Diskusija

Nei visuomenei, nei „Veidui“ ne tas pats, kokią jaunąją kartą išugdysime, kiek ji savo žiniomis ir charakteriu bus pasirengusi ateities iššūkiams. Dar vieno pokalbio apie opiausias švietimo problemas redakcija pakvietė ekspertus iš valstybės žinybų, aukštųjų mokyklų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Problemos bado akis: visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos prestižas; dirbantys pedagogai yra nepakankamai motyvuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios; mokytojai turi pernelyg mažai laisvių dirbti kūrybiškai ir inovatyviai, yra varžomi biurokratinių reikalavimų ir būtinybės siekti tik aukščiausių rodiklių, nepaisant to, su kokių gabumų vaikais tenka dirbti. Kaip šias blogybes, kurios vienaip ar kitaip išsakomos viešai, būtų galima įveikti gerinant mokytojų rengimą? Greta sprendimų, kurie nulems švietimo raidą kelioms dešimtims metų į ateitį, netrukus iškils būtinybė gana greitai parengti kelis tūkstančius mokytojų. Kaip neišblaškyti edukologijos srities mokslininkų? Vienas iš sprendimų – aukštųjų mokyklų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto, sujungimas.

Apie tai svarsto Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkas Giedrius Viliūnas, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovė Jurgita Petrauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius Saulius Zybartas.

J.Augutis: Mums labai gerai sekasi įrodyti, kad problemų esama, kad padėtis išties bloga. Turime ir statistinių duomenų, ir kitokių problemas pagrindžiančių faktų. Prasti reikalai, susiję su mokytojo profesija, mokytojų rengimu, kvalifikacijos kėlimu. Tas pats pasakytina apie mokinių žinias. Gal padėtis nėra tragiška, bet problemos egzistuoja. Tačiau yra labai mažai informacijos, realistinių pasiūlymų, ką gi reikėtų daryti, kad būtų gerai. O to pasiekti gerokai sudėtingiau, nes kertasi įvairiausi interesai, kurie velkasi iš ankstesnių laikų, yra susiję su įvairiausiomis socialinėmis problemomis. Todėl reikėtų susitelkti į problemų sprendimo paieškas, o ne dar kartą įrodinėti, kad tie ar kiti dalykai prasti.

J.Petrauskienė

J.Petrauskienė: Daugeliu tyrimų Lietuvoje ir užsienyje įrodyta, kad švietimo kokybė labai glaudžiai susijusi su mokytojų kokybe. Jeigu mes neturime stiprių mokytojų, jeigu mokytojo profesija nėra gerbiama, jeigu mokytojas neugdo mokinio, kuris galėtų save tvariai realizuoti, apie švietimo kokybę kalbėti nėra prasmės. Taip, situacija bloga. Dabar ne metas įrodinėti, kad yra problemų, tačiau ieškant kelių, kaip tobulinti situaciją, reikia labai konkrečiai suvokti, kur tos problemos telkiasi, o ne abstrakčiai sakyti, kad esama sunkumų. Galima sakyti, kad sistema neefektyvi, kad pedagogikos studijos nepatrauklios, kad tie, kurie stoja į pedagogines specialybes, prastai pasirengę studijoms, kad rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Tai tarsi užburtas ratas. Į aukštąsias mokyklas įstoja prasti, jas baigia prasti. Kaip rodo apklausos, net jeigu baigusieji norėtų dirbti pedagoginį darbą, jo nesirenka, nes nėra darbo vietų. Mokytojų bendruomenė Lietuvoje sensta. Šiuo požiūriu mes nesame unikalūs Europoje. Yra daug tarptautinių studijų, rodančių, kaip tas problemas spręsti. Bet pirmiausia reikia akivaizdžiai pripažinti tam tikras problemas. Būtent, kad pedagogų rengimo sistema neefektyvi, ji turi keistis.

S.Zybartas: Dar reikėtų papildomai apibūdinti, kokią mes turime mokytojų bendruomenę, kokie yra vaikai, kuriuos jie moko. Kaip atrodo mūsų mokytojų korpusas. Galime į tai pažvelgti keliais pjūviais. Mes turime bendrųjų gebėjimų tyrimų (bendrojo ugdymo- PISA, suaugusiųjų – PIAAC) rezultatus. Jų kontekste – turime mokytojus. Abiejuose tyrimuose matome tas pačias tendencijas – silpni gebėjimai spręsti problemas, pridėkime gana žemo lygmens (pusės suaugusiųjų įgūdžiai nesiekia yra žemiausiojo- 1-ojo lygmens ar jo nesiekia) informacinių technologijų naudojimą. O tai yra konkurencingumą darbo rinkoje nulemiantys dalykai. Vaikai tokie ir mokytojai tokie, o švietimo užduotis yra parengti ateinančią kartą būsimam gyvenimui. Tai- tik vienas pavyzdys, rodantis, kad turime ieškoti sprendimų, galbūt jie turėtų būti nestandartiniai.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Vadinasi, jie turi būti ne šiaip seneliai su savo patirtimi, kurią atsineša iš praeities. Ateinančiai kartai netinka tai, kas būtų sovietinės patirties atkartojimas, kai problemų sprendimas perkeliamas kitiems. Reikėtų paieškoti unikalesnių receptų ir nestandartinių sprendimų, gal juos sieti su mokytojų rengimu, su tuo, kas pakeis dabartinius mokytojus.

Kita vertus, mes dažnai pagal deguto šaukštą sprendžiame apie visą mokytojų korpusą. Čia reikėtų labai diferencijuoti. Tiek atlyginimų, tiek pašaukimo, tiek įvaizdžio, tiek motyvacijos požiūriu dalykai labai skirtingi. Iš pavienių pasakymų, faktų neturėtume iškart apibendrinti.

G.Viliūnas: Man krito į akis, kad prie šio apskrito stalo susirinko ne visai tradicinė kompanija. Čia nėra nei pagrindinių aukštųjų mokyklų, kurios rengia pedagogus, atstovų, nei švietimo politikos svarbiausių sprendimų priėmėjų. Aš tai siečiau su tuo, ką kolega ką tik minėjo: kad ateina laikas, kai mes dairomės nestandartinių sprendimų. Nes situacija rodo, kad įprastinės strategijos ir veiklos būdai yra neveiksmingi. Mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo, mokytojų kokybės problema yra išvestinė iš to, kokius uždavinius keliame savo švietimui. Taškas, nuo kurio prasideda ši diskusija, man yra būtent tai, kad mūsų mokinių mokymosi pasiekimai prastėja, ir tai akivaizdžiai įrodyta ne vieno tarptautinio palyginamojo tyrimo. Prastėja pagrindiniai raštingumo, matematinio raštingumo rodikliai, jie jau prastesni už išsivysčiusių pasaulio šalių klubo – Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos valstybių narių vidurkį, o toks kertinis XXI amžiaus rodiklis kaip kūrybingumas – net gerokai prastesnis.

Ataskaita apie 2003–2012 m. valstybinės švietimo strategijos vykdymą buvo labai aliarmuojanti. Po to Seime buvo patvirtinta nauja 2013–2022 m. valstybinė švietimo strategija, ir matome, kad ji taip pat neveikia. Šiandieninę Lietuvos švietimo situaciją aš apibūdinčiau kaip prieškrizinę. Joje tuojau gali prasidėti griūtys, nevaldomi procesai. Moksleivių pasiekimai apskritai prastėja kritiška linkme. Kai išeis dabartinė brandi mokytojų karta, kurią Saulius vaizdžiai apibūdino kaip senelių kartą, atsiras staigus mokytojų poreikis, kurio patenkinti nėra pasirengta.

Dar vienas grėsmingas reiškinys – vis didėjanti regioninė švietimo atskirtis. Lietuvos aukštųjų mokyklų bendrojo priėmimo duomenys rodo, kad yra ne tik atskirų mokyklų, bet ištisų rajonų, kurių abiturientai neišlaiko valstybinių brandos egzaminų lygiu, leidžiančiu jiems patekti į universitetus. Vadinasi, jeigu tavo tėvai negyvena didesniuose miestuose, jeigu jie neišgali pasamdyti korepetitorių, tau virš galvos yra stiklinės lubos – tu negalėsi pereiti į kitą socialinį sluoksnį, susikurti sau kitų gyvenimo perspektyvų švietimo keliu. Svarbiausias mūsų rūpestis yra prastėjantys moksleivių mokymosi rezultatai ir švietimo kokybė. Vis dėlto mokytojas yra šios situacijos raktas.

J.Augutis: Jei pažvelgsime į Lietuvos situacija, tai vargu ar tokią rasime kitur. Pagal demografinius duomenis tai mes turbūt pati prasčiausia šalis Europoje. Per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų sumažėjo maždaug 18 proc. Jaunų žmonių skaičiaus sumažėjimas siekia daugiau nei 50 proc.

J.Petrauskienė: Mokinių nuo 2009-ųjų iki 2016-ųjų mokslo metų sumažėjo 23 proc., o mokytojų – 19 proc.

J.Augutis

J.Augutis: Kai yra tokia didžiulė disproporcija, kai visuomenė sensta, kai jaunų žmonių vis mažėja, kyla sunkiai sprendžiamos užduotys. Vis dėlto toli nesižvalgant mums reikėtų mokytis iš Skandinavijos šalių. Suomijos švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje. Mes jau bandėme kai ką nukopijuoti, bet perimti tą sistemą ne visuomet gerai sekasi. Vis dėlto pasižiūrėti ar bent jau siekti rezultato – tikrai būtina.

Skandinavijos šalyse mokytojo prestižas ir mokytojo profesija yra pakelti į labai dideles aukštumas, ką jau kalbėti apie mokytojo atlyginimą. Į tas studijas būna gana dideli konkursai. Didžiulė laisvė yra tiek tuose universitetuose, kurie rengia mokytojus, tiek paties mokytojo darbe. Perėjimas nuo labai griežtų dalykinių mokymo būdų prie probleminių atpalaiduoja tiek moksleivių, tiek mokytojų kūrybiškumą.

Mes tikrai pajėgūs iš jų mokytis šitų dalykų. Mes negalėsime mokėti studentams tokių stipendijų, kokių reikėtų, nebūsime pajėgūs mokėti tokių atlyginimų, kokius gauna jų mokytojai, – turiu omeny netgi proporciją, lyginant su šalies vidurkiu. Tačiau kai kurių dalykų iš ten galime pasimokyti – galbūt ir pačią mokytojų rengimo, mokytojų kvalifikacijos sistemą bent jau iš dalies perimti. Suomija, Skandinavijos šalys mums artimiausios pagal mentalitetą.

J.Petrauskienė: Pritarčiau tai minčiai, kad Suomija pagal švietimo pasiekimus, mokinių rezultatus yra pavyzdys. Taip pat analizavome kitų Skandinavijos ir Europos šalių – Belgijos, Danijos, Nyderlandų patirtį. Lietuva yra tarp tų nedaugelio Europos Sąjungos šalių, turinčių specializuotą mokytojų rengimo aukštąją mokyklą. Tokių pavyzdžių Europoje esama – bet jų nykstama mažuma. Modelis, kai rengiamasi būti pedagogu studijuojant edukologijos universitete, šiuo metu Lietuvoje yra neefektyvus. Nors tos pakraipos studentų krepšelis 40 proc. didesnis negu kitose studijų kryptyse, šias studijas renkasi prastai pasirengę stojantieji, o baigę neina dirbti pedagogais. Akivaizdu, kad lygiagretusis modelis, kai pedagogai rengiami dar ir pedagogų aukštosiose mokyklose, šiandien išgyvena krizę. Reikėtų rinktis nuoseklųjį modelį.

Jei analizuosime kitų šalių patirtį, kai kalbama apie mokytoją, išties kalbama apie labai skirtingus žmones. Reikia pažiūrėti į reikalavimus, keliamus mokytojui. Vieną vaidmenį atlieka mokytojas, kuris dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kitą – pradinių klasių mokytojas, dar kitą – mokytojas, dirbantis su 5–10 klasėmis, su gimnazistais, kurie, tikėtina, rinksis kelią į aukštąją mokyklą. Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį sakytume, kad tokie mokytojai galėtų būti rengiami įvairiais būdais, ir apie tai galima diskutuoti.

Rengiant mokytojus nuosekliuoju būdu, studijuojančiajam sudaroma galimybė studijuoti stiprioje aukštojoje mokykloje. Darome prielaidą, kad prastos studijos yra tada, kai aukštoji mokykla priima visus norinčiuosius studijuoti. Stojančiųjų į Edukologijos universitetą vidurkis – 4 balai, iš kurių 1–2 balai pridėti dėl motyvacijos testo. Mes tikrai matome ne pasirengusius ir motyvuotus žmones. Jeigu stojama į kokią nors studijų programą, kuri rengia, jei galima taip vadinti, dalykininką, tam tikros srities specialistą, kartelė yra aukštesnė. Apie tai, žinoma, galima diskutuoti. Ne visą Suomijos patirtį mes galime sau leisti pritaikyti.

Kitas dalykas, kad tokias universalias studijas baigęs žmogus turi didesnes pasirinkimo galimybes. Jis gali tapti mokytoju ar rasti sau kitą vietą darbo rinkoje. Yra didesnė asmeninės laisvės galimybė. Valstybei tai nekainuoja smarkiai brangiau.

Kalbėdami apie Suomijos modelį nepamirškime, kad ten mokytojas privalo turėti magistro laipsnį. Lietuvoje gimnazistams turėtų dėstyti tokie mokytojai. Įvertinus dabartinės Lietuvos pamokas, kai lygiagretusis modelis neveikia, reikėtų ieškoti radikalesnių sprendimų.

S.Zybartas: Klausimas, iš ko mokytis. Buvo paminėta Suomija. Suomių pasiekimai matomi, bet mes negalime suomių ar vokiečių mentaliteto perkelti į Lietuvą. Turime tokią situaciją, kokią turime. Mokytojai staiga nepradės mokyti kitaip, švietimo institucijos staiga nepradės rengti kitaip. Svarstymus apie lygiagretaus ir nuoseklaus modelio konkurenciją aš prisimenu, regis, nuo 2004-ųjų. Vis dėlto manyčiau, kad nėra modelio, kaip tokio krizės. Reikėtų kalbėti apie jo taikymo krizę, susijusią su tuo, kokie žmonės parengiami pagal šį modelį. Klausimas, ar jie gali iškart pradėti dirbti, ar jie turi pakankamai praktinės patirties, tinkamą išsimokslinimą ir panašiai.

J.Petrauskienė: Nenorėčiau, kad mane suprastų, jog neturėtų likti lygiagretaus modelio. Modeliai turėtų būti derinami. Tačiau taip yra dabar – pati modelių santykio proporcija neveiksminga.

S.Zybartas: Mano nuomone, abu modeliai geri. Pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo specialistams parengti išties reikalingas ilgas laikas. Apie fizikos, matematikos mokytojus būtų visai kita kalba. Svarbu, kas ateina į edukologijos studijas, kas ir kaip yra rengiama, kas po to išeina į darbo rinką (mokykla). Įvairiose darbinėse specialistų grupėse, kuriose lankiausi Europos Sąjungoje, teko girdėti, kad didžiausią pridėtinę vertę duoda tie, kurie turi darbinės patirties ir paskui dėl vienų ar kitų priežasčių tampa mokytojais. Tai šiek tiek panašu į nuoseklųjį modelį, tačiau šiuo atveju ateina žmonės, kurie išties motyvuoti, to siekia sąmoningai ir jeigu turi reikiamų savybių, pasiekia daugiausiai. Aš nemanau, kad visi turi būti tokie, tačiau tą kelią atverti plačiau būtų vienas įdomesnių sprendimų, ir jis galėtų pasiteisinti. Pavyzdžiui, programa „Renkuosi mokyti“ tai taiko, ir tai iš tiesų efektyvu. Tokie mokytojai nebūtinai turėtų sudaryti pagrindinį mokytojų korpusą, bet tai yra žmonės, kurie galėtų įnešti visai kitokio vėjo į patį mokymo ir ugdymo procesą.

J.Augutis: Vis dėlto jie nėra profesionalai, galintys organizuoti švietimo procesą. Nepradėkime manyti, jog mokytojo profesija tokia paprasta, kad galima iš bet kur ateiti. Be profesionalų neišsiversime. Kalbėkime apie mokytojų profesionalų parengimą.

G.Viliūnas: Tokiose diskusijose labai lengvai nuslystama į tai, kaip reikia veikti, prieš tai išsamiau nepadiskutavus, ko mes norime pasiekti. Svarbiausias dalykas būtų labai gerai suprasti, kokio mes norime mokinio. Svarstome, kokio švietimo, kokio aukštojo mokslo mums reikia. O kokios visuomenės mes norime po dešimties ar dvidešimties metų? Iš tų tarptautinių apžvalgų aiškėja, kad mokinių savybės, kokios jos turėtų būti XXI amžiuje, prastėja. Rezultatai ne tokie, kokie turėtų būti. Pagal tai, kokio mokinio norime, turėtume modeliuoti, kokia turėtų būti mokykla, koks turėtų būti mokytojas. Ir negalima sakyti, kad Lietuvoje nieko nepadaryta. Greta didelės apimties strateginių dokumentų esama ir labai tikslių įžvalgų. Man kaip kelrodė žvaigždė yra Geros mokyklos koncepcija – trumpas dokumentas, kurį parengė profesionalai, geriausi savo srities specialistai.

J.Augutis: Kokio mes norime mokinio, kokios galų gale visuomenės norime? Tai toliašaudžiai klausimai, nukreipti 20–30 metų į priekį. Bet yra problemų, kurias turėtume spręsti operatyviai. Apie 2020 m. turėsime maždaug keturių tūkstančių mokytojų trūkumą. Vertindami jų parengimo galimybes, be viso kito, turime galvoti apie didesnį kompetencijos centrą, o ne pavienius edukologus, kurie vykdo mokslinius tyrimus, būdami išbarstyti keliolikoje vietų. Reikia žmonių, kurie sugeba ne vien paskaityti, ką kiti parašė, bet ir patys atlikti mokslinius tyrimus, organizuoti studijas.

Visi tikriausiai sutinkame, kad Lietuvos universitetų tinklas neatitinka demografinės realybės. Sakyčiau, kad brangiai kainuojančių vietų studentams rengti šalyje – bent du kartus daugiau, negu yra potencialiai stojančiųjų į tuos universitetus. Akivaizdu, kad reikia ką nors daryti. Galimas universitetų susijungimas, apsijungimas. Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos edukologijos universitete susikoncentravę 80 proc. edukologijos mokslininkų tyrėjų. Mes esame pasiūlę šių aukštųjų mokyklų integracijos projektą. Laiko tam neturime daug. Jeigu to nepadarysime per porą, dagiausiai trejus metus – klausimą reikės spręsti kitaip.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Mokytojų, kurie per savaitę turi 27 kontaktinių valandų ar didesnį krūvį ir gali pretenduoti į didžiausius gildijos atlyginimus, šalyje yra apie tūkstantį. Bet didžioji dalis (62 proc.) pedagogų dirba turėdami 18–27 kontaktines valandas per savaitę ir uždirba nuo 518 eurų iki mokesčių. Mažiau kaip 18 valandų per savaitę dirba net ketvirtadalis pedagogų, o mažiausią krūvį – iki 9 valandų – turi beveik dešimtadalis. Kurie iš jų streikuoja?

Švietimo sistemoje kai kur dar kliaunamasi lygiavos principu: mažesnį pamokų ar mokinių skaičių siekiama padalyti nesumažėjusiam skaičiui pedagogų. Streiko priežastis, galima sakyti, yra fakto, kad per dešimtmetį mokinių šalyje sumažėjo 253 tūkst., arba trečdaliu, ignoravimo ir neefektyvios vadybos pasekmė. Mokinių sumažėjo, vadinasi, sumažėjo ir darbo. Tačiau kai kas nusprendė, kad jį gali dirbti ir daug žmonių, tik atlyginta bus po mažiau.

Mokyklų tinklo, infrastruktūros pertvarkų šaukiamasi ne vienus metus, tačiau šie esminiai darbai vis paliekami kitoms ir kitų kadencijoms. Patys mokyklų direktoriai sako, kad kol tinklas nebus optimizuotas, tol mokytojų situacija nesikeis, o vienkartinės finansinės injekcijos padės nebent tam kartui.

Mokyklų tinklo optimizavimas – politinės valios klausimas, tačiau ji pastarųjų derybų metu ryškiausiai pasireiškė, kai Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius tarstelėjo, kad pedagogų profsąjungoms įtaką daro jėgos iš Rusijos. Premjeras pernakt persigalvojo ir kitą rytą reabilitavosi: teigė nemanantis, kad pedagogai galėtų pasiduoti svetimoms įtakoms.

Kaip uždirbti bent 400 eurų?

Kuo didesnis darbo krūvis, tuo didesnį pedagogų bendruomenės masteliais atlyginimą galima gauti. Dar jį lemia kvalifikacinė kategorija, stažas ir išsilavinimas. Žinoma, krūvio – darbo valandų skaičiaus – patys mokytojai sau nepasiskiria. Pakankamu krūviu laikoma 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę. Už tiek dar skiriama 4 valandos pasiruošti pamokoms, taisyti sąsiuviniams. Kuo kontaktinių valandų daugiau, tuo didesnis bendras jų skaičius.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, vidutinis mokytojo krūvis šalyje yra panašiai tiek – 18,25 kontaktinės valandos. Pakankamą krūvį turi du trečdaliai mokytojų, tačiau šalies vidurkio nesiekia net 40 proc. kaimuose dirbančių mokytojų savaitės darbo krūvis.

ŠMM duomenimis, už 18 kontaktinių valandų per savaitę mokytojas dalykininkas priklausomai nuo darbo stažo, kvalifikacinės kategorijos uždirba 518–952 eurus iki mokesčių. Vadinasi, jei dirbi pirmus metus ir dar nespėjai apsiginti pedagoginio vardo, realiai gausi tik apie 415 eurų. O tai labai mažai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius sako, kad 18 kontaktinių valandų krūvis yra nepakankamas. Be to, jo teigimu, kita problema, kurią siekia spręsti mokytojai, – išsiaiškinti, už kokius darbus, kurie nėra nei pamokos, nei mokinių darbų taisymas, jiems sumokama.

„Klasikinė formuluotė, kad darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti, gali būti taikoma ir mokytojams, tačiau netiesiogiai. Mokytojai nori dirbti ir gauti atlyginimą, kad galėtų gyventi daugmaž normaliai. Dabartinė darbo apmokėjimo tvarka tokį atlyginimą laiduoja esant didesniam pamokų krūviui. Tačiau mokytojų bendruomenė mano, kad šią sistemą reikėtų keisti ir susitarti, kokie darbai įeina į mokytojo pareigas, – aiškina A.Jurgelevičius. – Tarkime, budėjimas per pertraukas ar dalyvavimas po kelias valandas trunkančiuose tarybos posėdžiuose, kurį mes laikome mokytojų teise dalyvauti savivaldoje, bet daugelis mokyklų vadovų tai traktuoja kaip pareigą.“

Tačiau kai kurie ekspertai įsitikinę, kad pačios pedagogų profsąjungos, reikalaudamos oresnių atlyginimų ar jų apskaičiavimo tvarkos, paklodę tempia į savo pusę – mažesnį krūvį siekia padalyti kuo didesniam skaičiui pedagogų. Pavyzdžiui, nuo rugsėjo 1-osios reikalaujama sumažinti mokinių skaičių klasėse, nors vidutiniškai Lietuvoje mokytojas moko tik 10 mokinių, o kaimo pagrindinėje mokykloje – vos 5 mokinius.

„Didžioji problema šio streiko fone yra ta, kad dalis mokytojų neturi darbo krūvio. O jo nėra todėl, kad nėra mokinių. Tačiau priemonės, kurias siūlo profsąjungos, yra kitais žodžiais pasakyta mintis, kaip didesniam skaičiui mokytojų pasidalyti vis mažėjantį skaičių mokinių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Daugiausia mokytojui galima turėti 36 kontaktines valandas, o didžiausias leistinas darbo krūvis su visomis, ne tik kontaktinėmis valandomis yra 48 valandos per savaitę. Jei šios „lubos“ bent valanda viršijamos, reikia prašyti savivaldybės Švietimo skyriaus leidimo.

Kiek mokytojų Lietuvoje dirba daug ir gali gauti orų atlyginimą? 27 ir daugiau kontaktinių valandų per savaitę turi 3,4 proc., arba maždaug tūkstantis, pedagogų. ŠMM duomenimis, už 27 kontaktinių valandų krūvį galima uždirbti nuo 777 iki 1350 eurų popieriuje, arba nuo 600 iki 1 tūkst. eurų po mokesčių.

Už didžiausią leistiną krūvį – 36 pamokas per savaitę – galima gauti didžiausią 1900 eurų (neatskaičius mokesčių) atlyginimą. Kadangi jį lemia ir kvalifikacinė kategorija, į didžiausią atlygį gali pretenduoti mokytojai ekspertai. Tokių Lietuvoje yra apie 800, mažiau kaip 3 proc.

„Problema nėra mokytojų atlyginimai apskritai. Esama daug mokytojų, kurie dirba pagal mokinių skaičių normaliose mokyklose, turi darbo krūvį. Didelis ar mažas tas atlyginimas, jau kita diskusija. Tačiau problemą kelia kita dalis pedagogų, sakančių, kad uždirba minimumą, nes turi mažiau kaip 8 pamokas per savaitę. Žinoma, kad su tokiu darbo krūviu nieko neuždirbsi“, – kelias mokytojų grupes išskiria LLRI prezidentas Ž.Šilėnas.

Jis paaiškina, kad mokytojų atlyginimai tiesiogiai susiję su mokyklos situacija, mokinių skaičiumi, krepšelių lėšomis. Tad jei mokykla valdoma gerai, pritraukia daug mokinių ir sukomplektuoja ne pustuštes klases, joje bus ir normalus darbo krūvis mokytojams. Bet jei mokinių nėra, nebus ir lėšų pakankamiems atlyginimams. Dėl svarbiausios priežasties Ž.Šilėnas primena ir švietimo sistemos esmę – tikslas yra mokyti mokinius, o ne turėti mokyklų.

„Puikiai suprantame, kad už ne visą darbo savaitę mokytojui niekada niekas nemokės tiek, kiek panašios kvalifikacijos darbuotojams už visą darbo savaitę, – sako LŠPS pirmininkas A.Jur­gelevičius. – Mano, kolegų, kai kurių švietimo ekspertų nuomone, mokytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi dirbti normalią darbo savaitę. Šiuo atveju mokytojo darbo savaitė trumpesnė, 36 valandų.“

Vis dėlto krūvio paskirstymo tvarka, anot A.Jurgelevičiaus, yra džiunglės, kuriose teisė nuspręsti, kokį krūvį, vadinasi, ir atlyginimą, gaus kuris mokytojas, priklauso išimtinai mokyklos direktoriui, o šis gali pamokų skaičių skirti „iš akies“ arba pagal simpatijas ir antipatijas.

„Nėra jokio reglamento, kaip ir pagal kokius kriterijus skirstyti krūvį. Mokytojai yra bejėgiai, todėl netrūksta baimės, noro įtikti ar bent neišsišokti, kad nebūtų atimta turimo krūvio. Galimybes jo gauti pakankamai riboja mokinių skaičius. Tarkime, pagrindinėje provincijos mokykloje chemikas ar fizikas, kuriam vadovas geranoriškai atiduotų visas pamokas, vis tiek turės tik 10–13 kontaktinių valandų“, – komentuoja LŠPS pirmininkas.

Panašiai jis atsako ir į klausimą, kodėl didelį darbo krūvį, ne mažiau kaip 27 kontaktines valandas, turi tik apie tūkstantį pedagogų. Tokia prabanga prieinama tik didmiesčių mokyklose, kur yra mokinių.

„Toks krūvis įmanomas mokyklose, kurių vadovai laikosi pozicijos aprūpinti pamokomis savo kolektyvo narius. Yra daug vadovų, kurie dėl įvairių priežasčių neduoda krūvio jau dirbantiems mokytojams, bet priima naujus. Tai gali lemti ir noras duoti darbo pažįstamam arba išguiti nepatinkantį mokytoją, – aiškina profsąjungos lyderis. – Vadybos požiūriu tai „balaganas“, neskatinantis motyvacijos dirbti.“

Kiek iš tikrųjų uždirba mokytojai

6954 eurai – toks gėdingas ir paskutinis Europoje yra Lietuvos mokytojo gaunamas metinis atlyginimas. Kai šį grafiką, kuriame matyti, kad geriau atlyginamas net Rumunijos mokytojų darbas, feisbuke paskelbė „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis, jis netruko tapti diskusijų objektu ir įspėjamojo švietimo profsąjungų mitingo pirmų eilių plakatu.

Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mokytojo atlyginimas po mokesčių buvo 632, iki mokesčių – 823 eurai. Palyginimui, universitetų dėstytojai 2015-aisiais po mokesčių gavo ne ką daugiau – 670 eurų.

Tačiau bendroje statistikoje išnyksta skirtingai apskaičiuojamo ir kelių veiksnių lemiamo atlyginimo skirtumai. Kokie yra realūs pedagogų atlyginimai tipinėje Lietuvos mokykloje?

Joniškio „Aušros“ gimnazijoje mokosi 497 mokiniai. Joje nėra mokytojų, kurių krūvis būtų mažesnis kaip 20 kontaktinių valandų per savaitę. Beje, ši mokykla buvo viena iš kelių, sutikusių atskleisti, kiek uždirba jos pedagogai.

1106 eurus neatskaičius mokesčių šioje gimnazijoje uždirba mokytojas ekspertas, turintis 27 kontaktines valandas per savaitę ir didesnį kaip 15 metų darbo stažą. O štai technologijų mokytojas, kurio krūvis yra 23 kontaktinės valandos, uždirba 572 eurus, galbūt todėl, kad neturi jokios kvalifikacinės kategorijos, o jo stažas – 10 metų.

Lituanistas metodininkas, turintis 15 metų stažą ir 23 kontaktines valandas, uždirba 900 eurų popieriuje. Jį trimis valandomis lenkiantis matematikas metodininkas, turintis 10 metų pedagoginio darbo patirties, popieriuje gauna 960 eurų. O štai kitas matematikas dirba daugiau metų, bet turi trimis pamokomis mažiau, ir iki mokesčių uždirba 882 eurus. Tad nepaisant to, kad atlyginimą lemia keli veiksniai, lemiamas jų yra darbo krūvis.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos direktorius Vidmantas Sutnikas situacijos dėl savo vadovaujamos mokyklos pedagogų atlyginimų nevadina bloga, bet patikina, kad ji nėra tokia gera, kaip norėtųsi. Juolab mokinio krepšelio lėšų lyg ir pakaktų, tačiau metų pabaigoje dalis juk grąžinama į savivaldybės biudžetą. Šiemet, kai neformaliojo švietimo lėšos buvo „išimtos“, gimnazija prarado dar 14 tūkst. eurų. „Krepšelis sumažėjo, taigi šiemet nebegalėjome mokytojams mokėti tarnybinių koeficientų vidurkio“, – sako direktorius.

Vienas iš profsąjungų reikalavimų šias tarnybinių atlygio koeficientų „žirkles“ iš viso panaikinti ir taikyti viršutinę jų ribą. Kaip dabar pagal jas skiriasi atlyginimas? Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojas metodininkas už pakankamu laikomą 18 kontaktinių valandų krūvį taikant maksimalų koeficientą gautų 743, minimalų – 705 eurus. Jei jis turi 24 kontaktinių valandų krūvį, atitinkamai 990 arba 940 eurų iki mokesčių.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas sako, kad stengiasi mokytojams sudaryti sąlygas gauti kuo didesnį darbo krūvį, taigi ir didesnį atlyginimą: „Nesistengiame daryti dirbtinės lygiavos. Yra mokytojų, kurie gauna daugiau krūvio, kartais reikia prašyti mokytojo, kad jis prisiimtų dar vieną klasę. Tačiau tokių, kurie neturėtų 20 kontaktinių valandų, nėra. Neturime tokių silpnų mokytojų, kuriais nepasitikėtume ar skriaustume neduodami pamokų. Atmosfera ir mokytojo nuotaika mokykloje geresnė, kai jis turi kaip įmanoma didesnį krūvį. Todėl nesistengiame turėti daug mokytojų ir dalyti jiems po mažai krūvio, priešingai, siekiame kad tie, kurie dirba, būtų aprūpinti pamokomis.“

Vis dėlto gimnazija jau repetuoja ir liūdnesnį ateities scenarijų: jau nuo rugsėjo mokykloje dviem klasių komplektais bus mažiau (18), o dar po metų kitų jų liks 16. Vadinasi, teks atsisveikinti su kai kuriais mokytojais.

„Turime antraeilininkų, ne pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų, kuriuos pirmiausia pamažu ir turėsime atleisti. Taigi pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų atlyginimai taip nenukentės, tiesiog liks mažiau mokytojų“, – atvirai kalba direktorius.

Taikytis prie egzistuojančios sistemos, bet dirbti taip, kad vaikai norėtų eiti į Klaipėdos „Smeltės“ progimnaziją, ir sukomplektuoti po 3–4 klases – tokį sau, kaip mokyklos vadovui, uždavinį kelia Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos direktorius Edmundas Kvederis. Jei pavyks laikytis šios linijos, mokant atlyginimus bus galima taikyti „žirklių“ koeficientų vidurkį.

„Finansavimo sistema paremta mokinio krepšeliu, tad jei mokykla turi mokinių, 1–8 klasėse yra po 3–4 klasių komplektus, klasėje vidutiniškai mokosi 25 vaikai, tada galima mokytojams mokėti koeficientų vidurkius arba taikyti viršutinę jų ribą. Tarkime, jei tokioje mokykloje mokytojas turi 24–25 pamokų krūvį (bendras krūvis siekia 36 valandas), jo atlyginimas į rankas viršija 600 eurų, o mokytojo metodininko – 700 eurų“, – komentuoja E.Kvederis.

Jo teigimu, maksimalų 36 valandų krūvį galima sukurti, jei mokytojas turi 23–24 kontaktines valandas. Už jas dalykininkas atskaičius mokesčius gali gauti 646 eurus (skirtumai priklausys nuo kvalifikacinės kategrijos). O, pavyzdžiui, antraeilėse pareigose dirbantis mokytojas metodininkas, turintis 8–9 valandų krūvį per savaitę, gaus apie 200 eurų atlyginimo.

Trečiasis pavyzdys – rajono mokykla: Kelmės r. Pakražančio gimnazijoje daugiausia uždirba mokytoja, dėstanti ir matematiką, ir informacines technologijas. Įskaičius ir pamokų, ir papildomas valandas, ji dirba 32 valandas per savaitę ir gauna 834 eurus neatskaičius mokesčių.

O štai už 18 valandų darbą etikos ir anglų kalbos pradinių klasių mokytoja, turinti 9 metų darbo stažą, bruto gauna 419 eurų. Lituanistė vyr. mokytoja, kurios krūvis yra 24–25 valandos, o darbo stažas viršija 15 metų, gauna 660 eurų neatskaičius mokesčių. Chemikas, dėstyti į Pakražančio gimnaziją atvažiuojantis vieną dieną per savaitę, už 8 valandų krūvį gauna 201 eurą iki mokesčių. Ketvirtadalis iš 24 šios gimnazijos mokytojų dirba ne visu krūviu ir važinėja per dvi tris mokyklas.

„Su kitų mokyklų direktoriais deriname tvarkaraščius, kad mokytojai galėtų dirbti keliose vietose“, – sako Pakražančio gimnazijai vadovaujanti Nijolė Čepauskienė.

Direktorės teigimu, jos vadovaujamoje gimnazijoje pedagogų atlyginimų situacija yra kaip visoje Lietuvoje: vieni gauna visą krūvį ir uždirba, kiti turi tenkintis mažesniu pamokų skaičiumi. Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad kai kurių mokytojų padėtis pagerėtų, jei jų kolegos, jau pasiekę pensinį amžių, atsisveikintų su mokykla. Tokiu atveju vietoj dviejų to paties dalyko mokytojų likęs vienas gautų didesnį nei 30 valandų darbo krūvį. Tačiau N.Čepauskienė paaiškina lengva ranka atleisti tų mokytojų negalinti, o savo noru, nors ir skatinami išeitinėmis kompensacijomis iš specialaus ŠMM fondo, jie neatsisveikina.

„Ir pernai Vyriausybė buvo numačiusi tokį fondą, bet mokytojai nepageidauja juo pasinaudoti ir palikti mokyklą. Jie žino savo teises, įstatymus. Pavyzdžiui, bibliotekininkė dirbo iki 74-erių metų, kol praėjusį pavasarį pavyko susitarti“, – pasakoja Pakražančio gimnazijos direktorė ir priduria, kad atleisti iš darbo šių mokytojų, jei jiems atsiranda 18 valandų krūvis, ji negalėtų, tad tik įsuktų teismų karuselę.

„Mokytojo pedagoginis etatas yra 18 valandų. Pensinio amžiaus mokytojas, turintis tokį krūvį, dirbti gali, o per tris mokyklas juk važinėja tik jauni mokytojai“, – sako N.Čepauskienė.

Kitas streikas – užprogramuotas

Ekspertai sako, kad jei sistema nebus tvarkoma iš esmės, papildomi pinigai bus tik vienkartinis geros valios mostas, bet ne išeitis.

Pavyzdžiui, Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas V.Sutnikas išskiria tris problemas, išryškėjusias ilgiau nei savaitę trukusio mokytojų streiko fone. Pirma, švietimo finansavimas Lietuvoje, palyginti su kitomis ES narėmis, yra per menkas. „Mokesčių sistema nėra orientuota surinkti didelio biudžeto, tad nėra galimybių viešajame sektoriuje mokėti didesnius atlyginimus“, – svarsto V.Sutnikas.

Antra, direktoriaus teigimu, reikėtų susitarti, kad mokytojo atlyginimas turėtų būti didesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje.

Trečia problema – būtinybė sutvarkyti sistemą. „Mokinių mažėja, pamokų mažėja, yra per daug mažų mokyklų, todėl vidutinis mokytojo atlyginimas šalyje yra mažesnis, nei galėtų būti, jei mokyklų tinklas būtų racionaliai sutvarkytas“, – neabejoja V.Sutnikas ir priduria, kad sutiktų, jei tinklą optimizuojant kelios mažos mokyklos būtų jungiamos į didesnius darinius.

O štai Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos vadovas E.Kvederis baiminasi, kad profsąjungoms išsiderėjus pinigų 70 proc. jų bus paskirta mažoms mokyklėlėms, kuriose nėra vaikų. Beje, ir dabar mokinių stokojančioms mažoms kaimo mokykloms mokinio krepšelis apskaičiuojamas pagal kitokią metodiką ir yra didesnis, tad miesto mokyklos, kurios sugeba išsilaikyti, lyg ir nukenčia.

„Jei šie pinigai nukeliaus mažoms mokykloms, jos po dvejų metų vėl neturės vaikų ir imsis streiko, nes neišgyvens. O tų, kurios išsilaiko pačios ir gali mokėti mokytojams daugiau ar mažiau orius atlyginimus, tai nepalies. Aš nesakau, kad mokytojų atlyginimų kelti nereikia, atlyginimai turėtų būti didesni, palyginti ir su Europos šalimis, tačiau be optimizavimo to pa­siekti nepavyks“, – dėsto E.Kvederis.

Panašios nuomonės laikosi ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas. Pasak jo, nepaisant to, ar švietimas gaus daugiau, ar mažiau pinigų, sistema turi būti efektyvi: „Antraip tik atidedame problemą. Profsąjungos iš pradžių reikalavo 18 mln. eurų. Jei šią sumą padalytume visiems mokytojams per mėnesį, atmetus mokesčius, vienas pedagogas gautų 30 eurų. Tačiau tai ne problemos sprendimas – reikia optimizuoti tinklą. Vertybinis pasirinkimas, kam išleidžiame pinigus – mokiniams ar pastatams. Mano vertybių skalėje mokiniai yra svarbiau.“

Kalbant apie mokyklų tinklo optimizavimą mažos kaimų mokyklos dažniausiai apginamos dviem argumentais: pirma, tai kultūros židinys kaimo vietovėje, antra, mokykla turi būti kuo arčiau ugdytinio namų.

Šiaip ar taip, 75 tūkst. Lietuvos mokinių gyvena toliau nei 3 km atstumu nuo savo mokyklos, iš jų 25,5 tūkst. važiuoja ne į pačią artimiausią mokyklą. „Kitaip tariant, bent trečdalis tėvų mokyklą renkasi pagal kitus kriterijus, ir tai normalu. Kuo toliau, tuo labiau jie mokyklą rinksis ne pagal atstumą“, – komentuoja Ž.Šilėnas, kuris, aplenkdamas tris artimesnes mokyklas, pats eidavo į dabartinę Šiaulių Didždvario gimnaziją.

LLRI neseniai suskaičiavo tai, ko su savo turtu nepadarė savivaldybės ar ministerija, ir atrado, kad 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln., o mokyklų aplinkos priežiūrai – 193 mln. eurų.

Ž.Šilėno teigimu, kuo prasčiau savivaldybė tvarkosi su mokyklų tinklu, tuo didesnę dalį švietimui skirtų pinigų, kurie teoriškai galėtų būti paskirti ir mokytojų atlyginimams, suėda aplinka. Maža to, be sąskaitų už šildymą ir kitus patarnavimus, be pedagoginio personalo, šalies švietimo įstaigose dirba apie 20 tūkst. pagalbininkų – sargų, ūkvedžių, kūrikų…