Jei tai būtų šalies žinomumo didinimo strategija, sakytume, kad tai labai prastas sumanymas. Tačiau gynyba – sritis, kurioje nepatrauklumas labai naudingas. „Nereikia ginklavimosi varžybų – svarbiausia atgrasyti“, – tokia NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo žinutė, išsakyta spalio pabaigoje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime. Taip jis apibūdino naujausią Aljanso politiką – stiprinti pajėgumus rytiniame NATO flange, į kurį įeina ir Lietuva.
Gytis KAPSEVIČIUS
Minėtame susirinkime buvo derinama ir daugianacionalinių batalionų, kuriuos NATO įkurdins kiekvienoje iš trijų Baltijos valstybių, dislokacija. Į Lietuvą, Latviją, Estiją, taip pat ir į Lenkiją, pagal pirminius planus, bus atsiųsta daugiau nei po tūkstantį sąjungininkų karių. Numatyta, kad Lietuvos batalionui vadovaus vokiečiai, prie jo formavimo prisidėtų ir Beniliukso šalys, Norvegija, Kroatija bei Prancūzija. Jau patvirtinta, kad sąjungininkai planuoja atsivežti ir savo karinės technikos: tarp karinių vienetų bus apie 10 „Leopard 2“ tankų.
Praktiškai lygia greta su kalbomis apie įsikursiantį batalioną Lietuvoje prabilta ir apie „Patriot“ – ilgojo nuotolio gynybines raketas. Šių raketų klausimas grįžta į viešąją erdvę ne pirmą kartą – dar 2014 m. apie tai kalbėjo ir svarbiausi šalies pareigūnai. Sistema ir vėl prisiminta gavus informacijos, kad spalio mėnesį Rusija Kaliningrade dislokavo artimojo nuotolio raketas „Iskander-M“. „Iskander-M“ raketos gali nešti branduolinį užtaisą ir sunaikinti antžeminius taikinius 500 km atstumu. „Patriot“ sistemos skirtos tiek balistinėms raketoms, tokioms kaip „Iskander-M“, tiek orlaiviams numušti.
Tiesa, pasak Rytų Europos studijų centro analitiko Vytauto Keršansko, kaip visuomet, raketas Kaliningrade galima vertinti dvejopai. „Žvelgiant pro kariškių prizmę, tokios raketos yra karinė grėsmė. Ir apskritai – Kaliningrado militarizacija yra karinių vienetų, kurie galėtų būti panaudoti karinės intervencijos atveju, kūrimas. Tačiau jei žiūrėtume bendriau, tokie dalykai neabejotinai yra Rusijos spaudimo įrankiai. Nes tai pirmiausia – viešoji diplomatija. „Iskander“ dislokavimas Kaliningrade arba grasinimas tai padaryti vyksta ne pirmą kartą, ir vyksta dažniausiai po to, kai NATO priima tam tikrus sprendimus, kurie stiprintų jos buvimą šiame regione. Akivaizdu, kad tai jų atsakymas ir bandymas atšaukti tuos sprendimus. Šiuo metu ir vėl matome tą patį: NATO batalionai, gynybos stiprinimas. Tai akivaizdžiai rodo Rusijos bandymą paspausti Vakarus“, – „Veidui“ teigia V.Keršanskas.
Apie „Patriot“ kol kas tik kalbama ir oficialaus patvirtinimo dėl šių sistemų atsiradimo Lietuvoje nėra. Pačiai Lietuvai tokios sistemos būtų per brangios, todėl ir tikimasi, kad jas čia dislokuos vokiečių sąjungininkai.
Daug nuveikta, bet dar daug reikia ir nuveikti
Nepaisant priešraketinės gynybos skylės, nuo 2014 m., kai pradėta Rusijos agresija prieš Ukrainą, Lietuva žengė du didelius žingsnius, kad pagerintų priešlėktuvinės gynybos situaciją. Per pastaruosius dvejus metus pasirašytos sutartys oro apsaugai stiprinti: už 100 mln. eurų įsigyta priešlėktuvinė vidutinio nuotolio gynybos sistema NASAMS, 2014 m. rugsėjį buvo įsigytos priešlėktuvinės artimojo nuotolio „Grom“ sistemos (sandorio vertė – 34 mln. eurų). Tiesa, dar reikės palaukti: NASAMS bus perduota iki 2020 m., ,,Grom“ – iki 2021 m.
Prie oro pajėgų gynybos pokyčių Lietuvos teritorijoje netruko prisidėti ir pati NATO: 2014 m. reaguodamas į padidėjusią įtampą, Aljansas sustiprino oro patruliavimą Baltijos oro erdvėje – padidino ją saugančių naikintuvų skaičių iki 16. Tiesa, 2015 m. jų kiekis sumažintas iki 8.
Padidėjęs dėmesys gynybai neapsiriboja oro pajėgomis. Pernai su vokiečių įmone pasirašyta sutartis dėl 21 haubicos „pzH 2000“ bei dar 32 technikos vienetų (60 mln. eurų), 2016 m. rugpjūtį pasirašyta sutartis dėl 88 „Boxer“ šarvuočių, kainuosiančių apie 400 mln. eurų. 2015 m. už 7 mln. eurų įsigytos ir prieštankinės sistemos „Javelin“. Visas haubicas tikimasi gauti iki 2019 m., šarvuočius – iki 2021 m. Prie pajėgų stiprinimo prisidėjo ir sąjungininkai: 2015 m. spalio mėnesį dislokuoti penki JAV tankai „Abrams“. Be to, įvairių karinių transporto priemonių vienetų Lietuvoje buvo jau anksčiau.
Ginkluotės ekspertas atsargos karininkas Darius Antanaitis teigia, kad pastarieji ginkluotės įsigijimai nurodo tolesnę kryptį, kur link turime investuoti: „Iš techninės pusės pastiprinimo dar reikia, tačiau būtina žiūrėti į bendrą šalies lygį. Be abejo, ateityje gal reikėtų ir vikšrinės kovos technikos, gal net ir tankų. Kai kam tai atrodo juokinga – kam Lietuvai tankai? Bet būtina suvokti, kad tankas – tai priemonė, galinti atlikti kontrataką ir išvalyti užimtą teritoriją nuo agresoriaus.
Be tanko atlikti kontratakos praktiškai neįmanoma. Konflikto atveju nebus taip, kad priešą sustabdėme, ir viskas, – mes turime atkovoti savo žemės plotus ir vystydami savo pajėgumus į tai koncentruotis.“
Ekspertas taip pat aiškina, kodėl gynybos planuose mažai kalbama apie laivyną. „Mums daug didesnis pavojus yra pakrantės gynyba nei jūros gynyba, todėl manau, kad labiau reikėtų rūpintis kranto gynyba ir priešlaivinėmis priemonėmis. Tai galėtų būti priešlaivinės žemė-žemė raketos, kurios pasiektų didesnį nuotolį nei haubicos. Jos ir dabar gali apšaudyti laivus, tačiau raketos užtikrintų pataikymą į judančius taikinius už horizonto linijos. Tai būtų labai naudinga kovos metu“, – teigia D.Antanaitis.
Kaimynai irgi nesnaudžia
Gynybos biudžetas pastaruoju metu smarkiai didėjo ne tik Lietuvoje (nuo 321 mln. eurų 2014 m. iki siūlomų 725 mln. eurų ateinančiais, 2017-aisiais), bet ir kitose Baltijos šalyse. Tiesa, tik penkios šalys iš bloką vienijančių 28 šalių skiria rekomenduojamus 2 proc. viso BVP (JAV, Jungtinė Karalystė, Estija, Graikija bei Lenkija). Lietuva pagal šį rodiklį buvo devinta, tačiau jos išlaidos per pastaruosius metus smarkiai padidėjo ir 2016 m. siekė 1,48 proc. BVP. Skelbiama, kad trys Baltijos šalys iki 2020 m. ketina metines išlaidas gynybai dar didinti iki 1,9 mlrd. eurų.
Padidintas gynybos finansavimas lėmė ir stambių pirkinių. Pavyzdžiui, Estija, 2014 m. už 113 mln. eurų įsigijo 44 vikšrines pėstininkų kovos mašinas CV 9035 ir šešias papildomas transporto priemones, taip pat 80 prieštankinių sistemų „Javelin“ už 40 mln. eurų. Latvija 2014 m. rugsėjį pasirašė sutartį su Didžiąja Britanija ir nusipirko 123 naudotus šarvuočius. Lenkija gynybiniais atnaujinimais susirūpino šiek tiek anksčiau, nei spėjo pablogėti padėtis Kryme, – 2014 m. sausį įsigijo 119 tankų „Leopard“, vėliau buvo pareiškusi norą pirkti tas pačias „Patriot“ sistemas ir 50 karinių sraigtasparnių „Caracal“, bet šios minties neseniai atsisakė ir dairosi į kitos rūšies sraigtasparnius.
Tiek Latvijoje, tiek Estijoje taip pat buvo dislokuoti amerikiečių tankai „Abrams“ ir kovos mašinos „Bradley“. Nuo 2017 m. rotacinį batalioną Estijoje formuojantys britai paskelbė, kad į šią šalį perkels tankų „Challenger 2“ bei kitos kovinės įrangos, tarp jų ir taktinių dronų.
Įvairus gynybos stiprinimas ir karinių vienetų perdislokavimas vyksta ne tik rytiniame, bet ir šiauriniame NATO flange. Neseniai pranešta apie planus Norvegijoje: Trondheimo apylinkėse, ne per toliausiai nuo sienos su Rusija, taip pat bus dislokuota maždaug 300 amerikiečių karių.
Į besikeičiančią geopolitinę situaciją reaguoja ir NATO nepriklausančios šalys – neseniai Švedija nusprendė nuo 2018 m. grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Be to, švedai vėl perkėlė 150 karių į Gotlando salą, iš kurios kariuomenė buvo iškraustyta 2005 m. Suomija, kaip ir Švedija, dažnai kaip partnerė dalyvauja įvairiose NATO pratybose.
2 proc. BVP – ne riba?
Lietuvoje didinti gynybos išlaidas numatoma ir toliau, be to, atrodo, kad tai vyks gana sparčiai. Šiais metais dvi daugiausiai vietų Seime laimėjusios partijos – valstiečiai bei konservatoriai turi keletą bendrų sąlyčio taškų: abi rinkimų programose žadėjo iki 2018 m. skirti 2 proc. BVP gynybos reikmėms. Tiesa, prieš porą metų partijos pasirašė gynybos biudžeto didinimo sutartį, kurios terminas buvo ilgesnis – iki 2020 m. Kita vertus, neseniai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, dalyvaudamas LRT laidoje „Aktualus interviu“, pasakė, kad 2 proc. – ne riba.
V.Keršanskas mano, kad gana žymus biudžeto padidinimas kompensuoja ne vienus metus gynybai skirtą nedidelį dėmesį ir leidžia sustiprinti kariuomenės pajėgumus, tačiau reikėtų gerai pagalvoti apie biudžeto dydį ateityje.
Gana žymus biudžeto padidinimas kompensuoja ne vienus metus gynybai skirtą nedidelį dėmesį ir leidžia sustiprinti kariuomenės pajėgumus, tačiau reikėtų gerai pagalvoti apie biudžeto dydį ateityje.
„Tie 2 proc. yra labai svarbūs mums, kaip NATO daliai, nes tai pagrindinis kriterijus, rodantis valstybės įsipareigojimą plėtoti karinius pajėgumus. Tai įvykdžius reikėtų peržiūrėti, ką pasiekėme ir ko reikia. Tai vėliau taps politinių debatų dalimi. Galbūt trumpuoju laikotarpiu matysime, kad reikalai taisosi, Rusija nebėra agresyvi, bet jei matysime, jog padėtis tik blogėja, tai natūralu, kad gynybos biudžeto didinimas bus dar aktualesnis“, – teigia ekspertas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad investicijos į gynybą neturėtų būti supriešinamos su kitomis investicijomis. Maža to, investicijos į kitas sritis gali netiesioginiu būdu tapti investicijomis į gynybą.
„Labai svarbu ir socioekonominės situacijos šalyje gerinimas. Daug kalbama apie visuomenės integralumą, jos atsparumą agresoriui, nuotaiką, siekį, kad žmonės jaustųsi tos valstybės dalimi ir visaverčiais piliečiais. Rusija nepuls, jeigu jaus, kad tos valstybės piliečiai turi valią gintis ir palaiko stiprų ryšį su savo valstybe, gins ją iki galo arba neleis taip lengvai paimti, kaip, tarkime, tai įvyko Kryme ar Rytų Ukrainoje. Tada matėme daug piliečių, kurių tapatumas su valstybe labai netvirtas. Tokią teritoriją pulti labai lengva, nes nėra jokio pasipriešinimo, be to, visoje valstybėje – chaosas. Todėl labai svarbu investuoti į ryšį su valstybe: tai yra ir patriotinis ugdymas, ir gerovės kūrimas, ko šiandien trūksta. Labiausiai propagandai yra paveikios tos visuomenės dalys, kurios gyvena tam tikroje socialinėje atskirtyje, izoliuotai, regionuose“, – aiškina V.Keršanskas.
Smūgis kariuomenės įvaizdžiui
Nuolat pasigirstantys su krašto apsauga susiję kai kurie įvykiai tik skaldo visuomenę. Brangios karinės technikos įsigijimas dalies visuomenės kaip paprastai buvo vertinamas skeptiškai. Sumaištis kilo ir dėl jau minėtų „Boxer“ šarvuočių, nes gamintojų pasiūlymas buvo brangesnis nei kiti variantai – paaiškinta, kad vadovaujamasi kokybės, o ne pigumo kriterijais.
Galima prisiminti ir daug triukšmo viešojoje erdvėje sukėlusį 2015 m. kovą paskelbtą šauktinių kariuomenės atnaujinimą penkeriems metams, pakviečiant 3 tūkst. asmenų kasmet. Šis skaičius ir trukmė keisis: Valstybės gynimo tarybos nutarimu šaukimas bus nuolatinis, o kasmet šaukiamų karių skaičius bus didinamas iki 4 tūkst.
Tačiau šiais dviem atvejais būta ir stiprios palaikančiųjų pusės, o štai „auksinių šaukštų“ istorija sukėlė tikrą audrą ir paskleidė abejonių dėl gynybos biudžeto skaidrumo.
Neskaidrūs Krašto apsaugos ministerijos viešieji pirkimai – ne naujiena. Tiek Prezidentūra, tiek Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė komentuodama situaciją pabrėžė, kad Krašto apsaugos ministerijos atliekamų viešųjų pirkimų problema – sisteminė. Visa tai, tikėtina, prisidėjo prie pasitikėjimo ginkluotosiomis pajėgomis kritimo: šių metų rugsėjo mėnesio „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pasitikėjimas ginkluotosiomis pajėgomis smuko nuo 57 iki 48 proc.
Geriausias ir geresnis scenarijai
Šių metų vasarą vokiečių laikraščiui „Die Zeit“ amerikiečių generolas Benas Hodgesas teigė, kad Rusijai užimti tris Baltijos sostines gali teprireikti apie 36–60 valandų. Modeliuojama, kad priklausomai nuo agresoriaus užmojų priešintis ilgą laiką bet kokiu atveju būtų labai sunku. Dabartiniai gynybos pastiprinimai bei papildomi veiksniai galėtų šį laiką pailginti, tačiau praktiškai visais atvejais jėgos nebūtų lygios, o įtraukiant ir hibridinio, tokio kaip Ukrainoje, karo variantus netgi spekuliuojama, kad aiškiai neįvardijus priešiškų jėgų būtų sudėtinga aktyvuoti 5-ąjį NATO straipsnį.
Baltijos regiono gynyba yra paremta sąjungininkų parama: teritorijoje esančioms pajėgoms reikėtų kuo ilgiau atlaikyti puolimą, kol į kovos veiksmus įsitrauks didesnis pastiprinimas. Nors už kiekvienos Aljanso narės nugaros stovi didžiausia pasaulyje karinė jėga, atsidurti konflikto epicentre nėra viliojanti perspektyva nė vienai šaliai. Generalinio sekretoriaus J.Stoltenbergo minima atgrasymo politika, kitaip tariant, bet kokio tiesioginio konflikto išvengimas greičiausiai ir būtų geriausias scenarijus. Paties blogiausio scenarijaus, fakto, kad abi pusės turi branduolinio arsenalo galimybes, greičiausiai priminti nereikia.
J.Stoltenbergas NATO garantijas Aljanso nariams dar kartą pabrėžė ir tame pačiame NATO šalių gynybos ministrų susitikime Briuselyje. Tokia komunikacija gana svarbi – ypač po to, kai vasarą kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas pasidalijo nuomone, kad valstybės, skiriančios per mažai lėšų gynybai, gali ir nesulaukti JAV pagalbos.
NATO atsisakius ginti savo narę, blokas prarastų savo esmę, o įsipareigojimų nevykdymas sugriautų didžiausią karinę sąjungą ir suduotų didelį smūgį globaliam saugumui.
„NATO atsisakius ginti savo narę, blokas prarastų savo esmę, o įsipareigojimų nevykdymas sugriautų didžiausią karinę sąjungą ir suduotų didelį smūgį globaliam saugumui. Nereikia suprasti, kad tai būtų vienpusė nauda, ir tik mums svarbus tas NATO skėtis. JAV ši organizacija taip pat gyvybiškai svarbi užtikrinant globalų saugumą. Tai yra stabilus savo funkciją atliekantis blokas, ir neįsivaizduoju, kaip netgi D.Trumpo išrinkimas galėtų pakeisti tokį požiūrį“, – mano V.Keršanskas.
Kitas ypač akcentuojamas kriterijus – bendradarbiavimas ir Vakarų šalių įtraukimas į probleminį regioną. Darbai pradėti dar pernai: Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje atidarytos NATO vadavietės, regione pagausėjo ir tarptautinių karinių pratybų. Tarptautiniai batalionai, kurie bus dislokuoti nuo 2017 m., gali pasitarnauti ne tik kaip realios pajėgos su kariais ir technika, bet ir kaip simbolinė žinutė abejojantiems. Be to, galimo kontakto atveju padidėja rizika nukentėti didžiųjų užsienio valstybių kariams, o tai turėtų neigiamų diplomatinių pasekmių, – tai irgi gali tapti vienu iš atgrasymo būdų.
Karinės įtampos mažinimas bei diplomatija apskritai atrodo kaip geriausia išeitis visoms suinteresuotoms šalims, tačiau dėl kardinaliai priešingų interesų, V.Keršansko nuomone, to artimiausiu metu nenumatoma. „Grėsmės mažinimui reikalingas abipusis sutarimas – tam turi būti poreikis ir sąlygos, kuriomis ta grėsmė būtų mažinama. Rusijos siūlomos sąlygos nėra priimtinos, jos pagrindinis reikalavimas buvo ir bus bendra saugumo erdvė arba Baltijos valstybių pavertimas pilkąja, buferine zona tarp NATO ir Rusijos. Tokia zona iš principo reikštų Rusijos dominavimą regione, nes apie Kaliningrado srities demilitarizaciją nekalbama. Tai tarsi paverstų mus neapginamomis valstybėmis. Žiūrint iš mūsų pozicijų tai absoliučiai nepriimtina, žiūrint iš NATO – taip pat: Aljanse negali būti kelių lygmenų saugumo zonų. Aš nemanau, kad tai galėtų būti įgyvendinta, kalbant tiek apie abipusį supratimą, kad reikia mažinti didėjančią eskalaciją, tiek apie abipusį susitarimą dėl kažkokio bendro vardiklio, nes pozicijos yra kardinaliai skirtingos“, – teigia ekspertas.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...