Lietuvos mitybos ir maisto istorijoje tarpukaris – pokyčių ir modernėjimo laikotarpis. Iš to meto išlikę daug įvairių ir įdomių liudijimų bei faktų, kurie visi sudėti į leidyklos „Terra Publica“ knygą „Prie stalo visa Lietuva“.

Taip istoriškai susiklostė, kad tarpukario Lietuvoje, populiariausi, didžiausi ir gausiausiai lankomi restoranai, kavinės, valgyklos, barai, bufetai ir cukrainės buvo įsikūrę laikinojoje sostinėje Kaune. Tais laikais tarp maitinimo įstaigų skirtumų buvo labai mažai – kavinėse buvo pardavinėjama kava, arbata, pienas, saldumynai ir alus. Pasak istoriko Andriaus Zeigio, restoranai nuo jų skirdavosi tuo, kad prekiaudavo stipresniais svaigiaisiais gėrimais, jų interjeras būdavo prašmatnesnis, o ant stalų privalėdavo būti baltos staltiesės. Taip pat restorano valgiaraštyje nebudavo desertinių valgių – saldumynų ir pyragaičių.

„Versalį“ dažniausiai lankydavo verslininkai ir bohemos atstovai, nes šiame restorane buvo siūloma įvairi pramogų programa – čia buvo galima išvysti ir baleto šokėjų pasirodymus ar paklausyti romansų.

Žymiausi tarpukario Kauno restoranai buvo „Metropolis“, „Versalis“ ir „Trys milžinai“. Juose apsilankydavo daugiausia žmonių, mat visi trys buvo įsikūrę Laisvės alėjoje ir apie juos dažniausiai rašė to meto spauda. „Metropolis“ buvo populiarus tarp valstybės tarnautojų, diplomatų, aukštuomenės atstovų. „Versalį“ dažniausiai lankydavo verslininkai ir bohemos atstovai, nes šiame restorane buvo siūloma įvairi pramogų programa – čia buvo galima išvysti ir baleto šokėjų pasirodymus ar paklausyti romansų. Na, o „Trys milžinai“ buvo pamėgta karininkų vieta, kurioje buvo įrengta didžiausia to meto pokylių salė.

Rašytojai Vincas Krėvė ir Balys Sruoga ypač buvo pamėgę Laisvės alėjoje įsikūrusią kavinę Konradas. Čia rinkdavosi visų sričių menininkai ir kiekvieną kartą jie sėdėdavo prie tų pačių stalelių.

Tai tik kelios vietos, kuriose buvo galima pajausti vakarų dvasią ir gyvenimą. Tarpukariu kavinės, cukrainės, restoranai buvo labai mėgiamos ir lankomos vietos.

Tarpukario Lietuvoje visuomenės gyvenimo lygis nebuvo aukštas, tačiau kalbant apie maistą ir mitybą – skųstis tikrai nebuvo kuo, nes svarbiausia buvo nelikti alkanam ir tuščiu pilvu. Istoriko dr. Norberto Černiausko duomenimis, to meto gydytojai rekomendavo per parą suvartoti net 3000 kalorijų energetinės vertės turinčio maisto.

Atsirado net vegetarizmo užuomazgų ir vis labiau populiarėjo daržovių vartojimas ir sveiko maisto propagavimas.

Svarbiausia, kad lietuvių virtuvę pasiekė daug modernių vėjų. Namuose atsirado nauja, iki tol nebuvusi populiari tik vien tik maisto gamybai skirta virtuvės patalpa su viryklėmis, indais, virtuvės baldais. Tuo pačiu net ir kaimuose plito kotletų, didžkukulių, šnicelių, karbonadų gaminimas, nors anksčiau šiuos patiekalus gamindavo tik per šventes. Taip pat tarpukario laikų šeimininkės turėjo galimybę lankytis maisto gaminimo kursuose. Atsirado net vegetarizmo užuomazgų ir vis labiau populiarėjo daržovių vartojimas ir sveiko maisto propagavimas. Ilgainiui net apelsinai, citrinos, vynuogės, bananai, kokoso riešutai, kava, ryžiai tapo prieinami ne tik turtingiesiems, bet ir viduriniosios klasės gyventojams.

Panašu, kad tarpukaris pasižymėjo labai dideliais ir svarbiais pokyčiais lietuvių mitybos ir maisto kultūroje.

Įdomu, kad visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai buvo kilę iš kaimo, todėl tapę prezidentais neatsisakė valstietiškų mitybos įpročių. Koks patiekalas buvo jų mėgstamiausias? Visi trys labai mėgo rūgštų pieną su bulvėmis. O štai A.Stulginskio dukros Aldonos mėgstamiausias patiekalas buvo kotletai su bulvių koše.

Žinoma, per pobuvius virėjai ir padavėjai buvo kviečiami iš vieno geriausių Kauno restoranų „Metropolio“. Šio restorano virtuvę mėgo tiek A. Stulginskis, tiek ir A. Smetona.

Vaisių vynas ir alus buvo mėgiami to meto lietuviški gėrimai.

„Iškilmingus pietus tarpukariu sudarė penki patiekalai – šaltasis užkandis, sriuba, žuvies ar daržovių patiekalas, mėsa ir desertas. Įvairių susiėjimų metu prezidentai savo svečius vaišindavo ne tik užsienietišku vynu, brendžiu, benediktinu, vermutu, konjaku ar šampanu, bet ir lietuviškais gerimais.“ – teigia istorikė Justina Minelgaitė. Vaisių vynas ir alus buvo mėgiami to meto lietuviški gėrimai. Taip pat buvo užsakoma ir nemaži kiekiai spirito, medaus, cukraus ir šaktų. Istorikai spėja, kad iš šių mišinių galėjo būti gaminama užpiltinė, likeris ar vienas populiariausių gėrimų – krupnikas.

Nors tarpukario prezidentai buvo labai svarbūs ir gerbiami visuomenėje, tačiau maistu mėgavosi pakankamai panašiai, kaip ir to meto miestų gyventojai.

***

Lietuviška maisto reklama tarpukariu sekė pasaulines tendencijas

Jei nelaimė tave supa,
Jei neturi gero ūpo,
Neužmiršk į savo butą
Parsinešt saldainių „Rūta“

Nauji maisto produktai buvo ne tik importuojami, bet ir pradėti gaminti čia, Lietuvoje. Stambiausi lietuviškos reklamos užsakovai buvo šokolado ir saldainių fabrikai „Rūta“, „Birutė“ ir „Tilka“, už savo gaminius pelnę ne vieną apdovanojimą. Reklamose tikinta, kad produkcija aukščiausios kokybės, marmeladas gaminamas iš grynų vaisių, todėl saldumynai nekenkia sveikatai, fabrikams vadovauja patyrę specialistai. „Birutės“ fabrikas skelbėsi gaminantis ne tik saldumynus, bet ir mineralinį vandenį bei limonadą.

Per Pirmąjį pasaulinį karą išsiplėtusi konservų pramonė pasiekė ir Lietuvą. Klaipėdos „Schmithals ir co“ konservų fabrikas gyrėsi Žemės ūkio ir pramonės parodos aukso medaliu ir siūlė savo gaminių: pašteto, dešrų, mėsos konservų. Kauno fabriko „Liesil“ pasiūla pirkėjams buvo dar platesnė – karališkųjų silkių konservai su „vyno, delikat, pikant, appetit bei svogūniniu padažu“, taip pat „konservuoti agurkai, tomatų piurė, vyšnios, slyvos, agrastai, baravykai, vovieruškos, špinatai, kalafiorai, turkiški pipirai.“ Biskvitų, vaflių ir makaronų fabrikas „Neapol“, atidarytas 1926 m. Klaipėdoje, skelbėsi esąs šių gaminių pionierius Lietuvoje. Esą iki fabriko atidarymo makaronų, biskvitų, vaflių suvartojimas buvęs labai mažas, o prabėgus keleriems įmonės veiklos metams šie produktai pamėgti visame krašte.

Kalbant apie lietuviškų produktų reklamą, būtina paminėti didžiausią Lietuvoje mėsos perdirbimo ir eksporto akcinę bendrovę „Maistas“, savo veiklą išplėtojusią XX a. Ketvirtajame dešimtmetyje. „Kumpiai, palendvicos, ruliados, dešros, paštetai ir kiti skanėstai“, konservuoti agurkai, viščiukai, „Vienos“ dešrelės laukė pirkėjų „Maisto“ parduotuvėse.

Tarpukario Lietuvoje atsirado greitojo maisto pasiūla. Naujove sudominti stengėsi sultinių kubelių reklama:
„Buljonas Flux reikalingas namuose kiekvienai šeimininkei, kanceliarijoj – tarnautojui, kely – keliautojui.“

Kauniečiams pasiūlyta dešrainių ir maisto pristatymo paslauga:
„Maistas“ aprūpins skaniais ir pigiais pusryčiais.
„Maisto“ pardavėjai, aprengti specialia uniforma,
atveš Tamstoms į įstaigas ir dirbtuves karštas, skaniai
paruoštas dešreles su bulkute ir garstyčiom.“

Pasauliniai prekių ženklų lyderiai pasiekia Lietuvą

Dar vienas didelis žingsnis maisto produktų reklamoje buvo žengtas kartu su standartizuotos maisto pramonės, produktų pakuočių ir prekių ženklų plitimu. Atsiradus rinkai, masinei gamybai, daugėjo tos pačios grupės prekių, kurias reikėjo parduoti. Iš kitų produktų gamintojui reikėjo išskirti savąjį. Atsirado poreikis ne tik prekę pagaminti, bet ir ją parduoti. Anksčiau nebuvo pakuočių ir prekių ženklų – tai išskirtinai XIX a. išradimas. Iki tol maisto produktai buvo parduodami, bet jie nebuvo supakuoti, pažymėti gamintojo vardu ar reklamuoti, jų įsigyti buvo galima tik artimiausiose vietinėse parduotuvėse.

Atsiradus prekių ženklams ir prekių logistikai pirkėjas galėjo rinktis ne šiaip saldainius, o saldainius „Rūta“ arba „Birutė“, jų nusipirkti ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos parduotuvėse. Reklama perėmė dalį pirklio vaidmens. Taigi reklamos, kuriose vardijamos visos parduotuvėje esančios prekės, nyko, jų vietą užėmė lietuviški ir užsienietiški maisto produktų prekių ženklai.

Sprendžiant iš reklaminių skelbimų, Lietuvą pasiekė tokios pasaulinės XIX a. pabaigos – XX a. pradžios maisto pramonės naujovės kaip konservuotas maistas, tirpioji kava ir kakava, sacharinas, miltų mišiniai kepiniams, pudingų milteliai, jogurtas, avižiniai dribsniai, sultinių kubeliai, pieno
miltelių mišiniai kūdikiams ir netgi kramtomoji guma.

Lietuviškoje spaudoje ištisus du tarpukario dešimtmečius sukosi maisto pramonės magnatų reklama: olandiškos kakavos „Kakao Van Houten“ (ponas van Houtenas sukūrė technologiją, kaip iš kakavos pupelių pagaminti kakavos miltelius, kurie yra visų šokolado gaminių pagrindas), šveicariško šokolado ir kakavos „Tobler“ (dabar šis šokoladas vadinamas „Toblerone“), Vokietijos kepimo priedų ir mišinių gamintojo „Dr. Oetker“, kavos be kofeino „Cafe Hag“, didžiausio tuo metu Amerikoje avižinių dribsnių gamintojo „Quaker Oats“, šveicarų „Nestle“ firmos (kuri tarpukariu į Lietuvą importavo ne saldumynus, o pieno mišinius kūdikiams), ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje atsirado ir kramtomosios gumos „Wrigley‘s“ skelbimų.

Įdomu pastebėti, kad šios maisto rinkos naujovės buvo pristatomos kaip gydomieji produktai, turintys medicininių rekomendacijų. Pavyzdžiui, „Jautriai vaikų nervų sistemai gėrimai su kofeinu netinka, nes jie greit gali širdį ir nervus suerzinti. Vaikams su pienu reikia duoti visai nekenksmingą be kofeino kavą Hag.“

„Quaker Oats“ dribsniai rekomenduoti „vidurių ligoniams ir mažiems vaikams“, reklamoje teigta, kad „didžiausios pasaulio ligoninės
suvartoja žymius kiekius kramtomosios gumos Wrigley‘s“, ji ne tik „išlaiko burną švarią“, bet ir „nuramina nervus, pašalina nuovargio jausmą, padeda skilviui virškinti.“

Vegetarizmas ir vegetariškos kavinės toli gražu ne šiuolaikinė mada. Tarpukariu Kaune bei Lietuvos kurortuose veikė net kelios vegetariško maisto kavinės. Dažniausiai reklamavosi Laisvės alėjoje įsikūrusi užkandinė „Asta“. Beje, apie vegetariškų patiekalų skyrių skelbėsi ir Kauno viešbutis „Roma“.

Knygą galite įsigyti čia

Beveik visą tarpukarį, iki pat 1938-ųjų, Lietuva ir Lenkija neturėjo oficialių, normalių diplomatinių santykių, o prieš 85 metus tarp valstybių vos nekilo stambus karinis konfliktas.

Mūsų santykiai su Pietų kaimynais turi seną, ilgą ir, deja, prieštaringą istoriją, kurioje esama ne tik gražių ir akiai ar širdžiai malonių puslapių. Kita vertus, tą patį pasakyti galime apie daugumos valstybių tarpusavio santykius, o visa tai paprastai lemia rimtos istorinės aplinkybės.
Mūsų nesantaikos su lenkais priežastis gana vykusiai apibūdino išeivijos istorikas Vincas Trumpa: „Tarp dviejų kaimynų nereikia nei meilės, nei neapykantos. Reikia tik vienų kitiems supratimo ir pagarbos.“
Deja, nuo pat Simono Daukanto ir „Aušros“ laikų to tarpusavio supratimo labai trūko. Mūsų tautinio judėjimo lyderiai, veikėjai bent vienu klausimu buvo vieningi: kad XX amžiuje, tautinių valstybių kūrimo laikais, atgaivinti 1569 m. Liublino uniją su Lenkija būtų ne tik anachronizmas, bet ir didžiulis pavojus mūsų tautai – grėsmė prarasti savitumą ir galiausiai nutautėti. Kad tarpukariu šis pavojus buvo visai realus, daugybę kartų patvirtino Lenkijos politika jos užgrobtose žemėse lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių atžvilgiu.
Užtat lenkai, atkurdami savo valstybę, visą laiką siekė tą uniją atnaujinti, pratęsti, įrodinėdami, kad atskira nepriklausoma Lietuvos valstybė neišgyvens, nes būsianti maža, neturinti gamtos turtų ir pakankamai išsilavinusių žmonių, todėl ją anksčiau ar vėliau užgrobs vokiečiai arba rusai. Ir tai jie įrodinėjo ne tik kalbomis ar raštais, bet ir agresyviais veiksmais: susigrąžinti mus į savo globą bandė ir karine jėga, ir sąmokslais.
Tokių pastangų kulminacija buvo Juzefo Pilsudskio sumanytas generolo Lucijano Želigovskio vadovaujamas žygis į Lietuvą 1920 m. rudenį. Tiesa, visos Lietuvos jam tada užgrobti nepavyko, bet žymi jos teritorijos dalis su sostine Vilniumi atsidūrė lenkų rankose beveik dviem dešimtmečiams. O dėl to, kaip pripažino pats J.Pilsudskis, tarp lietuvių ir lenkų tautų atsirado gili praraja, kurios pasekmės tebejaučiame iki šiol. Kaip tai atsitiko?

Nei karo, nei taikos
1920 m. lapkričio 29 d. Kauno stotyje, Tautų Sąjungos karinės komisijos traukinyje, oficialūs Lietuvos ir Lenkijos valdžių atstovai pasirašė karo paliaubų protokolą. Jame buvo numatyta, kad „karo veiksmai tarp Lietuvos kariuomenės ir generolo Želigovskio kariuomenės pasibaigs 1920 m. lapkričio 30 d. 24 val.“ Taip iš esmės ir įvyko. Tačiau kiekviename kare paliaubų būklė tėra trapi ir laikina, po to sprendžiama, ką daryti toliau: galutinai susitaikyti su esama padėtimi ar netrukus, po pertraukos, vėl kariauti?
Šį kartą nebuvo nei taip, nei taip, o tokia dviejų kaimyninių valstybių santykių būklė darėsi labai pavojinga. Žinoma, kur kas labiau Lietuvai – daug silpnesnei pusei. Tačiau normalizuoti padėtį, užmegzti diplomatinius santykius kur kas didesnę iniciatyvą rodė Lenkija, ypač ji piktinosi, kad Lietuva taip ir neatšaukė karo padėties su ja.
Tai natūralu: esama padėtis, ypač Tautų Sąjungai formaliai įteisinus Vilnijos užgrobimą, Lenkiją tenkino. Todėl jai labai rūpėjo galutinai išspręsti ir užbaigti Vilniaus problemą, vis dar egzistuojančią tarptautiniu mastu.
Buvo ir daugiau priežasčių – lenkams norėjosi daryti kuo didesnę įtaką Lietuvai: tęsti jos polonizaciją, sustabdyti dvarų dalijimą ir pamažu įtraukti ją į savo sudėtį, pasinaudojant užkariauta Vilnija kaip įrankiu ar masalu. O neturint diplomatinių santykių to daryti buvo neįmanoma. Ir dar: Lenkija labai norėjo būti pripažįstama Europoje kaip galinga valstybė – o kokia galybė, jei negali priversti paklusti nedidelio savo kaimyno?
Lietuva, žinoma, taip pat patyrė daug nuostolių dėl ekonominių, susisiekimo, ryšių ar diplomatinių santykių su Lenkija nebuvimo. Bet, antra vertus, tai leido jai nuolat eskaluoti neteisėto Vilnijos prijungimo prie Lenkijos klausimą ir palengvino jai kelti šią problemą visur, kur tik buvo proga, – tarptautinėse organizacijose, konferencijose ar pasaulio spaudoje.
Ir tas nebuvo daroma tuščiai: apie Lenkijos padarytą skriaudą Lietuvai sužinojo visas pasaulis. Žymus Kauno advokatas Zigmas Toliušis tvirtino, kad tragišką Vilniaus epopėją susidomėję ir užjausdami lietuvius sekė net Alžyro arabai. O švedų pasiuntinys Baltijos šalyse rašė: „Vilnius lietuvių sąmonėje yra apgaubtas legendinio spindesio. Vilnius lietuviams yra tas pats, kas Jeruzalė žydams.“
Bet svarbiausia, jog istorikai dabar pripažįsta, kad tokia Lietuvos politika padarė didelę įtaką sprendžiant Vilniaus problemą mūsų naudai 1939 m.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ir tarpukario, ir dabartinės Lietuvos menas turėjo pakilti po ilgų lietuviškumo draudimo metų.

Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos menininkų gyvenime – daug paralelių. Nors šiandien menininkai skundžiasi valdžios dėmesio jiems ir lėšų stoka, tarpukario Lietuvoje jiems nebuvo lengviau. Ir dabar, ir anuomet, deja, nepranokome laimėjimais meno srityje kaimyninių kraštų. Nors ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų menininkai galėjo puoselėti lietuviškumą, teatre ir anuomet, ir dabar – lietuviškų kūrinių stoka.

Paramos ir pripažinimo pasiekti nelengva
Tik patys gabiausi ir atkakliausi vargingiausių socialinių sluoksnių atstovai sugebėdavo pasiekti deramą išsilavinimą ir tapti profesionaliais meno kūrėjais – dažniau tokią karjerą rinkdavosi jaunuoliai iš pasiturinčių šeimų.
O menininko padėtis ir pripažinimas tuometėje visuomenėje priklausydavo ne tiek nuo talento, kiek nuo kuriamo meno pobūdžio ir jo turinio. Oficialiai priimtino stiliaus, propaguojančio tautiškumą ir kitas valstybės politikos vertybes, atstovai turėjo pagarbų statusą: Maironis buvo vadinamas tautos vedliu, Antanas Žmuidzinavičius – tautos dvasios reiškėju. Tačiau panašios pagarbos nesulaukdavo (netgi nesiekė to) modernaus, avangardinio meno kūrėjai.
ruotos tikrovės vaizdus ir abstrakcijas… Vis dėlto šiuo metu būtent V.Kairiūkščio vardas iš lietuvių dažniausiai minimas ano laikmečio meno procesų tyrinėtojų studijose Vakarų Europoje.
Ar panašių tendencijų galėtume įžvelgti šiandien? „Ne, nes Lietuvoje nebeliko vienos vyraujančios ideologijos. Nūdienos kultūroje pastebimas taikus skirtingų ideologinių pažiūrų ir įvairiausių meno formų sambūvis. Jei lygintume su kaimynine Lenkija, sakyčiau, turime palyginti nedaug radikalių menininkų, kovojančių su politinėmis nuostatomis ar krikščionybės dogmomis. „Aukštasis“ menas, rodomas muziejuose ir galerijose, apskritai plačiąją visuomenę domina menkai: didesnio atgarsio sulaukia šiuolaikinio meno kūriniai, išeinantys už galerijos ribų. Puikus pavyzdys galėtų būti Nomedos ir Gedimino Urbonų organizuota „Protesto laboratorija“ „Lietuvos“ kino teatrui apginti“, tvirtina docentė, Menų fakulteto prodekanė L.Dovydaitytė.
Nors dabartinis kultūros rėmimas nėra nei pakankamas, nei kryptingas, o stokojant lėšų pirmiausia nukenčia būtent kultūros programų finansavimas, neverta idealizuoti ir 1918–1940 m. laikotarpio. Gauti paramą originaliam kūrybiniam projektui
Tarkim, Vytautas Kairiūkštis, su savo mokiniais atvykęs iš Vilniaus pristatyti tarptautiniu mastu pripažinto avangardinio stiliaus darbų, Kaune buvo sutiktas labai šaltai. Laikinoji sostinė okupuoto krašto dailininkų kūriniuose tikėjosi tautos vienybės ilgesio atspindžių. Deja, palyginimai ne mūsų naudai: tiek Rygos, tiek Varšuvos didmiesčių kultūrinis gyvenimas buvo gerokai intensyvesnis už Vilniaus ir Kauno. Jei kalbėtume apie literatūrą, tebejautėme skaudžius 1864–1904 m. spaudos draudimo padarinius: latviai jau devynioliktame amžiuje turėjo parašę gerokai daugiau įspūdingų romanų nei nepriklausomybę pasitinkantys lietuviai, ką jau kalbėti apie tradiciškai stiprias lenkų ir rusų literatūras.
Bet būtent todėl, kad keturis dešimtmečius buvo suvaržyta, lietuvių literatūra pasižymėjo ypač greitu brendimu. Kūrybingesni ano laikotarpio poetai kaip įmanydami stengėsi vaduotis iš etalonu virtusios Maironio stilistinės orbitos.
„Maironio apologetų ir sekėjų atsirado tiek daug, kad talentingesni kūrėjai dairėsi po pasaulį ir ieškojo, kaip dar galima būtų rašyti eiles. Tai stimuliavo plačią tuometinės poezijos įvairovę. Liudas Gira bei Kazys Binkis iš pradžių suko folkloro stilizacijų keliu, o Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas, pradėję nuo maironiškų eilių, atrado simbolizmą. Vėliau K.Binkis metėsi į impresionizmą. Salomėjos Nėries kūryboje išryškėjo neoromantizmo bruožai, o Henrikas Radauskas, remdamasis rusų akmeistais, nuo neoromantizmo bėgo į modernizmą. Anuomet jo eilėraščiai anaiptol nebuvo taip aukštai vertinami kaip dabar: S.Nėris, Putinas ir Jonas Aistis turėjo gerokai didesnius būrius gerbėjų“, – dėsto to laikotarpio literatūrą tyrinėjęs dr. Eugenijus Žmuidanavčius.
Analogiškos „sprogimo“ tendencijos, pradingus sovietmečio cenzūrai, stebėtos ir prieš du dešimtmečius. Tačiau svarbiausi atradimai atėjo iš anksčiau Lietuvoje neskelbtos išeivių literatūros: Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ ir kiti kūriniai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.
Dar viena tendencija – verstinės literatūros gausa: nors versdama populiarius kūrinėlius uždarbiaudavo ir S.Nėris, tačiau taip, kad populiarių užsienio rašytojų kūrinius lietuvių kalba galėtume skaityti po pusmečio ar metų, anksčiau nėra buvę.

Bendras bruožas – lietuviškų kūrinių stoka
„Rygos opera iki sovietinės okupacijos sugebėjo pastatyti visas garsiausias Richardo Wagnerio operas: ir „Parsifalį“, ir „Tristaną ir Izoldą“, ir visą „Nybelungo žiedo“ tetralogiją. Lietuvoje anuomet tebuvo pastatyti „Lohengrinas“ ir „Tanhoizeris“, o „Nybelungo žiedo“ nesulaukiame iki šiol“, – pasakoja muzikologas Jonas Vytautas Bruveris.
Anaiptol neprilygome kaimynams ir tautinių operų pastatymais. Muzikologas teigia, kad tos pačios problemos – kuklus repertuaras (ypač baroko epochos bei dvidešimto amžiaus kūrinių) ir lietuvių kompozitorių kūrinių pastatymų stoka Lietuvos teatrui būdingos ir šiandien.
Populiariausias iš to meto solistų buvo Kipras Petrauskas, tačiau puikių balsų Valstybės teatre būta ir daugiau. Veronika Podėnaitė 1932 m. gavo kvietimą dainuoti Romos operoje ir Milano „La Scaloje“, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė buvo kviečiama į Paryžiaus teatrus. Tuo tarpu Kauno teatre 1918–1940 m. dainavo 55 užsienio dainininkai.

Lygiai prieš 90 metų lenkams užgrobus Vilniaus kraštą jame įkurta marionetinė Vidurio Lietuvos valstybė buvo prijungta prie Lenkijos, taip galutinai palaidojant Juzefo Pilsudskio idėją sukurti valstybę „nuo jūrų iki jūrų“.

Šios „valstybės“ istorija buvo neilga ir prasidėjo keistu nesusipratimu. Juzefo Pilsudskio nurodymu pasiskelbęs neva maištininku, nepavaldžiu Lenkijos karinei vadovybei, generolas Lucjanas Želigovskis ankstyvą 1920 m. spalio 8-osios rytą užpuolė Lietuvą ir pasivadino Vidurio Lietuvos (Litwa Srodkowa) lietuvių ir baltarusių armijos vadu. Tačiau lietuvių toje armijoje nebuvo nė vieno, tik lenkai ir jų suvilioti baltarusiai. O svarbiausia – dar nebuvo ir tos Vidurio Lietuvos.
Šio prasto maskarado prireikė tam, kad būtų galima pridengti bjaurią klastą – lenkų agresiją prieš Lietuvą, pradėtą praėjus vos šešioms valandoms po to, kai iškilmingai, dalyvaujant oficialiems Tautų Sąjungos atstovams, buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Joje juodu ant balto buvo parašyta: karo veiksmai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių nutraukiami, o Vilnius atitenka Lietuvai.

Kas ta Vidurio Lietuva?

Tiesa, aptariamas nesusipratimas truko neilgai. Spalio 9-ąją po pietų toji vadinamoji lietuvių ir baltarusių kariuomenė įžengė į Vilnių, visi baltarusiai ir lenkai, kaip rašo baltarusių (ir lenkų) istorikai, sveikino karius, „išvadavusius miestiečius nuo žemoitų (lietuvių) valdžios“. L.Želigovskis nedelsdamas išleido savo dekretą Nr. 1, paskelbdamas naują valstybę – Vidurio Lietuvą. Kartu jis kreipėsi į gyventojus su atsišaukimu ir jame paaiškino, kad šį žygį pradėti jį privertė bolševikai, kurie, norėdami įvesti savo kruvinąjį valdymą, susidėjo su Kauno valdžia, taip nuskriausdami Vilnijos gyventojus: „Mūsų neklausė, ar mes norime būti Kauno vyriausybės valdomi, ir tiesiog padovanojo mus Kauno vyriausybei.“
Čia gali kilti klausimas: kodėl toks keistas pavadinimas, kiek tų lietuvų dar galėjo būti? Juk mes manome, kad pasauly Lietuva – vienintelė, ta, kuri nuo 1918 m. vasario 16-osios jau buvo nepriklausoma. Bet tokį vardą Vilnijai sugalvojęs J.Pilsudskis ir visa to meto Lenkijos valdžia kaip tik tos Lietuvos ir nenorėjo pripažinti ir net minėti, jiems tai buvo Kaunija (Kowienszczyzna) arba geriausiu atveju – Kauno Lietuva, labai bloga, vokiečių sukurta, bolševikų valdoma.
O svarbiausia – toks pavadinimas buvo tiesiogiai susijęs su grandioziniais lenkų lyderio planais, apie kuriuos 1935 m. papasakojo labai autoritetingas, patikimas žmogus prof. Mykolas Römeris, kadaise artimai bendravęs su būsimu Lenkijos maršalu ir valstybės viršininku: „Juozo Pilsudskio koncepcija (siekimai) buvo ne nacionalinė Lenkija, bet Didžioji Rytų Imperija, apimanti Lenkų, Ukrainos, Lietuvos ir Gudų žemes, imperija nuo Baltijos iki Juodosios jūros… Šis galingasis valstybinis blokas jei ne betarpiškai apimtų, tai bent veiktų ir politiškai derintų artimas latvių ir estų valstybes Pabaltijy, o gal net ir Suomiją šiaurėj bei Rumuniją pietuose.“
Ir dar viena labai svarbi mintis: „Kad Pilsudskio idėja laimėtų, reikėjo suimti į vienas rankas Ukrainos, Gudų ir Lietuvių žemės plotus, ypatingai gi jų gyvybinius centrus – Vilnių, Minską ir Kijevą.“
Taigi būsimosios imperijos dalimis turėjo tapti bent trys „Lietuvos“: Kauno, Vidurio ir dar Rytų Lietuva, tai yra Baltarusija. Beje, kai kurie baltarusių istorikai dabar taip ir bando vadinti savo šalį – Litva, nes joje esą gyvenę litvinų, tikrųjų lietuvių, palikuonys.
Kartu gauname atsakymą į klausimą, kodėl lenkams 1918–1920 m. taip rūpėjo Vilnius: visai ne dėl to, kad jis jų širdžiai, kaip skelbė, toks pat brangus kaip ir Varšuva, kad tai – antroji Lenkijos sostinė. Ir juo labiau ne todėl, kad jį taip mylėjo J.Pilsudskis, čia augęs ir net apsiašarojęs, kai Maskva 1920 m. rugpjūtį Vilnių perdavė Lietuvai…
Pagaliau L.Želigovskio žygiui į Vilnių priežasčių buvo ir daugiau: lenkai laukė, kad jis Vilnijoje sukels vietos žmonių sukilimą prieš lietuvių valdžią, antra, kad norėdama atgauti sostinę toji nepakenčiama Kauno Lietuva vis dėlto kapituliuos, sutiks tapti Lenkijos dalimi, kaip buvo kadaise. Laimė, nė viena šių vilčių neišsipildė.
Žinoma, generolas labai norėjo, kad jo paskelbta valstybė būtų gerokai didesnė, todėl užėmęs Vilnių ir gavęs pastiprinimą bandė pratęsti puolimą Kauno ir Ukmergės kryptimis. Tačiau 1920 m. lapkričio pabaigoje ties Musninkais, Širvintomis ir Giedraičiais tas puolimas buvo sustabdytas, o įsibrovėlių armija vos nesutriuškinta – nuo tokios gėdos ją išgelbėjo Tautų Sąjungos Kontrolinė komisija, privertusi abi kariaujančias puses pasirašyti paliaubų sutartį.
Taigi Vidurio Lietuva užėmė siaurą ilgą teritorijos ruožą nuo Lydos pietuose iki Brėslaujos šiaurėje, iš viso 13 tūkst. km2 su maždaug puse milijono gyventojų. Ją sudarė Vilniaus, Švenčionių ir Ašmenos apskritys. Nė viena užsienio šalis tos valstybės nepripažino, išskyrus, aišku, Lenkiją, bet ji gyvavo. Aukščiausia valdžia joje priklausė pačiam L.Želigovskiui, kuris savo dekretu suformavo vykdomąją valdžią – Laikinąją valdymo komisiją su dideliu J.Pilsudskio šalininku Vitoldu Abramovičiumi priešakyje. Iš pradžių toje komisijoje buvo ne vien lenkai, bet ir baltarusių atstovų, tarp jų trys Ivanovskiai, mūsų profesoriaus Tado Ivanausko broliai – Ježis, Vaclovas ir Stasys. Todėl dabar Minske kai kurie istorikai tvirtina, kad Vidurio Lietuva buvusi baltarusių valstybė, vadovaujama jų tautiečio, kilusio iš Ašmenos…
Toji valstybė buvo ir mažytė, ir labai neturtinga. Taip atsitiko ne vien todėl, kad Vilnijos žemės prastos, o jos gyventojai buvo mažai raštingi, tamsoki. Šis kraštas labiau už kitas Lietuvos dalis nukentėjo nuo karo veiksmų, nuo vokiečių okupacijos 1915–1918 m. ir dar nuo vėlesnės valdžių kaitos: 1918–1920 m. valdžia čia pasikeitė net vienuolika kartų. Todėl Vidurio Lietuvoje 1919 m. buvo išlikę labai mažai arklių, karvių, kiaulių, 1921 m. apsėta vos 14–20 proc. prieškarinio ploto, beveik 28 proc. žemių dirvonavo. Vietos valstiečiams L.Želigovskio administracija užkrovė didelius mokesčius, o jo kareiviai čia savivaliavo, plėšikavo – net labiau nei anksčiau čia buvę bolševikai.
Kita didelė naujosios valstybės nelaimė buvo ta, kad ji valdyta karinėmis ir policinėmis priemonėmis. Jau 1921 m. sausį joje įvesta nepaprastoji padėtis, už daugelį tikrų ar tariamų nusikaltimų grėsė mirties bausmė: tarkime, už sukilimo organizavimą, geležinkelių gadinimą, kalinių paleidimą ir t.t.
Tam dar 1920 m. spalį buvo įsteigti karo lauko teismai, kurių nuosprendžiai buvo neapskundžiami. Įtartinus asmenis jie siųsdavo į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Policija ir žandarai sekė piliečius, darydavo kratas jų namuose, areštuodavo.
Ypač kentėjo ne lenkų tautybės gyventojai – žydai, lietuviai, baltarusiai, rusai. Jiems buvo fabrikuojamos politinės bylos, tad natūralu, kad kalėjimai buvo perpildyti. Ypatingą dėmesį valdžia skyrė Vilnijos lietuviams, reguliariai kaltindama juos antivalstybine veikla. Sudaryta speciali komisija rekomendavo uždaryti Lietuvių banką, atimti iš lietuviškų kultūrinių organizacijų patalpas, areštuoti, ištremti aktyvesnius mūsų veikėjus, uždaryti jų leidžiamus laikraščius. Žinoma, šios rekomendacijos buvo uoliai vykdomos.

Maskaradas baigiasi
Atkreiptinas dėmesys, kad, paskelbęs apie Vidurio Lietuvos įkūrimą, tame pačiame dekrete L.Želigovskis pažadėjo jau 1921 m. sausį surengti rinkimus į šios valstybės seimą, kuris esą demokratiškai nuspręs tolesnį jos likimą. Tačiau tie žadėti rinkimai nusikėlė, juos iš dalies sutrukdė ir Vakarų valstybių bandymai įsiūlyti Lietuvai ir Lenkijai naują uniją (Hymanso projektų pagrindu). Tiems projektams žlugus generolui teko tesėti savo pažadus: 1921 m. lapkritį jis paskelbė, kad rinkimai į Vilniaus seimą įvyks 1922 m. sausio 8 d.
Tuo metu politinė situacija Vilniuje buvo sudėtinga. Deklaruota, kad rinkimai būsiantys demokratiški, bet iš tiesų visas agitacijos galimybes gavo tik lenkai, jie šiems tikslams plačiai panaudojo ir spaudą, ir Bažnyčią. O kitataučių laikraščiai buvo uždarinėjami, jų veikėjai, organizacijos ir toliau persekiojami. Todėl gana energingai veikusi svarbiausia mūsų tautiečių organizacija – Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas su Mykolu Biržiška priešakyje nusprendė rinkimus boikotuoti. Jo iniciatyva lietuvių, baltarusių ir žydų nacionaliniai komitetai pareiškė, kad rinkimuose nedalyvaus, nes jie nedemokratiški, kad seimas šaukiamas neteisėtos valdžios potvarkiu ir tik įteisins okupaciją.
Beje, ir lenkai nebuvo vieningi. Didžioji jų dalis buvo ne J.Pilsudskio planuojamos didingosios Rytų imperijos, o nacionalinės Lenkijos šalininkai, todėl prieštaravo bet kokiai Vilnijos autonomijai, reikalaudami įjungti ją į Lenkijos sudėtį. Ir be jokių išlygų.
Rinkimai, kuriuose dalyvavo tik 52,3 proc. rinkėjų, vyko audringai: vyko susidūrimai tarp lenkų ir kitataučių, buvo net sužeistų žmonių, nemažai areštuota. Balsavo ir 8 tūkst. lenkų, specialiai atvežtų iš Lenkijos, svarbiausia – su Tautų Sąjungos komisijos pritarimu. Rinkimų komisijose dirbo tik lenkai, jos be ceremonijų „taisė“, klastojo rinkimų rezultatus.
Taip į Vilniaus seimą pateko 106 deputatai, tarp jų net 42 dvarininkai. 1922 m. vasario 20 d. susirinkęs Seimas paskelbė, kad Vilniaus kraštas tampa sudėtine Lenkijos dalimi, o Lenkijos seimas kovo 24 d. paskelbė Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika aktą. Ne tik Lenkijos valdžia, bet ir daug kas Vakaruose tada tikėjosi, kad šis sprendimas galutinis, bet Lietuva niekada su tuo nesutiko.

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, 1918-1940 m. diplomatinės tarnybos dokumentai, nuotraukos, relikvijos, diplomatų asmeniniai daiktai, – visa tai šiuo metu galima išvysti tarpukario diplomatijai skirtoje parodoje.

„Šiandienos tarptautinė diplomatija pilna galvosūkių. Bet prisiminę, kokie užsienio politikos spąstai diplomatams teko tarpukariu, turime džiaugtis, kad Lietuva dabar kur kas saugesnė. O svarbiausia – galime mokytis iš tarpukario diplomatijos pamokų“, – Lietuvos Nacionalinio muziejaus naujos ekspozicijos Naujajame arsenale, skirtos tarpukario Lietuvos diplomatijai, atidaryme kalbėjo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Diplomatinė tarnyba – aukščiausios prabos
Tarpukario Lietuvos, ne tik turėjusios įsitvirtinti pasaulio žemėlapyje, bet ir spręsti teritorinius ginčus su didžiosiomis kaimynėmis, diplomatams teko  išskirtinės svarbos misija.
1918 m. vasario 16 d. pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą svarbiausias uždavinys buvo iškovoti diplomatinį pripažinimą. Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę de jure 1918 m. kovo 23 d. pripažino kaizerinė Vokietija, kurioje pirmuoju pasiuntiniu buvo paskirtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. 1920 m. liepos 12 d. pripažinimo sulaukta iš Sovietų Rusijos. Joje iki pat 1939 m. Lietuvai atstovavo poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis. 1921 m. vasario–kovo mėn. mūsų valstybę de jure pripažino Latvija ir Estija. Tarp JAV ir Lietuvos oficialūs diplomatiniai santykiai užmegzti 1922 m. liepos 22 d. Kitos didžiosios Vakarų šalys de facto pripažino tik Lietuvos Vyriausybę. 1922 m. bolševikams galutinai įsitvirtinus Rusijoje, Lietuvą de jure pripažino Vatikanas ir Santarvės valstybių atstovai.
Įdomu ir svarbu tai, kad jauna Respublika stebėtinai greitai sugebėjo suburti išskirtinės prabos diplomatinį korpusą. Kelią į tarptautinį pripažinimą Lietuva skynėsi per savo pasiuntinius, kurie, nors ir neturėdami diplomatinio darbo patirties, išaugo į gabių diplomatų kartą, deramai atstovavusią Lietuvos interesus užsienyje.
„Diplomatais tapdavo kultūros žmonės, ne vienas garsus rašytojas ar poetas. Oskaro Milašiaus, prancūzų kalba poeziją rašiusio lenkų kilmės aristokrato su lietuviškomis šaknimis tapimas Lietuvos diplomatu, jo darbas Paryžiuje prilygsta stebuklui, rodo, koks buvo šių žmonių idealizmas. Jurgis Savickis – diplomatas ir nuostabus rašytojas dirbo Danijoje, Suomijoje, rašytojas Ignas Šeinius buvo Lietuvos ambasadorius Švedijoje, – štai kokio lygio žmonės dirbo Lietuvai“, – žavisi europarlamentaras Leonidas Donskis.
Po SSRS aneksijos dalis diplomatinės tarnybos negrįžo į Lietuvą ir išeivijoje veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo.

85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmąkart
Lietuvos diplomatai, muziejininkai, padedami tautiečių užsienyje, po kruopelytę bando sugrąžinti į tėvynę tarpukario Lietuvos diplomatams tekusios neeilinės misijos liudijimus. Ambasadorius specialiems pavedimams Vytautas Žalys pasakoja, kad per pastaruosius trejus metus diplomatinei tarnybai pavyko susigrąžinti epochinių archyvų, diplomatų reliktų ir asmeninių daiktų iš Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Kanados.
Dalis jų dabar ir eksponuojama parodoje, apie 85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmą kartą. Pirmųjų Lietuvos diplomatų nuotraukos, portretai, apdovanojimai, dokumentai, buvusių Lietuvos pasiuntinybių baldai, iškabos atspindi svarbiausius to meto Lietuvos istorijos įvykius – Vilniaus netekimą, Klaipėdos krašto prijungimą ir aneksiją, sovietų okupaciją.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus Fotografijos grupės vadovė Vitalija Jočytė pasakoja, kad pirmą kartą eksponuojama medžiaga iš tarpukario užsienio reikalų ministro, ambasadoriaus Stasio Lozoraičio archyvo. Įdomus eksponatas – Lietuvos trispalvė, kabėjusi prie mūsų pasiuntinybės Švedijoje ir nuleista 1940 m., po sovietų okupacijos. Pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatomas ir tik pernai į Lietuvą grįžęs specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, tarsi simbolizuojantis Lietuvos diplomatijos ištakas. Simboliška ir tai, kad 1939 m. Pasaulinėje parodoje Lietuvos Pirmoji Respublika paskutinį kartą prisistatė kaip nepriklausoma valstybė.
Parodos eksponatai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Pasaulio lietuvių archyvo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.
Ateityje tikimasi surengti ir parodas apie diplomatiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos diplomatus egzilyje sovietų okupacijos metais.

Marija Petkevičiūtė

Abiejų laikmečių Lietuvos visuomenes vienija noras pasivyti Europą ir nors per 22 metus to padaryti nepavyko, pažanga žmonių gyvenime akivaizdi.

Tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino 4-5 vaikus, o vienintelės pramogos, paįvairinančios darbais pažymėtą kasdienybę buvo sekmadieninės pamaldos ir kaimo šokiai. Maža to, vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė tuo metu siekė vos 55 metus – net 18 metų trumpiau nei dabar.
Nors lyginant su šiandieniniu gyvenimu, atrodytų, kad nuo tarpukario kasdienybės mus skiria praraja, panašumų galima atrasti daugiau negu tikėtumėmės – abi visuomenes vienijo noras prisivyti kitas Europos šalis, tačiau po 22 metų vis dar teko vilktis uodegoje ir gyventi bene skurdžiausiai Europoje. Kita vertus, abi visuomenės sparčiai modernėjo ir per du dešimtmečius padarė didžiulę pažangą.

Aplenkti pavyksta tik Rumuniją ir Bulgariją

Lyginant dvi Lietuvas, pirmiausias skirtumas krentantis į akis istorikui, Vilniaus universiteto docentui Algirdui Jakubčioniui – tarpukario Lietuvoje labai greitai ir aiškiai suformuluota mintis, kokia kryptimi turime eiti. Tuo tarpu šiandieninėje Lietuvoje per daug blaškymosi.
„Maždaug trečio dešimtmečio vidury vyko diskusija dėl pramoninės ir žemės ūkio raidos. Nuspręsta, kad mūsų šalis negalės pasiekti tokio pramonės lygio, kaip Vokietija, ar Italija, tad Lietuvai lieka žemės ūkis. Būtinas modernus žemės ūkis, todėl Lietuva specializavosi – eksportavo bekonieną, cukrų, sviestą, statė mėsos perdirbimo fabrikus. Antra mintis, kad Lietuva turinti neatsilikti nuo modernių technologijų, todėl plito automobiliai, telefonai, radijo imtuvai, buvo rūpinamasi infrastruktūra. Kai sulyginu abi respublikas šiais aspektais, taip ir pasimetu, o kur dabartinės Lietuvos prioritetas – ar informacinės technologijos, ar pramonė, ar žemės ūkio gamyba“, – aiškios vizijos šiandieninėje Lietuvoje pasigenda istorikas.
Vis dėlto abi Lietuvas vienija noras gyventi taip, kaip gyvena kiti europiečiai. Prisivyti Europą mėginta ir tarpukaryje, ir dabar, bet nepaisant gražių norų, po 22 metų pastangų abiejų respublikų gyventojams tenka stumdytis Europos gale, beveik pagal visus rodiklius.
Itin akivaizdžiai mūsų atsilikimą nuo kitų Europos šalių parodo Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinio bendradarbio Gedimino Vaskelos aptikti Kembridžo profesoriaus C.Clarko 1924-1934 m. skaičiavimai – pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva tada vilkosi visiškame gale. Lietuvoje vienam gyventojui tarpukaryje teko 207 doleriai nacionalinių pajamų, kai JAV – 1397 doleriai, D.Britanijoje – 1069 doleriai, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – 620 – 850 doleriai, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje – 338-380 dolerių. Aukštesnis pragyvenimo lygis buvo net Bulgarijoje (259 doleriai), Rumunijoje (243 doleriai), ką jau kalbėti apie Latviją (345 doleriai) ir Estiją (341 doleriai). Dabar, po septynių dešimtmečių, susiradę tokią pat lentelę ir vėl ieškome Lietuvos vardo prie pabaigos – tik skaičiai kiek skiriasi.
Įdomu, kad šiandieninės ES autsaiderės – Bulgarija ir Rumunija, gelbstinčios mus nuo paskutinės vietos bendrijos narių reitingų lentelėse, pagrindinės mūsų konkurentės buvo ir tarpukariu. Dar lenkėme albanus, rungtyniavome su lenkais, o Latvija ir Estija mus buvo palikusios toli už nugaros.
„Mes buvome didžiausi skurdžiai Europoje. Iš Lietuvos prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbti buvo išvykę 100 tūkst. žmonių – daugiausiai į Latviją, Rusiją, Lenkiją. Tarpukaryje nuo estų ir latvių gerokai skyrėmės, o šie skirtumai sunyko 8-9 dešimtmetyje“, – lygina G.Vaskela.
Pasak jo, Estijos ir Latvijos lygis tarpukario metais buvo nepalyginamai aukštesnis, nes carinės Rusijos sudėtyje Lietuva buvo tapusi užkampiu, į kurį niekas nekreipdavo didesnio dėmesio, o Latvijos ir Estijos gyventojai anksčiau buvo paleisti iš baudžiavos, nepatyrė spaudos draudimo, o dėl savo uostų naudingumo Rusijai, sulaukė investicijų, čia imta kurti pramonės įmones.
Menkesnis tarpukario Lietuvos ekonominis išsivystymas atsiliepė ir žmonių gyvenimui. Pasak G.Vaskelos, nors 1939 m. Lietuvoje gyveno 50 proc. Rytų Pabaltijo (Lietuva, Latvija ir Estija) gyventojų, čia buvo tik 20 proc. visų šiame regione esančių telefono abonentų, 23 proc. motociklų, 32 proc. automobilių ir 28 proc. radijo abonentų.

Arklio kaina lygi pusmečio pajamoms

Tarpukariu nuo kitų Europos šalių gerokai atsilikome pagal pramonės darbininkų skaičių – bendrame gyventojų skaičiuje 1939 m. pramonės darbininkai sudarė vos 1,6 proc., kai Latvijoje – 4,4 proc., Estijoje – 5 proc., D.Britanijoje – 16,5 proc., Vokietijoje – 15,3 proc.
Istorikas Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užaugina ir parduoda. Pajamos buvo ciklinės (kol užaugs kitas bekonas, ar užderės naujas derlius, teks laukti pusmetį ar metus), tad gavusi pinigų šeima turėjo juos paskirstyti ilgesniam laikotarpiui. Nors Lietuvos užsienio prekybos vizitinė kortelė buvo lietuviškas bekonas ir sviestas, ūkininkas už parduotą bekoną skirtingais metais gaudavo nuo 27-26 Lt iki 50-55 Lt. Ne kažin kas, turint omenyje, kad arbatinės dešros kilogramas kainavo 2,15 Lt, višta – 2,7 Lt, olandiško sūrio kilogramas – 2,35 Lt, cukraus – 1,05 Lt, o kava – net 8,5 Lt.
„Tarpukario Lietuvoje litas buvo ypatingai brangus, uždirbti jį kaime buvo labai sudėtinga“, – pabrėžia A.Kasparavičius. Tarpukario visuomenėje mažiausią nepriteklių jautė kariuomenėje ar valstybės tarnyboje įsitvirtinę gyventojai. 1939 m. tarnautojai, kurių iš viso buvo 3640, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 Lt, o, pavyzdžiui, darbininkai, kurių gretos viršijo 29,8 tūkst. – tik 99 Lt. Kaime didžiai gerbiami mokytojai gaudavo 300-400 Lt atlyginimą, o policininkai – 300 Lt.
Tuo tarpu įprastinei tarpukario šeimai didesni pirkiniai, tokie kaip arklys ar kostiumas, jau buvo sunkiai įkandami – kad įsigytų darbinį arklį, kuris 1939 m. kainavo 338 Lt, kaimo žmogui tekdavo užauginti ir geriausiomis kainomis parduoti 7 bekonus.
„Jei šeima netekdavo arklio ar karvės, tai būdavo kone tragedija, todėl ūkininkas susirgusius gyvulius gydydavo iš paskutiniųjų, skirtingai nei susirgusį naujagimį. Ar vežti naujagimį pas gydytoją, ūkininkas dar pagalvodavo, nes gydytojas toli ir jam tekdavo brangiai mokėti“, – tuometines visuomenės nuotaikas atskleidžia A.Kasparavičius.
Didele prabanga laikyti ir nauji drabužiai, nes vyriškas vilnonis kostiumas kainavo 86,5 Lt, o vyriški pusbačiai – 17,15 Lt. „Kostiumas atsieidavo apie 3 tonas litrų pieno arba 17 tūkst. kiaušinių, o moteriška vidutinė suknelė – 15 vištų ar 10-15 kg sviesto“, – įspūdingą palyginimą pateikia A.Kasparavičius.
Tad tarpukaryje šeimos vertėsi sunkiai, mat ūkiai buvo smulkūs, pardavimo kainos žemos, o šeimos nepalyginamai gausesnės nei XXI a. pradžioje – juk aukdavo po 4-5 vaikus. Miestiečiai vaikų augindavo mažiau – 2-4, tačiau miesto gyventojai įvairiais tarpukario metais tesudarė 13-20 proc. visų gyventojų. 1939 m. Lietuvoje miestuose gyveno 23,6 proc. gyventojų ir pagal šį rodiklį Europoje atrodėme gūdi provincija. Latvijoje miestuose gyveno 34,5 proc. gyventojų, Čekoslovakijoje – 47,4 proc., Švedijoje – 37,4 proc.
Dabartinėje Lietuvoje šios tendencijos apsivertė aukštyn kojom – 67 proc. gyventojų šiuo metu gyvena mieste ir tik 33 proc. kaime, o vidutinę šeimą dabar sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Palyginus su tarpukariu gimstamumas krito dvigubai: 1939 m. tūkstančiui gyventojų teko 22 naujagimiai, o po septynių dešimtmečių – jau tik 10,8. Tad šiuolaikinėje visuomenėje gyventojai senėja, o gimstamumo mažėjimas vadinama viena didžiausių bėdų, dėl kurių jau dabar sielojasi politikai, suvokdami, kad netolimoje ateityje nebus nei kam dirbti, nei kam mokėti mokesčių.

Sparčiai modernėjome

Vienas ryškiausių abiejų Respublikų panašumų – per 22 metų abi visuomenės pasiekė įspūdingą pažangą: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst. Šiuolaikinėje Lietuvoje tendencijos panašios – įsitraukę į modernių technologijų varžytuves, dabar galime didžiuotis sparčiausia šviesolaidinio interneto plėtra Europoje, taip pat vienu didžiausių mobiliųjų abonentų skaičiumi.
Atitinkamai keitėsi ir miestų vaizdas. „1922-1923 m. Kaunas neturėjo net šaligatvių, ryte per Laisvės alėją karvės buvo genamos į ganyklą, o vakare parginamos. O 1933 m. vaizdas jau buvo gerokai pasikeitęs – grindžiamos gatvės, tiesiami šaligatviai, miesto centre uždrausta laikyti gyvulius, vyko statybos, miestas sparčiai modernėjo. O modernėjančiame mieste formavosi naujasis elitas, inteligentija“, – pasakoja A.Kasparavičius.
Istorikas A.Jakubčionis mano, kad tiek tarpukario, tiek dabartinė visuomenė labai greitai perėmė vakarietišką gyvenimo būdą, kultūrą, vertybes, o kad tarpukario Kaunas ir šių dienų Vilnius taptų lygiavertėmis Vakarų sostinėms, prireikė 10-15 metų.
Vis dėlto Vilniaus universiteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus mano, kad tarpukario laikų ekonominė ir socialinė pažanga buvo santykinai didesnė negu šiandieninės Lietuvos. “Lyginant paskutinius taikius „carinius“ 1913 metus su 1938 ar 1939 m., galima konstatuoti, kad nepriklausoma tarpukario Lietuva gana ženkliai pranoko carinės Rusijos kolonizuotą Lietuvą ekonominio ir socialinio išsivystymo lygiu, antrajame tarpukario dešimtmetyje beveik nutrūko emigracija. Kalbant apie priežastis, galima prisiminti amerikiečių ekonomikos istoriko Aleksandro Geršenkrono „atsilikimo pranašumų“ sąvoką – pradedant nuo nulio, ženklią pažangą padaryti lengviau negu pradedant nuo jau pasiekto aukšto lygio”, – mano Z.Norkus.
Tiesa, anot profesoriau, daugelį dalykų tiesiog keblu palyginti. Antai tarpukario Lietuvoje buvo pasiekta, kad visi jaunuoliai įgytų pradinį išsilavinimą, o šiuolaikinė Lietuva artėja prie visuotinio aukštojo išsilavinimo. Ar tarpukario pažangos tempai mažinant beraščių nuošimtį palyginami su posovietmečio pažanga didėjant aukštojo mokslo diplomą gavusių asmenų nuošimčiui, vertinti galima įvairiai.

Tarpukario tragedija – kūdikių mirtingumas

Šiandien palyginti su tarpukariu gyvename neabejotinai kokybiškiau, sveikiau ir ilgiau. „Lyginant švietimo, pragyvenimo lygio, sveikatos apsaugos pjūviais, šiandieninė Lietuva tarpukario Lietuvą akivaizdžiai pranoksta. Daugiau vartojame, ilgiau gyvename, esame labiau išsilavinę“, – pabrėžia Z.Norkus.
Pernai vidutinė tikėtina mūsų gyvenimo trukmė siekė 73 metus, o istorikas G.Vaskela apskaičiavo, kad 1938-1939 m. tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55 metai, Estijoje – 56 metai, Latvijoje – 58 metai. Tiesa, pagal gyvenimo trukmę kitų Europos šalių taip ir nepavijome – atsilikome nuo jų ir tarpukariu, atsiliekame ir dabar.
Dar vienas akivaizdus šio laikmečio pranašumas prieš tarpukario Lietuvą – įveikėme skaudžią kūdikių mirtingumo problemą. Tarpukariu kūdikių iki metų mirtingumas siekė 12 (būta ir 17) tūkstančiui gyventojų, o dabar – 4. A.Kasparavičius pasakoja, kad kūdikių mirtingumas tarpukariu buvo pakankamai natūralus dalykas ir Lietuva pagal šį rodiklį atsidurdavo tarp pirmaujančių Europoje.
„Tarpukario Lietuvoje turbūt reta šeima nebuvo palaidojusi savo naujagimio, nes šeimos buitis smarkiai skyrėsi nuo tos, kurią matome dabar. Iki XX a. trečio dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centralinio šildymo, tad visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis. Tad kai žiemą visi nuo ryto iki vakaro kūrendavo anglimis, galite įsivaizduoti, koks tvyrojo smogas“, – įprastą tarpukario žiemos dienos vaizdą piešia istorikas.
Didelį vaikų mirtingumą lėmė ne tik sudėtingos gyvenimo sąlygos, skurdi buitis, bet ir tam tikras šaltas, atsainus, ciniškas požiūris į gimusius naujagimius.  „1920-30 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas. 1923 m. viduryje vienos Kauno apskrities tardymo nuovados tardytojas pateikė statistiką – vienoje Kauno rajono nuovadoje, kurią sudarė 5 valsčiai, per pusę metų užregistruota 20 kūdikių nužudymo atvejų. Tardytojas rašo, kad antra tiek bylų užvesta, bet įrodymų surinkti nepavyko, o dar trečia tiek atvejų galėjo būti tokie, kur niekam nekilo įtarimų“, – šokiruojantį masiškai išplitusį reiškinį atskleidžia A.Kasparavičius.

Durų nerakindavo, nes nebuvo ką vogti

A.Kasparavičiaus surinkti skirtingi duomenys sudaužo mitą apie pavyzdingą tarpukario šeimą. „Kai tarpukario Lietuvos šeimą bandoma pavaizduoti kaip pavyzdį, kyla graudi ironija – taip gali kalbėti tik žmonės, nesusipažinę su situacija. Tos idealios šeimos tikrai nebuvo ir tai matome iš literatūrinių kūrinių, tarkime, Žemaitės“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Istorijas mikliai sugriauna ir dar vieną mitą – esą tarpukario Lietuvoje nusikaltimų būta gerokai mažiau nei dabar. „Jei panagrinėsite spaudą – „Lietuvos aidą“ ar „Lietuvos žinias“, pamatysite, kad vagysčių ir žmogžudysčių buvo nemažiau nei šiais laikais. Esminis skirtumas, kad to meto visuomenė buvo pakankamai lokali – absoliučiai daugumai pasaulis pasibaigdavo ties jų kaimo ribomis, tad kas įvyko kitoje parapijoje, juo labiau kitoje apskrityje, informacija nebuvo pasiekiama“, – aiškina A.Kasperavičius.
Iš tiesų, 2011 m. Lietuvoje buvo užregistruota 79,5 tūkst. nusikalstamų veikų, o 1939 m. – 75,5 tūkst., o 1937 – net 87,2 tūkst. „Taip, kaime buvo tradicija, kad namus retai rakindavo, bet atidaręs namo duris, nelabai ką galėjai išsinešti, išskyrus mėsą, lašinius. Dažniausios vertybės – šventieji paveikslai ir kryžius ant sienos. Tik vienuose kituose namuose situacija buvo geresnė ir tie namai buvo rakinami, štai ir visa paslaptis“, – paaiškina istorikas.
Beje, paminėjimo verti ir dar keletas įdomių faktų. Pasirodo, tarpukario Lietuvoje kalėjimuose sėdėjo santykinai daugiau kalinių nei Vokietijoje, o to meto intelektualai sprendė tą pačią problemą, kaip ir dabartinė visuomenė – viešasis sektorius tada buvo tapęs pernelyg didele našta gyventojams. “Tarpukario Lietuvoje 100-ui tūkst. gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau nei Prancūzijoje. Ne kartą buvo keliamas klausimas, kad policijos išlaikymas brangus ir ją reikia mažinti. Tie mažinimai ir vykdavo, bet ilgainiui vėl padaugėdavo. Visuomenė gyveno autoritarinio režimo sąlygomis, tad valdžiai atrodė, kad policijos priežiūra reikalinga tą režimą užtikrintini“, – atskleidžia A.Kasparavičius.
Kaip matyti, nors šiandieninės ir tarpukario Lietuvos visuomenės sunkiai galėtų būti palyginamos per gyvenimo kokybės prizmę, neretai jos abi sprendė tas pačias problemas ir siekė tų pačių tikslų. Tik laikas tiems tikslams pasiekti tarpukario gyventojams išseko labai greitai.

Reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos visuomeniniai įvykiai

Į miestą kraustėsi nenoriai
Tarpukariu ėmė daugėti miesto gyventojų, bet 80 proc. visuomenės vis dar gyveno kaime, vertėsi natūriniu ūkiu. Kaimo gyventojų procentas buvo vienas didžiausių Europoje: Švedijoje kaime gyveno 62 proc., Čekoslovakijoje – 53 proc., Estijoje – 67 proc. gyventojų.

Įvestas privalomas pradinis mokslas
Siekiant kelti gyventojų raštingumą nuo 1928 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokymas 7–14 metų vaikams. Moksleivių skaičius smarkiai padidėjo: 1919 m. Lietuvoje veikė daugiau nei tūkstantis pradžios mokyklų, kuriose mokėsi 45,5 tūkst. vaikų, o 1938 m. – jau pustrečio tūkstančio mokyklų, buvo 301 tūkst. moksleivių. Vis dėlto 1940 m. pradžios mokyklų nelankė apie 10 proc. vaikų.

Atidarytas Lietuvos universitetas
1922 m. Kaune įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, pavadinta Lietuvos universitetu. Jis duris atvėrė simbolinę dieną, vasario 16-ąją, o atidarymo metu valdžios atstovai pabrėžė, kad Lietuvos ateitis – išsilavinę Lietuvos gyventojai. Tarpukariu šioje aukštojoje mokykloje dėstė žymiausi to meto intelektualai. 1930 m. universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.

Moterų emancipacija
Lietuvos neaplenkia Vakaruose siaučiantys moterų emancipacijos vėjai. 1920 m. laikinoji Lietuvos Konstitucija paskelbė lygias vyrų ir moterų teises, o teisę balsuoti moterys iškovojo 1922 m. – dviem dešimtmečiais anksčiau nei prancūzės. 1938 m. merginų studenčių Lietuvoje buvo tiek pat, kiek vaikinų.

Gyvenimo pažanga
1920 m. atsiminimuose rašoma, kad išlipęs iš traukinio geležinkelio stotyje Kaune gerokai nustebsi vietoj šaligatvių matydamas sukrautas lentas, kurios palijus pažliunga purvu. 1935 m. Kaunas jau mažiau skyrėsi nuo kitų to meto Europos miestų – Laisvės alėja sutvarkyta, mieste kūrėsi kavinės. Pažanga atėjo ir į paprastų žmonių namus: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst.

Reikšmingiausi Antrosios Lietuvos visuomeniniai įvykiai

Sumažėjusi šeima
Tradicinę šių dienų šeimą sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Nuo nepriklausomybės atkūrimo gimdymų skaičius nuosekliai mažėjo ir 2002 m. tūkstančiui gyventojų teko tik 8,6 naujagimio (1994 m. – 11,6). Vėliau dėl palankių sąlygų motinystei, dosnių išmokų ir pailgintų atostogų, kūdikių skaičius vėl ėmė didėti ir pernai siekė 10,8. Vis dėlto menkas gimstamumas išlieka kaip aktuali demografinė problema.

Emigracija
Atsivėrus sienoms su Europos Sąjunga, lietuviai ėmė krautis lagaminus ir vykti ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Ypač emigracijos problema išryškėjo sunkmečiu, kai kilo vadinamoji protų nutekėjimo problema: į užsienį ieškoti darbo masiškai ėmė traukti ne tik nekvalifikuoti, bet ir išsilavinę, patyrę Lietuvos specialistai. 2010 m. emigravo 83 tūkst., 2011 m. – 53,8 tūkst. gyventojų.

Pradėjome keliauti
Tarpukariu apriboti finansinių barjerų, o sovietmečiu – politinių, atkūrę nepriklausomybę ir įsilieję į ES šalių būrį atradome kelionių malonumus. 2011 m. sausio–rugsėjo mėn. Lietuvos turistų kelionių užsienyje skaičius siekė 1,2 mln. ir, palyginti su 2010 m., padidėjo 7,7 proc.

Nedarbas
Šiuolaikinės visuomenės rykštė – nedarbas. Per pastaruosius 22 metus ši neganda Lietuvą prispaudė  kelis kartus. Statistikos departamento duomenimis, 17 proc. ribą nedarbo lygis dėl Rusijos krizės persirito 2001 m., o dėl pasaulinės krizės – 2010 m.

Moderni visuomenė
Palyginti su kitomis ES šalimis, naująsias technologijas pradėjome diegti kone tuščiame lauke, tad galėjome pasiimti tai, kas naujausia, ir mūsų visuomenė sparčiai pasistūmėjo į priekį: pagal šviesolaidinio interneto plėtrą esame pirmi Europoje, o šimtui gyventojų tenka 150 mobiliojo ryšio abonentų.

Pirmosios Lietuvos asmenybės

Vladas Kuzma
Medicinos mokslų daktaras, chirurgas, atlikęs apie 20 tūkst. operacijų. Jis pirmas Lietuvoje perpylė kraują, sukūrė skrandžio rezekcijos metodą. Tarpukariu gydytojo paslaugos buvo brangios ir varguoliams sunkiai prieinamos, tad V.Kuzma neretai juos gydydavo nemokamai.

Mykolas Romeris
Iš bajorų giminės kilęs M.Romeris po mokslų Rusijoje, Lenkijoje ir Prancūzijoje apsisprendė dirbti Lietuvos naudai. Jis tapo garsiu teisininku, septynerius metus vadovavo tuomečiam Lietuvos universitetui, dalyvavo rengiant valstybės Konstituciją, atstovavo Lietuvai ir padėjo laimėti bylą Hagos tarptautiniame tribunole dėl Klaipėdos krašto.

Felicija Bortkevičienė
Visuomenės veikėja, itin besirūpinusi lietuvybės atgaivinimu. Gindama Lietuvos interesus kovojo vienoje gretoje su garsiais vyrais, dirbo „Lietuvos žinių“ ir „Varpo“ redaktore, dalyvavo Steigiamajame Seime ir net siekė prezidento posto. Labai daug prisidėjo prie lietuvių moterų emancipacijos ir tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje.

Mykolas Biržiška
Visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, pedagogas M.Biržiška aktyviai kovojo dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, buvo ilgametis Sąjungos Vilniui vaduoti pirmininkas. M.Biržiška daug nuveikė švietimo srityje – dėstė universitete Kaune, vadovavo „Aušros“ berniukų gimnazijai, daug rašė spaudoje.

Juozas Eretas
Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, tarpukariu pasižymėjęs kaip vienas ryškiausių šalies visuomenės veikėjų. Jo pastangomis buvo įsteigta Lietuvos telegramų agentūra (ELTA), kurios tikslas buvo teikti pasauliui žinias apie atsikuriančią Lietuvą, o gautas užsienio naujienas perduoti Užsienio reikalų ministerijai ir spaudai. J.Eretas taip pat skatino blaivybę, sportą, dalyvavo katalikų jaunimo organizacijų veikloje.

Antrosios Lietuvos asmenybės

Audrys Juozas Bačkis
Kardinolas A.J.Bačkis – moralinis šio laikmečio Lietuvos autoritetas. Gimė Kaune diplomatų šeimoje, užaugo Paryžiuje, o pasirinkęs dvasininko kelią dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje užsienyje, Vatikane. 1991 m. popiežiaus paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu. A.J.Bačkis nuosekliai rūpinasi vargstančiaisiais – jo pastangomis atidaryta vargšų valgykla, Motinos ir vaiko globos namai.

Vytautas Jonas Sirvydis
Nusipelnęs kardiochirurgas,  Lietuvos širdies chirurgiją iškėlęs į pasaulinį lygį. Sudėtingos Ross operacijos ir didelės dalies vaikų įgimtų širdies ydų operacijų pradininkas Lietuvoje, garsėjantis savo sąžiningumu ir meile tėvynei. V.J.Sirvydis atlieka visų rūšių širdies operacijas, tarp jų – širdies persodinimo bei dirbtinės širdies implantavimo.

Arvydas Sabonis
Žymiausias Lietuvos krepšininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas daugelį metų garsino mūsų šalies vardą pasaulyje. Dar dabar krepšiniu besidomintis užsienietis sutikęs lietuvį būtinai paminės A.Sabonio pavardę. Po sėkmingos karjeros JAV, kur Portlando „Trail Blazers“ komandoje žaidė septynis sezonus, 2003 m. legendinis krepšininkas grįžo į Lietuvą. Pernai jis išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu.

Andrius Mamontovas
Vienas ryškiausių Lietuvos atlikėjų, jau beveik tris dešimtmečius sugebantis aktyviai kurti, koncertuoti ir išlaikyti tūkstantinį gerbėjų būrį. A.Mamontovas pasisako aktualiais visuomenei klausimais, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, o 2007 m. surengė Gatvės muzikos dieną, kuri jau tapo tradicine muzikos švente.

Darius Kuolys
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, pradėjęs švietimo reformą. O šiuo metu D.Kuolys, vienas iš pilietinės organizacijos „Piliečių santalka“ steigėjų, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir buria pilietinę visuomenę.

Tarpukariu meilės Lietuvai ženklai buvo ryškūs įvairiose srityse: politikoje, spaudoje, renginių metu, ugdymo įstaigose ir net kasdienėje žmonių aplinkoje. Kodėl šiandien mūsų šalyje taip sunku rasti patriotizmo apraiškų?

„Veido“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad Lietuvos patriotais save laiko vos trečdalis (33,6 proc.) didžiųjų miestų gyventojų. 25 proc. respondentų tvirtino savęs patriotais nelaikantys, o dauguma nuomonės šiuo klausimu visai neturi.
Bendrovės „Spinter tyrimai“ pernai lapkritį atliktos apklausos rezultatai parodė, kad dauguma šalies gyventojų mieliau rinktųsi ekonominę valstybės gerovę, o ne jos nepriklausomybę. Paaiškėjo, kad tik kas penktas dalyvavęs apklausoje prioritetu laiko Lietuvos nepriklausomybę, o ekonominė gerovė svarbesnė daugiau nei 70 proc. respondentų.
Be to, šių metų pradžioje bendrovės “Baltijos tyrimai” atliktos apklausos duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti padėtimi šalyje. Net 82 proc. apklausos dalyvių teigė, kad reikalai Lietuvoje pastaruoju metu blogėja, ir vos šeštadalis (17 proc.) respondentų apie šalies padėtį galvoja optimistiškai.
Dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti ir šalies raida per pastaruosius dvidešimt dvejus metus, ir tuo, kaip veikia demokratija.
Užtat tarpukariu lojalumas šalies politikai ir patriotinis nusiteikimas reiškėsi visose gyvenimo srityse. Savo patriotinius jausmus demonstravo ne tik valdžios atstovai, intelektualai, bet ir paprasti žmonės.

Patriotizmas buvo laikomas dorybe

1918 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje vienu svarbiausių tikslų tapo per karą išsibarsčiusios ir nualintos tautos būrimas vieningai valstybei kurti. Tad tarpukario laikotarpis neatsiejamas nuo patriotizmo idėjų skleidimo, patriotinio auklėjimo. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad 1918–1940 m. patriotizmas buvo laikomas dorybe, itin svarbia kiekvienam individui. „Tuo metu buvo kitokia kultūrinė sąmonė – visose srityse pabrėžiamas kultūros elementas, tautinis tapatumas. Mat maža, naujai atsikūrusi valstybė, tik taip galėjo išsilaikyti“, – tvirtina filosofas.
Ypač svarbu buvo patriotines nuotaikas įskiepyti jaunimui, kad jis vertintų ir gebėtų apginti sunkiai iškovotą nepriklausomybę. Šio darbo itin aktyviai ėmėsi pedagogai, visuomeninės organizacijos ir judėjimai, palaikomi bei remiami valdžios atstovų.
„Piliečių sąmonės žadinimo misijos ėmėsi Tautininkų ir Šaulių sąjungos, skautų, „Jaunosios Lietuvos“ ir „Pavasario“ jaunimo kuopos bei kiti patriotiniai sambūriai. Net pirmasis Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos įstatymo punktas skelbė, jog rateliai kuriami tam, kad kaimo jaunimas išmoktų negęstama meile tautą ir tėvynę mylėti“, – atskleidžia Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja Lijana Natalevičienė.
Ji sako, kad jaunuomenė buvo įtraukiama į įvairias patriotines akcijas, aukų rinkliavas, idėjinis pagrindas buvo suteikiamas net kasdieniams darbams, pavyzdžiui, medelių sodinimui, gražiausių darželių puoselėjimui, draugijų namų ir seklyčių steigimui, tautosakos kaupimui.
O žodžių rinkimas Didžiajam lietuvių kalbos žodynui 1931–1941 m. tapo tiesiog nacionaliniu judėjimu. „Sudaryti žodyną Švietimo ministerija pavedė kalbininkui Juozui Balčikoniui, tačiau žodžius rinko visa tauta: mokslininkai, intelektualai, dvasininkai, pedagogai, mokiniai, studentai. Taip reiškėsi vidinis, giluminis patriotizmas“, – mano Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.
O pakylėta retorika, aukštinant meilę Lietuvai, tėviškės gamtos grožį, tautos didvyrius, kurios buvo gausu to meto periodinėje spaudoje ir literatūros kūriniuose, J.Zabarskaitės vertinimu, buvo labiau parodomasis patriotizmas.
Vis dėlto kryptingai nacionalinei propagandai tarpukariu buvo skiriama itin daug dėmesio. Pavyzdžiui, nuosekliai diegiamas Lietuvos didvyrių kultas: aukštinami didieji kunigaikščiai ir tautinio atgimimo veikėjai, o po 1933 m. „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą – ir lietuviai lakūnai.

Tarpukariu patriotinės nuotaikos – būdingos visai visuomenei

Ypač aktyviai patriotinės nuotaikos buvo eskaluojamos 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo mirties jubiliejiniais metais. Miestuose ir miesteliuose pradėti organizuoti Vytauto Didžiojo komitetai, veikę visą tarpukarį, kurie rengdavo patriotinius vakarus, koncertus, minėjimus. „Iš parapijos į parapiją ėjo eisenos su Vytauto Didžiojo paveikslu priekyje, jam buvo masiškai statomi paminklai. Taip atsirado paprastų žmonių sąsajos su valstybe, jie įsivaizdavo, kad dalyvauja valstybės kūrimo procese. Mat Vytautas Didysis simbolizavo valstybę“, – dėsto sociologas Romualdas Grigas.
Šalies didybės, dvasinės ir materialinės gerovės įvaizdis taip pat buvo diegiamas žemės ūkio parodų ekspozicijose, kurios sutraukdavo minias lankytojų iš įvairių Lietuvos kampelių. Centriniame paviljone būdavo gausu valstybinių simbolių, įrengiama liaudies dirbinių ekspozicija, rodomi kiti šalies prestižą menantys eksponatai. Pasak L.Natalevičienės, buvo skleidžiama idėja, kad tautine vėliava, vyčiu, Gedimino stulpais, Jogailaičių kryžiumi galima išreikšti savo patriotinį nusiteikimą. Tad valstybingumo ženklai buvo vaizduojami ne tik dailininkų darbuose, bet ir pašto ženkluose, ant buities daiktų, net religinių švenčių atvirukai buvo dekoruojami tautine atributika.
Beje, valdžios atstovai tokį patriotinės dvasios kėlimą ne tik aktyviai rėmė, bet ir patys rodė pavyzdį. Štai 1930 m. Skautų sąjungą pradėjo globoti Lietuvos vyriausybė, vadovu buvo pakviestas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jo žmona buvo lietuvybės propaguotoja. R.Grigo nuomone, tai, kad tarpukariu buvo labai ryškus valstybinis patriotizmas, be to, itin didelis dėmesys buvo skiriamas patriotiniam jaunimo auklėjimui, padėjo gana greitai išugdyti tautinę savivoką.
„Šiandien valstybinio patriotizmo visai neliko. Švenčių metu girdime tik prakalbas, o fundamentalaus rūpinimosi žmonių interesais nėra. Daugelis valdžios atstovų nepripažįsta net tautos sąvokos, Švietimo įstatyme liko tik pilietinė visuomenė“, – apgailestauja R.Grigas. Pasak jo, daugelis dabartinių valdžios atstovų dirba apskritai be moralinių nuostatų.

Trūksta šiuolaikiškos kalbos patriotizmo idėjoms skleisti

Filosofas Nerijus Milerius pastebi, jog šiandien mūsų visuomenėje skleidžiama žinia, kad Lietuvą myli tik tam tikrų grupių atstovai, patriotizmą deklaruojantys radikalesnėmis formomis. Be to, patriotizmas dabar yra supriešintas su kosmopolitizmu. „Daugelis žmonių nenori tapatintis nei su vienais, nei su kitais. Vis dėlto nuo globalizacijos neįmanoma atsiriboti, beprasmiška ir ją neigti. Tapatybė turi būti formuojama globaliame pasaulyje, tačiau kol kas nesurasta šiuolaikiška kalba patriotizmo idėjoms skleisti“, – mano N.Milerius.
Filosofo nuomone, romantizuota identiteto versija, kuri tiko tarpukariu, be to, atitiko supratimą, kaip turi funkcionuoti tauta, 1991 m., šiandien nacionalinei tapatybei įtvirtinti netinka.
„Jaunimą bandome ugdyti pasitelkdami senąją ideologiją, tokią leksiką, kaip „mirštanti kalba“, „atsitiesianti tauta“ ir pan., tačiau jaunosios kartos tai neužkabina, atvirkščiai, net atgraso, – antrina J.Zabarskaitė. – Nors vertybinis turinys išliko nepakitęs – kiekvienam ir dabar svarbu šeima, šalis, bendruomenė. Be to, patriotizmo sėkla užkoduota genetiškai, tačiau jei norima ją išauginti, reikia ieškoti modernių ugdymo formų, pasitelkti į pagalbą šiuolaikines medijas kalbant apie valstybę ir tautą.“
N.Milerius išskiria dar vieną priežastį, kodėl šiandieninėje Lietuvoje stinga patriotizmo. „Emigravę lietuviai dažnai jaučia didesnį pasididžiavimą Lietuva, kitaip konstruoja meilę gimtinei nei likę joje. Nemažai žmonių neturi galimybių pajudėti iš siauros erdvės, tačiau negali ir daryti sprendimų per bendruomenes. Jie lokalizuoti per prievartą, tad meilės Lietuvai nejaučia“, – pabrėžia filosofas.
A.Jokubaitis patriotizmą apibūdina kaip tam tikrą ištikimybės vietai, tėvynei formą, kuri gali reikštis per atliekamus darbus ir savimonę. Tačiau, jo vertinimu, šiandien Lietuvoje itin populiari nuomonė, kad įsipareigojimas tautai varžo individą. „Patriotizmas yra tikėjimas, kurį labai lengva sugriauti pasakius, kad kiekvieno gerovė yra individuali. Tačiau to, ką duoda tėvynė, negali suteikti individualizmas, ir atvirkščiai“, – tvirtina A.Jokubaitis.
Kartu profesorius pabrėžia, jog nereikia ir įsikalbėti, kad šiandien esame labai jau nepatriotiški. „Tarpukariu, kuriantis valstybei, taip pat Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1991 m. patriotizmas buvo svarbesnis. Šiandien gyvename kitoje epochoje, be to, pasaulis tapo bendras, pasikeitė ugdymas, mokykla tapo visai kitokia, išgyvename autoritetų krizę, tačiau žmonės brangina ir mūsų istoriją, ir valstybę“, – neabejoja A.Jokubaitis.
Istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas taip pat mano, kad lietuviai patriotai buvo ir anuomet, ir dabar. „Tik šiandien ne tokios stiprios patriotinės nuotaikos, nes visuomenė neišgyvena rimtų sukrėtimų. Mat patriotizmas labiausiai reiškiasi per nacijos išbandymus. Kitu metu tai sunkiai apčiuopiamas ir išmatuojamas dalykas“, – apibendrina A.Eidintas.