Populiaraus TV serialo „Sopranai“ žvaigždė – mafijos bosas Jamesas Gandolfinis – apie savo vaidmenį spektaklyje „Karo dievas“ sakė, jog jis yra rėkiantis asilas ir amplua, į kurį jis įsikūnija kiekvieno spektaklio metu, kardinaliai skiriasi nuo to, koks jis yra kasdieniame gyvenime.

Panašiai apie savo kuriamą personažą atsiliepia ir Lietuvos aktorius Giedrius Savickas.

„Vaidmuo teatre man buvo naujas dalykas. To nedariau daugiau kaip dešimtmetį, tačiau atsispirti pasiūlymui vaidinti su puikia komanda ir tokią pjesę, kuri mane suintrigavo vos tik apie ją išgirdus, buvo beveik neįmanoma. „Sopranuose“ aš jautrus, tačiau brutalus mafijos bosas. Panašiai yra ir pjesėje. Dar spektaklio pradžioje mano herojus vienas pirmųjų parodo savo brutalumą, kuomet paaiškėja faktas apie tai, kad mano personažas Mišelis tiesiog į gatvę išmeta savo vaiko žiurkėną“, – viename interviu sakė J. Gandolfinis.

J. Gandolfinis Niujorko teatro centru tituluojamame Brodvėjuje rodytame spektaklyje „Karo dievas“ atliko Mišelio Uljė vaidmenį. Mišelis Uljė – tai muštynių metu nukentėjusio berniuko tėtis, smulkus verslininkas, prekiaujantis buitine technika.

„Karo dievą“ mes vaidiname šešis kartus per savaitę ir šis vaidmuo man yra puikus energetinis užtaisas. Jį kurdamas jaučiu tarsi išlaisvinčiau savo demonus. Ir, nors spektaklis yra apie kasdienius, bet rimtus, gal net skaudžius dalykus, jame netrūksta ironijos. Žmonės juokiasi, o man patinka, kai žmonės juokiasi“, – sako „Sopranų“ žvaigždė. J. Gandolfinis už vaidmenį spektaklyje „Karo dievas“ buvo nominuotas „Tony“ apdovanojimuose kaip „Geriausias pagrindinis pjeses aktorius“.

Mišelio Uljė vaidmenį Lietuvoje Dainiaus Kazlausko režisuojamame spektaklyje „Karo dievas“ kurs televizijos žvaigždė aktorius Giedrius Savickas.

„Vaidmuo labai tikroviškas, sudėtingas, niekad nebandytas ir dar nežinau, koks jis bus. Aš jį, be abejo, traukiu prie savęs, bet kuriamas Mišelio vaidmuo ne apie mane. Aš ir mano personažas esame labai skirtingi“, – atviravo aktorius G. Savickas.

„Idioteatro“ drauge su teatrų gidu teatrai.lt kuriamo spektaklio premjera vasario 16 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje esančioje MINI teatro ir koncertų salėje. Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.

Spektaklis statomas pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę „Skerdynių dievas“ . Jame vaizduojami dviejų kaimynystėje gyvenančių šeimų santykiai, kurie į dienos šviesą išlenda Rėjams (Aurelija Tamulytė ir Darius Gumauskas) užsukus į svečius pas Uljė (Viktorija Kuodytė ir Giedrius Savickas). Susitikę ir tik ką susipažinę kaimynai, siekia išsiaiškinti tarp jų vaikų kilusį incidentą – vienas berniukas kitam trenkė lazda ir išmušė porą dantų. Tačiau viešnagei įsibėgint, obuolių pyragą ir kavą pakeičia romas, kardinaliai keičiasi ir kaimynai…

Žiemiškas vasaris žada apmėtyti mistikos gniūžtėmis.

Praėjusiame „Veide“ svarstėme, ko nepasidalija Lietuvos ir Lenkijos politikai. Netrukus šie svarstymai persikels į vaidybos sceną, mat Jaunimo teatre rengiama Arvydo Juozaičio pjesės „Širdis Vilniuje“ premjera. Mistinėje pjesėje dramaturgas įsivaizduoja Juzefo Pilsudskio ir Felikso Dzeržinskio susitikimą, kuris vyksta tuo metu, kai Vilniuje, Rasose, laidojama lenkų turistų iki šiol dorai lankoma J.Pilsudskio širdis. O kad mistikos būtų dar daugiau, į karingą diktatorių pokalbį retkarčiais įsiterps rašytojas Balys Sruoga, poetas Česlovas Milošas ir Lietuvos kunigaikščių palikuonis Jurgis Giedraitis.
Pagrindiniai vaidmenys šioje kapinių utopijoje atiteko aktoriams Gediminui Storpirščiui ir Aleksui Kazanavičiui. Režisieriai, beje, irgi du: visur spėjantis Jonas Vaitkus ir buvęs jo studentas Arvydas Vidžiūnas. Teatro atstovai patikino, kad šis neįprastas režisūros duetas pasirinktas ne dėl to, kad pirmasis visur nebespėja, o antrasis vis dar nesugeba: tiesiog toks buvęs kūrybinis užmanymas.
„Mūsų tėvynė, kitados buvusi galingiausia imperija, per kelis šimtus metų sunyko ir susitraukė, tapo salele Rytų Europos geopolitiniame žemėlapyje. Tačiau išnykus Lietuvos imperijai, imperinio būdo žmonės liko, žemė juos tebegimdė“, – tvirtina pjesės autorius A.Juozaitis.

Viskas bus gerai
Betgi keliaujant nuo Vilniaus Vakarų link utopijų anaiptol nemažėja. Jeano Girardoux pjesėje „Šajo pamišelė“, sudominusioje režisierių Cezarį Graužinį, svajojama apie naują žmoniją, kuri verčiau rizikuotų savo laime, nei pasisakytų už destrukciją. Nenuostabu, kad šią magiško oro pjesę garsusis prancūzas sudėliojo vokiečių okupacijos metu, kai aplinka smarkiai kontrastavo dramaturgo utopijai. „Vis dėlto balsuoju už teatrą, kalbantį apie žmogaus sielą, ieškančią grožio”, – prisipažįsta C.Graužinis. Premjera Nacionaliniame dramos teatre pavadinta apgaulingai raminančiai: „Ir vėl viskas bus gerai“.
Kauno dramos teatras prisimins airišką dainelę „Wonderful Tennessee“. „Stebuklingasis Tenesis” – tai nepasiekiama vieta, į kurią tariamai gali nuvykti ir kurioje viskas bus kitaip, viskas įmanoma… Trims airio Briano Frielo dramoje vaizduojamoms sutuoktinių poroms gimtadienio iškyla tampa piligrimų žygiu, atskleidžiančiu jų tikruosius santykius. Režisieriaus Gyčio Padegimo 60-mečiui skirtoje premjeroje pasakojama, ko kadaise norėjome, ką turime dabar ir kas mūsų begali laukti ateityje.

Atmosferinis teatras
Gyčio Ivanausko „Fobijos“ nesiduoda sunaikinamos ir iš helovyninio „Lofto“ kraustosi į Menų spaustuvę. Autorius šį savo kūrinį vadina „atmosferiniu šokio spektakliu“, kuriame baimes sukeliantys veiksmai ir būsenos tampa realių gyvenimo situacijų atspindžiu. Mistinės apeigos, uždara erdvė, tamsa, kraujas, aukštis – tai pirmiausia raginimas žiūrovui įvertinti savas fobijas. Čia pasaka virsta sapne regėtu košmaru, persmelktu šviesomis, garsu ir judesiu.
O štai kai kas atsidus: negi gali būti didesnis košmaras, nei tėvus ignoruoti pradėjęs paauglys? Apie tai – pirmoji vasario premjera, Nacionaliniame dramos teatre rodoma jau šį savaitgalį. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro kurso studentai kartu su aktoriais Adrija Čepaite, Viktorija Kuodyte ir Dainiumi Gavenoniu prikelia prancūzų dramaturgo Joelio Pommerat dramą „Šitas vaikas“.
„Kodėl blogiausiai jautiesi, kai tavo vardą taria žmonės, kurie ir pavadino tave tuo vardu? Kas tave sukūrė tokį? Kas buvo Jis ir Ji, nuo kurių viskas prasidėjo? Svarbu pamėginti suprasti, išdrįsti atsiprašyti, svarbu net ir labiausiai kaltinant – mylėti“, – tvirtina aktorė ir teatro pedagogė V.Kuodytė. Ir klausia: argi ketvirtasis Dievo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“ neskambėtų teisingiau, jei sakytume: „Mylėk savo tėvą ir motiną, arba Mylėk savo vaiką“?

Scenos vasaris
Penkios teatrų premjeros
2, 3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Šitas vaikas“. Spektaklio autoriai Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis
10, 11 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Širdis Vilniuje“. Rež. Jonas Vaitkus, Arvydas Vidžiūnas
17, 18, 19, 26 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Stebuklingasis Tenesis“. Rež. Gytis Padegimas
18, 19 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Fobijos“. Rež. ir choreografas Gytis Ivanauskas
24, 25 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Ir vėl viskas bus gerai“. Rež. Cezaris Graužinis

Penkios gastrolės Vilniuje
2, 3 d. 19 val. Šokio teatre – Paryžiaus nacionalinės muzikos ir šokio konservatorijos „Junior Ballet“ trupės gastrolės.
15 d. 19 val. „Domino“ teatre – Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklis „Misis Markheim miegamasis“. Rež. Vytautas Kupšys
22 d. 19 val. Teatro arenoje – „Klasta ir meilė“. Rež. Nina Čusova. Vaidina Vladimiras Menšovas, Aleksandras Lenkovas ir kt. (Maskva)
24 d. 19 val. Menų spaustuvėje – Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Ar aš esu tas, kas aš esu?“ Choreografė Birutė Letukaitė
26 d. 19 val. Teatro arenoje – „The Umbilical Brothers“. Vaidina Shano Dundas, David Collins (Australija)

Visą sausį nerimo žiūrovai, skambindami į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir teiraudamiesi, kokius spektaklius galėtų pamatyti šį mėnesį ir kodėl kol kas nieko nerodome.

Ir iš tiesų tik šį savaitgalį, sausio 27 ir 28 dienomis, vėl pakviesime į teatrą. Priežastis svari – iš karto po Naujųjų teatre vyko intensyvus kūrybinis darbas – V. Ganelino miuziklo „Velnio nuotaka“ pirmosios repeticijos. Pagal numatytą tvarkaraštį, režisierius Kęstutis Jakštas su kūrybine komanda vėl atvyks gegužį, nes vasarą, tradicinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu, teatras rengiasi pirmą kartą profesionalaus teatro scenoje parodyti šio miuziklo premjerą. O artimiausiu laiku bus galima pamatyti du spektaklius – Dž. Pučinio diptiką „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“ (šį penktadienį, 27 d.) ir P. Abrahamo operetę „Balius Savojoje“ (šeštadienį, 28 d.) įprastu laiku, 18.30 val.  .
Po premjeros Dž. Pučinio vienaveiksmės operos „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“, kurias režisavo Yana Ross (JAV), sulaukė labai gerų žiūrovų ir kritikų atsiliepimų. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis parengė kelios atlikėjų sudėtys, ir šį kartą „Andželikoje“ išvysime Aistę Širvinskaitę (Andželika),  Dalią Kužmarskytę (Kunigaikštienė), Juditą Butkytę (Dženoviefa), o „Skikyje“ – Mindaugą Rojų (Skikis), Juditą Butkytę (Laureta), Tomą Pavilionį (Rinučis) bei kitus teatro artistus. Spektaklį diriguos Dainius Pavilionis, o scenoje karaliaus italų operos mago – kompozitoriaus Džakomo Pučinio muzika, pasižyminti sodriu teatrališkumu ir ypatingu melodingumu, savo grožiu išjudinanti giliausius žiūrovų jausmus.
Neblėsta susidomėjimas ir P. Abrahamo operete „Balius Savojoje“. Šeštadienį smagius herojų nuotykius rimta meilės išdavystės tema atskleis teatro solistai Mindaugas Rojus (Markizas de Fobla), Loreta Ramelienė (Madlena, jo žmona), Virginijus Pupšys (Mustafa Bėjus), Rita Petrauskaitė (Deizė), Šarūnas Juškevičius (Arčibaldas), Jadvyga Grikšienė (Bebė). Trys pagrindinės personažų poros, skambant linksmai ir užkrečiančiai muzikai, nuotaikingai narplios sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Jiems talkins baleto šokėjai ir choro dainininkai, spektaklį diriguos Michalas Lukašas Nižynskis.

Teatro jubiliejinis sezonas tęsiasi, ir iki gegužės mėnesio pabaigos žiūrovai dar ne kartą galės apsilankyti daugelyje pamėgtų spektaklių, o juose – susitikti su talentingais Muzikinio teatro artistais ir įkvėpiančia klasikine muzika.

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatytas teatrologės Audronės Girdzijauskaitės kultūrinių portretų rinkinys „Nutolę balsai“.

„Mano archyvas – tai emocinė atmintis. Ji labiausiai ir skatina mane dirbti“, – tvirtino Audronė Girdzijauskaitė, per knygos pristatymą paklausta, ar kruopščiai tikrina tekstuose pateikiamus faktus.
Autorė neslepia tik retkarčiais pasitikslinanti aprašomų įvykių datas ar kitas detales, kurios subjektyviais įspūdžiais paremtose portretinėse apybraižose anaiptol nėra pačios svarbiausios. Taigi nuodugnūs faktografijos tyrinėtojai jos knygoje greičiausiai rastų prie ko prikibti.
Tačiau mažai tikėtina, kad pretenzijas reikštų patys apybraižų herojai. Priežastis paprasta: iš kelių dešimčių A.Girdzijauskaitės knygoje pristatomų asmenybių tik du – dailininkė Juzefa Čeičytė ir poetas Vytautas P.Bložė – dar šio pasaulio gyventojai. „Taip jau yra, kad žmogaus netektis tampa pačiu geriausiu postūmiu užrašyti su juo susijusius prisiminimus“, – pripažįsta knygos autorė.
Išsiskyrimai padeda suvokti dar vieną atminties paradoksą, kurį teatrologė apibūdina taip: „Būna, kad metų metus su žmogum šonais triniesi, rodos, pažįsti jį kaip nuluptą, o kai sėdi prie stalo – nėra ko parašyti. Ir atvirkščiai: yra asmenybių, su kuriomis likimas suveda labai trumpam, tačiau kiekviena tų susitikimų detalė atrodo labai reikšminga.“

Bendravimo perlai

Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, dėstydamas, kuo teatrologės knygos skiriasi nuo kitų memuaristų darbų, pabrėžė autorės pasitikėjimą asmenine patirtimi. „Sudarinėjant prisiminimų rinkinius (tarkim, apie Paulių Širvį), tekdavo patirti, kaip skirtingi autoriai pirmiausiai skuba minėti vis tas pačias visiems žinomas detales. Ir tik vėliau pokalbiuose iškildavo tokių autentiško bendravimo perliukų, kad norėdavosi šaukti: kodėl, žalty, tekste to neparašei? Bet ne kiekvienas žmogus turi drąsos viešiems atsivėrimams. A.Girdzijauskaitei šito prikišti niekaip neišeitų. Būtent asmeninė patirtis, kuri skaitytojus labiausiai jaudina, yra visų jos portretinių novelių pagrindas“, – sakė literatūros kritikas.
Pati autorė teigia neįsivaizduojanti, kad galėtų rašyti kitaip: „Darbas su šios knygos tekstais anaiptol nebuvo sunkus, nes aiškiai įsivaizdavau, ką turiu padaryti.“
Knyga prasideda atminties duokle dviem žymioms ir spalvingoms praėjusio amžiaus vidurio damoms – rašytojai Michalinai Meškauskienei ir operos solistei Aleksandrai Staškevičiūtei, su kuriomis autorės tėvų šeima susibičiuliavo gyvendama karo tremtyje Permėje. Toliau mirga ryškiomis kultūrinio gyvenimo legendomis tapusių Monikos Mironaitės, Kazimieros Kymantaitės, Liudo Truikio, Vytauto Kalinausko portretai. Prisimenami ir visai neseniai mus palikę aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Algimantas Masiulis. O paskutinioji novelė, simboliškai skirta jokia įžymybe netapusiam vaikystės draugui, – tarsi sovietmečio laikotarpio inteligento būsenų ir laikysenų, dvasinės bendrystės pajautų apibendrinimas. Taip, anot A.Girdzijauskaitės, knygoje tarsi punktyrine linija pravesta per visą dvidešimtąjį amžių.

Užmiesčio pokalbiai

Teatrologas Vaidas Jauniškis, atkreipęs dėmesį į stebėtiną autorės atidumą aprangos ir interjero detalėms, replikavo, kad pasižyminti tokiomis savybėmis autorė puikiai tiktų nūdienos bulvariniams žurnalams: ji netgi po pusės šimtmečio tiksliai prisimena vyrų marškinių spalvas ar damų dėvėtų skrybėlaičių fasonus.
O literatūros kritikė Jūratė Sprindytė stebėjosi, kodėl knyga vadinama sovietmečio kultūrininkų bohemos atspindžiu, – juk konkrečių bohemos apraiškų A.Girdzijauskaitės biografinėse novelėse ne tiek ir daug. Gerokai mažiau nei ramaus buvimo dirbant ar šnekučiuojantis Ežerėlių sode Nemenčinės link, kuris, rodos, nemažam būriui autorės draugų buvo tapęs patikimu vasaros prieglobsčiu.
„Šiandien ten jau nieko nebėra, – „Nutolusių balsų“ pabaigoje ramiai konstatuoja A.Girdzijauskaitė. – Laikas baigti ir prisiminimus, užgniaužus širdyje atsivėrusią tuštumą.“
Tačiau vakaro pabaigoje autorė visus nudžiugino kitą knygą ketinanti rašyti apie itin keistus ir ryškiai atmintin įsirėžusius chruščiovinės epochos vaizdus.

D.Matvejevo nuotr.

O Ūkio banko teatro arenoje vasario 1 dieną prasideda režisieriaus O.Koršunovo Šekspyriada, kurios pažiba – naujausias spektaklis „Miranda“.

Smalsaujantiems ir nekantraujantiems galime pasakyti, kad A.Areimos repeticijų rezultatus žiūrovai galės pamatyti labai greitai – jau gegužės mėnesį. O iki tol šaltą žiemą praleiskite ir pavasarį sutikite su publikos pamėgtais O.Koršunovo spektakliais: „Vasarvidžio nakties sapnu“, Ugnies veidu“, „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“, „Shopping and Fucking“, „Vaidinant auką“ bei naujausiais kritikų ir žiūrovų įvertintais spektakliais „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę ir„Miranda“ pagal Williamą Shakespeare‘ą. Taip pat jau vasarį bus galima pamatyti ir vieno įdomiausių jaunosios kartos režisierių A.Areimos spektaklį “Prakeiktieji” pagal E.O’Neillo pjesę “Gedulas tinka elektrai”. O pavasarį OKT Studijoje vėl sulauksime svečio iš Korėjos – budistų vienuolis Bohegas grįš su savo monospektakliu „Auksinė šventykla“.

Tik praėjusiais metais sukurtas spektaklis „Miranda“ypač didelės sėkmės ir įvertinimo sulaukęs ivairiuose Europos festivaliuose šiemet bus rodomas dažniausiai, ir pagaliau jį pamatyti galės ne tik Vilniaus, bet ir Kauno bei Rokiškio gyventojai.

„Stebėdamas tokį meną, patiri dvasinę pilnatvę, tarsi sėdėdamas šalia seno draugo ir tylomis galvodamas su juo apie tą patį“, – apie „Mirandą“ rašė teatro kritikas Konstantinas Borkovskis.

„Koršunovui pavyko neįtikėtinas dalykas: naudodamas kamerines priemones ir remdamasis Shakespeare‘o tekstu režisierius sukūrė ne tik nuostabų spektaklį, bet ir sukrečiantį bei itin tikslų komunistinio režimo paveikslą“, – sužavėtas spektakliu buvo lenkų kritikas Miroslawas Baranas.

„Mirandos“ kūrybinės grupės šį pusmetį lauks ir ilgos gastrolės: spektaklis keliaus į du Lenkijos miestus, į Bukareštą ir Krajovą Rumunijoje, Švediją, Rusiją, Baltarusiją. Rumunijoje kovo-gegužės mėn. taip pat bus parodytas „Dugne“, „Hamletas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Meistras ir Margarita“. „Dugne“ dar keliaus į Vokietiją, Lenkiją, Rusiją bei Baltarusiją, o virš dešimt metų po visą pasaulį sėkmingai keliaujantis “Vasarvidžio nakties sapnas” birželio mėnesį nukeliaus net iki Sibiro, kur bus parodytas Krasnojarske ir dar poroje miestų.

2012 metais OKT/Vilniaus miesto teatro repertuarą ketina papildyti ne tik minėtoji A.Areimos premjera, bet dar trys įdomūs projektai. Artimiausias O.Koršunovo projektas – monospektaklis pagal Samuelio Becketo pjesę „Paskutinė Krepo juosta“, kuriame vaidins aktorius Juozas Budraitis. Anot režisieriaus, darbas su J.Budraičiu – svarbi šio spektaklio kūrimo dalis. Šis aktorius, ilgą laiką gyvenęs Maskvoje, buvo nepelnytai pamirštas Lietuvos teatro scenoje ir daugiau dirbo kine. O.Koršunovo nuomone, dabar vėl atėjo laikas J.Budraičiui imtis didelio jo talento verto vaidmens, kokiu ir taps Krepas būsimame monospektaklyje.

Lietuvoje gerai žinomas režisierius Agnius Jankevičius OKT teatre statys spektaklį pagal švedų dramaturgo Niklaso Rådströmo pjesę “Monstrai”, kuris žiūrovus įtrauks į aktyvią diskusiją apie moralines šiuolaikinės visuomenės žaizdas.

Žiūrovams O.Koršunovas ruošia ir vieną staigmeną, apie kurią jau buvo kartą užsiminęs. Galime išduoti tik tiek, kad tai bus labai įdomus projektas. Sekite naujienas apie OKT/Vilniaus miesto teatrą internetinėje svetainėje okt.lt, kuri netrukus kardinaliai pakeis savo išvaizdą.

Po „Išvarymo“: keli pastebėjimai apie žiūrovų ausų skaistybę.

Margame Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus spektaklio vertintojų orkestre ryškiai skimbtelėjo „Respublikos“ senbuvis Ferdinandas Kauzonas. „Po pusšimčio ar šimto metų dėl globalaus klimato atšilimo kilsianti pasaulinė katastrofa, kaip ir kitais metais majų pranašaujama pasaulio pabaiga, man darosi nebaisios po to, ką „Išvaryme“ mačiau, o tiksliau, klausiausi, kol buvau iš ten išvarytas“, – teigia dienraščio apžvalgininkas.
Tirštas penkių valandų keiksmažodžių srautas iš Nacionalinio dramos teatro salės tikrai „išvaro“ nemažai žiūrovų. Link tokio senosios teatro publikos išvarymo naujoji teatro vadovybė, anksčiau prie teatro durų rengiamomis akcijomis gąsdinusi ištikimus Adolfo Večerskio komedijų lankytojus, šį sezoną judėjo kryptingai. Gelsvų plytų siena, su trenksmu virtusioji ankstesnėje šio teatro premjeroje, buvo tik proceso pradžia.

„Zero 2“ pamokos

Tačiau nepamirškime, kad tiek „Išvarymą“, tiek „Visuomenės priešą“ kol kas tematė keli tūkstančiai sostinės žiūrovų. Jie ir užkaitė burbuliuojantį argumentų ir kontrargumentų puodą: kas iš teatro išvaromas, o kam atlapojamos durys.
O vos tik nukanki toliau nuo Vilniaus, žmonės atkakliai tavęs klausinėja: palauk, o kaip su filmu „Zero 2“, per šventes transliuotu Lietuvos nacionalinės televizijos kanalu? Kaip tai reikėtų įvardyti – gal „išvarymu iš namų“?
Juk įsigydamas teatro bilietą tam tikra prasme pareiški ir asmeninį sutikimą tapti sąmokslo arba meninio eksperimento dalyviu. Pats kaltas, jei atveri piniginę nepasidomėjęs nei spektaklio turiniu, nei kūrėjais. O televizija įsiprašo į namus tavojo sutikimo neklaususi. Vienintelis pranašumas – gali ją „išvaryti“, pačiam niekur eiti nereikės.
Čia vertėtų priminti, kad „Zero 2“, keiksmažodžių koncentracija nenusileidžiantis „Išvarymui“, o nešvankybių gausa jį gerokai pranokstantis, 2010-ųjų nacionalinio kino apdovanojimuose vieną po kitos šlavė „Sidabrines gerves“. Ir štai išminčių pagarbintasis kino kūrinys demonstruojamas tautai, kad ši turėtų galimybę pažinti savo didvyrius. Rodomas, teisybės dėlei, nebe pirmą kartą, bet pirmąkart – tokiu metu, kai po namų svetaines tebesisukioja švenčių dienomis vėliau gulantys vaikai. Ir staiga visiems tampa akivaizdu, kad kažkas mūsų nacionalinio kino vertinimo kriterijuose yra papuvę.
Ar po „Zero 2“ patirties „Išvarymas“ ką nors begali šokiruoti? Vargiai.

Vandalas jau toks

Išėjimas iš teatro, kuriame skamba keiksmažodžiai – tai etinės žiūrovo pozicijos pareiškimas, kurį privalu gerbti.
Kita vertus – prisiminus „vyresniąją“ lietuvių dramaturgiją, autentiškai perteikta kalba retai nustebindavusią, galima suprasti ir Marių Ivaškevičių, nusprendusį pribaigti savyje vidinį cenzorių. Kas literatūrine klausa nėra pajutęs, kaip lietuviškuose spektakliuose ar filmuose aktorių tariamos frazės net „girgžda dantyse“ nuo dirbtinumo?
Nesakau, kad tokio „girgždėjimo“ visiškai pavyko išvengti „Išvarymo“ autoriams. Bet šiame spektaklyje dažniau „girgžda“ netgi ne keiksmažodžiai, o pertekliniai dviejų pasakotojų (jaunojo ir senojo) komentarai, kartais bylojantys apie nepasitikėjimą žiūrovo nuovoka. Tarkim, ar tikrai naktinio baro scenos pradžioje būtina mus informuoti, kad buvusi Beno mylimoji tapo viena iš daugelio, kasnakt ateinančių „prisilakti“? Argi tolesnis scenos veiksmas nepakankamai kalba už save?
Tuo tarpu sodriausias keiksmažodžių tiradas beriantis Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas galiausiai pelno nuoširdžiausias ištvermingų spektaklio žiūrovų simpatijas. Buvęs treninguotasis kriminalinės Lietuvos elementas, Anglijoje duoną pelnantis sunkiu fiziniu darbu, atrodo patenkintas gyvenimo pokyčiais. Tūno savo pašiūrėje, tyliai mąsto apie Dievą ir svajoja išvysti Anglijos karalienę. Kartu turi pakankamai naivumo uždirbtus pinigus siųsti į Lietuvą kažkam, parodžiusiam neva jam statomo namo paveiksliuką.
Taikliai kūrėjų pagautas Vandalo tipažas žiūrovų be vargo atpažįstamas. Neįmanoma būti užaugusiam Lietuvoje ir nesutikusiam nė vieno vandalo. Ir, ko gero, neįmanoma būtų autentiškai atkurti šio personažo be keiksmažodžių – nebent nebyliose scenose.
Tad ar verta kategoriškai saugoti Nacionalinio dramos teatro žiūrovų ausų skaistybę skelbiant, kad su Mariumi Ivaškevičiumi atėjo pasaulio pabaiga? Nenorėčiau, kad visas Nacionalinio dramos teatro repertuaras būtų formuojamas pagal vienintelį kurpalį. Tačiau ir išvaryta – nesijaučiu.

Romeo ir Džuljetų desantai sostinės teatrų scenose.

Sausis teatruose prasidėjo kaip reta darbingai. Kol Vilniaus žiūrovai aistringai aptarinėja metų pabaigos premjeras – „Išvarymą“ Nacionaliniame dramos teatre, „Žydrąjį dunojų“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei naujausią Jono Vaitkaus darbą „Eglutė pas Ivanovus“, rodomą režisieriaus vadovaujamame Rusų dramos teatre, į duris jau beldžiasi nauji spektakliai.
Ne visus ir spėjome anonsuoti. Štai Valstybinio jaunimo teatro kamerinėje salėje jau praėjusį savaitgalį parodyta Birutės Mar premjera „Jis ir ji“. Tai spektaklis, sudėliotas iš Julijos Janulaitytės-Biliūnienės ir lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno laiškų bei kūrybos fragmentų. Vaidina B.Mar ir Aleksas Kazanavičius, smuikelį įsimylėjusių širdžių ritmu čirpina Sigitas Rubis.
Vos keletą metų tetrukusi Julijos ir Jonelio meilė (J.Biliūnas mirė tesulaukęs 28-erių) primena Romeo ir Džuljetos istoriją. „Abudu nustebo vienas kitą pamatę; abiejų vienu akiemirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiedviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką“, – rašė J.Biliūnas.

Vėl žaismingoji Žasmina

Kita premjera sausio pabaigoje laukia Kauno valstybiniame dramos teatre: čia sausio 21–22 d. ketinama rodyti Agniaus Jankevičiaus režisuotas „Tris gyvenimo versijas“. Šiai premjerai rengiasi kauniečių dramos aktorių žvaigždynas: Jūratė Onaitytė, Goda Piktytė, Dainius Svobonas ir Sigitas Šidlauskas.
Pjesės autorė – vis labiau Lietuvoje populiarėjanti žydų kilmės prancūzų dramaturgė Yasmina Reza. 2010 m. teatre „Mens Publica“ buvo pristatyta jos pjesė „Atsitiktinis žmogus“, pernai didelio pasisekimo „Idioteatre“ sulaukė tos pačios autorės pjesė „Menas“. Sakoma, kad Y.Reza į teatro sales sugrąžino ištisą sluoksnį žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką.
Pjesė „Trys gyvenimo versijos“ pasakoja apie diena anksčiau, nei sutarta, netikėtai užplūstančius svečius. O netikėtumai praskleidžia uždangą į tai, ką šeimose įprasta slėpti: kruopščiai saugomą intymiausių namiškių jausmų ir lūkesčių erdvę.

Meilės šmėklos

Metų pradžia ypač dosni atvežtinių reginių. Jau pirmąją metų savaitę po Lietuvą keliavo „Budrugana-Gagra“ rankų šešėlių teatras iš Gruzijos, vadovaujamas režisieriaus Gelos Kandelakio. O sausio pabaigoje Vilnių užplūs ištisa atvežtinių spektaklių lavina.
Daugiausiai sentimentų vyresniems žiūrovams turėtų sukelti kultinė kompozitoriaus Aleksejaus Rybnikovo ir poeto Andrejaus Voznesenskio roko opera „Junona ir Avos“, atvežama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Prieš tris dešimtmečius Maskvoje šiame spektaklyje vaidino Nikolajus Karačencovas, Jelena Šanina, Aleksandras Abdulovas ir kitos Rusijos scenos pažibos, o populiariausias miuziklo arijas atmintinai mokėjo visa Sovietų Sąjunga. Kaip ir XIX amžiaus pradžios rusų keliautojo Nikolajaus Rezanovo ir Amerikoje jo sutiktos merginos Končitos meilės istoriją. N.Rezanovas, grįžęs Rusijon leidimo tuoktis su katalike, susirgęs mirė, o vienuole tapusi mylimoji tolimame krante nepamiršo jo visą gyvenimą. Krasnojarske ant Nikolajaus kapo stovi baltas kryžius, kurio vienoje pusėje iškalti žodžiai „Aš tavęs niekada nepamiršiu“, kitoje – „Aš tavęs niekada nebepamatysiu“. Tai žymiausio ir graudžiausio „Junonos ir Avos“ dueto priedainis.
Iš lietuviškų gastrolių norėtųsi išskirti įdomią klaipėdiečių naujausių spektaklių kolekciją sostinėje. Didžiausio susidomėjimo turėtų sulaukti režisieriaus Gintaro Varno inscenizuota Augusto Strindbergo „Šmėklų sonata“ su aktoriumi Vytautu Paukšte. Tačiau intriguoja ir Igorio Reklaičio monospektaklis „Produktas“ pagal Oskaro Koršunovo Lietuvoje išgarsinto brito Marko Ravenhillo pjesę. Joje aktorius persikūnija į prodiuserį, antrarūšei aktorei pristatantį savo naują scenarijų, turintį ją paversti žvaigžde. Jo siūlomame „produkte“ pagal visus rinkos dėsnius susipina erotika, meilė, terorizmas ir religinis fundamentalizmas.

Sausio teatrų gastrolės Vilniuje

22 d. 18 val. Rusų dramos teatre – Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklis „Kritimas į tamsą“. Rež. Saulius Varnas
24 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – roko opera „Junona ir Avos“. Rež. Aleksandras Rychlovas (Maskva)
25 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo centre – Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“. Rež. Rolandas Atkočiūnas
25 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Saugokite Florą“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
26 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Šmėklų sonata“. Rež. Gintaras Varnas
27 d. 19 val. Menų spaustuvėje – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Produktas“. Rež. Tomas Jašinskas

Po 25 metų pertraukos į Lietuvos sceną grįžta legendinis Keistuolių teatro aktorių kvintetas Intymi (-ių) vyrų trupė „Erelis“.

Didžiausiuose šalies miestuose trupė parodys naujam gyvenimui prikeltą ir papildytą spektaklį: žiūrovai išvys ne tik visiems jau žinomus kūrinius – oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“.

„Tais laikais „Erelis“ buvo it šviežio oro gurkšnis. Dabar neatsiminsiu tikslių detalių, bet puikiai atsimenu tas emocijas. Tai buvo nepaprastas pasirodymas. Subtilus teatro humoras, skirtas kolegoms bei intelektualiam žiūrovui, netaikant į plačiąsias mases. Laukiu premjeros: visad smagu laiko mašina sugrįžti į tam tikrą laikotarpį“, – apie „Erelio“ pasirodymus atsiliepia televizijos prodiuseris ir buvęs „Dviračio žynių“ vedėjas Gintaras Ruplėnas.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas Vilniuje (Keistuolių teatre) vyks sausio 18 d., Kaune (Girstučio kultūros rūmuose) – sausio 19 d., Klaipėdoje (Klaipėdos koncertų salėje) – sausio 23 d. Bilietus į pasirodymus platina „Tiketa“.
Tiems, kurie prieš 25 metus jau stovėjo patys savo kojomis ir suko „Grįžulo ratų“ ir „Rondo“ kesetes vėl ir vėl trupės pristatinėti turbūt nereikia, o tiems, kurie dar nebuvo gimę, šliaužiojo keturiom arba tik ką buvo peržengę mokyklos slenkstį, su šia kultine trupe susipažinti tiesiog būtina.
Trupę sudaro vyresniosios Keistuolių teatro kartos aktoriai –  Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Auželis, varnos Albertinos fizinis pavidalas Robertas Aleksaitis ir vienas pagrindinių ir paslaptingiausių keistuoliškų idėjų generatorius iki 1997 metų – Darius Miniotas.
„Jei vaikystėje „bliovėte“ skaitydami Jono Biliūno „Brisiaus galą“, privalote pamatyti šį šou. Jei neverkėte ar neskaitėte – juo labiau. Tai muzikinis satyrinis pasirodymas, į kurį bilietai graibstomi jau nuo XX amžiaus pabaigos tiek paauglių, tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų“, – taip savo projektą pristato patys Keistuoliai.
Aktualus ir iki ašarų juokingas tada, toks pat ir dabar. Šiandien „Erelis“ ne tik sukels saldų nostalgijos jausmą tiems, kas bent puse kojos buvo ir bent viena akim matė tarybinį pasaulį, bet ir tiems, kurie ištempę ausis klausydavosi mamų ir tėčių gyvenimo istorijų.
Pasirodymas užgimė savame aktorių rate, smagiai minint Teatro dienas, dar tais laikais, kai privalu buvo visas dekoracijas sutalpinti į „Žigulių“ bagažinę kartu su dviem magnetofonais ir garso kolonėlėmis, o trupės kuriamas sunkiai apibūdinamas repertuarinis reiškinys buvo panašus į legalų chuliganizmą, lengvą ir ironišką atsvarą agitbrigadiniam humorui, kuris vyravo šalyje. Iš ten ir tie subtilią šizofaziją primenantys tekstai. Tik vėliau atskiri „gabalai“ buvo sujungti į vieną ir akimirksniu tapo hitu. Tačiau populiarumas neįveikė pasirodymo intymumo. Žodį „intymus“ ereliai aiškina pasitelkę lietuvių kalbos žodyną: „grynai asmeniškas, artimas, draugiškas, nuoširdus“. Toks artimas, kad anuomet spektaklį mačiusi Laisvė Radzevičienė atsimena: „Salėje užsižiebė ugnelės, pakvipo žiebtuvėlių dujomis, tauta susiėmė už rankų… Tiesiog norėjosi verkti.“
Kai paskutinį sykį 2007 metais susibūrus trumpam pasirodymui Druskininkų teatro festivalyje, Aidas Giniotis buvo paklaustas, ar nesunku buvo įkalbėti kolegas vėl atgaivinti šį projektą, jis tikino: „Kai nebepatiks visiems būti kartu, neberengsime net jubiliejinių pasirodymų. O dabar buvome vienas kito taip išsiilgę, kad vėl kartu uždainuoti įkalbėti nereikėjo nė vieno“.
Pasak aktorių, tos pačios susibūrimo priežastys ir dabar. Jokios prievartos, tik dirbtinis kvėpavimas ir begalė entuziazmo. Jubiliejus, 25 metai – gera proga, tik dulkes nupūst ir tereikėjo, kvepia jie vis dar teatru, net tie, kurie jame jau keliasdešimt metų tik svečiai.

M. Seibak

Dešiniajame Neries krante anksčiau kone dešimtmetį į savo spektaklius kviesdavo Elfų teatras. Jo repertuaras buvo orientuotas į jaunuosius žiūrovus, kuriems spektaklių mieste niekuomet nebuvo per daug.
Šįmet savo pirmąjį sezoną toje pačioje salėje Konstitucijos prospekte pradėjo Vilniaus kamerinis teatras, daugiau dėmesio skiriantis vyresniam žiūrovui. Teatro įkūrėjais tapo keturi anksčiau Elfų teatre vaidinę aktoriai: Žana Jablonskytė-Gudaitienė, Tadas Gudaitis, Vaiva Markelytė ir Marius Mačiulis. Mariaus žmona, amerikietė solistė ir režisierė Alicia Gian, persikėlusi gyventi į Vilnių, tapo Vilniaus kamerinio teatro meno vadove. Ji šiame teatre režisavo jau du spektaklius: muzikinę komediją „Meilė be akcento“ ir tragikomediją „Kai žmonės vaidino Dievą!..“, sukurtą pagal pjesę „Anos Frank dienoraštis“.
Iš viso dabartiniame teatro repertuare – aštuoni iš Elfų teatro paveldėti spektakliai vaikams ir keturi, siūlomi suaugusiems žiūrovams, iš kurių trys – muzikiniai. Kaip „Veidui“ pasakojo Vilniaus kamerinio teatro direktorė Inga Ladygienė, išskirtinis naujajame teatre rodomų muzikinių spektaklių bruožas – gyva muzika: „Kartais muzikantų ansamblis įsikuria šalia scenos, kartais režisieriai jam randa vietos scenoje. Vieniems spektakliams užtenka kelių instrumentalistų, kitiems reikia kvarteto ar net seksteto. Tačiau stengiamės, kad muzika skambėtų gyvai.“
Trijų šimtų penkiasdešimties (su pristatomis kėdėmis) vietų teatro salėje, pasak I.Ladygienės, pakanka. Daugelis pastebi, kad šio teatro spektakliai turi savo išskirtinį veidą. Nesistengiama publikos priblokšti (to, beje, ir neleistų kuklūs spektaklių biudžetai), tačiau sujaudinti dažniausiai pavyksta. Bilietų kainos į spektaklius suaugusiems žiūrovams svyruoja nuo 25 iki 65 litų.

Miuziklas pagal I.Šeiniaus „Kuprelį“

Neseniai Vilniaus kamerinis teatras pakvietė į premjerą – Jono Sakalausko miuziklą „Kuprelis“, kurio pagrindu tapo garsusis lietuvių literatūros klasiko Igno Šeiniaus romanas.
Pasak kompozitoriaus, „Kuprelis“ libretui tiko idealiai: „Jame – ir nestandartinė meilės istorija, ir tautinio atgimimo atgarsiai, ir žmogaus su negalia prisitaikymo visuomenėje tema. Visas tekstas, kuris skamba miuzikle, yra iš romano, autentiškas – man pačiam nieko pridėti nereikėjo.“
Šį miuziklą J.Sakalauskas parašė dar 2007 m. Pirmasis jo pastatymas įvyko studentiškame „Palėpės“ teatre. Ten jį režisavo kompozitoriaus dėmesį į „Kuprelį“ atkreipęs Olegas Kesminas. Pastatymui Vilniaus kameriniame teatre buvo pasirinktas režisierius Raimundas Banionis.
„Man patiko jo spektaklio kinematografiškumas, paprastas ir aiškus istorijos pasakojimo būdas. R.Banionis nepiktnaudžiavo istorinėmis detalėmis, pasitelkė minimalistiškai stilizuotą scenografiją. Ypač buvau sužavėtas Kuprelio vaidmens atlikėjo Vaido Baumilos darbo. Po magistro studijų Gilfordo (Didžioji Britanija) vaidybos mokykloje Vaidas profesionaliai stipriai ūgtelėjo ir sukūrė ne tik vokaliniu, bet ir vaidybiniu požiūriu įsimintiną vaidmenį“, – savo įspūdžius pasakojo J.Sakalauskas.
Tiek V.Baumila, tiek „Kuprelio“ Gundos vaidmens atlikėja Ingrida Žiliūtė yra pirmosios Vilniaus kolegijos Menų fakulteto miuziklo specialybės laidos absolventai.

Ateinančių metų svajonės

Artimiausia kita Vilniaus kamerinio teatro premjera planuojama vasarį. „Tai bus lietuvių dramaturgo parašyta komedija“, – intriguoja I.Ladygienė, bet autorių kol kas neatskleidžia.
Kukli Vilniaus kamerinio teatro vadovės svajonė – finansiškai sustiprėti tiek, kad teatro spektaklius būtų įmanoma rodyti ir kituose Lietuvos miestuose. Kol kas organizuoti gastrolių jaunas kolektyvas, visą organizacinę naštą velkantis ant savo pečių, tiesiog nėra pajėgus.
O J.Sakalauskas šiuo metu užsiėmęs operos, pasakojančios apie lietuvių tremtinių likimus, kūrybiniu procesu. Kur bus statoma ir rodoma būsimoji opera – dar nėra nuspręsta. Kompozitoriaus manymu, tokiam spektakliui idealiai tiktų Lietuvos rusų dramos teatro erdvė.

Premjerai rengiama necenzūruotos kalbos pjesė apie lietuvių emigrantų nuotykius.

Mariaus Ivaškevičiaus interviu kantriai laukėme dvi savaites. Priežastis – tuo metu Vilniuje ir Trakuose sukta „lietuviškoji“ būsimo meninio filmo „Santa“ dalis. Antrą pusę ateinantį vasarį ketinama filmuoti Suomijos Laplandijoje. Ten tikimasi sulaukti ir sniego, kurio scenaristui ir režisieriui taip stigo Lietuvoje: „Labai gilių pusnių nereikėjo, bet tikėjausi „negražios“ žiemos, tokios lietuviškos pliurzos. O išėjo taip, kad aplink žaliavo žolė ir netgi pradėjo skleistis medžių pumpurai, kuriuos reikėjo visaip slapstyti. Mat Lietuvoje galioja toks kvailas įstatymas: jeigu gauni pinigų filmavimui žiemą, turi tuos pinigus išleisti iki gruodžio 16 d. Raminu save tuo, kad sniego užtektinai rasime Laplandijoje. Gal ir gerai, kad filme matysis iškalbingas dviejų šalių kontrastas“.
„Santa“ – populiarus Santa Klauso, arba Kalėdų senelio, kurį vaidina pagrindinis personažas, trumpinys. Filmo siužeto M.Ivaškevičius kol kas atskleisti nelinkęs, teprasitaria, jog šįkart tai ne emigrantiškoji, o tiesiog į skirtingas šalis nublokštų vyro ir moters santykių istorija. Pagrindinį vaidmenį filme kuria populiarus Suomijos aktorius.

Vietoj aukso kalnų

Grįžęs iš filmavimo aikštelių Marius daug laiko praleidžia Nacionaliniame dramos teatre: čia didžiojoje scenoje Oskaras Koršunovas repetuoja jo pjesę „Išvarymas“. Medžiagos jai dramaturgas sėmėsi viešėdamas Londone, kur stengėsi išklausyti kuo daugiau emigravusių lietuvių istorijų. Pjesėje jos „miksuojamos“, t.y. kiekviename personaže susilieja dviejų-trijų prototipų likimai.
Likimai tie – ne iš lengvųjų, patirti dar praėjusio amžiaus pabaigoje gimtinę palikusių emigrantų. „Dabar kone kiekvienas turime Anglijoje arba Airijoje įsikūrusių draugų ar giminių, todėl niekas nebevažiuoja „į nežinomą žemę“. O anksčiau lagaminai būdavo kraunami pasikliaujant akla sėkme, tikintis su keliais nuo bilieto atlikusiais svarais pasaulį užkariauti. Ir dar kur – Londone, viename iš brangiausių pasaulio miestų, kuriame vietoj lauktųjų aukso kalnų lietuvius pasitikdavo įvairiausio plauko sukčiai“, – primena dramaturgas.
Būstas Londone nepasiturinčiam atvykėliui tapdavo pirma opiausia problema, todėl natūralu, kad dauguma atvykėlių kūrėsi atokiuose ir nesaugiuose rajonuose. Ilgainiui, persikėlus jų šeimoms ar ištisoms giminėms, ten formavosi lietuviškos kolonijos, kurios suteikė atvykėliams bent psichologinio saugumo jausmą. Įdomu, jog tokias Londono teritorijas lietuviai neretai dalijasi su atvykėliais iš Pakistano ir Šri Lankos. Tai nereiškia nieko bloga – tiesiog emigracijos „bangos“ iš šių šalių apytiksliai sutapo laike. Pakistaniečiai atvyko šiek tiek anksčiau, jie pernuomodavo savo būstus lietuviams. Panaši emigrantų būstų kaita Londone vyksta nuo seno. Tarkim, pokariu praturtėję žydai paliko anksčiau savo prieglobsčiu laikytą White Chapel rajoną, o užėmė jį tuo metu į Londoną plūdę bangladešiečiai. Būna ir taip, kad kraustytis neprireikia, nes rajono statusas ir nekilnojamojo turto kainos pasikeičia dėl miesto plėtros. „Panašiai gali nutikti lietuviams, dabar įsikūrusiems Easthamo ir Westhamo apylinkėse, nes jų kaimynystėje baigiamas statyti 2012-ųjų vasaros olimpinių žaidynių kaimelis. Akivaizdu, kad po olimpiados sportininkų būstus perdavus nekilnojamojo turto rinkai pradės keistis viso rajono įvaizdis“, – teigia M.Ivaškevičius.

Be cenzūros

Apie tai, kad spektaklio veiksmas rutuliosis ne Big Beno bokšto ir Vestminsterio rūmų fone, byloja scenografo Gintaro Makarevičiaus parengtos dekoracijos: šiukšlių konteineris, invalido vežimėlis, ilgas naktinio baro stalas… „Centrinis Londonas, iš atvirukų pažįstamas mūsų tautiečiams ir rodomas viso pasaulio turistams, neturi nieko bendra su paprastų miestiečių, o tuo labiau emigrantų gyvenamąja aplinka. Nepaisant to, „juodieji rajonai“, apie kuriuos pasiturintys londoniečiai nieko nežino ir nenori žinoti, šiandien sudaro didžiąją miesto dalį“, – tvirtina emigrantų buitį tyręs dramaturgas.
O ir keiksmažodžiai iš personažų lūpų „Išvarymo“ scenoje liesis nevaržomai. „Taip, turbūt pirmąkart rašydamas leidau sau kalbos necenzūruoti. Nesidrovėdamas išguldžiau ne tik visus į galvą atėjusius barbarizmus, bet ir tą kalbos struktūrą, kuri buvo mums būdinga prieš dvylika-penkiolika metų. Žinote, labai smagi patirtis – leisti sau rašyti negalvojant, kaip tai bus skaitoma knygoje ar skambės scenoje. Gyvename suvaržyti įvairiausių normų ir sistemų, o čia – visiška laisvė“, – neslepia rašytojas.
Kaip sekėsi perteikti didmiesčio tautų katilo margumą? „Pjesėje esama fragmentų rusų, lenkų, anglų kalbomis, bet didžiuma teksto skambės lietuviškai, nes mūsų žiūrovai nėra poliglotai. Antra vertus, ilgiau Londone gyvenusių lietuvių kalba savaime pasipildo angliškais įterpiniais. Tie, kurie nuvyko ten su pirmąja nepriklausomybės emigrantų banga, greitai suvokė, kad Londone niekada netaps vietiniais. Jie aukojosi dėl savo vaikų, kurie angliškai kalba ne tik be lietuviško akcento, bet ir su tam tikro Londono rajono dialektu. Tokie vaikai sako: „Mano mama ir tėtis lietuviai“, bet savęs pačių kaip lietuvių jau neidentifikuoja. Akivaizdu, kad asimiliacija įvyko jau antroje kartoje“, – aiškina dramaturgas.
Tačiau pirmoji emigrantų karta nesijaučia savi nei ten, nei Lietuvon sugrįžę. Yra tokių, kurie iš tuščios puikybės norėdami pasirodyti čia per tris dienas ištaško savo trijų-keturių mėnesių uždarbius, o parvažiavę į Londoną toliau kantriai „aria“. „Bet sutikau ir žmonių, kurie Lietuvon negrįžta todėl, kad gyvena keliais socialiniais laipteliais žemiau nei tikėjosi. Sugrįžimas jiems būtų tolygus pralaimėjimo pripažinimui. O lietuviams būdinga kovoti netgi tuomet, kai kovoti iš esmės neverta. Kartais toks atkaklumas padeda, o kartais atsisuka prieš mus pačius”, – pastebi M.Ivaškevičius.

Lietuvį lengva pažinti

Sakoma, kad laimė dramaturgų dėmesio nusipelno tik tuomet, kai apie ją šneka nelaimingi žmonės. Marius neabejoja, kad Londone buvo galima prisiklausyti ir lietuviškų sėkmės istorijų, tik jos šį kartą jo nedomino.
Bet juk žmogus taip sutvertas, kad svetimam mieliau atveria sėkmes, o ne skaudulius. Ir uždarokas lietuvių būdas svetur akimoju neprapuola, todėl, spėju, prašnekinti tautiečius turėjo būti nelengva užduotis. „Pirmiausiai todėl, kad tekdavo ilgai aiškinti, kam jų istorijos reikalingos. Juk nesu žurnalistas, kuris tai išguldytų popieriuje. Nedarydavau jokių įrašų nei diktofone, nei sąsiuvinyje. Pasitaikydavo, kad šalia sėdintis pašnekovo sutuoktinis tokių istorijų dar nebūdavo girdėjęs – tokie skaudūs, giliai užslėpti ten patirti išgyvenimai. Vėliau žmonės neretai gailėdavosi širdį išlieję, bet juk pasakojimų atgal neatsiimsi – jie ne dokumentinėms publikacijoms buvo skirti“, – kartoja rašytojas.
Dažnai girdime tvirtinant, kad lietuvis lietuvio Londone stengiasi apskritai nepažinti. Ar tai netrukdė medžiagą pjesei renkančiam dramaturgui? „Reikia suprasti, kad ten suvažiuoja įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Tie, kurie atvyksta pasirengę rimtai karjerai, nenori būti tapatinami su juodadarbiais. Tai būdinga ne vien Londonui. Antra vertus, lietuvių veidai margoje minioje gan lengvai atpažįstami – apsirikti gali nebent supainiojęs su lenku. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tautybės spėjimai metro arba gatvėje pasitvirtindavo maždaug šešiasdešimčia procentų, – neslepia pašnekovas. – Pavyzdžiui, eini ryte ir matai – panašus į mūsų tautietį gatvę šluoja. Užsirūkai netoliese ir lukteli, kol prasižios. Netgi angliškai šnekantį atvykėlį iš Lietuvos nesunku pažinti – mūsų akcentas labai specifinis, lenkų jis jau kitoks“.
Tad ar sudėtingų emigrantų istorijų prisiklausęs rašytojas sutiktų išleisti į Londoną gyventi ūgtelėjusią savo dukrą? „Tikrai žinau, kad nedrausčiau. Be jame slypinčios tamsos, tai – ir milžiniškų galimybių miestas. Neverta jaunam žmogui įrodinėti, kad to, apie ką svajoja, ten nepasieks – o gal pasieks? Juk yra tokių, kurie įsitvirtina ir sėkmingai atranda save. Grįžimas iš Londono į Vilnių jiems būtų tolygus grįžimui iš sostinės į kaimą. Aš ir pats dar nesu tikras, kad neišvažiuosiu gyventi į Londoną“, – atvirauja M.Ivaškevičius.

Šeštadienį Vilniaus mažajame teatre viešės teatras „Baltijskij dom“ iš Sankt Peterburgo. Svečiai parodys du spektaklius: 12 val. – vaikams skirtus „Mamos Mū ir jos draugų nuotykius“, o 18.30 val. – Igorio Koniajevo režisuotą „Iljos Iljičiaus gyvenimą“ pagal Aleksejaus Gončarovo ir Michailo Ugarovo kūrinius. Abu spektakliai vyks rusų kalba.

„Iš tiesų 3D filmų smarkiai daugėja, nes pasaulyje jie masiškai pradėti kurti prieš metus, o dabar kaip tik rodomi kino teatruose. Kartu daugėja ir salių, kurios pritaikytos tokiems filmams žiūrėti“, – teigia kino teatrų „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis.
Pavyzdžiui, iš 30-ies šiam kino teatrui priklausančių salių 3D filmus galima rodyti šešiose. Įdomu tai, kad tokio formato filmai populiariausi Klaipėdoje – čia šių filmų žiūrimumas yra rekordinis. Populiarumo tokiems filmams nestinga ir Panevėžyje, kur 3D filmai rodomi nedidelėje 60 vietų salėje. Bilietai į 3D filmus čia išgraibstomi likus kelioms dienoms iki seanso, o žiūrovų neatbaido net vidutiniškai 4 Lt didesnė bilietų kaina, palyginti su bilietais į 2D filmų seansus.
Kalbėdami apie ateitį, kino teatrų atstovai svarsto, kad 5D filmai (3D filmai, papildyti specialiaisiais efektais – kėdžių vibracija, grindų judinimu, vėjo ir lietaus imitacija, specialia garso įranga ir pan.) vis dėlto netaps masiniu reiškiniu. „Filmai vis tiek turi turėti prasmę, o ne vien būti pramoga. Tačiau manau, kad po kelerių metų visi filmai bus skaitmeniniai, tai yra žiūrovas galės mygtuko paspaudimu pasirinkti, kurią filmo versiją žiūrėti – 2D ar 3D“, – prognozuoja D.Beržinis.
Beje, rinktis skirtingą to paties filmo formatą neretai galima ir dabar. Pavyzdžiui, dviem formatais buvo rodytas filmas „Įsikūnijimas“. Tiesa, 2D versiją pasirinko tik 30 proc. žiūrovų, tad akivaizdu, kad Lietuvos žiūrovai trimačio vaizdo dar tikrai nėra atsižiūrėję.