Valstybės tarnautojų darbas dažniausiai nuskamba kritikos kontekste, o įvaizdžio negerina ir nesibaigiančios kalbos apie valstybės tarnybos reformas. Bet ar nuo to galo imamasi reformų?

„Turiu labai seną idėją – atimti viešąjį administravimą iš Vidaus reikalų ministerijos. Nesakau, kad Vidaus reikalų ministerija iki šiol šiuo klausimu viską darė blogai. Bet jeigu mes pasidomėsime Europos Sąjungos valstybių narių patirtimi, visuomet tai yra kitos ministerijos – ar tai būtų Finansų, ar Teisingumo ministerija – kompetencija, arba atskiros ministerijos, kuri dirba su valstybės valdymo reformomis. Manau, racionalesnis sprendimas būtų toks. Aš 12 metų vaikštau į Vyriausybės posėdžius, man tikrai, išskyrus retas išimtis, neteko matyti, kad bet kuris vidaus reikalų ministras užstotų valstybės tarnybą. Su statutine dalimi viskas gerai, statutinė dalis visą laiką yra priekyje, o valstybės tarnyba – tarsi jaunesnysis brolis, kuris labai dažnai pamirštamas. Tai iš tikrųjų norėtųsi, kad kažkas galėtų paremti, galėtų šiek tiek užstoti valstybės tarnybą, kuri kiekvienais metais išgyvena vis naujus iššūkius“, – sakė 2014 metų valstybės tarnautojo titulą pelnęs Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas.
Jis atkreipė premjero Algirdo Butkevičiaus ir kitų aukštų šalies pareigūnų, susirinkusių į “Veido” surengtus apdovanojimus, dėmesį, kad nėra nė vieno vidaus reikalų ministro, kuris užstotų, rūpintųsi valstybės tarnyba. Mat vidaus reikalų ministrams visą laiką labiausiai rūpi statutiniai pareigūnai, o valstybės tarnyba visada lieka antroje vietoje.
“Daugelyje Europos šalių yra įvairiai – arba specializuotos ministerijos, arba sujungtos, bet skirtos būtent valstybės tarnybai, valstybės reformoms, elektroninei vyriausybei ir t.t., o mes vis dar einame tos senosios praktikos keliu, kai šiuos reikalus kuruoja Vidaus reikalų ministerija. Tai pasenęs modelis“, – teigė Europos teisės departamento generalinis direktorius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Personalo atrankų specialistai pastebi, kad privatūs darbdaviai į daugiau nei dvejus metus valstybės sektoriuje dirbusius kandidatus žvelgia įtariai.

Sprendimas po studijų universitete pasukti į valstybės tarnybą ir ilgai ten nusėsti einant tas pačias pareigas gali pakišti koją tolesnei karjerai privačiame versle. Personalo atrankų specialistai tvirtina, kad Lietuvos darbdavių požiūris į ilgai valstybės sektoriuje dirbusius kandidatus gana skeptiškas. „Jei pasiūlyčiau į poziciją kelis kandidatus, pranašumą greičiausiai turėtų nedirbę valstybinėse įstaigose. Kad ir kaip gaila, šiandien taip yra”, – konstatuoja „CV Online” personalo projektų vadovė Lina Mikolaitienė.
Vadovų paieškos ir personalo atrankos įmonės „Search Group Vilnius” generalinis direktorius Šarūnas Dyburis taip pat pasakoja susidūręs su  pakankamai daug atvejų, kai darbdaviai atmeta kandidatus vien dėl to, kad jų pastarasis darbas arba per ilga patirtis – valstybiniame sektoriuje.
„Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kiek laiko žmogus išdirbęs tame segmente. Vyrauja nuostata, kad jei žmogus dirbo daugiau nei dvejus metus, sistemą jį sugadino. Iki dvejų metų padirbėti normalu, nes žmogus įgyja patirties ir kai kuriais atvejais ji net gerokai praverčia”, – atkreipia dėmesį Š.Dyburis.
Su tokiu darbdavių požiūriu susidūrė ir trisdešimtmetė Rasa Kražauskienė, prieš pusmetį nusprendusi po beveik dešimties metų darbo valstybės tarnyboje pasukti į privatų verslą. Pagal skelbimus siuntusi gyvenimo aprašymus ir motyvacinius laiškus, jauna moteris nesulaukė jokio susidomėjimo savo kandidatūra.
“Darbą gavau jau per pirmą pokalbį, tačiau sunkiausia buvo į tą pokalbį patekti. Būtent dėl šių stereotipų ir išankstinės nuomonės manęs, kaip kandidatės ,,iš gatvės”, į pokalbius tiesiog nekvietė. Jei dirbi valstybiniame sektoriuje, verslo atstovai automatiškai tau priklijuoja etiketę “verslui nebetinkamas”. Su tuo teko susidurti ir pažįstamų bei draugų aplinkoje: būdami versle, jie “nurašo” visus valstybės tarnautojus, kaip tiesiog nebegebančius kurti rezultato bei būti kokybiškais darbo rinkos dalyviais”, – su kokiomis išankstinėmis nuostatomis teko susidurti, prisimena jauna moteris.
R.Kražauskienė greitai suprato, kad tokios darbo paieškos nebus sėkmingos, nes daugeliu atvejų darbdaviai net nesvarsto valstybės tarnautojų kandidatūros. Tačiau kaip tik tuo metu viena kolegė rekomendavo R.Kražauskienės kandidatūrą aukšto lygio vadovų paieškos bendrovei, ieškančiai kandidatų į jos pageidaujamą poziciją. Perėjusi šios bendrovės atranką, R.Kražauskienė dalyvavo atrankoje jau pačioje vidurinės grandies vadovo ieškančioje įmonėje ir sugebėjo per pirmą pokalbį pakeisti išankstinę nuomonę apie valstybės tarnautojus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusį antradienį “Veidui” buvo šventė. Ir ne tik mums, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui dr. Jonui Miliui, kuris šiemet išrinktas Metų valstybės tarnautoju.
Liepos 3 d. į Taikomosios dailės muziejų sugužėjo per šimtą svečių. Visi jie atėjo norėdami pasveikinti ir pagerbti geriausio valstybės tarnautojo konkurso laimėtojo.
Victoras Hugo yra pasakęs, kad visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi įmina vienodas pėdas. J.Miliaus pėdos, regis, gilesnės. Tai tikrai išskirtinė asmenybė. Mūsų valstybės tarnyboje nėra itin daug žmonių, kurie būtų savo institucijos patriotai, kurie darbe neskaičiuotų laiko, kartais padirbėdami ir iki vidurnakčio, kurie rūpintųsi, kad jų institucijos darbuotojai dirbtų su pačia moderniausia įranga. J.Milius – kaip tik toks vadovas. Todėl nė kiek nestebina, kad jis taip sparčiai kyla karjeros laiptais, o ir “Veido” konkurse taip greitai pranoko kitus kolegas, užimdamas pirmą vietą. Tai ne tik puikus vadovas, ne tik šiltas žmogus, bet ir charizmatiška asmenybė, savo srities profesionalas, galintis būti pavyzdžiu kitiems.
Į renginį atvykęs premjeras Andrius Kubilius ir nustebo, ir pasidžiaugė, kad Metų valstybės tarnautoju išrinktas verslą kontroliuojančios institucijos vadovas. O žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius papildė, kad J.Milius kone pusę savo laiko dabar praleidžia komandiruotėse ir iš tiesų yra mūsų “eksporto veidas”.
Tradicinę dovaną laureatui, išskirtinį specialiai įrištą Konstitucijos egzempliorių, įteikęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė manąs, kad jau aštuonerius metus rengiamas Valstybės tarnautojo konkursas atlieka ir edukacinę funkciją.

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, 1918-1940 m. diplomatinės tarnybos dokumentai, nuotraukos, relikvijos, diplomatų asmeniniai daiktai, – visa tai šiuo metu galima išvysti tarpukario diplomatijai skirtoje parodoje.

„Šiandienos tarptautinė diplomatija pilna galvosūkių. Bet prisiminę, kokie užsienio politikos spąstai diplomatams teko tarpukariu, turime džiaugtis, kad Lietuva dabar kur kas saugesnė. O svarbiausia – galime mokytis iš tarpukario diplomatijos pamokų“, – Lietuvos Nacionalinio muziejaus naujos ekspozicijos Naujajame arsenale, skirtos tarpukario Lietuvos diplomatijai, atidaryme kalbėjo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Diplomatinė tarnyba – aukščiausios prabos
Tarpukario Lietuvos, ne tik turėjusios įsitvirtinti pasaulio žemėlapyje, bet ir spręsti teritorinius ginčus su didžiosiomis kaimynėmis, diplomatams teko  išskirtinės svarbos misija.
1918 m. vasario 16 d. pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą svarbiausias uždavinys buvo iškovoti diplomatinį pripažinimą. Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę de jure 1918 m. kovo 23 d. pripažino kaizerinė Vokietija, kurioje pirmuoju pasiuntiniu buvo paskirtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. 1920 m. liepos 12 d. pripažinimo sulaukta iš Sovietų Rusijos. Joje iki pat 1939 m. Lietuvai atstovavo poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis. 1921 m. vasario–kovo mėn. mūsų valstybę de jure pripažino Latvija ir Estija. Tarp JAV ir Lietuvos oficialūs diplomatiniai santykiai užmegzti 1922 m. liepos 22 d. Kitos didžiosios Vakarų šalys de facto pripažino tik Lietuvos Vyriausybę. 1922 m. bolševikams galutinai įsitvirtinus Rusijoje, Lietuvą de jure pripažino Vatikanas ir Santarvės valstybių atstovai.
Įdomu ir svarbu tai, kad jauna Respublika stebėtinai greitai sugebėjo suburti išskirtinės prabos diplomatinį korpusą. Kelią į tarptautinį pripažinimą Lietuva skynėsi per savo pasiuntinius, kurie, nors ir neturėdami diplomatinio darbo patirties, išaugo į gabių diplomatų kartą, deramai atstovavusią Lietuvos interesus užsienyje.
„Diplomatais tapdavo kultūros žmonės, ne vienas garsus rašytojas ar poetas. Oskaro Milašiaus, prancūzų kalba poeziją rašiusio lenkų kilmės aristokrato su lietuviškomis šaknimis tapimas Lietuvos diplomatu, jo darbas Paryžiuje prilygsta stebuklui, rodo, koks buvo šių žmonių idealizmas. Jurgis Savickis – diplomatas ir nuostabus rašytojas dirbo Danijoje, Suomijoje, rašytojas Ignas Šeinius buvo Lietuvos ambasadorius Švedijoje, – štai kokio lygio žmonės dirbo Lietuvai“, – žavisi europarlamentaras Leonidas Donskis.
Po SSRS aneksijos dalis diplomatinės tarnybos negrįžo į Lietuvą ir išeivijoje veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo.

85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmąkart
Lietuvos diplomatai, muziejininkai, padedami tautiečių užsienyje, po kruopelytę bando sugrąžinti į tėvynę tarpukario Lietuvos diplomatams tekusios neeilinės misijos liudijimus. Ambasadorius specialiems pavedimams Vytautas Žalys pasakoja, kad per pastaruosius trejus metus diplomatinei tarnybai pavyko susigrąžinti epochinių archyvų, diplomatų reliktų ir asmeninių daiktų iš Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Kanados.
Dalis jų dabar ir eksponuojama parodoje, apie 85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmą kartą. Pirmųjų Lietuvos diplomatų nuotraukos, portretai, apdovanojimai, dokumentai, buvusių Lietuvos pasiuntinybių baldai, iškabos atspindi svarbiausius to meto Lietuvos istorijos įvykius – Vilniaus netekimą, Klaipėdos krašto prijungimą ir aneksiją, sovietų okupaciją.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus Fotografijos grupės vadovė Vitalija Jočytė pasakoja, kad pirmą kartą eksponuojama medžiaga iš tarpukario užsienio reikalų ministro, ambasadoriaus Stasio Lozoraičio archyvo. Įdomus eksponatas – Lietuvos trispalvė, kabėjusi prie mūsų pasiuntinybės Švedijoje ir nuleista 1940 m., po sovietų okupacijos. Pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatomas ir tik pernai į Lietuvą grįžęs specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, tarsi simbolizuojantis Lietuvos diplomatijos ištakas. Simboliška ir tai, kad 1939 m. Pasaulinėje parodoje Lietuvos Pirmoji Respublika paskutinį kartą prisistatė kaip nepriklausoma valstybė.
Parodos eksponatai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Pasaulio lietuvių archyvo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.
Ateityje tikimasi surengti ir parodas apie diplomatiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos diplomatus egzilyje sovietų okupacijos metais.

Marija Petkevičiūtė

BFL

Siekiant taupyti biudžeto lėšas, priimtas politinis sprendimas mažinti kitų metų Ministro Pirmininko tarnybos (MPT) biudžetą iki 5 proc. Nuo 2008 metų MPT savo biudžetą jau yra sumažinusi 46 procentais.

Jeigu 2008 metais Ministro Pirmininko tarnybos biudžetas sudarė 37 mln. litų, tai šiais metais jis buvo 20 mln. litų. Taip pat Ministro Pirmininko tarnyboje komandiruotėms išleidžiama suma sumažėjo penkis kartus lyginant su 2008 metais. Reprezentacinės išlaidos sumažintos keturis kartus. Tarnybos darbuotojų skaičius mažėjo 22 procentais.

Bendrai ministerijose ir MPT nuo 2008 metų darbo užmokesčio fondas sumažintas 20,5 proc., valstybės tarnautojų darbo užmokestis 16,7 procento.

Energetikos ministerijos teikiamas projektas vienose rankose sutelkti energetikos, kainų ir ryšių sektorių kontrolę jau vadinamas afera, kur kas didesne nei “Leo LT” kūrimas.

Šį sumanymą remia ir prezidentūra, taip gausianti šansą dar labiau išplėsti savo galias, rašo “Lietuvos žinios”.

“Kai Seimas po 1,5 metų baigs kadenciją, ten įkišti vyrukai turės garantuotą duoną, ir ne bet kokią, – valdys nuo 5 mlrd. iki 10 mlrd. litų piniginių srautų reguliavimą. Manau (tą sakiau ir energetikos ministrui Arvydui Sekmokui), kad tai afera, stambesnė negu “Leo LT” įkūrimas. “VP Market” buvo užgrobęs tik elektros energetiką, o šis klanas baigia užgrobti viską – elektros, šilumos, dujų sritis”, – teigė po ilgiau kaip metus daryto spaudimo iš Valstybinės energetikos inspekcijos vadovo posto pasitraukęs technikos mokslų daktaras Vytautas Miškinis.

Iki praėjusių metų pabaigos būtent šis 38 metų darbo energetikoje patirtį turintis specialistas buvo pagrindinis stabdis, besipriešinantis, paties teigimu, “didelei nesąmonei ir valdančiųjų suplanuotam kadrų valymui”, steigiant Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą.

V.Miškinis pernai lapkritį buvo pakeistas iš Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktoriaus posto atėjusiu Rimgaudu Špoku, niekada nedirbusiu energetikoje. Kadrų politika kritikuojama ir kitose kontroliuojančiose institucijose, kurios taps naujos tarnybos pagrindu.

Pagal Energetikos ministerijos parengtą modelį, Seimo jau atmestą praėjusių metų pabaigoje, o dabar, kiek patobulintą, vėl pateiktą, būsimajai Infrastruktūrų reguliavimo tarnybai ketinama suteikti didžiulius įgaliojimus, vykdant iš esmės monopolinių įmonių – nuo energetikos iki komunalinių paslaugų – veiklos licencijavimą ir kainų reguliavimą.

Tarnyba, nustatinėsianti kainų “lubas”, bus išlaikoma iš mokesčio, susieto su tų pačių monopolinių įmonių milijardinėmis metinėmis apyvartomis, o tarnybos vadovybės – keturių Tarybos narių bei direktoriaus – atlyginimai priklausys nuo sektoriaus įmonių vadovų algų.

Seimo Darbo partijos frakcijos nario, buvusio ūkio ministro Kęstučio Daukšio nuomone, įsteigus Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą bus sukurta organizacija, kurioje penkių žmonių kompanija valdys visą krašto infrastruktūrą, ir būtent nuo jų valios priklausys pagrindiniai sprendimai.

“Sukursime tokį nedidelį monstriuką, tik nežinau, ar nuo kėdžių persistumdymo kas nors pasikeis”, – sakė parlamentaras.

Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius sakė, kad projektui trūksta konkretumo.

“Jei kuri tokią struktūrą, turėtum žinoti, kokius tikslus jai keli, kokias funkcijas ji atliks. Dabar matyti ne konkretumas, bet greičiau noras reorganizuoti veikiančias institucijas, jas likviduoti, atsisakyti specialistų ir priimti kitus kadrus. O kas bus toliau – visiškai neaišku”, – tvirtino jis.

Laisvės gynėjai prašo grąžinti privalomąją karinę tarnybą.

Ketvirtadienį Seime vykusios konferencijos “Aukščiausioji Taryba – paskutinioji barikada” dalyviai priėmė kreipimąsi į Seimą, kuriuo prašo “atstatyti privalomąją karinę tarnybą kaip pilietiškumo ugdymo mokyklą”.

2008 metais tuometinio krašto apsaugos ministro Juozo Oleko įsakymu sustabdytas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą. Ši tarnyba pakeista savanoriškais baziniais kariniais mokymais.

Trečiadienį per konferenciją taip pat priimtas kreipimasis su prašymu paskelbti Aukščiausiosios Tarybos sudarytų komisijų, tyrusių 1991 metų sausio 8 ir 13 dienų įvykius, visą medžiagą.

Valstybės gynėjų konferencija Seime surengta minint Sausio įvykių 20-ąsias metines.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje.

Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors kariškiams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Krašto apsaugos ministerija artimiausiu metu Vyriausybei pateiks projektą, kaip ateityje turėtų būti atliekama karo prievolės funkcija.

“Po kelių savaičių Vyriausybės svarstymui, derinimui pateiksime naują Karo prievolės įstatymą, kuriame išdėstysime savo požiūrį į įvairius būdus, kaip ateityje mūsų visuomenė bus rengiama krašto gynybai”, – antradienį spaudos konferencijoje sakė ministrė Rasa Juknevičienė.

Pasak jos, projekte bus įgyvendintos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje įrašytos nuostatos – rengti kelių savaičių trukmės visuotinius karinius apmokymus.

“Du būdai – savanoriškas arba privalomas bazinis karinis rengimas jauniems žmonėms. Vyrams plačiau, o moterims savanoriškumo principas bus įrašytas būti apmokytiems iki 50 dienų bazinių karinių dalykų”, – sakė konservatorė R.Juknevičienė.

Ministrės teigimu, svarstoma naują tvarką iš pradžių įgyvendinti vadovaujantis savanoriškumo principu, už atliktą tarnybą pasiūlant įvairių paskatinimų.

“Nežinau, kaip pavyks kalbėtis su kitomis ministerijomis, bet stojant į aukštąją mokyklą tam tikrų balų sistema galėtų būti įdiegta. Tam tikras finansavimas, jeigu leis galimybės, pirmais metais mokantis aukštojoje mokykloje”, – vardijo KAM vadovė.

Ji pakartojo, kad planų artimiausiu metu grįžti prie šauktinių kariuomenės nėra.

“Tačiau kaip ir dabar galiojančiose įstatymuose, taip ir ateityje tokia galimybė išliks. Jei situacija keistųsi, grėsmės didėtų, Seimas galėtų priimti sprendimą grįžti prie privalomosios karo tarnybos. Projekte numatoma 9 mėnesių”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

2008 metų kovą Seimas priėmė rezoliuciją, kuria remiantis tuometinis krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas pasirašė įsakymą dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo. Konservatoriams ši rezoliucija sukėlė abejonių ir 2009-ųjų pavasarį buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl jos atitikimo Konstitucijai.

Praėjusių metų rugsėjį Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teisės aktai, kuriais atsisakoma šauktinių kariuomenės, neprieštarauja Konstitucijai, bet pareiškė, jog Seimas privalo nustatyti kitokias veiksmingas karo prievolininkų rengimo ginti valstybę priemones.

Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga atkreipia dėmesį į tai, kad Seime ypatingos skubos tvarka priimtas Vidaus tarnybos statuto pakeitimas, kuriuo numatyta ilgesnė vidaus tarnybos trukmė aukščiausios grandies pareigūnams, t.y. Lietuvos policijos generaliniam komisarui bei vidaus tarnybos generolams.

Pakeistu įstatymu siūloma įtvirtinti, kad šie aukščiausi pareigūnai gali tarnauti ne iki 62 metų ir 6 mėnesių, o iki 65 metų. Be to, pareigūno prašymu, vidaus reikalų įstaigos vadovo teikimu vidaus reikalų ministras turi teisę pratęsti vidaus tarnybos generolų tarnybą dar iki 5 metų. – t.y. generolas tarnyboje galėtų sulaukti septyniasdešimtmečio.

Šis projektas svarstymui Seime pateiktas š.m. balandžio 29 d. ir be jokių išankstinių svarstymų Seimo komitetuose, tą pačią dieną priimtas. Projektą teikė Seimo nariai R. Šukys, V. Bogušis ir 47 Seimo nariai.

Pradėjus domėtis, kodėl tokia skuba “prastumtas” įstatymas, paaiškėjo, jog ši pataisa itin aktuali vienam aukštas pareigas užimančiam vidaus tarnybos generolui. Tai, kad šiuo įstatymu akivaizdžiai siekta prailginti tarnybos laiką konkrečiam pareigūnui patvirtina ta aplinkybė, jog Viešojo saugumo tarnybos vadui, generolui S. Madalovui šių metų birželio 29 d. sueis 65-eri metai.

Profesinei sąjungai kelia susirūpinimą ir pasipiktinimą aukštų pareigūnų protegavimas aukščiausiu lygiu ir tai, kaip sklandžiai išsprendžiamos būtent aukštų pareigūnų asmeninės problemos, kai tuo metu visiems Lietuvos Respublikos piliečiams aktualių teisės aktų projektai nejuda iš “mirties taško”.

Akį rėžia ir tai, kad šiuo įstatymo pakeitimu siekiama itin išskirtinių sąlygų vidaus tarnybos generolams – kitų statutinių pareigūnų maksimalus tarnybos laikas – ženkliai trumpesnis: krašto apsaugos generolai gali tarnauti iki 58 metų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo departamento pareigūnai – iki 55 metų (su galimybe pratęsti tarnybos laiką iki 62,5 metų) ir tik vyriausiajam krašto apsaugos kapelionui (dvasininkui) galima pratęsti tarnybos laiką iki 65-erių metų.

Profesinė sąjunga 2010-05-05 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę prašydama vetuoti vidaus tarnybos teisinį reguliavimą iškraipančią Vidaus tarnybos statuto pataisą.