Šalies vyriausybė imasi vis aktyvesnių priemonių prieš šešėlinę ekonomiką, tačiau ji traukiasi gerokai lėčiau, nei deklaruojama ir nei norėtųsi.

Šių metų balandį atliktas trijų Baltijos šalių gyventojų tyrimas parodė, kad lietuviai yra tolerantiškiausi kontrabandai ir nelegalių prekių vartojimui. “Šešėlis” nekliūva 19 proc. apklaustųjų, Latvijoje ir Estijoje atitinkamai – 18 ir 15 proc. Lietuva taip pat pirmauja ir neapsisprendusių, bet greičiau kontrabandą pateisinančių skaičiumi (net 42 proc.). O štai nelegalių prekių vartojimą šalyje smerkia vos dešimtadalis apklaustųjų – dukart mažiau nei kaimyninėse šalyse.
Tad kodėl kontrabandinių cigarečių ar degalų pirkimą prilyginame išradingumui, o kaimynui, pasigyrusiam, kad praturtėjo nelegaliomis pajamomis, plekšnojame per petį?
Galima daryti prielaidą, kad dalis gyventojų neįvertina gan elementaraus ekonominio mechanizmo – pagrindinis biudžeto pajamų šaltinis yra mokesčiai, o biudžeto lėšomis užtikrinamos viešosios paslaugos ir jų kokybė. Kitaip tariant, kuo daugiau biudžetas netenka pajamų dėl šešėlinės ekonomikos, tuo prastesnė viešųjų paslaugų kokybė, tuo mažiau nemokamų viešųjų paslaugų galima tikėtis. Tokiomis ant valstybės pečių gulančiomis problemomis kaip duobėti keliai, ilgos eilės prie gydytojų kabinetų, korumpuoti policininkai piktinasi daugelis, tačiau jų sprendimui pritrūksta lėšų būtent dėl nesurenkamų mokesčių. O jei gyventojai masiškai vartoja nelegalią produkciją, nereikėtų stebėtis, kad mokesčiai, pavyzdžiui, PVM, didės. Taigi finansinė našta, tenkanti visiems gyventojams, didėja kartu su mokesčių mokėtojų išlaikomų gyventojų skaičiumi.
Be abejonės, yra ir tokių, kurie ekonominius procesus supranta puikiausiai, bet turi savų argumentų nelegaliai veiklai pateisinti. Vienas populiariausių – kam mokėti mokesčius, vis tiek viską išvogs. Tačiau iš tiesų didžioji dalis biudžeto lėšų perskirstoma patiems gyventojams. Iš 26 proc. valdžios išlaidų, skiriamų valstybės sektoriuje dirbantiems specialistams, didžioji dalis pervedama ne aukščiausiems pareigūnams, o mokytojams, policininkams, ugniagesiams, gydytojams, bibliotekininkams ir kitiems. Dar kone pusė (per 39 proc.) biudžeto lėšų atitenka tiesioginėms socialinėms išmokoms. O kur dar gatvių tvarkymas ir apšvietimas, kelių tiesimas, universitetų, ligoninių, mokyklų ir kitų institucijų darbas, be kurio neįsivaizduojamas šiuolaikinės visuomenės funkcionavimas. Tiesa, galbūt statybininkas, remontuojantis mokyklos koridorius, valstybės lėšomis finansuoto tinko maišelį ir parsineš namo, bet čia jau ne “šešėlio” tema.
Dar vienas gana populiarus argumentas – mano pajamos mažos, tad jei dalį atiduočiau valstybei, nieko neliktų man pačiam. Hipotetiškai apibūdinkime šią situaciją kitaip: įsivaizduokite, kad jums sudaroma galimybė nemokėti mokesčių, bet netenkate galimybės naudotis viešosiomis paslaugomis, t.y. jūsų atžalos negali lankyti mokyklos, yra apmokestintas naudojimasis gatvėmis ir keliais, medicinos paslaugomis, nebelieka teisės į net ir minimalią valstybės paramą netekus pajamų. Ar mokesčiai, kuriuos mokėti turi prievolę visi šalies gyventojai, atrodytų tikrai taip reikšmingai mažinantys šeimos biudžetą, jei patiems iš jo tektų finansuoti visas minėtas paslaugas?
Gera žinia ta, kad šešėlinė ekonomika šalyje traukiasi, tačiau traukiasi ji lėtai ir labai priešindamasi – prisiminkime kad ir įnirtingus protestus prieš kasos aparatų įvedimą turgavietėse. Tačiau norisi pabrėžti, kad už šešėlinės veiklos egzistavimą ne mažiau atsakingi ir visus mokesčius mokantieji. Svarbu suprasti, kad gyventojai, sąžiningai vykdantys mokesčių mokėtojų prievoles, bet liekantys abejingi šešėlinės ekonomikos dalyviams, ne tik sudaro terpę “šešėliui”, bet ir jį finansuoja. Juk draugų kompanijoje plekšnodami per petį tam, kuris taupo apeidamas įstatymus, giriate ne jo išradingumą. Taip pritariate veiksmams, kurie gali lemti, kad kitais metais jo vaikas studijuos nemokamai, o jums vadovėlius atžaloms teks pirkti iš savo kišenės.

Nelegalių prekių vartojimą smerkia vos dešimtadalis apklaustų Lietuvos gyventojų.