Neabejingo stebėtojo pastabos iš aukščiausio lygio trišalio susitikimo Briuselyje.

Saulius LAPĖNAS

Ankstyvą rudens rytą vienoje iš didelių konferencijos salių Briuselio centre susirinko solidi publika: politikai, verslininkai, visuomenės veikėjai – 67 žmonės, įskaitant ir mane. Jautėsi iškilminga nuotaika, šilti pasisveikinimai ir rankų paspaudimai. Tačiau jautėsi ir tam tikra įtampa, kuri vis stiprėjo ir jos proveržiai  matydavosi net pro protokolinį mandagumą. Panašus jausmas apima prieš audrą…
Paskendę savo kasdieninėse problemose mes ne visada galime tinkamai įvertinti procesus, vykstančius Europos Sąjungoje, nuo kurių priklauso mūsų ateitis. Peržvelgus lietuviškos žiniasklaidos publikacijas apie aukščiausio lygio trišalį socialinį susitikimą spalio mėnesio 24 dieną Briuselyje, galima pagalvoti, kad tai eilinis europietiškas renginys protokolui, kuriame privalome dalyvauti tik todėl, kad esame šalis pirmininkaujanti ES.
Skaitant paviršutiniškus pranešimus spaudai ir apie tai, ką šio renginio atidaryme pareiškė mūsų šalies Prezidentė bei kiti aukščiausi ES pareigūnai, tampa visiškai neaišku kokiu tikslu šie gerbiami žmonės buvo susirinkę? Ir jei tai buvo trišalis susitikimas, tai kodėl pateikiamas tik vykdomosios valdžios požiūris? Ar čia buvo dialogas? Su kuo? O svarbiausia, kokiu būdu šis renginys gali įtakoti mūsų piliečių gyvenimą? Ar gali?
Buvau oficialiai pakviestas dalyvauti šiame renginyje kaip stebėtojas ir laikau savo pilietine pareiga pasidalinti savo patirtimi su visuomene. Iš karto pasakysiu, kad nebuvau abejingas stebėtojas. Prieš duodamas sutikimą dalyvauti, pirmiausiai norėjau išsiaiškinti svarbiausių sprendimų priėmimo šiuolaikišką mechanizmą, kuriuo naudojasi ES vadovai, jėgų santykius ir tendencijas, lemiančias Lietuvos ateitį.
Todėl, jei jus iš tiesų domina mūsų šalies ateitis, pabandysiu savo stebėtojo pastabose ne tik atsakyti į kylančius klausimus, bet ir papasakoti koks mūšis vyksta dėl Europos ateities, paradinių priėmimų užkulisiuose.

Kaip visa tai veikia

Du kartus per metus ES valstybių vadovai renkasi, kad priimtų lemtingus sprendimus. Po kriziniu laikotarpiu  juo priimant daromos klaidos gali turėti dar blogesnes pasekmes ekonominei situacijai. Dažnai vaizdas pro Vyriausybės kabineto langą, ne visada atitinka realybę ir tikrą situaciją šalyje. O įsitraukus tik į politinius sprendimus ir žaidimus, labai nesunku pribaigti ir ekonomiką.
Ne be reikalo ES kūrėjai pasirūpino tuo, kad prieš kiekvieną tokį valstybių vadovų susitikimą, ES vadovai susitiktų su realios ekonomikos vertintojais, dalyviais ir realių ekonominių problemų atstovais.
ES politinė vadovybė privalo išklausyti ir atsižvelgti į tai kaip vertina jų darbą socialiniai partneriai – organizacijos, kurios atstovauja Europos dirbančiųjų ir darbdavių interesus – tų, kurie kuria jos ekonomiką. Kadangi tai nepartinės ir nevyriausybinės organizacijos, jos gina bendras vertybes ir bendrus interesus visų ES šalių, tame tarpe ir Lietuvos.
Lisabonos sutarties 152 straipsnyje yra įtvirtintas socialinių partnerių (4 organizacijų) institutas – vienintelis oficialus „verdančios“ ekonomikos indikatorius. Politikams gali būti pavojinga ignoruoti šio „termometro“ duomenis apie visuomenės gyvybingumą ir tuo labiau nepastebėti, kaip priimami politiniai sprendimai atsiliepia paprastų žmonių gyvenimui.

Socialiniai partneriai – kas yra kas ir už ką?

Trumpai apie šį renginį galima pasakyti: ES vadovybė susitinka su savo pagrindiniais akcininkais, savo pagrindiniais investuotojais, su tais kurie įdeda savo darbą, savo gebėjimus ir pinigus į Europos ekonomiką.
Susitikimo tikslas – atviras nuomonių pasikeitimas, derybos tarp ES politinių vadovų ir socialinių partnerių ekonomikos vystymo klausimais. Po šio susitikimo politinė vadovybė turi galimybę  pasinaudoti gautais duomenimis ne tik ES politikos koregavimui, bet ir visų ES šalių vyriausybių veiklai. Tikėtina, kad tai darys tiesioginę įtaką iš karto po šio renginio vyksiančiame, Europos vadovų viršūnių susitikime priimamiems sprendimams.
Politinę pusę atstovavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy ir Europos Komisijos Prezidentu José Manueliu Barroso. Šių žinomų žmonių pristatinėti nebūtina, nes apie juos žiniasklaidoje ir taip daug informacijos.
O apie socialinius partnerius Lietuvoje žinoma labai mažai, todėl būtina apie juos pasakyti daugiau, nes būtent dėl jų ir buvo organizuotas šis susitikimas.
Susitikime dalyvavo keturios pagrindinės ir vienintelės, turinčios įstatyminę įtaką ES politikai, organizacijos, oficialiai atstovaujančios socialinių partnerių interesus europiniame lygyje:
- Europos profsąjungų konfederacija (ETUC) atstovaujanti dirbančiųjų interesus, buvo įkurta 1973 metais ir šiuo metu jungia 85 profesines sąjungas 36 Europos šalyse ir 10 europietiškų profsąjungų federacijų;
- Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjunga (BUSINESSEUROPE) buvo įkurta 1958 metais ir atstovauja stambaus verslo grupių interesus Europoje, siekiančius augimo ir konkurencingumo visame kontinente. Ši sąjunga atstovaudama 35 Europos šalių nacionalines verslo federacijas yra įtakinga stambaus verslo atstovė Briuselyje;
- Europos amatų, mažų ir vidutinių įmonių asociacija  (UEAPME) – įkurta 1980 metais ir jungianti apie 80 organizacijų iš 34 ES šalių, atstovauja daugiau kaip 12 milijonų įmonių, kuriose dirba apie 55 milijonus žmonių visoje Europoje.
- Europos darbdavių, teikiančių viešąsias paslaugas centras (CEEP) – įkurtas 1961 metais.  Europos socialiniame dialoge atstovaujantis valstybinio sektoriaus darbdavius, kurie aprūpina darbu žmones, teikiančius valstybines paslaugas (visuomeninio transporto, komunalinių, medicinos, švietimo ir daugelio kitų paslaugų srityse). Tai daugiau kaip 30 proc. viso dirbančiųjų skaičiaus Europoje. CEEP jungia daugiau kaip 500 tūkst. įmonių, kuriose dirba apie 64 milijonus žmonių, kurių dėka sukuriama apie 26 proc. viso Europos BVP.
Man atrodo, kad problemos su kuriomis susiduria kiekviena iš šių keturių organizacijų yra ypatingai svarbūs indikatoriai realioje ekonomikoje. Būtent CEEP, atstovaudama komunalines paslaugas Europoje teikiančių įmonių darbdavius yra paskutinė gynybinė linija skirianti civilizaciją nuo chaoso. Net jei jus mažai jaudina valstybinio švietimo ar medicininio aptarnavimo problemos Lietuvoje, tai įsivaizduokite kas atsitiktų su nuostabiausiais miestais, jei kas nors nutrauktų šiukšlių išvežimą ar vandens tiekimą mėnesiui. Dabar ko gero bus aiškiau, kodėl sutikau atstovauti šio socialinio partnerio, kuris mane pakvietė dalyvauti aukščiausio lygio trišaliame susitikime, interesus.

Susijungimas vardan Europos išgelbėjimo

Kaip matote, kartu šios organizacijos atstovauja platų spektrą dviejų socialinių partnerių: darbdavių ir dirbančiųjų.
Visos šios organizacijos atstovauja savo narių interesus konsultacijų ir derybų metu su ES Komisija. Atrodo, kad šie interesai turėtų prieštarauti vieni kitiems. Mes įpratę matyti pastovią priešpriešą tarp darbdavių ir darbuotojų interesų, galėtume tikėtis to paties ir aukščiausiame lygyje.
Pripažinkime, kad Lietuvoje vyrauja nuomonė – darbdavys suinteresuotas kuo mažiau sumokėti už darbą, o darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir gauti kuo didesnę algą. Bet tai primityvus ir netoliaregiškas požiūris. Juk ir vienus ir kitus jungia noras daugiau uždirbti. Jei darbuotojas uždirbs skatikus, tai jis nebus aktyvus prekių ir paslaugų vartotojas, o tai reiškia nuostolius ir darbdaviams, siekiantiems gauti pelno iš pagamintų prekių ar paslaugų realizavimo toje pačioje rinkoje. Ratas užsidaro.
Todėl žemas uždarbis, bedarbystės ir mokesčių augimas, darbo jėgos emigracija – tai bendros problemos visiems visuomenės sluoksniams. Tarp kitko, savo metu Adamas Smitas įspėjo, apie tai, kad neįmanoma kokybiškai turtėti šalyje skurstančių.
Kaip ten bebūtų, tačiau Trišalio susitikimo Briuselyje išvakarėse visi šie keturi socialiniai partneriai vieningai pasipriešino Europos Sąjungos vadovų darbo metodams. Tokiu būdu trišalis susitikimas virto dvišaliu, kuriame ir darbdaviai ir darbuotojai susivienijo už Europos ateitį prieš biurokratinį valdžios nerangumą. Tai buvo įvardinta bendrai pasirašytame šių keturių partnerių pareiškime* Europos Tarybos Prezidentui: „Praėjus daugiau kaip 5 metams nuo krizės pradžios, atnešusios milijonams europiečių darbo vietų praradimus ir pajamų sumažėjimą, mes kreipiamės į Vyriausybes su kompleksiniais planais ir pasiūlymais ne tik padidinti investicijas, bet ir dėl būtinų ekstra priemonių. Mes kalbame apie būtinumą panaudoti visas valdymo priemones valstybėse narėse ir ES vadovybėje, tam kad būtų padidintos valstybinės ir privačios investicijos ekonomikos augimui ir naujų darbo vietų sukūrimui“.
Toliau laiške jie atkreipia dėmesį į tai kad ypatingų priemonių poreikis didėja su kiekviena diena. Konkurencingumo kritimas Europos ekonomikoje vyksta fone mažėjančio skaičiaus įmonių, kurios gali gauti finansavimą investicijų realizavimui.
„Didėja skaičius įmonių, ypač tarp mažų ir vidutinių, kurios neturi galimybės gauti finansavimo savo investicijų įgyvendinimui. Tik per praėjusius 12 mėnesių, investicijos iš ne finansų sektoriaus sumažėjo 16,5 mlrd. eurų (- 6,8 proc.). Per šį laikotarpį kreditų išdavimas ne finansiniam sektoriui sumažėjo 225 mlrd. eurų (- 5,5 proc.). Palūkanų normos skirtingos visoje ES. Palūkanos už trumpalaikius kreditus skiriasi nuo 2,8 proc. Vokietijoje iki 4,5 proc. Italijoje, 5,0 proc. Ispanijoje, 6,4 proc. Portugalijoje ir 6,5 proc. Graikijoje.“
Ilgalaikių investicijų perspektyvos nebuvimas suduoda skaudų smūgį ne tik darbdavių ir darbuotojų ekonominei padėčiai, bet ir ES prestižui ir ateičiai.
Pareiškimo autoriai palaiko ir sveikina, nors ir nepakankamas, iniciatyvas ir priemones, kurių ėmėsi ES vadovybė kovoje su krize. Tačiau reiškiamas susirūpinimas, kad daugelis priimtų sprendimų taip ir liko popieriuje: „…daugelyje sričių, net ir patvirtintas būtinas investicijų projektų finansavimas net neprasidėjo. Pavyzdžiui, per visą laiką tik vienas projektas gavo finansavimą per obligacijų projektą“.
Pareiškimo tekste daug konkrečių pavyzdžių ir pasiūlymų, kurie liudija būtinumą imtis skubių priemonių gelbėjant Europos ekonomiką. To nepadarius dabar, kasdien vis sunkiau bus kontroliuoti situaciją ir teks gerokai daugiau sumokėti už ekonomikos atkūrimą. Galima daug kalbėti apie paciento gydymo metodus, tačiau svarbu tai pradėti daryti, kol jis dar gyvas.
Po tokio turiningo pareiškimo socialiniai partneriai laukė aštrios, tačiau pasitikėjimu grįstos diskusijos apie Europos ekonomikos gelbėjimą aukščiausio trišalio susitikimo Briuselyje metu.
O apie tai ar įvyko produktyvus dialogas tarp pilietinės visuomenės socialinių partnerių ir ES valdžios, pateiksiu sekančiame savo neabejingo stebėtojo straipsnyje.

*- http://ceep.eu/images/stories/pdf/publications/letterinvestvanrompuy.pdf

Dėl galimo kartelinio susitarimo tarp šalies degalinių kilęs triukšmas priminė, kad sveikas protas ir įstatymo raidė ne visada eina kartu. Paskelbta, kad pagrindo tyrimui nėra.

Nors Konkurencijos taryba nuolat užverčiama daugybe skundų dėl galimų Konkurencijos įstatymo pažeidimų ar galimų kartelinių susitarimų Lietuvoje, viso to atomazga būna labai nyki: nei verslas, nei visuomenė apčiuopiamos naudos negauna. Ir visai nesvarbu, kad ši institucija darbuojasi jau du dešimtmečius ir kad pagrindinė jos misija – duoti naudos vartotojams.
„Paprastai mus pasiekia informacija, kad kažkas patrauktas atsakomybėn, kad kažkam paskirtos baudos, tačiau apskritai matome tam tikrą Konkurencijos tarybos bejėgiškumą: mato, konstatuoja, bet nieko padaryti negali“, – komentuoja Verslo darbdavių konfederacijos pirmininkas Danas Arlauskas.
Konkurencijos tarybos darbu nepatenkintas ir Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ vadovas Algimantas Kondrusevičius. „Nežinau, kuo jie ten užsiima, tačiau verslas rezultatų nemato, – teigia jis. – Konkrečiai mums skausmingiausi du dalykai – degalų ir privalomosios civilinės atsakomybės rinka, kurioje mums draudimo įkainiai keliskart didesni nei kitose regiono valstybėse. Taigi iš karto ir klausiame: kiek Konkurencijos taryba prižiūri šias rinkas ir kodėl nematyti rezultatų?“
O Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Kornelijus Papšys dar kategoriškesnis: jis atvirai sako, kad Konkurencijos taryba yra viena iš tų prie Vyriausybės sukurtų butaforinių institucijų, į kurias žmonės kreipiasi turėdami problemų, tačiau vietoj pagalbos tegauna ilgai trunkančius susirašinėjimus. „Galiausiai žmonėms viskas nusibosta, jie nusispjauna, ir viskas lieka kaip buvę“, – kritikuoja pašnekovas.
„Iš esmės jų darbą vertinu neigiamai, tai niekam nereikalinga, parazitinė institucija“, – piktų žodžių negaili ir Buitinių vartotojų sąjungos vadovas Antanas Algimantas Miškinis. Pasak jo, vartotojai jokios teigiamos naudos nesulaukia ir piktinasi, kad nors ši institucija skelbiasi pirmiausia galvojanti apie vartotojus, iš tikrųjų taip nėra. Paprastai Konkurencijos taryba elgiasi labai formaliai.
Panašiai apie Konkurencijos tarybą atsiliepia ir šalies politikai. Buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, daug kartų susidūręs su šia institucija, sako niekada laukiamų rezultatų taip ir nesulaukęs: „Daug apsukų – mažas rezultatas. Prisidengiama neviešumo skraiste, ir nuolat tegirdi: „Laukite, tiriame, tuoj bus rezultatai.“ O tie rezultatai nuvilia, nors tiriama metų metais.“
Seimo Audito komiteto narė Loreta Graužinienė taip pat sako su šia institucija siejusi kur kas daugiau vilčių, bet jos, deja, nepasiteisino.
Taigi matome visišką prarają: Konkurencijos tarybos vadovas ir darbuotojai aiškina, kad jie dirba labai daug ir iš širdies, bet skirtingi visuomenės atstovai tvirtina nematantys jokių apčiuopiamų šios institucijos darbo rezultatų.

Nemažai įžūlių ekscesų net nenagrinėjami

Daug ką papiktino ar bent jau galvą kraipyti privertė naujausias Konkurencijos tarybos vadovo Šarūno Keserausko pareiškimas, kad nėra pagrindo tirti galimo kartelinio susitarimo šalies degalų rinkoje. Nors naftos kainos pasaulyje krinta bent porą mėnesių, didmeninės benzino kainos šalyje mažėjo, tačiau, pasirodo, šalies degalinių tai niekaip neveikia. Negana to, vienu metu kainos netgi kilo. Konkurencijos tarybos nesujaudino net premjero Algirdo Butkevičiaus pasipiktinimas degalinių valdytojų elgesiu.
„Mūsų didmeninės prekybos rinkoje „Orlen Lietuva“ vienareikšmiškai diktuoja savo sąlygas, ir čia jokios konkurencijos nėra, – įsitikinęs A.Kondrusevičius. – O ir kitose šios rinkos dalyse situacija tikrai nenormali. Nenoriu daryti toli einančių išvadų, bet Lietuvoje degalų akcizas vienas mažiausių ES, PVM – vidutinis, tačiau marža mažmeninės prekybos tinkluose viena didžiausių Europoje. Net lyginant absoliučiaisiais dydžiais ji didesnė negu Švedijoje ar Austrijoje. Ir vėl klausiu: o kur Konkurencijos tarybos išvados apie tai?“
Ir tokių pavyzdžių daugybė. Niekas mums taip ir nesugebėjo paaiškinti, kas pražiūrėjo, kad Vilniaus šilumos ūkyje susiformavo monopolija. “Veidas” jau rašė, kad koncernas „Icor“ išsikerojo ne tik šilumos tiekimo, bet ir atliekų tvarkymo, taip pat biokuro rinkoje. Sveikas protas čia jau turėtų rėkte rėkti, kad tendencijos labai negeros. Bet, pasirodo, formaliai “Icor” nėra monopolininkas, nes, kaip teigia Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas, reikia išskaidyti „Icor“ veiklos sritis ir atskirai žiūrėti, kokią rinkos dalį koncernas užima. Nors taip dingsta bendras vaizdas ir išsivadėja visa ko esmė, tačiau būtent taip Lietuvoje ir žiūrima į konkurencinius dalykus, todėl teisinė logika neretai užgožia sveiką protą. Galiausiai turime tai, ką turime.
K.Starkevičius mano, kad tokia Konkurencijos taryba, kokia yra dabar, apskritai nėra pajėgi pažaboti esamų monopolijų ir oligopolijų ar užkirsti kelio susidaryti naujoms. Ir jis teisus. Daugiausia, ką ji gali padaryti kovodama su rinkų koncentracija, tai suteikti leidimus arba jų nesuteikti vienoms įmonėms įsigyti kitas. Taigi gyventojams, puoselėjusiems viltis, kad Lietuvoje kada nors nebeliks oligopolijų ar kad šildymas sostinėje atpigs, telieka prisiminti kalambūrą, jog viltis – kvailių motina.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per Rusijos žiniasklaidą Lietuvą pasiekė žinia, kad koncernas „Gazprom“ ketina parduoti prieš dešimtmetį įsigytą Kauno termofikacinę elektrinę.

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia, kad investuotojui dėl pernelyg didelių dujų kainų sunku konkuruoti su kitais šilumos ir elektros gamintojais. Todėl ministro toks sprendimas nestebina. Vis dėlto Kauno miesto taryba „Gazpromo“ taip lengvai paleisti neketina. Mat ši bendrovė laimėjo konkursą pirkti minėtą elektrinę, pasiūliusi 2 mln. Lt mažesnę kainą nei konkuruojanti suomių bendrovė, bet beveik šimtąkart didesnes (400 mln. Lt) investicijas. O per dešimtmetį investuota tik apie 50 mln. Lt.
Kauno meras Andrius Kupčinskas laikosi nuostatos, kad bendrovė negali atsikratyti elektrinės, neįvykdžiusi įsipareigojimo investuoti. „Tai nebūtinai turi būti investicijos į sukriošusią elektrinę, bet, pavyzdžiui, į miesto šilumos vamzdynus“, – teigia A.Kupčinskas. Per dešimtmetį turtas buvo nugyventas, todėl neatlikus investicijų kyla grėsmė visam Kauno šilumos ūkiui.
Pagal savivaldybės sutartį su „Gazpromu“ iki 2018 m. iš šio energijos tiekėjo elektrinės miestas įsipareigojo pirkti 80 proc. energijos. Taip užkertamas kelias į rinką ateiti kitiems investuotojams, galbūt gaminantiems energiją iš alternatyvių šaltinių. Todėl prieš leisdama parduoti elektrinę miesto taryba stengsis panaikinti šį monopolines sąlygas sudarantį sutarties punktą. Pasak A.Kupčinsko, jau sausį „Gazpromui“ turėtų būti pateikti konkretūs pasiūlymai, kaip taikiai susitarti dėl galimybės parduoti elektrinę.

Šis klausimas įtrauktas į šeštadienio tarybos posėdžio darbotvarkę, kuri skelbiama lrt.lt interneto svetainėje.

“Taryba pagal įstatymą gali reikšti pasitikėjimą arba nepasitikėjimą generaliniam direktoriui, šiuo atveju ir bus svarstomas toks klausimas. Pagal reglamentą, kol klausimas svarstomas, tarybos nariai viešai nekomentuoja detalių”, – BNS antradienį sakė LRT tarybos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Šį klausimą siūlo svarstyti tarybos nariai Artūras Račas ir Eglė Pranckūnienė.

Beveik prieš metus LRT taryba nepritarė tokiai pat iniciatyvai, ir A.Siaurusevičius postą išsaugojo.

Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, LRT generalinis direktorius dėl tarybos pareikšto nepasitikėjimo gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai visų tarybos narių.

A.Siaurusevičius LRT generalinio direktoriaus pareigas eina nuo 2008 metų balandžio.

Sostinės politikai kol kas nepradeda net svarstyti šių metų miesto biudžeto, tačiau jo rengėjus jau užvertė pasiūlymais, ką reikėtų finansuoti, penktadienį rašo “Vilniaus diena”.

Trečiadienį vykusio miesto tarybos posėdžio darbotvarkėje šių metų Vilniaus biudžeto svarstymas buvo įrašytas pirmu numeriu.

Tačiau dieną prieš posėdį šis klausimas iš darbotvarkės buvo išbrauktas. Toks pats likimas sostinės biudžeto svarstymą ištiko ir per praėjusį miesto tarybos posėdį.

“Pagal įstatymus savivaldybių tarybos miestų biudžetus turi patvirtinti per du mėnesius nuo tada, kai Seimas patvirtina valstybės biudžetą. Valstybės biudžetas buvo patvirtintas gruodžio 9 dieną, vadinasi, miesto biudžetas turėtų būti patvirtintas iki vasario 9 dienos”, – sakė savivaldybės Finansų valdymo ir apskaitos departamento direktorius Edmundas Kačkus.

Pasak jo, nebūtų jokios tragedijos, jei miesto biudžetas vasario pradžioje ir nebūtų patvirtintas.

“Jei biudžeto nepatvirtinsime, turėsime gyventi kas mėnesį iš vienos dvyliktosios praėjusių metų biudžeto dalies. Jei taip įvyktų, nebūtų jokio nuostolio, nes pernykštis biudžetas, šiaip ar taip, buvo 130 mln. litų didesnis, nei planuojamas šiųmetis”, – teigė E.Kačkus.

“Viena yra, koks biudžetas buvo pateiktas, o kita, koks jis bus po visų diskusijų. Mes tik dėliojame skaičius, o biudžetą tvirtina miesto taryba. Politikai pateikė nemažai pasiūlymų, reikia viską dar apsvarstyti”, – kalbėjo E.Kačkus.

Kai kurie Vilniaus savivaldybės tarybos nariai teigia abejojantys, ar trečiadienį tarybos posėdyje pavyks atstatydinti merą Vilių Navicką ir išrinkti naują miesto vadovą. Realiausiu kandidatu laikomas konservatorius Raimundas Alekna.

Kaip rašo “Vilniaus diena”, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijos sostinės taryboje seniūnės pavaduotojas Jaroslavas Kaminskis teigia, jog įtarimų dėl mero gudravimo dar pasėdėti miesto vadovo kėdėje sukėlė vienas žodis miesto tarybos darbotvarkėje.

Trečiadienį miesto taryba pirmiausia imsis svarbiausio klausimo: dėl mero “atsistatydinimo iš pareigų”. Tačiau, kaip pabrėžė J.Kaminskis, meras į tarybos darbotvarkę neįtraukė interpeliacijos – užuot tai padaręs, V.Navickas pasirinko atsistatydinimą.

“O atsistatydinimo pareiškimo aš dar nemačiau. Be to, atsistatydinimo pareiškimą galima atsiimti kad ir prieš pat posėdį”, – teigė jis.

Naują daugumą miesto taryboje subūrę valdantieji ėmėsi priemonių, kad tarybos darbotvarkėje atsidurtų ir klausimas dėl mero atstatydinimo – esą jei V.Navickas kartais persigalvotų ir atsiimtų atsistatydinimo pareiškimą.

“Jeigu per posėdį nebus atsiimtas pareiškimas dėl atsistatydinimo – vienas variantas. O jeigu bus – yra kitas, alternatyvus tarybos sprendimo projektas”, – sakė R.Alekna.

Jis pripažino dar nesąs tikras, ar balsavimas dėl naujo mero patvirtinimo įvyks, tačiau valdančioji koalicija esą užsitikrino bent 31 tarybos nario palaikymą, kad būtų pakeistas meras.

Anot LLRA atstovo J.Kaminskio, į tarybos darbotvarkę traukiant dar vieną punktą dėl mero nuvertimo mėginama užtikrinti, kad šis klausimas nebūtų nukeltas dar vėlesniam laikui.

“Gali būti visokiausių gudravimų. Klausimo dėl interpeliacijos darbotvarkėje nėra, nors jis (V.Navickas – red. past.) privalėjo jį įtraukti. Gali būti gudraujama, tarybos sprendimai gali būti apskųsti, tampomi po teismus. Bet tai niekam garbės nedarytų”, – svarstė J.Kaminskis.

LLRA frakcijos seniūno pavaduotojas taip pat mano, kad V.Navickas gali savaip interpretuoti interpeliacijos taisykles ir balsavimą dėl savo likimo nukelti dar porai savaičių.

Mero patarėja Aurelija Jakaitienė teigė, esą V.Navickas padėkojo savo pagalbininkams už bendrą darbą, tačiau dar neatsisveikino.

“Kol kas nesiruošiame atsisveikinti – laukiame trečiadienio. Meras šiandien kai kuriems padalijo padėkas už bendradarbiavimą ir gerą darbą. Buvo toks neoficialus pasibendravimas, bet tai tikrai nebuvo atsisveikinimas. Kaip galima atsisveikinti, kai net nežinome, ką atsisveikinimo proga pasakyti?”, – teigė A.Jakaitienė.

R.Alekna patvirtino, kad iš esmės sutarta dėl to, jog LLRA frakcijai atiteks vienas mero pavaduotojo postas. Tiek valdantieji, tiek LLRA teigia, kad tokiu būdu vicemero kėdė atiteks ne valdantiesiems, o opozicijai.

“Tai bus opozicijos kėdė. Pavardės nerašome, bet kėdė atiduota LLRA”, – sakė R.Alekna. J.Kaminskis patvirtino, kad jeigu LLRA priims valdančiųjų pasiūlymą, į vicemero kėdę sės jis pats.

V.Navickas sulaukė daug kritikos, paviešinus slapta įrašytą jo pokalbį su savivaldybės kontrolieriumi Šarūnu Skuču, kurį jis spaudė tyrimus atlikti taip, kad jie būtų palankūs valdančiajai koalicijai. Po to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Priežiūros komitetas pašalino V.Navicką iš partijos.