Šiemet savaitraštis „Veidas“ dešimtą kartą skelbia geriausią Metų valstybės tarnautoją ir valstybės instituciją. Geriausias 2014 metų valstybės tarnautojas apdovanotas liepos 1 d. Valdovų rūmuose. Šia proga – žvilgsnis ir į valstybės tarnybą Lietuvoje.

Šiemet “Veidas” įvedė keletą naujovių Metų valstybės tarnautojo rinkimuose. Apklausiamiems valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų atstovams buvo pateiktas atviras klausimas, leidžiantis patiems pasiūlyti geriausią, jų nuomone, valstybės tarnautoją. Kitaip nei pernai, respondentai galėjo rinktis tiek iš karjeros, tiek iš politinio (asmeninio) pasitikėjimo, tiek iš statutinių valstybės tarnautojų ir įstaigų vadovų.
Dalyvauti rinkimuose negalėjo tik pastarųjų trejų metų “Veido” Metų valstybės tarnautojo rinkimų nugalėtojai.
Nuo praėjusių metų šiek tiek pakeista ir balų skyrimo tvarka: balsai buvo sumuojami atsižvelgiant į jiems skirtus balus, papildomi taškai už įvardijimą Metų valstybės tarnautoju nepridedami. Šiemet rinkimai išsiskyrė tuo, kad respondentų skirti balsai buvo išsidėstę labai skirtingai, pildžiusieji klausimynus rinko labai skirtingus asmenis ir institucijas.
Toks balsų išsidėstymas rodo, kad turime daug gerai dirbančių ir sąžiningų žmonių, tiesiog ne apie visus juos žinome.
Apklausti visų ministerijų viceministrai, kancleriai, skyrių ir departamentų vadovai bei miestų ir rajonų savivaldybių vicemerai, administracijų direktoriai, kitų svarbiausių valstybės institucijų vadovai bei didžiausių įmonių atstovai šiemet daugiausiai balsų skyrė Deividui Kriaučiūnui, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos generaliniam direktoriui.
Jis išrinktas 2014 metų valstybės tarnautoju, o Europos teisės departamentas užėmė ketvirtą vietą geriausių valstybės institucijų rikiuotėje (institucijai skirta 18 balų). Metų valstybės tarnautoju išrinktas D.Kriaučiūnas surinko 34 balus, nuo praėjusių metų užimtos aštuntos vietos pakildamas į pirmąją. Jis ne naujokas Metų vadovų rinkimuose, tačiau tik dabar sulaukė daugiausiai palaikymo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

 

Valstybės dienos išvakarėse „Veidas“ jau devintą kartą skelbia Metų valstybės tarnautoją – juo išrinktas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Dviejų lietuviškų bankų griūtys, trijų kredito unijų veiklos sustabdymas, lig šiol didžiausia Lietuvos banko (LB) struktūrinė pertvarka ir bemaž ketvirtadaliu sumažintas darbuotojų skaičius – toks yra Vito Vasiliausko darbo LB kraitis vos per dvejus metus.
V.Vasiliauskui tai buvo sunkūs metai. Kai 2011 m. dar dirbdamas teisininku sulaukė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymo tapti LB valdybos pirmininku, V.Vasiliauskas negalėjo net įsivaizduoti, kad šios pareigos taps vienu didžiausių iššūkių jo gyvenime. O ypač kad sulauks tiek daug aršaus puolimo, šmeižto ir kaltinimų, lyg lavina užgriuvusių po sprendimo nacionalizuoti „Snoro“ banką.
Tačiau nepaisant skandalų ir ant jo kritusio įtarimų šešėlio, V.Vasiliauskas pasitikėjimo neprarado ir šiandien išlieka vienu Lietuvos valstybės tarnybos lyderių. Savaitraščio „Veidas“ apklausoje dalyvavę aukščiausio rango valstybės tarnautojai ir savivaldybių merai LB valdybos pirmininką V.Vasiliauską šiemet išrinko Metų valstybės tarnautoju.
Vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Tad koks jis, LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas, ir už ką jį taip vertina valstybės tarnybos elitas?

Atėjo į banką pačiu nepalankiausiu metu

Reikia pripažinti, kad V.Vasiliauskas į LB atėjo pačiu nepalankiausiu metu, kai reikėjo priimti sprendimus, kuriuos būtų nelengva priimti bet kam, net pačiai tvirčiausiai asmenybei. Atėjo tuo metu, kai juo mažai kas tikėjo, o tiksliau, netikėjo, kad jaunas teisininkas paveš tokias pareigas, nors tada jokiomis bankų krizėmis net nekvepėjo, priešingai – juk Lietuvos ekonomika sėkmingai kapanojosi iš krizės.
Ir štai praėjus vos pusei metų, kai V.Vasiliauskas patvirtinamas šalies centrinio banko valdybos pirmininku, griūva ketvirtas pagal dydį šalyje „Snoro“ bankas. Kad ir kokia viliojanti būtų LB vadovo alga, tuo metu su V.Vasiliausku apsikeisti vietomis būtų norėjęs nebent visiškas beprotis.
Negana to, paaiškėjo, kad tai dar tik pradžia, nes po kiek laiko žlugo dar ir Ūkio bankas, atsivėrė įsikerojusios piktžaizdės kredito unijose. O kur dar spaudimas optimizuoti išsipūtusį LB biurokratinį aparatą. Tad V.Vasiliauskas nuo pat pradžių gavo daug progų parodyti, ko jis yra iš tiesų vertas.
Taigi ką mes per šį laiką sužinojome apie V.Vasiliauską ir ar galime teigti, kad LB ir visa bankinė sistema tikrai yra patikimose rankose? Su savo pašnekovais pabandėme lyg mozaiką iš daugybės detalių padėlioti V.Vasiliausko, kaip LB valdybos pirmininko, portretą.
Nepriklausomam finansų ekspertui Valdemarui Katkui abejonių nekyla – sprendimas dėl „Snoro“ banko bankroto buvo vienintelis teisingas. Ekonomisto nuomone, V.Vasiliauskas šioje situacijoje veikė profesionaliai ir ryžtingai, nors dėl patirties stokos neišvengė tam tikrų klaidų.
Parinktas „Snoro“ bankroto administratorius, dėl ko V.Vasiliauskas savo oponentų yra bene aršiausiai pliekiamas, V.Katkui atrodo iš tiesų pernelyg brangus. Beje, „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas sako jau nebeskaičiuojantis, kiek lėšų dar nesibaigus procesui jau pareikalavo bankroto administratoriaus Neilo Cooperio paslaugos. „Jau susidarytų ne vienas šimtas milijonų litų. Ūkio banko administravimas kainavo žymiai pigiau. Tiesa, mūsų bendromis pastangomis paskutinį pusmetį pavyko tas išlaidas smarkiai sumažinti – 2012-2013 m. pirmo ketvirčio duomenimis, išlaidos banko konsultantams ir bankroto administratoriui sumažėjo nuo 35,6 mln. iki 17,8 mln. Lt. Tad tai atsakymas, kad tikrai buvo galima išleisti mažiau“, – teigia D.Arlauskas.
Kita vertus, V.Katkus pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju labai sunku pasverti, kas yra brangu ir kas ne, pamatuoti tą kainos ir kokybės santykį, kurį kaip tik ir akcentuoja LB vadovas. Ekspertas mano, kad daugiausiai patirties stoka ir tai, kad buvo praėję jau daug laiko po paskutinių bankų bankrotų Lietuvoje ir jų bankroto administravimo procedūros jau buvo užmirštos, nulėmė, jog „Snoro“ bankroto administratoriaus nuspręsta ieškoti užsienyje. Dėl to banko valdybai esą galėjo pasirodyti, kad Lietuvoje nėra tinkamos kompetencijos bankroto administratoriaus. Ekonomistas sako, kad jis pats nėra dėl to visiškai tikras – juk anksčiau bankų bankrotai Lietuvoje buvo kone kasdienybė, nors pripažįsta, kad „Snoro“ atvejis buvo iš tiesų neeilinis, nes reikėjo surasti tokį bankroto administratorių, kuris būtų pajėgus aptikti ir sugrąžinti didelius kiekius pinigų, išslapstytus po pasaulio ofšorinius centrus.
Asociacijos „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė įsitikinusi, kad jei norime profesionalių ir nekorumpuotų paslaugų, turime turėti išorinius administratorius, kurie, nepaisant spaudimo iš kreditorių ar banko savininkų, eitų geriausiu keliu siekiant atgauti pinigus bankui. „Nežinau, kiek tai turi kainuoti, bet profesionalios paslaugos tokioje srityje kainuoja nepigiai. Profesionaliai ir nepriklausomai, ar pigiau – čia vienas tų atvejų, kai reikėjo rinktis“, – mano R.Skyrienė.
„Bet palaukime, kol bankroto administratorius baigs darbą ir bus galima pasverti, ar patirtos sąnaudos buvo adekvačios gautai naudai“, – priduria V.Katkus.
Analitikas primena, kad neaiškumų kilo ne tik dėl „Snoro“ bankroto administratoriaus brangumo. Šiokį tokį šešėlį ant V.Vasiliausko metė ir etikos požiūriu nemaloni istorija, į kurią metų pradžioje įsipainiojo Ūkio banko laikinasis administratorius Adomas Audickas, kaip konsultantus nusprendęs pasamdyti savo buvusio darbdavio – advokatų kontoros „Raidla, Lejins & Norcous“ teisininkus. Paaiškėjo, jog tai įvyko su V.Vasiliausko palaiminimu, šios istorijos nepapuošė ir pagarsintas faktas, kad jis ir šios advokatų kontoros vienas partnerių Irmantas Norkus buvo bendramoksliai. Tada V.Vasiliauskas ištarė savo garsiąją frazę, kad „etika ir moralė nėra finansų pasaulio dimensijos“, tuo pabrėždamas, jog jam, LB vadovui, svarbiausia buvo A.Audicko ir jo komandos darbo kokybė, o visa kita – jau detalės.
Pasak V.Katkaus, formaliai įstatymai nebuvo pažeisti. Bet tam tikrą neigiamą pėdsaką visa ši istorija visuomenei vis tiek paliko.
„Kaip bebūtų, V.Vasiliauskas yra tikrai sąžiningas žmogus. Dėl to nekyla abejonių“, – įsitikinęs V.Katkus. Jis didelį pliusą V.Vasiliauskui rašo už rodomą nuoširdų norą apginti bankų klientus, kas jie bebūtų – ar greitųjų kreditai naudotojai, ar indėlių laikytojai, ar komisinių mokesčių mokėtojai.
„Pastangos sumažinti komercinių bankų komisinius mokesčius, kurie padidinti siekiant kompensuoti iš paskolų išdavimo sumažėjusias pajamas, yra labai sveikintinos“, – vertino analitikas. Kaip dar vieną gerą žingsnį V.Katkus įvardijo pradėtą visos finansų rinkos suvienijimą, siekį sulyginti bankams ir kredito unijoms taikomus standartus.

Atsipalaiduoti neleis euro įvedimas

Kaip sako R.Skyrienė, V.Vasiliauską myli ir gerbia tie, kurie supranta, kad tai profesionalus pareigūnas, o tarp tų, kurie jo nemėgsta ir kritikuoja, vyrauja uždarant bankus dėl savo pačių nepamatuotos rizikos nukentėję asmenys: prisiminkime, kiek šiame banke buvo neapdraustų įsipareigojimų, kurie bankroto atveju kreditoriams reiškia didžiulius nuostolius. „Natūralu, kad V.Vasiliauskas savo veiksmais užsitraukė pyktį, nes tie, kurie patikėjo bankų pažadais, liko apgauti, tačiau jis pasielgė teisingai visos valstybės požiūriu, nes kuo toliau, tuo brangiau tai būtų kainavę. Kas suvokia bankinę sistemą, supranta, kad jis pasielgė teisingai“, – mano „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė.
Reikia pripažinti, kad nemaža dalis „Snoru“ abejojusių žmonių tikėjosi spėti laiku iš jo „pabėgti“ išsinešę neblogas palūkanas, arba galvojo, kad problemų atveju valstybė imsis banką gelbėti, tad pavyks savo potencialius nuostolius perkelti mokesčių mokėtojams. Taip neatsitiko, tad pinigų neatgaunantys banko kreditoriai pyksta. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo atžvilgiu V.Vasiliauskui tekusi kritika daugiausiai buvo susijusi arba su asmeniniais interesais, arba su nesigilinimu.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Skirmantas Skrinskas yra vienas tų „Veido“ surengtoje aukščiausio rango valstybės tarnautojų apklausoje dalyvavusių vadovų, kuris aukščiausią balą šiemet skyrė V.Vasiliauskui. Nors S.Skrinskas tiesiogiai nesusiduria Lietuvos banko vadovu, jo profesionalumas jam nekelia abejonių. „Kaip sako vokiečiai, ordnung ist ordnung – tvarka yra tvarka. Pas jį iš tiesų yra tvarka kaip pas vokiečius. Matyti, kad dirba užtikrintai, teisiškai pagrįstai. Tokioje institucijoje kaip LB kaip tik to ir reikia. O kadangi V.Vasiliauskas labai paiso įstatymų, visiems geras jis niekada nebus. Tai natūralu ir man atrodo, kad jo kolegos valstybės tarnyboje tai labai gerai supranta“, – paklaustas, kodėl V.Vasiliauską taip vertina valstybės tarnautojų elitas, komentavo S.Skrinskas.
Profesionalus ir griežtas, bet teisingas ir nekonfliktiškas, galintis be pykčio diskutuoti su visiškai priešingą nuomonę turinčiais žmonėmis. Kultūringas, kuklus, nearogantiškas, pareigingas – būdamas įsitikinęs, kad ką nors padaryti yra privalu, padarys tai nepaisydamas jokios kritikos ar į jį asmeniškai nukreipto šmeižto. Valstybės tarnyboje dažnai įmanoma netgi pakankamai ilgai ko nors nespręsti, nes gyvenimas akimirksniu nesugriūva, o atėjus kritiniam momentui tenka ryžtis arba pabėgti. Tačiau V.Vasiliauskas nėra tas žmogus, kuris pabėgs. Taip kolegos valstybės tarnautojai ir ekonomistai apibūdina V.Vasiliauską, šiemet išrinktą Metų valstybės tarnautoju.
Net tie, kurie V.Vasiliauską dėl kai kurių jo sprendimų ir klaidų kritikuoja, pripažįsta, kad jį gerbia ir laiko sąžiningu žmogumi. „Jo sąžiningumas man iš tikrųjų imponuoja. Teko apie poną Vasiliauską girdėti įvairių gandų ir kaltinimų, bet man atrodo, kad nelimpa prie jo tie įtarimai. Gali jo mėgti, gali nemėgti, bet bendraudamas su juo matai, kad pas šį žmogų nėra klastos, – dėstė D.Arlauskas. – Apskritai jis labai atviras žmogus, ką galvoja, tą ir sako. Todėl yra visiška priešingybė R.Šarkinui, kuris su juo bendraujančiam žmogui nežiūrėdavo į akis. Net savo sparnuotą frazę, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija, V.Vasiliauskas pasakė atvirai. Nors man norisi tikėti, jog jis taip negalvoja, kad viskas šiame pasaulyje yra perkama ir parduodama.“
Kokie nauji iššūkiai artimiausiu metu laukia V.Vasiliausko? Panašu, kad ateina ramesnis laikotarpis, nes bankinė sistema, pasak R.Skyrienės, dabar skaidri, tad ir sukrėtimų nebeturėtų būti. Kita vertus, visiškai atsipalaiduoti V.Vasiliauskas negalės, nes laukia daug darbų, susijusių su euro įvedimu. Tuolab kad ir eurozonoje padėtis tebėra neaiški.
Neseniai paaiškėjo įdomi naujiena – nuo liepos 10 d. Lietuvos banko valdyboje pradeda dirbti buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Prieš dešimtmetį V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė jau dirbo kartu: jis buvo finansų viceministras, o ji ministerijos Mokesčių departamento direktorė. D.Grybauskaitė tuo metu buvo finansų ministrė ir, kaip prisimena R.Skyrienė, šis tandemas buvo tikrai geras – mokesčių sistemoje iš karto prasidėjo teigiami poslinkiai.
„Tad dabar Lietuvos bankinė sistema tikrai yra gerose rankose“, – mano asociacijos „Investor’s forum“ vykdomoji direktorė R.Skyrienė.

Praėjusį antradienį “Veidui” buvo šventė. Ir ne tik mums, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui dr. Jonui Miliui, kuris šiemet išrinktas Metų valstybės tarnautoju.
Liepos 3 d. į Taikomosios dailės muziejų sugužėjo per šimtą svečių. Visi jie atėjo norėdami pasveikinti ir pagerbti geriausio valstybės tarnautojo konkurso laimėtojo.
Victoras Hugo yra pasakęs, kad visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi įmina vienodas pėdas. J.Miliaus pėdos, regis, gilesnės. Tai tikrai išskirtinė asmenybė. Mūsų valstybės tarnyboje nėra itin daug žmonių, kurie būtų savo institucijos patriotai, kurie darbe neskaičiuotų laiko, kartais padirbėdami ir iki vidurnakčio, kurie rūpintųsi, kad jų institucijos darbuotojai dirbtų su pačia moderniausia įranga. J.Milius – kaip tik toks vadovas. Todėl nė kiek nestebina, kad jis taip sparčiai kyla karjeros laiptais, o ir “Veido” konkurse taip greitai pranoko kitus kolegas, užimdamas pirmą vietą. Tai ne tik puikus vadovas, ne tik šiltas žmogus, bet ir charizmatiška asmenybė, savo srities profesionalas, galintis būti pavyzdžiu kitiems.
Į renginį atvykęs premjeras Andrius Kubilius ir nustebo, ir pasidžiaugė, kad Metų valstybės tarnautoju išrinktas verslą kontroliuojančios institucijos vadovas. O žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius papildė, kad J.Milius kone pusę savo laiko dabar praleidžia komandiruotėse ir iš tiesų yra mūsų “eksporto veidas”.
Tradicinę dovaną laureatui, išskirtinį specialiai įrištą Konstitucijos egzempliorių, įteikęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė manąs, kad jau aštuonerius metus rengiamas Valstybės tarnautojo konkursas atlieka ir edukacinę funkciją.

Valstybės dienos išvakarėse neatsitiktinai prisimenami valstybės tarnautojai – paprastai kalbant, tai yra tie žmonės, kurie tarytum nepastebimu kasdieniu darbu užtikrina, kad mūsų krašte būtų tvarka. Kalbant gudriau – valstybės tarnautojai yra socialinė pareigūnų struktūra, per kurią valdoma valstybė.

Lietuvoje valstybės pareigūnų sistema gyvuoja jau beveik šešis šimtus metų. Susiformavusios tradicijos šiandien skleidžiasi kitomis istorinėmis aplinkybėmis, skirtingoje mentalinėje, politinėje, ekonominėje, kultūrinėje aplinkoje, bet pagrindinių pareigybių funkcijos ir paskirtis išlieka, nebent keičiasi jų pavadinimai ar atsiranda naujų. Kancleris, ministrai, Seimo pirmininkas arba prezidentas – praeityje galima nesunkiai rasti šias pareigybes identifikuojančių ženklų.

Pirmieji valstybės pareigūnai – Vytauto dvare

Pareigybių sistema Lietuvoje pradėjo klostytis dar Vytauto laikais, XV a. pirmoje pusėje. Pabrėžtina, kad iš pat pradžių formavosi centrinės (dvaro) ir vietinės (teritorinės) valdžios pareigūnų sistema. Svarbiausias dvaro pareigūnas buvo valdovo maršalka. Tai iš Europos perimta pareigybė, kurios funkcijos apėmė dvaro reikalų tvarkymą. Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „maršalka” reiškia arklidininką.
Ilgainiui maršalkos pareigos pakito, o jo kompetencijos sritis buvo perkelta į valdovo dvarą. Šis pareigūnas, be administracinių, vykdė ir reprezentacines bei kai kurias teismų funkcijas. Vienu metu valdovas turėdavo net kelis maršalkas, pavyzdžiui, Kazimiero Jogailaičio laikais dvare darbavosi net 25 maršalkos. Istoriniai šaltiniai liudija Vytauto dvare buvus ir taurininką, pataurininką, vyriausiąjį kambarinį, iždininką. Tai taip pat buvo iš Europos valdovų dvarų nusižiūrėtos ir Lietuvoje perimtos pareigybės, į kurias skirdavo pats valdovas. Tai ir gali būti laikoma valstybės tarnautojų sistemos ištakomis.
XV a. pirmoje pusėje pareigybių sistema tik formavosi, o pareigybių specifika nebuvo aiški ir patiems vykdytojams. Beveik penkiasdešimt metų valdžiusio Kazimiero Jogailaičio pareigūnų sąraše jau matomos stalininko, pastalininkio, virtuvininko, raikytojo, medžioklio pareigybės. Tiesa, anuomet jos jau nedaug ką bendra turėjo su realiomis funkcijomis ir buvo greičiau garbės titulai, kurių paprastai siekdavo didikų sūnūs, pradėdami savo karjerą valdovo ir valstybės tarnyboje.

Pareigybių plėtra ir hierarchija
Kazimiero valdymo laikais išaugo tiek didžiojo kunigaikščio dvaro poreikiai, tiek ir visos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdymo apimtis. Todėl atsirado viena aukščiausių valstybėje – LDK kanclerio pareigybė. Jis buvo ne tik valstybės antspaudo saugotojas, bet ir šalies vykdomosios valdžios prižiūrėtojas. Jo žinioje buvo ir tarptautinės komunikacijos, taigi ir užsienio politikos kontrolė.
Ilgainiui XV a. antroje pusėje pradėjo formuotis pareigybių hierarchija. Pirmuoju pareigūnu formaliai laikytas didysis, arba krašto, maršalka, kurio rūpestis buvo tvarka valdovo gyvenamoje vietoje, įvairios iškilmės, pasiuntinių priėmimas, pirmininkavimas seimo posėdžiams. Tačiau faktiškai svarbiausiu po valdovo asmeniu šalyje išliko kancleris, kuris turėjo įtakos visiems pagrindiniams valdžios institucijų sprendimams. Be didžiojo kanclerio antspaudo negaliojo joks kanceliarijoje parengtas dokumentas, jo žinioje buvo ir šalies archyvas.
XVI a. atsirado pakanclerio pareigybė. Jo dispozicijoje buvo mažasis antspaudas, dažnu atveju prilygstantis didžiajam. Pavyzdžiui, kai Stepono Batoro privilegijos dėl katalikiškosios jėzuitų kolegijos pertvarkymo į universitetą nesutiko antspauduoti LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, šį dokumentą mažuoju antspaudu patvirtino pakancleris Eustachijus Valavičius, ir valdovo privilegija dėl Vilniaus universiteto įkūrimo įgijo teisėtą galią.
Pareigūnų skyrimas buvo didžiojo kunigaikščio teisė, tačiau pagal Aleksandro 1492 m. suteiktą privilegiją valdovas turėjo tartis su LDK diduomenės interesams atstovaujančia Ponų taryba. Ją sudarė svarbiausias centro ir vietos pareigybes užėmę turtingiausi ir įtakingiausi LDK didikai. Valstybę jie suvokė kaip savo veiklos erdvę. Neatsitiktinai jie apie save sakydavo: „Mes, Lietuva.“ Jie rūpinosi, kad būtų užtikrintas valstybės suverenumas ir vientisumas bei turtinės didikų garantijos. Dėl to sustiprėjo Ponų tarybos įtaka valdovo sprendimams, o tai jau – pirmosios demokratijos apraiškos.
Galiojančios teisinės normos reglamentavo, kad valstybės pareigūnais negalėjo būti skiriami svetimšaliai ir ne katalikų tikėjimo asmenys, o valdovo pasirinkimą ribojo raštu nefiksuoti papročiai: svarbiausias pareigybes visada užimdavo tik kilmingieji. Susiformavo laipsniško pareigų kilimo tradicija: karjera prasidėdavo nuo žemesnių centrinių ir teritorinių pareigybių ir pasiekdavo aukščiausias. Ilga ir laipsniška karjera yra charakteringas tos visuomenės požiūrio į valstybės valdymą pavyzdys.

Pareigybinis lietuvių didikų ir bajorų charakteris
Istoriniai šaltiniai liudija, kad egzistavo koreliacija tarp pareigūnų personalijų ir giminystės ryšių. Pasak prof. dr. Rimvydo Petrausko, pareigūnų „valdymo topografija susijusi su jų kilmės geografija“, tai yra vietos pareigybių vykdymo ir tėvonijos vietos sutapdavo. Pavyzdžiui, nuo 1440 m. iki amžiaus pabaigos Anykščių seniūnai buvo Astikų giminės atstovai. Valdovas paprastai būdavo suinteresuotas nekeisti nusistovėjusių santykių, ypač vietinėje valdžioje, kurios pagalba buvo svarbi, užtikrinant sklandų valstybės administravimą.
Garantuoti savo valdžią kasdieniame gyvenime be vietinės bajorijos ir diduomenės paramos valdovas negalėjo, todėl laužyti nusistovėjusių hierarchinių santykių jam buvo nenaudinga. Tapti pareigūno įpėdiniu daugiausiai galimybių turėjo jo giminaičiai, ir tokia praktika buvo laikoma teisinga. Leonui Sapiegai tapus LDK didžiuoju etmonu ir šitaip nutraukus Radvilų įpėdinystę tame poste, Kristupas Radvila 1625 m. laiške jam priminė, kad šias pareigas vykdę Radvilos tėvas, senelis, prosenelis ir proprosenelis, todėl jos priklausančios šiai giminei. To meto mąstysenoje buvo giliai įsišaknijęs suvokimas, kad iš kartos į kartą perduodami tam tikri sugebėjimai, elgesys, vertinimai. Vadovauti ir valdyti gali tik tam tinkamai pasirengęs žmogus. O pasirengimas tais laikais pirmiausia buvo įgyjamas namie, tik paskui – didiko ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, ilgainiui – užsienio ir Vilniaus universitetuose.
Pabrėžtina, kad valdovas pareigybes skirdavo iki gyvos galvos. Tačiau jos nebuvo paveldimos. Didikai, siekdami išsaugoti tas pačias pareigas savo giminei, turėdavo gerokai pasistengti: ir kad valdovui įtiktų, ir kad kitų didikų bei bajorijos palaikymą turėtų.

Valstybės pareigūnų nuopelnai Lietuvos valstybingumo išsaugojimui
Įdomi valstybės tarnautojų istorijos raida po 1569 m. liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos Liubline pasirašytos sutarties. Europos politiniame žemėlapyje atsirado nauja konfederacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika (ATR). Unijos akte buvo numatyta, kad nuo šiol bus renkamas bendras ATR valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o šalį valdys bendras seimas. Jame LDK priklausė trečdalis vietų. Ir nors lietuviams nepavyko išsaugoti dalies žemių bei suverenumo, LDK vis dėlto išsaugojo svarbiausius valstybingumo atributus. Išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia, teisinė sistema ir kariuomenė.
Šiomis naujomis istorinėmis aplinkybėmis itin išaugo valstybės pareigūnų, per kuriuos valdyta valstybė, asmeninė ir pilietinė atsakomybė. Būtent pareigūnai – kilmingi, įtakingi ir išsilavinę didikai – turėjo lanksčia diplomatija ir kompromisais užtikrinti Lietuvos valstybinį identitetą, politinį savarankiškumą bei teritorinį vientisumą.
Nepaisant deklaruoto abipusio lietuvių ir lenkų tautų „sutikimo“, Liublino sprendimus lietuviai pagrįstai suvokė kaip jų kraštui padarytą didelę skriaudą. Lig tol besivaržiusios dvi įtakingiausios lietuvių giminės – Radvilos ir Chodkevičiai – susivienijo ir slapta sutartimi įsipareigojo „… apie savo Tėvynę mąstyti, kad ji iš Dievo malonės ir mūsų pastangomis galėtų sugrįžti į savo ankstesnį grožį ir šlovę“. Ir tai nebuvo pompastiškos deklaracijos. Valstybės pareigūnai sutiko pripažinti Stepono Batoro išrinkimą ATR valdovu (1576) tik po to, kai šis įsipareigojo leisti Lietuvos didikams laisvai „savo teisę pataisyti“. Todėl buvo parengtas III Lietuvos Statutas, įtvirtinęs pamatinę suverenios tautos teisę į laisvę. 1588 m. šį dokumentą patvirtino bei ginti įsipareigojo ir tuometinis ATR valdovas Žygimantas Vaza.
III Lietuvos Statutas – iškilus LDK teisės paminklas, pergyvenęs net ir pačią valstybę: po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. Rusija okupavo didžiąją LDK dalį, o Statutas galiojo net iki 1840 m.

Gyvenimas – tai tarnystė valstybei
Istorinės raidos požiūriu valstybės pareigūnų sistema skleidėsi ir mainėsi užtikrindama Lietuvos valstybės savarankiškumą. Tarnystė savo kraštui visada buvo garbės bei atsakomybės klausimas, ir didikai buvo suinteresuoti atlikti tas pareigas gerai. Kita vertus, pareigų turėjimas valdovo dvare ar valstybės valdymo aparate LDK didikams garantavo galimybes įgyvendinti asmeninius interesus.
Dalyvavimas valstybės valdyme priimant politinius, ekonominius sprendimus turėjo tiesioginę įtaką didikų žemės valdų vientisumui, turto gausinimui ir neliečiamumui, įtakai bei žinomumui. Todėl dauguma didikų giminių savo karjerą valstybės tarnyboje sutapatindavo su asmeniniu gyvenimu. Neatsitiktinai garsi kunigaikščių Sapiegų giminė yra pasakiusi: „Valstybės istorija – tai mūsų šeimos istorija.“ Tai atspindi institucijų vertybinių orientacijų paveldėjimą.

Nuo liepos 4 iki spalio 28 d. Valdovų rūmų muziejuje galima apžiūrėti valdovų ir didikų portretų kolekciją. Beje, Vilniaus paveikslų galerijoje pirmą kartą rodomi eksponatai iš Ukrainos muziejų saugyklų.

Jūratė Vaičiuvienė

Atviras, nuoširdus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus dr. Jono Miliaus bendravimas išskiria jį iš būrio tarnautojų. Tačiau ne vien spinduliuojama charizma ir energija lėmė, kad J.Milius šiemet tapo geriausiu Metų valstybės tarnautoju, taip pat buvo apdovanotas Lietuvos verslo konfederacijos Garbės ženklu.

„Jeigu mane uždarytų kabinete, uždusčiau. Negaliu nebendrauti“, – nusišypso Jonas Milius.
Būtent todėl jo pilna visur: J.Milius važiuoja pas miestų ir rajonų merus, kad sužinotų, su kokiomis problemomis susiduria ūkininkai ar smulkieji verslininkai, dalyvauja konferencijose, kuriose nagrinėjami maisto įmonėms aktualūs klausimai. Vieną savaitę jis skrenda į Ameriką, kitą – jau į Izraelį, norėdamas įtikinti užsienio kolegas, kad mūsų maisto produktai yra saugūs, ir padėti Lietuvos gamintojams atverti platesnes eksporto rinkas. Be to, padeda įdiegti kontrolės sistemas Balkanų šalyse, Moldovoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, nes yra Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos veterinarinės ir maisto kontrolės ekspertas. Dar jis yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tarybos pirmininkas, aktyviai dalyvauja „Rotary“ klubo veikloje.
Buvę kolegos, politikai, verslo atstovai J.Milių apibūdina kaip eruditą, savo srities profesionalą, niekuomet padėti neatsisakantį žmogų. O štai „Veido“ kalbinti maisto produktų gamintojai, prekybininkai ne visuomet teigiamai vertina VMVT ir jos direktoriaus darbą, tačiau viešai išsakyti kritikos nedrįso, manydami, kad vėliau neatsigintų VMVT inspektorių.

Platesnis požiūris į veterinarų ir inspektorių darbą

Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, su J.Miliumi artimai bendraujantis ne vieną dešimtmetį, pastebi, kad jis visose srityse siekia būti pirmas ir bet kokį darbą stengiasi atlikti tik labai gerai. Be to, yra smalsus ir kupinas idėjų. Pastebėjęs būtent šiuos J.Miliaus bruožus tuometis VMVT direktorius Kazimieras Lukauskas pakvietė jį vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai. „Nelengva Jonui buvo palikti Alytaus VMVT viršininko pareigas, nes jis labai prisirišęs prie savo gimtojo krašto, tačiau matydamas, kad Vilniuje gali daugiau nuveikti, persikraustė į sostinę“, – pasakoja A.Vrubliauskas.
Ir dirbdamas Alytuje, ir prieš tai eidamas Lazdijų rajono veterinarijos tarnybos viršininko pareigas J.Milius, pasak A.Vrubliausko, stengėsi plačiau žiūrėti į veterinarų ir inspektorių darbą. „Jis aiškindavo, kad veterinarai neturėtų apsiriboti paršelių ar karvių gydymu. Kartodavo, jog daug svarbiau šviesti ūkininkus, kad šie laikytųsi higienos reikalavimų. Mat tada pieno, kitų produktų kokybė bus kur kas aukštesnė“, – prisimena Alytaus rajono savivaldybės meras.
Prieš dvejus metus tapęs VMVT direktoriumi, J.Milius tokį požiūrį perkėlė į visą sistemą. „Nenorim būti gaisrų gesintojai ir vien tik bausti nesąžiningus gamintojus. Vadovaujamės principu, kad profilaktika geriau nei gydymas. Tad daug dirbam su verslininkais, vartotojais, o pastaruoju metu – ypač su vaikais“, – pasakoja J.Milius. Tai, pasak jo, ne vienadienės akcijos, o sistemingas juodas darbas. Mat gydytojų, dietologų komisija apmoko VMVT inspektorius, kurie paskui sveikos gyvensenos mokys pedagogus, kad šie subalansuotos mitybos principus perteiktų vaikams.
Kitas ambicingas J.Miliaus tikslas – kad dar šiais ar vėliausiai kitais metais Lietuva įgytų sveikos gyvūnų bandos statusą, pripažintą Europoje. Įrodžius, kad mūsų galvijai neužkrėsti tokiomis ligomis, kaip leukozė, tuberkuliozė, bruceliozė, smarkiai padidėtų produkcijos eksportas į užsienio šalis. „Dėl to vykdoma viena iš dvylikos stebėsenos programų – masiškai tikrinami gyventojų auginami galvijai“, – dėsto VMVT direktorius.

VMVT laboratorija – viena geriausių Europoje

J.Miliaus tvirtinimu, šiandien VMVT turi tokių techninių galimybių, kad net galima nustatyti, iš kokios šalies atkeliavo, pavyzdžiui, mėsa. Taip pat moderniausia aparatūra atpažįsta trijų šimtų rūšių pesticidus, sunkiuosius metalus, antibiotikus. Lietuvoje vienintelėje iš kaimyninių valstybių tiriama, ar mėsoje, žuvyje, piene nėra dioksino – nuodingos medžiagos, sukeliančios vėžines ligas, apsigimimus. VMVT tiriamos ir bakterijos, virusinės gyvūnų ligos, aiškinamasi, ar produktai nėra genetiškai modifikuoti.
Pasak buvusio VMVT direktoriaus pavaduotojo Artūro Bagotyriaus, tai J.Miliaus nuopelnas, kad Lietuva šiandien turi moderniausia aparatūra aprūpintas laboratorijas. Mat 2001 m. pradėjęs vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai, kuri vėliau pervadinta į Maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, jis rašė daugybę projektų, kad iš ES fondų būtų skirtas finansavimas laboratorijai atnaujinti. „Pradėjęs dirbti užsibrėžiau tikslą turėti pačią geriausią Europoje laboratoriją. Kad pavyko, patvirtina vokiečių nuostaba, jog mes turime kelis kartus geresnes technines galimybes nei jie. Taip pat kasmet iš Rusijos, Bulgarijos, Balkanų, Arabų šalių pas mus tobulintis atvykstantys specialistai“, – džiaugiasi J.Milius.
Svarbu ir tai, kad 2010 m. rudenį Vyriausybei J.Milių paskyrus VMVT direktoriumi gerokai sumažėjo tarnybos biurokratinis aparatas – iš 54 juridinių vienetų liko tik du. Valdymas tapo centralizuotas, visos veterinarijos tarnybos rajonuose dirba, tačiau jose neliko buhalterijos, administracijos personalo.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus pastebi, kad VMVT pastaraisiais metais tapo viena atviriausių verslui valstybės institucijų. „Inspektoriai nesiekia tik nubausti, o pirmiausia pataria, kaip reikėtų šalinti trūkumus. Verslininkai nuolat kviečiami į konsultacijas, tačiau pažeidimai, ypač pasikartojantys, netoleruojami“, – pripažįsta V.Sutkus.
„Santykius su verslininkais keitėme sąmoningai ir kryptingai. Siekėme, kad inspektoriai taptų partneriais, tad labai aiškiai nurodėme reikalavimus įmonėms, – tvirtina Lietuvos vyriausiasis valstybinės veterinarijos inspektorius. – Jau nepasitaiko tokių dalykų, kai pagal inspektoriaus nuotaiką vieną savaitę reikalaujama vienų dalykų, o kitą – visai kitų. Priekabių neieškom, tačiau radę pažeidimų imamės griežtų priemonių.“

Veterinaras, tapęs cerberiu

Vis dėlto, nepaisant J.Miliaus gebėjimo su visais rasti bendrą kalbą, VMVT kasmet ginčus su maisto pramonės įmonėmis sprendžia net teismuose. Štai šiemet UAB „Švyturys-Utenos alus“ gaminamoje giroje radus draudžiamų saldiklių, gamintojai bandė teismuose įrodyti, kad neleistinų priedų nenaudojo. „Mūsų klaida verslui gali labai brangiai kainuoti, todėl tyrimai kartojami kelis kartus, be to, mėginiai siunčiami ištirti dar bent mažiausiai į dviejų užsienio šalių laboratorijas. Tad visas bylas iki šiol laimėjome“, – darbo rezultatais džiaugiasi VMVT direktorius.
Vis dėlto UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis neabejoja, kad nė viena valstybės institucija, įskaitant ir VMVT, verslui nepadeda, o tik kaišioja pagalius į ratus. Beje, detaliau komentuoti tarnybos ir direktoriaus darbą D.Dundulis atsisakė, manydamas, kad išdėstyta kritika jam, kaip verslininkui, stipriai pakenktų.
Kiti gamybininkai taip pat ne kartą yra piktinęsi, kad J.Miliaus vadovaujama tarnyba, griežtai kontroliuodama maisto pramonės įmones, smaugia verslą. VMVT direktorius ne kartą kaltintas kyšininkavimu, esą vienus tikrina griežčiau nei kitus. Jo darbą tyrė net STT pareigūnai, tačiau jokių pažeidimų nerado.
„Esu girdėjęs kalbų, kad prieš vieną ar kitą verslininką esu priešiškai nusiteikęs dėl asmeninių priežasčių, neva kai kuriuos verslininkus reikalauju smaugti. Tačiau akmens užantyje niekuomet nelaikau, nes tiesiog nemoku pykti“, – tvirtina J.Milius.
Įsišnekėjus apie ne itin malonią valdininko darbo pusę, VMVT direktorius su nostalgija prisiminė tuos laikus, kai baigęs tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją ir paskirtas į Viduklę dirbo veterinarijos gydytoju. „Pagydai gyvuliuką, ir iškart matai darbo rezultatą, jauti žmonių dėkingumą, o dabar esu lyg cerberis“, – apgailestauja J.Milius.

Geriausias poilsis – Dzūkijos miškuose

VMVT direktorius pasakoja, kad gimęs ir užaugęs kaime, Alytaus rajone, gyvūnams didelę trauką jautė nuo mažų dienų. O veterinaro darbu susižavėjo maždaug dešimties metų, mat kaimynas veterinarijos gydytojas, važiuodamas gydyti gyvūnų, J.Milių dažnai pasiimdavo kartu.
„Esu gamtos vaikas ir dabar geriausiai jaučiuosi vaikščiodamas po Dzūkijos miškus arba numynęs per dieną šimtą kilometrų dviračiu. O maloniausias poilsis – pirtelėje prie Ančios ežero“, – kaip leidžia laisvalaikį, atskleidžia Metų valstybės tarnautojas.
Dar J.Milius turi Lazdijuose namą, kuriame dešimt metų viena šeimininkavo jo žmona. Neseniai Irena Milienė, buvusi Lazdijų darbo biržos direktorė, atsikraustė gyventi į Vilnių, tad dabar kaime Miliai augina tik daržoves.
Beje, J.Miliaus vaikai, nors užaugę kaime, tėvo pėdomis nepasuko. „Dukra Danijoje baigė ekonomikos ir tarptautinio verslo specialybę ir dabar dėsto VU Tarptautinio verslo mokykloje, o sūnus plėtoja nedidelį versliuką“, – pasakoja VMVT direktorius.
„Dabar, kai į Vilnių atsikraustė ir žmona, visa šeima gyvename sostinėje. Tačiau jie vis tiek mane retai mato – aš arba užsienyje, arba iki vidurnakčio darbe. Labai daug dirbu ir kitaip nemoku. Bet šiemet po trejų metų darbo be poilsio jau tikrai atostogausiu savo pirtelėje prie ežero“, – baigdamas pokalbį žada J.Milius.

I vieta
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius 67 balai

II vieta
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas 57 balai

III vieta
Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas 55 balai

IV vieta
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis 47 balai

V vieta
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė 45 balai

Geriausi valstybės tarnautojai

VI 42
Tomas Vaitkevičius
Teisingumo viceministras

VII 40
Giedrė Švedienė
Valstybės kontrolės vadovė (valstybės kontrolierė)

VIII/IX 37
Dainius Numgaudis
Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris

VIII/IX 37
Arūnas Kazlauskas
Teisingumo ministerijos kancleris

X 36
Robertas Klovas
Aplinkos ministerijos kancleris

XI 35
Deividas Kriaučiūnas
Europos teisės departamento gen. direktorius

XII 34
Sigitas Šiupšinskas
Vidaus reikalų viceministras

XIII 33
Asta Skaisgirytė-Liauškienė
Užsienio reikalų viceministrė

XIV 31
Modestas Kaseliauskas
Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

XV/XVI 27
Rūta Baškytė
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė

XV/XVI 27
Vaidas Bacys
Švietimo ir mokslo viceministras

XVII/XVIII 26
Saulius Silickas
Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius

XVII/XVIII 26
Rimvydas Vaštakas
Susisiekimo viceministras

XIX 25
Nerija Putinaitė
Švietimo ir mokslo viceministrė

XX 23
Audrius Klišonis
Sveikatos apsaugos viceministras

XXI/XXIV 22
Dalius Bitaitis
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras

XXI/XXIV 22
Evaldas Gustas
Vidaus reikalų ministerijos kancleris

XXI/XXIV 22
Rolandas Kriščiūnas
Finansų viceministras

XXI/XXIV 22
Žydrūnas Plytnikas
Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius

XXV 21
Diana Varnaitė
Kultūros paveldo departamento direktorė

Kiti 55 daugiausiai balų gavę valstybės tarnautojai

Janina Kumpienė, sveikatos apsaugos viceministrė 20
Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas 20
Adomas Ąžuolas Audickas, ūkio viceministras 18
Romas Valentukevičius, Seimo kontrolierių įstaigos vadovas 18
Vilius Mačiulaitis, Valstybinės darbo inspekcijos vadovas 17
Laura Nalivaikienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė 17
Aleksandras Spruogis, aplinkos viceministras 17
Giedrius Kadziauskas, ūkio viceministras 15
Klemensas Rimšelis, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius 15
Gediminas Rutkauskas, kultūros viceministras 15
Mindaugas Ladiga, vidaus reikalų viceministras 14
Skirmantas Skrinskas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius 14
Audrius Bitinas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras 13
Egidijus Meilūnas, užsienio reikalų viceministras 13
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras 13
Giedrius Rimša, Finansų ministerijos kancleris 13
Mindaugas Sinkevičius, Valstybinio socialinio draudimo fondo (“Sodros”) valdybos direktorius 13
Gintaras Steponas Vyšniauskas, vidaus reikalų viceministras 13
Tomas Karpavičius, susisiekimo ministerijos kancleris 12
Feliksas Petrauskas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius 12
Arūnas Štaras, susisiekimo viceministras 12
Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas 10
Audra Mikalauskaitė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė 10
Dalia Miniataitė, žemės ūkio ministerijos kanclerė 10
Edvardas Raugalas, žemės ūkio viceministras 10
Kęstutis Sabaliauskas, Registrų centro direktorius 10
Nora Ribokienė, sveikatos apsaugos viceministrė 9
Vidmantas Žukauskas, Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininkas 9
Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 8
Arvydas Darulis, energetikos viceministras 8
Algirdas Kunčinas, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius 8
Ramūnas Lebedys, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos viršininkas 8
Vitas Lopinys, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 8
Vytautas Umbrasas, krašto apsaugos viceministras 8
Vilija Lapėnienė, Statistikos departamento generalinė direktorė 7
Alvydas Puodžiukas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kancleris 7
Deividas Staponkus, kultūros viceministras 7
Vida Augulienė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė 6
Michailas Demčenka, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininkas 6
Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė 6
Daumantas Lapinskas, ūkio viceministras 6
Antanas Šipavičius, Muitinės departamento generalinis direktorius 6
Mindaugas Keizeris, Centrinės projektų valdymo agentūros l.e.p. direktorius 5
Diana Korsakaitė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė 5
Giedrius Krasauskas, LR Prezidento kanceliarijos kancleris 5
Remigijus Rekerta, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas 5
Algirdas Skripėta, Lietuvos metrologijos inspekcijos viršininkas 5
Stanislovas Šriūbėnas, aplinkos viceministras 5
Aušrinė Burneikienė, lygių galimybių kontrolierė 4
Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras 4
Germanas Lamsodis, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros l.e.p. generalinis direktorius 4
Aurelija Jakaitienė, Valstybės turto fondo generalinė direktorė 4
Jonas Šimkūnas, Technikos priežiūros tarnybos generalinis direktorius 4
Brunonas Šičkus, Lietuvos standartizacijos departamento direktorius 4
Zita Zamžickienė, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius aukščiausio rango valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Šiemet dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai (iš viso skiriant aštuonis balus).
Sąraše skelbiami valstybės tarnautojai, surinkę mažiausiai po keturis balus. Už ankstesnių metų geriausio valstybės tarnautojo nominacijų laimėtojus balsuoti nebuvo galima.

Geriausios valstybės institucijos

I vieta
41 balas
Finansų ministerija

II vieta
28 balai
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

III vieta
26 balai
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Kitos daugiausiai balų gavusios valstybės institucijos (4–44 vietos)

4. Susisiekimo ministerija 25
5. Valstybės kontrolė 20
6. Valstybinė mokesčių inspekcija 19
7. Europos teisės departamentas 17
8. Žemės ūkio ministerija 16
9–10. Lietuvos bankas 14
9–10. Teisingumo ministerija 14
11–12. Registrų centras 12
11–12. Ūkio ministerija 12
13. Krašto apsaugos ministerija 11
14–15. Centrinė projektų valdymo agentūra 10
14–15. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 10
16–20. Kultūros paveldo departamentas 9
16–20. Ryšių reguliavimo tarnyba 9
16–20. Užsienio reikalų ministerija 9
16–20. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 9
16–20. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 9
21–24. Lietuvos automobilių kelių direkcija 8
21–24. Nacionalinė mokėjimo agentūra 8
21–24. Valstybinė darbo inspekcija 8
21–24. Vidaus reikalų ministerija 8
25–30. Aplinkos ministerija 7
25–30. Generalinė miškų urėdija 7
25–30. LR Prezidento kanceliarija 7
25–30. Švietimo ir mokslo ministerija 7
25–30. Viešųjų pirkimų tarnyba 7
25–30. Vyriausioji rinkimų komisija 7
31. Muitinės departamentas 6
32–37. Centrinė hipotekos įstaiga 5
32–37. Kūno kultūros ir sporto departamentas 5
32–37. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 5
32–37. Sveikatos apsaugos ministerija 5
32–37. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 5
32–37. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“) 5
38–44. Energetikos ministerija 4
38–44. Lietuvos geologijos tarnyba 4
38–44. Lietuvos standartizacijos departamentas 4
38–44. Valstybinė kelių transporto inspekcija 4
38–44. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 4
38–44. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 4
38–44. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po tris geriausias, pažangiausias ir europietiškiausias valstybės institucijas. Šiemet dauguma apklausos dalyvių institucijas reitingavo už I vietą skirdami 3 balus, už II vietą – 2 balus, už III vietą – 1 balą.
Į sąrašą įtrauktos institucijos, surinkusios mažiausiai po 4 balus.

“Veido” apdovanoti geriausi valstybės tarnautojai

2012 m. Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius
2011 m. Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko kancleris
2010 m. Jonas Milerius, Seimo kancleris
2009 m. Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos valstybės sekretorius
2008 m. Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė
2007 m. Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris
2006 m. Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius
2005 m. Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

Kaip buvo renkamas Metų valstybės tarnautojas

Geriausius valstybės tarnautojus ir pažangiausias valstybines institucijas Valstybės dienos proga savaitraštis “Veidas” skelbia jau aštuntą kartą. Šiuo projektu “Veidas” siekia atkreipti dėmesį, kad tarp valdininkų, dažniau sulaukiančių kritikos žodžių nei pagyrimų, yra ir nemažai puikių specialistų, sąžiningų savo darbo profesionalų.
Geriausius valstybės tarnautojus, kaip ir kasmet, rinko patys jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (ministerijų viceministrai ir kancleriai bei įvairių valstybinių institucijų vadovai). Manome, kad patys tarnautojai geriausiai pažįsta vieni kitus ir gali įvardyti savo lyderius bei didžiausius profesionalus. Be to, šiemet buvo įvesta naujovė – renkant geriausius valdininkus pirmą kartą dalyvavo šalies miestų ir rajonų savivaldybių merai. Iš viso “Veido” žurnalistų atliktoje apklausoje dalyvavo 120 tarnautojų bei merų.
Valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai. Jei apklausos dalyvis išskyrė penkis geriausius tarnautojus, bet jų nereitingavo (tiesa, tokių buvo mažuma), tuomet visiems paminėtiems tarnautojams skyrėme po vieną balą.
Atitinkama tvarka buvo renkamos ir geriausios bei pažangiausios valstybės institucijos: balsuodami už tris geriausias institucijas apklausos dalyviai jas reitingavo skirdami nuo trijų iki vieno balo, o jei buvo nurodomas geriausių institucijų trejetukas jų nereitinguojant, visoms buvo skiriama po vieną balą.
2012 m. geriausias valstybės tarnautojas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius bus apdovanotas ir kiti laureatai pagerbti per iškilmingą renginį liepos 3-iąją Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.

Apdovanotas jau septintas geriausias valstybės tarnautojas

.

Išskirtiniu kuklumu ir diplomatija išsiskiriantis Deividas Matulionis per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykusią iškilmingą apdovanojimo ceremoniją neslėpė, kad tai gražiausia ir maloniausia jo gyvenimo diena per visą darbo valstybės tarnyboje dvidešimtmetį. Tuo pat metu kuklusis valdininkas ir diplomatas prisipažino, kad nors diplomatinė karjera ir paliko gilų įspaudą, išorinis jo romumas ir santūrumas ne visuomet esti tikras: emocijos viduje kunkuliuote kunkuliuoja. Bet kiekvienu sudėtingu gyvenimo ir darbo klausimu D.Matulionis nuolat prisimenąs pagrindinį diplomatijos devizą – “Tiesti tiltus, o ne juos griauti”, kuris padedąs susitvardyti ir ieškoti tarpusavio supratimo bei kompromisų.
Svarbiausiu savo darbu ir laimėjimu Ministro Pirmininko tarnybos kanceliarijoje D.Matulionis laiko Nacionalinį susitarimą, kuris, jo nuomone, ne tik padėjo įsivyrauti socialinei rimčiai, bet ir atpigino valstybės skolinimosi sąnaudas.
Pagerbti savo dešiniosios rankos atvykęs ministras pirmininkas Andrius Kubilius šmaikštavo: “Iš tikrųjų, tai man labai džiugi proga: juk jei ministro pirmininko dešinioji ranka yra geriausia Lietuvoje, tai ir kūnui yra pliusų, – ir surimtėjęs pridūrė: – Aukštą įvertinimą ir pripažinimą Deividas jau seniai įgijęs Vyriausybės rūmuose, bet labai džiugu, kad taip buvo įvertintas ir viešai, Valstybės dienos proga.”
Pernai geriausiu valstybės tarnautoju išrinktas Seimo kancleris Jonas Milerius paantrino esąs vienas tų, kurie seniai laiko D.Matulionį tikru tobulo valstybės tarnautojo pavyzdžiu, ir viešai prisipažino, kad balsuodamas pats šiemet išskyrė jį pirmuoju numeriu.
Valdovų rūmų vadovas Vydas Dolinskas, kaip ir kiti kelbėjusieji, sveiką humorą derino su iškilmingais palinkėjimais: “Veido” rengiamuose rinkimuose geriausiais valstybės tarnautojais daugiausia buvo renkami kancleriai arba sekretoriai. O gali būti, kad šiuose LDK valdovų rūmuose sekretoriai ir kancleriai, anuomet vadinti referendoriais, rengė ir redagavo Statutą”, – kalbėjo V.Dolinskas. Todėl, anot jo, džiugu ir simboliška nauja gija susieti praeitį su dabartimi ir būtent čia pagerbti geriausiai valstybei tarnaujančius žmones.
Sveikindamas geriausią valstybės tarnautoją, savaitraščio “Veidas” leidėjas Algimantas Šindeikis atkreipė dėmesį, kad šis renginys tapo diena, kai spauda iškelia talentingiausius bei pažangiausius valstybės tarnautojus ir susilaiko nuo valstybės tarnybos kritikos. Vis dėlto akivaizdu, kad po pirmojo nepriklausomybės dvidešimtmečio antagonizmas tarp valstybės tarnybos, valdžios ir spaudos vis plečiasi. “Sunku ir pasakyti, iš kurios pusės to noro pažeminti, sutrypti, sunaikinti yra daugiau”, – svarstė A.Šindeikis.

Kaip buvo renkamas Metų valstybės tarnautojas

Kaip ir kasmet, geriausius valstybės tarnautojus rinko patys jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai. Manome, kad tik patys tarnautojai geriausiai pažįsta vieni kitus ir gali įvardyti savo lyderius bei didžiausius profesionalus. Taip pat tarnautojų buvo prašoma išskirti po tris pažangiausias valstybės institucijas. “Veido” žurnalistų atliktoje anoniminėje apklausoje dalyvavo apie devyniasdešimt valstybės tarnautojų: ministerijų viceministrų ir kanclerių, įvairių valstybės institucijų ir komisijų vadovų.
Beje, geriausių tarnautojų dvidešimtuke kiekvienais metais matomos daugiausia tos pačios pavardės, šiek tiek pakinta tik tarnautojų užimama vieta. Pavyzdžiui, Ministro Pirmininko kancleris Deividas Mautulionis 2010 m. buvo trečioje vietoje. Valstybės institucijų rokiruotė taip pat nėra didelė. Pavyzdžiui, šiemet, kaip ir pernai, geriausia valstybės institucija išrinkta Valstybinė mokesčių inspekcija. Tai rodo, kad valstybės tarnautojų bei institucijų patekimas tarp geriausiųjų nėra atsitiktinis.
2011 metų valstybės tarnautojas D.Matulionis bus apdovanotas ir kiti laureatai pagerbti liepos 7 d. per iškilmingą renginį Valdovų rūmuose.

Iš šiame “Veido” numeryje publikuojamos sociologinės apklausos sužinome, jog net 87,6 proc. respondentų mano, kad per pastaruosius 20 metų padėtis Lietuvos valstybės institucijose pablogėjo, tai yra jos nutolo nuo žmonių, jose įsišaknijo biurokratija ir dabar jos yra netgi dar neskaidresnės bei labiau korumpuotos negu sovietmečiu. Ir tik dešimtadalis apklaustųjų sutinka, kad valstybės institucijos dabar modernesnės, europietiškesnės ir labiau tarnauja žmonių interesams.

Tačiau su šiuo vertinimu drįsčiau nesutikti. Pažvelkime į keletą konkrečių institucijų: Valstybinės mokesčių inspekcijos šiuo metu praktiškai net lyginti nebeįmanoma su buvusia prieš 15–20 metų, Registrų centro – taip pat: anksčiau eilės, biurokratija, baisios patalpos, pasibaisėtinas aptarnavimas – dabar civilizuotos, vakarietiškos salės, moderni technika ir greitas bei malonus aptarnavimas. Arba dar viena institucija – Migracijos departamentas: prieš dešimt metų į jo padalinius keliaudavome kaip į sovietmečio muziejus, o dabar – kaip į naujų technologijų ir pažangos muziejų. Stulbinama permaina. Ką jau kalbėti apie Statistikos departamentą, kuris galėtų būti pavyzdys net daugumai Vakarų Europos institucijų.

Dar vienas pavyzdys: prieš 15 metų statybos leidimą gauti užtrukdavo iki dvejų metų, dabar tam užtenka ir 2–6 mėnesių. Ir to negalima nepastebėti. Taip pat negalima nematyti ir to, jog valstybės institucijose dirba daugiau jaunesnių, labiau išsilavinusių, progresyvių žmonių. Daugėja ir tokių tarnautojų, kurie elgiasi ne kaip stabdžiai, o kaip pažangos varikliukai.

“Veidas” mano, jog šias tendencijas reikia pastebėti, o geriausius valstybės tarnautojus dera pagarsinti ir pagerbti. Tai prieš kiekvieną Mindaugo karūnavimo, tai yra Valstybės, dieną mes ir darome jau šešerius metus. Ir renkame ne tik geriausius tarnautojus, bet ir progresyviausias institucijas.

Nes net ir padorūs tarnautojai, valdininkai kiekvieną dieną girdėdami, kad jie yra biurokratai, niekšai, tranai, siurbėlės ir kitokie kenkėjai, ilgainiui iš tiesų tokie tampa. Nes jiems kyla klausimas, kam stengtis, kam taupyti, kam padėti daugybei žmonių, jei už tai ir vėl būsi iškeiktas ir išvadintas parazitu ant valstybės kūno.
Kitaip tariant, kaip ir daugelyje kitų sričių, taip ir mūsų valstybės tarnyboje stinga elementaraus įvertinimo, šilto žodžio, padėkos (omenyje turiu ne kyšį), kartais tiesiog įsijautimo į tarnautojo kailį.

Žinoma, tai tinka ne visiems tarnautojams ir ne visoms institucijomos, nes yra tokių, į kurias gėda užeiti (jos “Veido” institucijų reitinge metai iš metų stumdosi gale), taip pat vis dar tūkstančiais skaičiuojami ir sovietinio sukirpimo klerkai, bet jie jau nebėra lemianti masė. Kitaip tariant, prieš 15–20 metų bendrą valstybės tarnybos darbo kokybę tebuvo galima įvertinti ketvertu pagal dešimtbalę sistemą, o dabar – jau septynetu. Praeis dar 20 metų, galbūt priartėsime ir prie devyneto.