Per pastarąjį dešimtmetį kelis kartus išsiplėtęs apsaugos sektorius šiemet pirmą kartą darbuotojų skaičiumi viršijo policijos pajėgas. Dėl naujų technologijų plėtros ir mažo vagysčių išaiškinimo procento šiame sektoriuje slypi dar daug potencialo.

Vilniuje, Riešės individualių namų kvartale, gyvenanti Aldona Petrauskienė liūdnai konstatuoja: jos gatvėje nerastum nė vieno kaimyno, kuris nebūtų nukentėjęs nuo ilgapirščių. Į ponios Aldonos namą vagišiai prieš keletą metų įsibrovė Kūčių vakarą. Patykoję, kai šeima išvyko vakarienės pas artimuosius, per kelias valandas išnešė visus per gyvenimą sukauptus papuošalus ir grynuosius pinigus. Tą patį vakarą iš viso nukentėjo net trys namai.
„Visus mus yra apvogę – nenukentėjo nebent pora naujakurių, kurie įsikėlę iškart įsivedė signalizaciją. Tačiau per keturiolika metų, kiek čia gyvename, nė vienas vagis nebuvo pagautas, nors vagysčių braižas – tas pats. Nuėjau pažiūrėti, kiek policijoje bylų pradėta, – per popierių krūvą net sėdinčio žmogaus prie stalo nesimato“, – policijos pareigūnų neveiklumu piktinasi vilnietė.
Iš tiesų vagysčių įsibrovus į gyvenamąją patalpą Lietuvoje ištiriama vos 27 proc. ir šis rodiklis per dešimtmetį nepakito. Gera tendencija bent ta, kad pačių vagysčių nuo įstojimo į Europos Sąjungą sumažėjo perpus: nuo 9,2 tūkst. 2004 metais iki 4 tūkst. 2011-aisiais. Buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius šį mažėjimą sieja su keliomis priežastimis: gerais policijos darbo rezultatais, atsivėrusiomis ES valstybių sienomis, į turtingesnius kraštus išviliojusiomis nemažą dalį vagišių, bei saugos tarnybų plėtra.

Saugos tarnybų darbuotojų padaugėjo pustrečio karto

Menkas vagysčių išaiškinimo procentas pastaraisiais metais išties suteikia didelį postūmį saugos tarnybų plėtrai – ypač individualių namų ir naujų butų rinkoje. A.Petrauskienės šeima įsivedė signalizaciją ir saugos tarnybos paslaugas užsisakė netrukus po įvykusios vagystės. Pasak moters, taip pasielgė ir beveik visi jos gatvės kaimynai.
O nuosavame name Eišiškių plente esančioje sodų bendrijoje gyvenantis Andrius Laumelis saugos tarnybų paslaugomis naudojasi jau 12 metų: iš pradžių namą saugojo viešosios policijos rinktinės „Vytis“ pareigūnai, o nuo šių metų – privati bendrovė.
„Tuo metu, kai įsikėliau į nuosavą namą, apvogė labai daug kaimynų, todėl iš pradžių ant langų ir durų buvau įsitaisęs grotas, o po trejų metų sudariau sutartį su „Vyčiu“. Už miško veikia čigonų taboras, per mūsų sodą eina narkomanų takai, todėl ir naudojuosi saugos tarnybos paslauga. Mano namo nebuvo apvogę, bet tų sodų namelių, kurie nesaugomi, labai daug apiplėšta. Kiek tenka vaikščioti po visą sodą, dabar daugelį nuolatinių gyventojų namų saugo saugos tarnybos“, – pasakoja A.Laumelis.
Tarandės individualių gyvenamųjų namų bendrijoje statybos direktoriumi dirbantis A.Laumelis įsitikinęs, kad saugos tarnybų paslaugos padeda gyvenamųjų namų kvartalams labiau apsisaugoti nuo vagišių. „Nuo prityrusių „specialistų“ gal ir neapsaugosi, bet per pastaruosius keletą metų neteko girdėti apie dideles vagystes ar įsibrovimus Tarandėje. O prieš septynerius metus yra buvę, kad ir miegančius apiplėšė, ir statomame name nupjovė radiatorius su katilais. Dabar pastebiu, kad jau daug naujakurių pasisamdo saugos tarnybą vos sumūriję sienas, sudėję langus ir duris“, – pastebėjimais dalijasi A.Laumelis.
Tokią tendenciją patvirtina ir sostinės Balsių gyvenvietės bendruomenės pirmininkas Rimantas Micka. Pasak jo, taip elgtis verčia Balsiuose jau dešimt metų siaučianti ir policijos niekaip nesugaunama grupuotė, vagianti santechniką iš statomų namų. „Jau net negirdėjau, kad kas nors statytųsi namą neįrengdamas signalizacijos“, – priduria R.Micka.
Kaip rodo skirtingos apklausos, Lietuvoje saugos tarnybų paslaugomis naudojasi tik 4–10 proc. gyventojų, bet klientų skaičius kasmet didėja, o per pastarąjį dešimtmetį apsaugos sektorius išsiplėtė kartais. Policijos departamento duomenimis, darbuotojų šiame sektoriuje pagausėjo nuo 4 tūkst. iki 10 tūkst., o pardavimo apimtys išsiplėtė beveik dvigubai. Vien asociacijai „Apsaugos verslo grupė“ priklausančių įmonių apyvarta prieš porą metų siekė 400 mln. Lt.
Tarp gyventojų ši paslauga populiarėjo ir dėl mažėjančių saugos tarnybų teikiamų paslaugų kainų. Šiuo metu buto ar namo savininkas elektroninę saugos paslaugą gali įsigyti už 30–70 Lt per mėnesį, o įranga kainuos nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. „Ekskomisarų biuro“ duomenimis, vien jų įmonėje elektroninės saugos klientų skaičius kiekvienais metais vidutiniškai padidėja 33 proc.

Saugos tarnybų tinklas apima visą Lietuvą

Naujų namų ir naujų butų savininkų didėjantis susirūpinimas savo turto saugumu – tik viena priežastis, suteikusi pagreitį saugos tarnybų sektoriaus plėtrai. Pasak saugos tarnybos „Grifs AG“ vadovo Vytauto Kregždės, 1990–2000 metais verslas turėjo savo apsaugos darbuotojus, o pastarąjį dešimtmetį pradėjo samdyti saugos tarnybas. Pavyzdžiui, šiuo metu policija yra išdavusi 190 licencijų saugos tarnyboms ir tik 36 licencijas – saugos padaliniams įmonėse (2007 metais šie skaičiai atitinkamai buvo 133 ir 45). Įmonių perėjimas prie saugos tarnybų paslaugų labai paspartėjo 2005–2008 metais dėl ūkio augimo laikotarpiu išsiplėtusių statybos apimčių – prekybos tinklų, biurų, gyvenamųjų namų pastatų.
Ypač didelį postūmį plėtrai saugos tarnybų verslas įgavo nuo šių metų pradžios, kai viešosios policijos rinktinei „Vytis“ nebeleista verstis komercine veikla ir saugoti verslo įmonių objektų ir būstų. Perėmus policijos saugotus objektus, saugos tarnybų elektroninėmis priemonėmis saugomų objektų skaičius išaugo nuo 80 tūkst. iki 100 tūkst. O padidėjus objektų skaičiui, saugos tarnybos įmonės šiemet atsidūrė tarp daugiausiai darbuotojų ieškojusių bendrovių: Darbo biržos duomenimis, didžiausios saugos bendrovės šiemet įregistravo po 60–130 laisvų darbo vietų. Šiuo metu saugos tarnybos jau įsiveržusios ir į didžiausių Lietuvos darbdavių sąrašus: saugos tarnyboje „G4S“ dirba 1798, „Ekskomisarų biure“ – 1524, „Argus“ – 1069 darbuotojai.
„Saugos tarnyba iš esmės yra darbo jėgos perpardavėjas, todėl natūralu, kad pagrindinis įmonės išteklius yra darbo jėga. Saugos rinka labai konkurencinga, kainos ir maržos smarkiai kritusios, todėl įmonė gali išsilaikyti tik tuomet, jei ji didelė. Kuo įmonė didesnė, tuo mažesnėmis maržomis jai lengviau išgyventi, nes galima aprėpti geografiškai didesnę rinką, o tai leidžia padidinti konkurencingumą“, – įmonių stambėjimo tendenciją aiškina „Ekskomisarų biuro“ prezidentas Alius Sadeckas.
Darbuotojų saugos tarnybos įmonėse daugėja nepaisant fakto, kad tobulėjančios technologijos keičia saugos tarnybų veiklą Lietuvoje: fizinę saugą, kai prekybos centras ar įmonė samdo apsaugininką, vis dažniau pakeičia elektroninė sauga, kai objekte diegiamos technologijos ir saugos tarnybų darbuotojai atvyksta tik suveikus signalizacijai. Pavyzdžiui, prieš krizę įmonės samdydavo apsaugininkus saugoti statomų pastatų, vilkikų stovėjimo aikštelių, o dabar šiuose objektuose užsisako elektroninės saugos paslaugas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į „Veido“ klausimus atsako pulkininkas, iki išėjimo į atsargą vienas Lenkijos žvalgybos agentūros vadovų, dokumentais paremto bestselerio „Nelegalai“ autorius Vincentas V.Severskis (literatūrinis pseudonimas).

VEIDAS: Kaip, jūsų požiūriu, turėtų atrodyti idealūs slaptųjų tarnybų ir jas kontroliuojančių politikų santykiai?
V.V.S.: Atvirai sakant, gero atsakymo į šį klausimą nėra. Niekur pasaulyje nėra idealių santykių. Svarbiausia, kad politikai nespardytų savo slaptųjų tarnybų, bet pernelyg jų lepinti irgi negalima.
VEIDAS: O kokiais būdais, slaptųjų tarnybų požiūriu, politikai turėtų jas kontroliuoti?
V.V.S.: Dabartinė slaptųjų tarnybų kontrolės sistema, vykdoma vyriausybės ir parlamento, pasiteisino visose NATO valstybėse. Problemų šaltinis paprastai būna bendra šalies politinė kultūra, politikų vidinė kultūra ir jų intelekto lygis. Su tuo nieko nepadarysi! Visose pokomunistinėse šalyse, kurių politinis elitas būna dar labai silpnas, kartkartėmis kyla problemų dėl požiūrio į slaptąsias tarnybas ir kaip jomis reikia naudotis. Antra vertus, slaptosios tarnybos, įsitraukusios į politinius žaidimus, neretai tampa politinio proceso dalyvėmis, nors tikrai neturėtų to daryti.
VEIDAS: Kaip, jūsų vertinimu, reikia elgtis su slaptosiomis tarnybomis, kurios pradeda kištis į politikų tarpusavio kovas?
V.V.S.: Reikia pabrėžti, kad slaptosios tarnybos pačios, savo iniciatyva, niekados nesikiša į politiką – tai politikai jas įtraukia. Pasodina tarnybos vadovu „savą žmogų“, ir reikalas sutvarkytas. Nuo to momento slaptosios tarnybos vadovas daro tai, ką jam liepa politikas.
VEIDAS: Kaip reikia elgtis su politikais, kurie jiems pavaldžias tarnybas bando panaudoti vidaus politinėms kovoms?
V.V.S.: Slaptosios tarnybos savo esme yra sudėtinė politinės sistemos dalis. Nuo kvailų politikų (tai savaime reiškia – ir nuo kvailų slaptųjų tarnybų vadovų) mus gali apsaugoti tik rinkėjai. Bet dėl jų mums ir kyla pati didžiausia problema. Šiaip jau politikų požiūris į slaptąsias tarnybas yra tiesioginis jų požiūrio į esminius valstybės interesus atspindys.
Beje, jūsų užduodami klausimai labai tipiški, Lenkijoje jie irgi keliami. Žurnalistai bando rasti stebuklingą problemų sprendimo būdą. O tikrovė paprasta: slaptosios tarnybos negali būti nepriklausomos nuo vyriausybės ir politikų. Tokio dalyko niekur pasaulyje nėra ir niekados nebus!
VEIDAS: Bet yra kita bėda – nekontroliuojamos slaptosios tarnybos turi polinkį užlipti politikams ant galvos. Antra vertus, kai kurie politikai būna tokie, kad jiems jokiais būdais negalima leisti kontroliuoti tarnybų. Tai ką daryti?
V.V.S.: Protingų ir atsakingų slaptųjų tarnybų laidas – tai protingas premjeras ir atsakingas prezidentas! O jei politikai savanaudžiai ir kvaili, tai tokios bus ir tarnybos.
VEIDAS: Iš Lietuvos Seimo atlikto VSD veiklos tyrimo ir paskelbtų prezidento Valdo Adamkaus dienoraščių žinome, kad slaptosios tarnybos kartu su keliais įtakingais valstybės tarnautojais ir prezidento patarėjais paprasčiausiai klaidino prezidentą, nes siekė, kad V.Adamkus būtų priešiškai nusiteikęs partijų, kurios siekė nuodugniai tirti VSD veiklą, atžvilgiu.
V.V.S.: Iš karto perspėju: nežinau Lietuvos slaptųjų tarnybų pavaldumo ir kontrolės sistemos. Jeigu viskas yra taip, kaip sakote, tai rodo, kad jūsų slaptosios tarnybos vienu ar kitu laipsniu yra politizuotos ir dalyvauja politiniame žaidime. Bet tai reiškia, kad Lietuvos politikai leidžia joms taip elgtis! Slaptųjų tarnybų vieta valstybėje – lakmuso popierėlis, rodantis valstybės demokratijos būklę ir galią. Pasaulyje yra tik viena šalis, kurioje slaptosios tarnybos turi nuosavą valstybę, – tai Rusija!

Vyriausybės krizė, sukelta nemotyvuoto FNTT vadovybės nušalinimo, kurioje pirmu smuiku griežė buvę ir esami Valstybės saugumo departamento pareigūnai, parodė, kad Lietuvai teks grįžti prieš slaptųjų tarnybų pavaldumo ir kontrolės klausimų.

Kai vienos iš valdančiąją daugumą sudarančių partijų vadovybės posėdžiui pirmininkauja po parlamentinio tyrimo darbą VSD praradęs saugumo direktoriaus pavaduotojas, o kitas, irgi naujai paskirtos VSD vadovybės pasitikėjimą praradęs pareigūnas tos pačios partijos skiriamas vidaus reikalų viceministru, tampa akivaizdu, jog slaptosios tarnybos toli nuo savo misijos ir dar nesusitaikė su mintimi, kad Lietuvoje jų vieta – būti politikų instrumentu, bet ne savarankiškais politiniais žaidėjais.
Lygiai akivaizdu, kad pastatyti į joms deramą vietą slaptąsias tarnybas gali tik tvirtą stuburą turintys politikai, įkandin kurių nesivelka jokios „kompromato“ uodegos, už kurių juos galėtų tampyti buvę, bet ryšius su esamais išsaugoję slaptųjų tarnybų pareigūnai.

VSD laukia antras valymas

FNTT vadovybės nušalinimo skandalas buvo geras vien tuo, kad Seimui ir Vyriausybei prikišamai parodė, jog Seimo atliktos tiek VSD veiklos, tiek VSD pareigūnų vaidmens CŽV kalėjimų skandale tyrimų išvados nėra įgyvendintos iki galo, saugumo ir kitų slaptųjų tarnybų pavaldumo klausimas tebėra neišspręstas.
Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko, pastarosiomis savaitėmis kaip tik svarstoma, ką daryti su išskirtine VSD teise suteikti ar atimti leidimus dirbti su slapta informacija pareigūnams, valstybės tarnautojams ir politikams. Būtent šis metodas buvo pritaikytas vasario mėnesį nemotyvuotai nušalinant FNTT vadovybę, o anksčiau – atleidžiant iš pareigų VSD Kontržvalgybos tarnybos vadovus, nepatogius ministerijų ar kitų statutinių tarnybų darbuotojus.
Taip pat, A.Anušausko žodžiais, tapo akivaizdu, jog ligšiolinis įsivaizdavimas, kad pakeitus aukščiausią VSD vadovybę, kai kurių kitų padalinių vadovus bei atskirus pareigūnus saugumas tapo normalia demokratinės valstybės slaptąja tarnyba, kuria galima besąlygiškai pasitikėti, buvo klaidingas.
„Vaizdžiai sakant, manėme, kad po VSD veiklos tyrimo apvalę departamentą nuo susikompromitavusių pareigūnų žengėme žingsnį į priekį, o iš tikrųjų išėjo, anot Lenino, du žingsniai atgal, – kalbėdamas su „Veidu“ liūdnai juokavo A.Anušauskas. – Atvirai sakant, nesuprantu, kodėl neatsirado teisinio mechanizmo, kaip po Seimo tyrimų atleistų VSD pareigūnų nebeprileisti prie darbo tegu politinėse pareigose, bet susijusiose su slapta ar operatyvine informacija. Dabar bandome taisyti padėtį, nors kol kas sutarimo nesame radę, bet prašau atkreipti dėmesį: Seimo Nacionalinio saugumo komitetas kol kas nėra paskelbęs savo išvadų bei siūlymų dėl FNTT vadovybės nušalinimo skandalo. Kol kas svarstomos tik Antikorupcijos komisijos tyrimo išvados, o mūsiškės dar bus.“

STT ieškosi politinio stogo

Šiandien Lietuvoje veikia šešios slaptosios tarnybos: VSD, užsiimantis politine bei ekonomine žvalgyba ir kontržvalgyba, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM, užsiimantis karine žvalgyba ir kontržvalgyba, STT, turinti išskirtinę teisę tirti pareigūnų ir politikų korupciją, FNTT, tirianti finansinius ir ekonominius nusikaltimus, Kriminalinės policijos biuras, Muitinės kriminalinė tarnyba bei Pasienio policijos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba, užsiimančios kriminaline žvalgyba savo kompetencijos ribose.
Pagrindinis skirtumas tarp slaptųjų tarnybų – vienos jų užsiima tiesiog informacijos rinkimu, apibendrinimu ir analize, kitos šalia jau minėtos veiklos dar vykdo ir ikiteisminį tyrimą, tai yra renka teisinę vertę turinčius įrodymus. „VSD gali surašyti pažymą, kurioje atviru tekstu figūruoja nuoroda „nepatvirtintais duomenimis“, nes ši tarnyba jau nebevykdo ikiteisminio tyrimo ir jai nebereikia grįsti savo duomenų tvirtais įrodymais, – sako A.Anušauskas. – O, pavyzdžiui, FNTT ar STT turi dirbti daug daugiau, nes joms tenka surinkti įkalčius, kurie turi tapti nenuginčijamais įrodymais teisme. Nors čia yra niuansas: STT, norint kurio nors asmens atžvilgiu sukelti įtarimus korupcija, nebūtina surinkti nepaneigiamų įrodymų – net jeigu vėliau byla subyra teisme, politikas ar pareigūnas, kuriam buvo iškelta korupcinė byla, ilgam ar net visam laikui tampa nurašytas.“
Būtent tokią – skambių kaltinimų pateikimo ir tylių bylų numarinimo metodiką dažniausiai ir naudoja STT, tapusi puikiu politinio susidorojimo instrumentu ir kartu dar nė vieno svarbesnio politiko ar pareigūno nepasiuntusi už grotų. Geriausias pavyzdys – kone atvirai sugriauta korupcijos Vilniaus savivaldybėje byla.
„STT nėra sudėtinga daryti politinę įtaką, nes jie atvirai ieško sau politinio stogo, – apie viena įdomiausių potyrių Seimo komiteto vadovo poste pasakoja A.Anušauskas. – Sakau jiems: jokių politinių draudimų ar ribojimų nėra, tirkite bet ką, o jie atvirai klausia, kas juos politiškai pridengs. Todėl visi jų tyrimai tokie, tarsi atlikti nuolat dairantis per petį – ar galima?“
Stebint FNTT skandalą susidarė tvirtas įspūdis, kad viena jo paskatų buvo kitų tarnybų – STT, VSD, Generalinės prokuratūros noras sunaikinti veiksmingai su korupcija kovoti pradėjusią organizaciją. Mat jeigu FNTT ir toliau būtų veikusi taip pat sėkmingai, anksčiau ar vėliau būtų kilęs toks klausimas: jeigu pakanka, kad į daug metų snaudusią tarnybą ateitų naujas vadovas ir po pusantrų metų ji ima duoti anksčiau beviltiškomis laikytas bylas, tai ką penkiolika metų veikė kitos tarnybos? Gal ir joms reikėtų pakeisti vadovus ar visai panaikinti?
Pabrėžtina, kad dvi daugiausiai skandalų sukeliančios tarnybos – VSD ir STT kontrolės požiūriu tarsi kabo ore, neturėdamos už jas atsakingo politiko. Mažiausiai problemų kelia krašto apsaugos ministrui pavaldi kariuomenės žvalgyba ir kontržvalgyba. O tikrai slaptomis tarnybomis Lietuvoje galima vadinti tas, kurios užsiima kriminaline žvalgyba, nes jų veikla praktiškai nepatenka viešumon, priešingai nei VSD ar STT, kurių ne tik vadovų, bet ir eilinių operatyvininkų pavardės nuolat linksniuojamos žiniasklaidoje.