BFL

Žmonės sugrįžta į teatrus, koncertus, muziejus ir koncertų sales.

17

Tiek procentų daugiau žiūrovų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies teatrai.

6,6

Tiek tūkstančių spektaklių pernai parodyta Lietuvos teatruose.

13

Tiek tūkstančių daugiau klausytojų pernai, palyginti su 2014 m., lankėsi koncertuose.

74

Tiek koncertų mažiau pernai surengė šalies koncertinės organizacijos.

9

Tiek procentų didesnes pajamas pernai, palyginti su 2014 m., surinko šalies kino teatrai.

1,2

Tiek kartų vienas Lietuvos gyventojas 2015 m. vidutiniškai lankėsi kino teatruose.

4

Tiek procentų daugiau lankytojų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies muziejai.

363

Tiek tūkstančių lankytojų pernai sulaukė šalies muziejų lyderis – Trakų istorijos muziejus.

Šaltinis: Statistikos departamentas

D. Matvejevo nuotr.

Metai scenose, kaip ir realybėje, prasidėjo be sentimentų. Teatrai vasarį rimtai ir su šypsena analizuos žudymo bei susinaikinimo instinktus.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gintaro Varno „Pabaigos ugnyje“ demobilizuotas kareivis Rabė, vaidinamas Ainio Storpirščio, virto liepsnojančiu laužu, į kurį savo valia nužengė jį mylinti Zu­za­nė (Elzė Gudavičiūtė). Neryžtingasis Liudvikas (Sergejus Ivanovas) vonioje pasmaugė Alzhei­meriu sergančią motiną Rozmari (Kristiną Andrejauskaitę). Nusivylusi sistema policininkė Edna (Emilija Latėnaitė-Be­liaus­kienė) tapo teroriste savižude ir ketino susisprogdinti žmonių pilnoje kavinėje.

Paskutinėje scenoje kartu su kitais spektaklio veikėjais jie visi taikiai kalbasi „nuo debesėlio“, skatinančio abejoti optimistinėmis režisieriaus interpretacijomis, neva sena naikinanti ugnis atverianti kelią naujai pradžiai. Vienin­telė nauja pradžia iš senų dvasinių išgyvenimų gniau­žtų nesugebėjusiems išsivaduoti „Pabaigos ugnies“ gyventojams ir tėra tas banguojantis debesėlis.

Kaip ir Mariaus Ivaškevičiaus bei Arpado Schillingo pora „Didžiame blogyje“, Dea Loher ir G.Varno duetas veda žiūrovus prie bedugnės krašto ir leidžia suprasti, kad ilgiau egzistuoti dabartiniame visuomenės būvyje nebeįmanoma, tiesiog nebėra kaip. Čia neišvysi net ironiškosios „Didžiame blogyje“ Vaivos Mainelytės įkūnytos Vilties, su žvakide rankoje žengiančios į publiką per lavonus.

Prievartos švirkštas

Oskaro Koršunovo „Apvalytųjų“ žiūrovus pasitinka mokyklinės lentos stiliumi išmarginta erdvė ir stambus užrašas ant galinės studijos sienos, bylojantis: „Visi negyvi“. Taigi finalas iš anksto aiškus, o virš durų staktos atsidūrusi frazė „Pusiausvyra dingsta“ – irgi ne mažiau patikimas orientyras.

Šįkart išankstiniais režisieriaus samprotavimais apie centrinį Tinkerio, kaip mokytojo sadisto, personažą verta pasikliauti. Švirkšto iš rankų nepaleidžiantis Dariaus Meškausko Tinkeris įkūnija tipišką visuomenei privalomai diegiamų moralinių normų gynėją, kuris privačiame gyvenime visai neketina kitiems peršamų taisyklių laikytis pats.

„Kas yra tie mokytojai? Tai visi, pradedant tėvu ir baigiant visuomene, sutvarkyta pagal tam tikrą hierarchinį principą, kai vyresnieji moko jaunesniuosius, kaip reikia gyventi. Dažnai nuo pat ankstyvų dienų mokymas grindžiamas laisvės apribojimu“, – prieš premjerą konstatavo O.Koršunovas.

Mirtį ar bent laikiną atsipalaidavimą nešantis Tinkerio švirkštas čia traktuojamas kaip išsilaisvinimas nuo dogmatinės sistemos prievartos, kaip lengviausia bausmė, kurios maldaujama atsiklaupus. Tik štai gyvuosius nuo mirusiųjų skiriantį debesėlį atstoja nebe toks romantiškas vielinis beprotnamio lovos tinklas. Beveik netrukdantis meilei, kaip ir Tinkerio „apgenėti“ jaunuolių kūnai.

Ir vis dėlto „Apvalytieji“ – daug tylesnis spektaklis, nei galima būtų tikėtis iš Sarah Kane ir O.Koršunovo tandemo. Šnabždesių jame daugiau nei riksmo, nebylaus siaubo – daugiau nei įžodinto. Būtų naivu tikėtis šokiruoti nūdienos žiūrovą į akį bedamais švirkštais, masturbacijos ar prievartavimo scenomis, todėl belieka metaforinės kalbos kelias. Tik įprastame simbolistiniame teatre baisybės slepiamos po nekaltais, kasdieniais ar netgi poetiškais įvaizdžiais, o čia – viskas atvirkščiai: rinktinės smurto scenos simbolizuoja iš pažiūros mažiau drastiškus, o nuplėšus mandagų konvencinį luobą – tiek pat baisius dalykus. Tinkeris gali „neteisingai“ mylintiems jaunuoliams nukapoti rankas ir kojas, gali nupjaustyti jų lyties organus, tačiau nesugeba priversti jų atsisakyti meilės.

O apsivalymas ir čia ateina ne per pamazgų kibirus, kuriuose mirkomi sienoms plauti naudojami skudurai, bet per ugnį, kuriai Tinkeris vieną po kito „adresuoja“ savo aukų lavonus. Ir vėlgi – jokios vilties, jokios naujos pradžios šioje ašarų pakalnėje.

Ledo egzaminas

Apie tą patį, bet visai kitais įvaizdžiais bei intonacijomis kalbama ir Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Ledas“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Sorokino romaną. Tiesa, režisierius apsiribojo tais daugiasluoksnio kūrinio epizodais, kurie pasakoja Varvaros Samsikovos istoriją. „Jai romane skirta daugiausia dėmesio ir ji nueina visą tą atsivertimo ir praregėjimo kelią, kuris išsamiai atskleidžia svarbiausias romano idėjas. Neketinu kaip režisierius piršti žiūrovams vienokios ar kitokios romano siužeto traktuotės, o stengsiuosi drauge su jais visa, kas jame pasakojama, priimti už gryną pinigą“, – teigia A.Jankevičius.

Varia Samsikova (ją vaidins aktorės Jelena Orlova ir Jevgenija Gladij) – viena iš Šviesos brolijos išrinktųjų, arba viena iš nedaugelio, kuriems pavyko atsigaivelėti gavus per galvą nuo Tunguskos meteorito nuskelta skeveldra. Brolijos nariai tiki, kad meteoritas yra ateivių užkoduotas ir tikslingai nuleistas Žemėn, o pagrindinė jo užduotis – padėti atskirti 23 tūkst. brolių ir seserų, apdovanotų ypatingomis sielos galiomis, nuo visų kitų „mėsos mašinų“.

Išrinktieji, padėdami vienas kitam ir nuoširdžiai mylėdami vienas kitą, sugebės išgelbėti skurstančią, nelaimėse skendinčią planetą, o neįveikusiųjų ledinės lazdos „egzamino“ mirtys, kurias Šviesos broliams nuolat tenka kažkaip pateisinti, yra neišvengiamos, bet didžiųjų tikslų fone – visiškai nereikšmingos smulkmenos.

Naujasis A.Jankevičiaus spektaklis bus rodomas kamerinėje Rusų dramos teatro scenos erdvėje, vieną vakarą jį galės stebėti ne daugiau kaip 70 žiūrovų, kurie patys turės progą pasijusti masoniškaisiais Šviesos brolijos išrinktaisiais.

Per solidarumą – į orumą

Žmonių bendrijos, atjautos idėja su šypsena, tačiau be lavonų kalnų bus svarstoma ir Gyčio Padegimo Kauno kameriniame teatre režisuotoje premjeroje „Akmenys jo kišenėse“ pagal šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones komišką pjesę. Pagrindiniai jos veikėjai – paprasti Airijos užkampio žmonės, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apverčia įsiveržusi filmavimo grupė iš Holivudo.

Kaimiečiai tampa statistais filmavimo aikštelėje ir pamažu suvokia, kad jie yra mažyčiai sraigteliai ne tik sudėtingame kino gamybos mechanizme, bet ir gyvenime. Vis dėlto pamažu užguiti, atvykėlių išnaudojami vietiniai gyventojai susivienija, įgyja orumo, išmoksta turėti savo nuomonę ir apginti savo poziciją.

„Sveiki dvasiniai ryšiai subrandina sveiką visuomenės organizmą, o jų nebuvimas – visuomenės ligų metastazes. Daugybė žmonių šiandien palieka mūsų šalį būtent dėl dvasinės infrastruktūros nebuvimo, žmogiško orumo stokos. Visos ekonominės krizės yra dvasinės krizės padariniai. Susvetimėjimas, vienybės, orumo, bendruomeniškumo stoka yra tie akmenys mūsų kišenėje, kurie traukia mus į dugną. Jeigu mes gyventume normaliai, jeigu draugystė ir atjauta būtų mūsų duona kasdienė, nereikėtų nė akcijų mirštantiems iš bado gelbėti“, – teigia G.Padegimas.

Visą šią istoriją su daugybe įvairiausių veikėjų scenoje pristatys vos du aktoriai – Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas, kuriems žiūrovų akivaizdoje teks nuolatos „keisti kailį“.

Meilės trikampio išpažintys

Vasaris po ilgesnės pertraukos žada premjerą ir Nacionaliniame dramos teatre. Netgi labai įdomią, nes paremtą stipria literatūra: Vytauto Rumšo režisuojamo spektaklio dramaturginiu pamatu taps Ingmaro Bergmano romanas „Intymūs pokalbiai“.

Nelaimingai ištekėjusi Ana (ją vaidins Adri­ja Čepaitė) savo religiniam vadovui (Ra­mu­tis Rimeikis) prisipažįsta padariusi vieną iš didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui. Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka – Ana turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai jos, kaip tikinčiosios, pareiga.

Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia, žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausėsi jos intymiausių išpažinčių ir davė nuoširdžios draugystės pilnatvę?

I.Bergmanas „Intymius pokalbius“ rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais. Gimęs liuteronų kunigo šeimoje, kurioje tėvas griežtai auklėjo savo vaikus, vėliau didis režisierius pripažino, kad tikėjimą Dievu prarado būdamas aštuonerių.

„Pirmą kartą perskaitęs romaną „Intymūs pokalbiai“ buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie spektaklį, tačiau šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, kiekvienas jo sakinys – įtikinantis, be melo. Ir visai ne­svarbu, ar tu krikščionis, ar ne: šiame spektak­lyje svarbi išpažintis bendrąja prasme, kuri su­­teikia palengvėjimą, prašviesina žmogų. Tai bus keturios skirtingos išpažintys, o visus veikėjus sieja viena moteris – Ana“, – pasakoja V.Rum­šas.

Šokėjų pasakojimai

Jauną Belgijoje gyvenančią choreografę Vilmą Pitrinaitę naujam spektakliui „Pandora“ įkvėpė kitas kino pasaulio grandas Pieras Paolo Pasolini.

„Šis spektaklis – tai nerimastingas ir bebaimis žaidimas su destrukcija. Mes sunkte persisunkę tuo veržliai save ginančiu, šleikščiu ir kartu dievišku griovimo įkarščiu, užprogramuotu mūsų ląstelių prigimtyje: juk kiekvienai mūsų ląstelei teks sugrįžti į pirmapradį chaosą, iš kurio ji sukurta. Tarsi dievai žaidžiame ženklais ir simboliais, praeities pasaulio svajonėmis, nes nenorime, kad kiti mums kurtų mitus. Norime patys juos susikurti“, – pabrėžia V.Pit­ri­naitė, šokį studijavusi Prancūzijoje – Tulū­zoje, Monpeljė ir Strasbūre, o „Pandoros“ kur­ti sugrįžusi į savo pirmąją trupę – Kauno šokio teatrą „Aura“.

Jos kolegė Indrė Puišytė savo šokėjos karjerą pradėjo nuo baleto pamokų Kauno valstybinio muzikinio teatro studijoje, vėliau studijavo choreografiją Klaipėdos universitete ir tik tuomet įsitikino, kad geriausiai seksis save išreikšti šiuolaikiniu šokiu. Taigi sugrįžo į tą pačią „Aurą“. Spektakliui „Rezonansas“, ku­ris bus rodomas Menų spaustuvėje, choreografę įkvėpė ne antikiniai, o vietiniai mitai, tiksliau – dabar heroizuojama kunigaikščio My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio asmenybė.

„Ieškodami rezonanso su Mykolo Kleopo istorija, sutarėme tik dėl vieno: jis nėra didvyris. Mykolas Kleopas Europoje veikė lenkų vardu ir tradiciškai yra siejamas su Rusijos imperijos dvaru. Mažas, kresnas, greitai lakstantis tipelis. Garbingas, bet nuobodus žaidėjas šachmatais. Ir kartu – pilietis, suformuotas Apšvietos epochos idealų. Laisvas žmogus, mokėjęs gyventi jam primestomis sąlygomis. Racionalus pokštininkas, istorijos paverstas romantiku“, – taip apibūdina pagrindinį savo kūrinio veikėją I.Puišytė, kurios spektaklyje privalės „rezonuoti“ ir žiūrovai.

Dainuojantis Šerlokas Holmsas

Mažųjų laukia du nauji vaidinimai: aktoriaus Vytauto Kupšio režisuotas spektaklis „Išgelbėkime kengūriuką“ su kompozitoriaus Antano Jasenkos dainomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir Agnės Dilytės „Baltas žvėriūkštis“ pagal amerikiečių autoriaus Maurice’o Sendako iliustruotą knygelę Kauno lėlių teatre. Pirmasis – apie draugystės, kurios negalima nusipirkti, jėgą, antrasis – apie tamsiame kambaryje, po lova ar už lango vaikų tykančias baimes, iš kurių vėliau išauga visi suaugusiųjų spektakliuose (ir gyvenimuose) matomi košmarai.

Taigi dar kartą sugrįžkime prie negyvėlių. Tiksliau – vieno negyvėlio, kuriuo savo jubiliejaus šventėje, trenkus žaibui, staiga pavirsta aristokratiškų rūmų šeimininkas seras Čarlzas Henkinsas.

O tada savo tyrimą pradeda geriausias seklys Šerlokas Holmsas ir ištikimasis jo padėjėjas daktaras Vatsonas. Nes juk tai – „Angliškas detektyvas“, tik šį kartą – ne televizoriaus ekrane, o Vilniaus kamerinio teatro scenoje.

„Tai bus labiau pramoga, tačiau tikrai ne balalaika. Kuriame labai atsakingai, aktoriai vaidins labai rimtai. Publika turėtų juoktis iš pačios situacijos ir absurdo, išliks svarbios pa­vydo, keršto, gobšumo, melo temos. „Ang­liš­kas detektyvas“ bus išdidi muzikinė komedija su kilmingų aristokratų manieromis“, – žada pats pjesę savo spektakliui pagal mėgstamą Arthuro Conan Doyle‘io kūrinį parašęs režisūros studijas baigiantis aktorius Ramūnas Cicėnas.

Muzika šiame spektaklyje bus atliekama gyvai, skambės gerai žinomos dainos ir arijos, kurioms naujus tekstus parašė aktorė Rimantė Valiukaitė. Taigi velionis bus iškilmingai palydėtas su muzika.

Pirmasis laidotuvių seansas – jau šį šeštadienį.

BFL

Senieji metai atnešė nemažai perversmų į Lietuvos teatrus. Todėl pradėdami Naujuosius norėtume jums pristatyti keturis drąsuolius, prisiėmusius teatrų vadovų atsakomybę, ir išklausti apie jų kolektyvų laukiančias permainas.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Jiems tekę teatrai – labai skirtingi, skęstantys sa­vuose rūpesčiuose. Štai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tebelaukia rekonstrukcijos, o Klaipėdos dramos teatras neseniai atšventė jos pabaigą. Vilniaus mažasis teatras direktore pradėjo vadinti ankstesnę laikinąją vadovę, o Kauno kamerinis teatras vadove paskirtą kolegę iš gretimo teatro pasitiko audringais manifestais ir kaltinimais senas tradicijas turinčio kolektyvo žlugdymu.

Siūlome „Veido“ skaitytojams naujųjų vadovų mintis apie tai, ką ketina keisti sau pavaldžiuose teatruose ir į kokias premjeras žiūrovus žada kviesti 2016-aisiais.

1. Norėtume sužinoti tris pagrindinius dalykus, kurie netenkino jūsų ligšiolinėje teatro veikloje. Kaip ketinate juos taisyti?

2. Ar jau galite išvardyti 2016-aisiais jūsų vadovaujamo teatro laukiančias premjeras? Kodėl renkatės būtent šiuos veikalus?

3. Kaip ketinate laviruoti tarp komerciškai sėkmingo ir meniškai brandaus repertuaro? Kokius teatro lankomumo rodiklius atėjęs radote ir kokių tikitės savo kadencijos pabaigoje?

4. Koks jūsų požiūris į kviestinius aktorius: leisite režisieriams jų kviestis ar prašysite verstis turimos trupės pajėgomis? Ar ketinate kviesti spektaklių statytojų iš užsienio?

5. Ar reikalingas teatrui etatinis vyriausiasis režisierius, nuolat prižiūrintis anksčiau pastatytus spektaklius? Ar ieškosite tokio žmogaus, jeigu jo šiuo metu teatre nėra?

6. Ar pritariate teiginiui, kad geros rinkodaros bei reklamos pastangomis kiekvieną spektaklį įmanoma paversti publikos geidžiamu? Ar regite šios srities neišnaudotų rezervų savajame teatre?

Tomas Juočys (38 m.), Klaipėdos dramos teatro vadovas

T.Juočys 2009–2011 m. buvo Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojas, 2011–2015 m. dir­bo Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovu. Kon­kursas į Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas surengtas po to, kai 2015 m. kovo pabaigoje mirė Gediminas Pranckūnas, vadovavęs teatrui nuo 2001 m.

1. Trys dalykai – tai repertuaras bei jo formavimas, teatro valdymo struktūra ir aktorių trupės sudarymo procesas.

Repertuaras būdavo sudaromas chaotiškai, neatsižvelgiant į šiandienos aktualijas, poreikius, nesigilinant į pasirenkamą dramaturginę medžiagą. Tam darė įtakos ir scenos neturėjimas, ir neveikli teatro meno taryba. Nors ji turėjo tik patariamąjį balsą, jai priskirtos funkcijos formuojant repertuarą vis dėlto buvo per menkos. Šiandien renkamės kitą būdą: į meno tarybą įtraukėme du narius, kurie nėra teatro darbuotojai, – Leonidą Donskį ir Oskarą Kor­šu­novą. Tai padės išvengti savikritikos nebuvimo. Me­no tarybos posėdyje vasarį diskutuosime apie siūlomas pjeses bei jų režisierius ir atsirinksime pagrindinius „taikinius“, dėl kurių teatro vadovas tarsis penkeriems metams į priekį. Jei susitarti nepavyks – meno taryba svarstys, kuo užpildyti susidariusias spragas.

Teatro valdymo struktūrą anksčiau sudarė trys padaliniai: meno, finansų ir ūkio. Pirmieji du abejonių nekėlė, tačiau ūkio ir bendrųjų reikalų padalinys buvo gremėzdiškas ir nelankstus. Jį keisime sukurdami kelis papildomus padalinius. Meno vadovo žinioje bus aktorių trupė ir literatūrinė dalis. Šiai teks prisiimti ir rinkodaros funkcijas, tam bus priimti trys vadybininkai. Jau įsteigtas atskiras technikos padalinys, kuriam priklauso apšvietimo, garso, scenos ad­ministravimo, operatorių, pastatymų dalies tarnybos. Technikos vadovo pozicija valdymo struktūroje prilyginama direktoriaus pavaduotojui.

Teatro trupę šiandien sudaro 31 aktorius. Tai optimalus skaičius, tačiau bėda, kad trupę sudaro trijų specialiai Klaipėdos dramos teatrui parengtų kursų absolventai. Taigi turime trijų kartų aktorius, tarp kurių plyti amžiaus duobės, ir visišką konkurencijos trūkumą. Todėl atsisakome šios sistemos ir kasmet stengsimės prisivilioti po vieną du jaunus talentingiausius aktorius iš visos Lietuvos.

2. Metų pradžioje numatyta pradėti statyti italų dramaturgo Eduardo de Filippo pjesę „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. Povilas Gaidys). Šio spektaklio pristatymas P.Gaidžiui taps savotišku „nusilenkimu“ Klaipėdos publikai prieš baigiant aktyvų darbą teatre.

Iki vasaros vidurio turėtume pakviesti į Slawomiro Mrožeko pjesės „Pono Ohėjaus kankinystė“ premjerą. Ji pasirinkta kaip atsvara klasikiniam repertuarui. S.Mrožekas – vienas garsiausių Europos absurdistų, o spektaklį statysiantis režisierius Darius Raba­šauskas mėgsta absurdo dramaturgiją ir pamažu „auga“ mūsų teatre.

Rugsėjo mėnesį publikos lauks amerikiečių dramaturgo Don Nigro „Paolas ir Frančeska“. Tai šiuolaikinė Dante’s interpretacija, juodoji komedija, kurią pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus. O 2016-uosius turėtume užbaigti Gintaro Grajausko pjese  „Pašaliniams draudžiama“, kurią, skatindamas lietuvišką dramaturgiją, užsakė pats teatras. Spektaklį statys O.Koršunovas, kuris buvo „taikinys Nr. 1“ ieškant režisieriaus naujai G.Grajausko pjesei.

Turime tikslą rudenį sukurti ir spektaklį vaikams. Kol kas nesame tikri dėl pjesės ir autorių, tačiau atrodo, kad tai bus „Piteris Penas“. Svarstome, kad spektaklį režisuoti galėtų choreografė Agnija Šeiko.

Taip pat žadame statyti Ksenijos Dragunskajos pjesę „Miesto teatras“, kurią turėtų režisuoti svečias iš Maskvos Andrejus Liubimovas. Tačiau šiandien dar nesame visiškai patenkinti specialiai mūsų teatrui sukurta pjese ir nežinome režisieriaus sprendimo, rakto šiai medžiagai atverti.

3. Klaipėdos dramos teatrui natūraliai nebus sunku gerinti lankomumo rodiklių: neturėdami savo scenų, pastaruosius trejus metus rodėme kritiškai mažai spektaklių – vos 100 per metus. Ir vidutinės mūsų metinės pajamos sudarydavo tik 100–120 tūkst. eurų. Šiais metais planuojame rodyti 165 spektaklius, kuriuos stebės vidutiniškai po 300 žiūrovų (vertinant ir mažesnes sales). Taigi iš bilietų pardavimo tikimės surinkti 240 tūkst. eurų.

Stengsimės repertuaro neorientuoti į komercinę sėkmę. Tam ir pasitelkiame vadybininkus, kad skatintume gerų produktų pardavimą. Mano manymu, valstybės kultūros politika remiasi biudžetiniais teatrais, gaunančiais tam tikrą garantuotą finansavimą, todėl šie privalo likti ištikimi profesionalaus scenos meno misijai.

4. Klaipėdos dramos teatras neišsivers be kviestinių aktorių, tačiau jų skaičių ribosime. Prieš įdarbinant aktorių trupėje galima jį išbandyti pagal autorinę sutartį – tuomet atsirandanti konkurencija verčia pasitempti ir kitus trupės narius.

Į Klaipėdą būtinai kviesime režisierių iš užsienio. Jau dabar deramės su Lenkijos, Latvijos režisieriais. Turime nusižiūrėję statytojų, jau kūrusių spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tikslas – pasiūlyti publikai pačius geriausius žinomus arba ne­žinomus, bet perspektyvius kūrėjus.

5. Klaipėdos dramos teatras šiuo metu turi etatinį režisierių. Ateityje jo pareigybės neliks, todėl daugiau funkcijų gaus teatro meno vadovas. Kadangi mano išsilavinimas – vadybinis, spręsdamas meno klausimus ketinu kliautis juo.

6. Rezervų yra, todėl stipriname rinkodaros skyrių, kurio anksčiau apskritai nebuvo. Turime kiekvieną mūsų premjerą pateikti lyg įvykį, kurį praleidęs žiūrovas jaustųsi likęs užribyje. Tačiau kartu reikia vertinti savo žiūrovą, tikėti jo išprusimu ir nebandyti jo apgaudinėti.

Jonas Sakalauskas (33 m.), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas

2010 m. baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje. 2012 m. įsteigė viešąją įstaigą Baltijos kamerinį operos teatrą, prodiusavo jos spektaklius ir koncertus. Organizavo baroko operos kursus Kražiuose. 2015 m. inicijavo ir įgyvendino trumpametražių miuziklų festivalį M-FEST.

1. Nenorėčiau vartoti žodžio „netenkino“. Paminėčiau tris sritis, kurioms šiais metais bus su­teik­­tas didesnis dėmesys: vidinė bei išorinė komunikacija, orkestro sustiprinimas ir projektinė veikla.

Pradėsime nuo vidinių diskusijų apie informacijos srautų paskirstymą, po to teiksiu komunikacijos optimizavimo planą. Kadangi iki šiol negyvenau uostamiestyje, informacija apie Klaipėdos muzikinio teatro veiklą manęs praktiškai nepasiekdavo nei tiesioginės reklamos kanalais, nei viešųjų ryšių žinutėmis. Taigi daugiau dėmesio skirsime reklamai, kuri pasiektų visos Lietuvos kultūros vartotojus.

Klaipėdos teatras šiuo me­tu neturi iki galo sukomplektuoto simfoninio orkestro. Trūks­ta muzikantų, trūksta nuo­­­seklios veiklos. Viena svarbiausių užduočių – pritraukti nau­jų orkestrantų, kurie leistų kolektyvui tobulėti.

Projektinė veikla – sritis, tei­kianti rezervinių galimybių plė­toti teatro veiklą. Manau, to­kio masto valstybinis teatras privalėtų mažiausiai padvigubinti esamą paraiškų kiekį ir taip užsitikrinti galimybę gauti papildomų lėšų.

Tačiau visa tai – tik būtinos priemonės, o teatro šerdimi išliks jo kūrybinė platforma.

2. Tikrai statysime amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“, Gio­vanni Batistos Pergolesi operą „Liveta ir Trakolas“. Kitos premjeros dar nepatvirtintos.

3. Nevadinčiau to laviravimu. Tiesiog turi būti pragmatiškai apskaičiuotas balansas, kiek reikia pritraukti žiūrovų, uždirbti pinigų ir kartu plėtoti veiklą, atspindinčią Kultūros ministerijos patvirtintus nuostatus. Iš principo – kuriozinė situacija: valstybinis teat­ras privalo atlikti kultūrinę misiją, lavinti žiūrovą ir kartu užsidirbti pinigų. Realybėje toks modelis Lietuvoje pasiteisina tik nacionaliniuose teatruose.  Visiems kitiems neišvengiamai tenka griebtis žiūrovų pamėgtos „Urvinio žmogaus“ tipo teatro kalbos, kar­tu nepamirštant vieno kito kritikų pagarbą pelnančio tikros kūrybos spektaklio. Tikiuosi, į renovuotą Klaipėdos muzikinį teatrą ateityje įžengsime jau atsikratę dvilypio repertuaro formavimo modelio.

Šiuo metu teatro lankomumas yra 65 proc. Ma­­nau, Klaipėdoje tai neblogas rezultatas. Po metų laukiame rekonstrukcijos pradžios, taigi svarbiausias tikslas bus išlaikyti dabartinį rodiklį, kai spektakliai bus rodomi skirtingose erdvėse.

4. Be kviestinių dainininkų neišsiversime. Tar­si­mės su spektaklių statytojais, kad būsimose premjerose vietos rastų ir trupės nariai, ir tie atlikėjai, be ku­rių režisieriai ar dirigentai neįsivaizduoja savo pa­statymo. Numatome kviestis spektaklių kūrėjų iš užsienio.

5. Mūsų teatras turės vyriausiąjį režisierių, nes reika­­lingas kompetentingas asmuo, galintis prižiūrėti spektaklius. Pastebiu, kad režisieriaus asistentams ne vi­suomet tai pavyksta, o tuomet spektakliai ilgainiui pra­randa „sukibimą“.

6. Žinoma, rinkodara ir reklama yra labai svarbu, tačiau pateiktą teiginį formuluočiau truputį kitaip: ne rinkodara ir reklama turėtų pritraukti žiūrovų į sales ir padaryti spektaklį geidžiamą. Spektaklis sa­vai­me tampa publikos geidžiamas arba ne, o reklama ir rinkodara jam arba padeda, arba pakenkia. Jų efek­tas bet kuriuo atveju tėra trumpalaikis. Siekiant ilgalaikių rezultatų schema turėtų būti tokia: meninė idėja – pastatymo kokybė – publikos edukacija – rinkodara ir reklama – nuolatinis publikos srautas.

Daiva Baltūsytė-Len (37 m.), Vilniaus mažojo teatro vadovė

Vilniaus mažajame teatre dir­ba nuo 2012 m. Nuo 2014 m. rugsėjo, pasitraukus ankstesnei vadovei Gretai Cholinai, buvo laikinoji teatro vadovė.

1. Man suteikta galimybė va­­dovauti teatrui, kurį prieš 25-erius  metus sukūrė ir iki šiol tebekuria teatro mohikanas Rimas Tuminas. Teatre dir­ba išskirtinės asmenybės, todėl būsiu laiminga, jeigu ateinančius penkerius metus galėsiu būti naudinga šiam kolektyvui.

2. Šiais metais Vilniaus ma­žojo teatro žiūrovai bus pa­kvies­ti į tris premjeras. Ba­lan­džio mėnesį naują kūrybinį dar­bą pristatys režisierius Ar­tūras Areima, pasirinkęs klasikinę Friedricho Schillerio pjesę „Marija Stiuart“. Rudenį planuojame pristatyti Gabrie­lės Tuminaitės režisuotą spektaklį pagal specialiai Vilniaus mažajam teatrui į lietuvių kalbą išverstą Alfredo de Mus­set kūrinį „Fantazijus“.

O spektaklį pagal ypač retai Lietuvos teatre statomą George’o Gordono Byrono misteriją ketina pristatyti teatro aktorius Tomas Rinkūnas kartu su jaunosios kartos kolegomis.

3. Visada norisi rasti aukso vidurį – pasiūlyti aukštos kokybės spektaklių ir matyti pilną žiūrovų salę. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Madagaskarą“. Tai vienas lankomiausių teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo Vilniaus mažojo teatro fojė 2004 m.

Per vienuolika metų į „Madagaskarą“ teatras parda­­vė daugiau kaip 50 tūkst. bilietų ir uždirbo 640 tūkst. eurų. Spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuo­se Lie­tuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Aus­tri­­joje, Belgijoje, Suo­mijoje, Serbijoje, Rusijoje, Len­ki­joje. Jo žavesys ne­blėsta, lankomumas nemažėja, į „Ma­dagaskarą“ va­žiuoja moksleivių ir pedagogų gru­pės iš visos Lietuvos. Ką tik lankėsi prodiuseriai iš Izraelio ir Rusijos, kurie šiuo spektakliu buvo sužavėti, todėl turėtume sulaukti kvietimo į gastroles. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad ge­ras produktas gali būti komerciškai sėkmingas.

4. Neseniai vykusią režisierės G.Tuminaitės premjerą „Bedalis ir labdarys“ teatras kūrė kartu su kviestiniais aktoriais. O štai į „Marijos Stiuart“ repeticijas A.Arei­ma pakvietė išskirtinai mūsų teatro aktorius. R.Tumino spektaklyje „Minetis“ pagrindinį personažą pas­ikeisdamas su Arvydu Dapšiu kuria ir Vladas Bag­do­nas, debiutuojantis mūsų scenoje. Taigi smagu, kai re­žisieriai duoda darbo mūsų trupės aktoriams, bet įdo­mu sulaukti ir kviestinių aktorių, kurie praturtina repertuarą.

5. Mūsų teatre vyriausiojo režisieriaus pareigas da­linasi meno vadovas R.Tuminas, jo pavaduotoja G.Tu­­minaitė ir meno taryba, kurioje – Vytautas Rum­šas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Jūratė Mi­ka­liū­nienė, T.Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Ingrida Ragelskienė ir kt. Daugelį teatro spektaklių nuolat prižiūri juos kū­rę režisieriai, taigi papildomo vyriausiojo režisieriaus etato neplanuojame.

6. Vienas pirmųjų darbų, kurių ėmiausi tapusi teatro vadove, – reklamos skyriaus pertvarka, naujų spe­cialistų paieška ir atranka. Tikiu, kad pokyčių šioje sferoje tikrai bus. Ir juos tikrai pajus žiūrovas. O gal jau ir jaučia.

Rudenį išbandėme naują ekskursijų modelį – at­vėrėme teatro duris privatiems gidams, kurie įtraukia mūsų teatrą į savo ekskursijų programą. Suteikiame galimybę daugiau sužinoti apie legendinį pastatą, jo istoriją, čia dirbusius garsius žmones.

Norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, jog bū­tent šiame pastate (Gedimino pr. 22) M.K.Čiurlionis 1909 m. nutapė didžiausią savo darbą – scenos uždangą.

Jurga Knyvienė (41 m.), Kauno kamerinio teatro direktorė

2006 m. VDU baigė teatrologijos magistro studijas. 2004–2012 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro va­­­­dy­bininke-atstove spaudai. 2011 m. organizavo „Žal­­girio“ arenos atidarymo ren­­­­ginius. 2012–2015 m. bu­vo VDU teatro administratorė.

1. Nebuvau susipažinusi su ankstesne šio teatro veiklos praktika, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą.

2. Dar prieš mano pasirodymą sudarytą kūrybinę programą bandysiu papildyti jaunesnei publikai skirtais renginiais. Tur­būt visų Lietuvos teatrų gal­­­vos skausmas – paaugliai: kaip atkreipti jų dėmesį ir rasti kontaktą? Bandysime pasitelkti psichodramos, paauglių psichologijos, sociologijos, kultūrinės antropologijos specialistus. Žodžiu, ieškosime ne tiek madingos raiškos priemonių, kiek komunikavimo būdų.

3. Komerciškai sėkmingas yra tas repertuaras, kurį su­daro kokybišką komunikaciją su publika užmezgę spek­takliai. Jei socialinis teatro ryšys su publika yra brandus, tai ir repertuaras parenkamas tinkamai. O jei ge­rą eksperimentinį-laboratorinį ar aštrų socialinį-po­litinį teatrą rodysi komedijos ar psichologinio teatro gerbėjui, meninė branda nepadės. Ir tai reikš ne prastą publikos skonį, o tik tai, kad neteisingai nurodei „aprangos kodą“ arba supainiojai „meniu“. Nes kultūra ypač jautri rinkodaros netikslumams.

4. Trupės uždarumo klausimas yra gana sudėtingas. Istoriškai jį paveldėjome iš tokios sistemos, kuri nebegali veikti dabartinėmis sąlygomis. Mažai kas benori būti užsidaręs ir priklausyti vienai siaurai bendruomenei – tai beveik neįmanoma. Todėl natūralu, kad biudžetiniuose teatruose jau seniai vyksta apykaita tarp kviestinių ir etatinių aktorių, vaidinančių ir kituose teatruose. Jau vien todėl, kad režisieriai taip pat nesėdi viename teatre. Paskui juos neretai migruoja „jų aktoriai“, prisideda naujų, randasi nauji kūrybiniai ryšiai. Teatras niekada nebestovės vietoje, todėl biurokratinis požiūris į teatro trupę kaip į etatinių pareigybių eilutę – anachronistinis.

Tačiau šiurkštus socialines garantijas tokiai nestabiliai profesijai suteikiančio modelio griovimas būtų laukinio kapitalizmo požymis. Būtinas alternatyvių modelių kompleksas, reaguojantis į šiuolaikines kūrybinių ryšių formavimosi schemas, t.y. mobilumo programos, rezidencijos.

Kodėl šių modelių nepritaikius ministerijos ar sa­vivaldybių pavaldumo lygiu? Juos bent iš dalies in­tegravus į tarptautinius tinklus natūraliai atsirastų ir statytojų iš užsienio – ne dirbtinai prikviestų, o už­mez­gusių dialogą, radusių bendrų tikslų su mūsų ak­toriais.

5. Savo kūrinį prižiūrėti turėtų pats kūrėjas, o jo nesant – gerai jo kūrybos specifiką išmanantis jo patikėtinis ar mokinys. Tai autorinių ir gretutinių teisių, o ne etatinių pareigybių objektas. Nėra nieko blogiau, kai be autoriaus priežiūros reanimuojamas jo spektaklis. Kita vertus, galbūt istorinių spektaklių re­kons­trukcija yra dar viena, kol kas neišnaudota kū­ry­binių industrijų sritis? Jausdami nostalgiją savo teatro istorijai, turbūt galėtume galvoti ir apie rekonstrukcinių metodų plėtojimą. Vis dėlto manau, kad vienas ža­viau­sių teatro bruožų yra jo „čia ir dabar“ – mo­mento kibirkštis, kurią įskelia kūrėjų ir publikos susitikimas. Tai nerekonstruojama.

6. Pagrindinė ir turbūt es­minė kultūros vadybos funkcija yra kiekvienam kūriniui, pro­­­jek­­tui, programai rasti bū­tent jos publiką. Nesvarbu, ar tai fes­­tivalinis projektas, ar lo­ka­laus po­būdžio teatro kūrinys, skir­­tas konkretaus mentali­­teto žmo­­nėms. Kauno kamerinis teat­ras istoriškai turėjo su­­for­mavęs sa­vą publikos ratą, ati­tinkantį jo repertuarinę kryp­tį. Ta­čiau keičiantis kultūriniam kon­tekstui ir nelikus teat­rą su­for­­mavusio ly­­derio ten­ka ieškoti ne tik nau­jo sambūvio su pu­bli­ka, bet ir naujos teatro tapatybės.

P.S. Tikriausiai pasigedote Panevėžio J.Miltinio dramos teat­ro naujojo vadovo Lino Zaikausko atsakymų. Iš Pa­nevėžio tesulaukėme paaiškinimų, kad jų teatras – di­džiausias šalyje, jo direktorius – labiausiai užsiėmęs iš visų direktorių ir pirmuosius komentarus spau­dai, tarsi koks ministras ar valstybės prezidentas, su­gebės pateikti tik po 100 darbo dienų. Ką gi, ir „didžiausiems“ linkime sėkmės Nau­jaisiais.

Teatrų gidas teatrai.lt naująjį renginių sezoną pasitinka su nauja koncepcija. Nuo šiol teatrai.lt bus ne tik informacijos apie teatrus ir spektaklius lobynas. Teatrų gidas siekia sujungti visus šalies teatrus ir tapti vieta, kurioje galima rasti ir įsigyti bilietus į absoliučiai visus šalies teatrų spektaklius.
„Norime, kad į teatrai.lt užsukęs lankytojas ne tik rastų visą jį dominančią informaciją apie teatrus ir spektaklius, bet ir patogiai galėtų į jį įsigyti bilietą. Kalbame su Lietuvos teatrais, kad jie prisijungtų prie vieningos sistemos ir teatro lankytojams būtų paprasčiau įsigyti bilietus, kad jiems nereikėtų gaišti laiko ieškant, kuris šalyje veikiantis bilietų platintojas platina bilietus į vieną ar kitą spektaklį. teatrai.lt būtų kaip tarpininkas, sujungiantis visas tris grandis: teatrus, bilietų platintojus ir žiūrovus“, – sako teatrai.lt redaktorė Indrė Pavilonytė.
Nuo šiandien per teatrai.lt tinklalapį bus galima įsigyti bilietus į daugiau nei 30 šalies teatrų spektaklius. O naujos veiklos startui pažymėti, teatrai.lt skelbia išskirtinę akciją, kurios metu teatro mėgėjai už pusę kainos galės įsigyti daugiau nei 1000 bilietų į populiariausių Lietuvos teatrų spektaklius.  Šiandiena prasidedanti akcija vyks tris dienas – nuo pirmadienio iki trečiadienio (spalio 14–16 d.).
„Tai nebus vienkartinė akcija. Tokias ir panašias akcijas teatrai.lt planuoja pasiūlyti ir ateityje, tad užsukti pasižvalgyti kviečiame reguliariai ir, be abejo, sekti mūsų naujienas. Juolab, kad vien akcijomis neapsiribosime“, – žada I. Pavilonytė.
Akcijoje dalyvauja 8 Lietuvos teatrai, 50 proc. pigiau pasiūlysiantys pamatyti daugiau nei pusšimtį spektaklių Vilniuje ir Kaune.
Į savo spektaklius kviečia Lietuvos Nacionalinis dramos teatras, „Menų spaustuvė“, Oskaro Koršunovo teatras, „Idioteatras“, „Atviras ratas“, „Cezario grupė“, Kauno valstybinė filharmonija ir Nacionalinis Kauno dramos teatras.
Bilietus į akcijoje dalyvaujančius spektaklius 50 proc. pigiau įsigyti galima tik perkant juos per tinklalapį www.teatrai.lt. Akcijinių bilietų kiekis ribotas.
Daugiau informacijos ir visą akcijoje dalyvaujančių teatrų ir spektaklių sąrašą rasite www.teatrai.lt.

D.Matvejevo nuotr.

Tik ne sostinė rąžosi pirmoji. Veržliausiai iš vasaros snaudulio žada pakirsti maištingasis Panevėžio J.Miltinio dramos teatras. Rugsėjo pirmąją jis rodys anaiptol ne vaikams skirtą latvės Ingos Abelės pjesės „Jazminas“ premjerą. Į jazminais baltuojantį namą pas dukterį, kuri irgi vardu Jazmina, po septynerių prapulties metų parvažiuoja motina su svetimtaučiu vyru. Kartu jie daug kalba apie meilę, suteikdami vienas kitam vilčių, kurios neišsipildo. Kiekvienas bando kovoti dėl savo laimės, tačiau nesusitvarko nė su pačiu savimi…
„Nusistovėjęs vidinis jaunos moters Jazminos pasaulis susiduria su iki tol nepažintu išoriniu. Atradimas ar praradimas – ta naujoji patirtis? Kad ir kaip ten buvę, gyvenimas dėl to nė nestabteli, toliau teka savo nevaržomu srautu. Staiga pražydęs, apsvaiginęs įstabiu aromatu jazmino krūmas beveik iškart ir numeta žiedlapius, padengdamas žemę baltumu. Tačiau pats krūmas lieka gyvas ir žaliuoja toliau“, – dėsto iš Latvijos atvykusi spektaklio režisierė Mara Kimelė.
Jazminos personažą spektaklyje kuria jauna aktorė Inga Jarkova, jos motiną vaidina Auksinio scenos kryžiaus laureatė Asta Preidytė.
Antrasis prabudimas numatomas Klaipėdoje. Uostamiesčio dramos teatre nebe pirmą kartą savo meistrišką ranką lavina Jonas Vaitkus, spektakliui pasirinkęs lenkų šiuolaikinės rašytojos Dorotos Maslowskos pjesę „Mums viskas gerai“. Būdama vos dvidešimt trejų, ši autorė tapo prestižiškiausios Lenkijos literatūros premijos „Nike“ laureate. Parašyti pjesę D.Maslowską įkalbėjo garsus režisierius Grzegorzas Jarzyna, pats šį veikalą pastatęs Berlyne.
Pjesėje vaizduojama šiuolaikinė Lenkija, bet tos pačios realijos tinka bet kuriai posovietinei šaliai. Trijų kartų atstovės – nesusikalbančios, viena kitos užguitos ir užgautos – gyvena viename bute. Jos viena kitos nebegirdi ir netgi nebando kalbėtis. Iš tiesų jos gyvena laukdamos beketiško stebuklo, kuris neateis: gyvenimo be baimės, be pažeminimo, su savigarba ir orumu. Be amžinojo „o Vakaruose tai jau, o pas mus vis ne“ ir be tylaus siaubo suvokus, kad tavo gyvenime niekas nepasikeis.
Kas belieka? Nuolatinė koma, pertraukiama panikos priepuolių. Vaidina Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko, Valentina Leonavičiūtė, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas ir kiti.
Dar vienos šiuolaikinės dramaturgės papasakotą istoriją išvysime Rusų dramos teatro scenoje: čia režisierė Agnė Dilytė ėmėsi suomės Annos Krogerus pjesės „Iš meilės man“. Ir vėl šeimyninė drama su stebuklo laukimo prieskoniu: dešimtmetė Silvija auga su taurelės nevengiančia motina interjero dizainere ir tėvu – psichologu, garsios televizijos laidos vedėju. Užsiėmęs kitų žmonių santykių analize, jis nepastebi nuosavuose namuose bręstančios krizės ir didėjančio chaoso. Mergaitės motina dienas leidžia galvodama apie nelaimingą santuoką ir gyvenimo pilnatvės trūkumą, o vieniša Silvija svajoja priglausti bent jau šunį… Pagrindinį Silvijos vaidmenį kuria vaidybą tebestudijuojanti Edita Gončiarova.
Dramaturgai vyrai irgi neabejingi moterų likimams, juolab vieša paslaptis, kad teatrus dažniausiai lanko moterys, o trupėse apstu pagrindinių vaidmenų besiilginčių artisčių. Režisierius Arvydas Lebeliūnas, su Aldonos Bendoriūtės ir Alekso Kazanavičiaus duetu prieš porą metų pastatęs žiūrovų pamėgtą spektaklį „Kitais metais, tuo pačiu laiku“, dar kartą atsigręžė į šią talentingą šeimyninę aktorių porą.
Šiuolaikinio rusų dramaturgo Vasilijaus Sigarevo pjesėje „Gupelė“ matome vyro užguitą moterį, kuri pati save laiko prasta ir niekam tikusia. Vyras dėl nereiklumo aplinkos sąlygoms lygina ją su lengviausiai bet kokiame akvariume išgyvenančia žuvyte gupele. Intriga prasideda tuomet, kai moteris išdrįsta pasikviesti į svečius kitą vyriškį – dėmesingą ir pagarbų. Šeimos galva į beužsimezgantį žmonos flirtą žvelgia stebėtinai geranoriškai… Jaunimo teatro pristatomoje „Gupelėje“ A.Bendoriūtės ir A.Kazanavičiaus duetą papildys aktorius Giedrius Arbačiauskas.

Klasikos baruose

Iki šiol tik studentiškus spektaklius režisuodavęs aktorius Ramūnas Cicėnas pasirinko norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę „Helgelando karžygiai“. Helgelandas – istorinė vikingų karžygių tėvonija Norvegijos šiaurėje. O vikingų šeimų kronikos liudija žmogiškąsias vertybes, kilniadvasiškumą ir „garbės žodį“, šiais laikais ne tik praradusį prasmę, bet ir tapusį apgaulės bei melo įrankiu. Vaidina Leonardas Pobedonoscevas, Mindaugas Capas, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas, Balys Latėnas, Edmundas Mikulskis, Gintarė Latvėnaitė, Gabrielė Tuminaitė ir Rimantė Valiukaitė.
O į Oskaro Koršunovo teatrą šįkart persikėlęs produktyvusis Artūras Areima nepabijojo atsigręžti į Williamą Shakespeare’ą. Lietuvoje lig šiol neinscenizuotas „Julijus Cezaris“ (1599 m.) pagrįstas tikru istorijos įvykiu – sąmokslu prieš garsųjį senovės Romos diktatorių. Spektaklio dėmesio centre – absurdo valdomas politikų klanas, kuriam būdinga nieko neveikti, kartu imituojant realius veiksmus liaudžiai nuraminti. Valdininkai mėgsta papostringauti stebėdami arklių lenktynes, tačiau tikrasis šalies gyvenimas jiems visai neįdomus.
W.Shakespeare’o aprašytos realijos atpažįstamos ir šiandien. Kasdien viešo dėmesio reikalaujančios smulkmenos valdo mus apsimesdamos reikšmingomis, nors iš tiesų nedaro jokios įtakos konkrečiam gyvenimui. Pateiktos scenoje jos virsta pokštais, nesąmonėmis, logikos žaismu. Spektaklis grindžiamas nestandartiniu pasaulio jutimu ir keistumo estetika. Julijaus Cezario vaidmenį spektaklyje kuria jaunas aktorius Tomas Stirna.
Dar vieną savo vaidinimą Rusų dramos teatro scenoje turės galimybę pristatyti J.Vaitkaus vadovaujamo Muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentai. Su savo dėstytoja režisiere Laima Adomaitiene jie ėmėsi lietuviškos klasikos – Žemaitės „Trijų mylimų“, logiškai pataisytų į „Tris mylinčias“. Plastinės raiškos prisodrintas studentų spektaklis nestokoja ironijos ir žada netikėtą pabaigą. Sodrus devyniolikto amžiaus pabaigos komedijos žodynas papildomas lig šiol aktualiomis rusiškomis ir lenkiškomis frazėmis.

Šokiai ir arijos

Muzikos pasaulyje 2013-ieji bus pažymėti Richardo Wagnerio ženklu, mat minėsime šio vokiečių kompozitoriaus 200-ąsias gimimo metines. Tikroji jubiliejaus data – gegužės 22-oji, bet Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras R.Wagnerio kūrinių savaitę savo repertuare planuoja jau balandį. O baletas „Tristanas ir Izolda“ pagal R.Wagnerio muziką scenon išleidžiamas jau sezono pradžioje. Lietuvos nacionalinės baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras analogišką baletą jau yra statęs Stokholmo karališkajame, Varšuvos didžiajame teatre, bet Vilniui žadama nauja „Tristano ir Izoldos“ versija. Joje panaudoti to paties pavadinimo R.Wagnerio operos fragmentai, taip pat kitas kompozitoriaus kūrinys – „Penkios Mathilde Wesendonck dainos”. Premjeros muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Pitrėnas.
Išvysime ir šiuolaikinio šokio premjerą, kurią žada Gyčio Ivanausko teatras. Brigitos Urbietytės kuriamo spektaklio „Tango Salon“ centre – dar kartą šiuolaikinės moterys, ant savo trapių pečių prisiimančios vyrų „nuvairuoto“ pasaulio gelbėtojų misiją.
O argi ne meilė gražuolei čigonei Sofi, kuri pasirodo besanti princesė, išgelbėja ir Šandorą iš Johanno Strausso operetės „Čigonų baronas“? Ši operetė rugsėjį – vėl Kauno muzikinio teatro scenoje. Gedimino Šeduikio režisuotame spektaklyje, kuriam kostiumus kuria Juozas Statkevičius, dainuos Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė ir kiti teatro solistai.

Rugsėjo premjerų dešimtukas
1, 2, 16 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Jazminas“. Rež. Mara Kimelė
6 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose – „Mums viskas gerai“. Rež. Jonas Vaitkus
14, 15 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Iš meilės man“. Rež. Agnė Dilytė
14, 15 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Helgelando karžygiai“. Rež. Ramūnas Cicėnas
14, 15 d. 19 val. Oskaro Koršunovo teatro studijoje – „Julijus Cezaris“. Rež. Artūras Areima
15, 16, 19 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Tristanas ir Izolda“. Choreografas Krzysztofas Pastoras
21, 22 d. 18 val. Vilniaus jaunimo teatre – „Gupelė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
22 d. 19 val. Teatro arenoje – „Tango Salon“. Choreografė Brigita Urbietytė
27, 28 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Trys mylinčios“. Rež. Laima Adomaitienė
28, 29, 30 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Čigonų baronas“. Rež. Gediminas Šeduikis

KALBA VYRAI

Įdomu stebėti, kaip vystosi vieno ar kito teatrinio veikalo biografija konkrečioje šalyje. Ir spėlioti, kuo jie privilioja skirtingus kūrėjus, kodėl būtent dabar, būtent čia ir būtent šis kūrinys išnyra iš gelmių.
Kovo mėnesį tokią progą apmąstymams siūlo panevėžiečiai, po metų pertraukos lietuviams priminsiantys Aleksandro Ostrovskio dramą „Audra“. Pernai pavasarį Dalios Ibelhauptaitės vadovaujami „Bohemiečiai“ kvietė į Leošo Janačeko operos „Katia Kabanova“, kurios libreto pagrindas – ta pati A.Ostrovskio drama, premjerą.
Manoma, kad „Audroje“ atspindėti paties dramaturgo išgyventi jausmai žymiai rusų aktorei Liubovei Kosickajai, kuri ir tapo pirmąja Katerinos vaidmens atlikėja: drama 1859 m. išvydo sceną Maskvos mažajame teatre. Po premjeros publika plodama verkė. Devyniolikto amžiaus vidurio Rusijos visuomenėje užstoti į nesantuokinės meilės ryšius įklimpusią ir tai atvirai pripažįstančią moterį reikėjo drąsos. Režisierius Valius Tertelis žada „Katerinos“ personažams suteikti naujovišką dvasią, o pačiam spektakliui – šiuolaikišką skambesį.
Klasikines šaknis turi ir Leonardo Bernstaino miuziklas „Kandidas“, jau šį savaitgalį skambėsiantis Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „Kandidas, arba optimizmas“ – taip vadinosi aštuoniolikto amžiaus prancūzų mąstytojo Voltero satyrinė novelė. Pasak spektaklio muzikos vadovo Martyno Staškaus, ironiški Voltero teiginiai puikiausiai tinka nūdienos lietuviškajai realybei. Kalbiniuose miuziklo intarpuose leidžiama laisvai improvizuoti, tad galbūt išgirsime įdomių minčių apie dabartinę Lietuvos politiką…
Į klasiką Kaune darsyk žada atsigręžti ir režisierius Arūnas Areima, šįkart besiimantis Friedricho von Schillerio „Plėšikų“. Spektaklio raktas – šiuolaikinio žmogaus ironiškas požiūris į viską, kas kažkada būdavo suherojinama, iškeliama virš kasdienybės, laikoma Dievo apsireiškimu ar likimu. Juokiamasi ir iš teatro, iš pjesės, iš vaidinančių aktorių.

Jaunoji dramaturgija

O štai režisierius Agnius Jankevičius Nacionaliniame dramos teatre grįžta prie Oskaro Koršunovo Lietuvoje išpopuliarinto („Ugnies veidas“, „Šaltas vaikas“) šių dienų Vokietijos teatro klasiko Mariaus von Mayenburgo. Jo pjesės „Akmuo“ veiksmas klaidžioja tarp 1935-ųjų ir 1993-iųjų. Istorija pasakojama šeimos, įsikūrusios žydų šeimai prieš karą priklausiusiame name Drezdene, lūpomis. Pavadinimo „Akmuo“ – tai akmuo, iš gatvės atlekiantis į vieną iš namo langų. Gyventojai sukrunta: ar kažkas akmenį metė, nes mano, kad jie prielankūs žydams? „Kolektyvinė kaltė tampa didele gėda mažo žmogaus gyvenime. Kaltė gimdo gėdą, gėda gimdo melą, melas falsifikuoja istorinius faktus ir kuria iškreiptą šiandienos paveikslą“, – tvirtina A.Jankevičius.
O Šiauliuose premjerai rengiama pirmąkart Lietuvoje pristatomo amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo pjesė „Inertiškos dujos“, prabylanti apie šių dienų jaunimo dvasinę būseną, socialinius ir moralinius prieštaravimus. Keturi iširusios roko grupės nariai beprasmiškai leidžia laiką prišnerkštame bute. Jie postringauja apie nieką ir ryja „užsimiršimo“ tabletes… Staigmeną Tomo Jašinsko spektaklyje žiūrovams rengia Šiaulių roko grupė „Colours of Bubbles“.

Juoko pasiilgusiems

„Šiek tiek gaila nebyliojo kino. Koks būdavo malonumas žiūrėti į moterį, kai ji išsižiodavo, o balsas taip ir nepasigirsdavo“, – sakė kino klasikas Charlie Chaplinas. Bet Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje „Sveikas, Čarli!“ atlikėjams išsižiojus garsas pasigirs! Pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje skambės paties Ch.Chaplino filmams sukurtos dainos. Jas atliks jo filmų personažai: bankininkas Džonas, vagis Bilas, naivi gražuolė Ana, dainininkė Estera, liūdnoji ponia Liza. Antroje spektaklio dalyje matysime šokio spektaklį pagal Valterio Mnacakanovo baleto siuitą „Čapliana“.
„Domino“ teatras pristato komediją „Apie ką kalba vyrai?“, nusižiūrėtą nuo Rusijos trupės „Kvartet I“. Tai puiki proga vyrams pasižiūrėti, kaip jie atrodo iš šono, o moterims sužinoti, apie ką galvoja jų vyrai. O galvoja jie, žinoma, apie moteris, kurios čia apie save išgirs nemažai naujo. Dar – apie darbą, pinigus, vidutinio amžiaus krizę, ištikimybę, automobilius, futbolą… Ir visi šie apmąstymai – su gera doze sveiko humoro.

Kovo premjerų repertuaras
2, 3 d. 18.35 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Kandidas“. Dirigentas Martynas Staškus
3 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre, 16 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Sveikas, Čarli!“. Rež. Rūta Bunikytė
8, 12, 14 d. 19 val., 11 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Apie ką kalba vyrai?“. Rež. Olegas Šapošnikovas
16, 17 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Akmuo“. Rež. Agnius Jankevičius
16, 17, 24, 25 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Plėšikai“. Rež. Artūras Areima
17, 18 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Katerina“. Rež. Valius Tertelis
25 d. 18 val. Šiaulių dramos teatre – „Inertiškos dujos“. Rež. Tomas Jašinskas

Savaitgalį Nacionaliniame operos ir baleto teatre prasideda Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro gastrolės. Svečiai iš Talino Vilniuje rodys tris savo repertuaro operas (“Toska”, “Bohema”, “Meilė trims apelsinams”) ir du baletus (“Trys muškietininkai” ir “Manon”). Beje, G.Puccini “Toską” Estijoje režisavo Raimundas Banionis, dekoracijas kūrė dailininkas Sergejus Bocullo. Tuo metu Taline Lietuvos trupė rodys savo operos spektaklius “Otelas”, “Žydė”, baletus “Romeo ir Džuljeta” ir “Raudonoji Žizel”. Kitą sezoną panašūs scenos mainai planuojami su Latvijos operos ir baleto teatru

Teatruose sausį – romansai, juokas ir Goethe.

Jei neturite mažų vaikų, kurie nori prisivalgyti kalėdinių pasakų visiems ateinantiems metams – pirmąsias sausio savaites galėsite pailsėti nuo teatrų. Premjeros metų pradžioje – retas gamtos reiškinys. Todėl įprastinį dešimtuką, į kurį anksčiau ne visas garsiausių šalies teatrų naujienas sutalpindavome, keičia kuklus premjerų trejetas.

Žiema vardu Meilė

O už jį labiausiai skolingi liekame Rusų dramos teatrui, kuris vienintelis po Naujųjų neketina ilgai vartytis pusnyse. Sausio viduryje čia išvysime naują muzikinį poetinį spektaklį “Žiema vardu Ana…”, kuriame pagrindinį dainininkės Anos vaidmenį kurs romansų autorė ir atlikėja Ana Turanosova-Abras. Gyvendama tarp Belgijos, Prancūzijos ir Lietuvos, ši artistė įvairiuose teatruose kuria publikos mėgstamus spektaklius, kuriuose draminį veiksmą papildo muzika. “Romansai – tai širdies šauksmas. Jų neužtenka išdainuoti, juos reikia išgyventi. Ypač tuos, kuriuos sukūrė didieji menininkai”, – sako dainininkė ir spektaklio idėjos autorė.
Spektaklio veiksmas vyksta rusų romanso klestėjimo epochoje – XIX ir XX amžių sandūroje Sankt Peterburge. Pagyvenęs vienišas poetas, kurį vaidina aktorius Viačeslavas Lukjanovas, tebeprisimena anksti iš gyvenimo pasitraukusią dainininkę. Savo jausmus Anai jis perteikia Boriso Pasternako, Osipo Mandelštamo, Inokentijaus Anenskio, Viačeslavo Ivanovo, Andrejaus Belo, Aleksandro Bloko, Nikolajaus Gumiliovo, Davido Samoilovo, Ivano Šmeliovo, Vasilijaus Rozanovo kūrinių ištraukomis. Kai nutyla į vidinę žiemą pasinėrusio poeto balsas, jo mintį pratęsia dainininkės Anos atliekami romansai. Tik prisiminimai sugrąžina poetui mylimąją, tik kūryba lydi jį į nemirtingumą…
Dar vieno, šelmiškesnio, bet taip pat kamerinio, dviejų aktorių atliekamo spektaklio Rusų dramos teatre sulauksime sausio pabaigoje. Populiaraus amerikiečių dramaturgo Neilo Simono komedijoje “Paskutinysis aistringas meilužis” Sergejus Zinovjevas vaidins žuvies patiekalų restorano savininką, kuriam įkyri jo blanki ir nuobodi kasdienybė. O kas geriausiai vaiko tokį nuobodulį? Aistringos meilužės. Jos pjesėje trys, labai skirtingos, tačiau visas jas vaidins aktorė ir viena iš spektaklio režisierių Jelena Bogdanovič.

Margarita – O.Kolobovaitė

Kauno valstybinis muzikinis teatras toliau be didelių investicijų “šviežina” savo repertuarą gaivindamas senus, žiūrovų primirštus spektaklius. Sausį scenoje vėl išvysime Charles’o Gounod operą “Margarita”, kuri kartais, remiantis libreto pagrindu tapusia Johanno Goethe’s drama, pavadinama ir “Faustu”. Tačiau Gintaro Žilio režisuotame spektaklyje į pirmą planą iškelta būtent Margaritos meilės, nuopuolio ir atgailos istorija, tad pasirinktas vokiečiams labiau įprastas “Margaritos” variantas.
Labiausiai operos mėgėjus turėtų vilioti tai, kad Margaritos vaidmenį atnaujintame spektaklyje kurs talentinga jaunosios kartos solistė Onutė Kolobovaitė. Be to, premjera pristatys kone visą kaunietiškąjį “Triumfo arkos” legioną: Ramintą Vaicekauskaitę, Liudą Mikalauską, Mindaugą Zimkų, Raimondą Baranauską. Ankstesnio pastatymo pantomimos aktorius keis teatro baleto trupės artistai, taigi šiek tiek atsinaujins choreografinis spektaklio kodas. Ir nors daugiau ypatingų permainų nežadama, nauji balsai operos scenoje savaime garantuoja naujus įspūdžius.

Jaunimo teatro istorija. Pradžia

Ir dar vieno renginio būtų nuodėmė nepaminėti: sausio 11-ąją 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre numatoma Rimgaudo Karvelio sukurto “Valstybinio jaunimo teatro metraščio 1965–1975 metais” peržiūra. Aktorius seniai puoselėjo mintį iš sukauptos archyvinės dokumentinės medžiagos sukurti filmą, tačiau pradėjus darbą paaiškėjo, kad visko į vieną kino juostą sutalpinti nepavyks. Todėl tai tėra pirmoji Jaunimo teatro metraščio dalis, apimanti laikotarpį nuo teatro įsikūrimo iki režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko pasirodymo.
Filme prisiminimais dalijasi aktoriai Laimutė Štrimaitytė, Antanas Šurna, Saulius Sipaitis, Ferdinandas Jakšys, Algirdas Grašys, taip pat pirmoji Jaunimo teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė. Metraštyje panaudoti dar niekur nerodyti kadrai iš pirmojo teatro spektaklio “Romeo ir Džuljeta”, taip pat Vytauto Čibiro režisuoto “Atsigręžk rūstybėje”, “Drakono” ir kt. Filmo peržiūra nemokama, joje laukiami visi legendinio teatro gerbėjai.

Box
Sausio teatrų premjeros
16, 20 d. 19 val. Rusų dramos teatre – “Žiema vardu Ana…” Rež. Danielis Abras
22 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – “Margarita”. Dirig. Julius Geniušas
28 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Paskutinis aistringas meilužis”. Rež. Jelena Bogdanovič, Olga Lapina