Statistikos departamento duomenimis, šalies eksportas 2013 m. liepą, palyginti su atitinkamu 2012 m. mėnesiu, padidėjo 8,3 proc. Eksporto lėtėjimo tendencija, kaip ir tikėjomės metų pradžioje, pamažu įsigali – augimo tempas migruoja iš dviženklės į vienženklę teritoriją.

2013 m. sausį–liepą, palyginti su atitinkamu 2012 m. laikotarpiu, eksportas ūgtelėjo 13,7 proc. Didėjo visų prekių grupių pardavimai užsienyje, iš jų sparčiausiai – žemės ūkio ir maisto produktų (21,7 proc.), rafinuotų naftos produktų (18,2 proc.), tekstilės ir jos gaminių (15,8 proc.). Nuo pirmavusių prekių gerokai atsiliko chemijos pramonės produktų (3,9 proc.), metalų ir jų gaminių (4,4 proc.) bei transporto priemonių (4,8 proc.) eksportas. Vis dėlto galima konstatuoti, jog nors ir silpnesnė, eksporto plėtra yra gerai diversifikuota ir vyksta plačiu frontu.

Pastaruoju metu eksporto plėtra išsikvepia ne dėl Lietuvos įmonių „kaltės“ – svarbūs konkurencingu-mo rodikliai išlieka geri. Antai realiųjų efektyviųjų lito kursų indeksas, kuris atspindi lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių valiutų atžvilgiu, atsižvelgiant į šalių infliacijos skirtumus, pirmąjį 2013 m. pusmetį smuktelėjo 1,1 proc., palyginti su pirmuoju 2012 m. pusmečiu. Eksporto kainų indeksas antrina, jog tuo pačiu laikotarpiu eksportuota Lietuvos produkcija atpigo 0,6 proc. Smarkiausiai brango žemės ūkio ir maisto produktai, įskaitant javų kainų šuolį, tuo tarpu pigo naftos produktai, drabužiai, statybinių medžiagų, chemijos ir medienos pramonės produkcija.

Taigi kylantis darbo užmokestis šiemet nepralenkė darbo našumo didėjimo ir todėl nepažeidė eksporto konkurencingumo, tuo tarpu stabilios žaliavų kainos pasaulinėje rinkoje turėjo teigiamos įtakos. Įmonių susilaikymas nuo investicijų taip pat leido nedidinti produkcijos kainų, tačiau pastaruoju metu gamybos pajėgumų panaudojimas jau pasiekė prieškrizines aukštumas. Tad iš esmės tik laiko klausimas, kada poreikis didinti darbo užmokestį ir investuoti į plėtrą ar atsinaujinimą privers verslininkus pradėti branginti gaminius ir konkuruoti kaina taps sudėtingiau.

Didžiausią rūpestį eksporto srityje kelia lietuviškų prekių paklausa užsienio rinkose. Nors Vokietijos ekonomikos pagyvėjimas teikia optimizmo, tačiau naujienos iš Rusijos kol kas pozityviai nenuteikia, ypač turint omenyje, kad didžiausios įtakos pokriziniam Lietuvos eksporto atsigavimui turėjo Rytų rinkos. Ūpo nekelia ir stagnuojantis eksportas į Latviją.

Suprantama, po trejų metų spurto eksporto plėtra slopsta natūraliai – neįmanoma ilgą laiką demonstruoti stulbinančių rezultatų, ypač kai paklausa yra santūri. Pastebėtina, jog praėjusių metų rudens javų eksporto šuolis turės neigiamos įtakos artimiausių mėnesių augimo tempui.

Nors makroekonominiai signalai eksporto srityje nėra itin palankūs, įmonių vadovai prognozuoja, jog jų gaminamos produkcijos paklausa artimiausiu metu didės. Pagal Statistikos departamento rugpjūčio mėn. apklausos duomenis, per metus pagerėjo chemijos pramonės, guminių ir plastikinių gaminių, kompiuterinių, elektroni-nių ir optinių gaminių bei tekstilės gamybos bendrovių lūkesčiai. Apibendrinant makroekonominius veiksnius ir įmonių vadovų nuotaikas, galima numanyti, jog eksportas artimoje ateityje augs kukliau negu pastaraisiais metais, tačiau toliau judės į priekį.

Registrų centro paskelbtais negalutiniais duomenimis, 2013 m. balandį, palyginti su 2012 m. balandžiu, sudaryta 16 proc. daugiau nekilnojamojo turto (NT) sandorių. Labiausiai suaktyvėjo butų rinka: sandorių skaičius padidėjo 35 proc. ir pasiekė pokrizinį pardavimų rekordą, 2,3 tūkst. butų per mėnesį.

Pagyvėjo ir žemės sklypų įsigijimai, ūgtelėję 12 procentų. Panašu, kad nekilnojamojo turto rinkos atmosfera pradėjo šilti net anksčiau nei atėjo sezoninis pavasaris.

Lietuvos ekonomikos atsitiesimas skaičiuoja ketvirtus metus, tačiau proveržio priežasčių būsto rinkoje dar stokojama. Vidutinio darbo užmokesčio augimas buvo menkas, o realus uždarbis (atsižvelgiant į infliaciją) mažėjo visą pokrizinį laikotarpį. Privačių asmenų perlaidos ir darbo pajamos iš užsienio pernai smuktelėjo šeštadaliu – 786 mln. litų. Nedarbo lygis, nors ir tirpsta, tebėra dviženklis.

Žvelgiant iš būsto pasiūlos pusės, statybų veiklai pastaraisiais metais trūko gyvybingumo. Pirmojo BVP įverčio duomenimis, statybų sektorius smuko ir 2013 m. pradžioje. 2011–2012 m. butų statyba kopė iš duobės, tačiau kol kas pralenkė tik 2003 m. lygį. Tiesa, leidimų statyti butus skaičius praėjusiais metais šoktelėjo 38 proc. ir signalizavo atbundantį dėmesį būsto rinkai.

Tuo tarpu euro zonos skolų krizės įtaka Lietuvos būsto rinkai yra dvejopa. Viena vertus, euro regiono problemos temdo ateities horizontą ir yra svarbus kliuvinys, neleidžiantis gyventojams drąsiau svarstyti apie būsto sąlygų pagerinimą, o įmonėms – planuoti statybos projektų plėtrą. Globalaus finansų sektoriaus sunkumai skatina bankų skolinimo reikalavimų griežtinimą. Kita vertus, krizė lemia skatinantį Europos centrinio banko (ECB) pinigų politikos pobūdį, kuris atsirita iki Lietuvos ir įpučia energijos iki šiol ne itin judriai NT rinkai.

Praėjusią savaitę ECB apkarpė bazinę palūkanų normą iki naujo žemiausio visų laikų lygio – 0,50 proc. Iš vienos pusės, mažos palūkanų normos reiškia palankias skolinimosi sąlygas. Lietuvos banko duomenimis, vidutinė naujai išduotų būsto paskolų litais palūkanų norma šių metų kovą siekė 2,43 proc., eurais – 2,38 proc. Tai mažiausia kreditų kaina per pastaruosius 14 metų, o pastarasis ECB žingsnis rodo, jog palūkanų kelias žemyn vis dar atviras.

Kitas ECB sprendimo kampas yra tai, jog indėlių grąža išliks kukli. Po vyriausybės mokesčių darbo grupės pasiūlymų pasklido kalbos apie galimą indėlių palūkanų apmokestinimą – tai taip pat neprideda patrauklumo indėliui kaip taupymo priemonei.

Susiklosčius tokiai situacijai, imama ieškoti kitų galimybių investuoti. Viena iš jų yra pirkiniai būsto rinkoje, juo labiau kad jie visuomenėje dažnai tebevertinami kaip „saugus užutekis“. Nors 2008–2009 m. rinkos sukrėtimai atskleidė kitą medalio pusę, žmonių atmintis trumpa. Kadangi palankių makroekonominių veiksnių kol kas nėra apstu, tenka daryti išvadą, jog investavimo alternatyvų paieška yra svarbus impulsas, žadinantis būsto rinką iš sąstingio.

Reikšmingas būsto rinkos atsigavimo signalas būtų ne tik sandorių skaičiaus, bet ir kainų kilimas. Šioje srityje pasiekimai kol kas menki. NT agentūros Ober-Haus duomenimis, būsto kainų penkiuose didžiuosiuose miestuose indeksas išaugo ir kovą, ir balandį. Vis dėlto tai nebuvo ženklesnis pabrangimas nei 2010 m. ar 2011 m. pavasarį–vasarą, po kurio vėl sekė tam tikras rinkos „atšalimas“. Be to, kainos šiemet didėjo tik Vilniuje.

Kaip bebūtų, pozityvių ženklų būsto rinkoje pamažu gausėja ir panašu, jog ji stovi ant atsigavimo slenksčio. Artimoje ateityje įtakos pagyvėjimui turės ir pamažu gerėjančios objektyvios makroekonominės prielaidos, ir žemų palūkanų aplinka. Vis dėlto tikėtina, jog būsto rinka dar užsilaikys tarpduryje, prieš žengdama į tvaraus atsigavimo etapą.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis bruto darbo užmokestis ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011 m. laikotarpiu, padidėjo 2,6 proc. Pastaraisiais ketvirčiais darbo užmokesčio didėjimas sustingo kiek aukščiau nei ties 2 proc., o realusis darbo užmokestis vis dar mažėjo. Vis dėlto gausėja ženklų, jog atlyginimų įšalas pamažu pradės tirpti ir darbo užmokesčio didėjimas virs spartesniu.

Darbo užmokesčio augimo įsibėgėjimu 2013 m. neleidžia abejoti sausio 1 d. iki 1000 Lt padidinta minimali mėnesio alga (MMA). Procentinis MMA pokytis gana įspūdingas – 17,6 proc., tad vidutinio darbo užmokesčio padidėjimui jis pridėtų bent 2 proc. punktus. Be to, MMA padidinimas aukštyn timptelės ir daugiau uždirbančių darbuotojų algas, kadangi bus siekiama atstatyti protingas proporcijas tarp skirtingos kvalifikacijos darbo jėgos atlyginimo.

Kitas svarbus veiksnys, padėsiantis samdomiems darbuotojams išsireikalauti darbo užmokesčio kilstelėjimo, yra aštrėjanti darbo jėgos trūkumo problema. Nors nedarbo lygis dar sudaro maždaug 13 proc., vis daugiau sektorių (IT, transporto, laivų statybos ir kt.) skundžiasi sunkumais rasti tinkamų darbuotojų. Tai nekelia nuostabos, kadangi potencialių darbuotojų gretas toliau retina emigracija. Antai 2012 m. iš šalies išvyko 43 tūkst. gyventojų. Taip, tai mažiau nei 2011 m., kuomet Lietuvą paliko 54 tūkst., tačiau emigracijos mastas išlieka grėsmingas ir gilina struktūrinio nedarbo problemą.

Galiausiai darbo užmokesčio augimą skatins ir gerėjantys įmonių finansiniai rezultatai. Antai ketvirtąjį ketvirtį pastebimos teigiamos įtakos turėjo nereguliarios premijos ir vienkartinės piniginės išmokos. Koreliacija tarp finansinės sektoriaus padėties ir darbo užmokesčio didėjimo akivaizdi – vienintelis sektorius, kuriame nominalus darbo užmokestis ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį smuktelėjo, buvo nekilnojamojo turto operacijų veikla, negalinti pasigirti tvirta būkle. Lėtai (0,3 proc.) augo iš nuosmukio neišsivaduojančio statybos sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis.

Užsibrėžusi įvesti eurą 2015 m., vyriausybė turėtų siekti atitikti Mastrichto infliacijos kriterijų. Tai dar viena gera žinia atlyginimų gavėjams. Jei infliacija bus suvaldyta ir išliks mažesnė nei 2,5-3,0 proc., vidutinio darbo užmokesčio augimas veikiausiai ją pralenks. Taigi realus darbo užmokestis pradės nedrąsiai didėti ir kompensuos gyventojų perkamosios galios praradimus, patirtus sunkmečiu.

Žinoma, yra ir kita darbo užmokesčio, įskaitant MMA, didėjimo pusė – neigiama įtaka užimtumui. Paskutinįjį 2012 m. ketvirtį, kuomet MMA jau buvo padidinta rugpjūtį ir buvo laukiama jos kilstelėjimo 2013 m. pradžioje, nedarbo lygis sudarė 13,0 proc. ir buvo 0,7 proc. punkto didesnis nei trečiąjį ketvirtį. Toks padidėjimas pernelyg ženklus, kad galėtų būti paaiškintas vien sezoniniais veiksniais, juo labiau, kad daugelis makroekonominių rodiklių nerodė ūkio aktyvumo sumažėjimo. Tikslinga manyti, jog nedarbo lygio kilimo veiksnių puokštėje atsidūrė ir MMA padidėjimas.

Be to, spartesnis darbo užmokesčio augimas šaliai reiškia konkurencingumo praradimą. Pastarųjų metų eksporto šuolis iš dalies buvo patirtas gyvenant minimaliu atlyginimų didinimo režimu. Taigi tikėtina, jog spartėjant darbo užmokesčio augimui vis didesnės įtakos ekonomikos plėtrai turės vidaus rinkos padėtis.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, vidutinis bruto darbo užmokestis išaugo 2,5 proc.

Atlyginimų padidėjimui ženklios įtakos turėjo šventiniu sezonu išmokėtos premijos, priedai ir vienkartinės piniginės išmokos, todėl ūgtelėjimas juo labiau atrodo kuklus.
Tvyrant neapibrėžtumui dėl ateities perspektyvų, daugelis darbdavių susilaiko nuo ženklesnio atlyginimų kėlimo, baimindamiesi, kad netektų pasukti psichologiškai nemalonia priešinga kryptimi, jei ūkio situacija pablogėtų ir smuktelėtų produkcijos paklausa. Dėl šios priežasties mieliau taikomas ir vienkartinis piniginis paskatinimas, o ne nuolatinis darbo užmokesčio kėlimas. Be to, susispaudimą atlyginimų srityje lemia objektyvios aplinkybės – poreikis išlaikyti krizės metu „iškovotą“ eksporto konkurencingumą. Tai ypač aktualu, Lietuvos gamintojams patiriant didesnių nei kaimyninėse šalyse gamtinių dujų kainų spaudimą.
Atlyginimų didėjimas praėjusių metų pabaigoje nebuvo visuotinis reiškinys. Pagal Statistikos departamento duomenis, smarkiausiai darbo užmokestis ūgtelėjo Panevėžio, Kauno ir Vilniaus apskrityse, tuo tarpu Klaipėdos apskrityje pernai buvo linkęs mažėti. Kita vertus, Klaipėdos regione sparčiausiai kilo naujai priimtų darbuotojų kreivė.
Analizuojant sektoriniu pjūviu, matyti, jog pastebimiau ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį stiebėsi tik keleto sektorių – IT ir ryšių, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, finansų sektoriaus bei žemės ūkio – darbo užmokestis. Tarp sėkmingesniųjų taip pat pateko ir statybos sektorius, kuriam teigiamos įtakos turėjo šilti 2011 m. pabaigos orai. Kita vertus, po didžiulio statybininkų atlyginimų kritimo sunkmečiu, dabartinis 4 proc. padidėjimas dar yra labai menkas. Verslo paslaugų, meninių ir poilsio organizavimo veiklų darbo užmokestis praėjusių metų pabaigoje sumažėjo.
Krizės laikotarpiu darbo užmokesčio srityje įvyko ir teigiamų poslinkių. Siaučiant visuotinei atlyginimų korekcijai, sumenko oficialaus darbo užmokesčio netolygumai. Pavyzdžiui, 2007 m. pabaigoje Tauragės apskrities darbo užmokestis buvo beveik 25 proc. mažesnis negu šalies vidurkis, o 2011 m. pabaigoje – 21 proc., Marijampolės – atitinkamai 20 proc. ir 16 proc. Tiesa, po sunkmečio liko tik viena apskritis, kurioje darbo užmokestis yra atsiplėšęs nuo šalies vidurkio – tai Vilniaus regionas, kuriame atlyginimai ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį viršijo vidutinį šalies darbo užmokestį 12 proc. Mažesniųjų miestų apskrityse dažniau darbo užmokesčio statistiką iškraipo šešėlinis atlygis – didžiuosiuose miestuose esanti reikšmingesnė valstybinių įstaigų ir finansų sektoriaus dalis leidžia manyti, jog atlyginimai mokami skaidriau.
Svarbiausia darbo užmokesčio išlaidų optimizavimo priemonė sunkmečiu buvo ne darbo užmokesčio, o darbuotojų skaičiaus apkarpymai. Darbdaviai išlieka santūrūs ir įdarbinimo srityje, o nedarbo lygis mažėja gana vangiai. Antai į tradicinę pramonę besiorientuojančiose Tauragės ir Utenos apskrityse praėjusiais metais nedarbo lygis buvo netgi didesnis nei 2010 metais.
Galiausiai nedera pamiršti ne sykį minėto reiškinio – realaus darbo užmokesčio mažėjimo, kurį lemia aukštoka infliacija. Neslūgstant energijos išteklių ir kitų žaliavų kainoms pasaulinėje rinkoje, infliacija 2012 m. vis dar viršys darbo užmokesčio padidėjimą.
Manome, jog šių metų pirmąjį pusmetį vidutinio darbo užmokesčio plėtra gali šiek tiek sulėtėti, tačiau į nuosmukio teritoriją neįžengs. Sudaryti sąlygas spartesniam darbo užmokesčio kilimui galėtų nebent palankesnės išorės rinkų tendencijos, kurios leistų lengviau atsikvėpti ir drąsiau motyvuoti darbuotojus eksportuojančioms įmonėms.

– Vilija Tauraitė