikalaujančioms disciplinoms. Lietuvai visados reikės žemiškų profesijų atstovų – stalių, dailidžių, autošaltkalvių, remontininkų.
VEIDAS: Bet tikrovė yra kitokia: mokyklos dėl mokinio krepšelio pinigų visomis išgalėmis laiko destrukciją keliantį vaiką mokykloje mažiausiai dešimt metų.
R.V.: Iš tikrųjų mes galime didžiuotis, kad Lietuvoje tiek daug žmonių yra įgiję vidurinį išsilavinimą, bet realybė tokia, jog didžiausias nedarbas yra grupėje turinčiųjų vidurinį išsilavinimą, be profesijos. Iš tikrųjų vaikai, nemotyvuoti siekti akademinių žinių, gali eiti į profesines mokyklas jau po aštuonių klasių. Bet bėda ta, kad profesinių mokyklų steigėjas paprastai yra ministerija, o vidurinių mokyklų ir gimnazijų – savivaldybės. Tad savivaldybių mokyklos stengiasi neišleisti vaiko su pinigų krepšeliu į profesines mokyklas.
O ir tėvai prisibijo leisti vaikus į profesines mokyklas, nes čia ne visada gera aplinka. Ir nors daugybėje profesinių mokyklų mokoma tikrai gerų dalykų,jos turėtų labiau rūpintis savo įvaizdžiu, rengti karjeros dienas, rodyti, kuo jos gali būti naudingos, o svarbiausia – orientuotis į regiono poreikius. Šiandien profesinės mokyklos vadovas atvažiuoja kelis šimtus kilometrų iki ministerijos pasiskųsti, kad jam stinga finansavimo, bet bodisi nuvažiuoti keliolika kilometrų iki konkretaus darbdavio ir išklausyti, kokių specialistų šiam reikia.
VEIDAS: Vis dėlto jūsų argumentai, kaip gerinsite progimnazijų mokymo lygį, neįtikina.
R.V.: Progimnazijų lygio dedamosios – mokymosi aplinka, mokytojai ir vaikai. Progimnazijų aplinka, arba aprūpinimas vadovėliais, įranga, ganėtinai tolygi, vaikų yra visokių, mes negalime jų rūšiuoti, lieka mokytojas. Deja, ardant mokyklų tinklą ir geriausius mokytojus finansiškai skatinant pereiti į gimnazijas progimnazijose liko dirbti prastesni mokytojai, profesionalų bėra mažuma.
VEIDAS: Socialdemokatai nuolat stoja piestu prieš darbo santykių liberalizavimą. Ar galima tikėtis, kad atėję į valdžią keisite kategoriškas Darbo kodekso nuostatas ir suteiksite mokyklų administracijoms daugiau galimybių atsikratyti prastų, darbą imituojančių ir nieko gero vaikams neduodančių pedagogų?
R.V.: Tai mūsų pamatinė pozicija ir mes jos nekeisime. Be to, man nepatinka frazė “atsikratyti prastų mokytojų”. Pirmiausia reikėtų kelti klausimą, ar valstybė sudarė sąlygas mokytojui tobulėti: kiek kartų jį siuntė į kursus, stažuotes, kad jis būtų lojalus mokyklai, kad jo kompetencijos kiltų, jis ieškotų naujovių. Iš tikrųjų valstybė mažai investuoja į mokytojus, bet tuo pat metu sako, kad jie apsileidę, tinginiai, nenori dirbti. O ir koks požiūris į pačias pedagogikos studijas? Juk nuomonė tokia: jei nerasiu, kur kitur eiti, rinksiuosi pedagogikos studijas. Žinoma, daugybė mokytojų dirba iš pašaukimo, bet iš tų, kurie pedagogikos studijas pasirinko tik kaip atsarginį variantą, mažai ką išspausite.
VEIDAS: Viceministre, sakykite tiesiai, kaip elgsitės su tokiais atsitiktiniais žmonėmis, kurie temoka protestuoti po ministerijos langais?
R.V.: Manau, pirmiausia reikia investuoti į tokius mokytojus, valstybė turi sudaryti jiems sąlygas dirbti, be to, reikia nustatyti aiškius reikalavimus, apibrėžti kompetencijas, kad jie žinotų pareigas, ką turi padaryti. O atsikratyti šitų žmonių būtų lengviausia išeitis, bet nepamirškime to, kad valstybė investavo nemažai pinigų į tų specialistų rengimą.
VEIDAS: Vadinasi, mokytojų atestacijas ignoruosite?
R.V.: Mūsų pirmtakai norėjo padaryti atestacijas skaidresnes, bet dabar jomis visi skundžiasi – tiek mokytojai, tiek pretendentai į direktorių, pavaduotojų vietas. Esmė ta, kad atestavimas buvo atiduotas (tai yra pirkta paslauga) privačiai institucijai, kurios atsakomybė neaiški. Pagaliau kaip privati institucija gali vertinti savivaldybės įstaigų vadovus?
Bet ar bus visuotinė atestacija, ar ją naikinsime, nežinau, nes čia ne mano kompetencija.
VEIDAS: Pažangiausių valstybių vadovai aiškiai formuluoja jaunimui mokslo ir studijų sritis, kurios turi ateitį, ir pataria, ko neverta studijuoti. Ką jūs, būdamas biochemikas, praeityje vadovavęs vienam klasikiniam, kitam socialinių mokslų srities universitetui, patartumėte mūsų abiturientams studijuoti?
R.V.: Kad ir ką rinktųsi, reikia studijuoti labai giliai, pačiam imti ir dėti į save žinias, o ne sėdėti ir laukti, ką duos aukštoji mokykla.
O mano, kaip žemiškos profesijos atstovo, nuomone, buvo ir bus visiems reikalingos klasikinės profesijos: gydytojų, mokytojų, inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, pastebimas ir personalo atrankos specialistų, tarptautinės bei jūrų teisės žinovų poreikis.
VEIDAS: Mūsų savaitraštis išnagrinėjo, kokias naujas studijų programas siūlys universitetai ir kolegijos nuo šių mokslų metų. Paaiškėjo, kad perspektyvių tarpdisciplininių specialybių siūlo vos vienas kitas, dažniausiai technologijų universitetas. Kodėl mūsų universitetai tokie siauražvilgsniai?
R.V.: Pirma, tai aukštosios mokyklos negeba analizuoti Vakarų Europos, JAV, Japonijos tendencijų. Antra, mes patys jas suvarėme į Prokrusto lovą – sukūrėme studijų programų kryptis, pagal kurias griežtai numatėme studijų programų krypčių aprašus (tam net ES pinigus panaudojome), bet juk taip kvestionuojame patį programų turinį. Kitaip sakant, ir norime, kad aukštosios mokyklos vykdytų kokybiškas studijas, ir kartu jas labai griežtai sureglamentavome pagal mūsų įsivaizduojamą programų turinį.
O štai Vakarų Europoje aukštosios mokyklos perėjo nuo mokymo prie mokymosi – studentams suteikta galimybė patiems pasirinkti kuo daugiau reikalingų studijų modulių, nes tik taip parengiamas kompetentingas specialistas. Tad mes irgi turime mažiau reglamentuoti studijų programų turinį, tada turėsime daug geresnius rezultatus. Mūsų nuomone, absolvento žinių ir gebėjimų turinį atskleidžia diplomo priedėlis su studijų aprašu.
VEIDAS: Bet nusivylimą kelia ir Vilniaus universitetas (kuriam jūs vadovavote dar prieš keletą mėnesių), nes dar iki praėjusios savaitės nebuvo pateiktas studijų programų, kurios bus organizuojamos nuo šio rugsėjo, sąrašas. Ar VU neužmigo? Toks įspūdis, kad jį jau pralenkė KTU, o pagal sąlygas – jau ir MRU.
R.V.: MRU dar nelenkia VU. Kita vertus, man nelengva vertinti universitetus, nes aš baigiau VU, jam vadovavau, o dabar jame dėstau. Vis dėlto manau, kad klasikinis universitetas tuo ir skiriasi, jog yra mažiau paslankus naujovėms. Vis dėlto puiku, kai universitetai konkuruoja, kai yra galimybė mokytis vieniems iš kitų. Gerai, kad MRU “eina” į jungtines programas su kitais Lietuvos ir užsienio universitetais, o VGTU – per ŠMM remiamus projektus – pasikvietė bene daugiausiai dėstytojų iš užsienio universitetų. Iš šitų universitetų kiti universitetai turi mokytis.
Grįždamas prie VU siūlomų studijų programų pabrėžčiau, kad jį ir toliau renkasi patys gabiausi abiturientai, nes darbdaviai neblogai vertina mūsų absolventus. O ir objektyvūs kriterijai – publikacijų skaičius, darbų cituojamumas, priimamų doktorantų skaičius, Mokslo tarybos finansuojamų projektų skaičius, Lietuvos mokslo premijos laureatų kiekis rodo, kad mokslo srityje VU lenkia visus kitus Lietuvos universitetus.
VEIDAS: Kaip Lietuvos aukštasis mokslas konkuruos su užsienio aukštosiomis mokyklomis, jei jau dabar 7–8 tūkst. jaunuolių, studijuojančių užsienyje, vilioja jaunesnius kolegas išvykti iš šalies?
R.V.: Universitetą kuria žmonės ir tradicijos. Jei universitete dirba aukšto lygio profesionalai, jie perduoda savo kompetenciją studentams, nesvarbu, kokia tai būtų šalis. Bet ne visi užsienio universitetai yra labai aukšto lygio, o lietuviai dažnai studijuoja “trečiarūšiuose” universitetuose. Aš manau, kad nėra dėl ko mūsų jaunuoliams veržtis į užsienį bakalauro studijų, nebent magistrantūros, doktorantūros ar mainų programos, kad pamatytum naują prietaisą, perprastum naują tyrimo metodiką, susipažintum su lyderiaujančia mokslininkų grupe.
Iš tikrųjų mūsų universitetai taip pat gauna daugybės studentų iš Indijos, Kinijos, kitų tolimų valstybių prašymus priimti į doktorantūrą, bet mes neturime galimybių. O jei pas mus būtų tokia pati doktorantūros finansavimo sistema kaip JAV, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, pas mus irgi susiformuotų tarptautiniai kolektyvai. Taigi mūsų studijų lygis nėra žemas.
Kita vertus, mūsų universitetai irgi turėtų į save pažvelgti atidžiau ir nelėkti į teismus dėl kiekvieno ministerijos pasakyto vertinimo apie jų studijų kokybę. Juk jeigu viskas gerai, tai kodėl mūsų universitetai, kurie visi yra Europos universitetų asociacijos (EUA) nariai, nenori pasikviesti EUA ekspertų, kad juos įvertintų? Šitai, beje, padarė tik penki Lietuvos universitetai.

Lietuvos edukologai ne tik nesugeba laimėti aukšto lygio mokslininkams skirtų mokslo dotacijų, bet ir pasaulio švietimo korifėjai nėra nė karto pacitavę nė vieno šiandienos Lietuvos edukologijos mokslo lyderio.

Kai sausio pradžioje Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Eugenijus Butkus mūsų savaitraštyje išsakė griežtą vertinimą, kad edukologija nėra mokslas, sujudo visas Lietuvos edukologijos autoritetų būrys. Esą kaip drįso chemikas komentuoti kryptį, kurią menkai išmano.
Tačiau prof. E.Butkus ne tik nesitraukia nuo jau išdėstyto savo vertinimo, bet pagilina ir pagrindžia savo teiginius, kad absoliuti dauguma edukologijos mokslininkų profanuoja mokslą. Dažno jų disertacijų teiginiai ne tik kelia šypseną, bet yra verti pseudomokslo įvertinimo.
Taigi kuo remdamasis prof. E.Butkus tvirtina, kad edukologija yra už mokslo pasaulio ribų?

Edukologai nesugeba laimėti paramos mokslo tyrimams

Pirmas paradoksas, pasak E.Butkaus, kad tokios mokslo krypties kaip edukologija niekur kitur pasaulyje, išskyrus Lietuvą, nėra. „Aš aiškinu, kad tai nesusipratimas, netgi skandalas, bet Lietuvoje visi su tuo jau susitaikė ir rašo neva kažkokius mokslo darbus. Bet iš tiesų ten jokio mokslo nėra, – sako Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininkas. – Tiesa, pedagogika, švietimas arba edukacija turi tyrimo objektą ir yra mokslas. Bet edukologija – ne. Bėda ta, kad termino „edukologija“ niekur pasaulyje, išskyrus kelias Rytų Europos šalis, nėra. Jis sugalvotas nemoksliškumui pridengti.“
E.Butkaus žodžiais, LMT atstovams, administruojantiems įvairius paramos mokslui projektus ir samdantiems užsienio ekspertus tiems projektams vertinti, užsienio švietimo ekspertams nuolat tenka aiškinti, ką reiškia terminas „educology“: „Kai paaiškiname, kad tai yra „education science“ – sąvoka, vartojama visoje ES bei pasaulyje, jie sako: „Tada gerai.“ Bet paprastai Lietuvos edukologijos mokslininkų paraiškas užsienio mokslininkai vertina labai menkai ir jie negauna paramos prašomiems mokslo projektams finansuoti. Ir visai beviltiškai Lietuvos edukologai atrodo konkuruodami dėl kitos mūsų administruojamos priemonės – „Global grants“, skirtos aukščiausio lygio mokslininkams. Tiesa, vienu metu jie masiškai, tarsi kieno paliepti, teikė paraiškas šiai visuotinei dotacijai gauti, bet nieko nelaimėjo.“
Pasak LMT pirmininko, edukologijos elitas, konkuruodamas dėl mokslo stipendijų, yra visiškai nekonkurencingas ne tik su kitų sričių, bet ir su savo socialinių mokslų srities kitų krypčių mokslininkais – filosofais, sociologais ar psichologais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Analitikai bando atsakyti, koks yra geros švietimo sistemos receptas.

„Sunku būtų rasti labiau viena nuo kitos besiskiriančias švietimo sistemas“, – skelbia „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ parengtas tyrimas apie skirtingų švietimo sistemų būklę pasaulyje. Šiuo konkrečiu atveju kalbama apie Suomiją ir Pietų Korėją.
Suomijos švietimo sistema pasižymi tuo, kad vaikai mokyklose praleidžia palyginti nedaug laiko, namų darbų krūvis taip pat nėra didelis, tačiau mokytojai didelį dėmesį skiria tam, kad mokiniai ne tik „iškaltų“ reikiamą medžiagą, bet ir ją suprastų bei gebėtų taikyti praktiškai. Pietų Korėjoje didžiausias dėmesys skiriamas egzaminams, mechaniškam informacijos įsisavinimui, disciplinai ir ilgoms valandoms prie knygų. Nemaža dalis mokinių papildomai mokosi su korepetitoriais.
Vis dėlto minėtų dviejų institucijų – „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ atliktas tyrimas rodo, kad būtent suomių ir Pietų korėjiečių švietimo sistemos šiandien yra pačios geriausios pasaulyje. Sudarant sąrašą didžiausias dėmesys buvo skiriamas tarptautiniu mastu vykdytiems mokinių testams, pavyzdžiui, PISA, taip pat įvairiems statistiniams rodikliams, tokiems kaip raštingumas ir mokyklą baigiančių jaunuolių procentas. Galiausiai remtasi išsamiais interviu su švietimo srities ekspertais.
Tad kokia yra ta ideali švietimo sistema? Apie tai pasaulyje diskutuojama jau ne vieną dešimtmetį, bandomos įvairios reformos, siekiama dalytis patirtimi ir mokytis iš tų, kuriems geriausiai sekasi, tačiau visuotinai priimtino recepto kol kas taip ir nerasta. Priežastis paprasta – švietimo sistemos kokybę lemia gausybė veiksnių, pradedant investuojamomis lėšomis, mokytojų rengimu ir baigiant šalies kultūra. Vis dėlto tarptautiniai tyrimai ir analizės leidžia bent jau pasimokyti iš gerosios kitų valstybių patirties ir paneigti kai kuriuos iki šiol plačiai paplitusius mitus.
„The Economist“ pabrėžia, kad bent jau Vakarų valstybėse mokytojų profesinės sąjungos dėl švietimo sistemos ydų dažniausiai kaltina per menką valstybinį finansavimą, visuomenės susiskaldymą į socialinius sluoksnius ir bendrą tvyrančią kultūrą, kuri esą nuvertina mokslą. Pasirodo, viskas nėra taip paprasta. Taip, pinigai yra svarbus veiksnys, tačiau vien jų, kaip rodo tyrimai, gerai švietimo sistemai sukurti nepakanka. Taip, kultūra yra svarbus veiksnys, tačiau tyrimo autoriai, išanalizavę daugiau nei pusšimčio valstybių švietimo sistemas, teigia, kad dirbant nuosekliai ir turint aiškų tikslą visa tai galima pakeisti. Vyriausiasis „Pearson“, didžiausios mokslo bendrovės pasaulyje, patarėjas švietimo klausimais seras Michaelas Barberis teigia, kad nors tyrimas ir neleidžia nustatyti vieno idealaus modelio, jis suteikia tam tikrų svarbių įžvalgų, kuria linkme geriausia plėtoti savo švietimo sistemą, jog ši taptų sėkminga.

Vien investicijomis nelaimėsi

Visų pirma pastebima, kad vien investicijos į švietimo sistemą dar negarantuoja sėkmės. Štai „The Economist“ viename savo rašinių konstatuoja, kad dauguma iš dvidešimties labiausiai išsivysčiusių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių nuo 1970 iki 1994 metų padvigubino, kartais netgi patrigubino švietimui skiriamų pinigų kiekį, tačiau daugumoje valstybių švietimo sistemos pažanga išgyvena stagnacijos fazę, o tam tikrais atvejais netgi patyrė nuosmukį. Tyrimo autorių teigimu, svarbu ne pinigų kiekis, o tai, kam ir kaip tie pinigai naudojami. Investuojama turi būti protingai, priešingu atveju bus žengiama ne sistemos tobulinimo, o lėšų švaistymo keliu.
Be to, dažnai tenka girdėti, kad švietimo srityje laimi turtingiausi, tai yra tie, kurie savo vaikų lavinimui gali skirti papildomų pinigų, leisti juos į privačią mokyklą. Esą taip sukuriamas uždaras ratas, kai visa, kas geriausia, tenka turtingiesiems, o mažesnes pajamas gaunančios šeimos priverstos tenkintis prastesnės kokybės švietimu. Štai Vašingtono universiteto mokslininkas Danas Goldhaberis teigia tyrimų metu nustatęs, kad 60 proc. vaiko pasiekimų mokykloje lemia būtent tai, kiek uždirba jo tėvai.
Vis dėlto „Economist Intelligence Unit“ ir „Pearson“ tyrimas šią tezę sušvelnina. Teigiama, kad mokinių sėkmę per baigiamuosius egzaminus labiausiai lemia ne šeimos pajamos, o įvairios įgytos mokymosi strategijos. Kuo anksčiau vaikas pradedamas jų mokyti, tuo daugiau galimybių turi sėkmingai išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Aišku ir tai, kad turtingieji turi daugiau galimybių siųsti savo vaikus pas geriausius mokytojus. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad, tarkime, Australija tikrai nėra egalitarinė visuomenė, šalyje egzistuoja nemaži skirtumai tarp turtingiausiųjų ir vargšų, tačiau, vertinant pagal PISA testus, kuriais tikrinamas mokinių raštingumas, matematikos ir gamtos mokslų žinios, ši šalis užima aukštą devintą vietą.
Kinija savo ruožtu yra tarp bene labiausiai socialinės nelygybės kamuojamų valstybių, tačiau tas pats PISA testas rodo, kad Kinijos mokiniai – patys geriausi. Tad verta kalbėti ne tik apie pinigus, bet ir apie kitus svarbius veiksnius, tokius kaip kultūra ar geri mokytojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiuo metu Lietuvoje savo paslaugas siūlo tik 31 privati mokykla, o tai labai mažai. Jų galėtų būti gerokai daugiau, nes mokyklų įvairovė paprastai labai prisideda prie pozityvios švietimo sistemos kaitos.

Kaip išmatuoti šalies kultūros pažangą? Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius savo knygoje „Lenkiški memuarai“ skelbia, kad užtektų žvilgtelėti į mokyklas. „Jei keliems mėnesiams apsilankyčiau Lenkijoje, pasižiūrėčiau į vaikus, kad nuspręsčiau, ar nuo mano paties vaikystės įvyko bent šioks toks pagerėjimas. Man tai būtų geresnis pažangos rodiklis nei visa literatūrinė ir mokslinė produkcija, paskelbta per pastaruosius keturiasdešimt metų“, – teigia rašytojas, kuriam mokykla buvo vieta, susijusi su patyčiomis, nuobodžiomis pamokomis ir instruktažu. Tad jei nori kažką keisti, kaip teigė W.Gombrowiczius, pradėti reikia nuo vaikų, nuo mokyklos.
Apie esminį mokyklos vaidmenį kalbėjo ir kitas žymus lenkų švietėjas Januszas Korczakas. Savo knygoje „Karalius Motiejukas Antrasis“ jis rašė, kad pakeisti suaugusiuosius itin sunku, tad pokyčiai į gera turi prasidėti nuo vaikų. Tad vėlgi dėmesio centre atsiduria mokykla.
Viešojoje erdvėje tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje nuolatos verda diskusijos apie tai, kokių pokyčių reikalauja ugdymo sistema, kad ne tik pagerėtų mokinių rezultatai, bet ir būtų kovojama su patyčiomis, socialine atskirtimi, kad būtų rengiami ne siauro akiračio specialistai, o platų kultūrinį išsilavinimą turintys ir pilietinės atsakomybės nevengiantys jauni žmonės. Iššūkių netrūksta ir Lietuvos švietimo sistemai.
Štai ankstesnio švietimo ministro visuomeninis patarėjas Paulius Subačius teigia, kad šiandieninėje mokykloje mokytojų kvalifikacija ir motyvacija yra didžiausia humaniškesnės, kūrybiškesnės mokyklos kliūtis. „Rasti būdų šiai motyvacijai skatinti ir kvalifikacijai kelti, o svarbiausia – suvokti, kad tai kertinis klausimas, ir yra vienas didžiausių iššūkių. Kiti iššūkiai – atsakas į technologinį proveržį, kuriam dauguma mokytojų visiškai nepasirengę. Būtina ir neformalaus ugdymo plėtra, galinti išspręsti privalomos programų dalies protingą derinimą su asmeniniais moksleivio polinkiais“, – didžiausius šiandienos iššūkius mokyklai vardija P.Subačius.
Penktą jaunų mokytojų kartą jau renkančios programos „Renkuosi mokyti“ alumnė ir dabartinė šios programos vadovė Gabrielė Characiejienė teigia, jog pastaraisiais metais galima matyti tendencijų, kad mokyklos darosi dinamiškesnės, įvairesnės, ieškoma įvairesnių mokymosi formų, vis labiau siekiama suaktualinti ugdymo turinį. „Įdomu tai, kad dabar mokyklose esama nepalyginti daugiau veiksmo, vyksta begalės įvairiausių projektų, konkursų, renginių. Tačiau dažnu atveju ši mokyklose vykstanti įdomi veikla yra labiau atsitiktinė, savitikslė, nesisteminga, nebūtinai vedanti į geresnius mokinių pasiekimus – tiek akademinius, tiek socialinių įgūdžių ugdymo. Nedažnai mokyklai iš tikrųjų pavyksta dirbti vieningai kaip komandai, vedamai bendro tikslo, turinčiai aiškią strategiją ir sutelktus išteklius“, – teigia G.Characiejienė.
Jos teigimu, Lietuvos mokyklose gausu tikrai profesionalių, pažangių ir atsidavusių mokytojų, tačiau tas potencialas išnaudojamas ne visada, nes neretai iniciatyvius mokytojus stabdo nerangi administracija, o kartais nutinka ir atvirkščiai – mokytojų bendruomenė priešinasi administracijos siūlomoms naujovėms.

Dera skatinti mokyklų įvairovę

Koks turi būti šiandieninės švietimo sistemos atsakas į šiuos iššūkius? Vienas iš siūlomų variantų yra valstybinių mokyklų privatizavimas arba bent jau paskatų kurtis privačioms mokykloms kūrimas. To priežastys yra keleriopos. Kaip pabrėžia „The Economist“, JAV didžiausią opoziciją valstybiniam švietimo sektoriui sudaro dešinieji. Kai kurie religingi konservatoriai už mokyklų privatizavimą pasisako motyvuodami tuo, kad valstybinėse mokyklose dėstomi dalykai prieštarauja jų išpažįstamiems religiniams įsitikinimams. Čia visų pirma kalbama apie lytinio švietimo pamokas ir mokslinį evoliucijos aiškinimą, susikertantį su kreacionizmo doktrina. Šiuo atveju pasisakoma už tai, kad tėvai galėtų rinktis, pagal kokius įsitikinimus turėtų būti ugdomi jų vaikai.
Beje, panašiai mąstė ir žymus tarpukario Lietuvos filosofas Stasys Šalkauskis, pasisakęs už privačių mokyklų gausėjimą. Jis pasisakė už vadinamąjį kultūrinį federalizmą, kai įvairūs visuomeniniai sambūriai, tokie kaip švietimo draugijos, palaikytų privačias mokyklas pagal savo ideologinį nusistatymą, priklausomybę tautinei ar religinei bendruomenei. Taip būtų įtvirtinta individo laisvė, be kurios, kaip teigiama 1936 m. priimtoje jaunosios kartos katalikų deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrimą“, neįmanoma jokia pažanga.
Be to, kaip rašo „New York Times“, atiduoti mokyklas į privačias rankas kartais siekiama norint išspręsti prastos mokslo kokybės problemą. Štai Niujorko valstijos pavyzdys rodo, jog kai kurioms mokykloms pavyko ištrūkti iš blogiausiųjų sąrašo dėl to, kad valdymą perėmusios privačios bendrovės nepristigo valios atleisti prastai dirbančius mokytojus, dalį jų privertė kelti savo kvalifikaciją. Be to, buvo priimta nuostata, kad tokiu atveju, jei mokykla nepagerina savo rezultatų per trejus metus, ji gali būti uždaryta.
Tad ar privačių mokyklų gausėjimas nepadėtų išspręsti bent dalies šiandieninę Lietuvos švietimo sistemą kamuojančių problemų – mokyklų atskaitingumo bendruomenei, pasaulėžiūros laisvės įtvirtinimo ar mokslo kokybės pagerinimo? G.Characiejienė teigia, kad privačių mokyklų Lietuvoje kol kas dar labai mažai, tad galima kalbėti tik apie pavienių atvejų sėkmę ar nesėkmę.
Savo ruožtu P.Subačius teigia, kad mokyklų įvairovė – tiek ugdymo programų variavimo, tiek ugdymo etoso, tiek mokytojų kolektyvų suformavimo, tiek nuosavybės ir organizacinių formų požiūriu – yra vienas svarbiausių pozityvios kaitos, ieškojimų, motyvacijos sąlygų bei efektyvumo veiksnių. „Turi būti remiamos ir palaikomos visos pagrįstos tėvų ir bendruomenių iniciatyvos. Juk iniciatyvos, žmonių, skiriančių savo laiką ir energiją, pastangų nenupirksi už jokius pinigus ir nepasieksi jokiomis iš viršaus nuleidžiamomis programomis“, – teigia pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujasis švietimo ir mokslo ministras prof. dr. Dainius Pavalkis į šį postą atėjo žadėdamas visų pirma gerinti mokslo ir studijų kokybę. Nors šūkis toks pat kaip ir pirmtakų, jis ketina nekartoti jų klaidų ir jau yra susidėstęs keletą konkrečių idėjų, kaip to siekti. Pradėkime nuo aukštojo mokslo, kurio problemos beveik trisdešimt metų Lietuvos ir užsienio universitetuose dėstytojavusiam D.Pavalkiui gerai žinomos.
D.P.: Man keista, kad niekas Lietuvoje šiandien negali pasakyti, kokios kokybės absolventus rengia viena ar kita aukštoji mokykla. Išanalizavau Darbo biržos darbdavių ieškomiausių darbuotojų ir bedarbių profesijų sąrašus. Nežinau, ar kas gali suprasti, kaip iš šių dviejų sąrašų pirmųjų dešimtukų gali sutapti aštuonios profesijos. Pavyzdžiui, daug buhalterių be darbo, bet jų ir labai trūksta. Peršasi mintis, kad jie dirba nelegaliai, plius pasiima bedarbio pašalpą. Išanalizuosime, kokia atitiktis tarp darbo rinkos poreikių ir to, ką rengia aukštosios mokyklos. Tai bus vienas pagrindinių aukštųjų mokyklų finansavimo kriterijų.
Dabartinė situacija diktuoja sekantį žingsnį – būtinai turime įtraukti darbdavius į mokymo programų, ypač technologinės srities, rengimą, studentų mokymą.
Trečia, į akis krito begalinis programų krypčių skaičius. Daugelyje mokoma vadybos ar socialinių mokslų profesijų, kurių ir bedarbių sąraše yra pakankamai ženklus skaičius. Visi bando prisivilioti populiariomis studijų programomis, net jei neturi nei sąlygų, nei galimybių rengti tokius specialistus. Šiemet peržiūrėsime studijų programas, kas bus viena iš sudėtinių studijų kokybės gerinimo priemonių.
VEIDAS: Vis kartojama, kad valstybės poreikius ir studijas ši Vyriausybė reguliuos keisdama krepšelių sistemą, pereidama prie valstybės užsakymo modelio. Kaip tai atrodys konkrečiai ir kada to imsitės?
D.P.: Vyriausybės programos projekte iš pradžių buvo įrašyta visai atsisakyti krepšelių. Ar aš tam pritariau? Ne. Bet tuo metu dar nedalyvavau diskusijose, o kai tapau ministru, jau buvo priimtas sprendimas atsisakyti visiškai liberalaus krepšelio skirstymo metodikos. Manau, tai teisinga. Valstybė turi finansuoti tai, ko reikia valstybei, o ne tai, ko nori dvyliktokai. Pavyzdžiui, valstybė finansuoja nedaug miškininkystės, agronomijos, žemės ūkio technikos inžinerijos specialybių studentų, nors valstybės poreikis joms yra, o žmonės, kurie baigs šias specialybes, tikriausiai neišvažiuos iš Lietuvos. Arba, pavyzdžiui, slaugytojai – jų reikia, bet didžioji jų dalis dėl liberalios krepšelių sistemos patys moka už mokslą.
Liberalaus krepšelio skirstymo principo tikrai atsisakysime, tačiau dabartiniame etape permainos bus dalinės: didinsime studijų krypčių, pagal kurias skirstomos valstybės finansuojamos vietos, skaičių. Tad tokioms valstybei reikalingoms specialybėms, kaip miškininkai ar inžinieriai, nebereikės konkuruoti su žymiai populiaresnėmis studijų programomis. Be to, tų studijų programų, kurių negalime finansuoti per krepšelį, nes į jas stoja jaunimas, dažnai neturintis aukštų visų disciplinų balų, pavyzdžiui, policijos ar trenerių,, spręsime per tikslinį finansavimą.
Viešai paskelbiau įsakymo dėl krepšelių projektą, kad visi suinteresuotieji pateiktų siūlymus. Bet šiemet tikrai nebus taip, kad vienos ar kitos programos, vienos ar kitos aukštosios mokyklos finansavimas pasikeis dešimtkart. Išimčių bus: sakykim, studijuoti miškininkystės dažniausiai atvažiuoja jaunimas iš rajonų, vidurkiai jų nekokie, bet šių specialistų trūksta, todėl gal nuo dviejų krepšelių padidinsime iki dešimties. Bet taip bus tik keliose mokymo programose. Labai stipriai pakeisti proporcijas būtų neteisinga ir aukštųjų mokyklų, ir visos sistemos atžvilgiu.
VEIDAS: Bet ar priimdami į universitetus su menkais balais nepaversime aukštosios mokyklos proftechnine? Ar saugant aukštojo mokslo prestižą nesiūlysite įtvirtinti „praeinamo“ balo kartelės?
D.P.: Kai kurios aukštosios mokyklos priima su tokiais pažymiais, kad ojojoj. Manau, tai nenormalu. Studijų kokybės gerinimo programos svarstyme užsirašėme peržiūrėti šį klausimą ir, ko gero, fiksuoti minimalų praeinamą balą.
VEIDAS: Vis dėlto kas konkrečiai suformuluos tąjį valstybės užsakymą? Ir kas garantuos, kad jaunuolis, studijavęs pagal valstybės užsakymą gaus darbą? Kas atsakys, jei darbo rinkos prognozės nepasitvirtins? Ironizuojama, kad gal bus paskyrimai, kaip sovietiniais metais.
D.P.: Tai demagogija, jokių garantuotų darbo vietų, žinoma, negali būti. Kaip nuspręsiu dėl krepšelių skirstymo? Po liberalų valdymo atkuriu liberalaus demokratinio valdymo instituciją – ministerijos kolegiją. Jos pirmas uždavinys ir bus aptarti bei patvirtinti krepšelių skirstymą.
Žinoma, darbo rinkos pokyčius prognozuoti nelengva. Ne veltui pasaulyje diegiamos vadinamosios lanksčiosios studijos, kai pagal modulius studentai renkasi kreditus, o paskutiniais mokslo metais pagal situaciją darbo rinkoje pasirenka papildomus. Taip iš universiteto galima išeiti gal net su kitos specialybės, nei pasirinkai stodamas, diplomu. Tokia sistema leidžia lanksčiau prisitaikyti prie darbo rinkos.
VEIDAS: Darbo rinkos ekspertai yra siūlę metams kitiems visai nerinkti vadybos ar teisės studentų. Kaip suderinti stojančiųjų norus su valstybės poreikiais?
D.P.: Girdėjau ir aš tokius siūlymus. Dažnai jaunimas stoja mokytis ten, kur mokslas lengvesnis. Bet ar todėl, kad ten lengviau studijuoti, valstybė turi finansuoti jų studijas? Bandysime balansuoti valstybės poreikius ir jaunimo norus ir krepšeliais, ir tiksliniu finansavimu, o teisės, vadybos krepšelių mažėjimas bus didesnis nei kitur.
VEIDAS: Žadate mažinti studijų programų. Jau girdžiu rektorius protestuojant, kad pažeidžiate universitetų autonomiją.
D.P.: Universitetai, nors ir turi autonomiją, bet gauna viešuosius finansus tam, kad parengtų valstybei reikalingus specialistus. Man atrodo, kai kurie universitetai per daug susireikšmina su savo autonomija: jei visuomenė juos finansuoja, jie turi būti atskaitomingi visuomenei, tiesa, klausimas kokiais metodais. Ankstesnis ministras Gintaras Steponavičius nesėkmingai bandė tai daryti per universitetų tarybų instituciją. Mes bandysime ne tik per krepšelius, bet ir kitus finansavimo instrumentus, pavyzdžiui, per Mokslo tarybą, vertinant aukštąsias mokyklas moksliniu aspektu, per darbo rinkos vertinimus, kiek tą universitetą, jo studijų programas baigusių absolventų užsiregistravo darbo biržoje, kiek plauna indus Londono bare. Šie parametrai ir parodys, ar aukštoji mokykla daro tai, ko reikia valstybei.
VEIDAS:Kaip keisis valstybės finansuojamų studentų skaičius?
D.P.: Pagal projektą į universitetus šiemet planuota priimti per 8 tūkst. valstybės finansuojamų studentų, į kolegijas iki 8 tūkst. Tačiau šie skaičiai buvo numatyti paskaičiavus šiemetinį abiturientų mažėjimą 9 proc. Ketiname švelninti padėtį ir mažinti priėmimą kiek mažiau.
VEIDAS: Kiek realūs siūlymai suvienodinti mokestį už studijas visų studijų programų studentams?
D.P.: Yra kelios krepšelių sistemos. Vienodo mokesčio labiau atitiktų britiškąją. Tačiau Didžiosios Britanijos universitetų biudžete tik 20 proc. pajamų iš studentų, o jei mes suvienodinsime įmokas, manau, biudžetų nesubalansuosime. Skirtingų studijų programų kainos labai skirtingos – šią problemą žinome, įsirašėme prie spręstinų, bet jei kas keisis, tai anksčiausiai nuo 2015 m.
VEIDAS: Koks, Jūsų manymu, optimalus valstybės finansuojamų aukštųjų mokyklų skaičius Lietuvoje?
D.P.: Kol buvau laisvas ir nepriklausomas, turėjau vieną nuomonę, bet dabar ją pasilaikau sau. Iš esmės didesni universitetai turėtų daugiau šansų konkurencinėje kovoje Europos kontekste. Mažesni gali konkuruoti, jei nebent būtų labai specializuoti ir kažkurioje srityje labai „kieti“. Kai pradėsime peržiūrinėti programas, kad visi nerengtų visko, ką sugalvoja, bet susikoncentruotų savo kryptyje, aukštosios mokyklos išsigrynins. Tik taip jos gali pritraukti studentų ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių. Štai Sveikatos mokslų universitete 10 proc. studentų iš užsienio.
Mano pirmtakas G.Steponavičius, bandydamas sujungti universitetus, išeikvojo daug energijos, sveikatos, populiarumo. Reikia mokytis iš svetimų klaidų. Prievartinio jungimo nedarysime.
Be to, kas tikrai ateis ir iki mūsų – tai atviros prieigos universitetai. JAV jau plečiasi didelė naujoviško universitetinio ruošimo banga: universitetai turi po 200 tūkst. studentų, bet jie mokosi daugiau internetinėje erdvėje, kurioje rengia testus, bendrauja su dėstytojais, o pačiame universitete būna tik tada, kai tai neišvengiama.
VEIDAS: Minėjote, kad kitus aukštosios mokyklos iš studentų uždirba tik penktadalį pajamų. Kaip skatinsite ir mūsų universitetus užsidirbti iš mokslo?
D.P.: Tai skaudi tema. Pastaruoju metu investuota labai daug pinigų į universitetų infrastruktūrą kuriant slėnius, bet kol kas turime tik atskirus infrastruktūrinius elementus kiekviename universitete. Jie, žinoma, reikalingi universitetų mokymo ir mokslo bazei. Bet slėnių idėja buvo kita – sukurti tokią infrastruktūrą, į kurią norėtų ateiti verslas, taip pat ir užsienio, nes pas mus turėtų būti pigiau atlikti bazinius tyrinėjimus nei Vokietijoje ar Anglijoje. Tačiau ši problema atrodo užstrigusi, nes universitetuose tais projektais labiau rūpinasi mokslininkai, o ne vadybininkai. Rengiame susitikimą su visų šių infrastruktūrinių objektų vadovais, tarsimės, kaip vystyti slėnius. Tikiuosi, kad universitetams  bus duodama ne šaldyta žuvis, o meškerė, suteiksianti galimybę gauti papildomų lėšų. Tačiau pasakyti, kad visi slėniai, kaip tikėtasi prieš porą metų, tuoj vienas po kito pradės veikti, nedrįsčiau.
VEIDAS: Pagal tarptautinius moksleivių gebėjimų TIMSS, PIRLS, PISA tyrimus lietuvių pasiekimai kuklūs, nors krūviai mokyklose dideli. Ką siūlysite keisti bendrojo lavinimo sistemoje, kad mokymo kokybė gerėtų?
D.P.: Mūsų mokyklos, kaip ir universitetai, neretai moko klasikine didaktine sistema – atėjo mokytojas, papasakojo, plius vaikas gavo ruošinį – pratybų sąsiuvinį, kurį daug kam apsimoka spausdinti, kuriame kažką turi įrašyti, bet patys sklandžiai minčių dėstyti nesugeba.
Mokymo kokybė – tikrai gilus klausimas ir jį spręsti galima tik kompleksiškai. Reikia keisti požiūrį į mokymą, kad visa sistema dirbtų.
Turime diegti mokyklose šiuolaikines technologijas mokymui ir savikontrolės testams, naują laboratorinių kabinetų įrangą. Neapsieisim be žinių kontrolės ne tik baigus mokyklą – logiškas klausimas dėl tarpinių egzaminų aštuntoje, dešimtoje klasėse, o gal ir dažniau. Vaikus reikia pratinti prie žinių testavimo, bet testai turėtų būti „nepikti“, kad neįvarytų jiems streso, galima būti diegti ir savitestavimo sistemą.
Vyriausybės programoje įrašytas mokyklų vadovų kompetencijos vertinimas. Ir, žinoma, nepajudėsime pirmyn be mokinių tėvų aktyvesnio dalyvavimo mokyklos gyvenime.
VEIDAS: Tad nuo ko pradėsite keisti tą požiūrį į mokymą?
D.P.: Pirmiausia pažiūrėsime, kas vadovauja mokykloms.Yra sena lietuviška patarlė, kas nuo ko genda. Nesakau, kad tik nuo mokyklų vadovų viskas priklauso. Vis dėlto ilgai dirbantys direktoriai dažnai nenori priimti naujų pedagogų, nenori pasikeitimų, o kai kurie net bijo kompiuterio, kurį laiko ant stalo tik dėl grožio.
Vyriausybės programoje įrašyta mokyklų vadovų rotacija, nors aš sakyčiau, kad reikia ne kiek rotacijos, kiek atestacijos – kas kokie penkeri metai reiktų žmogų pakelti nuo krėslo ir pažiūrėti, ko jis vertas. Bet jei atėjo mokyklai vadovauti atėjo 35-erių žmogus ir jis pasiekia gerų rezultatų, nemanau, kad po dešimt metų reikia būtinai pakeisti. Svarbu, kad neatsirastų bendra kraujotaka su kėde.
VEIDAS: Ekspertai siūlo rengti pedagogų atestacijas, šie priešinasi. Kokia Jūsų pozicija?
D.P.: Kai suaugusį žmogų egzaminuoja kiti, sunkiai toleruojama, bet siūlysime patiems mokytojams pasitikrinti žinias. Diskutuojame apie sistemą, kurioje mokytojas galėtų prisijungti anonimiškai ir prasiatestuoti. Gal tada suėjus pensiniam amžiui, kai kas priimtų kitus sprendimus.
VEIDAS: Kaip spręsite finansinę būtinybę optimizuoti mokyklų tinklą su noru išlaikyti mokyklas provincijoje?
D.P.: Pradinukams tikrai bus daromos išimtys. Kiek ir kur išlaikysime jų mokymą, konkrečiai dar negaliu pasakyti, bet pradinukų vežiojimas man atrodo nonsensas. Nei jiems reikia kokių sudėtingų kompiuterių ar laboratorinės įrangos – artimesnėje namų aplinkai patalpoje žaidimų stiliumi jie dar geriau įsisavintų žinias. O jei mokytoja kur kaime mokys aštuonis ar dešimt vaikų, nemanau, kad tai valstybei bus brangiau nei mokėti už autobusiuką, vairuotoją, kurą ir t.t.
O progimnazijos ir gimnazijos turi būti pakankami gerai įrengtoje mokyklinėje struktūroje su moderniomis priemonėmis, tad į jas kaimo vaikus reikia vežioti.
VEIDAS: Tačiau ar nebus tokios „naminės“ pradinės mokyklėlės neleistos dėl itin griežtų švietimo įstaigoms sanitarinių normų?
D.P.: Per daug persistengta su tomis sanitarinėmis normomis ir darželiams, ir pradinėms mokykloms. Su sveikatos apsaugos ministru prie šio klausimo susitarėme grįžti, nes kartais atrodo, kad sanitarinės normos rašomos tam, kad statybininkai turėtų darbo.
VEIDAS: Kaip vertinate dalies mokytojų siūlymus mokinius, kuriems sunku mokytis mokyklų vyresnėse klasėse, nukreipti į profesinio mokymo švietimo įstaigas?
D.P.: Prievartos neturėtų būti turėtų būti – tai mokinio ir jo tėvų apsisprendimas. Tačiau problema šiandien egzistuoja: pinigai „vaikšto“ paskui mokinį ir niekam ne paslaptis, kad kai kurie tiek mokiniai, tiek ir studentai yra tempiami, kad nenubyrėtų ir švietimo įstaiga neprarastų pinigų. Tai blogina mokymo kokybę. Diskutuojame net apie kompensacinius mechanizmus, kad išmetus prastai besimokantįjį iš kolegijos ar universiteto, jo krepšelio suma kažkiek laiko nebūtų atimama.
Vis dėlto turime pripažinti, kad dabartinis mokyklos modelis orientuotas į tai, kad visi rengiami vidutiniškai. Tada rinka natūraliai gimdo elitines mokyklas, kaip kad Vilniaus Jėzuitų gimnazija ir Licėjus ar Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. Valstybei labai svarbus tiek bendrojo, tiek ir aukštojo išsilavinimo vidutinis lygmuo. Bet vis dėlto Lietuvą į priekį temps tie, kurie gerokai toliau pažengę.
VEIDAS: Ar keisis valstybės finansinis indėlis į privačias švietimo įstaigas ir jų auklėtinius?
D.P.: Bendrojo lavinimo sistemoje pokyčių neplanuojame. Aukštajame moksle prisiėmėme įsipareigojimus finansuoti tuos, kurie įstojo į valstybės finansuojamą vietą nevalstybinėje aukštojoje mokykloje, ir tai tesėsime. Juk jaunuoliai nekalti, kad vyksta reformos. Dėl studijų stipendijų skyrimo naujiems stojantiesiems diskutuosime. O į studijų krepšelius būsimi privačių mokyklų pirmakursiai po 2011 m. Konstitucinio teismo išaiškinimo pretenduoti negali.
VEIDAS: Kokios valstybės švietimo sistema ir kuo Jums labiausiai imponuoja? Iš kokių šalių ir ko galėtume mokytis?
D.P.: Manau, Lietuvai reiktų labiau žiūrėti į Šiaurės šalis – Švediją, Suomiją, Daniją, gal Nyderlandus. Vienas danų profesorius pasakojo, kad pas juos norint pakeisti kokį švietimo įstatymo punktą vienas parlamentas priima pataisą, o sekančios kadencijos jį patvirtina ir tik tada jis įsigalioja, kad nebūtų „maklinėjimo“ iš dešinės į kairę, iš viršaus į apačią. Taip sukuriamas demokratinis stabilumas. Ne veltui ir aš sakiau, kad staigiai nieko nedarysiu, nes stabilumas švietimo srityje labai svarbus. Kur kyšo akivaizdžios klaidos, reikia tvarkyti, bet keisdami neturime apversti laivo.
VEIDAS: Paskutinis klausimas: ar gerai jaučiatės, būdamas Darbo partijos narys?
D.P.: Kas buvo su jos buhalterijomis, nežinau, nes tapau darbiečiu, kai partija, kurios nariu buvau – socialliberalai su jais susijungė. O socialliberalų partijoje buvau, nes man įdomu, kaip atrasti santykį tarp valstybės ir žmogaus laisvės. Socialliberalizmo idėjos dabar plačiai diskutuojamos Europoje, teigiant, kad verslui reikia suteikti laisvę, bet ir įsipareigojimus prieš visuomenę. Ta prasme Darbo partijoje jaučiuosi gerai. Ir šioje partijoje yra daug gerų žmonių, o aš, jei pastebėjote, pakankamai pozityviai nusiteikęs kitų atžvilgiu.

Naujasis švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis žada šioje srityje skalpelio nesigriebti ir priimti kuo nuosaikesnius sprendimus.

Sąmojingas ar arogantiškas, medikas virtuozas ar nevykėlis?
Iš prezidentės Dalios Grybauskaitės gavęs saldainį naujasis švietimo ir mokslo ministras 53-ejų metų Dainius Pavalkis pats pretenduoja tapti… saldainiu žiniasklaidai. Nors dalis kolegų medikų apibūdina jį kaip turintį sveiką humoro jausmą optimistą, kiti peikia, kad jis arogantiškas, nežinantis elementarių mandagumo taisyklių, pacientus kabinete priiminėjantis sėdėdamas ant stalo, visiškai nemokantis bendrauti gydytojas, nuolat „pamaloninantis“ – „ar dar gyva? Maniau, kad jau numirei“ – stiliaus replikomis. Jis jau pirmą pokalbio minutę pradeda tujinti. Bet jei tai netrikdo, greitai pajunti bendravimo malonumą – išgirsti ne valdininko-politiko-roboto, o savito žmogaus mintis.
Nevienareikšmiškai D.Pavalkis vertinamas ir kaip chirurgas. Pats save jis apibūdina taip: „Ekspertu save laikyčiau storosios žarnos chirurginių ligų gydymo srityje, ypač storosios žarnos vėžio. Manau, tiesiosios žarnos vėžio operacijas atlieku geriau nei vidutinis mano specialybės atstovas. Geru gydytoju mane daro neapsimetinėjimas nei prieš ligonį, nei prieš ligą ir tai, kad nebandau perimti Dievo vaidmens. O būti geru gydytoju trukdo gal tik didelis krūvis ir darbo apimtys.“
„Savo srities virtuozas“, „profesoriui tikrai yra ko pavydėti – tai medicininių sugebėjimų, diagnozavimo tikslumo ir auksinių rankų“, „savo srities profesionalas, vienas geriausių storosios žarnos vėžio chirurgų Lietuvoje“ , „jeigu norite greičiau numirti, kreipkitės į Pavalkį. Tikrai padės! 100 % garantija + susimokėta padori suma negrąžinama!“, „arogantiškas kyšininkas“ – taip prieštaringai interneto svetainėje www.pincetas.lt D.Pavalkis vertinamas pacientų.
Beje, nors anoniminių pacientų vadinamas kyšininku, D.Pavalkis – vienas mažiausiai turto užgyvenusių šešioliktosios Vyriausybės ministrų. Ketvirtas nuo galo iš keturiolikos ministrų su 306,8 tūkst. Lt vertės turtu esantis D.Pavalkis, deklaruodamas 2010 m. turtą, nurodė turįs privalomo registruoti turto, verto 193 tūkst. Lt, vertybinių popierių, juvelyrikos ir meno dirbinių, vertų 84 tūkst. Lt, ir 31 tūkst. Lt santaupų. Šiek tiek įspūdingiau atrodo jo valdomo nekilnojamojo turto sąrašas. Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamais duomenimis, naujasis švietimo ir mokslo ministras turi butą Vilniuje, sklypą prestižiniame Žaliakalnio mikrorajone Kaune, o grafoje „Gyvenamieji namai ar namų dalys, sodo nameliai“ įrašyti objektai Žaliakalnyje ir Kietaviškėse Elektrėnų rajone.

Po partijas nelakstė
“Darbiečių” vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai deleguotas D.Pavalkis politiko karjerą pradėjo ne šioje partijoje. Jis buvo Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijos narys, jos sąraše 2008 m. kandidatavo į Seimą, o 2011 m. dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Po nesėkmingų rinkimų socialliberalams, kaip savarankiškai partijai, išnykus – įsiliejus į Darbo partijos gretas, su jais „darbiečių“ sąrašą papildė ir D.Pavalkis.
Taigi klaidžiojančiu partiniais labirintais siekiant sau naudos ar posto šio ministro tikrai nepavadinsi. Beje, jo pavardės nebuvo Darbo partijos kandidatų sąraše į Seimą per rinkimus spalį. Buvęs socialliberalas prisimintas tik prezidentei išbrokavus senųjų “darbiečių” pretendentus vadovauti švietimui ir mokslui. Taigi galima sakyti, kad D.Pavalkis Darbo partijai labiau reikalingas ir naudingas, nei partija jam.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

O išeitis, pasak vienos geriausių šalyje mokyklų – Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus docento dr. Bronislovo Burgio, elementari: naujasis premjeras su švietimo ir mokslo ministru pirmiausia turi imtis trijų neatidėliotinų darbų: sutvarkyti švietimo valdymo struktūrą; išdrįsti tinkamai į(si)vertinti mokinių pasiekimus ir mokytojų bei direktorių kvalifikaciją ir parodyti aukštosioms mokykloms autonomijų ribas.
Taigi ką švietimo srityje keistų B.Burgis, jei būtų premjeras.

Atleidus pusę ministerijos valdininkų, darbas bus gerokai efektyvesnis
Kapitalizmas už lango, o švietimas vis dar valdomas kaip socializmo laikais: Volano gatvėje sėdi visažiniai valdytojai, jų išprusimas ir kvalifikacija siekia debesis. Todėl ir gyvename kaip debesyse.
Mano nuomone, Švietimo ir mokslo ministeriją nedelsiant reikia padalyti į dvi tarnybas: Švietimo ministeriją ir Mokslo bei studijų koordinavimo komitetą (MSKK). Ne ne, jokių papildomų lėšų nereikės! Abiejose tarnybose užteks pusės tų tarnautojų, kurie dabar dirba Švietimo ir mokslo ministerijoje. Daug daug lėšų liks išeitinėms kompensacijoms išmokėti.
Ar kas nors kada nors susimąstė, kam viename ministerijos departamente, kuriame yra Švietimo organizavimo skyrius, dar yra ir Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyrius, ir Profesinio mokymo ir orientavimo skyrius, ir Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyrius, ir Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrius? Dar reikia žinoti, kad visos tos tarnybos yra ir miestų bei rajonų savivaldybių skyriuose!
O kas galėtų paaiškinti, kam ministerijoje yra ir ES paramos valdymo skyrius, ir ES paramos įgyvendinimo skyrius?
Ministerija nedelsiant turi atsikratyti valdininkų, palikti tik tarnautojus, kurie gali koordinuoti savivaldybių veiklą švietimo srityje, padėti, patarti, bet jokiu būdu ne tikrinti, vertinti, nurodinėti, bausti.
Arba aukštosios mokyklos deklaruoja autonomiją. Tai kam ministerijoje Studijų, mokslo ir technologijų departamentas? Tegu veikia MSKK, tegu autonomijas valdo Vyriausybė. Kita vertus, tiek ten ir to valdymo – juk mokslą ir studijas labiausiai turi valdyti rinka, verslas.
Švietimo ministerija turi stebėti, kaip tvarkosi savivaldybių švietimo skyriai, ir skleisti gerąją patirtį.
Be abejo, Švietimo ministerija turi analizuoti, kodėl Suomijoje vaikai daugiau išmoksta arba kaip mokomi japonų vaikai. Kodėl kartais JAV prezidentai pradeda skambinti pavojaus varpais dėl savo švietimo? Turbūt tam ministerijoje ir yra Strateginių programų biuras, Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamentas?

Privalu liautis žinias matuoti orientuojantis į bukagalvių lygį
Paradoksalu, bet mes nežinome, kiek išsilavinę, kiek išprusę moksleiviai baigia vidurines mokyklas, gimnazijas. Mes nežinome, kiek neišprususių, neišsilavinusių žmonių dirba mokytojais, dėstytojais. Mes nežinome, ką iš tiesų parengia aukštosios mokyklos. Nežinome todėl, kad valstybė sukūrė tobulą to žinojimo įslaptinimo sistemą. Abiturientai tikrai džiaugiasi, kad gauna brandos atestatus, nors tos brandos su žiburiu nerasi. Abiturientų tėvai džiaugiasi – vaikai gavo atestatus! Aukštosios mokyklos džiaugiasi – yra ką priimti. Mokytojai ir dėstytojai džiaugiasi – dirbk, kaip nori, vis tiek jie visi baigia, atestatus, diplomus gauna, o mes savo atlyginimus gauname. Valdžia džiaugiasi – yra kuo pasididžiuoti prieš kitų valstybių valdžias: šitiek mokytų žmonių mūsų šalyje!
Nesidžiaugia tik tie, kurie po 15–20 metų mokymosi, studijų staiga praregi – nieko nemoka, niekaip gyvenimo aukščio pajusti negali…
Ką turėtume daryti?
Pirmiausia – ryžtingai atsisakyti norminio valstybinių brandos egzaminų vertinimo ir grįžti prie kriterinio vertinimo. Norminis vertinimas yra ne kas kita, kaip savęs ir savo vaikų apgaudinėjimas, nes vaikams į atestatus rašomi skaičiai, kurie neva reiškia, kiek tavo vaikas pranašesnis už bendraamžius. Bet jei tie bendraamžiai būtų bukagalviai (atsiprašau), tai nėra ko didžiuotis pranašumu prieš bukagalvius…
Antra, visiems mokytojams, visiems dėstytojams, visiems Švietimo ministerijos, švietimo tarnybų darbuotojams, visiems studentams reikia leisti įsivertinti. Tegu žmonės sužino, kiek nemoka, kiek neišmano. Tada jie patys pasitrauks iš švietimo, nelaukdami, kol patirs gėdą ir pažeminimą po įvertinimo. Atsiras daug laisvų darbo vietų!
Užtenka parengti keturių tipų testus: raštingumo, kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbos ir dėstomo dalyko. Testai turi būti laisvai prieinami žiniatinklyje. Įsivertinimas turi būti anoniminis. Žmogus turi būti laisvas deklaruoti įsivertinimo rezultatus ar juos slėpti. Žmogus turi turėti galimybę pasimokyti, pasitempti ir vėl įsivertinti. Tik tuo atveju, kai darbuotojo netinkamumas pareigoms akivaizdus, darbdavys gali pareikalauti įvertinimo.
Žinoma, ir pats darbdavys turi būti įsivertinęs arba įvertintas, antraip jis neturi jokios moralinės teisės reikalauti to iš pavaldinių. Kiek žmonių po įsivertinimo pasitrauktų iš ministerijos, švietimo skyrių?
Trečia, reikia išdrįsti pripažinti, kad mes nemokame objektyviai įvertinti moksleiviams pateikiamos literatūros, istorijos. Pripažinti, kad literatūra ir istorija politizuota, ideologizuota dar labiau nei sovietmečiu.
Kadaise bandžiau suprasti, kodėl Julius Janonis patenka į vadovėlius, nors poetas jis ne ką geresnis už mane… Viską įrodydavo viena frazė – proletarinis poetas. Dabar iš vadovėlių dingo daugybė rašytojų, kurie kažkada kažką ne taip pasakė, ne taip parašė. Tai dėl to ir jų kūryba nieko verta?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Naujasis premjeras pirmiausia turėtų keisti viso Ministrų kabineto požiūrį į švietimą ir šios srities darbuotojus. Ligšiolinės valdžios uždavė toną, kad ši sritis yra “trečias brolis”: dalijantis ministrų portfelius, švietimo ir mokslo ministro portfelis buvo įvertintas pačiu žemiausiu koeficientu”, – pabrėžia vienos geriausių šalyje privačių mokyklų VšĮ “Saulės” gimnazijos steigėja ir direktorė Irena Baranauskienė.
Tad ką ji patartų daryti premjerui švietimo srityje?

Vadovauti švietimui premjeras turėtų paskirti ne politiką, o vadybininką, išmanantį, kas yra švietimas. Viceministrais turėtų būti paskirti tikri švietimo ir mokslo reikalų žinovai. Ir ši naujoji komanda turėtų pademonstruoti darbų tęstinumo kultūrą, kai tęsiama tai, kas pradėta pirmtakų, o ne viskas griaunama kas ketverius metus.
Jei galvojame apie savo ir savo šalies konkurencingumą Europoje po 10–15 metų, tai jau šiandien švietimą turėtume paskelbti prioritetu ir tam skirti tiek lėšų, kiek dera prioritetinei sričiai. Lig šiol mūsų prioritetas buvo gynyba.
Labai svarbu nešvaistyti viduriniam mokslui skirtų pinigų, tai yra nefinansuoti mokinių, kuriems sunku mokytis mokykloje ir siekti akademinių žinių ir kurie negebės kokybiškai studijuoti aukštosiose mokyklose. Suprantu, kad dėl tokių mano kalbų kils aštri reakcija, bet, manau, pagaliau turime labai atvirai pasakyti, jog daugybė šiandien vidurinėse mokyklose ir gimnazijose sėdinčių mokinių tik imituoja mokymąsi ir trukdo kitiems bendramoksliams.
Maža to, manau, kad vaikai, nepajėgiantys mokytis vidurinėje mokykloje, iš tikrųjų turėtų mokyklą palikti dar anksčiau, kitaip tariant, nenorintiems mokytis neturėtų būti privaloma mokytis dešimt metų. Jau po septynerių metų jie galėtų būti perkelti į aukšto lygio profesinio rengimo mokyklas.
Privačiose mokyklose tokių kenkėjų, kurie trukdo kitiems, greitai atsisakoma, o štai savivaldybių mokyklose tai tampa problema.
Pagaliau žvilgtelėkime į pasaulio patirtį: štai Olandija, turtinga valstybė, vaikus į skirtingų tipų mokyklas išskirsto jau nuo penktos klasės. Žinoma, jei susigriebi ir įrodai, kad gali daugiau, turi teisę mokytis aukštesnį išsilavinimą suteikiančioje švietimo įstaigoje, bet tam, kad galėtum į ją grįžti, turi įdėti daug pastangų, o ne imituoti mokymąsi.

Privalomas ne dekoratyvinis visų mokyklų kokybės auditas
Ne mažiau svarbu atlikti išsamų, ne dekoratyvinį, mokyklų auditą. Juk dabar savivaldybių ir valstybės mokyklos paliktos be jokios priežiūros. Girdi, už kokybę atsakinga pati mokykla, tai yra bendruomenė ir mokyklos taryba. O iš tikrųjų jokios atskaitomybės bendruomenėms nėra.
Vėl pažvelkime į užsienį. Štai mūsų gimnazijos partneris privatus prestižinis Kingsvudo koledžas Anglijoje su didžiausia pagarba laukia kas ketverius metus atvykstančių jų tikrinti valstybinių ekspertų. Po jų audito, jei mokykla neatitinka nustatytų kriterijų, keičiama administracija, visas pedagogų kolektyvas ar netgi laukia bankrotas.
O pas mus Darbo kodeksas ne tik kad neleidžia atleisti iš darbo pedagogo ar direktoriaus, negebančio suteikti kokybiško išsilavinimo vaikams, bet dargi skatina veltėdžius – atleistiems iš darbo prastiems pedagogams ir direktoriams garantuoja kompensacijas.
Šiai tradicijai premjeras turėtų pasakyti “stop”. Pažiūrėkite, ką daro net keletas veikiančių pedagogų ir švietimo darbuotojų profsąjungų: jos ne telkia pedagogus geriau dirbti, o skaldo. Jūs pamėginkite atleisti bent vieną užsisėdėjusį po dvidešimt ir daugiau metų ir jokios naudos mokiniams neduodantį direktorių ar pavaduotoją. Nepavyks. Jį apgins profsąjungos.
O koks triukšmas kilo, kai Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) nusamdyti ekspertai pasiūlė rengti pedagogų atestacijas. Betgi vėl pažiūrėkite, kas tokie protestuoja prieš atestaciją ir spardo ŠMM duris? Tarp jų nėra nė vieno geriausio šalies pedagogo.
Jeigu premjeras su naujuoju ministru ryžtųsi atleisti mokinių ugdymą imituojančius pedagogus, vėliau liktų milijonai litų gerų pedagogų algoms padidinti.

Repetitorius reikia traukti iš šešėlio
Nueinanti Vyriausybė iš šešėlio ištraukė šimtus milijonų litų, papurčiusi taksistus ir turgininkus. O būsimoji Vyriausybė turėtų papurtyti pedagogus. Juk šešėliniame repetitorių versle sukasi ne vienas milijonas. Savivaldybių mokyklos turėtų oficialiai teikti repetitorių paslaugas ir mokėti valstybei mokesčius. Juk nė vienas neiname taisytis dantų pas odontologą į jo namų virtuvę, bet štai pedagogai priiminėja vaikus savo namų virtuvėse, svetainėse. Be to, kai šios paslaugos būtų įteisintos, mokinių tėvai galėtų tikslingiau pasirinkti gerą repetitorių – paanalizuoji oficialiose duomenų bazėse, kaip egzaminus laiko jo parengti mokiniai, ir viskas aišku.
Žinoma, mokytojai tam priešinsis, nes, girdi, iš jų bus atimtos pajamos. Bet mokytojai turi suprasti, kad jie privalo mokėti mokesčius valstybei ir prisidėti prie socialiai jautrių grupių išlaikymo. Pagaliau šitie pinigai juk vėlgi sugrįš tiems patiems mokytojams – bus iš ko mokėti didesnes algas. O ilgainiui patys mokytojai supras, kad už repetitoriavimą gauti oficialų atlyginimą yra ir naudinga, ir oru.
Kiti premjero žingsniai: mokyklos turi vadovautis bendromis taisyklėmis, o ne kiekviena pagal savo susikurtas vidaus tvarkas, kurių niekas nežino.
Be to, manau, kad turi būti grąžintos ilgosios gimnazijos, nes jos užtikrina tęstinumą. Dabar, kai pradinės klasės atskirtos nuo pagrindinio mokymo ir gimnazinių klasių, nebėra atsakomybės, kuri grandis kalta, kad vaikas po dvylikos metų išeina iš mokyklos nieko nemokėdamas. Viena mokykla stumdo atsakomybę kitai.
Galiausiai privačios mokyklos taip pat turėtų gauti visą mokinio krepšelį, tai yra aplinkos lėšas, kurias gauna savivaldybių mokyklos. Tada šiose mokyklose mokslas atpigtų iki minimumo ir jose galėtų mokytis visi gabūs vaikai iš visų socialinių sluoksnių. Dabar privačiose mokyklose mokosi tik turtingų šeimų vaikai.
Politikų nuostata, esą, jei atiduosime aplinkos lėšas privačioms gimnazijoms, tai dar labiau padidinsime socialinę vaikų atskirtį, yra klaidinga. Iš tikrųjų efektas būtų priešingas. Pagaliau juk valstybė, finansuodama ir privačias mokyklas, gali diktuoti savo sąlygas dėl mokslo kainos.

Pasaulio patirtis rodo, kad kelias į sėkmingą ekonomiką prasideda nuo gero švietimo.

Dainininkas Bobas Dylanas kadaise yra padaręs išvadą, kad universitetai labai panašūs į senelių namus. Skirtumas esąs tik toks, kad universitetuose miršta daugiau žmonių. Aišku, miršta ne fiziškai, veikiau dvasiškai, kai savęs tobulinimas, naujų įgūdžių ir žinių įgijimas iškeičiamas į paprasčiausią mechaninį faktų kalimą.
Tas pats gali būti pasakyta ir apie mokyklas, kuriose vaikai pradeda savo žygį į žinių bei įgūdžių pasaulį. Už švietimą atsakingiems specialistams kyla svarbiausias klausimas: kaip užtikrinti, kad tas žygis būtų ne tik įdomus, kupinas iššūkių, atradimų, bet ir efektyvus, duodantis apčiuopiamų rezultatų? Galų gale Lietuvai ypač aktualus klausimas, kaip grąžinti prestižą mokytojo specialybei, kuri pas mus yra labai nuvertinta? Čia neabejotinai praverstų labiausiai švietimo srityje pažengusių valstybių pavyzdžiai.

Iš ko mokytis?

Prieš pradedant svarbiausia atsakyti į klausimą, kaipgi nustatomos tos šalys, kuriose mokymo lygis pats aukščiausias. Čia itin praverčia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos kas trejus metus atliekamas PISA tyrimas. Štai 2009 m. pasiekimų patikrinime dalyvavo 65 valstybės ir daugiau kaip 470 tūkst. penkiolikmečių moksleivių. Penkiolikmečiai pasirinkti neatsitiktinai, nes jie sparčiai artėja prie to amžiaus, kai pagal daugelio valstybių įstatymus baigiasi privalomasis lavinimas ir mokiniai toliau patys gali rinktis savo ateitį. Tad tyrimu siekiama patikrinti, kaip mokiniai geba priimti sprendimus, susidoroti su kasdieniais iššūkiais, pritaikyti praktikoje įgytas žinias ir įgytus gebėjimus investuoti į tolesnį tobulėjimą.
Mokinių gebėjimai vertinami trijose srityse – skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų. Pirmojoje geriausiai pasirodė Kinijos mokiniai, jiems už nugaros liko Pietų Korėjos ir Suomijos penkiolikmečiai. Estai šioje kategorijoje užėmė itin aukštą tryliktą vietą ir pranoko tokias valstybes, kaip Šveicarija, JAV, Didžioji Britanija, Švedija ar Vokietija. Lenkai liko penkiolikti. Geriausiai išvystytais matematiniais gebėjimais gali didžiuotis Kinijos, Singapūro ir Honkongo mokiniai. Iš Europos valstybių aukščiausią šeštą vietą užima Suomija. Gamtos mokslų srityje vėlgi pirmauja Kinija, o už jos rikiuojasi Suomija ir Honkongas. Estai šioje kategorijoje didžiuojasi devinta vieta.
Tad favoritai daugmaž aiškūs, ir Lietuvai, kuri šiuose reitinguose negali pasigirti aukštomis vietomis (visose trijose kategorijose pasirodėme statistiškai daug prasčiau nei bendras Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkis), tikrai yra kur stiebtis. Lietuva visose trijose kategorijose netgi atsilieka nuo bendro šalių vidurkio. O pavyzdžių, kaip galima sėkmingai pertvarkyti švietimo sistemą, toli dairytis tikrai nereikia – užtenka pažvelgti į sėkmingą suomių patirtį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujaisiais mokslo metais būsimus darželinukus pakvies tik du nauji privatūs darželiai ir viso labo trys naujos privačios bendrojo ugdymo mokyklos. Keturios iš jų Vilniuje ir tik vienas lopšelis-darželis “Spinduliukas” Raseinių rajone.

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys pastebi, kad privatūs lopšeliai-darželiai steigiami gerokai aktyviau nei bendrojo lavinimo mokyklos, mat pirmiesiems keliami paprastesni reikalavimai, o ir lėšų įsteigti reikia mažiau. Ypač didelis naujų privačių darželių steigimo bumas buvo justi prieš pustrečių metų supaprastinus jų steigimo sąlygas.
Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos (LNBUM) vadovė Irena Baranauskienė mano, kad nevalstybinių mokyklų steigimo bumo nebūsią ir ateityje, nes mūsų šalyje nėra tiek ekonomiškai pajėgių šeimų, kurios galėtų sumokėti už vaikų mokslą. “Žinoma, jei savivaldybės su privačiomis mokyklomis sudarytų ilgalaikes, bent jau 20–30, o ne penkerių metų pastatų nuomos sutartis, o valstybė skirtų ūkio lėšas, kurias gauna visos savivaldybių mokyklos, tada nevalstybinių mokyklų Lietuvoje smarkiai padaugėtų, mokslo kaina jose gerokai nukristų, o ir pačių vaikų jose mokytųsi kur kas daugiau”, – įsitikinusi I.Baranauskienė.
Paklaustas, kodėl Seimo nepavyko įtikinti priimti Švietimo ir mokslo ministerijos parengtas Švietimo įstatymo pataisas, numatančias ūkio lėšų mokėjimą ir nevalstybinėms mokykloms, viceministras V.Bacys lakoniškai atsakė: “Mūsų valstybė apsisprendė neremti nevalstybinio švietimo.”
I.Baranauskienė pastebi, kad įstatymas būtų buvęs kitoks, jei jį būtų palaikiusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. “Po to, kai sužinojome, jog Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas išbraukė nuostatą ūkio lėšas skirti ir nevalstybinėms mokykloms, mūsų gimnazijos tėvų taryba mane, kaip asociacijos vadovę, įpareigojo kreiptis į šalies vadovę, – pasakoja I.Baranauskienė. – Ir štai gavome atsakymą iš Prezidentūros, esą Prezidentė nepalaiko švietimo skirstymo pagal pajamas.”
Tačiau LNBUM vadovės nuomone, neskiriant ūkio lėšų privačioms mokykloms, kaip tik ir skatinama socialinė diferenciacija. “Sunkiau gyvenančios, bet gabius vaikus auginančios šeimos neišgali leisti vaikų į kokybiškesnį išsilavinimą teikiančias privačias mokyklas, nes joms per brangu už pradinuką kas mėnesį mokėti nuo 500 iki 1000 Lt, o už gimnazistą nuo 600 iki 900 Lt per mėnesį”, – sako I.Baranauskienė.
V.Bacys pateikia pavyzdį, kad Olandijoje daugiau kaip pusė visų bendrojo ugdymo įstaigų yra nevalstybinės, jos gauna tokią pačią valstybės paramą, kaip ir valstybinės mokyklos, bet kartu privačioms mokykloms uždrausta didinti mokestį. Jos gali imti iš tėvų tik tiek, kiek leidžia valstybė.
Priminsime, kad Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 622 savivaldybių darželiai ir 25 privatūs, 1278 savivaldybių mokyklos ir 31 privati.