Šiuo metu vilniečių vaikų tėvai už vaiko lavinimą valstybinėse muzikos ar meno mokyklose moka daugiausiai Lietuvoje – atitinkamai 75 ir 55 litus per mėnesį. Tuo tarpu mažiausi analogiški mokesčiai provincijos muzikos mokyklose tesiekia 25 Lt, dailės – 15 Lt.

Vertinant pačių savivaldybių vieno vaiko neformaliam ugdymui skiriamas lėšas, daugiausiai jų skiriama Trakuose ir Radviliškyje (7 tūkst. Lt vaikui per metus), mažiausiai – Pakruojyje ir Pasvalyje (2 tūkst. Lt).

“Šiuo metu mokinio krepšelio dalis, skirta neformaliam ugdymui, tesudaro 25 Lt per metus, tačiau tokią tvarką žadama keisti. Jau kitų metų rugsėjį keliose savivaldybėse bus pereita prie tam tikro, gerokai solidesnio, neformalaus švietimo krepšelio – 100 Lt vienam moksleiviui per mėnesį, o ne per metus. 2012 m. rugsėjo pirmąją prie naujos tvarkos žadama pereiti visoje Lietuvoje. Tikimės, kad tai paskatins meno ir muzikos mokyklas pasitempti, o pasyvesnius vaikus – naudotis valstybės skiriamais pinigais”, – “Veidui” teigė švietimo ir mokslo ministro patarėjas Albertas Lakštauskas.

Tačiau tikėtis, kad perėjus prie naujos tvarkos sumažės tėvų mokesčio dalis už vaiko lavinimą nereikėtų, nes tuomet labai susitrauks savivaldybių išmokos muzikos ir dailės mokykloms.

Nuo kitų mokslo metų vidurinėje mokykloje faktų kalimo mažės, o dėmesio kūrybingumui ir praktiniam žinių naudojimui daugės. Tačiau ką to siekiant iš mokymo programų reikia išmesti, o ką įdėti?

Pagal moksleivių tarptautinių olimpiadų rezultatus Lietuva tarp visų šalių patenka į protingiausių vaikų trisdešimtuką. Tačiau mūsų moksleiviams tarptautiniame tyrime buvo sunkiai įkandamas klausimas, kodėl rūgsta agurkai. Jie žino visus Prancūzijos revoliucijos etapus, tačiau nežino, kokia jos įtaka šiandienos Europos gyvenime. Galų gale, pagal europinius tyrimus, Lietuvos žmogiškųjų išteklių ir švietimo rodikliai geri, tačiau pagal novatorių ir inovacijų šalyje skaičius lenkiame tik ES naujokes Bulgariją ir Rumuniją bei kaimynus latvius. O estai pagal šiuos rodiklius jau pralenkė net ES vidurkį.

Beje, Estijos visuomenė, moksleivių tėvai tiesiog spaudžia švietimo strategus ir politikus keisti mokymo programas mokyklose, faktų kalimo sistemą keičiant į kūrybingumo, praktinio žinių panaudojimo gebėjimų ugdymą. Lietuvos plačioji visuomenė į diskusijas nei kviečiama, nei veržiasi, nors būtent švietimas – brangiausiai, kasmet apie 6 mlrd. Lt, mokesčių mokėtojams atsieinanti biudžeto dalis.

Sprendimą, ką keisti vidurinės mokyklos (vienuoliktokų ir dvyliktokų) mokymo programose, planuojama priimti iki Naujųjų metų. Taigi kas laukia vidurinės mokyklos jau nuo kitų mokslo metų?

Idėjoms reikia žinių

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, iki politinės karjeros vadovavęs Šiaulių Didždvario gimnazijai, pasakoja atlikęs eksperimentą – pabandęs “laikyti” istorijos egzaminą, atsakymų variantuose apibraukdamas pasirinktą raidę. Ir “išlaikė”! Schematizuotos egzaminų užduotys mokymosi procesą pavertė faktų ir datų kalimu.

“Ar klausiame “kodėl” ar tik “kada”? Ar chemijos mokymas mokykloje turi prasmę, jei paprastas pilietis, atėjęs į “Maximą”, nesugeba suprasti ant produkto pakuotės užrašytos cheminės sudėties lentelės ir nežino, kas yra tasai E?” – aiškina poreikį keisti mokymo turinį, akcentuojant mąstymo ugdymą ir praktinį žinių taikymą, viceministras.

V.Bacys neabejoja, kad Lietuvos vidurinis mokslas jau “nebepataiko” į realybės reikalavimus. O juk mąstyti reikėtų ne apie tai, kaip mes patys mokėmės ir net ne apie šiandieną, o apie tai, ko moksleiviui reikės po keliasdešimties metų. Mokykla turėtų gyventi ateitimi, o ne praeitimi. “Gal po 20 ar 30 metų brandos atestatas bus išduodamas už tai, kad moksleivis sukūrė penkiolika idėjų?” – spėlioja viceministras.

Pagrindinės mokyklos programos atnaujintos prieš porą metų, o vidurinės patvirtinos dar 2002 m. Programas reikia ir papildyti: juk po 2002 m. įvyko nemažai esminių įvykių – negi vaikams nereikia dėstyti, ką reiškė Lietuvai tapti ES ir NATO nare? Tačiau programos – ne guminės, norint įdėti kažką naujo, reikia ką nors išmesti.

Juolab moksleivių krūviai tokie, kad abiturientai mokymuisi skiria ir po 10–11 valandų, t.y. maždaug trečdaliu daugiau, nei trunka suaugusio žmogaus darbo diena. Tačiau vos Švietimo ir mokslo ministerijai užsiminus apie mokymo programų mažinimą ir jų keitimą, paliekant laiko diskusijoms, kūrybiškai analizei, visuomenėje kilo nuogąstavimų, ar moksleiviai neliks analfabetai, ar vaikantis sunkiai konkrečiais rezultatais pamatuojamos europinės mados mokyti vaikus laisvės reikšti savo mintis nebus prarasta tai, kuo dabar galime didžiuotis, – pakankamai brandūs teorinių žinių pagrindai.

“Kad mąstytum, turi turėti apie ką mąstyti. Žiūrėdamas televizijos šou, daug neprimąstysi”, – pabrėžia vienas mokymo programos pataisų redaktorių, buvęs ministras Darius Kuolys. Jo įsitikinimu, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros programoje išrinkti ir pamatiniai, ir kontekstiniai kūriniai bei autoriai, tad mokytojų ir mokinių pasirinkimo galimybės labai didelės, tereikia jomis pasinaudoti.

Viceministras V.Bacys sutinka, kad be žinių nebus ir idėjų. Tačiau jis tikina, kad bazines visų dalykų žinias moksleiviai gauna pagrindinėje mokykloje, o tie, kurie toliau tęsia mokslą vidurinėje, per paskutinius dvejus metus turėtų gauti naujų žinių ir turėti laiko joms suvokti.

Taigi ką reikėtų iš programų išmesti ir ką įdėti, kad taip ir nutiktų?

Mažiau praeities ir pasaulio, daugiau dabarties ir Lietuvos

Buvęs istorijos mokytojas V.Bacys istorijos programos pokyčius iliustruoja tokiais pavyzdžiais: niekas nesako, kad nereikia mūsų moksleiviams dėstyti antikos istorijos, kas ir yra daroma pagrindinėje mokykloje. Tačiau kas svarbiau – mokytis, kaip keičiasi Romos imperatoriai, ar vaikams paaiškinti, kodėl Lietuvos gyventojai kovojo dėl laisvės? Ar esmė žinoti, kada įvyko Durbės, Pabaisko mūšiai, ar ką jie lėmė? Arba, pavyzdžiui, kodėl būtent iš Suvalkijos kilę tautinio atgimimo vadai? “Kodėl” – esminis klausimas, nes mokykla turi ugdyti ne mechaniškai žinias kaupiantį, o mąstantį žmogų.

Dar vienas keliamas programos keitimo tikslas – atsikratyti provincijos kompleksų. Vienas lietuvių kalbos programos redaktorių D.Kuolys pritaria idėjai pateikti ištisą pasakojimą apie Lietuvos kultūrą, visuomenę, tautą. “Dabar nagrinėjami atskiri kūriniai, atskiri autoriai, bet jaunoji karta negauna išsamaus pojūčio, kas yra toji jo tauta. Kai šiandien tiek saviniekos ir nepasitikėjimo savimi, jaunajai kartai nekenktų suprasti, kad XVI a. lietuviai turėjo ir tautinę savimonę, ir politinę sąmonę, ir tokių kūrinių, kurie mažai skiriasi nuo Vakarų Europos literatūros”, – pabrėžia D.Kuolys.

Atnaujintoje programoje ne abstrakčiai nurodyta kurio nors autoriaus kūryba, o nurodomi konkretūs kūrinių pavadinimai. Pasak Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo lituanisto Kęstučio Juškos, galima diskutuoti, kodėl, pavyzdžiui, privalomoje programoje nėra Salomėjos Nėries “Diemedžiu žydėsiu”, pelniusio valstybinę premiją, o įtrauktas “Prie didelio kelio”; yra Vinco Mykolaičio-Putino “Tarp dviejų aušrų”, bet nėra brandžiosios poezijos, apimančios XX a. penktąjį šeštąjį dešimtmetį; akcentuojamas Vincas Kudirka, tačiau privalomoje programoje neliko jo satyrų.

Vis dėlto, K.Juškos manymu, didesnė problema ne tiek vienas ar kitas diskusinis programos momentas, kiek egzamino rašymo dalies vertinimo normos, dėl kurių kyla nemažai lituanistų diskusijų. O juk nuo šio vertinimo nemažai priklausys mokinio stojimo į aukštąją mokyklą rezultatai.

Žinoma, mąstymo, kūrybingumo lygį patikrinti kur kas sunkiau, nei įvertinti pasirinktų atsakymų variantų teisingumą. “Valstybinių egzaminų sistema leido išvengti korupcijos švietimo sistemoje, tačiau mažėjo kūrybingumo, interpretacijos laipsnis, o tai “sustriukino” humanitarinius mokslus”, – neabejoja D.Kuolys.

Viceministras V.Bacys priduria, kad tai sukūrė ir korepetitoriavimo sistemą, orientuojantis tik į gebėjimą gerai išlaikyti egzaminus. Keičiantis mokymo programoms bus keičiama ir egzaminų sistema. Tačiau viceministras nemano, kad kils didelių sunkumų vertinant moksleivių gebėjimus, – tik ne vien mokiniams, bet ir pedagogams reikės išmokti dirbti kūrybiškai.

Pavyzdžiui, dabar per egzaminus klausimas formuluojamas taip: kas anksčiau – traktorius ar lėktuvas? Tačiau esmė ne žinoti tikslų atsakymą į šį klausimą, o suvokti, kaip pakeičia žmogaus gyvenimą vienas ar kitas įvykis. Kur kas svarbiau būtų, pavyzdžiui, paprašyti išvardyti tris esminius dalykus, pakeitusius žmogaus gyvenimą XX amžiuje. Vieni gal nurodytų karus, kiti ekonomines krizes, treti internetą – ir visi šie atsakymai teisingi.

“Vaikai turi mokėti ne tik apibrėžti atsakymo varianto raidę, bet ir patys suformuluoti mintį bei ją užrašyti”, – įsitikinęs V.Bacys. Tai valstybei kainuotų brangiau, bet atsipirktų aukštesniu piliečių kūrybingumo ir mąstymo lygiu.

Modernių mokytojų, naujos įrangos ir sutarimo

Keistis, žinoma, turės ne tik mokymo programos, bet ir mokymo būdai bei mokytojai. Už 70 mln. Lt iš ES struktūrinių fondų į mokyklas ateina moderni laboratorijų įranga, molbertai, muzikos kabinetuose instaliuotos programos muzikai kurti. Bus pakoreguoti kai kurie vadovėliai, prie kitų bus išleistos papildomos brošiūros, kaip daroma net tokiose turtingose šalyse, kaip Vokietija. Daug dėmesio bus skiriama metodiniams nurodymams, skirtiems mokytojams, nes pagal naujas programas bus neįmanoma dirbti po senovei.

“Vidurinės mokyklos mokymo programos tik koreguojamos, tai ne revoliucija o evoliucija. Vakarų valstybėse tokie procesai praktiškai vyksta nuolat”, – pabrėžia Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotoja Audronė Šuminienė.

Siūloma keisti iki trečdalio programų. Iki šių metų pabaigos turėtų būti patvirtinti programų pakeitimai, 2011 m. rugsėjį pagal jas pradėtų mokytis tuometiniai vienuoliktokai, kurie 2013 m. pirmieji išbandys egzaminus pagal naują tvarką.

Žinoma, jei bus susitarta. Viceministras V.Bacys neslepia: jei nepavyks ministerijai, pedagogams ir tėvams pasiekti konsensuso dėl kurios nors programos pakeitimų, liks galioti senosios. Paskaičius, kaip uoliai prie programų projekto internete mokytojai lituanistai kapojasi, kas kam atstovauja ir kas ką kur pasakė, o ne kuris kūrėjas labiau vertas būti įtrauktas į programą, gerų idėjų pergale kol kas patikėti sunku.

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga kreipėsi į Prezidentę bei Seimo narius, ragindama neremti Vyriausybės ketinimų panaikinti privalomo sveikatos draudimo (PSD) apmokėjimą daliai studentų.

Siūlymą iš valstybės lėšų įstojusius į aukštąsias mokyklas iki 2009 metų, studijuojančius ištęstine studijų forma bei vyresnius nei 25 metų studentus apmokestinti PSD ketinama svarstyti artimiausiame Vyriausybės posėdyje. LSAS įsitikinimu, toks įstatymo projektas yra skubotas ir nepagrįstas, prieštarauja ES nuostatoms, bei dar labiau sumažintų aukštojo mokslo prieinamumą bei diskriminuotų studentus dėl jų amžiaus ar dėl pasirinktos studijų formos.

„Priėmus tokį nutarimą daliai studentų kasmet į valstybės biudžetą tektų sumokėti 864Lt. Esant tokiai ekonominei situacijai papildomas apmokestinimas tik dar labiau ribotų aukštojo mokslo prieinamumą, be to visiškai neaišku kokiais kriterijais remiantis nuspręsta diskriminuoti studentus vyresnius nei 25 metai ar įstojusius iki 2009 m. bei kodėl išskiriama ir papildomais mokesčiais apkraunama studentų dalis pasirinkusi įstatyme įteisintą studijų formą“, – teigia LSAS prezidentas Arūnas Mark.

Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas prieštarauja tiek Europos studentų teisių chartijai, tiek Bolonijos proceso bei Europos strategijos EU2020 nuostatoms, kuriose Lietuva, būdama Europos sąjungos nare bei Europos aukštojo mokslo erdvės dalyve, yra įsipareigojusi užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą, didinti kokybišką aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių bei skatinti mokymąsi visą gyvenimą. LSAS neatmeta galimybės kreiptis į ES institucijas jei toks įstatymo projektas būtų patvirtintas.

LSAS taip pat atkreipia dėmesį, jog didelė dalis vyresnių nei 25 metų amžiaus studentų yra dirbantys, tai reiškia, jog privalomojo sveikatos draudimo įmokas jie sumoka jų pačių mokamų mokesčių pavidalu. Šie asmenys nereikalauja papildomų išlaidų iš valstybės biudžeto.

Lietuvoje yra keliolika dėstytojų, po kurių paskaitų studentai ploja, ir keliasdešimt – į kurių paskaitas akademinis jaunimas veržte veržiasi.

“Kiekvienas toks dėstytojas – aukso vertės. Tokių, deja, tikrai nedaug, bet yra”, – tvirtina Povilas Verbyla, Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų atstovybės narys, kuruojantis akademinius reikalus.

Priminsime, kad mūsų šalies valstybinėse aukštosiose mokyklose dirba per 9 tūkst. dėstytojų. Kurių lektorių paskaitos sulaukia anšlagų, o per kurių – tik žiovaujama, niekas niekada neskaičiavo.

Todėl “Veidas” pabandė išsiaiškinti, kurie dėstytojai, bent jau studentų nuomone, yra patys profesionaliausi ir skelbia geriausių penkių didžiausių valstybinių universitetų dėstytojų pavardes. Tų, kurie galėtų būti pavyzdžiu savo kolegoms.

Po paskaitos – ir plojimai

Ankstyvas penktadienio rytas, o keturių šimtų vietų Mykolo Romerio universiteto (MRU) auditorija – pilna. “Veidui” MRU studentai pasakoja, kad jaunosios kartos teisės docento Aurelijaus Gutausko paskaitų renkasi pasiklausyti net ir tie, kuriems tai nepriklauso. “Šis dėstytojas nenaudoja jokių priemonių. Rankose laiko tik kodeksą,  pasakoja realius, gyvenimiškus, praktiškus pavyzdžius”, – įspūdžiais dalijasi A.Gutausko paskaitas lankęs Laurynas Juozapaitis, MRU studentų atstovybės prezidentas.

Įdomu tai, kad kiekvienai Teisės ir valdymo dalyko studentų grupei – o jų buvo dvylika – A.Gutauskas surengė po ekskursiją į Lukiškių tardymo izoliatorių. “Vaikščiojome po patalpas, o jis pasakojo. Ir net kalbėdamas paskutinei, 12-ai, grupei jis tikrai nebuvo “išsisėmęs” ar pavargęs”, – MRU studentų atstovas svarsto, kad tokią dėstytojo sėkmę lemia tai, jog šis nedemonstruoja jokios arogancijos, nors kai kurie dėstytojai siekia save pateikti aukštesniais ir viršesniais.

Dar vienu pavyzdžiu, savotiška “legenda” galėtų būti ir Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) dėstantis profesorius Vytautas Radžvilas.

Jo rankose jokių užrašų ar brošiūrų neišvysime, prezentacijų čia taip pat nebus. Tačiau esą tai atperka nuoseklus ir aiškus jo pasakojimas. Kai kuriems studentams netgi kyla noras paskaitas įsirašyti. Natūralu, kad auditorija – visąlaik pilna.

Liutauras Gudžinskas, VU studentų atstovybės prezidentas, o dabar – TSPMI doktorantas, puikiai prisimena V.Radžvilo paskaitas: “Įdomiausi būdavo jo komentarai apie filosofus. Jis, dėstydamas politinę filosofiją, stabteldavo ir apie kiekvieną kalbėdavo 10–15 min. Įdomiausia, kad viską susiedavo su dabartimi”. Po kai kurių profesoriaus paskaitų studentai jam tiesiog plodavo.

Paprastai dėstytojų, kurie atmintyje įsirėžia visam gyvenimui, per visą studijų laikotarpį būna po 2–3. “Ir kiekvienas toks dėstytojas – aukso vertės”, – pabrėžia Povilas Verbyla, Kauno technologijos universiteto studentų atstovybės narys.

KTU ketvirtakursis prisipažino regėjęs kur kas daugiau tokių dėstytojų, kurie studentus tiesiog sugeba atbaidyti net ir nuo įdomių dalykų paskaitų. Jo teigimu, dažnai tai nė nepriklauso nuo dėstytojo akademinių titulų, pedagoginių vardų: nesvarbu, ar tai būtų docentas, ar profesorius. Tad akademiniai kredencialai – savotiška puošmena, niekaip negarantuojanti dėstytojo pripažinimo tarp studentų. “Daugiausia problemų kelia tokie dėstytojai, kurie universitete dirba jau labai ilgai, su jais sunku susikalbėti, jie žino savo “tiesą” – ir viskas”, – sako P.Verbyla.

Studentai: dėstytojui dirbti vien universitete – nepakanka

“Niekada nenaudoju nei kokių popieriaus lapų, nei skaidrių, – tvirtina metų MRU dėstytoju išrinktas A.Gutauskas. – Mano tikslas – ne studentų muštras, ne mechaninis minčių perteikimas, bet sudominimas”. Jis mini su studentais pirmiausia pasistengiantis užmegzti psichologinį kontaktą, diskutuoti, būti kiek įmanoma liberalesniu. “Niekada nedeklaruoju, kad už studentą esu aukščiau”, – mini ir KTU mikroekomikos paskaitas skaitanti docentė Irena Pekarskienė, studentų išrinkta geriausia metų dėstytoja. “Iš tiesų kartais auditorijoje matau daugiau žmonių nei mano turimame sąraše. Tikrai negaliu skųstis. Mano paskaitas studentai lanko”, – pripažįsta ji.

O studentai akcentuoja, kad į savo paskaitas labiausiai pritraukia tie dėstytojai, kurie dirba ne tik universitete, bet ir darbą, susijusį su savo skaitomu kursu: “Tokiu atveju žinios nuolat atnaujinamos, pateikiami pavyzdžiai, ir tokių paskaitų įdomu klausyti”, – mini P.Verbyla. “Atviras kontaktas ir neformalus požiūris į studentus. Žinoma, ir kompetencija”, – tai, kas labiausiai patinka studijuojantiesiems, vardija L.Gudžinskas, VU studentų atstovybės prezidentas.

Tačiau tokių dėstytojų, tikslina jis, nedera painioti su tais, kurie tiesiog labai draugiški studentams. “Kartais tokie nieko naujo negali pasakyti, o tiesiog plepa”, – mini jis. Tad požiūrio ir perspektyvos turėjimas ir, kas labai svarbu, neformalus požiūris lemia dėstytojo sėkmę. Priemonių pateikimas, filmai, padalomoji medžiaga paskaitų metu – tai jau antraeilis dalykas, ne visada garantuojantis paskaitos kokybę, toliau nurodo L.Gudžinskas.

Studentų nuomonė – ne visada įdomi

Kasmet valstybė pagerbia geriausius mokytojus, šie turi ir savo profesinę šventę – Tarptautinę mokytojų dieną. O kaip su aukštųjų mokyklų dėstytojais? Kai kurie universitetai rengia šventes ar apdovanojimus, tačiau dažniausiai tai vyksta studentų iniciatyva. Iš esmės šalies mastu tarp studentų lyderiaujantys dėstytojai nėra pagerbiami – tėra apdovanojimai už nuopelnus mokslui, skatinami geriausias disertacijas ar mokslinius straipsnius parašę akademinės bendruomenės nariai.

Šiaip ar taip, pirmiausia tai turėtų būti kiekvieno universiteto rūpestis, sutaria studentų lyderiai. Štai L.Juozapaitis, MRU studentų atstovybės prezidentas, mano, kad į studentų geriausiais pripažintus dėstytojus didesnį dėmesį galėtų kreipti ir universiteto administracija. “To šiek tiek pasigendame. Kartais dėstėtojai už puikias paskaitas apskritai lieka  neįvertinami” – apgailestauja jis.

Jų paskaitos žiovulio studentams nekelia

Vytautas Radžvilas, VU

“Jis nepalieka abejingų”, – tvirtina V.Radžvilo paskaitų studentai. VU profesorius vienas iš tokių, kuriems po paskaitos kartais plojama. Beje, jis turi savo gerbėjų puslapį socialiniame tinkle “Facebook”, kur surinktos “kultinės” jo sentencijos.

Aurelijus Gutauskas, MRU

Dėstytojas, priverčiantis atsikelti itin anksti ir skubėti į jo paskaitą apie organizuotą nusikalstamumą. “Niekada nenaudoju nei kokių popieriaus lapų, nei skaidrių”, – prisipažįsta jis. Jis tituluojamas vienu geriausių ir studentų mėgstamiausių MRU dėstytojų.

Visvaldas Legkauskas, VDU

VDU apie jį ir jo paskaitas žino visi. Dėsto jis socialinę psichologiją. Paskaitų metu nenaudoja jokių užrašų, o paskaitų vaizdo įrašus galima rasti internete. Studentai netgi konkuruoja, norėdami užsiregistruoti į jo dėstomą dalyką.

Irena Pekarskienė, KTU

Labiausiai vertinama už akademinį sąžiningumą. Dėsto mikroekonomiką. Prisipažįsta visuomet esanti studento pusėje. Paskaitų lankyti neverčia, tačiau į auditorijas susirenka vis tiek daugiau klausytojų, nei realiai turėtų būti.

Šaltinis: VU, KTU, MRU, VDU studentų atstovybių apklausų duomenys, pokalbiai su studentų atstovybių nariais

Seimo narys Andrius Šedžius nesutinka su Finansų ministerijos pozicija 2011 metais nustatyti dabar galiojantį Mokinio krepšelį – 3310 litų ir siūlo jį padidinti iki 3374 litų.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) rengia dar vieną jau kažkelintą aukštųjų mokyklų vertinimo sistemą, kuri dalį universitetų gali priversti atsisakyti nekokybiškų studijų programų arba bent jau pasitempti. Valstybei tai kainuos 400 tūkst. Lt per metus. Daugiau kaip 480 tūkst. Lt jau skirta šios sistemos metodikoms parengti, išbandyti ir tikriesiems ištekliams įvertinti. Vertinimą ketinama vykdyti kitąmet, jis bus atliekamas keliais etapais.

“Valstybės pareiga vertinti, ar universitetas teikia kokybiškas studijas. Iki šiol tai niekada taip išsamiai nebuvo daroma. Studijų kokybės vertinimo centras atsižvelgė tik į studijų programas, o čia bus vertinama visa aukštoji mokykla: ar pakanka auditorijų, ar dėstytojai pakankamos kvalifikacijos, ar jie nėra perkrauti, ar gali kokybiškai mokyti, ar jų kvalifikacija atitinka reikalavimus”, – dėstė švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Viceministrės tvirtinimu, išorinis aukštųjų mokyklų vertinimas atliks visai kitokias funkcijas nei reitingavimas. Esą reitingavimas rodo, kurios šalies aukštosios mokyklos yra stipriausios, lyginama studijų kokybė Lietuvoje ir kitose regiono šalyse. O išorinis vertinimas apsiribos Lietuvos universitetais ir kolegijomis – jis pateiks ne lyginamąją jų analizę, o duomenis apie aukštųjų mokyklų atitiktį kokybės standartams. Vertinimą esą atliks ministerijai pavaldžios įstaigos.

“Duomenis rinkti jau pradėjome, nes anksčiau ar vėliau ta sistema turi startuoti. Pirmųjų rezultatų tikimės sulaukti iki metų pabaigos. Šiuo metu duomenis renka Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, dalį vertins ir Studijų kokybės vertinimo centras”, – paaiškino N.Putinaitė.

Jei mes norime, kad šešerių metų vaikai į mokyklą eitų kaip į rinką, kaip į kovos areną, galime jiems tokias sąlygas sukurti – vėl juos vertinti pažymiais. Sovietmečiu tas vertinimas nebuvo ugdomasis: formalistinis, ir tiek. Kraštuose, kurie nors truputį orientuojasi į humaniškesnes visuomenes, stengiamasi kiekvienam žmogui duoti kuo daugiau paramos tobulėti.

Tam tikri žmogaus pasiekimai turi būti vienaip ar kitaip pastebimi, juos reikia lavinti. Tik ar tas pastebėjimas turi tapti baudžiamąja lazda? Vertinimas yra tam, kad augintume gebėjimus, pasitikėjimą savimi, siekius. Ar mes tiesiog vertiname pridėję liniuotę ir baudžiame, jeigu vaikas nepasiekia rezultatų? Svarbiausia, kad vertinimas neužmuštų jo noro tobulėti.

Pasikeitusi pradinukų vertinimo sistema jų tėveliams nėra suprantama, o ir mokytojams tenka daugiau darbo.

“Puikiai”, “labai gerai”, “pakankamai gerai”, – tokie įrašai po pradinukų kontroliniais darbais ar testais oficialiai nebėra leidžiami nuo praėjusių metų: 2009 m. rugsėjį priimtas švietimo ir mokslo ministro įsakymas įpareigojo pradinių mokyklų vadovus bei pedagogus nebevertinti mokinių pasiekimų pažymiais ar kitais sutartiniais ženklais, o tik pateikti aprašomąjį vertinimą, kaip numatyta ir užpernai Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) patvirtintoje Pradinio ugdymo programoje.

Tad saulučių, zuikučių, debesėlių ar menuliukų pradinėse mokyklose oficialiai taip pat nebeturi būti – tai nėra legalu. Kitaip tariant, dabar pradinių klasių mokytojas, ištaisęs moksleivio kontrolinį darbą, tegali parašyti komentarą arba surinktų taškų skaičių – jokie kiti simboliai, reiškiantys įvertinimą, bent jau oficialiai nėra leidžiami. Pradinuko pasiekimus dabar reikia vertinti lygiais: patenkinamu, pagrindiniu arba aukštesniuju.

Tėvams siūlo susiskaičiuoti klaidas

ŠMM valdininkai aiškina, kad pažymys ar jo pakaitalai (simboliai, ženklai, raidės, piešinėliai, lipdukai ir pan.) pateikia labai ribotą informaciją apie tai, kaip sekasi vaikui, ir nepasako, ką vaikas jau išmoko, o ko dar reikėtų siekti.

“Veido” kalbinti pradinukų tėveliai sako sunkiai suprantantys naująją sistemą – esą nebeaišku, gerai ar blogai jų vaikas mokosi. Mokytojai taip pat pripažįsta, kad darbo padaugėjo, o tėveliai vis klausia: “O ką tai reiškia?”

“Ateina kartais tėvai ir klausia: “Tai kiek čia balų surinko, kaip tas diktantas parašytas?” Mat mokinio darbo apačioje tenurodytas taškų skaičius. Ką man belieka pasakyti? Suskaičiuokite klaidas, jei jų nėra – tai 10. Tai painus dalykas”, – sako ilgametė mokytoja Danutė, dirbanti Kauno pradinėje mokykloje.

“Jei pradinuko diktantas parašomas be klaidų, po juo parašome: “diktantą parašei be klaidų” arba “šios taisyklės dar nemoki”, “reikia tobulėti”. Jei mes rašytume “gerai” arba “pakankamai gerai”, kitaip tariant, tokį ženklą, kurį galima išversti į pažymį, tai būtų nelegalu”, – kaip aprašomasis vertinimo metodas veikia praktiškai, aiškino Jurgita Blažienė, Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė.

O kai kurie mokytojai jau nerimauja, kad pradinėse mokyklose įvedus elektroninį dienyną darbo tikrai padaugėtų. Maža to, neaišku, ką jame reikėtų rašyti. “Tad mums beliktų įrašyti: “jūsų vaikutis jau geriau skaito”, “jis rašo be klaidų” ir pan.”, – svarsto mokytoja Danutė.

“Ištaisau kokį darbą, teksto pabaigoje rašau, kokios klaidos, kur reikia tobulėti, ir dar į pasiekimų knygelę turiu ką nors įrašyti. Žinoma, ne tą patį. Ir taip – 24 mokiniams”, – atvirai sako mokytoja J.Blažienė.

Neringa Stasiuvienė, Klaipėdos Marios Montessori mokyklos-darželio mokytoja, moksleivių patikrinamuosius darbus, testus deda į segtuvą – semestro pabaigoje jai reikės pateikti aprašomąjį kiekvieno moksleivio įvertinimą, kalbėtis su tėveliais ir aiškinti, ką reiškia tai, kad jų vaikas mokosi, pavyzdžiui, aukštesniuoju lygmeniu.

N.Stasiuvienė mini, kad vaikų tėvams suteikia visą reikalingą informaciją, kartais paaiškinimus surašo ir ant popieriaus, padaro vaiko pasiekimų lentelę: ką pradinukas visą pusmetį mokėsi, ką įsisavino, ko ne.

“Šiemet mokytoja leido rinktis: ar vertinimas bus tik burbuliukai – raudonas, žalias, geltonas, ar prie kiekvieno rašto darbo dar bus ir jos komentaras. Mokytoja sakė, jog rašyti komentarus būtų pernelyg sunku, tad mes, tėvai, pasirinkome, kad vertintų tik burbuliukais, – pasakojo Salomėjos Nėries pradinės mokyklos trečioko mama Rūta.
Vis dėlto kai kuriose mokyklose tėvai ir mokytojai susitaria, kad pedagogai pradinukus vertins kaip ir anksčiau – saulutėmis ar kiškučiais, tačiau šalia to pateiks ir aprašomąjį įvertinimą. Tai nėra legalu ir ne visada pavyksta susitarti su mokyklos vadovybe.

Mokytojai pernelyg stengiasi?

“Vertinti debesėliais, kiškučiais bent pirmais metais yra gerai, nėra streso vaikams, bet ne visada gerai tėvams – jie nemato tikrosios padėties. Bet pirmoje klasėje tai išeitis, – sako Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo mokyklos pradinuko mama. – Dabar priimtas vertinimas trimis lygiais – visiškas nesusipratimas, jis visai neinformatyvus”.
Pradinuko mama “Veidui” minėjo, kad bent jau šioje mokykloje vaikai vis dar įvertinami ir šypsenėlėmis – toks tėvų ir mokytojų susitarimas.

Raimonda Bukinienė, penktoko Arvydo mama, nėra patenkinta nei buvusia, nei esama sistema. Jos manymu, saulyčių, mėnesiukų, “liūdesiukų” sistema neduoda nieko gero. “Sūnus mokykloje gauna septynis ir kvailai manęs klausia: “O koks čia būtų ženkliukas: saulytė ar debesiukas?” Esu kalbėjusi su keliomis savo draugėmis – jos dirba pradinių klasių mokytojomis ir tokią ženkliukų sistemą taip pat laiko tikra nesąmone”.

R.Bukinienė prisimena, kad mokykloje niekas tėvų nėra klausęs – nori jie tokios pradinukų vertinimo sistemos ar ne, ja yra piktinęsi ir patys mokytojai. Bet jie esą tegali skėsčioti rankomis – nieko jau nepakeisi.

“Aprašomasis vertinimas negali būti taikomas kasdien ar kas savaitę: pernelyg uolūs mokytojai jį gali taikyti dažniau, nei reikia, nors tai tiesiog nebūtina”, – aiškina Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Ugdymo pagrindų katedros vedėja docentė Aušra Žemgulienė.

“Tėvams turėtų būti svarbu, kaip jo paties vaikas auga ir mokosi. Mes esame labai įpratę viską lyginti. Tėvai tenori žinoti – su klaidomis ar be klaidų. O bendrosiose programose juk akcentuojame bendruosius gebėjimus, – “Veidui” komentavo VPU mokslininkė. – Mokytojams, aišku, lengviau, kai konkrečiai pasakoma, kaip ką reikia vertinti. Dabar iš tiesų sistema kai kam gali pasirodyti pernelyg abstrakti. Tik plačiai mąstantis, labai plataus profilio, aukšto pedagoginio intelekto mokytojas gali tinkamai įvertinti pagal lygmenis”.

Siūloma vertinti ir pradinukų vertybes

Bendrojoje ŠMM specialistų parengtoje pradinio ugdymo programoje – pedagogų Biblijoje – detaliai nurodyti moksleivio pasiekimų lygių požymiai iki mažiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, mokytojas, norėdamas įvertinti, kaip pradinukas mokosi socialinį ar gamtamokslinį dalyką, turėtų kreipti dėmesį ne tik į vaiko gebėjimus komunikuoti, mokytis, bet ir į vertybines nuostatas. Maža to, jas analizuoti.

Antai trečiokas ar ketvirtokas, kuris “stengiasi nebūti priešiškas kitiems, toleruoti kitokią elgseną ar nuomonę, bando geranoriškai spręsti problemas, konfliktus, ieškoti sutarimo”, anot programos rengėjų, nusipelno tik patenkinamo įvertinimo. Pagrindinį lygį atitiks tas mokinys, kuris “yra geranoriškas kitų atžvilgiu, siekia dialogo, tariasi, rūpinasi. Stengiasi laikytis duoti žodžio”. Aukštesnįjį, patį geriausią įvertinimą, nusipelno gauti tik tas, kuris “tiki ir pasitiki savimi ir kitais, palankiai vertina ir gerbia kitus žmones, jų teises, siekia tarpusavio supratimo”.

"Veido" archyvas

Šiuo metu Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja per 11 tūkst. studentų

Darbo biržos duomenų bazėje dabar – vos 15 įrašų apie laisvas mokytojų darbo vietas. Tuo metu pedagogo darbą per darbo biržą susirasti bando daugiau nei tūkstantis kvalifikuotų mokytojų.

Natūraliai kyla klausimas, kaip į naujausius darbo rinkos pokyčius bei lūkesčius reaguoja ir ką rengti ketina pagrindinė pedagogų kalvė – Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU). Ar pavyks šiai aukštajai mokyklai susigrąžinti kadaise turėtą gerą vardą ir parengti reikalingų specialistų, mat ateities prognozės niūrios: Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) skaičiuoja, kad artimiausius trejus metus mokinių Lietuvoje mažės po 20 tūkst. kasmet – tarsi kiekvienais metais būtų uždaroma po 30 didelių mokyklų, o mokytojų juk jau dabar per daug. Vadinasi, ir darbo biržoje jų daugės.

“Tai gryna demagogija. Niekas į šituos dalykus nereaguoja”, – taip darbo biržos duomenis komentuoja VPU rektorius Algirdas Gaižutis. – Ar su teisininkais, medikais yra kitaip? Tik esant laukiniam kapitalizmui visąlaik iškeliama konkurencija. Juk bet kuris procesas turi dvi puses”.

Kūno kultūra svarbiau už rusų kalbą

Kaip paaiškėjo iš 2010 m. priėmimo į VPU rezultatų, abiturientams nesinori studijuoti rusų filologijos, fizikos, gamtos ar tikybos. Visai kas kita – kūno kultūra, anglų filologija ar psichologija.

Pasirodo, kūno kultūros mokslus VPU krims neregėtas skaičius pirmakursių – net 157. Tai populiariausia šiais metais universiteto specialybė. Tiesa, reikia pridurti, kad daugiau nei šimtas įstojusiųjų už šiuos mokslus turės mokėti visą studijų kainą, mat tik 46 studentai užsitikrino valstybės finansavimą, t.y. gavo studijų krepšelius. VPU rektoriaus vertinimu, tai, kad daugiausiai studentų studijuos kūno kultūrą – labai puiku, mat universitetas parengia labai gerus sportininkus.

Anglų filologiją studijuos 110, o psichologiją – 91 studentas. Tai pagal studentų skaičių kitos dvi iš trijų populiariausių VPU specialybių. Tuo metu rusų filologais, fizikos ir informatikos specialistais pretenduoja tapti vos po aštuonis studentus, katalikų tikybos pedagogais – devyni. Verta pridurti, kad, palyginti su praėjusių metų stojimu, VPU taip pat smarkiai padaugėjo pirmakursių, kurie už valstybės lėšas studijuos šokio, muzikos pedagogiką. Vis dėlto į pirmą VPU kursą šiemet iš viso įstojo beveik trečdaliu mažiau studentų nei pernai, bet valstybės finansavimas padidėjo.

Kaltųjų paieškos

Trečiame VPU ekonomikos kurse studijuojant Rūta “Veidui” prisipažįsta: mokytoja dirbti ji tikrai neketina, šis universitetas – tai paskutinė vieta, kur ji norėjo įstoti, nes kitur studijuoti tiesiog nepavyko. Per trejus studijų metus jos nuomonė nepasikeitė.

“Pedagoginis nėra toks blogas, kaip kalbama, tačiau tai, kad dauguma tikrai neketina dirbti mokytojais – visiška teisybė. Gal dėl to, kad mūsų studijuojamas dalykas toks specifinis”, – svarsto VPU trečiakursė. Rūta sako žinanti, kad mokytojomis nuoširdžiai siekia tapti vos dvi jos bedrakursės iš aštuoniasdešimties. Studentės įsitikinimu, mokytojai uždirba pakankamai, dirbti apsimoka, tačiau daugumos bendramokslių esą visiškai netraukia darbas su moksleiviais.

Su tuo niekada nesutiktų Jūratė Baranova, filosofijos profesorė, VPU dirbanti nuo 1984-ųjų. Kalbas apie pernelyg mažą universiteto studentų motyvaciją ji vadina neapgalvotomis. “Pakelkite atlyginimus pedagogams, ir visi subėgs studijuoti, ir motyvacija atsiras”, – neabejoja profesorė, nes prisimena, kad vos tik buvo pakelti atlyginimai mokytojams – šie uždirbo daugiau už universiteto dėstytojus, ir mokytojo prestižas visuomenės bei studentų akyse išsyk pagerėjo.

“Tiesiog nesutvarkyta įdarbinimo ir pedagogų atlyginimo sistema. Esu turėjusi pačių geriausių studentų, pati skambinau į mokyklas, prašiau, kad priimtų. Niekam nebuvo įdomu. Juk kartais filosofiją dėsto matematikai, kiti prašalaičiai”, – piktinasi filosofė.

Kitas pavyzdys: VPU prieš daugiau nei dvejus metus apleidęs dėstytojas Andrius (tikrojo vardo jo paties prašymu neminėsime), dabar skaitantis paskaitas Vilniaus universitete, yra kitokios nuomonės ir “Veidui” pasakoja: “Tenka pripažinti, kad Pedagoginis universitetas (nors jam universiteto vardas ir nelabai tinka) vis dėlto išlieka ta vieta, į kurią įstojama šiaip sau. Į VPU sunku pritraukti jaunų dėstytojų, nes akademinė bendruomenė iš kitų universitetų darbą čia laiko neprestižiniu. Tai nėra atsitiktinis dalykas: ten studentai įpratinti mokytis ir dirbti taip, kaip aš dirbau 1993-iaisiais. Tai labai žemas lygis. Kaip dėstytojas, netgi esu patyręs studentų spaudimą – esą čia visi studijuojantieji vertinami tik labai gerai, reikia aukštų vidurkių. Apsikarstę “aukštais” profesorių, habilituotų daktarų titulais, kai kurie dėstytojai VPU Socialinių mokslų fakultete man priminė antikvariatą”.

Linkėjimai susigrąžinti gerą vardą

VPU rektorius A.Gaižutis apie prisitaikėlius, stojančius į VPU, turi savo nuomonę: “Tai yra sukurta nuomonė. Kokie prisitaikėliai? Nuo šių metų stojantiesiems įvestas motyvacinis testas. Koks dar prisitaikymas? O žurnalistai, teisininkai – ar ne prisitaikėliai? Galbūt net didesni”.

Rektorius taip pat moja ranka į visokias apklausas, rodančias labai menką studijuojančiųjų motyvaciją. “Nieko nenoriu šnekėti apie tokias nesąmones. Mes labai ramiai žiūrime į pasaulį, ir jūs į mus žiūrėkite ramiai. Ar jūs bent galite įsivaizduoti: jei mūsų studentai nedirbtų, tai būtų kolapsas visos švietimo sistemos kolapsas. Juk dabar visi miestai ir rajonai mokytojų turi tiek, kiek reikia”, – kritikams atkerta akademikas.

Vis dėlto svabu informuoti, kad VPU kol kas negali atsakyti, kiek universiteto absolventų darbą susirado pagal specialybę, kiek jų užsiregistravę darbo biržoje. VPU Karjeros centro atstovė informavo, kad skaičiai, VPU gauti iš darbo biržos, netikslūs, privelta klaidų, o kur kas įsidarbino – kol kas niekas neskaičiuoja, tai ketinama daryti “kažkada”.

“Aš matau, kad geriausios studentės išteka už verslininkų ar turtingų vyrų, eina dirbti ten, kur geriau moka, tačiau ne mokytojauti. Manau, į VPU įstoja gabūs vaikai iš provincijos, jie kuklesni, paprastesni, nearogantiški, kartais būna netgi talentingesni ir darbštesni už kitų universitetų studentus”, – VPU studentus giria J.Baranova.

Jai nuolatinis VPU linksniavimas, esą šis turi prastą vardą, atrodo juokingas: “Yra tam tikras sluoksnis žmonių, kurie neturėdami idėjų siekia surasti atpirkimo ožį ir kartoja: kokie jie prasti. Įdomu, ką jie darytų be mūsų?”

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, pats, beje, VPU absolventas, realistiškiau vertina padėtį. Jis pripažįsta: didžiulį būrį studijuojančiųjų pedagogiką reikia mažinti, nors tuoj pat priduria, kad tai ne vien VPU problema. “Turėti gerą veidą yra labai gerai. Tą veidą susigrąžinti ir palinkėčiau VPU. Gal geriau mažinti studentų”, – svarsto viceministras. Jis prisiminė, kad ir pats, būdamas studentas, kartodavo, esą mokytoju tikrai nedirbs, tačiau vėliau teko dirbti ir daug pasiekti.

Kiek iš tiesų prie mokytojo specialybės nuvertinimo prisidėjo VPU ir visuomenėje tvyranti neigiama nuomonė apie šį universitetą, atsakyti nelengva. Juolab kai tokią nuomonę išreiškia ir prestižinių mokyklų vadovai. Vienas jų – Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius: “Yra paskleista tokia bendra žinia, kad VPU renkasi studentai, kurių valstybinių egzaminų rezultatai prastesni. Juk VPU kažkada buvo tikrai prestižinė aukštoji mokykla – į ją buvo sunku patekti”.

S.Jurkevičiaus įsitikinimu, visos nesėkmės prasidėjo sulig nepriklausomybės paskelbimu: keitėsi švietimo prioritetai, mokytojo profesija buvo nepelnytai nuvertinta, pragyventi sunku. “Aš pats tuo metu vos vos išsilaikiau švietimo sistemoje. Tad kaip galėjo būti kitaip?” – klausia licėjaus direktorius.

Į jo vadovaujamą licėjų šiais metais mokytojais priimti dirbti du absolventai, ir esą jokio skirtumo, kokį universitetą jie baigę: svarbu, ar jie turi gebėjimų mokyti, ar ne.

“Veido” pašnekovai sutaria dėl vieno: padėtis VPU pasikeis tada, kai studijuoti pedagogikos mokslų pradės stoti abiturientai, turintys aukštus balus, nes dabar tokių, palyginti su kitais universitetais, vis dar mažoka.

Pradinukų tėvai sutrikę, nes nebeturi galimybių sužinoti savo vaikų mokslo rezultatų ir gebėjimų lygio. Mat pernai rugsėjo viduryje priimtas švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymas “Dėl nuosekliojo mokymosi” įpareigojo pradinių mokyklų vadovus ir pedagogus nebevertinti mokinių pasiekimų pažymiais ar kitais sutartiniais ženklais, o tik pateikti aprašomąjį vertinimą. Kitaip tariant, mokslo metų viduryje ir pabaigoje tėvai iš mokytojo gaus rašinėlį apie tai, kaip jo vaikas mokosi, ir sausą ataskaitą, kokie vaiko kiekvienos disciplinos pasiekimai: aukštesni, pagrindiniai, žemi ar visiškai nepasiekta pažangos.

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyr. specialistės Egidijos Nausėdienės, esą prie aprašomojo mokinių vertinimo pereita dėl to, kad pažymys ar jo pakaitalai (simboliai, ženklai, raidės, piešinėliai, lipdukai ir pan.) pateikia labai ribotą informaciją apie tai, kaip sekasi vaikui, ir nepasako, ką vaikas jau išmoko, o ko dar reikėtų siekti. “Be to, vertinimas pažymiais sudaro sąlygas skirstyti vaikus į gerus ir blogus, lyginti vienus su kitais ir taip sudaryti prielaidas segregacijai, o tai kelia nepageidautiną įtampą ir varžymąsi dėl mokymosi apdovanojimo (t.y. paties pažymio). Visa tai slopina prigimtiniu pažinimo poreikiu grįstą mokymosi motyvaciją”, – dėstė valdininkė.

Priminsime, kad dar 1996 m. pradinukus buvo atsisakyta vertinti pažymiais ir pereita prie esą psichologiniu požiūriu pažangesnio vertinimo būdo – saulučių, zuikučių ir įvairių šypsenelėlių paišymo bei lipdukų klijavimo, bet vėliau daugelis pedagogų ir tėvų atkreipė dėmesį, kad tokia vertinimo sistema neskatina vaikų stengtis mokytis. Todėl mokyklų, kuriose galvojama apie vaiko ateitį, vadovai prieš kelerius metus įdiegė pasiekimų vertinimo sutartinėmis raidėmis sistemą.

Tokia sistema iki šių mokslo metų galiojo ir Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje. Kaip pasakojo šios mokyklos vieno ketvirtoko mama, ligšiolinė vaikų vertinimo sistema buvo ideali: “Vaikų mokslo rezultatai buvo vertinami raidėmis, atitinkančiomis dešimtbalės sistemos skaitmeninius simbolius, tarkime, “p” – vadinasi, vaikas užduotį atliko puikiai, dešimčiai balų, “l.g.” – labai gerai arba devyniems balams ir t.t. Nuo šio rudens vaikui rašomos tik “a” raidės, kurios reiškia “atliko, atsiskaitė”. Tačiau man toks vertinimas visiškai nesuteikia jokių žinių apie vaiko pasiekimų lygį, o informacija, kurią gausiu gruodį, gali būti per vėlyva”.

“Tegul švietimo ministras liaujasi varęs demagogiją, kad konkurencijos tarp pradinukų nėra – juk į daugelį geresnių mokyklų yra stojamieji. Tad tėvai, kuriems svarbi jų vaikų ateitis, nori nuolat žinoti, kur dar vaikui reikia pasitempti – juk kasdien mokytojas neparašys rašinėlio apie kiekvieno vaiko kiekvieną darbą. Pagaliau tai sukels didžiulę įtampa penktoje klasėje, kai vaikai, įpratę prie rašinėlių, ims gauti tikrus pažymius”, – piktinosi sostinės Prano Mašioto pradinės mokyklos trečiaklasės mama Jurgita.

Panašias mintis “Veido” žurnalistei išsakė dar keliasdešimt pradinukų tėvų. Jie mėgino įkalbėti savo mokyklų mokytojus vertinti vaikus kaip ir anksčiau, tačiau pedagogai, nors irgi yra nepatenkinti naująja tvarka, bijo pasipriešinti Švietimo ir mokslo ministerijai.
O tėvų nuomonė ministrui G.Steponavičiui, atrodo, nė motais, nes jokios reprezentatyvios tėvų apklausos šia tema ŠMM nesurengė, į tėvų prašymus leisti vertinti vaikus po senovei neatsižvelgiama.

Ministras G.Steponavičius, pasitelkęs viešųjų ryšių skleidėjus, skelbiasi mažinąs biurokratiją mokyklose, nors iš tikrųjų apkrauna mokytojus naujomis rašliavomis

Gyvename pasaulyje, kur viskas keičiasi ne dienomis, o valandomis, todėl greičiausiai nerasime pasaulyje valstybės, kur nevyktų įvairių sričių reformos, o ypač – švietimo. Būtent ši sritis turi būti sparčiausiai besivystanti, nes ji ugdo mūsų ateities žmogų. Deja, visi esame pripratę prie nusistovėjusios tvarkos, taip pat ir mokyme. Tačiau ar senas mokymo modelis gali veikti pasaulyje, kuriame daugelio dabar populiarių specialybių prieš 20 metų net nebuvo.

Įgyvendinti pakeitimus nėra lengva, tačiau jų siekiantys švietimo sistemos kūrėjai ir mokytojai nenuleidžia rankų – jie bando norą keistis ir tobulėti sužadinti kiekvieno mokyklos direktoriaus, mokytojo, mokinio širdyje.

Tokį tikslą – ugdyti švietimo darbuotojų lyderystę, kuri atvestų prie realių pokyčių, yra išsikėlusi ir projekto „Lyderių laikas“ komanda.

Praėjusią savaitę ji Vilniuje surengė jų pačių išverstos ir išleistos Carlo D. Glickmano knygos „Lyderystė mokymuisi: kaip padėti mokytojams sėkmingai dirbti“ (angl. „Leadership for Learning: How to Help Teachers Succeed“) pristatymą.

Knygą pristatė bei savo pačios patirtimi, kaip iš esmės pakeisti mokymo bei mokymosi procesą, ugdyti mokytojų lyderystę bei kurti tai skatinančią infrastruktūrą dalijosi viešnia iš Jungtinių Amerikos Valstijų – dr. Frances Hensley – Mokyklų reformos iniciatyvos (School Reform Initiative angl.), valstybinės profesinės organizacijos, vienijančios šalies ir užsienio valstybių švietimo darbuotojus, steigėja ir pirmininkė.

Konferencijos, į kurią atvyko per 450 švietimo darbuotojų iš visos Lietuvos, metu F. Hensley ne tik pristatė knygą, bet ir ragino mokytojus iš šono pažvelgti į savo profesiją, mokymą ir jo tikslus. Renginio dalyvius ji kvietė nebijoti keistis ir keisti savo požiūrio – tiek asmeniškai, tiek ir valstybiniu lygiu, nes tik taip, jos nuomone, galima įgyvendinti realią švietimo sistemos reformą.

Taigi, apie tai, kaip skatinti ir remti į pokyčius nukreiptą suaugusiųjų mokymąsi šio tikslo siekiančiose, mąstančiose švietimo bendruomenėse, kurioms svarbus tobulas žinių išmokimas ir teisingumas, klausėme pačios dr. F. Hensley.

Dr. Frances Hensley

V.: Kokia pagrindinė idėja, kurią atsivežėte į Lietuvą?

F.H.: Viena pagrindinių idėjų, – tam, kad sukurtume tokias mokyklas, kuriose būtų gera mokytis mūsų vaikams, reikia panaikinti ribas, kurias sukuria pažymiai, klasės, durys, nekalbėjimas tarp mokinių ir mokinių, švietimo sistemos administravimas. Manau, kad mums reikia daugiau bendrumu, bendravimu, visapusišku mokinių ir mokytojų mokymusi vieniems iš kitų pagrįstos mokyklos. Kur visi dalinasi savo žiniomis ir patirtimi. Reikia siekti tokios mokyklos, kur nuolatinis mokymosi procesas niekada nesustoja, kur nuolat siekiama būti geresniu mokiniu ir geresniu mokytoju, ir tai daryti kuo geresniais būdais.

Tai visai kitokia nei įprasta mokymosi forma. Nes dabar mokytojai susitinka su kitais mokytojais, su kitais lyderiais, kitais žmonėmis iš ministerijų, ir taip siekia tobulinti savo darbo metodus ar juos susikurti.

Tačiau mokytojai turėtų būti ne tik kažkieno kito žinių bei idėjų naudotojais, bet ir bendraautoriais. Jie turėtų dirbti kuriant mokymosi ir mokymo sistemą.

V.: Kalbate apie visos sistemos reformą. Negi tai padaryti taip paprasta?

F.H.: Nemanau, kad tai paprasta. Jei būtų lengva, tai jau būtume padarę seniai. Tai didelis iššūkis, nes mokyklos yra gana uždaros, izoliuotos nuo kitų, viskas vyksta tarsi už uždarų durų. Tai kultūrinis paveldas. Ir dėl to reikia visapusiškų pastangų, kad tai pasikeistų. Tai turi ateiti ir iš pačios mokyklos, mokinių ir mokytojų, iš ministerijų, iš žiniasklaidos, tėvų. Mokyklos turi dalintis savo patirtimi vienos su kitomis – ne tik regioniniu, bet ir nacionaliniu lygiu. Šiems pokyčiams turi būti naudojami ir mokesčiai, ir įvairiausi fondai.

Taigi, tai reiškia ne tik tai, kad pasikeičia mokytojo elgesys, bet ir tai, kaip viskas pasikeičia platesnėje erdvėje.

Iš esmės ir kultūrinis pokytis, nes reikia keisti požiūrį į mokyklą. Reikia pakeisti savo vertybes ir nuomonę. Turime norėti kitokios mokyklos. Ir tas noras turi tapti parama. Pokyčiai turi atsirasti kiekvienoje klasėje, kiekvienoje mokykloje, visoje Lietuvoje, visoje Europoje, visose JAV.

Neužtenka siekti pokyčių vienoje ar kitoje mokykloje ar kelių mokyklų grupėje. Viskas turi vykti vienu metu, mokyklos visoje šalyje turi padėti vienos kitoms, palaikyti vienos kitas ir taip augti bei keistis, judėti ta pačia kryptimi.

Štai kodėl tai toks didelis iššūkis. Mokytojai turi siekti ne vien to, kaip išmokyti vaikus geriau skaityti. Taip, jei turi siekti ir šito. Tačiau labai svarbu, kad tai būtų daug didesnės sistemos dalis.

V.: Taigi, nuo ko reikia pradėti? Kas pasikeisti turi pirmiausia? Ar pakanka, kad pradžioje apie tai padiskutuotume, taip kaip šiandien?

F.H.: Manau, kad daug kur šie procesai prasidėjo būtent nuo to. Imkime JAV profesinio ugdymo mokyklas, vidurines mokyklas ar universitetus. Čia ėmė keistis mokytojų lyderystės suvokimas ir mokytojų rengimasis savo darbui. Tai buvo tarsi pokyčiai iš vidaus. Vėliau tai ėmė keisti visą aplink esančią sistemą. Mokytojai sukūrė savo modelius, vėliau jie apėmė vis daugiau klasių ir mokyklų, kol galiausiai atsirado kritinė masė žmonių, tikinčių tokiais pokyčiais ir norinčių, kad jie būtų įgyvendinti.

Kitur procesai prasidėjo nuo to, kad mokytojai mokėsi naudodamiesi profesiniu tobulėjimu, iš karto baigę mokyklas ir pradėję mokytis būti mokytojais.

Dar kitur pokyčiai prasidėjo nuo visuomenės narių intereso.

Manau, kad modelių yra labai daug, ir viskas priklauso nuo to, kokios vyrauja nuostatos, kiek mokytojai yra stiprūs, galiausiai, kokie yra ištekliai.

V.: Tačiau ar šie pokyčiai tikrai įmanomi visose šalyse, nepriklausomai nuo jų kultūros ir istorinės patirties? Juk tarkime Lietuva labai skiriasi nuo JAV.

F.H.: Konferencijoje paminėjau pavyzdžius šalių, kuriose šie pokyčiai buvo įgyvendinti itin sėkmingai, nors ir visur skirtingai. Pirmiausia tai Suomija – artima Lietuvos kaimynė. Taip pat visiškai kitokios ir tolimos šalys kaip Singapūras, Pietų Korėja, JAV. Tai labai skirtingos šalys, kur ir nuostatos labai skirtingos.

Vienur pokyčiai prasidėjo apačioje ir išplito, kol apėmė visą sistemą. Kitur jie prasidėjo „iš viršaus“ ir buvo puikiai adaptuoti mokyklose.

Žinoma, idealu, kai tie pokyčiai plinta abejomis kryptimis – pradedant švietimo ministerija viršuje, baigiant kiekviena klase atokiausioje mokykloje.

Prezidentas ar ministras turi pasakyti – taip, tai labai svarbu, tai mūsų tikslas. O kiekvienas mokytojas turi suvokti, kad jam būtina pasikeisti.

Kitaip sakant, svarbiausia, kad visur pokyčiai apėmė daug grandžių vienu metu – pradedant kiekviena klase, baigiant visa švietimo sistema.

Ir tai buvo kiekvienos šalies sėkmės pagrindas, net jei visur jis buvo kitoks.

V.: Kaip tokia reforma galėtų vykti Lietuvoje? Kurių šalių pavyzdžiai mums būtų tinkamiausi?

F.H.: Žinoma, negalima paimti kurios nors šalies pavyzdžio ir paraidžiui jo nukopijuoti. Kiekviena šalis turi to, ko iš jos galima pasimokyti. Kiekviena šalis turi rasti savo modelį. Tiek, kiek susipažinau su Lietuva ir kiek spėjau čia pamatyti, susidariau įspūdį, kad čia jau yra visos pokyčiams reikalingos aplinkybės, struktūros, ir, svarbiausia, mokytojų nusiteikimas.

Be to, Lietuvoje yra galimybė į mokyklas atvesti naujus mokytojus ir naujus lyderius, kurie galėtų remti ir palaikyti šią naujo mokymosi idėją. Gal tai neturi būti formali programa, nors matau, kad ministerijose pokyčiai mokyklose yra prioritetas.

Manau, svarbiausia, jog šalyje būtų lygybė tarp mokymo įstaigų. Kad kiekviena jų turėtų galimybę vystytis savarankiškai, prieiti prie šaltinių, gauti išorinę paramą – tai svarbiausia, kas prisidėjo prie pokyčių JAV, ir manau, kad tai labai svarbu ir Lietuvoje.

Žinoma, visi į šį procesą ateiname su savo patirtimi ir istorija, ir visiems mums tai yra labai svarbu. Tačiau tikiu, kad tokios programos gali būti įgyvendintos bet kurioje šalyje.

V.: Ar Lietuvoje mokytojai yra pasirengę tokiems pokyčiams?

F.H.: Į konferenciją (ji vyko rugsėjo 23 d. aut. past.) užsiregistravo 450 žmonių. Man tai atrodo labai svarbus požymis, kad mokytojai nori keistis ir mokytis. Tai mane labai padrąsina ir įkvepia.

Kokius matote pavojus? Ar nenutiks taip, kad vieni mokytojai labai norės keistis ir keisti mokymosi procesą, o kitiems tai atrodys nepriimtina, o kadangi mokyklos turės pakankamai daug laisvės turėti savo modelį, nukentės vaikai, nuo kurių iš esmės niekas nepriklausys? Kad tarp jų atsiras atstumas, nes vieni bus mokomi pagal naują sistemą, o kiti su ja net nesusidurs?

Galiu pasakyti, kad tai didelis iššūkis, bet jei jo bijosime, tai gali atgrasyti mus nuo tobulėjimo. Ir tada vaikai nukentės lygiai taip pat.

Žinoma, toks naujas požiūris į mokymąsi yra labai naujas, o pokyčiai visuomet yra rizika. Keistis sunku bet kurioje profesijoje – ar jūs esate mokytojas, ar žurnalistas. Tačiau tuo pačiu keistis ir tobulėti būtina. Net jei pagal tą pačią schemą dirbai kokius 20 ar 30 metų.

Juk jei tu nenori keistis ir tobulėti, vadinasi, nesi profesionalas, o gal ir mokykla tau nėra pati geriausia vieta dirbti. Noras keistis mokytojui turi kilti iš širdies, tai neturi būti prievarta ar nurodymas iš viršaus.

Iš kitos pusės, negalima mokytojo palikti vieno paties. Jam reikia padrąsinimo, įkvėpimo, galiausiai, būtina suteikti žinių, galimybes, pasiūlyti naujus modelius.

V.: Taigi, kokie tie modeliai? Nupieškite naujos pamokos viziją.

F.H.: Nenorėčiau dirbtinai siūlyti vienokio ar kitokio modelio. Ar pasakyti, kad dabar dirbti reikia visiškai priešingai nei iki šiol. Negalima pasakyti, kad štai toks ar anoks yra mūsų naujasis mokymosi būdas. Manau, kiekvienas mokytojas jį turi atrasti pats.

V.: Visgi, pabandykime pamodeliuoti bent jau bendrais bruožais.

Taip, yra tam tikros modelio charakteristikos. Ideali klasė – tokia, kur mokytojai ir vaikai visi įsitraukę į mokymąsi. Mokiniai gali mokytis individualiai ir poromis ar grupėmis, nes vieniems geriau sekasi vienaip, kitiems kitaip. Mokytojas gali sėdėti priešais mokinius ar tarp jų.

Svarbiausia, kad kiekvienas galėtų atsiskleisti geriausiai. Vienam sekasi dirbti žodžiu, kitam raštu, ir svarbu, kad po darbo žodžiu visuomet būtų galimybės tiems, kuriems geriau sekasi rašyti. Kitaip sakant, ideali klasė – tokia, kur kiekvienas sulauks savo galimybės atskleisti savo sugebėjimus ir stipriąsias puses.

V.: Ar tai tinka bet kuriai disciplinai, pradedant algebra, baigiant kūno kultūros pamokomis?

F.H.: Taip, visiškai. Matematika nėra vien tik skaičiai. Tai principai, o jų pritaikymas daug platesnis nei galima pamanyti. Mums reikia keisti požiūrį į tai, ką reiškia mokytis matematikos, geografijos, kalbų. Tai atvertų daug daugiau naujų galimybių mokytis kitaip, personalizuoti švietimą taip, kaip mes nė neįsivaizdavome.

V.: O kaip vyktų pats mokymasis?

F.H.: Svarbu, kad klasėje būtų padedama tiems, kuriems kas nors sekasi blogiau. Galiausiai, kad nebūtų koncentruojamasi į klaidas. Priešingai, kad iš klaidų būtų mokomasi. Kad klaidos būtų suvokiamos kaip natūralus mokymosi procesas. Kad atsakymas būtų ne tik teisingas ir klaidingas. Kad mokiniui liktų didžiulė erdvė tarp šių dviejų atsakymų, nes kaip tik čia ir vyksta mokymasis.

V.: Bet kad ir kaip būtų, galiausiai visų laukia baigiamasis egzaminas, kur atsakymas yra tik teisingas arba klaidingas…

F.H.: Taip, šitai neišvengiama ir tai visiškai natūralu. Svarbiausia, kad kelių iki šio egzamino yra labai daug, o mokymosi tikslas – ne vien baigiamasis egzaminas, o visas mokymosi procesas. Juk mums svarbu, ką vaikas gauna, koks jis užauga, ir ką sugeba bei suvokia baigęs mokyklą.

Ačiū už Jūsų atsakymus.

Apie projektą „Lyderių laikas“

Projektas yra sudėtinė programos „Mokyklų tobulinimo programa plius“ dalis. Lyderystės projektą inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija, vykdo Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras. Projektas skirstomas į du etapus: 2009–2011 metai ir 2011–2013 metai. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika. „Lyderių laikas“ skirtas visai Lietuvos švietimo bendruomenei siekiant sutelkti švietimo lyderystę ir jos ugdymu suinteresuotas pajėgas. Jo pagrindinis siekis – sukurti Lietuvoje paramos švietimo lyderiams infrastruktūrą, kuri skatintų iniciatyvių švietimo dalyvių veiklą, diskusijas apie lyderystės svarbą ir vertę, leistų įgyvendinti pažangias idėjas ir naujoves švietimo sistemoje.

Projekto interneto svetainė www.lyderiulaikas.smm.lt

Lyderių laikas

"Veido" archyvas

Įvairiuose Lietuvos universitetuose stipriai skiriasi studijų sąlygos, atmosfera, dėstytojų ir studentų santykiai, taip pat bibliotekų turinys

Ir dėstytojai, ir studentai sutaria, kad mokantis universitetuose svarbios ne tik studijų programos, kurios geros daugelyje aukštųjų mokyklų, bet ir mokymosi metodai, dėstytojai bei sąlygos. O šiuo požiūriu Lietuvos universitetai vieni nuo kitų skiriasi kaip diena ir naktis.

“Dėstytojai į mus žiūrėjo nerimtai, nes nieko iš mūsų nesitikėjo. Egzaminui galėdavai pasiruošti per valandą, važiuodamas į jį autobusu”, – be didelio entuziazmo inžinerijos studijas VGTU prisimena Eduardas Gvozdas, kuris po metų pakeitė universitetą ir šiuo metu VU studijuoja fiziką. Tiesa, jis negali pasakyti, kad dabartiniam universitetui neturi jokių priekaištų, nes bėdos esančios tos pačios. “Tik kad jų VU gerokai mažiau nei VGTU. Čia bent jau dėstytojai tikisi, kad mes, fizikai, tapsime mokslininkais, todėl nežiūri į mus atmestinai”, – du pagrindinius skirtumus tarp VGTU inžinerijos ir VU fizikos katedrų atskleidžia E.Gvozdas.

Būsimasis fizikas pabrėžia, kad lengviausia palyginti ne pačius universitetus, o atskirus jų fakultetus. Jam pritaria ir kitas pašnekovas – VDU integracinės komunikacijos magistro laipsnio siekiantis VU vadybos bakalauras Tomas Keršys.

“Kas gerai viename universitete, blogai – kitame. Visi jie specializuojasi ir turi silpnesnių bei stipresnių pusių”, – paprašytas palyginti universitetus atsargiai pradeda būsimasis magistras. Jis sako manąs, kad jei renkiesi studijuoti teisę, tai geriausia daryti M.Romerio universitete, jei matematiką – geriausia rinktis KTU. Istorijos mokslams, vaikino nuomone, tinkamiausias VU, matematikos – KTU, na, o komunikacijai studijuoti be konkurencijos esą verta rinktis VDU.

Paklaustas, ar yra patenkintas tuo, kur ir ką šiuo metu studijuoja, vaikinas atsako jau be užuolankų – taip, VDU studijų kokybė jam atrodo nepalyginamai geresnė nei VU. Ir ne tik lyginant fakultetus. Skiriasi ir atmosfera, studentų ir dėstytojų santykiai, abiejų universitetų įvaizdis.

“VDU iš tiesų turi savo aurą. Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Egidijus Vareikis”, – pirmą įspūdį apie VDU atskleidžia buvęs šio universiteto psichologijos studentas, vėliau ISM vadybą studijavęs bei pats čia reklamos discipliną dėstęs Andrius Verseckas. Abu universitetus pažinęs iš vidaus, A.Verseckas tarp jų mato nemažai skirtumų. Pats pagrindinis – lankstumas ir požiūris į studentą, kuo prieš kelerius metus ISM pasigirti galėjo, o VDU – ne.

Jo vertinimu, bent jau prieš keletą metų ISM geriau sprendė tiek organizacinius, tiek su struktūra susijusius klausimus, o VDU būta daugiau biurokratijos. “Štai diplomų įteikimo dieną VDU sužinojau, kad jo negausiu, nes turiu skolą, nors prieš tai dekanas gulė kryžiumi tikindamas, jog dėl to nebus jokių bėdų, kreditų turiu užtektinai ir net per daug. Kai paskutinę minutę paaiškėjo, kad bėdų vis dėlto esama, rektorius Vytautas Kaminskas pareiškė: “Brolyti, jei kažkas nepatinka, gali kreiptis į teismą”, – pasakoja A.Verseckas, kuriam toks požiūris į studentą ISM atrodo sunkiai įsivaizduojamas.

Svarbiausia – dėstytojai

“Vis dėlto svarbiausia yra dėstytojai ir jų darbo kokybė. Ne administracija ir jau tikrai ne programos. Juk gerą programą galima sudaryti per dvejus metus”, – įsitikinęs A.Verseckas.

Žinoma, neišvengiama ir kraštutinumų. Štai ISM stengiasi pasamdyti kuo geresnių dėstytojų, pavyzdžiui, iš užsienio, ir tuomet pritraukti daugiau studentų, kurie leidžiasi į savotišką dėstytojų medžioklę. Bet tai greičiau ISM privalumas, o ne trūkumas. Daug blogiau, kai studentus moko sustabarėję, nuobodūs, be savo dėstomo dalyko, patys daugiau niekuo nesidomintys, niekur nesistažuojantys dėstytojai.

“Juk viskas iš tiesų priklauso nuo dėstytojo”, – pritaria ir T.Keršys. Jis sutinka, kad ir VU yra dėstytojų, kurie yra stažavęsi, tarkime, JAV, ir įdomiai, nenuobodžiai veda paskaitas. Bet ten trūksta tarptautinių lektorių, o paskaitos, palyginti su VDU, primena posovietinį stilių.

“Pirmas dalykas, kodėl man nepatiko mokytis VU, – tai auditorinio tipo paskaitos. Komunikacija vyksta viena kryptimi – iš dėstytojo į studentus. Vienintelė galimybė bendrauti su dėstytoju – seminarai”, – priekaištų negaili T.Keršys.

Tuo tarpu įspūdžiai iš VDU jau visai kitokie. Rinkos tyrimų specialistu dirbantis vaikinas tikina, kad šiame universitete, net jei paskaita “srautinė”, joje vis tiek išlieka daug bendravimo ir, paties vaikino žodžiais tariant, interaktyvumo.

“Manau, kad M.Romerio universitete atmosfera laisvesnė, dėstytojai ragina klausti ir diskutuoti. O studijuodamas VU pastebėjau, kad čia dėstytojai reikalauja daug daugiau disciplinos ir pagarbos. Tikrai bijodavome ko nors paklausti”, – savo paties teisės studijas VU prisimena dabar profesorius, M.Romerio universiteto Filosofijos, teisės ir istorijos katedros vedėjas Darijus Beinoravičius. Skirtumus tarp VU ir M.Romerio universiteto jis trumpai apibūdina taip: “VU galbūt reikliau, o M.Romerio universitete – patogiau studentui”.

Dar vienas skirtumas, kurį pašnekovai pastebi ėmę lyginti skirtingus universitetus, – tai dėmesys studentui. “VU studentas tarsi sutrikęs, vienintelis būdas ką nors susižinoti – tai susirašinėti su bendrakursiais, nes nei dėstytojai, nei dekanatas nelinkę komunikuoti”, – nusivylimo priežastis aiškina T.Keršys. Tuo tarpu VDU su dėstytojais esą galima bendrauti ne tik gyvai, bet ir prisijungus prie interneto sistemos – dėstytojai raštu atsako į visus studentų klausimus, o tuos atsakymus mato ir visi kiti prisijungusieji.

Beje, net keli “Veido” pašnekovai VU pastebėjo nuoširdumo stygių. “VDU gali studijuoti ne tik auditorijose, bet ir už jų ribų – klausti, tartis, diskutuoti su dėstytojais. O VU visuomet atrodo, kad dėstytojas nori kuo greičiau baigti darbą ir bėgti namo”, – prisimena T.Keršys.

VDU dėstytojai esą apskritai su studentais bendrauja kaip lygūs su lygiais, o VU juntama tokia nuostata: “Aš – viskas, o tu niekas, skaityk mano knygas ir tylėk”. Apibendrindamas T.Keršys VU trumpai apibūdina taip: sustabarėjęs ir nenorintis keistis. O VDU jam asocijuojasi su europiniu lygiu.

Tokį pat įspūdį apie VU susidarė ir prieš tai VU TSPMI, o vėliau ISM studijavusi Dovilė Lapytė. “ISM labiau bendrauja, labiau motyvuoja, labiau su praktika susieja, literatūros neperkrauna, skatina mąstyti. O TSPMI viskas priklauso nuo konkretaus dėstytojo. Tie, kurie jaunesni, tų ir bendravimas lankstesnis. Bet dažniausiai seminarai čia būdavo nuobodūs, o bendravimas biurokratiškas”, – studijas valstybiniame ir privačiame universitete lygina dabar savo verslu užsiimant mergina.

Trisdešimties metų senumo vadovėliai

Dar viena bėda – mokymasis iš senų vadovėlių. “Aš nesupratau ir jau tikriausiai nesuprasiu, kodėl VU mokomasi iš senų vadovėlių, kuriuos tie patys dėstytojai ir parašė, – stebisi T.Keršys ir pasidalija prisiminimais: – VU tam tikrų dalykų, tarkime, apie monetarinę politiką, teko mokytis iš senų vadovėlių, nors buvo aišku, kad už auditorijos durų realijos jau visai kitokios. Dėstytojai nė nesivargino atnaujinti medžiagos ar savo programų”.

Tuo tarpu VDU tendencijos, T.Keršio pastebėjimu, visiškai kitokios. Mat čia studentai gauna naujausią medžiagą, naujausius vadovėlius ir, svarbiausia, daugybę informacijos, sudėtos į duomenų bazę.

Tiesa, tai, kad studentai priversti mokytis iš pasenusių vadovėlių, – ne vien VU bėda. Palyginti su kitais universitetais, čia padėtis nėra pati blogiausia. Štai E.Gvozdas aiškina, jog VGTU vadovėlių klausimas irgi nedžiugina. “Viena vertus, juos suprantu – teorijos keičiasi lėtai, matematikos galima mokytis ir iš senesnės medžiagos. Bet senuose vadovėliuose aprašomos situacijos, kurių tikrovėje jau nebesutiksi”, – sako vaikinas.

“Tai itin būdinga visiems technologijos mokslams”, – neabejoja ir Žilvinas Martinaitis, Viešosios politikos ir vadybos instituto atstovas, kurio iniciatyva neseniai buvo atlikta iki šiol bene didžiausia Lietuvoje absolventų apklausa. Ji atskleidė, kad studentai iš tiesų dažnai mokosi iš keliolikos metų senumo vadovėlių, kuriuose pateikiamos žinios – iki 30 metų senumo.

Prof. D.Beinoravičius pastebi, kad VU esama programų, kur vadovėlių iš viso nėra. “Nežinau, kaip jie ten mokosi”, – stebisi ponas Darijus ir čia pat pabrėžia, kad visuose universitetuose yra ir silpnesnių, ir stipresnių pusių, bet kalbant, tarkime, apie teisę, M.Romerio universitetas, palyginti su VU, leidžia kur kas daugiau naujų vadovėlių.