Per daugiau nei dvidešimt metų atliktos viešojo sektoriaus reformos padėjo modernizuoti mūsų valstybės tarnybą ir dabar pagal jos kokybę nelabai skiriamės nuo savo regiono valstybių. Tačiau norint išsivaduoti iš vis dar kamuojančio biurokratizmo ir posovietinio mentaliteto gniaužtų reikėtų rimtesnio proveržio ir pastangų į valstybės tarnybą pritraukti daugiau tikrų lyderių.
“Posovietines valstybes kilstelėti į kitą kokybės lygmenį yra tas pats, kas iš žigulių gamyklos padaryti modernią ir pažangią tojotų gamyklą. Tam reikia daug pastangų, daug pinigų, daug talentingų asmenybių ir nemažai laiko”, – mano parlamentaras, buvęs Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto katedros vedėjas prof. Kęstutis Masiulis.
Taigi šiandien pas mus gaminami jau nebe žiguliai, bet dar ir ne tojotos. Palyginti su Rusija ar Baltarusija, mūsų valstybės tarnyba ir iš dalies visas viešasis valstybės sektorius jau atrodo neįtikėtinai pažangiai, bet jei lyginsime su Danija, Olandija ar Vokietija, – vis dar stipriai atsilikęs.
Jei mūsų valstybės tarnyboje daugumą sudarytų tokie asmenys, kokie patenka į šiame “Veide” publikuojamą valstybės tarnybos elitui priskiriamų žmonių sąrašą, ar tokie, kokie laimi “Veido” rengiamus Metų valstybės tarnautojų rinkimus, tada mūsų valstybės tarnyba ir apskritai valstybė atrodytų visiškai kitaip nei dabar, bet tokie profesionalai, deja, sudaro mažumą.
Sistema vis dar chaotiška
Kaip teoriškai turėtų atrodyti mūsų valstybės tarnyba? Pirma, kadangi dirbantieji joje vadinami ne valdininkais, ne biurokratais, o tarnautojais, tai jie iš tikrųjų turėtų tarnauti žmonėms. Antra, valstybės tarnyba turėtų būti lanksti, o valstybės tarnautojų darbas nukreiptas į rezultatus. Trečia, turėtų būti aiškiai apibrėžta, už ką konkretūs tarnautojai atsakingi ir kokių rezultatų iš jų tikimasi.
Ar Lietuvoje taip ir yra? Deja, ne. Sistema vis dar gerokai chaotiška, mažai efektyvi, vieni tarnautojai dirba labai intensyviai, kiti iš nuobodulio krapšto nosį. Vos tik ėmė rodytis krizės pabaigos ženklų – valstybės tarnyboje dirbančių žmonių skaičius vėl ėmė pūstis.
Tiesa, dalis institucijų Lietuvoje – jau gana pažangios. Prie pažangiausių galima paminėti Finansų ministeriją, Mokesčių inspekciją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Statistikos departamentą, Registrų centrą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, Valstybės kontrolę, Lietuvos banką, Europos teisės departamentą ir dar keletą kitų. Bet jų nėra dauguma. O tai liūdina, nes sąlygos visiems buvo lyg ir vienodos. Juk Valstybės tarnybos įstatymas priimtas jau seniai. Jis gana pažangus ir kurtas atsižvelgiant į Vakarų Europos valstybių praktiką. Jei šis įstatymas būtų įgyvendinamas, skaidrumas mūsų šalyje būtų didžiulis, tarnautojai orientuotųsi į rezultatus, o ne į procesą, ir jau būtų sukurtas centralizuotas valstybės tarnautojų korpusas su aiškia atlyginimų ir karjeros bei kvalifikacijos sistema.
Viešojo administravimo mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad didžiausias pasitikėjimas tiek politikais, tiek valstybės tarnautojais fiksuojamas ekonomiškai labiausiai išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, Liuksemburge, Suomijoje ar Olandijoje. O Vidurio ir Rytų valstybėse, tarkim, Lenkijoje ar Čekijoje, vaizdas panašus kaip Lietuvoje: valstybės tarnyba čia atrodo labiau patikima nei politikai, tačiau abi šios grupės velkasi apačioje. 2009 m. duomenimis, Lenkijoje viešuoju sektoriumi pasitikėjo tik 38 proc. apklaustųjų. Panaši padėtis ir Lietuvoje.
Vidaus reikalų ministerijos užsakymu valstybės tarnybos įvaizdžio vertinimas Lietuvoje buvo atliktas 2003 ir 2008 m. Tyrimas parodė, kad valstybės tarnautojai vertinami atitinkamai 5,5 ir 5,7 balo, kai 10 reiškia „visiškai palankiai“. Žemesniais balais per apklausą buvo įvertinti tik politikai, gavę atitinkamai 4,4 ir 3,6 balo įvertinimą.
Nuo 2006 m. atliekami pasitikėjimo valstybės ir savivaldybės institucijomis bei aptarnavimo kokybės vertinimai leidžia stebėti valstybės viešojo sektoriaus dinamiką bei gyventojų požiūrį į vykdomas reformas.
2012 m. tyrimas parodė, kad labiausiai gyventojai nepatenkinti ilgomis eilėmis bei, jų nuomone, per lėtu problemos ar prašymo sprendimo greičiu. Nepaisant to, aštuoni iš dešimties respondentų nurodė, kad buvo patenkinti bendra valstybės ar savivaldybės institucijų aptarnavimo kokybe: 31 proc. – visiškai, o 50 proc. – greičiau patenkinti. Lenkijoje pasitenkinimą aptarnavimu išreiškia apie 71 proc. respondentų, tad padėtis panaši.
Vis dėlto kartais mūsų valstybės tarnyba ir valstybės tarnautojai kritikuojami be reikalo, o būna, kad ir visai nepagrįstai. Tarkim, Lietuvoje vis mėgstama pabrėžti, kad tarnautojų mūsų šalyje gerokai per daug, visa valstybės tarnyba pernelyg išpūsta ir yra didžiulė valstybės biudžeto siurbėlė. Tačiau iš tikrųjų ji kainuoja palyginti nedaug – valstybės tarnautojų algos tesudaro 3 proc. valstybės viešųjų pinigų. O jei lyginame su kitomis valstybėmis, paaiškėja, kad ir valdininkų skaičius nėra didelis: labiausiai valstybės tarnautojų sektorius buvo išpūstas iš skolų dėl to neišlipančioje Graikijoje – ten vienam tarnautojui tenka tik maždaug 18 gyventojų, o Lietuvoje vienas valstybės tarnautojas aptarnauja apie 60 piliečių.
Yra ir dar keletas teigiamų poslinkių: per krizę darbas mūsų valstybės tarnyboje ir apskritai viešajame sektoriuje tapo efektyvesnis, buvo atsisakyta nemažai nereikalingų etatų, žmonėms, norintiems dirbti valstybės tarnyboje, keliami vis didesni reikalavimai, konkurencija norint laimėti konkursus vis didesnė, o ir anksčiau tokios įprastos buvusios “švogeriškos” tradicijos pamažu traukiasi, tai yra valstybės institucijose įdarbinti nekvalifikuotus ir dirbti nenorinčius savo giminaičius vis sunkiau.
Tikriausiai pastebėjote, kad nagrinėjant permainas valstybės tarnyboje per pastaruosius 23 metus tenka pasitelkti priešpriešą “viena vertus…, kita vertus”. Kitaip tariant, šis tas pagerėjo, bet ydų vis dar daugoka, profesionalumo daugėja, bet abejingumo irgi nestinga ir pan. Nors normalioje valstybėje taip neturėtų būti, pas mus po kiekvienų rinkimų valstybės tarnyboje vyksta didžiuliai virsmai.
Valstybės tarnybos politizacija
Natūralu, kad valstybės tarnybos plėtros strategiją rengia politikai, todėl neteisinga būtų atskirti viena nuo kito. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas politologas Lauras Bielinis pabrėžia, kad politika ir administravimas yra viena kitą palaikančios ir susipinančios sritys, todėl vertinant tiek politikos, tiek administravimo kokybę reikia žiūrėti į visumą.
Vis dėlto valstybės tarnybos politizacijos reiškinys gali tapti neigiamas ir ryškiausiai jis pastebimas pasikeitus valdančiosioms partijoms. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, viešosios politikos ir valdymo ekspertas Vitalis Nakrošius teigia, kad valstybės tarnyba Lietuvoje, palyginti su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nėra itin politizuota vadovų dalyvavimo politinėse partijose požiūriu. „Tačiau yra politizacijos tendencija, susijusi su valdančiosios daugumos pasikeitimu“, – teigia politologas.
Kadangi nei valstybės tarnautojai, nei politikai neprisiima asmeninės atsakomybės už savo veiksmus, pasikeitusi valdžia neretai lemia ir pokyčius valstybiniame sektoriuje: atsiranda naujos pareigybės, skirtos patenkinti į renkamas vietas nepatekusiems bendrapartiečiams ar suinteresuotoms grupėms. Toks „švogeriškas“ vastybės tarnybos suvokimas, anot K.Masiulio, iš Lietuvos traukiasi per lėtai.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.