S. Kairio nuotr.

Dailė. Naujoji tapytojos Arūnės Tornau paroda „Nykstantys vaizdiniai“ – apie mirtį, kurią lydės prisikėlimas.

Dairomės su autore po saulės nutviekstą galerijos salę ir konstatuojame: na, „neištrauks“ žurnalo poligrafija jos paveikslų reprodukcijų su visomis esminėmis subtilybėmis. Ir tų migloje paskendusių nudžiūvusių žolynų skaitytojas neįžvelgs, ir metalo rūdžių rašto faktūros, ir mažyčių kontūrinių figūrėlių, kurias iš visų paveikslo pakraščių įsiurbia amžinosios šviesos verpetas.

Sakau, tie verpetai – tarsi išblukintos, ratu išsuktos dėmės paveikslų epicentre – labiausiai ir traukia akį šioje parodoje. Jau ta mįslingoji anapusybės magija… O Arūnė ir nesigina, kad birželį, pačiame gamtos žydėjimo įkarštyje, nusprendė pašlovinti mirtį ir nykimą.

„Šios parodos leitmotyvas – elegiški gamtos kaitos ciklo aspektai. Vaizduoju tai, kas lieka iš žavingųjų žiedų jiems nudžiūvus. Tai, kas, paviršutiniškai vertinant, yra „negražu“, o realiame gyvenime dažniausiai nukeliauja į kompostą. Tačiau nunykimas kartu reiškia ir prisikėlimo artėjimą. Tai apokaliptinis ciklas, atsikartojantis ne tik gamtoje, bet ir žmogaus gyvenime“, – teigia menininkė.

Ji neslepia, kad progų panašiems apmąstymams jai toli dairytis nereikia: namie A.Tornau slaugo sunkiai pasiligojusią mamą ir kasdien stebi lėtą artimo žmogaus nykimą. Patirtis – iš tų, kurią turėdamas pašiurpsti, kai kas nors linki tau ilgų gyvenimo metų. „Sakyčiau, per ilgas gyvenimas yra pabauda už nuodėmes. Kiek jam verta gyventi – žmogus dažniausiai nujaučia pats, tik neįstengia šių procesų reguliuoti. Egzistavimas gyvybiškoms jėgoms išsekus niekada nebūna džiaugsmingas. Laiku pasitraukti  – didžiausia dovana, deja, ne kiekvienas ja  apdovanojamas“, – primena A.Tornau.

Mažame Dailininkų sąjungos galerijos kambarėlyje, kur laikomos kūrinių atsargos, – antra tiek parodon netilpusių Arūnės paveikslų. Ten, pirštais pervertęs į sieną atremtų drobių „knygą“, gali įžvelgti ir ryškesnių spalvų, tačiau šįsyk autorė tvirtai apsisprendė subtiliai pamokyti vilniečius ieškoti nykstančio grožio, nors anksčiau buvo žinoma spalvų ir faktūrų turtinga tapyba.

„Nesiekiau apgalvotai priešpriešinti paviršutiniško džiaugsmo, veržlaus vešlumo estetikos tam, kas dabar intuityviai stumiama į užribį, nors yra svarbi ir vertinga mūsų gyvenimo dalis. Netgi studentai žino, kad piešti žilą, raukšlėtą moterį gerokai įdomiau nei jauną, seksualią mergaitę. Bėda ta, kad žūtbūtinis skubėjimas ir siekimas pirmauti lemia nepakankamą auditorijos domėjimąsi menu ir subtiliais žmogiškais dalykais“, – konstatuoja pašnekovė.

Jos drobės iš tiesų technologiškai pasendintos, bet tai jau tapybos chemijos zona, į kurią nenoriai įsileidžiami diletantai spoksotojai. O štai minėtos „ištrintos“ dėmės tėra apgalvota optinė apgaulė. Ir pati dailininkė sako tik bedėliodama parodą atradusi, kiek daug jos darbuose prisirinko sufokusuotos  šviesos motyvo, nors mirties tunelių tvirtina kasnakt nesapnuojanti.

„Man visuomet buvo svarbus spalvos „brangumas“, jos vibracijos įspūdis kūrinyje. Anksčiau tai pasiekdavau aukšta faktūra – daugeliu persišviečiančio dažo sluoksnių. Dabar sluoksnių mažiau, ir tie patys – ploni, akvareliški. Todėl kartais eksperimentuoju naudodama tai, kas akademinėje tapyboje nerekomenduojama: pieštuką, įvairiausias kreideles, pigmentus“, – pasakoja autorė.

Šiek tiek Arūnės kūrybinės virtuvės paslapčių galėtumėte išskaityti ir iš antrosios, žiūrovui nerodomos paveikslo pusės. Nustebtumėte išvydę senų ornamentais margintų staltiesių raštus: pasirodo, dailininkė įsisuko į nenaudojamų mamos atsargų spintą. Ir visiems savo draugams primena, kad neišmestų senų lininių užuolaidų ar staltiesių, nesvarbu, kiek neįveikiamų dėmių ant jų laikui bėgant prisikaupė: po specialaus grunto sluoksniu niekas nebeįžvelgs nei raudono vyno pėdsakų, nei pačių audinių raštų. Kartais didesnio formato darbui naudojami net keli sudaigstyti audiniai, o išradingai kompozicijoje paslėptos siūlės tik paįvairina kūrinio faktūrą.

Antra vertus, ne iš gero gyvenimo taip daroma: „Matote šitą paveikslą? – mosteli Arūnė anaiptol ne paties didžiausio parodos darbo link. – Tai va: naujas tokio formato gruntuotos drobės gabalas kainuoja 50 eurų. Žinau, nes šiandien dar vieną leidau sau nusipirkti kartu su pora naujų teptukų – parodos atidarymo proga…“

Taigi tapyba pamažu virsta ne kiekvienam įkandama prabanga. O Paryžiuje ar Briuselyje apsistoję lietuviai jau seniai tvirtina, kad ten vaikų lavinimas dailės mokyklose, aprūpintose visomis reikalingomis priemonėmis, tėvams atsieina daugiau nei muzikos pamokos. Todėl ir interesas dailei pastebimai slopsta.

A.Tornau pati daugelį metų dirba su vaikais: anksčiau dėstė Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, dabar su pageidaujančiais mokiniais užsiima privačiai.

„Mėgstu vaikus „užpilti“ sudėtingomis temomis. Pavyzdžiui, paaiškinusi esminius laikotarpio dailės bruožus prašau nupiešti Rembrandto arba Caravaggio paveikslo reprodukciją. Svarbiausia ne tai, kaip tiksliai vaikui pavyksta pavaizduoti Caravaggio „Nukirstą Medūzos galvą“, o tai, kad jis ilgam įsimena tiek dailininką, tiek mitologinę Medūzą Gorgoną, kuriai nevalia pažvelgti į akis. Tik nereikia vaiko gąsdinti ilgai pasakojant, koks didis menininkas buvo Caravaggio. Mano metodas – įmurkdyti ir leisti savarankiškai išplaukti“, – sako A.Tornau.

Jos buvę mokiniai šiandien – ir gydytojai, ir ambasadoriai, tačiau mokytoja dėl to visai neliūdi: gilesnis estetikos suvokimas praverčia ne vien menininkams. Tačiau kai jaunieji Arūnės auklėtiniai teiraujasi, ar verta jiems mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, o augesni – ar pakaks turimų gabumų dailės studijoms, tapytoja pataria rimtai apsvarstyti ir galimas alternatyvas.

„Pati nežinau, ar man skatinti jaunuolius eiti šiuo keliu, ar verčiau atkalbinėti. Tas kelias toks  nenusakomai sudėtingas: visąlaik esi vienas su savo mintimis, o kur dar materialiniai aspektai… O jei pradėsi skaičiuoti, kaip čia pigiau nutapius paveikslą, irgi nieko gera neišeis. Kai prieš tave guli teptukai ir dažai – privalai pamiršti, ar jie rusų, ar olandų gamybos. Kai reikia dažus nuo paveikslo nuskusti – skuti neskaičiuodamas, kiek eurų pražuvo veltui. Bet dar baisesnė katastrofa būtų galvoti, kaip čia nutapius paveikslą, kurį kas nors nupirktų“, – svarsto menininkė, neabejojanti, kad vienintelis teisingas pasirinkimas – vaizduoti tai, kas pačiam atrodo įdomu.

Prastai išplėtota šiuolaikinės lietuviškos dailės rinka, pasak Arūnės, turi ir santykinai teigiamų bruožų: ji išlaisvina menininkus, suvokiančius, kad šansai parduoti paveikslą vis tiek labai menki. Taigi galima leisti sau malonumą eksperimentuoti. O ką tuomet veikti su nutapytomis drobėmis?

„Klausiate visai kaip mano vyras“, – atsidūsta Arūnė, puikiai suprantanti, kad dirbtuvės kampe stovės vienu atremtu paveikslu daugiau. Tačiau tikram menininkui darbas – kaip narkotikas, o didžiausias įmanomas siaubas  – likti aklam. Kad netektų, kaip Henri Matisse’ui, gyvenimo finale aplikacijų karpyti…

Nors savo mokinius prieš ryžtantis dailės studijoms ragina gerai pagalvoti, savo dukters Ūlos atkalbėti nuo menotyros studijų Arūnė nesistengė: teigia, kad toks kelias lengvesnis nei kūrėjo. Šiuo metu parodų kuratorė Ūla Tornau rašo daktaro disertaciją, kurios tema – sostinės Lukiškių kvartalo stalininės epochos pastatų architektūros bruožai.

Šiame kvartale, tiesa, ankstėliau statytame name J.Savickio gatvėje šalia mūrinės kalėjimo sienos, užaugo ir pati Arūnė. Vieną savo straipsnių ji yra skyrusi filantropui ir finansininkui Jozefui Montvilai, kurio vardu prieš šimtą metų buvo vadinama ta pati sostinės gatvelė. Be kita ko, anuometinis bankininkas ir fabrikantas J.Montvila šalia savo paties valdomo Žemės ūkio banko, stovėjusio dabartinio Nacionalinio dramos teatro vietoje, buvo atkėlęs ir Ivano Trutnevo ketverių metų piešimo kursus, 1904 m. pervadintus paties mecenato vardu. Šiuose kursuose, be amatininkų, buvo ugdomi juvelyrai, tapytojai ir skulptoriai, čia pat, trečiame aukšte, veikė ir lietuviškos dailės parodos. Padedant J.Montvilai, dailės parodos rengtos ir pranciškonų vienuolyno patalpose Trakų gatvėje. 1935 m. skverelyje šalia šio vienuolyno dėkingi miestelėnai J.Montvilos atminimui atidengė paminklą.

Lukiškių kvartalui J.Montvila labiausiai nusipelnė tuo, kad būtent čia dvidešimto amžiaus pradžioje iškilo vadinamoji Montvilos namų kolonija. Jos idėją architektai nusižiūrėjo nuo angliško tipo namų su sodais, todėl kiekvienas pastatas čia turi nedidelį lopinėlį žemės. Kolonijos statybai miesto pakraštyje (sunku patikėti, bet prieš šimtą metų Lukiškių aikštė tebebuvo miesto pakraštys), prie Neries, nupirktas sklypas. Bankininkas J.Montvila Namų statybos draugijai išrūpino paskolas, o tie, kurie išgalėjo, iš draugijos pirko sklypelius. Namų, išeinančių į J.Tumo-Vaižganto gatvę, fasadai buvo platesni – ten gyveno turtingesni žmonės, o šonuose, einant Lukiškių kalėjimo link, nameliai siaurėjo, taigi ten veikiausiai kūrėsi ne tokie pasiturintys miestiečiai.

Arūnės šeima gyvena būtent čia, kalėjimo kaimynystėje, todėl savaitgalių vakarais, kai praeivių mažiau, dažnai girdi kalinių ir šiapus tvoros stypsančių jų draugų bei mylimųjų pokalbius: tiek apie meilę, tiek apie narkotikus.

Sovietmečiu Montvilos kolonijos trikampyje gyveno nemažai kariškių ir saugumiečių, nes netoliese – ne tik kalėjimas, bet ir centrinė KGB būstinė. Dailininkė prisimena, kad vaikus tėvai namie įspėdavo, su kuo reikėtų kalbėtis atsargiau.

Netoliese dabar vyksta kelios naujos statybos, tačiau jos A.Tornau entuziazmo nekelia: nedaug šiuolaikinės architektūros pastatų menininkė ramia širdimi pripažintų vykusiais. Ir tikrai nenorėtų, kad kalėjimo teritorijoje ateityje būtų pristatyta tokių gremėzdiškų neįdomių kompleksų, kaip anapus kalėjimo stūksantys pustuščiai „Vilniaus vartai“.

Vienas iš teigiamų pavyzdžių – naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, iškilusi dabartiniame miesto pakraštyje, Saulėtekio slėnyje. Tai architekto Rolando Paleko kurtas pastatas, todėl Arūnė džiaugiasi, kad būtent šio architekto projektą Vilniaus savivaldybė pasirinko šalia jos namų esančiai Lukiškių aikštei atnaujinti.

„Vargšė ta mūsų aikštė, valdžios ketvirtį amžiaus pamiršta, o žmonių vis dar mėgstama: čia ir mamos su vaikais renkasi, ir porelės vasarą burkuoja, ir renginių įvairiausių būna. Tačiau po smarkesnio lietaus ar per atlydžius vis dar neįmanoma jos pereiti. Įvyko jau keturi Lukiškių aikštės architektūrinių sprendimų konkursai, visų laimėtojams išmokėtos premijos, o miestiečiai po senovei grįžta namo persiauti raudonu marmalu aplipusių batų“, – stebisi A.Tornau.

Jai, kaip ir daugeliui miestiečių, priimtiniausi atrodė tie projektai, kurie akcentavo aikštės žalumą, o ne memorialus ir paminklus. Dailininkė ilgisi senųjų šios aikštės rožynų ir vešlių alyvų.

Idėja ant Tauro kalno, Profsąjungų kultūros rūmų vietoje, statyti Tautos namus A.Tornau taip pat kelia didelių abejonių: „Nuo Jono Basanavičiaus laikų visuomenė gerokai pasikeitusi. Kam šiandien reikalingi Tautos namai? Kas trukdo lenkams, rusams, žydams Vilniuje plėtoti savo kultūrą? Jeigu miestui reikia naujos koncertų ar teatro salės – taip ir pavadinkime, bet nedangstykime to poreikio atgyvenusiomis idėjomis.“

Renata Baltrušaitytė

Tapytojas Bronius Gražys įsitikinęs, kad nugriauti mieste seną namą yra tas pat, kaip nukirsti miške seną medį: ir vienu, ir kitu atveju atmintyje lieka žiojėti žaizda. Tačiau pokyčiai nebūtinai į bloga.

Renata Baltrušaitytė

„Tapyba irgi yra šviesa“, – konstatuoju apsidairiusi, nes kino žmonės analogiška fraze pernelyg pamėgo šviesą uzurpuoti sau. „Meno nišos“ didžioji salė – šviesi, o jos sienomis šonas prie šono, tarsi vagonas prie vagono, lygiais bėgiais „važiuoja“ ilgas įvairiaformių Broniaus Gražio paveikslų sąstatas.

Jeigu tai, kaip skelbia parodos pavadinimas, yra aliuzija į „Vieną gatvę“, pirmiausia šauna galvon sostinės Vokiečių gatvė, kurioje ant karo griuvėsių išdygusią ištisinę namų liniją architektai pašaipiai vadina arba traukiniu, arba soliteriu.

Betgi atidžiau įsižiūrėjęs į tapytojo nužymėtą topografiją matai ne reprezentacinius senamiesčio vaizdelius, o greičiau kreivą šleivą ir praeities ženklų gausa įdomų kvartalą, beviltiškai mėginantį prisitaikyti prie sterilios stiklinės nūdienos. Tie kosmetiniai bandymai palaikyti tariamą jaunystę ironiškai primena filmo „Amžinai stilingos“ aštuoniasdešimtmetes herojes, išdažytas ryškiomis elektrinėmis spalvomis: sienos trupa, o paskiri fasado fragmentai mėgina gelbėtis kaip išmano.

Būtent spalvinis kodas yra labai svarbus B.Gražio parodos chronologiniam pasakojimui: tai, kas sena ir tikra, žvelgia į žiūrovą kukliais natūraliais žemės tonais, ir priešingai – tai, kas nauja, dažniausiai žilpina akį ateiviškais neonais.

Tapytojas kaip demiurgas

B.Gražys, tarsi koks Algimantas Kunčius, mėgsta stebėti debesis. Ir tapo juos parinkęs dėkingą, kontrastingą šviesą, kai saulė stypso prie pat dangaus uždangalo krašto, dar kelios akimirkos – ir nebyli drama išvirs į kitokį, šviesų ar tamsų, būvį. Laike sustingusių pastatų, kaip žemiškojo gyvenimo pavidalų, monotonija ir ją atsverianti amžinybės dinamika virš stogų.

Tapytojui, kitaip nei fotomenininkui, nebūtina valandomis tykoti „gero apšvietimo“: dangaus dramą jis demiurgiškai režisuoja pats. B.Gražys yra ne kartą pasakojęs, kad molberto nešti iš dirbtuvės apskritai nemėgsta: įspūdžiui išsaugoti užtenka greitomis užmesto eskizo, nuotraukos ar tiesiog atidesnio žvilgsnio. „Užsidarius dirbtuvėje, atmintyje pirmiausia iškyla suintrigavusios detalės, o visos kitos savaime atkrinta kaip ne tokios svarbios. Taip tampi savarankiškesnis, nes natūroje kiekviena aplinkos detalė tave stipriai „atakuoja“, – aiškina pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Geriausius savo draugus palaidojęs Leonardas Tuleikis nemato prasmės dirbtinai šypsotis ir prieš jaunuosius menininkus vaidinti klasiką. Tačiau regi prasmę kasryt važiuoti į savo dirbtuvę, pailsėdamas kopti laiptais į aukštą palėpę ir joje kantriai užsidaręs “maliavoti”.

L.Tuleikio jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje sostinės Taikomosios dailės muziejuje po stiklu galima apžiūrėti dailininko paletę, ištikimai tarnavusią jam keturis dešimtmečius – nuo 1973-ųjų. Šiandien ji panaši į plastiškų formų keramiko kūrinį, spalvomis atkartojantį mėgstamiausius dailininko tapybos tonus: sodrią juodą, kurioje skaidriomis inkrustacijomis spindi raudona, geltona, mėlyna, žalia…
O 1973-aisiais, pasak paletės savininko, tai tebuvo paprasčiausias jo paties išpjautas presuoto kartono gabalas, kuris nuolatinėje tapybos “virtuvėje” tarsi nerūpestingos šeimininkės keptuvė – kasdien storėjo ir apvalėjo. Kol galiausiai pradėjo sverti tiek, kad dailininkui nuo ilgo paletės laikymo rankoje pradėjo mausti kairįjį petį.
“Tuomet sugalvojau išeitį – prikaliau štai čia, prie molberto, kelias lenteles paletei pasidėti. Ir ką jūs manot? Po kelių dienų skausmai petyje iškart praėjo”, – pasakoja L.Tuleikis.
Tarp jo dirbtuvės lankytojų yra pasitaikę gudruolių, bandžiusių iš šeimininko išprašyti garsiąją paletę. Buvo jau ir vietą jos nuolatiniam eksponavimui numatę, bet veltui: dailininkas tvirtina negalįs taip lengvai atsisveikinti su daiktu, kuriame įamžinti visų jo paveikslų pėdsakai.

Geras paveikslas yra tamsus?
Pavasarinės šviesos palėpėje įkurtoje L.Tuleikio dirbtuvėje netgi perdaug: priešais styrantis antrasis, kol kas nerestauruotas Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokštas ją dar labiau paryškina ir “užgeltonina”. Pastebėjęs tai, tapytojas dirbdamas neretai pridengia vieną iš dirbtuvės langų.
O štai jo personalinėje parodoje, pristatančioje kone pusės amžiaus kūrybinį kelią – daug rudens motyvų ir jokio pavasario. Daug saulėlydžių ir nė vieno saulėtekio. Daug sutemų ir nė vienos aušros… O pats L.Tuleikis mėgsta kartoti, kad žmogaus gyvenimas nėra lengvas pasivaikščiojimas po gėlėtą pievą: jis apibrėžtas konkrečiame laike ir todėl kupinas egzistencinių problemų.
“Nematau priežasčių šypsotis nuo ryto ligi vakaro. Žinoma, yra dailininkų, kurių džiaugsmas trykšta pro paveikslų rėmus. Mano kitokia natūra, tad ir teplionės nelinksmos. Linksmiau tapyti man paprasčiausiai nepavyksta. Kol paveikslas šviesus, man vis atrodo, kad jam kažko trūksta. Tuomet darbas su kiekvienu potėpiu tamsėja, kol galiausiai prikaupia man būdingos įtampos. Keičiasi vaizdas, koloritas, kompozicija, o įtampa paveiksluose išlieka ta pati. Tai nėra geras dalykas”, – konstatuoja dirbtuvės šeimininkas, kurio lūpoms priklauso garsus Lietuvos meno pasaulyje postulatas: “Geras paveikslas yra tamsus paveikslas.”
“Iš tikrųjų taip negalvoju: gali ir šviesus darbas būti talentingas, o tamsus – nevykęs. Genialiausio autoriaus tris paveikslus pastatyk, ir iš tų trijų vienas bus labiausiai pavykęs. Kiekvieną paveikslą pradėdamas galvoji, kad čia ir bus tas geriausias, tik ne visada pavyksta. Bet man neišeina iš galvos, kaip kažkada apsižvalgęs margoje Rimo Bičiūno darbų ekspozicijoje Aloyzas Stasiulevičius tarstelėjo: “Kai kas galvoja, kad kuo daugiau spalvų – tuo daugiau meno…”, – prisimena Leonardas.
O liūdnai patylėjęs priduria: “Iš tikrųjų tai reikėtų tapyti kuo mažiau. Antanas Gudaitis mėgdavo kartoti, kad Leonardo da Vinci tėra išlikę šeši ar septyni paveikslai, bet tai anaiptol netrukdo jam būti Da Vinci.”

Naujovės ir vertybės
Jubiliejinę savo parodą, užimančią kone visas Taikomojo dailės muziejaus antrojo ekspozicijų aukšto erdves (penkiose pereinamose salėse tilpo net 130 drobių), 75-erių L.Tuleikis kabino pats. Sakosi negalėjęs leisti, kad ateitų jauna mergaitė ir nurodinėtų, kur koks paveikslas turėtų būti. Panašiai mąsto daugelis vyresnės kartos meistrų: kuratores savo laiku yra “praviję” ir Vytautas Ciplijauskas, ir Sofija Veiverytė.
“Kuratorius įsivaizduoja, kad jis tavo kūrybą puikiai išmano – geriau už tave patį. Tai siutina, ypač jei matai, kad rinkdamasis konkrečius darbus prašauna pro šalį. Kalbėti apie meną jaunus žmones akademijoje išmoko puikiai, bet aš visgi laikausi nuomonės, kad mene vertingiausia tai, ko negalima nusakyti žodžiais”, – neslepia L.Tuleikis.
Pats Vilniaus dailės akademijoje tapybą jis dėstė vienerius metus, bet laiku pabėgo: “Amžinatilsį Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, dailininkė ir pedagogė, sakydavo: “Kas gali – dirba pats, kas negali – kitus mokina.” Nusprendžiau verčiau likti dailininku, nors gerbiu pasirinkusius sunkų dėstytojo kelią.”
Ir pasakoja, kaip sovietmečiu susibūrę dailininkai mėgdavo diskutuoti apie lietuvių dailės mokyklą: ar ji tokia yra, ar vis dar formuojasi ir t.t. O A.Gudaitis klausėsi, klausėsi ir galiausiai prabilo: “Žinot, apie tą mokyklą dar niekas čia neaišku. Palaukim tūkstantį metų ir tada pažiūrėsim, ar išėjo, ar neišėjo sava tapybos mokykla.”
Prisimena L.Tuleikis ir Juozą Miltinį, kurį sutikdavo viešėdamas pas dailininkus Uogintus. O režisierius mėgdavęs kartoti: “Man reikia ne naujovių, man reikia vertybių.” Nes naujovės nūdienos meno pasaulyje – tokios trapios ir laikinos, kad neturi išliekamosios vertės. Išlieka branda ir kokybė, o ne naujovės.
“Dažnai žmonės klausia, kokiu būdu sugebu išgauti tokią tirštą faktūrą: yra natiurmortų, ant kurių dažai tiesiog gumulais stovi. O aš jokių specialių triukų su gruntais nedarau, tiesiog tepu vieną darbą ant kito, kol “užauga” storas dažų sluoksnis: jų būna ir penkiolika, ir dvidešimt… Kažkada Vladas Karatajus yra man sakęs: “Brangi tavo tapyba. Kiek čia dažų sukrauta”, – prisimena L.Tuleikis.
Pierre’as Auguste’as Renoire’as yra pasakęs: jei dailininkas paima savo anksčiau tapytą darbą ir neranda jame nieko taisytina, tegu verčiau keičia amatą. Leonardas, rengdamas parodą ir kilnodamas savo senus paveikslus, klaidų juose įžvelgė daug, tačiau matyti netobulumus yra viena, o žinoti, kaip juos pataisyti – visai kas kita…
“Man ir Romualdas Budrys kartoja: netapyk ant senų darbų, ar tau švarios drobės gaila? Bet juk ir taip rodau šimtą trisdešimt paveikslų, ir dirbtuvėje dar geras pusšimtis likę: tai kiek galima? Negi sunkvežimiais tuos paveikslus veši?” – klausia tapytojas.

Vilniaus rotušėje atidaryta žinomo tapytojo Aleksandro Vozbino paroda „Veidrodinis amžius“, eksponuojanti daugiau nei pusšimtį pastaraisiais metais nutapytų įvairios tematikos kūrinių. „Toks jau mano amžius, kad tapyboje lyg veidrodyje atsispindi suvoktos tiesos, išgyventos emocijos ir užvaldžiusios idėjos“, – ironizuoja 55-erių neseniai sulaukęs autorius. A.Vozbiną ypač domina vizualinės Lietuvos istorijos interpretacijos ir iš mados niekada nesitraukianti moters vaizdavimo tema.

Parodoje „Aš ir tu kuriame kartu“ pristatomi Reginos Donbrauskaitės Plotnikovos ir Klaipėdos Gubojos“ dailės studijos auklėtinių tapybos darbai.
Regina Donbrausklaitė Plotnikova tapybą ir scenografiją studijavo Sankt-Peterburgo dailės akademijoje, dailės pedagogiką – Šiaulių universitete. Autorė surengė 5 tarptautinius plenerus Orvydų muziejuje, nuolat rengia klubo „Guboja“ parodas, dalyvauja Žemaitijos dailininkų sąjungos parodose.
Dailės studija “Guboja” įsteigta dar 1970 m., o nuo 1994 m. tai meninis švietėjiškas klubas. Regina Donbrauskaitė Plotnikova jau 15 metų vadovauja vaikų piešimo ir jaunimo dailės (tapybos, piešimo, grafikos) studijoms. Studijos jaunimas kviečiamas eksperimentuoti su įvairiomis kūrybos technikomis, klubo auklėtiniai supažindinami su kompozicijos pagrindais, įvairiais dailės žanrais ir rūšimis.
Klubo veikla grindžiama kūrybinių partnerysčių metodika, unikalia patirtimi, kuri įgyjama plėtojant bendradarbiavimo ryšius tarp meno mėgėjų ir dailininkų profesionalų.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerija, Šv. Jono 11, Vilnius
Darbo laikas: I-IV 8 – 17 val., V 8 – 15.45 val., VI, VII – nedarbo dienos.

Vilniuje dvi tapybos parodas surengė jubiliejų švenčianti dailininkė Silvija Drebickaitė.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi paveikslas tapytas ant glamžyto audinio: atsitiktinių konfigūracijų, tarsi sueižėjusių dažų brūkšneliai ardo vaizdo monotoniją. Arčiau priėjus – faktūra lygi, o įtrūkiai tėra optinė apgaulė. Silvija aiškina, kad „apgaulė“ prasideda dar drobę gruntuojant: nuo grunto sluoksnių ir priklauso baigto paveikslo „trūkinėjantys raštai“.
Būtent mūsų pokalbio dieną Neris Vilniuje išsilaisvino: sueižėję ledai išplaukė jūrų marių link. Silvija sako mėgstanti tapyti rūką ir vandenį – kaip ir pridera horoskopo Žuviai.
Tačiau paroda, šiuo metu puošianti Vyriausybės fojė, anaiptol nespindi vien rasos lašeliais. Ją pradeda karališkas Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretas, vėliau atsiveria akvareliškai skaidrūs Vilniaus stogų ir bokštų smailių peizažai. Tada pasivaikštome po miškus, o galiausiai užsukame šeimininkės virtuvėn, kur ant stalo – pilnas dubuo po žvejybos keptuvės laukiančių žuvų.
„Lydekų, lynų ir raudžių“, – neklysdama vardija S.Drebickaitė, nors visi parodos paveikslai – iš „aukso fondo“, tapyti prieš kelerius ar keliolika metų. Tas fondas dažniausiai be didelių pretenzijų rymo kambario kampe, o štai dailininkės jubiliejaus proga vienu metu Vilniuje surengtos net dvi parodos: Vyriausybėje ir Baltupiuose veikiančiame šviestuvų salone „Gaudrė“.

Pradingusios mozaikos
S.Drebickaitė baigė monumentaliosios tapybos studijas. „Nešiau popierius į tapybą, bet pakeliui sutikau draugą, besirengiantį studijuoti monumentaliąją tapybą. Ir taip didinga mano vaizduotėje pasirodė tapyti ant sienų, kad nusekiau jam iš paskos“, – prisimena dailininkė.
Dėl studijų niekada nesigailėjo. Gaila nebent naujų šeimininkų uždažytų Silvijos tapytų sienų sostinės „Bočių“ restorane, taip pat iš mažyčių akmenukų surinktos didžiulės (100 kvadratinių metrų) mozaikos Palangoje, buvusiame „Jūratės“ sanatorijos baseine, kurio vietoje jau keleri metai riogso naujam pastatui išrausta pamatų duobė. Druskininkuose banko pastatas tebestovi, tik sienos, kurioje spindėjo Silvijos kurta mozaika – oranžinė paukštė tamsiai mėlyname fone, jau nebėr. Panašų kūrybos praradimų sąrašą Lietuvoje turi kone kiekvienas vyresnės kartos dailininkas monumentalistas.
Stovėdamos Vyriausybės hole, prisimename ir maždaug šioje vietoje, už generolo Ivano Černiachovskio nugaros, sename dviaukščiame pastate veikusią Vilniaus dailės mokyklą, kurią lankė Silvija. Dabartinė dailės mokykla S.Konarskio gatvėje iškilo vėliau, kai patogios vietos centrinėje miesto aikštėje prireikė Komunistų partijos Centro komitetui.
Ar galėjo tuomet mergaičiukė įsivaizduoti, kad buvusios dailės mokyklos vietoje pastatytuose rūmuose kabės jos paveikslų paroda? Likimas išties mėgsta pokštus.

Portretų baimės
„Gaudrėje“ smalsiai čiupinėjame įmantrų parodos kaimyną – stiklo karoliukų virvelių sruogomis blizgantį šviestuvą. „Nė vienas mano paveikslas tiek nekainuoja ir nekainuos“, – prisipažįsta Silvija.
Priešais – Vilniaus senamiesčio triptikas, kažkada tapytas sostinės pakraščio kultūros namams, kurių seniai nebeliko. Ir daugybe romano motyvų mirganti Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“ vizualinė fantazija.
Gėlių mėgėjams – skaisčios vandens lelijos, o aš, priešingai, renkuosi juodai mėlyną ledų sukaustytą jūros krantą. Sunku rasti klastingesnį ir populiaresnį pozuotoją už jūrą, bet Silvijos jaunystės darbas – nebanalus. Ir netgi gulbė, plaukianti viename iš Vyriausybėje rodomų paveikslų, anaiptol ne tokia saldi kaip turgaus paveikslėliuose.
Dailininkė sulaukia ir gyvų pozuotojų – tuomet, kai užsakomi šeimos portretai. Tokia mada, pasak S.Drebickaitės, populiarėja, ir nebūtinai tarp turtuolių, turinčių erdvius namus. Neseniai klientė užsakė širdžiai mielą paveikslą, kuriam pozavo trise: ji, jos duktė ir jų katė.
Būna nemėgstančių sustingusio savo atspindžio ar netgi prietaringai portretų bijančių žmonių. „Neseniai tapiau ponią, tai jos sūnus užėjęs paklausė: ką, mama, laidotuvėms ruošiesi?“ – prisimena dailininkė.
Dar sunkiau tapyti iš senų fotografijų, kai žmogaus nebėra. „Tuomet bandai atspėti jo charakterį, rasti išskirtinį bruožą, už kurio galėtum užsikabinti. Jei yra galimybė, peržiūriu kalnus fotografijų, kol suprantu, kas būtent turėtų atsispindėti tapomo žmogaus akyse“, – pasakoja S.Drebickaitė.

Sostinės parodų meniu: nuo žilagalvių peizažų iki mezginių su elektronika.

„Dirbtuvė Trakuose didelė ir šviesi. Pro langą matau žaliai nudažytą medinį namą, simpatišką lapuočių peizažą. Dažnai per dangaus mėlynę praplaukia romantiški didžiuliai oro balionai, praskrenda žuvėdros. Tylu čia, galiu ramiai tapyti“, – konstatuoja 92 metų tapybos patriarchas Augustinas Savickas, kviesdamas į savo naujų paveikslų parodą šeimos galerijoje Vilniuje. Ir tai, dievaži, turėtų įkvėpti tvirtybės jo jaunesniems kolegoms.
Kad ir Valdui Antanui Gurskiui, kurio 75-mečiui skirta apžvalginė paroda šią savaitę atidaroma Radvilų rūmuose. Bus eksponuojami aliejine tapybos technika sukurti peizažai, portretai, natiurmortai ir figūrinės kompozicijos. Šis dailininkas vadinamas molbertinės tapybos meistru. Peizažuose atsiskleidžia jo intuicija. Vilniaus senamiestį jis matė spalvingą, tapė jį ekspresyviais potėpiais. Bet labiausiai V.Gurskis mėgsta tapyti gamtoje. „Mane veikia medžiai, jų besikartojantys ritmai, išraiškinga belapių šakų kančia. Juose randu poeziją“, – sako parodos autorius.

Meilė ir partizanai

Kitą savaitę tuose pačiuose Radvilų rūmuose bus atiduota pagarbos duoklė 81-erių sulaukusiam Juozui Gecevičiui. Pradėjęs menininko karjerą nuo vazų lipdymo, vėliau J.Gecevičius neatsispyrė akvarelei. Išbandė ir sausą akvarelę: popierius, lengvas teptuko brūkštelėjimas, laukimas, po to vėl atsargus prisilietimas prie jau išdžiūvusio sluoksnio… Trisdešimt penkerius metus dailininkas mokė vaikus Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, o jaunystėje Suvalkijos miškuose spėjo ir Šarūno rinktinės partizanų ryšininku pabūti.
Apie tai užsimenu ketindama pristatyti Pamėnkalnio galerijoje rodomą Kęstučio Grigaliūno instaliaciją „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“, skiriamą generolo Stasio Raštikio šeimos tragedijai ir kitų represuotųjų atminimui. Tai – iš archyvų surinktų Lietuvos karininkų šeimų nuotraukų prieš nelaimes rinkinys. Po kiekviena surašyti patirtų represijų faktai. Kaip ir gyvenime, karininkų artimieji atskirti: ant priešingose pusėse esančių sienų eksponuojamos jų moterų ir vaikų portretų grupės. Menininkas nesirengia tapti kaltintoju, tik siekia peržiūrėti užslopintas skausmingas patirtis ir pabandyti suprasti sunkiai suvokiamus likimus.

Jaunimas ragina pabusti

„Pabuskit – pasaulis pasikeitė!“ – šaukia Estijos dailės akademijos Tekstilės dizaino katedros studentai. Jų darbuose, eksponuojamuose galerijoje „Artifex“, įprastos tekstilės technikos (mezgimas, siuvinėjimas ir kt.) naudojamos šiuolaikiniame kontekste, kai kur netgi prijungiant elektroniką.
Dvidešimtmetė fotografė Ekvilina Milaševičiūtė savo darbus, kuriuos vadina dienoraščiu, eksponuoja neįprastoje viešojoje erdvėje – siaurame perėjime, vedančiame į senamiesčio kiemą. „Šis projektas – savotiškas eksperimentas, kaip visuomenė reaguos į viešoje erdvėje esančius meno kūrinius“, – tvirtina galerijos „Actus magnus“ direktorė Jolita Zykutė. Tačiau pasitaiko ir nepasiteisinusių eksperimentų, todėl negarantuojame, kas fotomenininkės nuotraukos sostinės užkaboryje ilgai kabės.
„Lietuvos aido“ galerijoje kitą savaitę į personalinę parodą kviečia jauna dailininkė Eglė Karpavičiūtė. Savitai pertapydama Gerhardo Richterio ir Luco Tuymanso kūrinius, ji perima šiems menininkams būdingus potėpius ir taip atskleidžia jų individualaus stiliaus konstravimo mechanizmus. Menininkė tapybą traktuoja kaip vieną seniausių ir archajiškiausių meno formų, kuri sunaikina vaizdą jį užkonservuodama.

Dešimt lapkričio pradžios parodų Vilniuje
Nuo spalio 25 d. Savicko paveikslų galerijoje – naujausia Augustino Savicko tapyba
Nuo spalio 25 d. Tolerancijos centre – „Jie atėjo tam, kad pasiliktų. Lenkijos žydai“
Nuo spalio 25 d. tekstilės galerijoje „Artifex“ – Estijos dailės akademijos Tekstilės dizaino katedros studentų paroda „Pabuskit – pasaulis pasikeitė!“
Nuo spalio 26 d. Teatro, muzikos ir kino muziejuje – „Spalvos ir šokio paviliota“. Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės 120-osioms gimimo metinėms
Nuo spalio 26 d. pėsčiųjų arkoje prie galerijos „Actus Magnus“ – Ekvilinos Milaševičiūtės fotografijos „Prisilietimas“
Nuo spalio 27 d. Vilniaus paveikslų galerijoje – „Nuo kalvystės iki auksakalystės. 1960–1990 m. metalo plastika LDM rinkiniuose“
Nuo lapkričio 4 d. Radvilų rūmuose – Valdo A.Gurskio tapybos apžvalga „Bėgančio laiko šviesa“
Nuo lapkričio 4 d. Pamėnkalnio galerijoje – Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą…“
Nuo lapkričio 8 d. „Lietuvos aido“ galerijoje – Eglės Karpavičiūtės tapyba „Iliuzinė realybė“
Nuo lapkričio 11 d. Radvilų rūmuose – Juozo Gecevičiaus akvarelė ir keramika „Žemiško grožio daina“

"Vorutos" archyvas

Restauruojama Lukiškių Dievo Madonos ikona, anot specialistų, gali būti seniausias žinomas tapybos kūrinys Lietuvoje.

Unikalus sakralinės dailės kūrinys po metų turėtų sugrįžti į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, esančią prie Lukiškių aikštės.

Maskvos tapybos mokyklos stiliumi nutapytą ikoną katalikų bažnyčiai restauruojančių ir ją tyrinėjančių specialistų teigimu, šis bizantiškosios sakralinės tapybos kūrinys galėjo būti sukurtas XV amžiuje, o į Lietuvą pateko septynioliktojo amžiaus viduryje galbūt kaip karo su Maskva grobis. Menotyrininkų teigimu, tokio senumo kūrinių Lietuvoje neturime, išskyrus seniausia iki šiol laikytą Vilniaus arkikatedros požemiuose išlikusią Nukryžiavimo freską.

Ikonos atsiradimą Lukiškių bažnyčioje tyrinėjanti menotyrininkė Tojana Račiūnaitė neabejoja, ši ant medinių lentų nutapyta ikona yra tikrai rusiškos ir greičiausiai maskvietiškos kilmės, ne ankstesnė kaip šešioliktojo amžiaus pradžios, tačiau per amžius ji ne kartą buvo užtapyta, kol virto labai nutolusia nuo originalo Madona su Kūdikiu.

Kaip Eltai sakė daugiau kaip metus ikoną restauruojanti P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kategorijos restauratorė Janina Bilotienė, jai teko ypač kruopščiai ir atsakingai, kad nebūtų pažeista seniausioji tapyba, sluoksnis po sluoksnio atidengti visiškai kitokios išraiškos ir formos Madonos ir Kūdikio veidus ir rankas. Daugelį garsiųjų Lietuvos Madonų paveikslų restauravusi J. Bilotienė, dažnai vedama vien nuojautos, atidengė grakštesnį Marijos kaklą, užtapytą ausies dalį, kaktą dailiu ovalu gaubiantį galvos apdangalą, vieną Kūdikio ranką, laikančią Šv. Rašto ritinėlį, o kitą –laiminančią.

P. Gudyno restauravimo centro vadovės dr. Jūratės Senvaitienės teigimu, Lukiškių Dievo Madona yra vienas sudėtingiausių restauruoti kūrinių, nes buvo daugybę kartų užtapytas.

„Pirminiai tyrimai, kad ir kokiais moderniais aparatais juos padarytum, nerodo seniausiųjų sluoksnių, nors rentgenogramoje matosi, kad kažkas yra ne taip. Todėl ikonos tyrimai ir restauravimas vykdomi kartu, lygia greta. Restauratorei milimetras po milimetro atidengiant sluoksnį po sluoksnio, iškart daromi tyrimai – visa chemikų grupė pagal tapybos skerspjūvį nustato pigmentus, dažų rišiklius, lakus ir kt.

Tyrimų darbai tęsiasi beveik iki tol, kol dirba restauratorius, todėl galutinės tyrimų išvados gimsta labai lėtai ir tiktai baigiant restauruoti“, – atsargias chemijos laboratorijos darbuotojų užuominas dėl galimo ikonos amžiaus komentavo J. Senvaitienė .

Pasak J. Senvaitienės, yra visa plejada Madonų, kurios buvo tyrinėtos ir restauruotos lygiagrečiai, pavyzdžiui, Palangos bažnyčios Madona.

„Galutinės išvados susiformavo tik tada, kai nuėmėm tuos keturiolika ar penkiolika užtapymų ir pamatėm, kas yra toji tikroji Madona, nutapyta XVII amžiuje. Lukiškių Madona irgi nėra jokia išimtis, bet išimtis galbūt tokia, kad čia randame dar ankstesnius laikus. Galbūt galima galvoti ir apie penkioliktą amžių, bet galutinių išvadų dar nėra, turime dar metus laiko tyrinėjimams“, – teigia J. Senvaitienė.

Menotyrininkės T. Račiūnaitės teigimu, Lukiškių Dievo Motiną galima lyginti su vadinamąja „Didžiąją Hodegetrija“ iš Maskvos Kremliaus Voznesensko vienuolyno, nutapyta 1482 metais ir dabar saugoma Tretjakovo galerijoje Maskvoje.

Taip pat ikona lygintina su XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje vidurio Rusijoje vyravusiai Dionisijaus mokyklai priskiriama „Dievo Motina Hodegetrija“, nutapyta penkiolikto amžiaus pabaigoje, dabar saugoma Rostovo Kremliaus muziejuje, bei Dionisijaus mokyklai priskiriama Smolensko Dievo Motina iš Troicos Sergijevo vienuolyno lobyno.

Lukiškių Dievo Motinos ikoną tikimasi baigti restauruoti iki kitų metų Velykų, kai sakralinis kūrinys bus sugrąžintas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai Vilniuje.

"Veido" archyvas

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune gegužės 13 d., penktadienį, 17 val. įvyks Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodos „Įvaizdinta tikrovė“ atidarymas ir katalogo pristatymas.

„Technologijos tapo menu ir pamažu jos keičia tikrovę. Gyvename postbiologinėje epochoje. Prarastas betarpiškas kontaktas su matoma tikrove. Aparatų vykdoma matymo automatizacija atėmė iš žmogaus žvilgsnį. Atsirado matymo galimybė be žiūrėjimo būtinumo“, – cituodama šiuos grėsmingai dabartį konstatuojančius prancūzų mąstytojo Paul Virilio žodžius, tapytoja pristato savo naujausią parodą.

„Ką reiškia būti tapytoja šiandien? Ar vaizduojamo pasaulio tikrovė gimsta paveiksle, kai akis sujungia spalvų ir pavidalų žaismą? Ir ar reprezentuojama tikrovė tapyboje yra tikrai tokia, kokia pasirodo akiai? Galbūt tapytojai šiandien yra paskutinieji aktyvūs regėtojai – praktikai, kvestionuojantys tikrovės tikrovę?“ – klausia parodos autorė A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Pasak dailėtyrininkės Kristinos Civinskienės, nenuobodi, patraukli ir aktuali tradicija Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę domino visą laiką. Per daugiau nei 20 kūrybos metų ji siekdama išlaikyti įtampą tarp tradicijos ir naujumo išmėgino tapymą moliu, pelenais, suodžiais, tačiau išsaugojo impulsyvaus, dramatiško, išgyvento, išjausto tapymo būdą.

A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė tapybos akcentus dėliojo tam tikrais etapais. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios tapytoja linko į lyrinį abstrakcionizmą. Išgyvenimai, įspūdžiai, prisiminimai virsdavo spalvomis, realiai sutiktas motyvas – nuotaikos atspindžiu.

Bėgant laikui Aušros kūryba kito, atsirado daugiau įskaitomų vaizdų, konkretumo, asmeninius lyrinius apmąstymus pakeitė bendresni, globalesni potyriai ar reakcijos į visuomenės pokyčius, jos ydas. Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba ėmė provokuoti žiūrovus pateikdama atpažinimo džiaugsmą ir viliodama į paveikslo perskaitymo spėliones.

Paroda veiks: 2011 05 13 – 2011 06 12

"Veido" archyvas

Ši savaitė yra paskutinė, kada Vilniaus miesto gyventojai ir sostinės svečiai turi galimybę apsilankyti šiuolaikinėje prancūzų tapybos parodoje „D’après la ruine“ („Iš griuvėsių“). Šios progos nepraleido vienas iš ekspozicijos dalyvių – žinomas prancūzų menininkas ir kuratorius Eric Corne, kuris atvyko trumpai viešnagei į Lietuvą. Sutikęs plačiau papasakoti apie parodoje eksponuojamus darbus, jis atskleidė ekspozicijos priešistorę ir jos kūrimo užkulisius.

Esate žinomas parodų kuratorius, tapytojas, vadovavote Plateau šiuolaikiniam meno centrui bei buvote Prancūzijos meno institucijų asociacijos prezidentas. Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos įvairiapusiškumą, kaip būtų tinkamiausia Jus pristatyti Lietuvos auditorijai?

Vadovaudamas Plateau šiuolaikinio meno centrui suvokiau, kad visų pirma esu menininkas ir nenoriu būti tik institucijos direktorius. Mane domino kūrybinis procesas, glūdintis kultūrinių renginių organizavime, todėl kaip nepriklausomas kuratorius ir konsultantas keletui metų išvykdavau gyventi ir dirbti skirtingų šalių vizualiųjų menų institucijose.

Jūsų kūriniai sulaukė ne tik Prancūzijos meno institucijų dėmesio, bet ir buvo eksponuoti Berlyno Freimuseum, Liuksemburgo Nosbaum & Reding galerijoje, Strasbūro modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje bei kitose kultūros įstaigose. Kaip nepriklausomas kuratorius, kur turėjote galimybę realizuoti savo projektus? Ar skiriasi įvairių pasaulio šalių parodų lankytojų publika?

Pastaraisiais metais teko dirbti Ženevoje, Varšuvoje, Belgrade, Brazilijoje. Visi šie miestai labai skirtingi, turintys savitą atmosferą, stipriai darančią įtaką gyventojų požiūriui į meną. Ypač įdomus buvo nuo 2007 m. vykęs projektas Lisabonoje, kur buvau pakviestas dirbti kuratoriumi, rengiant ekspoziciją Berado muziejaus atidarymui. Naudodamas šio muziejaus kolekciją pastaruoju metu surengiau septynias parodas. Nuo 2008-ųjų keletą metų įgyvendinau įvairius projektus Brazilijoje. San Paule 2009 m. surengiau ekspoziciją Un Siècle d‘Art en France bei miesto vadovybės buvau pakviestas dirbti konsultantu, kuriant Šiuolaikinio meno centrą. Taip pat Brazilijoje, Porto Alegro MARGS šiuolaikinio meno centre, organizavau parodą Les Réalismes.

San Paule pristačiau prancūzų tapybą nuo Le Corbusier iki šių dienų. Parodoje buvo eksponuojami 200 paveikslų 2000 m³ erdvėje. Kasdien joje apsilankydavo apie 5000 žiūrovų. Porto Alegre pirmą kartą buvo pristatyti tokie menininkai kaip: Salvadoras Dali, Vincentas van Gogas, Pablas Pikasas, Polis Sezanas, Klodas Monė, Joanas Miro ir kiti. Be prancūzų darbų taip pat buvo eksponuota ir Brazilijos menininkų kūryba, siekiant palyginti dviejų skirtingų šalių tapybą – ieškoti bendrų sąlyčio taškų ar esminių skirtumų.

Parodoje „D‘après la ruine“ („Iš griuvėsių“) Jūs dalyvaujate kaip dailininkas. Gal galėtumėte iš savo pozicijų papasakoti apie parodos priešistorę? Kokiais aspektais Jus sudomino šios ekspozicijos koncepcija?

Dalyvauti parodoje mane pakvietė kuratorius Renaud Serraz, pajautęs mano kūrybai būdingą įtampą ir susidomėjęs parodos tematika – visuomenės akistata su tūkstantmečių sandūroje įvykusiomis žmonijos ir gamtos stichinėmis nelaimėmis. Manau, ji labai aktuali, nes ekspozicija – tarsi kasdieninis reportažas apie pasaulyje vykstančius įvykius. Menas turi sąveikauti su žmogumi ir jame turi atsispindėti šių dienų gyvenimo realijos. Katastrofa Japonijoje dar kartą patvirtino, kad buvo pasirinktas reikšmingas ir reikalingas atspirties taškas kūryboje. Juk visi gyvename savotiškuose griuvėsiuose: vieni yra sukaustyti socialinių aplinkybių, kiti – istorinių priežasčių arba gyvena gamtos bei žmogaus nuniokotose vietovėse.

Ar Lietuvai kaip valstybei, kurios stichinių nelaimių mastas yra nesulyginamas su kitose šalyse vykstančių gamtos kataklizmų milžiniškais nuostoliais, o socialiniame ir politiniame gyvenime problemos sprendžiamos ne tokiomis radikaliomis priemonėmis, griuvėsių tema aktuali?

Taip, aktuali. Lankydamasis Vilniuje pastebėjau iki sovietmečio, sovietmečiu ir po sovietmečio statytų pastatų samplaiką. Tai nėra tik architektūriniame lygmenyje fiksuotas pastebėjimas, nes visų pirma joje atsiskleidžia lietuvių mąstymas, patirtis ir valstybės istorinis kontekstas. Tai tarytum sumaišytas laikas, kriziniai taškai. Nepaisant to, reikia judėti į priekį ir atgimti iš naujo. Juk tai – griuvėsių esmė. Nieko nėra amžino.

Parodoje dalyvaujate kartu su kitais vienuolika menininkų. Kiekviena personalija išskirtinė: tiek savitu kūrybiniu braižu, tiek individualiu požiūriu į šios ekspozicijos koncepciją. Ar anksčiau teko bendradarbiauti su kitais parodos „D‘après la ruine“ autoriais?

„D‘après la ruine“ mano darbai rodomi kartu su Damien Cadio, Damien Deroubaix, Katharina Ziemke ir Céline Berger kūryba, kuria labai žaviuosi. Kaip kuratorius šių autorių darbus esu eksponavęs įvairiose parodose. Labai malonu matyti savo kūrinius greta jų. Įdomu tai, kad susitikę su šiais menininkais visada diskutuojame apie paveikslus ir kūrybos procesą.

„D’après la ruine“ eksponuojamas 2007 m. Jūsų sukurtas diptikas „Paysage sous influence“ (Pakeistas peizažas). Jame akivaizdus Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių griūties motyvas. Ko siekėte, po 6-erių metų vaizduodamas visuomenę sukrėtusią katastrofą?

Savo darbuose norėjau atskleisti 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių naratyvą. Nepaisant prabėgusių 6 metų, manęs vis neapleido mintis, kad žmonės iš įvairių šalių susidarė vienodą įspūdį apie rugsėjo 11-osios atakas. Tad diptike siekiau atspindėti  katastrofos kolektyvinį vaizdinį, susidedantį iš dviejų bokštų ir į juos skrendančio lėktuvo. Man visada svarbus mentalinis vaizdinys, todėl jį bandau užfiksuoti drobėje. Kurdamas siekiu perteikti tiek išorinius, tiek vidinius veiksmus, sukuriančius nematomą įtampą.

Kūryboje didelį dėmesį skiriate spalvai. Pasak Jūsų, „spalva – tai jėga, galinti nuspėti likimą. Jai nereikalingos mirusiųjų figūros, kad perteiktų katastrofos sukeltą įtampą“. Ar interpretuodamas rugsėjo 11-osios įvykius, be efektingo kolorito ieškojote unikalių išraiškos priemonių, ar papildomų informacijos šaltinių, kurie paskatintų naują požiūrį į atakas?

Kurdamas paveikslus aš nenaudoju nuotraukų ar kitų pagalbinių priemonių, kurias dažnai pasitelkia kiti menininkai. Kai pradedu dirbti, esu tik aš ir balta drobė. Tada aš ilgai ieškau reginio, jau esančio drobėje. Turiu ne ant jo dėti dažus, bet nuvalyti tą tuščią plotą, kad pasirodytų vaizdas. Mano manymu, blogas menininkas nori kažką ant drobės sukurti, geras nori surasti, kas joje jau slypi.

Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos patirtį – aktyvų dalyvavimą tarptautinio masto ir pasaulinio žinomumo parodose, ar anksčiau darbinėje praktikoje teko susidurti su ekspozicijos „D‘après la ruine“ tematika?

Ši ekspozicija man sukėlė asociacijų su 2007 m. kuruota paroda Ženevoje. Joje buvo nagrinėjama problematika apie destruktyvią įtaką kraštovaizdžiui ir peizažui. Kartu šias parodas sunku lyginti, nes „D‘après la ruine“ labiau jaučiama žmonijos intervencija.

Ar viešnagės metu turėjote galimybę artimiau susipažinti su Vilniaus kultūriniu gyvenimu bei čia pristatomomis ekspozicijomis? Jei taip, galbūt turite pastebėjimų, kurie paskatintų Lietuvos meno inovatyvumą?

Be abejo. Kaip menininkas ir kaip kuratorius, svečiuodamasis kitoje šalyje, visuomet stengiuosi pažinti vietos kultūrą. Ne išimtis ir Lietuva. Norėčiau pasveikinti Vilniaus kultūros centro iniciatyvą ir paskatinti kitas Lietuvos kultūros bei meno įstaigas bendradarbiauti su svečių šalių kuratoriais. Remdamasis asmenine patirtimi, galiu teigti, kad kuratoriai iš užsienio objektyviau įvertina pastovias ir laikinąsias ekspozicijas bei suformuluoja konkrečius siūlymus. Jie įneša šviežio oro gūsį į pristatomas parodas ir padeda naujai, iš kito kampo pažvelgti į profesionalių menininkų kūrybą.

Jonas Gasiūnas už premijas dėkingas tapytojus sabotuojančioms galerijoms.

Menininkui Jonui Gasiūnui pasitikti Kalėdas žiniomis apie solidžias premijas tampa įprasta. Pernai gruodį po nominantų parodos Rygoje tapytojui iš Lietuvos įteiktas “Swedbank” apdovanojimas – 10 tūkst. eurų. Šįmet dar geriau – Nacionalinė kultūros ir meno premija… “Tikriausiai neblogai praturtėjot?” – akiplėšiškai teiraujuosi laureato.
“Koks čia turtas… Paskolą už butą, kuriame su šeima gyvenam, grąžinsiu. Apskritai jaučiuosi dėkingas šeimai, kuri, tiek metų kentėdama nepriteklius, leido daryti savo menus ir “chaltūros” griebtis nevertė. Ačiū Dievui, mama šitos dienos sulaukė ir dabar galės manimi didžiuotis”, – neslepia Jonas.
Tačiau pats savo premijų nesureikšmina: “Jei dirbi visą gyvenimą, natūraliai tokie dalykai ištinka”. Mistikos, pasak menininko, čia nėra: užtenka vadovautis tarybiniais laikais įkaltu principu – dirbk, dirbk ir kovok, visa kita ateis savaime.
“Nerengiu parodų tam, kad pakabinčiau paveikslus ir taip formaliai atsiskaityčiau su visuomene. Mano projektai – konceptualūs, paveikslai – apgalvoti, atskleidžiantys konkrečią idėją. “Swedbank” atveju ta idėja buvo sociali, parodos “Piešimas dūmais” – labiau ideologinė, padedanti įteisinti savitą techniką. Mano parodos – tai pranešimai. Namų puošyba neužsiimu”, – aiškina laureatas.

Netikėkite dūmais

Menininkai, pasak laureato, šiandien įsprausti į kampą, bet tai nėra blogai. Pažvelgę atgalios įsitikintume, kad geriausi dvidešimto amžiaus kūriniai buvo sukurti skurdžiausiais laikotarpiais. Ši taisyklė galiojo tiek abstrakčiam ekpresionizmui, tiek popmeno pradžiai… Geriausi avangardistai likdavo nesuprasti, vienaip ar kitaip kentėjo ir neturėdavo nuolatinės pastogės darbui.
Neturi tokios ir J.Gasiūnas, todėl išmoko dirbti bet kur: tai Vilniaus dailės akademijoje, kurioje šiuo metu vadovauja Tapybos katedrai, tai apleistuose Senamiesčio pastatuose. Mes keliaujame į archeologiniais radiniais pagarsėjusį buvusios venerinės ligoninės kiemą Bokšto gatvėje, kuriame neseniai aptikti trylikto amžiaus stačiatikių kapai. “Matot, kokios galingos liepos? Ant mėsos viskas kitaip dera”, – mirkteli praeidamas.
Ilgas ir, anot Jono, penicilinu dar atsiduodantis ligoninės koridorius veda prie durų, ant kurių pritvirtintas kuklus raštelis su dailininko pavarde. Viduje, pasak laikino šeimininko, kažkuomet veikė šventosios Elžbietos vardo palata. Dabar – jokių lovų, nuplėšti radiatoriai ir didžiulės drobės pasieniais. Tos iš “dūminių” serijos.
Tik apie dūmus tapytojas daug nepasakoja: sako, egzotikos juose maža. “Dūmus pranešimams žmonija naudojo dar akmens amžiuje. Bet informacija, perteikta dūmu, irgi tėra dūmas: nereikia ja pernelyg pasitikėti”, – perspėja menininkas.
Paveikslas su pilkais kaminais, leidžiančiais juodus dūmus, vadinasi “Rytoj turėtų prasidėti”. Kas prasidės? Abu su autoriumi sutariam, kad nieko gero. “Civilizacijos pažangos atžvilgiu esu absoliučiai skeptiškas”, – neslepia šeimininkas.

Viltis ir abejonė

J.Gasiūno darbų turi įsigijusi Nacionalinė dailės galerija ir M.K.Čiurlionio dailės muziejus, penkis paveikslus neseniai nusipirko Modernaus meno centrą ketinantis steigti kolekcininkas, buvęs “Fermento” įmonės vadovas Viktoras Butkus.
“Klausėte manęs apie turtą. Iš tikrųjų praturtėsiu tuomet, kai padarysiu geriausią savo darbą. Kol kas neturiu tokio”, – prisipažįsta Jonas. Kuo šis darbas išsiskirs iš kitų? “Jame bus maksimali dozė vilties ir abejonės”, – akimirką pamąstęs, tvirtina pašnekovas.
Metams bėgant abejonių jo gyvenime daugėja, o vilčių – mažėja. “Už premijas turėčiau būti dėkingas mūsų dailės galerijoms, sabotuojančioms tapybą. Toks jų požiūris suformavo mano nelyrišką charakterį ir išmokė dėl savęs kovoti”, – sako J.Gasiūnas.
Su kuo dažniausiai tenka kovoti? “Su praeities šmėklomis. Mano kūryba susideda iš prisiminimų”, – neslepia Jonas. Ar tie prisiminimai labai tamsūs? “Jei būtų tik šviesūs – nebūčiau tapęs menininku. Menininkas privalo būti nusvilęs, antraip neturėtų ko pranešti. Ir nereikia kaltinti Sibire praleistos vaikystės: tas laikas man, vaikui, kaip tik buvo nuostabus”, – priduria pašnekovas.