BFL

Spalio 10 d., kai Lietuva skaičiavo balsus po Seimo rinkimų pirmojo turo, Kijeve, prastai šildomoje TV studijoje, galėjai matyti Vytautą Landsbergį. Jo pasirodymas  „Hromadske TV“ filmavimo aikštelėje, kai tėvynėje buvo žinomi tik preliminarūs balsavimo duomenys, liudijo, kad laida „Intermarium“ konservatorių patriarcho darbotvarkėje svarbus dalykas, vertas vienos dienos kelionės į Ukrainą.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai iš Kijevo (Ukraina)

Geografine ir politine sąvoka „Interma­rium“ pavadintą pokalbių laidą greta Len­kijos ir Ukrainos atstovų mintimis tąkart turtino rašytojas Herkus Kunčius, politologas Algis Krupavičius – užkulisiuose akylai stebint istorikui Alvydui Nikžentaičiui, Jerzy Giedroyco bendradarbiavimo ir dialogo forumo valdybos pirmininkui.

Sena kaip dvi jūros idėja

Tarpjūris, Międzymorze, Meždumorje, Inter­ma­rium – taip įvairiomis kalbomis vadinamas Eu­ropos gabalas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Politiškai organizuojat šią erdvę nusipelnė du Lie­tuvoje gimę vyrai – Vytautas Didysis ir Jozefas Pilsudksis. Pastarajam nepavyko tai, ką padarė pir­­masis – vienoje valstybėje sujungė žemes nuo marių iki marių.

Tiesa, J.Pilsudskio vizija gerokai pranoko Lie­tuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos ribas – jo vaizduotėje Tarpjūrio konfederacija driekėsi į pietus iki Adrijos jūros, apimdama teritorijas, kuriose XV a. viešpatavo valdovai Jogailaičiai. Beje, Vytautas ir Jozefas buvo ar­timi kaimynai: jų gimtines – Trakus ir Zalavą – ski­ria tik 80 km.

Šlovinga praeitis vertinga tiek, kiek iš jos galima mokytis, o dabartyje veikia konkrečios jėgos, kurios pasitelkia šiuolaikinius išteklius ir politinę mi­tologiją. Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietinis blokas ap­ėmė beveik visą Tarpjūrį. Vadinamoji socialistinė stovykla ėmė irti 1989 m., galiausiai 1991 m. su­byrėjo pati SSRS. Jos vietoje atsiradusi Ne­pri­klau­somų Valstybių Sandrauga (NVS) nebuvo glaudžiai integruota, Rusija linko į vadovaujamą vaidmenį, tačiau ne visos NVS valstybės norėjo su tuo sutikti.

1997 m. Tarpjūryje atsirado kelių valstybių darinys – įsteigta Organizacija už demokratiją ir ekono­minę plėtrą, geriau žinoma pagal santrumpą GUAM: Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Mol­do­va. Vienu metu šiai bendrijai priklausė Uz­be­kistanas, pridėjęs santrumpai dar vieną raidę – GUUAM. Darinys žemėlapyje atsirėmė į Kaspijos jūrą – taigi nubrėžė naują rytinę Tarpjūrio ribą. Da­bar šios organizacijos veikla apmirusi, todėl GUAM stebėtojų statusą turinčios Latvija ir Tur­kija nelabai turi ką stebėti.

Pirmasis Ukrainos Maidanas 2004–2005 m. įžie­bė posovietinės erdvės atsinaujinimo viltis. 2005-ųjų rugpjūtį Ukrainos ir Gruzijos prezidentai Viktoras Juščenka ir Michailas Saakašvilis deklaravo ketinimą Kijeve sušaukti regiono šalių, taip pat JAV ir Rusijos viršūnių susitikimą, kuriame būtų siekiama sukurti demokratinių regiono valstybių koaliciją.

Aktyviai dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Val­dui Adamkui 2005-ųjų gruodį Kijeve buvo įsteigta Demokratinio pasirinkimo bendrija (DPS), kurios deklaraciją tąkart pasirašė Estijos, Gruzijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Moldovos, Ru­mu­­nijos, Slovėnijos, Ukrainos atstovai. 2006-ųjų ge­gužę Vilniuje vykusiame Baltijos ir Juodosios jūros regiono viršūnių susitikime prie DPS steigėjų prisidėjo Lenkijos prezidentas Lechas Kac­zyns­kis, ES valstybių atstovai, JAV viceprezidentas Di­ckas Cheney. Lenkijos dalyvavimas buvo itin reikšmingas, nes be šios šalies Tarpjūrio erdvė bū­tų politiškai ir ekonomiškai nevisavertė.

Aprašydama D.Cheney dalyvavimą JAV spauda pastebėjo, jog susitikimas nebuvo tokio lygio, kad nepakaktų žemesnio rango Amerikos pareigūno vizito. Priežastis, dėl kurios D.Cheney pasirinko Vilniaus viršūnių susitikimą, buvo proga griežtai išbarti Rusiją. JAV viceprezidentas apkaltino šią šalį varžant savo piliečių teises ir naudojant energetinius išteklius kaimyninėms šalims šantažuoti. Nenuostabu, kad Rusijoje D.Cheney kalba sutikta itin priešiškai.

2008-aisiais Lenkija ir Švedija ES lygmeniu inicijavo Rytų partnerystės programą, kurios tikslas – koordinuoti Armėnijos, Azerbaidžano, Baltaru­sijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos sąveiką su ES. 2013-ųjų gruodį Vilniuje įvyko trečiasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas.

Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis iki pat savo žūties 2010 m. taip pat telkė Tarpjūrį – jis ketino sukviesti konferenciją, kurioje būtų svarstoma apie glaudesnį regiono valstybių bendradarbiavimą. L.Kaczynskis žuvo 2010 m. balandį, o tų metų lapkritį Vilniuje įvyko dviejų dienų konferencija „Naujasis Europos regionas: Tarpjūrio re­gioninės plėtros paradigmos“, kurioje dalyvavo mokslininkai iš ES valstybių,  Ukrainos, Bal­ta­ru­si­jos, Moldovos, Rusijos. Tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis vardijo per­­spektyvias bendros veiklos sritis:

„Džiaugiuosi, kad regione atsiranda tokios iniciatyvos, kaip tarpparlamentinės asamblėjos, bendros taikos palaikymo pajėgos, bendri ekonominiai ir transporto projektai.“

Atkreiptinas dėmesys į konferencijos žodyną: akcentuotas būtent regiono aspektas.

Rusija neliko pasyvi posovietinės erdvės procesų stebėtoja. Į pastangas vienaip ar kitaip telktis, integruotis į ES ir NATO buvo atsakyta agresija prieš Gruziją 2008-aisiais, Krymo aneksija ir karu Rytų Ukrainoje 2014-aisiais.

2015-aisiais Lenkijos prezidentu išrinkus An­drzejų Dudą, perėmusį Tarpjūrio idėjos estafetę iš L.Kaczynskio, Ukrainoje, kuri tuo metu (kaip ir dabar) ieškojo tarptautinių sąjungininkų, sustiprėjo dėmesys politinei Tarpjūrio integracijai. Uk­rainiečių internetinio leidinio „Petr į Mazepa“ re­daktorius Aleksandras Noinecas ta proga rašė: „… šiuo metu į Intermariumo idėją narsūs protai tal­pina minimum Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą ir Bal­tarusiją. Politiniu atžvilgiu aš netgi necenzūriškai nusikeikčiau – geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.“

Geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.

Svarstymus reikia viešinti

Nenuostabu, kad būtent Ukrainos viešojoje erd­vėje prasidėjo iškilių Lenkijos, Ukrainos ir Lie­tuvos politikos, žiniasklaidos, kultūros veikėjų diskusijos. Pernai lapkritį „Intermarium“ ciklą „Hro­madske TV“ pradėjo Lenkijos „Gazeta Wy­borc­za“ redaktorius Adamas Michnikas ir Al­girdas Kum­­ža, 2006–2009 m. buvęs Lietuvos pasiuntiniu Uk­rainoje. Kalbėdamas ukrainietiškai A.Kum­ža pa­reiškė, kad, pasiklausęs kalbų apie pi­nigų ir kad­­rų srautus dabartinės valdžios aplinkoje, jis pa­klausė savęs, ar daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai jis baigė ambasadoriaus kadenciją. Pokalbį pra­­tęsęs laidos vedėjas pastebėjo, kad valdžios, ku­ri 2014-aisiais atėjo po vadinamosios Eu­ro­mai­dano revoliucijos, pasitikėjimo kreditas išseko.

„Intermarium“ laidose dalyvaujantys Lietuvos atstovai gyvina dialogą mūsų šalies patirtimi, kuria autentišką „pridedamąją vertę“ – tai pasakytina ir apie spalio 10 d. įrašytoje laidoje skambančias ka­te­goriškas V.Landsbergio ištarmes dėl dekomunizacijos, H.Kunčiaus svarstymus apie lietuviškos tapatybės ramsčius bei jų kaitą.

GUAM, DPS, Rytų partnerystės žemėlapiai vienaip ar kitaip dengia Tarpjūrį, tų organizacijų veikla nusakoma plačia „bendradarbiavimo“ sąvoka ir nebūtinai veda prie politinės integracijos. Juo­­lab kad bendradarbiavimas su dabartiniu Bal­tarusijos režimu yra komplikuotas jau vien dėl ES sankcijų, taikomų tai šaliai.

Tarpjūrio telkimas atitinka ES Rytų partnerystės vektorius, tačiau šią kryptį vargu ar galima laikyti pagrindine Lietuvos užsienio politikos prioritetuose, nors mūsų šalis neslėpė ambicijų tapti regiono lydere. „Integracija į euroatlantines struktūras“ – šią sąvoką Lietuvos politikai kartoja kaip magišką užkeikimą, tačiau šios struktūros nuolatos transformuojasi. ES išgyvenant tapatybės krizę, po „Brexit“ referendumo krizė perėjo į or­ga­­nizacinę fazę.

Europos lyderiams vis dažniau kalbant apie ES dezintegraciją, Tarpjūris tampa ne ES priedėliu, kuris anksčiau ar vėliau bus integruotas, o savarankiško telkimosi zona. Todėl ir palaidotas J.Pil­sudskio projektas, pagal programą maksimum nu­matantis dabartinių Lenkijos, Ukrainos, Bal­ta­rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos Mol­dovos, Vengrijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos, bu­vusios Jugoslavijos valstybių konfederaciją, tampa besiplunksnuojančiu feniksu.

Būtų apmaudu, jeigu apie Lietuvos vietą Tarp­jū­ryje lietuviai šnekėtų daugiausia Ukrainoje. Už­pil­dydama intelektinę tuštumą, žiojinčią toje vietoje, kur turėtų būti svarstoma apie ES ateitį, Lie­tu­vos na­cionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmė reng­­ti internetu pasiekiamas diskusijas. Pir­moji, įvy­­­kusi lapkričio 14 d., buvo pavadinta „Lie­tu­va – Len­­kija: europinė santykių dimensija“, ta­čiau jos te­­mos tik iš dalies susijusios su minėtomis valstybėmis. Diskutuota apie Višegrado šalių (Len­kijos, Ven­­grijos, Čekijos, Slovakijos) vizijas ES ateities klau­simais, apie galimą Lietuvos poziciją dėl Vi­še­gra­do šalių iniciatyvų, kalbėta apie Ven­grijos premjero Viktoro Orbáno ir Lenkijos partijos „Teisė ir tei­singumas“ vadovo Jaroslawo Kaczyńskio pa­skelbtą „kultūrinę kontrrevoliuciją“, kuri orientuojasi į nacionalinę tapatybę ir krikš­čioniškas europiečių šaknis. Diskusijoje dalyvavo politologai Ra­mū­nas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas An­to­­­­novičius, istorikas Rokas Tracevskis. (Diskusiją ga­lima rasti youtube.com paskyroje „Lietuvos na­cionalinė Martyno Maž­vydo biblioteka“.)

Tvarsčiai „kruvinoms žemėms“

Minėtoje pirmojoje „Intermarium“ laidoje A.Michnikas pareiškė, kad Lenkijoje nemažai ži­noma apie Ukrainos dabartį, bet gerokai mažiau – apie jos istoriją, o Ukrainoje, atvirkščiai, gerai iš­ma­noma Lenkijos istorija, tačiau mažokai su­pran­tama dabartinė raida. Tarpjūrio geografija tu­ri ir tokį aspektą: amerikietis istorikas Timothy Sny­de­ris savo knygoje „Kruvinos žemės“ („Blood­lans“) dalį šio regiono priskiria prie teritorijų, ku­riose stalininis ir hitlerinis režimai nužudė daugiausiai civilių.

XXI a. pradžioje Ukraina ir Lenkija bendrauja kaip savarankiškos viena kitą gerbiančios valstybės, kurios neturi viena kitai teritorinių pretenzijų. Būta laikų, kai nei ukrainiečiai, nei lenkai valstybės neturėjo, o kai ėmė jas kurti, praliejo nemažai vieni kitų kraujo.

Tarpjūrio politinė istorija

Kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, tarp trijų imperijų padalytiems lenkams iškilo nepriklausomybės viltis. Austrijoje-Vengrijoje Jozefo Pilsudskio iniciatyva pradėti formuoti lenkų legionai. Rusija irgi pažadėjo sujungti tarp trijų imperijų padalytas žemes, jeigu Rusijos lenkai prisidės kariaujant su Vokietija ir Austrijos-Vengrijos imperija.

Tačiau visa Rusijai priklausanti Lenkijos dalis buvo vokiečių ir austrų-vengrų okupuota. Tose žemėse 1815 m. Vienos kongreso nutarimu buvo įsteigta Lenkijos karalystė, asmenine unija susieta su Rusija (rus. Carstvo Polskoje). Marionetinė karalystė turėjo konstituciją, renkamą seimą, tačiau tebuvo ypatingai valdoma Rusijos provincija – panašus „priedėlis“ buvo Suomija. Po 1831 m. sukilimo visus Lenkijos autonomijos ženklus caro valdžia panaikino.

Vokiečių ir austrų-vengrų atkurtoji Lenkijos karalystė neapėmė žemių, kurios priklausė ją atkūrusioms imperijoms, pvz., Krokuva karalystei nepriklausė.

1916-aisiais Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperatoriai bendra deklaracija įsteigė trijų asmenų Lenkijos karalystės Regentų tarybą, turėjusią valdyti iki išrenkant karalių. Buvo tikimasi, kad karui pasibaigus Lenkijos seimas karaliumi išrinks vieną iš Habsburgų, kuris „kraičio“ atsineš Krokuvą. Numatytojo karaliaus – erchercogo Karolio Stepono dukterys buvo ištekėjusios už kunigaikščių Algirdo Čartoryskio ir Dominyko Radvilos.

Lenkijos karalystė 1917 m. priėmė konstituciją, kūrė kariuomenę, turėjo lyg savą valiutą – Lenkijos markes. 1918 m. lapkričio 11-ąją kapituliavus Vokietijai Regentų taryba savo įgaliojimus perdavė J.Pilsudskiui, paskirdama jį valstybės viršininku.

1918 m. lapkričio men. Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Jos politikai turėjo skirtingą, netgi prieštaringą požiūrį į tautiškai nevienalytės valstybės sąrangą, buvo projektuojami ir skirtingi jos sienų variantai.

Nacijų formavimosi laikotarpiu bajoriška demokratija ir federalizmas pasimiršo. Įtakingą lenkų politinio elito dalį sudarė nacionaldemokratai – vadinamieji endekai, kuriems vadovavo Romanas Dmowskis. Jų požiūriu, geriausiu atveju Lenkija turėjo būti atkurta su 1772-ųjų Abiejų Tautų Respublikos sienomis (apimant ir dabartinę Lietuvą), nors dauguma suprato, kad tai neįgyvendinamas planas.

Endekai nesvarstė apie autonomijas. R.Dmowskio požiūriu, Ukraina buvo neistorinė, nevalstybinė tauta, todėl jokio valstybingumo ukrainiečiams nenumatyta. Endekų požiūris į „neišsivysčiusius“ ukrainiečius panėšėjo į šiuolaikinį Rusijos propagandos požiūrį dėl ukrainiečių nevisavertiškumo, tik endekai nelaikė ukrainiečių lenkų tautos dalimi ar „broliška tauta“, kaip dabar tai daro nemažai Kremliaus propagandistų.

Lenkams ir ukrainiečiams broliautis nebuvo istorinio pagrindo – vieni buvo katalikai, kiti stačiatikiai. R.Dmowskio požiūriu, lenkų misija buvo civilizuoti ukrainiečius. Buvo manoma, kad dalį ukrainiečių galima polonizuoti – ypač ten, kur vyravo unitai, Romos popiežiaus valdžią pripažįstantys stačiatikiai. Endekai manė, kad Rusija gali būti atsvara Vokietijai, todėl dalis Ukrainos, pagal jų planus, turėjo atitekti Rusijai. Taigi vienos įtakingiausių Lenkijos politinių krypčių programose vietos nepriklausomai Ukrainai nebuvo.

R.Dmowskio oponentai buvo J.Pilsudskio atstovaujami federalistai. Tautas, kurias endekai ketino polonizuoti ir inkorporuoti, J.Pilsudskio sekėjai norėjo sujungti į federaciją ar konfederaciją. Federacinė Lenkija, sudaryta iš ukrainiečių, gudų, lietuvių autonominių darinių, turėjo tapti branduoliu platesnės federacijos – o ši jau būtų apėmusi valstybes, kurios šiame straipsnyje vardytos kaip Tarpjūrio sudedamosios dalys.

Tokių vizijų prielaida – gerokai į rytus pastumta Rusija. Tikrovė buvo tokia, kad po Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo 1919–1921 m. Rusija pasistūmėjo į vakarus, o ne atvirkščiai. Iki to laiko 1918–1919 m. būta karo tarp Lenkijos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos (sostinė Lvovas), per kurį pastaroji valstybė buvo lenkų sunaikinta ir aneksuota. J.Pilsudskis sudarė sąjungą prieš Sovietų Rusiją su kitu ukrainiečių valstybiniu dariniu – Ukrainos Liaudies Respublika, tačiau ši galiausiai buvo prijungta prie SSRS.

Ypač kruvinas lenkų ir ukrainiečių santykių epizodas, kai 1943 m. vokiečių okupuotoje Volynėje Ukrainos sukilėlių armija nužudė arti 36 tūkst. civilių lenkų. Atsakomoji lenkų Armijos Krajovos akcija nusinešė kelis tūkstančius ukrainiečių gyvybių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA