Europos šalys visos kartu ir kiekviena atskirai sieks, kad energijos po 10 metų būtų suvartojama ne 10 proc. daugiau nei dabar, o 20 proc. mažiau.

Įsivaizduokime pastatą, kuris visai arba beveik visai nenaudoja energijos ir netgi neteršia aplinkos. Pastatą, kuris yra šiltas net giliausią žiemą, bet tam nereikia jokio centrinio šildymo. Tačiau svarbiausia, kad toks pastatas yra ne koks pavyzdinis projektas ir siekiamybė, o vienas iš tūkstančių naujų statinių, ir kitokių žmonės nė nebeįsivaizduoja.
Tokį tikslą – statyti vien tik energiją taupančius namus, populiariai vadinamus pasyviaisiais, yra išsikėlusi visa Europos Sąjunga. Planuojama, kad jau nuo 2018 m. tokie reikalavimai bus taikomi viešųjų pastatų statybai, o po dvejų metų – ir visiems gyvenamiesiems bei komercinės paskirties pastatams.
Ir tai tik nedidelė dalis priemonių, kuriomis Europoje bus mažinamas bendras energijos suvartojimas. Mat Europai energetikos srityje išties sekasi beveik viskas, išskyrus energijos taupymą. Juk kol kas ES neatsilieka nei nuo emisijos mažinimo, nei nuo atsinaujinančių šaltinių naudojimo tikslų, o štai energijos kasmet suvartojama vis daugiau.
Pavyzdžiui, jeigu dabartinės energijos vartojimo tendencijos nesikeistų, per artimiausius penkiolika metų energijos suvartojimas Europoje išaugtų 10 proc. Tad visoms ES šalims iškeltas bendras tikslas radikaliai pakeisti šią tendenciją ir vietoj vis didesnio suvartojamo energijos kiekio imti energijos naudoti vis mažiau, o iki 2020-ųjų jos suvartoti 20 proc. mažiau, nors galimybės taupyti kiekvienoje šalyje labai skirtingos.

Pavyzdys – Vokietija

Bene daugiausiai energijos per ateinantį dešimtmetį sutaupyti yra užsimojusi didžiausia Europos ekonomika – Vokietija. Vokietijos vyriausybė apsisprendė iki 2022 m. nutraukti visų atominių jėgainių eksploatavimą ir tapti pirmąja išsivysčiusios pramonės valstybe, paskelbusia planus visiškai atsisakyti atominės energijos. Tačiau dar svarbiau, kad Vokietija tapo pirmoji tarp galingųjų valstybių, pareiškusių, kad energijos trūkumas nebus niekaip kompensuojamas, nes tiek energijos, kiek jos suvartojama dabar, nebereikės. “Užtikriname, kad elektra bus tiekiama visą laiką ir visiems vartotojams”, – žada Vokietijos aplinkos ministras Norbertas Roettgenas, aiškinantis, esą Vokietija sutaupys didžiulius kiekius energijos perėjusi prie žaliųjų technologijų.
Priminsime, kad atominės elektrinės šiuo metu pagamina 22 proc. visos suvartojamos elektros energijos, tad maždaug tokiu procentu Vokietija žada sumažinti elektros energijos suvartojimą iki 2022-ųjų.
Pasyvieji namai – tik dalis visų Vokietijos planų, kaip energijos suvartoti kuo mažiau. Ši šalis tikisi, kad savo pavyzdžiu paskatins ir kitas ES šalis. “Vokietija bus naujo atsinaujinančių energijos šaltinių amžiaus pradininkė. Jos pėdomis seks visos kitos ES šalys“, – neabejoja Vokietijos aplinkos ministerijos atstovai.

Sumokės vartotojai?

ES direktyvose numatyta, kad naujoji taupymo, efektyvesnio energijos vartojimo ir mažesnio teršimo strategija iki 2050 m. leis sukurti mažą anglies dioksido kiekį išskiriančių technologijų ekonomiką. Pastaroji esą kiekvienam namų ūkiui kasmet leistų sutaupytų po 1000 eurų, o visoje ES būtų sukurta 2 mln. naujų darbo vietų.
„Sumažintos energijos sąskaitos leis padidinti energetinę nepriklausomybę ir saugumą”, – tvirtina Europos Parlamento Žaliųjų grupės politikas Claude’as Turmesas.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pirmiausia skaičiuojama, kad kasmet iki pat 2020-ųjų į ekologiškas technologijas, transportą, infrastruktūrą ir aplinkos apsaugą ES šalims iš viso reikės papildomai investuoti po 270 mlrd. eurų. Kartu su dabartinėmis investicijomis tai sudarytų 19 proc. dabartinio ES bendrojo vidaus produkto.
Tiesa, aiškinama, kad energijos taupymas leis sumažinti energetinių resursų importą iš Rusijos, Norvegijos bei Alžyro ir kasmet sutaupyti 175–320 mlrd. eurų, kurie ir padengtų perėjimo prie žaliųjų technologijų išlaidas. Tačiau kiti skaičiavimai rodo, kad nors šiuo metu ES importuoja 50 proc. savo energijos resursų, iki 2030 m. importuojama dalis gali ne tik nesumažėti, bet ir padidėti iki 70 proc.
Be to, Vokietijos pavyzdys rodo, kad didžiausia perėjimo prie žalių technologijų našta vis dėlto tenka ir, matyt, ateityje teks vartotojams. Pavyzdžiui, jau dabar subsidijos žaliajai energetikai iš mokesčių mokėtojų kišenės šioje šalyje siekia 13 mlrd. eurų per metus, o per 10 metų jos gali išaugti 35 proc., nes būtent tiek išaugs ir žaliosios energijos gamyba.

Kaip ES bus taupoma energija iki 2020-ųjų
Vyriausybės raginamos kasmet viešųjų institucijų pastatuose energijos suvartojimą mažinti bent po 3 proc. ir pirkti tik tas prekes ir paslaugas, kurios gaminamos ar teikiamos efektyviai vartojant energiją;
Valstybinis sektorius privalo kasmet renovuoti ne mažiau kaip po 3 proc. viešųjų institucijų pastatų;
Visi viešųjų institucijų pastatai, kurie bus statomi Europoje po 2018 m., turės būti energetiškai efektyvūs;
Po 2020 m. energetiškai efektyvūs turės būti absoliučiai visi nauji pastatai;
Energijos tiekėjai privalės skatinti savo klientus efektyviau vartoti energiją ir kasmet po 1,5 proc. mažinti parduodamos energijos kiekį.

Šaltinis: Europos Komisija

Net 82,2 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų artimiausiu metu neplanuoja jokių didesnių pirkinių. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos.

Pasak šios bendrovės direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, daugumos respondentų vertinimai gana pesimistiniai. Dalis net replikavo, esą apie kokius čia pirkinius gali būti kalba. “Reikės džiaugtis, jei neteks ko nors parduoti, kad gautum pinigų susimokėti už šildymą ir kitas paslaugas”, – sakė kai kurie apklaustieji.
Taigi po 2008–2010 m. krizės šiemet lauktas vartojimo didėjimas taip ir neįsibėgėjo, o dauguma gyventojų vėl jungia taupymo režimą ir rengiasi antrai galimai krizės bangai.

Kokį didesnį pirkinį planuojate įsigyti artimiausiu metu? (proc.)
Neplanuoju jokių didesnių pirkinių    82,2
Automobilį    10,4
Butą    3,4
Nežinau / nesakysiu    1,8
Namą    1,6
Žemės sklypą    0,6

Kaip manote, ar jūsų turimo nekilnojamojo turto vertė toliau krinta? (proc.)

Atrodo, padėtis nekilnojamojo turto rinkoje stabilizavosi, bet bijau, kad prasidėjus naujam ekonomikos nuosmukiui kainos vėl ims kristi    45,2
Nemanau, nes kainos jau pasiekė dugną    39,6
Taip, nes nekilnojamojo turto kainos dar nesiliovė kristi    14,8
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. spalio 10–12 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Jei A.Kubilius remtųsi skaičiais, tai nekalbėtų apie Lietuvos artėjimą prie skandinavų, o aiškiai apsibrėžtų esąs ten, į kur jį visi ekonominiai skaičiai ir veda, – tarp Rumunijos ir Bulgarijos.

Visą mėnesį atlikinėjau nedidelę ir tikrai nereprezentatyvią apklausą. Per tą laiką 53 žmonių paklausiau, kaip jie mano, ar tikrai mums čia Lietuvoje reikia taip taupyti, kad turėtume jei ne subalansuotą, tai bent labai mažą biudžeto deficitą. Na, kaip “kokie estai, kurie, žinia, dėl to mažo deficito jau ir eurą turi, ir prie skandinavų prisigretino, ir per krizę geriau gyveno, nes valstybės pinigų perteklių iki krizės buvo sukaupę”.

Taigi 47 apklaustieji iš esmės sutiko, kad jei lietuviai mažintų savo viešąsias išlaidas, tai šalis tik išloštų. Trys samprotavo, kad mažas išlaidas turinčių estų elgesys netinka Lietuvai, nes Lietuvoje ir taip labai mažos pensijos, ir gal jas reikėtų didinti. Du buvo įsitikinę, kad reikia kaip Estijoje kuo greičiau įvesti progresinį pajamų apmokestinimą (beje, estai neturi…). Vienas (vienas!) žmogus paklausė, o kiek ten tie estai išleidžia ir kiek daugiau išleidžiame mes.

Prisipažinsiu, klausdama tikrai domėjausi ne estais ir jų esą tinkamu gyvenimu, o tuo, ar lengva mulkinti “normalų” lietuvį. Taigi mano nuojauta pasitvirtino: jei tvirtu tonu kalbėsi bet kokią nesąmonę (kaip šiuo atveju apie labai mažą Estijos viešąjį sektorių), tai gali į galvas ją labai lengvai įmušti.

Dabar keli faktai. Estijos viešasis sektorius yra gerokai didesnis nei Lietuvos. Šios šalies vyriausybės pajamos 2009 m. buvo 43,4 proc., kai Lietuvos – tik 34,5 proc. (euro zonos vidurkis 44,5 proc.). Estijos vyriausybės išlaidos tada sudarė 45,2 proc., Lietuvos – 43,6 proc. (euro zonos vidurkis – 50,8 proc.). Taigi, jei mes norime artėti prie Estijos (jei norime, pabrėžiu), tai turime didinti ir vyriausybės išlaidas, ir jau, be jokios abejonės, labai rimtai didinti jos pajamas. O jei mūsų pajamos būtų panašios kaip estų, o išlaidos dabartinės, tai Lietuvos biudžeto deficitas artėtų prie nulio.

Kaip tie estai viešosioms reikmėms surenka tokį nemažą kiekį pinigų? Na, pirmiausia jie nesugalvojo, kad galima turėti tokį keistą dalykėlį, kaip verslo liudijimas, kai sumokėjęs kelis šimtus gali gauti bet kiek (arba negauti nieko), o iki 2009 m. net jokių socialinių mokesčių mokėti nereikėjo, tad veikė nerašyta tiesa, kad to verslo liudijimo turėtojas visas viešąsias gėrybes gaus šiaip, “už dyką” (o rimčiau kalbant – kitų mokesčių mokėtojų sąskaita). Estijoje taip pat nėra ir nebuvo kažkokio ypatingo įstatymo autoriams ar notarams. Ten yra visiems (ir samdomam darbui, ir verslui) vienodas 21 proc. mokestis (kuriuo neapmokestinamas tik reinvestuotas pelnas) ir 20 proc. dydžio PVM. Tiesa, dar visi estai moka ir socialinio draudimo įmokas, ir specialią nedarbo draudimo įmoką.

Va ties tuo nedarbu ir stabtelėkime. Lietuva, kaip žinome, antroje 2009 m. pusėje krizei įsisiūbavus nutarė, kad per krizę bedarbių maitinti nereikia, nes Lietuvoje veikia kažkoks naujas ekonomikos dėsnis (matyt, vienas iš tų Kubiliaus dėsnių, apie kurį mokslininkai rašys vadovėlius), kad krizė tai yra, o va bedarbiai, iki krizės gal ir buvę bedarbiais, dabar pavirto tinginiais. Kadangi tinginiams mokėti net negražu, tai tuomet buvo labai smarkiai sumažintos nedarbo draudimo išmokos ir maksimali riba labai smarkiai paslinkta žemyn – nuo 1041 iki 650 Lt. Kalbėkime tiesiai: iš žmogaus, kuris gal dešimtmečius mokėjo socialinio draudimo įmokas, taigi ir nedarbo draudimo įmoką, tiesiog pavogė sutartą išmoką.

Estai taip “gudriai” netaupė. Visi šios šalies piliečiai, išskyrus tuos, kurie jau pensinio amžiaus, moka privalomąją nedarbo draudimo įmoką (taip pat ir savarankiškai dirbantys). 2009 m. rugpjūtį nedarbo draudimo įmokos buvo padidintos nuo 2 iki 2,8 proc. darbdaviams ir nuo 1 iki 1,4 proc. dirbantiesiems (ar dirbantiems savarankiškai). Paaiškinta paprastai – toks padidinimas būtinas, nes dėl besitęsiančios recesijos daugėja išmokų gavėjų, tad Nedarbo draudimo fondo išlaidos didėja. Priešingai nei Lietuvoje, Estijoje krizės laikotarpiu daugėjo bedarbių, o ne tinginių.
Ko tie bedarbiai ten gali tikėtis? Nedarbo draudimo išmoka, jei žmogus įmokas mokėjo ne mažiau nei 56 mėnesius (beveik 5 metus), mokama pusę metų, jei įmokos mokėtos iki 110 mėnesių (beveik 10 metų) – 270 dienų, o jei daugiau nei 111 mėnesių – tai metus. Pirmą šimtą dienų mokama 50 proc. buvusios darbuotojo algos (tiesa, ne daugiau nei trigubas vidutinis Estijos darbo užmokestis), o vėliau 40 proc. buvusios algos. Senųjų Europos Sąjungos valstybių ir net JAV mastais išmokos labai kuklios, bet nepalyginamos su mūsų.

Beje, nuo 2011 m. sausio maksimali mokama nedarbo draudimo išmoka Estijoje padidėjo 51 euru. Estija nepamiršta ir tų, kurie negali gauti nedarbo išmokų. Tie, kurie nebuvo apsidraudę bent metus, arba tie, kurie per išmokos mokėjimo laiką nerado darbo, be pajamų nelieka – jie gali gauti vadinamąją valstybės nedarbo išmoką, kurią iš specialiai sukauptų lėšų moka Nedarbo draudimo fondas. Ir jau visai mūsų valdžios ir visuomenės akimis keistas dalykas – bedarbis Estijoje gali vykti į kitą ES valstybę ir ten ieškotis darbo, neprarasdamas nedarbo draudimo išmokos.
Lygindama galiu paminėti, kad Lietuvoje, jei nedarbo draudimo stažas mažesnis negu 25 metai, nedarbo draudimo išmoka mokama šešis mėnesius, jei nuo 25 iki 30 metų – septynis, jei nuo 30 iki 35 metų – aštuonis, jei 35 ir daugiau metų – devynis.

Kokios “tyrimo” išvados? Nemanau, kad estai yra visa ko pradžia ir pabaiga, tačiau aiškiai pastebiu, kad jie turi daugiau sveiko proto. Bent jau suvokia, kad krizė yra krizė ir net per krizę valgyti reikia, nors darbo labai sumažėja. Galiu numatyti ir ateitį po kelerių metų. Kai ta krizė baigsis, Estija nelakstys po visą svietą ieškodama, kas sutiktų ten atvažiuoti dirbti, nes nebus taip baisiai iššvaisčiusių savo turimų išteklių. Ir tada jau koks nors postkubilius ten neaiškins, kad kas galėjo pagalvoti, jog darbo jėgą per krizę reikia saugoti, nes (koks stebuklas!) krizė, kaip ir pakilimas, kada nors baigiasi.

O va Lietuvos žmonių (valdžia – tik mažas sraigtelis) sveiku protu vis dėlto abejočiau dėl vienos paprastos priežasties – itin didelės nemeilės skaičiams ir įvairiausių “savų, lietuviškų” ekonomikos dėsnių paieškų. Ir jei toks Andrius Kubilius remtųsi skaičiais, tai nekalbėtų apie Lietuvos artėjimą prie skandinavų, o aiškiai apsibrėžtų esąs ten, į kur jį visi ekonominiai skaičiai ir veda, – tarp Rumunijos ir Bulgarijos. O tai ne šiaurės vakarai, o kažkur tarp rytų ir pietų.

2010 m. pradžioje lietuviai rinkos tyrimų bendrovės “Nielsen” sudaromame vartotojų pasitikėjimo reitinge užėmė paskutinę vietą tarp 52 pasaulio šalių. Praėjusių metų pabaigoje mūsų nuotaikos šiek tiek pasitaisė ir jau jaučiamės laimingesni už krizės kamuojamus, bet taupyti nenorinčius graikus ar portugalus. Kita vertus, prasidėjus šildymo sezonui didžiausias lietuvių rūpestis pakito – didelės komunalinių paslaugų išlaidos nustelbė net jaudinimąsi dėl šalies ekonomikos, o pagal šį rūpestį mes pirmi pasaulyje.

Apie lietuvių vartotojų nuotaikas, pirkėjų elgsenos pokyčius ir skirtumus, palyginti su kitais europiečiais, “Veidas” kalbasi su rinkos tyrimų bendrovės “ACNielsel Baltics” direktoriumi Baltijos šalims ir Baltarusijai Artūru Urbonavičiumi.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kaip dalies ekonominių rodiklių gerėjimas mūsų šalyje atsiliepia pirkėjų elgesiui?

A.U.: Rinkoje iš tiesų daugėja teigiamų žinių – didėja eksportas, įmonių pelningumas, bet Lietuva turi didelę problemą: gyventojų perkamoji galia labai maža. Ne kaip atrodo ir makroekonominiai skaičiai – BVP, nedarbas, o vartojimas tiesiogiai priklauso nuo šių veiksnių. Tad vartojimas, drastiškai kritęs 2009-aisiais, mažėjo ir 2010-aisiais. Šiuo metu pastebime, kad vartojimo kritimas stabilizuojasi. Mano manymu, pasibaigus šildymo sezonui, 2011 m. pavasarį greito vartojimo prekių pirkimas jau turėtų pagyvėti.

VEIDAS: Pagal “Nielsen” matuojamą vartotojų nuotaikų indeksą Lietuva praėjusių metų pirmoje pusėje buvo paskutinė pasaulyje. Kaip lietuvių nuotaikos pasikeitė metų gale?

A.U.: 2010 m. pirmąjį pusmetį Lietuva buvo kritusi į rekordines žemumas ir užėmė paskutinę vietą pasaulyje pagal vartotojų pasitikėjimo indeksą, kurį “Nielsen” skaičiuoja daugiau nei 50-yje šalių. “Nielsen” indeksas susideda iš trijų punktų: kaip žmonės vertina darbo perspektyvas savo šalyje per artimiausius 12 mėnesių, asmeninių finansų perspektyvas ir kaip mano, ar dabar geras laikas pirkti.

Įdomu, kad trečiojo ketvirčio apklausose, kurios vyko rugsėjį, Lietuvos vartotojų pasitikėjimo rodiklis pakilo 11 procentinių punktų. Mes analizavome, kas galėjo paskatinti tokį staigų optimizmą, ir neradome kito paaiškinimo, kaip po karštos vasaros dar neprasidėjęs šildymo sezonas ir vykęs pasaulio krepšinio čempionatas.

Praėjusią savaitę gauti ketvirtojo ketvirčio duomenys rodo, kad Lietuva pagal šį indeksą jau pakilo iš paskutinės vietos ir užima 47 vietą tarp 52 valstybių. Metų pabaigoje nuotaikos šiek tiek prastesnės nei trečiąjį ketvirtį, bet jei lyginsime su praėjusių metų pradžia, padėtis daug geresnė. 2010 m. pirmąjį ketvirtį gerai savo finansines perspektyvas vertino tik 19 proc., o dabar – 30 proc. lietuvių. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos bankų depozituose dar niekuomet nebuvo tiek gyventojų santaupų, kiek dabar. Tačiau žmonės vis dar mano, kad šiuo metu nėra toks geras laikas pirkti.

Beje, vartotojų pasitikėjimo indeksas rodo, kad dabar už mus nelaimingesni ar ekonomika labiau nepasitikintys jaučiasi japonai, rumunai, graikai, portugalai ir kroatai. Akivaizdu, kad vartotojų pasitikėjimas priklauso ne tik nuo turimų pinigų kiekio. Ekonomika labiausiai pasitiki budistinės šalys – Indija, Filipinai. Pagal pasitikėjimą į pirmūnes išsiveržia ir ypač turtingos valstybės bei tos, kuriose išlaikomas darbo ir socialinio gyvenimo balansas.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl lietuviai pasauliniuose tyrimuose visuomet patenka į pesimistų gretas?

A.U.: Siečiau tai su šiaurietišku mūsų mentalitetu. Pažiūrėkite, kaip lietuviai vaizduoja Dievą – kaip liūdintį rūpintojėlį. Tik lietuvių vaizduojamajame mene Dievas toks liūdnas. Prisideda ir posovietinė sąmonė. Turėjome labai nekantrų lūkestį, kad gyvenimas nepriklausomybės metais drastiškai pagerės. Mes iš tiesų reikalavome kur kas daugiau iš savęs, kur kas daugiau iš kitų. Šiek tiek su pavydu žiūrime į Vakarų Europą ir norime būti tokie kaip jie, bet mums nepavyksta. Ir todėl mes tokie pikti.

VEIDAS: Kokios problemos lietuvius labiausiai kamuoja šiuo metu?

A.U.: Naujausias “Nielsen” indeksas rodo, kad ketvirtąjį ketvirtį pats didžiausias rūpestis lietuviams – kylančios komunalinių paslaugų (elektros, dujų, šildymo) kainos. Pagal žmonių, kuriuos jaudina ši problema, skaičių pasaulyje esame lyderiai: pasaulyje komunalinių paslaugų kainų didėjimas jaudina tik 7 proc. apklaustųjų, Lietuvoje – 20 proc. Kiti didžiausi rūpesčiai, kamuojantys lietuvius, – ekonomika, darbo garantija, darbo ir asmeninio gyvenimo balansas ir kylančios maisto kainos. O pasaulyje didžiausias rūpestis – ekonomika. Jos padėtis jaudina 18 proc. visų apklaustųjų.

VEIDAS: Kaip pasikeitė Lietuvos pirkėjas per sunkmetį?

A.U.: Iš daugybės daromų tyrimų pastebime, kad namų ūkiai šiek tiek mažėja. Tai susiję su emigracija. Kai atlikome apklausą 2010 m. pradžioje, 19 proc. lietuvių sakė, kad ruošiasi emigruoti. Dėl emigracijos lieka mažiau mokesčių mokėtojų, mažiau vartotojų, išleidžiančių pinigus Lietuvoje. Aš labai bijau to, kas bus, kai atsidarys Vokietijos darbo rinka. Iki šios šalies iš Lietuvos netoli…

Kitas dalykas, kurį matome, – šiek tiek mažėja pirkėjų pajamos. Namų ūkių mažėjimas ir pirkėjų pajamų mažėjimas lemia tai, kad per apklausas gerokai daugiau gyventojų pradėjo save priskirti prie žemiausios ar žemesnės ekonominės grupės, kuriai pajamų užtenka tik būtiniausioms reikmėms patenkinti. 2008 m. priskiriančiųjų save prie neturtingų buvo tik 20 proc., o 2010 m. – 31 proc.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad krizė lietuviams šiek tiek įkrėtė proto – jie, kaip pirkėjai, tapo racionalesni.

2009–2010 m. stebėjome, kad lietuviams pagaliau kaina tampa vis svarbesniu veiksniu perkant, renkantis prekes. Bet įdomus dalykas, kad dėl prekių kokybės ir asortimento lietuviai kompromisų vis dar nedaro. Palyginę Lietuvos, Latvijos ir Estijos statistinį pirkėją matysime, kad  istoriškai lietuviams svarbiausias dalykas apsiperkant būdavo pirkimo patogumas ir asortimentas. Tik latviai į mus panašūs, o estai visada buvo racionalesni ir jiems, kaip ir Vakarų europiečiams, kainos ir kokybės santykis perkant visada buvo pirmoje vietoje.

VEIDAS: Kuo dar Lietuvos pirkėjas skiriasi nuo Vakarų Europos pirkėjo?

A.U.: Didžiausias skirtumas nuo Vakarų europiečio, kad labai didelę lietuvio išlaidų dalį užima maisto produktai ir būtiniausios prekės – 51 proc. Lietuvio išlaidos būtiniausiems produktams siekia 285 eurus per mėnesį, o Europos vidurkis – 327 eurai. Lietuviai, gaudami palyginti mažas pajamas, išleidžia beveik tiek, kiek vidutinis europietis. Mažiau nei lietuviai būtiniausioms prekėms išleidžia portugalai, latviai, britai, slovėnai, olandai, estai, vokiečiai, čekai. Per didelė mūsų pinigų dalis išleidžiama būtiniausioms prekėms, todėl žmonės taip jautriai reaguoja į bet kokį kainų kilimą – net į natūralų.

Kai kalbama apie Lietuvos ir Vakarų Europos skirtumus, dar reikėtų paminėti, jog 2010-aisiais pastebėta tendencija, kad europiečiai šiek tiek mažiau vaikščiojo į parduotuves, o Lietuvoje, nors vartojimas krinta, vizitų į parduotuves daugėja. Taip yra todėl, kad Lietuvoje padaugėjo nuolaidų medžiotojų, o 2010 m. pradžia pasižymėjo didžiulių nuolaidų gausa.

VEIDAS: Kokia šiemet buvo kalėdinė prekyba?

A.U: Išankstiniai duomenys rodo, kad stebuklo neįvyko. Nors lūkesčių būta nemažų, kalėdinės prekybos apyvarta didėjo ne daugiau kaip 2–3 proc., palyginti su praėjusių metų labai susitraukusia kalėdine prekyba. Produktų pirkėjų krepšeliuose gausėjo irgi labai nestipriai – tik 1–2 proc., tačiau pastebime, kad kalėdiniu laikotarpiu lietuviai pradėjo pirkti šiek tiek brangesnius produktus. Gal šiek tiek atsigavo pramoninių, ilgesnio vartojimo prekių – elektros prietaisų, avalynės, drabužių rinka.

VEIDAS: Sunkmečiu lietuviai smarkiai susiveržė diržus. Kokių produktų ir paslaugų sąskaita taupoma labiausiai?

A.U.: Kaip mes ir prognozavome, taip ir įvyko – per apklausas daugiausiai lietuvių sakė, kad leidžia mažiau pinigų naujiems drabužiams. Pažiūrėkite, kaip krito drabužių pardavimo apyvarta. Antra, mažinama išlaidų pramogoms mieste – pasilinksminimams, restoranams. Matome, kad šis verslas irgi stipriai susitraukė. Trečioje vietoje – taupymas komunaliniams mokesčiams už dujas, elektrą ir t.t. Praėjusių metų trečiojo ketvirčio duomenys rodo, kad padaugėjo ir tokių, kurie sakė, jog taupys telefono pokalbio sąskaita ir dels keisti pagrindinius daiktus namų ūkyje, tokius kaip baldai, šaldytuvas ir kiti buities prietaisai.

VEIDAS: Kaip skiriasi lietuvių taupymo įpročiai nuo latvių ir estų?

A.U.: Latviai ir estai kur kas dažniau nei lietuviai taupo pirkdami pigesnius produktus. Kitas ryškus skirtumas – lietuviams labai svarbios atostogos. Per apklausas 48 proc. latvių ir 45 proc. estų sakė, kad taupo ilgųjų savaitgalių išvykų sąskaita, o metinių atostogų išlaidas nukarpo 24 proc. latvių ir 29 proc. estų. Tuo tarpu tik 12 proc. lietuvių sako taupantys ilgųjų savaitgalių, o 5 proc. – atostogų sąskaita.

VEIDAS: Lietuviai pirkti labiausiai mėgsta prekybos centruose. O kiek jie pirkdami naudojasi internetu?

A.U.: Internetinė prekyba Lietuvoje prigijo lėtokai. Tai susiję su interneto paplitimu šalyje. Tik pernai pasiekta, kad internetu naudojasi daugiau nei 50 proc. šalies gyventojų. Iš interneto vartotojų net 59 proc. ketina pirkti internetu. Interneto vartotojai internetu dažniausiai perka bilietus į koncertus ir kitus renginius (25 proc.), lėktuvo bilietus (24 proc.), kompiuterinę įrangą (16 proc.), knygas (15 proc.), elektroniką (15 proc.). Tačiau tarp visų Lietuvos gyventojų tik 14 proc. apklaustųjų sako, kad perka internetu. Šitoje srityje tikrai esame atsilikę, ir čia matau apylaisvę nišą.

Seimas antradienį priėmė Seimo statuto pataisas, kuriomis dar metams “įšaldytos” mažesnės išmokos parlamentinei veiklai.

Seimo priimtomis pataisomis šiuo metu galiojantys lėšų sumažinimai parlamentinei veiklai, vadovybės reprezentacijai, kompensacijoms už pokalbius tarnybiniais telefonais pratęsti iki 2012 metų.

2010 metų sausį nuo 1,5 iki 1 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio (VMDU, apie 2 tūkst. litų) buvo sumažintos kiekvieną mėnesį Seimo nariams skiriamos lėšos, susijusioms su jų su parlamentine veikla.

Taip pat nuo 2 VMDU iki 1 VMDU sumažintos Seimo pirmininkui reprezentacijos išlaidoms apmokėti skiriamos lėšos, nuo 0,7 VMDU iki 0,5 VMDU – Seimo pirmininko pavaduotojų reprezentaciniai fondai.

Gegužės mėnesį sumažintos sumos, parlamento vadovams, komitetų bei komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams, frakcijų seniūnams bei jų pavaduotojams kompensuojamos už naudojimąsi tarnybiniu telefonu.

Tuomet priėmus minėtas pataisas dėl išlaidų karpymo buvo nustatyta, kad mažesnių dydžių nustatymas yra laikinas ir galioja iki 2010 metų pabaigos, o nuo 2011 metų sausio 1 dienos vėl grįžtama prie didesnių dydžių. Antradienį mažinimai pratęsti dar metams.

Jei Seimo statutas vėliau dar nebus keičiamas, nuo 2012 metų išmokos parlamentinei veiklai grįš iki 1,7 VMDU dydžio, parlamento vadovo reprezentacinis fondas – iki 3 VMDU dydžio, jos pavaduotojų lėšos reprezentacijai – iki 1 VMDU dydžio.

Šildymo pinigai – į orą

Lapkričio viduryje orai vis dar rudeniški, bet nešalti – termometro stulpelis neretai kyla iki 10 laipsnių Celsijaus ar dar aukščiau. Tačiau kai kuriuose nerenovuotuose daugiabučiuose radiatoriai plieskia karščiu tarsi speiguotą viduržiemį. Priversti per atvertus langus leisti į lauką brangią šilumą ir savo pinigus jų gyventojai nerimastingai spėlioja, kad mėnesio pabaigoje šilumininkų pateiktos sąskaitos bus ne ką mažesnės nei gilią žiemą.

„Lietuvos žinios” rašo:

„Namuose – kaip pirtyje, temperatūra kambariuose siekia 25 laipsnius Celsijaus, o kartais ir daugiau. Negalime užmigti, langų neatidarę. Skundžiausi namą administruojančiai įmonei, žadėjo pasidomėti, bet niekas nepasikeitė”, – pasakojo LŽ skaitytoja Nijolė iš Vilniaus Justiniškių mikrorajono. Skirtingai nei daugumos šio namo gyventojų, neseniai suremontuotame ponios Nijolės bute įdėti nauji langai, sienos papildomai apšiltintos iš vidaus.

“Bijau, kad už tokį šiltą lapkritį gausiu kosminę šildymo sąskaitą. Gal kitiems kaimynams ir šalta, bet kodėl aš turiu mokėti už šilumą, kurios man nereikia?” – piktinosi vilnietė. Ji sako praėjusios žiemos mėnesiais už šildymą mokėjusi daugiau nei po 600 litų.

“Prakaitą nuo kaktos braukiame, langai dieną naktį atlapoti. Tačiau kiti mūsų namo gyventojai sako, kad jiems taip šiltai gyventi patinka, ir atsisako sumažinti šildymą”, – sakė kita LŽ skaitytoja.

Nors pastaraisiais mėnesiais šilumos energija kai kuriuose miestuose pigo, veikiausiai naujasis šildymo sezonas daugeliui daugiabučių gyventojų gali tapti didesniu išbandymu nei pernai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, lapkritį Lietuvoje vidutinė centralizuotos šilumos kaina, palyginti su praėjusių lapkričiu, padidėjo dar 13 proc. ir siekė 23,98 ct (su PVM) už energijos kilovatvalandę. Tiesa, lapkritį, palyginti su spalio mėnesiu, vidutinė šilumos kaina sumažėjo 1,5 procento.

Tačiau skirtinguose miestuose šilumos kaina kito labai skirtingai. Per kalendorinius metus Vilniuje ji sumažėjo 6,5 proc., o Kaune augo 21,8 proc., Klaipėdoje – 4,4 proc., o Šiauliuose – 4,2 proc. Tik Panevėžyje šilumos kaina beveik nekito.

Kainų “išsibarstymas” Lietuvos miestuose – didžiulis. Tarkime, šį lapkritį Tauragėje šilumos kilovatvalandė kainuoja 17,67 ct, Utenoje – 18,19 ct., Molėtuose – 18,48 ct, o Prienuose, Trakuose, Pakruojyje, Joniškyje jos kaina siekia 30,73-31,66 ct už kWh.

Specialistai nurodo, kad sąskaitų už šilumą dydis priklauso ne tik nuo kilovatvalandės kainos (ją kiekvieno miesto šilumos tiekėjui tvirtina VKEKK, atsižvelgdama į kintančias kuro kainas bei kitas sąnaudas), bet ir nuo suvartotos šilumos kiekio kiekviename name. “Kiaurų” ar šilumos netaupančių namų gyventojai moka itin brangiai, nes didelis kiekis energijos tiesiog išleidžiamas lauk. Kartu ir pinigai.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, senos statybos nerenovuotuose namuose, kuriuose gyvena per milijoną gyventojų (tai apie 56 proc. visų šalies daugiabučių), už vidutinio 60 kv. m. ploto buto šildymą tenka mokėti vidutiniškai po 345 litus kiekvieną mėnesį. Dar beveik pusė milijono žmonių gyvena itin prastos šiluminės izoliacijos namuose (22 proc. visų daugiabučių) ir už tokio pat ploto būsto šildymą vidutiniškai moka po 483 litus kiekvieną mėnesį.

“Tai yra vidutiniai skaičiai, išdalyti visiems metų mėnesiams. Šildymo sezono metu kai kurie žmonės už 60 kv. metrų būsto šildymą per mėnesį moka po 900-1000 litų ir net daugiau”, – LŽ nurodė Vytautas Stasiūnas, LŠTA prezidentas.

“Sunku patikėti, kad lapkritį namuose buvo per karšta. Priešingai – nuo lapkričio 2 dienos sumažinome temperatūros grafiką ir jau gavome daugiau nei šimtą skundų, esą butuose per šalta. Tiesa, nė vienas tų skundų nepasitvirtino”, – LŽ informavo sostinę centralizuota šiluma aprūpinančios “Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas.

Rimantas Zabarauskas, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos energetikos ekspertas, įsitikinęs, kad nepasitenkinimo šilumininkų darbu būtų gerokai mažiau, jei gyventojai turėtų galimybę individualiai reguliuoti šilumą bute, o atsiskaityti pagal faktišką šilumos suvartojimą.

“Atsižvelgiant į vartotojo interesus, lengviausias būdas sumažinti sąskaitas yra galimybė, esant norui, pačiam sumažinti šilumos vartojimą. Tam reikėtų radiatoriuose įmontuoti termoreguliatorius ir įdiegti šilumos daliklių sistemą, leidžiančią individualiai išmatuoti bute suvartotą šilumos kiekį”, – LŽ teigė R.Zabarauskas. Tokiu atveju, vieno buto gyventojams nusprendus gyventi vėsiau ir sumažinti būsto šildymą, sutaupyta šiluma nebūtų išdalijama visam namui, o “laimėjimas” atitektų būtent vėsiajam butui.

“Šiandien žmonės jaučiasi bejėgiai – gauna didžiules sąskaitas už šildymą, o sumažinti bute temperatūros jie neturi jokios galimybės”, – sakė ekspertas. Jo teigimu, šilumos daliklių sistemos Lietuvoje yra mažai paplitusios, nors tokį techninį sprendimą galima būtų įdiegti net ir senuose nerenovuotuose daugiabučiuose. “Senos statybos namuose gali būti problemų, kad individualiai reguliuojant išbalansuojama namo šildymo sistema, bet ir tai galima įveikti, priemonių tam yra”, – aiškino R.Zabarauskas.

DANFOSS UAB, prekiaujančios šildymo, šaldymo ir pramonės automatikos produktais, inžinierius Andrius Timofejevas LŽ patvirtino, kad techniškai tokią sistemą būtų galima įrengti ir viename namo bute, tačiau praktiškai ją reikėtų diegti visame daugiabutyje. “Viename bute įrengti prie radiatorių termostatus galima, jokių techninių problemų nėra. Tačiau iškyla klausimas dėl apskaitos: įsirengti apskaitą vienam butui teoriškai galima, praktiškai – neįmanoma. Iš principo apskaitą kiekvienam butui turėtų įsirengti visas daugiabutis, visur įrengiant šilumos skaičiavimo daliklius, pagal kuriuos ir būtų nustatoma kiekvieno buto suvartota šiluma. Tam reikia viso namo susitarimo. Be to, reikėtų įrengti ir šildymo stovų balansavimą, kad visame name esančių butų gyventojai gautų reikiamą kiekį šilumos”, – LŽ sakė A.Timofejevas.

Anot R.Germano, prieš kelerius metus “Vilniaus energija” įgyvendino projektą, kompensuodama didžiąją dalį išlaidų individualiai apskaitai įrengti. Tačiau iniciatyva didelio populiarumo nesulaukė. “Norėjome, kad žmonės pamatytų individualios apskaitos naudą, todėl skyrėme 20 mln. litų, kad būtų įgyvendinti parodomieji projektai. Norėjome, kaip geriau, o išėjo kaip visada: iš kokių 100 projekte dalyvavusių namų vos keli žmonės buvo nepatenkinti, tačiau atsirado valdininkų ir politikų, kurie jais pasinaudojo ir ėmė rėkti, esą sistema bloga”, – tvirtino “Vilniaus energijos” komercijos direktorius.

Jo teigimu, namų, kuriuose buvo įdiegta individuali apskaita, gyventojai už šilumą moka vidutiniškai penktadaliu mažiau nei ten, kur name suvartojamos šilumos kiekis dalijamas butams pagal kiekvieno jų plotą. “Buvo ir tokių, kurie mokėjo 30 proc. mažiau, tačiau buvo ir tokių, kurie nieko nesutaupė – matyt, reguliatorių atsuko iki galo ir taip paliko. Jie ir kėlė vėją. Patenkintieji paprastai tyli ir jų balso tiesiog negirdėti”, – sakė R.Germanas.

KOMENTARAI

Ekspertai sako, kad lietuviai, pagal savo pajamų lygį, už energijos išteklius moka itin didelę kainą ir daugelis gyvena vadinamajame energetiniame skurde. Pagal Didžiojoje Britanijoje numatytą energetinio skurdo apibrėžimą, jei namų ūkis už energiją išleidžia daugiau nei 10 proc. gaunamų pajamų, gyventojai skursta. Nors Lietuvoje tikslių skaičiavimų nėra, apklausos rodo, kad nemaža dalis namų ūkių, ypač miestuose, kur didžioji dalis būsto šildoma centralizuotai, mokesčiams už energetinius išteklius išleidžia 30-55 proc. gaunamų pajamų. “Namų ūkių išlaidos energetikai sudaro vis didesnę pajamų dalį. Tai tampa nacionaline nelaime”, – tvirtino R.Zabarauskas.

Pasak LŠTA vadovo V.Stasiūno, gyventojų mokesčiai už šildymą gerokai sumažėtų, jei būtų įgyvendinta stringanti daugiabučių renovavimo programa, o šilumos įmonės daugiau energijos gamintų ne kūrendamos importines gamtines dujas, kurių kaina linkusi didėti, o pigesnį vietinį biokurą. “Kuro kaina sudaro apie 80 proc. šilumos savikainos, taigi jei brangsta dujos, brangsta ir šiluma”, – sakė V.Stasiūnas. Asociacijos skaičiavimais, Švedijoje, kur 80 proc. centralizuotos šilumos gaminama kūrenant biokurą, šilumos kilovatvalandė vidutiniškai kainuoja 18 ct, o Lietuvos šilumos tiekimo įmonių, kurių pagrindinis kuras – rusiškos dujos, tiekiama šiluma kainuoja 21-29,41 ct už kWh.

“Jeigu pavyktų pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangaus importinio iškastinio kuro prie daug pigesnio biokuro ir atnaujinti daugiabučius, mokesčiai už šilumą sumažėtų apie tris kartus”, – tikino jis. Vidutinės mėnesio sąskaitos už 60 kv. m. ploto būstą tokiu atveju esą siektų vos 110 litų. Šiuo metu iš biomasės Lietuvoje pagaminama apie 20 proc. centralizuotos šilumos.

Martynas Nagevičius, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius, teigia, kad perėjimo prie biokuro efektas gali būti ir ne toks ryškus. “Biokuro naudojimas yra geras dalykas, tai gali prilaikyti ir net sumažinti šilumos kainą. Tačiau tik iki tam tikros ribos. Mat kuo labiau plėsis biokuro vartojimas, tuo mažiau bus išnaudojamos naujos investicijos. Paprastai biokuro pirmasis katilas dirba ir žiemą, ir vasarą, nes gamina ir šilumą, ir karštą vandenį, antras reikalingas tik žiemą, trečias – tik šalčiausiais žiemos mėnesiais. Kiekviena nauja investicija duoda vis mažesnę finansinę naudą”, – nurodė jis.

Anot M.Nagevičiaus, visos katilinės, kurios kūrena biomasę ir gamina pigiausią šilumą, yra arba seniai pastatytos ir statybos investicijos jau atsipirkusios, arba pastatytos iš Europos Sąjungos (ES) fondų paramos lėšų. “Tačiau ES paramos lėšos jau baigėsi, o įmonėms statant iš nuosavų lėšų sumažinti šilumos kainą galima nebent tuose miestuose, kur biokuras dar išvis nenaudojamas. Visur kitur papildomi pajėgumai bus naudojami trumpiau ir kainos nesumažins. Biokuro plėtra galima tik Vyriausybei radus galimybių tokius projektus subsidijuoti”, – paaiškino energetikos konsultantas.

Vertinant pastarųjų kelerių metų retrospektyvą, Lietuvoje namų ūkių elgsena galėtų būti chrestomatinis ekonomikos pradžiamokslio pavyzdys.

Ekonomikos teorija byloja, kad sparti ūkio plėtra ir laukiamas ateities pajamų didėjimas skatina namų ūkius didžiąją disponuojamų pajamų dalį skirti vartojimui. Nuo to kenčia taupymui tenkanti pajamų dalis. Tačiau pasikeitus makroekonominei aplinkai ir gyventojų lūkesčiams jų vartojimo apetitas krinta, susirūpinama savo asmeninių finansų tvarumu ateityje ir puolama kaupti atsargas finansinei žiemai.

Tai puikiai iliustruoja namų ūkių indėlių likučio dinamika Lietuvos kredito įstaigų sistemoje. Po įstojimo į ES iki 2007 m. vidurio gyventojų indėlių apimtys didėjo vidutiniškai po 30 proc. per metus. Sparčios ekonominės plėtros metais disponuojamų pajamų dalis, skiriama vartojimui, didėjo daug sparčiau nei skiriama santaupoms – namų ūkių lėšos kredito įstaigose vis aktyviau nusėsdavo einamosiose, o ne terminuotųjų indėlių sąskaitose. 2005–2006 m. vidutinis metinis indėlių atsiskaitomosiose sąskaitose didėjimas siekė net 38 proc., o terminuotieji indėliai didėjo vidutiniškai 29 proc. Analogiškai keitėsi ir indėlių bankinėje sistemoje struktūra – gyventojų polinkį taupyti iliustruojančių terminuotųjų indėlių svoris susitraukė.

Tačiau 2007 m. viduryje įvyko vartotojų lūkesčių dinamikos lūžis – iki tol nuolat kopęs aukštyn namų ūkių optimizmą matuojantis indeksas ėmė sparčiai kristi. Lietuvos gyventojams stebint nerimą keliančius ekonomikos perkaitimo signalus, iš Vakarų atsklido pirmieji sprogusio blogų paskolų burbulo atgarsiai. Tai lėmė daug santūresnį tiek bendros ūkio ateities plėtros, tiek asmeninių finansų raidos vertinimą. Šiuo momentu namų ūkių indėlių atsiskaitomosiose sąskaitose dalis nustojo didėti ir ėmė po truputį trauktis.

Tuo metu terminuotųjų indėlių dalis didėjimo pagreitį netgi padidino. Tam įtakos turėjo ne tik natūralus namų ūkių noras susiformuoti finansinę pagalvėlę sunkmečiui, bet ir alternatyvių taupymo produktų fiasko. Vertybinių popierių rinkų indeksams bei investicinių fondų grynųjų aktyvų vertėms neriant žemyn, daugelis investuotojų ėmė ieškoti saugesnio užutėkio savo lėšoms, kurios galiausiai nusėdo į VVP ir terminuotųjų indėlių sąskaitas.

Be to, tarpbankinėms palūkanų normoms kopiant aukštyn, 2007–2009 m. kredito įstaigos siūlė nepaprastai gerą indėlių pajamingumą, tai irgi tapo nemenka paskata rinktis šį taupymo produktą, nepaisant įvairių viešojoje erdvėje sklandančių abejonių dėl valiutos stabilumo ir pan. Dėl to, šių metų duomenimis, du trečdalius visų indėlių atsargų kredito sistemoje sudarė terminuotieji indėliai. O bendra namų ūkių lėšų bankuose suma birželio mėnesį pasiekė rekordinį lygį – 26 mlrd. Lt.

Kyla klausimas: ar iš tiesų tas šiemet pasiektas rekordinis santaupų buferis Lietuvoje jau toks išskirtinis? Palyginus Lietuvos indėlių, tenkančių vienam gyventojui, rodiklį su kitų šalių atitinkamais indikatoriais paaiškėja, kad toli gražu taip nėra. Šių metų pirmojo pusmečio pabaigoje statistinio gyventojo santaupos Lietuvoje sudarė 2,24 tūkst. eurų.

Estijoje ir Lenkijoje – atitinkamai 1,3 ir 1,2 karto daugiau, Čekijoje – 2,8 karto, o tokiose išsivysčiusiose šalyse, kaip Suomija ir Danija, – net 6,4 ir 8,8 karto daugiau. Net įvertinus pajamų skirtumus atotrūkis išlieka gana ženklus. Be to, verta paminėti, kad išsivysčiusių valstybių gyventojai yra labiau finansiškai išprusę ir paprastai retai kada renkasi vieną taupymo priemonę: nemaža jų santaupų dalis yra nugulusi investiciniuose, pensijų fonduose ar perkelta į kitus taupymo finansinius produktus.

Lietuvoje taupymo alternatyvos nėra plačiai paplitusios, namų ūkiai itin konservatyviai valdo savo sukauptas lėšas. O išbandžiusieji jėgas finansų rinkose išskirtinio akcijų rinkų kritimo metu nusvilo ir rizikingesnėmis investavimo alternatyvomis vis dar nepasitiki. Tad indėlių dinamika pakankamai gerai atskleidžia namų ūkių polinkį taupyti.
Tačiau jau šių metų pradžioje fiksuotas dar vienas gyventojų indėlių struktūros lūžis: kovą terminuotųjų indėlių apimtys kreditų sistemoje ėmė mažėti. Tam įtakos turėjo į rekordines žemumas nuo įstojimo į ES nusiritusios palūkanų normos, rugpjūtį litams siekusios 1,9 proc., o eurams – tik 0,9 proc. Tuo tarpu indėlių sumos atsiskaitomosiose sąskaitose pradėjo didėti. Nors fundamentai dar silpnoki (didelis nedarbas, silpna namų ūkių perkamoji galia ir t.t.), tačiau pasikeitusi indėlių struktūros tendencija bei atsitiesiantys vartotojų lūkesčiai galėtų būti pirmosios naujo vartojimo ciklo užuomazgos.

Priešingai nei Lietuvoje, daugelyje Europos šalių populiariausi tie politikai, kurie vykdė ir tebevykdo griežčiausią taupymo ir savęs ribojimo politiką. Tuo tarpu švaistūnai baudžiami nepasitikėjimu.

Vokietija – viena sėkmingiausiai iš krizės baigiančių iškopti valstybių Europoje. Šios šalies kanclerė Angela Merkel padarė viską, kad sunkmečio nepajustų nei vargingiausieji, nei verslininkai. Ji siekė, kad biudžeto išlaidos būtų mažinamos tik labai nežymiai, nes palaikė poziciją, jog ekonomiką reikia skatinti. Tad per krizę vokiečiai ir toliau ėmė paskolas, pirko naujus automobilius ir per daug nesibaimino netekti darbo.

Tačiau A.Merkel už tai niekas neskuba dėkoti. Jos populiarumas per metus smuktelėjo dar 6 proc. ir šiuo metu yra mažiausias nuo pat tų laikų, kai ji tapo kanclere. Tyrimų agentūros “Forsa” atlikta apklausa rodo, kad šiuo metu ja pasitiki 33 proc. vokiečių.

Taip pat vis mažiau palaikymo turi ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Nors mums gali atrodyti, kad prancūzai turėtų jį nešioti ant rankų, nes ir toliau dirba mažiausiai valandų per savaitę visoje Europoje, mėgaujasi dosniomis socialinėmis išmokomis, o krizės apskritai beveik nepajuto, N.Sarkozy populiarumas šiuo metu yra mažiausias, koks tik kada nors buvo.

Pernai kritęs iki rekordiškai mažo 32 proc. palaikymo, šiemet pasitikėjimas juo tesiekia vos 28 proc. Be to, nėra jokio aukso vidurio, ir visi likusieji 72 proc. N.Sarkozy vertina itin skeptiškai ir neigiamai.
Tuo tarpu Jungtinė Karalystė – visiškai priešingas pavyzdys.

Ši šalis pasirinko griežto taupymo kelią ir šiuo metu imasi įgyvendinti dar vieną radikalaus taupymo planą ir mėgins kaip įmanydama tilpti į “Prokrusto lovą” – Mastrichto sutartyje numatyto leistino biudžeto deficito ribas. Dėl to toliau bus mažinamas valstybės tarnautojų skaičius, o biudžeto išlaidos bus apkarpytos 83 mlrd. svarų sterlingų.

Tačiau britams tai, regis, patinka: nuo vasaros pradžios premjero konservatoriaus Davido Camerono populiarumas tik didėja, o nuo pavasario jį palaikančiųjų skaičius išaugo 11 procentų.

Be to, net 45 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų šiuo metu mano, kad būtent konservatoriams pavyks geriausiai susidoroti su sunkmečiu.

Tuo tarpu pinigais kur kas labiau švaistęsis ankstesnis premjeras liberalas Gordonas Brownas tarp gyventojų teturėjo tik 16 proc. rėmėjų, nors atrodytų, kad turėjo būti priešingai.

Nesuprasi ir latvių: šalies parlamento rinkimus laimėjo griežtas taupymo priemones įvedęs premjeras Valdis Dombrovskis.

Motyvai – ne vien ekonominiai

Toks rinkėjų simpatijų paradoksas verčia tikėti, kad žmonėms vertinant savo galinguosius ir valdančiuosius ekonominis motyvas – ne pats svarbiausias. Kitaip būtų neaišku, kodėl tuomet visoje Europoje gyventojai streikuoja, reikalaudami atlaisvinti diržus, nustoti vaikytis Mastrichto kriterijų ir leisti žmonėms “laisviau kvėpuoti”, jei vis tiek remia tuos, kurie tuos diržus ir užveržė arba kaip tik – kodėl nusigręžia nuo švaistūnų.

Išvada viena: nors mums, lietuviams atrodo, kad prezidento ar premjero reitingas labiausiai turėtų priklausyti nuo to, kaip jiems sekasi susidoroti su sunkmečio problemomis ir kokiomis priemonėmis jie tai daro, Europoje – visai kitokios tendencijos.

“Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė įsitikinusi, kad politinių lyderių populiarumą daugelyje Europos šalių lemia visai ne ekonominis faktorius, o, tarkime, požiūris į socialines problemas, diskriminaciją, kovą su terorizmu, aplinkos apsaugą.

Tarkime, jau minėtoje Latvijoje, sociologės R.Ališauskienės vertinimu, per rinkimus vyko kova tarp latviškų ir rusakalbių partijų, tad ekonominis motyvas čia buvo nustumtas į antrą planą.

Tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Sociologas Vladas Gaidys įsitikinęs, kad prancūzai kur kas jautriau sureaguoja ne į ekonominius sprendimus, o į socialiai jautrias temas, tokias kaip romų išsiuntimas iš Prancūzijos ar sprendimas prailginti pensinį amžių.

Na o tokioje šalyje kaip Vokietija itin daug reiškia politiko požiūris į, tarkime, aplinkos apsaugą. R.Ališauskienė atkreipia dėmesį, kad A.Merkel populiarumas smarkiai krito tuomet, kai ji užsiminė apie galimas išlygas dėl naujų atominių elektrinių statybos: kaip tik tuomet iš A.Merkel maždaug 10 proc. simpatijų nukeliavo į žaliųjų stovyklą.Žinoma, Vokietijoje svarbu dar ir tai, kad koalicija – labai trapi.

“Šalyse su daugumos vyriausybėmis premjerai gali tikėtis didesnio visuomenės palaikymo, o mažumos vyriausybių vadovai priversti taikytis su tuo, kad juos palaiko tik labai nedidelė visuomenės dalis, o bet koks svarbesnis klausimas pasitikėjimą tokios vyriausybės lyderiu gali sumažinti iki minimalios ribos”, – vokiečių ir kitų europiečių simpatijas ir antipatijas aiškina sociologė.

Laikas nustoti be saiko taupyti. Tokį raginimą „Lietuvos rytas” išgirdo iš ekonomisto Anderso Aslundo. Jis tikina, kad Lietuvai blogiausia – jau praeityje. „Niekas nepamirštama greičiau nei sėkmė”, – Petersono ekonomikos institute Vašingtone pareiškė A.Aslundas, pristatydamas naująją ekonomikos studiją „Paskutiniai bus pirmi”.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Niekas nepamirštama greičiau nei sėkmė”, – Petersono ekonomikos institute Vašingtone pareiškė A.Aslundas, pristatydamas naująją ekonomikos studiją „Paskutiniai bus pirmi”.

Taip drąsiai knygą apie sunkmetį Rytų Europoje pavadino A.Aslundas.

Šis ekonomikos ekspertas iš Švedijos, dirbantis JAV, visada garsėjo savo ginčytinais pareiškimais.

Prasidėjus sunkmečiui daugelis pasaulio ekonomistų kalbėjo, kad Baltijos šalims teks devalvuoti savo valiutas. A.Aslundas purtė galvą, o dabar pabrėžia, kad jis buvo teisus.

Jis yra vienas iš nedaugelio, kurie itin optimistiškai vertina padėtį Lietuvoje ir visame regione, dėl ko dažnai sulaukia kolegų kritikos.

– Anot jūsų, Rytų Europos šalys meistriškai susitvarkė su krize. Kas buvo tokio neįtikėtino, kad apie tai net parašėte knygą?

– Vyriausybės pradėjo kovoti su krize nedelsdamos ir laiku ėmėsi būtinų pertvarkų. Visa tai buvo paaiškinta gyventojams, todėl valdžia jautė žmonių palaikymą.

Žinoma, įspūdingiausia, kad Lietuva sugebėjo išsisukti neprašydama finansinės paramos iš Tarptautinio valiutos fondo.

Jūsų šalis net tada, kai visus krėtė devalvacijos baimė, galėjo parduoti vyriausybines obligacijas tarptautinėse rinkose.

– Nepaisant teigiamų ekonomikos rodiklių, Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio Vidurio Europos valstybių. Teigiama, kad atsigavimas Baltijos šalyse užtruks gerokai ilgiau. Kodėl?

– Kone dešimt metų Lietuva pagal ekonomikos augimą smarkiai lenkė Vidurio Europos šalis: nuo 2000 iki 2007 metų Lietuvos ekonomikos rodikliai kilo vidutiniškai po 9 proc.

Viskas vyko per greitai, todėl lietuviai pajuto didesnį nuosmukį. Dabar Lietuvai sunkiausia dėl to, kad žmonės išsigando ir sumažino vartojimą.

– Tačiau kaip skatinti vartojimą, kai dėl sumažėjusių algų, pensijų ir pašalpų žmonės neturi pinigų, kad galėtų juos leisti?

Kaip gali vartoti bedarbiai, kurių Lietuvoje – daugiau nei 18 proc.?

– Didžiausia bėda ne tai, kad pinigų nėra.

Blogiausia, kad žmonės išleidžia mažiau tų pinigų, kuriuos jie turi. Iš baimės prasidėjo taupymo metas. Ypač Lietuvoje ir Latvijoje.

Čia ekonomika smuko būtent dėl sumažėjusio vartojimo šalies viduje, o ne smukusio eksporto, kaip Slovakijoje ir Čekijoje.

Manau, kad laikas lietuviams nusiraminti ir grįžti prie normalių vartojimo įpročių. Tuomet vėl ims kilti ir bendrasis vidaus produktas (BVP).

– Esate euro šalininkas ir kalbate, kad Lietuva turėtų kuo greičiau jį įsivesti.

Bet euras patiria nuosmukį ir net jūsų gimtoji Švedija neketina keisti valiutos?

– Nemanau, kad euro zona yra rizikinga. Priešingai.

Sprendimai, priimti gegužę, grąžino Europą į tinkamą padėtį. Europa krizę įveiks.

Didžiulė bėda Baltijos šalims, kad prasidėjus krizei jos negavo jokio finansavimo iš Europos centrinio banko (ECB). Jis dėl jūsų nieko nepadarė.

Pažiūrėkite į Slovėniją: ji sulaukė ECB paramos ir daug lengviau atlaikė sunkmetį.

Manau, kai sausį į euro zoną bus priimta Estija, Lietuvai ir Latvijai bus daug lengviau ten patekti iki 2014-ųjų.

– 2009-aisiais buvote vienas iš nedaugelio, kurie tikėjo, kad Baltijos šalims nebūtina devalvuoti valiutų. Kodėl ėjote prieš srovę?

– Tokie veiksmai nebuvo nei reikalingi, nei neišvengiami.

Jei litas būtų devalvuotas, būtų žlugusi bankų sistema, o BVP nuosmukis būtų buvęs gerokai didesnis.

Valiutos devalvavimas būna naudingiausias didžiausiems eksportuotojams, kurie ir taip turtingiausi.

Būtų atsiradęs dar didesnis atotrūkis tarp atlyginimų, tarp laimėtojų ir pralaimėjusių.

– Bet eksporto rinkoje Lietuva pralaimėjo dėl nelankstaus lito kurso.

Tuo metu lenkai galėjo manevruoti, nes zlotas nebuvo susietas su euru?

– Sunku pasakyti, kas išlošė. Lietuva ilgai turėjo geresnį fiskalinį balansą ir mažesnę valstybės skolą nei Lenkija, kur skola artėja prie 55 proc. BVP.

Dėl fiksuoto lito kurso Lietuva laikėsi griežtesnės disciplinos. Galima sakyti, kad iki 2004-ųjų Lietuva aiškiai laimėjo turėdama su euru susietą litą. Po to tai tapo ne taip naudinga.

O pažiūrėjus į investicijų aplinką, Lietuvoje sąlygos buvo geresnės nei Lenkijoje.

Be to, Lenkijos ekonomika augo lėčiau.

Taip, lenkai išvengė krizės, o Lietuva kapstosi iš gilios duobės. Bet jei pažvelgtumėte į pastarųjų dešimties metų rodiklius, bendras augimas būtų beveik vienodas.

– Dabar Lietuvos ekonomika auga, infliacija nėra didelė. Ar tai gali tapti labai palankia terpe naujiems burbulams išsipūsti?

– Šiuo metu galime stebėti, kaip nekilnojamojo turto sektorius Švedijoje, Lenkijoje, Kinijoje jau iš tiesų virsta burbulu. Tačiau Baltijos šalyse nieko panašaus nematau.

Pavojus gali kilti nebent tuo atveju, jeigu ilgai galiotų mažos palūkanų normos.

Tai gali iškreipti rinką. Idealiausia, jei palūkanų norma siektų maždaug 3 proc.

Pokyčių ekspertas

1952 metais gimęs A.Aslundas garsėja kaip laikotarpio, kai šalis pereina nuo planinės į rinkos ekonomiką, žinovas. Jis yra patarinėjęs Rusijos ir Ukrainos vyriausybėms.

Net ir persikėlęs į JAV ekonomistas tebėra Kijevo verslo mokyklos stebėtojų tarybos pirmininkas.

A.Aslundas savo gimtinėje vertinamas gana prieštaringai. Mat jis pasisako už liberalias permainas, mažesnius mokesčius ir ragina apkarpyti socialines programas.

Švedijos sistemą ekonomistas ne kartą kritikavo už tai, kad gausėja biurokratų, todėl nemaža dalis pinigų perskirstant atitenka jiems, o ne tiems, kuriems reikia iš tiesų.

Siekdama taupyti, Kultūros ministerija siūlo trumpiau mokėti edukacines ir vardines valstybės stipendijas kultūros ir meno kūrėjams bei panaikinti stipendiją už strateginius projektus.

Šiuos siūlymus, kurie, anot ministerijos, užtikrintų optimalesnį valstybės biudžeto lėšų naudojimą bei labiau atspindėtų kultūros ir meno kūrėjų poreikius, Vyriausybė svarstys trečiadienį.

Iki šiol kūrėjams buvo numatytos keturios valstybės stipendijų rūšys: individuali, edukacinė, vardinė bei strateginių kultūros ir meno projektų ar programų stipendija.

Kultūros ministerija siūlo pastarosios atsisakyti, kadangi, anot jos, taip būtų atsisakyta dvigubo finansavimo ir neoptimalaus lėšų naudojimo.

“Kai įstaigos vykdo strateginius kultūros ir meno projektus, reikšmingus tikslinius užsakymus, šiuos tikslus įgyvendinantiems kūrėjams numatomos lėšos iš minėtų projektų, užsakymų ar programų sąmatose. Taip strateginė stipendija, dvigubindama finansavimą iš biudžeto, sudaro prielaidas neoptimaliam biudžeto lėšų naudojimui”, – teigia ministerija.

Kitas stipendijas siūloma palikti, bet trumpinti kai kurių iš jų mokėjimo terminą. Tik individuali stipendija, kuria siekiama skatinti individualią kultūros ir meno kūrėjų kūrybinę raišką, paliekama kaip buvusi – ją kūrėjai gautų 2 metus.

Tuo metu edukacinės stipendijos, skiriamos profesiniam meistriškumui tobulinti (stažuotėms, kursams, konferencijoms, simpoziumams), mokėjimas sutrumpėtų nuo 1 metų iki pusmečio, o vardinės, kuri suteikiama už išskirtinį indėlį į Lietuvos kultūros ir meno raidą ir sklaidą, – nuo 5 iki 1 metų.

“Penkerių metų terminas yra per ilgas turint galvoje dabartinę valstybės ekonominę situaciją”, – pastarosios stipendijos mokėjimo laiko trumpinimą aiškina KM.

Stipendijų dydis pagal projektą būtų 1300 litų per mėnesį.

Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras oficialiai paskelbė ekonominio sunkmečio pabaigą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi sunkmetis, gavęs Didžiosios recesijos vardą, tęsėsi aštuoniolika mėnesių ir buvo ilgiausias po finansinės sistemos kracho 1929-aisiais. Tiesa, tiek JAV, tiek pasaulio statistiniai rodikliai nerodo vienareikšmiško atsigavimo. Kartu su recesijos pabaiga JAV buvo užfiksuotas didžiausias per pastaruosius 50 metų skurdo lygis tarp darbo rinkoje aktyvių gyventojų (12,9 proc.). Naujausio gyventojų surašymo duomenimis, 43,6 mln. amerikiečių pernai gyveno žemiau skurdo ribos. Šis rezultatas sudavė skaudų smūgį Baltiesiems rūmams, nes pagrindinis Baracko Obamos kampanijos akcentas buvo pažadas numalšinti didėjantį skurdą šalyje.

Rugsėjo pabaigoje Latvijoje vykusio Baltijos ekonomikos forumo metu taip pat buvo pabrėžiama, kad kova su socialiniais ekonominės krizės padariniais bus vienas didžiausių iššūkių atkūrus ekonominės plėtros tempus. Deja, pasaulio patirtis rodo, kad besitęsiantis nedarbo lygio šleifas vidutiniškai trunka apie 2–2,5 karto ilgiau nei buksuojantis bendrasis vidaus produktas. Kartu su stagnuojančia darbo rinka būtų sunku tikėtis ir ryškaus vidaus paklausos atsigavimo. Žinoma, techniniai sprendimai šiandien leidžia daugeliui lėktuvų tęsti skrydį su vienu veikiančiu varikliu, bet tai nesuteikia saugumo jausmo nei keleiviams, nei lėktuvo pilotams. Taigi bet kokios naujienos, turinčios bent menkiausią užuominą apie vidaus paklausos atsigavimą, sutinkamos itin entuziastingai.

Pasibaigus vasaros sezonui, rinkoje tradiciškai daugėja darbo pasiūlymų, kurie padės absorbuoti bent dalį naujai prisiregistravusių bedarbių. Darbo biržos duomenimis, per pirmas dvi rugsėjo savaites pavyko įdarbinti beveik 10 tūkst. gyventojų – tai vienas geriausių šių metų rodiklių. Deja, tuo pat laikotarpiu naujai prisiregistravusių bedarbių skaičius buvo didesnis ir viršijo 11 tūkst., taigi apskritai bedarbių gretos retėja itin lėtai.

Kol kas nedžiugina ir įmonių vadovų nusiteikimas. Nors Statistikos departamento atliekamos apklausos rezultatai rodo gerėjančius lūkesčius, dauguma darbdavių vis dar neplanuoja artimiausius du tris mėnesius intensyviai ieškoti naujų darbuotojų. Statybos sektoriuje apie tokią galimybę svarsto ketvirtadalis apklaustųjų, bet apie 15 proc. vis dar planuoja atleidimus. Mažmeninės prekybos ir paslaugų srityje bendras balansas išlieka neigiamas, o tai reiškia, kad šiuose sektoriuose ateinantį ketvirtį darbuotojų gali toliau mažėti.

Apdirbamosios pramonės bendrovėse prošvaisčių taip pat nematyti. Susumavus plėtrą planuojančių ir darbuotojų gretas retinančių įmonių vadovų apklausos rezultatus paaiškėjo, kad tik trys pramonės šakos – maisto, medienos ir baldų bei plastiko gamybos – ketina šiek tiek  prisidėti prie dirbančių žmonių gretų gausinimo. Bet dauguma pramonės atstovų atideda naujų vietų steigimo planus kitiems metams.

Panašius rezultatus rodo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos narių apklausa. Vienintelis teigiamas pokytis šioje srityje yra tas, kad, asociacijos narių nuomone, priimtos naujos Darbo kodekso pataisos didina darbo santykių lankstumą, gali paskatinti įmones drąsiau kurti naujas darbo vietas ir didinti veiklos efektyvumą ateityje.

Papildomo entuziazmo šaltinis – neregėtai per pastaruosius metus pagausėjusios gyventojų santaupos. Daugelio analitikų nuomone, Lietuvos ekonomikai užtektų nedidelio gero postūmio šiam rezervui pradėti “maitinti” vidaus paklausą. Iš tiesų, remiantis centrinio banko duomenimis, 2009 m. Lietuvoje indėliai ūgtelėjo 3,4 proc., o šių metų gyventojų indėlių vidutinis augimo tempas viršijo 5 proc., vien liepos mėn. indėliai buvo beveik 7 proc. didesni nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Keitėsi ir indėlių struktūra – vis daugiau pinigų “nusėda” sąskaitose iki pareikalavimo ir tai kartais traktuojama kaip pasirengimas tuos pinigus išleisti prekėms ar paslaugoms. Žinoma, tam tikra dalis šių sutaupytų lėšų bus išleista į apyvartą, bet vargu ar galima džiaugtis tuo, kad santaupos yra pravalgomos.

Pernai smarkiai pakilusios palūkanų normos skatino gyventojus dėti indėlius į komercinius bankus, bet šiemet padidėjus likvidumui rinkoje palūkanų normos smuko ir svyruoja arti žemiausio lygio. Taigi ir paskatų laikyti indėlius gyventojai turi mažiau.

Ką darėte, kai recesijos metu sumažėjo jūsų darbo užmokestis? Ieškojote papildomo darbo? Skolinotės, kad galėtumėte laiku padengti įsipareigojimus ir nenukentėtų jūsų gyvenimo kokybė? O gal tiesiog apkarpėte išlaidas ne tokiems svarbiems poreikiams ir prisitaikėte prie pablogėjusios situacijos?

Taip besvarstant kyla klausimas, kodėl ekonomikos pakilimo laikotarpiu taip ir nesukaupėme rezervų, kurie būtų leidę ir sunkmečiu išlaikyti nė kiek nepakitusius įpročius ir leistų nesigriebti nė vieno iš išvardytų išgyvenimo būdų.

Tiesa, neabejotinai buvo ir yra tokių namų ūkių, kurių finansinė padėtis per pastaruosius porą sunkių metų ne tik nepablogėjo, bet ir pagerėjo. Tačiau nesuklysime pasakę, kad dauguma išeitį vis dėlto rinkosi iš pateiktų trijų variantų.

Vertybinių popierių komisijos užsakymu atliekamų Lietuvos gyventojų finansinės elgsenos tyrimų duomenimis, 2009 m. pastebimai padaugėjo žmonių, teigiančių, kad jie stengiasi kaupti juodai dienai. Galėtume daryti išvadą, kad tai visiškai natūralus procesas: itin sparčiai blogėjusi ekonominė padėtis daugelį privertė susimąstyti apie būtinybę turėti atliekamų lėšų nenumatytiems atvejams. Deja, šiemet sutinkančiųjų su teiginiu, kad jie visada stengiasi taupyti, vėl sumažėjo. Atkreipus dėmesį į tai ir remiantis šiųmečio tyrimo duomenimis, peršasi viena mintis: pajutę šiltesnius ekonomikos vėjus (nors kol kas labiau tikėtina, kad tik apie juos išgirdę), dalis gyventojų per anksti suskubo lengviau atsipūsti. Jokių kaupimo ar investicinių priemonių šiuo metu neturi 37 proc. gyventojų – nedaug, bet vis tiek daugiau nei per kelerius pastaruosius metus. Taigi daugiau nei trečdalis gyventojų gyvena šia diena. Kyla klausimas, ar recesija neišmokė taupyti, ar labai greitai pamiršome jos pamokas?

Kalbėdami apie taupymą pirmiausia turime gerai suprasti, kuo jis skiriasi nuo kaupimo ir ar mokame tai daryti. Mes taupome, kai laisvų pinigų atrandame peržiūrėdami savo pajamas ir išlaidas, keisdami daugiausiai kainuojančius įpročius ar atsisakydami nebūtinų poreikių. O kaupiame tada, kai jau sutaupytą sumą atidedame į santaupas. Dar svarbiau nei sąvokos – tinkamas būdas taupyti ir priemonės sutaupytoms lėšoms kaupti.

Paprastas pavyzdys – atsisakykite vienos cigaretės per dieną ir per metus sutaupysite apie 150 Lt. Laikoma namie kojinių stalčiuje tokia suma kažin ar leis pasijusti bent šiek tiek saugesniems, o po metų dėl infliacijos jos vertė dar ir sumenks. Bet ir jos jau užtenka, kad galėtume pradėti galvoti ir domėtis ilgalaikėmis kaupimo priemonėmis – jei ne siekiant padidinti turimų pinigų kiekį palūkanomis, tai bent padengti jomis tą dalį vertės, kuri gali būti prarasta dėl infliacijos.

Išties ir kaupimas reikalauja žinių. Štai, pavyzdžiui, taupymo lakštų platinimo Lietuvoje statistika rodo, kad kylanti palūkanų norma nelemia didėjančio gyventojų susidomėjimo šia kaupimo priemone. Būtų logiška, kad gyventojai tuo intensyviau rinktųsi taupymo lakštus kaip saugią kaupimo priemonę, kuo didesnis jų pelningumas.

Bet apklausų duomenys rodo, kad gyventojai nesidomi galimybėmis ir nėra linkę rinktis įvairesnių kaupimo priemonių nei jiems jau gerai pažįstamos. Štai 32 proc. kaupiančiųjų turi indėlį banke, o net 31 proc. santaupas laiko namie. Daugelis manydami, kad santaupos per mažos, kad jas vertėtų investuoti, kiti taip elgiasi bijodami rizikuoti ar nepasitikėdami finansų institucijomis. Dar didesnė dalis (45 proc.) savo santaupoms uždirbti pinigų neleidžia, nes saugo jas nenumatytoms išlaidoms.

Čia reikėtų pabrėžti, kad tai, kaip tvarkotės su pinigais, ar pavyksta jų sukaupti, nebūtinai priklauso nuo to, kiek uždirbate. Daugeliui net ir dideles pajamas gaunančių asmenų sunku taip suderinti savo pajamas ir išlaidas, kad dar liktų pinigų kaupti, vien dėl to, jog didesnes pajamas paprastai lydi ir didesnės išlaidos, prabangesnis gyvenimo būdas ir atsipalaidavimas. Siekiantiesiems jaustis finansiškai saugiems, savo santaupas ir finansus reikėtų valdyti aktyviai ir jais domėtis visais ekonominiais laikotarpiais. O nesidominčiųjų yra dar labai daug, ir tai įrodo VPK tyrimai, anot kurių, net 27 proc. antrosios pensijų fondų pakopos dalyvių nežino, kokį fondą jie pasirinko ir kokia bendrovė jį valdo, dar tiek pat – kokia suma ten sukaupta.