Scanpix

Molenbeko rajonas vakarinėje Briuselio dalyje belgams atrodo kaip kokia uždrausta zona – jie ten be būtino reikalo stengiasi nekelti kojos. Tačiau visai netoli esančio milžiniško parodų centro „Tour&Taxis“ lankytojai, atvykę į Belgiją iš kitų šalių, to dažnai nė nenutuokia, o mėgstantieji ilgesnius pasivaikščiojimus iš ten iki Molenbeko gali neskubėdami nupėdinti per penkiolika minučių.

Rima JANUŽYTĖ

Su Bulgarijos žyde Iva Lazarova taip ir padarome – šviečiant skaisčiai birželio saulei lėtai kiūtiname į vakarų pusę siauromis ir labai spalvingomis gatvelėmis. Matome daugybę kitų rasių, kitų tikėjimų žmonių, bet mums, turistėms, tai kur kas įdomesni vaizdai negu miesto centre parduotuvių vitrinose išdėlioti tūkstančiai suvenyrinių besišlapinančių berniukų.

Po poros valandų, apsukusios kelis ratus mu­sulmonų rajone, grįžtame į „Tour&Taxis“ vyks­tantį renginį. Mus čia pakvietusiems Europos žurnalistų centro vadovams giriamės, kaip puikiai ir turiningai praleidome popietę, o bulgarė kolegė net parsineša laimikį – interviu su atsitiktinai sutikta kirpyklų verslą Molenbeke įsukusia tautiete.

Mūsų klausytojų reakcija pribloškia: su siaubu jie klausia, ar mums nieko nenutiko. Ir aiškina, kad taip laimingai iš Molenbeko skersgatvių ištrūkome tik per atsitiktinumą. Liepia daugiau ten kojos nekelti – nesvarbu, kad vidury dienos, nesvarbu, kad dviese, nesvarbu, kad gatvėse verda gyvenimas, darželių auklėtojų lydimi vaikštinėja maži musulmoniukai. „Baltajam“ ten eiti nevalia.

Iki pat lapkričio 13-osios tokia belgų nuostata labai abejojau. Kokie paranoikai. Bijoti kelti koją į tokį iš pažiūros ramų rajoną atrodė tas pats, kas nevaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis baiminantis, kad vieną dieną ant galvos nukris varveklis.

Vis dėlto visuotinė praėjusio penktadienio nuotaika „o kas, jei ten būčiau aš“ akimirkai įsuko ir mane. Naktį iš penktadienio į šeštadienį sulaukiau ir panašaus nerimo kupino Ivos laiško: „Pameni, mes gi ten ėjome? Dviese. Gal net prasilenkėme su tuo teroristu.“

Žinoma, kad nei prasilenkėme, nei ką. Tačiau vis tiek atsidarau „Google Maps“ ir dar kartą atidžiai išstudijuoju Briuselio žemėlapį. Vienas iš penktadienį Paryžiuje rusišku kalašnikovu žmones šaudžiusių nusikaltėlių gyveno ir kruvinus planus su bendrininkais rezgė Mo­lenbeke. Tačiau baimė aplanko tik vieną akimirką. Molenbekas dėl lapkričio 13-osios, penktadienio, įvykių man netapo baisesnis. Nei musulmonai. Nei imigrantai. Nei pabėgėliai.

Apie savo emocijas čia tiek daug prirašiau tam, kad paskui reportaže joms liktų kuo mažiau vietos. Nors logiškai paaiškinti, kas penktadienį įvyko Paryžiuje, sunkiai sekasi net Prancūzijos lyderiams, vis dėlto tai nėra nepaaiškinama.

Teroristai siekia sukelti paniką, chaosą, įbauginti, priversti nekelti kojos į jų teritorijas – tebūnie tai Molenbekas, Paryžiaus priemiesčiai ar Irako ir Sirijos platybės, kuriose savas taisykles bando įvesti „Islamo valstybė“ (ISIS).

Lygiai taip pat elgiasi maži vaikai. Įsivaizduokite, kad kokia nors mama yra Prancūzija, o jos dvimetis vaikas – džihadistas. Paly­gi­ni­mas gal šiurkštokas, bet kai kuriomis akimirko­mis, galiu prisiekti, visos motinos yra kažką pa­našaus pagalvojusios. Kai tas pyplys užsimano po visus namus ištaršyti drabužių spintos tu­rinį ar sukramtyti dešimtą šokoladinį saldainį ir jam to pagrįstai neleidžiama, jis krinta ant grindų, sukeldamas sunkiai pakeliamą decibelų audrą.

Jei tai nepadeda, jis, žinodamas motinos silp­nąsias vietas, gali griebtis ir radikalesnių priemonių: mėtyti daiktus ar net griebtis smurto prieš save, pavyzdžiui, trankyti galvą į sieną. Mama jaučia bejėgiškumą, išgąstį, gal net paniką. Mėgina sustabdyti atžalą įkalbinėjimais, o galiausiai verkdama kapituliuoja. Ma­žasis smurtautojas švenčia pergalę ir išsilupa saldainį. Ir įsitikina, kokia priemonė yra veiks­mingiausia norint kitą kartą pasiekti sa­vo.

Vaikų mušti negalima. Tačiau teroristus – privaloma.

Vis dėlto mandagi maža mergaitė su pašėlusiu bendraamžiu isteriku neturi nieko bendro. Kaip ir ramų gyvenimą Paryžiuje, Dakare, Vilniuje gyvenantis musulmonas nieko bendro neturi su džihadistais, Prancūzijos sostinėje išžudžiusiais beveik pusantro šimto žmonių. Kaip ir reali grėsmė nudardėti nuo supuvusio til­to, ant kurio dabar stovi, su iracionalia bai­me, kad vieną dieną kur nors tapsi teroristų auka.

Nobelio premijos laureatas Paulas Krug­manas straipsnyje „Fearing Fear Itself“ („Bijoti pačios baimės“) neabejoja, kad būtent baimė yra reakcija, kurią tikisi sukelti teroristai. Štai kad ir kandidato į JAV prezidentus Jebo Busho argumentas, kad terorizmas – tai organizuotas pasikėsinimas sunaikinti Vakarų civilizaciją. „Nė velnio. Tai organizuotas pasikėsinimas sukelti paniką, o tai ne tas pats. O tokie pareiškimai, dėl kurių ištirpsta skirtumas tarp panikos sukėlimo ir sunaikinimo, teroristus parodo dar galingesnius, negu jie iš tikrųjų yra, ir prisideda prie pagrindinio tikslo įgyvendinimo“, – rašo P.Krugmanas.

Psichologė Giedrė Putelytė antrina, kad te­ro­ristai tikisi, jog sėdami baimę, paniką, nerimą, nesaugumą galės priversti vyriausybes elgtis jiems naudingai: „Pagal tai, kaip jiems pavyksta pasiekti psichologinį efektą, galima vertinti teroristinės strategijos sėkmę arba nesėkmę.“

Džihadistų eros pabaiga?

Kaip vertinti šią teroristų ataką iš islamistų perspektyvos? Kaip sėkmę ar kaip fiasko? Žvelgiant į visą kontekstą gali susidaryti įspūdis, kad islamo radikalai – teroristai švenčia pergalę. Ir net tampa turinčiaisiais savotišką terorizmo monopolį. Neįveikiamą ir neišnaikinamą, įsišaknijusį kiekvieno radikalo sąmonėje.

Šiomis dienomis po socialinius tinklus klaidžioja jaunos palestinietės vaizdo įrašas. Kol Izraelio medikai teikia pagalbą jos mažamečiam sūnui, ji gydytojui aiškina, kad mirtis nei jai, nei jos vaikui, nei bet kuriam kitam palestiniečiui nieko nereiškia: „Dievas duoda, Dievas ir atima. Gal mirsiu šio pokalbio metu. Tai nieko nereiškia. Mirtis nieko nereiškia. Mano dukrelė mirė man ant rankų. Ir kas iš to? Aš dėl to nenumiriau.“

„Tuomet kam atvežei čia savo vaiką, kodėl jį gydai?“ – musulmonės klausia žydų gydytojas. O ši toliau aiškina, kad tik vykdo pareigą, kad visa kita – Dievo rankose. „Jei reikėtų mirti už Jeruzalę, mirtų kiekvienas palestinietis – nuo mažo vaiko iki vyriausio senelio. Mes turime teisę į Jeruzalę. Ji mums priklauso. Dėl jos verta kovoti, verta mirti.“

„Bet argi norėtum, kad tavo vaikas užaugęs taptų džihadistu?“ – vėl klausia gydytojas. Tuo metu į palatą besišypsančių gydytojų lydimas įvežamas prie lašelinės prijungtas moters vaikas. O ši irgi taip pat šiltai šypsodamasi atsako: „Taip. Jeigu tai dėl Jeruzalės.“

Nežinia, ar šis vaizdo įrašas nėra klastotė (labai tikėtina, kad taip), tačiau aistras jis tikrai kursto – klausantis šios jaunos, iš pažiūros labai mielos ir švelnios moters žodžių atrodo, kad įveikti teroristų neįmanoma. Kad kiekvienas mažas musulmonų šeimoje užaugęs berniukas yra potencialus teroristas.

Toks kaip antiislamofobinės Prancūzijoje veikiančios musulmonų grupės vadovas Yasseras Louati ir jo žodžiai paskęsta tyruose. „Tie teroristai – ne mūsiškiai. Jie tik subproduktas mūsų visuomenių, eksportuojančių savo karą svetur ir nepatiriančių jokių pasekmių namie“, – aiškina Y.Louati. O televizijos žurnalistai jo prisispyrę vis klausia: „Jeigu atsiribojate nuo šių išpuolių, kodėl apie juos iš anksto neperspėjote visuomenės? Kodėl neužkirtote tam kelio?“

Y.Louati tik skėsteli rankomis ir dar kartą televizijos kameroms pakartoja, kad niekada nėra turėjęs nieko bendro su jokiais teroristais. Televizijos laidos vedėjų jo atsakymas, regis, neįtikina. Kaip ir daugybės įniršusių europiečių, kuriems emocijos paprasčiausiai užgulė ausis.

O dar statistika. 2011-aisiais sunitai trečius metus iš eilės buvo atsakingi už didžiausią terorizmo aukų skaičių visame pasaulyje. Tais metais sunitai įvykdė daugiau nei 5,7 tūkst., arba 56 proc., išpuolių, o nuo jų rankų žuvo 70 proc. iš visų 12 533 terorizmo aukų.

Dar 24 proc. aukų nusinešė šiitų išpuoliai. Taigi 2011 m. musulmonai buvo kalti dėl 94 proc. teroristinių išpuolių aukų.

Tačiau 2011-aisiais į sceną įžengė ISIS, o is­la­mistų išpuolių bei jų aukų skaičius dar labiau išaugo ir dabar islamistų išpuoliai sudaro beveik 100 proc. visų teroristinių atakų pasaulyje.

JAV valstybės departamento duomenimis, 2013 m. pasaulyje buvo surengtos 9707 teroristinės atakos, nusinešusios daugiau nei 17,8 tūkst. gyvybių. Dar 2990 žmonių buvo pagrobti arba paimti įkaitais.

Trečdalį iš šių nusikaltimų įvykdė viena iš trijų islamistų organizacijų – Talibanas, ISIS ir „Boko Haram“, nors planetoje šiandien egzistuoja per 50 islamistinių teroristų grupuočių.

Tačiau norvegas Andersas Behringas Breivikas nebuvo islamistas. Ir ne islamistai pirmieji išrado terorizmą. Jie tik perėmė Europoje viešpatavusias tradicijas ir savaip jas interpretavo. Vadinasi, tai geros žinios. Juk lengviau išnaikinti tai, ką gerai supranti ir pažįsti. O jei dar turi tam išteklių ir politinės valios, nieko nėra neįmanoma.

Be to, psichologai atkreipia dėmesį, kad ir priešas nėra toks jau galingas, kokiu dedasi. Šaudydami į nekaltus žmones teroristai tik atskleidžia savo silpnumą, o toks susidorojimas liudija, kad jie patiria desperaciją ir netrukus juos apims tikra agonija.

Savo paskyroje socialiniame tinkle „Face­book“ politologas Lauras Bielinis neabejoja, kad terorizmas yra įveikiamas ir tokia valanda išauš jau netrukus: „Pasveriant Europos ir teroristų galimus karinius, žmogiškuosius, intelektualinius bei moralinius potencialus, galima tvirtai teigti, kad teroristai nieko nelaimės, jie bus išgaudyti, sunaikinti, demoralizuoti. Taigi, užjausdamas ir solidarizuodamasis su Paryžiumi, manau, kad teroristai jau yra pralaimėję. Jų dabartiniai teroristiniai aktai sietini su siekiu priminti apie save ir mobilizuoti visus, kuriuos dar galima pajungti sau. Kita vertus, istoriškai tai netruks labai ilgai, kaip ir radikalaus islamo idėja, demonstruojanti savo konvulsišką norą pareikšti, kad ji dar gyva. Ir jiems, ir mums pakankamai aišku, kad jie neturi ateities.“

Tuo norėtų tikėti bei kitus įtikinti ir Vakarų pasaulio lyderiai. Francois Holland’as skelbia kone kryžiaus žygį. Net popiežius ima vartoti žodį „karas“. Tiesa, pasipylė ir raginimai neerzinti teroristų ir jų nebombarduoti. Tačiau Al Capone kartą yra pasakęs: „Mandagumu ir ginklu galima pasiekti daugiau nei vien mandagumu.“

Tik, žinoma, prieš tai reikia gerai pažinti priešą, nors kol kas suvokimo, kas yra ISIS, Vakarų visuomenėje nėra daug.

Kaip pažinti priešą?

Visų pirma Vakarai turi atsakyti į kelis esminius klausimus ir suprasti, ar jie patys nėra sau priešai. Pavyzdžiui, kas Baltuosiuose rūmuose gali nevyniodamas žodžių į vatą atsakyti, kodėl iki šiol kovoje su ISIS nebuvo panaudotos sausumos pajėgos, jeigu ISIS tikrai toks blogis, kurį būtina kuo greičiau ir su šaknimis išrauti? Ir kodėl tikraisiais vardais nevadinami akivaizdūs dalykai, apie kuriuos visi žino, pavyzdžiui, tai, kad Turkija, būdama NATO narė, be skrupulų perka ISIS valdomus energijos išteklius ir taip prisideda prie teroristų klestėjimo.

Nepaisant to, Europa Turkiją laiko viena svarbiausių partnerių sprendžiant pabėgėlių krizę ir labai negalvodama duoda tai, ko tik Turkija paprašo. O jos prašymai – „kuklūs“: pinigai, vizų liberalizavimas Turkijos piliečiams ir neskraidymo zona Sirijos pasienyje su Turkija.

Iš viso to Ankara jau gavo maždaug 3 mlrd. eurų grynaisiais, o po penktadienio įvykių Briuselis pažadėjo svarstyti lankstesnės vizų politikos klausimą. Belieka gauti Europos palaikymą kuriant „saugią zoną“ Sirijoje, o jei pasiseks, Europos šalys įsitrauks ir į oro atakas prieš „Islamo valstybę“. Apie tai puse lūpų jau prabilo Italijos, taip pat Didžiosios Britanijos valdžios atstovai, palaikantys idėją kovoje su ISIS bendradarbiauti su Turkija. Ir, žinoma, Rusija.

Ir nesvarbu, kad kalašnikovai daug ką pasako, nes Paryžiaus kavinių ir koncerto lankytojai buvo žudomi būtent šiais ginklais, kurių gamintojas dabar kviečiamas prie apskritojo stalo kalbėti apie vieningą kovą su teroristais.

Fredericos Mogherini teiginys, kad geriausias atsakas teroristams yra siekti taikos Sirijoje, kvepia vaikišku naivumu, o raginimas vienytis Vakarams ir Rytams žada Rusijos politikos įteisinimą „kovoje už taiką“. Tad Vladimiras Putinas vėl yra situacijos laimėtojas. Ir, jei dar labiau pasiseks, iš naiviųjų Vakarų lyderių dovanų gaus Ukrainą.

Maskvietis politologas Andrejus Piont­kov­kis kaip tik to ir baiminasi: kad vardan „anti­hit­le­rinės“ koalicijos Ukraina bus paaukota V.Pu­tinui, kaip kažkada Rytų Europa – Josifui Stalinui.

O apie tai, kad dar neseniai Rusija pati buvo vadinama teroristine valstybe, Va­ka­ruo­se visi ima noriai pamiršti. Prisimena gal tik Donbase kastruoti ir kitaip luošinti Ukrainos vienybę gynę jaunuoliai, kurių terorizmo aukomis irgi niekas nevadina, nors daugelis jų, tikėtina, savo gyvenimą baigs jei ne savižudybe, tai alkoholio liūne.

Europos laukia didelės permainos

Vakarai, ypač Europa, šiandien iš tiesų la­bai sutrikusi ir į daugelį panašių klausimų nesugeba vienareikšmiškai atsakyti. Ji nebesusivokia, kurie jos veiksmai teisingi, o kurie – skaudžios klaidos. Po klaustuko ženklu atsidūrė net tokia, regis, tyra ir kilni Europos vertybė, kaip Šengeno zona. Po penktadienio įvykių Paryžiuje nemaža dalis Europos šalių, tarp jų ir Prancūzija, sustabdė Šengeno sutarties ga­liojimą. Sienų kontrolės ėmėsi Švedija, Vo­kie­ti­ja ir Slovėnija. Vengrija pasistatė sieną, kad ap­sisaugotų nuo pabėgėlių, plūstančių iš Ser­bijos.

„Esminis klausimas, ar Šengeno erdvė apskritai išliks, o gal valstybės išstos iš šios sienų sąjungos. Europos be sienų koncepcija labai apsunkina vyriausybių galimybes gintis“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikai, prognozuojantys Europai didelius ir drastiškus pokyčius. Vietoj bendros erdvės, nesuvaržytos sienomis, jie Europai verčiau siūlo susitelkti į bendrą žvalgybą, bendras saugumo pajėgas ir kitas kovos su terorizmu priemones.

Žinoma, kaip ten bus, nuspręs rinkėjai. Ti­kė­tina, kad per kitus rinkimus pergalę ne vienoje Europos valstybėje švęs nacionalistų judėjimai, užbaigsiantys Šengeno erdvės gyvavimą.

Prancūzijoje su triumfo žiburėliais akyse jau rodoma Marine Le Pen. Vokietijos kanclerė Angela Merkel patiria didžiulį krikščionių demokratų spaudimą griežtinti poziciją pabėgėlių atžvilgiu. Lenkija iš karto po penktadienio įvykių pareiškė nebepriimsianti nė vieno pabėgėlio ir tuo sujaukė Europos Komisijos planus Europai „išdalyti“ maždaug 120 tūkst. migrantų. Visai tikėtina, kad Lenkijos pavyzdžiu paseks ir kitos Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jose politikai dar bando raminti aistras, bet plačioji visuomenė kunkuliuoja į visus musulmonus ir visus pabėgėlius nukreiptu pykčiu, kurį dar pakurstė faktas, jog du Pa­ryžiuje siautėję nusikaltėliai pavasarį Grai­kijoje registravosi kaip pabėgėliai, kad ir su suklastotais dokumentais.

Paklauskite manęs, ar vis dar priimčiau pa­bėgėlį. Taip, priimčiau. O nuvykusi į Briu­se­lį, metro nuvažiuočiau iki Rytinės stoties Mo­len­be­ko rajone. Jei pasisektų, pakamantinėčiau ką nors, kas bent iš matymo pažinojo Ab­del­ha­midą Aboudą – 27 metų Paryžiaus skerdynių organizatorių.