Kino kritikai gali ginčytis dėl šios lietuviškos kostiuminės nuotykių dramos meninės vertės. Tačiau žiūrovai už filmą balsavo nupirkdami rekordinį kiekį bilietų.

Šiandien „Tadas Blinda. Pradžia“ yra viršijęs visus žiūrimumo rekordus – jį jau pamatė per 250 tūkst. Lietuvos žiūrovų. Filmas be vargo aplenkė iki šiol pirmą vietą užėmusį legendinį „Titaniką“, o pagal gautas už bilietus pajamas „Tadas Blinda. Pradžia“ patenka į antrą vietą po žymiojo Jameso Camerono „Įsikūnijimo“, surinkęs kiek daugiau nei 3,5 mln. Lt.
„Tai nereiškia, kad maudomės uždirbtuose piniguose – juk dalį sumokėjome valstybei mokesčių pavidalu, dalį teko atseikėti platintojams. Tačiau bent ramu ant širdies, kad atidavėme visas garbės skolas tiems, kurie prisidėjo prie šio filmo kūrimo“, – džiaugiasi Donatas Ulvydas, kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius.
Filmas tam tikra prasme tapo patriotizmo katalizatoriumi – jis sulaukia nemažo lietuvių, gyvenančių užsienyje, susidomėjimo. Tarkim, nemažai jų susirinko į seansus Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, tariamasi dėl peržiūrų Kopenhagoje, Osle, Briuselyje ir Hamburge. Labiausiai tam pasitarnavo filmo tematika – priešingai nei 1973 m. Balio Bratkausko režisuotame, šiuolaikiniame „Tado Blindos“ variante pasakojama apie kovą dėl tautiškumo, o ne apie kovą su klasine nelygybe. „Režisierius gerai padarė, kad pakeitė tarybiniais laikais populiarią valstiečių ir ponų priešpriešą, kuri šiandien nesulauktų atgarsio“, – tvirtina kultūros žurnalistas ir kritikas Karolis Jachimavičius.
Be to, iš naujo pažvelgti į Lietuvą kiekvieną priverčia nuostabūs šalies gamtos vaizdai, į ekraną perkelti operatoriaus Ramūno Greičiaus, bei muzikinis fonas, kuriame skambančios Ievos Narkutės ir „G&G Sindikatas“ dainos išties uždega.
Kino kritikai filmą įvertino vidutiniškai ir rado nemažai silpnų jo pusių: tai ir ne visai pavykusi pagrindinių herojų vaidyba, šiek tiek skubotos scenos, nevisiškai atskleisti kai kurie personažai, šiuolaikinis žargonas, silpnos kai kurios masinės scenos ir net paslėpta alaus reklama. Dauguma šių argumentų pagrįsti ir išties truputį gadina bendrą filmo kokybę bei sudrasko žiūrovui primetamą filmo pasaulio iliuziją.
D.Ulvydas tai vertina kaip paskatą tobulėti. „Tikrai konstruktyvios ir profesionalios kritikos buvo mažoka, vis dėlto ji man padės ateityje – juk filmas buvo pirmas mano žingsnis šiame žanre. Aš pats matau nemažai savo klaidų bei elementų, kuriuos kitą kartą taisysiu“, – prisipažįsta režisierius.
Pasak jo, trys drambliai, į kuriuos remiasi filmo sėkmė, – tai aiškiai suvoktas filmo tikslas ir auditorija, profesionaliai parašytas scenarijus bei tematika, kurią visi prisidėjusieji prie kūrybos priėmė su didžiuliu entuziazmu. Visi šie elementai neleido abejoti ir mėtytis į šalis, todėl kūrybinė grupė apie filmą kalba labai ryžtingai ir nėra linkusi abejoti padarytais sprendimais.
„Mes žinojome, kad kuriame lengvą nuotykių filmą būtent Lietuvos žiūrovui, o ne festivaliams ar kino gurmanams. Todėl ir šiandien man svarbesnė paprasto žiūrovo nuomonė, o ne kritikų liaupsės ar neigiami atsiliepimai“, – pabrėžia D.Ulvydas.

Ar reikia lietuviams komercinio kino

Lietuvos žiūrovai į šį klausimą jau yra atsakę, pirkdami bilietus. Vis dėlto kyla klausimas, ar tai pakankamas argumentas verslui, galinčiam investuoti į kino pramonę. „Savo filmą esu žiūrėjęs, ko gero, daugiau nei šimtą kartų – vis einu į kiną ir stebiu žiūrovų reakciją, klausausi jų atsiliepimų. Man, kaip tokio kino kūrėjui, tai būtina, nes turiu žinoti, ko reikia žiūrovui“, – pasakoja D.Ulvydas.
Faktas, kad filmą aplankė apie dešimtadalį šalies gyventojų, rodo, jog Lietuvos žiūrovas yra išsiilgęs žanrinio kino. Pasak kino kritiko Gedimino Jankausko, Lietuvos kine trūksta pramoginių filmų, pavyzdžiui, detektyvų, komedijų, nuotykių filmų – režisieriai mieliau renkasi labai rimtas temas, kurios retai sulaukia atgarsio paprastų žiūrovų širdyse. Pasak D.Ulvydo, jauniems režisieriams trūksta verslo fantazijos, kuri jam padėjo apsikarpyti nerealius norus ir susitelkti ties svarbiausiais filmo aspektais bei rasti būdų, kaip kartais apsieiti su mažesnėmis išlaidomis.
Vis dėlto net ir sulaukęs tokios sėkmės bei populiarumo, režisierius D.Ulvydas neišgirdo pasiūlymų iš galimų finansuotojų, kurie ryžtųsi finansuoti kitą filmą. „Užsienyje po tokios sėkmės tikrai būtume gavę bent keletą pasiūlymų. Tai reiškia, kad verslas vis dar nemato perspektyvų uždirbti iš kino“, – stebisi D.Ulvydas.
Komerciniame kine režisierius įžvelgia ne tik finansinę naudą – valstybė, finansuodama tokius filmus, galėtų šiek tiek keisti piliečių nuomonę apie daugelį aktualių klausimų.
Bet kokiu atveju tam, kad Lietuvoje atsirastų tikrai įkvepiančių kino filmų, reikia, jog būtų kuriami ne tik didelės meninės vertės kūriniai, bet ir pramoginiai komerciniai filmai. Tikėkimės, kad D.Ulvydas bei jo komanda pralaužė pirmuosius ledus, ir kitais metais sulauksime daugiau komercinio kino pavyzdžių.

Antradienį ir trečiadienį 19 val. „Domino“ teatre atgims Andriaus Mamontovo miuziklas „Tadas Blinda“. Pirmąkart pastatytas 2004 m., tačiau didžiojoje scenoje parodytas tik vieną kartą, pernai miuziklas keliavo po Lietuvą. Dabar naujomis dainomis papildytame spektaklio variante Blindos vaidmenį atliks Jokūbas Bareikis ir Andrius Bialobžeskis, jo mylimosios Mortos – Vaida Genytė ir Evelina Anusauskaitė. Miuzikle vaidina ir Povilas Meškėla, Rafailas Karpis, Raimondas Baranauskas, Darius Auželis.

TadasBlinda

Pirmąją savaitę, kai buvo pradėta rodyti juosta „Tadas Blinda. Pradžia“, žiūrovai tiesiog plūdo į kino teatrus. Kai kuriuose jų filmas skirtingose salėse buvo rodomas kas penkiolika minučių, kituose pristatomas po aštuonis seansus. Vien per pirmą savaitgalį, kai didžiuosius ekranus pasiekė brangiausiai Lietuvos kino istorijoje kainavusi juosta, ją pamatė daugiau kaip 40 tūkst. žmonių. Po filmo žiūrovai plodavo atsistoję, o daugelis išeidavo pakylėti, sužavėti Lietuvos gamtos vaizdų ir įkvėpti žemaičių vyrų pasiryžimo kovoti už savo žemę. Internete komentatoriai taip pat negaili liaupsių šiam nuotykiniam filmui. Jis vadinamas puikiausiu produktu, reprezentuojančiu mūsų šalį, nauja pradžia Lietuvos kine, įrodymu, kad ir lietuviai gali sukurti filmą, kuris verčia kūnu bėgioti šiurpuliukus. Ir tokių, po filmo tarsi ekstazėn panyrančių, gana daug. Vis dėlto naujoji kino versija apie Tadą Blindą sulaukė ir didelės kritikos bangos.
Aršiausiai nusiteikusi akademinė istorikų bendruomenė. Daugelis jų nematė šio filmo, tačiau ir neketina žiūrėti, pasak VU Istorijos fakulteto dekano Zenono Butkaus, klasių kovas kurstančios kino juostos, kuri tėra šmeižto kampanija, nes iškreipia istorines tiesas. Kitiems istorikams atrodo, kad filmo apie banditą ir arkliavagį žiūrėjimas būtų tik laiko gaišimas. Didžiumai iš penkiolikos kalbintų istorikų prašymas įvertinti juostos „Tadas Blinda. Pradžia“ istorinę ir išliekamąją vertę sukėlė isterišką juoką. Mat filmas nėra pagrįstas realiais įvykiais, todėl jokios vertės neturi. Tai, anot jų, tėra nuotykinis filmas, skirtas jaunimui. Beje, tą pripažįsta ir kino kritikai, kurie šį kūrinį giria. Pasirodo, toks ir buvo filmo kūrėjų tikslas – sukurti lengvai žiūrimą veiksmo filmą. Kad jiems pavyko patvirtina tai, jog per šiek tiek daugiau nei savaitę juosta surinko daugiau kaip milijoną litų ir pagal pajamas jau aplenkė iki šiol rekordus pasiekusią lietuvišką komediją „Zero 2“ – pastaroji prieš keletą metų kino teatruose surinko apie 70 tūkst. žiūrovų ir milijoną litų.

Užsienio žiūrovų neužkabins

Kino kritikas Gediminas Jankauskas sako, kad nors „Tadas Blinda. Pradžia“ gėdos nedaro, tačiau statistika pagal žiūrovų skaičių nėra pagrindinis filmo kokybės ir vertingumo įrodymas. „Rimtuose pasaulio kino reitinguose būtų tikrai visai kita vieta. Šiuo filmu pasaulio nenustebinsime, tačiau ir nereikia turėti iliuzijų, kad galime konkuruoti su tokiomis juostomis kaip „Ugnimi ir kalaviju“, „Quo Vadis“ ar „Spartakas“, kurių biudžetas buvo po keliasdešimt milijonų dolerių“, – pabrėžia G.Jankauskas.
Jo nuomone, naujojo „Tado Blindos“ kūrėjams nepavyks filmo išreklamuoti net Lenkijoje, nes pagrindinio vaidmens kūrėjas Mantas Jankavičius ten nežinomas. Televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas Rolandas Maskoliūnas taip pat mano, kad kažin ar net artimesnėse rinkose šis filmas būtų įdomus. „Kad užkabintų užsienio žiūrovą, turėtų būti aiškiai pasakyti kai kurie istoriniai dalykai, pavyzdžiui, kodėl Michailas Muravjovas nori Lietuvoje sukelti sukilimą. Arba turėtų būti kuriama drama, kurioje iškeltos universalios idėjos: meilė, kerštas“, – dėsto R.Maskoliūnas. Jis mano, kad kaip už beveik 3,5 mln. Lt sukurtas, „Tadas Blinda. Pradžia“ yra geras filmas, be to, tai po keturiasdešimties metų pirma sukurta lietuviška nuotykinė juosta. Vis dėlto, anot R.Maskoliūno, nereikėtų jam vien dėlto daryti nuolaidų, o vertinti objektyviai. „Jis turi pranašumų, pavyzdžiui, gražiai nufilmuota gamta, yra humoro, muštynių scenų. Taip pat gražūs aktoriai, tačiau daugeliui jų, ypač M.Jankavičiui ir Agnei Ditkovskytei, trūksta asmenybės jėgos“, – mano R.Maskoliūnas.
„Gražus veidas kine labai svarbu, tačiau dar reikia ir aktorinių sugebėjimų. Charizma Mantas tikrai neprilygsta Vytautui Tomkui“, – lygina G.Jankauskas.
O štai aktorę Nijolę Narmontaitę M.Jankavičius įtikino, nors ji ir buvo labai prisirišusi prie senojo Tado Blindos paveikslo. „Kai ekrane pirmą kartą pamačiau Mantą Jankavičių, net susigūžiau. Jis labai sušiuolaikintas, nutolęs nuo V.Tomkaus sukurto personažo, tačiau įtikina, kad Tadas Blinda gali būti ir romantikas, norintis klausyti, kaip auga žolė, o į kovą jis įsivelia prieš savo valią. Tokia koncepcija turės paklausą tarp žiūrovų“, – mano N.Narmontaitė.

Parodo, kad turime, kuo didžiuotis

Visi “Veido” kalbinti pašnekovai kaip stipriausią filmo “Tadas Blinda. Pradžia” pusę įvardija puikiai nufilmuotus gamtos vaizdus, kurie daugeliui primena, koks mūsų kraštas gražus. Štai advokatę Liudviką Meškauskaitę labiausiai nustebino gražūs vaizdai ir filmo dinamiškumas. N.Narmontaitei taip pat bene didžiausią įspūdį paliko operatoriaus Ramūno Greičiaus darbas: „Nesu mačiusi lietuviškame filme tokio greičio. Kovos scenos, epizodai su žirgais prilygsta užsienietiškom kino juostom. Be to, jau seniai mačiau kine voratinklius ar rasos lašą ant žolės.“
Tačiau kritikuojantiesiems filmą, kurį jo kūrėjai vadina istoriniu, būtent tai ir užkliūva. Mat istoriškumą užgožia Lietuvos gamtos vaizdai, nors tai ne dokumentinis filmas apie gamtą. Tačiau L.Meškauskaitei pasirodė, kad tai kaip tik ir skatina patriotiškumą, parodo, jog turime kuo didžiuotis.
O Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius neįžvelgė filmo autorių tikslo įžiebti jaunimui patriotinių jausmų. R.Maskoliūnas taip pat mano, kad Tadas Blinda negalėtų būti patriotiškumo simbolis. “Pagal scenarijų jis – svajotojas, o ne kovotojas. Tik aplinkybių buvo priverstas paimti ginklą į rankas”, – primena R.Maskoliūnas.
VU Istorijos fakulteto dekanas Z.Butkus rėžia dar griežčiau: “Turime puikią Lietuvos didžiųjų kunigaikščių istoriją. Statykime filmus apie Žalgirio mūšį, o ne apie banditų tarpusavio kovas.”
Kino prodiuserės Uljanos Kim nuomone, būtina atskirti filmų žanrus ir komerciniame kine neieškoti aukštos meninės vertės. “Kinas turi būti įvairus, kiekviena juosta yra skirta tam tikrai auditorijai. O šis filmas tinka plačiai auditorijai: nuo jaunimo iki senyvų žmonių. Režisierius ir prodiuseris pasiekė savo tikslą sukurti žiūrimą filmą. Įspūdingas žiūrovų skaičius įrodo, kad lietuviai buvo pasiilgę nuotykinio vaidybinio ir nenuobodaus filmo”, – sako U.Kim. Ir priduria, kad “Tado Blindos” populiarumą nulėmė tai, jog kino juostos prodiuseris Žilvinas Naujokas daug metų dirbo filmų platinimo kompanijoje, todėl puikiai išmano Lietuvos žiūrovų poreikius.
“Puiku, kad Lietuvoje atsirado žanrinis kinas. Mes turime aukšto lygio dokumentiką, tačiau nėra komedijų, dramų, detektyvinių filmų, kurie statomi visame pasaulyje. Mūsų jaunieji režisieriai stengiasi būti labai rimti, kuria pseudofilosofinius filmus, kurie sunkiai suprantami plačiosioms masėms”, – jaunuosius režisierius kritikuoja G.Jankauskas. Jo nuomone, “Tado Blindos” sėkmė paskatins ir kitus kūrėjus imtis panašių žanrų.

Stipriai reklamuojami filmai pamirštami po kelių savaičių

Aktorė N.Narmontaitė teigia, kad ją pribloškė jaunas režisierius Donatas Ulvydas, už beveik 3,5 mln. Lt sugebėjęs sukurti gerą filmą. U.Kim pabrėžia, kad galutinis rezultatas su tokiu biudžetu įrodo, jog profesionaliai dirbo visa komanda. O filmo operatorius R.Greičius, pabaigęs filmavimą, pasakė: „Gavote servisą ne pagal „babkes“.
Nors filmui sukurti Kultūros ministerija skyrė 2 mln. Lt, tačiau kad būtų surinkta trūkstama suma, reikėjo dar ir skolintis, be to, labai taupyti. Pavyzdžiui, vietoj planuotų 55 filmavimo dienų, teko susispauti į 33. “Norint, kad atsipirktų bent jau savos investicijos, reikia, kad filmas surinktų nors 2,6 mln. Lt. Uždirbti nesitikime, nes Lietuvos rinka per maža. Užsienyje kostiuminius istorinius filmus finansuoja ir remia valstybė, nes juos pastatyti labai brangiai kainuoja. Turėdami tokį biudžetą darėm, ką galėjom”, – sako prodiuseris Ž.Naujokas.
Net didžiausi skeptikai pripažįsta, kad kaip už tokius pinigus, rezultatas tikrai geras, nors trūkumų turi nemažai. N.Narmontaitei aptariamame filme pritrūko stipresnių masinių scenų. Jos nuomone, galėjo būti atskleista daugiau dvaro gyvenimo, o su didesniu užsidegimu masinėse scenose baudžiauninkus vaidinę aktoriai būtų sukėlę didesnę įtampą. G.Steponavičiui pasirodė, kad filme primityvokai atskleista kaimo žmonių būsena, jų vartojamas žargonas skamba nenatūraliai.
R.Maskoliūno nuomone, nors filmas nė iš tolo neprilygsta tokio žanro užsienietiškoms kino juostoms, tačiau lietuvių atmintyje jis išliks ilgam vien todėl, kad per metus lietuviai pastato vos kelis filmus. “Daugelio stipriai reklamuotų filmų žiūrovai neprisimena jau po trijų savaičių. Negaliu prognozuoti, kokia bus juostos “Tadas Blinda. Pradžia” ateitis, tačiau linkiu, kad bent kas nors ją prisimintų po keturiasdešimt metų, kaip pirmąjį “Tadą Blindą”, – apibendrina kino kritikas G.Jankauskas.

Filmo “Tadas Blinda. Pradžia” stipriausios ir silpniausios vietos

Stipriosios pusės
Profesionaliai nufilmuoti Lietuvos gamtos vaizdai
Dinamiškumas
Gražūs aktoriai
Geros humoro scenos
Pagrindinio veikėjo sušiuolaikinimas
Skirtas plačiai auditorijai
Žiūrovus nuteikia patriotiškai

Silpnosios vietos
M.Jankavičiui ir A.Ditkovskytei trūksta asmenybės jėgos ir charizmos
Silpnos masinės scenos
Vartojamas šiuolaikinis žargonas skamba nenatūraliai
Labiau primena dokumentinį filmą apie gamtą, o ne istorinį
Trūksta istorinių faktų konkretumo
Skirtas tik Lietuvos rinkai
Palyginti su kitų valstybių panašiais filmais, yra visa galva žemesnio lygio

Šį ketvirtadienį Kauno sporto halėje, pirmadienį, gruodžio 26-ąją, Vilniaus pramogų arenoje ir trečiadienį, gruodžio 29-ąją, Šiaulių arenoje bus rodomas Andriaus Mamontovo sukurtas miuziklas “Tadas Blinda”. Atgaivintame vaidinime, kuris prieš šešerius metus buvo parodytas vos vieną kartą, dainuos Vaidas Baumila, Ignas Misiūra, Andrius Kaniava, Asmik Grigorian, Deivis, Darius Auželis, Maksas Melmanas ir daugelis kitų. Solistams padės tarptautinį pripažinimą pelnęs choras “Brevis”, vadovaujamas Gintauto Venislovo.

"Veido" archyvas

Po pusmečio kino ekranuose pasirodys tikrai laukiamas filmas “Tadas Blinda. Pradžia”. Iš šio reportažo suprasite, ko galima tikėtis kino teatruose.

Liepos 23 d. ankstyvą rytą laikrodis tiksėjo 4:57, kai režisierius Donatas Ulvydas pasikvietė į filmavimo aikštelę keturis maloniai nustebusius aktorius, paprašė operatoriaus Ramūno Greičiaus įjungti kamerą ir džiaugsmingai pranešė, kad ką tik buvo nufilmuotas paskutinis nuotykių epo “Tadas Blinda. Pradžia” kadras. Sparčiai auštant ilgo maratono išvarginta kūrybinė grupė skubėjo suderinti apšvietimą ir kokybiškai realizuoti likusią naktinę sceną prie arklidžių. Jiems pavyko užbaigti sunkiausią etapą per 29 paras ir sutaupyti planuose numatytą vieną dieną.

Draugiška atmosfera

“Prisiminkite, kad mes jus stipriai mylim! Agnė. Tatjana”, – štai tokia žinutė buvo dailiai užrašyta nuotraukomis išklijuotame plakate, kuris paskutinę filmavimo savaitę papuošė Renavo dvaro fasadines duris. Aktorės Tatjana Liutajeva ir Agnė Ditkovskytė šiltais žodžiais išreiškė širdyje susikaupusius jausmus visai kūrybinei grupei.

"Veido" archyvas

Pirmą sykį viename filme kartu vaidinusių mamos ir dukters mintys taikliai atspindi filmavimo aikštelėje tvyrojusią draugišką atmosferą. Ten užteko laiko rimtam darbui, smagiems pajuokavimams (kasdien nematomi stebėtojai gaudė iš lūpų išsprūdusias juokingas frazes), nuobaudoms (dublio metu nuskambėjusio mobiliojo telefono savininkas privalėjo atsipirkti šampano buteliu) ir draugiškiems pašnekesiams. Tik visapusiškas pasiaukojimas vardan bendro tikslo, nuoširdus kolegiškas palaikymas ir geranoriškas nusiteikimas padėjo jiems įvykdyti neįmanomą misiją – viską nufilmuoti per neįtikėtinai trumpą laikotarpį, kai dauguma mūsų autorių išnaudoja daugiau pamainų ir švaisto biudžeto pinigus vėjais.

Galbūt todėl iki ryto gaidžių užsitęsusią finalinę pamainą T.Liutajeva apibendrino sunkiai tramdydama ašaras ir sakydama spontanišką atsisveikinimo kalbą naujiems draugams, o vėliau prisipažindama, kad suvaidinusi daugiau nei šešiasdešimtyje filmų nejautė tokio neapsakomo malonumo, kaip filmuodamasi “Tade Blindoje”. Po trijų dienų garsioji aktorė sumanė paskambinti jau sėdėdama į Maskvą vežančiame traukinyje ir dar kartą padėkoti aplink prodiuserio Žilvino Naujoko mobilųjį telefoną susispietusiai komandai.

Galbūt todėl prieš pat vidurnaktį vaidmenį užbaigęs ir į teatro gastroles Italijoje išskubėjęs aktorius Vidas Petkevičius atvirai prasitarė, kad su tokia nepakartojama ir miela komanda jam dar niekuomet neteko dirbti per visą karjerą. Tikriausiai todėl paskutinę sceną suvaidinę aktoriai Mantas Jankavičius, Jokūbas Bareikis, Mykolas Vildžiūnas ir Dominykas Vaitiekūnas vyriškai glėbesčiavosi ir nesivaržydami leidosi į emocijas, kai tik išgirdo režisieriaus šūkį “nufilmuota” ir gausius kūrybinės grupės plojimus, o D.Ulvydas broliškai apsikabino su R.Greičiumi ir jų veiduose spindėjo nesuvaidintos pergalingos šypsenos. Režisieriaus ir operatoriaus akyse aiškiai galėjai matyti esminę neįgarsintą mintį: mes padarėme tai, kuo mažai kas tikėjo.

Mūsų filmas

Rimanto Šavelio romanu ir Jono Banio scenarijumi aprašytą Tadą Blindą filmavo geriausi savo srities profesionalai, kurie dar niekuomet nebuvo dirbę drauge būtent tokiu sąstatu, mažomis grupelėmis susitikdavo kituose lietuviškuose filmuose (“Anarchija Žirmūnuose”, “Aš esi Tu”), dažniausiai aptarnaudavo Lietuvoje triūsiančius užsienio kūrėjus ar reklaminių klipų užsakovus. Komanda susibūrė pasitikėjimo principu, kai apsisprendę bendradarbiauti specialistai siūlydavo kitus pažįstamus ir mūšio lauke išbandytus kolegas: prodiuseris atidavė kūrybines vadeles režisieriui, šis atsivedė operatorių, kuris pats pasirinko savo asistentus, panašiai elgėsi dailininkų, kostiumų, grimo, specialiųjų efektų, kaskadininkų departamentai.
“Tai ne mano filmas, tai mūsų visų filmas”, – tikrai ne sykį kartojo ir pabrėždavo D.Ulvydas, suspėdavęs kolegas apjuosti draugiška šiluma ir visiems reikalingu dėmesiu. Jis atvyko į aikštelę atsakingai parengęs namų darbus, peržiūrėjęs gausybę vadinamųjų žiūroviškų filmų, tiksliai žinodamas, ko nori, ir turėdamas aiškią viziją, kaip “Tadas Blinda” atrodys ekrane. Ambicingą iššūkį priėmęs režisierius negaišdavo brangaus laiko eksperimentams, bet susikaupusį užtikrintumą perduodavo kitiems, kiekvienoje situacijoje įsiklausydavo į pastabas ir greitai koreguodavo sprendimus, kad pagerintų filmuojamą epizodą. Vėliau Donatas prisipažino, kad į priekį vedė ir neleido sustoti begalinis pasitikėjimas bendraminčiais kolegomis, nors kokius penkis kartus teko lįsti pro adatos skylutę.

"Veido" archyvas

“Mano akimis žiūrint, Donatas kasdien atlikdavo neįmanomus akrobatinius triukus”, – praėjus dešimčiai minučių po finalinio kadro ištarė R.Greičius, pasižymėjęs aikštelėje ypatingu reiklumu, laukdavęs montažui reikalingų dūmų ir preciziškai derindavęs kiekvieną menkiausią smulkmeną, kad vaizdas ekrane atrodytų tobulas. Išsekinusio filmavimo pabaigą jis simboliškai pažymėjo nusiimdamas kaukę nuo veido ir nusiskusdamas ilgai puoselėtą barzdą.

Tikslios užduotys

RED skaitmenine kino kamera filmavęs pagrindinis operatorius sudėtingose masinėse scenose pasikviesdavo profesionalų pagalbininką Mantą Šatkų ir mėgindavo siekti geriausio rezultato skirtinga metodika. Pavyzdžiui, finalinis romantiškas “Tado Blindos” momentas buvo fiksuojamas ankstyvą rytą kylant į dangų oro balionu. Turtingai puotai Renavo dvaro terasoje filmuoti operatoriaus asistentai sumontavo kraną ir takelius, kad kamera galėtų sklandyti viražais. Dviejų minučių trukmės dinamišką Luokės turgaus sceną Rumšiškių muziejaus teritorijoje režisierius su operatoriais ryžosi įamžinti vienu nuolat judančios kameros įjungimu. Užduočių formulavimas masinių scenų statistams ir profesionaliems aktoriams, veiksmų koregavimas ir patobulinimas po kiekvieno dublio, tinkamiausias kameros maršruto parinkimas, sudėtinga judesių choreografija (scenoje dalyvavo apie 50 žmonių ir kievienas privalėjo įeiti į kadrą reikiamą sekundę), ilgi repeticijų bandymai ir karštas filmavimas truko keturias valandas. Bet galutinis rezultatas atpirko kantrybę ir pasiaukojimą, nes kiekviename kartojime aiškiai matomas progresas.

Aktorinių scenų uždarose patalpose kartojimo rekordas buvo pasiektas priešpaskutinę dieną, kai Renavo dvaro kambaryje susirinkę ponai klausėsi klastingojo Janeko Razumovskio grasinimų. Reikšmingą pokalbių epizodą pavyko nufilmuoti tik tryliktu bandymu, bet nė vienas aktorius nesiskundė ir neprieštaravo. 18 dublių prireikė filmuojant kaskadinį triuką su greitai jojančiu arkliu, kurį M.Jankavičius-Tadas Blinda mėgino sustabdyti ir apsukti.

Svarbiausia ir “adrenališkiausia” veiksmo scena – milžiniškas Tado Blindos maištininkų ir Snegiriovo armijos smogikų susirėmimas (čia vienu metu teko naudoti net 18 arklių) – buvo filmuojama ištisas dvi dienas Giedraičių gyvenvietės apylinkėse. Ne mažiau įspūdingą reginį žada ištaiginga puota, nufilmuota leidžiantis saulei dvaro terasoje ir kieme, kurį filmo dailininkai sugebėjo taip pakeisti, kad daug metų dvare dirbančios moterys sakė neatpažįstančios Renavo.

“Padarėme viską taip, kaip norėjome, planavome ir mokėjome”, – apibendrino filmavimo etapą režisierius D.Ulvydas, kuris nuolat rašėsi pastabas ir fiksavo klaidas, kad kitame filme jų nekartotų ir išnaudotų sukauptą patirtį. Vienas tokių pastebėjimų – filmavimą reikia užbaigti svarbia emocine scena, o ne palikinėti save po pamokų ir pusei aktorių išsiskirsčius filmuoti mažiau reikšmingus epizodus.

Naujiena skeptikams

Vos tik prodiuseris Žilvinas Naujokas atskleidė kruopščiausiai slėptą Tado Blindos vaidmens atlikėjo asmenybę, Lietuvoje pasklido gausybė apkalbų ir diskusijų, kurias galima apibendrinti vienu sakiniu: “Aš netikiu, kad jis gali vaidinti”. Aktoriaus patirties kine neturėjusį dainininką M.Jankavičių užgulė neabejotinai sunkiausia užduotis – nenuvilti juo tikėjusiųjų ir įrodyti savo tiesą. Nenuostabu, kad kolegos aikštelėje dažniausiai linkėjo debiutantui sėkmės. Bet gyvai pamačius, kaip Mantas dirba aikštelėje, ir peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą galima drąsiai daryti išvadą – jis nutildys visus skeptikus!

"Veido" archyvas

Šiam vaidmeniui, kurį pats vadina didžiausia gyvenimo dovana, populiarusis dainininkas atsakingai ruošėsi ilgiau nei pusmetį, mokėsi jodinėti, treniravo kūną, studijavo kovų techniką, kaupėsi dramatiškiems išgyvenimams. Kiekvieną filmavimo dieną jis atiduodavo visas jėgas, neskaičiuodamas patirtų smulkių traumų, įbrėžimų, įkandimų, spinduliuodavo tokį neįtikėtiną kiekį energijos, kad sunkiausiomis akimirkomis atsisėsdavo į kėdę persirengimo kambarėlyje ir nebeturėdavo jėgų grimui nusivalyti.

“Tadas Blinda” gali pasigirti pavydėtinai suburta aktorių komanda (vienai dienai ją netikėtai papildė maestro Donatas Banionis), tačiau filmo karietą tempia būtent Mantas. Jis gavo daugiausiai ekraninio laiko, taikliai perprato personažą, vaidino iš vidaus prasiveržiančiomis emocijomis ir susidraugavo su kamera.

“Ačiū, kad leidai man pasitikėti tavimi”, – dėkojo D.Ulvydas. Režisierius dar neįpusėjus filmavimo maratonui patyliukais šnabždėjo, kad jaučiasi absoliučiai patenkintas Mantu, kuris atidžiai klausosi, kantriai vykdo užduotis, tiksliai jaučia ir kiekvienoje scenoje įdeda kažką netikėta nuo savęs. Tikriausiai dėl šių savybių režisierius bičiuliškai pavadino aktorių draugiškiausiu veisliniu šunimi. Nemenčinės miškuose “Robino Hudo” aikštelėje filmuotas korimo epizodas privertė susižvalgyti daugelį kūrybinės grupės narių, nelaukusių iš maloniai nustebinusio Manto tokio akivaizdaus progreso skleidžiant aktorinio talento žiedelius. “Kamera myli Mantą”, – viską užbaigęs konstatavo R.Greičius.

Paskutinę dieną Mantas ryžosi be profesionalių dublerių pagalbos atlikti sudėtingą kaskadinį triuką, kuris nebuvo įrašytas į planus ir reikalavo papildomų lėšų. Jis užsibrėžė pakartoti originalaus filmo epizodą – joti arkliu be balno įkalnėn ir pastatyti nesutramdomą gyvulį piestu. Kaip pavyko netoli Plungės nufilmuotas pavojingasis “Hero” kadras, tebūnie filmo staigmena.

Repeticijų duona

Beveik visi aktoriniai epizodai buvo iš anksto surepetuoti pagal nupaišytas kadruočių schemas. Pavasarį D.Ulvydas dažnai kviesdavo M.Jankavičių, J.Bareikį, D.Vaitiekūną, M.Vildžiūną, Vaidą Būtytę ir kitus į žygį miške, modeliuodavo scenas, aptardavo akcentus ir nufilmuodavo mobiliuoju telefonu, kad po to galėtų koreguoti ir šlifuoti iki dar geresnio rezultato. Improvizuotose stovyklose aktoriai ne tik susidraugavo, bet ir pasirengė atvykti į aikštelę tiksliai žinodami, ką privalo padaryti, kad prieš kamerą nereikėtų eksperimentuoti, taisyti klaidų ir gaišti brangaus laiko.

"Veido" archyvas

Vieni aktoriai (V.Petkevičius, Darius Miniotas) filmuojant pasikliaudavo režisieriaus komandomis ir tiksliai vykdė užduotis, o kiti nepraleisdavo progos išsakyti savo mintis. Sijonus rausiančio ir pinigus vagiančio chamo manipuliatoriaus Edmundo personažas gimė per D.Ulvydo ir aktoriaus Dainiaus Kazlausko diskusijas. Nufilmuota medžiaga išduoda, kad ūsuotas intrigantas garantuotai bus įdomiausias ir spalvingiausias “Tado Blindos” antiherojus.

Komplikuočiau vyko vaidmens derinimas su maksimaliai užsiėmusia A.Ditkovskyte, kuri pirmą kartą susitiko su režisieriumi likus pusvalandžiui iki pirmosios scenos filmavimo miškingoje Lentvario teritorijoje. Žavioji aktorė atskrido į Lietuvą profesionaliai pasirengusi tiesiai iš Sankt Peterburgo, kur vaidino teatro spektaklyje, nusifilmavo miško epizoduose Vilniaus apylinkėse ir išvyko į Murmanską. Ten mergina dalyvavo rusiškos dramos apie povandeninio laivo “Kursk” tragediją filmavime ir vėl grįžo į Lietuvą finaliniam etapui Mažeikių rajone su mama T.Liutajeva.

Iš pradžių Agnei ir Mantui trūko vadinamosios aktorinės “chemijos”, bet kuo ilgiau jie bendravo, tuo sklandžiau įsivažiavo į tinkamą ritmą.

Atrasti personažai

Makiažo dailininkės Eglė Mikalauskaitė ir Božena Mojisenko kasdien ieškojo scenarijuje aprašytų charakterių išvaizdos, kokia autentiškiau atitiktų laikmetį ir patrauktų žiūrovo dėmesį neblėstančia charizma. Bandymų procese teko išnaudoti 44 komplektus ūsų ir 64 poras įvairiausių žandenų. J.Bareikis įvykdė dailininkių prašymą ir nesiskuto ūsų per visą filmavimo mėnesį. Niekšingą ir sadistišką blogiuką Janeką Razumovskį įkūnijęs M.Vildžiūnas pats užsiaugino ūsus ir reikiamas žandenas, tai jo veidą reikėdavo puošti kraujuojančiomis žaizdomis po kautynių su Tadu.

V.Petkevičius taip pat savanoriškai puoselėjo sodrias dvarininko Gruiniaus žandenas, kurias po “Tado Blindos” sėkmingai pritaikė per teatro gastroles Italijoje vaidintam personažui. Mėgstamiausias D.Ulvydo aktorius netikėtai tapo akrobatinio triuko autoriumi. Visai nepavojingame epizode Gruinius vadeliojo karietą su savo mylimiausiomis moterimis, o įsijautęs V.Petkevičius sumanė atsiremti į menkai pritvirtintą dekoraciją ir iškrito iš karietos tiesiai arkliams po kanopom. Neplanuotas kritimas baigėsi be rimtesnių sužalojimų, bet pavyko taip tikroviškai ir atitiko personažo išgyvenimus, kad režisierius tą pačią akimirką apsisprendė įtraukti neeilinį momentą į filmą.

Grimas, šmaikštūs ūsai ir perukas neatpažįstamai pakeitė D.Kazlauską. Jis tiesiog uraganiškai mėgavosi sultingu ir ypač gerai parašytu vaidmeniu, kurį kiekvienoje mizanscenoje apkaišydavo nenuspėjamais aktoriniais perliukais, kokių net scenaristo J.Banio vaizduotė negalėjo numatyti. Aktorius jautė personažą, suprato jo poelgius formavusią motyvaciją ir nesivaržydamas improvizavo. Nepakartojamai susigrojęs D.Kazlausko ir T.Liutajevos duetas praturtino “Tadą Blindą” siautulingai juokingais ir begėdiškai intymiais intarpais, kurių precizišką choreografiją aktoriai filmavimo išvakarėse aptardavo užsidarę kambaryje su režisieriumi.

"Veido" archyvas

Komedinį eliksyrą sėkmingai užmaišė rusų kavalerijos rotmistrą Snegiriovą šelmiškai suvaidinęs maestro Antanas Šurna, kuris privers žiūrovus kvatoti iš epizodo, kai maištininkų jėgą pervertinusiam pasipūteliui paslaugus tarnas išiminės kulką iš užpakalio.

Dinamiškas grožis

Neįkainojamą darbą prieš filmavimą atliko kostiumų dailininkės Daivos Petrulytės komanda. Įspūdingi kostiumai, madingos suknios ir galvos apdangalai nusipelno atskirų ovacijų. Iki smulkiausių detalių apmąstytas herojų garderobas neleis ponioms ir ponams atitraukti akių nuo ekrano, o kartu reklamuos mūsų specialistus užsienyje. Viename iš Renavo dvaro kambarių įsikūrusioje siuvykloje buvo koreguojamos A.Ditkovskytei ir T.Liutajevai paruoštos stilingos prabangios suknios (kiekviena turėjo po septynias). Čia pat kostiumininkės tvarkė, siuvinėjo, taisė Lenkijoje ir Čekijoje išnuomotus statistų bei kitų aktorių kostiumus.
Filmavimo erdves įrengdavo vien tik Renave sunkvežimį rekvizitinių baldų, kilimų, užuolaidų ir kitokių smulkmenų iškrovę Jurgos Gerdvilaitės dailininkai, kurie aikštelėje pasirodydavo anksčiausiai ir puošdavo filmavimui išsirinktus kambarius. Aikštelėse zujantys dailininkai, draugiškai praminti gamtininkų departamentu, rūpinosi, kad filmuojama vieta atrodytų kuo gyviau, išraiškingiau ir tikroviškiau. Vien tik Rumšiškių muziejaus kiemelyje įrengtas turgus kėlė aplinkiniams žavesį ir viliojo netyčia šurmulį nugirdusius turistus.

Kūrinio įvaizdžiui ypatingai pasitarnaus preciziškai parinktos filmavimo vietovės, užtikrinusios pasakiško grožio peizažus. Gamtos žaliai nudažytas ežero vanduo, Naująją Zelandiją primenančių augalų laukas, sukilėlius priglaudę robinhudiški miškai ir pats Renavas taps maloniais atradimais daugeliui lietuvių, kai tikrai ne vienas mintyse pagalvos: “Niekuomet nežinojau, kad Lietuvoje yra tokių neįtikėtinų vietų”.
Jau filmavimo įkarštyje buvo matyti, kaip pagyvėjo restauracijos laukiančio ir legendomis apie čia gyvenančius vaiduoklius apipinto Renavo dvaro lankomumas. Ši unikali Lietuvos paveldo vieta paliko neišdildomų emocinių įspūdžių aktoriams, kurie kada nors tikisi sugrįžti ir apžiūrėti nuo klegesio nutilusias filmavimo aikšteles.

Ateities perspektyvos

Po trumpų atostogų šiuolaikinės legendos apie Tadą Blindą autoriai vėl įsilies į darbus, kad didingasis filmas išjotų į Lietuvos kino teatrus iki 2011 m. vasario 16 d. Kaip prisipažįsta 2 val. 20 min. trukmės reginį planuojantis D.Ulvydas, tolesniuose gamybos etapuose reikės pasikliauti vis kitais partneriais, kurie talkins montuojant nufilmuotą medžiagą, tvarkant spalvų korekcijas, derinant aikštelėje užfiksuotą garsą, įrašinėjant muziką kartu su kompozitoriumi Linu Rimša ir derinant dvi garso takeliui parengtas dainas. Vieną jų filmui padovanojo ir specialiai tekstą sukūrė populiarioji grupė “G&G Sindikatas”, kurios lyderis Svaras nepasididžiavo šmėkštelėti trumpu epizodiniu vaidmenėliu.

“Tadas Blinda. Pradžia” žiba nenuspėjamu komerciniu potencialu. Jau šiandien filmo žinomumas pasiekė ryškias aukštumas, tad premjeriniam savaitgaliui belieka prognozuoti neregėtus nacionaliniam kinui rezultatus. Akivaizdu, kad veiksmo komedijos “Zero 2″ užtaisyti rekordai neturės šansų išsilaikyti ilgiau nei metus, nes “Tadas Blinda” pretenduoja taikytis mažiausiai į 2 mln. Lt pajamas. Finansinės sėkmės perspektyvas labiausiai lems žiūrovų atsiliepimai, kurie gali svariai prisidėti šturmuojant “Įsikūnijimo” ir “Ledynmečio” rezultatus.

Daug kas priklausys nuo šiomis dienomis rengiamos platinimo strategijos. Jeigu prodiuseriui pavyks surengti bent po kelis išskirtinius seansus kino teatrų neturinčiuose Lietuvos provincijos miestuose ir kaimeliuose, tai lankomumas smarkiai ūgtelės. Ten gyvena tūkstančiai potencialių žiūrovų, kurie nepageidaus važiuoti į Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą ar Vilnių. Net nereikia sakyti, kaip nekantriai filmas laukiamas Mažeikiuose ir apylinkėse, kur apie “blindiečius” sklandė legendos, o vietiniai gausiai būriuodavosi filmavimo aikštelėje, stebėdavo įvykius lyg teatro spektaklį ir nesiskirstydavo į namus net naktimis.

"Veido" archyvas

Tie, kurie kuria naująjį “Tado Blindos” variantą, be abejo, jaučia tokio žanro poreikį. O poreikis atsiranda iš to, kad žmonės nepasitiki savimi ir yra linkę perkelti atsakomybę ant kitų arba ant herojaus, vadinamojo svieto lygintojo, pečių. Tokie žmonės paprastai linkę manyti, kad pasaulis neteisingas, kad turtai padalyti neteisingai, ir patys nenori imtis iniciatyvos, kurti.

Net keletas sociologinių apklausų parodė, kad Lietuvoje kūrybingų ir iniciatyvių žmonių yra vos 6 proc. Visi kiti geriausiu atveju linkę tik talkinti kūrybingiesiems. Ir tuomet jie paprastai pasijunta engiami, išnaudojami, mano, kad su jais neteisingai elgiamasi, susipriešinimas didėja. Filme irgi esama suskirstymo į gerus ir blogus, o tai tik dar labiau didina visuomenės priešiškumą. Kitaip tariant, filmo kūrėjai, regis, nelabai pagalvojo, kokios bus naujojo filmo pasekmės, kokia jo reikšmė, kaip žiūrovai jį supras, kaip žmonės suvoks jo ideologinį pagrindą dabartiniame laikmetyje. Ar šiuo metu jis apskritai tinka ir ką jis pasės žmonių galvose.

Beje, kaip yra pastebėjęs prof. Egidijus Aleksandravičius, Lietuvoje reikėtų kurti daugiau pozityvo, mokyti žmones stengtis, dirbti, priimti iššūkius, o ne laukti stebuklo ir kliautis sėkme. Kad štai ateis koks Tadas Blinda ir išspręs visas problemas. Tokia fabula yra blogas pavyzdys vaikams, kurie nuo mažens mokomi nekurti, nesiimti iniciatyvos.

Be to, atkreipkime dėmesį, kad net ir Tado Blindos istorija turi tragišką pabaigą. Tai tik dar kartą parodo tautos pesimizmą. Juk herojinių filmų daug sukuriama ir Vakarų šalyse, tačiau herojai ten paprastai lieka gyvi.