Sulaukęs Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus atsistatydinimo prašymo, popiežius Pranciškus jau netrukus ims dairytis naujo įpėdinio. Taigi vieno įtakingiausių dvasininkų S.Tamkevičiaus gyvenimas stipriai pasikeis, tačiau jam artimos aplinkos žmonės neabejoja – Katalikų bažnyčios hierarchas ras būdų, kaip ir toliau likti reikalingam.

„Arkivyskupas jau kurį laiką užsimena apie laukiančius pokyčius, tačiau, kiek jį pažįstu, pasaulis jam pačiam dėl to nesugrius. Net ir eidamas atsakingas pareigas jis jaučia atsakomybę už kitus ir pasižymi krikščionišku susitaikymu bei paprastumu. Tiesa, kol kas sunkiai įsivaizduoju šį postą be jo“, – prisipažįsta kasdien pro darbovietės langus į tą patį kiemelį kaip ir S.Tamkevičius žvelgianti Katalikų interneto tarnybos vadovė Dalia Šmerauskaitė. Jos žodžiais tariant, Lietuvoje vis dar labai trūksta lyderių ir neeilinių asmenybių, o Kauno arkivyskupas – viena didžiausių dovanų šaliai ir jos Bažnyčiai.
Šio žmogaus įtaką visuomenei rodo ir tai, kad jis kasmet atsiduria „Veido“ sudarytame įtakingiausių Lietuvos žmonių sąraše. Taigi taip ir norisi paklausti: kuo pasireiškia toji S.Tamkevičiaus įtaka? Šiuo atveju tenka kalbėti apie sociologų, filosofų ir politologų aprašytą simbolinį asmenybės kapitalą ir jo indėlį mūsų visuomenėje. Arkivyskupas S.Tamkevičius, sovietiniais metais be jokių kompromisų kovojęs dėl žmonių laisvės išpažinti tikėjimą, su seserimis vienuolėmis dirbęs pogrindyje, pozityviai ir kūrybiškai perėjęs santvarkų keitimosi laikus, įrodė, koks svarus gali būti žmogaus indėlis kuriant religinį rytojų.
Kunigas Robertas Grigas atkreipia dėmesį, kad Katalikų bažnyčios Lietuvoje vadovo pareigos reikalauja didžiulės atsakomybės ir išminties. Tad, jo manymu, nekeista matyti arkivyskupą susirūpinusį, viešai reaguojantį į dvasiniam Lietuvos gyvenimui kylančius iššūkius: „Tačiau ir dabar jis išlaiko tą gausios neturtingų Dzūkijos ūkininkų šeimos vaiko paprastumą, leidžiantį skambiai nusijuokti, lygiai pagarbiai priimti ir kurijon besikreipiančią močiutę, ir prezidentą, taip pat – bendrauti su skirtingų politinių srovių atstovais, ieškant Lietuvai geriausių sprendimų.“
Iš keturių vaikų šeimos kilęs S.Tamkevičius gana anksti pajuto skaudžių išgyvenimų skonį: būdamas vos dvylikos neteko vieno artimiausių žmonių – motinos. Kaip sako iki šiol arkivyskupo tėviškėje gyvenantis jo brolis Vladas, mamą sugraužė vėžys.
„Po šios netekties šeimoje liko vien vyrai: tėvelis ir keturi broliai. Visų pečius užgulė sunki našta, bet ji, kaip ir lazda, turi antrą galą – užgrūdina. Šiandien, žvelgdamas iš perspektyvos, galiu sakyti, kad būtent po motinos mirties ėmiau labiau domėtis religiniais klausimais: skaičiau daug ateistinės literatūros. Tai mano tikėjimą jaukė ir skatino ieškoti naujų atsakymų, matyt, tai prisidėjo ir prie atsigręžimo į kunigų seminariją“, – svarsto Kauno arkivyskupas.
1972-aisiais slapta kartu su S.Tamkevičiumi „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ leidęs disidentas Petras Plumpa prisimena, kad kilus didelių sunkumų Sigitas eidavo į kapines: „Rekolekcijų metu jis yra užsiminęs, kad būtent mirusieji išmeldžia gyviesiems reikiamų malonių. Tai – šventųjų bendravimo tiesa, kurią, deja, ne visi krikščionys pripažįsta, todėl gyvenime daug praranda.“
Būtent vidinės nuostatos, sukurtos ant tikėjimo pagrindo, vertė S.Tamkevičių priešintis sistemai ir skatino ieškoti būdų, kaip iškovoti galimybę Bažnyčiai veikti sovietiniais metais. „Lageryje ir kalėjime tikėjimas buvo mano ramstis, neleidęs įkristi į depresiją, – tvirtina arkivyskupas. – Draugai sakydavo: kaip gerai, kad turi tikėjimą, tau lengva. Nebuvo lengva, bet tai teikė vilties. Juk blogiausia, kai ištikus sunkumui žmogus pasijunta bejėgis.“
Regis, kiekvienoje sunkioje situacijoje tuo metu dar kunigas Sigitas sugebėdavo įžvelgti šviesiąją pusę. Apie viltį – net sunkią valandą – šio žmogaus veide kalba ir pranciškonų vienuolis kunigas Astijus Kungys. „Jo akyse visada yra ateitis, ne vien tik užimamos pareigos. Tai pagarbos vertas žmogus: neišdavęs savo tikėjimo ir lietuvybės, už tai kalėjęs. Nežinau, kaip toliau pakryps jo gyvenimo kelias, bet neabejoju – daugelis eis paskui jį“, – apie arkivyskupo autoritetą aplinkiniams užsimena dvasininkas.
Apibendrinant šios asmenybės portretą bene taikliausia atrodo Kauno miesto ceremonmeisterio Kęstučio Ignatavičiaus citata: „Ne kiekvienas mūsų visuomenėje iš eilinio kalinio geba tapti arkivyskupu.“

Kritika visuomet pasiekia

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekano Beno Ulevičiaus, arkivyskupas daug iškentėjo dėl tiesos. Kad šiandien Lietuvoje pasauliečiai katalikai aktyvūs, turintys daug brandžių bendruomenių, judėjimų, organizacijų – didelis ir arkivyskupo Sigito nuopelnas. „Jis – sektinas pavyzdys, bet kartu ir kuklus, dėmesingas, neskubantis smerkti, suteikiantis paramą daugybei nepasiturinčiųjų“, – aiškina dekanas.
Nuveiktus Katalikų bažnyčios hierarcho darbus – atstatytą Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, Kauno arkivyskupijos kurijoje prieglobstį suradusį miesto istorijos muziejų, piligrimų centru tapusią arkivyskupo globojamą Šiluvą bei smarkiai pasitempusią Kauno arkivyskupiją mini daugelis kalbintų pašnekovų.
Palankiai apie S.Tamkevičiaus asmenybę atsiliepia ir politikai, vienas jų – Kauno meras Andrius Kupčinskas: „Nepaisant mus skiriančio amžiaus skirtumo, galiu pasakyti, kad jis puikiai išmano miesto aktualijas ir galimybes. Tai žmogus, pelnytai užėmęs ganytojo Vincento Sladkevičiaus vietą. Jo rūpesčiu pastatytas ir paminklas Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje atminti.“
S.Tamkevičiaus nuopelnus Katalikų bažnyčiai pripažįsta ir filosofijos mokslų daktaras dr. Vytautas Valevičius. „Nepaisant sunkios šio žmogaus biografijos, savo bendruomenei jis nusipelnęs praktiniu darbu. Tai gana švelni, bet konservatyvių pažiūrų asmenybė. Kaip, beje, ir pati Bažnyčia. Kiek man žinoma, ji vis dar negali pripažinti kontraceptinių tablečių ir prezervatyvų naudos, todėl tam prieštarauja ir verčia žvelgti į save gana skeptiškai. Nors šias inovacijas bandoma diegti visame pasaulyje“, – kritikos tiek Bažnyčiai, tiek ir pačiam hierarchui vis dėlto pažeria pašnekovas.
Kaip vieną esminių šios institucijos klaidų V.Valevičius mini jos mėginimą politikuoti (per pastaruosius metus Bažnyčia yra agitavusi už vieną ar kitą partiją). Tačiau ne vienas artimai arkivyskupą pažįstantis asmuo pabrėžia, kad jo pozicija šiuo klausimu griežta: kunigai negali politikuoti, kas kita – Bažnyčios hierarchų pasisakymai visuomenei svarbiais klausimais.
„Prisimenu, pradėjęs savo tarnystę garsiai pasakiau: nebūsiu tylintis vyskupas. Kalbėjau, ir galbūt tas kalbėjimas paskui atkreipė į save ugnį: už tai iš kažkur ar nuo kažko gaudavau visai neužtarnautą smūgį“, – atvirai dėsto S.Tamkevičius.
Išties, pavarčius archyvinius dokumentus matyti, kad Kauno arkivyskupas kone aktyviausiai iš Lietuvos hierarchų pasisako visuomenei svarbiais klausimais, ir kritika, priešingai, nei daug kam atrodo, šį žmogų pasiekia ir sminga giliai, tik S.Tamkevičius viešai to neparodo. Kauno meras įsitikinęs, kad einant atsakingas pareigas kitaip ir nebūna, tačiau, jo manymu, visuomenė mėgsta vertinti per daug emocingai.
Katalikų žurnalistas Petras Kimbrys charakterizuoja S.Tamkevičių kaip žmogų, kurio asmenyje susitelkia keletas charizmatiškų savybių: „Be intelektualumo, žurnalistinio darbo patirties (buvęs „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius) ir gebėjimo dirbti ištisą parą šis žmogus pasižymi gebėjimu keistis. Kai kuriems – tai labai nepatogus žmogus, nors supykti ant jo sudėtinga – jis neturi nė lašo agresijos. Vis dėlto esama žmonių, kuriems tai kelia tam tikrą nepasitenkinimą ar susierzinimą. Bet labiausiai mane džiugina tai, kad per daugelį metų jis netapo kietaodis, nejautrus arba perdėtai jautrus. Arkivyskupas – iš tų žmonių, kurie moka kritiką prisitaikyti ir išnaudoti vaisingai, o tai puiki savybė.“
S.Tamkevičių gana dažnai reginti ir darbiniais klausimais su juo bendraujanti D.Šmerauskaitė stebisi jo atvirumu: „Matau, kaip per internetinę žiniasklaidą jį pasiekia negatyvūs dalykai. Jų galbūt nėra daug, bet jie gana skaudūs. Širdis kaskart sudreba, kiek reikia žmogui ištverti, bet jis ir toliau išlieka visiems atviras, neužsisklendžia savy.“
Pašnekovės teigimu, kiekvienam į jo gyvenimą įžengusiajam S.Tamkevičius suteikia pirminį pasitikėjimo kreditą: jei tik jį pateisini, įdomus bendradarbiavimas tęsiasi toliau.

Sportiškas novatorius, nevengiantis nepatogių klausimų

S.Tamkevičiui kasdien tenka išgirsti ne tik kritikos, bet ir nemalonių klausimų. Vieną jų pateikė ir “Veidas”: mūsų krašte iki šiol prieštaringai vertinamas turto Katalikų bažnyčiai sugrąžinimas, esą Bažnyčia su atgautu turtu pasielgė ydingai – daug jo apleista, pastatai nyksta tušti.
Bet arkivyskupas atremia, kad tai klaidingos žinios: „Vyskupijos labai skirtingos: vienos susigrąžino daugiau turėtų pastatų, kitos mažiau, o kai kurios – tik trupinius. Kalbėdamas apie Kauno arkivyskupiją turiu pasakyti, kad ne vienas pastatas buvo apverktinos būklės, o jiems suremontuoti reikėjo didžiulių pinigų. Kita vertus, visi jie tarnauja: vienur įsikūrė jaunimo centras, kitur – “Caritas” ir šeimos centras, Teologijos fakultetas. Nėra nė vieno namo ar buto, kuris nebūtų užimtas. Jei pasitaikytų toks atvejis, kad vyskupija kažką atsiėmė ir turi galimybę išnuomoti, tai pasakyčiau – ačiū Dievui, ir skubiai išnuomotume, nes pinigų visada stokojame.“
Pasikalbėjus su S.Tamkevičiumi susidaro įspūdis, kad tai gana atviras, tiesus ir tiesos į vatą nevyniojantis žmogus. Jaunesnės kartos žmonės, susidūrę su arkivyskupu, labiausiai įsimena jo tėvišką tvirtumą ir atvirumą naujiems dalykams. Pasak jų, įdomu stebėti, su kokia aistra ir lengvumu arkivyskupas išbando naujas technologijas. Kaip pavyzdį galima paminėti šį pavasarį jo susikurtą asmeninį profilį socialiniame tinkle „Facebook“.
„Taip, yra ir toks“, – neslepia arkivyskupas. – Paauglystėje susiformavo mano polinkis prie naujų technologijų, kai brolis paliko fotoaparatą, ryškalų ir fotopopieriaus. Vėliau, tarnaudamas kariuomenėje, dirbau radijo mazge, fotolaboratorijoje, taigi buvo daugybė galimybių kažką sukurti, sugalvoti. Įdomios man šiuolaikinės technologijos. Dažnai ir pats atrandu, kaip kokia priemonė veikia.“
Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis arkivyskupą prisimena dar iš tų laikų, kai šis dėstė kunigų seminarijoje asketiką: „Iš šio žmogaus gavau didelę dozę kunigiškos praktikos, tai be galo išmintinga asmenybė, kurią gali prisišaukti bet kuriuo paros metu, o tai – jau jėzuito bruožas.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į “Veido” klausimus atsako arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius

VEIDAS: Keletą metų iš eilės patenkate į įtakingiausių lietuvių sąrašus. Kaip manote, už kokius nuopelnus esate išrinktas vienu įtakingiausių Bažnyčios atstovų Lietuvoje?
S.T.: Kadangi esu didelės arkivyskupijos ordinaras ir dažnai pasisakau svarbiais Bažnyčiai ir Lietuvai klausimais, gal todėl kai kurie žmonės pozityviai atsiliepia apie mano darbą. Tačiau nemažai tokių, kurie ir labai kritiškai kalba. Bet aš nesureikšminu nei vienų, nei kitų nuomonių. Svarbiausia, kad Viešpats, kuriam tarnauji, gerai įvertintų.
VEIDAS: Kas padarė didžiausią įtaką jūsų asmenybei, charakteriui ir tikėjimui?
S.T: Nuo paauglystės tikėjimas man nebuvo antraeilės svarbos dalykas: praktikavau jį eidamas išpažinties ir stiprindamas save eucharistija. Didelę įtaką mano gyvenime yra padariusios ilgos rekolekcijos (kai kurios jų trukdavo po 30 dienų). Jos išmokė nuosekliai sekti paskui Jėzų Kristų ir nebijoti jokio kryžiaus, kuris pasitaikydavo gyvenimo kelyje.
O jei kalbėsime apie asmenybes, tai didžiausios įtakos mano turėjo keli kunigai: pirmiausia salezietis kun. Antanas Skeltys ir jėzuitas tėvas Pranciškus Masilionis. Iš jų daug ko išmokau. Taip pat didelė įtaką mano dvasiniam brendimui padarė geros seserys vienuolės, kurių buvo ne mažiau kaip gerų kunigų.
VEIDAS: Dėl kokių priežasčių 1969-aisiais sovietų valdžia jums uždraudė eiti kunigo pareigas?
S.T.: Kai parašiau dokumentą dėl Kauno kunigų seminarijos suvaržymų ir surinkau po juo apie 60 kunigų parašų, sovietų valdžia uždraudė atlikti kunigo pareigas. Tais laikais toks elgesys buvo neregėtas iššūkis valdžiai, todėl ir buvau nušalintas nuo kunigiškos tarnystės.
VEIDAS: 1983-iaisiais buvote suimtas už antisovietinę propagandą ir agitaciją, kalėjote Permės ir Mordovijos lageriuose, o vėliau buvote ištremtas į Sibirą. Kaip šie sudėtingi gyvenimo išbandymai paveikė jūsų vidines nuostatas ir tolesnį gyvenimą?
S.T.: Bet koks kryžius savaime nekelia džiaugsmo, bet jis tampa Dievo dovana, jei jį priimi ir neši drauge su Kristumi. Šiuo atveju bet kokie sunkumai tampa Dievo palaima, todėl šiandien aš dėkoju Dievui, kad gyvenimas manęs nelepino ir tokiu būdu padėjo tapti tvirtesniam.
Paradoksalu, bet sovietiniais laikais nepatyriau tiek niekinimo ir šmeižto, kiek laisvoje Lietuvoje. Tačiau didžiausi išbandymai, manau, dar laukia ateityje. Jau matomi ženklai Europoje ir pasaulyje, kad bus siekiama, ko siekė sovietinė valdžia: kad mes savo tikėjimą praktikuotume tik savo kambarėlyje ar bažnyčioje, o viešoje erdvėje bet kokie tikėjimo ženklai ar praktikos bus nepageidaujamos ar net draudžiamos. Tačiau nereikia gąsdintis. Kaip sakė apaštalas Paulius: „Jei Dievas su mumis, tuomet kas prieš mus?“
VEIDAS: Ar spėjote užsiauginti šarvus, matydamas spaudoje neigiamus atsiliepimus apie save ir apie dvasininkų luomą?
S.T.: Esu gana jautrus žmogus, nors savo emocijas sugebu valdyti. Jeigu būna kas nors sunkaus, paaukoju Dievui kaip atgailą už savo kaltes ar už kitų nuodėmes ir einu pirmyn. Taip pat esu įsitikinęs, kad jei gyventi pagal sąžinę ir darai kitiems gera, formuojasi tam tikras jautrumas aplinkinių atžvilgiu.
VEIDAS: Esate minėjęs, kad Lietuva išgyvena ne kunigystės ir ne Bažnyčios, o žmonių protų ir širdžių krizę. Kodėl taip manote?
S.T.: Kai žmonės nebevertina šeimos, kai nukrypimą nuo prigimties laiko norma, kai klaidžioja tiesos reliatyvizmo labirintuose – visa tai yra žmogaus proto krizė. Susvetimėjimas ir egoizmas, kai žmogus myli tik save, o kitus žmones laiko vos ne daiktais – tai širdies krizė. Kol neįveiksime protų ir širdžių krizės, tol mūsų visuomenė bus sunkus ligonis. Ir bus daug kitų krizių.
VEIDAS: 2013-ieji paskelbti Tikėjimo metais. Jūsų vertinimu, ar per juos įvyko kas nors reikšmingo Lietuvai?
S.T.: Tikėjimo metai Bažnyčiai padovanojo popiežių Pranciškų, Lietuvai – du labai gerus vyskupus: Kęstutį Kėvalą ir Lionginą Virbalą. Birželio pabaigoje Kaune vykusios Lietuvos jaunimo dienos parodė, kad turime daug gražaus, Dievą tikinčio jaunimo.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas lemia tikinčiųjų mažėjimą Lietuvoje?
S.T.: Juo labiau pasineriame į materializmą ir laimės pradedame ieškoti piniguose bei malonumuose, tuo labiau nyksta dvasinės vertybės, o kartu mažėja ir rimtai tikinčių žmonių. Tuomet vietoj aiškaus tikėjimo pasineriama į visokius prietarus.
VEIDAS: Ar tiesa, kad kunigai bendraudami su žiniasklaida turi gauti jūsų sutikimą?
S.T.: Iš tiesų kunigai turi teisę bendrauti su žiniasklaida, bet ne visada nori. Kartais patys nenorėdami bendrauti prisidengia, kad vyskupai juos apriboja. Žinoma, jei vyskupas matytų, kad kuris kunigas nepajėgia ir tikrai prastai atstovauja savo tarnystei, galėtų patarti: būk atsargesnis, nenusišnekėk, bet paprastai vyskupai nedaro tam kliūčių, taigi tereikia paties kunigo noro.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl kai kurie asmenys apibūdina jus kaip prieštaringą asmenybę?
S.T.: Į klausimą galėčiau atsakyti klausimu: kodėl Jėzų Kristų vieni mylėjo tiek, kad geriau pasirinkdavo mirtį, nei savo Mokytojo išsižadėjimą, o kiti tiek nekentė Jėzaus, kad jį nukryžiavo? Jeigu kunigas ar vyskupas nuosekliai laikosi Evangelijos, taip pat bus vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Jei būtų tik mylimas, reikėtų suabejoti jo tikėjimo nuoseklumu.
VEIDAS: Kokių klaidų esate padaręs ir dėl kurių galbūt norėtumėte atsiprašyti?
S.T.: Atsakysiu su humoru: Katalikų bažnyčioje popiežius, vyskupai, kunigai ir pasauliečiai savo klaidas bei nuodėmes išpažįsta per Susitaikinimo sakramentą, ir tai daroma neviešai. O jei rimtai, tai, atlikdamas kunigo, ypač vyskupo pareigas, esu įskaudinęs ne vieną kunigą, bet jei būtų galima laikrodį atsukti atgal, tai tikriausiai padaryčiau tą patį. Tačiau, nors ir jautiesi atlikęs pareigą, sunku būna ne tik tam, kuris įsiskaudino, bet ir pačiam vyskupui. Todėl visuomet sakau, kad daugiau dvasinio komforto jaučiau, kai buvau paprastas kunigas, nei dabar, būdamas arkivyskupas.
VEIDAS: Žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad labai sunku suderinti administratoriaus darbą su giliu tikėjimu.
S.T.: Tai netiesa – gilų tikėjimą galima turėti ir piemenaujant, ir vyskupaujant. Tai teigiu ne skolindamasis kieno nors mintį, bet iš savo asmeninės patirties.