Š.Mažeikos nuotr.

Gytis KAPSEVIČIUS

Per pastaruosius metus bent keli garsūs užsienio vardai pasirinko kitas šalis gamybai ir verslui plėtoti. Tai gaiviųjų gėrimų gamintoja „Coca-Cola“, susijungę „Nordea“ ir DNB bankai, norvegų bendrovei „Orkla Foods“ priklausanti „Suslavičius-Felix“ grupė bei „Estrella Baltics“. Šių įmonių planai visuomenėje sukėlė rezonansą ir paskatino kalbas, kad padus pustyti iš Lietuvos pradėjo ir užsienio kapitalas.

Kas įvyko?

Iš Dzūkijos sostinėje esančios uždaromos „Coca-Cola“ gamyklos atleistiems apie 80 darbuotojų teks ieškotis naujo darbo. Kitais metais dar bent 24 darbuotojus atleis ir buvusi „Suslavičius-Felix“ įmonė (dabar „Orkla Foods Lietuva“), nutraukianti padažų gamybą ir perkelianti ją į Austriją, Švediją bei Latviją. „Estrella Baltics“ ir jos užsakymu bulvių traškučius gaminusi įmonė „Mondelez Lietuva Production“ anksčiau portalui „Delfi“ teigė, kad darbuotojų neatleis, vis dėlto gali nukentėti bulves bendrovei tiekę ūkininkai. Susijungus bankams, buvo prognozuojamas šio sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas, tačiau dar nelinksmesne naujiena tapo tai, kad naujai sujungtas bankas savo būstine pasirinko Estiją.

Tiesa, būtina pridurti, kad bendrovės nenutraukia savo veiklos Lietuvoje – „Coca-Cola“ turi logistikos centrą Kaune, veiklą planuoja tęsti ir naujasis „superbankas“. Kita vertus, naujieji bendrovių planai padidins bedarbių gretas ir atsilieps ekonomikai.

Panašiu metu paskelbus apie „Coca-Cola“ gėrimų ir „Estrella“ traškučių gamybos perkėlimą (nuo 1995 m. veikusios „Suslavičiaus-Felix“ padažų gamyklos atvejis sukėlė mažiau šurmulio) viešojoje erdvėje pradėta gausiai spekuliuoti Darbo kodeksu, politika ir demografine šalies padėtimi, tačiau kai kuriais atvejais gamintojus vedė ne pirminis motyvas pasprukti iš Lietuvos, o globalesnės priežastys.

Nuo 1994 m. Alytuje veikusios „Coca-Cola“ gamyklos uždarymas galėjo būti inicijuotas bendrovės pertvarkos. Pastaruoju metu krintantis pasaulinis produkcijos pardavimas skatino paskelbti naują reorganizavimo planą regionams, o vadovybė pasidalijo planais pertvarkius bendrovę sumažinti jos darbuotojų apie tris kartus (nuo 120 tūkst. iki 40 tūkst.). Dėl pasikeitusių planų anksčiau buvo laimėjusi ir ta pati lietuviškoji „Coca-Cola“ gamykla: prieš šešerius metus uždarius gamyklą Estijoje, padidėjo bendrovės Alytuje darbuotojų skaičius.

Norvegijos milžinas „Orkla Foods Group“ taip pat išgyvena reorganizacijos laikotarpį – uždaro gamyklas ir perkelia gamybą. Maisto pramonę apžvelgiantis portalas just-food.com skelbia, kad prieš porą metų „Orkla Foods“ žadėjo uždaryti 19 gamyklų ir iki šiol uždarė jau 11.

Tiesa, „Investuotojų forumo“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės manymu, esamos sąlygos, kaštai ir darbo santykiai galėjo prisidėti prie sprendimo, kodėl pertvarkos figūromis pasirinktos būtent Lietuvoje, o ne kitur esančios gamyklos. „Pagalvokime: jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Netgi įvertinus produkcijos transportavimą į tą pačią Lenkiją ir ES“, – svarsto R.Skyrienė.

Finansų sektoriaus darbuotojų skaičių greičiausiai sumažinsiantis DNB ir „Nordea“ bankų susijungimas taip pat buvo nulemtas išorinių veiksnių, tačiau galimybę pritraukti kompanijos būstinę į Vilnių praleido pati Lietuva. Tą pripažino ir minėtų bankų atstovai, pabrėždami, kad Estijoje palankesnė ne tik mokestinė aplinka, į kurią jau kuris laikas pirštu rodo ekspertai, bet ir administracinė bei teisinė aplinka.

Ar tai pabaigos pradžia?

Keturi dideli prarasti šansai tapo visuomenėje gausiai apkalbamais įvykiais dar ir dėl to, kad išeina senbuviai: trys gamybos įmonės pradėjo čia dirbti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Tačiau, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovo Žilvino Šilėno nuomone, būtina suprasti, kad nesvarbu, kiek įmonė dirbo Lietuvoje, – jei sąlygos jos netenkins, verslas gali pasitraukti.

Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur.

„Apskritai kalbant, grėsmė egzistuoja. Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur. Dideli valstybėje investavę vardai kažkiek veikia kaip investicijų trauka, bet jų išėjimas prideda neigiamo viešumo“, – teigia Ž.Šilėnas.

Nepaisant garsių vardų praradimo, per šiuos metus Lietuva sulaukė pranešimų ir apie naujus investicinius užsienio kapitalo projektus (bene stambiausias iš jų yra būtent gamybinis – „Dovista Group“ su 100 mln. eurų plyno lauko investicija Marijampolėje), naujų paslaugų centrų

atidarymą (Suomijos plieno bendrovė „Outokumpu“, „Turkish Airlines“) ir plėtrą („Swedbank“). Papildomų darbo vietų sukūrė ir šiais metais veiklą Lietuvoje pradėjęs prekybos tinklas „Lidl“.

Kita vertus, jei nekreiptume dėmesio į garsius vardus, o pažvelgtume į skaičius, praėję metai buvo ypač dosnūs užsienio investicijų. Statistikos departamento duomenimis, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas buvo 775,47 mln. eurų ir sudarė 2,1 proc. BVP, t.y. fiksuotas rekordinis augimas.

Tiesa, šie metai prasidėjo mažiau optimistiškai: Lietuvos banko duomenimis, TUI srautas Lietuvoje antrąjį metų ketvirtį šiek tiek padidėjo, nors prieš tai buvo gerokai sumažėjęs (2016 m. I ketvirtis – 405,54 mln., 2016 II ketvirtis +33,85 mln. eurų.)

Vis dėlto bendrame Baltijos šalių kontekste likome praktiškai ten, kur buvome: nors padėtis šiek tiek geresnė, vis dar atsiliekame ne tik nuo estų, bet ir nuo latvių. Lietuvos banko ir Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. kovo 31 d. sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 12,9 mlrd. eurų. Vienam šalies gyventojui jų teko vidutiniškai 4477 eurai.

Latvija jau 2015 m. galėjo pasidžiaugti 13,4 mlrd. eurų sukauptosiomis investicijomis. Estijos sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos 2015-ųjų pabaigoje siekė 17,373 mlrd. eurų. Skaičius būtų dar įspūdingesnis, jei palygintume su Lietuvos TUI vienam gyventojui: Estijoje vienam gyventojui tenka beveik tris kartus daugiau TUI nei Lietuvoje – 13 262 eurai.

Ko mums trūksta?

Neseniai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame naujausiame tarptautiniame konkurencingumo indekse Lietuva užima 35 vietą iš 138 pasaulio valstybių. Mus aplenkė Estija, užėmusi 30 vietą, Lenkija ir Latvija atsiliko, užėmusios atitinkamai 36 ir 49 vietas.

Lietuva šiame reitinge įvertinta geriausiais pažymiais mokymų ir aukštojo mokslo bei technologinio pasirengimo srityse, tačiau prasčiau už kaimynus atrodome pagrindinėse darbo rinkos veiksmingumo – 59 vieta (Estija – 15, Latvija –34, Lenkija – 79), finansų rinkos išsivystymo – 60 vieta (Estija – 22, Latvija – 52, Lenkija – 46), institucijų kategorijose – 51 vieta (Estija – 23, Latvija – 64, Lenkija – 65). Galima prisiminti ir minėtą Darbo kodeksą. Pavyzdžiui, pagal samdymo ir atleidimo santykius užimame tik 116 vietą (Estija – 17, Latvija – 67, Lenkija – 89).

R.Skyrienė pabrėžia, kad Lenkija turi didelį pranašumą prieš kitas Baltijos regiono šalis – didelę, beveik 40 mln. gyventojų vidinę rinką, todėl ir mažesnė vieta tokiame ar panašiuose reitinguose vis tiek pernelyg nesutrukdytų pritraukti investicijų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka sekti bendrovių „Coca-Cola“ ir „Estrella“ pėdomis – gamyba perkelta būtent į Lenkiją.

Lyginant Lietuvą su pirmaujančiais estais, dažniausiai bedama pirštu į mokestinę aplinką, ypač į jos taikomą 0 proc. tarifą reinvesticijoms. Tiek Lietuva, tiek Latvija taiko 15 proc. mokestį. Tiesa, įmonėms, besikuriančioms Lietuvos laisvosiose ekonominėse zonose, pirmuosius šešerius metus taikomas nulinis tarifas.

Ž.Šilėnas mano, kad naujoji Lietuvos valdžia, kad ir kaip susiklostytų derybos dėl koalicijos, gali priimti sprendimą tokį tarifą taikyti visoje šalyje. „Iš visų mokestinių pasiūlymų neapmokestinimas reinvestuojamas pelnas yra būtent tai, kam pritaria daugiausiai partijų. Tai logiška: pripažįstama, kad laisvoji ekonominė zona pritraukia

verslą, ten kuriasi įmonės, mokami atlyginimai. Jei pagalba užsienio investuotojams – mokesčių sumažinimas – duoda gerų rezultatų, kodėl netaikyti tokių mokesčių ir kitoms įmonėms, veikiančioms Lietuvoje?“ – svarsto Ž.Šilėnas.

Be apčiuopiamų ir apskaičiuojamų rodiklių, kartais, R.Skyrienės nuomone, trūksta ir paprasčiausios iniciatyvos: „Dabar ir Alytuje, ir kituose regionuose atsilaisvina darbo vietos, jas reikia užimti. Čia nebūtinai turi ateiti užsienio investuotojai, Lietuvos gamintojai irgi ieško, kur galėtų plėstis, todėl regionams tiesiog reikėtų dirbti ir domėtis. Bet regionuose ne visada matomas tas noras ir entuziazmas pritraukti investicijų. Kartais valdininkai neturi tinkamų gebėjimų, kartais nėra suinteresuotumo – regionuose valdžia ir verslas glaudžiai susiję, todėl vietos verslininkas gali ir nenorėti atsivesti sau konkurentų.“

V.Skaraičio nuotr.

Neretai minima ir dar viena problema: investuotojai garsiai ar tyliai skundžiasi nestabilumu ir nenuspėjamumu. Vienas naujausių pavyzdžių, kai neseniai į Lietuvos prekybos rinką įsiliejęs „Lidl“ skundėsi dėl Vilniuje įsigyto buvusio kelių policijos pastato statuso likimo. Pirkusi pastatą tam, kad nugriautų, vokiečių kapitalo įmonė to padaryti negalėjo netikėtai kilus keblumų dėl objekto architektūrinės apsaugos.

Ž.Šilėnas sutinka, kad tai problema: „Jei pavyks susitvarkyti – nuostolių nebus, tačiau jei tai išaugs į bylą dėl nuostolių atlyginimo, didesnė žala bus ne tiek dėl atlyginamos sumos, kiek dėl neigiamo viešumo. Reguliacinė rizika atbaido – verslas nebepasitiki valstybe arba pradedi bijoti, kad ji, pasikeitus politiniams vėjams, gali priimti neracionalius sprendimus. Visus ateinančius verslus reikia vertinti, nesvarbu, ar ateina vietinis, ar išorinis investuotojas, bet tuo pačiu metu reikėtų pripažinti, kad ne kiekviena bendruomenės ar susirūpinusių žmonių pretenzija yra pagrįsta.“

Ar nepradės investuotojai bėgti ateityje?

Lietuva investuotojams tradiciškai patikdavo dėl pakankamai gero darbuotojų parengimo (jau minėtame konkurencingumo reitinge jis įvertintas gana gerai), tačiau taip pat ir dėl mažų atlyginimų bei mažesnių įmonės išlaikymo sąnaudų.

„Turime investuotojų pasitikėjimo indeksą – maži kaštai yra svarbi priežastis, dėl kurios jie ateina. Tačiau su darbo jėgos kaštais nieko nebus – atlyginimai auga sparčiai ir augs dar sparčiau. Kitas dalykas, dėl ko investuotojai ateina, – jie mato konkurencingą darbo jėgą, tai motyvuoti, gabūs ir išsilavinę specialistai, tačiau visi pabrėžia, kad tokių darbuotojų nepakanka“, – teigia R.Skyrienė.

Kylant atlyginimams ir paslaugų kainoms ilgainiui Lietuva šį savo pranašumą gali prarasti. Ž.Šilėnas pastebi, kad jau dabar samdyti daugiau uždirbančius darbuotojus dėl mokesčių nėra pigu net užsienio įmonėms. „Jei kalbame apie mažesnius atlyginimus uždirbančius darbuotojus – taip, kol kas esame pigesnė šalis, bet mes visi norime, kad lietuviai daugiau uždirbtų, ir pigios darbo jėgos šalimi niekas ilgai būti nenori. Ir jei viskas bus gerai, atlyginimai kils, tačiau yra svarbesnis dalykas – kiek našiai mes galime dirbti“, – sako pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad ūkiui norint būti konkurencingesniam reikia gaminti arba greičiau nei kiti, arba našiau. „Lietuvoje gaminti greičiau nei kitose šalyse nėra palanki įstatymų bazė. Lieka dirbti našiau. Kad didėtų našumas, reikia investicijų – modernesnių fabrikų, įrenginių ir taip toliau. Šioje vietoje skaičiuojant, su kiek investicijų dirba vienas darbuotojas, mes nuo visų tragiškai atsiliekame. Jeigu kyla darbo užmokestis, bet nedidėja našumas, ilgainiui tokioje šalyje apskritai nebeapsimoka investuoti. Todėl Lietuvai reikia kilti šitais našumo laipteliais, o tam reikia gerų įstatymų, kurie skatintų įmones čia investuoti. Tai galėtų padėti spręsti neapmokestinamas pelnas, tačiau kol kas apie tai visi kalbėjo, bet niekas nieko nedarė“, – teigia mano Ž.Šilėnas.

Statistikos departamento duomenimis, bendras šalies darbo našumas 2015 m. šiek tiek sumažėjo – 1,1 proc.

Ką darys lietuviškas verslas?

Pastarasis užsienio kapitalo verslo pabėgimas buvo greitai sugretintas su gyventojų emigracija, prisimintas prieš keletą metų statybų magnato Arvydo Avulio į Estiją perkeltas „Hanner“ valdymas arba jau keletą metų aptarinėjamos „VP grupės“ įmonių sąsajos su Nyderlandais ar Kipru. Naujausias šokas – milijonines investicijas pritraukiančio startuolio „Vinted“ sprendimas atleisti penktadalį darbuotojų ir dalį verslo perkelti į Berlyną.

Bendrovių sprendimai gali būti kompleksiniai ir padiktuoti naujų tikslų, tačiau, kaip ir užsienio investuotojai, lietuviškas verslas gali trauktis paprasčiausiai neturėdamas palankių sąlygų savo tikslams įgyvendinti. Daugelyje verslo problemas Lietuvoje nagrinėjančių tyrimų trys didžiausios problemos nesikeičia: tai apmokestinimas, biurokratinis verslo reguliavimas ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Tad galima numatyti, kad daug ką lems naujos Vyriausybės darbas: tai, koks likimas lauks naujojo Darbo kodekso, bei galimi mokesčių politikos pokyčiai.

Kitas, nauju kampu dėmesį į problemą atkreipęs reiškinys – pinigai prarandami dėl pačių verslininkų emigracijos. Įprastinė gyventojų emigracija ieškant darbo – išsamiai aptarta problema, tačiau šiais metais daugiau girdėjome apie žymius verslininkus, tampančius kitų šalių mokesčių rezidentais: verslininkas Gediminas Žiemelis jau moka mokesčius Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius persikraustė į Jungtinę Karalystę. Tačiau tai tik du ryškiausi pavyzdžiai – teigiama, kad kai kurie specialistai, ypač tie, kurių darbas nėra pririštas prie fizinės vietos, taip pat naudojasi galimybėmis gyventi ir dirbti užsienyje dėl palankesnio mokesčių santykio.

Šių metų pradžioje „Veidui“ aiškindamas savo sprendimą G.Žiemelis teigė, kad Lietuvai ir pačiai būtų naudinga panašiu pagrindu kviestis turtingų rezidentų iš rytinių šalių, tačiau tam reikėtų kur kas palankesnių taisyklių. Nesenai priimtos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pataisos palengvino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo tvarką ir sąlygas. Tiesa, pastebima, kad ji palankesnė informacinių technologijų srityje dirbantiems asmenims.

Ž.Šilėnas pabrėžia, kad Lietuvos patrauklumui svarbios ne tik sąlygos, bet ir reputacija. „Kol kas nematau, kodėl verslininkai turėtų mokėti mokesčius šalyje, kuri tarifų požiūriu mažiau pritaikyta mokesčiams. Žmonės ar įmonės renkasi patikimas šalis, kuriose senos demokratinės tradicijos, kurios tavo verslo nenusavins. Lietuvai šitą reputaciją dar reikia užsitarnauti, o begalinės politikų kalbos, kaip jie apmokestins turtinguosius ir panašiai, reputacijai nepadeda. ES žmonės ir kapitalas gali judėti laisvai, ir galima rinktis Estiją, Kiprą arba tą pačią Olandiją, ką tokiu atveju ir daro lietuviškas verslas“, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

2015 metų pradžioje sumažėjęs namų ūkių vartojimas netrukus vėl stiebėsi į viršų, perkopdamas ankstesnių metų rodiklius. Pasak „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės, gerėjanti gyventojų finansinė padėtis sudaro palankias sąlygas ne tik didesniam vartojimui, bet ir santaupų rezervo didinimui.

1. Išlaidos pasiekė naujas aukštumas

Pirmąjį 2015 m. ketvirtį gyventojų vartojimo išlaidos sudarė 5,4 mlrd. eurų, antrąjį ketvirtį ši suma augo iki 5,9 mlrd. eurų, o trečiąjį – pasiekė 6,2 mlrd. eurų. O. Bložienė atkreipia dėmesį, kad pastaroji suma yra didžiausia per pastarąjį dešimtmetį.

O.Bložienė

„Šiemet gyventojų vartojimo išlaidos pasiekė naujas aukštumas. Gyventojai sau leido pirkti daugiau nei bet kada anksčiau, o tam palankias sąlygas visų pirma sudarė augantis vidutinis darbo užmokestis“, – teigia „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė O.Bložienė.

2. Gyventojai negaili pinigų

Maistui, gėrimams ir tabako gaminiams lietuviai per tris pirmuosius šių metų ketvirčius išleido 2,9 mlrd eurų, arba 2,7 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2014 metais. Drabužiams, avalynei, technologijų įrenginiams, baldams, knygoms ir kitoms ne maisto prekėms skiriama pinigų suma augo dar sparčiau – 6 proc. iki 2,4 mlrd. eurų.

3. Kainos ne kilo, o pigo

Nors paslaugų sektoriuje kainos kilo, dažniausiai vartojamų maisto produktų kainos keitėsi nežymiai, o dalis jų netgi pigo.

Dauguma Statistikos departamento vertintų prekybininkų dažniausiai vartojamų produktų kainas perskaičiavo sąžiningai.

„Statistikos departamento duomenimis, lyginant šių ir praėjusių metų rugsėjo mėnesio produktų kainas, kiek pabrango žuvis, bulvės, tačiau sumažėjo maltos kiaulienos, paukštienos, fermentinio sūrio, o taip pat ir degalų kainos. Todėl būtų neteisinga teigti, kad euro įvedimas šalies gyventojams atnešė vien tik neigiamus kainų pokyčius. Dauguma Statistikos departamento vertintų prekybininkų dažniausiai vartojamų produktų kainas perskaičiavo sąžiningai“, – euro valiutos įtaką kainoms komentuoja „Swedbank“ atstovė.

4. Atlyginimai augo

Pirmąjį šių metų ketvirtį, atskaičius mokesčius, lietuvio mėnesinis atlyginimas siekė beveik 544 eurus. Trečiąjį ketvirtį jis buvo jau beveik 5 proc. didesnis – 569 eurai. Tiesa, vertindama vidutinio uždarbio pokyčius, O.Bložienė pastebi, kad augančiu atlyginimu džiaugėsi ne visi gyventojai.

5. Oficialus nedarbas mažėjo

Pastaruosius porą metų svyravęs nedarbo lygis 2015 m. nuosekliai mažėjo, o trečiąjį šių metų ketvirtį pasiekė žemiausią lygį per paskutinius trejus metus – 8,3 procentus.

Bandydami atsakyti į klausimą, kas padėjo sumažinti nedarbą, atsakymą, ko gero, rastume įvertinę emigracijos srautus.

Tiesa, pasak O.Bložienės, skubėti džiaugtis dėl to neverta: „Nors nedarbo lygis šalyje šiemet yra mažesnis nei pernai, tačiau darbuotojų skaičius didelių šuolių į viršų taip pat nepatyrė. Šių metų trečiąjį ketvirtį darbuotojų skaičius šalyje sudarė kiek daugiau nei 1,2 mln., o tai yra tik 2,3 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Bandydami atsakyti į klausimą, kas padėjo sumažinti nedarbą, atsakymą, ko gero, rastume įvertinę emigracijos srautus.”

Gal mūsų šalyje jau veikia efektyvi bankų klientų teisių apsauga? Deja, atrodo, kad ši istorija – tik laiminga išimtis, nulemta vieno principingo premjero patarėjo.

Septyni tūkstančiai banko „Swedbank“ klientų, kurių būsto paskolos Lietuvai įsivedus eurą būtų pabrangusios, gali jaustis tikrais laimės kūdikiais. Jiems nereikėjo kreiptis į advokatus, leisti pinigų teismams, mėnesių mėnesiais jausti įtampos kovojant dėl savo pažeistų teisių.

Praėjusių metų spalio pradžioje kiekvienam jų kilusi problema dėl gresiančių pabrangti būsto paskolų su PRIME kainodara banko klientų naudai buvo išspręsta stebėtinai greitai, vos per mėnesį, ir pačiu aukščiausiu – Vyriausybės lygiu. Apie tai savo apybraižoje šiame „Veido“ numeryje rašo vienas šios istorijos dalyvių, buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas Stasys Jakeliūnas.

Dėl euro didėja valstybės rizika?

Sklandų euro įvedimo Lietuvoje procesą, išdidžiai ir solidžiai prižiūrimą Lietuvos centrinio banko, sudrebino tikra bomba, kai likus vos trims mėnesiams iki šio išskirtinio įvykio vienas didžiausių Skandinavijos bankų Lietuvoje „Swedbank“, jau prižiūrimas paties Europos centrinio banko, nusprendė nuo šių metų sausio 1 dienos  padidinti paskolų palūkanas, taip grasindamas pažeisti esminį euro įvedimo Lietuvoje principą, kad kainos dėl euro įvedimo didėti negali.

Viskas prasidėjo nuo to, kai būsto paskolas su PRIME kainodara litais 2010–2013 m. paėmę „Swedbank“ klientai sulaukė laiškų iš banko, kuriuose jis informavo, kad dėl euro įvedimo keičiama palūkanų skaičiavimo tvarka: palūkanų dedamoji VILIBOR keičiama EURIBOR, o šalies ekonomikos rodiklis (ŠER) paskoloms litais keičiamas į ŠER paskoloms eurais ir dėl to didėja paskolų palūkanos.

Laiške klientams buvo pateiktas hipotetinis pavyzdys, mažai ką bendro turintis su konkretaus žmogaus konkrečia paskola, tačiau šis pavyzdys paskolų turėtojus šokiravo. Lentelėje buvo nurodyta, kad paskolos palūkanos dėl šių pasikeitimų padidės daugiau nei procentiniu punktu – nuo 0,510 iki 1,519 proc.

Tiesa, bankas, suprasdamas, kad šis pokytis klientams gali reikšti staigų būsto paskolų palūkanų pakilimą, informavo nusprendęs taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai bus pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu, o pereinamuoju laikotarpiu apskaičiuojamas kaip litų ir eurų ŠER kombinacija.

„Tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus, nes to tikrai nesitikėjau ir kaip daugelis žmonių maniau, kad įvedus eurą sąlygos arba liks tokios pačios, arba kažkiek keisis į vieną ar kitą pusę, atsižvelgiant į EURIBOR. Tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad man pasakys, jog dėl to, kad atsiranda eurai, valstybė tampa labiau rizikinga. Tas šokiravo ir sukėlė didelių abejonių dėl pačios kainodaros logiškumo“, – istorijos pradžią prisimena vienas iš paskolos su PRIME kainodara turėtojų, nenorėjęs skelbti savo pavardės.

Kai prieš keletą metų jis apsisprendė imti paskolą, banke „Swedbank“ jam paaiškino, esą paskola litais yra pigesnė nei eurais, todėl natūralu, kad žmogus pasirinko pigesnį variantą. Paaiškinimas, kodėl paskola litais yra pigesnė, buvo labai paviršutiniškas: tokia kainodara, ir tiek.

„Žinoma, aš skaičiau tą sutartį, tačiau nesu ekonomistas. Kai matai sutartyje surašytas formules, nelabai į jas giliniesi. Gal tai ir nėra labai gerai, tačiau paskolos vartotojas yra paprastas žmogus, todėl sutarties sąlygose turėtų būti vengiama formulių arba jos turėtų būti labai aiškios. Sunku tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis galėtų suprasti, kas ten toje formulėje užšifruota“, – kraipo galvą žmogus.

Kas tas ŠER?

Daugelis tuomet pirmą kartą išgirdo apie mįslingą palūkanų dedamąją ŠER. „Swedbank“ buvo pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse bankas, įvedęs būsto paskolų kainodarą, susidedančią iš trijų dedamųjų: VILIBOR (arba EURIBOR), maržos ir šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), kuris anksčiau dar buvo vadinamas šalies rizikos faktoriumi. Kaip žinome, įprastą palūkanų kainodarą sudaro VILIBOR (EURIBOR) ir marža.

Šalies ekonomikos rodiklis – tai būsto paskolų palūkanų bazės (PRIME) dalis, kuri priklauso nuo „Moody‘s“ reitingų agentūros Lietuvos Respublikai suteikto kredito reitingo kitimo istorijos. Tik kreditų eurais atveju ŠER buvo susietas su realiu šalies reitingu, kuris, pasak „Swedbank“ vadovės Dovilės Grigienės, 2010 m. atitiko trigubos B (BBB) kategorijos rizikos faktorių, o kreditų litais ŠER buvo susietas su realybės neatitinkančiu trigubos A (AAA) reitingu, kuris laikomas aukščiausiu šalies kreditinio saugumo lygiu.

Kam to reikėjo? Ogi todėl, kad tuo metu būsto paskolų litais dėl galimų VILIBOR indekso šuolių niekas nenorėjo imti, todėl buvo nuspręsta rasti būdą, kaip paskolas litais padaryti patrauklias klientams. Bankas pirmiausia sprendė savo problemas ir, norėdamas pagerinti savo rodiklius bei sumažinti riziką, siekė, kad jo finansinių įsipareigojimų (indėlių) ir turto (paskolų banko klientams) valiuta būtų ta pati.

Taigi ta stebuklinga lazdele ir tapo ŠER, paskolų litais atveju susieta su visiška fikcija – realiai neegzistuojančiu AAA Lietuvos reitingu. Ši abrakadabra lėmė iš tiesų labai patrauklų pasiūlymą klientams: tuo metu (2011–2012 m.), kai būsto paskolų litais vidutinės rinkos palūkanos buvo apie 4 proc., eurais – apie 3,6 proc., ši kainodara leido skolintis už vidutines 2,46 proc. palūkanas. „Swedbank“ net suskaičiavo, kad šių paskolų turėtojai, palyginti su vidutinėmis rinkos kainomis, per metus taupė apie 2400 Lt.

Tačiau ši pasaka grėsė pasibaigti įvedus eurą, nes tuomet, kaip numatyta paskolų sutartyse, ŠER reikšmė bus apskaičiuojama pagal taisykles, taikomas kreditams eurais. Vadinasi, šalies ekonominis rodiklis bus susietas su realiu „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktu kredito reitingu, kuris, natūralu, bus mažesnis už menamą aukščiausio patikimumo reitingą AAA , o tai lems didesnes paskolos palūkanas konkrečiam vartotojui.

Apie tai „Swedbank“ ir pranešė garsiaisiais savo laiškais klientams, kurie sukėlė tikrą sprogimą.

„Dabar jau aišku, kad tuomet, kai dalijo paskolas litais, bankas pats įvertino šalies ekonomikos riziką, o įvedant eurą taip vertinti jau negalėjo ir turėjo susieti su oficialiais vertinimais. Bet žmogui tai neįdomu. Jo atžvilgiu reikia elgtis sąžiningai ir pasakyti, kad paskola sudaroma tokiomis sąlygomis, tačiau jos gali keistis, ir nebūtinai kliento naudai. Apie tai, kad įvedus eurą palūkanos gali didėti, aš nebuvau įspėtas. Buvo pasakyta labai paprastai: šitas variantas yra pigesnis, imkit jį“, – prisimena banko klientas.

Jis įtaria, jog apie galimus palūkanų pokyčius įvedus eurą bankas sąmoningai nutylėjo siekdamas, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų paskolas litais su PRIME kainodara. Ne paslaptis, kad už gerus veiklos rodiklius bankininkai apdovanojami ir solidžiomis premijomis.

„Jei bankas būtų veikęs sąžiningai, prieš duodamas pasirašyti sutartis būtų paaiškinęs, kad pats įvertino valstybės riziką, siekdamas paskolas padaryti pigesnes, tačiau įvedus eurą paskolos greičiausiai gali pabrangti. Tuomet žmogus žinotų, ko tikėtis, ir galėtų rinktis. O banko ekonomistai į sutartį, kurios šalis – paprastas žmogus, prirašė formulių ir tikisi, kad jis bandys kažkaip išsiaiškinti, kas už jų slypi. Bankas pažeidė svarbiausią principą – elgėsi nesąžiningai“, – įsitikinęs banko klientas.

Lietuvos bankas: pažeidimų nėra

Paties „Swedbank“ atstovai tikino, kad šios kainodaros keitimo principai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymo nuostatoms, nes banko marža nedidėja, o kitos palūkanų sudedamosios dalys keičiamos teisės aktuose ir paskolų sutartyse aptarta tvarka, kaip numato Euro įvedimo įstatymas.

Daugelio nuostabai, tokiai pozicijai pritarė ir Lietuvos bankas. Banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijo kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškė, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis.

Tą patį tvirtino ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė   Seimo Biudžeto ir finansų  komiteto posėdyje svarstant „Swedbank“ klausimą. „Tas komunikacinis jovalas yra kenksmingas ir, mūsų nuomone, dėl to padėtis susiklostė netinkama“, – tuomet sakė I.Šimonytė.

Pasak jos, Lietuvos bankas aiškinosi, ar klientams buvo aiškiai atskleista informacija apie tai, kas bus, kai pasikeis valiuta. Ir paaiškėjo, kad „klientams buvo aišku, kuo skiriasi komponentė, skaičiuojama nuo trigubo A, nuo komponentės, kuri skaičiuojama nuo faktinių Lietuvos reitingų“.

„Paskolų sutartyse labai aiškiai sutarta, kad, kai bus pereita prie euro, bus pereita ir prie eurinės ŠER komponentės. Visa bėda ta, kad ta eurinė komponentė (ŠER) yra blogesnė už ŠER litais, kuri yra nenormaliai gera. Todėl tų paskolų palūkanos yra daug mažesnės už rinkos palūkanas. Būkim biedni, bet teisingi – palūkanos, kurias dabar turi šios kainodaros klientai, yra kas tik nori, tik ne rinkos sąlygos. Netgi po euro įvedimo šios palūkanos bus kelis kartus mažesnės už tai, ką šiandien galima pasiskolinti rinkoje. Vidutinė naujų paskolų palūkanų norma šiuo metu yra nuo 3 iki 4 proc.“, – aiškino I.Šimonytė.

Kaip pavyzdį Lietuvai ji minėjo Latviją, kurioje taip pat per dvejus metus laipsniškai buvo pereita prie ŠER rodiklio, taikomo paskoloms eurais.

„Veido“ žurnalistai susisiekė su „Swedbank“ atstovais Latvijoje ir pasidomėjo, kodėl kaimyninėje šalyje dėl šios kainodaros įvedant eurą nekilo jokių problemų. „Swedbank“ privataus skolinimo sprendimų priėmimo centro Baltijos šalyse vadovas Ainaras Balceris sakė, kad ši kainodara Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo taikoma pagal vienodas taisykles ir logiką, tačiau Latvijoje paskolų su PRIME kainodara dalis buvo labai maža (kokia – nepatikslino), todėl perėjimas prie euro vyko sklandžiai.

Pasak jo, informacija apie bazinę palūkanų normą perėjimo prie eurą metu buvo išsiųsta kiekvienam klientui asmeniškai, taip pat suteikta galimybė sekti palūkanų normų pokyčius internetinės bankininkystės paskyroje. Klientams buvo pasiūlyta galimybė pereiti prie klasikinės kainodaros su kintančiomis EURIBOR palūkanomis, netaikant papildomų mokesčių. A.Balcerio aiškinimu, PRIME palūkanų normos skaičiavimo metodika buvo pakeista taip, kad būtų išvengta palūkanų didėjimo įvedus eurą. Tokiam sprendimui pritarė tiek Latvijos vartotojų teisių gynimo centras, tiek bankų priežiūrą tuo metu vykdžiusi Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija. Tačiau į klausimą, ar palūkanos įvedus eurą vis dėlto padidėjo, „Swedbank“ konkrečiai neatsakė.

Atsakymo nepateikė ir Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija, motyvuodama tuo, kad ši informacija konfidenciali. Komisija „Veidą“ informavo, kad, įvertinęs galimą poveikį paskolų turėtojams ir Euro įvedimo įstatymo nuostatas, „Swedbank“ prieš euro įvedimą pakoregavo palūkanų skaičiavimo metodiką. Šis sprendimas, komisijos teigimu, užkirto kelią palūkanų didėjimui po euro įvedimo, todėl nebuvo sulaukta nei klientų skundų, nei žiniasklaidos dėmesio.

Kaip vėliau šią informaciją patikslino I.Šimonytė, šis skaičiavimo metodikos modifikavimas susijęs su šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), nustatomo naudojant kelių ketvirčių duomenis, perskaičiavimu. Jei būtų buvęs pasirinktas variantas iš karto įvedus eurą į palūkanų apskaičiavimo formulę įkelti visus pastaruosius ketvirčius, palūkanos nuo sausio 1 dienos būtų padidėjusios maždaug vienu procentiniu punktu, tačiau tai prieštarautų pačiai sutarčiai, nes praeities duomenų negalima naudoti ateičiai. Tad Latvijoje buvo pasirinktas dvejus metus trukęs laipsniško įkėlimo būdas, kai ŠER perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį.

„Kadangi tai vyksta laipsniškai, o faktinis valstybės reitingas, labai tikėtina, gerėja, galutinis šio perskaičiavimo poveikis, sukėlus visų ketvirčių duomenis, gali būti nykstamai mažas arba jo gali visai nebūti, priklausomai nuo to, koks tada yra valstybės reitingas ir koks yra vertybinių popierių pelningumas“, – aiškino I.Šimonytė.

Latvijos scenarijus Lietuvoje nesuveikė

Atrodo, kad iš esmės tuo pačiu keliu „Swedbank“ ketino eiti ir Lietuvoje, palūkanų padidėjimo smūgį ketindamas sušvelninti dvejų metų pereinamuoju laikotarpio, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai būtų pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu.

Kaip Seimo komitete aiškino I.Šimonytė, tai reiškia, kad galiausiai rezultatas priklausytų nuo to, kaip keistųsi „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktas reitingas. Pasak jos, galima tikėtis, kad Lietuvos reitingai pamažu gerės, atotrūkis bus vis mažesnis ir galiausiai palūkanų padidėjimas nesieks to procentinio punkto per metus, kaip dabar yra skaičiuojama.

I.Šimonytės teigimu, Latvijoje veikia toks pat euro įvedimo įstatymas kaip ir Lietuvoje, draudžiantis bankui primesti klientui savo, kaip stipresnės pusės, poziciją, bet nepaneigiantis sutarties sąlygų apskritai. „Įstatymas sako, kad marža negali būti padidinta tuo momentu, kai valiuta virsta euru, kad bankas, kaip stipresnė pusė, nemėgintų kompensuoti palūkanų sumažėjimo dėl VILIBOR virtimo EURIBOR. Bet šiaip maržos dvinarės kainodaros sutartyse gali keistis taip, kaip numatyta sutartyje. Juk per ne vieną dešimtmetį trunkantį sutarties laikotarpį tiek marža, tiek EURIBOR gali būti peržiūrimi ne kartą“, – sakė I.Šimonytė.

Ji pabrėžė, kad „Swedbank“ sugalvota trinarė kainodara yra vienintelė specifinė kainodara, kuri šiuo metu jau nebetaikoma. Galima keisti įstatymą, tačiau tuomet kyla klausimas, ar šia kainodara besinaudojantys septyni tūkstančiai banko klientų nepateks į privilegijuotųjų padėtį, palyginti su tais žmonėmis, kurių paskolų marža dvinarės kainodaros atveju gali keistis, kaip numatyta sutartyse. Pasak I.Šimonytės, žmonėms, kurie ir taip moka labai mažas palūkanas, galima sudaryti palankesnes sąlygas, bet tai tikrai nebus teisinga kitų bankų klientų atžvilgiu.

„Nežinau, ar būtų geras precedentas priimti sprendimus, kurie leistų paneigti pagal sutartį šalių prisiimtus įsipareigojimus. Leiskime bankui tartis su klientais, ir jei bankas rastų abiem pusėms priimtiną sutarimą, tai būtų pats geriausias sprendimas“, – siūlė ji.

Remdamasi Lietuvos banko teisininkų nuomone, I.Šimonytė tvirtino, kad paskolų  sutarties nuostatos tiesiogiai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymui, turint galvoje, kad tai yra sutartimi aptarti dalykai ir jie buvo tinkamai atskleisti klientams.

Kas vertas medalio?

O čia jau, kaip žinome, požiūriai gerokai skiriasi: klientai sako, kad buvo suklaidinti, o Lietuvos bankas, „Swedbank“ atstovai tvirtina priešingai: klientams paskolos sąlygos buvo atskleistos.

„Swedbank“ valdybos pirmininkė D.Grigienė Seimo komiteto posėdyje gyrėsi, kad banko atstovai jau susitiko ir pasikalbėjo su 435 klientais, iš kurių 356 sutinka su sutarties sąlygomis. „Tai rodo, kad produktas nėra per daug sudėtingas, žmonės supranta, kokią riziką prisiima. Aš garantuoju, kad jiems visiems tikrai viskas gerai išaiškinta. Dauguma nori likti prie tos pačios PRIME kainodaros“, – tikino banko vadovė.

Tuomet Seimo komiteto posėdis baigėsi saliamonišku, anot paties komiteto pirmininko Broniaus Bradausko, siūlymu pritarti Lietuvos banko pozicijai ir leisti  „Swedbankui“ tartis su klientais. Tam buvo numatytas ir trijų savaičių terminas. „Jei matysime, kad problema išlieka, dar kartą grįšime prie šio klausimo. O jei viskas gerai, atitinka įstatymą, tada ko čia mums ietis laužyti. „Swedbankas“, duodamas kreditus tokiomis sąlygomis, palyginti su kitais bankais, ir taip dalį savo lėšų prarado“, – geradarį banką dar užjautė B.Bradauskas.

Prie šio klausimo B.Bradausko vadovaujamas komitetas sugrįžo tik tuomet, kai „Swedbank“ pranešė atsisakantis savo ketinimų didinti palūkanas, nes neva nesugebėjo susitarti su visais klientais. „Skaitykim, kad mūsų komitetas padarė labai gerą darbą septyniems tūkstančiams žmonių“, – tuomet komiteto nariams pareiškė B.Bradauskas ir pavedė išplatinti apie tai pranešimą, kurį S.Jakeliūnas savo apybraižoje vadina falsifikatu.

Buvęs premjero patarėjas neslepia, kad atvirai išdėstyti šios „Swedbank“ istorijos užkulisius jį privertė kitų šios istorijos dalyvių  komentarai po to, kai bankas priėmė sprendimą nedidinti paskolų kainos klientams po euro įvedimo.

Tuomet portalui „Delfi“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas pareiškė, kad šia tema su banku buvo diskutuota ir, jo manymu, šiuo metu tai yra geriausias sprendimas klientams ir bankui. „Dirbome savo darbą ir turime akivaizdų rezultatą“, – šie V.Vasiliausko žodžiai neleidžia abejoti, kad būtent Lietuvos banko pastangomis buvo pasiektas „akivaizdus rezultatas“.

Užtat S.Jakeliūnas teigia priešingai: visoje šioje istorijoje Lietuvos bankas veikė kaip „Swedbank“ advokatas, o paskui visus nuopelnus prisiskyrė sau.

Medalį už nuopelnus ginant banko klientų interesus tą pačią dieną, kai „Swedbank“ viešai pranešė apie klientams palankų sprendimą, suskubo užsikabinti ir  B.Bradauskas. Pasak jo, komitetas savo posėdyje bankui pasiūlė kartu su Lietuvos banku apsvarstyti, kaip būtų galima išvengti galimo Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatų pažeidimo ir kad būtų apginti banko klientų interesai.

Tai – Seimo komiteto posėdžio falsifikatas, teigia S.Jakeliūnas ir tvirtina, kad būtent B.Bradauskas lengva ranka palaimino „Swedbank“ derybas su klientais ir nė piršto nepajudino, kad būtų apginti jų interesai.

„Būtent mūsų komitetas apgynė žmonių interesus. Niekas nereagavo į problemą. Mūsų komiteto sprendimas ir lėmė, kad banko klientai buvo apginti ir jiems nebuvo padidintos palūkanos“, – ir dabar savo nuopelnais neabejoja B.Bradauskas, nors dar neseniai labiau užjautė banką dėl per didelio jo dosnumo.

Iš tiesų, kas ir kiek uždirbtų ar prarastų pinigų, jei bankas nebūtų atsitraukęs, sunku pasakyti, nes skaičiavimai, kaip ir požiūris į šią istoriją, smarkiai skiriasi. „Swedbank“ vadovės D.Grigienės teigimu, klientui, turinčiam šimto tūkstančių litų paskolą, ji per mėnesį būtų pabrangusi vos dešimčia litų, arba 120 Lt per metus.

Visai kitokius skaičiavimus pateikia Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė. Jo teigimu, jei imtume apytikriai vidutinį paskolos dydį – 150 tūkst. Lt, tai papildomas vienas metinis procentas sudarytų 1500 Lt, o per mėnesį palūkanos padidėtų maždaug 120 Lt.

Per visą maždaug 20 metų sutarties laikotarpį bendra padidėjusi suma gali siekti apie 15 tūkst. Lt, darant prielaidą, kad ŠER yra lygus vienam procentui.

Valstybės mastu, jei tokių klientų yra septyni tūkstančiai, išeina apytikriai 100 mln. Lt – tokią bendrą sumą prarastų (o bankas uždirbtų) banko klientai per paskolos laikotarpį.

„Turbūt nustebsite, kodėl taip skiriasi banko ir mūsų skaičiavimai. Priežastis labai paprasta: bankas paprasčiausiai vėl klaidina. Pirmiausia skaičiuojant paskolos suma sąmoningai sumažinama iki 100 tūkst. Lt. Skaičiuojamas laikotarpis su nuolaida, kai įmoka būtų penkis kartus sumažinta. Tačiau kadangi paskolos sutartis trunka nuo 15 iki 30 metų, ši dvejus metus galiojanti nuolaida tampa nereikšminga. Be to, rodomas mokesčių įmokos padidėjimas, nuslepiant, kad jo dydis priklauso nuo paskolos grąžinimo metodo. Taip manipuliuojant papildomi 120 Lt per mėnesį virsta vos dešimčia litų“, – piktinasi R.Paukštė.

Kas viršesnis – įstatymas ar sutartis?

Vienas svarbiausių šios istorijos veikėjų, didžiausias „Swedbank“ ir Lietuvos banko kritikas S.Jakeliūnas dar šios istorijos ištakose, kai 2010 m. buvo sukurta tokia išskirtinė kainodara, be jokių užuolankų ją vadino rizikinga ir ydinga klientų atžvilgiu.

Jo skaičiavimu, jei euras nebūtų įvestas, 300 tūkst. Lt paskolą paėmęs žmogus su dabartinėmis palūkanomis, kurios yra 0,8–0,9 proc., toliau naudodamasis šia kainodara per visą paskolos laikotarpį (20 ar 30 metų) sumokėtų apie 25 tūkst. Lt palūkanų. Pakeitus kainodarą ir žinant, kad per dvejus metus palūkanos pakils apie 1 proc., per visą paskolos laikotarpį jau sumokėtų apie 55 tūkst. Lt.

Pasak S.Jakeliūno, tokia kainodara – finansinė nesąmonė, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kitas finansinis absurdas, jo teigimu, kad Lietuvai įsivedus eurą ir dėl to bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Juk yra atvirkščiai: įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas padidėja ir dėl to turėtų mažėti šalies rizika.

„Kalbėkime apie platesnį kontekstą – euro įvedimo, valstybės reputacijos klausimus, o ne tik apie banko sutarties rėmus ar komunikacijos problemas“, – Lietuvos banką, politikus ragino S.Jakeliūnas.

Pasak jo, sutartis gal ir surašyta teisiškai teisingai, tačiau Euro įvedimo įstatymas aiškiai sako, kad paskolų marža neturi didėti. Tradiciškai šalies rizikos komponentas arba kitos dedamosios yra įkalkuliuojama į maržą, todėl taip pat neturėtų didėti ir keistis. Tačiau jis didinamas dėl banko sutartyje numatytų sąlygų. „Klausimas, kieno yra viršenybė – įstatymo ir jo nuostatų ar sutarties ir banko galimų susitarimų su klientais? Aš manau, kad įstatymo viršenybė“, – įsitikinęs S.Jakeliūnas.

Nors Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas teigia, kad nėra tikras, kuo baigtųsi „Swedbank“ byla teisme, jei ji ten nukeliautų, nepriklausomi teisininkai, nagrinėję šių paskolų sutartis, rado jose nemažai galimų pažeidimų. Pavyzdžiui, jie pastebėjo, kad „Moody‘s“ rodikliai kreditams litais ir eurais pastaruosius dešimt metų sutampa. Ir jeigu bankas nuo pat pradžių į paskolų litais formulę būtų įdėjęs faktinį rodiklį, paskola eurais būtų tokia pati kaip ir litais (nevertinant EURIBOR ir VILIBOR skirtumo). Tokiu atveju, matyt, niekas nebūtų ėmęs paskolų litais. Todėl bankui reikėjo į formulę įdėti palankesnį rodiklį ir jis pasirinko AAA. Toks banko elgesys, teisininkų nuomone, turi vartotojų klaidinimo pobūdį.

Teisininkų vertinimu, sutarties nuostatos pažeidžia ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, kurio 12 straipsnis numato, kad keičiant VILIBOR indeksą į EURIBOR kreditorius negali padidinti maržos arba kitaip pabloginti skolininko teisinės padėties. Tačiau akivaizdu, kad dėl vienašalio palūkanų kainodaros pakeitimo banko klientų padėtis pabloginama, nes mokama palūkanų norma pagal naują kainodarą gali tik didėti. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad kainodaros pakeitimas siejamas būtent su valiutos pakeitimu, tai yra pakeitimą lemia ne objektyviai pasikeitę skolinimo rizikos veiksniai rinkoje ar pasikeitusi kliento rizika, o vienintelis faktas – euro įvedimas.

Banko kainodaroje užprogramuotas ir kitas finansinis absurdas, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kainodara akivaizdžiai prieštarauja ir protingumo principams, nes bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Nors akivaizdu, kad įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas turi padidėti ir dėl to sumažėti, o ne padidėti šalies rizika. Juk toks ir yra pagrindinis euro įvedimo Lietuvoje tikslas.

Todėl, jei „Swedbank“ nebūtų atsitraukęs, Lietuvoje tikriausiai būtų atsiradęs dar vienas banko klientų grupės ieškinys teismui, ko gero, leidęs išgarsėti kokiam nors jaunam ambicingam teisininkui, o bankui kainavęs ne tik nemažai pinigų, bet ir reputaciją. Žinoma, gerai, kad to neprireikė, nes, kaip rodo kitų bylų su bankais patirtis (DNB banko su akcijomis susietų obligacijų (SASO) bylos), bylinėjimasis trunka daug metų, kainuoja milijonus, o teismo sprendimai toli gražu neguodžia nuo bankų nukentėjusių žmonių.

Į klausimą, kodėl „Swedbank“ vis dėlto atsisakė ketinimų branginti paskolas, padalinio Lietuvoje vadovė D.Grigienė neatsakė, kaip ir į kitus jai pateiktus konkrečius klausimus.

Ką gi, belieka spėlioti, anot S.Jakeliūno, kas gi sutramdė „Swedbanką“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas taip pat siūlo patiems pasidaryti išvadas.

O Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas R.Paukštė džiaugiasi, kad šį kartą pavyko priversti banką atsitraukti: „Mes, bankų klientai, turime pirmiausia gerbti save, nebijoti pakovoti dėl savo interesų, pasakyti, kad nesutinkame su nesąžiningomis žaidimo taisyklėmis.“

Pasak jo, kiekvieną kartą S.Jakeliūno šalia nebus ir tai tikrai nėra vieno donkichoto  reikalas. Ši istorija parodė, kad bankų klientai jau pakelia galvas, sugeba mobilizuotis gindami savo interesus, nebijo ieškoti teisybės. „Tikrai galime pasidžiaugti tuo, kad jau nebijome pakelti galvų ir teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų. Tai akivaizdus žingsnis į priekį“, – teigia R.Paukštė.

Aušra Pocienė, Dovaidas Pabiržis

Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas gali imti stabdyti produktyvumo ir ekonomikos augimą šalyje bei padidinti atskirtį tarp Lietuvos ir inovatyvesnių valstybių.

Technologijos, globalizacija ir urbanizacija sparčiai keičia pagrindinius ekonomikos augimo variklius bei darbo rinkos struktūrą visame pasaulyje. Inovatyvi veikla ir produktyvumo didėjimas vis labiau koncentruojasi dinamiškuose regionuose, pasižyminčiuose pažangiausiais universitetais, aukštos kvalifikacijos darbo jėga ir kultūrine įvairove. Dėl šių priežasčių didėja atotrūkis tarp labiausiai išsilavinusių ir žemos kvalifikacijos darbuotojų, tarp dinamiškų klasterių ir stagnuojančių regionų bei tarp šalių, kurios gali patenkinti išaugusį technologinių pokyčių poreikį, ir tų, kurios to padaryti nesugeba, todėl sparčiai atsilieka. Šios tendencijos netruks pasiekti ir Lietuvą, o pirmieji pokyčių ženklai stebimi jau dabar.
Pačių inovatyviausių dinamiškų klasterių lyderės yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Aukščiausio lygio mokslo institucijos, prieiga prie rizikos kapitalo fondų, nuosekliai didėjantis aukštos kvalifikacijos darbuotojų skaičius bei didelių inovatyvių kompanijų egzistavimas daro didelį teigiamą poveikį pradedančiųjų technologinių įmonių sėkmei šioje šalyje. JAV darbo rinkoje jau kurį laiką vyksta reikšmingi pokyčiai. Dėl technologijų ir inovacijų stipriai padidėjo aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa, o štai žemos kvalifikacijos darbuotojų paklausa ir toliau mažėja.
Remiantis statistika, nuo 1980 m. realusis aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų atlyginimas, tai yra atlyginimas įvertinus infliaciją, išaugo 32 proc. O vidutinis vidurinį išsilavinimą turinčio baltaodžio vyro realusis darbo užmokestis šiandien yra 8 proc. mažesnis nei 1980 m., vadinasi, žemos kvalifikacijos darbuotojų perkamoji galia šiandien yra mažesnė nei prieš tris dešimtmečius. Didėjantis atotrūkis tarp pajamų, kurias gauna aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojai, reiškia, kad šalyje didėja pajamų nelygybė.
Panašios tendencijos pastebimos Švedijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Lietuvos ekonomika ir darbuotojų atlyginimai vis dar vejasi išsivysčiusių šalių lygį, todėl minėtos tendencijos dar nėra lengvai pastebimos, tačiau ateityje jos taps vis akivaizdesnės.
Lietuvoje vis dar vyrauja mažos pridėtinės vertės apdirbamoji gamyba, tačiau dėl atlyginimų ir energijos išteklių kainų didėjimo šio sektoriaus įmonės ilgainiui taps vis mažiau konkurencingos. Todėl bus stengiamasi dar labiau automatizuoti gamybos procesus arba net iškelti gamybą į kitas šalis. Taigi apdirbamoji gamyba galės sukurti vis mažiau darbo vietų žemos kvalifikacijos darbuotojams. Atvirkščiai, daugiau darbo vietų šiame sektoriuje bus sukuriama aukštos kvalifikacijos darbuotojams, valdantiems ir prižiūrintiems įrenginius. Panašus likimas laukia ir kituose sektoriuose dirbančių nekvalifikuotų darbuotojų, atliekančių mechanines ir daug protinio darbo nereikalaujančias funkcijas.
Lietuvoje daug darbuotojų dirba didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto ir saugojimo sektoriuose, kuriuose taip pat yra daug potencialo automatizuoti procesus, tad tikėtina, kad ateityje šiuose sektoriuose dirbančių darbuotojų irgi sumažės. Jau dabar technologijos leidžia atsisakyti kasininkų parduotuvėse, tačiau manoma, kad per artimiausius kelis dešimtmečius stipriai sumažės darbo vietų tam tikras paslaugas teikiantiems darbuotojams, pavyzdžiui, buhalteriams, auditoriams, pardavėjams, nekilnojamojo turto agentams ar net vairuotojams.
Aukštos kvalifikacijos aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų perspektyvos kitokios – jų paklausa inovacijų sektoriuje dar labiau padidės. Jau dabar jaučiamas akivaizdus darbuotojų trūkumas informacinių technologijų sektoriuje. Sparčiai didėjant darbuotojų paklausai inovacijų sektoriuje, o jų pasiūlai liekant labai ribotai, šio sektoriaus darbuotojų atlyginimai neretai stipriai viršija šalies vidurkį. Pavyzdžiui, informacijos ir ryšių sektorius yra vienintelis sektorius Lietuvoje, kuriame krizės laikotarpiu vidutinis realusis neto (po mokesčių) atlyginimas nemažėjo.
Nedidėjant išsilavinusių aukštos kvalifikacijos darbuotojų, galinčių dirbti inovacijų sektoriuje, pasiūlai, skirtumas tarp žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų pajamų dar labiau išaugs. Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas gali net imti stabdyti produktyvumo ir ekonomikos augimą šalyje ir padidinti atskirtį tarp Lietuvos ir inovatyvesnių valstybių.
Stebint šias tendencijas kyla daugybė klausimų: kas laukia žemos kvalifikacijos darbuotojų, kaip reikės mažinti didėjančią pajamų nelygybę bei apsaugoti besitraukiančią vidurinę klasę? Minimaliojo darbo užmokesčio didinimas esant tokiai situacijai būtų prastas sprendimas, nes išaugus sąnaudoms tai tik dar labiau padidintų verslo motyvaciją pakeisti žmonių darbo jėgą kompiuterizuotais įrenginiais. Pereinamuoju laikotarpiu valstybės turėtų didinti neapmokestinamąsias mažiausiai uždirbančių asmenų pajamas. Tai leistų žmonėms sėkmingiau konkuruoti su naujausiomis technologijomis ir išlaikyti darbo vietas. Ilguoju laikotarpiu būtina padidinti aukštos kvalifikacijos išsilavinusių darbuotojų, kurie galėtų dirbti inovacijų sektoriuje, pasiūlą.
Remiantis EBPO 2012 m. atlikto penkiolikmečių matematikos, skaitymo ir tiksliųjų mokslų gebėjimų vertinimo PISA rezultatais, Lietuvos moksleivių gebėjimai visose kategorijose yra žemiau pasaulio ir kitų Baltijos šalių vidurkio. Lietuvos universitetai gerais rezultatais taip pat negali pasigirti – tarptautiniame universitetų reitinge “2012/13 QS World University rankings” Lietuvos universitetai atsidūrė žemiau 600-osios vietos. Taigi labai svarbu gerinti vidurinio ir aukštojo mokslo kokybę ir prieinamumą, ypač didelį dėmesį skiriant tiksliesiems mokslams. Atsižvelgiant į gyventojų mažėjimo tendencijas, būtina taikyti liberalesnę imigracijos politiką aukštos kvalifikacijos specialistams.
Vis dėlto kompetencijų, išsilavinimo ir motyvacijos skirtumai tarp skirtingų darbuotojų išliks. Žemesnės kvalifikacijos darbuotojai papildys augantį vietos paslaugų sektorių ir tai leis sumažinti neigiamą technologinių pokyčių poveikį užimtumui.
Technologinis progresas gali turėti teigiamą poveikį produktyvumo didėjimui, naujų darbo vietų kūrimui ir visos ekonomikos augimui. Tačiau siekiant užpildyti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą būtina pagerinti mokslo kokybę bei užtikrinti didesnį darbo jėgos mobilumą. Nesiimant minėtų veiksmų, atotrūkis tarp aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojų pajamų ir įsidarbinimo galimybių ateityje didės, arba dar blogiau – Lietuvos lauks bankrutavusio miesto Detroito ateitis.

Per artimiausius kelis dešimtmečius stipriai sumažės darbo vietų tam tikras paslaugas teikiantiems darbuotojams, pavyzdžiui, buhalteriams, auditoriams, pardavėjams, nekilnojamojo turto agentams ar net vairuotojams.

Praėjusią savaitę „Swedbank“ atlaikė išbandymą gandais: iš lūpų į lūpas ir per socialinius tinklus ėmus sklisti informacijai, neva bankas žlunga, Vakarų Lietuvoje prie bankomatų nutįso eilės, kai kur baigėsi pinigai. Tiek „Swedbank“, tiek Lietuvos bankui užtikrinus, kad padėtis stabili, panika per porą dienų nurimo.
“Padidėjęs klientų srautas banko padaliniuose ir prie bankomatų atsispindėjo ir žvelgiant į išgrynintų pinigų kiekį – jis buvo ūgtelėjęs iki 20 proc. Tiesa, skirtinguose regionuose klientai į klaidinamą informaciją reagavo nevienodai, pavyzdžiui, Vilniuje gyventojai ją tiesiog ignoravo”, – sako “Swedbank” atstovas spaudai Saulius Abraškevičius.
„Tokių gandų, ypač jeigu jie kartojasi, didžiausią neigiamą poveikį pajunta institucijos reputacija. Bet kai tai susiję su finansų sektoriaus stabilumu, didesnės neigiamos pasekmės ir visai ekonomikai, nes tai pakeičia gyventojų elgseną, jie priima neracionalius sprendimus, patiria nuostolių“, – sako „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Tokie gandai nuolat kartojasi. Pavyzdžiui, keliskart gąsdinta, kad pasikeis lito ir euro kursas, litas bus devalvuotas. N.Mačiulis primena, kaip 2009 m. net imta pirkti zlotus, kitą valiutą. Bene didžiausią sukrėtimą 2003 m. sukėlė gandai dėl tuomečio SEB Vilniaus banko.
Pasaulyje tokių atvejų taip pat būna, o jei bankas silpnas, gandai jį gali ir parklupdyti, nes prireikia daug pinigų trumpuoju laikotarpiu. Todėl bankams svarbu turėti nuosavo kapitalo, gerus likvidumo rodiklius.
Pasaulyje už tokių gandų skleidimą griežtai baudžiama, bandoma išsiaiškinti jų šaltinį. “Tačiau Lietuvoje nė vienas gandonešis nebuvo išaiškintas, tad negalima pasakyti, ar tai buvo pokštas, ar organizuotas sąmoningas sprendimas suklaidinti visuomenę, kenkti vienai ar kitai finansinei institucijai. Šiek tiek keista, kad informacinėje visuomenėje, turint tokių galimybių susekti informacijos srautus internete ir mobiliuosiuose telefonuose, neišaiškinama, kur tie panikos skleidimo židiniai. Reikia tikėtis, kad šis sykis bus išimtis”, – tikisi N.Mačiulis.
“Swedbank” dėl šmeižto ir klaidingos informacijos skleidimo kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.

Lietuvai 2013 metai prasideda geriau nei daugumai ES valstybių. Nepaisant brangesnės elektros ir dyzelino, lietuviai galės džiaugtis ir toliau viena sparčiausiai augančių ekonomikų, mažėjančiu nedarbu ir didėjančiu realiu darbo užmokesčiu.

Naujoji Vyriausybė, nors taip ir nemano, paveldi ekonomiką, varomą teisingų reformų ir sklandžiai plaukiančią didėjančio konkurencingumo kryptimi. Buvusios Vyriausybės reformų atsisakymas ir „laivo“ sukimas 180 laipsnių kampu yra nuspėjamas ir populiarus žingsnis, tačiau jis gali būti labai pavojingas.
Ryškūs politiniai ciklai būdingi jaunoms demokratijoms, o juos sustiprina pačios demokratijos pagrindas – laisvi rinkimai, kurių metu politikai žodžiais ar valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšomis įtikina rinkėjus palaikyti būtent juos. Politinių sprendimų cikliškumas, sukeliantis ir ekonominius ciklus, yra įgimta demokratijos yda. Politikai turi mažai paskatų priimti kad ir labai racionalius bei šaliai naudingus sprendimus, jei teigiamas jų poveikis bus jaučiamas vėliau nei po ketverių metų, nes tokių sprendimų „dividendai“ gali atitekti ir oponentams. Todėl pagrindiniu prioritetu tampa sprendimai, sukeliantys trumpalaikį visuomenės pasitenkinimą, bet neretai išbalansuojantys ilgalaikį ekonomikos augimą ir konkurencingumą.
Tačiau ekonominiai procesai gana inertiški, o staigūs sisteminiai lūžiai įvyksta retai. Tokio lūžio pavyzdys Lietuvoje buvo 2008 m. pabaiga, kai išbalansuotą ekonomiką nuo skardžio stumtelėjo pasaulinė finansų krizė. Ar tos krizės buvo galima išvengti? Vargu. Vis dėlto jos poveikis galėjo būti daug švelnesnis, jei kelerius metus iki jos valstybė būtų vykdžiusi aktyvią anticiklinę, augimą slopinančią politiką (taip, kartais reikia ir tokios). Tam tereikėjo lėtesnio valdžios sektoriaus išlaidų didėjimo ir biudžeto pertekliaus bei aktyvesnės monetarinės politikos siekiant apriboti, pripažinkime, neadekvatų kreditavimo augimą.
Daug partijų į pastaruosius Seimo rinkimus ėjo ne su konkrečiais pasiūlymais, bet pasikinkę aštrią buvusios Vyriausybės kritiką. Net vienas iš naujosios Vyriausybės prioritetų nurodomas kaip „konservatorių valdymo padarinių šalinimas“. Jau įgyvendintų savo sprendimų išaukštinimas bei oponentų pasiekimų menkinimas ar jų klaidų kritika yra neatsiejama politinio ciklo dalis. Tačiau rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas (net jei jas inicijavo oponentai), teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.
Norint atsakyti į klausimą, kiek svarbi yra naujosios Vyriausybės ekonominės politikos kryptis ir ar gali 2008 m. scenarijus pasikartoti, pavyzdžiui, 2016-aisiais, reikia įvertinti, kokia Lietuvos ekonomikos sveikata šiandien ir ar stiprus jos imunitetas galimam virusų antplūdžiui ateityje.
Kaip parodė pastarųjų metų Pietų Europos šalių patirtis, valstybės skolos lygis yra vienas tų rodiklių, kurie viršiję „sveiką“ lygį gali visą šalį įstumti į ilgametę recesiją. Lietuvos skola pastaraisiais metais padidėjo nuo maždaug 15 iki 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nepaisant šio valstybės skolos šuolio, matome, kad finansų rinkose Lietuvos skolinimosi kaina ir bankroto tikimybė sumažėjusi iki žemiausio lygio istorijoje.
Kaip galima paaiškinti tokį, atrodytų, paradoksą? Svarbu tai, kad Lietuvos skolos ir BVP santykis išlieka daugiau nei dvigubai mažesnis nei ES vidurkis, o nuo šių metų jau pradės mažėti. Skolos mažėjimo priežastis – sėkmingai įgyvendinta fiskalinė konsolidacija ir sumažintas biudžeto deficitas. Europos Komisijos duomenimis, 2008 m. Lietuvos struktūrinis deficitas siekė 7,2 proc. BVP, o pernai sumažėjo iki 2,1 proc. BVP. Kitaip sakant, šiuo metu, priešingai nei pasaulinės finansų krizės išvakarėse, valstybės išlaidos nėra išsipūtusios drauge su trumpalaikėmis vienkartinėmis pajamomis, kurias anuomet sukūrė kreditavimo, nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulas. Mažas struktūrinis deficitas reiškia, kad net susvyravus pasaulio ir Lietuvos ekonomikoms biudžeto pajamos nemažėtų tokiais tempais, kokiais krito prieš ketverius metus, o tai kelia investuotojų pasitikėjimą finansų rinkose.
Kas galėtų pakeisti dabartinę Lietuvos ekonomikos trajektoriją ir stumtelėti šalį į „praradusių pasitikėjimą“ valstybių gretas? Pasitikėjimą užsitarnauti daug sunkiau, nei jį prarasti – tai rodo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos valstybių patirtis. Investuotojai, priimdami sprendimą steigti įmonę šalyje arba pirkti tos valstybės vertybinius popierius, analizuoja ne tik jos makroekonominius rodiklius, bet ir ekonominę politiką, galinčią pakeisti tuos rodiklius ateityje.
Todėl svarbu tęsti aukštojo mokslo, valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo, šešėlinės ekonomikos mažinimo ir kitas reformas, kurių rezultatai kartais mažai atsispindi trumpalaikiuose makroekonominiuose rodikliuose, bet yra labai svarbūs siekiant ilgalaikio konkurencingumo ir gerovės didėjimo. Dar svarbiau inicijuoti naujas reformas, pavyzdžiui, mažinančias “Sodros” įsipareigojimus ar didinančias darbo santykių lankstumą. Nemažai Europos valstybių, įskaitant ir kaimyninę Lenkiją, kovodamos su nedarbu jau pradėjo įgyvendinti tokias reformas. Todėl Lietuvos trypčiojimas vietoje reikštų judėjimą atgal, o ateityje darbo vietos būtų kuriamos lėčiau ir nebegalėtume pasidžiaugti, kaip 2012 m., kone sparčiausiai ES mažėjančiu nedarbu.
Vienu svarbesnių šių metų įvykių, galinčių pakeisti ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą ir augimo potencialą, gali tapti mokesčių reforma. Vyriausybės programoje įvardytas prioritetas „kompleksinė mokesčių sistemos peržiūra“ neturėtų būti savitikslis. Mokesčių sistema yra tik vienas iš instrumentų, naudojamų valstybės tikslams įgyvendinti. Kitaip sakant, prioritetas turėtų būti ne plaktukas, o į reikiamas vietas sukaltos vinys. Jei mokesčių sistema bus keičiama siekiant sumažinti darbo jėgos apmokestinimą ir prarastas pajamas kompensuojant mokesčių išimčių bei lengvatų naikinimu arba turto mokesčių bazės plėtimu, tuomet rezultatas bus teigiamas. Jei bus bandoma sukurti lygybės ir solidarumo jausmą dar labiau apmokestinant kvalifikuotą darbo jėgą, teigiamo poveikio nepajus nei mažas pajamas gaunantieji, nei biudžetas.
Garsiame lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio filme „Atgal į ateitį“, kurį dabar jau turbūt galima vadinti praėjusio amžiaus klasika, kelionės laiku tampa nelabai sudėtingu ir intriguojančiu užsiėmimu. Šiandien kelionės laiku vis dar išlieka tik fantastinių knygų ir filmų siužetuose, užtat politiniame gyvenime – tai kasdienybė. Vis dar pasigirsta nostalgiško 2005–2008 metų idealizavimo bei ketinimų sugrąžinti tuos „gerus laikus“. Tačiau išbalansuota, nekonkurencinga, nuo galimybių atitrūkusi bei neracionaliais lūkesčiais pagrįsta ekonomika turi likti išmokta pamoka, į kurią gręžiotis, o juolab grįžti nebevertėtų.

Rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems ir įgyvendinti reformas, teikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.

Negaliu rasti darbo, nes neturiu patirties, o kai neturiu patirties, negaliu rasti darbo – tokiu užburtu ratu skundžiasi daugelis jaunuolių. Išties, Lietuvoje jaunimo nedarbas yra viena skaudžiausių rykščių, tačiau jo mastus ir įtaką sunku vertinti vienareikšmiškai. Visų pirma dėl to, kad pagrindinis jaunimo iki 22 metų „darbas“ yra studijuoti, įgyti profesiją, o ne žūtbūt įsidarbinti. Antra, vertinant jaunimo užimtumo rodiklius, sunku remtis tikslia statistika.

Šių metų antrojo ketvirčio Statistikos departamento apklausos duomenimis, darbo neturi 25,2 proc. jaunuolių iki 25 metų amžiaus. Darbo biržos duomenys kuklesni – 7,5 proc. Pirmuoju atveju bedarbiais laikomi tie, kurie pastarąjį mėnesį ieškojo darbo ir galėtų pradėti dirbti per dvi savaites. Antruoju – visi, kurie užsiregistravo darbo biržoje. Nors abu skaičiai nėra nenuginčijamai tikslūs, akivaizdu, kad erdvės jaunimo užimtumui didinti tikrai yra. Ne veltui šiai problemai spręsti sudaromos darbo grupės, o valdžios atstovai klausia visuomenės patarimo, kaip įdarbinti kuo daugiau jaunimo. Kodėl tai padaryti taip sunku?
Lietuvos darbdavių nuomone, aukštųjų mokyklų absolventams trūksta darbui reikalingų žinių. Eurobarometrui 2010 m. atliekant apklausą net 32 proc. šalies darbdavių nebuvo patenkinti aukštųjų universitetų auklėtinių įgytomis žiniomis bei darbui reikalingais įgūdžiais. Tai didžiausias rodiklis visoje ES, gerokai lenkiantis 8 proc. vidurkį. Pasak darbdavių, studentams labiausiai trūksta profesinių įgūdžių, taip pat – analitinių problemų sprendimo, planavimo ir organizavimo, darbo komandoje žinių.
Be to, net 77 proc. Lietuvos darbdavių patirtį laiko vienu svarbiausių veiksnių įdarbinant naujus darbuotojus. Jaunuolius paguosti gali nebent faktas, kad taip manančių darbdavių kitose Europos Sąjungos dar daugiau – devyni iš dešimties.
Kita vertus, patys darbdaviai pripažįsta nesiimantys priemonių padėčiai keisti. Tik 14 proc. jų teigė bendradarbiaujantys su aukštojo mokslo institucijomis dėl studijų programų ar jaunimo įdarbinimo galimybių, nors daugiau nei pusė mano, kad toks bendradarbiavimas yra labai svarbus ir padėtų kloti kelius suartėjimui su potencialiais darbuotojais.
Tačiau ar išties vien jaunuolių patirties bei žinių stoka ir darbdavių pasyvumas užkerta jaunimui kelią į darbą? Tiek mano asmeninė patirtis, tiek tyrimai rodo, kad didelės dalies jaunuolių maksimalizmas ir entuziazmas labiau pagrįstas noru gauti didelę algą, nei troškimu realizuoti save darbinėje veikloje. Neretai universitetų auditorijose tenka išgirsti, kad už minimalų atlyginimą dirbti neapsimoka, juk tokią sumą kas mėnesį duoda tėvai. Kiti pasiūlymų dirbti atsisako, „nes vasarą tiek daug draugų gimtadienių“, „nes dirbti prekybos centre „ne lygis“, „nes techninis darbas toks neįdomus“.
Žinoma, ne visi jaunuoliai gyvena rožinėmis svajonėmis vos baigę universitetą tapti direktoriais, o patirties stoką stengiasi kompensuoti motyvacija, entuziazmu ir išradingumu. Vienas geriausių būdų atskleisti šias savybes yra praktika, kuri ne vienam studentui tampa tramplinu į tolesnę karjerą. Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, kad jaunuoliai per ją tik dokumentus kopijuoja ir kavą verda, tačiau toks požiūris neatitinka tikrovės. „Swedbanko“ duomenimis, praėjusiais metais penktadalis praktikantų savo praktikos vietose gavo nuolatinį darbą. Dabar, kai aukštosios mokyklos įvedė privalomą praktiką paskutiniuose kursuose, šie rodikliai, o kartu ir jaunimo užimtumo statistika, turėtų dar labiau pagerėti.
Žinoma, net ir studentams dirbti „už dyką“ nesinori, tačiau verta pasvarstyti, ar geriau kaupti patirtį bei žinias ir bandyti atskleisti save, ar sėdėti ant sofos ir skųstis, kad nesu niekam reikalingas. Praktika naudinga abiem suinteresuotoms pusėms: studentai bręsta kaip darbuotojai, darbdaviai auginasi bei turi galimybę įvertinti jaunuolį kaip galimą darbuotoją ir būsimą specialistą.
Bet kokia darbinė patirtis didina jauno žmogaus suvokimą, kad atlyginimas yra ne mokamas, o uždirbamas. Ir ne „gražiomis akimis“, o įveikiant konkurenciją darbo rinkoje, demonstruojant motyvaciją ir norą dirbti, pritaikant turimas žinias ir laipsniškai įgyjant naujų, arba pasitelkiant fizinį darbą ir pastangas.

Įkirta
Net 77 proc. Lietuvos darbdavių patirtį laiko vienu svarbiausių veiksnių įdarbinant naujus darbuotojus.

„Pirmoji ekonomikos pamoka yra išteklių ribotumas: niekada nebus galimybių patenkinti visų norus. Pirmoji politikos pamoka yra pamiršti pirmąją ekonomikos pamoką“, – ši amerikiečių ekonomisto ir filosofo Tomo Sowello mintis puikiai iliustruoja šių metų Lietuvos politinių partijų rinkimų programas.

Nors tai nėra naujas reiškinys, rinkimų programose gausu pažadų, kuriems įgyvendinti valstybė neturi nei išteklių, nei galimybių. Vienas populiariausių pažadų – didinti vidutinį ir minimalų mėnesinį atlyginimą. Konkurencija siūlant kuo didesnį minimalų atlyginimą privedė prie šiek tiek paradoksalių situacijų. Pavyzdžiui, Šalčininkų, Šiaulių, Panevėžio ar Zarasų savivaldybėse šiuo metu vidutinis atlyginimas bruto nesiekia 1500 Lt per mėnesį. Tačiau kai kurios partijos yra numačiusios minimalų mėnesinį atlyginimą padidinti daugiau nei iki 1500 Lt. Matematinė logika tam šiek tiek prieštarauja, ką jau kalbėti apie įmonių finansines galimybes mokėti tokius atlyginimus ir esant tokioms sąlygoms kurti naujas darbo vietas.
Analizuojant trumpą nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo patirtį galima teigti, kad dažniausiai nuvilia ne tik programų turinys. Kadangi Vyriausybės Lietuvoje dažniausiai sudaromos iš trijų keturių partijų atstovų, sukuriamas „stiprus“ alibi nenuoširdžiai atsižvelgti į rinkimų programas, nes „tam nepritaria koalicijos partneriai“. Nuvilia ir sprendimų priėmimo procesas – nenuosekli ekonominė politika, nuo galimybių ir realijų atitrūkstantys pasiūlymai, ypač padažnėjantys artėjant rinkimams. Kaip to išvengti?
Viena alternatyva yra technokratinių Vyriausybių skyrimas. Jis reiškia, kad valdžia atiduodama į mokslo, amato ir žinių rankas. Šiuo keliu pasuko, pavyzdžiui, Italija, premjeru paskirdama jokiai politinei partijai nepriklausantį ir rinkimuose nedalyvavusį Bocconi universiteto rektorių, ekonomikos profesorių Mario Monti. Beje, Graikijos ir Lietuvos finansų ministerijoms taip pat vadovauja technokratai – krizės metu tokios ministerijos vairą atiduoti į politiko, o ne į šios srities eksperto rankas yra itin pavojinga.
Deja, demokratinėse visuomenėse galimybės suformuoti tokią valdžią atsiranda tik tada, kai šalis atsiduria šalia bedugnės krašto. Krizės metu technokratinė valdžia turi du svarbius pranašumus: pirma, savo srities ekspertai gali greičiau rasti problemų sprendimo būdus, antra, nebūdami priklausomi nuo populiarumo tarp rinkėjų, gali įgyvendinti reformas, kurių nauda šaliai jaučiama ne iš karto. Tol, kol akivaizdžių problemų nėra, o pasitikėjimas valstybe nėra prarastas, valstybės vairą drąsiai sukioja demokratiniu būdu išrinkti politikai.
Technokratinis valdymo principas dažniausiai kritikuojamas todėl, kad jis atitolsta nuo grynosios demokratijos – valstybei vadovauja ne tie, kurie surenka daugiausiai balsų, bet tie, kurie tam turi daugiausiai gebėjimų. Tačiau niekas neneigia, jog demokratija turi ir savo trūkumų: ji neužkerta kelio, kad į valdžią bus išrinkti ne tam turintys daugiausiai kompetencijų ir nesavanaudiškos motyvacijos, o, pavyzdžiui, iškalbingi aktoriai ar kiti gerai įtikinėjimo meną įvaldę, bet nelabai sąžiningi visuomenės veikėjai.
Iš tiesų, gana keistai atrodo situacija, kai politinės partijos į savo gretas vilioja žinomus ir mėgstamus visuomenės veikėjus – aktorius, muzikantus, šokėjus, sportininkus. Tikrai negalime teigi, kad šių ar kažkurių kitų profesijų atstovai negali būti renkami į valdžią, – įgyta specialybė nedaug pasako apie bendrąjį žmogaus išsilavinimą, jo loginį mąstymą, norą tobulėti ir, svarbiausia, moralę bei atsakomybę. Deja, Lietuvoje ne pastarosios savybės padeda atsidurti politinių partijų sąrašų viršūnėse. Daug paprasčiau šiomis kopėčiomis kopti įsiveliant į daug visuomenės dėmesio sulaukiančius bei prieštaringai vertinamus konfliktus arba tiesiog pamirštant pirmąją ekonomikos pamoką ir įtikinamai žadant vaišes iš neišsenkančio gausybės rago.
Yra ir kitokių demokratijos bei pasirinkimo teisės imitavimo formų. Štai, pavyzdžiui, per artėjančius Seimo rinkimus Raseinių vienmandatėje apygardoje varžysis vyras ir žmona. Taip, galima įrodinėti, kad du šeimos nariai turi asmenines nuomones ir ketinimus, bei vadovaujasi skirtingomis ideologijomis ir vertybėmis. Tokių rinkimų rezultatus galima būtų pavadinti win-win – šeima jų pralošti negali. Tačiau ar išloš visuomenė? Turbūt sunkiai įsivaizduotumėte tokią situaciją, pavyzdžiui, JAV – prezidento rinkimuose dabartiniam prezidentui iššūkį meta jo žmona Michelle Obama. Lietuvos demokratijos nebrandumą ir ribotumą rodo ir tai, kad visuomenė tokius reiškinius stebi žiovaudama – jai tai nėra įdomu.
Kokių alternatyvų turi Lietuva? Demokratijos principų atsisakyti negalime, tačiau norėtume matyti daugiau kompetencijos, nuoseklumo ir atsakomybės valstybės valdymo procese. Lietuvoje specialistai, pretenduojantys į eilines pareigas bet kokioje valstybės tarnyboje (ir gauti 2 tūkst. Lt atlyginimą) turi laikyti egzaminą, tikrinantį jų žinias apie Lietuvoje galiojančius įstatymus bei institucinę sąrangą, taip pat tikrinami bendrieji jų mąstymo gebėjimai (gebėjimas mokytis, verbaliniai įgūdžiai ir verbalinis mąstymas, skaičiavimo įgūdžiai ir skaitinis mąstymas), bendrosios kompetencijos (žinių, gebėjimų, įgūdžių, patirties, elgesio, požiūrių ir asmeninių savybių derinys, būtinas pareigybės funkcijoms atlikti) bei įvairių specifinių sričių žinios. Tačiau daug atsakingesnei pozicijai – Seimo nariui – užtenka priesaikos elgtis adekvačiai, o jokios žinios ir kompetencijos nėra tikrinamos.
Kai kurios partijos prieš rinkimus siūlo sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. Ar tai gali išspręsti kompetencijos ir korupcijos problemą? Priešingai, mažesnis jų skaičius reiškia, kad tam tikroms interesų grupėms siekiant sau palankaus įstatymo patvirtinimo Seime reikės „įtikinti“ mažiau Seimo narių.
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias? O gal vertėtų pasitelkti ir standartizuotus kognityvinius testus, matuojančius bendrus protinius gebėjimus, intelektą? Referendumas, siūlantis tokius pokyčius, sulauktų plataus visuomenės pritarimo – būtent todėl turbūt niekada ir nebus inicijuojamas.

Nerijus Mačiulis
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas

Įkirta
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias?

Atėjus vasarai trumpalaikio skolinimosi poreikis Lietuvoje reikšmingai išauga.

Kol vieni būgštauja dėl antrosios recesijos bangos, kiti mėgaujasi šiltojo metų sezono malonumais ir lengvai pasiduoda vasaros pagundoms. Kelionės, nuolaidos sporto klubuose, pramogos po atviru dangumi… Juk jei ne vasarą, kai nereikia mokėti už šildymą, tuomet kada?
Įtikintam tokio argumento nesunku užsimiršti ir savo kišenę „gilinti“ skolinantis. Analizuojant šešerių metų fizinių asmenų vartojimo kreditų duomenis, nesunku pastebėti, kad atėjus vasarai trumpalaikio skolinimosi poreikis reikšmingai išauga. Nuo balandžio iki rudens naujai suteiktų vartojamųjų paskolų ir kreditinių sąskaitų bei kortelių sumos pasiekia metų piką. 2010 m. lapkričio–2011 m. balandžio mėnesiais vartojimui buvo pasiskolinta per 258 mln. Lt, o praėjusių metų gegužę–spalį ši suma šoktelėjo kone trečdaliu. Šių metų gegužės mėnesį, palyginti su balandžiu, taip pat fiksuojamas 15 proc. augimas. Atkreiptinas dėmesys, kad skolinimosi vartojimui sezoniškumą lemia ne tik atostogų metas, bet ir finansiniai rūpesčiai po jų, pavyzdžiui, kasmet „netikėtai“ užklumpanti Rugsėjo pirmosios šventė.
Jei kalbame apie paskolas ir skolinimąsi, Lietuvos gyventojai linkę į kraštutinius vertinimus ar kartais prieštarauja patys sau. Vos viešojoje erdvėje pradedamos komentuoti skolinimosi tendencijos ar produktai, pasigirsta vertinimų, kad paskolos yra brukamos, verčiama prasiskolinti. Vis dėlto tai nebe argumentas 118 tūkst. Lietuvos gyventojų, jau pasiėmusių paskolas iš greitųjų kreditų bendrovių. Na, o kai raginama nesiskolinti vartojimui, atsakingai įvertinti paskolos sumą ir sąlygas, pasigirsta samprotavimų, „o kaip kitaip žmogui ką nors nusipirkti šiais laikais“?
Tad kaip išspręsti šią dilemą tarp norų ir galimybių? Visų pirma vertėtų vertinti ne patį kreditą, o poreikį skolintis arba, kitaip tariant, paskolos tikslą ir gerai apgalvoti paskolos kainą bei grąžinimo mechanizmą. Kad didesnis išlaidavimas vasarą jau po kelių mėnesių neatsilieptų bloguoju, kai vėl ėmus kaisti radiatoriams teks ne vasaros atostogų įspūdžiais dalytis, o sukti galvą dėl palūkanų bei skolos grąžinimo.
Prieš padedant parašą ant paskolos sutarties reikėtų prisiminti paprastą principą: skolintos lėšos turi kurti vertę. Tik tokiu atveju skolintis racionalu. Pavyzdžiui, jei skolinamasi studijoms, ši suma yra investicija į išsilavinimą ar amatą, o tai didina tikimybę gauti gerą darbą ir didesnį darbo užmokestį. Tokiu atveju bus ne tik lengviau paskolą grąžinti, bet ir užsitikrinti aukštesnę gyvenimo kokybę. Tačiau jei skolintos lėšos panaudojamos, pavyzdžiui, batams įsigyti, susiduriame su kitokia situacija. Vos apsiavus ar išlaikius juos 14 dienų, batai tampa dėvėti ir pradeda prarasti savo vertę. Jie gali ir suplyšti. Bet paskola, kurią reikia grąžinti, dėl to nemažėja.
Paskola – rimtas finansinis įsipareigojimas, tad jos grąžinimo galimybes turi vertinti ne tik kreditorius, bet ir asmuo, prašantis kredito. Pirmiausia dėl to, kad dalį svarbiausios informacijos, tokios kaip artimiausi šeimos planai, darbo keitimas, asmeninės išlaidos ar skolos ir pan., turi tik kredito gavėjas. Kita vertus, jei kreditorius atsisako suteikti paskolą, tam yra priežastis ir jos nereikėtų vertinti kaip antipatijos klientui. Dažniausiai tai būna abejotinos kredito gavėjo galimybės jį grąžinti.
Bet pasiskolinti šiomis dienomis nėra iššūkis. Jei asmuo kreipiasi į Lietuvos banko prižiūrimą instituciją kredito ir gauna neigiamą atsakymą, dar neišėjęs iš pastato gali išsiųsti trumpąją žinutę ir paskolą gauti telefonu. Tik gerokai didesne kaina, kurią ne visuomet spėjama ar norima įvertinti. Ši kaina problema tampa tik tuomet, kai 6 litų skola tampa 1000 litų pradelsta suma.
Kreditas pats savaime nėra nei blogas, nei geras dalykas. Tai tik finansinis instrumentas, kuriuo gali būti tinkamai arba netinkamai pasinaudota. Jis tarsi peilis, kuriuo galima ir duonos atsiriekti, ir įsipjauti. Prisiimant tokį finansinį įsipareigojimą emocijomis vadovautis ne laikas, skubėjimas brangus, o „noriu“ – ne sprendimas. Tad neužmirškime, kad vasara trunka tik tris mėnesius, o atostogos – kelias savaites. Išnaudokite tiek jų, tiek finansų sistemos siūlomas galimybes, bet neviršykite savųjų. Antraip entuziastingai, bet neapdairiai ištartas žodis „noriu“ gali virsti karčiu „daugiau negaliu sau nieko leisti“.

Prieš padedant parašą ant paskolos sutarties reikėtų prisiminti paprastą principą: skolintos lėšos turi kurti vertę. Tik tokiu atveju skolintis racionalu.

„Swedbank“ duomenimis, smulkieji Lietuvos verslininkai šiemet, lyginant su 2011 metais, ima daugiau paskolų, skirtų investicijoms. Per pirmąjį 2012 metų ketvirtį „Swedbank“ šiam verslo segmentui išduotų investicinių paskolų skaičius buvo beveik 3 kartus didesnis nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.

„Šiemet sulaukiame beveik dvigubai daugiau smulkių verslo klientų besikreipiančių į banką dėl paskolos, nei pernai. Praėjusiais metais smulkieji verslininkai dažniau į banką kreipėsi dėl paskolų apyvartinėms lėšoms. Šiemet, panašu, įmonių situacija pagerėjo, pakito jų poreikiai – išaugo susidomėjimas investicinėmis paskolomis. Per pirmąjį metų ketvirtį, lyginant su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, bendra investicinių paskolų suma augo 73 procentais“, – sakė „Swedbank“ Smulkaus verslo aptarnavimo departamento direktorius Sigitas Žutautas.

Ilgalaikių paskolų pagrindą sudaro investicijoms ir automobilių parkui atnaujinti skirtos lėšos. Vidutinis investicinės paskolos dydis dabar siekia apie 180 tūkst. litų ir, lyginant su praėjusiais metais, išaugo 35 procentais.

Auga naudojimasis automobilių lizingu

Padidėjo ne tik paskolų investicijoms, bet ir lizingo paslaugų, kuriomis naudojasi smulkusis verslas, apimtis. „Swedbank“ duomenimis, smulkios įmonės dažniausiai lizingu perka lengvuosius automobilius, rečiausiai – įrengimus. Šiemet pirmąjį ketvirtį automobilių lizingo paslauga smulkioms įmonėms išliko aktualiausia – 76 proc. pasinaudojusių lizingu pirko būtent juos.

Pasak S. Žutauto, 2008-2009 metais įmonės stengėsi eksploatuoti turimus automobilius ar jų parką, tačiau dabar lizingu įsigytų automobilių skaičius auga. Jei pernai tokiu būdu pirkti automobiliai sudarė 42,8 proc. visų automobilių rinkoje, tai per 2012-uosius jų dalis turėtų pasiekti prieš krizinį lygį – apie 60 procentų.

„Manome, kad lizingo rinka auga ir dėl bendro ekonomikos pagyvėjimo, ir dėl to, kad jau nusidėvėjo automobiliai, kurie buvo įsigyti 2007 -2008 metais. Ilgai naudodami senus automobilius smulkaus verslo atstovai susiduria su dideliais priežiūros kaštais, kurie sumažėja atnaujinus automobilių parką“, – kalbėjo „Swedbank“ Smulkaus verslo aptarnavimo departamento direktorius.

Smulkių įmonių vidutinė lizingo sutarties suma lengviesiems automobiliams įsigyti šiemet sudaro apie 50 tūkst. litų, komerciniam transportui – apie 80 tūkst. litų, o įrengimams – 100 tūkst. litų.

Smulkusis verslas, atsižvelgdamas į savo veiklos perspektyvas ir planus bei kintant ekonomikos ciklams, gali rinktis iš įvairių trumpalaikių ar ilgesnio laikotarpio finansinių sprendimų. „Swedbank“ verslininkams siūlo savarankiškai įsivertinti tinkamiausią jiems finansinį instrumentą. Naudodamiesi nemokama finansavimo poreikių skaičiuokle „Swedbank“ interneto svetainėje bei interneto banke verslui, smulkieji verslininkai gali iš anksto ne tik apskaičiuoti sumą, kurią bankas gali finansuoti ar vidutinę paskolos įmoką, bet ir įsivertinti konkrečiam atvejui tinkamiausią finansinį instrumentą.

Lietuvoje 2012 metų pradžioje buvo registruota 62 889 įmonių, kurių didžiąją dalį – 78,2 proc. – sudaro smulkusis verslas. Tai įmonės, kurios turi iki 10 darbuotojų ir kurių metinės pajamos neviršija 6,9 mln. litų. Lietuvos smulkaus verslo segmente vyrauja paslaugų ir prekybos įmonės.

Nepaisant įvairių priemonių, skatinančių didesnę moterų integraciją darbo rinkoje, dailiosios lyties atstovės sulaukia mažesnio finansinio įvertinimo nei vyrai.

Nors atotrūkis tarp abiejų lyčių vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje yra mažiausias per penkerius metus, darbo rinkoje moterys vis dar sulaukia mažesnio finansinio įvertinimo. Tam, kad jų metinės pajamos prilygtų vidutiniam vyrų uždarbiui, moterims šiemet tektų dirbti 38 dienomis ilgiau.
Lygaus darbo užmokesčio diena šiemet Lietuvoje paskelbta anksčiau nei įprasta – vasario 23-iąją. Tądien moterys, dirbusios nuo 2011 m. pradžios, pasiekė vidutinį metinį vyrų uždarbį, gautą per tuos pačius metus. Tai yra mažiausias atotrūkis tarp skirtingų lyčių darbo užmokesčio nuo 2006 m., kai pradėta rinkti tokia statistika.
2011 m. IV ketvirčio duomenimis, vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje buvo beveik 13 proc. mažesnis nei vyrų ir siekė 1576 Lt per mėn. Tai reiškia, kad vyrui uždirbant 1 Lt moteris gavo 87,1 ct. Esant tokiam atlyginimų skirtumui, be pertraukų dirbančios moterys per gyvenimą, arba vidutiniškai 33,2 darbo metų, uždirba beveik 93 tūkst. Lt mažiau nei vyrai.
Tiesa, atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio nėra unikalus Lietuvos reiškinys. Tai daugelio, jei ne visų, šalių tendencija. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje skirtumo vidurkis svyruoja apie 17 proc., o Latvijoje 2010 m. vyrų darbo užmokestis buvo didesnis visose veiklos srityse. Šiuo požiūriu situacija Lietuvoje yra pranašesnė nei kaimyninėje šalyje: egzistuoja keturios veiklos, kuriose moterys uždirba daugiau nei vyrai.
2011 m. III ketvirtį moterys uždirbo ne mažiau nei vyrai privalomojo socialinio draudimo, vandens surinkimo, valdymo ir tiekimo, transporto ir sandėliavimo bei bendrojo vidurinio ugdymo srityse. O didžiausios lyčių užmokesčio žirklės užfiksuotos piniginio tarpininkavimo, finansinėje ir draudimo, farmacinių preparatų gamybos srityse.
Kas lemia darbo užmokesčio skirtumus? Priežasčių daug ir jos gana subjektyvios. Viena jų – darbo specifika. Dėl interesų ar fizinių galimybių kai kurios veiklos, pavyzdžiui, statyba, priimtinesnės vyrams nei moterims. Tai lemia nedidelį užimtų moterų skaičių tose šakose ir ryškų darbo užmokesčio skirtumą tarp lyčių. Tarkime, jei naftos perdirbimo gamykloje dirba keturios moterys, užimančios biuro administratorių pozicijas, nieko nuostabaus, kad vidutinis jų darbo užmokestis šioje srityje yra kuklesnis nei vyrų.
Nevienodi užmokesčiai susiformuoja ir dėl šeimyninių įsipareigojimų. Ir dėl motinystės atostogų, ir dėl susirgusių atžalų slaugymo moterų darbo stažas dažniau nei vyrų yra pertraukiamas, jos dirba mažiau valandų, o tai turi dvejopos įtakos darbo užmokesčiui. Išankstinės nuostatos gali nulemti darbdavio sprendimą dėl didesnės atsakomybės pareigų suteikimo. Be to, su pertraukomis vykdoma darbo veikla gali trukdyti moteriai sparčiau kopti karjeros laiptais.
Nors moterys Lietuvoje per gyvenimą dirba pusmečiu ilgiau nei vyrai, šie per savaitę daugiau laiko skiria darbui, dažniau pluša viršvalandžius. Be to, dažniau tarp moterų nei vyrų pasitaikantis darbas ne visą darbo dieną taip pat prisideda prie karjeros perspektyvų ir užmokesčio dydžio.
Pažvelgę į vyrų ir moterų darbo užmokesčio dinamiką matysime, kad iki 2007 m. jis kito panašiais tempais. Tiesa, ekonominio pakilimo metais vyrų atlygis didėjo sparčiau, ir atotrūkis išaugo. 2009 m. lygaus darbo užmokesčio diena nusikėlė net į kovo 23-iąją.
Prasidėjus ekonominei recesijai, atotrūkis ėmė mažėti, labiau traukiantis vyrų atlyginimams. Nuo 2008-ųjų per trejus metus vyrų vidutinis darbo užmokestis sumažėjo daugiau nei 7 proc., o moterų atlygio pokytis nesiekė ir pusantro procento. Tokius pokyčius daugiausia lėmė užimtųjų persiskirstymas skirtinguose veiklos sektoriuose. Krizės metu labiausiai nukentėjo daugiausiai vyrų įdarbinusios sritys: statyba, transportas, kasyba ir karjerų eksploatavimas. O moterų ekonominis vaidmuo daugelyje namų ūkių išaugo. Ne vienoje šeimoje būtent jų darbas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Šiuo metu didesnė moterų integracija į darbo rinką yra skatinama tokiomis priemonėmis, kaip nauja motinystės pašalpų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, pensinio amžiaus suvienodinimas. Nepaisant to, atrodo, kad ekonomikai atsitiesiant darbo užmokesčio skirtumas gali vėl paryškėti. Norisi tikėti, kad tai lems objektyvios ekonominės aplinkybės, o ne lytis.

Pernai vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje buvo beveik 13 proc. mažesnis nei vyrų.

Praėjusį savaitgalį Latvijoje prie “Swedbank” bankomatų pirmiausia puolė rusakalbiai šalies gyventojai, teigia Estijos „Swedbank” padalinio mažmenos bankininkystės vadovė Ulla Ilison.

Pirmadienį interviu Estijos visuomeniam radijui ji pareiškė viltį, kad jau pradėtas baudžiamasis tyrimas nustatys, kas skleidė gandus, kurių negalima pavadinti kitaip kaip “piktavališkais” ir “neatsakingais”.

Naujienų agentūrų pranešimu, “Gandai ėmė sklisti socialiniuose tinkluose. Aktyvumas prie bankomatų buvo ypač didelis tuose gyvenamuosiuose rajonuose, kur daugumą sudaro rusakalbiai”, – sakė U. Ilison.

Anot jos, pirmadienį padėtis Latvijoje kur kas ramesnė. Tai – didelis šios šalies finansų kontrolės įstaigų nuopelnas.

Latvijos saugumo policija pradėjo baudžiamąjį procesą dėl gandų apie “Swedbank” bankrotą, kuriais siekiama destabilizuoti situaciją šalyje. Apie tai pirmadienį po vyriausybės posėdžio žurnalistams pranešė šalies premjeras Valdis Dombrovskis.

Panika iš pradžių kilo regionuose, o sekmadienį vakare prie bankomatų ilgos eilės nusidriekė ir Rygoje. Kai “Swedbank” bankomatai buvo ištuštinti, žmonės nuskubėjo prie kitų bankomatų.

Jelgavoje ilgos eilės nusidriekė ne tik prie “Swedbank”, bet ir SEB, “Nordea”, “Danske banka”, “GE Money” ir kitų bankų bankomatų.

Iš viso savaitgalį banko klientai Latvijoje atsiėmė apie 25 mln. latų indėlių – maždaug trečdalis “Swedbank” bankomatų iki sekmadienio vakaro buvo ištuštinta.

Banko “Swedbank” valdybos pirmininkas Latvijoje Maris Mancinskis pirmadienio rytą sakė, kad pinigus iš banko atsiėmė 10 tūkst. klientų. M. Mancinskis pabrėžė, kad atsiimtų pinigų suma nepaveiks banko operacijų, nes sudaro tik vieną procentą visų indėlių. “Jeigu mums prireiktų papildomų lėšų, jas pasiūlyti pasirengęs pagrindinis bankas”, – sakė M. Mancinskis.

Pirmadienio rytą “Swedbank” klientai galėjo pasiimti pinigų iš 170-ies bankomatų, 130 – jau buvo ištuštinti. Ilgiausios eilės prie “Swedbank” bankomatų nusidriekė Jelgavoje ir Ventspilyje.

Tuo tarpu Lietuvoje panika dėl “Swedbank” finansinių problemų nekilo – bankas pirmadienį dirba įprastu režimu.

Švedijos bankas “Swedbank” pirmadienį pareiškė, kad banko pozicijos daugiau nei stabilios, ir gandai apie jo bankrotą nepagrįsti.

Bankas patvirtino, kad savaitės pabaigoje iš bankomatų Latvijoje išimta tris kartus daugiau grynųjų nei paprastai savaitgaliais. “Swedbank” seka situaciją Latvijoje ir garantuoja, kad klientai galės atsiimti savo pinigus, jei panorės.