Diskusija

Nei visuomenei, nei „Veidui“ ne tas pats, kokią jaunąją kartą išugdysime, kiek ji savo žiniomis ir charakteriu bus pasirengusi ateities iššūkiams. Dar vieno pokalbio apie opiausias švietimo problemas redakcija pakvietė ekspertus iš valstybės žinybų, aukštųjų mokyklų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Problemos bado akis: visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos prestižas; dirbantys pedagogai yra nepakankamai motyvuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios; mokytojai turi pernelyg mažai laisvių dirbti kūrybiškai ir inovatyviai, yra varžomi biurokratinių reikalavimų ir būtinybės siekti tik aukščiausių rodiklių, nepaisant to, su kokių gabumų vaikais tenka dirbti. Kaip šias blogybes, kurios vienaip ar kitaip išsakomos viešai, būtų galima įveikti gerinant mokytojų rengimą? Greta sprendimų, kurie nulems švietimo raidą kelioms dešimtims metų į ateitį, netrukus iškils būtinybė gana greitai parengti kelis tūkstančius mokytojų. Kaip neišblaškyti edukologijos srities mokslininkų? Vienas iš sprendimų – aukštųjų mokyklų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto, sujungimas.

Apie tai svarsto Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkas Giedrius Viliūnas, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovė Jurgita Petrauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius Saulius Zybartas.

J.Augutis: Mums labai gerai sekasi įrodyti, kad problemų esama, kad padėtis išties bloga. Turime ir statistinių duomenų, ir kitokių problemas pagrindžiančių faktų. Prasti reikalai, susiję su mokytojo profesija, mokytojų rengimu, kvalifikacijos kėlimu. Tas pats pasakytina apie mokinių žinias. Gal padėtis nėra tragiška, bet problemos egzistuoja. Tačiau yra labai mažai informacijos, realistinių pasiūlymų, ką gi reikėtų daryti, kad būtų gerai. O to pasiekti gerokai sudėtingiau, nes kertasi įvairiausi interesai, kurie velkasi iš ankstesnių laikų, yra susiję su įvairiausiomis socialinėmis problemomis. Todėl reikėtų susitelkti į problemų sprendimo paieškas, o ne dar kartą įrodinėti, kad tie ar kiti dalykai prasti.

J.Petrauskienė

J.Petrauskienė: Daugeliu tyrimų Lietuvoje ir užsienyje įrodyta, kad švietimo kokybė labai glaudžiai susijusi su mokytojų kokybe. Jeigu mes neturime stiprių mokytojų, jeigu mokytojo profesija nėra gerbiama, jeigu mokytojas neugdo mokinio, kuris galėtų save tvariai realizuoti, apie švietimo kokybę kalbėti nėra prasmės. Taip, situacija bloga. Dabar ne metas įrodinėti, kad yra problemų, tačiau ieškant kelių, kaip tobulinti situaciją, reikia labai konkrečiai suvokti, kur tos problemos telkiasi, o ne abstrakčiai sakyti, kad esama sunkumų. Galima sakyti, kad sistema neefektyvi, kad pedagogikos studijos nepatrauklios, kad tie, kurie stoja į pedagogines specialybes, prastai pasirengę studijoms, kad rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Tai tarsi užburtas ratas. Į aukštąsias mokyklas įstoja prasti, jas baigia prasti. Kaip rodo apklausos, net jeigu baigusieji norėtų dirbti pedagoginį darbą, jo nesirenka, nes nėra darbo vietų. Mokytojų bendruomenė Lietuvoje sensta. Šiuo požiūriu mes nesame unikalūs Europoje. Yra daug tarptautinių studijų, rodančių, kaip tas problemas spręsti. Bet pirmiausia reikia akivaizdžiai pripažinti tam tikras problemas. Būtent, kad pedagogų rengimo sistema neefektyvi, ji turi keistis.

S.Zybartas: Dar reikėtų papildomai apibūdinti, kokią mes turime mokytojų bendruomenę, kokie yra vaikai, kuriuos jie moko. Kaip atrodo mūsų mokytojų korpusas. Galime į tai pažvelgti keliais pjūviais. Mes turime bendrųjų gebėjimų tyrimų (bendrojo ugdymo- PISA, suaugusiųjų – PIAAC) rezultatus. Jų kontekste – turime mokytojus. Abiejuose tyrimuose matome tas pačias tendencijas – silpni gebėjimai spręsti problemas, pridėkime gana žemo lygmens (pusės suaugusiųjų įgūdžiai nesiekia yra žemiausiojo- 1-ojo lygmens ar jo nesiekia) informacinių technologijų naudojimą. O tai yra konkurencingumą darbo rinkoje nulemiantys dalykai. Vaikai tokie ir mokytojai tokie, o švietimo užduotis yra parengti ateinančią kartą būsimam gyvenimui. Tai- tik vienas pavyzdys, rodantis, kad turime ieškoti sprendimų, galbūt jie turėtų būti nestandartiniai.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Vadinasi, jie turi būti ne šiaip seneliai su savo patirtimi, kurią atsineša iš praeities. Ateinančiai kartai netinka tai, kas būtų sovietinės patirties atkartojimas, kai problemų sprendimas perkeliamas kitiems. Reikėtų paieškoti unikalesnių receptų ir nestandartinių sprendimų, gal juos sieti su mokytojų rengimu, su tuo, kas pakeis dabartinius mokytojus.

Kita vertus, mes dažnai pagal deguto šaukštą sprendžiame apie visą mokytojų korpusą. Čia reikėtų labai diferencijuoti. Tiek atlyginimų, tiek pašaukimo, tiek įvaizdžio, tiek motyvacijos požiūriu dalykai labai skirtingi. Iš pavienių pasakymų, faktų neturėtume iškart apibendrinti.

G.Viliūnas: Man krito į akis, kad prie šio apskrito stalo susirinko ne visai tradicinė kompanija. Čia nėra nei pagrindinių aukštųjų mokyklų, kurios rengia pedagogus, atstovų, nei švietimo politikos svarbiausių sprendimų priėmėjų. Aš tai siečiau su tuo, ką kolega ką tik minėjo: kad ateina laikas, kai mes dairomės nestandartinių sprendimų. Nes situacija rodo, kad įprastinės strategijos ir veiklos būdai yra neveiksmingi. Mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo, mokytojų kokybės problema yra išvestinė iš to, kokius uždavinius keliame savo švietimui. Taškas, nuo kurio prasideda ši diskusija, man yra būtent tai, kad mūsų mokinių mokymosi pasiekimai prastėja, ir tai akivaizdžiai įrodyta ne vieno tarptautinio palyginamojo tyrimo. Prastėja pagrindiniai raštingumo, matematinio raštingumo rodikliai, jie jau prastesni už išsivysčiusių pasaulio šalių klubo – Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos valstybių narių vidurkį, o toks kertinis XXI amžiaus rodiklis kaip kūrybingumas – net gerokai prastesnis.

Ataskaita apie 2003–2012 m. valstybinės švietimo strategijos vykdymą buvo labai aliarmuojanti. Po to Seime buvo patvirtinta nauja 2013–2022 m. valstybinė švietimo strategija, ir matome, kad ji taip pat neveikia. Šiandieninę Lietuvos švietimo situaciją aš apibūdinčiau kaip prieškrizinę. Joje tuojau gali prasidėti griūtys, nevaldomi procesai. Moksleivių pasiekimai apskritai prastėja kritiška linkme. Kai išeis dabartinė brandi mokytojų karta, kurią Saulius vaizdžiai apibūdino kaip senelių kartą, atsiras staigus mokytojų poreikis, kurio patenkinti nėra pasirengta.

Dar vienas grėsmingas reiškinys – vis didėjanti regioninė švietimo atskirtis. Lietuvos aukštųjų mokyklų bendrojo priėmimo duomenys rodo, kad yra ne tik atskirų mokyklų, bet ištisų rajonų, kurių abiturientai neišlaiko valstybinių brandos egzaminų lygiu, leidžiančiu jiems patekti į universitetus. Vadinasi, jeigu tavo tėvai negyvena didesniuose miestuose, jeigu jie neišgali pasamdyti korepetitorių, tau virš galvos yra stiklinės lubos – tu negalėsi pereiti į kitą socialinį sluoksnį, susikurti sau kitų gyvenimo perspektyvų švietimo keliu. Svarbiausias mūsų rūpestis yra prastėjantys moksleivių mokymosi rezultatai ir švietimo kokybė. Vis dėlto mokytojas yra šios situacijos raktas.

J.Augutis: Jei pažvelgsime į Lietuvos situacija, tai vargu ar tokią rasime kitur. Pagal demografinius duomenis tai mes turbūt pati prasčiausia šalis Europoje. Per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų sumažėjo maždaug 18 proc. Jaunų žmonių skaičiaus sumažėjimas siekia daugiau nei 50 proc.

J.Petrauskienė: Mokinių nuo 2009-ųjų iki 2016-ųjų mokslo metų sumažėjo 23 proc., o mokytojų – 19 proc.

J.Augutis

J.Augutis: Kai yra tokia didžiulė disproporcija, kai visuomenė sensta, kai jaunų žmonių vis mažėja, kyla sunkiai sprendžiamos užduotys. Vis dėlto toli nesižvalgant mums reikėtų mokytis iš Skandinavijos šalių. Suomijos švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje. Mes jau bandėme kai ką nukopijuoti, bet perimti tą sistemą ne visuomet gerai sekasi. Vis dėlto pasižiūrėti ar bent jau siekti rezultato – tikrai būtina.

Skandinavijos šalyse mokytojo prestižas ir mokytojo profesija yra pakelti į labai dideles aukštumas, ką jau kalbėti apie mokytojo atlyginimą. Į tas studijas būna gana dideli konkursai. Didžiulė laisvė yra tiek tuose universitetuose, kurie rengia mokytojus, tiek paties mokytojo darbe. Perėjimas nuo labai griežtų dalykinių mokymo būdų prie probleminių atpalaiduoja tiek moksleivių, tiek mokytojų kūrybiškumą.

Mes tikrai pajėgūs iš jų mokytis šitų dalykų. Mes negalėsime mokėti studentams tokių stipendijų, kokių reikėtų, nebūsime pajėgūs mokėti tokių atlyginimų, kokius gauna jų mokytojai, – turiu omeny netgi proporciją, lyginant su šalies vidurkiu. Tačiau kai kurių dalykų iš ten galime pasimokyti – galbūt ir pačią mokytojų rengimo, mokytojų kvalifikacijos sistemą bent jau iš dalies perimti. Suomija, Skandinavijos šalys mums artimiausios pagal mentalitetą.

J.Petrauskienė: Pritarčiau tai minčiai, kad Suomija pagal švietimo pasiekimus, mokinių rezultatus yra pavyzdys. Taip pat analizavome kitų Skandinavijos ir Europos šalių – Belgijos, Danijos, Nyderlandų patirtį. Lietuva yra tarp tų nedaugelio Europos Sąjungos šalių, turinčių specializuotą mokytojų rengimo aukštąją mokyklą. Tokių pavyzdžių Europoje esama – bet jų nykstama mažuma. Modelis, kai rengiamasi būti pedagogu studijuojant edukologijos universitete, šiuo metu Lietuvoje yra neefektyvus. Nors tos pakraipos studentų krepšelis 40 proc. didesnis negu kitose studijų kryptyse, šias studijas renkasi prastai pasirengę stojantieji, o baigę neina dirbti pedagogais. Akivaizdu, kad lygiagretusis modelis, kai pedagogai rengiami dar ir pedagogų aukštosiose mokyklose, šiandien išgyvena krizę. Reikėtų rinktis nuoseklųjį modelį.

Jei analizuosime kitų šalių patirtį, kai kalbama apie mokytoją, išties kalbama apie labai skirtingus žmones. Reikia pažiūrėti į reikalavimus, keliamus mokytojui. Vieną vaidmenį atlieka mokytojas, kuris dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kitą – pradinių klasių mokytojas, dar kitą – mokytojas, dirbantis su 5–10 klasėmis, su gimnazistais, kurie, tikėtina, rinksis kelią į aukštąją mokyklą. Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį sakytume, kad tokie mokytojai galėtų būti rengiami įvairiais būdais, ir apie tai galima diskutuoti.

Rengiant mokytojus nuosekliuoju būdu, studijuojančiajam sudaroma galimybė studijuoti stiprioje aukštojoje mokykloje. Darome prielaidą, kad prastos studijos yra tada, kai aukštoji mokykla priima visus norinčiuosius studijuoti. Stojančiųjų į Edukologijos universitetą vidurkis – 4 balai, iš kurių 1–2 balai pridėti dėl motyvacijos testo. Mes tikrai matome ne pasirengusius ir motyvuotus žmones. Jeigu stojama į kokią nors studijų programą, kuri rengia, jei galima taip vadinti, dalykininką, tam tikros srities specialistą, kartelė yra aukštesnė. Apie tai, žinoma, galima diskutuoti. Ne visą Suomijos patirtį mes galime sau leisti pritaikyti.

Kitas dalykas, kad tokias universalias studijas baigęs žmogus turi didesnes pasirinkimo galimybes. Jis gali tapti mokytoju ar rasti sau kitą vietą darbo rinkoje. Yra didesnė asmeninės laisvės galimybė. Valstybei tai nekainuoja smarkiai brangiau.

Kalbėdami apie Suomijos modelį nepamirškime, kad ten mokytojas privalo turėti magistro laipsnį. Lietuvoje gimnazistams turėtų dėstyti tokie mokytojai. Įvertinus dabartinės Lietuvos pamokas, kai lygiagretusis modelis neveikia, reikėtų ieškoti radikalesnių sprendimų.

S.Zybartas: Klausimas, iš ko mokytis. Buvo paminėta Suomija. Suomių pasiekimai matomi, bet mes negalime suomių ar vokiečių mentaliteto perkelti į Lietuvą. Turime tokią situaciją, kokią turime. Mokytojai staiga nepradės mokyti kitaip, švietimo institucijos staiga nepradės rengti kitaip. Svarstymus apie lygiagretaus ir nuoseklaus modelio konkurenciją aš prisimenu, regis, nuo 2004-ųjų. Vis dėlto manyčiau, kad nėra modelio, kaip tokio krizės. Reikėtų kalbėti apie jo taikymo krizę, susijusią su tuo, kokie žmonės parengiami pagal šį modelį. Klausimas, ar jie gali iškart pradėti dirbti, ar jie turi pakankamai praktinės patirties, tinkamą išsimokslinimą ir panašiai.

J.Petrauskienė: Nenorėčiau, kad mane suprastų, jog neturėtų likti lygiagretaus modelio. Modeliai turėtų būti derinami. Tačiau taip yra dabar – pati modelių santykio proporcija neveiksminga.

S.Zybartas: Mano nuomone, abu modeliai geri. Pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo specialistams parengti išties reikalingas ilgas laikas. Apie fizikos, matematikos mokytojus būtų visai kita kalba. Svarbu, kas ateina į edukologijos studijas, kas ir kaip yra rengiama, kas po to išeina į darbo rinką (mokykla). Įvairiose darbinėse specialistų grupėse, kuriose lankiausi Europos Sąjungoje, teko girdėti, kad didžiausią pridėtinę vertę duoda tie, kurie turi darbinės patirties ir paskui dėl vienų ar kitų priežasčių tampa mokytojais. Tai šiek tiek panašu į nuoseklųjį modelį, tačiau šiuo atveju ateina žmonės, kurie išties motyvuoti, to siekia sąmoningai ir jeigu turi reikiamų savybių, pasiekia daugiausiai. Aš nemanau, kad visi turi būti tokie, tačiau tą kelią atverti plačiau būtų vienas įdomesnių sprendimų, ir jis galėtų pasiteisinti. Pavyzdžiui, programa „Renkuosi mokyti“ tai taiko, ir tai iš tiesų efektyvu. Tokie mokytojai nebūtinai turėtų sudaryti pagrindinį mokytojų korpusą, bet tai yra žmonės, kurie galėtų įnešti visai kitokio vėjo į patį mokymo ir ugdymo procesą.

J.Augutis: Vis dėlto jie nėra profesionalai, galintys organizuoti švietimo procesą. Nepradėkime manyti, jog mokytojo profesija tokia paprasta, kad galima iš bet kur ateiti. Be profesionalų neišsiversime. Kalbėkime apie mokytojų profesionalų parengimą.

G.Viliūnas: Tokiose diskusijose labai lengvai nuslystama į tai, kaip reikia veikti, prieš tai išsamiau nepadiskutavus, ko mes norime pasiekti. Svarbiausias dalykas būtų labai gerai suprasti, kokio mes norime mokinio. Svarstome, kokio švietimo, kokio aukštojo mokslo mums reikia. O kokios visuomenės mes norime po dešimties ar dvidešimties metų? Iš tų tarptautinių apžvalgų aiškėja, kad mokinių savybės, kokios jos turėtų būti XXI amžiuje, prastėja. Rezultatai ne tokie, kokie turėtų būti. Pagal tai, kokio mokinio norime, turėtume modeliuoti, kokia turėtų būti mokykla, koks turėtų būti mokytojas. Ir negalima sakyti, kad Lietuvoje nieko nepadaryta. Greta didelės apimties strateginių dokumentų esama ir labai tikslių įžvalgų. Man kaip kelrodė žvaigždė yra Geros mokyklos koncepcija – trumpas dokumentas, kurį parengė profesionalai, geriausi savo srities specialistai.

J.Augutis: Kokio mes norime mokinio, kokios galų gale visuomenės norime? Tai toliašaudžiai klausimai, nukreipti 20–30 metų į priekį. Bet yra problemų, kurias turėtume spręsti operatyviai. Apie 2020 m. turėsime maždaug keturių tūkstančių mokytojų trūkumą. Vertindami jų parengimo galimybes, be viso kito, turime galvoti apie didesnį kompetencijos centrą, o ne pavienius edukologus, kurie vykdo mokslinius tyrimus, būdami išbarstyti keliolikoje vietų. Reikia žmonių, kurie sugeba ne vien paskaityti, ką kiti parašė, bet ir patys atlikti mokslinius tyrimus, organizuoti studijas.

Visi tikriausiai sutinkame, kad Lietuvos universitetų tinklas neatitinka demografinės realybės. Sakyčiau, kad brangiai kainuojančių vietų studentams rengti šalyje – bent du kartus daugiau, negu yra potencialiai stojančiųjų į tuos universitetus. Akivaizdu, kad reikia ką nors daryti. Galimas universitetų susijungimas, apsijungimas. Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos edukologijos universitete susikoncentravę 80 proc. edukologijos mokslininkų tyrėjų. Mes esame pasiūlę šių aukštųjų mokyklų integracijos projektą. Laiko tam neturime daug. Jeigu to nepadarysime per porą, dagiausiai trejus metus – klausimą reikės spręsti kitaip.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

SMM

Permainos. Švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis, projektuodamas aukštojo mokslo ateitį Lietuvoje, „Veidui“ išdėsto septynis svarbiausius pokyčius. Nors kai kurie šiandien dar sunkiai įsivaizduojami, praėjus dešimtmečiui apie kelis, o ne keliasdešimt universitetų, kelis, o ne keliasdešimt mokslo žurnalų kalbėsime jau nebe puse lūpų. Septynių pokyčių laimingas skaičius, tikėtina, ilgainiui lems daugiau sėkmės Lietuvos aukštajam mokslui.

VEIDAS: Kaip įsivaizduojate Lietuvos aukštojo mokslo sistemą po 15–20 metų: koks galėtų būti universitetų tinklas, jų kuriamo mokslo ir studijų kokybė?

D.P.: Pirmiausia manau, kad po 15–20 metų turėsime tris keturis įvairaus profilio universitetus Vilniuje, Kaune, galbūt ir Vakarų Lietuvoje, tačiau jų struktūra, veiklos pobūdis bus labai aiškus. Jei vienas universiteto padalinys vykdys socialinius mokslus, kitas to paties universiteto padalinys negalės vykdyti tų pačių socialinių mokslų programos. Dabar egzistuojančio dubliavimo ateityje likti neturėtų. Šiandien ypač socialinių mokslų srityje turime daug mažų mokslininkų grupių, kurios kuria ir mažą, praktiškai beveik nematomą produkciją.

Įsivaizduoju, kad ateityje mūsų mokslas taps globalesnis, moksliniai darbai bus rašomi Europos kalbomis. Dabar Lietuvos mokslinę veiklą vertinę tarptautiniai ekspertai negalėjo įvertinti 46 publikacijų, nes jos parašytos lietuviškai. Kai kurie mokslininkai tuo naudojasi: esą čia Lietuvoje jie labai geri.

Ketvirta, manau, kad ateityje turėsime du, tris, gal net keturis mokslo žurnalus, skirtus biomedicinai, fizikai, elektronikai, informacinėms technologijoms. Dabar jų turime gerokai per 50, bet jų kokybė yra nepakankama, jie nematomi tarptautinėje erdvėje. Nepaisant to, kad yra nematomi, Lietuvos mokslininkai renkasi pliusiukus už publikacijas, gauna grantus ir atrodo, kad viskas gerai. Bet nėra, nes mokslas yra globalus, vadinasi, jis turi būti matomas pasaulyje.

Taip pat galiu pasvajoti, kad po 15–20 metų universitetai susitars su valstybe. Bus aišku, ką ir kaip daro universitetai, kas pavyksta ir ką už tai jiems duoda valstybė. Šią nuostatą kaip tik ir bandome įtvirtinti nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Sutartys su universitetais ilgainiui įtvirtins universitetų atskaitomybę pagal tam tikras taisykles, dėl kurių bus iš anksto susitarta.

Tiesą sakant, iš perdėtos mūsų universitetų autonomijos užsienio ekspertai, patys buvę rektoriais ir vadovavę autonomiškiems universitetams, švelniai tariant, šaipėsi. Šaipėsi, nes Lietuvoje universitetų autonomija suprantama panašiai kaip viduramžiais, kai universitetai buvo atskirti nuo Bažnyčios, kad galėtų nepriklausomai kurti mokslą. Pavyzdžiui, buvęs vieno Vokietijos universiteto rektorius, dabar išėjęs į pensiją ir dirbantis kaip ekspertas, pasakojo, kad kasmet turėdavo atsiskaityti ir universiteto, ir mokslo tarybai. Jis sakė: „Jei būčiau daręs kažką ne taip, mūsų autonomija būtų pasibaigusi tais pačiais metais. Mano karjera – taip pat.“

Tai reiškia, kad jei universitetas parengia gerus specialistus, kuria kokybišką mokslo produkciją, dirba su verslu, visuomene ar socialiniais partneriais, viskas yra gerai, jis atlieka savo misiją visuomenei, už kurią gauna valstybės pinigus. Jeigu taip nėra, jis gali egzistuoti, veikti, bet valstybės pinigus kaipmat praranda. Manau, Lietuvoje tokia nuostata kol kas sunkiai įsivaizduojama, bet po 15 metų panašios diskusijos tikrai galėtų kilti.

Na, o paskutinis dalykas, apie kurį galėčiau pasvajoti, – kad į universitetus studijuoti ateis 30–35 proc. žmonių, likusieji savo karjerą pradės nuo profesinio rengimo ir kartu su juo įgis vidurinį išsilavinimą. Dalis stojančiųjų į aukštąją mokyklą bus baigę profesines mokyklas, bet aiškiai žinos savo tikslą ir neis į universitetą ar kolegiją vien tam, kad gautų diplomą. Dažnai viešojoje erdvėje pašiepiama ar kritikuojama vadinamoji Z karta, manau, racionaliai ir pragmatiškai vertins ir mokslus, ir politinius procesus. Taigi jaunimas teikia gražesnės ateities viltį.

VEIDAS: Autonomijos teisė turėtų reikšti, kad universitetas yra savarankiškas susimokėti mokesčius, mažinti biurokratiją, lengviau priimti kitus jam reikalingus sprendimus. O kas, jūsų nuomone, šiuolaikinėmis sąlygomis yra universitetų autonomija – vertybė ar istorinė tradicija?

D.P.: Liūdna sakyti, bet jie to nedaro. Galbūt šiek tiek parodijuoju, bet universitetų šūkis, deja, yra toks: jūs mums duokite pinigų, o ką su jais daryti, mes autonomiškai nuspręsime patys. Nori nenori gali pajusti, kad tokios nuostatos laikosi net geri, efektyviai įsijungiantys į rinką, su verslu dirbantys universitetai. Autonomija turi dvi puses: jei nori valstybės pinigų, dalį autonomijos turi atiduoti.

VEIDAS: Lygiai prieš metus, svarstydamas apie aukštojo mokslo kryptį, „Veidui“ sakėte tikintis, kad sulauksime universitetų jungimosi procesų, kurie užtikrins geresnę kokybę, didesnį matomumą pasaulyje bei geresnes vietas reitinguose. Ar per praėjusius metus pamatėte tokių procesų?

D.P.: Pamatėme tik tai, kad jei nebus politinės valios jiems sujungti, nieko nebus. Ko gero, vienintelis kelias to pasiekti yra vadovautis Danijos, Švedijos pavyzdžiu ryžtis sujungti universitetus ir padaryti juos dideliais centrais. Taip pakyla mokslo lygis, sprendžiasi finansiniai klausimai, o tada universitetas tegu jau ir naudojasi autonomija, tvarkosi viduje. Dabar, kai kiekvienas universitetas grynai kaip rinkodaros priemonę siūlo panašią ar labai panašią studijų programą, drumsčia jaunų žmonių protus ir jausmus sakydamas, kad tik jų universitete ši specialybė yra nepakartojama, manau, ne visada elgiasi sąžiningai.

Prieš metus girdėjome trijų Kauno universitetų pareiškimus dėl jungimosi, Vilniaus universitetai kalbėjo apie konsorciumą, bet manau, kad jungtis jie negali dėl savo prigimties. Kas pjautų šaką, ant kurios sėdi? Juk universitetai turi vadovus, ką jau kalbėti apie rektorius, fakultetų dekanus, institutų direktorius, kurie, vadovaudami mažesniam ar didesniam, prastesniam ar geresniam padaliniui, jaučiasi esantys patys geriausi, o staiga pasirodo, kad mokyti kalbų į tą padalinį ateina kažkas iš kito universiteto, turintis geresnę patirtį.

Sujungti universitetus nebus lengva, nes jie patys to padaryti negali. Nemanau, kad be politinės diskusijos galėtume ko nors pasiekti. Žinau, kad šios kadencijos Seime universitetų jungimo klausimo nesvarstysime, tai jau sakiau prieš porą metų. Tačiau pats faktas, kad apie tokią galimybę jau diskutuoja visuomenė, pramonininkai, ją svarsto patys universitetai, yra teigiamas.

Praėjusią savaitę Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) pristatytas mokslo vertinimas parodė, kurie karalaičiai mokslo požiūriu yra nuogi. Ilgainiui tokių duomenų atsiras vis daugiau, sulaukiame ir Europos Komisijos „U-Multirank“ reitingavimo sistemos rezultatų apie studijas. Taigi universitetų mokslo ir studijų situaciją parodys objektyvūs duomenis, to vaizdo nelems vieno ar kito ministro simpatijos kažkuriam universitetui. Ir šį kartą įvertinti mokslo situacijos kvietėme nepriklausomus ekspertus, neturinčius jokio ryšio su Lietuva, net bendrų mokslinių publikacijų su Lietuvos autoriais.

VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad artimiausiais metais mokslo padėtis ir vadyba bus vienas didžiausių iššūkių universitetams?

D.P.: Pagal mokslo finansavimą, ko gero, galima išskirti tris jo rūšis. Visose mokslų srityse turime užtikrinti tam tikrą potencialą, kad bakalaurai, magistrantai, doktorantai turėtų darbo ir būtų nauji ugdymo pedagogai, mokysiantys ateities kartas.

Kitą mokslo segmentą, kai žinios yra panaudojamos gamybai, technologijoms ir paverčiamos verslu, demonstruoja Kauno technologijos universitetas (KTU), Fizinių ir technologijos mokslų centras, žengiantys koja kojon su verslu, pramone, naujomis technologijomis.

Kitas klausimas, kiek turime turėti bazinio, tiriamojo mokslo, kuris būtų skirtas mokslo kūrimui, domėjimuisi, bet ne pakartojimui to, kas jau padaryta. Manau, kad ateityje kiekviena iš šių trijų sričių turėtų sudaryti po 30 proc. mokslo. Sakyti, kad reikia tik taikomojo mokslo, nes jei negalima jo pritaikyti, įdiegti, kaip girdime iš Ūkio ministerijos, pramonininkų, tai jis bevertis, yra neteisinga. Mums reikia ir mokslo infrastruktūros, reikalingos studijoms, taikomiesiems mokslams ir baziniams fundamentiniams mokslams.

VEIDAS: Sakoma, kad Europos universitetai pagaliau perima verslumo ugdymo metodus, kuriuos JAV universitetai taikė prieš 10 metų. Kaip sekasi Lietuvos universitetams: vis dar perimame Europos ar iškart taikome JAV patirtį?

D.P.: Universitetai nedirba kaip JAV. Bandymai kartoti JAV Stanfordo universiteto, MIT (Masačusetso technologijos instituto) patirtį neveikia ir, ko gero, neveiks. Kad ir kaip būtų, mes, europiečiai, esame labiau socialistai, o amerikiečiai – kapitalistai. Europoje vyrauja valstybės vaidmuo, šalių narių investicijos į mokslą, infrastruktūrą, o JAV plėtra paremta privačiu kapitalu. Valstybiniam europietiškam kapitalui konkuruoti su laisvu privačiu amerikietišku šansų beveik nėra.

Pavyzdžiui, privačioje kolegijoje kvadratinio metro ploto įrengimo, apdailos darbų kaina buvo apie 2,5 tūkst. Lt, o valstybinių universitetų tokios pat kokybės darbų kainos vidurkis, ko gero, būtų apie 5 tūkst. Lt. Klausimas, kodėl susidaro toks skirtumas? Jį lemia viešieji pirkimai, įvairios istorijos, valdiškas požiūris pastatyti daugiau ir brangiau, nei mažiau, bet efektyviau. Šioje vietoje mes ir pralošiame JAV, Pietų Korėjai ir net, ko gero, Kinijai. Per daug dalykų užkraunama valstybei, nors ji negali jų visų kontroliuoti. Bet tai yra ne tik Lietuvos, o visos Europos bėda.

VEIDAS: Tikitės, kad ateityje į aukštąsias mokyklas stos trečdalis abiturientų, kiti iš pradžių pasirinks profesinį mokymą. O kokie reikalavimai bus keliami tai daliai būsimų studentų: ar didės minimalus stojamasis balas, ar keisis studijų kokybė?

D.P.: Taip, Lietuvoje jau atsiranda profesinio ugdymo kultūra, pakeitusi senus stereotipus apie „profkes“. Tai be galo svarbu, nes Lietuvoje vidurinį išsilavinimą kartu su profesija įgyja apie 30 proc. žmonių, o Vokietijoje – per 50 proc., Austrijoje – gerokai per 70 proc. Neretai jaunam žmogui sunku nuspręsti, ką jis nori veikti, todėl galimybė padirbėti, kol apsispręs, labai naudinga. Juolab kad ketverius metus vis daugėja žmonių, baigusių universitetus, kolegijas ir einančių mokytis į profesines mokyklas. Taigi, nors mūsų ekonomika priskiriama prie išsivysčiusių, turime daugiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, ES masteliais vis tiek esame prie silpnesnių narių. Vadinasi, kažkas su mūsų sistema ne taip.

O stojamasis balas visoje studijų kokybės užtikrinimo sistemoje yra tik viena nedidelė dalis. Universitetai savo autonomija ginasi nuo visuomenės, todėl faktas, kad bent pusė universiteto tarybos narių dirba ne universitete, jau duoda teigiamą postūmį, kurį matėme ir per Vilniaus universiteto, ir per Klaipėdos universiteto rektoriaus rinkimus, žinome, kaip intensyviai dirba KTU taryba.

Kokybės motyvas – ne vien stojamasis balas: turime pamatuoti, ką universitetas priima ir už ką mes, kaip visuomenė, valstybė, mokame jam pinigus. Nesvarbu, ar tai privatūs, ar valdiški pinigai. Juk jei nusiperkame supuvusį greipfrutą, galime pasiskųsti vartotojų teisių gynėjams, o jei nusiperkame nieko vertą studijų programą, iš kurios diplomo juokiasi visi darbdaviai, nėra kam pasiskųsti.

Pavyzdžiui, net jei atitinki reikalavimus, įstoji į universitetą, bet grupėje mokosi keturi penki studentai, kokios tai studijos? Nei profesūra dirba su keliais studentais, nei jų studijų kokybė užtikrinama. Juk jei programų krypčių grupėje universitetas turi vieną profesorių, jis negali vykdyti tos krypties studijų. Jei įstatymas bus priimtas, tarsimės su universitetais, ko mokyti jie gali, o ko – ne. Tarkime, jei socialinio profilio universitetas nori dėstyti technologijų vadybą, jis nebent galės tartis su kitu universitetu, kuris dėstytų technologijas, o socialinių mokslų universitetui liktų vadybos dalis.

Kitas svarbus dalykas – absolventų kokybė: kaip jie įsidarbina, koks jų pirmas atlyginimas, kaip jie kyla karjeros laiptais. Absolventų kelią po studijų atskleis specialistų kvalifikacijų žemėlapis, tada ir pamatysime, ką visuomenei duoda aukštoji mokykla.

VEIDAS: Lietuva ne vieną šalį pralenkia studijų trukme. Ar per artimiausius metus studijos trumpės: ar bakalauro diplomą universitete bus galima įgyti ne per ketverius, o per trejus metus?

D.P.: Politinis sprendimas yra trumpinti studijas – gal ne iki trejų, o iki trejų su puse metų. Pažįstu daug žmonių, baigusių studijas užsienyje, ir galiu pasakyti, kad mūsiškiai per ketverius metus neišeina tokios programos, kuri kai kuriuose užsienio universitetuose ar koledžuose užtrunka dvejus. Žinoma, ten nėra laiko žaisti šachmatais. Klasikinis pavyzdys – Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje: jokių šansų turėti papildomą darbą, nes reikia mokytis. Taigi, manau, trumpinsime ne tik bakalauro, bet profesinio mokymo programas.

VEIDAS: Kai kurios šalyje veikiančios aukštosios mokyklos prieš kelerius metus gavo neigiamą išorinės veiklos įvertinimą. Koks bus jų likimas, jei paaiškės, kad pakartotinio vertinimo išvada ta pati?

D.P.: Tos aukštosios mokyklos turi problemų, jos stebimos pro didinamąjį stiklą, bet aš visada pasisakau už tai, kad reikia suteikti antrą šansą. Jei kalbama apie visą sistemą, negalima demonstratyviai uždaryti vienos aukštosios mokyklos. Turime priimti sisteminį sprendimą, kokio universitetų modelio siekiame, ir nuspręsti. Dėl to susitarti turi visuomenė, politikai, akademinė bendruomenė.

Tarkime, aš nemanau, kad Šiaulius turėtume palikti be jokios aukštosios mokyklos: gal ten gali būti universitetas, gal kolegija, o gal universitetas su kolegija. Bet manau, kad dviejų aukštųjų mokyklų Šiauliai turėti neišgali nei pagal ekonominius, nei pagal demografinius rodiklius. Taip pat ir Klaipėdos, jūrinio miesto ir Lietuvos, formuojančios jūrinės valstybės įvaizdį, uosto, nepaliksime be aukštosios mokyklos, kuri užsiimtų jūriniais mokslais. Taigi reikia atrasti balansą įvertinant regiono dimensiją, net geopolitinę. Tai politiniai sprendimai.

Gabija Sabaliauskaitė