Įvykdžiusi aukštojo mokslo reformą, valdančioji dauguma pradėjo blaškytis ir nebesutarti, kaip toliau reformuoti švietimą. Taigi, per ketverius metus ši sritis fragmentiškai “apipešiota”, bet jokios naudos nei vaikai, nei tėvai nepajuto. Mokytojai ir direktoriai toliau dirba sau, bet ne mokiniams.

Valdančioji keturių partijų koalicija Vyriausybės programoje įsipareigojo: “parengti žmogų sėkmingam ir prasmingam gyvenimui; užtikrinti švietimo prieinamumą sudarant realias galimybes kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti ir gauti jam priimtinas švietimo paslaugas; vienodai finansuoti valstybines ir nevalstybines mokyklas lankančius vaikus; tėvams, pagrindiniams švietimo užsakovams, suteikti sprendimo teisę mokyklose; įtvirtinti mokytojų asociacijų dalyvavimą sudarant švietimo turinį; veiksmingai naudoti informacines technologijas; leisti mokytojams, turintiems 25-erių metų pedagoginio darbo stažą, išeiti į pensiją; suteikti teisę mokyklos tarybai inicijuoti prastai dirbančio mokyklos vadovo atšaukimą; kasmet renovuoti bent po 100 mokyklų ir 100 ikimokyklinio ugdymo įstaigų; supaprastinti ministerijos struktūrą ir su ja susijusių institucijų tinklą; iš esmės sumažinti popierizmą ir biurokratizmą”.
Šie metai Vyriausybės programoje buvo įvardyti kaip atskaitos taškas, kai jau bus “padidėjęs mokinių, tėvų, mokytojų ir visuomenės pasitikėjimas švietimo paslaugų kokybe ir prieinamumu, iš esmės pagerėję mokinių gebėjimai taikyti žinias, geresni socialiniai įgūdžiai, tvirtesnės žinios (vertinant pagal palyginamuosius tarptautinius testus); įgiję išsilavinimą žmonės greitai ras savo vietą darbo rinkoje, vis didesnė jų dalis dirbs pagal įgytą išsilavinimą; padidės pedagogo profesijos patrauklumas, į šią sritį ateis dirbti motyvuoti žmonės; ikimokyklinėse įstaigose dirbančių pedagogų vidutinis darbo užmokestis prilygs bendrojo lavinimo įstaigose dirbančių pedagogų; labai padažnės mokslo institucijose dirbančių tyrėjų dalyvavimas tarptautiniuose tyrimų projektuose”.
Deja, 2012 m. turėję įvykti minėti pokyčiai taip ir liko Vyriausybės veiklos programos siekiais. Juos net patys valdantieji užmiršo.
“Vyriausybės paprastai užsibrėžia pasiekti maksimumą, bet darbo rezultatai dažniausiai būna labai toli nuo jo”, – atsidūsta buvęs kairiųjų švietimo ir mokslo ministras, šiandien Mykolo Romerio universiteto dekanas Algirdas Monkevičius.
Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) skelbtą konkursą Lietuvos švietimo raidos iki 2030 m. strategijai parengti laimėjęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius doc. Bronislovas Burgis sarkastiškai priduria, kad strategijų ir dokumentų pilna ministerija, Vyriausybė ir Seimas, bet kai reikia vykdyti patvirtintas strategijas ir programas, valdžiai pritrūksta parako.
Taigi kokiems konkretiems įsipareigojimams dešiniųjų Vyriausybė turėjo valios.

Ignoravo nevalstybinį švietimą
Labiausiai nuskriausti bendrojo ugdymo įstaigų klientai. Jų labui, galima sakyti, nepadaryta nieko – Švietimo įstatymo pataisos paviršutiniškos, atsargios, tinkamos visoms lobistinėms švietimo darbuotojų organizacijoms. Kardinalesni pokyčiai, pavyzdžiui: visus pedagogus, neatsižvelgiant į jų pedagoginį vardą ir laipsnį bei darbo stažą, atestuoti kas penkerius metus, o kas septynerius suteikti teisę mokytojams išeiti kūrybinių atostogų – numatyti tik šįmet pavasarį, bet ne įstatymu, o viso labo Švietimo koncepcija. Todėl jų veiksmingumas abejotinas.
Pirmąjį niuksą Švietimo įstatymo projektas gavo iš Prezidentūros. Tad netrukus buvo pakeistas įstatymą rengusios darbo grupės vadovas, juo paskirtas viceministras Vaidas Bacys; o realių pokyčių galėjusios duoti iniciatyvos buvo išbrauktos arba “apipešiotos”. Tad šiandien privačioms mokykloms Lietuvoje sudarytos kur kas prastesnės sąlygos nei valstybinėms.
Dėl šios priežasties privačios švietimo įstaigos ir toliau priverstos laikyti dideles švietimo paslaugų kainas – vidutiniškai apie 1000 Lt per mėnesį. Beje, jos beveik neįkandamos vidutinei Lietuvos šeimai. Tiesa, tuo pat metu absoliuti dauguma savivaldybių mokyklų kiekvieną rugsėjį “priverstinai savanoriškai” prašo tėvus nupirkti vaikams naujų suolų, lentą, kompiuterį mokytojai, pakeisti langus, grindis, išdažyti klasę. Tai norma savivaldybių mokyklose. O Švietimo ir mokslo ministerija bei miestų, rajonų švietimo skyriai tik skėsčioja rankomis: tėvai neprivalo šito daryti.
A.Monkevičius pabrėžia, kad per pastarąją kadenciją gerokai sulėtėjo savivaldybių mokyklų renovacija.
Dar paradoksaliau tai, kad nors privačioms mokykloms keliami itin griežti higienos reikalavimai, daugelis savivaldybių mokyklų, kaip pastebi Seimo narys Edvardas Žakaris, kelia pavojų vaikų sveikatai ir turėtų būti uždarytos dėl higienos normų pažeidimo.
Tiesa, sąlygos steigtis privatiems darželiams per pastaruosius metus gerokai supaprastintos. Tad dauguma buvusių neoficialių arba veikusių dienos centrų statusu darželių tapo legalūs.
Vis dėlto šiandien teturime tik 25 privačius darželius ir 31 mokyklą. Savivaldybės valdo 622 darželius ir 1278 mokyklas.

Gabūs vaikai ir toliau nėra Lietuvos prioritetas
Jei nevalstybinėms įstaigoms būtų buvusios atiduotos visos joms priklausančios lėšos, o valstybė nustačiusi maksimalias paslaugų kainas ir taip privertusi privačias įstaigas sumažinti paslaugų įkainius, tada būtų bent iš dalies rasta išeitis ir nemotyvuoti vaikai netrukdytų bei nekenktų mokytis norintiems bendramoksliams. Bet politikai nusprendė neleisti mokykloms priimti vaikų pagal jų mokymosi laimėjimus. “Mes buvome atsargūs, kad neprasidėtų segregacija”, – paaiškina Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pirmininkas Valentinas Stundys.
Dabar gabių, bet neturtingų tėvų vaikai negali mokytis kasmet vis geresnius mokymosi rezultatus pateikiančiose privačiose mokyklose, o savivaldybių mokyklose, nors Švietimo įstatyme ir buvo įtvirtinta nuostata diferencijuoti vaikų mokymą pagal gebėjimus, gabūs mokiniai vėl yra palikti likimo valiai.
Kaip rodo Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atlikti išorinio mokyklų vertinimo rezultatai, absoliuti dauguma pedagogų ir toliau orientuojasi į vidutiniokus. “Tik 3–4 proc. visų vertintų mokyklų diferencijuojamos užduotys ir dirbama su gabiausiais vaikais”, – pasakoja agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius.
Šią kadenciją mokyklos buvo suskirstytos į tipus: pradinės, progimnazijos ir gimnazijos, bei palikta teisė ne tik religinėms, o ir pasienio rajonų, mažų miestelių, kai rajonų centrai toli, taip pat specializuotoms mokykloms iki 2015 m. išlaikyti ilgosios, tai yra dvylikos metų ugdymą teikiančios, gimnazijos statusą.
Buvęs Seimo ŠMKK pirmininkas Vydas Gedvilas kritikuoja, kad dabartinė valdančioji dauguma neleido nedidelėse kaimų mokyklose sudaryti po vieną nedidelę 15-os moksleivių klasę. Pasirodo, būtinai reikia dviejų, antraip mokykla uždaroma.
Bet dabartinis ŠMKK vadovas V.Stundys atšauna priešingai: “Mes pristabdėme kairiųjų 2000-aisiais pradėtą kaimo mokyklų naikinimą.” Dvylikos metų ugdymą teikiančių mokyklų pagal ankstesnį kairiųjų planą turėjo nelikti jau šiemet rugsėjį.
Kita vertus, kaip priėmus Švietimo įstatymą pastebėjo Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovas doc. Aleksas Bružas, visas mokyklas mechaniškai pavadinti aukštesnio lygio mokymo įstaigomis yra klaida.
“Jie kopijuoja ikikarinės Lietuvos švietimo modelį, bet labai nevykusiai. Tuomet mokyklos nebuvo vienodo lygio. O juk svarbiausia, kad, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, studijuoti universitetuose yra pajėgūs tik keturi iš dešimties vaikų. Taigi tik tiek ir turėtų mokytis progimnazijose bei gimnazijose, į kurias norint patekti turėtų būti rengiami rimti stojamieji egzaminai, o vidutinių gabumų vaikai turėtų mokytis pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose. Taip nemotyvuoti vaikai netrukdytų stropiesiems. Bet jie eina amerikietišku keliu – visi suvaromi į tas pačias mokyklas, o rezultatas – 16–17 proc. tenykščių vaikų yra mažaraščiai”, – “Veidui” kalbėjo doc. A.Bružas.
A.Monkevičius apgailestauja, kad nei jam, nei įpėdiniui Gintarui Steponavičiui nepavyko suteikti realių teisių tėvams ir direktoriams atleisti prastai dirbančius, žalą mokiniams darančius mokytojus.

Išskyrė aukštojo mokslo prioritetus
Rudens sesiją opozicija ketina pradėti teikdama prašymą Konstituciniam Teismui (KT) – skubos tvarka nagrinėti Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kurios buvo padarytos šįmet pavasarį po KT išaiškinimo, kad kai kurios reformatoriškojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Naujo skundo KT iniciatorius Vytenis Andriukaitis mano, jog antikonstitucinės nuostatos ir toliau yra nepataisytos.
Vis dėlto, kad ir kaip dauguma prieš rinkimus kritikuotų opoziciją, svarbu pabrėžti, jog aukštojo mokslo reforma per šią kadenciją buvo įvykdyta ir šioje srityje nuveikta ne taip jau mažai: valstybė apsisprendė, kokios studijų sritys prioritetinės ir ten nukreipė finansinius srautus. Be to, maždaug du kartus padidėjo vieno valstybės finansuojamo studento išlaikymas. Kiekvienas gerai besimokantis valstybinėse aukštosiose mokyklose gauna “studijų krepšelį”, o nevalstybinėse – stipendiją, be to, skiriamos socialinės stipendijos nepasiturintiesiems, taip pat galima gauti valstybės remiamų studijų paskolų.
Negalima užmiršti ir to, kad per pastaruosius ketverius metus buvo gerokai pagerinta aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų infrastruktūra, kuriami nauji mokslo slėniai, tiesa, tai daugiausia lėmė ES finansinė parama. Be to, ŠMM bei Mokslo ir studijų departamento vadovybė konsultuoja ir teikia akivaizdžią finansinę pagalbą aukštosioms mokykloms ieškant partnerių Vakaruose bei pasirašant jungtinių studijų programų sutartis.
Tiesa, šios daugumos, kaip ir visų reformatorių, bėda ta, kad pokyčių nauda bus juntama anksčiausiai po 6–12 metų, kai baigs kelios alumnų laidos.
Kita vertus, ŠMM nedrįso priimti valingo sprendimo uždaryti nekonkurencingas aukštąsias mokyklas, tai paliko padaryti “studijų krepšeliams” bei ES paramos lėšoms, kurias gauna besijungiančios aukštosios mokyklos.
Iš viso šios kadencijos ŠMM gavo skirstyti net 3 mlrd. Lt ES paramos. Viena vertus, nemaža jos dalis duoda apčiuopiamos naudos, kita vertus, jau bręsta naujas skandalas – Valstybės kontrolė, atlikusi ŠMM finansinį auditą, kreipėsi į prokurorus dėl to, kad ministerijai pavaldžios institucijos galimai iššvaistė valstybės turtą.

Valstybėje trūksta tiksliųjų ir gamtos mokslų specialistų, o abiturientai, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, ir šiemet labiausiai veržėsi į socialinius mokslus. Ne tik šioje srityje sparčiai besikeičiantis pasaulis – sau, o mokykla – sau. Kodėl, diskutuojame su švietimo ir mokslo viceministru Vaidu Baciu.

VEIDAS: Ar abiturientų norų ir valstybei trūkstamų specialistų žirklių neužprogramuoja prievolė jau dešimtoje klasėje pasirinkti būsimų egzaminų disciplinas?
V.B.: Šioje srityje daug diskutuotinų dalykų, pavyzdžiui, vadybininkų rengiame daugiausiai, bet pagal pardavimo rodiklius Europoje esame tarp blogiausių.
Dešimtokus rinktis disciplinas, jiems suteiksiančias platesnį studijų pasirinkimą, skatintų tai, jei aukštosios mokyklos leistų rinktis iš didesnio kiekio egzaminų, juolab kad mokykloje nebeliko anksčiau buvusio profiliavimo į humanitarinę ir realinę kryptį. Siūlome aukštosioms mokykloms pasvarstyti, kodėl stojant studijuoti verslą ar ekonomiką negalėtų būti leidžiama rinktis, pavyzdžiui, laikyti arba matematiką, arba informacines technologijas.

VEIDAS: Ar humanitarinio profilio disciplinų populiarumą mokykloje lemia tai, kad jas lengviau mokytis?
V.B.: Menkas susidomėjimas tiksliaisiais, gamtos mokslais, ypač fizika, būdingas ne tik Lietuvai, bet visam pasauliui. Vienoje konferencijoje japonai iškėlė prielaidą: gamtos mokslai labai įdomūs, tačiau mokykloje dėstomi akademiškai, tad jei jų mokymą padarytume praktiškesnį, atliekant daug bandymų, eksperimentų, vaikai tikrai norėtų jų mokytis.
Deja, per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius pernai įgyvendintas pirmas 70 mln. Lt vertės projektas mokyklų laboratorijoms įrengti, o lig šiol, jei ir buvo likusi kokia laboratorija, tai nuo sovietinių laikų. Tiesa, dabar turime kitą rūpestį – išmokyti mokytojus su ta įranga dirbti.

VEIDAS: Kaip mokymo procese praktiškai pasireiškia švietimo strategų vis kartojama tezė, kad nuo kalimo pereinama prie kritinio mąstymo? Dažnam moksleiviui tokie tikinimai kelia ironišką šypseną.
V.B: Šia linkme dirbame tik antri metai, o pokyčiams reikia bent septynerių aštuonerių. Mokymo programos pakeistos, tad dabar viskas priklauso nuo mokytojų gebėjimų. Anksčiau buvo labai daug mokymo turinio, bet mažai galimybių ugdyti kompetenciją, nors, antra vertus, negalima išmokti mąstyti neturint tam tikrų žinių pagrindo.
Štai anksčiau vaikai pusmetį mokėsi Senovės Graikijos ir Senovės Romos istorijos, o dabar mokytojas turi galvoti, ką veikti pusę metų, apie ką diskutuoti. Atsirado daugiau disciplinų dėstymo pasirinkimų, pavyzdžiui, mokytojas gali dėstyti filosofinę etiką, o gali – etiką ir kiną.
Pokyčių duoda seminarai gamtos mokslų mokytojams, kuriuos rengia šios srities verslo žmonės.

VEIDAS: Tačiau mušama pavojaus varpais, kad menksta mokinių išsilavinimo lygis, jų raštingumas. Kaip tai paveiks susiaurintos mokymo programos?
V.B.: Anksčiau egzaminų vertinimo komitetas kasmet nustatydavo, kiek balų surinkus egzaminas būtų laikomas išlaikytu, o dabar trejus metus ta riba nekinta, bet jokio mokinių lygio kritimo nėra.
Tiesa, kai kuria prasme galima sakyti, kad raštingumas vienur mažėja, kitur didėja, pavyzdžiui, kažin ar dažnas keturiasdešimtmetis sugebėtų dabar išlaikyti mokyklinį fizikos egzaminą. Beje, keičiantis gyvenimo būdui, technologijoms, kinta ir požiūris į raštingumą. Pavyzdžiui, turint kompiuterį su gramatinių klaidų patikros programa, jų tekste įmanoma nepalikti, o 2013 m. per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą jau nutarta leisti naudotis žodynu.
Dabar informacijos gausa tokia didžiulė, kad daug svarbiau gebėti ją susirasti, atsirinkti ir pasinaudoti, nei gebėti atkartoti. Šiuolaikinis pasaulis raštingumą supranta kaip gebėjimą suvokti tekstą, o ne mokėti gramatiką.
Ministerija visada pabrėžia, kad daug svarbiau ne padrikos atskirų dalykų žinios, o bendra kompetencija – mąstymo ir komunikacijos įgūdžiai, gebėjimas kritiškai lyginti tekstus. Tačiau po 1990 m. visuomenėje nuolat vykstant persitvarkymams, kartais atrodo, kad mokykla užsikonservavusi ir, kaip kad sovietiniais metais, jauną žmogų tebelaiko ne subjektu, o objektu, kurį reikia tinkamai “suinstaliuoti”, kad jis reikiamai funkcionuotų visuomenėje.
Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl mes nelaimingi: “suinstaliuotas” žmogus pasijunta nelaimingas staigiai kintančiame globaliame pasaulyje – juk jis tiek daug laiko atidavė mokymuisi, o praktiškai padaryti beveik nieko nesugeba. Paskui stebimės, kad trūksta verslumo, idėjų, kad tesame geri vykdytojai. Deklaruojame, kad norime modernios mokyklos, tačiau bijome jos apraiškų. Taip, “instaliacijos” lygis krinta, bet kūrybiškumo kyla.

VEIDAS: Kaip keičiantis mokymo programoms kis egzaminai?
V.B.: Egzaminų kultūra taip pat keičiasi, tačiau juose vis dar mėgstame gaudyti vaiką, ko jis neišmoko, nors egzamino tikslas kitoks. 2013 m. mokyklas baigs pirma laida, kuri jau mokėsi pagal naujas programas. Štai laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą tereikės parašyti rašinį. Bus pokyčių ir kitų disciplinų egzaminų užduotyse.
Nuo 2015 m. bus plečiamas egzaminų skaičius dešimtokams, nes norisi, kad moksleiviai nuosekliau pasitikrintų, ką jie moka. Diskutuojame, kurių disciplinų, be matematikos ir lietuvių kalbos, žinios ir įgūdžiai turėtų būti tikrinami. Svarstomos alternatyvos: ar disciplinas suskirstyti į grupes ir vaikams leisti pasirinkti sritį, ar nustatyti, kad tam tikrais metais visoje Lietuvoje bus laikomas, pavyzdžiui, menų srities egzaminas (tai skatintų mokytis visas disciplinas).
Dar viena naujovė: 2013 m. atsiras diagnostiniai tikrinimai antroje, ketvirtoje ir aštuntoje klasėse, kad būtų galima nuosekliai matyti vaikų pažangą. Taip atsiras ir objektyvus, o ne atsitiktinis pagrindas vyresnėse klasėse pasiskirstyti, kam eiti į gimnaziją, o kam mokytis profesijos.

VEIDAS: Pagal mokytojų ir mokinių proporcijas Lietuva tarp pirmūnų ES, nors pinigų švietimui smarkiai trūksta. Kaip šią kadenciją pavyko optimizuoti mokyklų tinklą?
V.B.: Finansavimas mokykloms kasmet mažėja maždaug po 80 mln. Lt. Palyginkime, vienos didelės mokyklos metinis biudžetas yra apie 3 mln. Lt, vadinasi, kasmet šalyje sumažėja apie 30 didelių mokyklų, o skaičiuojant mažas, dar daugiau. Iš dabar veikiančių apie 1,3 tūkst. mokyklų per porą metų liks apie 1000, iš apie 37 tūkst. mokytojų – apie 32 tūkst.  Dabar per vienus mokslo metus vaikų sumažėjo 23,2 tūkst., o mokytojų vos 737, tad proporcijos pakito netgi mokytojų naudai: vienam mokytojui anksčiau teko 10,9, o dabar 10,5 mokinio. Keletą metų didėjęs gimstamumas gali turėti įtakos Vilniaus, Kauno mokykloms, bet tikrai ne kaime.
Atskirose savivaldybėse mokyklų tinklo pertvarka vyko labai skirtingai. Kai kurios mokyklos, vietos bendruomenės, savivaldybių ir Seimo politikai nori išsaugoti vidurines mokyklas, nors turėtų suvokti, kad taip aplinkui paliekama dykuma – uždaromos nedidelės pradinės ir pagrindinės mokyklėlės, kurių ir pastatai mažesni ir pigiau išlaikomi. Nuolat pabrėžiame: kaimiškose vietovėse labai svarbu, kad maži vaikai mokytųsi kuo arčiau namų, o aštuoniolikmečiai jau gali pavažiuoti ir į gimnaziją ar profesinę mokyklą.
Kodėl kaime negalėtume turėti aštuonmečių ar šešiamečių mokyklų? Mokymo klases galima įrengti ir bibliotekose, kaimuose besisteigiančiuose daugiafunkciniuose centruose. Juk jei gyvenvietėje yra kokie septyni penktokai, tai gal lengviau pas juos atvežti mokytoją, nei jiems šeštą valandą ryto bristi per pusnis ir važiuoti į mokyklą. Ne matau problemų kaimo pradinėse mokyklose turėti jungtinių klasių.
Mokyklų sistemos struktūra gali būti labai lanksti, ir ne mokyklų skaičius, o švietimo paslaugų mobilumas turėtų būti mums iššūkis. Pasirodo, prisirišame prie pastatų, net jei juose nebelieka ką mokyti.
Estai, skandinavai daro kitaip: atsiranda nauja gyvenvietė, atsikelia kur daugiau žmonių su vaikais – atveža darželį ar mokyklą ant ratų, vaikų sumažėja – perkelia kitur. Yra toks mobiliajame pastate įsteigtas modernus privatus darželis-pradinė mokykla ir Vilniuje – tai “Saulės gojus”.

VEIDAS: Tačiau mažose provincijos mokyklėlėse specialistai nenori dirbti, yra pasitaikę, kad anglų kalbos vaikus mokė pats jos dar tik besimokantis mokytojas.
V.B.: Dabar toje pačioje seniūnijoje kartais veikia net dvi mokyklos. Jei jos susijungtų, vietoj dviejų mokytojų reiktų vieno, bet jis gautų didesnį atlyginimą ir būtų galima rasti geresnį specialistą. Vienas kolegų netgi svarstė, ar nevertėtų valstybei apie 5000 priešpensinio amžiaus mokytojų pasiūlyti pasitraukti iš mokyklos, mokant jiems dabartinę algą iki jie sulauks pensinio amžiaus. Tuomet kitiems mokytojams padidėtų krūvis, o kartu ir algos, atsirastų motyvacija dirbti, sistema stabilizuotųsi.
Reiktų svarstyti ir apie pedagogų atvirumą, skatinant, kad ypač į profesines mokyklas ateitų tam tikroje srityje praktinės patirties įgyję specialistai.

VEIDAS: Kaip praktiškai veiks planuojama mokytojų stažuočių sistema, kai aštuonerius metus dirbęs mokytojas galės metus mokykloje nebedirbti, bet vis tiek gauti algą?
V.B.: Paskelbėme konkursą pirmam stažuotojų dvidešimtukui sudaryti. Šie mokytojai galės arba eiti mokytis į aukštąją mokyklą, arba dirbti kažkokioje kitoje institucijoje, susijusioje su jų kvalifikacija, ar rengti metodines priemones. Alga jiems bus mokama iš ES fondų. Ateityje kasmet taip stažuojama bus apie šimtą mokytojų.

VEIDAS: Jūsų kadencija eina į pabaigą. Kas, Jūsų paties vertinimu, bus minima kaip pažanga, o kas kritikuojama?
V.B.: Mokyklos pakankamai gerai išbalansavo krizės metu, nors joms teko atlaikyti dvigubą krizę – ir pasaulinę finansinę, ir vaikų skaičiaus mažėjimo. Įvyko teigiamų pokyčių mokyklų savarankiškumo didinimo kryptimi, sumažėjo reglamentavimo, o tai turėtų patraukti į švietimo sistemą kūrybiškus žmones. Pavyko atverti mokyklas nevyriausybiniam sektoriui, prisikviesti kūrėjų, mokykla tapo nebe anklavas tam tikrame regione.
Ką verta kritikuoti? Jei deklaravome ne kalimo, bet mąstymo prioritetą, reikėjo radikaliau keisti ir mokymo programas, o tai padarė tik lituanistai.

VEIDAS: Ar nesigailite tarp pažangiausių minimos Šiaulių Didždvario gimnazijos direktoriaus postą ketveriems metams iškeitęs į politiko? Gal dėjote pastangas susigrąžinti postą – juk neseniai vyko konkursas?
V.B.: Į tą pačią upę dukart nebrendu. Bet grįšiu į Šiaulius, jei nepriims dirbti mokytoju, ieškosiu darbo kuo labiau susijusio su švietimu. Taip, esu Liberalų sąjūdžio kandidatų į Seimą sąraše, bet pačiame jo gale.
Džiaugiuosi, kad laikinai buvau pakeitęs darbą, nors įsitikinau, kad mokykloje jis konkretesnis, aiškesnis ir įdomesnis. Bet kuo daugiau mokytojų supras, jog mokytojas turi būti atviras pasauliui, jį pažinti per stažuotes, mobilumą, bendradarbiavimą su kitų sričių institucijomis ir žmonėmis, tuo švietimo sistemai bus geriau.

“Staigiai kintančiame globaliame pasaulyje jaunas žmogus pasijunta nelaimingas, nes tiek laiko atidavęs mokymuisi, praktiškai beveik nieko nesugeba padaryti.”

Šią kadenciją švietimas pagaliau buvo įrašytas į valstybės prioritetų sąrašą.

Po labai ilgų svarstymų ir diskusijų, pagyrų ir kritikos pernai kovą Seimas priėmė Švietimo įstatymą. Naujos redakcijos Švietimo įstatyme sistemiškiau ir aiškiau reglamentuojamas mokyklų skirstymas į grupes. Anksčiau buvo įtvirtinti trys bendrojo lavinimo mokyklų tipai: pradinė, pagrindinė, vidurinė. Priimtame naujos redakcijos įstatyme įteisinti dar du: progimnazija ir gimnazija.
Gimnazijos tipas skiriamas nuo vidurinės mokyklos tipo, o progimnazijos tipui priskiriamos mokyklos, vykdančios pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį ar pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį ir pradinio ugdymo programą, t.y. nuo pirmos iki aštuntos arba nuo penktos iki aštuntos klasės. Progimnazijos ir gimnazijos tipų įvedimas leidžia laipsniškai išspręsti devintos ir dešimtos klasių “persiklojimą” miesto mokyklose ir lengviau restruktūrizuoti vidurines mokyklas.
Vidurinės mokyklos tipo nutarta atsisakyti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Nuo tada bendrojo ugdymo mokyklų tipai būtų šie: pradinė mokykla, progimnazija, pagrindinė mokykla ir gimnazija.
Įstatymas nustato, kad pagrindinio ugdymo žinių ir įgūdžių patikrinimas yra privalomas. Jis reikalingas, nes gauti rezultatai gali padėti vertinti mokinių dalykines ir bendrąsias kompetencijas, teikti mokiniams informaciją apie jų gebėjimus, reikalingą renkantis tolesnį dalyko mokymosi kursą ir mokyklą. Mokykloms gauta informacija būtų svarbi priimant mokinius į tolesnio mokymosi programas ir užtikrinant lygias mokinių galimybes. Šis patikrinimas suteiktų svarbios informacijos ir savivaldybėms, taip pat padėtų įsivertinti mokymo rezultatus, būtų švietimo stebėsenos įrankis ir padėtų informuoti visuomenę apie pagrindinio ugdymo rezultatus.
Aptariamas įstatymas nustatė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklose, kuriose įteisintas tautinės mažumos kalbos mokymas arba tautinės mažumos kalba mokomas ugdymo procesas, valstybinės lietuvių kalbos disciplina yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip keturios valandos per savaitę yra skiriamos ugdymui lietuvių kalba, o ikimokyklinio ugdymo programos dalis tėvų pageidavimu gali būti vykdoma lietuvių kalba.
Siekiant puoselėti lietuvių kalbą, pataisomis taip pat įtvirtinama, kad valstybė finansuos ar kitaip skatins užsienyje gyvenančių lietuvių veiklą švietimo srityje, lietuvių kilmės užsieniečius ir užsieniečius, besimokančius (studijuojančius) lietuvių kalbą, kultūrą.
Taip pat įstatyme teigiama, kad toliau kaip trys kilometrai nuo mokyklos kaimuose ir miesteliuose gyvenantys mokiniai, besimokantys pagal priešmokyklinio ar bendrojo ugdymo programas, privalės būti vežiojami.
Be to, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas siūlė Švietimo ir mokslo ministerijai tobulinti Vyriausybės nutarimus, kad nebūtų žlugdomos kaimo vietovėse ir miesteliuose veikiančios mokyklos ir kad toliau nebūtų taupoma švietimo kokybės bei vaikų saugumo sąskaita. Taip pat numatyta leisti savivaldybių taryboms komplektuoti dvi vienuoliktas klases miesto mokyklose ir vieną vienuoliktą klasę kaimo, paribio bei miesto pakraščio mokyklose.
Šioje kadencijoje priimtas ir labai sudėtingas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris ypač aktualus mūsų visuomenei.
Tai ne tik prisidės prie studijų kokybė ir prieinamumo, o ir stabdys protų nutekėjimą. Reformos reikmėms panaudojamos milijoninės lėšos iš ES struktūrinių fondų. Sukurta valstybės remiamų paskolų sistema daro studijas prieinamesnes mokantiesiems už mokslą. Be to, Seimas patvirtino universitetų statutus.
Manau, kad padaryti labai dideli ir svarbūs darbai, todėl nuoširdžiai tikiuosi jų tobulinimo ir tęstinumo.

Ir tarpukario, ir dabartinę Lietuvos ugdymo sistemos ambicingą viziją kūrė iškilios asmenybės.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. vasario 16-ąją skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“ Kurti tiek tarpukario, tiek šios nepriklausomybės švietimo koncepciją buvo patikėta iškilioms asmenybėms, suvokiančioms šios srities svarbą Lietuvos ateičiai. Tai leido pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Asmenybės, telkusios idėjų branduolį
Šalia pirmojo Lietuvos švietimo ministro J.Yčo neeilinį vaidmenį kuriant tarpukario Lietuvos švietimo sistemą suvaidino nemažas būrys intelektualų. 1919 m. pirmąjį Lietuvos švietimo reformos projektą parengė suo-mių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis. Tarp garsiausių švietimo sistemos kūrėjų buvo lietuvių kalbos normintojas, terminijos tvarkytojas, vadovėlių autorius Jonas Jablonskis.
Į švietimo sistemos kūrimo procesą įsitraukė garsūs rašytojai: Pranas Mašiotas, Vilius Storosta (Vydūnas), Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Filosofas Stasys Šalkauskis sukūrė originalią „pilnutinio ugdymo“ sistemą, skatinusią ugdyti žmogų visoms gyvenimo sritims, lavinant ir turtinant visas jo galias. Šiuo požiūriu to meto ir dabartinė švietimo koncepcija panašios.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. prie lietuviškos švietimo sistemos kūrimo vairo stojo mūsų profesūra: Vanda Zaborskaitė, Viktorija Daujotytė, Elena Bukelienė, Donatas Sauka, Aloyzas Sakalas, Vytautas Landsbergis, garsūs mokslininkai, pedagogai, visuomenės veikėjai. Tačiau pati ryškiausia žvaigždė, švietusi visą šios nepriklausomybės laikotarpį ir didžiausias švietimo ir mokslo srities autoritetas buvo profesorė Meilė Lukšienė, kėlusi humanistinę ugdymo filosofiją ir visuomet pabrėždavusi, kad vaikas turi būti viso ugdymo centre.

Beraščių sumažėjo nuo 33 iki 2 proc.
Tarpukario Lietuvoje, panašiai kaip ir dabar, vyravo dvi skirtingų ideologijų partijos, bet dėl svarbiausių švietimo reikalų sutarta. Abu periodai panašūs tuo, kad švietimo sistemą siekta įtvirtinti įstatymais.
Anuomet tarp socialdemokratų ir krikščionių demokratų virė diskusijos, ar valstybė turi teisę savo rankose monopolizuoti ugdymą ir nustatyti ugdymo turinį, ar, priešingai privalo sukurti prielaidas švietimo erdvėje visapusiškai reikštis privačiai iniciatyvai.
1918 m. valstybė perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios.
1919 m. buvo priimti Pradžios mokyklų ir aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų laikinieji įstatai. 1921 m. paskelbtas Įstatymo mokslui sutvarkyti bendrojo lavinimo Švietimo ministerijos mokyklose projektas. 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Patvirtinta ketverių metų visiems mokyklinio amžiaus vaikams privaloma pradžios mokykla.
1926 m. birželio 22 d. premjeras Mykolas Sleževičius Seime paskelbė Ministrų kabineto deklaraciją: strateginiu tikslu paskelbtas visuotinio raštingumo įgyvendinimas. 1923 m. 32,6 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. 1940 m. jų liko tik 2 proc.
1936 m. Švietimo įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti mylėti Lietuvą, o gimnazija – dar ir parengti aukštajam mokslui. Šis įstatymas buvo vakarietiškas, atitinkantis to meto pasaulio edukologijos ir vadybos lygį.

Prioritetas – tautinė mokykla
Šiuolaikinėje Lietuvoje būta nemažai paralelių su tarpukario Lietuvos švietimo sistema. Visavertės asmenybės ugdymo  modelis, taikytas iki karo, palaipsniui buvo įgyvendinamas ir po 1990-ųjų. Paskelbus nepriklausomybę 1918 m. buvo keliamas tikslas įveikti rusų kalbos įtaką, o 1990-aisiais – prioritetas buvo atsikratyti sovietinės ideologijos, iki tol bruktos per ugdymo įstaigas.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotojos dr. Ritos Dukytai
tės, šioje srityje neeilinį vaidmenį ir suvaidino habil. dr. M.Lukšienė, jau nuo 1988 m. kvietusi aktyvius pedagogus ir kitų sričių ekspertus kurti savą švietimo sistemą. 1988 m. paskelbta Tautinės mokyklos koncepcija tapo nuosekliai vykdytos ir dabar jau įtvirtintos Lietuvos švietimo koncepcijos pagrindu.
1990 m. sausį paskelbtas Švietimo įs ta tymo projektas, tad 1990 m. kovo 11 d. pa skelbus apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę Švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m. birželį priimtas Švietimo įstatymas, spalį paskelbta reformos programa, 1992 m. patvirtinta koncepcija. 1999 m. buvo parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai.
Taip žingsnis po žingsnio ateita iki įvairialypio mokyklų modelio: pradinė mokykla yra artima vaikui, pagrindinė ugdo bendrąsias kompetencijas, o gimnazijoje moksleivis skatinamas puoselėti ir plėtoti savo gebėjimus.

Aukštojo mokslo kokybė be reformos menko
Lyginti tarpukario Lietuvos ir šiandieninio aukštojo mokslo neįmanoma, nes visuomenės poreikiai ir nuostatos buvo visai kitokie. 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilnių, liko neįgyvendintas siekis atkurti lietuvišką universitetą. Tais pačiais  metais Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). 1922–1939 m. įkurtos dar aštuonios aukštosios mokyklos. Beje, aukštasis mokslas buvo mokamas.
Po 1990-ųjų buvo ypač svarbu įtvirtinti aukštųjų mokyklų autonomiją – ideologinę, kūrybinę, vidaus gyvenimo tvarkymo, kartu sukuriant prielaidas kokybiškai aukštojo mokslo sistemai Lietuvoje. Jau 1991 m. Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtino kelių pakopų studijas: bakalauro, magistro ir doktorantūrą. Pasak švietimo ir mokslo viceministrės dr. Nerijos Putinaitės, vėliau pertvarkos vyko remiantis užsienio patirtimi.
Lietuvos aukštojo mokslo trūkumai ypač akivaizdžiai atsiskleidė, kai stojant į ES mūsų šalis buvo įtraukta į ES statistiką. „Tuomet paaiškėjo, kad Lietuvoje yra labai daug specifinių problemų, pavyzdžiui, per mažas finansavimas, skiriamas vienam studentui. Po 2000 m. Vyriausybė didino valstybės finansuojamų vietų skaičių, bet aukštųjų mokyklų finansavimas nedidėjo, o tai galėjo vesti prie studijų kokybės žlugimo. 1996–1997 m. Norvegijos mokslo tarybos, o 2003 m. Pasaulio banko ekspertizė parodė, kad būtina koncentruoti mokslo įstaigas, nes liksime Europos nuošalėje, – pasakoja dr.N.Putinaitė. – Galų gale pasigirdo ekspertų balsų, kad tokiose šalyse, kaip Lietuva, nedarant esminių struktūrinių pertvarkų, aukščiausias lygis, kokį galės suteikti universitetai, bus tik bakalauro laipsnis. Šios negailestingos prognozės buvo aiškus signalas, kad būtina imtis esminių pokyčių.“
Maždaug 2006 m. prasidėjo intensyvios diskusijos dėl aukštojo mokslo. Tačiau vos tik pradėjus kalbėti apie institucijų jungimą, valdymo reformą, kildavo didelis pasipriešinimas, labiausiai iš akademinių institucijų administracijos. Nors Aukštojo mokslo plėtros plano projektas rengtas kaip labai ambicingas, vykstant diskusijoms jis buvo „nugludintas“ ir 2008 m. patvirtintas be esminių pertvarkos momentų. Todėl diskusijos vyko toliau.
2009 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtino taip seniai lauktos aukštojo mokslo reformos metmenis. Ši reforma – pirmo ji sisteminė aukštojo mokslo reforma Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Tarp tautinė švietimo vertinimo asociacija Lietuvą vertina kaip didžiausią pažangą švietimo ir mokslo srityje padariusią ES valstybę.
Didelę paramą Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo modernizavimui per struktūrinius fondus suteikė Europos Sąjunga.
Nuo 2004 m. iki dabar išmokėta apie 1,5 mlrd. Lt, o iš viso iki 2013 m. skiriama apie 3,5 mlrd.Lt. Kaip pavyko įgyvendinti minėtą aukštojo mokslo reformą, objektyviai galėsime įvertinti tik apie 2014-uosius. Reformos pabaigą jos kūrėjai linkę matyti 2015-aisiais. „Manau, struktūriniai nacionalinio masto pertvarkymai jau įvykę. Teisinė bazė sutvarkyta, bet dabar daug kas priklauso nuo pačių aukštųjų mokyklų, nes joms atiduota labai daug galių keistis“, – teigia dr.N.Putinaitė.
Didžiausias iššūkis aukštosioms mokykloms – siekti geriausios studijų kokybės. Jos įrodymų matysime tada, kai mūsų universitetai pradės pasirašinėti bendradarbiavimo su tartis su išskirtiniais pasaulio universitetais, kai studentai iš užsienio atvyks pas mus studijuoti, matydami, kad jiems naudinga mokėti už studijų kokybę, kai Lietuvos jaunuoliai neplanuos mokslų krimsti kokiame nors vidutiniškame Europos universitete ir teiks prioritetą mūsų šalies aukštosioms mokykloms.
Švietimo ir mokslo viceministrė dr. N.Putinaitė visai realiu tikslu vadina iki 2020 m. pasiekti, kad bent vienas iš Lietuvos universitetų būtų įtrauktas į Europos geriausiųjų šimtuką. Pavyzdžiui, Tartu ir Krokuvos universitetai mūsiškius aplenkė. Tai galima pasiekti ne ieškant, kaip pagerinti statistiką, o stengiantis, kad visi – studentai, dėstytojai, universitetų administracija – susitelktų tam bendram tikslui. ■

Sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos Lietuvoje išsipūtusios ir brangios, bet gyventojai jų darbo kokybe akivaizdžiai nepatenkinti.
Žinia, Lietuva patenka tarp Europos Sąjungos pirmūnių pagal gydytojų ar mokytojų skaičių, o tai lemia didesnes valstybės, tai yra visų mokesčių mokėtojų, išlaidas. Užtat jau ne pirmi metai įvairios sociologinės apklausos liudija didelį gyventojų nusivylimą tiek sveikatos apsauga, tiek švietimo sistema. Kaip rodo nauja „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa, padėtis šioje srityje ir toliau nesikeičia: sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų darbą neigiamai arba iš dalies neigiamai vertina apie 90 proc. miestiečių.
Paklausti, ar yra patenkinti dabartiniu Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos darbu, 59 proc. gyventojų atsakė neigiamai, o mažiau nei trečdalis apklaustųjų sakė esą patenkinti iš dalies. Na, o kad dabartinė šalies sveikatos apsaugos sistema veikia sklandžiai, nurodė tik kas dešimtas apklausos dalyvis.
Labai panašiai miestų gyventojai vertina ir švietimo sistemos darbą. Tiesa, visiškai nepatenkintų švietimo sistemos būkle buvo šiek tiek daugiau – 63,2 proc. respondentų, o patenkintų iš dalies – truputį mažiau, 26,8 proc. Priekaištų švietimo sistemai neturėjo irgi maždaug dešimtadalis apklaustųjų.

Ar esate patenkintas (-a) Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos darbu? (proc.)

Ne     59
Iš dalies     30,2
Taip     10,6
Neturiu nuomonės     0,2

Ar esate patenkintas (-a) Lietuvos švietimo sistemos darbu? (proc.)

Ne     63,2
Iš dalies     26,8
Taip     9,6
Neturiu nuomonės     0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. kovo 12–14 dienomis atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Seimo pavasario sesijoje švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui planuojama inicijuoti interpeliaciją. Atstatydinti ministrą opozicijos atstovai sieks po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad pagrindiniam šalies įstatymui prieštarauja Mokslo ir studijų įstatyme buvusi numatyta tvarka, kai studentų mokymosi rezultatai vertinami kas dvejus metus, taip pat tai, kad sudarant aukštųjų mokyklų tarybą akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos. Tačiau G.Steponavičius nemano, kad interpeliacija pavyks, ir yra pasiryžęs tęsti pradėtus darbus. Apie tai ir pokalbis su ministru.

VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad galimą interpeliaciją planuoja palaikyti net koalicijos partneriai – Liberalų ir centro sąjunga?
G.S.: Nenorėčiau niekaip vertinti ir laikausi nuomonės, kad kol dirbame koalicijoje, neturėtume užsiiminėti pigiu populizmu dėl politinių ar rinkiminių tikslų. Be to, diskusijos, kurios šiuo metu vyksta politinėje arenoje tarp konservatorių ir liberalcentristų dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, gali atvesti prie koalicijos sudėties pasikeitimų. Jeigu vis dėlto man bus inicijuojama interpeliacija, esu pasiruošęs pasinaudoti galimybe dar kartą pristatyti tuos darbus, kuriuos darome. Neabejoju jų prasmingumu, todėl nebijau prisiimti atsakomybės. Daugelį metų vilkinti pertvarkų procesai švietimo sistemoje buvo išjudinti iš mirties taško, todėl natūralu, kad nėra vienareikšmiško jų vertinimo.
VEIDAS: Nejaugi Jūs pats nematote klaidų, padarytų reformuojant aukštojo mokslo sistemą?
G.S.: Tokia didelė sisteminė pertvarka nėra šventa karvė, tad išryškėjo trūkumų, kuriuos šalinome. Buvo padaryta dalis būtinų pakeitimų po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, tačiau jie negriauna reformos esmės. Dar sausio mėnesį pakeista rotacijos tvarka, kuri nuo šių metų vyks kas semestrą ar metus. Seime jau įregistruotas įstatymo pakeitimo projektas dėl aukštųjų mokyklų valdymo modelio. Jis suteiks daugiau aiškumo, kokios funkcijos priklauso senatui, kokius įgaliojimus turės aukštųjų mokyklų vadovai ir tarybos.
Taip pat ten, kur neveikė konkurencijos principai pasiskirstant stojantiesiems į specialybes, reikalingas valstybei, patvirtinome tikslinę studijų finansavimo tvarką. Ja remiantis į nepopuliarias specialybes be konkurso šiemet bus priimta 140 studentų. Tačiau ir pačios aukštosios mokyklos turi dėti pastangas, kad jų studijų programos, tarp jų ir valstybei reikalingose srityse, atitiktų rinkos poreikį. Reformuojant aukštąjį mokslą tam ir buvo išplėstos aukštųjų mokyklų galimybės veikti, kad jos galėtų demonstruoti gebėjimus pritraukti studentų.
VEIDAS: Ar viską palikus reguliuoti rinkai Lietuva neliks be kai kurių reikalingų specialistų? Pavyzdžiui, baiminamasi, kad Lietuvoje artimiausiu metu gali pritrūkti žemės ūkio specialistų ar sporto trenerių, nes jaunuoliai nenori studijuoti šių specialybių.
G.S.: Skirti valstybės finansuojamas vietas – paprasčiausias kelias. Kai pas mane ateina, pavyzdžiui, tekstilės pramonės atstovai prašyti šiai studijų krypčiai skirti fiksuotą vietų skaičių, aš klausiu verslininkų, kiek jie dėjo pastangų, kad aukštosios mokyklos išgirstų jų balsą ir studijų turinys būtų pakeistas pagal tai, ko reikia pramonei. Kiek būta bendrų su aukštosiomis mokyklomis pastangų, kad šios specialybės būtų patraukliai pristatytos mokyklose?
VEIDAS: Ir verslo, ir mokslo atstovai skundžiasi, kad neranda bendros kalbos. Ar valstybė skatina šių sektorių susišnekėjimą ir bendradarbiavimą?
G.S.: Pastaraisiais metais pastebime daugiau verslo ir mokslo bendradarbiavimo užuomazgų, nes jam skatinti buvo skiriama nemažai lėšų iš ES struktūrinių fondų. Pavyzdžiui, investuota į integruotus mokslo, studijų ir verslo slėnius. Universitetuose daugėja dėstytojų, turinčių patirties verslo srityje. 2008 m. tokių buvo maždaug 7 proc., dabar – 13 proc. Tiesa, tokių tradicijų kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje, kai daugelis mokslininkų ne tik dėsto, bet ir plėtoja savo įsteigtą verslą, dar nėra. Tačiau stebuklų per kelerius metus negali įvykti, tam reikia laiko.
VEIDAS: Daugelio įmonių vadovai mokslus baigusius jaunuolius priversti iš naujo mokyti darbui reikalingų dalykų. Kodėl aukštosiose mokyklose skiriama nepakankamai dėmesio praktiniams įgūdžiams?
G.S.: Keliasdešimt milijonų litų iš ES struktūrinių fondų buvo skirta kurti praktikų modeliams, kuriuos rengė įvairios asocijuotos verslo struktūros kartu su aukštosiomis mokyklomis. Tad dabartiniai trečiakursiai jau turi galimybę aktyviai praktikuotis dar studijuodami. Pavyzdžiui, operuoti virtualioje klinikoje arba teorines žinias taikyti virtualioje bankininkystės sistemoje. Prieš dvejus metus buvo patvirtinta tvarka, kad pedagoginės krypties studijose ne mažiau kaip trečdalį kreditų per visą studijų laikotarpį sudarytų praktika.
VEIDAS: Daug kalbama ir apie tai, kad būtina stiprinti profesinį mokymą, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja neigiamas požiūris į profesines mokyklas. Tiesą sakant, profesinis mokymas šiuo metu Lietuvoje išgyvena itin sunkius laikus.
G.S.: Stereotipus sunku įveikti, tačiau atsinaujinimas vyksta visose švietimo sistemos grandyse. Jau yra nemažai puikiai dirbančių profesinių mokyklų, į kurias patenka ne visi norintys. Vis dėlto šiuo metu dar neproporcingai didelis skaičius žmonių renkasi aukštąsias mokyklas. Tad profesinį mokymą svarbu stiprinti. Įgyvendiname 43 projektus, per kuriuos visų Lietuvos regionų profesinės mokyklos bus aprūpintos modernia įranga, atnaujintos jų bazės. Tam skirta beveik 300 mln. Lt. Per artimiausius dvejus metus matysime visai kitą profesinių mokyklų paveikslą.
VEIDAS: Šiandien jaunuoliai rinkdamiesi profesiją sulaukia labai mažai pagalbos, tad patys priversti susigaudyti, kokios specialybės bus perspektyvios po ketverių metų. Kada bus pokyčių mokinių profesinio orientavimo srityje?
G.S.: Jeigu kas nors tikisi, kad valstybė tiksliai pasakys, kiek ir kokių specialybių reikės po ketverių ar penkerių metų, tai tėra lūkestis. Jį patenkinti sunku, nes mūsų ekonomikos struktūra dinamiškai keičiasi. Kitos pasaulio šalys prognozuoja, kad atsiras tokių specialybių, kurioms šiandien net nėra rengiama. Rinkdamasis specialybę jaunuolis situaciją pirmiausia turėtų vertinti iš savo atskaitos taško ir savęs paklausti, ką norėtų gyvenime veikti.
VEIDAS: Tai kokios tuomet profesinio informavimo taškų, veikiančių visose Lietuvos mokyklose, funkcijos?
G.S.: Šiemet universitetuose ir kolegijose trylikoje studijų sričių skirta daugiau kaip septyniolika tūkstančių valstybės finansuojamų vietų. Tai atspindi valstybės poreikį. Toliau pasirinkimas priklauso nuo pačių moksleivių gebėjimo įvertinti ir atsirinkti informaciją. Svarbu užduoti ne abstrakčius klausimus, pavyzdžiui, kas yra teisė ar vadyba, o išsiaiškinti, kokia vienos ar kitos studijų programos kokybė konkrečiame universitete. Tokia informacija turėtų būti suteikta profesinio informavimo taškuose. Artimiausiais metais investuosime nemažai lėšų, kad mokytojai galėtų profesionaliau informuoti mokinius. Dar matome erdvės profesiniam orientavimui mokyklose stiprinti, ir tas bus daroma.
VEIDAS: Planuojama ir pačios mokyklos struktūros pertvarka. Vietoj vidurinių mokyklų atsiras pradinės mokyklos, 8 klasių progimnazijos, 10 klasių pagrindinės mokyklos ir gimnazijos – 12 klasių kaimo vietovėse bei 4 klasių didesniuose miesteliuose ir miestuose. Ar tai sustiprins pradinį ir vidurinį mokymą?
G.S.: Dėl demografinių procesų ir emigracijos mažėjant mokinių skaičiui, būtina pertvarkyti mokyklų tinklą. Iki 2015 m. daugelyje savivaldybių natūraliai bus pereita prie naujos struktūros. Vadovaujamės nuostata, kad kuo mažesnis vaikas, tuo mokykla turi būti arčiau namų. Vėliau turi būti sudarytos kokybiškos mokymosi sąlygos tiek sukuriant komfortišką aplinką, tiek aprūpinant reikalingomis priemonėmis ir užtikrinant pedagogų profesionalumą. O visa tai įmanoma tik pertvarkius tinklą ir išsprendus patogaus mokinių pavėžėjimo iki mokyklos klausimą.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje niekaip neįsitvirtina liberali šiuolaikinio ugdymo filosofija, orientuota į kūrybiškumo ugdymą? Ar pertvarkius mokyklų tinklą keisis ugdymo procesas?
G.S.: Teko paveldėti situaciją, kai akcentas mokykloje dedamas į reikalavimą išmokti, atkartoti, o ne lavinti gebėjimus. Per šituos metus padaryta keletas svarbių sprendimų. Vienuoliktų ir dvyliktų klasių mokiniams susiaurinta medžiagos, kurią reikia išmokti, apimtis. Tad daugiau erdvės lieka savarankiškai, sprendimus gebančiai priimti asmenybei ugdyti.
Skatiname mokyklas įsitraukti į novatoriškus, kūrybiškus projektus. Štai šeši šimtai mokyklų dalyvauja projekte, per kurį į mokyklas ateina rašytojai, muzikantai, aktoriai ir bendradarbiaudami su mokytojais diegia kūrybiškumą. Kitais mokslo metais maždaug šimto mokyklų penktokai vietoj vadovėlių naudosis planšetiniais kompiuteriais. Tai atsinaujinančio ir kūrybiškesnio požiūrio į ugdymą dalis.
Reikia pabrėžti, kad tai ne proginiai veiksmai, o visuma sprendimų, kurie suteikia mokykloms galimybę dirbti kūrybiškiau. Aš, kaip ministras, negaliu pasakyti, kad visi mokytojai staiga taps kūrybingi, tačiau daugelis tai priima kaip pozityvias paskatas, padedančias tobulėti.

Triviali tiesa, kad šiuolaikiniame pasaulyje teisingų ir naudingų sprendimų priėmimas labiausiai priklauso nuo informacijos.

Visiškai aišku ir tai, kad informacijos beveik bet kokiu klausimu ne tik netrūksta – jos yra gerokai per daug. Todėl tenka spręsti jos patikimumo, atrankos ir tikslingo panaudojimo klausimus. Kuo platesnės pasirinkimo galimybės, kuo sudėtingesnė sritis, apie kurią sprendžiama, tuo daugiau reikšmės įgyja tinkamai surūšiuota ir lengvai suvokiamu būdu pateikiama informacija.

Suteikti svorio abituriento sprendimui
Šios aplinkybės ir lemia įvairių reitingų atsiradimą bei nemažą domėjimąsi jais. Aukštųjų mokyklų, kaip ypač sudėtingų, daugiaplanių institucijų, lyginimas užima ypatingą vietą. Jei kokią nors informatiką būtų galima studijuoti tik vienoje Lietuvos aukštojoje, o kelias į studijas užsienyje atsivertų tik ypatingais atvejais, kaip buvo totalitarinėje sistemoje, jokių reitingų nereikėtų. Tačiau šiandien prieš abiturientą atsiveria plati galimybių tėvynėje, Europos Sąjungoje ir kitose šalyse panorama. Vienas svarbiausių aukštojo mokslo reformos tikslų buvo suteikti kuo daugiau svorio sąmoningam jaunuolių sprendimui, nes būtent jie renkasi gyvenimo kelią, prisiima atsakomybę dėl kuo geresnio savo pašaukimo realizavimo ir būsimos karjeros.
Tarp svarbiausių tokio sąmoningo ir atsakingo sprendimo sąlygų – geras supratimas, ką realiai gali pasiūlyti vienokios ar kitokios studijos, viena ar kita aukštoji mokykla. Todėl nuo pat reformos pradžios didelį dėmesį skyrėme tam, kad būtų nustatyta, kokios statistikos, duomenų stokojama, kokia nėra labai patikima.
2009 m. po stojimo surengta reprezentatyvi pirmakursių apklausa atskleidė, kad daugelis jų pasigedo specifinės informacijos apie aukštųjų mokyklų ir programų pranašumus. Šiandien jau veikia valstybinis studentų registras, leidžiantis nuolat turėti patikimą informaciją ne tik apie studentų kiekį, bet ir apie jų judėjimą. Kuriama aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema, ateityje leisianti sužinoti, kaip sekėsi įsidarbinti konkrečios studijų programos absolventams. Aukštosios mokyklos ir įstatymo įpareigotos, ir ministerijos įvairiai skatinamos skelbti kuo daugiau žinių apie savo veiklą ir pasiekimus.

Po viešųjų ryšių priedanga
Visuomenės analitikai pastebi ir tai, kad dėl informacijos pertekliaus ir nesuvaldymo didesnę reikšmę įgyja per viešuosius ryšius formuojamas įvaizdis. Išvydę šimtų puslapių aukštųjų mokyklų veiklos ataskaitas, kurias kai kurie universitetai net išleidžia atskiromis prabangiomis knygomis, ar sudėtingas lenteles Studijų kokybės vertinimo centro svetainėje, abiturientai, jų tėvai ir kiti suinteresuotieji elgiasi kaip dažnas pirkėjas. Pagaili laiko gilintis į ilgą etiketės tekstą smulkiu šriftu ir apsisprendžia pagal paveikslėlį.
Šiuo atveju vienoje vietoje pateikti koncentruoti lyginamieji duomenys, turintys reitingo pavidalą, yra svarbi atsvara reklaminiams TV siužetams ar užsakomiesiems straipsniams. Bet tik tuo atveju, jei reitingas pats netampa reklaminių manipuliacijų objektu, kai jis parengtas iš tiesų nepriklausomai nei nuo pinigų, nei nuo politikų, nei nuo kitų, disponuojančių stambiu simboliniu kapitalu.
Ši grėsmė – viena priežasčių, kodėl valstybinės institucijos pagal užsienyje įsigalėjusią praktiką pačios neužsako reitingų ir tiesiogiai nedalyvauja juos rengiant. Valstybė akredituoja aukštojo mokslo institucijas ir programas, remdamasi nustatytais minimaliais veiklos kokybės ir efektyvumo reikalavimais. O universitetų bei kolegijų išsidėstymas virš žemiausio patenkinamo slenksčio – tik konkursinio finansavimo, studentų pasirinkimų ir tarptautiniuose ryšiuose bei projektuose išryškėjantis dalykas.

Pamatyti platesnį akademinį kontekstą
Lietuvoje vis dar stokojame socialinio kapitalo. Tai ir nepriklausomi, finansiškai nesuinteresuoti, galintys visuomeniniam interesui atsidėti ekspertai, ir visuomeniniai, ilgą tradiciją bei prestižą turintys fondai, finansuojantys nepigius informacijos rinkimo ir sisteminimo darbus, kurių reikia kokybiškiems reitingams parengti. Todėl manėme, kad yra prasminga iš ES struktūrinių fondų paremti visuomeninių organizacijų konsorciumo kuriamą reitingų metodiką ir bandomąjį (pilotinį) jos taikymą.
Buvome iškėlę ir tikslus, kurių pasiekti, deja, šiandien dėl lėšų stokos ar kitų sumetimų nepretenduoja nacionalinių reitingų sudarinėtojai. Tie tikslai – palyginti Lietuvos aukštąsias mokyklas su artimiausių kaimynių – Baltijos šalių, Lenkijos atitinkamomis institucijomis, reitinguoti ne aukštąsias mokyklas, o studijų programas pagal kryptis, diferencijuoti kriterijus, taikomus universalumo siekiančioms ir labiau specializuotoms studijų institucijoms. Deja, visuomenėje kilus diskusijoms, buvo rimtai suabejota pačių reitingų reikalingumu bei jų verte.

Patikimo atskaitos taško vertė
Reitingai, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės demokratijos socialinių instrumentų, daugiausia grindžiami pasitikėjimu ir tęstinumu. Net menka paviešinta abejonė dėl šališkumo, „perkamų“ vietų reitinge gali sužlugdyti geriausius sumanymus. Kad taip nenutiktų, nepakanka skelbti skaičiavimo metodikos. Suinteresuotos šalys turėtų būti tikros, kad visi subjektai pateikė patikimus duomenis, vienodai skaičiuojamą statistiką ne tik tiesiogiai reitingo rengėjams, bet ir valstybiniams duomenų rinkėjams, kurių bazėmis naudojamasi.
Pateiksiu gerai žinomą pavyzdį. Lietuvoje yra didelių universitetų, kuriuose galima studijuoti keliose studijų srityse ir kurie vykdo plačios apimties mokslinius tyrimus. Greta yra menų akademijos, užsiimančios tik specializuota veikla. Lyginant tokias skirtingas aukštąsias mokyklas reikia nemažai padirbėti, kad būtų atrastas patikimas jų vertinimo atskaitos taškas.
Nepaisant pastangų, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje kiltų, būtų tolydesnė, ir situacijos, kai daugėja dėl neigiamo stojančiųjų vertinimo uždaromų ar neakredituotų ir sustabdomų studijų programų, tos pačios studijų krypties lygis universitetuose ar kolegijose vis dar nemažai skiriasi. Todėl stojantiesiems ir jų patarėjams – tėvams, mokytojams, draugams – būtų ypač svarbus toks reitingavimas, kuris leistų palyginti aukštąsias mokyklas dominančios specialybės, profesinės srities aspektu.
Ne mažiau svarbus būtų ir toks palyginimas, kuris leistų realistiškai suvokti, kokiomis sąnaudomis, kokiomis praktinėmis studijų sąlygomis ir kokios kokybės diplomą galima įgyti Lietuvoje bei tose užsienio šalyse, į kurias dažniausiai žvalgosi ar pesimistų dėl mūsų aukštojo mokslo ateities skatinami žvalgytis abiturientai.

Kelias ambicingo tikslo link trumpėja?
Kaip atrodo Lietuvos aukštojo mokslo institucijos pagal reitingus tarptautiniame kontekste? Sakyčiau, kad žinia apie vieno ar kito universiteto užimamą vietą naujai paskelbtose suvestinėse viešumą dažniausiai pasiekia ne kaip patikima informacija, o kaip grynai reklaminis pranešimas: „tas ir tas pirmauja, kiti nevykėliai“. Štai visai neseniai per antraštes perbėgantys skaitytojai galėjo pamanyti, kad viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų pagaliau aplenkė savo tradicinę konkurentę. Reikėjo nemažo įžvalgumo susivokti, kad šiuo konkrečiu atveju buvo lyginama pagal vienintelį kriterijų – institucijos interneto svetainės turtingumą, patogumą ir stabilumą.
Europos Sąjungos šalių ministrai šiuo metu kaip tik labai intensyviai diskutuoja apie Europos universitetų reitingavimo sistemą: ar ji reikalinga, kokie kriterijai matuojant pasiekimus turėtų būti įtraukti. Galbūt po kelerių metų turėsime reitingavimo sistemą, apimančią pačius įvairiausius kriterijus.
Tarptautinius reitingus skelbiančios organizacijos ne tik taiko skirtingas metodikas, bet ir siekia atskleisti skirtingus aukštųjų mokyklų pranašumus ar ydas, atsižvelgdamos į tai, kas yra, kokių interesų turi reitingo vartotojai. Jei reitingas rūpi investuotojui, jis labiau paisys, kiek taikomųjų tyrimų užsakymų universitetas atlieka. O studentui, ypač atvykstančiam iš toliau, universitetinio miestelio patogumas, socialinės paslaugos ar parama pažangiesiems gali būti kur kas reikšmingesni kriterijai. Tai, galimas dalykas, paaiškintų, kodėl skiriasi JAV, Europoje sudaromi ir vadinamasis Šanchajaus reitingas, periodinių leidinių inicijuoti ir mokslo fondų skelbiami geriausiųjų sąrašai.
Viena vertus, turime pagrindo būti nepatenkinti, kad stipriausios Lietuvos aukštosios mokyklos pagal įvairius pasaulinius reitingus pakliūva tik į penktąjį–septintąjį šimtuką. Todėl keliame ambicingą strateginį tikslą – bent vienas universitetas aprėpiamoje ateityje turėtų prasiveržti į pirmąjį šimtuką. Kita vertus, universitetų skaičiui pasaulyje artėjant prie devynių tūkstančių, mūsų aukštosios mokyklos patenka į viršutinį dešimtadalį. Palyginkime – laimėti konkursą į dešimtadaliui geriausiai apmokamų darbuotojų priklausančias pareigas yra siektinas daugumos studentų tikslas.

Gintaras Steponavičius
Švietimo ir mokslo ministras

Sausio mėnesį inovatyvi IT kompanija „Apple“ pranešė apie sprendimą eiti į virtualių vadovėlių rinką. Nejaugi ir švietimui gresia panaši revoliucija, kurią muzikos įrašų rinkoje sukėlė „iTunes“?

Sausio viduryje Niujorko Gugenheimo muziejaus salėje surengtame pristatyme kompanija „Apple“ pranešė sukūrusi naują virtualių vadovėlių platformą „iBooks 2“, kuri turėtų iš esmės pakeisti pertvarkyti švietimo sferą. Šiuos virtualius vadovėlius galima bus skaityti mobiliaisiais „Apple“ įrenginiais, tačiau patogiausia tai daryti bus planšetiniu kompiuteriu „iPad“. Vadovėliai išsiskiria ne tik tuo, kad nieko nesveria, bet ir savo interaktyvumu – liečiamasis ekranas padės geriau apžiūrėti įvairius paveikslėlius, juos padidinti, peržiūrėti filmukus ar animacijas, „pavartyti“ erdvines schemas ir net užsirašyti pastabas virtualios knygos paraštėse. Trys didžiausios JAV vadovėlių leidyklos „Houghton Mifflin“, „McGraw–Hill“ ir „Pearson“ jau ėmėsi kurti virtualias savo popierinių vadovėlių versijas, pritaikytas liečiamiesiems ekranams.
Deja, mūsų šalies mokiniams apie tokius virtualius vadovėlius teks dar kurį laiką pasvajoti, mat net ir JAV švietimo įstaigose iš viso suskaičiuojama tik apie 1,5 mln. „iPad“ įrenginių. Tačiau šis „Apple“ žingsnis yra toliaregiškas – mat jis tikrai padidina tikimybę, kad artimiausiu metu JAV mokymo įstaigose padaugės šios kompanijos įrenginių.
Tačiau tame pačiame renginyje „Apple“ pristatė ir kitą, ko gero, daug svarbesnę inovaciją, kuri ilgainiui gali sukelti panašią revoliuciją kaip „iTunes“ muzikos rinkoje. Tai ypač paprastai valdoma programa „iBook Author“, skirta bet kam, kas norėtų parengti savo vadovėlį ar pamokų kursą.
„Kadangi „iBook Author“ leis daug lengviau kurti mokomąją medžiagą, neužilgo turėtume sulaukti naujų nedidelių kompanijų lavinos. Jų sudaryti virtualūs vadovėliai gali ženkliai pakeisti mokymosi principus, juk didžiausios inovacijos atsiranda tikrai ne didžiulėse kompanijose“, – prognozuoja Sarah Rotman Epps tyrimų kompanijos „Forrester Research“ analitikė.
O kadangi šis įrankis veikia tik „Apple Mac“ kompiuteriuose, tai neužilgo turėtume sulaukti panašių produktų ir iš kitų didžiųjų IT kompanijų – „Google“, „Amazon“ ar „Microsoft“.
Visgi faktas, kad turinti tokią sėkmių istoriją kompanija atkreipė žvilgsnį į švietimo sistemą, byloja apie čia bręstančius pokyčius tiek universitetinio, tiek mokyklinio švietimo srityje. Beje, po truputį gimsta ir lietuviškas projektas, padėsiantis mokiniams ir mokytojams efektyviau mokytis. Tad žvilgtelėkime, kaip internetas ruošiasi iš naujo pakeisti mokymą ir mokymąsi.

Universitetai ir mokyklos internete

Mokantys anglų kalbą studentai, šiandien internetu gali žiūrėti pačių geriausių dėstytojų pasakojamas paskaitas net neišeidami iš namų. Ir galbūt dalyką išmoks net geriau, nei klausydamiesi nuobodaus dėstytojo migdančios paskaitos Lietuvos universitete. Tarkim, Masačusetso technologijos institutas (toliau MIT) jau nuo 2001 metų internetinėje svetainėje „OpenCourseWare“ talpina savo dėstytojų paskaitas – šiandien ten yra net 2100 įvairių dalykų paskaitų.
Panašus projektas yra ir „Academic Earth“ svetainė, kurioje sukauptos geriausiuose pasaulio universitetuose, tarkim Stenforde ar Prinstone, dirbančių dėstytojų paskaitos – ir visa ši medžiaga yra nemokamai prieinama studentams iš bet kurio pasaulio krašto. Šia mada užsikrėtė net ir prestižiškiausi universitetai – savo dėstytojų paskaitas internete talpina tiek Berklis, tiek Harvardas ar Jeilis. Kai kurie dėstytojai tampa tikromis įžymybėmis, kaip pavyzdžiui, Michaelis Sandelis iš Harvardo universiteto ir jo dėstomos filosofijos paskaitos ar Walteris Lewinas iš MIT ir jo fizikos paskaitos. „Tai patys labiausiai įkvepiantys savo srities dėstytojai pasaulyje. Kam klausytis nuobodaus vietinio profesoriaus, kai gali mokytis iš geriausių?“ – klausia Harvardo verslo mokyklos profesorius Claytonas Christensenas, tyrinėjantis, kaip inovatyvios technologijos griauna pasenusius švietimo sistemos principus.
Tiesa, kol kas už vaizdo paskaitų peržiūrėjimą diplomo negausime, tačiau MIT vadovai nusprendė pakeisti ir tai. Šių metų pavasarį instituto dėstytojai ruošiasi pristatyti „M.I.T.x“ mokymosi platformą, kurioje bus ne tik vaizdo paskaitos, bet ir galimybė virtualiems studentams bendrauti su bendramoksliais bei specialios internetinės laboratorijos. Išklausius „M.I.T.x“ kursus, atlikus užduotis bei išlaikius egzaminus, studentai už nedidelį mokestį galės gauti tai liudijantį sertifikatą.
Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio sulaukė ir mokyklų mokiniams skirta nemokama interneto svetainė „KhanAcademy.org“, kurią sukūrė Salmanas Khanas, to paties MIT absolventas. Šioje svetainėje mokiniai randa filmukus su pamokomis, o šalia – specialią testavimo sistemą, paremtą žaidimų principais. Ši sistema ne tik motyvuoja vaikus kuo geriau atlikti užduotis, bet ir leidžia mokytojams stebėti, kaip sekasi kiekvienam mokiniui ir koreguoti mokymosi procesą. „KhanAcademy.org“ galima rasti apie 2400 pamokų, pradedant paprasta aritmetika ir baigiant organine chemija ar ekonomika – visos pamokos ir testai visiškai nemokami.
Ši naujoviška internetinė „mokykla“ sulaukė nemažo dėmesio dėl savo lankstumo ir inovatyvaus požiūrio į mokymą – praeitais metais žymus filantropas Billas Gatesas skyrė lėšų projekto palaikymui ir vystymui. Tačiau pakaks žvilgčioti už Atlanto – pasirodo ir mūsų jaunieji mokytojai ne iš kelmo spirti.

Lietuviškas projektas pakeisiantis mokymąsi

„Veidas“ gavo informacijos, kad ir Lietuvoje rengiama virtuali internetinė mokymosi priemonė „Vaizdopamokos.lt“, veikianti panašiu principu kaip ir „KhanAcademy.org“. Svetainėje bus patalpinta vaizdo medžiaga su pamokomis bei speciali testavimo sistema, padėsianti mokytojams tiksliau įvertinti mokinius bei pastariesiems patiems įsivertinti. Todėl pakalbinome šio projekto iniciatorių ir vieną kūrėjų, Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijos informacinių technologijų mokytoją Mindaugą Breivą.
Mindaugas Breiva: „Aš renkuosi mokyti mokytojus“
„Veidas“: Papasakokite apie jūsų kuriamą projektą „Vaizdo pamokos“. Kokioje jis dabar stadijoje?
M.Breiva: „Vaizdo pamokos“ kaip galima suprasti iš pavadinimo, tai interneto svetainė su filmukais, kuriuose dėstoma pamokų medžiaga. Dėl tokio formato, ji sudomins vaikus ir padės jiems smagiau mokytis. Be to, šiose pamokose bandau parodyti mokiniams, kaip jų įgytos žinios galės būti pritaikomos gyvenime įvairiose srityse. Svarbiausia atsakyti mokiniu į klausimą – kodėl man to mokytis reikia?
Dabar kaip tik bandome įrašyti kuo daugiau pamokų. Tačiau svarbiausia dalis – mokinių žinių testavimo sistema, kurią dar kuriame kartu su kitais mokytojais. Kada turėsime pilnai veikiančią sistemą, priklauso nuo to, kiek resursų gausime, ar galėsime samdytis programuotojus, nupirkti įrangos pamokų įrašymui.
„Veidas“: Kokiais būdais ši priemonė padės vaikams efektyviau mokytis?
M.Breiva: Mano minėta interaktyvi mokinių testavimo sistema yra bene svarbiausias elementas, kuris remsis žaidimų principais. Žaismo efektas ypač gerai motyvuoja vaikus rungtis tarpusavyje. Tarkim, neatlikus lengvesnio lygio užduočių, neatsirakins sunkesnis lygis, o mokinys bus nukreipiamas į su užduotimi susijusią vaizdo pamoką. Norėdami aplenkti klasiokus, jie daug noriau bandys suprasti dalyką.
Kitas dalykas – mokiniai galės mokytis savo tempu. Pavyzdžiui, jei mokinys serga, keliauja, praleidžia pamoką ar nori papildomai pasikartoti medžiagą, ji bus prieinama bet kuriuo paros metu.
„Veidas“: O kaip „Vaizdo pamokos“ padės mokytojams ir tėvams?
M.Breiva: Mokytojai prisijungę prie sistemos, matys kaip mokiniams sekasi spręsti užduotis ir pagal tai žinos, kuriems mokiniams kuri vieta yra sudėtingiausiai suvokiama. Pagal tai mokytojai galės tikslingiau individualizuoti mokymo procesus. Vaikas taip pat supras, kokią pažangą daro ir net galės palyginti savo rezultatus su kitais Lietuvos mokiniais.
Prie sistemos galės prisijungti ir tėvai – galės pasidžiaugti vaiko pasiekimais ir įvertinti jo pastangas. Taip pat galės ir paaiškinti vaikui tą vietą, kur vaikas užstrigo, prieš tai pažiūrėjęs vaizdo pamoką.
„Veidas“: Kaip kilo idėja pradėti tokį projektą? Ar matote jam poreikį Lietuvoje?
M.Breiva: Dirbdamas mokykloje pradėjau vertinti ne pažymiais, o taškais. Paskui ir mokyti būrelyje ėmiau savo sugalvotu metodu. Per keturis darbo metus pastebėjau, kad vaikai pradėjo mokytis savarankiškiau, daugiau savo iniciatyva, dalyką išmokdavo žymiai greičiau. Tada ir susimąsčiau, kodėl tokie geri rezultatai?
„YouTube“ filmukų formatas vaikams labai patinka, todėl pamaniau, kodėl gi šių idėjų neperkėlus į terpę prieinamą visiems. Papasakojau apie idėją programuotojui Gintarui Lukoševičiui, kuris iki tol su mokymu neturėjo nieko bendra. Tada susipažinome su įvairiausiomis pasaulio praktikomis, užsienio šalyse radome analogų, pamatėme kaip užsienio mokytojai naudojasi informacinėmis technologijomis. Ir pradėjome kurti „Vaizdo pamokos“
„Veidas“: Kaip jūsų manymu IT ir internetas pakeis švietimą? Kaip vertinate kitus projektus elektroninio švietimo projektus?
M.Breiva: Visi IT sprendimai gali būti naudojami kaip įrankiai mokytojui, geriau išaiškinti mokiniui iškilusias mokymosi problemas. Kuo įvairiapusiškesnis mokymas tuo geriau. Tačiau nesuabsoliutinčiau informacinių technologijų įtakos, nes mokytojas atlieka turi ir daugiau vaidmenų: jis ir klasės lyderis, ir dalyko specialistas, ir auklėtojas. Galų gale – tai patyręs ir pasitikėjimą keliantis vyresnis mokinių draugas.

Nobelio premijos laureatas Carlas Wiemanas: „Geras mokytojas, turi atimti dalį dėmesio nuo dėstymo ir ją skirti aktyviam užduočių sprendimui.“

Taip naujas susiaurintas vidurinių mokyklų 11–12 klasės mokymo programas vadina švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Su juo kalbėjomės apie bendrojo ugdymo tendencijas bei perspektyvas 2012 m.

PROGNOZĖS: Teigiama, kad bendrojo ugdymo sistemoje nebereikia revoliucinių pertvarkų – reikia tobulinti tik atskiras jo dalis. Ar sutinkate su tuo?

G.S.: Nuolatinis atsinaujinimas ir natūrali kaita turi būti suprantama ne kaip kažkas primesta, o kaip tai, kas leidžia mums reaguoti ir atliepti nūdienos gyvenimo iššūkius. Ten, kur pokyčiai reikalingi, jie diegiami gerai pasirengus ir įtraukiant švietimo bendruomenes. Geriausias pavyzdys – nuo šių mokslo metų pradžios startavusios atnaujintos vidurinių mokyklų 11–12 klasės mokymo programos, kuriose buvo siaurinamos privalomos išmokti medžiagos apimtys, paliekant daugiau erdvės kūrybiškam mokytojų darbui su mokiniais.

PROGNOZĖS: Ar nemanote, kad mokymo programų susiaurinimas gali lemti siauresnę vaikų pasaulėžiūrą, mažesnį intelekto koeficientą?

G.S.: Lazda turi du galus. Iš tėvų ir moksleivių girdime, kad krūviai labai dideli, išmokti reikia labai daug. Ir neretai tas mokymasis tampa rengimusi ne gyvenimui, o tik egzaminų išlaikymui – tai yra žinių atkartojimas, kalimas. Todėl matome prasmę siaurinti vyresnėse klasėse būtinos išmokti medžiagos apimtis, kad būtų daugiau erdvės savarankiškam darbui, praktiniam žinių pritaikymui. Pavyzdžiui, mokytis lietuvių kalbos, istorijos ar geografijos taip, kad ji būtų siejama ir su konkrečia gyvenamąja vieta, bendruomene.

Diegiant naujas programas turėtų vyrauti diskusijos, mokinių skatinimas klausti, ne monologas, bet dialogas. Man nesmagu, kai nuvykęs į mokyklą Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją matau, kad himnas giedamas iš pareigos, istoriniai tekstai ar eilėraščiai skaitomi be ugnelės. Tikrai nepasieksime užsibrėžtų tikslų, vien reikalaudami mokėti, be jaunų žmonių refleksijos ir savo autentiško santykio su tuo, ką jie mokosi, atradimo.

PROGNOZĖS: Ar galima sakyti, kad kalimas mintinai ir lemia, kad Lietuva toli gražu nepirmauja tarptautiniuose įvairių moksleivių gebėjimų tyrimuose?

G.S.: Autoritetingiausių tarptautinių organizacijų tyrimai rodo, kad mūsų mokiniai neblogai pasirodo per atkartojimo užduotis, tačiau jiems sunkiau sekasi savarankiškai mąstyti, vertinti, suvokti procesus. Vis dėlto prieš kelias savaites paskelbtoje žurnalo „The Economist“ atskirų valstybių analizėje apie mokinių pasiekimus ir situaciją švietimo srityje sakoma, kad Lietuva yra tarp dešimties pasaulio valstybių, kurios padarė didžiausią pažangą per 1995–2007 m. Tarptautinių ekspertų teigimu, efektyviausia švietimo sistema yra ten, kur mokyklų veikla decentralizuojama, daugiau dėmesio skiriama individualiems blogai besimokančių vaikų poreikiams, kur yra galimybė rinktis skirtingų tipų mokyklas, keliami dideli profesiniai reikalavimai mokytojams.

Galiu pasakyti, kad ir be šių ekspertų įžvalgų per trejus darbo metus visoms šioms kryptims ieškojome sprendimų ir juos taikėme. Mokyklų vadovams ir bendruomenėms suteikėme daugiau finansinės ir sprendimų laisvės, veikia skirtingų tipų mokyklos. Stipriname mokytojų rengimą – jau antri metai universitetuose įgyvendinami pedagoginių studijų pokyčiai ir tam skiriamas papildomas finansavimas.

PROGNOZĖS: Tarytum nebelieka tradicinės mokyklos – atsiranda gimnazijos, progimnazijos, įvairios klasės po daugiafunkcių centrų stogu. Kokia Lietuvos ateities mokykla?

G.S.: Nenustumdami į šalį esminių vertybių, manome, jog mokykla turi gebėti pasinaudoti laikmečio teikiamomis galimybėmis, kad pamoka taptų įdomesnė ir pats mokytojas gautų impulsą tobulėti kartu su mokiniais. Klausydamasis nuogąstavimų, kad nebėra tradicinės mokyklos, pabrėžiu: nėra nė vienos tokios pačios mokyklos, nes jose dirba skirtingi žmonės. Kiekviena mokykla kuria savo unikalų veidą. Norime paskatinti, kad mokyklos nelauktų iš mūsų kažkokio unifikuoto modelio suformulavimo, o pačios galėtų keistis tarpusavyje savo įdomia, autentiška patirtimi. Tuos patirties mainus skatiname su ES pagalba, pavyzdžiui, per projektą „Lyderių laikas“, Lietuvos mokytojų novatorių forumą. Ateities mokykla statoma jau šiandien – savarankiška, kūrybinga ir atsakinga.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos Respublikos Prezidentė pasirašė praėjusią savaitę Seimo priimtą 2012 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Taip pat jau pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo 2012 m. biudžetai.
2012 m. visos viešosios išlaidos (įskaitant nacionalinį biudžetą, kuris apima valstybės ir savivaldybių biudžetus, taip pat Socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) sudarys 42 mlrd. 506 mln. litų, iš jų 35 mlrd. 280 mln. litų nacionalinės ir 7 mlrd. 131 mln. litų ES lėšos.
Kitų metų visos viešosios pajamos (įskaitant valstybės ir savivaldybių, taip pat „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) bus 39 mlrd. 586 mln. litų, iš jų 32 mlrd. 455 mln. litų nacionalinės ir 7 mlrd. 131 mln. litų ES lėšos.
Visi 2012 m. biudžetai parengti pagal aktualią Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekciją, kurią, atsižvelgdama į naujausius ekonominius duomenis bei išliekantį didelį neapibrėžtumą dėl euro zonos valstybių problemų ir jų poveikio ES ir pasaulio ekonomikai, ministerija atnaujino lapkričio mėnesį. 2012 m. biudžetai sudaromi siekiant įgyvendinti viešųjų finansų deficito uždavinį – neviršyti 3 proc. BVP deficito.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaidos turėtų būti 28,8 mlrd. litų, iš jų 21 mlrd. 681 mln. litų nacionalinės ir 7,1 mlrd. litų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšos.

Kitais metais valstybė (kartu su savivaldybėmis) į nacionalinį biudžetą numato gauti apie 28,204 mlrd. litų pajamų, iš jų 21 mlrd. 73 mln. litų nacionalinių ir 7,131 mlrd. litų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšų. Daugiausia pajamų 2012 m. numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 8,9 mlrd. litų. Iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti beveik 3,8 mlrd. litų, akcizų – 3,4 mlrd. litų, pelno mokesčio – 1,2 mlrd. litų.

Seimo patvirtinto 2012 m. „Sodros“ biudžeto išlaidos sudarys 13,602 mlrd. litų (iš jų 2,477 mlrd. litų bus pervesta į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą), pajamos – 11,291 mlrd. litų. Iš socialinio draudimo įmokų ketinama surinkti 10,871 mlrd. litų, dėl 0,5 proc. punkto sumažintų įmokų į II pakopos pensijų fondus bus pervesta 80 mln. litų mažiau. Nuo kitų metų pradžios atkuriamos senatvės ir netekto darbingumo pensijos, kurios 2010–2011 m. buvo sumažintos.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kurio pagrindines pajamas sudaro valstybės biudžeto asignavimai, „Sodros“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamos įmokos, 2012 metų biudžeto pajamos ir išlaidos yra po 3,986 mlrd. litų.

2012 m. valstybė taip pat numato panaudoti 7,131 mlrd. litų ES paramos lėšų, kurios ir toliau bus naudojamos visų ūkio sričių investicijoms ir pasieks visus Lietuvos regionus. Didžiausia šių lėšų dalis – 4,317 mlrd. litų – bus skiriama ekonomikai. Pastarosios lėšos bus investuojamos į projektus, skirtus smulkiajam ir vidutiniam verslui bei eksportui skatinti, transporto infrastruktūrai modernizuoti, moksliniams tyrimams ir informacinės visuomenės plėtrai, energetikos efektyvumui didinti, taip pat parama bus skiriama kaimo plėtrai ir žemdirbiams.

Viešosios išlaidos pagal sritis

Socialinei apsaugai iš viso 2012 m. bus skiriama 14 mlrd. 220 mln. litų nacionalinių ir 387,2 mln. litų ES paramos lėšų. „Sodros“ mokamoms pensijoms skiriama 8 mlrd. 201,4 mln. litų, ligos ir motinystės išmokoms 1 mlrd. 319 mln. litų. „Sodros“ išlaidos kitąmet didės dėl pensijų atkūrimo į 2009 m. lygį – beveik 0,5 mlrd. litų, taip pat dėl nepriemokų dirbusiems pensininkams išmokėjimo už 1995–2002 metais taikytą pensijų mažinimą. Iš nacionalinio biudžeto socialinei apsaugai 2012 m. numatyta skirti 3 mlrd. 190 mln. litų asignavimų.

Švietimo sričiai numatyta skirti 5 mlrd. 204 mln. litų nacionalinių ir 726,1 mln. litų ES lėšų. Šiai sričiai skiriamos lėšos naudojamos visų lygių – ikimokyklinio, bendrojo lavinimo, profesinio rengimo ir aukštojo mokslo – ugdymo ir švietimo sistemoms palaikyti.

Sveikatos apsaugai, įskaitant Privalomojo sveikatos draudimo fondą, 2012 metais planuojama skirti 4 mlrd. 422 mln. litų nacionalinių lėšų ir 223,1 mln. litų ES lėšų. Iš valstybės biudžeto sveikatos apsaugai numatyta 1 mlrd. 396,2 mln. litų privalomojo sveikatos draudimo įmokoms už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis.

Ekonomikai skirta 2 mlrd. 695 mln. litų nacionalinių lėšų ir 4,317 mlrd. litų ES paramos lėšų. Ekonomikos srityje asignavimų valdytojos, įgyvendinančios pagrindines programas, yra Ūkio, Susisiekimo, Žemės ūkio ir Energetikos ministerijos.

Ūkio ministerijos kuruojamoms programoms 2012 metais numatoma skirti 146 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Lėšos bus naudojamos verslui, ypač smulkiajam ir vidutiniam, skatinti ir verslo aplinkai gerinti.

Susisiekimo ministro valdymo sričiai numatoma skirti 1 mlrd. 291 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Didžioji šių lėšų dalis bus naudojama kelių infrastruktūrai gerinti, telekomunikacijų tinklų plėtrai ir kitoms programoms.

Žemės ūkio ministro valdymo sričiai numatoma skirti 921 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų), šios lėšos bus naudojamos kaimo rėmimo priemonėms finansuoti, paramos iš ES fondų bendrajam finansavimui, kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę mokėti ir kt.

Energetikos ministro valdymo sričiai numatoma skirti 51 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Lėšos bus naudojamos energetikos plėtros politikai formuoti, valstybės naftos produktų atsargoms kaupti, sustabdytos Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo projektams įgyvendinti.

Aplinkos apsaugai numatoma skirti 277 mln. litų nacionalinių ir 607,3 mln. litų ES paramos lėšų. Aplinkos ministerijos kuruojamoms programoms finansuoti valdymo sričiai 2012 m. valstybės biudžete planuojama skirti iš viso 224 mln. litų valstybės biudžeto asignavimų.

Viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai 2012 metais numatoma skirti 1 mlrd. 552 mln. litų nacionalinių ir 664,9 mln. litų ES lėšų. Šios lėšos bus naudojamos vidaus reikalų,  policijos, priešgaisrinės apsaugos, sienos apsaugos, kalėjimų ir kitoms tarnyboms išlaikyti, teismams išlaikyti, valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti. Vidaus reikalų ministro valdymo sričiai 2012 metų valstybės biudžete numatyta 1 mlrd. 474 mln. litų.

Gynybai numatoma skirti 1 mlrd. 62 mln. litų biudžeto lėšų, iš jų Krašto apsaugos ministerijos vykdomoms programoms 2012 metais planuojama skirti 872 mln. litų.

Poilsiui, kultūrai ir religijai numatoma skirti 926 mln. litų biudžeto lėšų. Kultūros ministro valdymo sričiai 2012 metų valstybės biudžete numatoma skirti 446 mln. litų.

Kartu su 2012 m. biudžeto įstatymu buvo priimti kai kurių mokesčių įstatymų pakeitimų įstatymai.

Pelno mokestis
Nuo 500 tūkstančių litų iki 1 milijono litų padidinta pajamų riba, kurios neviršijus galioja 5 proc. pelno mokesčio tarifas – šia lengvata galės pasinaudoti apie 11 tūkstančių įmonių.

Akcizai
Pagal ES reikalavimus akcizo tarifas Lietuvoje nuo 2018 m. visoms cigaretėms turės būti ne mažesnis nei 311 litų (šiuo metu yra 221 litas) už 1000 cigarečių. Siekiant išvengti staigaus akcizo šuolio, akcizas didinamas palaipsniui ir nuo kitų metų kovo bus taikomas 232 litų tarifas už 1000 cigarečių. Dėl šios priežasties vidutinė svertinė mažmeninė pakelio kaina galėtų padidėti iki 30 centų, tačiau konkrečių kainų kategorijų kainų pokyčiai priklausys nuo gamintojų ir didmenininkų kainodaros sprendimų.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)
Dar vieneriems metams pratęstas lengvatinio 9 proc. PVM tarifo taikymas šilumai ir karštam vandeniui bei lengvatinio 5 proc. PVM tarifo taikymas kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių tiekimui.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. didinama registravimosi PVM mokėtojais riba nuo dabar galiojančios 100 000 litų iki ES Tarybos sprendimu leistinos 155 tūkstančių litų ribos. Ši riba bus viena didžiausių tarp ES valstybių.

Be to, bus taikoma nuostata, kuri padės verslui susidarius beviltiškoms skoloms: jeigu skolos nepavyktų susigrąžinti ne mažiau kaip vienerius metus ir būtų įrodytas skolos beviltiškumas, verslininkas galėtų tikslinti apskaičiuotas pardavimo PVM sumas. Ši nuostata galiotų pardavimo PVM sumoms už prekes (paslaugas), patiektas (suteiktas)  nuo 2012 metų pradžios.

Taip pat supaprastintos PVM sąskaitų faktūrų išrašymo taisyklės – nuo 2013 m. bus vienodai vertinamos popierinės ir elektroninės sąskaitos, tam tikrais atvejais reikalaujama nurodyti mažiau rekvizitų ir kt.

Nekilnojamojo turto mokestis
Nuo 2012 m. fizinių asmenų turimas gyvenamosios, poilsio ir pan. paskirties nekilnojamasis turtas, kurių savininkai iki šiol buvo atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, bus apmokestinti tuo atveju, kai šio turto vertė viršys 1 mln. litų. 1 proc. tarifas bus taikomas tik tai tokio turto vertei, kuri viršys neapmokestinamą, t. y. 1 mln. litų, turto vertės sumą. Neapmokestinamoji 1 mln. litų turto vertės suma bus taikoma fizinio asmens ir jo šeimos narių (sutuoktinių ir/ar nepilnamečių vaikų) turimam turtui. Mokestį mokės to turto savininkas.

„Eurostat“ skelbia, kad 45 proc. 19–25 metų amžiaus ispanų niekada nėra turėję darbo. Kitose ES valstybėse jaunimo nedarbas taip pat didžiulis. Ir ši problema nėra susijusi tik su sunkmečiu, nes jaunimas daugeliu atveju nėra tinkamai pasirengęs spręsti juos užgriuvusių problemų, nėra pasirengęs darbo rinkai. Darbo rinka reikalauja naujų gebėjimų ir tuos gebėjimus reikia pradėti kurti dar mokyklos suole.

 

Tiek moksleivių tėvai, tiek mokytojai vis dar gyvena „Litexpo“ rūmuose vykusios parodos „Mokykla 2011“ įspūdžiais. Šioje parodoje pristatytos gausios naujos informacinės technologijos, nauji inovatyvaus mokymo ir mokymosi metodai, skaitmeniniai vadovėliai bei kitos šiuolaikinės ugdymo priemonės, skirtos bendrojo lavinimo mokykloms. Po parodos pasigirdo verkšlenimų, kad šios technologijos mokykloms neprieinamos.

Ar tikrai menko inovacijų taikymo mūsų mokyklose problemos susijusios su finansiniais sunkumais? Ar vis dėlto mokytojo asmeninis apsisprendimas naudoti konservatyvius ir klasikinius mokymo būdus bei Švietimo ir mokslo ministerijos inovacijų skatinimo sistemos nebuvimas nėra vieni didžiausių trukdžių mūsų mokyklai modernėti?

Prieš savaitę Vašingtone (JAV) vykusiame „Microsoft“ programos „Partneriai mokyme“ pasauliniame forume tarp 700 dalyvių iš 70 šalių dalyvavo ir dvi Lietuvos mokytojos: jau keletą metų inovatyvių mokymo metodų taikymo entuziazmo apimtos Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorė Irma Šneiderienė ir Kuršėnų L.Ivinskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja Tatjana Kriliuvienė demonstravo savo mokyklose naudojamas modernias technologijas ir keitėsi patirtimi su viso pasaulio pedagogais.

Priminsime, kad mokyklos pagal savo pasirengimą ir inovatyvių technologijų taikymą suskirstytos į mentorius ir pradininkus. Pažangūs mentoriai moko pradininkus ir taip ši inovacijų taikymo technologija sparčiai žengia į priekį. „Microsoft“ korporacija mokytojų švietimo ir bendradarbiavimo programai per dešimt metų skirs daugiau nei 0,5 mlrd. JAV dolerių. Tikimasi, kad ši programa gali padaryti lemiamą poveikį nukreipiant mokytojus inovacijų kryptimi.

Pagal sutartį su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija „Microsoft“ visoms bendrojo lavinimo mokykloms už simbolinę kainą suteikia naujausią programinę įrangą. Net ir komercinė „Microsoft“ sistema „Windows Office“ parduota ministerijai už simbolinę kainą ir visos mokyklos šia programine įranga gali naudotis nemokamai. Mokytojai, užsiregistravę „Partneriai mokyme“ programoje (www.microsoft.lt/svietimas), šią programinę įrangą gali rasti ir internete. Čia galima rasti „Windows MultiPoint Mouse SDK“, „Mouse Mischief“, „Mathematics 4.0“, „OneNote“ programas. Jomis naudojantis nebereikia laukti, kol vaikai pakels ranką, norėdami atsakyti į vieną ar kitą klausimą.

Elektroninis ugdymo turinys seniai skelbiamas portale emokykla.lt. Šiame portale ne tik galima rasti nemokamų programų mokymo inovacijoms diegti, bet ir užsiregistruoti „Microsoft“ programoje „Partneriai mokyme“.

Kaip Lietuvai pavyks sukurti ne tik tautinę, bet ir globaliomis technologijomis apginkluotą mokyklą, nemažai priklausys nuo joje dirbančių žmonių. Akivaizdu, kad vaikai, mokomi senovišku mokymosi būdu, nebus tinkamai parengti spręsti naujo, globalaus pasaulio problemas. Mokykla privalo orientuotis į moksleivį, į jo ateities iššūkius. Mokytojas pats turi jausti naujų technologijų poreikį ir išsivaduoti iš senų mokymo metodų. Ar Lietuvos mokykla taps globalaus mokymosi dalimi ir galės naudotis geriausiomis bei naudingiausiomis informacinėmis technologijomis, priklauso ne tik nuo mokytojų, bet ir nuo visos švietimo sistemos.

 

Vaikams patinka naujoviški mokymosi būdai

 

Vaikai į tokias pamokas reaguoja su entuziazmu ir nuliūsta, jei reikia grįžti prie senoviško mokymosi būdo. Kaip pripažįsta abi anglų kalbos mokytojos, taikant naująsias technologijas mokymosi rezultatai pagerėja. Beje, yra moksleivių, kurie patys padeda mokytojams parengti inovatyvias programas. Kartais mokiniai parengia tokių originalių programų, kad nustemba tiek bendraklasiai, tiek mokytojai.

Šiuo metu Lietuvoje iš 1300 mokyklų, aptariamame projekte užsiregistravusios tik kelios dešimtys. Siekiama, kad šis skaičius didėtų. Globalaus projekto „Partneriai mokyme“ direktorius Jamesas Bernardas įsitikinęs, kad inovacijos ir mokykla į priekį turi žengti koja kojon: „Mes turime keisti požiūrį mokyklą. Tai turi būti reali XXI amžiaus mokykla. Vaikai turi išmokti spręsti realias savo gyvenimo problemas. Mums reikia mokyklų vadovų, kurie turėtų gebėjimų ir noro diegti naujas technologijas. Mūsų įrankis „Partneriai mokyme“ sukurtas tam, kad e. mokyklos lyderiai būtų parodyti visame pasaulyje. Mums visiems reikia naudotis šiais mokymosi rezultatais.“

Šio projekto metu mokykloms siekiama suteikti kuo daugiau galimybių dalytis patirtimi, konkrečiomis inovacijomis, konkrečiomis programomis. „Microsoft“ atstovai įsitikinę, kad išsilavinimas yra nacionalinio saugumo klausimas, nes kitas didelis karas gali būti elektroninis karas. „Mums reikia globalaus požiūrio į technologijas. Turime suprasti, kas gins mūsų sienas, kas bus tie žmonės, kaip jie gins mūsų elektronines sienas“, – pabrėžia J.Bernardas.

Pasak jo, esama daug tyrimų, kurie rodo, kad toks mokymasis žaidžiant ir naudojantis naujausiomis technologijomis vaikams ir jaunuoliams padeda tobulėti matematikos, fizikos ir kitų mokslų srityje. Žinoma, visi tie žaidimai turi būti pritaikyti mokymuisi, o ne tik pramogai.

„Dabar mobiliaisiais telefonais vaikai gali bendrauti tarpusavyje, bet mes kuriame elektroninius produktus, kurie leis vaikams išmaniaisiais telefonais naudotis ir mokymosi procese: spręsti testus, matematikos uždavinius, ieškoti teisingų atsakymų. Iš tiesų gana daug technologijų šiuo metu gali būti naudojamos tiek pramogai, tiek mokymuisi“, – dėsto J.Bernardas.

Lygiai taip nemažai naujų galimybių dalytis informacija šiandien suteikia ir socialiniai tinklai. Svarbiausia, kad vis didėjančiame informacijos sraute atsirastų kiek galima daugiau vertingos informacijos, kuri padėtų mokytis ir tobulinti savo asmenybę. Taip pat svarbu, kad dauguma pažangių technologijų būtų integruotos į mokymosi procesą.

 

Svarbiausia norėti dirbti naujoviškai

 

Mentoriaus vaidmenį programoje „Partneriai mokyme“ jau kelinti metai atliekančios mokyklos mokytoja T.Kriliuvienė mano, kad kurti mokymosi programas gali ir patys vaikai. Tokių galimybių suteikia „Microsoft“ ir kiti programinės įrangos gamintojai. Dabar tiek mokytojai, tiek mokiniai mokyklose gali naudotis „Windows“, „Office“ programomis, taip pat naudodamiesi įvairomis programomis ir įrankiais gali daryti koliažus, dirbti su žemėlapiais, gaminti atvirukus, kvietimus ir kt. „Svarbiausia norėti dirbti naujoviškai, o priemonių tam yra daugiau nei pakankamai. Daug jų galima rasti ir e. mokyklos pedagogų puslapyje“, – tvirtina T.Kriliuvienė.

Jos nuomone, mokytojai turėtų ne laukti gatavų produktų, o technologijas ir programas prisitaikyti patys, nelygu kokia klasė, kokie vaikai, kokie jų poreikiai, motyvacija ir pažanga. „Taip pat svarbu mokytojus uždegti naujomis idėjomis. Štai mūsų Kuršėnų L.Ivinskio gimnazijoje modernias technologijas naudoja jau daugiau nei 70 proc. pedagogų“, – dėsto pašnekovė.

Kita mūsų pokalbininkė, neseniai Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktore pradėjusi dirbti I.Šneiderienė primena, kad inovatyvios turi būti ne tik mokymosi priemonės, bet ir būdai bei aplinka: „Tarkime, mūsų vaikai ekonomikos mokosi ne klasėje palinkę prie vadovėlių, o eina pas verslininką ir ten vyksta pamoka.“

Išsivysčiusiose šalyse, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV ir kt., yra daugybė interaktyvių muziejų, pritaikytų mokytis, todėl ten kasdien galima išvysti daugybę mokinių grupių. Lietuvos mokytojams norėtųsi, kad ir mūsų šalyje tokių muziejų daugėtų. Vieną kitą jau turime, bet iš esmės dauguma mūsų muziejų nėra pritaikyti vesti pamokoms.

Dauguma mūsų muziejų dar nepersikėlę ir į virtualią erdvę, o juk tai leistų vaikams sėdint klasėje, naudojantis internetu ir interaktyviomis lentomis, daug pamatyti, sužinoti bei išmokti. Tai ypač svarbu provincijos mokykloms, nes iš regionų į sostinę ar kitus didmiesčius dažnai neprivažinėsi – brangu. Tiesa, garsieji pasaulio muziejai virtualioje erdvėje – jau senokai, tad mūsų moksleiviai gali apžiūrėti ir Londono, ir Atėnų muziejų virtualias ekspozicijas.

Būtina paminėti dar vieną aspektą: kai kuriose Europos, JAV, Japonijos ar Korėjos mokyklose pasiektas toks lygis, kad kiekvienas vaikas turi po nešiojamąjį kompiuterį. Štai Vašingtone vykusioje konferencijoje mokytojas iš Amsterdamo vidurinės mokyklos pasakojo, kaip jiems pavyko kompiuterizuoti visą mokyklą, kad kiekvienas vaikas turėtų po kompiuterį. Pasirodo, susitarė su lizingo, draudimo ir kompiuterių remonto bendrovėmis dėl trejų metų išperkamosios nuomos ir kompiuterių aptarnavimo. Tėvams tai kainavo tik po porą šimtų eurų per tris mėnesius. Olandams tai įkandama kaina.

Taigi esama daug galimybių ir būdų, kaip įsigyti naujausių technologijų, įrankių ir programų. Tereikia jomis pasinaudoti. Taip ir mūsų mokyklos galėtų pasiekti reikšmingą proveržį.

 

Ieva Zdanytė, „Microsoft“ programos „Partneriai mokyme“ koordinatorė Lietuvoje: „Programoje gali dalyvauti visi to pageidaujantys mokytojai.“

Nuo 2009 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras vykdo projektą „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“. Pirmąjį jo etapą vainikavo rugsėjo 21 d. Vilniuje įvykęs knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas.

Projekto vadovės Simonos Plienaitytės teigimu, pagrindinė projekto idėja yra atverti kelius ugdymo įvairovei: sudaryti sąlygas kurti alternatyvas esamoms ugdymo formoms, paisyti mokinių skirtingumo, atliepti įvairius jų poreikius ir plėtoti jų pasirinkimo galimybes mokykloje. „Tai ugdymo įvairovės kūrimo procesas, kuris glaudžiai susijęs su mokymusi mokyti, kintančiu mokytojo vaidmeniu ir požiūriu į ugdymą bei ugdymąsi. Jį įvairinant siekiama sukurti tokias sąlygas, kad kuo didesnis mokinių skaičius įgytų pagrindinį išsilavinimą, tęstų mokymąsi toliau, įgytų vidurinį išsilavinimą bei darbo rinkoje paklausią profesiją,“ – pasakojo pašnekovė.

Tyrimai rodo, kad mokyklose ugdymo turinys individualizuojamas nepakankamai, ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip. Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja dr. Loreta Žadeikaitė įsitikinusi, kad būtina plėtoti ugdymo įvairovę ir pasirinkimo galimybes atliepiant kiekvieno asmens poreikius, siekti, kad švietimo sistema taptų lankstesnė: „Švietimas niekada negali būti unifikuotas, nes jo svarbiausi principai yra demokratiškumas ir humaniškumas. Turi būti sudaryta galimybė rinktis įvairias ugdymo programas ir ugdymo organizavimo formas, nes kol kas be nacionalinės ar tarptautinių programų daugiau pasirinkimo neturime“.

L. Žadeikaitė pripažįsta, kad mokyklos požiūris į mokymąsi, pačių mokinių įsitraukimas ir noras mokytis yra labai sudėtinga pedagoginė psichologinė problema: „Reikia maksimaliai individualizuoti ugdymo turinį, tobulinti mokytojų kvalifikaciją. Noras mokytis yra įgimtas, tačiau kaip jo „neužgesinti“? Mokslininkai pripažįsta, kad labai svarbus veiksnys – bendra mokyklos kultūra. Vaikams turi būti sudaryta galimybė rinktis patiems, mokytojai neturi to daryti už juos. Ugdymo procese reikia ieškoti kitokių metodų, kad vaikai patys norėtų mokytis ir kaupti savo mokymosi patirtį“.

 

Tikslas – kad vaikai norėtų mokytis

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ buvo suskirstytas į du etapus. Pirmojo etapo metu (2009-2011 m.) parengta Alternatyvaus ugdymo plėtros galimybių studija, sukurtas Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis, Mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais modelis ir Produktyviojo mokymosi modelis, pagal kurį mokinys kelias dienas per savaitę mokosi klasėje, o kitomis dienomis atlieka praktiką, kuri atitinka jo pomėgius ir gebėjimus. Taip pat sukurti Jaunimo namų aprašai, Mokyklų aplinkos kriterijai, Pedagogų rengimo programos moduliai ir Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programos. Visoje šalyje organizuoti informaciniai seminarai, švietimo centrams, pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, jaunimo mokykloms ir pedagogus rengiančioms aukštosioms mokykloms nupirktos edukacinės knygos, išversta keliasdešimt specializuotų straipsnių apie alternatyvųjį ugdymą, kurie talpinami projekto internetinėje svetainėje www.alternatyvusugdymas.lt.

Pasak S. Plienaitytės, vykdant antrąjį projekto etapą (2011-2014 m.) orientuojamasi į sąlygų alternatyviojo ugdymo įgyvendinimui sudarymą keičiant ar kuriant reikalingus teisės aktus, alternatyvų esamoms ugdymo formoms kūrimą ir diegimą: „Tokiu būdu bus įvairinama alternatyviojo ugdymo pasiūla, tobulinama mokyklų administracijos darbuotojų, pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacija. Sieksime mokyklose įdiegti pirmajame etape parengtus modelius ir programas, organizuosime jaunimo mokyklų bendruomenių mokymus, stengsimės juos aprūpinti edukacine literatūra“.

L. Žadeikaitė atkreipia dėmesį, jog svarbu ieškoti idėjų „iš apačios“, o ne „iš viršaus“, t.y. sveikintinos pačių mokyklų ir visuomenės iniciatyvos: „Viena mokykla – be tėvų dalyvavimo, be visuomenės palaikymo – negali realizuoti jai keliamų tikslų. Dažnai tėvų lūkesčiai yra didesni už mokyklos galimybes, nes jie ne padeda, o tik reikalauja. Esminis tikslas, kuriam turime susitelkti visi, – skatinti vaikų norą ir mokėjimą mokytis“.

 

Problemos reikalauja alternatyvių sprendimų

Baigiamuoju projekto pirmojo etapo akcentu tapo Švietimo aprūpinimo centro surengtas pasaulinio garso švietimo konsultanto profesoriaus N. McGinno ir Lotynų Amerikos švietimo eksperto profesoriaus E. Schiefelbeino knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas. Į lietuvių kalbą išverstos knygos apžvalgai autorių rekomendacijomis buvo pakviestas prof. dr. Aaronas Benavotas iš Valstybinio Niujorko valstijos universiteto, taip pat dėstantis Stanfordo ir Harvardo universietetuose. Profesorius specializuojasi pasaulio švietimo ir lyginamųjų švietimo tyrimų srityse, yra dalyvavęs įvairioje UNESCO Švietimo sektoriaus vykdytoje veikloje.

Knygoje siūlomos penkios pagrindinės kryptys, kaip gerinti mokymą ir mokymąsi bet kurioje šalyje: didesnį dėmesį skirti mokymuisi mokyti; siekti, kad mokytojai taptų mokymosi vadovais; iš esmės gerinti mokytojų rengimą; skatinti pokyčių inicijavimą vietos lygmeniu; akcentuoti tokį mokymąsi, kuriuo ugdoma laisvės visiems samprata. A. Benavotas tikina, jog rengiant šią knygą buvo atsižvelgiama į daugelį aspektų, ir vėliau paaiškėjo, kad joje padarytos įžvalgos yra universalios ir tinka ne vien Lotynų Amerikos (nors tai sufleruoja knygos pavadinimas), bet daugeliui pasaulio valstybių. Atvertus bet kurį knygos skyrių jį galima pritaikyti kone kiekvienai šaliai: „Kalbant konkrečiai apie Lietuvą ir posovietinių šalių bloką, jis yra gana panašus į Lotynų Ameriką, pvz., pragyvenimo lygiu, ekonominiu išsivystymu, istorine kultūrine patirtimi. Todėl knygos įžvalgos puikiai tinka ir Lietuvai“.

Profesorius pabrėžia, kad nevalia užmerkti akis prieš egzistuojančias problemas švietimo sistemoje, reikia sugebėti identifikuoti iššūkius ir priimti juos atvirai. O tai padarius tenka galvoti apie alternatyvas. „Jei situacija yra tobula ir visi patenkinti, problemos nėra – viską galima palikti taip, kaip yra. Tačiau Lietuvoje tiek švietimo specialistai, politikai, pedagogai, tiek patys moksleiviai jaučia, kad situaciją būtų galima pagerinti. Tam ir reikia alternatyvų. Nedrįsčiau teigti, kokia švietimo politika Lietuvai tiktų idealiai. Tiesiog norėtųsi matyti, kad Lietuvos politikai įsitraukia į švietimo sistemos tobulinimą, neignoruoja idėjų ir pasiūlymų įvairovės, atvirai išklauso visas nuomones ir stengiasi, kad šiame dialoge dalyvautų kuo daigiau veikėjų,“ – samprotauja pašnekovas.

 

Jo manymu, vienas svarbiausių dalykų ugdyme yra mokyti vaiką mokytis: „Būtina padėti vaikams įgyti tam tikrų gebėjimų ir tai daryti nuosekliai. Nepaprastos svarbos yra ir mokymasis visą gyvenimą: jis neturi nutrūkti baigus mokyklą ar universitetą. Ankstyvame, imliame amžiuje ypatingai svarbu sudaryti vaikams sąlygas gilinti žinias, tobulinti gebėjimus. Juk tinkamas ugdymas sudaro pagrindą sėkmingam jaunimo įsidarbinimui, įsiliejimui į aktyvią visuomeninę veiklą, netgi šeimos kūrimui“. Profesorius apgailestauja, jog daugelyje šalių mokytojo statusas pastaruoju metu patiria nuosmukį. „Mokytojai nėra pakankamai vertinami ir gerbiami, nors jų darbas itin sunkus. Manau, labai svarbu visapusiškai motyvuoti mokytojus, kad jie galėtų tobulėti patys ir perteikti tai mokiniams, kad atsirastų grįžtamasis ryšys,“ – pokalbį baigia A. Benavotas.

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

Lietuvos mokyklose ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip