Lauros Vansevičienės nuotr.

Lietuvos teatrai tampa plačiai atverti užsieniečiams: iš dešimties balandžio premjerų dvi patikėtos lenkams, po vieną – rusų ir italų statytojams.

Renata BALTA

Jei klaustumėte, ką labiausiai verta žiūrėti iš balandžio dramos premjerų, rekomenduočiau Gabrielės Tuminaitės „Fantazijų“ Vilniaus mažajame teatre. Nes įspūdis iš spektaklio eskizo, dar rudenį parodyto repeticijų sale paverstame teatro sandėlyje, iki šiol neišblėso. Tiek mizantropiška aktoriaus Martyno Nedzinsko šypsena, tiek pakvaišęs Agnės Šataitės ir Elžbietos Latėnaitės veikėjų šokis, tiek prašmatniu geležiniu žirgu tiesiog iš kiemo atbirbiantis Daumantas Ciunis iki šiol gyvi atmintyje, ir tai šiek tiek pavojinga turint omeny, kad tikroji „Fantazijaus“ premjera vyks ne sandėlyje, o pagrindinėje Vilniaus mažojo teatro scenoje. Ir nežinia, kiek žavaus pirmųjų repeticijų „undergroundo“ joje belikę.

Literatūrinis spektaklio pagrindas – garsaus prancūzų romantiko Alfredo de Musset to paties pavadinimo pjesė. Pasak režisierės, ją skaitant viena akis verkia, kita – juokiasi. Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus A.de Musset prototipas. Jis ilgisi tikėjimo ir kartu niekuo netiki pats, ilgisi meilės ir kartu ryžtingai ją atmeta: „Meilė yra ostija, kurią reikia perlaužti pusiau prie altoriaus ir dviese nuryti besibučiuojant; altoriaus nebėra, meilės nebėra.“

Fantazijus – kartu ir cinikas, ir sentimentalistas, ir intelektualas. Tai nusivylusio ir šviesesnės, tauresnės realybės besiilginčio žmogaus portretas. „A.de Musset kuria herojų, persunktą mizantropijos, melancholijos, geriantį, lošiantį azartinius žaidimus. Skaitydamas pjesę negali nejausti simpatijos, galų gale meilės šiam žmogui. Mūsų visuomenėje tokie žmonės dažniausiai nustumiami į paraštes, tampa marginalais dėl savo nepatogios tiesos, kurią sako viešai ir dėl to yra sunaikinami arba susinaikina spaudžiami aplinkos. Dėl to ši pjesė man – tarsi meilės laiškas tokiems žmonėms“, – išpažįsta Fantazijaus vaidmenį kuriantis aktorius M.Nedzinskas.

Socialinės skulptūros

Buvęs G.Tuminaitės bendrakursis Paulius Ignatavičius, tapęs Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovu, vis daugiau spektaklių kuria šio, jau neblogai spėto pažinti teatro scenoje. Šįkart jis pasirinko šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Skulptūra“, kurios dėmesio centre – standartinė pasiturinčių europiečių šeima. Ramybė joje sutrinka, kai šeimoje pasirodo iš kito socialinio sluoksnio atkeliavusi valytoja Džesika. Ji demaskuoja tokių vertybių, kaip humanizmas, tolerancija ir socialinė lygybė, neegzistavimą šiuolaikinėje Vakarų Europos tikrovėje.

Pagrindinė dramos mintis dar suprantamiau įkūnijama šeimos draugo menininko Haulupos sumanytoje ciniškoje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: mašina svaido maisto atliekas, kurias visas instaliacijos demonstravimo valandas turi kuopti emigrantė valytoja iš „trečiosios šalies“. Dramaturgas tarsi klausia, kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės.

O štai Lietuvoje vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai modeliai neretai tiesiog „instaliuojami“, ignoruojant kritinius jų vertinimus. Todėl kūrybinis sindikatas „Bad Rabbits“, vadovaujamas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, spektaklyje „Vienatvė 1991“ kviečia pamąstyti apie nepriklausomoje Lietuvoje gimusią kartą, vadinamuosius laisvės vaikus. Tai karta, užaugusi su fraze „tu gali viską“. Ir tuo pačiu metu karta, pasiklydusi tarp galimybių ir nerandanti savo identiteto. Tvyrančioje informacijos painiavoje ji nebežino, kuo tikėti, todėl viskuo abejoja ir niekuo nepasitiki. Tai karta, beviltiškai nespėjanti kartu su nuolat kintančiu pasauliu. Ji klaidžioja po laisvės labirintą ir jame vis labiau jaučiasi vieniša.

Kūrėjai įspėja, kad „Vienatvė 1991“ – interaktyvus spektaklis, kuriame žiūrovai suvaidina didesnę pjesės dalį nei aktoriai. Todėl jis nerekomenduojamas tiems, kurie mėgsta patogiai stebėti aktorius tamsoje, vengia aplinkinių dėmesio ir nenori būti filmuojami.

Teatrinių eksperimentų balandį bus ir daugiau. Štai Nacionaliniame dramos teatre svečias iš Lenkijos Lukaszas Twarkowskis pristatys savo 2015 m. Vroclavo lenkų teatre sukurtą audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“, kurį įkvėpė Julios Kristevos knyga „Juoda saulė: depresija ir melancholija“. Čia, kaip ir mūsiškės pojūčių teatro propaguotojos Karolinos Žernytės kurtuose vaidinimuose, žiūrovų bus prašoma užsimerkti ir pasitikėti savo vaizduote, keliaujant po įvairias teatro erdves. Pasak režisieriaus, tai panašu į meditaciją arba tamsos terapiją teatre. Vos tik žiūrovai pasirenka po pagalvę ir patogiai įsitaiso, prasideda pasakojimas, kuris, sykį prasidėjęs, nebegali sustoti.

L.Twarkowskis – režisierius ir scenografas, garsus šiuolaikinių menų atstovas, prieš metus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip spektaklio „Didvyrių aikštė“ videoprojekcijų autorius. Ir tai buvo anaiptol ne pirmas jo bendras darbas kartu su režisieriumi Krystianu Lupa.

Rusiški nuosprendžiai

Remontui rengiamo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas ryžosi žiūrovų teismo savo naujam spektakliui „Mergaitės svajonė“ sulaukti ne bet kur, o tikrame teisme. Jaunos aktorės Erikos Račkytės vaidinamas šešiolikmetės nusikaltėlės Natašos monologas tikroje Panevėžio apylinkės teismo posėdžių salėje bus pristatytas kaip paskutinis teisiamosios žodis.

Aktyvesni teatrinio gyvenimo stebėtojai veikiausiai jau suprato, kad tai ta pati Nataša iš Juroslavos Pulinovič pjesės „Natašos svajonė“, kurią Vilniuje, Rusų dramos teatro scenoje, vaidina Gabija Urniežiūtė. Taigi E.Račkytės laukia nemenkas konkurencinis iššūkis. 

 Nataša auga vaikų namuose, nes jos motiną mirtinai sumušė suteneris, o daugiau artimųjų nėra. Kartą ligoninėn patekusią paauglę aplanko vietinio laikraščio korespondentas, į kurį meilės nepatyrusi Nataša nukreipia savo šviesesnės ateities viltis. Vaikinas nenujaučia, kuo ši nekalta pažintis gresia jam ir jo paties sužadėtinei.

„Mergaitės svajonė“ – tik viena eilutė iš Panevėžyje vykdomo teatrinio projekto „Russian Today“, skirto Rusijos revoliucijos šimtmečiui paminėti, programos. Šis projektas į Panevėžį atvedė ir Karelijos nacionalinio dramos teatro vadovą Andrejų Dežonovą, kuris pasirinko Sergejaus Pronino, dar žinomo Seppo Kantervo pseudonimu, pjesę „Siena“. Joje istorinė tiesa šiek tiek iškraipoma – Hitleris ne nusinuodija, o paimamas į nelaisvę, todėl Stalinas gauna progą padiskutuoti su juo savo slaptame bunkeryje. Du vienas kito verti tironai stoja į tiesioginę tarpusavio dvikovą.

To paties „Russian Today“ projekto programoje balandį pasirodys ir lenkų aktoriaus Tomaszo Leszczynskio kuriamas spektaklis pagal Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“.

„Ši pjesė liečia esminę mūsų dienų temą – karą. Autorius vaizduoja šiuolaikinės visuomenės narius, kurie gyvena taikiose vietovėse, bet karas yra kažkur netoliese. Žmonės gyvena savo gyvenimą, sprendžia kasdienes problemas, tačiau stiprus ateinančios tragedijos jausmas tvyro ore. Karas mano paties gyvenime pasirodė dar vaikystėje. Ne tiesiogine to žodžio prasme, bet per vyresniųjų pasakojimus, filmus, televiziją, žinių naujienas. Aš patyriau milžinišką baimę, kad karas gali bet kada prasidėti. Bet, laimei, to neįvyko“, – pasakoja režisieriumi tapęs aktorius.

Skrydžiai į tėvo širdį

Vienintelis vaikams skirtas spektaklis šįkart pasirodo Alytaus miesto teatre. Jo pagrindu tapo Steve‘o Worlando knyga „Popieriniai lėktuvėliai“. Joje mokytojas siūlo vaikams pabandyti išlankstyti kuo toliau nuskrisiantį lėktuvėlį. Vienų vaikų lėktuvėliai šovė į lubas, kiti sukdamiesi spirale nusileido ant grindų. Kai kurie susidūrė ore, dar kiti atsitrenkė į langus. Tačiau vienas lėktuvėlis skrido tiesiai, greitai, tiksliai. Jis buvo Dilano – berniuko, kuris anksčiau net nenutuokė, kad rengiamos rimtos popierinių lėktuvėlių varžybos, o jose pasiektas pasaulio rekordas yra 69 metrai ir 14 centimetrų.

Dilanas pradeda kantriai ruoštis čempionatui. Pasitelkęs origamio techniką jis ieško tokios lenkimo linijos, kuri jo lėktuvėlį nuskraidintų toliau nei kitų. Lankstiniai berniukui yra daug daugiau nei popierius ar naujas pasaulio rekordas – tai visų pirma viltis prisibelsti į po skaudžios nelaimės palūžusio tėvo širdį. Gal tuomet, kai jam pavyks tapti nugalėtoju, tėtis norės praleisti su juo daugiau laiko?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

L. Vansevičienės nuotr.

Gruodžio premjerose karaliaus gyva muzika: spektakliuose gros „Kontrabanda“, „Colours of Bubbles“ ir miuziklų profesionalais virstantys Keistuolių teatro aktoriai.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Liežuvis tenupus besiskundžiančiam, kad Lie­tuvos teatrinis gyvenimas apsnūdęs: 2017-uosius pasitiksime su 17 gruodžio premjerų. Mažiausiai tiek, jeigu dar kokia ekspromtus mėgstančių entuziastų trupė nepareikalaus sau publikos dėmesio čia pat ir nedelsiant.

Vis dėlto tokių ekspromtinių staigmenų pastebimai mažėja: tiek dėl profesionalėjančios teatrų va­­dybos, tiek dėl aštrėjančios jų konkurencinės ko­­­­­vos. Reginių pasiūla didėja sparčiau nei publikos susidomėjimas teatru, o kur dar tas gimtinei nuo pasienio kasmet mojantis statistinis Alytus… Taip galima sulaukti laikų, apie kuriuos vis garsiau šneka muzikos projektų organizatoriai: daugeliui pradedančių atlikėjų publika tampa savaimine vertybe, o bilietų kainos klausimą keičia klausytojų atviliojimo į ne­mokamus kon­certus problema.

Tačiau yra ir bus menininkų, sprendžiančių priešingas – per ankštų salių problemas. Štai į visus penkis „Pašaliniams draudžiama“ gruodžio rodymus bilietai Klaipėdos dramos teatre iššluoti nė repeticijoms neprasidėjus. Užteko poros slaptažodžių: režisierius Oska­ras Koršunovas, pjesės autorius Gintaras Gra­jaus­­­kas, ir nei bilieto kaina, nei siužetas, nei aktorių są­rašas žiūrovų piniginių at­si­vė­rimams nebeturėjo reikš­­mės.

Pankrokas prie bangolaužio

Nors kūrėjai bando būti pa­slaptingi ir taip artėjančiai premjerai suteikti dar daugiau intrigos, jau dabar Klaipėdoje kalbama, kad „Pašaliniams draudžiama“ vis labiau panašėja į miu­ziklą. Gy­va muzika teatre – jo­kia naujie­na, tačiau išvysti spek­­taklyje pank­roko grupę, ku­­rioje dainuoja ir bosine gitara „pjausto“ drama­turgas (G.Gra­jaus­­kas), o kla­viši­niais – spektaklio kompozitorius (An­tanas Ja­sen­ka), vis dėlto ne kas­dien pavyktų. Šiuo atveju būtent to­kį derinį, primenantį uostamiesčio le­gendinę grupę „Kontra­ban­da“, scenoje ir matysime. Pjesės (o ir grupės dainų tekstų) autoriui Gintarui kompaniją palaikys dar du senosios „Kontrabandos“ muzikantai.

Saikinga scenografija taip pat nestokos klaipėdietiškų akcentų: scenoje žadama atkurti stilizuotą šiaurinio molo bangolaužį su jo akmenimis ir tetrapodais. Kadangi autentiški uosto atributai sce­­nai per sunkūs, tenka gaminti butaforinius.

Du svarbiausi pernai vasarą teatrui įteiktos pje­sės „Pašaliniams draudžiama“ veikėjai, keliaujantys per visą spektaklį, – tai Poetas (pirmą sezoną Klaipėdos dramos teatre įpusėjęs Jonas Bara­naus­kas) ir Bitininkas (į Nacionalinę kultūros ir meno premiją pretenduojantis Darius Meškaus­kas). Kartais šie personažai susitapatina, ir tuomet galima įtarti, kad energingas devintojo de­šimt­mečio poetas subrendęs virto ramiu išmintingu bitininku.

Visi kiti veikėjai tarsi „road movie“ kronikoje pasirodo ir vėl išnyksta. Užtat jų daug – spektaklyje užimta didžioji dalis teatro trupės. Spektaklyje matysime Reginą Arbačiauskaitę, Reginą Šaltenytę, Igorį Reklaitį, Rimantą Pelakauską ir kitus žy­mius Klaipėdos aktorius.

Florencijos pasirinkimas

Kauniečiai gruodį irgi tikisi ryškios premjeros. Jų viltys siejamos su Jono Vaitkaus ir Ainio Stor­pirš­čio pirmąkart Lietuvoje statoma Thomo Man­no 1905 m. sukurta pjese „Fjorenca“.

Šiam pastatymui J.Vaitkus ne tik pasitelkė nuola­tinį savo bendražygį kompozitorių Algirdą Mar­tinaitį, bet ir Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę „atmiešė“ lapkritį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje pristatyto spektaklio „Apreiškimas Marijai“ jaunaisiais aktoriais Agnieška Ravdo ir Mariumi Meilūnu.

Pjesės veiksmas vyksta Florencijoje, Medici vi­lo­je, 1492 m. Esminis dramos konfliktas – vienuolio pamokslininko Girolamo Savonarolos (1452–1498) ir Florencijos miesto valdovo Lo­ren­zo de Medici (1469–1492) (arba Lorenco Nuos­ta­biojo) pažiūrų skirtumai. Dviejų žymių vyrų ne­santaiką dar labiau kursto gražuolė Fjorė Fjo­ren­ca (šį vaidmenį pasikeisdamos kurs Martyna Ged­vi­laitė ir Ugnė Žirgulė). Ji kažkada atstūmė besiper­šantį Savonarolą (akt. Egidijus Stancikas ir Vai­das Maršalka), užtat sutiko būti Lorenco (akt. Liu­bomiras Laucevičius) mylimąja. Vis dėlto mirš­tantis menus puoselėjęs Florencijos valdovas dva­sinį Bažnyčios lyderį vertina kaip sau lygų. O išgalvotas Fjorencos personažas – alegorinė nuoro­da į pačią Florenciją, mat viduramžiais miestas bu­vo žinomas Fjorencos vardu. Taigi Fjorencos pa­si­rinkimas tolygus Florencijos miesto pasirinkimui.

„Lorencas teigia, kad nevalingas, nesugebantis atsispirti jausminiams poreikiams, neturintis saiko žmogus iš esmės save sunaikina. Taip sako tas, ku­ris pats buvo viršūnėje, rengė linksmybes, karnava­lus ir pats juose dalyvavo. Spektaklyje taip pat ke­liama profesinės išdavystės problema, teigiama, kad netekusio moralinių atrankos kriterijų menininko kūryba virsta šiukšliadėže. Žmogus bevališkumu, bestuburiškumu apnuodija savo kūrinį. Šiais laikais šiukšlių prisiryjama iš visur: iš medijų, literatūros, fotografijos. Moralės, etikos kriterijų nebelieka – visiems viskas skanu ir gerai“, – ironizuoja J.Vaitkus.

Siekdamas sukurti autentiškus pagrindinių herojų paveikslus T.Mannas studijavo G.Savo­na­rolos biografiją ir Jacobo Burckhardto veikalą „Renesanso kultūra Italijoje“. Tačiau autorius „Fjo­­rencos“ nelaikė istorine drama, tiesiog dvi žy­mios Florencijos istorinės asmenybės, jo nuomone, idealiai tiko prieštaringų principų reiškėjų vaid­­menims. Sulaukęs priekaištų dėl katalikybės dis­kreditavimo, rašytojas kritikams paaiškino, kad to­kio tikslo neturėjo, ir jeigu dramoje esama kritinių tendencijų, tai kritikos objektas buvo Re­ne­san­so kultūra, o ne Katalikų bažnyčia. Nepaisant to, „Fjorenca“ didelės sceninės sėkmės nesulaukė ir rampų šviesą išvysdavo ganėtinai retai, o jos likimu nusivylęs T.Mannas daugiau dramų neberašė.

Šiuolaikinė danaidžių versija

Sostinės teatro mėgėjai, šį pavasarį Gintaro Var­no pageidavimu kruopščiai studijavę antikinio Oidipo mito vingrybes, po pusmečio turės progą žinias atnaujinti Vilniaus mažajame teatre. Čia vis drąsiau scenoje besijaučiantis režisierius Paulius Ig­natavičius kartu su dramaturgu Andriumi Jev­sejevu imasi Aischilo dramos „Maldautojos“, ku­rios sušiuolaikinta versija pristatoma „Euro­pie­čių“ pavadinimu.

Yra žinoma, kad „Maldautojos“ buvo pirmoji dra­ma iš Aischilo tetralogijos. Joje pasakojama apie danaides – 50 karaliaus Danajo dukterų, ku­rias jų tėvo brolis valdovas Aigiptas nori ištekinti už 50 savo sūnų. Pirmąją naktį 49 dukterys nužudė savo vyrus, tik viena Hipermnestra pasigailėjo sa­vo jaunikio. Nepaklususios tironui danaidės su sa­vo tėvu išplaukia į tolimąją Graikiją. Argo miesto karalius Pelasgas turi priimti nelengvą sprendimą – priimti juos ir stoti į kovą su Aigipto sūnumis ar nepriimti, taip užrūstindamas Dzeusą, bet iš­veng­damas konflikto ir karo. Pelasgas atsiklausia sa­vo tautos nuomonės, ir ši nusprendžia priimti pa­bėgėles.

O kaip pasielgs mūsų tauta? Ar esame teisūs, pabėgėlius traktuodami kaip problemą, o ne kaip ga­limybę? Ar europietiškoji vienybė ir solidarumas tebėra įmanomi? Nevienareikšmiškus atsakymus į šiuos klausimus ir tikisi rasti „Europiečių“ kūrėjai, bandantys graikiškojo Olimpo dievus prakalbinti moderniosios literatūros tekstais ir nūdienos Lietuvos politikų išmintimi.

O ta išmintis nedaug kuo skirsis nuo interneti­nės išminties, kurią visai neseniai tautiniu kostiumu aprengta šviesiaplaukė geltonkasė (beje, na­cio­nalinės baleto trupės direktorės Rūtos But­vi­lienės duktė Gailė Butvilaitė) įkvėptai bėrė se­kio­­dama paskui O.Koršunovo spektaklio „Eglė žal­čių karalienė“ žiūrovus.

Naujametinių pasakų ratelis

Gruodį „Eglės žalčių karalienės“ premjera irgi numatoma, bet jau visai kitokia – muzikali, nuotai­kinga  ir kalėdinės pasakos rūbais apvilkta. Į nuo­­taikingą, vietomis pratrūkti juokais, o vietomis – nubraukti ašarą kviečiantį režisierės Eglės Ki­žaitės spektaklį kviečia šeši jauni Keistuolių teatro aktoriai, įtraukiantys į veiksmą ir jaunuosius žiūro­vus bei primenantys jiems gražiausius kasdienybės stebuklus – meilę, draugystę, ištikimybę.

Pasakų asortimentą atnaujina ir Nacionalinis dra­­mos teatras, kviečiantis į spektaklį „Kaulinis se­­nis ant geležinio kalno“. Spektaklis išskirtinis tuo, kad bando scenon perkelti dailininkės Birutės Ži­lytės knygai pieštas iliustracijas. O šios – iš tų, ku­rios neidealizuoja, nesušvelnina, pastelinėmis spalvomis nepertapo sekamos pasakos veiksmo. Kitaip sakant – iš tų, kurias vaikai vadina „baisiomis“, nors patys, prisižiūrėję filmukų, dažnai paišo dar baisesnius siužetus.

„Šiandien pasakos iliustruojamos labai „saugiai“. Baimė augančias kartas „sužaloti“ žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta pavertė pa­sa­kas, o su jomis ir mūsų kultūrines ištakas, in­fan­tiliomis, perdėtai sutaurintomis ir, mano nuomo­ne, labai nutolusiomis nuo periferijos žmonių pa­saulėjautos. Ir nors pasakomis anksčiau siekta ne tik auklėti, bet ir gąsdinti, jų pagrindinė misija išliko: supažindinti klausytoją su kita, nematoma pa­saulio puse, jo istorijomis, o svarbiausia – priversti žmogų iš tikrųjų smalsauti, bijoti, juoktis ir ki­taip patirti sunkiai paaiškinamą gamtą“, – teigia dai­lininkė B.Žilytė, kurios iliustracijas skulptūromis ir vaizdo projekcijomis užsibrėžė prikelti jau­nų menininkų komanda.

Iš pradžių nematomo, tačiau visur esančio Kau­­­linio senio vaidmuo patikėtas Povilui Budriui.

Į pasakas neria ir neseniai diplominį „Heraklį“ Keis­tuolių teatro repertuaran įvedęs Aido Gi­nio­čio studentas Gildas Aleksa. Kauno kameriniame teatre jis kartu su megztų spektaklių specialiste scenografe Ramune Skrebūnaite narsto „Megz­ti­nį“ pagal Donaldo Bisseto pasakas. O jame – dvi mer­gaitės, kurių mama nemoka sekti pasakų, už­tat močiutė – tikra pasakų ir žaidimų meistrė. Ji gy­vena tarp daugybės megztų ir nenumegztų megz­tinių, ir kiekvienas iš jų turi atskiras nepakarto­jamas istorijas. Šiame spektaklyje net tuščias ka­na­rėlės narvas ar sušlapęs mobilusis telefonas, mo­čiutei paliepus, pasakoje atgyja naujam gyvenimui.

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius Vy­tautas Kupšys nutarė nesiremti nei literatūrinėmis, nei liaudies pasakomis ir su kolegomis scenoje dėlioja savitą Kalėdų Senelio nuotykių siužetą. O jis paremtas tuo, kad Senelio pagalbininkas, viską užmirštantis nykštukas vardu Pamiršau, pa­miršta dar vieną svarbų dalyką ir tuo sukelia grėsmę artėjančiai šventei. Ar Kalėdų rytas vis dėlto išauš, tėvai ir taip nuspėja, o vaikai sužinos panevėžiečių spektaklyje „Ar pažįsti Kalėdų Senelį“.

Nuoskaudų laužai

Užtat pasakose, skirtose suaugusiems, ne viskas taip lengvai nuspėjama. Štai ponia Irena (akt. Valda Bičkutė) išlošia loterijoje (juk įspėjau, kad pasaka…), o per sėkmės aplaistymą artimiausių draugų ratelyje bilietas ima ir pradingsta. Jo nėra nei po stalu, jei spintose, nei tarp nešvarių vakarėlio indų. Ar gali būti, kad laimingąjį loterijos bilietą paėmė kažkuris iš svečių? Apvogtoji nieko ne­lauk­dama imasi veiksmų tam išsiaiškinti. Ir daro tai taip uoliai, kad vos nesugriauna savo šeimos ir ne­išvaiko senų bičiulių. Kaip neprarasti sveikos nuo­vokos užgriuvus netikėtai sėkmei – apie tai aš­tri „Domino“ teatro komedija „Loto“, pastatyta pa­gal rusų dramaturgo Vasilijaus Sigarevo pjesę.

Gytis Padegimas Kauno kameriniame teatre grįžta prie Thorntono Wilderio – amerikiečių drama­turgo, kurio pjesės „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Ka­lėdų vakarienė“ prieš kelis dešimtmečius lėmė ryš­kiausias režisieriaus kūrybos viršūnes. Šįkart jis stato tris vienaveiksmes T.Wilderio pjeses, pri­klau­­sančias nebaigtam lyrinių komedijų ciklui „Sep­tyni žmogaus amžiai“: „Kūdikystė“, „Vaikys­tė“ ir „Upės po žeme“.

Pastaroji, pasakojanti apie vidutinio amžiaus žmones, atrasta ir pirmąkart publikuota tik 1997 m., o iki tol buvo laikoma dingusia. Prasideda ji ra­miu Karterių šeimos vasaros vakaru, leidžiamu prie eže­ro. Sūnus, dukra ir jų tėvai dalijasi pastebėjimais ir prisiminimais. Tačiau už nekaltų frazių sly­pi daugiau, nei gali atrodyti pašaliečiams. Žodis po žodžio, ir senų nuoskaudų žarijos įsiliepsnoja…

Vis dėlto geriau tėvus turėti, nei jų netekti. Šiau­lių dramos teatro premjeroje „Visu greičiu at­gal!“ stebime dvi našlaitėmis likusias seseris, ku­rios, mirus mamai, nusprendžia savo gimdytojų pe­­­­lenus sujungti ir iškeliauja ieškoti prieš ketvirtį am­žiaus mirusio tėvo kapo. Bėda, kad nė viena ge­rai nežino, kur tas kapas yra, – tik tiek, kad jis kažkur Prancūzijos šiaurėje… Nusigauti ten seserys ban­do didžiuliu vogtu autobusu. Pakeliui aiškėja liūd­na jų šeimos istorija, bet makabriškoje kelionė­je netrūksta ir linksmų situacijų. Ryžtingąsias se­seris Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje pagal jauno prancūzų dramaturgo Pierre’o Not­te’o pjesę vaidina Nomeda Bėčiūtė ir Jūratė Bu­driūnaitė.

Įdo­miausia, kad iš Šiaulių A.Lebeliūnas dar sus­kubs į Alytų, kur naujametį vakarą įvyks paskuti­nė šių metų premjera. Spektaklis „Sudie, pone Lo­rencai“ kuriamas pagal Kanados dramaturgo Morriso Panycho pjesę „Mergaitė ir auksinė žuvelė“. Susipažinkite su dešimtmete Iris, gyvenančia ma­žame miestelyje, kur, atrodytų, niekas niekada ne­­gali nutikti. Tačiau vieną dieną miršta jos ge­riau­­sia draugė, auksinė žuvelė Amal. Maža to, Iris vandenyno pakrantėje randa bangų išmestą vyrą, Lorencą. Ji įsitikinusi – šis žmogus yra jos žu­­velės reinkarnacija ir buvo atsiųstas tam, kad pa­dėtų sulipdyti jos griūvančią, realybėje nesiorientuojančią šeimą. Iris pasikviečia Lorencą į savo na­­­mus, bet tai, kas juose nutinka, sugriauna pa­sku­tines šviesios vaikystės iliuzijas.

Nuo patriotizmo iki stimpanko

Visai neseniai Rusų dramos teatro premjeroje „#tevyne“ girdėjome, ką apie Lietuvą mano čia se­niai gyvenantys kitataučiai, konkrečiai – įvairaus amžiaus ir kilmės šio teatro aktoriai. Spektaklis, beje, ypatingas tuo, kad pirmasis valstybinio teatro scenoje išdrįso pateikti, tegu ir švelnią, dabartinės šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės parodiją. Garbė ją suvaidinti patikėta patyrusiai aktorei Valentinai Lukjanenko.

Dabar ateina laikas lietuviams išsakyti, ką jie mano apie Lietuvą. Valstybinio jaunimo teatro spek­­taklyje „Pasirinkimas“ tai žada padaryti jauni aktoriai, tebestudijuojantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šią vasarą jie kartu su režisieriu­mi Vidu Bareikiu ir dramaturgu Mindaugu Na­staravičiumi stovyklavo Čiobiškyje ir dalijosi tarpusavyje patirtimis bei apmąstymais apie tai, kas yra Lietuva jaunam žmogui. Tačiau ne visi studentai režisieriaus nurodymus supranta vienodai, to­dėl spektaklio kūrimas kai kuriuos iš jų įkvepia ap­mąstyti ir savo profesiją. Tikri aktorių pasakojimai čia, kaip ir spektaklyje „#tevyne“, pinsis su dra­maturgo pasiūlytais siužetais.

O vienas iš „#tevyne“ aktorių Aleksandras Špilevojus, pats neslepiantis dramaturgo ambicijų, gruo­dį Menų spaustuvėje pristatys savo pirmąją pje­sę „Neišmoktos pamokos“. Keturi aktoriai, pen­­­ki muzikantai ir dvylika kompozicijų, susijungian­­­čių į vieną bendrą istoriją, skatina žiūrovus pra­dėti iš naujo mokytis dalykų, kurių mūsų kažko­dėl neišmokė mokykloje – ten, kur teoriškai ir tu­rėjome būti rengiami gyvenimui. Vis dėlto spektak­lio veikėjai neįstringa beprasmiškuose kaltinimuose mokyklai. Jie tik pabando prisiminti save aš­tuntoje klasėje ir jau naujomis akimis įvertinti tai, ką anuomet darydavo ir ką kalbėdavo.

„Labai norėjome sukurti spektaklį, kuris būtų įdo­mus ne tik prisiekusiems teatralams, bet ir tiems, kurie teatre apsilanko dar rečiau nei bažnyčioje. Ir esu tikras, kad mums tai puikiai pavyko. Tai pats tikriausias šiuolaikinis teatras, bet tuo pačiu metu tai tikras gyvo garso koncertas“, – įsitikinęs pjesės autorius, režisierius ir vienas iš aktorių A.Špilevojus.

Kartu su juo vaidins Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė ir Paulius Markevičius, gros indie mu­zikos grupė „Colours of Bubbles“.

Keistuolių teatro sielai Aidui Giniočiui muzikantų iš šalies kviesti nereikia: užtenka suburti sa­vo teatre vaidinančius roko muzikos atlikėjus. Pa­sitelkęs stimpanko stilistiką, spektaklis „Edis Ag­re­gatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“ apeliuoja ne vien į Andriaus Tapino knygų gerbėjus, bet į visus, pasiruošusius nerti į pomirtinio gyvenimo bei amžinosios laimės paslapties ku­piną teatro nuotykį.

Kaip visada dėmesingas semantikai A.Ginio­tis šį savo nuotykį įvardija teatrine muzikine (m)is­te­rija, kurioje artroko muzika darniai sugyvena su naujų teatrinių formų paieškomis.

Siužetas išties misteriškas: nežinomame amžiuje skirtingose pasaulio vietose atrandamos legendi­nio pranašo Edžio Agregato, pagarsėjusio amžinai laimingu gyvenimu, relikvijos. Jos pasižymi ypa­­tingomis galiomis. Relikvijų atsirandant vis nau­­juose pasaulio kampeliuose, susiburia grupė žmo­­nių, pasiryžusių išsiaiškinti, kas gi iš tiesų buvo tas Edis Agregatas. Jiems pasitarnauja be galo ver­­tingas radinys – Edžio Agregato psalmynas, į kurį psalmių forma sudėti visi svarbiausi laimingojo pranašo gyvenimo įvykiai nuo neįprasto gimimo iki mirties, netikėtai tapusios naujos istorijos pradžia. Mat Edžiui Agregatui suteikta unikali galimybė naujai permąstyti savo paties istoriją jau iš anapusybės perspektyvos.

Taigi iš esmės principas – toks pat kaip ir „Ne­išmoktose pamokose“, skiriasi tik žaismingos mistikos kiekis ir, žinoma, muzikos stilius.

Gruodžio premjerų kalendorius

1 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“. Rež. Aidas Giniotis

3, 4 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Rež. Jonas Tertelis

3 d. 15, 19 val., 4 d. 14, 18 val., 17 d. 12, 19.30 val., 26 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Loto“. Rež. Olegas Šapošnikovas

3, 4 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Upės po žeme“. Rež. Gytis Padegimas

3, 30 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Visu greičiu atgal!“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

3 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Žaidimas baigtas“. Autoriai ir atlikėjai „Low Air“

8, 12, 21, 23, 26 d. 12 val., 13, 22 d. 11 val., 20 d. 10 val., 21 d. 14 val. Keistuolių teatre – „Eglė žalčių karalienė“. Rež. Eglė Kižaitė

8, 9, 17, 31 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Fjorenca“. Rež. Jonas Vaitkus

8 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Neišmoktos pamokos“. Rež. Aleksandras Špilevojus

8, 9 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Pirmapradis“. Rež. Karolina Žernytė

10, 11 d. 17 val., 31 d. 16, 18.30 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Pasirinkimas“. Rež. Vidas Bareikis

13, 14, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Europiečiai“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15, 18, 19, 20 d. 10, 12 val., 16, 17, 21, 22 d. 10, 12, 14 val. Kauno kameriniame teatre – „Megztinis“. Rež. Gildas Aleksa

14 d. 12 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Ar pažįsti Kalėdų Senelį?“. Rež. Vytautas Kupšys

14 d. 19 val. Rusų dramos teatre – „Ugnies pagauti“. Choreografė Marija Simona Šimulynaitė

16, 17, 30, 31 d. 18.30 val., 18 d. 17 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas

31 d. 18 val. Alytaus teatre – „Sudie, pone Lorencai“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Išvarymas

Nešvankių komedijų ir subtilių kino dramų auditorijų apimtys Lietuvoje skiriasi šimtais kartų. Netgi Europoje pripažinto kino meistro Šarūno Barto filmas į kino sales nepriviliojo nė poros tūkstančių žiūrovų. Užtat lietuvių autorių romanų tiražai nuo tokio skaičiaus tik prasideda.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kino centro duomenimis, 2015 m. daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukti pavyko komedijoms: Juliaus Pauliko filmui „Nepatyręs“, Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Martinkaus filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir Alvydo Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Šie filmai sugebėjo prasiveržti į sėkmingiausiai 2015 m. Lietuvos kino teatruose demonstruotų juostų dešimtuką, o „Nepatyręs“ jame netgi užėmė garbingą antrą vietą, į priekį teužleisdamas animacinius „Pakalikus“. Pastarieji pernai visose trijose Baltijos šalyse buvo nepralenkiami.

Vis dėlto, palyginti su 2014 m., auditorijos susidomėjimas lietuviškais filmais pernai nusirito nuo 23 iki 14 proc. bendros kino žiūrovų auditorijos. Tačiau netgi toks rodiklis kitų Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodė ganėtinai solidžiai. Estijoje nacionalinio kino auditorijos dalis 2015 m. buvo 11 proc., o Latvijoje – vos 4 proc. bendro žiūrovų skaičiaus. Estijoje sėkmingiausiai demonstruotų filmų dešimtuke figūravo dvi estiškos juostos („1944“ bei „Slaptoji draugija“), Latvijos dešimtuke latviškų filmų apskritai nebuvo.

Kaip lietuviškam kinui sekėsi šįmet? „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis prognozuoja, kad nacionalinės kino auditorijos dalis 2016 m. vėl šoktelės aukštyn ir gal netgi pranoks 2014 m. rodiklius. Nors šįmet kino teatruose nepasirodė tokių galingų lietuviškų „blokbasterių“, kaip rekordines 300 tūkst. žiūrovų aukštumas pasiekę Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, tačiau neblogai sekėsi 2015-ųjų gruodžio 31 d. startavusiam Kęstučio Gudavičiaus filmui „Tarp mūsų, berniukų“, surinkusiam 203 tūkst. žiūrovų, bei Tado Vidmanto juostai „Gautas iškvietimas“, pritraukusiai 167 tūkst. žiūrovų.

Statistika liudija, kad pastarojo filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“ (pavadinime užšifruota rinkodarinė apgaulė, nes „Gautas iškvietimas 2“ tiesiog neegzistuoja) šiuo metu yra surinkęs maždaug 120 tūkst. žiūrovų ir, kaip dažniausiai nutinka tęsiniams, pirmojo filmo rezultatų pranokti nebesugebės. Vis dėlto ir tokio rezultato užtenka, kad „Gautas iškvietimas 3“ pagal populiarumą taptų trečiuoju šių metų lietuvišku filmu.

Beje, platintojai nemažai tikisi ir iš premjerai rengiamų Algio Ramanausko režisuotų „12 kėdžių“. Tačiau nūdienos Lietuvon Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano veiksmą perkelianti ekranizacija, kurioje Benderį vaidina Mantas Stonkus, o Kisą – Julius Žalakevičius, bus pradėta rodyti tik gruodžio viduryje, todėl visos savo potencijos per dvi iki metų pabaigos likusias savaites nebespės atskleisti.

„Jeigu tai būtų E.Vėlyvio filmas, gal ir galėtume tikėtis minėto filmų trejetuko persistumdymo, bet debiutiniam A.Ramanausko filmui 60 tūkst. žiūrovų per savaitę būtų jau per aukštai iškelta kartelė“, – vertina gerai lietuvių kino auditorijos įpročius pažįstantis D.Beržinis.

Filmai vienai savaitei

Išprusę „Veido“ skaitytojai, uoliai sekantys kino repertuarus bei „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominacijas, greičiausiai svarsto, kodėl kino teatrų tinklo atstovas, skaičiuodamas sėkmingiausius šių metų lietuviškus filmus, apskritai nemini nei Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“, nei televizijų aktyviai reklamuotos Igno Miškinio „Karalių pamainos“. Priežastis elementari: mūsų žiūrovai kritikų išvedžiojimais netiki ir rinkdamiesi filmus linkę vadovautis savo skoniu bei patirtimi, o ne specialistų  . Todėl šešiaženkliai skaičiai, kurie tinka kalbant apie sparčiai kepamas lietuviškas komedijas, visiškai netinka kalbant apie lietuviškas dramas.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas. O „Karalių pamaina“ pasirodė absoliučiai beviltiškai: po oficialios premjeros filmas visoje Lietuvoje sulaukė vos 700 smalsuolių.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas.

„Apytuštės salės ar netgi vakariniu metu atšaukiami seansai mums reiškia konkrečius nuostolius, taigi „Karalių pamainos“ karjera „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo labai trumpa. Taip nusprendė žiūrovai, mes – tik jų valios vykdytojai“, – neprisiima atsakomybės už lietuviškos auditorijos skonį D.Beržinis.

Per pastaruosius penkerius metus („poblindiniais laikais“) sėkmingiausia lietuviška kino drama buvo Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014), sulaukęs 77 tūkst. žiūrovų. Toliau eina Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013) su 57 tūkst. žiūrovų. „Šis kūrinys pasižymėjo visiems geriems filmams būdinga dinamika: antrą jo demonstravimo savaitę žiūrovų sulaukta daugiau nei pirmą, o trečią – daugiau nei antrą“, – pabrėžia D.Beržinis.

Panašaus susidomėjimo nusipelnė ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – 56 tūkst. žiūrovų. Tačiau naujausias to paties režisieriaus filmas „Edeno sodas“ (2015) sutiktas labiau rezervuotai: jo auditorija – vos 15 tūkst. žiūrovų. Vis dėlto ir tai – triskart daugiau nei dabartinis „Senekos dienos“ rezultatas. Savo ruožtu „Senekos diena“ kone trigubai lenkia šį pavasarį „Sidabrinėmis gervėmis“ apipiltą Šarūno Barto dramą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), kuri netgi po stiprių rinkodaros pastangų Lietuvoje tesudomino 1,8 tūkst. žmonių.

Metais anksčiau tuose pačiuose nacionalinio kino apdovanojimuose nominacijas šlavusi Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ surinko beveik 10 tūkst. žiūrovų. Su šiuo filmu aktyviai konkuravęs ir galiausiai daugiau „Sidabrinių gervių“ surinkęs Giedrės Žickytės dokumentinis biografinis pasakojimas „Meistras ir Tatjana“ sulaukė ne ką mažesnio auditorijos palaikymo: 7 tūkst. žiūrovų.

Beje, nacionalinės dokumentikos baruose jau gerą dešimtmetį užtikrintai karaliauja Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) – 22 tūkst. žiūrovų auditorija.

„Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Tada galime išskirti gerokai išrankesnę įdomios alternatyvos Holivudo siūlomam vaizdui besidairančią auditoriją, kuri apima bent 15–20 tūkst. žiūrovų. O dar mažiausiai 100 tūkst. yra nuolatiniai lietuviškų pramoginių filmų žiūrovai“, – vertina D.Beržinis.

Pastarąją grupę kino platintojai skirsto į keletą vidaus segmentų, mat vienokios komedijos mieliau žiūrimos rajonuose, kitokios – sostinėje. Tarkim, Panevėžyje ir Klaipėdoje žiūrovai veržėsi į Rolando Skaisgirio prodiusuotą filmą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ su TV 

 serialo aktoriais, o vilniečiai šiam kūriniui liko visiškai abejingi.

Priešingas likimas paprastai laukia visų lietuviškų dramų: jų pagrindinis žiūrovas – Vilniuje. „Š.Barto juostos Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose netgi nebandėme rodyti, nes tai – užprogramuotas nuostolis“, – pripažįsta „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas.

Dramaturgai – režisierių įkaitai

Teatro pasaulyje neginčijamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lyderis yra Marius Ivaškevičius, kurio „Išvarymas“ jau penkerius metus karaliauja žiūrimiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių „topuose“. Pernai prie jo prisidėjo ir „Didis blogis“, kuris pamažu taip pat pelnė publikos pripažinimą. „Taip „Didis blogis“ teatro kasai virto didžiu gėriu“, – ironizuoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro etatinis dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Praėjusią savaitę šiame teatre vyko perspektyvių jaunų dramaturgų paieškoms skirtas festivalis „Versmė“, kuriame savo pjeses pristatė keturi autoriai. Tačiau režisierius sudominti nežinomų vietos dramaturgų kūriniais nėra lengva. O pripažinti dramų autoriai tarsi „pasidalyti“ žymių režisierių, todėl niekas kitas Lietuvoje jų kūrybos nedrįsta imtis.

„Tarkim, M.Ivaškevičius Lietuvoje tebelaikomas Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklių bendraautoriumi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu kuriame nors teatre galėtų gimti nauja „Madagaskaro“ sceninė versija, nors pjesė tikrai to verta. Panašiai O.Koršunovo dramaturgu anksčiau buvo tapęs Sigitas Parulskis ir kiti režisieriai jo pjesių nesiryždavo imtis“, – pastebi R.Rastauskas.

Sėkmingiausi Europos spektakliai gimsta būtent iš tokių tandemų, nors jie nebūna ilgaamžiai: anksčiau ar vėliau kūrėjai vienas kitam nusibosta, susipyksta ir suka skirtingais keliais. Taigi drąsiai galima teigti, kad nuo tada, kai režisieriai pasidarė centriniais teatro menininkais, dramaturgų gyvenimas tapo sudėtingesnis. Jau vien dėlto, kad teatrai šiandien sėkmingai gali apsieiti be šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos.

O tai, jog nematome produktyvių režisierių ir dramaturgų duetų, R.Rastausko įsitikinimu, dar nereiškia, kad „stalčiuose“ stinga gerų pjesių. Priešingai nei kinas, akivaizdžiai išgyvenantis kokybiškų scenarijų stoką, teatras nacionalinės dramaturgijos stoka skųstis negalėtų.

„Žinau ne vieną dėmesio vertą pjesę, kuri ilgai neranda savo režisieriaus. Netgi aktorių, puikiai pažįstančių teatro pasaulį iš vidaus, parašytiems tekstams niekaip nepavyksta prasimušti į sceną. Tad naujai ateinantiems dramaturgams irgi teks apsišarvuoti kantrybe“, – neabejoja R.Rastauskas.

Anksčiau pjesių skaitymus šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje rengdavo režisieriai, ir vienas kitas sėkmingas bandymas natūraliai peraugdavo į repertuarinius spektaklius. Šįmet „Versmėje“ režisierių nuspręsta nebetrukdyti, o savo pjesių skaitymus su aktoriais rengė patys dramaturgai.

Užtat O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre jau pradėjo repetuoti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Ir tai laukiamiausias ir daugiausiai žadantis šių metų pabaigos nacionalinis tandemas.

Nepaisant to, daug metų pajūryje praleidęs ir puikiai to krašto kultūrinį kontekstą pažįstantis R.Rastauskas prognozuoja, kad uostamiestyje būsimam O.Koršunovo spektakliui žiūrovų pakaks keturiems penkiems parodymams. O vilniečiai mieliau metus palūkės gastrolių sostinėje, nei dėl premjeros veršis į pajūrį žiemą.

Tiesa, prieš metus pastatyta režisieriaus Gyčio Padegimo ir dramaturgo Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ paneigė tokias pranašystes ir jau antrą sezoną tituluojama lankomiausiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu. Žemaitijos, ir ne tik Žemaitijos, miestų ir miestelių gyventojai „Karalienės Luizės“, o kartu naujai rekonstruoto teatro pastato, į Klaipėdą rieda žiūrėti užsakytais autobusais.

Spektaklio paklausą galima paaiškinti ne tik tuo, kad tai pirmoji, todėl ypač plačiai išreklamuota atgimusio teatro premjera, bet ir tuo, kad nuo pat pradžių buvo aiškiai deklaruojama, jog dėl naudojamos unikalios dinaminės architektūros pastatymas negalės būti rodomas kitose scenose. Taigi išvysti „Karalienę Luizę“ kituose šalies miestuose nebus galimybių.

Dar viena numanoma priežastis – ta, kad G.Padegimo spektaklis žiniasklaidoje sulaukė nemažai triuškinančių recenzijų. O save gerbiantis tautietis, pasak R.Rastausko, perskaitęs tokius tekstus pajunta nenumaldomą poreikį asmeniškai patikrinti, ar spektaklis tikrai toks blogas, kaip apie jį rašo.

Trūksta atminties archyvo

Šitą tautiečių nepatiklumą taip pat galima grįsti racionaliais argumentais. Visų pirma tuo, jog tūlas vyresnio amžiaus tautietis yra nesyk patyręs, kad jo nuomonė apie spektaklius būna priešinga recenzentų nuomonei. Ir lemia šiuos kontrastus ne tiek žiūrovo neišprusimas, kiek itin jaunas savo amžiumi aktyviai besireiškiančių recenzentų kontingentas. Du trečdalius operatyvių atsiliepimų apie spektaklius dienraščiams ir interneto portalams rašo dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai autoriai, išugdyti postdraminio teatro pavyzdžiais bei griežtai atmetantys bet kokias vyresniems žiūrovams priimtino tradicinio teatro apraiškas. O aktyvius vyresnius recenzentus Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais, ir tie patys labiau linkę ne „budėti“ internete, o rašyti knygas arba išsamius straipsnius specializuotiems teatro žurnalams.

„Teatro kritikas – tai visų pirma atminties archyvo valdytojas, jis privalo daug prisiminti. Tačiau Lietuvoje tokį archyvą valdantys žmonės nutilę, o aktyviųjų recenzentų atmintis dar labai trumpa. Tai bandoma slėpti po globalaus aktualumo reikalavimais, formuojant opiniją, neva tik politines, socialines ar ekologines problemas atliepiantis teatras turi teisę egzistuoti“, – komentuoja R.Rastauskas.

Jis primena, kad didingas Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, pastatytas 2001-aisiais,  Lietuvoje tebuvo suvaidintas 12 kartų, o vėliau pritrūko žiūrovų. Padauginę vaidinimų skaičių iš 500 bilietų ir mintyse primetę, kiek per 15 metų nuseko Lietuvos gyventojų skaičius, pačiais optimistiškiausiais vertinimais, gauname 5–6 tūkst. žmonių auditoriją, pasiryžusią žiūrėti sudėtingus, simbolių ir metaforų prisodrintus veikalus.

Tokių spektaklių publika dydžiu primena naujausių lietuviškų kino dramų žiūrovų auditoriją. Todėl nieko nuostabaus, anot R.Rastausko, kad teatrams tarpusavyje konkuruojant dėl žymiausių Lietuvos režisierių dėmesio lietuvių spektaklių kūrėjų honorarai jau prilygsta kai kurių filmų kūrėjų honorarams. Būtent dėl kylančių režisierių honorarų pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo premjerų sąmatos. Vis dėlto ši tendencija kol kas menkai tepalietė dramaturgus. Taip pat ir todėl, kad ne kiekvienam autoriui užtenka motyvacijos prisiversti rašyti pjeses pagal užsakymus.

Visą 2017–2018 m. sezoną, kai bus pasitinkamas valstybės nepriklausomybės šimtmetis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras žadėjo skirti nacionalinės dramaturgijos premjeroms. Šiandien R.Rastauskas svarsto, jog užmojis buvęs pernelyg ambicingas, tačiau džiaugiasi, kad kitą sezoną pavyks pristatyti „Altorių šešėly“ inscenizaciją. Pjesę pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną teatrui rašo S.Parulskis.

Pusė rankraščių – iš emigrantų

Ko gero, optimistiškiausiai nusiteikę turėtų būti lietuvių rašytojai, nes lietuviams sparčiai mokantis užsienio kalbų bei emigruojant mažėja verstinės literatūros paklausa ir kartu gausėja leidžiamų lietuvių kūrinių. Įdomu, kad pastarųjų tiražams emigracija beveik neturi įtakos, nes, pasak leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės, pigiomis oro linijomis skraidantys ir kiekvieną bagažo gramą skaičiuojantys emigrantai verčiau etiketes nuo drabužių nukarpys, bet lietuvišką knygą į krepšį įsidės.

Kone pusė rankraščių leidyklą pasiekia taip pat iš emigracijos. Todėl galima teigti, kad tėvynės ilgesys ir (ar) turtingesnis gyvenimas bei patogiau sutvarkyta buitis užsienyje skatina lietuvius (ypač lietuves) ne tik lietuviškai skaityti, bet ir knygas rašyti.

„Jau pavalgėme, pasivažinėjome po pasaulį ir galiausiai ėmėme ieškoti, ką dar nuveikti. Todėl pradėjome vartoti kultūrą ir net bandyti ją kurti, kiek leidžia individualūs gebėjimai. Gebėjimai labai skirtingi, tačiau bendras rankraščių lygis neabejotinai kyla. Nebėra tekstų, paremtų vien pažintų kraštų apdainavimu. Antra vertus, pats knygų rašymas nebėra vien nenusisekusių filologių gyvenimo prerogatyva“, – apibendrina L.Varanavičienė.

Literatūroje nėra ir tokio didžiulio vartojimo apimčių kontrasto tarp pramoginių ir rimtųjų žanrų, kokį stebime lietuvių kine arba teatre, lygindami, pavyzdžiui, „Domino“ teatro ir „Meno forto“ suvaidinamų spektaklių skaičių. L.Varanavičienė pabrėžia sąmoningas leidėjų pastangas išlaikyti plačiojoje auditorijoje kuo platesnį žanrų spektrą. Viena iš pasiteisinusių priemonių – Metų knygos rinkimai, turintys realią įtaką knygų pretendenčių pardavimui.

„Tarkim, Violetos Palčinskaitės atsiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ autorės gerbėjų buvo gražiai sutikta, o vėliau kukliai lūkuriavo, kol ją kartu su likimo draugėmis pradės reklamuoti televizija. Ir tada pardavimas vėl gerokai ūgtelėjo“, – pasakoja leidėja.

Svetimų pranašų badas

Lietuvių  ir verstinių užsienietiškų romanų bandomieji tiražai Lietuvoje suvienodėjo ir sukasi ties 2 tūkst. egzempliorių riba. Prieš 15 metų standartinis užsienio autoriaus romanas dar būdavo leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Vis dėlto pasikeitė ir spaudos technologijos, leidžiančios prireikus skubiai patiekti naują tiražo porciją. Tokia taktika leidykloms apsimoka labiau, nei sandėliuoti vienu ypu pagamintą tiražą.

Paklausūs ne tik grožinės literatūros lietuvių kūriniai, bet ir kulinarinės, kūno rengybos, gyvenimo stiliaus knygos. Savų specialistų patarimais pasitikime vis labiau nei užsieniečių.

„Jau keleri metai stambiose tarptautinėse mugėse, tokiose kaip Frankfurto knygų mugė, nebeatsiranda stipraus naujos literatūrinės kokybės autoriaus. Minimi vis tie patys vardai, jau porą dešimtmečių besisukantys leidybos rinkoje“, – neslepia L.Varanavičienė.

Šiandien daug paprasčiau sukurti įvykį iš lietuvio parašytos knygos, nei tikėtis apčiuopti bestselerį tarp užsienietiškų vertimų. Ypač jei lietuvis autorius, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, jau pažįstamas tautiečiams iš kitų savo veiklos sričių.

O štai vertimų iš anglų kalbos rinka pamažu traukiasi. „Netgi pasirinkęs autorių, kurio knygos įvairiomis kalbomis pasaulin paleista milijonas egzempliorių, nebesi labai drąsus, nes supranti, kad dalis tautos ją jau perskaitė. Jaunimas manęs klausinėja, kada Lietuvoje atsiras leidykla, rengianti knygas anglų kalba. Man atrodo – dar anksti, nors tikiu, kad ateityje tokia galėtų atsirasti“, – svarsto leidėja.

Netgi kritikos požiūriu literatūra, nepraradusi akademinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, yra pačioje dėkingiausioje pozicijoje: „atminties archyvas“ čia neprarastas, o ryškesnių prozos ir poezijos naujienų nesibodi recenzuoti ne tik magistrai, bet ir humanitarinių mokslų daktarai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

HERAKLIS

Spalio afišose Jonas Vaitkus toliau gilinsis į šventųjų, o Krzysztofas Zanussi – į nuodėmingųjų gyvenimą.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tuo metu, kai už telelangelio rinkimų morčiaus instinkto apimti vienas kitam į akis šokinėja kandidatai, žadėdami rojų Marijos žemėje, premjerų apžvalgą norisi pradėti nuo liūdnos istorijos apie Keną.

Ne tą Keną, kuris tapo lėlės Barbės vyru, o škotų advokato sūnų Keną, kurio vaikystė buvo pilna išbandymų: kai Kenui buvo penkeri, pagimdžiusi ketvirtą vaiką mirė jo mama, o tėvas per trejetą metų prasigėrė tiek, kad vaikų globa buvo patikėta senelei, turėjusiai namą Berkšyre prie Temzės. Kenas buvo puikus mokinys, bet jo studijoms Oksfordo universitete giminės nerado lėšų. Taigi kol bendramoksliai trynė kelnes prestižinėse auditorijose, Kenas nuo žemiausio laiptelio pradėjo karjerą banke. O kadangi buvo stropus ir nuovokus, tais laipteliais nuosekliai kopė į viršų, prasiblaškymui mėgindamas ir prozininko plunksną. Vis dėlto trys jo išleistos knygos nesulaukė didelės sėkmės.

Netrukus Kenas vedė ir susilaukė sūnaus Alisterio. Berniukas gimė neišnešiotas ir silpnas, beveik aklas. Kad praskaidrintų jo vienišas dienas ir išmokytų, kas yra draugystė, tėvas, metęs tarnybą banke, pradėjo kurti ir pasakoti silpnaregiam vaikui šiltas istorijas apie Temzės pakrantėje gyvenančius neišskiriamus bičiulius: kantrųjį Kurmį, poetą Žiurkiną, išmintingąjį Barsuką ir pagyrūną Rupūžių. Visi jie – tipiški provincijos anglai: rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus ir jaukias popietes prie arbatos.

Iš šių pasakojimų sudėliota knyga „Vėjas gluosniuose“ pasirodė 1908 m., kai Alisteriui buvo aštuoneri. Netrukus knyga tapo itin populiari ir plačiai išgarsino rašytojo Kennetho Grahame‘o vardą. Kai 1910 m. JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas lankėsi Oksforde, vienas jo pageidavimų buvo asmeniškai susitikti su „Vėjo gluosniuose“ autoriumi.

Tačiau nei K.Grahame‘ui, nei jo mylimam sūnui knygos sėkmė laimės taip ir neatnešė. Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, Alisteris baigė savo gyvenimą po traukiniu, o palaidoję vienintelę atžalą tėvai jautėsi vienas kitam svetimi ir niekam nereikalingi. Nepaisant leidėjų raginimų, „Vėjas gluosniuose“ niekada nesulaukė tęsinio.

Užtat sulaukė daugybės leidimų, vertimų ir inscenizacijų. „The Guardian“ įtraukė šią knygą į visų laikų geriausių knygų šimtuką – garbingu trisdešimt aštuntuoju numeriu. „Vėjas gluosniuose“ paliko ne menkesnį pėdsaką vaikų kultūroje nei Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“. Įdomu, kad net „Pink Floyd“  albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ („Trimitininkas prie Aušros vartų“) pavadinimas iš tiesų yra K.Grahame‘o „Vėjo gluosniuose“ septintojo skyriaus pavadinimas, pasiūlytas paties Sydo Barretto.

Lietuva apie garsųjį K.Grahame‘o kūrinį sužinojo lygiai prieš pusę amžiaus, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos studentų būrelis pirmąkart išvertė jį į lietuvių kalbą. Tačiau lietuviškame teatre keturių upės bičiulių nuotykiai atgimsta tik dabar. Įvyks tai Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, kuriame premjerą „Vėjas gluosniuose“ parengė patyręs vaikiškų spektaklių statytojas Antanas Gluskinas.

Anūkai ir seneliai

Ir tai – anaiptol ne vienintelė jauniesiems žiūrovams skirta spalio premjera. Kaip K.Grahame‘as, kurdamas Rupūžiaus personažą, jam suteikė savo sūnaus Alisterio bruožų, taip aktorius Paulius Tamolė nori nenori savo statomoje „Raudonkepurėje“ įžvelgia savo penkerių metų dukrelę Elzę. Tiesa, Nacionalinio dramos teatro scenoje išvysime jau ne brolių Grimmų, o nūdienos prancūzų aktoriaus ir dramaturgo Joellio Pommerat „Raudonkepurės“ versiją, kurioje Vilką atstoja mergaitės baimės ir kompleksai.

Joel Pommerat

„Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Joje bendrauja dukra, mama ir močiutė“, – pasakoja režisierius.

Jei jau prakalbome apie tris kartas, tai seneliai gaus progą anūkus nuvesti į to paties pavadinimo „Lėlės“ teatro spektaklį, kurį patys yra regėję vaikystėje. Ką jau ką, o „Dainuojantį ir šokantį mergaitės vieversėlį“, 1978 m. pagal Sigito Gedos tekstą sukurtą Vitalijaus Mazūro, jei ne teatro salėje, tai bent „telelangelyje“ matė visi anų laikų vaikai. Mindaugo Urbaičio sukurta spektaklio muzika netgi buvo išleista atskira plokštele, kurioje pagrindines partijas įdainavo Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė ir Viktoras Malinauskas.

Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

Vis dėlto dukart į tą pačią upę neįbrisi, todėl šis spektaklis bus visiškai kitoks: tai režisieriaus Algirdo Mikučio, dailininkės Aušros Paukštienės ir kompozitoriaus Olego Ditkovskio „Vieversėlis“. „Eiliuota S.Gedos pjesė – savotiška opozicija šių dienų tikrovei, slegiamai karo aktualijų: pasaulis čia pateikiamas kaip sapnas, kuriame dėl žmogaus sielos grumiasi įvairūs stebukliniai veikėjai – laumės, kipšai, žvėrys. Visi siekia naudos, gaivališkai trokšta įtvirtinti savo galią, tačiau Mergaitę saugo ir į priekį veda Vieversėlis – intuicijos, naivaus tikėjimo grožiu, harmonija, žmogų saugančių gamtos stichijų simbolis“, – pasakoja A.Mikutis.

Debiutiniai spektakliai

„Lėlės“ teatre jau šį šeštadienį numatyta dar viena premjera, tačiau prasidės ji gana neįprastu laiku: žiūrovai teatre laukiami 23 val. Ir rengiasi jai ne lėlininkai, o jauni teatralai, Oskaro Koršunovo auklėtiniai. Vis dėlto spektaklis „Vaikystė“, nors skirtas suaugusiems, – taip pat apie baimes: jame rodomas kūdikėlis, kuris labai bijojo savo mirties, todėl ištisai verkė. O vieną naktį ėmė ir pabudo savo paties sapne…

Kūdikėliai, suprantama, šiame kontekste gerokai paūgėję ir sprendžiantys atsitraukimo nuo teatrinės mokyklos spenio problemas. „Vaikystė“ – pirmasis O.Koršunovo mokinio Karolio Vilko režisūrinis darbas. Ką gali žinoti, gal meistras rengia savęs vertą pamainą?

Keistuolių teatre savo diplominį spektaklį „Heraklis“ kaip repertuarinį pradeda rodyti Aido Giniočio auklėtinis Gildas Aleksa. Anot jo, geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?“. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O kaip praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų?

G.Aleksa teigia, kad bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Irako, Afganistano, Sirijos, Ukrainos ir kitų mūsų amžiaus karų realios istorijos perteikiamos pasitelkus antikinį mitą apie Heraklį. Šis, kaip ir nuolat kuriame nors pasaulio krašte kariaujantys JAV ar Rusijos kariai, nuolatos atlieka žygdarbius, kurių motyvų iki galo nežino, nes niekas apie juos nepasako. Spektaklis kviečia susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Pjesė sukurta remiantis tikrais žmonių pasisakymais.

Režisūrinį kelią pradeda ir Nacionalinio dramos teatro aktorius Paulius Markevičius. Jis stato kamerinį spektaklį pagal Igno Šeiniaus „Kuprelį“, vadinamą pirmuoju moderniu lietuvių romanu. Inscenizaciją parašė vyresnis tos pačios trupės kolega Arūnas Vozbutas, pats vaidinsiantis ir pagrindinį personažą Olesį – kuprių vargonininką, įsimylėjusį gražią ir turtingą merginą Gundę. Deja, atėjus pasirinkimo metui Gundė, kurios vaidmenį spektaklyje kuria Jurga Kalvaitytė, pasirinks kitą, labiau prakutusį ir daugiau pasaulio mačiusį jaunikį. O jos išduotasis kuprelis nebenorės regėti žmonių ir pasitrauks į nuošalų malūną.

„Žinau, kad rašytojo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius“, – sako A.Vozbutas.

Dvasių namai

Metai be Henriko Ibseno? Lietuvoje taip nebūna. Pernai Klaipėdoje krito pašauta „Laukinė antis“, šįmet Kaune leisis nuo kalnų numirėlių dvasios: režisierė Monika Klimaitė ėmėsi paskutinės autoriaus dramos „Kai mes mirę nubusim“. Šią pjesę ji nagrinėjo pernai vasarą stažuodamasi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke, o grįžusi Lietuvon pradėjo ieškoti trupės, kurioje savo matymą galėtų įgyvendinti. Ir surado.

Pasakojimo centre – menininkas Rubekas, svajojantis sukurti didįjį savo gyvenimo kūrinį, skulptūrą „Prisikėlimo diena“. Prisikėlimą turėjo įkūnyti atvaizdas jaunos moters, ką tik pabudusios iš snaudulio… Rubeko įkvėpėja tampa Irenė, kuri palikusi savo šeimą iškeliauja su juo. Bet paaiškėja, kad Rubekas temyli savo meninę viziją…

Jie vėl susitiks sanatorijoje Norvegijos kalnuose tuomet, kai skulptorius jau penkerius metus bus vedęs jauną gražuolę Mają. Jausmai kažkada atstumtai pozuotojai suliepsnos iš naujo, bet juk visi žino, koks negailestingas H.Ibsenas savo pagrindiniams veikėjams. Tikrųjų gyvenimo vertybių ir prasmių suvokimas jo dramose dažniausiai būna pavėluotas.

Šalia padėkime visiškai kitos nuotaikos premjerą, kuri tam tikra prasme galėtų būti H.Ibseno dramos tęsinys. Tiesa, Pam Valentine komedijos „Spirit level“, kurios pavadinimą „Domino“ teatras verčia „Prie dangaus vartų“, herojai nuskęsta, o ne žūva kalnuose. Ir Džekas – ne skulptorius, o garsus detektyvų rašytojas. Be to – ateistas, dėl ko pražuvėlių poros neįleidžia į dangų ir jie priversti vaidentis savo viloje, baidydami potencialius savo buvusių namų pirkėjus. Kol galiausiai viloje įsikuria jauna pora…

Detektyvo ar net trilerio elementų įžvelgsite ir kitoje spalio komedijoje – Ramūno Cicėno režisuotoje „Amnezija už 400 000 eurų“. Vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, kol galiausiai pats gydytojas puola į neviltį įtardamas, kad nuo savo pacientų galėjo apsikrėsti skleroze.

Pacientas Rapolas teigia turintis vieną žmoną, tačiau išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę ir abi jos pradeda atakuoti daktarą reikalaudamos, jog vyras būtų pripažintas neveiksniu. O pats Rapolas nuspręs, kad kalėjimas nėra blogesnis už jo pilką gyvenimėlį be rizikos, be kibirkšties, be prieskonių ir be pinigų.

Su šokiu ir muzika

Panaši nesusipratimų, intrigų ir meilės ryšių painiava tvyro prancūzo Roberto Planquette‘o operetės „Kornevilio varpai“ librete. Bet kam gi rūpi operečių siužetai? Visi ir taip žino, kad po kelių valandų gražios muzikos viskas baigsis laimingai. Įdomiau, kad jau triskart Kaune  statytų „Karnevilio varpų“ šįsyk imasi vieniečių komanda – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine‘as Dibas, gimtinėje žinomas kaip karikatūrų piešėjas. Jie pasiūlė operetei pritaikyti Vakaruose populiarų komiksų vaizdinį sprendimą, kai veiksmą scenoje žiūrovas stebi tarsi naivių piešinukų seriją. Tam padeda ir pernelyg sudėtingų sprendimų nesirenkanti režisūra.

Visiškai kitos taktikos laikysis lenkų choreografas, Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, statydamas Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. 1993 m. Vladimiro Vasiljevo pastatytas to paties pavadinimo spektaklis buvo tapęs mūsų baleto vizitine kortele ir, Mstislavui Rostropovičiui diriguojant, apkeliavo viso pasaulio scenas.

Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ K.Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. „Šį kūrinį pasirinkau ne tam, kad ką nors užgaučiau ar šokiruočiau publiką. Tiesiog noriu parodyti, kad jo pasakojimas puikiai atitinka mūsų gyvenimą šiandien. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, savo „iPad’e“ naršančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus“, – liudija choreografas.

Muzikos ir šokio turėtų netrūkti ir Valstybinio jaunimo teatro premjeroje „Bėgikas“, nes Rusų dramos teatre nebeišsitenkanti režisierė Olga Lapina į pagalbą pasikvietė režisierių Antaną Jasenką ir choreografę Sigutę Mikalauskaitę. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesė pasakoja apie jaunų žmonių mėginimus pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. Kūrinyje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną.

Jono Vaitkaus apreiškimai

Viename teatre seniai nebeišsitenka ir pats Rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, ką tik savo scenoje pristatęs sunkiasvorę biblinės tematikos premjerą „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Dabar režisieriaus laukia Nacionalinis dramos teatras ir vėlgi biblinė tematika, tiesa, perimta iš poeto rankų: J.Vaitkus stato Paulo Claudelio „Apreiškimą Marijai“. Pagrindinis vaidmuo ir vėl  skirtas Vytautui Anužiui, taip pat vaidins Neli Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Ainis Storpirštis.

Teatralai žino, kad P.Claudelis, rašydamas dramas, nematė reikalo mąstyti apie tai, kaip jos bus vaidinamos scenoje. Kai kurios iš jų niekada nebuvo parodytos visa apimtimi, nes vien tekstui perskaityti balsu prireiktų daugiau kaip dešimties valandų. Kiek trunka spektaklis, tokiu atveju sprendžia dramą kupiūruojantis režisierius. O J.Vaitkus tekstus gerbia ir, kaip dar kartą įrodė keturias su puse valandos trukę „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, nėra linkęs daryti nuolaidų nei žiūrovams, nei aktoriams.

„Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“, – sako režisierius, pridurdamas, kad kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti, kuo ji stipri šitame gyvenime, gali būti prilyginta Marijai.

Kai peržengta riba

Pabaigai pasilikau dar vieną „sunkiąją artileriją“ – lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio statomą spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Pirmasis repeticijų etapas vyko rugpjūčio mėnesį režisieriaus sodyboje Lenkijoje. Dabar įžymybė dirba Panevėžyje ir styguoja jau šį savaitgalį numatytą pasaulinę savo pjesės „Hybris“ premjerą.

Hybris (gr. nuodėminga puikybė) – ribų, kurias nubrėžia dievai, peržengimas. Tokios puikybės pasekmė – dievų kerštas. Antikos žmonės tikėjo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Manyta, kad ir žmogaus elgesys turi savo ribas, o už jų peržengimą, visuotinės tvarkos pažeidinėjimą, saiko neturėjimą būna baudžiama.

Pjesėje, kurios veiksmas vyksta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas. Konradas siekia atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota: Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir 6-ojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. O Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

Abiem pagrindiniams vaidmenims pakviesti skirtingų kartų bardai iš sostinės: jaunasis Artūras Dubaka ir senjoras Vidas Petkevičius. Beje, vaidinimo muzika rūpinasi pats K.Zanussis. Šeštadienį po pirmojo premjerinio spektaklio jis pasiliks teatre pabendrauti su smalsiausiais žiūrovais. ■

Penkiolika spalio premjerų

Penkiolika spalio premjerų

■ 1 d. 23 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Vaikystė“. Rež. Karolis Vilkas

■ 1, 2, 22 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hybris (Puikybė)“. Rež.  Krzysztofas Zanussis

■ 5, 6, 7 d. 19 val., 8, 22 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Prie dangaus vartų“. Rež. Marcinas Slawinskis

■ 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „CC_dvasia“. Chor. Austėja Vilkaitytė

■ 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Kornevilio varpai“. Rež. Hermannas Keckeisas

■ 8, 9 d. 12 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Rež. Algirdas Mikutis

■ 8, 9, 23 d. 12 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Vėjas gluosniuose“. Rež. Antanas Gluskinas

■ 8 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Heraklis“. Rež. Gildas Aleksa

■ 16 d. 19 val. Vilniaus „Legendos“ klube, 19 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Amnezija už 400 000 eurų“. Rež. Ramūnas Cicėnas

■ 16, 23 d. 12, 15 val., 18 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudonkepurė“. Rež. Paulius Tamolė

■ 20, 21 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Bėgikas“. Rež. Olga Lapina

■ 22, 23 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kuprelis“, Rež. Paulius Markevičius

■ 28, 29 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Romeo ir Džuljeta“. Chor. Krzysztofas Pastoras

■ 29, 30 d. 18.30 d. Nacionaliniame dramos teatre – „Apreiškimas Marijai“. Rež. Jonas Vaitkus

■ 29, 30 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Kai mes mirę nubusim“. Rež. Monika Klimaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Keistuoliu teatras

Spalio 8 dieną „Keistuolių teatras“ pristatys pirmąją šio sezono premjerą ir drąsų žingsnį beveik trisdešimtmetį besitęsiančioje teatro veikloje – perspektyvaus jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos statomą aštrią socialinio humoro komediją „Heraklis“.

Iki šiol keistuoliška dvasia kone dvi užaugintas žiūrovų kartas žavėjęs teatras naujuoju spektakliu pasiryžęs ne tik nustebinti ar lengvai sukrėsti senuosius gerbėjus, bet ir sulaužyti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, kurie nuo apsilankymo teatro salėje galbūt sulaikė kitus. Režisierius Gildas Aleksa, šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsiėmęs magistro diplomą, savo naująjį spektaklį apibūdina kaip agresyvią komediją. „Kurdamas spektaklį turi į kontekstą pataikyti dvejopai – atsižvelgti į laikotarpį ir vietą, kurioje jis bus rodomas. „Heraklis“ turi savotišką žaismingumą, būdingą Keistuolių teatrui – tą dariau sąmoningai, spektaklis būtų kiek kitoks, jei statyčiau jį, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, – pasakojo režisierius.

„Heraklis“ apnuogina ir demaskuoja archetipinį herojaus vaizdą, be kurio neapsiėjo nei senovės Graikija, nei XXI a. Europa. Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs narsus ir maištingas liaudies kovotojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo „kodėl?“

Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs narsus ir maištingas liaudies kovotojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo „kodėl?“

G. Aleksa herojaus santykį su pasauliu analizuoja pasitelkdamas antikinį mitą, autentiškus viešų asmenų pasisakymus, aštrią bekompromisę raišką – purviną gatvės kalbą, kūno kultą, popkultūros elementus ir kitas šio amžiaus grimasas. Scenoje Heraklio mito pavidalu pasirodo didžiausi globalūs skauduliai – karas, prievarta ir abejingumas, o į šalis nesidairančiame negudriame didvyryje šių dienų aktualijų akivaizdoje kiekvienas žiūrovas gali įžvelgti truputį savęs.Į jauną ir socialinės apatijos vengiantį žiūrovą orientuotas spektaklis į globalius reiškinius bei tragedijas kviečia pažvelgti per juoko prizmę. „Manau, jog karo tema geriausiai suprantama per juoką. Šiais laikais esame praradę empatiją – Facebook’e per kelias sekundes pražiūrime dešimtis sensacijų, tragedijų bei kitokių įvykių, kurie iš esmės turėtų sukrėsti, bet to jau nebepadaro. Tuo tarpu juokas – natūrali biologinė organizmo reakcija, kurios niekaip neprarasime, priešingai nei empatijos. Juokas neišvengiamas ir atpalaiduoja besijuokiančiojo sąmonę. Tuo momentu ir noriu pagauti žiūrovą bei suteikti jam galimybę tą sąmonę išnaudoti susimąstymui“, – spektaklio sprendimą aiškino režisierius. Aštrioje socialinėje komedijoje susimaišo kelios „Keistuolių teatro“ aktorių kartos – drauge su entuziastingais jaunais artistais pasirodo ir tokie puikiai pažįstami veidai kaip Dalius Skamarakas bei Vaidotas Žitkus, kurie kritišku žvilgsniu pasižiūrėti į savo veidrodinį atspindį ir į kovą su šiuolaikinio pasaulio absurdu pasitelkti juoką pakvies jau spalio 8 dieną.

Daugiau apie spektaklį skaitykite ir bilietus įsigykite ČIA

Sirenos

Festivalio „Sirenos“ užsienio programoje  žiūrovams bus pristatyti spektakliai iš Graikijos, Portugalijos, Vokietijos, Lenkijos, Izraelio ir Šveicarijos. Graikų „Švarus miestas“ domėsis, kodėl dauguma Atėnų valytojų yra moterys ir imigrantai. Vokiečių spektaklyje „Nutekinimo pamokos“ į jauno viešųjų ryšių specialisto rankas pakliūva itin slapta informacija, kurios nutekinimas turėtų ryškių pasekmių visai Europai, o žiūrovams tenka priimti atsakingą sprendimą: nutekinti ją ar sulaikyti. Portugalų „Pirmadienis – atsargiai iš dešinės“ vyksta bokso ringe, kuriame puldami vienas kitą kumščiais ir argumentais tautiečiai galiausiai susivienija, kad žodžiai virstų veiksmu. Izraelio menininkai  projekte „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ kvies į pasivaikščiojimą, įkvėptą vietos istorinės praeities ir jos reikšmės nūdienos miesto gyvenime. Žymiausios festivalio žvaigždės lenko Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „Varšuvos kabaretas“ grąžina į 1930-ųjų reviu, kuriame intensyvūs ritmai bando nuslopinti artėjančio militaristinio maršo nuojautas. Šveicaro Christopho Marthalerio muzikiniam vaidinimui „Karališko dydžio“ muzikinių motyvų ieškoma nuo J.S.Bacho iki Jacksonų penketuko, o pagrindinė šerdis – kontrastas tarp to, kokį „King size“ gyvenimą sau įsivaizduojame, ir to, koks jis yra iš tikrųjų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Ilgiausio nepertraukiamo vadovavimo teatrui stažo rekordas šiuo metu priklauso Kauno valstybinio lėlių teatro vadovui, šįmet 70-metį atšventusiam Sigitui Klibavičiui. Jis vadovauja šiam teatrui nuo 1986 m. Pernai balandžio mėnesį S.Klibavičius, Kultūros ministerijos skelbtame konkurse įveikęs kitą kandidatą, buvo patvirtintas naujai kadencijai. „Veidas“ neatsispyrė pagundai pakalbinti teatro vadybos veteraną.

– Kone ketvirtį amžiaus vadovavote teatrui neskaičiuodamas kadencijų, vėliau įveikėte jau du konkursus. Kaip jums atrodo, ar teatrų vadovų kadencijos – reikalingos? O gal konkursai tik sukelia kolektyve bereikalingo sąmyšio?

– Yra ir viena, ir kita pusė. Baigiantis vadovo kadencijai teatre padaugėja įtampos, kolektyvas atsiduria tarsi nežinioje, žmonės nerimauja, kas jų laukia. Tam vadovui, kuris sugeba palaikyti sveiką kolektyvo mikroklimatą, ruošimasis konkursui ir naujos programos rašymas tebus proga įdėmiau apsižvalgyti aplinkui. Nors rašydamas mąstai, kad visa tai tėra formalumas, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog periodiškas minčių surikiavimas, veiklos gairių išgryninimas vėliau pačiam praverčia darbe. Sunkiau tiems vadovams, kurių kolektyvuose atsiranda povandeninių srovių. Mat užtenka mažos nepalankių žmonių grupelės, kad ji, pasinaudodama situacija, sukeltų tokį skersvėjį, prieš kurį nesugebės atsilaikyti ir pats geriausias vadovas.  O teatruose, kur dirba jautrūs, talentingi, bet kartu ir nemažų ambicijų turintys žmonės, kolektyvo išsisluoksniavimai neišvengiami. Neretai susiformuoja dominuoti siekiančios grupuotės, viena kitai įrodinėjančios savo tiesas. Vadovas turi gebėti suvaldyti tokius vėjus, kol jie neįgavo nesveiko pagreičio.

– Kaip jums pavyko net tris dešimtmečius didesnių audrų teatre išvengti?

– Turiu pakankamai lankstumo ir pagarbos skirtingoms nuomonėms, ieškodavau kompromisų. Antra vertus, man buvo lengviau, nes mūsų teatras nedidelis ir jo trupė mažytė: dvylika etatinių aktorių ir keturi pagal autorines sutartis samdomi žmonės. Kadrų kaitos praktiškai nėra. Be to, lėlininkų bendruomenėje neatsiranda tiek „žvaigždžių“, įtikėjusių savo spindesiu, kaip operos ar dramos pasaulyje. O būtent „karūnuotieji“ dažniausiai ir kelia skersvėjus. Todėl, palyginti su įtampa, kylančia dideliuose nacionaliniuose teatruose, mūsų konfliktai tėra audros stiklinėje.

– Ar pats į postą atėjote iš teatrinės bendruomenės?

– Ne. Ir manau, kad man tai padėjo, nes kolektyvo interesai neretai kertasi su asmeniniais kūrybinių darbuotojų interesais. Tuomet iš „savo“ gali lengvai virsti priešu. Aš ir paskirtas buvau todėl, kad tuo metu kolektyvą skaldė vidinės intrigos ir sąmoningai buvo ieškomas žmogus iš šalies.

Vis dėlto teatras man nebuvo visiškai svetimas. Nuo vaikystės buvau statistas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, baigęs mokyklą netgi įstojau į tuometės Valstybinės konservatorijos aktorių kursą. Tačiau sėkmingai įveikęs stojamuosius egzaminus pajutau, kad manyje tarsi kažkas nutrūko… Matyt, tenorėjau išbandyti save, o ne tapti aktoriumi. Laiku susivokiau ir dar tais pačiais metais perstojau žurnalistikon. Baigęs dirbau Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje, vėliau „Žinijos“ draugijoje, o iš ten vėl sugrįžau į teatrą.

– Kaip apibūdintumėte dabartinę valstybinių teatrų finansinę padėtį?

– Manau, kad valstybiniai teatrai su savo trupėmis ir pastatais yra didelis valstybės turtas. Bet nežinau, ar ilgai valstybė tą turtą pajėgs ir norės išlaikyti. Valstybinis finansavimas teatrams šiuo metu siekia 70 proc. jų biudžeto – tai nemažai, palyginti su užsienio teatrais, bet ten ir galimybės susirankioti pinigų iš kitų šaltinių gerokai didesnės, ir mecenavimo tradicijos kitokios. Yra unikalių atvejų, kai vieniši turtuoliai testamentu teatrui užrašydavo savo palikimą. O mūsų rėmėjai vis dar aktyviai domisi, kiek ir kokios naudos patys turės iš teatro, kiek kartų jų firminį ženklą sugebėsime prakišti į televizijos ekraną. Tokie „mainai“ tampai ypač neskanūs, kai kalbama apie lėlių teatro žanrą, ištikimai tarnaujantį vaikams. Negalime kelti bilietų kainų, nes taip iš publikos iškart eliminuotume nepasiturinčias šeimas. Todėl sunkiai įsivaizduoju, kad lėlių teatrai iš biudžetinių organizacijų galėtų virsti viešosiomis įstaigomis.

– Ar nemanote, kad reklamos, siekdamos į save atkreipti dėmesį, neretai prasilenkia su spektaklių turiniu?

– Sutinku, kad teatrams lenktyniaujant dėl pajamų ir verčiantis per galvą reklama tampa neadekvati parduodamam produktui. Antra vertus, reklaminis malūno ratas būna užsukamas likus nemažai laiko iki spektaklio užbaigimo ir tikrosios jo vertės suvokimo. Prisapnuoji, kad gimsta šedevras, o galiausiai pamatai, kad yra priešingai. Tai – kaip loterija.

– Šioje kadencijoje jums teks užsiimti ir statybomis, nes jau palaiminta teatro rekonstrukcija.

– Apkvaitom iš laimės sužinoję, kad tam skirta milžiniška lėlininkams atrodanti suma – net pusantro milijono eurų. Bet kai pradėjome dėlioti konkrečius darbus ir jų kainas, paaiškėjo, kad geriausiu atveju įstengsime atnaujinti mažiau nei du trečdalius savo patalpų. Aišku, pirmiausia rekonstruosime žiūrovines erdves, kad mažieji žiūrovai po poros metų jau džiaugtųsi permainomis. Bet kokiu atveju tai pirma reikšminga finansinė injekcija, per 60 metų pasiekianti Kauno valstybinį lėlių teatrą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Atokioje kalnų papėdėje įsikūrusio Turkijos miestelio gyventojai devynis mėnesius per metus gyvena tyloje, kad neprisišauktų sniego nuošliaužos, kuri po savimi palaidotų namus kartu su visais gyventojais. Čia draudžiama garsiai kalbėti ir juoktis, nes bet koks, net daiktų sukeliamas garsas teoriškai gali sukelti laviną. Kad išvengtų aukštai virš galvų tvyrančios grėsmės, visi mažos bendruomenės gyvenimo malonumai sukoncentruoti į likusius tris metų mėnesius: tik tuomet leidžiama šaukti, švęsti, kelti vestuves ar gimdyti vaikus. Likęs laikas kupinas nerimo ir baimės, o kiekvieno bendruomenės nario gyvenimas dėl bendro saugumo preciziškai kontroliuojamas valdžios vietininkų. Nors jau niekas iš gyventojų nebeprisimena, kada paskutinį kartą lavina buvo nušlavusi miestelį.

Tokią situaciją pjesėje „Lavina“ modeliuoja tur­kų dramaturgas  Tunceras Cu­ce­nog­lu, savo ne­ra­mioje valstybėje reiškiantis maždaug tą patį, ką ru­sams – Antonas Čechovas.

Tai, kas vyksta jo vaizduojamos  vienos miestelio šeimos kasdienybėje, ne mažiau asociatyvu nei minėtas lavinos laukimas: tyla atstoja neprasiveržusį riksmą, o tarsi nebyliajame filme rodomas smurtas kraupesnis už klyksmo kupinas scenas. Konfliktuojančios, vienas kitą ignoruojančios „neva šeimos“ metafora. Ir atidi valdžios ausis, neva besiklausanti kiekvieno iš už sienų pasigirstančio krebždesio.

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Bet ar lavinos pavojus, įpratinęs miestelį prie paklusnios tylos, tikras, ar išgalvotas? O gal tai tėra valdančiųjų savanaudiškais tikslais deklaruojama grėsmė? Ir kaip tai patikrinti, jei bijai nors kartelį imti ir surikti iš visų plaučių?

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera „Lavina“, laukiama jau kitą savaitgalį, įsidėmėtina ir tuo, kad sugebėjo bendram tikslui suvienyti savojo ir kaimyninio Šiaulių dramos teatro pajėgas. Tai atspindi ir jungtinis aktorių sąstatas: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas… Koprodukcija – retas reiškinys nūdienos teatro pasaulyje, kuriame kiekvienas trokšta būti autonomiškas ir finansiškai nepriklausomas, nors neišgali sukrapštyti lėšų didesniam pastatymui. Kad tai tik nepaskatintų retkarčiais kabinetuose sklandančios idėjos, kad Lietuvoje ne tik universitetų, bet ir valstybinių teatrų yra pernelyg daug…

Teatras tolimoje aplinkoje

Namudinis smurtas, teisininkų ir programų kūrėjų kalboje dar vadinamas smurtu artimoje aplinkoje, anaiptol nėra tokia unikali ir staiga išvešėjusi piktžaizdė, kaip kartais bando pateikti savo būtinumą besistengiantys pagrįsti valdininkai. Švedo Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“ parašyta 1887-aisiais, o iš esmės kalba apie tą patį: apie rėksmingą ir ambicingą dviejų žmonių stumdymąsi vienuose namuose. Žmonių, kurie nėra vienas kitam svetimi, nes svetimiems atseikėjame daugiau tolerancijos, diskutuodami, tarkim, apie dukterų gyvenimo perspektyvas.

Tačiau švedų namudinio smurto vaizdavimo klasiko aprašytas pasistumdymas nūdienos kriminalinės kronikos kontekste atrodo vaikiškai nerimtas: tik pamanykite, vyras įtūžęs sviedė įkandin pro duris beišeinančiai žmonai žibalinę lempą! Ir tai, skandinavų požiūriu, jau psichinės ligos įrodymas bei nusikaltimas, už kurį atgailaujant galima gauti širdies smūgį. O gal ir neatgailaujant, tiesiog ir toliau žmonai beatodairiškai graužiant – čia jau režisūrinės traktuotės reikalas. Principinga sutuoktinių tarpusavio kova šiuo atveju reikšmingesnė ne tik už dukters laimę, bet ir už mirtį.

Režisierę Marą Kimelę „Tėvui“ Klaipėdos dramos teatras atsivežė iš Rygos. Aprūpino darbu ir latvių scenografą, ir kostiumų dizainerę, ir netgi vieną žymią Rygos siuvyklą, siuvančią spektakliui kostiumus. Nelabai gražu nacionalinės darbo rinkos atžvilgiu, bet klaipėdiečiams taip labiau apsimokėjo.

Užtat nauju pagrindiniu vaidmeniu bandoma atgal parsivilioti vis giliau Vilniuje stringantį aktorių Darių Meškauską, kartu antagonistės vaidmeniui užgriebiant dar ir Valstybinio jaunimo teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę. Laisvas aktorių judėjimas ir be įteisinto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo vis dažniau ima viršų: aktoriams pasivažinėti, kitose trupėse pabūti smagu, žiūrovams veidų įvairovė irgi patinka, tik pačiam teatrui suvaldyti nuolat gausėjančią kviestinių aktorių komandą gali būti sunkoka.

Numeriai virsta spektakliais

Iš Latvijos skolinamės ne tik spektaklių statytojus, bet ir jaunus dramaturgus: dar nepamiršome Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto Janio Balodžio „Miškinio“, o šįkart jau sostinės  Nacionalinio dramos teatro repertuarą papildys Agnesės Rutkevičos „Gyvūnas“. Antra vertus, pjesę statantis Rolandas Atkočiūnas pats yra nemažai pasidarbavęs Rygoje ir Liepojoje, todėl šis susitikimas su latvių dramaturgija jo biografijoje jau ketvirtas.

Pjesės temą režisierius apibūdina populiariu aforizmu apie dvi tolygias gyvenimo tragedijas: pirmoji – negauti, ko trokšti, antroji – tai gauti. Pagrindinių veikėjų prototipais dramaturgė pasirinko du brolius, iki šiol tebegyvenančius atokiame jos močiutės kaime. Tas kaimas, kaip ir visi pasaulio kaimai, nėra pakantus „neteisingai“ meilei, nors už lango – jau XXI amžius.

„Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ir rašydama pa­ti save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas šios ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma“, – teigia A.Rutkeviča.

Spektaklyje „Gyvūnas“, kuris įslaptintame premjerų sąraše figūravo kaip „Premjera Nr. 2“, vaidina dabartinis nacionalinės trupės žiedas: Arūnas Sakalauskas, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė. O štai „Premjera Nr. 1“, už kurios slėpėsi Giedrės Kriaučionytės režisuojama vokietės Ingridos Lausund pjesė „Bestuburiada“, priklausys margai įvairios patirties kompanijai, kurioje – ir Dainius Jankauskas iš „Grupės 36“, ir Dovilė Šilkaitytė iš Valstybinio jaunimo teatro, ir Gelminė Glemžaitė iš „Atviro rato“, ir Aldona Vilutytė iš „Keistuolių“. Pati režisierė, Aido Giniočio auklėtinė, priklauso menininkų sindikatui „Bad Rabbits“.

Dramaturgė susodina penkis nerimaujančius, skirtingą stažą turinčius tarnautojus prie viršininko kabineto durų. Vienam vos 25-eri, bet jau pavargęs, kitam 45-eri, bet negalėtų pasakyti, ką veikė per prabėgusius tarnybos dešimtmečius. Kažkas siekia aukštesnio posto, kažkas ketina viską mesti ir išeiti, kažkas graužiasi dėl to, kad jaučiasi žeminamas… Tačiau visi trokšta artumo ir supratimo, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasirengę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Bet jau seniai nebepamena, ko tikisi sulaukti nuolankiai sėdėdami prie durų. Naikina savo gyvenimą, nemėgindami pakeisti situacijos patys.

Šiek tiek panašu į nebylų gyvenimą po tariamai aukštikalnėse kybančia lavina, ar ne?

Kaip virstama šventaisiais

Lavina, kurios niekas neprisimena, – tarsi viršinin­kas, kurio niekas nėra matęs. Ir vienas, ir kitas hie­rarchinių apačių sąmonėje dėsningai sudievinamas.

O štai paslaptingasis svečias Lukas pagyvenusių senjorų porą lanko kiekvieną sekmadienį ir visuomet būna svetingai priimtas, atidžiai išklausytas. Nors, kaip pamažu aiškėja, nėra tokios garbės vertas. Šeimininkai sudievina svečio asmenybę ir galiausiai patys nukenčia, nebesuvaldydami vis agresyvėjančio Luko elgesio.

Tai – islando Gudmunduro Steinssono pjesė „Lukas“ Valstybiniame jaunimo teatre, kurią Algirdas Latėnas stato su savo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama kompozitoriaus Fausto Latėno muzikai. Scenoje perkusiniais gyvai gros ir Luko vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs Tomas Kizelis.

Rusų dramos teatro trupė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi elgiasi atvirkščiai – kartu su rusų dramaturgu Aleksandru Andrejevu mėgina biblinius šventuosius pavaizduoti kasdieniškais personažais. Pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kurios pirmasis pastatymas ir patikėtas Lietuvai, perkelia į Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gy­ve­nimo mėnesiais ir nenusižengdama Evan­ge­li­jai dės­to keistą užsispyrėlio Sauliaus, uoliai persekioju­sio Jėzaus mokinius, metamorfozės į apaštalą Pau­lių istoriją. Tiesa, praturtintą A.Andrejevo vaiz­duotėje gimusiais žmonių charakteriais ir įvykių aplinkybėmis.

Dramaturgas teigia, kad ne kiekvienam lemta patirti tokią dieviškosios dvasios galybę, kokia užgriuvo Saulių jo kelyje Damasko link, tačiau kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia. Saulių vaidina Vladimiras Dorondovas, Lozorių – dar kartą pas J.Vaitkų sugrįžtantis Vytautas Anužis.

Scenoje atgis Juozas Miltinis

Po Evangelijos sakmių belieka smagiai nusišypsoti. O mažieji Kauno ir Klaipėdos teatrai tam suteiks progų. Vis daugiau vietos po saule išsikovojantis Klaipėdos Apeirono teatras savo premjerą „Nekrozė“ planuoja rugsėjo pabaigoje ir kol kas nedaugžodžiaudamas atskleidžia, kad žiūrovų laukia absurdo komedija su ryškiais socialinio tragizmo bruožais ir su veikėjais, kuriuose kiekvienas galės atpažinti dalį savęs. Tiesą sakant, toks pat apibūdinimas tiktų ir visiems kitiems, anksčiau matytiems Apeirono teatro spektakliams. Taigi ryžtingosios šio teatro dramaturgės, režisierės bei pagrindinės aktorės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė laikosi sau įprasto kurso.

Daugiau netikėtumų galima laukti iš Kauno kamerinio teatro, užsimojusio inscenizuoti Liūnės Janušytės satyrą „Korektūros klaida“. Mat joje kartu su rašytoja po tarpukario Paryžių vėl vaikščios jaunas Juozas Miltinis, jo draugai dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius. O žymių kultūros asmenybių prikėlimas teatro scenoje visada intriguoja.

Susibičiuliavusi su Paryžiaus bohema, lietuvių menininkų kompanija džiaugsmingai leidžia laiką nesirūpindama rytojumi ir nekurdama ateities planų. Nes ir pats gyvenimas, anot jų, tėra korektūros klaida, o ne numatytų įvykių grandinė.

Tai kone pirmas lietuvių literatūros kūrinys, atskleidžiantis tuometės bohemos dvasią. Pačios Liūnės personaže nebėra lietuvaitėms būdingo lyrizmo ar sentimentalumo: ji emancipuota, proto aštrumu nenusileidžianti vyrukams, smalsiai tyrinėjanti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus bei menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusikertančiose realybėse. Režisierė Agnė Dilytė pagrindinę spektaklio veikėją apibūdina kaip tarpukario „blogerę“, negailestingai kritikuojančią ano meto tradicijas bei gyvenimo būdą. Liūnės vaidmenį ji patikėjo aktorei Raimondai Kimbraitei.

Šlovė, kuri pavėlavo

Muzikos mėgėjų sezono pradžioje laukia dvi vokalinės premjeros. Pirmoji – jau senokai save visaip reklamuoti pradėjęs Jonathano Larsono roko miuziklas „Rent“ (liet. „Nuoma“). Šio amerikietiško veikalo biografijoje – Pulitzerio premija už unikalumą ir indėlį į miuziklo bei dramos kultūrą, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai. Miuziklas jau apkeliavo kone pusšimtį pasaulio šalių ir patenka į populiariausių pasaulio miuziklų dešimtuką.

Tačiau šią biografiją lydi ir tragiškas motyvas: pats J.Larsonas, būdamas vos 35-erių, mirė trūkus aortai 1996 m. sausio 25-osios rytą. Tos pačios dienos vakarą buvo suplanuota miuziklo „Rent“ pirmojo pastatymo Brodvėjuje peržiūra. Sėkmės sulaukęs vaidinimas viename iš Brodvėjaus teatrų buvo rodomas ilgiau kaip 12 metų.

Dauguma šio miuziklo veikėjų, Niujorke besistengiančių išgyventi jaunų menininkų, vartoja narkotikus arba serga AIDS. Gyvendami skurde ir visuomenės užribyje, jie nepaliauja svajoti ir tikėti meile (kad ir kokia ji būtų) bei jų kūrybos laukiančia sėkme. „Rent“ – vienas pirmųjų miuziklų, įvedusių prieštaringas, nepatogias temas į konservatyvios prigimties muzikinį teatrą. Homoseksualų ir transseksualų poreikis būti pripažintiems, vyrų ir moterų lygios galimybės, žmogaus teisės, narkomanija, benamystė ir skurdas – visa tai atsispindi J.Larsono veikale.

Organizatorių nuotr.

Lietuvoje miuziklą „Rent“ stato švedų režisierius Georgas Malvius ir jo surinkta tarptautinė komanda, tačiau groja ir dainuoja lietuviai: vaidmenis kuria Vaidas Baumila, Jeronimas Milius, Girmantė Vaitkutė, Dominykas Vaitiekūnas, Justinas Lapatinskas ir daug kitų jaunimui gerai žinomų atlikėjų.

Elektroninė Karmen

Nors ir pavėlavusi į praėjusį teatro sezoną, scenon keliauja „Vilnius City Opera“ žadėta elektroni­nė opera „e-Carmen“ – populiariausio Geor­ges‘o Bizet veikalo „Karmen“ elektroninė interpretacija, parengta Marijaus Adomaičio (Ten Walls).  Re­ži­sierė Dalia Ibelhauptaitė sako nenorėjusi jo skubinti: „Perkurti dviejų valandų muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą, tad laiko sąnaudos la­bai didelės. Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Kar­men“, bet tai dažniausiai pasaulyje statoma opera. Ir pats Karmen vardas jau yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Tad norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos meninę formą.“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė kone žymiausią nūdienos Karmen vaidmens atlikėją lietuvę – kylančią operos žvaigždę Justiną Grin­gytę. Kaip Karmen debiutavusi Anglijos nacionalinėje operoje, šį vaidmenį solistė šįmet sėkmingai pristatė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį sugrįš dainuoti Karmen ateinantį  sezoną.

„Daug kartų dainavau Karmen, tačiau šis projektas man visiškai naujas iššūkis. Čia nėra orkestro, lieka tik elektronika. O elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys: neįstojai laiku – ir viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės mes, solistai, prašomės iš dirigento“, – pasakoja premjerai besirengianti J.Gringytė.

M.Adomaitis teigia, kad nemažai muzikinių sprendimų atsirado jau įrašų su solistais metu: „Buvau beveik užbaigęs Karmen habanerą, kai susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją, ir staiga supratau, kad turiu naujų minčių ir idėjų, kaip galėčiau ją išplėtoti ir papildyti. Klausytojams bus netikėta, bet, tikiuosi, ir įdomu išgirsti neįprastą seniai žinomų arijų skambesį.“

Kompozitorius savo „Karmen“ versijoje naudos ir gyvus instrumentus. Kol kas galvojama apie kvartetą, tačiau repetuojant iki „Compensa“ salėje numatytos premjeros ansamblis gali ir padidėti. Juk svarbiausia – nebijoti sniego lavinų ir kurti taip, kaip tau norisi. Argi ne? n

Dešimt rugsėjo premjerų

2, 7, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lavina“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 d. 18.30, 3 d. 14 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Rent“. Rež. Georgas Malvius

2 d. 21 val., 3 d. 16.30 val., 27 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Bestuburiada“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

6, 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Korektūros klaida“. Rež. Agnė Dilytė

13, 14, 30 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Tėvas“. Rež. Mara Kimelė

16, 17 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Lukas“. Rež. Algirdas Latėnas

17 d. 20 val. „Compensa“ koncertų salėje – „e-Carmen“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

17, 18, 24 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Gyvūnas“. Rež. Rolandas Atkočiūnas

24, 25 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rež. Jonas Vaitkus

29 d. 19 val. Klaipėdos Apeirono teatre – „Nekrozė“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

LNDT nuotr.

Šiandien, kai pasaulis išgyvena pokyčių, nerimo kupiną laiką, verta atsigręžti į meną, pasiaiškinti, kaip tai pasireiškia vertybiniame lygmenyje.

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Airių kilmės anglų rašytojas, poetas, vienas žymiausių Viktorijos epochos dramaturgų, plačiausiai žinomas kaip romano Doriano Grėjaus portretas autorius, Oscaras Fingalas O’Flahertie’as Willsas Wilde’as (1854–1900) sukūrė ir alegorinių pasakų. Pagal vieną jų Laimingasis princas jaunas režisierius Povilas Makauskas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio mėnesį pristatė to paties pavadinimo spektaklį. Kaip žymi Ieva Tumanovičiūtė, spektaklyje sukurtas subtilus pasaulis, be vulgarumo, smurto, aistrų proveržių ar tragiškų konfliktų. „Tai švelnus ir estetizuotas pasaulis, bylojantis apie gėrį ir grožį, galintis atsiskleisti ne tik suaugusiam, bet ir vaikui.“[1] Mintis verčia suklusti, o skaitant recenziją nori nenori šmėkščiojantis meno kaip grožio (plačiąja prasme) pojūčio, reikšmės klausimas, sakytina, tampa I. Tumanovičiūtės straipsnio leitmotyvu, glūdinčia idėja, kurios funkcija – ne vien pastebėti, aptarti, įvertinti vieną šiandienos meno kūrinių; toji idėja čiuopia šiandienos meno lauko visumą.

I. Tumanovičiūtės konstatuojamoji išvada „Povilo Makausko spektaklis – tai kvietimas tikėti menu, o scenoje išlikęs Princo siluetas, pro kurį plaukia debesys, – autoriaus parašas“[2] skatina svarstyti, kiek savo aplinkoje šiandien matome grožio? Kiek jo siūlo, leidžia išgyventi meno patyrimai? Kiek apskritai yra grožio (šiuolaikiniame) mene?

Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų.

Svarbi recenzentės frazė autoriaus parašas – kas dabartyje yra autorius? Kiek svarbi, kiek apskritai autorystės yra šiandien, kai kuria visi, kai suvokėjas asmeniniu santykiu turi atrakinti, aiškintis, interpretuoti ir taip susikurti savąjį kūrinį, kūrinį sau? Tai ypač svarbu konceptualiajam menui, kuriame būtent idėja, koncepcija, rodos, pranoksta ir, sakytina, turi didesnį svorį nei jos išpildymas, neretai nereikalaująs ilgo, kruopštaus kūrybos proceso. Menas, sutelktas įžodinime, orientuojamas į socialinę sritį – aktualizuoti problemas, ryškinti, liudyti šiandienos gyvenimo ydas, grėsmes. Tarsi pradingsta, išslysta meno kaip estetikos srities ir socialinio lauko ribos linija, menas tampa socialiai angažuotas ir atlieka propagandos funkcijas.

Apie visa tai mąstyti labai paranku O. Wilde’o Laimingojo princo minčių, alegoriškai perteiktos išminties, žmogiškumo įvaizdžių kontekste. Alegorijos galia – po viršutiniu, išoriniu teksto lygmeniu, vidiniame, antrajame, o kartais ir trečiajame reikšminiame klode glūdinti minties prasmė. Tai vėlgi ryškina skaitančiojo, klausančiojo–suvokėjo nusiteikimo, gebėjimų ir galios perskaityti, išgirsti, aiškintis, suvokti išsimbolinus tikrąją kūrinio idėją, reikmę.

Mąstymo, reflektavimo pastangos, šiandien aktualizuojamos kalbant apie postmodernų konceptualų meną, reikalingos, svarbios ir būtinos apskritai visada, kiekvienam meno išgyvenimui. Tad svarstant šiandienos meno funkcijas, užduotis, galias ir vertes, žiūrima kontekstualiai, taip išryškėja dabarties aktualijų ir jau istorinės klasikos saitai ir skirtys. Tampa akivaizdu: vienadienių ir amžinų objektų apraiškos – tai nuolatinio kūrybos proceso pasirodymas ir įrodymas, argumentas, kaip potvyniai ir atoslūgiai, kaip gimimas ir mirtis, liudijantys gyvybės nerimastį, būtį čia ir dabar, tai būties pulsas, kurio kiekvienas tvinksnis – vienintelis, vertas ir vertingas savaime. Ir vis tik žiūrint meno, kultūros lauko kategorijų konteksto, reikia brėžti šiandienos kontūrus, matyti lygmenis, kad vertės kartelė – orientyras ateityje – kaskart kiltų aukščiau ir aukščiau. Apie visa tai pokalbis su etnologe, įvairių kultūros ir kultūrų – tradicinės ir šiuolaikinės, etninės ir populiariosios – aspektų tyrėja, humanitarinių mokslų daktare, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, daugelio kultūrinių projektų eksperte ir koordinatore Giedre Barkauskaite.

Giedrė Barkauskaitė/ vdu.lt nuotr.

- „Aukštai viršum miesto, ant išlakios kolonos, stovėjo Laimingojo princo statula. Ji buvo visa išvien apklota plonytėliais gryno aukso lapeliais, jos akys buvo du žėrintys safyrai, o ant kardo rankenos žibėjo didelis raudonas rubinas. <…> „Jis gražus kaip vėtrungė, – pasakė vienas miesto tarybos narys, kuris troško pasižymėti meniniu skoniu, – tačiau nėra toks naudingas“, – pridūrė jis, būgštaudamas, kad žmonės nepalaikytų jo nepraktišku, nes iš tikrųjų jis nebuvo nepraktiškas.“[3] Šioji O. Wilde’o Laimingojo princo ištrauka atveria, inspiruoja pašnekesį. Kas yra menas šiuolaikinėje kultūroje, mūsų visuomenėje? Kiek vietos, reikšmės jam palikta, suteikta šiandienio žmogaus kasdienybėje, apskritai gyvenime?

- Turbūt pirmiausiai reikėtų pastebėti, kad tikrai sudėtinga (o gal ir visai neįmanoma?) apibūdinti visuomenę apskritai, lygiai taip pat nelengva apibrėžti meno, šiuolaikinės kultūros ribas. Kiekvienas šiandienos žmogus individualiai išgyvena įvairias emocijas, atlieka skirtingas veiklas, jo kasdienybė ir visas gyvenimas – nepakartojamas, unikalus. Žinoma, mokslas mėgina sudėlioti, suklasifikuoti, sustruktūruoti viską į tam tikras apsibrėžtas ir apibūdintas vietas, tačiau kiekviena diena sukuria vis naujus reiškinius ir jau nusistovėjusi, aptarta dėlionė jei nesubyra, tai pradeda klibėti. Matyt, dėl to ir patogiausia, aiškiausia kalbėti apie praėjusį laiką, o ne apie šiandienę gyvenseną, kuri kasdien gali pateikti vis naujų staigmenų, juk tuo gyvenimas ir žavus bei nenuspėjamas.

Mūsų tema – apie meną, tad nesinori įsirėminti, apsibrėžti, o norisi labiau kalbėti apie emocijas, išgyvenimus, patyrimus. Kas yra menas šiuolaikinėje visuomenėje?.. Apskritai menas (šiuolaikinis, tradicinis, liaudies) yra visa tai, kas sukurta žmogaus. O ta žmogiška kūryba – ne destruktyvi, o konstruktyvi, jos tikslas – pasiekti, paliesti, pajudinti auditoriją, žiūrovą, kiekvieną (tiek kūrėją, tiek stebėtoją). Tad jei šis apibūdinimas priimtinas, sakyčiau, jog šiandienis žmogus turi tikrai pakankamai vietos menui (ir pačiomis įvairiausiomis formomis). Tik klausimas – kiek mes jo norime, kiek esame išalkę ir ištroškę?

- Meninis skonis ir praktiškumas aktualizuoti ankstesniame kūrinio fragmente reikšmingai suskamba kūrinio pabaigos ištraukoje: „Lapelį po lapelio lupo kregždutė gryną auksą, kol Laimingasis princas liko visai blausus ir pilkas. Lapelį po lapelio gryno aukso nešiojo ji vargšams, ir vaikų veidai ėmė rausti, jie pradėjo krykštauti ir žaisti gatvėje. „Mes dabar turime duonos!“ – šūkavo jie.“[4] Kas šiandieniam žmogui turi daugiau svarbos – meninis išgyvenimas ar kūrinio materiali vertė?

- Norėčiau pasakyti, kad svarbiausia – meninis išgyvenimas. Bet ar tai būtų tikra, vienareikšmiška tiesa? Ar gyvenimo tikrovėje nėra svarbi kūrinio materiali vertė? Išties realus pasaulis labai spalvingas, kartais nepaaiškinamai kontrastingas, tad prioritetų dėlionė ganėtinai įvairi.

- Jeigu galvotume apie žmogų, gyvenantį sunkiau finansine prasme, ką, Jūsų nuomone, menas gali jam pasiūlyti? Ar šiandien, o ir apskritai galvojant istoriškai, žemesniojo, viduriniojo sluoksnio atstovams menas reikšmingas, ar kasdienė duona, o kartais ir jau saldus pyragas visados pirmiau?

- Alkis, badas – daugumai nesuvokiami dalykai šiandienos kasdienybėje, tad netikėtas, neįprastas kasdienės duonos stygius būtų katastrofa ir tokioje situacijoje pokalbis apie meną neegzistuotų.

Bet jei vienoks ar kitoks nepriteklius yra tavo kasdienybė, meno reiškiniai gali būti tarsi ankstyvo pavasario saulės spinduliai. Tik nežinia, ar jie tau padės pamatyti bundančią gamtą, ar tirpstantį murziną sniegą ir purvą. Bet negalima sakyti, jog visa tai būdinga tik žmogui, gyvenančiam sunkiau finansine prasme. Kiekvienas – ar turtingai, ar varganai gyvenantis – skirtingai dėliojame savo prioritetus.

- „Kadangi ji dabar nebegraži, tai ir nebereikalinga“, – pasakė universiteto meno profesorius. Paskui statula buvo sulydyta krosnyje, ir meras sušaukė miesto tarybos posėdį nuspręsti, ką daryti iš to metalo. „Reikia mums pastatyti kitą statulą, tai aišku, – jis pasakė, – ir tenai dabar bus mano statula.“[5] Didžioji visuomenės dalis meną traktuoja kaip grožio esatį, santykis su meno objektu paprastai primityviai apribojamas grožio pajauta, išgyvenimu, teikiančiu malonumą. Pateiktoje citatoje matyti meno – skulptūros – kaip žmogaus į(si)prasminimo reikšmė, o anksčiau liestas meno kūrinio ir jo kaip materialiojo gėrio, patenkinančio vartotojo poreikius ar pelnančio finansinę naudą, aspektas. Klaustina, kas šiandien dominuoja šiuolaikinio žmogaus santykyje su meno kūriniu? Kas mūsų visuomenėje nusveria svarstyklių lėkštelę?

- Ilgą laiką šalia meno eidavo apibūdinimas gražus. Nesvetima ši draugystė ir šiandien. Tačiau sąvokos prasiplečia. Šiuolaikinis (o ir apskritai įvairus) menas moka parodyti žmogaus jausenas – ir liūdesį, ir džiaugsmą, leidžia meno kūrinyje atrasti nerimo, skausmo, kančios, netekties simbolius, išraiškos formas.

Šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, o kiekvienas jos segmentas savąjį išskirtinumą rodo ir meno vertinimu (ar skirto masiniam vartojimui, ar vadinamojo aukštuoju menu). Tos svarstyklės nėra nusvertos. Kaskart, svarstyklių lėkštėje atsidūrus meno kūriniui, jos gali judėti tai į vieną, tai į kitą pusę.

- O.Wilde’o pasakos pradžioje miesto tarybos narys išsako savąjį meno kūrinio vertinimą, kuris istorijos pabaigoje, statulai netekus grožio, tampa galios sprendiniu – nugriauti. Pirmiausia, kiek šiuolaikinės kultūros žmonės nori ir geba vertinti meną? Kiek meno vertės argumentai galioja, veikia, kiek jie turi svaros priimant sprendimus? Jūsų nuomone, kas turi teisę vertinti meną, dargi priimti sprendimus jo atžvilgiu?

- Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų. O kaip gebame vertinti? Individualiai ir tikrai subjektyviai. Kiekvienas turime savitą pojūčių, išgyvenimų bagažą, kiekvienas reaguojame, jaučiame skirtingai. Teigiama, kad skonį (kaip ir protą) reikia nuolat lavinti, tobulinti. Bet ar visi mes tuo užsiimame? O jei ir užsiimame, viso to neišmatuosi, nes sukauptos patirtys yra savitos, unikalios. Tad vienareikšmiškai atsakyti, kas turi teisę priimti sprendimus meno atžvilgiu, negaliu. Taip, yra institucijų, yra rašomi ir palaiminami ar atmetami, išgiriami ar sukritikuojami meno projektai. Tačiau tikrai negaliu atsakyti, ar priimti sprendimai vienu ar kitu atveju visuomet yra teisingi.

Manau, svarbu tai, kad menas pasiektų pačią auditoriją ir būtų tos auditorijos vertinamas (bet nomenklatūriškai nesustabdomas dar kūrybos procese).

- „<…> toli toli, anoj miesto pusėj, palėpėje, matau vieną jauną vaikiną. Jis sėdi užsikniaubęs ant stalo, apkrauto popieriais, o šalia stovi stiklinė su nuvytusiomis žibuoklėmis. <…> Vaikinas nori užbaigti pjesę teatro direktoriui, bet jam taip šalta, jog jis nebegali rašyti. Krosnyje nesikūrena ugnis, iš bado vaikinas visai nusilpęs.“[6] Šioji ištrauka kalba apie menininko, kūrėjo esatį, kuri, nors priklauso fikcinei realybei, sakytina, yra labai artima, paraleli gyvenimo tikrovei, ir tai laiko tėkmėje nesikeičia ar kinta nežymiai. Kaip Jūs, kultūros tyrėja, nusakytumėte, kas yra menininkas, kokia jo reikšmė, funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje, daugiau galvojant apie vakarietišką kultūrą?

- Nepavyksta man skaidyti kultūrą į mūsišką ir vakarietišką. Tos ribos nėra tokios ryškios, akivaizdžios (arba vertėtų analizuoti labiau individualias menines asmenybes, bet nesiekti apibūdinti apskritai).

Menininkas yra žmogus, ir be galo jautrus žmogus, turintis labai stiprius akinius ar padidinamąjį stiklą ir ryškiai, aiškiai matantis supančią visuomenę. Menininkas nebus tik profesija, amatas. Pagrindinės jo funkcijos – atsukti veidrodį taip, kad pamatytume save, įvairiuose simboliuose atpažintume savo gyvenseną.

- „Kodėl tu negali būti toks laimingas kaip Laimingasis princas? <…> Laimingasis princas niekada dėl nieko neverkia.“[7] Šiuolaikinėje kultūroje, postpostmodernistiniame pasaulyje vis daugiau galios, reikšmės įgauna vaizdinė, o ne žodinė kalba, vaizdai liudija tapatybę, žmogaus buvimą, virtualybėje leidžia kasdien, kas valandą būti kitu, keistis ir taip kurti asmenybės mozaiką. Galioja visuotinas siekis atrodyti gražiam ir laimingam. Kaip tai vertintina kultūros prasme? Ką tai byloja apie ją? Kas šiuolaikiniam žmogui yra liūdesys, Jūsų, kaip kultūros tyrėjos, vertintojos akimis? Ar tikrai nebemokama, nebegalima liūdėti, jausti, atjausti?

Vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas.

- Žinoma, ne visuomet norisi veidrodyje matyti realų vaizdą, o virtualybė leidžia kurti nerealų, išgalvotą, simboliais ir siūlomomis nuostatomis piešiamą identitetą. Tačiau kad ir kaip bėgtume, kiek slėptumėmės nuo kitų ar nuo savęs, žmogus nebus tik tobula išorė, blizgantis viršelis. Žmogaus vidus kupinas ir baimių, ir liūdesio, ir džiaugsmo (nesuvaidinto, tikro!). Pati didžiausia vertybė – žmogiškumas (nors ir ne kiekvienas esame apdovanotas šia savybe), tad šią vertybę reikėtų kelti į viešumą, lipdyti ant viršelių. Juk ten tikrai telpa ir jautrumas, ir atjauta, ir kito matymas. Ar tai jau prarasta? Manau, kad ne. Bet tai nėra paprasta.

- Tęsiant mintį, reikšmingos filosofo Leonido Donskio pastabos, esą dabartinė visuomenė – nujautrinta, dabar vyrauja jaunystės kultas, nepagarba senatvei, žmonės mėgina nepastebėti ligų ir mirties, neretai bjaurisi sergančiaisiais, sunkiau gyvenančiaisiais, jie žavisi fiziniu grožiu, orientuojasi į nugalėtoją[8]. Tad galbūt meno išgyvenimai šiandien yra vienintelė priebėga, kur dar gali būti, kur dar yra žmogiškumo? Tarkime, kontempliuodamas paveikslą, meno instaliaciją, pagauliai įsitraukdamas ir būdamas, dalyvaudamas spektaklyje, žmogus patiria jausmų tiesą, taip saugo žmogiškumą, išlieka žmogus, jautri būtybė. Ar menas, šiandienos ar apskritai, atlieka, yra pajėgus atlikti šią funkciją, užduotį?

- Tikiu, kad žmogiškumo yra ne tik mene, jo yra ir mus supančių draugų, artimųjų, net nepažįstamųjų viduje, mumyse. Tik ne visuomet ir mums patiems pavyksta tai įžiūrėti.

Tačiau sutinku, kad, kuriant meną, ši savybė turi būti dominuojanti. Kurdamas menininkas turi atsiverti, apsinuoginti, atsiskleisti, parodyti save ir tuo pačiu parodyti aplinkinius. Menas praplečia visą mūsų supratimą, praplečia suvokimo ribas. Bet ar turime tik menui uždėti pareigą – išsaugoti mūsų žmogiškumą?

Reikšmingas Zygmundo Baumano teiginys, nusakantis vartotojišką visuomenę, kuriai tik nepastovumas, laikinumas (ne įsipareigojimas) yra svarbūs, o vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas. Juk tuomet šios visuomenės nariai, vartodami meną, vėl laukia tik naujų potyrių, lyg sakydami – „nustebink mane“. Kažin ar čia daug bus vietos taurumui, jautrumui, žmogiškumui? Gal tokią prievolę – puoselėti žmogiškumą – užsidėkime kiekvienas sau ant pečių? Tegul tai nebūna vien meno ir jų kūrėjų užduotis.

- „Malonu matyti, kad pasaulyje dar yra bent vienas visiškai laimingas, – sumurmėjo viskuo nusivylęs žmogus, nenuleisdamas akių nuo įstabiosios statulos.“[9] Visiška laimė ir visiškas nusivylimas – šiandien, kai tokia greita informacijos apykaita, rodos, žmonės išgyvena, netgi labai asmeniškai, kitų, visiškai nepažįstamų žmonių, laimes ir nelaimes. Kiek šiandieniai jausmai yra tikri, autentiški? Jūsų nuomone, visuotinės reakcijos neužgožia ir neatima galimybės išgyventi, išjausti savąją būtį?

- Suprantama, kad paprasčiau vertinti, kritikuoti, analizuoti kitą, tik ne save. Juk tai daryti taip paprasta: paduota, atversta, pirštu į reikiamą vietą pabaksnota, parodyta, išankstinė nuomonė suformuota ir pateikta. Gal taip elgiamės todėl, kad iš šono geriau matosi? O gal todėl, kad bijome savyje rasti ne visuomet norimų dalykų. Spręsti kitų problemas daug paprasčiau ir aiškiau (juk ir už pasekmes nelieki atsakingas). Bet kaip išspręsti savas, nelabai randame, o gal ir nenorime ieškoti atsakymo.

- „Kai buvau gyvas ir turėjau žmogaus širdį, – atsakė statula, – aš nepažinau ašarų, nes gyvenau Ramybės pilyje, kur liūdesiui įeiti draudžiama. Dieną žaisdavau su draugais sode, o vakare šokdavau didžiojoje salėje. Aplink sodą ėjo labai aukšta siena, bet man niekada nerūpėjo, kas dedasi anapus jos, nes viskas aplink mane buvo taip gražu. Mano dvariškiai vadino mane Laiminguoju princu, ir aš iš tiesų buvau laimingas, jeigu malonumai yra laimė.“[10] Ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinėje kultūroje laimė nėra (pernelyg) suartinta, sutapatinta su malonumais?

- Tikrai taip, jei kalbame apie populiariąją kultūrą ir jos kuriamus produktus. Juk tokios kultūros funkcija – suteikti kuo paprastesnėmis formomis, kuo aiškesniais būdais vis daugiau malonumų. Dažnai, kalbėdami apie šiuolaikinę kultūrą, atsižvelgiame į tuo metu tą vartojamą kultūros repertuarą, kuris atrenkamas pagal tai, ką naudoja, vartoja didžioji dauguma žmonių. Bet, žinia, kultūrinių, meninių žanrų įvairovė neleidžia visko sudėti tik į vieną lentyną.

- Humanitarinių mokslų daktarė, kinotyrininkė, kino festivalio Scanorama iniciatorė ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, kalbėdama LRT Kultūros televizijos laidoje Naktinis ekspresas, pastebėjo, jog žmonės nebenori kine matyti juodumo, todėl taip mielai eina žiūrėti lengvučių niekučių, jie nori pailsėti nuo to, ką mato gyvenime, tai normalu ir žmogiška[11]. Veikiausiai tai galioja santykiui su menu apskritai. Tačiau žiūrint Laimingojo princo ištraukos, grožis kaip vienintelis pasaulio vaizdinio variantas, neleidžia pažinti liūdesio ašarų. Kiek, Jūsų matymu, šiandien esama visuomenėje suvokimo – tiek meno patyrėjų, tiek kūrėjų požiūriu, – kad meno sukrėtimas, nors tuo metu ir sukeliantis gilų liūdesį, skausmą, atveria gyvenimą, jo prasmes ir teikia susivokimo galimybę, tad yra vertingesnis, negutrumpalaikė malonumo priebėga, gana greitai išnykstanti, pasimirštanti ir paliekanti tą pačią tuštumą? Ką Jūs asmeniškai galvojate apie meną kaip pramogą, malonumą be sukrėtimo?

- Dažnai šios sąvokos – menas ir pramoga – eina paraleliai, dažnai šie reiškiniai vienas kitą papildo ir nebelieka tokios ryškios takoskyros. Dažnai nebegalime kategoriškai skirti, kad tai yra elitinis menas ar menas masėms, kad tai – aukštoji kultūra ar populiarioji kultūra. Galbūt kai lieka vietos prasmingiems, ne vienadieniams meniniams projektams, tegul būna jo skiriama ir pasimėgavimui meninėmis pramogomis, kurios taip pat gali būti įdomios.

- „Brangioji kregždute, – tarė Princas, – tu pasakoji man įstabius dalykus, bet kas gi yra įstabesnis už žmogaus skausmą? Daug kas yra didu pasaulyje, bet už viską didesnis – vargas.“[12] Kiek šiuolaikinis menas gali padėti, padeda žmogui susivokti, išgyventi, gyventi prasmingai? Kiek tokio meno reikia šiuolaikiniam žmogui? Kiek jis geba jį priimti, patirti?

- Menas gali padėti rasti atsakymus į savus klausimus, menas gali pastūmėti judėti pirmyn, leisti nuodugniau apsižvalgyti aplink, menas padeda ir pažinti save patį, ir pamatyti kitus. Tad jei tau reikalingi atsakymai apie save, jei tau norisi naujų siekių, tai tau menas tikrai svarbus, naudingas, reikalingas. Svarbu, kad mums kiltų klausimų ir reikėtų, norėtųsi ieškoti atsakymų.

_____________

[1] Tumanovičiūtė I. Nuskaidrinančios Laimingojo princo ašaros. Menų faktūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-13]. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61177#gsc.tab=0.

[2] Ten pat.

[3] Wilde O. Laimingasis princas ir kitos pasakos. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1994, p. 59.

[4] Ten pat, p. 68.

[5] Ten pat, p. 70.

[6] Ten pat, p. 65.

[7] Ten pat.

[8] Aleksandravičius E. IQ presingo akiratyje – moralinis jautrumas. IQ TV [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-05-19]. Prieiga per internetą: http://iq.lt/iq-tv/iq-presingo-akiratyje-moralinis-jautrumas-2.

[9] Ten pat, 59.

[10] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 61–62.

[11] Kryžiavičienė J. Pokalbis su Gražina Arlickaite. Naktinis ekspresas. LRT Kultūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-12]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/98382/naktinis_ekspresas.

[12] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 68.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 11 d.

kamane

Saulius Čiučelis / kamane.lt/D.Stankevičiaus nuotr.

Dažniausiai pašnekovus tenka kalbinti esant tam tikrai progai – sukakčiai, apdovanojimui ar kitoms svarbioms datoms paminėti. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogų stipriai norisi pakalbinti ir be įprasto preteksto. Prie tokių išimčių galima būtų priskirti ir pokalbį su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Sauliumi Čiučeliu. Priežastis šiam dialogui – sceninis meistriškumas, didėjantis sulig kiekviena Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera. Aktorius noriai dalijasi savuoju sėkmės receptu bei asmenine patirtimi, kuo archeologija siejasi su teatru.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

- Apdovanojimai, kuriais buvote apdovanotas (Auksinis scenos kryžius, Fortūnos ir kt.), liudija, kad Jums puikiai sekasi dirbti tiek su vyresnės, tiek su jaunesnės kartos režisieriais. O ar taip yra iš tikrųjų?

- Greičiausiai sekasi. Sunku pamatuoti tą sėkmę. Ji veikiausiai priklauso nuo visos spektaklio komandos ir tvirto aktoriaus ir režisieriaus dialogo. Neskirstau režisierių į jaunosios ir vyresniosios kartos atstovus. Man atrodo, kad režisierius, taip pat kaip ir aktorius, privalo išlaikyti jauno ieškančio, analizuojančio, klausiančio ir atviro žmogaus požiūrį į pasaulį. Kartais jaunas žmogus yra jaunas tik savo išore, bet ne mąstymu.

- Žvelgiant į Jus scenoje, panašu, kad ir laisviau jaučiatės dirbdamas su jaunosios kartos režisieriais bei kitais kolegomis.

- Kiekvieno spektaklio repeticijų periodu susiformuoja stiprus bendraminčių būrys. Tokioje aplinkoje nelieka patirčių ar amžiaus skirtumo. Būtent tokiomis sąlygomis ir atsiranda laisvė.

- Paskutinis premjerinis spektaklis, kuriame vaidinate, – žmonių klonavimo tematika kalbantis Ž.Vingelio „Skaičius“, – parodė, kaip lengvai, it koks fokusininkas, galite persikūnyti vis į kitą vaidmenį ir kiekvieną jų suvaidinti pakankamai skirtingai. Ar iš tiesų tai yra taip paprasta?

Aš mėgstu pamąstyti apie patį personažą, ne tik apie spektaklio temą, kurią aptariame su visa spektaklio kūrybine grupe.

- Kalbant atvirai, iš tikro nėra lengva. Tai reikalauja daug pastangų. Repeticijų periodu labai daug ir savarankiškai, ir su Ž.Vingeliu repetavau vieną personažą, paskui ieškojau visiškai priešingo, o galiausiai dar kitokio personažo. Repeticijų metu turėjome vadinamąsias perbėgas, kurių metu visa tai turėjo susigulėti, bet lengva nebuvo. Kadangi buvo repetuota, žinojau, su kokiu krūviu kiekvienas personažas ateina, ir kažkaip pavyko. Tiesiog, kai vaidinu, apie tai negalvoju. Tikrai nėra lengva, bet smagu.

- O kalbant apskritai apie visus vaidmenis, ar kiekvieną kartą sąmoningai ir tikslingai siekiate surasti kažką naujo ir nebevaidinti taip, kaip vaidinote ankstesnius vaidmenis, ar visa tai įvyksta savaime?

- Aš mėgstu pamąstyti apie patį personažą, ne tik apie spektaklio temą, kurią aptariame su visa spektaklio kūrybine grupe. Man patinka pasiknaisioti ir tuo pačiu dar ir savo paties galimybių paieškoti, atrasti kitas spalvas, nes visą laiką daryti tą patį yra labai neįdomu. Tad prie personažo paieškos praleidžiu gana daug laiko. Žinoma, riboja spektaklio, pjesės tema, bet kažkaip išlaviruoju. Kai kuriu personažą, man taip pat labai svarbu ir įdomu tai, ką apie jį kalba kiti personažai. Iš to galima daug pasisemti. Blogiausia, kai apie jį iš viso nekalba (juokiasi). Yra buvę tokių atvejų. Dažniausiai tai buvo nedideli vaidmenys.

- Esate užsiminęs, kad kai mokėtės vidurinėje mokykloje, svajojote būti archeologu. Panašu, kad savotiškai juo ir tapote – teatro archeologu, kiekvieno personažo gelmėje atkasančiu kažką nematyto, įdomaus ir vertingo.

- Galbūt. Niekada net nesusimąsčiau apie tai (šypsosi). Kai iš mažyčių dalelių sudedu kažkokį personažą, jis man kažkodėl atrodo labai gyvas. Tai yra, kai vaidini, jis atrodo labai žmogiškas ir žemiškas, labai artimas žmogui, kurį galėtum sutikti eidamas gatve. Nes mes visi turime įvairių pomėgių, charakterio savybių. Tokie dalykai, man atrodo, personažą padaro atpažįstamesnį ir priimtinesnį žiūrovui.

- Dar vienas išskirtinių Jūsų vaidybos bruožų – ne tik siekis atrasti unikalius personažo psichologinius bruožus, bet ir skiriamas didelis dėmesys judesiui bei balsui. Ar tai susiję su tuo, kad aktyviai domitės šokio menu?

Viena tikrai galiu patvirtinti – jau sukurti ir dar būsimi personažai mane, kaip asmenybę, labai praturtina.

- Taip, man labai patinka šiuolaikinis šokis, patinka jį žiūrint analizuoti šokėjų kūno kalbą. Kalbant apie personažų plastiką, gal tai labiau noras nesikartoti, kažką surasti, jeigu tik leidžia kūno galimybės. Net nežinau, ar tikslingai į tai einu, ir apie tai daug mąstau. Kažkiek, žinoma, ši mintis yra užsifiksavusi pasąmonėje. Jeigu rašoma, kad personažas yra bekojis, tai savaime suprantama jis ir bus be kojos. Bet jeigu jis yra aprašytas kaip neturintis jokios negalios, tai tada įdomu kažką atrasti, pamąstyti, kad gal jo mąstymas yra kažkoks kitoks, ir tai atsispindi išorėje. Greičiausiai tai yra pasąmoniniai dalykai. Konkrečiai apie tai nelabai galvoju, tai atsiranda kažkaip savaime.

- Bet ne visiems aktoriams tai pavyksta…

- Ir man vienur pavyksta, kitur gal nelabai… Turbūt tai jau sėkmės dalykas…

- O ar kartais nepradeda byrėti Jūsų paties tapatybė, kai tampa nebe taip aišku, kas yra Saulius, o kas, tarkime, tas pats Trofimovas, Laertas, Kiškis Bernardetas ir t. t.? Ar apskritai Jums sunku „išeiti“ iš vaidmens?

- Kol kas dar nesudūriau su šia problema. Bet viena tikrai galiu patvirtinti – jau sukurti ir dar būsimi personažai mane, kaip asmenybę, labai praturtina. Jaučiuosi brandesnis. Apie kiekvieną personažą dar papildomos literatūros skaitau, žiūriu filmus, domiuosi dalykais, kurie būdingi tam personažui arba kurie padeda perteikti temą. Tuo pačiu turtėju ir pats. Labai džiaugiuosi, kad jie man padeda bręsti kaip asmenybei, kaip aktoriui. O kad jie labai išlįstų gyvenime, retai pasitaiko. Kartais pakalbu personažo sakiniais, ypač prieš premjeras. Bet gal tai ir geras ženklas. O kad patys personažai pradėtų gyventi už mane… Tikiuosi, kad taip nėra. Bet gal tik man taip atrodo, gal kiti kažką ir pastebi (šypsosi).

Mėgstu prieš spektaklį labai anksti ateiti į teatrą, persirengti ir pabūti su tuo drabužiu.

Kalbant apie „išėjimą“ iš vaidmens, būna įvairiai. Tai priklauso nuo spektaklio ir personažo sudėtingumo. Ypač prieš premjeras galva kupina įvairiausių minčių, dvejonių, tad būna sunku užmigti. O prieš jau nebepremjerinius spektaklius… Tarkime, Trofimovas „Vyšnių sode“, Francas „Plėšikuose“, Džekas „Mechaninėje širdyje“ yra sunkūs personažai, kurie labai išerzina visą vidų ir tu jautiesi labai sudirgęs, apima labai keista būsena. Po spektaklio iki kitos dienos dar nešiojiesi tai savyje. Labai daug dėmesio skiriu personažo drabužiui. Į dailininko darbą mažai kišuosi, bet pats kostiumas man yra labai svarbus, nes su juo bandau kartu nusivilkti ir tą personažą. Todėl mėgstu prieš spektaklį labai anksti ateiti į teatrą, persirengti ir pabūti su tuo drabužiu.

- Kiek Jūsų veiklą lydi juodas darbas, kūryba ir magija?

- Daugiausia yra kūrybos, paskui juodo darbo ir galiausiai magijos. Aktoriaus profesija yra bloga tuo, kad mes ilgainiui nebejaučiame tos magijos. Žiūrėdamas kolegų spektaklius, dažnai pagaunu save galvojant apie tai, kaip pats vaidintum vieną ar kitą personažą. Mes tai vadiname profesine liga. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau E.Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“, buvo didžiulis magijos pojūtis. Studijų metais, kai žiūrėjau spektaklius, tą jausmą dar patirdavau, bet dabar jo lieka vis mažiau… Man tai buvo stebuklas – pasikelia uždanga, įkvepi oro ir kažkas paslaptinga įvyksta.

Tad tos magijos aktorių darbe turbūt nelabai daug yra, bet stengiamės ją perduoti žiūrovui. O daugiausia yra kūrybos. Kai ji yra, tai ir tas darbas tampa labai lengvas, nes myli tai, ką darai. Vaidyba – sunkus, bet labai malonus darbas.

- Norėtųsi dar paliesti aplinką, kurioje gyvenate ir kuriate, t. y. Kauną, o ir apskritai visą lietuvišką kontekstą. Ne iš vieno kino kūrėjo teko girdėti, kad Kaunas – tai iki galo neatrasta ir įkvepianti erdvė. O tarptautinis Kauno kino festivalis vienais metais net afišavo mintį – „Kaune – kaip kine“. O kaip, Jūsų nuomone, yra su teatru? Ar galėtumėte pasakyti, kad Kaune – kaip teatre?

Kartais nuoširdžiai pavydžiu, žinoma, baltu pavydu, Vilniuje gyvenantiems kolegoms, kurie turi daugiau galimybių padirbėti su gana garsiais režisieriais.

- Manau, kad galėčiau taip pasakyti. Šiaip prie vietos neprisirišu. Gimiau Obeliuose, mokiausi Vilniuje, dabar gyvenu Kaune. Man vieta nelabai turi didelės reikšmės. Kai gyvenau Vilniuje, man ir šis miestas buvo labai mielas. Tada atsikrausčiau į Kauną, pirmi metai buvo toks apsišniukštinėjimas, o dabar čia jaučiuosi iš tikrųjų itin gerai. Čia puiki atmosfera, žmonės, santaka, vanduo, žaluma, kuri Kaune labai ryški. Šis miestas nėra atitolęs nuo gamtos. Aš labai gerai jaučiuosi, bet net nežinau, kaip tiksliai tą jausmą įvardyti. Tad iš savo pusės tikrai galėčiau pasakyti, kad Kaune – kaip teatre.

- O kalbant apie sąlygas kūrybai, ar jos pakankamai tinkamos?

- Kai ko tikrai norėtųsi, kalbant apie tobulėjimą. Kartais nuoširdžiai pavydžiu, žinoma, baltu pavydu, Vilniuje gyvenantiems kolegoms, kurie turi daugiau galimybių padirbėti su gana garsiais režisieriais. Šito labai pasiilgstu Kaune. Mano manymu, pas mus yra visos nuostabios galimybės, kad garsūs režisieriai galėtų kurti ir išpildyti savo sumanymus, be to, ir mūsų trupė gana stipri. Gal net nepasiilgstu, nes to daug ir nebuvau patyręs, bet yra stiprus noras padirbėti su Lietuvos didžiaisiais režisieriais.

- Pabaigai galbūt norėtumėte ką nors palinkėti jauniesiems kolegoms, dar tik pradedantiems nerti į vaidybos meno gelmes?

- Visą laiką sau kartoju vieną frazę, man mielą ir tikrai padedančią, kurią kartodavo ir mūsų kurso vadovė profesorė a. a. Algė Savickaitė: „Plėšykis ir draskykis.“ Tada turbūt tikrai kažką pasieksi. Ir šie žodžiai tinka ne vien teatrui…

Ačiū už pokalbį.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 8 d.

kamane.lt nuotr.

Teatro populiarumas XVIII a. pr. pasiekė kulminaciją. Po Liudviko XIV mirties, 1716 m. į Paryžių grįžusi italų trupė pradėjo naują dramos epochą kartu su pirmąja rašytojo Fransua Mari Arujė (François-Marie Arouet, 1694–1778) tragedija „Edipas“ (Œdipe, 1718), kurią autorius pasirašė Voltero slapyvardžiu. Nepaisant to, kad sulig Moljero mirtimi Prancūzijos dramaturgija išgyveno sudėtingą laikotarpį, naujasis Comédie-Française teatras daugeliu atžvilgiu liko pasigėrėjimo verta institucija[1]. Čia vaidino Moljero našlė Armanda Bėžar (Armande Béjart, 1640–1700), panelė Champmeslė (Marie Desmares dite M^lle de Champmeslé, 1642–1698), tragikas Mišelis Baronas (Michel Baron, 1653–1729), komikas Polis Puasonas (Paul Poisson, 1658–1735), žymus savo sukurtu Krispeno charakteriu.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Tyrinėjant aktorių portretus matyti, kad individualūs pasirodymai bei teatro šventės vis labiau pelnė publikos dėmesį. Pavyzdžiui, prancūzų menininkas Žerardas Skotinas (Gerard Scotin, 1698–1755) graviūrose vaizdavo itališkos komedijos personažus ne teatro scenoje, o tarsi laisvalaikiu besimėgaujančius realius žmones[2]. Tuo tarpu gausiai aktorių trupes tapiusį Žaną Antuaną Vato (Jean-Antoine Watteau, 1684–1721) scenos metraštininku laikyti negalime, nes scena jam buvo tik įkvėpimo šaltinis. Vienas ryškiausių jo darbų „Pjero vadinamas Žiliu“ (1718) priklausė žymiam Napoleono meno ekspertui baronui Dominikui Vivanui Denonui (Dominique Vivant Denon, 1747–1825).

Istorikai tvirtina, jog paveikslas nutapytas kavinės iškabai, kurios savininkas Beloni (1680–1721) pats iki 1718 m. scenoje atlikdavo Pjero vaidmenį. Centrinė siužeto figūra, kaip spėjama, atspindi užsakovo bruožus, tačiau natūralaus dydžio portretas veikiau skirtas aukšto rango personai. <…> Lygindami šį paveikslą su Hiacinto Rigo (Hyacinthe Rigaud, 1659–1743) „Šarvais apsitaisiusio Liudviko XIV portretu“ (1701), įžvelgiame sąmoningą karališkos šeimos įžeidimą[3]. Komedijos personažas čia virsta oria asmenybe, o didelio formato simetrija sufleruoja didingą, humanizmu persunktą jauseną.

XVIII a. šokėjai ir choreografai jautė, kad šokis turi būti ne vien dekoratyvi puošmena ar žavėjimosi objektas – jis turėtų perteikti žiūrovui ir prasmę.

Visgi teatro neaplenkė ir rimtos permainos. Garsiausias Comédie-Française aktorius Anri Liudvikas Lėkenas (Henri Louis Lekain, 1729–1778) pavertė istoriškai tikslesniu sceninį kostiumą. Jis atsisakė plunksnuoto galvos apdangalo ir ilgo apsiausto, kurį anksčiau dėvėjo tragedijos herojus, ir pasirinko paprastesnį klasikinį apdarą, o smulkesnių vaidmenų atlikėjus aprengė kostiumais, atitinkančiais pjesės laikotarpį[4]. Reformas itin rėmė jo partnerė panelė Kleron (Claire Josèphe Léris, dite la Clairon, 1723–1803), kuri iškeitė krinoliną į laisvai krintančią paprastą suknelę plačiomis palaidomis rankovėmis.

Taigi visai realu, kad su teatro modernizacija galėjo susidurti prestižiniame Paryžiaus vienuolyne-pensione Abbaye-aux-Bois (1819–1849 m. ten gyveno vieno didžiausio pasaulyje europietiškos literatūros salono savininkė Žuli Rekamjė (Julie Récamier 1777–1849)[5], pas kurią lankėsi Fransua Renė Šatobrianas, Onorė de Balzakas, Alfredas de Lamartinas) gyvenusi LDK didikė Apolonija Elena Masalskytė (1763–1815). Atsiminimuose rašoma, kad mergaitė vaidino pensiono spektakliuose, o kartais pasirodydavo net aristokratų rūmų scenose. Grafienės de Montemart ir d’Harcourt sutarė su vienuolyno vyresniąja leisti A.E.Masalskytei vaikščioti į teatro repeticijas tris kartus per savaitę. Šie išėjimai jai labiau įsiminė tuo, kad visuomet gaudavo saldainių[6]. Taip jaunoji didikė prisilietė prie klasikinio baleto. Tačiau koks tuomet buvo baletas?

Šokis XVIII a.

XVIII a. šokėjai ir choreografai jautė, kad šokis turi būti ne vien dekoratyvi puošmena ar žavėjimosi objektas – jis turėtų perteikti žiūrovui ir prasmę. Visa tai paskatino atsiradimą ballet d’action, kur siužetą perteikė vien judesiai[7]. Profesionalūs šokėjai jau neprivalėjo laikytis džentelmenų manierų; priešingai, dramos aspektui balete įgaunant svarbą, skatinta rodyti emocijas, kurios viešumoje neretai slėptos. Vienas pirmųjų draminių šokių Prancūzijoje atliktas 1714 m. Fransuazos Prėvo (Françoise Prévost, 1680–1741) markizės du Meno (duchesse du Maine, 1676–1753) So rūmuose. Bet gana greitai šokį išplėtojo jos mokinės Mari Kamargo (Marie Camargo, 1710–1770) ir Mari Salė (Marie Sallé, 1707–1756).

Jos šokis buvo tarsi eskizas; ji atlikdavo tik petits pas, paprastus žingsnelius, bet judėjo taip gracingai, kad publika troško jos labiau nei bet kurios kitos šokėjos.

M.Salė karjerą skyrė draminėms šokio galimybėms plėtoti. Atlikdama skulptūros vaidmenį „Pigmalione“ (1734) ir norėdama suteikti kūriniui kuo daugiau tikroviškumo, vietoje korseto, pasijonio ir raukto sijono, kuriuos dėvėjo visos to laikotarpio šokėjos, ji vilkėjo paprastus graikiškus drabužius. <…> Deja, Salė bandymai reformuoti kostiumus nesulaukė dėmesio iki amžiaus pabaigos[8]. M.Kamargo labiau atsiskleidė per techniką, t. y. improvizacijoje, judesių tikslume.

Kiek kitoks buvo balerinos Mari Madeleinos Gimar (Marie-Madeleine Guimard, 1743–1816) stilius. Visuomenėje ji garsėjo dėl tobulai sukomponuotų ir įtraukiančių aristokratiškų judesių, mimikos bei ekspresyvaus veido. Portretistė Elizabet Vižė Lebren (Élisabeth Vigée Le Brun, 1755–1842) teigė: Jos šokis buvo tarsi eskizas; ji atlikdavo tik petits pas, paprastus žingsnelius, bet judėjo taip gracingai, kad publika troško jos labiau nei bet kurios kitos šokėjos[9].Tad sunku pasakyti, kurią baleto manierą labiausiai mėgo A. E. Masalskytė ir koks buvo jos požiūris į minėtas šokėjas.

Pirmieji profesionalūs teatrai LDK

Kalbėdamas apie Švietimo epochos teatro sklaidą LDK, meno istorikas Vladas Drėma (1910–1994) tvirtino: Nors dvaras jau rodė gerą intelektualių ir skoningų pramogų pavyzdį, Lietuvoje nėra žymės, kad kuriame nors turtingo dignitoriaus dvare ar mieste būtų buvę teatro vadinimų. Aukštuomenę dialogais linksmino jėzuitai[10]. Šie dialogai žavėjo tuo, kad paprastai būdavo nenusisekę, ir kuo labiau nepavykdavo, tuo gardžiau publika juokdavosi.

Pirmąjį profesionalų teatrą Nesvyžiuje atidarė Radvilos, kuriais netrukus sekė Sapiegos, Oginskiai ir kt. Nesvyžiaus teatro įkūrėja, Vilniaus vaivadienė ir LDK etmonienė Uršulė Pranciška Radvilienė (1705–1753), buvo labai energinga moteris. Jai teko po Šiaurės karo atstatyti švedų sugriautus Nesvyžiaus rūmus. Po keliolikos metų Nesvyžiaus Radvilos galėjo didžiuotis puošniu barokiniu keturaukščiu rūmų ansambliu su dvylika prabangiai įrengtų salių, koplyčia, puikiai sutvarkytu parku[11].

Be to, didikė sėkmingai tvarkė veidrodžių manufaktūros reikalus, aprūpino vegetuojančią Nesvyžiaus spaustuvę naujais įrenginiais. Kita vertus, U.P.Radvilienė sukūrė nemažai poezijos kūrinių, parašė 11 originalių dramų bei išvertė į lenkų kalbą tris Moljero komedijas, jas „suaktualindama“ lenkiškais veikėjų vardais ir vietovardžiais. Tačiau didžioji didikės meilė vis dėlto liko teatras. Pasak šaltinių, spektakliuose vaidino net tik dvariškiai, bet ir kunigaikštienės vaikai, Radvilų išlaikomos kadetų mokyklos kariūnai. Pirmąjį spektaklį, savo pačios parašytą pjesę „Nenuovoki meilė“, Uršulė Pranciška pastatė 1746 m., vyro Mykolo Kazimiero vardadienio proga. <…> Vėliau tokius spektaklius pradėta rengti aštuonis-dešimt kartų per metus[12].

Dėl savo įvairiapusės veiklos U.P.Radvilienė laikoma pirmąja menininke LDK istorijoje.

Beje, nuošalyje neliko ir muzikiniai moters gabumai, tad buvo statomos operos, operetės (muziką kurdavo pati, naudodama tuo metu populiaraus italų poeto Pjetro Metastazijaus (Pietro Metastasio, 1698–1782) libretus). 1724 m. M.K.Radvilos įkurta Nesvyžiaus rūmų kapela, vadinama „lietuviška orkestra“, tapo operos orkestru[13]. Jį didikė papildė baudžiauninkais muzikantais, kuriuos parengė užsienio mokytojai. Tad U.P.Radvilienę galima laikyti viena pirmųjų muzikos mokyklų kūrėjų LDK. Kiekviename jos teatro spektaklyje ypatingas vaidmuo skirtas baletui, juo baigdavosi dramų, operų, operečių pastatymai. Kaip ir muzikantai, baleto šokėjai buvo baudžiauninkai. 1748 m. teatrui įrengta speciali salė rūmuose ir dvi lauko salės. Viena jų to meto Vakarų Europos teatrų pavyzdžiu buvo vaizdingame parke ant ežero kranto. Vasaros teatrų spektaklius buvo leidžiama lankyti ir baudžiauninkams, kas rodo demokratiškas didikės pažiūras[14]. Taigi dėl savo įvairiapusės veiklos U.P.Radvilienė laikoma pirmąja menininke LDK istorijoje.

Įdomu tai, kad baudžiauninkų teatras mėgtas visame mūsų regione – tai liudija ne tik LDK pavyzdžiai, bet ir Rusijos imperijos memuarai. Ryškiausia tokio teatro žvaigždė buvo baudžiauninkė Praskovija Kovaliova-Žemčiugova (Прасковья Жемчугова, Ковалёва, 1768–1803), viena geriausių XVIII a. Rusijos operos solisčių. Grafams Šeremetjevams suvokus, kad tarnaitė gabi operiniam dainavimui, jai leista 1779 m. debiutuoti Kuskovo rūmų teatre pastatytoje komiškoje operoje L’Amitié à l’épreuve kartu su grafo Piotro Šeremetjevo sūnumi Nikolajumi (Николай Шереметев, 1751–1809). Per dvidešimt karjeros metų artistė sulaukė nemažai svarbių vaidmenų. Galop, pasivadinusi Žemčiugova (liet. perlas), 1787 m. atliko Elianos rolę stebint imperatorei Jekaterinai II. Pastaroji buvo taip sužavėta, kad dovanojo solistei deimantinį žiedą[15].

Jaunoji grafienė 1803 m. vasario 3 d. gimdydama sūnų Dmitrijų nusilpo ir vasario 23 d. Sankt Peterburgo rūmuose mirė, o po kelerių metų iš sielvarto mirė ir našliu tapęs grafas.

Mirus senajam grafui, sūnus Nikolajus 1795 m. persikėlė į naujai pastatytus Ostankino rūmus, kur buvo įrengtas didžiulis teatras, skirtas plačios skalės operoms ir prabangiems pokyliams. Rezidencijos atidarymo proga buvo parodyta baltarusių kilmės kompozitoriaus, grafo Mykolo Kleopo Oginskio mokytojo (dirbusio nuo 1775 m. Trakuose, Tado Pranciškaus Oginskio rūmuose)[16] Osipo Kozlovskio (О́сип Козло́вский, 1757–1831) opera „Zelmira ir Smelonas, arba Izmailo užėmimas“ (Зельмира и Смелон, или Взятие Измаила), kur Žemčiugova įkūnijo pagrobtą turkę Zelmirą. Tarp žiūrovų spektaklį stebėjęs paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis liko nemažiau pakerėtas artistės talento. Visa tai paskatino 1798 m. N. Šeremetjevą suteikti aktorei laisvę, o 1801 m. ją slapta vesti. Įdomu tai, kad, negalėdamas vesti valstietės,grafas sukūrė jai genealogiją, kuri neva Praskoviją kildino iš senos lenkų bajorų Kovalevskių giminės. Prieš vestuves sutuoktinis išsiuntė agentą į Lenkiją nupirkti kilmingos giminės testamento patentą[17]. Apmaudu, tačiau meilei tęstis lemta nebuvo. Jaunoji grafienė 1803 m. vasario 3 d. gimdydama sūnų Dmitrijų nusilpo ir vasario 23 d. Sankt Peterburgo rūmuose mirė, o po kelerių metų iš sielvarto mirė ir našliu tapęs grafas.

Grįžtant prie LDK teatrų specifikos, būtina pacituoti vokiečių dramaturgą bei generolo Frydricho Bauerio (Friedrich Bauer, 1731–1783) sekretorių Sankt Peterburge Augustą fon Kocebu (August von Kotzebue, 1761–1819), kuris, lankydamasis etmono Jono Klemenso Branickio (1689–1771) teatre Balstogėje, stebėjo prancūziškų veikalų atlikimą. O svarbiausia, kaip liudija autorius, vaidinta puikiai, nors moterų vaidmenis atliko etmonienės dvaro panelės, nė žodžio nemokančios prancūziškai[18]. Nemažiau iliustratyviai minimas Sapiegų teatras Ružanuose (veikęs iki 1791 m.). Jame vaidino 60 aktorių ir baleto artistų, kurie taip pat buvo atrinkti iš valstiečių. Visgi didžiausią indėlį LDK kultūriniame gyvenime padarė Varšuvos teatras.

Pirmuosius viešus operos rūmus (Operalnia) 1748 m. Saksų parke įkūrė Augustas III, tačiau tautinis lenkų teatras atsirado tik 1765 m. lapkričio 19 d. Tądien iki šių dienų neišlikusiame Operos pastate aktoriai karaliaus akivaizdoje rodė poeto ir LDK didžiojo vėliavininko fligeladjutanto Juozapo Bielavskio (1739–1809) komediją „Įkyruoliai“, pagal adaptuotą Moljero dramą „Bepročiai“ (Les Fâcheux, 1661). Lenkų istoriografija skelbia, jog šis įvykis – Nacionalinio Lenkijos teatro gimimas, kuriam susiformuoti padėjo žlungančioje ATR vykdytos socialinės ir kultūrinės reformos[19]. Būtent tada ATR teatre pasirodė pirmos vietinės aktorės Viktorija Leščinska ir Antanina Prusinovska. Vaidinimai čia rengti dvejus metus (1765–1767), vėliau darbą nutraukė politinė suirutė (Baro konfederacija ir Pirmasis padalijimas).

Teatras vėl duris atvėrė 1774 m. Radvilų rūmuose (dabar – Lenkijos Respublikos prezidentūra). Istoriografijoje akcentuojama, kad repertuaras buvęs grynai tautiškas, pvz., statytos poeto Pranciškaus Bohomoleco (1720–1784) ir LDK didiko Adomo Kazimiero Čartoriskio (1734–1823) komedijos. Pasirodydavo ATR scenos žvaigždė, operos solistė Agnieška Truskolaska (Agnieszka Truskolaska, 1755–1831); po vyro, teatro direktoriaus, mirties pati 1797 m. perėmusi teatro vadovavimą. Tačiau labiausiai lenkų teatrą išplėtojo 1778 m. debiutavęs aktorius, režisierius, o vėliau teatro direktorius Voicechas Boguslavskis (Wojciech Bogusławski, 1757–1829), laikomas Lenkijos teatro tėvu. Anot jo, teatras privalėjo būti patriotinio, moralinio, estetinio ugdymo institucija bei piliečių kovos ginklas. Tad dėtos pastangos scenoje vartoti savą kalbą bei puoselėti tautinius motyvus dramose[20].

Europos teatras XIX a. pradžioje

Europoje XIX a. pr. nebuvo palanki teatriniams eksperimentams. Laisvai skleidėsi tik lengvesnės pramoginės formos – operetė, vodevilis, melodrama. Smurtą ir sentimentalumą supinančiose pjesėse, kurių veiksmas plėtojosi sparčiai, įmantriame scenovaizdyje ir palydimas sceninių efektų <…> buvo išmoningai varijuojamos kelios nuvalkiotos temos[21]. Tad nieko keisto, kad toks repertuaras žavėjo neraštingą, nekritišką naująją publiką. Melodramos manija apėmė tiek „Covent Garden“, tiek „Drury Lane“ teatrą Didžiojoje Britanijoje.

Galiausiai XIX a. pab. apšvietus šaltai, vienodai plieskiančiai elektros lemputei, ypač gailėtasi slėpiningos teatro atmosferos dingimo.

Milžiniška abiejų teatrų erdvė įpareigojo režisierius nerimastingos publikos dėmesį patraukti kvapą gniaužiančiais scenos mechanikų įrenginiais. Būdavo apstu gaisrų, potvynių bei žemės drebėjimų, o daugelyje spektaklių dalyvaudavo ir gyvūnai – šunys, arkliai, net drambliai[22]. Taip rimti dramaturgai nepajėgė varžytis su tokiomis pramogomis ir žymiems aktoriams teko talentą švaistyti banalioms pjesėms.

Kitas svarbus veiksnys – teatrų apšvietimo pokyčiai, kurie pirmiausia įgyvendinti Londone. XIX a. 3-iajame dešimt. ir „Covent Garden“, ir „Drury Lane“ teatrai žvakes bei žibalines lempas jau buvo pakeitę dujiniu apšvietimu. <…> Dujos buvo patrauklios dėl to, kad sceną buvo galima apšviesti ryškiau ir reguliuoti šviesos ryškumą[23]. Visgi gaisrų pavojaus tai nesumažino. Galiausiai XIX a. pab. apšvietus šaltai, vienodai plieskiančiai elektros lemputei, ypač gailėtasi slėpiningos teatro atmosferos dingimo.

XIX a. teatras Vilniuje ir Kaune

Lietuvos teatras XIX a. buvo kuklesnis, tačiau, kaip ir Vakaruose, artimas paprastam, neišrankiam žiūrovui. 1785 m. V. Boguslavskis Vilniuje atidarė profesionalų teatrą, kuris, gavus miesto magistrato leidimą, įsikūrė Oskierkų rūmuose. Jo trupė Vilniuje vaidino penkerius metus, o vėliau naują trupę subūrė ir teatrą Radvilų rūmuose įsteigė antrepreneris Dominykas Moravskis (1761–1801).

Pirmąja Lietuvos teatro primadona tapo jo žmona Mariana Korvelytė-Moravskienė (1765–1823), apie dešimt metų švytėjusi Vilniaus teatriniame gyvenime. Ji vaidino visuose vyro spektakliuose, pvz., Frydricho Šilerio „Klastoje ir meilėje“, Voltero „Alzyroje“, Pjero de Bomaršė „Figaro vedybose“ ir kt. Amžininkai apie ją atsiliepė, kad dėl grožio ir talento buvo visų dievinama. Savo talentu Moravskienė užtemdė kitus aktorius[24]. Tad nieko nuostabaus, kad, mirus D.Moravskiui, trupę perėmė jo žmona, kurios vadovavimo metais (1801–1805) teatras dar labiau suklestėjo. Kviesti nauji aktoriai, mėgdžiotas Paryžiaus ir Varšuvos teatrų repertuaras.

Caras buvo pakerėtas ne tik Moravskienės artistinio talento, bet ir moteriško žavesio. Ši pažintis teatrui buvo labai naudinga.

Pasak šaltinių, iš Varšuvos atvyko aktorius Andrius Rutkovskis (1760–1830) su žmona Karolina Verter <…> ir taip Vilniaus teatre pradėta vaidinti ne tik didesnės apimties kūrinius, bet ir rodyti deramai pastatytas dideles operas, kaip antai, „Užburtoji fleita“, „Saulės brahmanų šventė“, „Oberonas“[25]. Taip pat buvo parodyta didinga opera su rečitatyvais – „Palmyra“. Šio spektaklio pastatymui specialiai kurti kostiumai (persiško ir indiško atlaso) ir įspūdingos dekoracijos, kurias nutapė Antanas Smuglevičius (1740–1810). M. Moravskienės įtaka dar išaugo 1802 m. Lietuvos sostinėje apsilankius imperatoriui Aleksandrui I. Caras buvo pakerėtas ne tik Moravskienės artistinio talento, bet ir moteriško žavesio. Ši pažintis teatrui buvo labai naudinga. Valdovas suteikė Moravskienės trupei monopolinę teisę vaidinti Vilniuje ir gastroliuoti provincijoje. <…> O repertuaro cenzūra patikėta universitetui, kuriame teatro direktorė turėjo artimų bičiulių[26].

Bemaž tuo pačiu metu Vilniuje gyveno menkas literatas Bončia-Tomaševskis, kuris, pasak šaltinių, sutaręs su šokėju Terleckiu, įkūrė vaikų baletą ir rodė vaidinimus senajame Oskierkų teatre. Į trupę daugiausiai kviesti miestiečių vaikai, pvz., Slendzinskių. Moravska iš pat pradžių vaikų baletą laikė dėmesio nevertu dalyku, bet vėliau įsitikinusi, kad jis nuostolingas jos trupei, <…> pasistengė, kad karinio gubernatoriaus Leontijaus Benigseno įsakymu jam būtų uždrausta rodyti vaidinimus arba liepta pasišalinti iš Vilniaus[27].Taip Bončia-Tamaševskis atsidūrė Gardine.

Daugiausiai dėmesio M. Moravskos teatras sulaukė iš Frankų šeimos, kuri čia rengdavo operas Labdaros namų naudai. Jų metu dainuodavo pati Kristina Gerhardi-Frank (1780–?) su mokinėmis. Vieną iš pasirodymų 1810 m. memuaruose aprašė Jozefas Frankas (1771–1842). Kilo mintis, kol Tarkvinijus Vilniuje, pastatyti Cingarelio operą „Romeo ir Džuljeta“, įterpiant ir kitų kompozitorių muzikos. <…> Poniai Frank teko Džuljeta. <…> Operoje turėjo būti ir nedidelis baletas. Suradau 8 merginas ir 4 vaikinus. Universiteto šokių mokytojas Dzivonis pagal mano nurodymus pastatė nedidelį baletą. Operoje reikėjo kautis; Tarkvinijui prisidėjo išmokti fechtuotis[28].

Bilietai, anot Kuryer Litewski, parteryje kainavo 3 rb., vieta ant parketo – 6 rb., galerijoje – 1 rb., o ložė – 15 rb., tačiau publika mokėjo ir daugiau, pvz., grafas Ignacas Tyzenhauzas (1760–1822) davė 200 Olandijos dukatų. Visas pasiruošimas operai vyko Frankų name. Viename kambaryje dainavo, kitame – šoko, trečiame – fechtavosi, o ketvirtame ir penktame vyriškų ir moteriškų drabužių meistrai siuvo kostiumus, daugiausiai iš sidabru ir auksu siuvinėto aksomo ir satino[29]. Vien kostiumams išleista 4 000 frankų, o dekoracijoms dar apie 1 000 frankų. Vis dėlto žiūrovai liko pakerėti. Ką tik grįžęs iš Paryžiaus grafas Oginskis, kuris matė „Romeo ir Džuljetą“ Tiuilri rūmuose su Krešentiniu ir panele Grasini, viešai pareiškė, kad Tarkvinijus ir ponia Frank prilygo jiems[30].

Vis dėlto nors Vilnius tuomet buvo labai prašmatnus, miesto teatras – baisiai apleistas. Tad 1810 m. nutarta įkurti naują teatrą, kuris po ilgų svarstymų buvo atidarytas Rotušėje. Antraprenere pakviesta M. Moravska. Buvo nutarta statyti nedideles operas, išverstas iš prancūzų kalbos, vodevilius, tačiau po metų J. Frankas vis tiek skundėsi. Teatras turėjo vieną rimtą trūkumą: žmonių daug, o kasa pustuštė. <…> Aš iš visų jėgų stengiausi pagerinti publikos teatrinį skonį, skatinti aktorių konkurenciją, dėl to „Privilegijuotame Vilniaus laikraštyje“ spausdindavau kritinius straipsnius apie teatrą. Ta proga pasakydavau naudingų dalykų ir apie kitus, neteatrinius reikalus. Paminėjęs purvinus vienos aktorės batelius, užsiminiau apie gatvių, vedančių į teatrą, būklę[31].

Pirmasis Kauno miesto teatras buvo įkurtas 1848 m. Perkūno name ir ten veikė iki 1865 m.

Vėliau M.Moravska teatrą už 70 tūkst. auksinių perleido Motiejui Kažinskiui, o pati, paskutinį kartą pasirodžiusi tragedijoje „Lanassa“, nusipirko vasarnamį Antakalnyje. Naujasis teatro vadovas jau nebemokėjo pastovaus atlyginimo aktoriams, o sukūrė kažką panašaus į akcinę bendrovę. Kažinskis po kiekvieno vaidinimo pasiimdavo trečdalį uždarbio. Likusius pinigus sumokėjus už apšvietimą, muziką, aptarnavimą ir t. t., kaip galėdami dalydavosi vargšai aktoriai[32].

Pirmasis Kauno miesto teatras buvo įkurtas 1848 m. Perkūno name ir ten veikė iki 1865 m. Visgi kauniečiai teatro patalpomis patenkinti nebuvo, mat Perkūno namus laikė „šventa vieta“, anot padavimo, pastatytus ant pagoniškos šventyklos liekanų. Daktaras, memuaristas Stanislovas Moravskis (1802–1853) rašė: O ta šventykla, kad ir kieno ji būtų buvusi, dabar varganu teatrėliu paversta[33]. Deja, nėra atlikta platesnių tyrimų apie tame teatre vykusius spektaklius ir publikos atsiliepimus. Daug daugiau galima pasakyti apie Vilniaus teatrinio gyvenimo smulkmenas.

Lietuvos sostinėje rengta daugybė įdomių pasirodymų, apie kuriuos noriai memuaruose dalijosi amžininkai. Rašytoja Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869), pristatydama 1820 m., rašė: Pavasarį į Vilnių atvyko garsioji ponia Katalani, dailininkė. <…> Teko luktelėti, kad sulauktume koncerto ir išgirstume visoje Europoje garsias arijas Placida Compagnia ir Ombra adorata, atliekamas tiesiog lakštingalos balsu[34].Įdomu, kad užrašuose atskleista egzotiška solistės tobulo balso gerinimo priemonė. Ji turinti būti dėkinga skruzdėlių kiaušinėliams, kurių kasdien suvalganti tam tikrą porciją[35]. Tuo tarpu 1837 m. Vilniaus linksmybės pranoko lakiausią vaizduotę.Iš Mintaujos į Vilnių atvažiavo Šmidkofas ir atsivežė dailininkus, balerinas, dekoracijų meistrą, kostiumininką ir nemažai pastatytų geriausių Rosinio, Belinio, Obero ir kt. operų[36].

Teatras tuomet veikė Vilniaus gatvėje pas Kažinskius. Įspūdingą jo sceną mini amžininkai. Scena tokia erdvi, kad ne tik ketaus arklys su gražiąja Peki (panelė Simering) ant nugaros tarp galvomis linguojančių kinų galėjo nuo scenos pakilti į debesis, bet ir Mazzanielas ant gyvo žirgo pergalingai jojo tarp išlaisvintų neapoliečių[37]. Žinoma, ne visi teatrai mėgavosi puikiomis dekoracijomis. Šaltiniai užsimena apie studentų teatrą Rokitų vienuolyne (Pilies g.), kurio interjeras dabar kelia šypsnį. Pakyla ten buvo taburetės, ant kurių buvo padėtos lentos, o dvi paklodės atstojo uždangą ir dekoracijas. Toks buvo teatro gimstančio artisto Rogovskio lopšys[38].

Teatro tikslu laikyta praktinė dorovė; dorovė, veikianti ne tik protą, bet ir žmogaus širdį.

Teatrų skirtumus dar labiau pabrėžia 1841 m. liepos 1 d. Sapiegų rūmų parke švęstas imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos (Алекса́ндра Фёдоровна, 1798–1860) gimtadienis, finansuotas karinio gubernatoriaus Mirkovičiaus. Buvo įrengtas vasaros teatras, kuriame čionykštės trupės aktoriai vaidino dalį operos „Paštininkas iš Lonžiumo“ ir komediją „Apgautas šykštuolis.“ <…> Po vaidinimo nušvito įvairiaspalvių šviesų šventovė su šviesiausiosios imperatorienės monograma, o trys karinės muzikos chorai <…> atliko tautinį himną <…>, tuo pat metu buvo paleista puokštė raketų ir šaudyta iš specialiai toms iškilmėms pastatytų pabūklų[39]. O tų pačių metų pradžioje Rotušės salėje žymus moldavų ir rumunų kilmės mechanikas Jordakis Kuparenka (Iordache Cuparencu, 1784–1844) demonstravo optinių ir kinezitopografinių vaizdų teatrą.

O kaip patys vilniečiai atsiliepė apie teatrą? Kuryer Wilenski 1842 m. išspausdino trumpą proziškai skambantį visuomenės požiūrį į kultūrinius renginius. Teatras – tai vieša mokykla, kur lavinamas protas, ugdomi estetiniai jausmai, tobulinamas skonis; jame matai atskirą pasaulį, gražų, kerintį pasaulį, kuriame atsiveria žmogaus širdies paslaptys, sprendžiami svarbūs gyvenimo, likimo ir žmonių reikalai[40]. Teatro tikslu laikyta praktinė dorovė; dorovė, veikianti ne tik protą, bet ir žmogaus širdį. Ateinu į teatrą geras, o išeinu dar geresnis[41], – dėstė korespondentas. Tuo tarpu aktorius – įkūnyta tobulybė, grožio idealas. Žiūrovai priekaištavo aktoriams, kad trūksta talento ir sceninio meistriškumo, trūksta materialinių išteklių, papildančių teatrinę iliuziją. Aktoriai skundėsi dėl žiūrovų šaltumo ir nepakankamos finansinės paramos, trukdančios išplėsti trupę pakviečiant gabių aktorių ir pagerinti materialinę teatro dalį[42]. Todėl po vaidinimų lygindama Vilniaus teatrą su užsienio scenomis, publika jį dažniausiai nuvertindavo.

1842 m. Vilniaus scenoje pradėta vaidinti pjeses rusų kalba. Pirmasis pasirodymas įvyko sausio 11 d. rusų kalba suvadinus Rafailo Zotovo (Рафаи́л Зо́тов, 1795–1871) dramą „Saardamo laivų statytojas, arba Bevardis“. O nuo 1863 m. lenkų spektakliai buvo visiškai sustabdyti ir taip oficialiai įsitvirtino rusų teatras.

1830–1880 m. teatras visur sparčiai skleidėsi. Buvo statomi nauji pastatai, turėję sutalpinti vis didesnes žiūrovų minias, vis daugiau žmonių rasdavo darbo scenoje ar už jos, produktyvūs dramaturgai pliekė šimtus trumpaamžių pjesių, kurių sėkmę lėmė veikiau prašmatnūs scenovaizdžiai ir puiki aktorių vaidyba, o ne siužetas bei dialogas[43]. Lietuvos teatras plėtojosi panašia linkme, kol galiausiai tapo tautiško ir lietuvybę puoselėjančio stiliaus.

Didysis pasaulio teatras (I dalis)

____________

[1] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 148 p.

[2] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau, London, 2007, 48 p.

[3]Ibid., 57 p.

[4] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija……….157 p.

[5] Mohl J., and M., Letters and Recollections of Julius and Mary Mohl [interaktyvus]. 20 p. Prieiga per internetą: http://www.findmypast.com/mocavo-info.

[6] Masalska E. A., Pamiętniki pensijonarki: zapiski z czasów edukacji w Paryżu (1771–1779), Kraków,
2012, 78–79 l.

[7]Au S., Baletas ir modernusis šokis, Vilnius, 2000, 29 p.

[8] Au S., Baletas ir modernusis šokis………….32 p.

[9] Goncourt de E., La Guimard: d’après les registres des menus-plaisirs, de la bibliothèque de l’Opéra, Paris, 1893, 2 p.

[10] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m., Vilnius, 2007, 19 p.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 126 p.

[12]Ibid., 127 p.

[13]Ibid., 128 p.

[14]Ibid., 128 p.

[15] Греч H. A., Венок усадьбам, Москва, 2006, 304 с.

[16] Osip Kozlovsky, [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.belcanto.ru/kozlovsky_o.html.

[17]История любви: граф Николай Шереметев и Прасковья Жемчугова [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.aif.ru/society/history/541.

[18] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….25 p.

[19]250 lat Teatr Narodowy [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.narodowy.pl/o_teatrze,historia.html.

[20] Hübner Z., Bogusławski – człowiek teatru, Warszawa, 1958.

[21] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 170 p.

[22]Ibid., 171–174 p.

[23]Ibid., 175 p.

[24] Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys……131 p.

[25] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….27 p.

[26] Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys……132 p.

[27] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….29 p.

[28] Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, 292 p.

[29]Ibid., 292 p.

[30]Ibid., 293 p.

[31]Ibid., 331–332 p.

[32] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….35–37 p.

[33] Moravskis S., Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda, I t., Vilnius, 2009, 465 p.

[34] Puzinienė-Giunterytė G., Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, Vilnius, 2005, 37 p.

[35]Ibid., 37 p.

[36]Ibid., 209 p.

[37]Ibid., 210 p.

[38] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…………….277 p.

[39]Ibid., 283–285 p.

[40]Ibid., 287 p.

[41]Ibid., 287 p.

[42]Ibid., 287 p.

[43] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija…………186 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 30 d.

Neatsiplėšdama perskaičiau puošnų, spalvingomis nuotraukomis iliustruotą Aušros Marijos Sluckaitės (Jurašienės) šešių šimtų puslapių tomą „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ (išleido „Kultūros barai“). Susimąsčiau – kokios apimties turėtų būti knyga, kad sutalpintų tuos aštuonis režisieriaus Jono Jurašo ir jo bendražygės Aušros Marijos Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje išgyventus dešimtmečius, kupinus kūrybos, ieškojimų, klajonių, laimėjimų, vilčių, sugrįžimų?

Gražina Mareckaitė, Menų faktūra

Susilieję į vientisą srovę jos herojų Jono ir Aušros gyvenimai, pilni neįtikėtinų likimo posūkių, XX – XXI amžių sandūroje įkūnija lemtingą Tėvynės istorijos (pavergtos ir išsilaisvinusios) tarpsnį, apima neaprėpiamus geografinius plotus su nematytais peizažais ir žemėlapiuose pažymėtais miestais.

Viską persmelkia Česlavo Milošo „Tėvynės ieškojime“ perteikta gimtinę palikusio, iš socialistinio lagerio ištrūkusio, „nesvarumo būsenoje“ atsidūrusio žmogaus kančia, kai tampi nesavu tarp svetimųjų ir svetimu tarp savųjų…

Knygoje – pirmųjų pokario kartos emigrantų akimis pamatytas pasaulis, kurį Jurašai atrado už geležinės uždangos. „Spektaklių ir sapnų klavyruose“ apmąstomos didžiosios politikos slinktys, prisiliečiama prie pasaulio kultūros klodų, aptariamos šiuolaikinio scenos meno metamorfozės, praskleidžiamas Jurašo spektaklių gimimas. Kartais apie tai samprotauja autorė, kartais pats režisierius prabyla apie savo situaciją, taip pat Lietuvos ir pasaulinio teatro aktualijas. Šiame vaizduotę pavergiančiame, smalsumą žadinančiame literatūros veikale (jo žanro nesiimu įvardinti) dokumentiniai faktai (net su politinio detektyvo elementais), paties Jurašo liudijimai (laiškuose ir pokalbiuose) įprasminami autorės filosofiniais lyriniais esė, kur vaizdingai piešiami klajūnais tapusios šeimos „nuotykiai“, fiksuojamos buities detalės, mintys ir jausmai. O viską persmelkia Česlavo Milošo „Tėvynės ieškojime“ perteikta gimtinę palikusio, iš socialistinio lagerio ištrūkusio, „nesvarumo būsenoje“ atsidūrusio žmogaus kančia, kai tampi nesavu tarp svetimųjų ir svetimu tarp savųjų…

Kokie įvykiai ilgame režisieriaus Jono Jurašo klajonių kelyje pastūmėjo jį žengti pirmuosius lemtingus žingsnius, geriausiai galime suprasti mes, tų įvykių liudininkai ir dalyviai, žvelgdami į drumstą ir beveik jau nerealų sovietinės tikrovės dugną. Knygos skyrių „Skrydis virš bedugnės“ autorė pradeda lakonišku aštuntojo dešimtmečio situacijos priminimu:

„Žmogaus gyvenime būna lemtingų metų, kurie, nelyginant prieita sankryža, pasuka jo likimą visai kita, netikėta, neįsivaizduojama kryptimi. Jonui Jurašui tokie metai buvo 1972-ieji. Tą balandį jis pastatė vieną gražiausių savo spektaklių Kauno dramos teatre – Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“. Nuo jos prasidėjo įvykių griūtis. Valdžia uždraudė spektaklį rodyti tokį, koks jis yra, – „per daug dvasingą, nacionalistinį“ su Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslu finale. Po poros savaičių Kauno muzikinio teatro sodelyje už Lietuvos laisvę susidegino Romas Kalanta, prasiveržė pirmosios masinės demonstracijos. Kad jas numalšintų, represinės sovietų struktūros griebėsi smurto. Kaune vyko areštai, tardymai.“ (55 p.)

Toliau – gerai žinomi režisieriaus biografijos faktai: peticija valdžiai, persekiojimai, grasinimai, sunki egzistencija „visuomenės užribiuose“, pagaliau „leidimas“ emigruoti (t.y. būti ištremtam iš LSSR be teisės sugrįžti ).

Knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ greta visų jau minėtų ir nepaminėtų temų atskleidžia skaitytojui scenos kūrinio gimimo paslaptis, suteikia galimybę pasinerti į režisieriaus „sapnus“, pirminius įvaizdžius, į spektaklio kūrimo procesą, stebint, kaip išauga (arba neišauga) scenos kūrinys. Net ir žmogus, esantis toli nuo teatro, autorės vedamas painiais scenos meno labirintais, gali pajausti teatrinės kūrybos specifiką, perprasti režisieriaus kuriamo antrinio pasaulio prigimtį.

Ne vieną piliulę atvykėliui menininkui teko nuryti derybose su mecenatais ar kolegomis tiek dėl finansinių, tiek dėl ideologinių priežasčių.

Jono Jurašo kūrybos visuma liudija jį atstovaujant režisūriniam, metaforiškam, galingų poetinių įvaizdžių ir dramatiškų aistrų romantiniam teatrui, siejančiam lietuvių scenos meną su platesniu pasauliniu kontekstu, su XX a. lenkų režisierių Jozefo Szajnos, Tadeuszo Kantoro, Konrado  Swinarskio ir kitomis modernaus avangardinio teatro kūrybos aukštumomis. Jo spektakliai „Moljeras“, „Grasos namai“, „Mamutų medžioklė“, „Barbora Radvilaitė“, „Smėlio klavyrai“, „Antigonė Sibire“, „Baltoji drobulė“, operos „Lokys“, „Lietuviai“ – tai veikalai, kur garsiai skamba romantinė ar patriotinė gaida. Tačiau gyvendamas už Lietuvos ribų Jurašas suvokė, kad pragmatiškam Vakarų žmogui laisvė, pasiaukojimas, galynėjimasis su priespaudų traumomis nėra pirmaeilės svarbos dalykai ir žmogus su kitokia praeitimi sunkiai gali tuos įsitikinimus pakeisti. Autorė parodo, kad ne vieną piliulę atvykėliui menininkui teko nuryti derybose su mecenatais ar kolegomis tiek dėl finansinių, tiek dėl ideologinių priežasčių.

Vis dėlto didžiulis ir sunkus nelaisvoje visuomenėje gyvenusio kūrėjo dvasinis bagažas, Jurašo užsispyrimas ir vidinė būtinybė pasidalinti su naujai atrastuoju pasauliu unikalia, iš socialistinio lagerio ištrūkusio žmogaus patirtimi, davė savo vaisius: įvairių teatrų scenose buvo pastatyti sovietinį absurdą ir „sovietikų“ psichikos žaizdas atveriantys spektakliai, kurie atliko Vakarų pasaulyje savo humanistinę ir „šviečiamąją“ misiją – rusų disidento Andrejaus Amalriko „Rytai-Vakarai“, groteskiškas Juozo Glinskio „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, Nikolajaus Erdmano „Savižudis“, Aušros Sluckaitės „Zekai“…

Režisieriaus bendrakeleivė ir ištikimoji metraštininkė jas įsidėmėjo ir užfiksavo.

Be išvardintųjų veikalų, kuriems sąlygiškai galima pritaikyti bendrą „politinio“ teatro vardiklį, įvairių šalių teatruose pastatyti daugybė Jurašo spektaklių, eksperimentuojant su nežinomais ar nuo seno režisierių viliojusiais veikalais, su įvairių šalių, miestų ir miestelių trupėmis (nuo Brodvėjaus ligi „La MaMa“, nuo Gento ligi Japonijos). Ir nė vieno jo žingsnio neaplenkė įžvalgi ir vertinanti autorės akis, o kiekvienas naujas darbas pateikiamas dalykiškai ir tuo pat metu intriguojančiai, su ryškiomis detalėmis ir vaizdingomis aplinkybėmis. Režisieriaus bendrakeleivė ir ištikimoji metraštininkė jas įsidėmėjo ir užfiksavo.

Knygos leitmotyvas – tai pasakojimas apie menininką, kuris žūtbūt siekia likti ištikimas savo prigimčiai ir savo kūrybiniam credo. Ta prigimtis iš dalies paveldėta iš europinio romantizmo, paremto antinomija tarp „žemumų“ ir „aukštumų“, įtvirtinta čaild-haroldų ir brandų archetipuose, skelbusio amžiną individo konfrontaciją su visuomene ir pasėjusio modernizmo, avangardo sėklas. Tokį savęs pažinimo kelią menininkas pradėjo dar Lietuvos teatre. Visados, kai likimas pametėja jam kitokią, svetimą jo pasaulėjautai medžiagą, jis nelinkęs nusileisti iki prižemintų realistinių psichologinių kolizijų lukštenimo, o bet kokia kaina stengiasi byloti metaforiška scenos kalba, pakilti virš tikrovės, surasti jos „kosminį ženklą“… Režisierius kalba:

„Tačiau, jei pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp amerikietiškos tikrumo vaidybos ir Rytų europiečiams būdingo teatrališkumo, rezultatas būna nepaprastai geras. Tenka suimti save į rankas, kad leisčiau procesui vykti savaimingai, lėčiau, negu man norėtųsi.“ (464 p.)

Vienokia režisieriaus patirtis dirbant (ir nugalint) nepatyrusio jauno kolektyvo pasipriešinimą, kitokia – susidūrus su pasaulinio garso žvaigždėmis, aktoriais ir scenografais. (Visi tie epizodai įdomūs ir patys savaime). Toks yra skyrius „Japonija“ – nepaprasta teatrinė ir gyvenimiška patirtis egzotiškame „visuotinių hieroglifų“ krašte, Toga Mura teatre repetuojant Čechovo „Tris seseris“. Visais pojūčiais besimėgaujant japoniškos gamtos, japoniškų papročių, kultūros ir teatro pustoniais, su pagarbia nuostaba Jurašui teko priimti rytietiškas gyvenimo ir scenos meno pamokas, o japonams dovanoti lietuviškai perjaustą rusišką veikalą – Čechovo pjesę „Trys seserys“.

Jonas Jurašas / BFL/A.Koroliovo nuotr.

Knygoje yra visko – aprašomos įdomios pažintys su lietuvių išeivijos menininkais, jie šmėsčioja kasdienybėje, su jais užsimezga gražios ilgametės draugystės… Tačiau daugiausia dėmesio skirta svarstymams apie menininko akistatą su realybe, apie specifines scenos meno (visada su daugybe nežinomųjų) situacijas ir trukdymus, kuriuos pavyksta (arba nepavyksta) įveikti, taip pat ir apie pergales – ar tai būtų sielos nušvitimas negarsioje scenoje matant savo svajonių „kūdikį“, ar svaiginančio triumfo akimirkos prabangiame, šviesomis žėrinčiame Brodvėjuje…

Kas yra Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“? Visų pirma, tai gimtadienio dovana, rašytinis paminklas legendiniam Lietuvos režisieriui, taip pat paminklas Dvynių ženkle gimusių dviejų žmonių draugystei ir meilei.

„Spektaklių ir sapnų klavyrai“ turėtų būti nepakeičiama Lietuvos teatralų Biblija: praktinis vadovas būsimiems režisieriams, scenos kūrinio analizės pavyzdys teatrologams, autentiškas liudijimas – dokumentas jauniems kultūrologams-teoretikams, taip sunkiai „gvildenantiems“ LSSR menininkų ir jų sovietinės praeities problematiką. Kartu tai ir intriguojantis šiuolaikinis „euroromanas“, įdomus plačiam intelektualių skaitytojų ratui, nes grindžiamas ne vienadieniu nuotykiu Londono gatvėje, o turiningo, sudėtingo gyvenimo globaliame pasaulyje patirtimi, kai tas pasaulis perskeltas į dvi dalis – į Lietuvą ir visą likusį…

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. liepos 4 d.