AFP

Premjeras A. Kubilius nepriimtinais ir XXI amžiaus Lietuvai nederamais laiko šūkius, kuriuos skelbia trečiadienį Dieveniškėse surengtos jaunimo stovyklos nariai. Tarp jų – ir grasinimas „ūkišku muilu išplauti burną“ kalbantiems slavų ir germanų kalbomis.

„Kaip tik tuo metu, kai Vyriausybė ėmėsi žingsnių išplėsti dialogą su Lietuvos lenkų bendruomene, pasiūlė paketą priemonių Vilniaus krašto socialinei ir ekonominei raidai skatinti, kažkas imasi veiksmų, kurie griauna tarpusavio pasitikėjimą ir skatina tautinę neapykantą“, – apgailestavo Vyriausybės vadovas.

Dar didesnę Premjero nuostabą sukėlė nuotraukose užfiksuotas uniformą vilkinčių Lietuvos pareigūnų dalyvavimas šiame renginyje. Nuotraukose matyti, kaip dalis pareigūnų „garbės rikiuotėje“ atiduoda pagarbą Lietuvos ir nacionalistų vėliavoms.

„Kreipiuosi į struktūrų, kurioms atstovauja minėti pareigūnai, vadovus, kad šie paaiškintų visuomenei savo pareigūnų dalyvavimo aplinkybes“, – sakė Vyriausybės vadovas.

Premjero A. Kubiliaus nuomone, atlaidžiai žiūrėti į tokius reiškinius neturime teisės, ypač po tragiškų įvykių Norvegijoje, kai kraštutinių pažiūrų Norvegijos pilietis A. B. Breivikas išžudė kelias dešimtis niekuo dėtų žmonių.

BFL

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis liepos 25 dieną Vilniuje susitiko su Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) atstovais. A. Ažubalis pabrėžė Vyriausybės ir piliečių dialogo svarbą ir įteikė atsakymą į LLS raštą, kuriame URM teisininkai, atlikę analizę, paneigė visus LLS išsakytus nuogąstavimus, esą Lietuva nesilaiko tarptautinių sutarčių ir konvencijų tautinių mažumų apsaugos srityje.

„Visuomet pasisakau už dialogo su visomis tautinėmis bendrijomis plėtrą. Nes mes visi – Lietuvos piliečiai. Vyriausybė neabejotinai turi dėti daugiau pastangų plėtoti racionaliam, argumentais paremtam dialogui“, – teigė užsienio reikalų ministras.

Jis kvietė vietos lenkų atstovus nuoširdžiam ir atviram dialogui bei patikino, kad visuomet kelia ir kels klausimus, kaip pagerinti galimybes tautinių bendrijų atstovams puoselėti savo gimtąją kalbą, kultūrą ir papročius, socialinę ir ekonominę būklę.

„Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad Lietuva nėra sulaukusi nė vieno jokios tarptautinės organizacijos ar teismo vertinimo, kad būtų nusižengta kokiems nors tarptautiniams įsipareigojimams“, – teigiama A. Ažubalio pasirašytame rašte LLS.

Pokalbio metu taip pat buvo aptarti naujausi Vyriausybės priimti nutarimai ir poįstatyminiai aktai, palengvinsiantys tautinių bendrijų atstovų mokymąsi ir švietimo organizavimą tautinių bendrijų mokyklose. Susitikime taip pat dalyvavo Kultūros ministerijos Tautinių mažumų reikalų skyriaus vedėjas Kastytis Minkauskas bei švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

Praėjusiais metais Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vyriausiasis komisaras tautinių mažumų klausimais Knutas Vollebaekas per vizitą Lietuvoje nenustatė jokių problemų, susijusių su tautinių mažumų teisėmis. Komisaras atkreipė dėmesį, jog tautinės mažumos turi ne tik teises, bet ir pareigas. Viena iš jų, pasak K. Vollebaeko, yra išmokti valstybinę kalbą, kuri leistų lygiaverčiai dalyvauti socialiniame ir ekonominiame šalies gyvenime.

Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas dėl galimybės rašyti asmens vardą nelietuviškais rašmenimis, bet tik toje paso dalyje, kuri yra skirta papildomiems įrašams, buvo teigiamai įvertintas Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro Thomo Hammerbergo.

Liuksemburge veikiantis Europos Teisingumo Teismas 2011 m. gegužės 12 d. nustatė, kad nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos taisyklės, šiuo metu galiojančios Lietuvoje, nėra joks pažeidimas.

Lietuva yra vienintelė šalis Europos švietimo sistemoje, kur lenkų tautinei mažumai priklausantys asmenys turi galimybę įgyti pilną išsilavinimą gimtąja kalba (nuo pradinio iki aukštojo).

Šiuo metu Lietuvoje veikia 48 darželiai lenkų kalba, kuriuos lanko 2576 vaikai. Taip pat Lietuvoje veikiantis Balstogės universiteto filialas yra vienintelis užsienyje įsteigtas Lenkijos aukštosios mokyklos filialas.

Lietuvos švietimo sistemos reforma ir šių metų kovo 17 d. priimtu naujuoju Švietimo įstatymu siekiama optimizuoti ir racionalizuoti švietimo sistemą, pakelti visų Lietuvoje besimokančių ir studijuojančių asmenų švietimo ir studijų kokybės lygį, įskaitant moksleivius, kurie priklauso tautinėms mažumoms.

Scanpix

Šeštadienį kalbėdamas žurnalistams jis tikino, kad pati Lenkija laikosi aukščiausių standartų, o Lenkijoje gyvenančios mažumos niekuo negali skųstis.

“Manau, kad tai pasieks ir mūsų draugus Lietuvoje, jog norime kurti draugiškus ir savitarpio pasitikėjimo santykius, tačiau galbūt jiems reikia daugiau laiko tai suprasti”, – sakė  Lenkijos premjeras lenkų žiniasklaidai.

Šeštadienį Vilniuje ir Varšuvoje vėl vyko protestai dėl lenkų tautinės mažumos teisių Lietuvoje.

Lietuvos vadovai atmeta pastaruoju metu garsiai reiškiamus lenkų priekaištus ir pabrėžia, kad lenkai tokių gerų sąlygų švietimo srityje neturi nė vienoje kitoje užsienio valstybėje – pasaulyje už Lenkijos ribų yra 160 lenkiškų mokyklų ir 100  iš jų yra Lietuvoje.

Lietuvos pareigūnai taip pat atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje blogėja lietuvių tautinės mažumos padėtis švietimo srityje – trūksta lietuviškų vadovėlių, finansavimo lietuviškoms mokykloms.

BFL

Nacionalistinės lenkų organizacijos Varšuvoje ir toliau rengia piketus dėl tariamos Lietuvos lenkų diskriminacijos – savaitgalį Memoriae Fidelis draugija ir Kresų (Paribio) organizacijų federacija protesto akcijas surengė prie Lietuvos ir Europos Sąjungai (ES) pirmininkaujančios Vengrijos ambasadų, pranešė dienraštis “Nasz Dziennik”.

Su šauksmais “Broliai, padėkite” Vengrijos konsului Lenkijoje buvo įteiktas laiškas Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui, kuriame Vengrijos Vyriausybės vadovas buvo kviečiamas pasidomėti lenkų padėtimi Lietuvoje.

“Mūsų protestų tikslas pasiekti, jog lenkai Lietuvoje būtų visateisiai piliečiai. Mes sieksime, kad Europa stotų ginti diskriminuojamų lenkų”, – dienraščiui “Nasz Dziennik” sakė vienas iš organizatorių Adamas Chajewskis.

Jis kalbėjo, kad Lietuvos lenkų teises turėtų ginti ir ESBO, kuriai pirmininkauja Lietuva, o jai vadovauja, anot protestuotojo, “ypatingai antilenkiškas šovinistas Lietuvos užsienio ministras Audronius Ažubalis”.

Prie Lietuvos ambasados protesto akcijos pagrindiniu akcentu tapo Lenkijos pirmininkavimo ES perėmimas birželio 30dieną, kuri įvyks Krasnogrūdoje, minint   Nobelio premijos laureato Czeslowo Miloszo (Česlovo Milošo) gimimo 100-ąsias metines. Pasak akcijų organizacijų, čia dar kartą bus pademonstruota dirbtina Lietuvos ir Lenkijos draugystė.

Protesto metu kritikos sulaukė Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) už tai, kad į renginį pakvietė Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Lietuva kategoriškai atmeta priekaištus, kad šalyje yra pažeidžiamos lenkų teisės – pabrėžiama, kad švietimo srityje lenkų tautinė mažuma tokių gerų sąlygų neturi nė vienoje kitoje pasaulio šalyje.

BFL

Lenkija yra pasiruošusi kalbėtis su Lietuva abiejų tautinių mažumų klausimu, nes abi šalys yra Europos Sąjungos (ES) ir Europos Tarybos narės, kurioms galioja tie patys standartai, Lenkijos užsienio reikalų viceministro Jano Borkowskio (Jano Borkovskio) žodžius cituoja dienraštis “Nasz Dziennik”.

Kalbėdamas Lenkijos Seimo ryšių su tautiečiais užsienyje ir tautinių bei etninių mažumų komisijų posėdyje, politikas pabrėžė, kad abi šalys savo tautinių mažumų padėtį turi vertinti atskirų tokiomis pačiomis kategorijomis ir, jeigu reikia, kalbėtis tarptautiniuose forumuose.

Kaip rašo “Nasz Dziennik”, Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių mažumoms abiejose šalyse sudarytos labai skirtingos sąlygos.

“Kai Lietuvoje priimami įstatymai, gresiantys lenkiškų mokyklų uždarymu, Lenkijos lietuvių vaikams tik gulbės pieno tetrūksta, o pati lietuvių mažuma naudojasi visomis pilietinėmis laisvėmis, – pabrėžė dienraštis.

“Nasz Dziennik” taip pat citavo Seimo komisijų posėdyje kalbėjusį Lenkijos vidaus reikalų viceministrą Zbigniewą Sosnowskį (Zbignevą Sosnovskį), kuris teigia, jog Lenkija, laikydamasi ilgamečių tradicijų ir galiojančių įstatymų, vykdo politiką, kuria siekiama išsaugoti ir vystyti tautinių ir etninių mažumų tapatumą, o Lenkijos lietuvių padėtis yra vienas iš tokios politikos pavyzdžių.

Pasak viceministro, “lietuvių mažuma geriausiai naudojasi teise mokyti savo vaikus gimtąja kalba iš visų Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų”.

Tautinių mažumų teisėmis gali naudotis dešimtadalis Lenkijos lietuvių, gyvenančių daugiausia Punske, sako Lenkijos lietuvių bendruomenės vicepirmininkas Petras Maksimavičius.

Anot jo, Lenkijos lietuviai turi galimybę pasinaudoti tautinių mažumų teisėmis, bet baiminasi diskriminacijos, rašo “Vilniaus diena”.

“Nėra taip, kad visoje valstybėje būtų galima laisvai savo pavardę užrašyti. Žmonių, kurie asmens dokumentuose turi lietuviškus vardus ir pavardes, labai mažai. Yra ir psichologinis Lenkijos lietuvių požiūris. Kai kas nenori keisti pavardės, nes mano, kad gali turėti problemų įsidarbinant ar kur nors kitur. Įvairių nuotaikų pasitaiko. Kai kuriose vietovėse, ypač provincijoje, lenkų visuomenė patriotiškai nusiteikusi”, – teigė P.Maksimavičius.

Jo teigimu, lietuviai lietuviais nevaržomai jaustis gali nedidelėje teritorijoje – Punske, kur sudaro daugumą. O likusieji apie 90 proc. visų Lenkijos lietuvių savo tautines teises mato tik popieriuje.

“Punske, Seinuose, Suvalkuose ir Varšuvoje padėtis skirtinga. Lenkijoje priimtas Tautinių mažumų įstatymas, tačiau jo galiojimas užtikrintas tiktai vienoje teritorijoje – Punsko valsčiuje. Kartais Punskas Lenkijos politikų Lietuvoje pristatomas kaip vizitinė kortelė. Tačiau nutylima, kad už Punsko valsčiaus ribų vietovių pavadinimai lietuvių kalba ir daugelis kitų dalykų yra neįmanomi”, – kalbėjo P. Maksimavičius.

Pasak jo, Lenkijos tautinių mažumų įstatymo suteikiamomis teisėmis praktiškai negali naudotis tų Lenkijos valsčių lietuviai, kur jie sudaro mažiau kaip 20 proc. visos populiacijos.

“Negalioja taisyklės dėl dvigubų vietovardžių pavadinimų, pagalbinės lietuvių kalbos, gatvių pavadinimų”, – vardijo P.Maksimavičius.

Esą su nemažomis problemomis susiduria ir lietuvių šeimų vaikai – ne visi gali mokytis gimtąja kalba.

“Lietuviškos mokyklos veikia tiktai Seinų ir Punsko savivaldybėse. Apie tūkstantį lietuvių gyvena Suvalkuose, bet ten lietuvių kalbos pamokos yra neprivalomos, kaip papildoma veikla. Pagrindinė problema, be abejo, yra finansavimas. Tos savivaldybės, kur daugumą sudaro lietuviai, mokyklas finansuoja pakankamai – prideda trūkstamą dalį prie mokinio krepšelio lėšų. O ten, kur savivaldybė ne taip nusiteikusi, tarkim, Seinuose, susidaro problemų”, – kalbėjo P.Maksimavičius.

“Lietuvių dauguma negyvena Punske. Daugiausia mūsų yra Suvalkuose, Seinuose, kitose vietovėse. Dauguma gyvena už Punsko ribų, tačiau jie savo teisėmis naudotis negali. Apie 800 lietuvių gali naudotis tomis teisėmis, apie kurias kalba lenkų politikai. O pusšešto tūkstančio – negali”, – pridūrė pašnekovas.

Pasak jo, keliskart mėginta kalbėti su Lenkijos valdžia, prašyti efektyvesnio lietuvių mažumos teisių užtikrinimo. Tačiau reakcijos beveik nebuvo.

“Mes gal ir galėtume skųstis, bet negalime to daryti taip garsiai, nes mūsų yra daug mažiau”, – svarstė P.Maksimavičius.

Pasak jo, kai tautinių mažumų teisėmis gali naudotis tik kas dešimtas Lenkijos lietuvis, Lenkijos politikų pareiškimai apie lenkų mažumos padėtį Lietuvoje yra neadekvatūs.

“Jeigu Lenkijoje, turėdami tokią galimybę, pavardes pasikeistų tūkstantis lietuvių, 40 mln. bendruomenėje tai neturėtų absoliučiai jokios reikšmės. O Lietuvos situacija skirtinga dėl tautinių mažumų dalies. Manau, Lietuva turi teisę žiūrėti savo interesų ir saugoti daugumą”, – sakė jis.

"Veido" archyvas

Apie 70 proc. Rumunijos romų šiuo metu gyvena žemiau skurdo ribos atskiruose izoliuotuose kvartaluose

Šimtmečius Rumunijoje uiti ir skriausti romai taip ir nepritapo šioje šalyje, dabar keldami rumunams visavertės integracijos Europos Sąjungoje problemų.

Europa kaltina Rumuniją švaistant romų integracijai į visuomenę skirtas lėšas ir dėl to grasina nepriimti jos į laisvą judėjimą garantuojančią Šengeno erdvę. Europinių lėšų Bukareštas gauna tikrai daug, tačiau jos nedaro jokio poveikio milžiniškiems šimtmečiais pagal savas taisykles gyvenantiems romų kvartalams. Romų baronai ir toliau maudosi auksinėje prabangoje ir perka papuošalus Paryžiaus Eliziejaus laukuose, o jų skurdūs tautiečiai iš priemiesčių Prancūzijos vadovų vejami atgal į skurdo ir nešvaros getus Rumunijoje.

Europos Sąjunga pasiryžusi plačiai atverti piniginę įsisenėjusioms romų problemoms spręsti, tačiau nėra žinančiųjų, ką su tais pinigais daryti. Net ir gausiausią romų gentį savo žemėse glaudžianti Rumunija nesugeba panaudoti jai siūlomų pinigų, nes nesugalvoja efektyvių šios ryškios tautinės mažumos integravimo porgramų.

Dešimtadalis Rumunijos

Oficiali statistika skelbia, kad šiuo metu Rumunijoje gyvena apie 550 tūkst. romų tautybės gyventojų. Tačiau nevyriausybinių organizacijų duomenimis, iš tiesų 22 mln. gyventojų turinčioje Rumunijoje glaudžiasi net 2 mln. romų. Tiksliai suskaičiuoti neįmanoma, nes atliekant oficialius surašymus dalis romų nenori nurodyti savo tautybės dėl galimos diskriminacijos, o patys skurdžiausi šios tautinės mažumos atstovai net neturi jokių asmens dokumentų.

Tai, kokią vietą rumunų visuomenėje užima ši tautinė mažuma, puikiai iliustruoja vienas trejų metų senumo epizodas. Rumunijos prezidentą Traianą Basescu, ramiai su žmona vaikštinėjantį po prekybos centrą, mobiliuoju telefonu įkyriai filmavo privataus televizijos kanalo žurnalistė. Prezidentui trūko kantrybė, jis atėmė telefoną iš žurnalistės. Kitą dieną telefonas buvo grąžintas. Tačiau žurnalistės nufilmuota medžiaga ne tik kad nebuvo ištrinta – prezidentui neišjungus atimto telefono mikrofono, įrašas pasipildė jo išraiškingu komentaru žmonai: “Kokia agresyvi buvo šita smirdanti čigonė!” Įrašas buvo paskelbtas, ir T.Basescu prireikė daug pastangų kilusiam skandalui nuslopinti.

Į dabartinę Rumunijos teritoriją romai atkeliavo XIV amžiuje ir iš karto pateko į baudžiavą. Rumunų santykiai su romais buvo ne kas kita, kaip vergvaldystė – romai buvo laikomi beteisiais nuo pat gimimo, jais masiškai prekiaudavo, jiems būdavo skiriamos žiauriausios bausmės, juos kankindavo vien dėl pasilinksminimo. Daug šimtmečių jie buvo persekiojami ir diskriminuojami, tačiau iš kitų valstybių – Prancūzijos, Anglijos jie būdavo paprasčiausiai vejami lauk.

1940 m., Rumunijoje į valdžią atėjus fašistiniam generolo Iono Antonescu režimui, buvo parengti konkretūs čigonų klausimo sprendimo planai – nuo prievartinės asimiliacijos iki sterilizacijos. Rumunijos karinių nusikaltimų komisijos duomenimis, šiuo laikotarpiu nužudyta per 36 tūkst. romų.

Po Antrojo pasaulinio karo diktatoriaus Nicolae Ceausescu valdomoje Rumunijoje siekta, kad romai gyventų sėsliai, jų vaikai buvo verčiami lankyti valstybines mokyklas, svetimtaučius bandyta asimiliuoti, apgyvendinant juos tuose pačiuose kvartaluose su rumunais. Tačiau tai dažniausiai sukeldavo kultūrinius konfliktus.

Po 1989 m. Rumunijos revoliucijos visi bandymai integruoti romus į visuomenę buvo pamiršti dėl sunkios ekonominės padėties, o tai tik dar labiau sustiprino jų izoliaciją. Reikia pripažinti, kad noro integruotis nerodo ir patys romai. Jų papročiai iki šiol draudžia kurti šeimą su kitataučiais, Europa ir toliau šiurpinama istorijomis apie vos dvylikos metų sulauksias čigonų baronų dukteris, tekinamas už keturiolikmečių.

Skurdo kvartalai

Dabar apie 70 proc. Rumunijos romų gyvena žemiau skurdo ribos – tereikia nuvykti į atokų Bukarešto rajoną, vadinamą Sektoriumi Nr. 5, kad išvystum protu nesuvokiamą neturto ir nešvaros kloaką pačiame ES viduryje.

Sektorius Nr. 5 įsikūręs vos už kelių kilometrų nuo antrų pagal plotą pasaulyje dar N.Ceausesku režimo laikais pradėtų statyti Parlamento rūmų – tai lyg atvirkštinis tvarkingos gerovės Europos atspindys. Rahovos, Ferentari ir Giurgiului rajonus apimantis sektorius neoficialiai vadinamas romų getu. Pašaliečiams čia eiti be vietinės palydos nepatartina, nes niekada negali būti tikras, kaip į tave sureaguos vietiniai gyventojai.

Nedideliuose 20 kv. m butuose čia gyvena 5–8 žmonių šeimos, dauguma jų neturi vandentiekio, o šaldytuvus atstoja plastikinės mėlynos statinės, pripildytos vandens ir pririštos prie palangių. Kilimai plaunami balose. Pro langus išlindę kaminai rodo, kaip žiemą šildomas būstas.

Čia – ir Rumunijos, o gal ir visos Europos narkotikų verslo šerdis. Viena išgatvių tiesiog nuklota panaudotais švirkštais.

Dauguma šių rajonų gyventojų iki šiol neturi jokių dokumentų, todėl negali legaliai dirbti, pretenduoti į valstybės socialinę paramą.

Vis dėlto galimybių remti ir integruoti romus savo šalyje Rumunijos valdžia turi nemažai. Pavyzdžiui, vien iš 20007–2013 m. finansinio ES struktūrinės paramos plano šios tautinės mažumos integracijai Rumunija galėjo panaudoti 2 mlrd. eurų, tačiau nesugebėta sukurti veiksmingų programų.

Šią vasarą pradėta nelegaliai gyvenančių romų deportacija iš Prancūzijos į Rumuniją sukėlė įtampą tarp šių dviejų šalių, į diskusiją įsitraukė ir kitos Europos šalys. Vienos jų, pavyzdžiui, Italija, Ispanija, Bulgarija, pritaria Prancūzijos veiksmams, kitos kaltina prancūzus masine romų deportacija, nesuderinama su pagarba žmogaus teisėms. Prancūzija atsikerta, kad net 85 proc. romų į Rumuniją grįžta savanoriškai, mat suaugusiajam už tai mokama 300 eurų, o vaikams – 100 eurų grįžimo kompensacija. Tiesa, prieš tai paimami romų pirštų atspaudai – kad vėl nelegaliai grįžę į Prancūziją, jie negalėtų prašyti išmokos antrą kartą. Nesutikusieji su šia procedūra išmokos negauna.

Purkštauti mėginanti Rumunija netrukus buvo nutildyta – jai priminta, kad neaišku kam iššvaistytos milžiniškos pinigų sumos, ES skiriamos romų integracijai. Rumunai perspėti, kad Prancūzija dėl to gali vetuoti Rumunijos įsijungimą į Šengeno erdvę.

Šis tarptautinis epizodas tik dar labiau paryškino įsisenėjusią Rumunijos problemą. Šalies žiniasklaida analizuoja, kad dalis romų sugebėjo nesunkiai įsilieti į “normalią” visuomenę: skaičiuojama, jog net ketvirtadalis dabartinio Rumunijos parlamento narių yra romų kilmės.

Vis dėlto didžioji šios tautinės mažumos dalis ir toliau save išdidžiai vadina romais ir gyvena pagal europinės sampratos visiškais neatitinkančias taisykles. Jų visuomenės elitas – tai nelegalios savo tautiečių veiklos vaisius pasiglemžiantys “bulibasi”, arba baronai, gyvenantys didžiuliuose ypatingos architektūros rūmuose su auksinėmis detalėmis Bukarešto priemiesčiuose, važinėjantys prabangiais automobiliais ir net turintys rumunų tarnų. Jie – savo bendruomenių lyderiai, turintys nuosavą paralelinę teisingumo sistemą ir taikantys nuosavą civilinį kodeksą. Beje, šie veikėjai, kuriantys klasikinės feodalinės visuomenės salas, yra gerbiami Rumunijos valdžios atstovų, kviečiami dalyvauti valstybiniuose priėmimuose.

"Veido" archyvas

Romų elitas – baronai, gyvenantys didžiuliuose rūmuose su auksinėmis detalėmis Bukarešto priemiesčiuose

Vakariečiai priekaištauja, kad ES gausiai remiama Rumunija galėjo bent pamėginti inicijuoti socialinius pokyčius, imtis ardyti ydingą romų visuomenės kastų sistemą. Tačiau Rumunijos policija iki šiol nesiima iniciatyvos sustabdyti mafijos grupuočių, siunčiančių vaikus elgetauti į kitas šalis, verslo.

Kiekvienoje tautoje – skirtingu vardu

Žodis “romai” tik atsitiktinai sutampa su Rumunijos pavadinimu – nėra jokio etimologinio ryšio tarp žodžių “romai” ir Romos, Rumunijos bei rumunų kalbos. Labiausiai paplitusi versija, kad romai į Europą prieš tūkstantį metų atkeliavo iš Indijos pusiasalio. Romais jie save vadina patys, jų kalboje “rom” reiškia “vyras”, “sutuoktinis” ir siejamas su sanskrito kalbos žodžiu “doma”.

Tokiu terminu Indijoje vadinta atskira etninė grupė, esanti žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, kuri pragyvenimui užsidirbdavo muzikuodama.

Kitose kalbose jie vadinami įvairiai. Anglakalbiai tradiciškai šios tautybės žmones vadina “gypsies” – dėl klaidingo manymo, kad jie kilę iš Egipto, iš kurio esą buvo išvaryti už tai, jog suteikė prieglobstį kūdikėliui Jėzui. Ispanams šie svetimtaučiai – “gitanos”, kas taip pat reiškia “egiptiečiai”. Prancūzai romus taip pat šaukia “gitan”, bet kartais jie pavadinami ir bohemais – nes daugelis romų į Prancūziją atvyko per Bohemiją (dabartinė Čekijos teritorija). Vėliau šis žodis buvo pritaikytas nerūpestingam menininkų gyvenimui apibūdinti.

Lietuviams įprastas žodis “čigonas” kildinamas iš graikų kalbos žodžio “atsiganoi”, reiškiančio “neliečiamas” ir susijusio su IX amžiaus erezine sekta, užsiiminėjusia magija bei raganavimu.