Šios Vyriausybės 2008–2012 m. programos šūkis – „Mūsų vidutinės trukmės politikos tikslas – sušvelninti ir pamažu likviduoti pagrindines socialines negeroves, ryžtingai spręsti paveldėtas problemas“. Pažvelkime į šios programos XIX skyriaus preambulėje konstatuotą socialinės politikos padėtį, kuri tariamai susidarė dėl buvusios valdžios valdymo.

Konstatuota, kad „Vyriausybė paveldėjo išderintą socialinės srities finansinę sistemą. “Sodros” mokamos pensijos nuo 2000 m. santykinai mažėja, palyginti su darbo užmokesčio ir BVP vienam asmeniui augimu. Valstybės kontrolė turi nemažai priekaištų privačių fondų veiklai. 2009 m. “Sodros” biudžete tikėtinas ne mažesnis kaip 1,3 mlrd. Lt deficitas, o sukauptų finansinių rezervų “Sodra” nebeturi. Neišsprendus šių problemų, iškyla grėsmė visai šalies socialinei politikai.“
Kadangi praėjo beveik ketveri metai, pažvelkime į kovos su grėsmėmis ir negerovėmis pasekmes. Jas galima pavadinti paprastai – nesėkmėmis. Ne tik nuskurdinti dabartiniai ir būsimi Lietuvos pensininkai – nuskurdinta didžioji visuomenės dalis; atsirado net „dirbančio skurdžiaus“ ir „varguolio“ sąvoka.
Jei būtų nesėkmių olimpiada, ši Vyriausybė užimtų pirmąsias vietas visose socialinės politikos rungtyse: Lietuva Europoje pirmauja pagal pajamų nelygybę, pagal skurdo ir socialinės atskirties lygį, emigraciją.
Ši Vyriausybė vienintelė ES krizės metu „išdrįso“ sumažinti senatvės pensijas. Apkarpyta (apie 767 Lt) ir į prieškrizinį lygį atkurta (apie 840 Lt) vidutinė lietuviška pensija buvo didesnė tik už bulgarišką (432–500 Lt) ir rumunišką (604–640 Lt).
Vidutinės pensijos dydis Lietuvoje tik nuo 2012 m. sausio 1 d. sugrąžintas į prieškrizinį lygį, bet tuos „grąžintus“ 75 Lt jau prarijo beveik 20 proc. infliacija krizės metu. Po pensijų atkūrimo pensininkai pasijuto apgauti: pensijos – lyg ir kaip prieš krizę, bet pirkinių krepšys kur kas lengvesnis. Eurostato duomenys rodo Lietuvos gyventojų perkamąją galią, kuri šiek tiek didesnė tik už Bulgarijos, Rumunijos ir Latvijos.
Žmonių, patiriančių skurdo ir socialinės atskirties riziką, mūsų šalyje 2008–2010 m. padaugėjo nuo 27,6 iki 33,4 proc. Turint galvoje, kad pensininkų pajamos paprastai būna mažesnės nei kitų gyventojų, per patį krizės įkarštį sumažintos pensijos daugelį Lietuvos pensininkų turėjo įstumti į tikrą vargo prarają.
Viena didžiausių šios Vyriausybės klaidų – tai “Sodros”, iš kurios mokamos pensijos ir kitos socialinės išmokos, įvarymas į milžiniškas skolas. Kai konservatoriai su liberalais atėjo į valdžią, “Sodros” deficitas tesiekė 1 mlrd. Dabar jis – 9 mlrd. Lt., o metų pabaigoje gali pasiekti 10–11mlrd. Lt. Anksčiau socialinių išmokų ir pašalpų kasmet reikėdavo išmokėti apie 150 mln. Lt, o dabar jų išmokama per 1,2 mlrd. Lt.
Mes, socialdemokratai, siūlome stiprinti socialinio draudimo sistemą didinant užimtumą ir minimalų atlyginimą iki 1000 Lt – tai pagausintų jos įplaukas. Tam būtina remti gamybą ir verslą, kuris kuria naujas darbo vietas, o ne jas naikina, bei pagaliau pradėti masiškai renovuoti daugiabučius, didesne apimtimi pradėti infrastruktūrinius projektus.
Vietoj pervedimų į privačius pensijų fondus iš “Sodros” ir valstybės biudžeto reikia skatinti žmones savanoriškai pervesti nuo 1 iki 10 proc. savo pajamų į juos, už tai taikant gyventojų pajamų mokesčio lengvatą.
Taip pat siūlome skatinti darbuotojų ir darbdavių socialinį dialogą ir šakinių kolektyvinių sutarčių pasirašymą, kad pajudėtų profesinių pensijų fondų steigimas. Į juos darbdavių ir darbuotojų susitarimu būtų mokamos nustatytos reguliarios įmokos. Būtent tai garantuotų žmonėms papildomą dalį prie pensijos, o ne privatūs II pakopos pensijų fondai.