A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Aušra LĖKA

„Patys kuria programas, patys rašo vadovėlius, patys recenzuoja, patys važinėja jų reklamuoti. Ir dar už mokesčių mokėtojų pinigus“, – piktinasi mokytoja Nijolė Bartašiūnienė. Gal bent vadovėliai nemokami, nes juk mokesčių mokėtojai už juos jau susimokėjo mažiausiai dukart? Juokaujat.

Švietimo ir mokslo ministerija, pasak Lie­tuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkės, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytojos ekspertės N.Bar­­ta­šiū­nienės, buldozeriu stūmė naujas lietuvių kalbos ir literatūros programas – nei pedagogų ir mokslininkų kritika, nei peticijos negelbėjo. O dabar siuntinėjama reklama pirkti vadovėlius, kuriuos rengė patys naujos programos autoriai ir ministerijos klerkė Nida Poderienė. Maža to, ministerija rašo laiškus, kuriuose, mokytojos manymu, leidžiama suprasti, kad reikia pirkti būtent juos. Beje, vadovėlius recenzuoja tai pačiai ministerijai pavaldžios institucijos – Ugdymo plėtotės centro (UPC) parenkami recenzentai. O minimų vadovėlių leidėjas yra dar viena valstybės biudžeto pinigais išlaikoma įstaiga – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI).

Ar čia viskas gerai, jei, perfrazuojant liaudies išmintį, vis tos pačios valdiškos institucijos ir keistai susipynusios kai kurios jų personalijos pačios užsako muziką, pačios groja, pačios dar ir sušoka? Ar nepažeidžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas, konkurencijos principai, galų gale – ar nesidalijami tarp „savų“ valstybės ir ES pinigai?

„Savų“ artelė?

Pirmiausia – šiek tiek priešistorės. „Veidas“ prieš kelerius metus analizavo atnaujinamas lietuvių kalbos ir literatūros 11–12 klasei programas. Kas ginčytųsi, kad jas reikia atnaujinti. Tačiau jau tuomet buvo kritikos, ar pokyčių principas, kad svarbiausia – ugdyti patriotus, pats teisingiausias, kai vis daugėja menkaraščio jaunimo, o Lietuvos moksleivių skaitymo, teksto suvokimo (kas svarbu mokantis kiekvieną discipliną) gebėjimų kreivė tarptautiniuose tyrimuose linksta žemyn.

Dabar keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programas 1–10 klasėms istorija kartojasi. Vėl protestai, bet be esminių pokyčių programoje. Vėl tarp programos stūmėjų – ta pati ministerijos tarnautoja N.Poderienė, kuri aršiai kovojo su programos kritikais ir prieš kelerius metus. O programos keitimo idėjinis lyderis – tas pats LLTI tarybos narys, vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Kuolys. Vėl stebuklingai operatyviai naujai programai reikalingą mokomąją medžiagą, lyg iš anksto būtų žinoję galutinę programos versiją, rengia tas pats LLTI.

Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja.

Tik štai žodelis „lyg“ čia perteklinis: beveik trečdalis naujos programos pagrindinei mo­kyklai kūrėjų – ir naujų LLTI vadovėlių autoriai. Tarp jų – ir minėtoji ministerijos Pagrin­dinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė N.Poderienė, kuri, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, entuziastingai stūmė naująją programą. O šią savaitę ministerija patikėjo N.Poderienei pagrindinį pranešimą seminare pedagogams naujų programų tema.

„Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja, o gal dar ji pati rudenį važinės reklamuoti vadovėlių į mokyklas už valdiškus pinigus“, – piktinasi mokytoja N.Bartašiūnienė.

Mokyklinių vadovėlių rengimo schema tokia: ministerija skelbia konkursus programoms rengti, ministras jas tvirtina, leidyklos rengia vadovėlius, investuodamos savo lėšas, paskui ministerijai pavaldžios įstaigos UPC konkurso būdu pasamdyti ekspertai vertina, ar vadovėlis tinkamas, jei taip, jis įrašomas į Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių duomenų bazę, iš kurios mokyklos renkasi, kurį nori pirkti.

Tačiau, daro prielaidą mokytoja N.Bar­ta­šiūnienė, ar tik šįsyk ministerija nestumianti vieno leidėjo – LLTI parengtų vadovėlių, tarp ku­rių autorių – ir pačios programos rengėjai, ir ministerijoje šį procesą kuravusi tarnautoja?

O juk patyrusių vadovėlių leidėjų yra kur kas daugiau – ir didžiausia, jau septynis dešimtmečius vadovėlių leidyboje besispecializuojanti „Šviesa“ (dabar priklausanti „Alma littera“ įmonių grupei ), ir „Baltos lankos“, ir „Gim­tasis žodis“, kai kurios kitos.

Nida Poderienė / delfi.lt nuotr.

Ar Literatūros ir tautosakos institutas pristigo darbo

Su visa pagarba LLTI nuopelnams lituanistikos tyrinėjimų srityje, vargu ar tai tikrai geriausiai pedagogikos subtilybes išmananti institucija. Net oficialiai pats LLTI save įvardija valstybine mokslinių tyrimų institucija, o tarp veiklos sričių vadovėlių ir mokymo programų kūrimas nėra minimas. Tačiau būtent LLTI ar jo darbuotojai per pastaruosius kelerius metus laimėjo ne vieną pinigingą lietuvių kalbos ir literatūros programos metodikos rengimo, net pedagogų mokymo viešąjį konkursą, organizuotą ministerijai pavaldaus UPC (to paties, kurio parinkti ekspertai paskui sprendžia, ar vadovėliai tinkami).

Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas?

Keisčiausia, kad literatūros ir tautosakos specialistai laimi net  kalbos programų, kalbos darbų vertinimo normų konkursus (pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos pradinio ir pagrindinio ugdymo programos, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programos projektų lietuvių kalbos darbų ugdymo procese vertinimo normų 1–10 klasėms parengimo paslaugos“, 2012 m. spalio mėn.), nors valstybė išlaiko ir specializuotą Lietuvių kalbos institutą, o pedagogų, kurie geriau nei LLTI mokslininkai nusimano pedagogikos klausimais, turbūt galima skaičiuoti šimtais. Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas? Tokiu atveju išmintingiau būtų sumažinti etatų skaičių, o kartu ir naštą mokesčių mokėtojams, jei LLTI nebeturi tiesioginio savo darbo.

Atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.

„Šis mūsų darbas – iš bendro rūpesčio dėl lituanistikos. Ilgą laiką buvo didelė atskirtis tarp mokslo ir mokyklų: kaip moksleiviams dėstoma literatūra ir kiek pažengę moksliniai tyrimai. Tad siekiame suartinti šiuos procesus“, – kodėl LLTI tapo aktyviu mokyklinių programų, metodikų, vadovėlių rengėju aiškina instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Be to, šiam darbui jie pasitelkia ir mokytojus ekspertus, ir Vilniaus universiteto dėstytojus, bend­­radarbiauja ir su Lietuvių kalbos institutu. Be to, pasak direktoriaus, valstybės mokslo institutai skatinami kuo aktyviau dalyvauti konkursuose ir gauti projektinį finansavimą. Tad LLTI tai daro ir plačiu spektru.

Jau girdžiu kontrargumentus, kad tegu ir kiti dalyvauja bei laimi konkursuose. Bet vieša paslaptis, kad atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.

Vis dėlto esminis klausimas kitas: ar nepažeidžiamas konkurencijos principas, jei programos autorius (beveik trečdalis pagrindinės mokyklos programos rengėjų – LLTI darbuotojai arba jo parengtų vadovėlių autoriai), praktiškai šimtu procentų žinodamas, kas bus įtraukta į programą (mokytojai ir leidėjai tikina, kad į esmines pastabas neatsižvelgta), kartu rengė ir vadovėlius, taip įgydamas laiko pranašumą?

Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis.

Štai naująją programą ministrė patvirtino tik sausio 25 d. Rugsėjį penktokai, septintokai ir devintokai jau turi pradėti mokytis iš naujų vadovėlių, vadinasi, mažiausiai rugpjūtį šie jau turėtų būti išspausdinti, kad mokykla juos jau būtų nusipirkusi ir mokytojai galėtų pasirengti pagal juos dirbti. O vadovėlį reikia ne tik parašyti, bet dar gauti UPC pasamdytų ekspertų išvadą, kad jis tinkamas (tai užima apie mėnesį), ir, žinoma, vadovėlį išspausdinti. Vadinasi, trijų klasių naujiems vadovėliams parašyti skirta praktiškai vos keturi penki mėnesiai.

Tad net tokia vadovėlių leidimo veteranė kaip „Šviesa“ ar ženklią vietą lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių rinkoje užimančios „Bal­tos lankos“ visų vadovėlių parašyti nespėja. O štai visai ne vadovėlių leidybai įkurtas LLTI stebuklingai spėja parengti visoms trims klasėms dviejų dalių vadovėlius, bent jau taip reklamuojasi.

„Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis. Ne­su­daroma galimybė sveikai konkurencijai, nors vadovėlių rengimo reglamentas nėra pakeistas“, – apmaudo neslepia „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas.

Bet kodėl kiti vadovėlių leidėjai tyli, nors kartojasi ta pati schema kaip ir prieš kelerius metus keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programą 11–12 klasėms? Akivaizdu, kad niekas nenori patekti į Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų, valdančių riebius valstybės biudžeto ir ES pinigų kapšus ir lemiančių, ar vadovėlis bus pripažintas tinkamu, ne­malonę. Ne paslaptis, kad mokyklos taip pat nesuinteresuotos pyktis nei su ministerija, nei su jos vadovų partijos kolegomis, valdančiais savivaldybes.

Tiesa, šįsyk leidėjai nutarę netylėti – žada kreiptis į švietimo ir mokslo ministrę.

Ministerijos klerkė stumia programas, kurioms rašo vadovėlius

„Veidas“, paakintas mokytojos N.Bar­ta­šiū­nienės, taip pat ministrės pasiteiravo, ar ji neįžvelgianti viešųjų ir privačių interesų supainiojimo, jei ministerijos darbuotoja pati organizuoja naujos programos pristatymo procesą ir pati rašo vadovėlius šiai programai. Ministrė Au­dro­nė Pitrėnienė keliolikos minučių pokalbiui nerado, o raštu  per atstovę spaudai atsakė: „Tokia situacija būtų netoleruotina, tačiau ministerija neturi duomenų, kad šiuo metu kuris nors iš ministerijos darbuotojų or­ganizuotų naujos programos pristatymo procesą ir kartu rašytų vadovėlius šiai programai. Valstybės tarnautojas pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą privalo informuoti apie interesų konfliktą ir tuomet būtų sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo nušalinimo.“

Kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?

Nors ministrės atstovė spaudai Daiva Šalc net perklausė, kas toji galima interesų painiotoja, ir konkrečią tarnautoją įvardijome, bet gal ministrė nežino, kad jos pavaldinę LLTI jau reklamuoja mokykloms kaip jų rengto vadovėlio bendraautorę. Maža to, N.Poderienė buvo nurodyta kaip ministerijos rašto, šią savaitę kvie­tusio pedagogus į seminarą apie naują pro­gramą, rengėja. O būdama LLTI leidžiamo va­dovėlio bendraautorė ji nurodyta kaip pa­grin­dinė seminaro pedagogams pranešėja. Be­je, tarp septynių pranešėjų keturios – LLTI leidžiamų naujų vadovėlių autorės.

Kaip rašto rengėja ji nurodoma ir kituose ministerijos dokumentuose šia tema, pavyzdžiui, vasario 12 d. –  „Dėl vadovėlių ir kitų mo­­­­ky­­mo priemonių įgyvendinant naujas lietuvių kalbos pradinio ir lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas“ ar balandžio 19 d. ministerijos rašte, kuriame mokykloms rekomenduojama neskubėti įsigyti naujų vadovėlių. O juk ji pati yra vie­na iš vadovėlių autorių, vadinasi, suinteresuo­ta, kad mokyklos įsigytų būtent jos parengtą.

Tad, kaip teisingai pastebi ministrė, toks asmuo privalėjo deklaruoti savo interesus ir būti nušalintas nagrinėjant visus klausimus šia tema. Bet kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?

Kyla klausimas, ar ministerijos klerkė tapo LLTI vadovėlio bendraautore, nes ji tokia kompetentinga ekspertė, kad be jos indėlio buvo neįmanoma išleisti kokybiško vadovėlio, ar tik savas žmogus sprendimus priimančioje ministerijoje.

Darius Kuolys / BFL nuotr.

Pilietiškumas už dvigubą kainą

Kitas to paties vadovėlio autorius D.Kuolys – ir programos, ir vadovėlio jai kūrėjas. Bu­vu­siam pirmajam nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministrui, pastaraisiais metais pagarsėjusiam ne itin sėkmingais bandymais burti pilietinius judėjimus, priskiriama patriotizmo ir pilietiškumo prioriteto sudarant programas autorystė ar bent jau aktyvus būtent šio prioriteto stūmimas į programas.

Pilietiškumas – labai gražu, nors diskusijų, ar tai esminis literatūros vertinimo kriterijus, būta nemažai. Bet darosi mažiau gražu, kai „Google“ išmeta labai jau panašius į mokyklos programų projektų ir leidinių pavadinimus, net tezes. O už šio projekto rengimą iš ES ir mūsų valstybės biudžetų jau dosniai užmokėta Pilie­tinės visuomenės institutui, kurio ilgametis di­rektorius buvo D.Kuolys.

D.Kuo­lys – ir šio leidinio, ir programos, ir va­do­vėlio autorius.

Pavyzdžiui, Pilietinės visuomenės institutas Europos socialinio fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis pernai išleido leidinį „Pilie­čius ugdančios lietuvių kalbos ir literatūros pamokos (papildomi lietuvių kalbos ir literatūros dalyko moduliai pilietiškumui ugdyti)“. Iš keturių šio leidinio autorių du – naujos lietuvių kalbos ir literatūros programos autoriai, trys – LLTI siūlomų naujų vadovėlių autoriai. D.Kuo­lys – ir šio leidinio, ir programos, ir va­do­vėlio autorius.

Mokyklinių programų pertvarkos kritikai neatmeta prielaidos, kad gal viskas ir prasidėjo nuo D.Kuolio vadovaujamo Pilietinės visuomenės instituto laimėto projekto, skirto pilietiniam ugdymui lietuvių kalbos ir literatūros pamokose. O paskui šio projekto pagrindu imta keisti mokyklinė programa, kuriai prireikė naujų vadovėlių. Ir visuose šiuose procesuose – vis tas pats D.Kuolys.

Tad – subtilus klausimas: ar mokesčių mo­kėtojai nemokėjo už tą patį keliskart?

Beje, kaip primena „Google“, Atviros Lie­tuvos fondas (kuris kartu su Valdo Adamkaus fondu vėliau įsteigė ir minėtą Pilietinės visuomenės institutą) 1996–1997 m. buvo skyręs vadinamuosius grantus vadovėlių autoriams. Tarp jų – ir N.Poderienė. O D.Kuo­lys buvo fondo valdyboje.

Brangus valdiškas pigumas

Sakoma, labai nemandagu skaičiuoti svetimus pinigus, bet skaičiuojame savus – mokesčių mokėtojų. O vadovėlių versle jie dideli.

Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio me­tams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. sep­­tintokų, 29 tūkst. devintokų, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.

Štai LLTI nustatė tokias naujų vadovėlių kainas: skaitinių penktokams, septintokams ir devintokams vienos dalies vieneto kaina – 7 eurai, o dalys – dvi. Literatūros chrestomatijos vienuoliktokams viena dalis (jų taip pat dvi) – 7,24 euro,  dvyliktokams – 8,69 euro.

Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio me­tams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. sep­­tintokų, 29 tūkst. devintokų (iš viso – 82,9 tūkst.), kuriems privalu nuo rugsėjo mokytis pa­gal naują programą, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.

Komercinių leidyklų kainos gali būti dar šiek tiek didesnės. Tačiau LLTI, t.y. valdiškos įs­­taigos, vadovėliai turėtų kainuoti kokį eurą ar būti visai nemokami, nes juos rengiant mokesčių mokėtojai savo kainą jau sumokėję, o produktai, kuriems kurti panaudoti ES ar valstybės biudžeto pinigai, neturėtų būti pardavinėjami už komercinę kainą.

Štai valstybės biudžeto asignavimų valstybės institucijoms ir įstaigoms grafoje nurodyta, kad vien šiais metais LLTI skirta per 1,1 mln. eurų, iš jų darbo užmokesčiui – 711 tūkst. eu­rų. Būtų naivu manyti, kad mokyklinės programos ir vadovėlių leidyba – LLTI ir jos darbuotojų griežtai „užklasinė“ veikla, kurią jie vykdė po darbo valandų ir savaitgaliais, nesinaudodami mokesčių mokėtojų išlaikomomis instituto patalpomis bei darbo priemonėmis ir už tai negaudami algos iš valstybės biudžeto asignavimų.

Priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.

Ministerija ir neneigia, kad naujoms programoms parengti skelbtas viešasis konkursas, o programų ir vertinimo normų rengėjams iš biudžeto skirta 20 tūkst. eurų. O ministerijos įstaigos UPC viešuosius konkursus laimi ne tik pats LLTI, kaip institucija, bet ir jo direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams Aušra Mar­tišiūtė-Linar­tienė, kuri pati buvo ir mokyklinių programų rengėja, ir vadovėlių autorė. Ar čia taip pat nėra kokios viešųjų ir privačių interesų painiavos, nes valstybinio instituto, gaunančio lėšas iš valstybės biudžeto, darbuotojams, turintiems administravimo įgaliojimus, galioja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas.

Beje, priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.

Matyt, ši priežastis tikrai vienintelė, nes kaip kitaip, būdama teatro, kino ir dramaturgijos specialistė, A.Martišiūtė-Linartienė 2012 m. spalio 19 d. būtų laimėjusi lietuvių kalbos ugdymo programos, jos projektų vertinimo normų parengimo konkursą (69,8 tūkst. skaičiuojant litais be PVM). Po mėnesio ta pati A.Martišiūtė-Linartienė, šįsyk atstovaujanti ūkio subjektų grupei, laimi šios srities pedagogų ekspertų paslaugų konkursą (dar už 39,9 tūkst. Lt). 2014 m. lapkričio 19 d. jau LLTI, nors nėra nei kalbos tyrimų (juk yra ir valstybinis Lietuvių kalbos institutas), nei pedagoginė institucija, laimi lietuvių kalbos ugdymo metodinių priemonių parengimo ir pristatymo lituanistams seminaruose paslaugų konkursą (dar už 85 tūkst. Lt).

Ir vis dėl vienintelės priežasties – pigumo. Bet kitaip ir negali būti, nes valstybė juk LLTI darbuotojams moka algas, tad honoraras projektų autoriams gali būti mažesnis nei komercinių leidyklų. Todėl akivaizdu, kad kitiems galimiems konkurentams (nebent tai būtų taip pat valstybės įstaiga) čia konkuruoti nėra jokių šansų.

O štai ministerijos klerkė-vadovėlio autorė N.Poderienė ne tik iš valstybės mokesčių mo­kėtojų piniginės gauna algą, bet ir už parengtą vadovėlį turi gauti honorarą.

Ir dar nežinia, kiek kartų už tą patį mokama, nes, pavyzdžiui, ministerijos pavedimu pagal naują programą kūriniais pildoma elektroninė mokymosi šaltinių bazė www.šaltiniai.info. Ministrė didžiuojasi, kad tai bus laisvai prieinama visoms mokykloms. Bet visi žino, kur telikę nemokamo sūrio, o šį projektą finansavo Europos socialinio fondo agentūra. Ir net nebestebina, kad tarp trijų jo įgyvendintojų – ir LLTI. Kaip ir nekelia abejonių, kad, kaip ir prieš keletą metų LLTI rengiant chrestomatijas 11–12 klasėms, dalis šios medžiagos bus ir spausdinamuose leidiniuose, kuriuos LLTI pardavinės mokykloms.

Tad kiek kartų ne tik Lietuvos, bet ir visos ES mokesčių mokėtojai moka už tą patį ir kiek iš tikrųjų jiems kainuoja valdiškos įstaigos parengtas vadovėlis?

O jei jau valstybė, tiesiogiai skirdama per milijoną iš valstybės biudžeto, dar pridėdama per Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios įstaigos viešuosius konkursus, maža to, sudarydama galimybes komercine kaina bizniauti vadovėliais, už kuriuos mokyklos moka vėlgi mokesčių mokėtojų pinigais, tiek investuoja į vieną valstybinę įstaigą, kas galėtų paneigti, jog tampa ir suinteresuota, kad šios investicijos atsipirktų.

Kokybė – tik deklaracijose

Galų gale šiame kontekste turbūt naiviai nuskambėsiantis klausimas: o ar šiuose programų, vadovėlių, susipinančių pinigų srautų ir personalijų labirintuose kam nors rūpi švietimo kokybė? Juk nuo to priklauso visos Lietuvos ateitis, švietimas – visų sėkmingiausiai besitvarkančių pasaulio valstybių prioritetas.

A.Pitrėnienė pernai, dar iki tapdama mi­nistre, siūlė Švietimo įstatymo pataisas, numatančias padidinti ministerijos atsakomybę už įvairių leidyklų leidžiamus vadovėlius. Bet praktiškai tai išvirto į galimą konkurencijos principų, o gal net Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nepaisymą, jei jau  vadovėlius ėmė rengti pačios ministerijos klerkė ir programą patys sudarę asmenys, o toks autorių kolektyvas vyrauja ministerijos organizuojamuose seminaruose naujos programos klausimais.

Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn.

„Mums svarbu, kad mokyklos galėtų rinktis – įsigyti tokius vadovėlius, kurie geriausiai atitiktų mokyklų lūkesčius. Todėl mokyklos turės daugiau galimybių prieš užsisakydamos vadovėlius pačios juos įvertinti, susipažinusios su bazėje pateiktų naujų vadovėlių skyriais ar te­­momis. Tai – viena iš priemonių, siekiant kokybė­s vadovėlių leidyboje. Taip pat siekiant šio tikslo buvo sugriežtinti vadovėlių vertinimo kriterijai, padidintas vadovėlių vertintojų skaičius, parengtas Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašo projektas“, – vardija A.Pitrėnienė.

Bet kol kas akivaizdu, kad svarbiausias kriterijus švietimo srityje lieka mažiausia kaina, o tokią gali siūlyti ne kartą už tą patį pinigus ga­vu­sios valdiškos įstaigos ir jų darbuotojai. Arba, kaip samdant vadovėlių vertintojus, pi­giau­sia pasisamdyti konkurentą, pavyzdžiui, ki­tos leidyklos darbuotoją ar vadovėlio autorių. Būtent tokių faktų, susijusių su vadovėlių vertinimu, pernai nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Nors, kaip tikina ministrė, nuo šių metų vadovėlių vertinimo tvarka sugriežtinta, ar kirs varnas varnui akį – juk į LLTI vadovėlius netiesiogiai jau investuota tiek valstybės ir ES pinigų? Ir kodėl taip skubama per vienus metus pakeisti net trijų klasių – penktokų, septintokų ir devintokų mokymo programas ir vadovėlius, nors akivaizdžiai stringama: iki mokslo metų beliko pustrečio mėnesio, o vadovėlių dar nėra?

Ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?

„Gal baigiasi kokių europinių pinigų projekto laikas ir reikia atsiskaityti? Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn. O nuo priekaištų lengvai atsimušinėjama, nes daug kas yra moralinio, o ne teisinio lygmens ir keliant tautiškumo vėliavas“, – mano vadovėlių leidėjas ir autorius S.Žukas.

Tad klausimą, ar naujoji lietuvių kalbos bei literatūros programa ir nauji vadovėliai padidins vis menkstantį Lietuvos jaunuomenės raštingumą, tenka performuluoti taip: ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?

Pabaigai – LLTI reklamuojamo septintos klasės skaitinių vadovėlio su Mikalojaus Kons­tan­tino Čiurlionio (ar jis – privalomas autorius?!) „Karalių pasaka“ ant viršelio autorių kolektyvas: viena mokytoja ir senosios literatūros ekspertas D.Kuolys – abu jau kartą už panašios tematikos darbus gavę atlyginimą ES ir valstybės biudžeto pinigais Pilietinės visuomenės instituto projekte, dar dramos ir kino ekspertė, lietuvių dainuojamosios tautosakos, vaikų folkloro bei tautosakos terapijos specialistė ir – kaip be jos – ministerijos klerkė N.Poderienė.

Be komentarų.