“Kaspersky Lab”, viena iš pirmaujančių pasaulyje apsaugos nuo kenkėjiškų ir nepageidaujamų kompiuterių programų, kompiuterinių įsilaužimų ir brukalų sistemų gamintojų, paskelbė išleidusi naujas, 2012-ųjų metų, namų vartotojams skirtų produktų versijas.

Atnaujintos “Kaspersky Anti-Virus” ir Kaspersky Internet Security” programos suteikia maksimalią apsaugą ir patogumą naudojantis internetu. “Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” galima įsigyti ir Lietuvoje, atitinkamai už 159 ir 109 litų kainą (viena licencija skirta dviejų kompiuterių apsaugai). Abu produktai, kuriais prekiaujama visuose kompiuterinės įrangos prekybos vietose, kioskuose “Lietuvos spauda”, “Perlo” terminaluose ir “Lietuvos pašto” padaliniuose, turi lietuviškas versijas.

Naudojimasis internetu, kuris jau tapo neatsiejama šiuolaikinio kompiuterių naudotojo gyvenimo dalimi, susijęs su realiomis grėsmėmis. Būdami komandiruotėse ar atostogaudami interneto vartotojai rizikuoja susidurti su duomenų vagystėmis, jų išviliojimu apgaule, kibernetiniu šantažu, brukalais ir kitais pavojais. Todėl vartotojams būtina pilnavertė apsauga nuo su kompiuterių naudojimu susijusių grėsmių įvairiose situacijose: naudojantis internetu teikiamomis paslaugomis, elektroniniu paštu, vidiniame namų tinkle, oro uostuose, viešbučiuose ar atostogaujant.

Pagrindinė “Kaspersky Lab” namų vartotojams skirtų produktų ypatybė – kompleksinė ir visapusiška apsauga. Nesvarbu, su kokių tipų duomenimis dirbate, kaip dažnai naudojatės internetu, ar kur prie jo jungiatės: namie ar viešajame prieigos taške – jūsų kompiuteris ir duomenys visada bus apsaugoti.

“Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” siūlo pačias veiksmingiausias apsaugos priemones: saugios paleisties veikseną (angl. sandbox), skirtą išbandyti įtartinas programas, programų veikimo valdymo modulį, programinių instrukcijų emuliatorių, internetines programų patikimumo vertinimo duomenų bazes, virtualią klaviatūrą ir kt.

Kad sėkmingai susidorotų su vis sunkiau įveikiamais kompiuterių naudotojams gresiančiais pavojais “Kaspersky Lab” savo technologiją nuolat tobulina. Todėl kaip visuomet “Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” siūlo daug naujovių ir patobulintų funkcijų.

„Vartotojai nerimauja dėl jiems nežinomų interneto grėsmių ir nori žinoti, kaip galėtų apsisaugoti nuo panašių grėsmių kavinėse, oro uostuose, darbe ar namuose. Mes puikiai pažįstame šiuos šiuolaikinio mobilaus žmogaus tykančius pavojus ir atsižvelgėme į visus apsaugos priemonėms keliamus interneto vartotojų reikalavimus, – sako “Kaspersky Lab” generalinis direktorius ir vienas iš jos steigėjų Jevgenijus Kasperskis. – Naujaisiais “Kaspersky Anti-Virus 2012” ir “Kaspersky Internet Security 2012” tapo dar paprasčiau naudotis, sukurta nauja intuityvi vartotojo sąsaja ir pasitelkta dar daugiau šiuolaikinės debesinės kompiuterijos technologijų, apsaugančių besinaudojančius kompiuteriais, kad ir kur jie būtų.“

Geriausia apsauga nuo nežinomų grėsmių

Naujų kenkėjiškų programų atsiranda kasdien ir daug – apie 35 tūkstančius per dieną. Nesant signatūrų, šioms nežinomoms grėsmėms aptikti būtini vis pažangesni metodai. “Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” veiksmingai atpažįsta ir pašalina naujas grėsmes analizuodami įtartinų programų veikimą. Atnaujinti produktai gali atsekti programų veikimą ne tik esamos, bet ir ankstesnės darbo kompiuteriu sesijos metu.

Programų veikimo stebėjimo sistema naudoja iš kitų komponentų gaunamą informaciją, įskaitant aktyvios apsaugos modulį, el. pašto, interneto ir žinučių programų apsaugos nuo virusų modulius, duomenų srauto stebėjimo ir kitus modulius. Šių priemonių dėka nustatoma visa programos operacijų seka, nulemianti apsaugos poreikį; tiesiog iš paskirų dalelių atkuriamas visas programos ar net kelių susijusių kenkėjiškų programų veikimas. Jeigu jūsų kompiuteryje įvyko keli tarpusavyje susiję veiksmai, pakanka nustatyti vieną iš jų, kad būtų aptikti ir visi kiti. Svarbiausia tai, kad dabar galima sugrąžinti ne tik esamos naudojimosi kompiuteriu sesijos metu programos atliktus nepageidaujamus pakeitimus, kaip buvo įmanoma naudojant “Kaspersky Internet Security 2011” ir “Kaspersky Anti-Virus 2011”, bet ir ankstesnės sesijos metu. Taip pat buvo išplėstas sugrąžinamų pakeitimų sąrašas: dabar jis apima failų sukūrimą, pavadinimų keitimą ir kitus failų pakeitimus, registrų informacijos ir kitus pakeitimus.

Taip pat patobulintas nepageidaujamo veikimo nustatymas pasitelkiant šablonus. Kartu su informacija apie kenkėjiškas programas “Kaspersky Lab” nusiunčiami ir jų veikimo šablonai. Pasitelkiant centralizuotą šablonų bazę galima greičiau identifikuoti dar nežinomą kenkėjišką kodą pagal jo veikimą.

Geriausia apsauga iš „debesies“

2012-tųjų metų programų versijose dar plačiau naudojamos debesinės kompiuterijos technologijos, kurios šiuo metu yra pirmaujanti antivirusinių programų vystymosi kryptis. Dėl nuolat vykstančių informacijos mainų tarp produktų ir centralizuotų duomenų bazių debesyje, apsaugos programoms tampa pasiekiama pati naujausia informacija apie grėsmes. Šiuo metu, greta puikios apsaugos iš „debesies“, produktai dar ir rodo, kokios operacijos vykdomos. Pagrindiniame pasirinkimo lange vartotojas turi galimybę naudotis informacija apie tai, kokie „debesies“ komponentai yra aktyvūs ir kaip jie užtikrina kompiuterio ir asmeninių duomenų saugumą.

Vienu mygtuko spustelėjimu “Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” naudotojas gali sužinoti bet kurio vietiniame kompiuteryje esančio failo reputaciją ir pagrįstai nuspręsti, ar verta jį naudoti. Tereikia kompiuterio pelės dešiniu klavišu spustelti ant failo ikonos ir konteksto meniu išsirinkti „Patikrinti reputaciją KSN“. Tada parodomas jo pavojingumo įvertis, gautas iš KSN (angl. Kaspersky Security Network) debesinės paslaugos, kuri plėtojama ir tobulinama jau trejus metus. Be failo įvertinimo dar galima sužinoti jo paplitimo geografiją, kitų vartotojų patikimumo įvertinimą bei kitą informaciją apie failą, sukauptą debesinėje stebėsenos ir “Kaspersky Lab” greito reagavimo į grėsmes sistemoje.

“Kaspersky Internet Security” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” versijos įspėja vartotojus apie pavojingas nuorodas į apgavysčių, kenksmingus ir brukalus platinančius tinklalapius. Atnaujintos programos iš „debesies“ parsisiunčia pačią naujausią informaciją apie nepageidaujamus interneto išteklius, kuriuose propaguojama pornografija, smurtas ir panašiai. Vartotojas gali būti tikras, kad nebus nukreiptas į tinklalapį, kuriame būtų pavogti jo asmeniniai duomenys arba užkrėstas jo kompiuteris.

Debesinės kompiuterijos technologijos pagerino net ir apsaugą nuo brukalų. Iš debesinių duomenų bazių realiuoju laiku vartotojui parsiunčiami naujų brukalų šablonai. Tai padeda greitai prisitaikyti prie brukalų siuntėjų taktikos pasikeitimo ir užtikrina reikiamą apsaugą. Kadangi produktai yra geranoriškai atnaujinami vartotojų, prieš naudojantis Anti-Spam moduliu jo nebūtina atnaujinti pagal egzistuojančius pavyzdžius: brukalų duomenų bazė jau yra „debesyje“.

“Kaspersky Lab” specialistai įsitikinę, kad tik „debesinės apsaugos“ ir vartotojo kompiuteryje veikiančios programos derinys gali užtikrinti visapusišką apsaugą. Šiuo metu tokia kombinacija užtikrina optimalią apsaugą nuo įvairių grėsmių. Būtent todėl sulig kiekviena nauja versija tobulesnės tampa ne tik debesinės technologijos, bet ir kliento kompiuteryje veikiančių programų suteikiamos apsaugos sprendimai.

Patogumas ir greitis

Našios “Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” programos pastebimai nesulėtina kompiuterio ir kitų programų darbo. Sprendimai yra optimizuoti dažniausiai pasitaikantiems vartotojo veiksmų naudojantis internetu scenarijams, tokiems kaip interneto tinklalapių paieška ir naršymas, VoIP pokalbiai, aukštos raiškos filmų peržiūra, internetiniai žaidimai ir pan.

Išmanioji naujinimo sistema atsiunčia tik produktų aktyvių komponentų naujinius, o atsisiuntimas pradedamas iš karto po jų paleidimo. Tokiu būdu programa naudoja tik pačias naujausias modulių antivirusines duomenų bazes, o persiunčiamų duomenų srautas mažėja. Siekiant, kad nesulėtų kompiuterio darbas iš budėjimo režimo „prižadinant“ operacinę sistemą ir vartotojo paleistas programas, naujinimo procedūra buvo priderinta prie dažniausiai pasitaikančių nešiojamųjų ir stalinių kompiuterių naudojimo režimų.

“Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” išleistos su patobulinta vartotojo sąsaja. Ji buvo papildyta trimačio ir animuoto vaizdo efektais, tačiau išliko tokia pat intuityvi ir paprasta naudoti. Pagrindinio programos lango animuotoje juostoje patalpintos intuityvios išraiškingos ikonėlės, atvaizduojančios pagrindines funkcijas, įskaitant kompiuterio diskų tikrinimą, duomenų bazių atnaujinimą ir kitas.

“Kaspersky Internet Security 2012” ir “Kaspersky Anti-Virus 2012” naujosios versijos gali būti naudojamos įrenginiuose su lietimui jautriais ekranais. Optimizuota programų diegimo procedūra, sumažinant nesuderinamumo su kitomis kompiuterių apsaugai skirtomis programomis tikimybę.

Papildoma informacija: www.kaspersky.lt

Olga Kazaka

Kaspersky Lab konsultantė ryšiams su visuomene Baltijos valstybėse

Mob. tel. + 371 26183386

olga@olsen.lv

"Veido" archyvas

Baigiasi pirmasis projekto „Lyderių laikas“ etapas. Kaip jau įprasta, darbų pabaigą vainikuoja baigiamoji konferencija. Tai bus nemokamas trijų dienų renginys, kuriame aptarsime projekto jau nuveiktus darbus bei ateities planus, drauge su užsienio konsultantais diskutuosime aktualiomis švietimo lyderystės temomis, pristatysime ir dovanosime projekto vykdytojų išverstas ir išleistas knygas.

Gegužės 18 d. 10 val. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Kolegijų salėje (A. Volano g. 2 / 7, Vilnius) vyks konsultacija su švietimo politikais dėl projekto „Lyderių laikas“ I-ojo etapo rezultatų bei  II-ojo etapo darbų atnaujinamos valstybinės švietimo strategijos kontekste. Projekto užsienio konsultantai pristatys savo įžvalgas, vyks diskusijos.

Gegužės 19 d. 10 val. Mykolo Romerio universitete I-201 auditorijoje (Ateities g. 20, Vilnius) bus pristatyti projekto „Lyderių laikas“ I-ojo etapo rezultatai pasauliniame švietimo lyderystės kontekste, kalbama apie ateities planus. Konferencijoje dalyvaus projekto užsienio konsultantai: prof. Andy Hargreaves (skaitys du pagrindinius pranešimus), dr. Dean Fink,  prof. Louise Stoll, dr. Jan Robertson, dr. Coleen Jackson, kurie ves paralelines sesijas kartu su Lietuvos kolegomis.

Gegužės 20 d. 9.30 val. Verslo lyderių centre (BLC) „Elipsės“ salėje (K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53, Kaunas) bus pristatomos ir dovanojamos projekto „Lyderių laikas“ vykdytojų už sutaupytas lėšas papildomai išverstos ir išleistos trijų pavadinimų knygos.

Projekto „Lyderių laikas“ baigiamosios konferencijos renginiuose kviečiami dalyvauti švietimo bendruomenės atstovai: švietimo politikos formuotojai, aktyvūs bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistemų darbuotojai, savivaldybių administracijų švietimo ir regioninių švietimo centrų atstovai, pažangūs mokytojai bei visi, kurie domisi lyderyste švietime.

"Veido" archyvas

Jas parengė Ministro Pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė.

Lietuvos ambasados Baltarusijoje duomenimis, šioje šalyje gyvena apie 30 tūkst. lietuvių.

Numatyta teikti paramą lietuviškoms mokykloms, lituanistinėms sekmadieninėms mokyklėlėms, bibliotekoms, gerinti materialines sąlygas į lietuvių švietimo, kultūros įstaigas, bendruomenes Baltarusijoje vykstantiems dirbti specialistams.

Taip pat bus siekiama įamžinti Lietuvai reikšmingą kultūrinį paveldą Baltarusijoje.

Ketinama skatinti Lietuvos kultūros institucijų, nevyriausybinių organizacijų kultūrinio bendradarbiavimo su Baltarusijos lietuvių bendruomenėmis ir lituanistinį švietimą Baltarusijoje organizuojančiomis institucijomis projektus.

Bus siekiama palengvinti daugkartinių nacionalinių vizų išdavimą užsienyje gyvenantiems lietuviams, atvykstantiems į Lietuvą mokytis ar studijuoti.

Taip pat bus svarstomos galimybės įsteigti kultūros atašė Baltarusijoje pareigybę, pavedant rūpintis ir ten gyvenančių lietuvių bendruomenių bei lituanistinį švietimą Baltarusijoje organizuojančių institucijų veiklos plėtojimu. Tokia pareigybė buvo panaikinta 2009 metų spalį.

Numatoma išspręsti Lietuvos lėšomis pastatytų mokyklų ir kitų pastatų, taip pat lietuvių bendruomenėms Baltarusijoje priklausančio turto (žemės) registravimo ir to turto valdymo klausimus.

BFL

Keli pastarieji metai žymi naują Lietuvos švietimo įstaigų modernizacijos erą. LR Švietimo ir mokslo ministerija šiemet įgyvendina keletą didelio masto projektų, skirtų bendrojo lavinimo mokyklų techninei pažangai skatinti. Vienas jų yra skirtas mokykloms, nuo rugsėjo popierinį dienyną pakeisiančioms elektroniniu. Mokyklos, atitinkančios paramos gavėjo kriterijus, raginamos teikti paraiškas finansinei paramai (technikos įsigijimui) gauti.

Siekiant patenkinti visų programoje dalyvaujančių mokyklų poreikius, bus sudaromas galimos įsigyti produkcijos sąrašas ir kiekviena įstaiga, pagal jai priskirtą biudžetą, galės išsirinkti labiausiai trūkstamos kompiuterinės įrangos.

Kovo 31 d. visos Lietuvos dvyliktokai laikė Mokinių kompiuterinio raštingumo įskaitą (MKRĮ). Vilniaus Ozo vidurinėje mokykloje, kuri buvo viena iš pirmųjų, pradėjusių naudoti elektroninį dienyną bei virtualizacijos sprendimus, šią dieną buvo surengtas susitikimas, skirtas artimiau susipažinti su moderniausiomis Lietuvoje prieinamomis technologijomis, skirtomis mokymo įstaigoms. Susitikime dalyvavo Lietuvos švietimo rūpybos įstaigų, Ozo vidurinės mokyklos, asociacijos „Infobalt“ bei UAB „Lantelis“ atstovai.

Susitikimo metu aptartos mokyklų technologinės modernizacijos tendencijos ir perspektyvos. Bendrovė „Lantelis“ susirinkusiems pristatė sprendimus, kuriais sėkmingai naudojasi jau daugiau kaip pusšimtis Lietuvos mokyklų – Ncomputing ir Upointer. Ncomputing suteikia galimybę naudojantis vienu serveriu sukurti neribotą skaičių virtualių darbo vietų, o Upointer – tai paprastesnė ir pigesnė interaktyvios lentos alternatyva.

Ozo mokyklos patalpose, be jau įdiegtos, buvo įkurta laikina virtualių darbo vietų klasė, kurioje visi susitikimo dalyviai galėjo patys išmėginti Ncomputing. Su virtualiomis darbo vietomis jau pusantrų metų dirbantys Ozo mokyklos pedagogai pasidžiaugė, jog dirbti tapo daug paprasčiau, sutaupoma daug laiko (nes administruoti reikia tik vieną kompiuterį), vietos (darbo vietose stovi tik mažas begarsis klientinis įrenginys; nereikia rūpintis galimais higienos reikalavimų pažeidimais), bei elektros sąnaudų (viena darbo vieta sueikvoja tiek energijos, kiek išjungtas televizorius). Elektros taupymu itin domėjosi Švietimo aprūpinimo centro direktorius Tautvydas Salys ir Ugdymo plėtotės centro metodininkas Povilas Leonavičius, tad UAB „Lantelis“ vyr. inžinierius Saulius Kibilda atliko elektros sąnaudų matavimo testą, patvirtinusį minėtas prielaidas.

LR Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys bei Švietimo informacinių technologijų centro direktoriaus pavaduotojas Mantas Masaitis palankiai įvertino bendrovės pasiūlytą alternatyvą interaktyviai lentai – Upointer. Pasak jų, šis inovatyvus ekonominis sprendimas turėtų labai sudominti projekte dalyvaujančių mokyklų vadovus. Tą patvirtino ir Ozo mokyklos direktorius Albinas Daubaras. V. Bacys, kaip ir kiti susitikimo dalyviai, patikino, kad Lietuvos mokyklos bus ir toliau sparčiai raginamos modernizuoti savo IT ūkį diegiant virtualizacijos bei virtualios lentos sprendimus.

Asociacijos „Infobalt“ projektų vadovas Gintaras Krušinskas, susitikimo metu atkreipė dėmesį į gero mokinių parengimo svarbą, plačias informacinių technologijų panaudojimo mokyme ir švietime galimybes, bei, asociacijos vardu, išreiškė paramą visų technologijų, kurios  sukuria papildomą vertę, padeda geriau įsisavinti mokymo medžiagą, sudaro naujas paklausias mokymo galimybes, prisideda prie efektyvesnio išteklių – darbuotojų ir mokinių laiko, patalpų, piniginių lėšų, energijos – panaudojimo, diegimą.

Lenkų tautinės mažumos padėtis Lietuvoje yra kur kas geresnė, nei jie bando įtikinti Europą, sako Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pirmininkas Valentinas Stundys.

Jo vertinimu, niekur daugiau pasaulyje nėra tiek išplėtoto valstybinio švietimo įstaigų tautinėms mažumoms tinklo, o lietuvių galimybės Lenkijoje mokytis savo gimtąja kalba – kur kas prastesnės.

“Yra tam tikro koketavimo, kaip mums čia negerai ir kaip čia mes skriaudžiami. Bandoma viešoje erdvėje sukelti ažiotažą, rodyti Europai, kaip čia blogai, nors tos normos, kurios čia taikomos, yra tikrai demokratiškesnės nei Europoje tradiciškai”, – ketvirtadienį per Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos posėdį sakė V.Stundys.

Lenkija pastaruoju metu itin smarkiai kritikuoja neseniai priimto Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose – numatoma, kad be privalomų lietuvių kalbos pamokų lietuviškai turės būti mokoma temų iš Lietuvos istorijos, geografijos, pilietinio ugdymo. Taip pat įstatymu po poros metų bus suvienodintos lietuvių kalbos egzamino užduotys. Lenkijoje analogiškos nuostatos galioja jau ne vienerius metus.

V.Stundys tvirtino, jog iki šiol buvusi situacija, kai lenkiškų mokyklų moksleiviai laikė lengvesnį lietuvių kalbos egzaminą, kuris stojant savo svoriu buvo prilyginamas kur kas sudėtingesniam lietuvių kalbos brandos egzaminui, abiturientams sudarė nevienodas galimybes

“Lenkiškų mokyklų abiturientai laiko paprastesnį egzaminą, tačiau stojant į aukštąsias mokyklas egzaminas įskaitomas kaip visavertis ar tapatus valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui, kuris yra kur kas sunkesnis. Yra tam tikra segregacinė, diskriminacinė sistema”, – kalbėjo Seimo ŠMKK vadovas.

Į lenkų politikų argumentus, kad minėtomis Švietimo įstatymo pataisomis siekiama asimiliuoti lenkų tautinę mažumą, V.Stundys atsako, jog atvirkščiai – palyginti su tarptautine praktika, taip pat ir su lietuvių mokyklose Lenkijoje situacija, lenkų tautinė mažuma turi išskirtinai geras sąlygas.

“Lietuvoje yra oficialiai 140 vadovėlių lenkų kalba, Lenkijoje yra vienintelis lietuvių kalba vadovėlis, visi kiti – lenkų. Kurioj pasaulio valstybėj matėte tokį tautinių mažumų švietimo institucijų tinklą, išlaikomą valstybės? Daugelyje valstybių dominuoja sekmadieninės mokyklos ir apsiribojama gimtosios kalbos mokymu”, – sakė V.Stundys.

Jo duomenimis, iš 416 tūkst. Lietuvos moksleivių lenkiškai mokosi per 13 tūkst., rusiškai – per 15 tūkstančių.

Lietuvos pareigūnai į lenkų priekaištus dėl esą bloginamos situacijos atsako, kad šiek tiek išplėtus dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose tautinės mažumos geriau išmoks valstybinę lietuvių kalbą.

Lietuviai Lenkijoje savo ruožtu teigia, kad net ir priėmus pataisas Lietuvos lenkų padėtis bus geresnė nei Lenkijos lietuvių, nes lietuviams Lenkijoje skiriama mažiau gimtosios kalbos pamokų, jie beveik neturi lietuviškų vadovėlių.

Vakariečiai savo vaikus auklėja drąsindami, palaikydami ir leisdami atsiskleisti jų individualybei. O griežtos kinės motinos pirmiausia moko juos daug ir beatodairiškai dirbti, taip įgyjant įgūdžių, kurie suteikia gyvenimui stabilų pagrindą.

Knygą “Kodėl kinės yra puikios motinos” (angl. “Why Chinese Mothers are Superior”) parašiusi JAV gyvenanti kinė Amy Chua įplieskė karšta diskusiją, kuri auklėjimo sistema yra teisingesnė: atsiskleisti padedanti, žiaurią kritiką ir draudimus neigianti dabar Vakaruose prigijusi pedagogika, ar griežtoji daugelyje Azijos šalių vis dar gyva sistema, kai iš vaikų reikalaujama paklusnumo ir begalinio darbštumo.

A.Chua meta iššūkį vakariečiams, tvirtindama, kad jų metodika ugdo sutrikusius egoistus, palūžtančius vos susidūrus su sudėtingesne gyvenimo situacija. Tuo tarpu azijiečiai savo vaikus išmoko esą pagrindinės taisyklės: malonumą reikia užsidirbti, o išėjimą iš kiekvienos situacijos padeda surasti ne koks nors mistiškas įkvėpimas ar įnoringa sėkmė, bet tik paties žmogaus valingos ir sistemingos pastangos.

Lepinimas prieš griežtumą

Interviu dienraščiui “The Wall Street Journal” knygos autorė dėsto, kokie skirtingi yra jos ir aplinkinių amerikiečių vaikų auklėjimo metodai: “Kai vakariečiai tėvai laiko save griežtais, jie nė nepriartėja prie to, kaip griežtumą suvokiame mes”. Pavyzdžiui, mokantis groti muzikos instrumentu. “Mano draugai amerikiečiai didžiuojasi esantys griežti, nes priverčia savo vaikus kasdien po pusvalandį mokytis groti, o valandą jau laiko premijos vertu laimėjimu. Bet kinei motinai pirmoji valanda yra tik lengva pratybų pradžia. Pasiekti kažko galima tik kasdien praktikuojantis dvi tris valandas”, – dėsto ji.

A.Chua vaikų auklėjimo klausimais ne visada sutaria net ir su savo vyru amerikiečiu Jedu. Kartą jie buvo rimtai susikibę, kai jų jaunesniajai dukteriai septynmetei Lulu nesisekė skambinti vieno kūrinio pianinu. Jau išmokusi partijas atskiromis rankutėmis, mergaitė niekaip negalėjo sujungti jų į vieną dėl labai skirtingo ritmo. Po savaitės pastangų ji, apsipylusi ašaromis, viską metė ir pareiškė toliau nebesimokysianti. Tėtis pritarė nesėkmės sugniuždytam vaikui, drąsindamas, kad dukteriai pasiseks kitą kartą, tuo tarpu mama užsisipyrė: mergaitė negaus valgyti ir neis miegoti, kol neišmoks pagroti puikiai. Po tris valandas trukusios kovos prie pianino, laimėjo mama: mergaitė prasilaužė ir kitą dieną muzikos mokykloje gavo geriausią įvertinimą, vėliau tą kūrinį su didžiausiu malonumu skambino mažųjų pianistų koncertuose. “Tada ir Jedas pripažino, kad mano metodika yra sėkmingesnė. Blogiausia, ką tėvai gali padaryti vaiko savivertei, tai leisti jam pasiduoti”, –  įsitikinusi A.Chua.

Dienraštis užsakė JAV gyvenančių amerikiečių ir kinų šeimų apklausą. Skirtumai pribloškiantys. Net 70 proc. amerikiečių mano, kad gerų mokslo rezultatų akcentavimas žlugdo vaiko pasitikėjimą savimi, o taip manančių kinų tėvų iš viso nėra. Didžioji dalis šios bendruomenės tiki, kad jei vaikas mokosi blogai, tai didžiąja dalimi yra dėl jo nesistengiančių tėvų problema. Kinai tėvai dešimt kartų daugiau nei baltieji amerikiečiai laiko praleidžia padėdami vaikams mokytis.

Norėdama savo vaikui geriausio, kinė motina gali daryti dalykus, kurie vakarietei motinai atima žadą. Pavyzdžiui, savo rubuilę dukrą ji gali tiesiai šviesiai išvadinti storule ir sudaryti negailestingą dietą. Vakariečiai tėvai tokioje pat situacijoje atsargiai kalbėtų apie sveikatos problemas, kaip maro vengdami paties žodžio “storas”.

“The Wall Street Journal” išskiria tris didžiausius vakariečių ir azijiečių tėvų auklėjimo skirtumus. Visų pirma vakariečiai labiausiai rūpinasi savo vaikų savivertės ugdymu. Jie mano, kad kritika dėl prastų rezultatų yra vaikų žlugdymas. O azijiečiai labiausiai vertina savo vaikų stiprybę, o ne gilinais į jų pažeidžiamumą.

Antra, azijiečiai mano, kad vaikai jiems už viską skolingi – todėl jų pareiga – būti savo tėvų pasididžiavimu, visomis išgalėmis stengtis atsidėkoti už begalinį savo gimdytojų pasiaukojimą, padedant jiems mokytis ir lavintis. O vakariečiai labiau linksta manyti, kad tėvų pareiga yra užtikrinti savo vaikams nerūpestingą vaikystę, o alinantis darbas gali temdyti saulėtos vaikystės dangų.

Trečia, kinai tėvai įsitikinę, kad tik jie, turėdami gyvenimo patirties, gali geriausiai nuspręsti, kas labiausia tinka jų vaikams ir todėl neleidžia jiems rinktis vien tik saviraišką ugdančių užsiėmimų – tokių kaip dramos būrelis ar mokyklos ansamblis. Pirmiausia – sunkus darbas, toks kaip pianino ar smuiko pamokos, gimnastika, ir tik tada malonumai. Sutikite, retas vakarietis tėvas pritartų tokiai ideologijai.

Kinai tėvai tiki, kad tai jie sugeba geriau ugdyti savo vaikus, negaili tam laiko ir kantrybės. Tačiau vakariečiams tokia sistema primena kalėjimą ir jie nesutinka savo vaikų laikyti ant tokio trumpo pavadžio. Kuri pusė teisi? Turbūt tiesos esama abiejose sistemose ir galbūt svarbiausia, kad tėvų pastangų variklis būtų jų meilė savo vaikams.
Pagal užsienio spaudą parengė Laura Gvozdaitė

Kuo turtingesnės bibliotekos, kuo pažangesnės laboratorijos, kuo naujesnė įranga, kuo modernesnės auditorijos, kuo patogesni bendrabučiai – kiekviena aukštoji mokykla stengiasi, kad jos universitetinė infrastruktūra būtų aukščiausio lygio ir imponuotų studentams. Tad kaip šioje srityje sekasi Lietuvos universitetams ir kuriuose jų universitetinė infrastruktūra pati geriausia? Ši kartą nusprendėme panagrinėti valstybinius universitetus.

Vyresnės kartos atstovai puikiai prisimena, kad dar palyginti visai neseniai, prieš 20 metų, visą mokymosi medžiagą sudarė tik vadovėliai, rinkti tekstus tekdavo rašomosiomis mašinėlėmis, o atsiradus pirmiesiems kompiuteriams prie jų nusidriekdavo ilgiausios eilės. Šiandienos studentui tai atrodo nebeįsivaizduojama.

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Vytautas Basys prisimena, kad jam studijuojant mediciną tuometiniame Kauno medicinos institute dėstoma buvo visai kitaip, knygos buvo visai kitokios: “Turėjome tik vadovėlius, ir dauguma jų buvo rusiški. O dabar ir laboratorijose, ir per paskaitas naudojama kompiuterinė technika, kompiuteriniai atlasai, kompiuteriniai pjūviai. Viskas labai modernu.”

VU biblioteka – turtingiausia

Kai kalbama apie bibliotekas, tenka konstatuoti, kad patogiausios, moderniausios ir labiausiai kompiuterizuotos jos yra Mykolo Romerio universitete. Be to, ir bibliotekų darbo laikas tiesiog tobulas, nes jos dirba praktiškai visą parą.

Turtingiausia, žinoma, Vilniaus universiteto biblioteka. Jos fondus sudaro net 5,4 mln. vienetų spaudinių. Įdomu tai, kad vienam bibliotekos vartotojui vidutiniškai tenka 212,2 leidinio, o tai 3,3 karto daugiau už bendrą Lietuvos vidurkį. Svarbu ir tai, kad, be centrinės VU bibliotekos, dar veikia 14 fakultetinių ir šešių VU centrų bibliotekos.

Centrinėje bibliotekoje veikia naujai įrengtos atviros auditorijos, kuriose nerašydami jokių prašymų studentai gali rengti susitikimus, dirbti grupelėmis. VU Studentų atstovybės socialinės srities koordinatorė Roma Fedosejevaitė džiaugiasi, kad centrinėje bibliotekoje įrengtas poilsio kambarys, kuriame yra mikrobangų krosnele ir virdulių, o netrukus, pasibaigus naujosios bibliotekos statybai, skaityklos dirbs visą parą, ir jose net bus įrengtos atskiros patalpos studentams pasnausti.

Antra pagal turtingumą – Kauno technologijos universiteto (KTU) biblioteka. Jos fonduose – per 1,33 mln. vienetų spaudinių, veikia dešimt skaityklų, įrengtos 639 skaitytojų darbo vietos, iš kurių 96 kompiuterizuotos.

Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) 2009 m. surengtos studentų nuomonės tyrimo “Bolonijos procesas studentų akimis” duomenimis, iš valstybinių universitetų geriausiai studentų vertinamos Šiaulių universiteto (ŠU) ir Kauno medicinos universiteto (KMU) bibliotekos, prasčiausiai – Klaipėdos universiteto (KU) biblioteka. Iš tiesų įdomu, kad, būdamas nedidelis regioninis universitetas, ŠU sugebėjo sukaupti per 454,6 tūkst. vienetų spaudinių ir, turėdamas beveik 14 tūkst. registruotų vartotojų, įrengti jiems 571 darbo vietą, iš kurių net 234 kompiuterizuotos.

Laboratorijų lygis – pagal universiteto specializaciją

Po bibliotekų antromis pagal svarbą universitetuose derėtų laikyti laboratorijas ir jų įrangą. LMA Technikos mokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius įsitikinęs, kad technikos srityje geriausias laboratorijas turi KTU: “Šis universitetas daugiau susijęs su elektronika, mechatronika, mechanika, informacinėmis technologijomis, ir šiose srityse jo laboratorijos pažangiausios. Tačiau jei kalbėtume apie fundamentinius mokslus, pirmauja VU – tai biotechnologijų, lazerių ir kitos laboratorijos. O kai kalbama apie statybinių konstrukcijų, santechnikos ir kitus tyrimus, nebloga padėtis Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU).”

Mokslininkas pabrėžia, kad visi universitetai specializuojasi tam tikrose srityse, todėl juos lyginti sunku.

Čia derėtų paminėti, kad KTU studentų miestelyje žadama įkurti pasaulinio lygio Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą, kuriame bus plėtojamos Lietuvos ūkiui svarbios darniosios chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinės ir komunikacinės technologijos. Šio projekto vertė – 117 mln. Lt.

Šalia to būtina išskirti aukštųjų įtampų laboratoriją (ji vienintelė Lietuvoje ir didžiausia Baltijos šalyse), “Phoenix Contact”, valdiklių, valdymo sistemų (vienintelė Baltijos valstybėse), lanksčios gamybos, supervizorinio valdymo sistemų laboratorijas. KTU laboratorijos aprūpintos naujausia “Schneider Electric”, “Allen Bradley”, “Unitronics”, “Metso bei Phoenix Contact” technine programine bei mokymo įranga. Taip pat įrengtas Maisto mokslo ir technologijų kompetencijos centras, kurio vertė – 14,4 mln. Lt. Čia įrengtos unikalios maisto technologijų laboratorijos su specialia mažo pajėgumo technologine įranga, leidžiančia imituoti duonos, alaus, pieno, mėsos, žuvies pramonėje vykstančius gamybos procesus.

O autonominių mobiliųjų robotų laboratorija ypatinga tuo, kad joje dvimatėje ir trimatėje erdvėje kuriami autonominių robotų valdymo algoritmai sprendžiant aplinkos atpažinimo, vietos lokalizavimo ir maršruto planavimo uždavinius. Didžiąją dalį KTU laboratorijų įrangos finansuoja užsienio ir Lietuvos bendrovės.

Pakreipus kalbą apie biologiją ir geomokslus, V.Basys nė nesusimąstęs išskyrė VU laboratorijas. VU iš tiesų gali pasigirti pažangiausia įranga biochemijos ir biotechnologijos srityse. Biochemijos institutas turi 17 unikalių spektometrų, mikroskopų ir kitos įrangos, o vien Proteomikos centro aparatūros kaina siekia apie 5 mln. Lt. Medicinos, gamtos ir chemijos mokslų studentai žinias ir įgūdžius tobulinti gali VU Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centro fizikos bendrojoje mokomojoje laboratorijoje, taip pat veikia kvantinės elektronikos mokomoji laboratorija bei mokomoji lazerinių technologijų ir optinių medžiagų laboratorija. Jos neabejotinai pirmauja tarp Lietuvos universitetų.

LMA Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Feliksas Ivanauskas mano, kad jo atstovaujamų mokslo sričių laboratorijos ir geriausios sąlygos mokytis yra VU ir KTU: “Tiesa, sudėtinga pasakyti, kuriame technologijos pažangesnės, nes KTU yra techniškasis universitetas, o VU – labiau fundamentinių mokslų.”
Remiantis sociologine apklausa, studentų geriausiai vertinamos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) laboratorijos, o blogiausiai – KU. Tiesa, KU gali pasigirti išplėtota jūrinių tyrimų infrastruktūra.

Pastatai sparčiai atnaujinami

Jei lyginsime pastatus ir auditorijas, geriausią įspūdį tarp universitetų daro MRU. Šalia 1982 m. pastatyto komplekso 1996 m. atsirado naujas mokomojo korpuso priestatas, o 2007 m. išdygo modernus auditorijų ir administracijos korpusas. Pasak studentų, tai didelis patogumas, nes nereikia lakstyti iš vieno miesto galo į kitą, o šalia universiteto – Studentų namai, kuriuose įrengta valgykla. Ji studentų pripažinta maitinanti geriausiai, skaniausiai ir pigiausiai.

Nemažai lėšų renovacijai skiria ir KTU: nuo 2005 m. kasmet po maždaug 9 mln. Lt, o šiemet – net 15 mln. Lt. Šiuo metu sparčiai vyksta Dizaino ir technologijų bei Cheminės technologijos fakultetų senųjų pastatų renovacija.

Studentų apkausos duomenimis, auditorijos geriausiai vertinamos MRU, nebloga padėtis VDU, o blogiausiai vertinamos KMU auditorijos. Minėtos apklausos duomenimis, studentai geriausiai vertina ir MRU bendrabučius, neblogai – VDU, o blogiausiai – KU, VU ir VPU. Respondentų nuomone, labiausiai remontuotini bendrabučių dušai, tualetai bei virtuvės.

Beje, MRU bendrabučiai kaip geriausi minimi jau daug metų. Anksčiau daug kritikos sulaukdavo Vilniuje Saulėtekyje esantys “Niujorku” ir “Kamčiatka” populiariai vadinami VU ir VGTU bendrabučių korpusai. Vis dėlto padėtis po truputį gerėja – praeitin keliauja laikas, kai žiemą studentams tekdavo kambariuose mūvėti pirštines ir taikstytis su tarakonų kaimynyste. Šiuo metu aktyviai atnaujinami VU bendrabučiai, tvarkomos bendros patalpos – virtuvės ir koridoriai, pradedami tvarkyti studentų kambariai, o prieš keletą metų pakeisti visi sanitariniai mazgai, langai, sutvarkyti tualetai ir dušai.

Padėtis gerėja ir KTU bendrabučiuose, kuriuose gyvena 2767 studentai. Visuose kambariuose yra prieiga prie interneto, kiekviename bendrabutyje įrengtos savitarnos skalbyklos. Šiais metais baigiami renovuoti trys bendrabučiai.

Apskritai iš visų valstybinių universitetų geriausiai vertinama MRU infrastruktūra, prasčiausiai – KU. Specialiųjų poreikių (negalią turintiems) studentams geriausiai pritaikyta VDU ir MRU infrastruktūra, blogiausiai – KMU.

Geriausia universitetinė infrastruktūra

Tradiciškai laikoma, kad geriausia universitetinė infrastruktūra pasaulyje yra Harvardo, Jeilio, Prinstono, Stanfordo, taip pat Oksfordo universitetuose. Tai nieko nestebina, nes šios aukštosios mokyklos laikomos geriausiomis ir yra turtingiausios visame pasaulyje. Tuo tarpu pažangiausios laboratorijos įrengtos Masačusetso technologijos ir Kalifornijos technologijos institutuose.

Siūlymai už pinigus parašyti akademinius rašto darbus – kursinius, bakalauro ir magistro, – Lietuvoje tapo masiniu reiškiniu. Tarp tokius darbus pardavinėjančiųjų – jau nemaža konkurencija. Tačiau studentų, pašalintų dėl akademinio nesąžiningumo (nusirašinėjimo, plagijavimo ir pan.), universitetuose skaičius beveik nesikeičia. Antai Vilniaus universitete pernai už “nesąžiningumą studijų vertinimo metu” pašalinta vos 15 studentų, užpernai – 9. Tuo metu Kauno technologijos universiteto (KTU) akademinių reikalų prorektorius Pranas Žiliukas sako, kad pas juos per metus tokių atvejų pasitaiko vos du trys.

Pasak P.Žiliuko, iš universiteto šalinama nustačius plagiatą baigiamuosiuose – bakalauro ar magistro darbuose, tačiau tokie atvejai itin reti. Panašios tendencijos, anot akademinių reikalų prodekano Alfonso Daniūno, vyrauja ir Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU): “Pas mus iš universiteto išmetami irgi tik vienetai. VGTU sunku plagijuoti – juk esame inžinerinis universitetas. Kiekviena užduotis studentui dažniausiai būna individuali”. O P.Žiliukas spėja, kad po naujos studentų krepšelių sistemos akademinis jaunimas elgiasi atsargiau, bijo jį prarasti, tad sukčiauja itin retai. “Juk apleidus universitetą gali tekti grąžinti pinigus valstybei”, – primena P.Žiliukas. Jo teigimu, gana dažnai “prasikaltusiam” studentui taikomos švelnesnės bausmės – studijas leidžiama tęsti po metų, skiriamas papeikimas ir pan. “Šalinimas iš universiteto, – nurodo jis, – kraštutinis atvejis.”

Keičiantis tendencijoms darbo rinkoje, keičiasi ir požiūris į profesines mokyklas, dabar jos vertinamos daug geriau.
Priminsime, jog dar prieš penkerius metus Lietuvoje vyravo nuomonė, esą į profesines mokyklas stoja tik negabūs mokiniai, kuriems vėliau sunku įsitvirtinti darbo rinkoje, nes darbdaviai pageidauja, kad net darbininkai būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą. Bet dabar tiek pačių jaunuolių, tiek dabardavių požiūris į šias mokyklas jau visiškai kitoks. “Šiandien neįsidarbina tik 4 proc. jaunuolių, baigusių mūsų centrą”, – sako Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorė Laimutė Anužienė.

Pasak jos, nemažai yra net tokių mokinių, kurie į profesines mokyklas ateina mokytis po studijų universitete, nes darbdaviams reikalingi žmonės, išmanantys amatą. Šiuo metu paklausiausios yra poilsio paslaugų agento, paramediko, socialinio darbuotojo padėjėjo, sporto klubo organizatoriaus, dailiųjų amatų, apsaugos darbuotojo profesijos. “Mes orientuojamės į darbo rinką. Visos naujos specialybės pradedamos dėstyti darbdavių užsakymu”, – sako L.Anužienė. O tokie anksčiau paklausūs specialistai, kaip operatoriniai ir trikotažo siuvėjai, audėjai, verpėjai, jau seniai neberengiami.

Lietuvos moksleivių mokymosi pasiekimai nesiekia tarptautinio vidurkio. Tokią žinią po tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatų apibendrinimo mums paskelbė Švietimo ir mokslo ministerijos strategai.

Prieš šią blogybę ministras Gintaras Steponavičius jau užsimojo nauja koncepcija – girdi, mokykloms bus suteikta daugiau savarankiškumo ir atsakomybės tobulinant ugdymo procesą. O ir tikimasi, kad “pagerinti rezultatus leis kuriama turtinga mokymosi aplinka bei pedagogų rengimo pertvarka”. Šie žodžiai, išversti į žmonių kalbą, reiškia, kad ministerija ir su ja susijusios viešosios įstaigos bei grupelės iš įvairių švietimo projektų rengimo tarpstančių visuomenininkų vėl galės neblogai pasipinigauti.

O kokia iš tikrųjų visų tų per dvidešimt nepriklausomos valstybės metų kurtų koncepcijų nauda ir kodėl, užuot per šį laiką išauginę naujuosius lyderius, savo mokinius “numokėme”?

Dauguma psichologų garsiai skelbia, kad vis daugiau mūsų gabių ir žinių siekiančių vaikų praranda bet kokį norą ir motyvaciją mokytis – vos atėję į pirmą klasę. Ypač tai pasakytina apie gabiausius pradinukus, kurie ateina į pirmųjų klasių suolus jau skaitydami, rašydami ir skaičiuodami. O esmė ta, kad absoliuti dauguma Lietuvos mokytojų nelinkę pateikti mokslingesniems pradinukams individualių sudėtingesnių užduočių. Gabūs vaikai priversti ramiai sėdėti, šaudyti varnas ir netrukdyti vidutiniokams.

Dauguma pradinių klasių mokytojų vadovaujasi filosofija: man niekas dorai nemoka, tad kodėl turėčiau plėšytis. Taigi dauguma pradinukų mokytojų, kurie iš esmės ir nulemia mūsų vaikų tolesnį požiūrį į mokymąsi, užuot vidutiniokus tempę iki aukštesnio lygio, “sodina” gabiausiuosius, taip sulygindami klasę. Ir tokia situacija visiškai nepriklauso nuo mokyklos – miesto ar kaimo, elitinės ar “eilinės”.

Didžiausia bėda ta, kad šitos piktžaizdės gylio niekaip negalima išmatuoti, nes Lietuvos pradinukai nelaiko jokių egzaminų. Todėl pradinių klasių mokytojų darbo broko nematome. Bet jei apklaustume, pavyzdžiui, Jėzuitų gimnazijos moksleivius, kiek jų dar būdami pradinukai naudojosi repetitorių pagalba, kad nebūtų tik statistiniai vidutiniokai, pamatytume tikrąjį dramos mastą.

Juk iš tikrųjų dvidešimt metų kūrę esą tautišką, be prievartos, kūrybišką mokyklą, nužudėme vaikų smalsumo pradą. Taip, sovietinė mokykla, kurią aš irgi baigiau, buvo muštro ir rezultato mokykla. Bet šiandieninės mokyklos mokiniai nei kūrybingesni tapo, nei žinių daugiau turi.
Tie tėvai, kuriems rūpi jų vaikų ateitis, priversti rinktis iš dviejų alternatyvų: jau pradinukams samdyti repetitorius arba patys po darbo mokyti vaikus. Taigi šiandieninė mokykla labai primena P.Rimšos skulptūrą “Lietuviška mokykla”, kai prie ratelio sėdinti mama viena ranka verpia, kita rodo sūnui raides. XXI a. mamos ir tėčiai viena ranka maigo kompiuterio klaviatūrą, antrąja moko vaiką.

Užtat vos sulaukę aštuoniolikos mūsų gimnazistai balsuoja kojomis ir neria iš Lietuvos, nes jiems visa lietuviškoji sistema (tiek pradinio, tiek vidurinio, tiek aukštojo mokslo) neatrodo normali.

Prieš 50 metų pedagogas mokiniams buvo autoritetas. Prieš 25-erius – taip pat. Šiandien vaikai daugelio mokytojų negerbia, atvirai tyčiojasi ir įžeidinėja. O mokytojai neturi teisės imtis jokių priemonių, kad suvaldytų padaužas. Bet ar iš tiesų?

Smunkant mokytojo prestižui visuomenėje, pagarbą pedagogas prarado ir klasėje. Jis tampa vis pažeidžiamesnis, nesaugesnis, sulaukia psichologinio smurto atakų ir net fizinių išpuolių.

29-erių metų Algė Mockevičiūtė, vienoje Vilniaus mokykloje mokytojavusi dvejus mokslo metus, darbą prisimena kaip nuolatinį stresą, kurį jai keldavo santykiai su vaikais. “Kai šeštoko per pamoką paklausiau, kodėl jis nerašo, šis atsakė, kad jau užsirašė ant užpakalio. Vieną kartą supykęs metė į mane savo kuprinę… Kai nusisukau kažko užrašyti ant lentos, apmėtė kempinėmis. Kitas, norėdamas ko nors paklausti ar pakviestas atsakinėti, visada užsilipdavo ant savo stalo ir tik tada pradėdavo kalbėti”, – prisimena jauna pedagogė.

Žeidė ją ir vyresnių mokinių tyčiojimasis. Vienuoliktokė, paprašyta nusiimti rankinę nuo stalo, atšovė: “Čia juk “Prada”! Jūs tokios niekada neįpirksit!” O kita, pakviesta atsakinėti ir neišlemenusi nė žodžio pamokos tema, drėbtelėjo: “Jeigu nori, rašyk tą dvejetą, bet aš su tavo vaikinu miegu”.

Apspjovė mokytoją

Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė Vita Kirkilienė sako, kad iš vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, galima sulaukti visko. Tokie gali įkąsti mokytojui, pastumti jį ar išvadinti necenzūriniais žodžiais. “Nedrausmingi mokiniai atsisako dirbti, per pamoką vaikšto, kalbasi telefonu, mėto bendraklasių kuprines. Grasina, kad mokytojo automobilis užvažiuos ant vinies. O neseniai vieną mokytoją, einančią gatve, apspjovė”, – pasakoja 30 metų pedagoginį darbą dirbanti moteris ir priduria, kad daugiausiai nemalonių incidentų mokytojai sulaukia trimestro pabaigoje. Ant sienų atsiranda užrašų su necenzūriniais žodžiais, mokiniai sudaužo jungiklius ar apspardo sienas.
Be to, pasak V.Kirkilienės, vaikai dažnai nesuvokia subordinacijos mokinys–mokytojas–direktorius. Pavyzdžiui, prieina ir sako: “Labas, na tai kaip tu gyveni?”

“Nėra blogai, kad mokiniai tapo laisvesni. Tačiau pedagogai privalo pasakyti, kaip dera elgtis, akcentuoti mokinių pareigas. Prieš dešimt metų mes didelėmis raidėmis ant sienos išrašydavome jų teises, o pareigas pamiršdavome. Tačiau pastebėjau, kad vaikai po truputį pradeda suprasti, jog teisės ir pareigos eina šalia”, – pasidžiaugia Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė.

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Vilija Targamadzė mano, kad nemaža dalis pedagogų nėra pasirengę dirbti pagal laisvojo ugdymo paradigmą. “Kai 1991 m. buvo priimtas Švietimo įstatymas, niekas nesuprato, kas tai yra. Mokytojas pateko į kvailą situaciją, kai mokiniai žino savo teises, bet ne pareigas. O iš viršaus dar jaučia spaudimą dėl griežtų ugdymo programų. Be to, nėra aiškios švietimo strategijos – susitarimo ir orientyrų, kas yra vertybė”, – pabrėžia V.Targamadzė.

Vienintelė priemonė – geras žodis

Visi “Veido” kalbinti pašnekovai sutinka, kad šiandien mokiniai per daug sau leidžia, tačiau pabrėžia, jog vien tik jų dėl to kaltinti nereikėtų. “Mokiniai į mokyklą atsineša šeimos kultūrą, tai, ką mato per televiziją, interneto puslapiuose. Nepagarbus vaikų elgesys – ir ugdymo kultūros atspindys, nes mokykla neužtikrina kultūros ugdymo”, – teigia V.Targamadzė.

Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas, buvęs švietimo ministras Algirdas Monkevičius mano, kad visoje visuomenėje dar sunkiai išlaikomas teisių ir pareigų santykis. Tad nieko keista, kad tos dermės trūksta ir mokykloje – juk jaunimas lygiuojasi į visuomenės lyderius. Tai, kas vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje, taip pat formuoja jo požiūrį.

“Reikia laiko, kol visi išmoksime derinti teises ir pereigas. O teisinę kultūrą formuoti nėra paprasta”, – sako buvęs ministras. Jo nuomone, bandydami griežtinti taisykles neišspręsime problemos. Tad mokytojai, norėdami sudrausminti nei ribų, nei pagarbos nejaučiančius vaikus, gali naudotis vienintele priemone – geru žodžiu.

Mokinio negalima apšaukti, išvaryti iš pamokos, nes jeigu jam tuo metu kas nors nutiks, atsakingas bus pedagogas. Blogu pažymiu taip pat nenubausi, nes nevalia drausmės vertinti pažymiais. Mokytojai bijo net prisiliesti prie vaiko, kad nebūtų apkaltinti seksualiniu priekabiavimu. “Turime vienintelį instrumentą – pokalbį su vaiku ir jo tėvais. Dar galime parašyti pastabą tėvams apie mokinio elgesį”, – sako V.Kirkilienė.

Tačiau daugelis tėvų nesupranta, kad pastabos rašomos jiems, norint informuoti apie mokinio elgesį ir tikintis bendradarbiavimo. Tik nedidelė dalis tėvų to nori, o kiti nepasitiki pedagogais. “Mokytojams ir tėvams svarbu kartu ieškoti priežasčių, kodėl mokinys buvo įvertintas neigiamu pažymiu ar netinkamai pasielgė. Tėveliai turi suprasti, kad mokytojams rūpi vaikai. O koks gali būti bendradarbiavimas, kai tėtis atėjęs sako: “Parodykite man tą mokytoją, kuris nesupranta mano sūnaus, jį skriaudžia, rašo dvejetus. Aš jį pamatysiu ir iškart suprasiu, ar mano vaikas privalo klausyti tokio pedagogo”, – prisimena Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė.

Šalinimas iš mokyklos – beviltiškumo įrodymas

V.Kirkilienė priekaištaudama sako, kad problemas, kurių kyla dėl ribas peržengiančių mokinių, mokyklai dažniausiai tenka spręsti vienai. Tik sudėtingesniais atvejais, kai vaikas apsivagia ar itin agresyviai elgiasi, jam galima taikyti Minimalios arba vidutinės vaiko priežiūros įstatymą. Tuomet jo elgesys svarstomas savivaldybės administracijoje, mokinys bendrauja su psichologu. Jeigu tai neduoda rezultatų, sulaukęs 14 metų ir vyresnis vaikas įstatymo nustatyta tvarka gali būti išsiųstas į vaikų socializacijos centrą. Čia jis gali praleisti iki trejų metų, bet ne ilgiau, kol sulauks aštuoniolikos.

Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos mokytoja Albina Zubrickienė teigia, kad vis dažniau tėvai surenka parašus ir kreipiasi į mokyklos administraciją reikalaudami, jog ši imtųsi griežtų priemonių įžūliems mokiniams sudrausminti arba net jiems iš mokyklos pašalinti. Taip jie gina vaikų, norinčių mokytis, teisę dirbti psichologiškai saugioje aplinkoje.

Tokia praktika naudojama ir Didžiojoje Britanijoje. Taigi pernai šioje šalyje iš mokyklų buvo pašalinta beveik 10 tūkst. moksleivių. Iš jų 30 proc. mokyklą turėjo palikti dėl netinkamo elgesio, 20 proc. – dėl grasinimų suaugusiesiems, dar 20 proc. – dėl agresyvaus elgesio su kitais mokiniais. Lietuvoje su nesuvaldomais mokiniais irgi nesitaikstoma iki begalybės. Mūsų šalyje per metus iš mokyklų pašalinama vidutiniškai 800 moksleivių.

“Tiesa, sprendimas šalinti iš mokyklos turėtų būti priimamas labai apgalvotai, nes tai beviltiškumo įrodymas. Atvirkščiai, reikia girti tas mokyklas, kurios sugeba vaikus išlaikyti ir pakeisti jų elgesį”, – mano A.Monkevičius.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras prisimena, kaip prieš penkerius metus vasarą nuvažiavęs pažiūrėti, kaip vyksta Prienų gimnazijos remonto darbai, viename kabinete rado tris paauglius, perrinkinėjančius kompiuterius. Jie buvo labai išdykę, turėjo fizikos ir matematikos pataisas, tačiau mokytojai sugebėjo mokinius sudominti, ir per kelerius metus jų elgesys pasikeitė. “Jeigu vaikas bus nustumtas į šalikelę, jis niekada negrįš į kelią”, – pabrėžia A.Monkevičius.
Pavyzdžiui, Olandijoje vaikai, turintys elgesio sutrikimų, siunčiami į specialias mokyklas, kuriose jie po pamokų vaidina, mokosi Rytų kovos menų. Su jais grupelėse ir individualiai dirba psichologai, yra įrengti nusiraminimo kambariai. Tačiau ir bendrojo lavinimo mokyklose daug dirbama su problemiškais vaikais.

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro direktorė Irma Čižienė sako, kad Olandijoje mokytojams dažnai rengiami seminarai, kuriuose aiškinama, kaip reaguoti į vaikų netinkamo elgesio proveržius, analizuojama, ar reikėtų veltis į konfliktą. “Lietuvoje taip pat vykdomas panašus projektas. Yra apmokyti specialiojo ugdymo konsultantai, kurie gali paaiškinti mokytojams, kaip dirbti su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sutrikimų. Reikia mokytis dirbti su tokiais vaikais ir ieškoti netinkamo elgesio priežasčių”, – apibendrina I.Čižienė.

"Veido" archyvas

Šiais mokslo metais valstybė skyrė 9413 krepšelių universitetų ir 8365 kolegijų pimakursiams

Ar teisinga, kad net šimtukininkas gali likti be valstybės finansavimo, jei norės studijuoti itin populiarią, bet valstybei neprioritetinę specialybę?

“Svarbiausias yra studentas, kuris turi teisę rinktis, kokių studijų ir kokios kokybės jis nori”, – taip studijų krepšelių, tai yra valstybės finansuojamų studijų vietų, idėją, tapusią aukštojo mokslo reformos stuburu, prieš porą metų idealizavo švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tačiau einant antriesiems reformos metams galima tvirtinti, kad taip nėra. Gal vertėtų pridurti – ir gerai, nes šiandien mūsų valstybė, tiksliau, mes, mokesčių mokėtojai, nesame tokie turtingi, kad galėtume apmokėti kiekvieno norus mokytis to, kas šiandien valstybei nėra prioritetinė sritis.

Vis dėlto šiandien galima konstatuoti, kad nuo 2009-ųjų, kai pereita prie vadinamosios krepšelių sistemos, nei smarkiai pagerėjo studijų kokybė, kaip žadėta, nei žlugo ženkli dalis aukštųjų mokyklų, kaip gąsdintasi. Tačiau į keletą reformos klausimų kol kas taip ir nėra atsakymo.

Puikus atestatas negarantuoja nemokamų studijų

Dvejų poreforminių stojamųjų rezultatai rodo, kad pati krepšelių idėja – valstybės pinigai ne universitetui ar kolegijai, o paskui geriausius studentus, veikia tik iš dalies. Jei ji veiktų šimtu procentų, visi geriausiai brandos egzaminus išlaikę abiturientai turėtų tapti pageidaujamos studijų programos studentais.

Tačiau norus tenka derinti su valstybės poreikiais. Švietimo ir mokslo ministras kiekvienų metų pradžioje, dar iki abiturientams pasirenkant, kokius laikys egzaminus, savo įsakymu paskirsto krepšelius tarp studijų sričių grupių.

“Suma, kurią valstybė skiria studijoms, padalijama vienuolikai skirtingų studijų krypčių grupių. Kad sistema pereinamuoju laikotarpiu neišsibalansuotų, atskaitos taškas buvo 2008 m. studijų programų studentų proporcijos.

Šiemet jos šiek tiek pakoreguotos pagal situaciją darbo rinkoje, pagal norinčiųjų studijuoti kurią nors jau persotintą specialistų sritį mokant už mokslą kiekį”, – aiškina švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Štai teisė, vadyba išskirtos ne tam, kad šioms sritims būtų suteiktas prioritetas, bet atvirkščiai – kad būtų apribotas krepšelių skaičius. O pedagogams jų skirta perpus mažiau nei užpernai, nes jau senokai konstatuota, kad tokio mokytojų poreikio nėra.

“Nors į technologinius mokslus įstojama ir su žemesniais balais, čia skiriama nemažai krepšelių, nes šių sričių specialistų reikia Lietuvos plėtrai. Valstybės finansavimas suteikiamas gerai besimokantiems, bet vis dėlto atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės poreikius. Šie du principai yra derinami”, – valstybės politiką argumentuoja N.Putinaitė.

Ji pabrėžia: jei krepšeliai nebūtų skaidomi tarp sričių, didžioji jų dalis tektų socialiniams mokslams, o tiek šios srities specialistų nebereikia. Apie tai būtina kalbėtis ir su moksleiviais. Štai kolegijų atstovai šiemet važinėjo po mokyklas, propaguodami technologinių ir fizinių mokslų studijas. Pernai šiose programose buvo likęs tūkstantis tuščių vietų, o šiemet visos užimtos.

Pagal galiojančią sistemą, net labai gerai vidurinę mokyklą baigęs abiturientas, jei jis pretenduos studijuoti itin populiarią specialybę, gali likti be krepšelio, o vidutiniokas nusipelnyti valstybės finansuojamos vietos, jei jis pasirinks studijas, kur mažesnė konkurencija. Tiesa, būsimas studentas gali pabandyti prognozuoti savo galimybes gauti valstybės finansavimą. Aukštosios mokyklos, remdamosi ankstesnių metų stojimo rezultatais, skelbia, su kokiais maždaug balais galima įstoti į kurią mokymo programą. Orientuotis galima ir pagal ministro kiekvienų metų pradžioje skelbiamą preliminarų krepšelių paskirstymą atskiroms studijų krypčių grupėms. Tačiau, žinoma, kiekvienais metais stojančiųjų prioritetai ir balai šiek tiek skiriasi. Daugiau šansų gauti valstybės apmokamą vietą renkantis kelias studijų kryptis.

Vis dėlto, pasak Studentų atstovybių sąjungos prezidento Arūno Marko, ši krepšelių sistema nemotyvuoja studentų rinktis mažiau populiarių ir brangesnių studijų programų, nes jei jie negautų krepšelio, tektų mokėti trigubai daugiau – tiek maždaug skiriasi skirtingų programų kainos.

Beje, krepšeliai skirti ne tik valstybinėms, bet ir privačioms aukštosioms mokykloms, tiesa, jie negali viršyti 30 proc. studijų programos studentų.

Ar Alma mater ieško daugiau gabių studentų, ar daugiau pinigų

Tiksliai pasakyti, kiek turės nemokamų studijų vietų, iki pat stojamųjų pabaigos nežino ir aukštosios mokyklos. Tačiau jos, kaip ir abiturientai, bent apytikriai skaičiuoja, nes juk reikia prognozuoti ir auditorijų kiekį, ir dėstytojų darbo krūvį. Prieš reformą baimintasi, kad krepšelių sistema sužlugdys vos ne didžiąją dalį universitetų. Teoriškai tai įmanoma: jei rinkdamiesi studijų programas, kurias siūlo keli universitetai, abiturientai pasirinktų daugiausia kurį nors vieną, kitame ši studijų programa žlugtų. Tačiau praktiškai dvejų metų stojamųjų pagal naują tvarką praktika parodė, kad stojantieji savaime pasiskirsto tarp universitetų. Net buvo įvestas saugiklis – pirmus reformos metus mokymo programai universitetai galėjo gauti ne daugiau kaip 110 proc. krepšelių, palyginti su 2008 m. nemokamų vietų skaičiumi, šiemet – ne daugiau kaip 150 proc. Tačiau šios kvotos prireikė vienintelėje šokio pedagogikos programoje.

Antra vertus, šiemet bendrojo priėmimo sistemoje dalyvavo net 21 universitetas ir 23 kolegijos, tad konkurencijos elementų įvedimas aukštojo mokslo srityje turėtų retinti, palyginti su kitomis ES šalimis, itin gausų universitetų ar programų jose skaičių. Procesai prasidėjo: į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą susijungė Kauno medicinos ir Veterinarijos universitetai, Klaipėdoje sujungtos dvi kolegijos, prie Vytauto Didžioje universiteto prisijungė S.Šalkauskio kolegija, dabar jungiasi Muzikos ir teatro akademijos Kauno filialas. Klaipėdos ir Šiaulių universitetai sutarė bendrai vykdyti kai kurias studijų programas, keistis dėstytojais, ir kitos aukštosios mokyklos bendrabarbiauja rengdamos bendrus mokymo modulius. O į 20 proc. įregistruotų programų priėmimas nebeskelbiamas.

Tad konkurencija dėl studentų atsirado. Tačiau dėl geriausių studentų ar dėl studentų krepšelių? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Olga Suprun pastebi, kad abiturientas, kuriam patikėta sprendimo teisė “reitinguoti” aukštąsias mokyklas ir jų studijų programas, šį sprendimą daro praktiškai be apčiuopiamos informacijos apie studijų kokybę, absolventų įsidarbinimo procentus, nes tokios informacijos aukštosios mokyklos neskelbia.

Kova dėl studentų kartais baigiasi kuriozais: į Kauno kolegijos žemės ūkio specialybę įstota vos su 1,5 balo.

Saugodamiesi tokios studijų diskreditacijos Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai, gerbdami savo autoritetą, patys nustatė žemiausią pereinamąjį balą. Kituose universitetuose taip pat pat svarstoma tokia galimybė.

Vis dėlto objektyvių duomenų, kad krepšelių sistema sumenkino bendrą stojančiųjų kokybę, nėra. “Atvirkščiai, šiemet stojančiųjų balai aukštesni nei pernai, o studentų nubyrėjimas kai kuriose Kauno technologijos universiteto studijų programose sumažėjo dešimtkart”, – pabrėžia Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas, KTU studijų prorektorius Pranas Žiliukas.
Tačiau A.Markas tvirtina, kad krepšelių principas neskatina gerai mokytis, nes krepšelis duodamas dvejiem metams, ir tik šių mokslo metų pabaigoje paaiškės, ar valstybė tikrai finansuoja to verčiausius.

Ar valstybė žino, ko jai reikia

Dar vienas – esminis klausimas: ar valstybė žino, kokių specialistų jai reikia? Švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė aiškina, kad kartu su Ūkio ministerija rengiamas kvalifikacijų žemėlapis, kuris turėtų prognozuoti specialistų poreikį, nors rinkos sąlygomis tai daryti sunku. Jo apmatai bus parengti jau kitą pavasarį, tačiau rimtoms prognozėms, užsienio ekspertų teigimu, neva gali prireikti ir dešimtmečio. Studentų organizacijoms tokie terminai kelia pasipiktinimą.

Švietimo finansavimo ekspertė O.Suprun pastebi, kad dėl krepšelių sistemos jau dabar kenčia, pavyzdžiui, veterinarija, nors valstybei šios srities specialistai reikalingi, neveikia sistema ir menų programose. Norint subalansuoti aukštojo mokslo sistemą Lietuvoje, ekspertės manymu, reikėtų koncentruotis keliant profesinių mokyklų prestižą, įskaitant jose gautus mokymosi kreditus kolegijoje, paskui universitete. Be to, garsių Vakarų universitetų didžioji biudžeto dalis būna ne iš valstybės biudžeto ar studentų įmokų, o iš atliekamų mokslinių tyrimų ir teikiamų mokslinių paslaugų. Dabartinis modelis diskriminacinis ir Konstitucijos požiūriu, nes juk mokesčius valstybei moka ir studentų, gavusių krepšelius, ir jų negavusių tėvai.

Vis dėlto iš pusantrų reformos metų galima daryti išvądą, kad krepšeliai neina vien paskui studento norus, kaip žadėta, ir ačiū Dievui (ar aukštojo mokslo reformai ir Konstitucijos išaiškinimui), nes tam reikėtų dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, o šį procesą patikėti vien būsimų studentų sveikai nuovokai nebūtų teisinga. Tačiau kol kas krepšeliai neina ir paskui valstybę ar Vakarų universitetų patirtį, o tik paskui ministeriją ir jos suvokimą, ko ir kiek valstybei reikia.