Vargingiausių pasaulio šalių vaikus gelbėjančios UNICEF ir TV3 misijos kelias pasuko į Tanzaniją. Į šią Rytų Afrikos valstybę rugpjūčio 11 d. išvyks žurnalistė ir kulinarė, TV3 laidos „Beatos virtuvė“ vedėja Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas ir UNICEF Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė.

Eterio žvaigždės bendraus su skurdžiausio Tanzanijos regiono šeimomis, kenčiančiomis nuo mirtinų ligų protrūkių ir elementarios sveikatos priežiūros stokos. Lietuvos gyventojai š. m. spalio 11 d. per TV3 ne tik išvys misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet galės ir patys imtis iniciatyvos.
„Per dvejus metus, kai vykdėme UNICEF ir TV3 misijas į Kambodžą ir Siera Leonę, įsitikinome, kad lietuviams rūpi ne tik savo kiemo problemos. Garsūs Lietuvos žmonės, susidūrę akis į akį su protu sunkiai suvokiamu skurdu bei televizijos eteris – motyvavo mūsų gyventojus: po misijų buvo paaukota beveik pusantro milijono litų, nuo mirtinų ligų paskiepyta apie du šimtus tūkstančių vaikų. Tai milžiniškas rezultatas, kuriuo gali didžiuotis visa Lietuva. Paskatinti tokios sėkmės, tęsiame savo misiją, suteikdami gyventojams dar daugiau galimybių prisidėti gelbėjant vienos vargingiausių pasaulio valstybių mažuosius piliečius“, – sakė „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė.
Jos teigimu, 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija savo skurdu mažai kuo atsilieka nuo jau aplankytų valstybių. Jungtinių Tautų duomenimis, Tanzanija yra viena paskutiniųjų pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Ypač nuo skurdo kenčia moterys ir vaikai, masiškai mirštantys nuo maliarijos, ŽIV ir kitų ligų. „Šiurpina faktas, kad Tanzanijos kaimuose pagimdžiusios mamos yra tokios išsekusios, jog negali maitinti kūdikių, tad šie neretai neišgyvena nė mėnesio. Masiškai trūksta ne tik maisto, bet ir būtiniausių medikamentų bei skiepų. Tad misijos dalyviams išties pravers stiprūs nervai, kantrybė bei, žinoma, stiprus noras padėti“, – teigė J. Majauskaitė.
Lagaminus jau besikraunanti ir knygas apie Tanzaniją intensyviai skaitanti B. Nicholson prisipažino, kad yra apimta didelio jaudulio. „UNICEF mane kvietė jau praėjusiais metais, bet dėl įtempto darbo grafiko per olimpines žaidynes tuomet prisijungti negalėjau. Nors darbas ir šeimos reikalai spaudžia ir šį kartą, nusprendžiau atiduoti pilietinę pareigą, kurią jaučiu visa širdimi. Prieš kelionę labai jaudinuosi, juk vykstame ne safario žiūrėti, o bendrauti su baisiose sąlygose gyvenančiomis mamomis ir vaikais. Laukia daug iššūkių, visų pirma ne kaip misijos dalyvei, o kaip žmogui“, – sakė žurnalistė ir kulinarinių knygų autorė.
Anot B. Nicholson, vienas svarbiausių motyvų jai yra veiksminga UNICEF organizacijos veikla. „UNICEF Lietuvos vaikams yra padariusi jau daug gero ir man džiugu, kad dabar mūsiškiai gali ištiesti pagalbos ranką gyvenantiems šimtą kartų skurdžiau. Prieš 11 metų jau esu buvusi Afrikoje, Zambijoje, teko matyti šiurpių vaizdų iš vietos gyventojų kasdienybės. Pagalbos ten tikrai reikia“, – įsitikinusi žinoma moteris.
Vieną ryškiausių jaunosios kartos teatro scenos asmenybių G. Savicką pasiūlymas vykti į Tanzaniją užklupo vos tik grįžus iš mėnesio kelionės Šv. Jokūbo keliu. „Kadangi man neįdomios įprastos turistinės kelionės, o siūlė ne kas kitas kaip UNICEF – mažai kalbanti, bet daug gero daranti organizacija – beliko tik sutikti. Stebuklų nenuveiksime, bet visgi tikiuosi padaryti kažką gero. Vien jau dėl to, kad apie šį tikslą reikia pranešti kitiems. Žinoma, skurdo ir pas mus apsčiai, bet ten procentas kur kas didesnis. Todėl nereikėtų to ignoruoti, verčiau drąsiai pažvelgti tiesiai į akis“, – svarstė G. Savickas.
Trečiosios misijos dalyvės aktorės V. Kochanskytės nuomone, Lietuva ne veltui yra Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos dalimi. Anot jos, pasiekėme atitinkamą valstybinės ir pilietinės brandos lygį.
„Padėdami tiems, kuriems pagalba tiesiog būtina, turime puikią progą pademonstruoti, kad esame pakankamai pilietiški ir sąmoningi. Visuomet yra lengviau duoti nei prašyti. Palyginti su mumis, Tanzanijos žmonės neturi beveik nieko, tad net menka, iš mūsų požiūrio taško, pagalba, jiems yra didžiulė parama, leidžianti gelbėti gyvybes“, – sakė V. Kochanskytė.
UNICEF ir TV3 misija Tanzanijoje, viename skurdžiausių šalies regionų Iringoje, vyks rugpjūčio 11-20 d. B. Nicholson, G. Savickas, V. Kochanskytė iš Vilniaus oro uosto išskris sekmadienį anksti ryte, juos lydės TV3 komanda, fiksuosianti svarbiausias ir jautriausias išvykos akimirkas. Jas TV3 žiūrovai išvys spalio 11 d. nuskambėsiančiame trečiajame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“.
Apie UNICEF
UNICEF – nepolitinė organizacija, veikianti 158 šalyse, kad sukurtų vaikams tinkantį pasaulį. Jau daugiau kaip 60 metų UNICEF yra pasaulio lyderis, siekiantis padėti vaikams išlikti ir klestėti. Būdami didžiausiais pasaulyje vakcinų tiekėjais skurdžioms šalims, UNICEF siekia užtikrinti vaikų sveikatą ir mitybą, kokybišką pagrindinį išsilavinimą visiems berniukams ir mergaitėms, galimybę gerti švarų vandenį, laikytis higienos, vaikų apsaugą nuo smurto, išnaudojimo ir AIDS. UNICEF finansuojamas tiktai savanoriškomis individų, verslo, fondų ir vyriausybių kontribucijomis.

Trys vienos Afrikos valstybės veidai: laukinės gamtos, rojaus žemėje ir neparadinis.

Kai „Egyptair“ lakūnas, padaręs geroką lankstą nuo skrydžio tiesės, pasiūlo žvilgtelėti į didžiausią Afrikos kalną Kilimandžarą, vaizdas užgniaužia kvapą: iš debesų išnyra vienišas 5896 m aukštyje balta staltiese padengtas „stalas“. Deja, staltiesė kasmet vis menksta (dalies ekspertų vertinimu, ne tiek dėl visuotinio atšilimo, kiek dėl aplink kalną esančių miškų kirtimo, kuris sutrikdė normalią ekosistemą), tad norintys pamatyti Kilimandžarą dar su baltu apdaru turi paskubėti – prognozuojama, kad 2020-aisiais jo jau nebeliks.

O kažin ar iki to laiko tebebus Ruahos nacionaliniame parke 12 tūkst. dramblių? Ar auskaruoti plikakojai masajai vis dar klajos su gyvulių bandomis ir vis dar nešiosis su savimi kad ir menką lazdelę – ginklo simbolį? Ar vis dar, kaip kad dabar, nacionaliniuose parkuose nebus nė vienintelės šiukšlelės, bet purve ir šiukšlėse skęs trimilijoninis Dar es Salamas? Ar tebebus kas ketvirtas tanzanietis neraštingas, o gamtos turtų pertekusi šalis – tarp pasaulio skurduolių?

Šiandien Tanzanija tokia kontrastinga, lyg tai būtų kelios skirtingos valstybės. Bet kiekviena jų tokia savaip egzotiška, kad neapleidžia jausmas, jog stebi kino filmą, o ne visa tai iš tikrųjų matai, jauti, užuodi.

Nacionaliniai parkai, arba laukinis Afrikos veidas

Kai per „National Geographic“ stebėdavau visai šalia visureigių vaikštinėjančius liūtus ar zebrų kaimenes Afrikos nacionaliniuose parkuose, įsivaizduodavau, kad norint nufilmuoti tokį kiekį žvėrių tykoti reikia ne vieną mėnesį. Tad horizonte įžiūrėję gazelę ilgai stebeilijome į ją pro žiūronus. Tačiau jau už kelių posūkių akys netikėjo, kad kažkas vėduojantis it sparnas – tai čia pat, už poros metrų, ramiai kramsnojančio dramblio ausis. Šalia – visa jų giminė ir su mažučiukais drambliukais, ir su mušeika, kimbančiu varžytis su kitais subedus iltimis.

Paskui lyg antenos išlindo keliolikos žirafų galvos ant nesuprantamai ilgo kaklo – juk slankstelių jame tiek pat, kiek turi ir kiti gyvūnai. Upeliuose purškė hipopotamai, ežerai atrodė rožiniai nuo flamingų. Liūtas išsipūtusiu pilvu tingiai šnopavo išdribęs vidury kelio šalia liūtės nukauto buivolo, mat medžioja tik patelės. Netoliese skuodė hienos – sunku pavadinti jas simpatiškomis ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl niekingumo: jos, priešingai nei kiti žvėrys, kremta ir vienos kitas. O kur dar stručiai, įvairiaspalviai paukštukai ar raudonai mėlyni driežai, ką jau kalbėti apie įvairias beždžiones, kurios net ropščiasi ant sustojusių automobilių kapoto.

Ir, žinoma, tai, kas visiškai atima žadą – didžioji migracija: kaip stambaus ūkininko banda, tik padauginta kelis šimtus kartų, žvėris prie žvėries, kiek akis užmato, antilopių gnu (kurių Serengetyje apie milijoną), zebrų su žindančiais mažyliais ir kitų žvėrelių. O jei kur didesnis plyšys, gerai įsižiūrėjęs pamatysi aukos tykantį liūtą. Apie tris milijonus kanopinių žvėrių nuo amžių tuo pačiu maršrutu keliauja ten, kur tuo metu daugiau žolės, o paskui vėl grįžta atgal.

Net ketvirtadalis Tanzanijos teritorijos – nacionaliniai parkai. Populiariausias vadinamasis Šiaurės žiedas. Kiekvienas parkas skirtingas ir peizažu, ir augmenija. Pavyzdžiui, Serengetis – savana, Ngorongoras – 260 kv. kmkrateris su beveik 3 km šlaitais ir ežeriukais (čia nėra žirafų, nes jos neužsiropščia tokiais aukštais šlaitais), Maniara – ežeras ir miškas su storapilviais baobabais ir gausybe kitų egzotiškų medžių.

Žinoma, aukščiausiam safario efektui pasiekti reikia nakvoti palapinėje nacionaliniuose parkuose. Negali sakyti, kad nebaugu, kai susiruošę nakvoti negalėjome pasinaudoti tualetu, nes pamatėme keturių dramblių siluetus.

Belieka pridurti, kad safaris – brangus, bet tikrai to vertas malonumas. Paros su nuostabiu gidu-vairuotoju (patekti į gidus – didelė atranka, prieš tai reikia pusę metų mokytis teorijos ir dar pusę praktikuotis su parkų reindžeriais), nakvyne ir maitinimu, jei keliauji trise, kaina kiekvienam prasideda nuo 150–170 JAV dolerių. O safariui reikia skirti bent jau tris keturias dienas.

Zanzibaras – santarvės sala, rojus žemėje

Kitas privalomas kelionės Tanzanijoje maršrutas, Zanzibaras, galima sakyti, ne tik nelabai tanzanietiškas. Nenuostabu, nes anksčiau savarankiška valstybė su tuomete Tanganika susijungė į vieną Tanzanijos valstybę vos prieš 48-erius metus. O prekybos, taip pat ir juodaisiais vergais, ašyje buvusioje saloje ir dabar stovi krikščionių bažnyčios, visu garsu melstis kviečia musulmonų mečetės, savito kolorito prideda spalvoti indų šventyklų bokštai. Dera ne tik statiniai, bet ir šias religijas išpažįstantys skirtingų tautybių žmonės.

Zanzibaras pelnytai laikomas rojaus žemėje sinonimu. Balto smėlio su nuostabaus grožio kriauklelėmis paplūdimiai pripažinti vienais gražiausių pasaulyje, Indijos vandenyno spalva – ryškaus turkio, o salą supa koralų rifas, tad nuo kranto horizonte matai baltą bangų mūšą ir net girdi gaudesį. Prisipažinsiu, maniau, kad tokie vaizdai – „fotošopo“ menas.

O kokia atrakcija – dukart per parą po gerus porą kilometrų „nueinantis“ ir „pareinantis“ vandenynas. Jambianio kaimelyje ryte atsibudęs garsiąsias afrikietiškas burines valtis matai sausumoje, o kaimo moterys, kaip pas mus į daržus, čia eina vandenyno dugnu rinkti dumblių (juos džiovina ir parduoda, jie naudojami maistui, kosmetikai, vaistams). Popiet vandenynas taip įsisiautėja, kad bangos taškosi į pakrantėje esančių namelių prieangį. Vakarop vanduo vėl traukiasi, palikdamas vis platesnę promenadą į ryškiaspalvius kartūnus įsisiautusių moterų pasivaikščiojimams ir futbolo aikštėms kaimo vyriškajai pusei. Tada iš vandenyno pusės gali patekti ir į pakrantės kavinukes – atviras stogines tiesiai ant smėlio su palmių stogais. O naktį vėl žadina bangų mūša.

Žinoma, Zanzibare porą dienų būtinai reikia skirti dar vienam UNESCO sąrašo (į jį įtraukti ir keli Tanzanijos nacionaliniai parkai) puošmenai – Stountaunui, Akmeniniam Miestui, su gatvelių labirintais ir garsiųjų Zanzibaro prieskonių kvapais.

Neparadinė Tanzanija. Privaloma ar ne?

Žinoma, jos galima išvengti – iš Dar es Salamo į Zanzibarą galima skristi arba nusileisti tiesiai į Serengečio nacionalinį parką ar prie Kilimandžaro. Tačiau bent kiek pavažiuoti vietos transportu – viena iš turistinių atrakcijų. Populiariausiais susisiekimas Zanzibare – „dalla-dallas“, sunkvežimiukas atvirais šonais, į kurį telpa tiek, kiek į jį lipa, o ant stogo kraunama mediena, vaisiai ir dar nežinia kas. Žemyninėje valstybės dalyje keliavome su visa masajų gimine, o po autobusą vaikštinėjo ir višta.

Tanzanija laikoma palyginti saugia šalimi, o tanzaniečiai – labai draugiškais turistų atžvilgiu. Ir iš tiesų, kad ir kur eitum, nuolat girdi „jambo“, „karibu“ (suahelių kalba – “labas”, “sveiki atvykę”) ir siūlymąsi pagelbėti. Artėjant prie bet kurio miesto autobuso stoties prie tavęs iš karto prilimpa kokie dešimt žmogystų, kurie tikina esą geriausi tavo draugai ir tau padėsią. Beje, niekada nežinai, kiek ir kam reikės mokėti už bilietą, nes visos autobusų stotys veikia keistu principu: kažkas tave griebia, veda prie pašiūrių – atskirų kompanijų kasų, ten išrašo bilietą, bet pinigus dalijasi su tave atvedusiu asmeniu.

Ir taip visur. Arušoje, iš kurios keliaujama į Šiaurės žiedo safarius, gatvėje jus apspis siūlytojai rinktis jų kompaniją, kiš savo vizitines korteles su tikrai rimtų turizmo bendrovių logotipais, nors dažniausiai tie žmonės jose nedirba, arba įtikinės čia pat pirkti safarį iš neegzistuojančios firmos. Arba, negana to, žingsniuos šalia, ims kažką pasakoti, o paskui pareikalaus susimokėti už ekskursiją.

Skurdas, nešvara, chaosas, triukšmas, ištisinis turgus, gatvėje kūrenamas žaizdras, ant kurio verdamas ugalis (nacionalinis patiekalas – manijokų, bananų ir bulvių miltų košė) čia pat ir valgomas rankomis – taip atrodo didžioji ir Dar es Salamo, ir Arušos, ir visų turistinės trasos miestelių dalis. Vietiniai čia gyvi smulkia prekyba, skirta turistams, ir jų apgaudinėjimu. Dauguma, pradedant mažamečiais, jei nenori ko pirkti, sako – jei neperki, bent paremk, duok pinigų.

Mokslas lyg ir privalomas, bet turgavietės pilnos vaikų, o iš masajų atžalų į mokyklą eina geriausiu atveju kas antras, nes juk reikia ganyti gyvulius.

Daug labdaros organizacijų: vien Jambianio kaimelyje – ir moterų keramikos mokykla, ir moterų centras, ir ligoninė su baltaodžiais medikais. Norinčiųjų pakeisti gyvenimą Tanzanijoje daug, bet neatrodo, kad daug kas norėtų keistis.

Štai kolonizatoriai vokiečiai Tanzanijoje paliko geležinkelį. Nors daugelio miestų istorijoje minima, kad jie būtent dėl to ir suklestėjo, šiandien naudojama tik maža geležinkelio atkarpėlė, nors bėgiai likę. Kolonizatoriai britai paliko važiavimą priešinga nei pas mus juosta ir gražios architektūros pavyzdžių. Eismas tebėra britiškas, bet statybos meno vietiniai tikrai nepasimokė.

Bandė Tanzaniją keisti tautos tėvu vadinamas buvęs prezidentas Julius Nyerere: beraščių sumažėjo, bet specifinė jo socializmo ekonomika šalį buvo privedusi iki bado. Ir dabar Tanzanija – tarp skurdžiausių pasaulio šalių.

Kai matai molinius apgriuvusius namukus ir pusnuogius vaikus šalia jų, atrodo, žiūri kokį pusšimčio metų senumo filmą, būdamas safaryje – kaip „National Geographic“ kanalą, bet dažniausiai – kaip filmą apie žalią, kvapią, dar tikrą, ne “makdonaldinę” Afriką.

Nors dauguma žmonių ne ką težino apie tokią šalį kaip Tanzaniją, tačiau beveik visi ar iš mokyklos laikų, knygų ar televizijos yra girdėję apie tokias pasaulines garsenybes kaip Kilimandžarą, Serengetį, Ngorongorą, Zanzibarą, Tanganiką.

Visi šie geografiniai ir turistiniai objektai susiję būtent su šia šalimi. O kur dar masajai, didžiosios gyvūnų migracijos, žmonijos lopšys? Visa tai irgi yra Tanzanija.

„Sveiki sugrįžę į namus“, – tokiais žodžiai mus netikėtai, bet labai išdidžiai pasveikino Olduvajaus tarpeklyje „Žmonijos lopšio muziejuje“ gidu dirbantis Jemmy. Kaip ir dera šeimininkui, jis paklausė, iš kur esame. Atsakius, kad iš Lietuvos, Jemmy tuojau pat išvardijo visas Baltijos šalis ir jų sostines bei pridūrė, kad mes, lietuviai, čia itin reti svečiai.
Laikantis evoliucijos teorijos, žmogus kilęs iš Afrikos. Būtent čia, Tanzanijos šiaurėje, XX a. buvo rasta daugybė pirmykščių žmonių palaikų. Pasaulinę šlovę pelniusi archeologų Lykių šeima šiame 90 metrų gylio upės išgraužtame žemės plyšyje surado sensaciją pasaulyje sukėlusio 1,75 mln. metų amžiaus hominido, pavadinto Australopithecus Boisei, kaukolę, o kiek vėliau į mus jau palyginti panašaus Homo habilis palaikus. Tačiau dar senesnių įrodymų, grindžiančių tai, kad pirmykščiai žmonės galėjo vaikščioti stačiomis, teikia netoli nuo šio tarpeklio Laetelio apylinkėse aptikti net 3,6 mln. metų senumo pėdsakai, įspausti stačiomis vaikščiojusių būtybių.
Bekraštėse savanos platybėse pasimetusios archeologinės vietovės puikiai pritaikytos lankymui, tad svečiuojantis Tanzanijoje užsukti į „savo namus“ visada verta…

Safarių rojus – Serengetis
Kepinant beveik pačiame zenite kybančiai saulei ir svilinant kokiems 35°C, Kenijos pasienietis už „papildomus arbatpinigius“ sutiko mus palydėti iki legendinės Maros upės. Jau po pirmų žingsnių supratome, kam tas per petį permestas šautuvas. Sliūkinant per savanos brūzgynus ir regint tūkstančius kanopų įspaustų pėdsakų, jaučiau, kad visai neseniai, gal vakar, čia vyko įstabus gamtos spektaklis – kanopinių gyvūnų persikėlimas per Marą iš Kenijos į Tanzaniją. Išsibarstę keliautojai nuščiuvo, pamatę taip arti nuo mūsų Maroje plaukiojančius garsiuosius Niko krokodilus, gretimai plūduriuojančius tarsi balionai išsipūtusius hipopotamus, įlankėlėse nugulusią ar upės išplautą antilopių dvėseną. Čia tyko daug liūtų, kurie mėgsta pulti aukas iš pasalų. Pėsčiomis be šautuvo laukinėje savanoje – nė žingsnio. Ir štai mes „nelegaliai“ kertame Kenijos-Tanzanijos sieną. Kitoje Maros pusėje prieš mūsų akis atsivėrė iki horizonto nusidriekiančios žaliosios pievos, kuriomis į lengvą įkalnę darnia virtine išsirikiavę migravo koks tuzinas didelių ir mažų dramblių. Pasienietis atsiduso ir ištarė „Ten – Serengetis“.
Skylančios Afrikos ugnikalnių masyvo pašonėje besidriekiančią savaną masajai nuo seno taikliai vadina „serengeti“, kas reiškia „bekraštes platybes“. Nors Afrikoje ir visame pasaulyje daug nacionalinių parkų, gamtos draustinių ir rezervatų, nei Afrikoje, nei kur kitur mūsų planetoje nėra kitos tokios vietos, kurioje būtų tokia milžiniška kanopinių ir plėšriųjų gyvūnų koncentracija. Šiame gamtos prieglobstyje gyvūnai nepaiso nei valstybių sienų, nei tvorų ir paklūsta tik gamtos šauksmui. Vanduo ir maistas yra pagrindinės priežastys, verčiančios suktis gyvybės ratui Serengetyje (Tanzanija) ir Masajų Maroje (Kenija).
Kasmet per didžiąsias ir mažąsias liūtis maždaug du milijonai baltabarzdžių antilopių gnu, zebrų ir gazelių, o įkandin jų tūkstančiai liūtų ir kitų plėšrūnų, dalyvauja didžiojoje gyvūnų migracijoje. Prieš laikrodžio rodyklę migruojančių gyvūnų kelyje nėra pradžios ir pabaigos. Pamatyti šį spektaklį, tiksliau, jo fragmentą, vadinasi, turėti galimybę prisiliesti prie kažko amžino.
Garsiausio Tanzanijoje ir, beje, visoje Afrikoje, Serengečio nacionalinio parko (UNESCO paveldas) platybių grožį ir savitumą reikia pajausti. Čia nepadės jokie aprašymai, knygos, pasakojimai. Savo akimis reikia pamatyti tūkstančius gyvūnų, savo ausimis, ne per youtube, išgirsti jų kanopų keliamą dundesį, stebėti iš pasalų sliūkinančius liūtus, erdvę skrodžiančius gepardus, grožėtis tingiai medžiuose snaudžiančius leopardus, tiesiai į akis pažvelgti buivolams, išgyventi nuolatinės kovos tarp žvėrių, lydimos garsų, susistumdymų ir kraujo, dramas.
Daugeliui vyresnės kartos žmonių Serengetis žinomas iš garsaus vokiečių tėvo ir sūnaus Grzimek‘ų kurto filmo ir knygos tuo pačiu pavadinimu „Serengetis neturi mirti“. Būtent šių prieš pusšimtį metų laukinės gamtos grožį įžvelgusių žmonių pastangomis pavyko įrodyti vietiniams gyventojams, kokią vertybę jie turi ir kodėl ją būtina saugoti ateitiems kartoms.
Tanzanijoje yra 14 nacionalinių parkų, daugybę kitokį statusą turinčių saugomų gamtos teritorijų. Neįtikėtina, tačiau beveik 30 proc. šalies ploto yra saugoma ir tai bene didžiausias rodiklis pasaulyje. Be Serengečio, Tanzanijoje ypač garsūs Tarangire, Ruaha, Mahale, Katavi nacionaliniai parkai. Šalies vyriausybė deda daug pastangų, kaip pritraukti daugiau turistų į savo šalį. Tuo tikslu vykdoma aiškinamoji kampanija vietos gyventojams, kurios esmė tokia: „turistai – mūsų šalies pajamos, mūsų gerovė, jūsų vaikų ateitis, turistus privalu gerbti ir saugoti“. Reikia džiaugtis, kad šiuos šūkius žmonės išgirdo, tad keliauti po Tanzaniją gana saugu.

Sniegas ant Kilimandžaro
Pirmą sykį šie žodžiai buvo ištarti dar XIX a. viduryje, kai būsimieji kolonizatoriai vokiečiai su misionierių misijomis žvalgėsi po šiuos kraštus. Dideliu atstumu iš toli matomas Kilimandžaras yra aukščiausias atskirai stovintis kalno masyvas pasaulyje. Kaip ir dera tiems laikams, išplatinusieji žinią apie sniegą prie pusiaujo, buvo išjuokti ir pavadinti bepročiais, o jau po dešimties metų šį beveik 6 km aukščio siekiantį kalną iš visų pusių užgriuvo vokiečių ir anglų ekspedicijos.
Po pirmojo europiečio žinios apie Kilimandžarą, teko keturiasdešimt metų laukti žinios apie tai, kad po daugybės bandymų šį kalną pavyko įveikti. Ir turbūt neatsitiktinai, nes gretimais gyvenanti chagga tauta kalną nuo seno vadina „Kilema Kyaro“, kas reiškia „Tas, kurio neįmanoma įveikti“. Pirmasis į ją įkopė vokiečių geografas Hansas Meyer.
Mūsų laikais tūkstančiai žmonių tarsi skruzdėlės įvairiais maršrutais, visais metų laikais ropščiasi į Kilimandžarą. Kas – save įveikti, kas – pliusiuką užsidėti. Veik šešių kilometrų aukštis – nėra taip ir mažai. Be kintančios gamtos grožybių, kerinčių reginių, tenka išlieti daug prakaito, pajusti išretėjusį orą, kopti, eiti, kopti, kol pagaliau pasiekiamas aukščiausias taškas – Kibo (5985 m). Nereikia alpinizmo įrangos ar kažkokio ypatingo pasiruošimo, tačiau būtina turėti daug valios ir ryžto.
Net ir nekopiant į svaiginantį aukštį, Kilimandžaras turi ką pasiūlyti. Aplink šį snaudžiantį ugnikalnį (paskutinį syk veržėsi prieš 200 metų) pūpso kiti kalnai, driekiasi savanos, įkurti nacionaliniai parkai.
Keliaujant po Tanzaniją, nepamatyti Kilimandžaro arba nemėginti to padaryti, negalima, tačiau reikia susitaikyti, kad jis stūkso toje Tanzanijos vietoje, tiksliau, abiejų šalių paribyje, kur dėl gamtos sąlygų gyvena labai daug žmonių. Čia ypač derlingi vulkaniniai dirvožemiai, puikus net mums europiečiams klimatas.
Pasaulinę šlovę kalnui suteikė Ernestas Hemingvėjus, parašęs knygą „Kilimandžaro sniegynai“. Galima teigti, kad ši knyga padarė didžiausią visų laikų reklamą ne tik kalnui, bet ir Afrikai.

Akis į akį su masajų kariu
Dulkėtu keliu dardėdami per išdegintą, lietaus seniai mačiusią, bet labai afrikietišką savaną, artėjome prie tikro, nesuvaidinto masajų kaimo. Mąsčiau, kaip mes susišnekėsime. Sustojus, tuoj prisistatė kaimo viršininkas Moosa, kaip jis pats teigė.
Šios tautos gyvenimo būdas taip persipynęs su supančia gamtine aplinka, naminiais gyvuliais ir toks žemiškas, kad žvelgiat į šiuos žmones ar juo labiau bendraujant su jais, galima net suabejoti daugeliu vakarietiškų vertybių. Masajai gyvena iš karvių mėšlo ir molio drėbtose apvaliose arba stačiakampėse trobelėse. Jų gyvuliai – masalas plėšrūnams, dėl to kiekvieną kaimą supa dygliuotų šakų pinučiai. Ausį rėžia faktas, kad masajų pagrindinis maistas – pienas ir kraujas, o mėsa valgoma tik tada, kai krenta gyvūnai.
Spektaklis prasidėjo nuo legendinio karių šokio, kai kiekvienas masajų vyras stengiasi stačiomis iššokti kuo aukščiau. Šias varžytuves linksmino masajų moterų ir merginų koncertas. Apžiūrėjus varganas šių išdidžios tautos žmonių gyvenimo sąlygas, supratau, kokie mes skirtingi. Lioviausi į visą tai žiūrėti per fotoaparato langelį ir ėmiau klausinėti bei domėtis jų gyvenimu.
Masajai yra viena iš maždaug 130 Tanzanijos teritorijoje gyvenančių etninių grupių. Greta didžiųjų tautų – sukumos ir nijamvezi – masajai tesudaro vos 3 proc. šalies gyventojų.
Vis daugiau jaunų masajų atsisako hierarchinės kario prievolės, o tai iš esmės griauna visą masajų kultūrą. Įvedus privalomą pradinį ugdymą ir išmokus skaityti, vis daugiau jaunuolių palieka savo mėšlinas trobeles ir vyksta mokytis į miestus. Džiugina tai, kad mokslo įgavę, o kai kurie net prasigyvenę masajai, atvyksta į savo kaimus pas gentainius, pasistato greta trobelių savo automobilius ir savaitę kitą, vilkėdami ryškias margas tunikas, trumpam vėl įsilieja į pirmapradę būtį. Paklūsta hierarchijai, statusui, geria kraują ir pieną, šoka ir dainuoja. Pasibaigus šiai ekskursijai į begalinę praeitį, ilgai laukto atsisveikinimo momentu į Moosa ranką įbrukau solidžių arbatpinigių, o iš jo gavaus vizitinę kortelę su telefono numeriu, elektroninio pašto adresu ir iškiūtinau iš kaimo. Vis apsigręždamas mėginau suprasti – ar masajai jau laimingi, ar dar laimingi? Daviau sau pažadą, kad būtinai dar atvyksiu į šią nuostabią šalį Tanzaniją ir atsakysiu sau į šį klausimą.
Grįžus namo po kurio laiko parašiau bandomąjį el. laiškelį Moosai ir gavau atsakymą, kad jo kaimas persikėlė į vešlesnes ganyklas už 20 km.

Rytas Šalna
Geografas ir kelionių gidas