Nenubausta Rusijos agresija prieš Ukrainą, nesuvaldoma krizė Sirijoje ir Irake – ar tikrai Jungtinės Tautos, sukurtos prieš beveik 70 metų palaikyti tvarkai pasaulyje, vis dar efektyvios ir reikalingos?

Evaldas Labanauskas,
Jungtinės Amerikos Valstijos

Lietuvos ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Raimonda Murmokaitė neslepia, kad JT susiduria su daygybe iššūkių ir tikrai ne visus sugeba įveikti. Vis dėlto ambasadorė interviu „Veidui” tvirtino, kad be JT pasaulis būtų dar pavongesnis, ypač mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva.

VEIDAS: Jau greitai sueis metai, kai Lietuva yra JT Saugumo Tarybos (JTST) nenuolatinė narė. Be to, vasario mėnesį Lietuvai teko atsakomybė pirmininkauti JTST, kuri laikoma viena įtakingiausių, o gal net įtakingiausia tarptautinė institucija. Ką davė, ko išmokė buvimas nenuolatine JTST Saugumo tarybos nare? Kokios patirties įgijo Lietuvos diplomatija?

R.M.: Pagal Jungtinių Tautų Chartiją Saugumo Tarybai patikėta pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tai išskirtinis Jungtinių Tautų organas, kurio sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.

Esame Saugumo Tarybos nariai išties neeiliniu metu. Dar niekada jai nėra vienu metu tekę spręsti šitiek daug ir įvairių tarptautinės taikos ir saugumo problemų. Juolab, kad problemos yra itin priartėjusios prie mūsų pačių sienų.

Pamynusi tarptautinės teisės principus, Rusija gviešiasi perbraižyti šiuolaikinės Europos žemėlapį. Okupuotas Krymas, tęsiasi atakos prieš Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą, aktyvėja Rusijos provokacijos visame mūsų regione ir už jo ribų. Perbraižomos ne tik sienos. Įsukus agresyvią propagandos mašiną, aktyviai siekiama pagal Kremliaus skonį perrašyti šiuolaikinę istoriją. Dėl to mūsų narystė Saugumo Taryboje itin aktuali ir svarbi. Gindami Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, giname patys save, savo kaimynus, mūsų bendrą euroatlantinį pasirinkimą.

Ko išmokė narystė? Kad aktyviai, nuosekliai ir kryptingai veikdamos mažos šalys gali būti įtakingos ir svarbios žaidėjos. Esame matomi ir girdimi, ir ne vien Ukrainos klausimu. Pirmininkaujame JTST sankcijų komitetams Jemenui ir Centrinės Afrikos Respublikai, o taip pat Kovos su terorizmu komitetui.

Lietuvos darbą Saugumo Taryboje teigiamai vertina mūsų partneriai, nevyriausybinės organizacijos. Dažnai praverčia ir mūsų, kaip mažos, sunkių, bet sėkmingų pereinamojo laikotarpio reformų kelią praėjusios šalies patirtis.

VEIDAS: Ar pačios Jungtinės Tautos gyvybingos, turint omeny įvykius Ukrainoje ir Sirijoje-Irake?

R.M.: Dažnai sakoma, kad jei Jungtinių Tautų nebūtų, jas reikėtų išrasti. Vykstančių konfliktų gausa ir sudėtingumas ne vieną verčia suabejoti, ar Jungtinės Tautos pajėgios spręsti esamus ir būsimus tarptautinės taikos ir saugumo iššūkius. Jungtinių Tautų darbas susilaukia priekaištų. Tačiau be jų veiklos šiandieninis pasaulis būtų daug pavojingesnis.

Jungtinėse Tautose suderėti ir priimti kertiniai tarptautinės teisės dokumentai, konvencijos, kurios įtvirtina pagrindinius žmogaus teisių, teisės viršenybės, gero valdymo, demokratijos principus. Jungtinės Tautos gelbsti gyvybes ir suteikia viltį milijonams žmonių visame pasaulyje. Daugiau kaip 115 tūkst. karių, policininkų ir civilių vykdo 17 taikos palaikymo misijų konfliktų nusiaubtuose kraštuose. Jei ne patyrę Jungtinių Tautų tarpininkai ir ankstyvas jų įsikišimas, konfliktų pasaulyje būtų dar daugiau. Ankstyvas preventyvus veiksmas yra labai svarbus, nes užkirsti kelią ginčui visada yra gerokai pigiau ir efektyviau, nei sureguliuoti jau įsiplieskusį konfliktą.

JT teikia skubią humanitarinę paramą, realizuoja vystomosios pagalbos, teisės viršenybės, gero valdymo ir demokratijos, žmogaus teisių apsaugos, moterų teisių ir įgalinimo, vaikų apsaugos konfliktuose programas. Dėl to milijonai žmonių įvairiuose kontinentuose gali būti šgelbėti nuo skurdo, stichinių nelaimių, epidemijų, prievartos ir smurto, pirmąsyk dalyvauja rinkimuose.

Kita vertus, Jungtinės Tautos nėra pasaulio žandaras, galintis visas šalis priversti gyventi pagal visuotinai priimtus tarptautinio sambūvio principus ir normas. O ir Saugumo Tarybos nuolatinėms narėms suteikta veto teisė riboja galimybę veikti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Darbas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje leis Lietuvai dvejus metus jaustis svarbia ir neproporcingai dydžiui įtakinga figūra pasaulinėje politikos šachmatų lentoje.

Pirmininkavimas baigėsi, tegyvuoja pirmininkavimas. Taip, perfrazuojant garsųjį posakį, galima apibendrinti Lietuvos diplomatijai itin reikšmingus praėjusius metus. Šalis ne tik pirmą kartą dirigavo Europos Sąjungos Tarybai, tačiau ir buvo išrinkta kaip nenuolatinė narė į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kuriai per ateinantį dvejų metų laikotarpį pirmininkaus net dukart. Pirmasis išbandymas laukia jau netrukus – vasario mėnesį.

Spręs esminius klausimus

Lietuvos diplomatai ir politikai spręs svarbiausius pasaulio klausimus ir balsuos dėl Saugumo Tarybos rezoliucijų, kurios per penkiolikos šalių balsavimą priimamos tuo atveju, jei „už“ pasisako devynios valstybės. Tiesa, pasaulio galingieji – penkios nuolatinės narės – turi veto teisę, kuria noriai naudojasi: nuo 1946 m. tokiu būdu atmesta per 200 rezoliucijų.
Kita vertus, tai, kad Lietuva bus viena mažiausių valstybių, nereiškia tik simbolinio vaidmens sprendimų priėmimo procese. Analitiniai tyrimai patvirtino faktą, kad šalies dydis gali nevaidinti lemiamo vaidmens, jei valstybė turi aiškiai apibrėžtus prioritetus ir kryptingai siekia tikslų, ypač pirmininkavimo laikotarpiu. Pavyzdžiui, Airija netrukus po Rugsėjo 11-osios tragedijos sugebėjo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos darbotvarkėje išlaikyti dėmesį ne tik terorizmui, bet ir įvykiams Konge, Somalyje ir Burundyje, o Naujoji Zelandija laikoma pagrindine šalimi, sugebėjusia įtikinti partneres, kad būtina priimti rezoliuciją dėl dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje vykusių žudynių Ruandoje.
Tiesa, verta pabrėžti, kad pastarasis atvejis laikomas vienu didžiausių Saugumo Tarybos fiasko, mat dėl įvairių priežasčių didžiosios valstybės neužkirto kelio iki milijono gyvybių nusinešusiam konfliktui. Skeptikų teigimu, tokios situacijos kartosis tol, kol galingieji turės veto teisę ir blokuos politiškai nepalankius sprendimus. Vis dėlto būtent Naujosios Zelandijos pastangomis pavyko pasiekti tam tikrą konsensusą ir bent jau priimti rezoliuciją, mat priešingu atveju grėsė visiškas situacijos ignoravimas.
Siekiant per šiuos porą metų atlikti pastebimą vaidmenį, Lietuvai teks padaryti namų darbus, ypač prieš pirmininkavimo Saugumo Tarybai laikotarpį, kuris numatytas jau šių metų vasarį ir antrą kartą – po penkiolikos mėnesių. Ekspertų teigimu, pirmininkavimas gali būti efektyvus tik tuo atveju, jei valstybė aiškiai apsibrėžia tikslus, juos kelia atsižvelgdama į turimą patirtį, geba ieškoti konsensuso bei burti panašią poziciją palaikančias valstybes į koaliciją, atranda savo nišų.

Ekspremjeras Gediminas Vagnorius įsitikinęs, kad Tėvynės interesus gerbiantys politikai turėtų susilaikyti nuo koalicijos su politinę nesantaiką provokuojančiu “Valdemaro Tomaševskio bloku”. Politiko manymu, įgydami “auksinius” balsus Vilniaus taryboje, jie “pavojingai šokdintų materialiniais interesais užganėdintą Vilniaus valdžią”.

“Dauguma lietuvių neabejotinai pasisako už kuo draugiškesnius santykius su Lietuvos lenkais, supranta ilgalaikę Vilniaus ir Varšuvos strateginės partnerystės svarbą. Tačiau neturime politiškai skatinti ir valdžios postais maloninti tautų kiršintojų”, – sako G. Vagnorius.

Kaip jis pažymi, dar neseniai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiai kaltino Valdemarą Tomaševskį ir jo vadovaujamą Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) antilietuviška veikla, o Rolando Pakso Tvarkos ir teisingumo partiją – glaudžiais ryšiais su nedraugiškomis promaskvietiškomis jėgomis. Pasak G. Vagnoriaus, su šiomis politinėmis grupėmis, kaip žalingomis valstybės interesams, buvo reikalaujama nebendradarbiauti ne tik Seime, bet ir Vilniaus savivaldybėje.

“Tačiau TS-LKD vadovų deklaruotos politinės vertybės apsivertė aukštyn kojomis – “tvarkiečiai” tapo strateginiais partneriais ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Patriotiškai nusiteikę rinkėjai ypač nustebo išgirdę apie Andriaus Kubiliaus remiamą Vilniaus konservatorių jungimąsi su “V. Tomaševskio bloku”, kurio lyderis vėl “verčiasi” tautų kiršinimu, kursto nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. Kokie politiniai pokyčiai nulėmė netikėtą ankščiau deklaruotų “valstybės gynėjų” ir “antivalstybininkų” draugystę? Kas pasikeitė – ar R. Paksas su V. Tomaševskiu tapo didesniais Lietuvos patriotiniais, ar A. Kubilius pasidavė Maskvos įtakai?”, – svarsto Krikščionių partijos lyderis.

Pasak G. Vagnoriaus, sunku patikėti, jog V. Tomaševskio vadovaujama LLRA tapo artimesnė, prisijungusi buvusį kadrinį KGB karininką iš Rusų aljanso. “Daugiau įtarimų kelia Tėvynės sąjungos lyderio politiniai “suartėjimai” su Minsku ir Maskva, dėl ko stringa strateginiai energetiniai projektai, o Lietuva vis brangiau moka už dujas ir elektros energiją”, – sako G. Vagnorius.

Ekspremjeras neatmeta galimybės, kad į antilietuvišką koaliciją galimai einama dėl postų Vilniaus valdžioje. “Jei į antilietuvišką “konservatorių – tvarkiečių – lenkų” koaliciją einama tik dėl “pelningų” Vilniaus postų, tai reikštų visišką vertybinės politikos išsižadėjimą ir rinkėjų mulkinimą savanaudiškais tikslais. Jei taip lengvai parsiduodama dėl valdžios Vilniaus savivaldybėje, tai kiek Tėvynės sąjungos lyderis gali paaukoti Lietuvos už paramą iki Seimo rinkimų ar po jų, siekiant išlikti Vyriausybės vadovu!?”, – svarsto G. Vagnorius.