Juozo Miltinio dramos teatras gegužės 10-11 d. svečiuosis Klaipėdos Žvejų rūmuose. Klaipėdiečiai turi puikią progą išvysti režisieriaus Dainiaus Kazlausko premjerinį spektaklį „LAISVI DRUGELIAI“, kuriame kaip scenos aktorius debiutavo žinomas atlikėjas Mantas Jankavičius.

Pirmą kartą į gastroles keliaujantis spektaklis – puiki galimybė įvertinti ne tik M.Jankavičiaus aktorinius sugebėjimus, bet ir paklausyti gyvai atliekamų jo dainų. D. Kazlauskas kartu su M. Jankavičiumi vaidino didžiulio populiarumo sulaukusiame lietuviškame filme „Tadas Blinda. Pradžia“ ir susijungė itin sėkmingam darbui J.Miltinio dramos teatre.
Sėkmingai suplazdėję drugeliai
„Žinomo amerikiečių scenaristo ir dramaturgo L.Geršo pjesė „LAISVI DRUGELIAI“ – tikras atradimas ir dovana aktoriams. Ji tarsi specialiai parašyta pagrindinio vaidmens atlikėjui – muzikantui ir dainininkui Mantui Jankavičiui“, – teigia režisierius Dainius Kazlauskas.
Tai jaudinantis pasakojimas apie nelengvą jaunų žmonių meilės kelią. M.Jankavičiui teko sunki užduotis spektaklyje įkūnyti neregintį, bet talentingą kūrėją, siekiantį gerokai daugiau, negu pamėtėja likimas.
Pirmąsyk Amerikos žiūrovams 1969 m. pristatyta pjesė „Laisvi drugeliai“ tapo vienu sėkmingiausių pastatymų Brodvėjuje. Jaudinantį muzikinį spektaklį, suvaidintą daugiau nei tūkstantį kartų, tris sezonus iš eilės lydėjo neįtikėtina sėkmė.
Tuoj po premjeros Panevėžyje kritikai ir žiūrovai vienu balsu ėmė tvirtinti, jog tai „spektaklis, pasmerktas sėkmei“. Viliamės, kad pjesėje gvildenamos amžinosios problemos – vaikų ir tėvų santykis, jaunuolio kūrybinės laisvės siekis, meilė ir atsakomybė už savo gyvenimą bei kito likimą, taip pat muzikiniai intarpai – nepaliks abejingais ir uostamiesčio žiūrovų.
Vaidina: Mantas Jankavičius, Deividas Rajunčius, Inga Jarkova, Eglė Špokaitė, Asta Preidytė, Laimutis Sėdžius, Vidmantas Fijalkauskas.

Kostas Smoriginas: „Pamatyti – tikrai verta“
Gegužės 11 d. klaipėdiečiai galės pamatyti Kosto Smorigino režisuotą spektaklį “ŠVYTINČIŲ BURBULŲ PARTIJA”. Aktoriaus ir režisieriaus Kosto Smorigino režisuotas spektaklis “ŠVYTINČIŲ BURBULŲ PARTIJA” – tai 2-jų dalių lyrinė komedija. „Pirmiausiai tai – originali lietuviška dramaturgija, kurios ne tiek jau daug turime. Ypač šio žanro – lyrinės komedijos. Antra, puikūs aktoriai, trečia – tai mūsų visų kūrybinis darbas, o aš visada norėjau pastatyti spektaklį Panevėžyje“, -  priežastis, dėl kurių verta pamatyti šią pjesę, vardija režisierius K.Smoriginas.
Išsiskyrusi aktorė, auginanti tris vaikus, galvoja apie emigraciją. Netikėtai jai parašo vokietis, su kuriuo ji susirašinėjo jaunystėje. Moteris atsako į laišką ir pasipasakoja senai draugei. Vokietis – irgi. Taip dvi moterys ir du vyrai patenka į nenuspėjamas meilės pinkles ir neįtikėtinus sapnus, kuriuose persipina fantazija ir realybė.
„Daugelis svajoja, jog galbūt kažkur yra jo sielos draugas, jo antroji pusė. Tik tu savo idealios meilės pusės kažkodėl nesutinki… Štai kur kiaulystė“, – svarsto aktorė ir dramaturgė Edita Kauzaitė, pagal kurios pjesę „Meilės pinklės ir košmarai“ pastatyta ši lyrinė komedija.
Raudona gija spektaklyje vingiuoja šeimos tema. Vardan šeimos mylime, vardan meilės ją kuriame. Tad ir ši žaisminga, šiek tiek komiška istorija apie meilę baigiasi taip, lyg viskas tik …prasidėtų.
Vaidina: Eleonora Koriznaitė, Asta Preidytė, Albinas Kėleris, Laimutis Sėdžius.

Gegužės 10 d. 19 val. Leonard Gershe „Laisvi drugeliai“. Režisierius Dainius Kazlauskas.
Gegužės 11 d. 19 val. Edita Kauzaitė „Švytinčių burbulų partija“. Režisierius Kostas Smoriginas.
Bilietus į spektaklius galima įsigyti bilietai.lt kasose.
Nuolaidos taikomos studentams, senjorams, su OMNI ID bei Laisvalaikio kortelėmis.

Teatras „Meno Fortas“ baigia sezoną Lietuvoje dviem reikšmingais įvykiais.

Balandžio pabaigoje scenos šviesą išvys ilgai kurtas naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbas – monumetaliosios Dantės poemos „Dieviškoji Komedija“ sceninė studija. Renesanso priešaušrio dainiaus kūrinys neabejotinai yra vienas įstabiausių pasaulinės literatūros šedevras. Jo atspindžių galima rasti visų vėlesnių autorių kūryboje ir ne tik literatūroje. Visi be išimties žymieji pasaulio kūrėjai rėmėsi Dantės veikalu ir sėmėsi iš jo ne tik įkvėpimo, bet ir alegorijų, formos, vaizdinių.

Pagrindinius poetų Dantės ir Vergilijaus vaidmenis naująjame spektaklyje kuria Rolandas Kazlas ir Vaidas Vilius. Taip pat spektaklyje žiūrovai išvys senokai scenoje nematytą Remigijų Vilkaitį ir visą būrį jaunų, šiemet baigiančių studijas Muzikos ir Teatro akademijoje, aktorių. Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas, su kuriuo sietinas ir antrasis svarbus „Meno Fortui“ ir visiems Lietuvos teatro mylėtojams įvykis.

Gegužės 11 dieną sukanka lygiai 15 metų nuo garsiausio E.Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ premjeros. Ta proga teatras kviečia visus į jubiliejinį V.Šekspyro dramos spektaklį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Apkeliavęs visą pasaulį, geriausiu lietuvišku spektakliu tituluojamas, „Hamletas“ Gegužės pabaigoje bus rodomas Londone, „gimtąjame“ Globe teatre, kuriame dirbo ir kūrė pats Šekspyras. Šios gastrolės yra artėjančių vasaros Olimpinių žaidynių kultūrinės programos dalis.

Balandžio 26, 27 d. 17 val. – Dantė Alighieri „Dieviškoji Komedija“
Gegužės 11 d. 18 val. – V.Šekspyras “Hamletas“

OKT/Vilniaus miesto teatras sezoną užbaigs premjera. Gegužės 17, 18, 19, 20 d. OKT Studijoje savo naują spektaklį pagal W.Shakespeare‘o pjesę „Julijus Cezaris“ pristatys režisierius Artūras Areima.

Pjesė “Julijus Cezaris” yra pagrįsta tikrais senovės Romos istorijos įvykiais ir pasakoja apie sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį. Tai buvo viena iš pirmųjų Shakespeare’o pjesių, pastatytų “Globe” teatre Londone, o vėliau sulaukė ypač daug sceninių ir kinematografinių interpretacijų. Lietuvos teatro scenoje ši pjesė iki šiol niekada nebuvo statyta.

Režisierius A.Areima, pasitelkdamas parodiją ir satyrą, į spektaklio centrą iškelia absurdo valdomą politikų kartą ir analizuoja amžiną politinės galios temą.

„Spektaklio veikėjų vyraujantis bruožas – nieko neveikimas tik imituojant veiksmus. Valdžia stebi arklių lenktynes ir tuščiai postringauja, tačiau jiems neįdomus realus šalies gyvenimas. Jie gyvena menamoje realybėje“, – pasakoja A.Areima, pabrėždamas, kad W.Shakespeare‘o aprašytos realijos lengvai atpažįstamos ir šiais laikais.

Spektaklyje „Julijus Cezaris“ vaidina Tomas Stirna, Tadas Gryn, Tomas Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Tomas Kliukas ir Paulius Ignatavičius.

Premjera įvyks gegužės 17, 18, 19, 20 dienomis OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Bilietus platina „Tiketa“.

Vilniuje parodyti nauji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektakliai.

Pavasariop visi Lietuvos teatrai stengiasi savąjį naujo repertuaro derlių rodyti Vilniuje. Priežastis neįmantri: komisija, skirstanti Auksinius scenos kryžius, irgi bazuojasi sostinėje. Ar daug šansų kūrėjui būti įvertintam, jei dalis komisijos narių liks nemačiusi jo kitame mieste nuveiktų darbų?

Sublizgėjo šokėjai

Rusų dramos teatro salėje prieš pirmąjį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolinį spektaklį vyravo būtent tokia – egzamino nuojauta. Iš dažniau Vilniuje dirbančios režisierės Yanos Ross pastatytų trumpų Giacomo Puccini operų akivaizdžiai buvo daug tikimasi.
Pagrindinį Anželikos vaidmenį tragiškoje operoje „Sesuo Andželika“ sostinėje atliko klaipėdiečių sopranas Loreta Ramelienė. Atliko jautriai ir finale sugebėjo išspausti ne vieną jautresnės mamytės ašarą, nors nuobodžią videotaršą transliuojantys scenos monitoriai iš visų jėgų trukdė susikaupti G.Puccini muzikos klausymuisi.
Operoje „Džanis Skikis“ du iš trijų monitorių pridengiami paveikslais. Jei būtų uždengti visi trys – nieko nebūtume praradę: sąsajos tarp pokeriui skirtos laidos ir komiškos operos siužeto – labiau nei sąlyginės.
Apgaviko Džanio Skikio vaidmenį gastrolėse klaipėdiečiai patikėjo kviestiniam baritonui Arūnui Malikėnui. Vilnietis ir tapo Auksinio scenos kryžiaus nominantu, o vaidmens dubleriui Mindaugui Rojui beliko pretenduoti į uostamiesčio „Padėkos kaukę“. Abiejose G.Puccini operose nepriekaištingomis arijomis džiugino sopranas Vita Petrauskaitė ir mecosopranas Dalia Kužmarskytė.
Antrasis klaipėdiečių spektaklis „Sveikas, Čarli“ vėlgi buvo kupinas kontrastų. Nuvylė pirmoji, vokalinė spektaklio dalis, pamėginusi prakalbinti Charlie Chaplino nebylių filmų personažus. Geriau jau jie būtų tylėję… Mizanscenų tekstai – apgailėtinai banalūs, kalbančios lėlės balsas – per jaunas, neatitinkantis lėlės personažo įvaizdžio. Vaidyboje – ištisas senų klišių katalogas. Tikiu, kad debiutuojančiai režisierei Rūtai Bunikytei viskas dar prieš akis, tačiau šis jos restoraninis pastatymas vertas nebent uostamiesčio teatralų pamėgto „Ararato“, o ne teatro salės.
Klaipėdos garbę Vilniuje tą penktadienį stipriai gelbėjo antroji – šokio spektaklio dalis, pademonstravusi tiesiog kito lygio scenos kultūrą. Emocingą, daugybe veiksmo planų ir metaforinių sluoksnių stebinantį pasirodymą teatro trupės šokėjams sukūrė Latvijos choreografė Lita Beiris. Artistai, sugebėję jos idėjas perteikti scenoje, Vilniuje nusipelnė pačių nuoširdžiausių „bravo“.

Tarp vakardienos ir šiandienos

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras Vilniuje pasirodė tuomet, kai Auksinių scenos kryžių laureatai jau buvo paskelbti. Ypač gausiai jų atseikėta spektaklio „Vedybos“ aktoriams: komisija neliko abejinga Rimanto Tereso (Podkoliosinas), Inesos Paliulytės (jo nuotaka Agafja), Albino Kėlerio (Ževakinas, greitakalbe deklamuojantis A.Puškiną) sukurtiems vaidmenims.
Nepaisant stiprių vaidmenų, kurių matėme ir daugiau (galima paminėti Vidmanto Fijalkausko Kočkariovą ir Algirdo Paulavičiaus Jajičnicą), Rolando Atkočiūno spektaklio atmosfera stipriai dvelkė vakarykšte diena. Tvarkinga, realistinė, tačiau niekuo nenustebinusi Nikolajaus Gogolio pjesės inscenizacija – taip būtų galima apibūdinti „Vedybas“. Puikus pasirinkimas kelis dešimtmečius teatre nesilankiusiam arba, priešingai, nuo šiuolaikinių įmantrių pastatymų jau pavargusiam žiūrovui. Tiesa, pastarųjų Panevėžyje neturėtų būti daug.
„Atkurti laiko, kuriame nebuvome, neįmanoma. Man buvo svarbu išlaikyti ne pjesės laiką, o esmę“, – teigia antrojo panevėžiečių gastrolinio spektaklio „Katerina“ pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę „Audra“ režisierius Valius Tertelis. Tą „pagal“ šiuo atveju derėtų ypač akcentuoti, nes žiūrovai, kurie iš Maskvoje dirbančio režisieriaus tikėjosi tvarkingai perteikto A.Ostrovskio siužeto, buvo nuvilti.
V.Tertelis stato spektaklį tiems, kurie puikiai pamena tragišką A.Ostrovskio „Audros“ siužetą. Maža to – tiems, kurie nepamiršo, kokią būtent audrą turėjo omenyje rusų dramaturgas. Panašios perversmo audros režisierius, regis, linki ir „tvarkinguose“ spektakliuose įstrigusiam Panevėžio žiūrovui.
Iš A.Ostrovskio V.Tertelis pasiskolina ne tiek Katerinos pražūties istoriją, kiek epizodus, atspindinčius šiandienos gyvenimo realijas. Pavyzdžiui, senstančios Kabanichos pomėgį už nuodėmes negailestingai pliekti artimuosius, sau pasiliekant kitokius elgesio standartus. Iškalbinga naujarusiško tipo turtuolio Dikojaus (Vytauto Kupšio) ir jo paramos meldžiančio išradėjo, visuomenei gera linkinčio Kuligino (A.Kėlerio) pokalbio scena: abu aktoriai natūraliausiai jautėsi modernioje „Katerinos“ pirtyje su baseinais, kurią vakarykščio teatro raugui nušveisti Panevėžyje užkūrė V.Tertelis. Kitiems priimti drąsią režisieriaus siūlomą viziją kol kas pavyksta sunkiau. Vizualiniu ir muzikiniu požiūriu pastatymas – puikus, nors pirmąkart rodomas gastrolėse neišvengė techninio broko.

Pavasarinei saulei dar pakankamai neįkaitus, „Domino“ teatras lepina savo žiūrovus tiek naujosiomis sezono premjeromis, tiek gerai žinomais ir jau pamėgtais spektakliais. Premjeros jau surado savo pirmąjį žiūrovą, o kitų spektaklių aktoriai, balandžio mėnesį, jau paskutinį kartą kils į sceną, kad ištartų : „Iki pasimatymo kitą sezoną!“.

Marijampolės ir Kauno teatrų lankytojai vieninteliai paskutinį kartą šį sezoną turės galimybę išgirsti veriančias „Paryžiaus katedros“ arijas. Būtent jų širdis vers stipriau plakti ir vaizduotę aitrins šis pasaulinio klasikos vertybe pripažinto Viktoro Hugo romano motyvais pastatytas kūrinys. Atsisveikinimo „Paryžiaus katedros“ pasirodymuose sienas drebins talentingiausi Lietuvos atlikėjai: Deividas Norvilas – Deivis, Raimondas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Jeronimas Milius, Česlovas Gabalis, Renata Voitechovskaja, Asmik Grigorian, Vladas Kovaliovas, Viktoras Malinauskas bei kiti.

Suskubti turėtų mažieji „Domino“ teatro lankytojai bei jų tėveliai, nes su jais atsisveikinti nori ir muzikinės pasakos visai šeimai „Briedis Eugenijus“ herojai. Briedis Eugenijus, lakštingala Izabelė ir karštai briedį pamilusi lydeka Ifigenija paskutinįjį kartą šį sezoną aiškinsis santykius, pyksis ir keršys, liūdės ir džiaugsis, kol galų gale pamos ir paliks sceną iki kito sezono.

Šį pavasarį, iki rudens, jau atsisveikina ir miuziklo apie girių sūnų, svieto lygintoją bei legendinį herojų Tadą Blindą atlikėjai. Nors praėjusiais metais žiūrovų dėmesį itin kaustė filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, ne mažesnio dėmesio susilaukė ir „Domino“ teatro pasiūlyta muzikinė šio kultinio arkliavagio istorija. Miuzikle Tado Blindos vaidmenis įkūnijo du aktoriai – Jokūbas Bareikis ir Andrius Bialobžeskis, kurie, žiūrovų nuomone, įnešė savito žavesio bei savaip papildė ankstesnių aktorių kurto pagrindinio personažo portretus. Balandį dar kartą žiūrovams visus Andriaus Mamontovo miuziklui parašytus kūrinius atliks Jokūbas Bareikis bei kiti puikiai Lietuvos publikai pažįstami atlikėjai.
Repertuaras:
„Paryžiaus Katedra“
Balandžio 18 d. 18 val. Marijampolėje
Balandžio 28 d. Kaune
„Briedis Eugenijus“
Balandžio 28 d. 15 val. Vilniuje
„Tadas Blinda“
Balandžio 29 d. 19 val. Vilniuje

Prasidėjus pavasariui Kauno šokio teatras „Aura“ kviečia į šiltą ir jaukų šokio spektaklį „APIE MUS“, kovo 28 d. 19 val. Kauno valstybiniame dramos teatre ir balandžio 3 d. 19 val. Menų spaustuvėje .

Tai pirmas šokio teatro „Aura“ spektaklis pasakojantis ne apie veikėjų dramą ar kūrinių personažus, o apie tai kaip žmonių santykyje gimsta judesys. Šiame pasirodyme šokėjų užduotis – būti pačiu savimi. Geriausias laikas – čia ir dabar. Tai savotiškas teatro šokėjų bendro gyvenimo dienoraštis, parašytas kūnų kalba.

„Kai važiavau čia, vežiausi visai kitą istoriją, tačiau atvykusi labai greitai supratau, kad ji čia netinka. Man pagrindinis įkvėpimo šaltinis yra žmonės ir AUROS šokėjai viską pakeitė“, – teigia choreografė Anna Maria Krysiak.

Mūsų pasakojimai atsiranda iš tarpusavio buvimo, bendrumo ir skirties. Kartais sparčiai besisukančiame pasaulyje reikia išlaikyti pusiausvyrą, paremti/atsiremti vienas į kitą. Svarbiausia – ne tai, kaip judi, bet kas tave pastūmėja judesiui, kas sujudina ir sujaudina.

„Choreografė mūsų kūnams ir mums kaip grupei metė tikrų iššūkių. Dabar mūsų kūnai yra tvirtesni, o protai – aiškesni. Esame tvirtesni ir kaip grupė. Šiame šokyje mes, trupės nariai, iš tiesų turime būti kartu, šokti kartu, kvėpuoti kartu”, – savo įspūdžiais dalinosi šokėja Riikka Ihalainen iš Suomijos.

„Visų pirma mes esame geri draugai, todėl tą jausmą stengiamės išlaikyti ir scenoje“, – teigia šokėjas Marius Pinigis

Anna Maria Krysiak yra šokėja, choreografė, šokio pedagogė. Baigė Poznanės Baleto mokyklą (1990), šoko Didžiajame operos ir baleto teatre Poznanėje (1990-1992), Jaceko Łumińskio Silezijos šokio teatro Bytome (Lenkija) narė (1992-2005). Dirbdama SDT šoko su Melissa Monteros, Anna Sokolov (Dreams), Condrat Drzewiecki ir Avi Kaiser (Batsheva šokio trupė, Izraelis), Paul Clayden (DV8, JK), David Dorfman NY, Mark Haim, Stephan Brinkman (Pina Bausch teatras) ir kitais.
Šiuo metu daugiausia dirba kaip šokio pedagogė, dėstė Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Indijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Izraelyje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ir daugybėje vietų Lenkijoje.

Choreografija: Anna Maria Krysiak (Lenkija)
Muzika: Godspeed You Black Emperor, John Powell, Rene Aubry, Harry Gregson – Williams
Apšvietimas: Vladimiras Šerstobojevas, Anna Maria Krysiak
Kostiumai: Rūta Biliūnaitė, Anna Maria Krysiak
Šoka: Riikka Ihalainen, Rūta Kavaliauskienė, Saulius Kavaliauskas, Rūta Lelytė, Marius Pinigis, Indrė Puišytė, Andrius Stakelė, Mantas Stabačinskas
Premjera: 2011 m.

Bilietus platina: bilietai.lt
Daugiau informacijos www.aura.lt

Šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre vilniečiai turės progą išvysti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre inscenizuotą rusų klasiką. Antradienį 18.30 val. matysime Rolando Atkočiūno spektaklį „Vedybos“ pagal Nikolajaus Gogolio pjesę. Trečiadienį tuo pačiu metu rodoma Valiaus Tertelio režisuota „Katerina“ pagal Aleksandro Ostrovskio „Audrą“. Pastarasis spektaklis sostinėn atkeliaus iškart po savaitgalio premjeros Panevėžyje.

Ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre numatoma Gintaro Varno režisuoto lėlių spektaklio „Teiresijo krūtys“ premjera. Lėles kūrė dailininkė Julija Skuratova, kompozitorius – Vidmantas Bartulis. Prancūzų rašytojo Guillaume’o Apollinaire’o pjesėje pasakojama tragikomiška istorija apie žmonos paliktą vyrą, kuriam tenka pakeisti lytį ir gimdyti vaikus, idant išgelbėtų Pranzūziją nuo demografinės krizės. „Apollinaire’as išpranašavo XXI amžiaus realybės atšvaitus”, – tvirtina režisierius.

Po dviejų skirtingose scenose įvykusių premjerų kalbiname aktorių Vytautą Rumšą.

Atsisveikindamas aktorius klausia, ką su tokiu įrašu darysiu. Pataria viską pamiršti ir ieškotis kito pašnekovo. Raminu, jog kiekviename tekste koks jis bebūtų, slypi savita dramaturgija. Šįkart tebūnie tai drama su lengvu dadaizmo atspalviu.
Teatrui būdinga: po kelių dienų po spektaklio nebeatsiminsi, kas buvo kalbama. Net jei žiūrėjai Williamo Shakespeare’o “Hamletą”, atkartosi nebent “būti ar nebūti…” Įsimena tik aktorių emocijos, vaizdai, susieti su tomis emocijomis. Ir jausmas, kad buvo gera. Bet ar pakartotumėt girdėtus žodžius? Žodžiai užsimiršta. Prisimenu amžinatilsį Henriką Kurauską, vaidinantį Henriko Ibseno “Šmėklose”. Bet ką jis kalbėjo?
Mūsų susitikimui trukdo radijo teatro įrašai, trunkantys iki vėlyvo vakaro. Jau po kelių bendravimo minučių imi suprasti, kodėl radijo režisieriai renkasi Vytautą Rumšą. Intonacijų kalneliai, pauzių duobės, nutylėjimų skardžiai būna svarbesni už tekstą.

Viskas bus gerai?

Bet kartą prieš dvidešimt metų aš išvydau veidą. Veidą be veido. Tuščios akys – tai jau buvo ne žmogus. Noriu pasakyti – ne toks žmogus, kokie mes esam. Žiūrėjau į jį išplėtęs akis. Ir kai jis pažvelgė į mane – aš išsigandau. Ir supratau: tam, kad atsirastų toks žmogus, vienas iš mūsų turėjo užleisti jam savo vietą. Jis buvo pirmasis. Ir tada prasidėjo okupacija.
Cezario Graužinio spektaklyje “Ir vėl viskas bus gerai”, kurio premjera praėjo prieš keletą savaičių, V.Rumšas suvaidino Šiukšlininką. Neįprastai protingą šiukšlininką, kurio lūpomis bylojamos svarbiausios spektaklio tiesos. Nors spektaklis pastatytas pagal praėjusio šimtmečio prancūzų dramaturgo Jeano Giraudoux pjesę, aktorius užsimena, kad C.Graužinis irgi visai neprastai rašo.
Ką veikia tie naujieji žmonės, kurie neturi veido? Jie nieko nedaro. Jie neturi profesijos. Jie yra šarlatanai. Jie neskuba. Jie valgo lėtai, vaikšto lėtai, bet niekada neturi laisvo laiko. Niekados nepamatysi, kad jie liūdėtų ar džiaugtųsi, nes jie nežino, kas tai yra meilė. Taip, jie turi moterų, bet jų moterys visai kitokios negu mūsiškės. Jos – netikros. Tai – manekenai iš vitrinų, kuriuos jie nusipirko kartu su kailiais ir už nedidelį priedą įkvėpė ten gyvybę. Bet nežinia, kam jiems to prireikė, nes jie nieko nejaučia. Atrodo, kad jie bendrauja, o iš tikrųjų tai ne. Jie tiktai keičiasi informacija. Tyliai ir tiktai vienas su kitu. Jie nieko nesukuria. Jie tiesiog suteneriauja. Jie yra suteneriai.
Šiame spektaklyje – du priešingi frontai: vyrai juodais paltais, susirūpinę po senojo Paryžiaus aikšte slypinčiu naftos telkiniu, ir nerūpestingi kvartalo senbuviai, dienas leidžiantys tos pačios aikštės kavinėje. Gurkšnojantys vyną ir kalbantys iš pirmo žvilgsnio nei labai gudrius, nei reikšmingus dalykus.
Žiūri ir pavydi, kaip jie gyvena. Teisingi tarpusavio santykiai. Ne vienas kito glostymas, ne sacharinas, o teisingi santykiai tarp žmonių, kokių mes jau pasiilgom. Jie nenori atsisveikinti, nes kartu buvo gera. Tai nelengva suvaidinti. Tai – jau užmiršta. Galiu tik prisiminti senus laikus teatre, kai po kiekvieno spektaklio (kurie ir prasidėdavo vėliau – 19.30) susirinkdavo kolegos. Po kiekvieno spektaklio! Išgerdavo kas vyno taurę, kas stipriau, nesvarbu. Dabar savęs klausiu: o ko jie susirinkdavo? Nes buvo vienas kitam reikalingi. Dabar – diametriali priešingybė. Jeigu ten buvo šilta, plius dvidešimt, dabar yra minus dvidešimt. Visų akys didelės, šnervės išplėstos, skonio receptoriai sužadinti: ir to, ir ano reikia. Reikia bėgti – ten pinigėlį gausi, čia pinigėlį gausi. Jeigu ardamas nieko neuždirbi – vadinasi, sąžinę reikia truputį patraukti į šoną. Žiūrėk, jau ir mašinikė geresnė, ir namelis kaime… Bet vakare nebegaliu būti su kolegom, nes ryte reikės kažkur bėgti. Esame sušalę žmonės. Visiškai sušalę.
Priešingi pasauliai virsta karo frontais. Šiltasis pasaulis šaltąjį dažniau nugali spektakliuose, nei realiame gyvenime. Ne taip paprasta vyrus juodais paltais kartu su dirbtinėmis jų moterimis pasiųsti į požemių karalystę.
Yra trys sluoksniai žmonių. Pirmasis – tų, kuriems nieko nebereikia: jie guli dugne. Antrasis – tų, kurie leidžia burbuliukus ir kyla į viršų, o tada vėl grimzta žemyn. Trečiasis – tų, kurie iš visų jėgų laikosi įsikibę paviršiaus. O dar yra tokių, kurie iššoka aukščiau ir pereina į kitą lygį. Jų nedaug, bet jie turi didelę įtaką valstybės gyvenimui. Tie žmonės nematomi, nelabai žinomi. Jie neužima ypatingų postų. Ir aš galvoju, kas jie tokie: šventieji ar juodieji angelai. Kartais regis vienaip, kartais antraip, bet kai atsigręži į dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus – ne, ne baltieji angelai vadovauja Lietuvai…
Skamba Vytauto telefonas: agentas bando įsiūlyti naują, tobulesnę draudimo rūšį. Aktorius paklauso minutėlę kitą ir galiausiai prašo palikti ramybėje.
Žmogus labai greitai pasistato sau kalėjimą. Jam tik pasiūlo plytas, cementą, pats duris įsistatai… Jei nebūtų kalėjimo, mes kitaip gyventumėm, mes bendrautumėm. Teatras pagal savo prigimtį turėtų griauti kalėjimus. Sugriauti kalėjimą, kuriam esi, tėra vienos sekundės darbas. Bet mūsų, aktorių, gyvenimai nėra pakylėti. Vienas rūpinasi, kur gauti švaresnio maisto, kitas vargsta ieškodamas vandens, įkrauto teigiama energija… Jeigu matyčiau scenoje tikrą žmogų, tokį šviesos darinį – suprasčiau, kad ir aš galiu tokiu būti. Tokie aktoriai paveikūs. Bet kadangi vaidinam būdami ir juodi, ir balti, žmogus jaučia: esam tokie patys. Ir teatras virsta situacijų komedija.
Galvoti apie tai yra viena, o šnekėtis – visai kas kita. Staiga aktorius tarsi pažvelgęs iš šalies sako, kad gera apie tai kalbėtis. Kitą kartą nuo to atsispyrus bus galima žengti dar toliau.
Blogis labai greitai limpa. Blogas poelgis, blogos mintys. Keiktis labai lengva – juodas žodis prilimpa tuoj pat. O priešingai elgtis reikia pastangų. Reikia kiekvieną rytą atlikti pratimus, kokius esi pasirinkęs, tam reikia pastangų. Nieko nedaryti yra paprasčiau. Komfortas daro žmogų dar didesniu tinginiu, negu jis yra iš prigimties. Bet gamta negyvų dalykų nemėgsta – jie greit suyra. Ji “pasišluos”: užleis ligas, dar ką nors. Nežinau, gal tik man atrodo, kad ji pradėjo labai intensyviai valytis. Aplinkui tiek sergančių, mirštančių…
Kiekvieną aktoriaus judesį atspindi mažo grimo kambario veidrodžiai. Kas žino, ką jie įsimena, įpratę savo šeimininkus regėti kaskart kitokius. Liūdinčius, besidžiaugiančius arba raudono “minkšto kampo” fone prašančius žurnalistų ginkdieve tik ką pasakyto nerašyti.
Sakiau, kad sugriauti kalėjimą galima per sekundę, bet visgi yra riba, iš už kurios grįžti nebeįmanoma. Tai kaip vėžys: blogio ląstelės tavyje pradeda staigiai daugintis. Kai atsiveria ligai vartai – nebežinia, kada ji išeis. Ir ar išvis beišeis. Ji tave sunaikina. Gali žmogus vaikščioti tuščiom akim, bet jo atgal nebepašauksi. Visgi mirties patale žmogus žegnojasi pirštais, kai nebegali rankos pakelti. Matyt, atgaila amžinybės vartų akivaizdoje vis dėlto egzistuoja. Netgi tiems, kurie gyveno tuščiomis akimis ir niekuo netikėjo.

Meilė ir kūryba

Keliaudamas iš vieno teatro flango į kitą, V.Rumšas pasilabina su užkulisuose seną pianiną išardžiusiu meistru, plakatus kabinančia administratore, pasiteirauja budinčiojo, ar jam nėra laiškų. Kiekvieną sutiktąjį sveikina vardu.
Buvau teatro direktorium ir žinau, kokį stiprų lauką tam reikia turėti. Teatras tave įsuka į žmonių gyvenimus, dar daugiau – į tų gyvenimų vidinius gyvenimus. Ir kai tie visi gyvenimai pradeda tau šokti prieš akis ir už nugaros, pasidaro labai ne kas. Privalai su jais skaitytis, nori ar nenori. Teatras, jo spektakliai kuriami iš žmonių santykių – taip pat ir tų žmonių, kurių jūs nematote. Jeigu nesugyvensi su žmonėmis, nesuprasi, kam ko reikia – viskas sutrupės, bus šalta, bus minus dvidešimt. Ir spektakliai bus šalti.
Vos prieš savaitę matėme V.Rumšą kitoje, jam neįprastoje scenoje: Nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje “Kandidas”. Ten aktorius turėjo savo stalą scenos kampe, prie kurio sėdėdamas pasakojo, ką nuo vienos iki kitos arijos spėjo nuveikti Leonardo Bernsteino miuziklo herojai. O pastarieji žaismingai taikydavosi jį nutraukti, leisdami suprasti, kad pasakojimai pernelyg užsitęsė – atėjo laikas muzikai.
„Kandido“ istorija turi savo atitikmenį Henriko Ibseno pjesėje „Peras Giuntas“, tik šioji yra tragiškesnė. Kandidas, po ilgų klajonių išvydęs savo mylimąją, atsitraukia kelis žingsnius atgal: argi čia ta moteris, kurią aš mylėjau? Bet svajonė sukuria gyvenimą tau pačiam. Kandidas, mylėdamas anaiptol ne idealią Kunigundą, pažino pasaulį. Jeigu nebūtų mylėjęs – būtų sau ramiai tupėjęs Vestfalijoje. Tik meilė jį išvedė tolyn.
Nors miuziklo, kaip ir Voltaire’o „Kandido“ siužete – daugybė žmogžudysčių, ligų, bausmių ir apgavysčių, spektaklio žiūrovai arba klausosi puikiai atliekamų arijų, arba kvatoja iš sąmojingų mizanscenų. Ir optimizmas nugali visas siužeto negandas.
Manau, L.Bernsteinas, rašydamas šį miuziklą, buvo įsimylėjęs. O visi kūriniai, pažymėti meilės ženklu – nesvarbu, ar tai būtų knygos, ar spektakliai, ar filmai – dažniausiai pavyksta. Jeigu autorius ar režisierius netransliuoja iš savęs meilės, jis transliuoja šaltį arba geriausiu atveju – drungnumą. Galbūt – savo racionalias idėjas, bet jos manęs nežavi. Nematau jose grožio, nejaučiu malonumo. Tik tuomet, kai kūrinys daromas su meile kažkam, ne tiktai pačiam sau, jis tampa patrauklus. Daugiau niekas – nei profesionalumas, nei intrigos, nei užsakomieji straipsniai, nei reklama – negelbėja. Mylinčio žmogaus švytėjimas yra didžioji kūrybos paslaptis.

Kovo 12 dieną Vilniuje Intymi vyrų trupė „Erelis“ pakils tryliktam pasirodymui. Kaip ir prieš 25 metus Teatro dienos proga, Druskininkų teatro festivalyje 2007-aisiais ar šių metų sausį ir vasarį – su ta pačia ereliška energija ir užsidegimu nustebinti, prajuokinti, praturtinti žiūrovą. Publikos reakcija neleidžia abejoti, kad „Erelis“ buvo pasiilgtas ir laukiamas, tačiau kokiais jausmais gyvena pati trupė? Apie tai kalbamės su aktoriais Andriumi Kaniava, Robertu Aleksaičiu, Dariumi Auželiu ir Dariumi Miniotu.

Kovas gausus renginių – praūžė Kaziuko mugė, artėja Teatro diena, o kartu ir Zenonai. Tačiau tarp jų įsiterpia graži pavasariška šventė – Moters diena. Ką, Jūsų manymu, kovo 8-oji reiškia šiuolaikiniam vyrui?

A. K. Šiaip tai proga aktuali tiems, kurie neužsiima moters aukštinimu kiekvieną dieną. Tai, kad nepervargtų aukštindami moterį, jie išsirinko tą vieną dieną.

O kaip patys aukštinate savo moteris tą dieną?
D. A. Sveikinam, tik ne su tulpėmis ar šokoladais. Mes kviečiam į savo koncertus tą dieną.

A. K. Na, šiuo atveju kitą dieną – kovo 12. Manau, bus labai graži dovana, jei tą dieną pakviesime savo moteris.

R. A. Norėtume kad vieną kartą vien tik moterys ateitų į mūsų koncertą. Čia būtų tikras jų išaukštinimas, įsimintinai jas pasveikintume.

D. A. O vyrai tegu laukia rūbinėje. Prilenda į salę vyrų, žinai, nei šis nei tas. Čia jau ir mums būtų šventė.

Jei patys būtumėte moterimis, ko tikėtumėtės arba norėtumėte sulaukti šios dienos proga?

A. K. Tai jei žinočiau, kad koncertuoja grupė „Erelis“… Tikrai norėčiau nueiti.

R. A. Intymi moterų trupė „Lazdynų pelėda“ irgi būtų neblogai… (visi juokiasi)

Užsiminėte, jog kovo 12 dieną bus Jūsų spektaklis. Skaičiuojant nuo pradžių pradžios, tai jau 13 pasirodymas su Intymia vyrų trupe „Erelis“. Kas pasikeitė nuo pirmojo pasirodymo, vykusio prieš 25 metus?

R. A. Mes pajaunėjome.

D. A. Robertas vis daugiau ir drąsiau pradėjo dainuoti.

A. K. Na, kas dar? Kas atsimena pirmą Erelį?

Būtent – ar atsimenate pirmąjį pasirodymą? Apie daugelį spektaklių sakoma, kad jie buvo „pastatyti“, o jūsiškis tiesiog gimė – turbūt neišdildomas jausmas?

A. K. Pirmąjį atsimenam, nes tai buvo padaryta ganėtinai ekstremaliomis sąlygomis – pats pirmas „Erelis“ gimė per naktį. Jis buvo sukurtas Teatro dienai, 1987 metais, kažkada naktį, iš kovo 25-os į 26-ąją.
R. A. Aš atsimenu, kad per pirmąjį publika labai juokėsi, tai įsikandau lūpas iš vidaus, kad pats nesusijuokčiau. Labai skaudėjo, bet žinai, visi juokiasi, o tu dar prie to nepripratęs, pačiam labai juokinga…

Kaip yra šiandien? Kaip pasikeitė žiūrovų reakcija į „Erelį“? Publika, ko gero, juokiasi mažiau…

R. A. Tada pirmą Erelį rodėme konservatorijoje, teatralams. Niekas taip nesijuokia kaip teatralai per savo Teatro dieną.

A. K. Mano manymu, tai reakcija nepasikeitė… Jei būtų pasikeitusi, nebūtų prasmės, nebūtų vardan ko mums vėl atgimti. Žmonės atgimsta su priežastim. Gimsta kartais be priežasties, o atgimsta su priežastim.

R. A. Kalbam apie amžinas vertybes, ne apie tai, kad mažiau valgo ar mažiau geria.

Kas šiandien yra jūsų pagrindinė publika – kam jūs tai darote?

R. A. Lietuva.

A. K. Aš manau, kad ta pati, iš konservatorijos (visi juokiasi), išsibarsčius, išaugusi. Visgi žiūrovas turi būti intelektualus. Kuo daugiau žmogus yra skaitęs, tuo labiau gali juoktis iš „Erelio“. Mūsų pasirodymai kupini informacijos, kurią žiūrovas išskaito ir juokiasi, arba nesupranta ir tyli.

D. M. Jei žiūrovas išsilavinęs, tai juokiasi, jei ne – prasėdi tą laiką, gal juokiasi iš kitų dalykų…

A. K. Iš trumpų kelnių, pavyzdžiui.

R. A. Kas geriau žino Paskenduolę, Juzą ar Brisių, tas daugiau poteksčių „pagauna“.

Ar galėtumėte savo publiką priskirti kokiai nors amžiaus kategorijai?

R. A. Na, mes suprantame kad jaunimas mažiau knygų skaito, bet tik tiek…

D. M. Bet pažiūri į sales, o ten sėdi ir juokiasi jauni. Tai palauk, prieš 20 metų buvo jauni ir dabar vėl jauni – kaip taip gali būti? Turbūt mes senstam, o tie, kurie vaikšto į mūsų pasirodymus, labai daug juokiasi, tai ir lieka jauni.

O kaip tie, kurie gimė jau po 1987-ųjų? Kaip manote, kas jiems „Erelyje“ yra aktualu ir artima? Ar nesistebite sulaukiantys jaunos publikos?
D. M. Na, čia gal kaip su bitlais. Jie baigė groti, kai tų jaunuolių dar nebuvo, bet jie vis tiek dabar bitlų klauso. Tai ieškokite atsakymo tame.

R. A. Jauna publika žiauriai stebina, bet mes susikandam lūpas ir susidorojam.

A. K. Mus apskritai stebina, kad žmonės eina į teatrą. Nesvarbu, ar tai „Erelis“, ar dar kas nors. Bet tai labai gražu.

Kodėl stebitės, kad žmonės eina į teatrą? Kasmet matome daug naujų pastatymų, daug naujų vardų… Jei yra pasiūla, vadinasi, ir paklausa egzistuoja.

R. A. Keista, nes kuo mažiau žmonės skaito, tuo mažesnis turėtų būti poreikis tokiam dalykui kaip teatras.
A. K. Mes, aišku, nesakom kad tai blogai, tiesiog labai stebina. O stebėtis sveika. Žmogus, kuris gali stebėtis, yra gyvas, mes dėl to ir esam gyvi.

Andriau, jūs esate sakęs kad „Erelio“ humoras yra aukštos prabos. Kokios prabos yra visuomenėje paplitęs humoras?

A. K. Pačios žemiausios.

D. A. Aš manau, kad dabar Lietuvoje vyrauja „Erelio“ humoras.

R. A. Nežinau, Dariau, kuo tu gyveni ir kaip dažnai nueini į parduotuves. Aš manau, kad iš viso humoro nėra, jau nekalbant apie vyraujantį. Net lėkšto ir pigaus. Jo apskritai nėra.

Kur yra riba tarp tikro humoro ir to „lėkšto ir pigaus“?

R. A. Išsilavinime.

A. K. Čia kaip riba tarp „yra“ ir „nėra“. Išsilavinimas arba yra, arba jo nėra, su humoru taip pat.
D. M. Žiūrėkit, yra labai paprastas pavyzdys. Eina vienas žmogus, pribėga kitas ir spiria iš visų jėgų tam į užpakalį ir jis nukrenta. Vienam žmogui tai būtų smurtas, kitam žmogui jau labai juokinga.

Kaip manote, ar kada nors po jūsų galėtų atsirasti kažkas tokio, kaip „Erelis“? Su kitos kartos žmonėmis ir skirtas kitai kartai…

R. A. Be abejonės. Juk visą laiką yra talentingų žmonių. Tegul tik bando, daro.

D. M. Vis tiek nieko neišeis (visi juokiasi).

R. A. Bet tegul bando, mes, tiesą sakant, mielai pasižiūrėtume.

Paskutinis klausimas bus ne apie „Erelį“, o apie pačią aktoriaus profesiją – ar aktorius šiais laikais gali sau leisti daryti tai, kas malonu jam, ar turi stengtis įtikti masėms?

D. M. Tai aktorius diktuoja, ką masėms daryti, o ne atvirkščiai.

R. A. Žinai, Stanislavskis yra pasakęs, „arba jūs eisit paskui žiūrovą, arba žiūrovas eis paskui jus. Bet jei jūs eisit paskui žiūrovą, tai čia jau…“

D. M. Čia jau ne aktorius, čia prostitutė.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas kovo 12 dieną „Keistuolių“ teatre Vilniuje. Daugiau informacijos www.idioteatras.lt

D.Matvejevo nuotr.

Tai, prie ko dabar dirbu, akivaizdžiai vyksta miesto gatvėse, todėl spektaklis tampa ypač aktualiu”, – pasakojo režisierius, gyvenantis ir kuriantis pačiame įvykių epicentre.
Anot O.Koršunovo, stovėjusio gatvės mūšio priešakinėse gretose, teko bėgti nuo vieno – ašarinių dujų, kurioms niekaip nepasipriešinsi.
Nuo sausio mėnesio O.Koršunovas dirba Atėnų nacionaliniame teatre, kur stato W.Shakespeare’o pjesę “Troilas ir Kresida”. Teatras taip pat stovi pačiame miesto centre, aplink pastatą sekmadienį sudegė nemažai kitų namų, tad nedaug trūko iki jo paties sunaikinimo. Anot režisieriaus, taip ir visas miestas gali lengvai sudegti, nes gaisrinės negali pravažiuoti pro minias žmonių.
“Neįtikėtinas barbariškumas. Pro mano langą matosi marmurinio Akropolio griuvėsiai, o išėjus iš namų – sugriautas ir išsprogdintas marmurinis Atėnų verslo centras”, – rūkstantis, sudaužytas, purvinas miestas O.Koršunovą pasitiko pirmadienio rytą. Vis dėlto, režisierių stebina turistų, paskubomis paliekančių Graikiją, panika. Anot jo, jei nesi riaušių epicentre, gali net nežinoti, kad kažkas vyksta. Jis pats sekmadienį vakarieniavo restorane ir būtų nieko neįtaręs, jei ne įspėjanti draugo žinutė nekišti nosies į miesto centrą. Ją gavęs režisierius O.Koršunovas iš smalsumo iškart ten nuskubėjo.
Per kelis mėnesius režisieriaus darbą ne vieną kartą buvo nutraukę streikai. Nors teatras priverstas streikuoti, aktoriai dega noru dirbti, todėl per riaušes taip pat buvo repetuojama: “Aktoriai į riaušes neina. Molotovo kokteiliais svaidosi anarchistai, radikalai ir šiaip pikti žmonės, o kiti renkasi streiką, prie laužų sėdi.”
O.Koršunovas pasakojo, kaip kartą pabandė repetuoti ir per streiką: “Užrakinome teatro duris, uždarėme langines. Deja, kažkas mus įskundė, tad teatras gavo velnių nuo sindikalistų ir daugiau nebeleido taip elgtis. O aktoriai taip nori repetuoti, kad siūlo eiti pas vieną ar kitą į namus ir ten dirbti. Tačiau neįmanoma: mums reikia scenos, scenografijos, erdvės.”
Pirmadienį režisieriui laisvadienis, o rytojus – neaiškus. Spektaklio “Troilas ir Kresida” premjera numatyta kovo 7 dieną. Anot O.Koršunovo, jei nebus daugiau streikų, spektaklį pastatyti pavyks.

Meilė! Ji svaigina, drasko, kankina ir… priverčia dainuoti. Apie meilę dainuojama visose pasaulio operetėse. Ir kiekvienas personažas jose atskleidžia kurią nors meilės pusę.

Turbūt jau vien todėl nepabosta klausytis besiliejančių iš širdies dainų apie meilę, turbūt jau vien todėl mes mylime ir pačią operetę.

„Operetė – mano meilė!“ – ypatingas koncertas, kurį parengė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atlikėjai. Jau nuo pat pradžių lengvą meilės vėją sukelia besisvečiuojanti linksmųjų jūreivių kompanija ir kupletai „Dili-dili“ iš I. Dunajevskio operetės „Laisvasis vėjas“. Vėliau jį dar labiau sustiprina liepsningos arijos, duetai, ansambliai, chorai iš garsiausių pasaulio klasikinių operečių: J. Štrauso „Vienos kraujo“, „Čigonų barono“, F. Leharo „Linksmosios našlės“, I. Kalmano „Cirko princesės“, „Čardašo karalienės“, „Grafaitės Maricos“, „Monmartro žibuoklės“, P. Abrahamo „Baliaus Savojoje“.

Tie, kurie domisi garsenybėmis ir meilės istorijomis, nepraleidžia nei vieno pranešimo apie naujausius faktus iš jų asmeninio gyvenimo, galės iki soties pasidžiaugti lakios kompozitorių vaizduotės sukurtų personažų – Barinkajaus, Silvos ir Edvino, Tasilo, Bonio ir Stasi, grafienės Gabrielės Cedlau ir grafo Baldvino Cedlau, Pepės ir Jozefo, Deizės ir Mustafos Bėjaus, Karambolinos – meilės paslaptimis.

Nuotaikingoje programoje viešas muzikines meilės paslaptis atskleidžia teatro solistai dainininkai V. Balsytė, J. Butkytė, D. Kužmarskytė, Š. Urickaja, Š. Juškevičius, K. Nevulis, T. Pavilionis, V. Pupšys, M. Rojus, V. Tarasovas. Jiems talkina 39 teatro choro dainininkai, 14 baleto šokėjų, 50 orkestro muzikantų, koncerto dirigentas Vladimiras Konstantinovas.

Trumpiau tariant, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vasario 14-ąją, per Valentino dieną, siautės meilės uraganas. Garantuojame, kad prognozė nesikeis. Jeigu jūsų negąsdina tokie gamtiniai reiškiniai, maloniai kviečiame apsilankyti!