Alaus populiarumą pasaulyje nusako toks teiginys: žmonija esą daugiau išgeria tik vandens ir arbatos. Šis gėrimas, pradėtas gaminti senovės Egipte ir Mesopotamijoje, kinta pagal šiuolaikines madas, viena jų – craft (namudinis) alus. Tokį alų savo virtuvėse verda ir šiuolaikiniai aludariai. Šis hobis gali tapti ir sėkmingo verslo pradžia. Taip nutiko su „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėmis, atsiradusiomis Klaipėdoje, „Švyturio“ alaus darykloje.

Linas SENKUS

„Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėse nedidelėmis partijomis gimsta įdomių rūšių alus. 100 l talpos alaus daryklėlė skirta aludarių eksperimentams. Alaus virimo ir brandinimo įranga suteikia galimybę eksperimentuoti su įvairiomis tradicinėmis ir kiek netikėtomis alaus gamyboje natūraliomis žaliavomis, ieškoti naujų alaus skonių ir aromatų.

Pasaulyje suskaičiuojama daugybė skirtingų alaus stilių ir aludariai su jais toliau eksperimentuoja. Dirbtuvės įkurtos aludarystės meistriškumu garsėjančioje senojoje „Švyturio“ alaus darykloje Klaipėdoje. Tad ir klausiame „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių kuratoriaus Andriaus Bagdzevičiaus: ar įprastas alus lietuviams nebeįdomus?

Aistra alui ir noras puoselėti šio gėrimo kultūrą Lietuvoje atsirado jam dirbant „Švyturyje“. „Pirmiausia darome tokį alų, kokį patys norėtume gerti, –  sako A.Bagdzevičius. – Jei alus gimsta aludario širdyje ir gaminamas kaip sau – tai mano craft alaus supratimas. Norėtume, kad žmonės domėtųsi naujais alaus skoniais, derinimu su maistu. Juk dar gajus stereotipas, kad tėra pora alaus rūšių ir prie bokalo tereikia riebaluose plaukiojančios kiaulės kojos…“

Norima įrodyti, kad žodžiai „tamsus“, „šviesus“ ir „kvietinis“ apie alų tegali mažai pasakyti, parodyti, kad yra daug ir skirtingų alaus stilių, kad kiekvienas aludaris juos interpretuoja savaip. Norima nustebinti. Taip vadovaudamiesi intuicija aludariai dirbtuvėse jau sukūrė 8 skirtingus alus. Tačiau yra tekę ir kanalizacijon išpilti – nepavyko.

Naujas alus pereina tris ekspertizės filtrus: paties aludario, degustatorių ir alaus mėgėjų. Paskui svarbu išlaikyti vienodą visų partijų technologiją. Pirmame A.Bagdzevičiaus savarankiškai sukurtame aluje „Bocmano ūsai“ itin gausu apynių. „Esu jų mėgėjas, – sako jis. – Kai kurie mano, kad net per didelis apynių mėgėjas, bet kada nors aš įrodysiu, kad jie yra per maži mėgėjai, o ne aš per didelis.“

Alaus dirbtuvės – gal ir neįprasta, bet galima suprasti: čia eksperimentuojant kuriamas alus. Tačiau kodėl „Raudonų plytų“? „Nes daryklos sienose tokių nemažai, nes pačioje Klaipėdoje tokių daug, o Klaipėdai mes puoselėjame ypatingą jausmą, – sako A.Bagdzevičius. – Nors esu vilnietis, man Klaipėda – įkvepiantis miestas: vėjai, jūra, uostas, o dar magiškoji Neringa. Ir alų gamini tą jausdamas…“ Ne veltui pajūrio vėjais dvelkia ir jų alaus pavadinimai: „Bėganti kopa“, „Ungurio kojos“.

Alaus dirbtuvių kuratoriaus nuomone, jų daromas alus netaps itin populiarus per naktį. Gal kam bus per kartu, kam – per saldu, kam – per rūgštu, o kai kas sakys, kad tokio daug neišgertų. Bet bus pulkelis besidominčių, ragaujančių ir atrandančių, tai jiems ir gamins. Šis ratas plėsis. Ir tikrai – pardavimas per metus išaugo net 300 proc.

„Raudonos plytos“ pakeis visą daryklą

Senovinė raudonų plytų dvasia keis ir „Švyturio“ vaizdą. „Švyturys-Utenos alus“ pradeda šios alaus daryklos rekonstrukciją, jai per dvejus metus numatoma skirti 5 mln. eurų. Vietoj sovietinio stiliaus administracijos patalpų iškils pagal senąją Klaipėdos architektūrą projektuojamas pastatas, lyg 1784-aisiais, kai daryklą valdė jos įkūrėjas J.W.Reincke. Apie 3 tūkst. kvadratinių metrų plote bus lankytojų centras, supažindinsiantis su alaus gamyba bei kultūra, veiks restoranas. O svarbiausia – atvira alaus gamybos linija, kurios darbą galės stebėti lankytojai.

„Šis projektas leis atsiverti lankytojams ir parodyti visas „Švyturio“ daryklos galimybes – ne tik kaip alaus gamybos vietos, bet ir kaip vienos seniausių Lietuvos įmonių, savo istorija glaudžiai susijusios su Klaipėdos krašto istorija ir žmonėmis. Rekonstruota darykla suteiks galimybių nedidelėmis partijomis virti craft alų, kurio paklausos nespėjame patenkinti dabartine labai sėkmingų „Raudonų plytų“ mikrolinija“, – sako „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas Rolandas Viršilas.

O kokią šio gėrimo ateitį Lietuvoje mato „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių kuratorius A.Bagzevičius? „Alus turi daugiau organoleptinių savybių nei vynas. Tikiu, kad Lietuvoje alaus kultūra gyvuos ir plėsis, žmonės apie alų, jo įvairovę turės savo nuomonę, kalbės apie stilius, vis dažniau derins maistą su šiuo gėrimu, skirtingomis progomis rinksis skirtingas alaus rūšis. Jaučiame, kad alaus kultūra juda pirmyn. Planuojame kurti įvairesnį, radikalesnio skonio alų, nors itin ekstremalaus alaus dar neketiname gaminti, vartotojas turi priaugti… Tačiau džiugu, kai tavo gėrimas įlieja į žmonių taures įdomaus skonio.“

Sakoma, kad dabar pasaulyje žinoma daugiau nei 140 alaus stilių. Egzistuoja alaus mėgėjų draugijos, kurių nariai, gurmanai keliauja ir ragauja vis naujų rūšių alų. Tikėtina, kad už raudonų

Šių metų pabaigoje prasidės Klaipėdoje įsikūrusios „Švyturio“ daryklos rekonstrukcija. Bendrovė „Švyturys-Utenos alus“, į šį projektą planuojanti investuoti iki 5 mln. eurų, daryklą ketina paversti nauju uostamiesčio traukos centru. O pagrindinė jos funkcija – tapti sparčiai pasaulyje populiarėjančios ~craft~ alaus kultūros ambasada.

Naujoji alaus kultūra

Angliškas žodis ~craft~ tampa vis dažniau linksniuojamas alaus mėgėjų, nors niekas tikslaus jo apibrėžimo iki šiol nepasiūlė. Būtent tai ir atspindi šios besiformuojančios ir nuolat kintančios alaus kultūros išskirtinumą.

Šio alaus judėjimo pradininkais galima vadinti JAV aludarius. Vienas jų – žymios Niujorko ~craft~ alaus daryklos „Brooklyn Brewery“ vyriausiasis aludaris Garrettas Oliveris, kuris gegužės mėnesį „Švyturio“ kvietimu viešėjo Lietuvoje. Jo teigimu, pirmą kartą su šios rūšies alumi susidūrusiems žmonėms sunku patikėti jo skonių įvairove – nuo kavos, šokolado, karamelės aromatų iki imbiero ar aštriųjų pipirų.

Pasak G.Oliverio, pasitvirtinęs ir laiko patikrintas receptas ~craft~ alaus gamyboje neegzistuoja, o kiekvienas šį alų pasiryžęs gaminti aludaris imasi eksperimentų. Jis renkasi netradicinius sudedamųjų dalių derinius, į gamybos procesą įtraukia naujus virimo ir brandinimo etapus. Todėl šio alaus gamyba nėra tik ištobulintas technologinis procesas – tai nuolatinė kūryba ir ieškojimas.

Su „Švyturio“ pasiekimais gaminant ~craft~ alų ir naujais sumanymais susipažinęs G.Oliveris teigė, kad tai Lietuvai padės eiti teisingu keliu plėtojant šią alaus kultūrą ir neatsilikti nuo naujausių pasaulinių tendencijų.

Didėjanti paklausa

Rekonstruota „Švyturio“ darykla taps svarbiu ~craft~ alaus kultūros simboliu Lietuvoje ir leis geriau patenkinti augančius šio alaus mėgėjų poreikius. Įmonės duomenimis, ~craft~ alaus pardavimas Lietuvoje sparčiai didėja – per pastaruosius dvejus metus jis ūgtelėjo 57 proc. Kad lietuviai vis labiau neabejingi kokybiškam alui, rodo ir alaus pardavimas aukščiausios kokybės „Premium“ segmente: per 2011–2014 m. laikotarpį ši alaus rinkos dalis padidėjo nuo 18,3 iki 25,3 proc.

„Rekonstruota darykla suteiks galimybes nedidelėmis partijomis virti išskirtinės kokybės ~craft~ alų, kurio paklausos nespėjame patenkinti dabartine labai sėkmingų „Raudonų plytų“ mikrolinija“, – teigia bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ direktorius Rolandas Viršilas.

Iki šiol ~craft~ alus „Švyturyje“ gamintas naudojantis mažąja „Raudonų plytų“ gamybos įranga. Tad naujoji ~craft~ alaus linija gerokai padidins dabartines „Švyturio“ gamybos galimybes ir leis išplėsti alaus asortimentą. Šios linijos pranašumas – daug brandinimo talpyklų, kuriose vienu metu galima brandinti net 18 skirtingų rūšių alaus. Be to, šioje specializuotoje linijoje bus galima naudoti skirtingo dydžio ir aukščio alaus butelius, keisti jų etiketes ar naudoti šampano kamštį išskirtinėms alaus rūšims.

Planuojama, kad naujasis statinys, suprojektuotas atsižvelgiant į „Švyturio“ daryklos ir Klaipėdos miesto istorinį paveldą bei šiuolaikines architektūros tendencijas, užims apie 3 tūkst. kv. m plotą. Jame bus įrengtos funkcionalios erdvės, pritaikytos ir čia dirbsiančių darbuotojų, ir į jas užsuksiančių lankytojų poreikiams.

Pavyzdžiui, lankytojų centre bus galima susipažinti su alaus gamyba ir jo kultūros plėtra. O stebėdami prie ~craft~ gamybos linijos besisukančius aludarius, visi norintieji savo akimis galės išvysti, kaip gimsta kokybiškas alus, ir čia pat jo paragauti.

Turizmo paskata

Naujojoje „Švyturio“ darykloje bus puoselėjama ne tik ~craft~ alaus kultūra. Ji taps ir svarbiu traukos centru uostamiestyje. Pasak Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro vadovės Romenos Savickienės, tokie šiuolaikiški traukos centrai Klaipėdoje reikalingi ir labai laukiami. „Planuojamą „Švyturio“ daryklos rekonstrukciją vadinčiau pavyzdine, nes bendrovė savo projekte planuoja sujungti pramonės istoriją bei šiandienos funkcionalumą, o tai yra labiausiai lankytojus traukiantys dalykai“, – teigia R.Savickienė.

Jos nuomone, ateityje atsinaujinusi darykla bus vienas įdomiausių lankytinų objektų ne tik uostamiestyje, kuriam tokių vietų šiuo metu itin trūksta, bet ir visoje Lietuvoje.

Pasak R.Viršilo, šis projektas unikalus ir tuo, kad patį alaus gamybos procesą padarys atviresnį ir visiems pageidaujantiems suteiks galimybę jį stebėti iš šalies. „Mums tai leis pristatyti visas „Švyturio“ daryklos galimybes – ne tik kaip alaus gamybos vietos, bet ir kaip vienos seniausių Lietuvos įmonių, savo istorija glaudžiai susijusios su Klaipėdos krašto istorija ir žmonėmis“, – teigia R.Viršilas.

Mantas Alekna

Klaipėdos „Švyturio Ekstra“ alus nuo šiol oficialiai gali vadintis geriausiu pasaulyje savo klasės alumi. Šiam alui JAV San Diego mieste vykusiose prestižiškiausiose pasaulinėse alaus varžybose – 2012 m. Pasaulio alaus taurė („World Beer Cup“) suteiktas aukso medalis.

„Švyturio Ekstra“ aplenkė dar 38 „Dortmunder / Export“ ir „German-Style Oktoberfest“ alaus stiliaus konkurentus iš viso pasaulio ir buvo apdovanotas aukso medaliu Dortmundo stiliaus lagerio kategorijoje. Uostamiesčio aludarių kūrinys „Ekstra“ alus šioje kategorijoje aplenkė net alų iš Vokietijos, kuris laikomas šio stiliaus alaus tėvyne.
„Aludaris, šiame konkurse laimėjęs aukso medalį, tvirtai žino, kad jo alus yra geriausias savo stiliaus alus pasaulyje. Ne veltui šis konkursas vadinamas alaus olimpiada – jis suvienija geriausius aludarius iš įvairių pasaulio kampelių. Pasauliniai alaus ekspertai „World Beer Cup“ vertina alaus išvaizdą, aromatą ir skonio kokybę, kaip geriausiai subalansuotą ir atitinkančią savo stiliaus reikalavimus“, – „Ekstros“ laimėjimą komentuoja Barbara Fusco, JAV aludarių asociacijos, nuo 1996 m. rengiančios Pasaulio alaus taurę, prekybos ir rinkodaros vadovė.
„Švyturio“ apdovanojimo naudą visai šaliai mato ir Lietuvos žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius: „Man norisi parodyti šį laimėjimą kaip pavyzdį, kad lietuviai gali kurti geriausius pasaulyje gaminius. Reikia nebijoti užsibrėžti aukščiausių tikslų ir nuosekliai jų siekti. Tokie laimėjimai duoda didžiulę naudą ne tik įmonei, bet ir visai Lietuvos pramonei, smarkiai pakeldami mūsų gaminių kokybės vertinimą.“

Sugriežtinti kokybės reikalavimai
„Esu įsitikinęs, kad šį tarptautinį įvertinimą, kuris reiškia, kad „Ekstra“ yra geriausias savo kategorijos alus pasaulyje, lėmė labai sugriežtintas dėmesys mūsų alaus kokybei. Prieš dvejus metus, švęsdami „Ekstros“ jubiliejų ir paskelbę Kokybės deklaraciją, iškėlėme šiam alui aukščiausius kokybės reikalavimus. Tai, jog mums pavyko jų nuosekliai laikytis, ir lėmė, kad švenčiame šią pergalę“, – sakė „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas Rolandas Viršilas.
Atkreiptinas dėmesys, kad darant „Švyturio Ekstrą“ nenaudojamos jokios šiuolaikinės fermentavimo pagreitinimo ar misos skiedimo technologijos. „Švyturio Ekstra“ alus verdamas tik iš vandens, lietuviško miežių salyklo, trupučio ryžių, pridedant karčiųjų ir aromatinių „Spalter Select“ apynių, auginamų tik Bavarijos Halertau ir Špalto regionuose, kuriuose geriausios klimatinės sąlygos apyniams auginti Europoje, bei alaus mielių.
Pasak „Švyturio“ vyriausiosios aludarės Džuljetos Armonienės, tokie laimėjimai tik įrodo, kad uostamiesčio aludariai neatsilikdami nuo pasaulinių tendencijų išlaiko aukščiausią kokybę. Išvirti geriausią pasaulyje „Dortmunder / European Export“ alų, pasak aludarės, leido tai, kad šis alus nuo pat pradžių gaminamas natūraliai, nenaudojant pagreitinimo technologijų, žaliavoms taikant aukštus ekologiškumo standartus.

Nukrypimo negali būti
„Švyturio Ekstra“ Pasaulio alaus taurės konkurse 2000-aisiais yra laimėjusi sidabro medalį. Pasak aludarės, dvylika metų išlaikyti aukščiausią kokybę pavyksta tik taikant griežtą kontrolę.
„Mes dirbame pagal „Carlsberg“ kokybės vertinimo sistemą, o „Ekstrai“ net ši sistema yra sugriežtinama, nukrypimo nuo tikslo praktiškai negali būti. Šiam alui virti naudojamam salyklui, apyniams, mielėms taikomi kur kas griežtesni reikalavimai, nei numato Lietuvos alaus gamybos reglamentas. Todėl ir sugebame kas dieną „Ekstrą“ padaryti būtent tokią – geriausią“, – dėsto Dž.Armonienė.

Apie Pasaulio alaus taurę
Amerikos aludarių asociacijos organizuojamas didžiausias pasaulio alaus kokybės konkursas, dar vadinamas alaus olimpinėmis žaidynėmis, vyksta kas dvejus metus.
Devintą kartą surengta Pasaulio alaus taurė pasižymėjo rekordiniu dalyvių skaičiumi: šį kartą joje varžėsi net 799 alaus daryklos iš 57 šalių, kurios konkursui pateikė 3921 rūšies alaus iš viso 95-iose alaus stilių kategorijose.
Vidutiniškai vienai kategorijai buvo pateikta 41,2 rūšies alaus.
Alų aklosios degustacijos būdu vertino 211 ekspertų iš 27 pasaulio šalių. Pasauliniai alaus ekspertai „World Beer Cup“ vertina alaus išvaizdą, aromatą ir skonio kokybę, kaip geriausiai subalansuotą ir atitinkančią savo stiliaus reikalavimus. Degustacijos vyko gegužės 1–2 d. San Diego mieste, Kalifornijoje.
„Švyturio Ekstra“ šiais metais yra vienintelis Baltijos šalių alus, Pasaulio taurėje apdovanotas aukso medaliu.

Populiariausio Lietuvoje alaus vardą pelnė „Švyturio Ekstra“, būtent šį alų 2011 m. lietuvaičiai pirko dažniausiai. Lietuvos prekybos įmonių asociacija, remdamasi produktų pardavimų mažmeninės prekybos tinkluose duomenimis, „Ekstrą“ paskelbė populiariausia pernai metų preke alaus kategorijoje.
„Šis apdovanojimas mums labai svarbus, nes jis atspindi Lietuvos vartotojų pasirinkimą. „Ekstra“ populiariausias alus kavinėse ir restoranuose jau ne vienerius metus, o dabar turime oficialų patvirtinimą, kad ir prekybos centruose lietuviai dažniausiai renkasi jį. Net šiek tiek didesnė „Ekstros“ kaina jiems nėra kliūtis, vartotojai vertina išskirtinę šio alaus kokybę, o ir mes, jai skirdami didžiausią dėmesį, esame teisingame kelyje“, – komentuoja „Švyturio“ rinkodaros vadovas Laimis Balčiūnas.
Perkamiausiu 2011 m. alumi šalies mažmeninės prekybos tinkluose išrinktas Dortmunder stiliaus lageris „Švyturio Ekstra“ pradėtas gaminti 1995 metais Klaipėdoje, kur jis verdamas ir šiandien.
Anot vyriausiosios „Švyturio“ aludarės Džuljetos Armonienės, „Švyturio Ekstra“ sėkmės pagrindas nėra viena kuri nors „atrasta“ jo savybė, bet kokybiškų žaliavų, nuo sukūrimo nekeičiamos receptūros ir tradicinio gamybos būdo visuma. „Švyturio Ekstra“ taikome didesnius reikalavimus ir griežtesnę kokybės kontrolę – mes patys išsikėlėme aukštesnius tikslus, nei numatyti Alaus gamybos reglamente. Tai ne tik specialistams svarbūs rodikliai, mes didžiuojamės, jog kokybę įvertina ir pirkėjai“, – komentuoja vyriausioji aludarė.
„Švyturio Ekstra“, be kitų apdovanojimų, yra pelnęs Pasaulio alaus čempionato Aukso medalį, „Pasaulio alaus taurės“ Sidabro medalį, bei Stokholmo alaus festivalio Aukso medalį.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos organizuojamame konkurse „Populiariausia prekė 2011“ nustatomos prekės, kurios savo kategorijoje mažmeninės prekybos tinkluose buvo labiausiai perkamos 2011 metais.

UAB „Švyturys-Utenos alus“ užsakymu atlikta nacionalinė Lietuvos alaus mėgėjų apklausa parodė, kad kas penktas lietuvis priimtiniausiu laiko stipresnį nei vidutinį – tarp 5,6 ir 6,5 laipsnių stiprumo alų.

Jį renkasi apie 18 proc. šalies alaus mėgėjų, daugiausia – vyrai ir mažesnių miestų, rajono centrų gyventojai. Bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa atskleidė, jog nemaža dalis vyrų ieško pilno, sodraus skonio alaus.
Pilno, sodraus skonio alus – tokias mėgstamas alaus charakteristikas įvardinusią alaus mėgėjų grupę galima apibendrinti vienu žodžiu – vyrai. Iš viso pilno, sodraus skonio alus labai patinka 40 proc. alaus pirkėjų, patinka 37 proc. alaus gėrėjų, o nepatinka – 21 proc. alaus mėgėjų.
Sociologai pastebėjo tendenciją, kad lengvas, gaivus ar klasikinio skonio lageris labiau mėgstamas tarp moterų ir didmiesčių gyventojų. O vyrams renkantis alaus rūšį labiau rūpi skonio pilnatvė, taip pat – sodrumas, aromatas, stiprumas.
„Švyturio Švyturio“ keičiasi kartu su vartotojais
„Tyrimas patvirtino mūsų įžvalgas – šalyje subrendo karta vartotojų vyrų, ieškančių išraiškingesnio, ne tokio lengvo skonio alaus. Tokį poreikį, ko gero, lemia gyvenimo cikliškumas. Ne vienas esame girdėję austrų filosofo Rudolfo Šteinerio asmenybės vystymosi teoriją, kuria iki šiol neretai remiasi psichologai. Ši teorija teigia, kad egzistuoja archetipinė žmogaus vystymosi tvarka, apimanti fizinę, psichologinę ir dvasinę žmogaus raidą. Anot R. Šteinerio, maždaug kas septynerius metus išgyvename metamorfozę, kurios metu keičiasi ne tik mūsų galimybės, sugebėjimai, bet ir poreikiai. Natūralu, kad keičiasi ir skonis.
„Švyturio Švyturio“ brendo kartu su šio alaus mėgėjais, pagal jų poreikius nusprendėme šį alų kiek pastiprinti bei suteikti jam salyklinio skonio pilnatvės ir apynių išraiškingumo“, – pasikeitimus komentuoja „Švyturio“ rinkodaros vadovas Laimis Balčiūnas.
Nuo šiol „Švyturio Švyturio“ stiprumas siekia 6%, alus tampa pilnesnio kūno bei sodresnio skonio. Drauge su gėrimu keičiasi ir pakuotės: jų dizainas tampa ryškesnis, „vyriškesnis“, plečiama pakuočių įvairovė, ši alaus rūšis bus pilstoma ir į skardines.
Lietuviai mėgsta stipresnį šviesų alų nei europiečiai
„Spinter tyrimų“ atlikta nacionalinė Lietuvos alaus mėgėjų apklausa parodė, kad lietuviai labiausiai mėgsta vidutinio stiprumo (4,5-5,5%) alų. Jį priimtiniausiu laiko daugiau nei pusė, 52 proc., alaus pirkėjų Lietuvoje.
Europoje populiarus iki 4,5% laipsnių alus priimtiniausias vos 15% šalies gyventojų, daugiausiai tarp turinčių didesnes pajamas.
Tyrimas taip pat išsklaidė mitus apie daugumos gyventojų simpatijas stipriam, daugiau nei 6,5 laipsnių alui – jį rinktųsi vos kas dešimtas šalies gyventojas, o patį stipriausią per 7,5% alų – tik 4 proc. alaus vartotojų, daugiausia kaimo gyventojai. Nealkoholinis alus taip pat tik palengva pritampa šalies vartotojų sąmonėje – jį priimtiniausiu laiko 4 proc. alaus vartotojų.
Tyrėjai pastebėjo, kad naujos tradicinės alaus rūšys – kvietinis (jį iš viso mėgsta 45 proc. alaus mėgėjų) ir tamsusis (jį priimtinu laiko 37 proc. alaus pirkėjų) – taip pat santykinai labiau priimtinos vyrams nei moterims, kurios lieka prie lengvo ir gaivaus alaus rūšių. Nevieningiausia pasirodė nefiltruoto alaus mėgėjų grupė (iš viso jį mėgsta 29 proc. šalies alaus vartotojų) – jis geriamas arba didžiuosiuose miestuose, arba kaime.
Bendrovė „Spinter tyrimai“, atlikdama šalies alaus mėgėjų tyrimą, visoje Lietuvoje 2012 m. apklausė 629 suaugusius šalies gyventojus nuo 18 iki 75 metų. Alaus mėgėju tyrime vadinamas asmuo, kuris kartą per mėnesį ar dažniau buvo pirkęs alaus.

Šiomis dienomis knygynus pasiekė Virginios Woolf romanas „Į švyturį“ – unikalus kūrinys, laikomas XX a. modernizmo klasikos šedevru. „Veido“ skaitytojai turi progą pirmieji susipažinti su šios knygos ištrauka.

Nei svetainėje, nei valgomajame, nei ant laiptų niekas nejudėjo. Tik per surūdijusius vyrius ir išbrinkusią, jūros drėkinamą medieną įsprūdo nuo vėjo kūno atitrūkę dvelksmai (namas juk aplūžęs) ir sukiojosi viduje. Beveik galėjai įsivaizduoti juos įslinkusius į svetainę, klausinėjančius ir abejojančius, pačiupinėjančius atvipusį tapetų kampą ir pasiteiraujančius, ar ilgai dar laikysis, kada nukris. Paskui, glotniai pračiuožę sienomis, jie mąsliai pleveno, tarsi klausdami raudonų ir geltonų tapetų rožių, ar jos išbluksiančios, ir kvosdami (švelniai, nes laiko turėjo į valias) suplėšytus laiškus šiukšlių dėžėje, gėles, knygas, kurios visos dabar jiems atviros, teiraudamiesi: ar jos sąjungininkės? Ar priešės? Kiek dar ištversiančios?
Taip vedami kokios atsitiktinės švieselės nuo nepridengtos žvaigždės ar klajojančio laivo, ar net švyturio, paliekančios blyškius pėdsakus ant laiptų ir kilimėlio, tie dvelksmeliai pakilo laiptais ir ėmė šniukštinėti palei miegamųjų duris. Bet čia jau tikrai jiems reikia liautis. Kad ir kas pražūtų ar išnyktų, tai, kas glūdi čia, yra patvaru. Čia toms slysčiojančioms švieselėms, tiems grabinėjantiems dvelksmams, kvėpuojantiems ir palinkstantiems virš pačios lovos, galima pasakyti: čia jūs negalite nei liesti, nei griauti. Ir tada, nuvargę, pamėkliški, lyg turėdami plunksnos lengvumo pirštus ir plūsdami lengvu plunksnišku atkaklumu, jie kartą dirstelės į užmerktas akis ir nežinia ką gniaužiančius pirštus, vangiai apsiklostys savo apdarais ir išnyks. Ir taip, šniukštinėdami, trindamiesi, jie nuslinko prie laiptinės lango, prie tarnaičių miegamųjų, prie skrynių mansardoje; nusileidę nubalino obuolius ant valgomojo kambario stalo, pakedeno rožių žiedlapius, išbandė paveikslą ant molberto, čiuožtelėjo kilimėliu ir užpūtė žiupsnelį smėlio ant grindų. Galiausiai apsiraminę visi nuščiuvo, susirinko draugėn, atsiduso; visi kartu iškvėpė betikslį dejonės gūsį, į jį atsiliepė kažkurios virtuvės durys, atsilapojo, nieko neįsileido ir užsitrenkė.
(Čia ponas Karmaiklas, skaitantis Vergilijų, užpūtė žvakę. Buvo po vidurnakčio.)
<…>
Dabar atrodė, tarsi, sujaudintas žmogaus atgailos ir viso triūso, dieviškasis gerumas būtų praskleidęs užuolaidas ir už jų leidęs pamatyti aiškiai išryškintą piestu stojusį kiškį, lūžtančią bangą, besisupančią valtį, kurie, jeigu būtumėm nusipelnę, mums priklausytų visada. Bet, deja, dieviškasis gerumas timptelėjęs virvutę užuolaidas užtraukia, jam tai nepatinka, jis apipila savo lobius kruša ir taip juos sudaužo, taip sujaukia, kad atrodo neįmanoma kada nors susigrąžinti jų ramybę arba iš jų nuolaužų sulipdyti tobulą visumą, arba išsibarsčiusiuose gabaluose įskaityti aiškius tiesos žodžius. Nes mūsų atgaila nusipelno tik žvilgterėjimo, mūsų triūsas – tik atokvėpio.
Naktys dabar pilnos vėjo ir niokojimo, medžiai siūbuoja ir linksta, o jų lapai skrajoja į visas šalis, kol jais aplimpa visa veja, jie guli susigrūdę latakuose ir užkemša lietvamzdžius, ir apibyra drėgnus takus. Jūra taip pat blaškosi ir dūžta, ir jeigu kas nors per miegus įsivaizduos paplūdimy galįs rasti atsakymą į savo dvejones, savo vienatvės draugą ir nusimetęs antklodę nueis vienas pasivaikščioti po smėlį, nieko panašaus į paslaugios ir dieviškos skubos įvaizdį jo neaplankys, nesutvarkys nakties ir neprivers pasaulio atspindėti sielos apribus. Ranka jo rankoje nyksta, balsas riaumoja į ausį. Beveik atrodys, kad tokioje painiavoje beprasmiška klausti nakties, kas, kodėl ir kaip, – klausimų, naktį gundančių kilti iš lovos.
(Ponas Ramzis vieną tamsų rytą svirduliuodamas koridoriumi ištiesė rankas, bet kadangi ponia Ramzi praėjusią naktį gana netikėtai numirė, jis tik ištiesė rankas. Jos liko tuščios.)
Tad, namui esant tuščiam, durims užrakintoms, čiužiniams suvyniotiems, vidun įšvilpė tie dvelksmai paklydėliai, didelės kariaunos avangardas, pračiuožė nuogomis lentomis, kramsnojo ir vėdavo, nei miegamajame, nei svetainėje nesutiko stipraus pasipriešinimo, tik besiplaikstančias portjeras, girgždančią medieną, nuogas stalų kojas, jau apsinešusius, patamsėjusius, sutrūkinėjusius prikaistuvius ir porcelianą. Tai, ką žmonės nusimetė ir paliko – batų porą, medžiotojo kepurę, kelis nublukusius sijonus ir švarkus spintose, – tik jie išlaikė žmogaus pavidalą ir šioje tuštumoje priminė, kad kadaise buvo pripildyti ir gyvi, kadaise rankos knebinėjo kilputes ir sagas, kadaise veidrodyje viešėjo veidas, viešėjo išgaubtas pasaulis, kuriame pasisuko siluetas, švystelėjo ranka, atsidarė durys, įgarmėjo paknopstom vaikai ir paskui išėjo. Dabar diena po dienos šviesa, lyg vandenyje atsispindinti gėlė, išskleisdavo savo aiškų atvaizdą ant priešingos sienos. Tik vėjyje linguojančių medžių šešėliai nusilenkdavo sienoje, akimirką užtamsindami tvenkinį, kuriame atsispindėjo šviesa, arba praskrendantys paukščiai miegamojo grindimis nuplazdindavo švelnią dėmę.
Tad viešpatavo dailumas ir stingulys, ir kartu jie sudarė paties dailumo pavidalą, formą, nuo kurios gyvenimas atsiskyrė, – vienišą kaip tvenkinys vakare, itin tolimas, matomas pro traukinio langą, dingstantis taip greitai, kad tvenkinys, vakare pablyškęs, lyg ir nepraranda savo vienatvės, nors jau pamatytas. Dailumas ir stingulys susikibo rankomis miegamajame, ir tarp apdangstytų ąsočių bei apklostytų kėdžių net ir smalsaujantis vėjas bei švelnios drėgnų jūros dvelksmų nosys, baksnojančios, uostinėjančios, kartojančios ir atkartojančios savo klausimus: „Jūs išbluksite? Jūs pražūsite?“ – beveik nedrumstė ramybės, abejingumo, gryno vientisumo atmosferos, tarsi į jų klausimą beveik ir nereikėjo atsakymo: mes pasiliekame.
Atrodė, niekas negali suardyti to vaizdo, suteršti tos skaistybės arba sutrikdyti siūbuojančios tylos skraistės, kuri savaitė po savaitės tuščiame kambaryje į save audė krentančius paukščių krykštavimus, laivų ūkavimus, laukų gausmą ir ūžesį, šuns lojimą, žmogaus šūksnį ir tyloje siautė jais namą. Tik kartą laiptų aikštelėje įskilo lenta; kartą nakties vidury atskildama su griausmu, kaip po šimtmečių ramybės uolai atitrūkstant nuo kalno ir nudardant į slėnį, atsipalaidavo viena šalio klostė ir ėmė siūbuoti. Paskui vėl viską apgaubė tyla ir suplazdeno šešėlis, šviesa garbinamai palinko prie savo atvaizdo miegamojo sienoje, bet, praplėšusi tylos maršką rankomis, mirkusiomis skalbimo geldoje, trypdama ją batais, traškinusiais žvirgždą, įėjo ponia Maknab, kaip jai buvo liepta, atidaryti visų langų ir išvalyti miegamųjų.
Krypuodama (mat svyra kaip laivas jūroje) ir šnairuodama (mat jos akys ne smigo tiesiai į ką nors, o žvelgė įkypai, smerkdamos pasaulio panieką ir pyktį, – ji buvo buka ir tai žinojo), įsitvėrusi turėklų vilkdama save aukštyn ir svyruodama iš kambario į kambarį, ji dainavo. Trinant ilgo veidrodžio stiklą ir šnairuojant šonan į linguojančią savo fgūrą, jai iš lūpų plaukė garsas – toks, kuris prieš dvidešimt metų galbūt linksmai skambėjo scenoje, pagal jį buvo niūniuojama ir šokama, bet dabar, sklisdamas iš bedantės namsargės su kepurėle, buvo netekęs prasmės ir virtęs tarsi paties bukumo, kaprizo, atkaklumo balsu, trypiamu, bet vėl atsitiesiančiu, tad krypuodama, šluostydama, valydama ji tarsi sakė, kad visa tai vienas begalinis vargas ir bėda, tai tik kėlimasis ir ėjimas gulti, daiktų kilojimas ir dėliojimas. Nebuvo lengvas ir jaukus šis pasaulis, kurį ji pažinojo kone septyniasdešimt metų. Buvo sulinkusi nuo vargų. Kiek dar, klausė ji stenėdama ir aimanuodama klūpomis palovyje, šluostydama grindis, kiek dar tai truks? Bet vėl atsikapstė ant kojų, atsitiesė ir vėl, – su tuo šnairu žvilgsniu, slystančiu, nusisukančiu net nuo jos pačios veido, ir su savo vargais, – stovėjo spoksodama į veidrodį, beprasmiškai šypsodamasi, ir vėl pradėjo maklinėti, stamalinėti, traukė kilimėlius, statė porceliano indus, šnairavo į veidrodį, tarsi vis dėlto būtų turėjusi kuo pasiguosti, tarsi aplink jos gedulingą giesmę būtų apsivijusi kažkokia nepataisoma viltis.

Virginia Woolf
Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Kiek dar, klausė ji stenėdama ir aimanuodama klūpomis palovyje, šluostydama grindis, kiek dar tai truks?

Apie autorę ir knygą
Virginia Woolf (1882–1941) – viena žymiausių XX a. rašytojų, naujų literatūros erdvių atradėja. Lietuviškai išleista keletas jos knygų, o dabar – ir romanas „Į švyturį“ (1927 m.), kurį daug kas laiko geriausiu jos kūriniu. Romanas pasakoja apie gausią Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų. Kurti vietovės atmosferą autorę įkvėpė vaikystės vasarų, praleistų Sent Aivse, Pietvakarių Anglijoje, prisiminimai. Tai daugiasluoksnė žmonių santykių drama, aprėpianti lūkesčius ir nusivylimus, tėvų ir vaikų, moterų ir vyrų santykius, žmogaus akistatą su gamta ir visuomene. Subtiliausiais psichologiniais niuansais, mažytėmis jausmų ir minčių slinktimis V.Woolf atskleidžia sielos anatomiją, įtaigiai rodo sunkiai apčiuopiamą giluminį kasdieninės žmogaus egzistencijos turinį. Meniška kalba iki šiol tebėra vienas didžiausių šio unikalaus kūrinio laimėjimų.