Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nevengianti savęs išbandyti skirtingose kūrybos srityse ir dar aplinkinius įveikti baltos drobės baimę padrąsinanti klaipėdietė Dalia Kirkutienė pagaliau ryžosi pirmajai personalinei savo tapybos parodai sostinėje.

„Ar turite specialų teptuką kvadratėliams?“ – teiraujuosi, o Dalia jau šypsosi: sako nuo pat pokalbio pradžios laukusi ją nuolat persekiojančio klausimo.

Ne, jokių ypatingų teptukų, skirtų savo mėgstamiems kvadratėliams, dailininkė neturi – kiekvienas kvadratėlis techniškai tėra keturi kryžminiai potėpiai įprastu teptuku. Ir perforuotais tink­liukais tapydama dailininkė nesinaudoja – na, nebent retkarčiais, jei atskiroms kompozicijos detalėms prisireikia nutrupėjusio retro efekto.

Ir vis tiek mažyčiai langeliai jos drobėse virš kelių gyvumo teikiančių foninės spalvos sluoksnių mirguliuoja šimtais ir tūkstančiais. Kartais jų voros tvarkingai  horizontalios, prireikus – įstrižos, bet dažniausiai lengvai banguojančios, tarsi storų rištinių kilimėlių gijos. Vieno atspalvio kvadratėlis, šalia – kito atspalvio, ir, žiūrėk, jau ryškėja paveiksle kuplių alyvų šakų ar mariose siaučiančių žuvėdrų atspindžiai.

O Dalia jau rodo, kas dar užšifruota toje plokštumos mozaikoje: kur tų pačių atspalvių detalės stoja į kvadratus, varneles bei kitokius etnografiniams audinių raštams būdingus simbolius. Tik budrią akį turėk, nesileisk paklaidinamas atspalvių labirintuose, ir pasitelkęs ikonografijos žinias iš pirmo žvilgsnio nepretenzingoje dekoratyvioje drobėje galėsi tokių užkoduotų poteksčių įžvelgti, kad radikaliausi konceptualistai netektų žado.

Tik štai pati Dalia už stebėtojų atradimus atsakomybės neprisiima – sako, dažnas paveiksluose įžvelgia tai, apie ką ji pati nė nebuvo susimąsčiusi: „Tapydama nesistengiu paveikslų užpildyti prozos siužetais ir paslėptomis prasmėmis. Bet tai, kad nebuvo sąmoningos pastangos, dar nereiškia, jog paveiksle to nėra. Greičiau tik patvirtina taisyklę, kad autoriams savo paveikslų komentuoti ir taip nukreipti žiūrovų mąstymą vienintele „teisinga“ vaga nederėtų. Nesvarbu, ką tapytojas tapo, – svarbu, ką matytojas mato.“

Nuo gyvų – prie tapytų žiedų

„Jau vidurinėje mokykloje mokydamasi stengdavausi rašyti langeliais subraižytuose sąsiuviniuose, liniuotų nemėgau. Ir audiniai languoti man būdavo gražūs, nors šiaip jau pirmenybę teikiu vienspalviams drabužiams – margų nemėgstu. Studijavau tekstilę, kur gebėjimas perteikti pageidaujamus vaizdus kvadratėliais yra tiesiog būtinas. Ir man tai sekdavosi puikiai“, – prisimena D.Kirkutienė, po studijų Kauno „Kaspino“ fabrike kurdavusi raštus jame audžiamoms skarelėms.

Dar buvo batikos ir skiautinių etapas, kai iš pačios dažytų audinių individualioje įmonėje siuvo niekur neregėtas ir todėl pirkėjų nestokojusias sukneles. Bet kai galutinai pabodo blaškytis tarp darbo Kaune ir naujų šeimos namų Klaipėdoje, ėmė dairytis, kuo galėtų verstis gy­vendama uostamiestyje. Siuvo širmas, užuolaidas, pagalvėles, mezgė, gamino siuvinėtus pa­puo­šalus ir skiautinių paveikslus. Galiausiai kitus tekstilininkės užsiėmimus pakeitė ant porėmio užtemptos drobės.

„Pradinė intencija buvo paprasta – Žaliajame slėnyje statėmės namą, kurį ketinau puošti savo kūriniais. Gobelenų turiu išaudusi nedaug, vos penketą šešetą. Dauguma išdovanoti, tik vienas „tebegyvena“ su manimi. Tapyti atrodė paprasčiau, o pradėjusi jau nebegalėjau sustoti“, – pasakoja dailininkė.

Dažniausiai vaizduodavo gėles. Tiek tapyboje, tiek savo sode pirmenybę teikia tradicinėms lietuviškoms darželio gėlėms – tulpėms, bijūnams, alyvoms, jazminams. O atvežtinėms floros keistenybėms, kurių gausa negailėdami pinigų su kaimynais rungtyniauja sodininkai mėgėjai, liko ganėtinai abejinga.

„Gležni tie iš Lenkijos pas mus atkeliaujantys augalėliai, sunkiai prigyjantys, bijantys šalčių. Man mielesnis natūralus, švarus pušynas. Gal todėl, kad užaugau Kulautuvoje, kur virš galvos visąlaik siūbuoja pušų „lubos“. Jos puikios, tik vaikystėje mane instinktyviai traukdavo į pievas, saulėtas atodangas, kur galima nors trumpai pabūti be „lubų“, tiesiog po atviru dangumi“, – pasakoja menininkė.

Su gėlėmis jai teko padirbėti ir kaip profesionalei viename uostamiesčio gėlių salone. Iš pradžių garsaus floristo Sigito Kaminsko pakviesta dirbti kaip stilistė, padedanti puošti iškilmių patalpas, dailininkė nepraleido progos pati išmokti komponuoti puokštes ir gėlių kompozicijas. Jos puokštės netrukus prilygo profesionalių floristų darbams, tačiau po kelių intensyvaus darbo metų steigti nuosavo gėlių salono netgi minties nekilo. Tik iš šalies stebint atrodo, kad dedi gėlytę prie gėlytės, užriši kaspinėlį, ir floristo darbas baigtas.

„Visų pirma gėles kompozicijoms tenka paruošti: nuvalyti, nupjaustyti nuo augalų viską, kas dirbant nebus reikalinga. Dėl to rankos dažnai būna apdraskytos ir pažaliavusios. Tada tampai sunkius kibirus gėlėms pamerkti. Sa­vaitgalius, ypač vasarą, tenka pamiršti, nes tuomet – pats darbymetis, kai turi aptarnauti keturias penkias vestuvių ceremonijas ir salone joms ruošiesi iki paryčių. Puokštė jaunajai, puokštės visoms pamergėms, automobilio dekoravimas, salės puošimas, puokštės ant vaišių stalų… Kartais pageidaujama net ne tikrų, o, tarkim, iš gyvų lelijos lapelių specialiais klijais pagamintų žiedų, kuriuos pačiam ir tenka suklijuoti. Lakstai iš vienos puotai rengiamos patalpos į kitą ir tuo metu sulauki žinios, kad gautas skubus šarvojimo salės užsakymas“, – prisimena savo „gyvenimo tarp žiedų“ etapą D.Kir­kutienė.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Spalvų sūkuriai tapytojo Algimanto Stanislovo Kliaugos nebaugina: jam svarbiau, kad paveikslas nebūtų drungnas.

Praėjusią savaitę „Arkoje“ atidarytoje Algimanto Stanislovo Kliaugos personalinėje parodoje matomi jo kelionių maršrutai: pradedant daugkartinėmis viešnagėmis Kuršių nerijoje, baigiant už jūrų marių, JAV pietuose, žydinčia Florida. Būtent – žydinčia, nes dauguma iš ten 2008-aisiais parsivežtų drobių įamžino tą beprotišką, daugiabalsį, sunkiai suvokiamų formų žydėjimą.
„Matote dešrų medį? Šis augalas iš tikrųjų daugelyje kalbų taip vadinamas. Jo mėsingi raudoni žiedai prasiskleidžia naktimis, o ne dienomis. Jei draugai nebūtų parekomendavę sugrįžti prie to medžio naktį, būčiau jų nė neišvydęs“, – teigia autorius.
Dar paveiksluose – skaisčiai raudonomis žiedų kekėmis, tarsi kraujo syvų gavusi obelis, nuberta karališkoji poinciana, švytintys mimozų šepetėliai. Ir „Pasažas“, virš kurio plyti ypatingai vaiskus dangus: toks sintetiškai žydras, koks tikriausiai būna tik Floridoje. Nenuostabu, kad ir savo parodą tame krašte dailininkas improvizavo po atviru dangumi.
Užtat lengvi debesėliai virš „Karališkosios poincianos“ pabarstyti ypatingu baltu smėliuku, parsivežtu iš vietos paplūdimio. Tiek parodoje ir tėra tų faktūros gudrybių, nes, pasak A.S.Kliaugos, koliažų eksperimentai netraukė jo net jaunystėje.

Geras paveikslas yra…

Atsitiktinis „Arkos“ lankytojas šiandien sunkiai bepatikėtų, kad baigęs dailės mokslus A.S.Kliauga buvo tradicinis, dramatiškas „lietuviškai“ tamsių koloritų tapytojas. „Šiandien, kai populiariausia juoda balta tapyba, būčiau madingas autorius“, – ironizuoja pašnekovas.
Ryškių spalvų šuorai į jo darbus pamažu įsisuko vėliau. Ir įsisuko taip veržliai, kad reiklesni kolegos kraipo galvas: ar tik „neperkrauta“ tų akį rėžiančių koloritų ribotoje erdvėje? „Tų ekspresionistinių sūkurių paveiksle gali būti daugiau, gali būti mažiau. Man svarbu, kad daiktas nebūtų drungnas“, – teigia tapytojas. Ir prisimena, kaip kartą jo parodoje tapybos meistras Leonardas Tuleikis, sustojęs prie vaiskaus peizažo, įsakmiai pakartojo savo mėgstamą frazę: „Geras paveikslas yra tamsus paveikslas.“ O šalia stovintis Aloyzas Stasiulevičius pataisė: „Ne, geras paveikslas yra raudonas.“ Kiekvienam savo…
Vienintelės „Mauduolės“ subtiliu blyškumu išsiskiria parodos spalvų karnavale: tarsi tos trys grakščios damos būtų užklydusios iš visai kitos ekspozicijos. Autorius paslaptingai šypso: „Tyčia pakabinau, kad visi svarstytų ir klausinėtų kodėl.“ Bet priduria, kad paveikslai iš „Mauduolių“ ciklo nesiskundžia komercine sėkme, mat senstelėjusiems vyrams patinka žiūrėti į nuogus moterų kūnus. Dalis šio ciklo pirkėjus atrado tiesiog pakrantėje ežero, šalia kurio buvo surengtas dailininkų pleneras. Atėję maudytis vyrai išvystam vaizdui nelikdavo abejingi…
„Esu nutapęs ir nemažai portretų. Ne vien kolūkiečių ar socialistinio darbo pirmūnų, kuriuos anksčiau būdavo privalu tapyti pleneruose. Antra vertus, ne tiek svarbu, ką tapyti, svarbiau – kaip. Žymus mūsų portretistas Vytautas Ciplijauskas melžėjas nutapė taip meistriškai, kad paveikslas iki šiol saugomas Maskvos Tretjakovo galerijoje“, – primena pašnekovas.
Pats A.S.Kliauga tapė tiek provincijos kalvius, tiek sostinės intelektualus, pavyzdžiui, Marcelijų Martinaitį, kuris pozavo jam savo namelyje Vanaginėje. „Poetas tuomet kaip tik redagavo Pauliaus Širvio rinktinę. Klausinėjo, ką jam pozuojant geriau daryti. Patariau dirbti savo darbą – rašyti, popieriaus lapų pluoštą ant kelių pasidėjus“, – pamena tapytojas.

Sveiki, pone Pechšteinai!

Šiuo metu dar viena A.S.Kliaugos darbų paroda eksponuojama Norvegijos pajūrio mieste Bergene, kuriame dailininkui buvo sudarytos sąlygos padirbėti porą savaičių. „Norvegai patys mane susirado, išvydę mano darbus internete, ir pakvietė vasarą atvykti. Kadangi Norvegija – brangi šalis, daug keliauti ar pramogauti nebuvo galimybių, užtat tapyti turėjau laiko į valias. Tų paveikslų paroda buvusio laivybos kompanijos savininko ir meno kolekcionieriaus Hilmaro Reksteno rezidencijoje įkurtoje galerijoje atidaryta prieš gerą mėnesį, minint Vasario 16-ąją. Susirinko vietos lietuviai, kurių ten jau nemažai, atskrido Gediminas Storpirštis su gitara. Tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Bergeną tetrunka dvi valandas – ten prisistatai greičiau negu į Klaipėdą“, – pasakoja dailininkas.
Lietuvos pajūrio motyvai jo paveiksluose irgi dažni – ne kartą teko dalyvauti Palangoje ar Nidoje rengiamuose pleneruose. Tiesa, vienas iš senąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią vaizduojančių paveikslų pavadintas neįprastai: „Sveiki, pone Pechšteinai!“ A.S.Kliauga aiškina Nidos menininkų kolonijos atstovų darbų ekspozicijoje pastebėjęs dailininko Makso Pechšteino, vieno iš ekspresionizmo pradininkų, tapytą paveikslą. Vilnietis užlipo ant to paties kalnelio, surado identišką stebėjimo tašką ir konstatavo, kad per šimtmetį niekas nepasikeitę: netgi žolės ant kalvelių šalia bažnyčios gulėjo lygiai taip pat „sušukuotos“. O kadangi tuo metu dailės pasaulis minėjo šimtąsias ekspresionizmo metines, šis A.S.Kliaugos paveikslas sudomino proginių parodų kuratorius ir buvo eksponuojamas Berlyne bei Maskvoje.
Pastaraisiais metais tapytojas kartu su „Individualistais“ dažniau vieši Pervalkoje, kur laikiną pastogę savo viloje dailininkams kiekvieną rudenį draugiškai suteikia bendrovė „Lietuvos dujos“.
„Individualistai“ kaip tik mini savo veiklos dvidešimtmetį, ta proga Vilniaus rotušėje balandžio pradžioje bus atidaryta jubiliejinė grupės paroda. Kadangi pernai A.S.Kliauga kolegų išrinktas šio sambūrio pirmininku, jam ir teks pagrindiniai parodos organizavimo rūpesčiai. O sutelkti bendram darbui individualistus, kaip suprantate, nėra itin lengva užduotis…

Kaimiecio_namas

Šventojo Juozapo kunigų seminarijoje  – kun. Stasio Žilio tapybos darbų paroda

Lapkričio 7 d. 15 val. Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijoje bus atidaryta kunigo Stasio Žilio tapybos darbų paroda.

Dvasininkas ilgus metus dirbo Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu, jis buvo popiežiaus Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytojas. Prelatas Stasys Žilys nuo 1963 m. iki šiol yra Lietuvių kolegijos dvasios tėvas. Kunigas visą gyvenimą aktyviai kuria: tapo, rašo eiles.

Stasys Žilys gimė 1924 metų rugsėjo 24 dieną Žemaitijoje, Dargalių kaime, netoli Šilalės. 1943 m. jis įstojo į Telšių kunigų seminariją, karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją ir mokslus tęsė Eichštete. 1946–1949 m. studijavo Grigaliaus universitete Romoje. 1948 m. gruodžio 18 d. Romoje S. Žilys buvo pašventintas kunigu. 1951–1957 m. jis dirbo Kanados Eimoso vyskupijoje kurijos sekretoriumi, vicekancleriu. Grįžęs į Romą, 1959 m. Grigaliaus universitete kunigas apgynė teologijos daktaro disertaciją, tais pačiais metais buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu. Nuo 1962 iki 1992 metų S. Žilys dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvistu.

1993 m. prelatas S. Žilys daug prisidėjo prie popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą rengimo. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.

Piešimo ir tapybos kunigas mokėsi Italijoje pas Romos dailės akademijos profesorių Carlo D’Aloisio da Vasto. S. Žilys yra iliustravęs keletą knygų: savo paties kūrinį „Gyvenimo šaltiniai“, Mario Rizzi „Diadumena“ ir „Il trifoglio di San Patrizio“. Personalinės jo darbų parodos surengtos Eimoso kultūros centre Kanadoje (1968), Romos Il Gesù bažnyčios parodų centre (2010), Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (2011), Romos Santa Maria del Popolo bažnyčios galerijoje (2011).

S. Žilys yra nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų. Dailininkas savo kūrybą dosniai dovanoja. Ši Stasio Žilio kūrybos paroda sudaryta iš kūrinių kolekcijos, kurią kunigas yra padovanojęs Telšių vyskupijos Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai. Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijoje eksponuojami 24 kūriniai, 14 iš jų skirti religinei tematikai; Bažnytinio paveldo muziejuje rodoma 12 tapybos darbų pasaulietinėmis temomis (peizažai, figūrinės kompozicijos). Darbai sukurti 1953–2000 m. laikotarpiu.

Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijoje paroda veiks iki 2012 m. sausio 15 d., Bažnytinio paveldo muziejuje – iki š. m. gruodžio 15 dienos.

Parodą muziejuje galima apžiūrėti antradieniais–šeštadieniais nuo 11 iki 18 val.; seminarijoje – darbo dienomis nuo 9 iki 18 val.

Maloniai kviečiame apsilankyti.

BFL

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis gegužės 3 dieną atidarys kunigo, ilgamečio Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefekto, Popiežiaus Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytojo Stasio Žilio tapybos darbų parodą.

S.Žilys yra nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie dėl kunigo dosnumo yra išdovanoti po visą pasaulį. Parodoje eksponuojamus darbus autorius dovanojo Telšių vyskupijai.

Parodos atidaryme Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dalyvaus Telšių vyskupas Jonas Boruta.

S. Žilys gimė 1924 metais Dargaliuose, netoli Šilalės. 1943 metais jis įstojo į Telšių kunigų seminariją, 1944-1945 metais dėl sovietų okupacijos mokslus tęsė Eichštete, Vokietijoje, 1946-1949 metais – Grigaliaus universitete Romoje.

1948 metais S. Žilys įšventintas į kunigus. 1951-1957 metais jis dirbo Amos vyskupijoje Kanadoje kurijos sekretoriumi, vicekancleriu. 1959 metais Grigaliaus universitete kunigas apgynė teologijos daktaro disertaciją. Nuo 1962 iki 1992 metų jis dirbo Šventojo Sosto Rytų bažnyčių kongregacijos archyvistu. S. Žilys 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu.

Apaštalinis protonotaras S. Žilys lietuvių kalba yra išspausdinęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai. Kunigas rašo eilėraščius, kurie publikuojami išeivijos spaudoje.

S. Žilys taip pat mokė Popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą. Prelatas daug prisidėjo prie Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą parengimo 1993 metais.

Piešimą ir tapybą S. Žilys studijavo pas Romos dailės akademijos profesorių Karolį D’Aloisio da Vasto.

Dvasininko paveikslai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje bus eksponuojami iki gegužės 23 dienos.