Daugiausiai pasaulyje gastroliuojantis „Maskvos miesto baletas“ paskutinėmis gruodžio dienomis viešės Lietuvoje.

Viena garsiausių pasaulyje baleto trupių pristatys šventinį klasikinio Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ spektaklį. Neprilygstamų rusų baleto meistrų pasirodymai vyks: gruodžio 25 d. „Žalgirio arenoje“ Kaune, gruodžio 27 d. Utenoje, gruodžio 28 d. „Cido arenoje“ Panevėžyje, gruodžio 29 d. „Šiaulių arenoje“ Šiauliuose, gruodžio 30 d. „Švyturio arenoje“ Klaipėdoje ir gruodžio 31 d. „Pramogų arenoje“ Vilniuje.

Bilietus į šventinius „Maskvos miesto baleto“ spektaklius „Spragtukas“ Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje galite įsigyti BILIETAI.LT kasose ir internetu. Daugiau informacijos ieškokite svetainėje www.bilietai.lt.

Bilietus į šventinį „Maskvos miesto baleto“ spektaklį „Spragtukas“ „Cido arenoje“ Panevėžyje platina bendrovė „Tiketa“. Daugiau informacijos ieškokite svetainėje www.tiketa.lt.

1988 metais įkurtas „Maksvos miesto baletas“ yra viena sėkmingiausių baleto meistrų trupė pasaulyje, savo šokio precizika ir jausmingumu jau keletą dešimtmečių žavinti tiek išrankius meno ekspertus, tiek pradedančius pažintį su šokio menu žiūrovus. Naujųjų metų išvakarėse mūsų šalies publiką svečiai iš Rusijos stebins įmantriais kostiumais, puikiai atliekama Piotro Čaikovskio muzika, scenografija, bei nepriekaištingu šokiu. „Spragtukas” atgims vizualinėje fiestoje, kurios metu scena mirgės nuo puikaus, atletiško ir techniškai nepriekaištingo baleto elementų.

„Maksvos miesto baleto“ kolektyve – daugiau nei 50 narių, daugelis jų – trupės vadovo V. Smirnovo žmonos, primabalerinos Liudmilos Narubasenko, mokiniai. Daugiausia šokėjų yra iš geriausių Rusijos ir Ukrainos baleto mokyklų, o trupės tradicija kyla iš rusų klasikinio baleto mokyklos.

„Maksvos miesto baletas“, užkariavęs Rusijos žiūrovų širdis, iškeliavo į Vakarus. Pirmosios gastrolės įvyko Korėjoje, toliau keliai tiesėsi į Belgija, Egiptą, Estiją, Kiprą, Vokietiją, Olandiją, Hong Kongą, Airiją, Izraelį, Japoniją, Kiniją, Jungtines Amerikos Valstijas… „Maksvos miesto baletas“ šoko daugelio šalių publikai, bet visgi parodytų Didžiojoje Britanijoje spektaklių skaičius – rekordinis. Nuo 1991 m., kai ši klasikinio šokio meistrų trupė pristatė „Gulbių ežerą“ keliolikoje Britanijos scenų, jie salose praleidžia daugiau laiko negu Maskvoje.

Gruodžio mėnesį Lietuvoje vyksiančias „Maksvos miesto baleto“ gastroles organizuoja didžiausia Vidurio ir Rytų Europoje koncertinė agentūra „Makroconcert“. Daugiau informacijos ieškokite svetainėje www.makroconcert.lt.

Gruodžio 7 d. 18 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) praėjusiais metais kūrybinės veiklos 50-metį paminėjęs Vilniaus kultūros centro Senjorų teatras pristatys spektaklio „Graborius” premjerą.

Lietuvos autorių dramaturgiją aktyviai puoselėjančio teatro scenoje žiūrovai išvys nuotaikingą lietuvišką komediją, pastatytą pagal to paties pavadinimo teatro vadovo bei režisieriaus Vytauto Mikalausko debiutinę pjesę.

Spektaklio „Graborius” veiksmas vyksta skurdžioje meistarnėje, kurioje susitinka 30 metų nesimatę klasės draugai. Du herojai – du skirtingi likimai. Vienas jų – paprastas, visą savo gyvenimą tėvynėje praleidęs, karstų meistras Graborius. Jo draugas – daug svetimų kraštų apkeliavęs, dievobaimingas Vienuolis. Po daugelio metų gyvenimas herojų veidus raukšlėmis išvagojo, plaukus sidabru nuspalvino, tačiau viduje jie išliko tokie pat gyvybingi, kokie buvo.

Susitikimo metu šmaikščiai aptarinėdami 30 metų senumo įvykius, įgytas profesijas, neužmirštas jaunystės moteris bei tikėjimo abejones, spektaklio veikėjai nepraleidžia progos vienas kito kandžiai pašiepti ir iš savęs pasijuokti. Pamažu nuotaikingame pokalbyje atsiskleidžia aplinkybės, nulėmusios tris dešimtmečius trukusį personažų nebendravimą, tačiau pastoviai tarp komiškų situacijų ir filosofinių apmąstymų balansuojantį Graboriaus ir Vienuolio dialogą nutraukia netikėtai į meistarnę užsukęs Pirkėjas. Pasidalinęs jį užklupusiais rūpesčiais, Pirkėjas pasėja didžiąją spektaklio intrigą, kuri išaiškės „Graboriaus” premjeroje.

Įėjimas į spektaklį nemokamas.

Antradienį 19 val. Teatro arenoje pasirodys žymaus šokėjo Valerijaus Michailovskio vadovaujamas valstybinis vyrų baletas iš Sankt Peterburgo.

Pirmoje koncerto dalyje matysime Andrejaus Ivanovo spektaklį „Šokame viską, arba Darbo diena“. Čia scena tampa baleto klase, kurioje artistų trupė šoka pagal penkiolikos skirtingų stilių muziką. Po pertraukos šokėjai vyrai pamėgins įtikinti Lietuvos žiūrovus, kad jie ne prasčiau nei moterys primabalerinos ant puantų sugeba atlikti sudėtingiausius baleto vaidmenis.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija nepritaria architektų užmojui projektuoti naują Muzikinį teatrą mariose. Gal yra ir pigesnių būdų artinti miestą prie uosto?

Klaipėdoje praėjusią savaitę kilusi aštri diskusija dėl galimos naujo Muzikinio teatro statybos vietos (tiksliau, dėl galimybės teatrui iškilti „Memelio miesto“ nuomojamoje teritorijoje arba tiesiog ant vandens „Laivitės“ kauše) dar kartą įrodė, kokia gili praraja, nepaisant popsinės Jūros švenčių vienybės, skiria uostininkus ir kitus uostamiesčio gyventojus. Pirmieji nevengia didžiuotis teatro nelankantys ir nesuvokiantys tokių išlaidų prasmės, antrieji neabejoja socialinės evoliucijos laiptuose stovintys aukščiau visokių jungų, dokininkų ir talmanų. Galiausiai diskusijos suvedamos į tai, kiek milijonų „purvinas ir triukšmingas“ uostas privalo atseikėti miesto gerovei, ir priešininkų stovyklos, nešinos savojo teisumo vėliavomis, išsiskirsto iki kito mūšio.
Negalėtum sakyti, kad neieškoma sąlyčio taškų. Štai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija jau keletą vasarų nuomojamais laivais organizuoja nemokamas ekskursijas po uostą. Viltingai nuteikia ir šią vasarą duris atvėręs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos muziejus – kol kas kuklus ir miestiečiams menkai pažįstamas, tačiau ateityje turintis potencijos virsti būsimo Klaipėdos uosto muziejaus branduoliu.
Yra netgi patalpos, kuriose galima būtų įrengti tokį muziejų: Uosto direkcijos administracijai įsigijus erdvų pastatą, be šeimininko lieka pirmojo Klaipėdos uosto kapitono Liudviko Stulpino namas. Tereikia miesto ir kelių skirtingų ministerijų kuruojamų institucijų sutarimo bei geros valios.

Odesoje akcentų daugiau

Prieš mėnesį Odesoje, kurioje grupė Lietuvos žurnalistų lankėsi tos pačios Uosto direkcijos dėka, neapdairiai klustelėjome gidės, kieno pinigais pastatyta didžiausią Ukrainos uostamiestį puošianti šešių aukštų Jūrų keleivių stotis – uosto ar miesto. Ta tik odesietiškai gudriai nusišypsojo: „Ką jūs, iš kur mieste tokie pinigai…“
O juk šioje stotyje ir jos požemiuose, be administracinių patalpų, suprojektuotos ir galerijų erdvės, ir koncertų salė. Visa tai truputį postsovietiškai apleista, bet vyksta tiek parodos, tiek koncertai. Maža to – odesiečiai turi ir atskirą Uosto muziejų, nors atvykus be susitarimo prisibelsti į jį taip ir nepavyko (beje, kitas, gerokai didesnis prestižinio Muzikinio teatro kaimynystėje įsikūręs Karo laivyno muziejus dabar remontuojamas).
Pačiame Jūrų stoties terminalo gale styro švyturį savo forma primenanti ne be uostininkų aukų pagalbos iškilusi cerkvė, kurioje meldžiamasi už žuvusių jūrininkų vėles. Šalia – įvairių amžių jūrinių inkarų ekspozicija po atviru dangumi, kurią turistams padeda apžiūrėti net keturiomis kalbomis įrašytas gido pasakojimas. Ten visi norintieji gali pačiupinėti ir keturių kablių „katę“ – inkarą, puošiantį Odesos miesto herbą.
Tokiame fone ką tik Smiltynėje po ilgamečių vargų iškilęs „Albatrosas“ žuvusiems jūreiviams atminti atrodo kukliai, nors ir moderniai. Beje, mūsiškis berniukas su šuniuku, Kruizinių laivų terminalo krantinėje mojantis praplaukiantiems laivams, Odesoje irgi turi savo analogą – paminklą su kūdikiu ant rankų jūreivio laukiančiai žmonai. „Tai, kuri lieka ant išsvajotos žemės“, – byloja iškaltas sentimentalus poeto posmelis. Ir nors jūreivio žmonos bei kūdikio niekas tenai šventėms neperrenginėja, fotografuojasi prie jų taip pat mielai.

Dviejų eilių teatras

Odesos terminalo požemiuose įrengtoms salėms kruizinių ir keleivinių laivų kaimynystė nė kiek netrukdo. Antra vertus, mūsų architektų ambicijos ant vandens iškelti Klaipėdos muzikinį teatrą, žvalgantis į Geteborgą ar Sidnėjų, irgi neatrodo pamatuotos. Juk į labdaringą vakarą, skirtą naujojo teatro statybos idėjai, neseniai tebuvo parduota aštuonios dešimtys bilietų. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre tiek žiūrovų telpa dviejose parterio eilėse. Ar dėl dviejų eilių teatro verta tuščiagarbiškai mėgdžioti Sidnėjų?
„Klaipėdos architektų fantazijų jau esame prisižiūrėję. Tai, kas dabar vyksta, pavadinčiau šiaurinės uosto dalies plėtros stabdymu. Jis prieštarauja įstatymams. Jeigu tokia invazija nebus laiku sustabdyta, ar neatsitiks taip, kad netrukus miestas turės kompensuoti uosto bendrovėms prarastas pajamas?“ – klausia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.

BFL

Šį savaitgalį Nacionaliniame dramos teatre – Jono Vaitkaus inscenizuotas Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“.

„Aš atradau, kad visi mūsų gyvybiniai dvasiniai šaltiniai užnuodyti, visas mūsų bendruomenės piliečių gyvenimas vystosi melu užnuodytoje dirvoje“, – skelbė „Visuomenės priešo“ pagrindinis veikėjas daktaras Tomas Stokmanas. H.Ibseno pjesė, beje, parašyta 1882 metais, o pirmąkart suvaidinta Osle 1883-iaisiais – beveik prieš šimtą trisdešimt metų.
Siužetas neįmantrus: perspektyvaus besivystančio kurorto (tarkim, šiandieninio Birštono arba Druskininkų) vietos gydytojas nustato, kad ligoniams rekomenduojamas gydomasis vanduo užkrėstas pavojingomis bakterijomis, į vandentiekį patenkančiomis iš pramonės užteršto slėnio. Skelbdamas tai jis naiviai įsivaizduoja darąs miesteliui gera, tačiau apšaukiamas jo priešu. Mat lėšų vandentiekiui pertvarkyti nėra, o sanatorijų uždarymas grėstų finansiniu žlugimu jų akcininkams ir pajamų netekimu miestelėnams. Į gydytojo langus pasipila akmenys, jis pats ir jo šeimos nariai tampa niekur nepageidaujami.
Ar daktaras Stokmanas J.Vaitkaus spektaklyje taps pasiaukojamo heroizmo pavyzdžiu? „Pirmiausia tai žmogus, bandantis suprasti save, aplinką, šeimą ir miesteliui vadovaujantį vyresnį brolį. Tai mąstanti asmenybė. Jis reiškia savo pažiūras negalvodamas, ar jos kam nors patinka, ar jis pats visais požiūriais teisus esant konkrečiai situacijai. Atvirumas yra jo privalumas. Bet nemanau, kad Stokmanas vien „baltas“ ir besąlygiškai pozityvus“, – dėsto režisierius.

Partijos – tai mėsmalės

„Visuomenės prieše“ apstu frazių, kurios gali skatinti žiūrovą prieštarauti. Tarkim, naminius pudelius daktaras ryžtingai iškelia virš kiemsargių argumentuodamas, kad pirmuosius daug lengviau mokyti įvairiausių cirko triukų. „Tarp žmonių-pudelių ir žmonių-kiemsargių yra didžiulis skirtumas“, – pabrėžia Stokmanas. Nors išlepinti pudeliai anaiptol nėra protingiausi savo rūšies atstovai, o benamiai šuneliai, kovodami dėl šanso išgyventi, pademonstruoja dar ne tokių gebėjimų…
Vis dėlto J.Vaitkus palaiko dramaturgą: „H.Ibsenas šunėką su pudeliu gretina pabrėždamas aplinkos ir auklėjimo svarbą. Juk tai, kad visi žmonės lygūs, – absurdas. Ir daktaras Stokmanas nebijo savo neišsiskiriančios kilmės. Jis mato, kiek daug tenka su savimi dirbti, kad taptum panašus į žmogų. Tam prireikia ištiso sąmoningo, valingo gyvenimo.“
„Pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas – suvienytoji dauguma. Taip, prakeiktoji suvienytoji liberalioji dauguma!“ – šaukia daktaras. Ir priduria, kad dauguma niekuomet nebūna teisi, nes visame Žemės rutulyje kvailiai sudaro įspūdingą daugumą. Jų pusėje – jėga, o ne teisybė, kuri lieka mažumos stovykloje. Iš čia – garsusis klausimas, nuo stulpo privertęs pakraupti konservatorių Mantą Adomėną: „Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“
„O kaipgi tuomet su ES puoselėjamom demokratijos vertybėm?“ – savo ruožtu teiraujuosi J.Vaitkaus. „Jūs įsivaizduojate, kad tai, kas yra dabar, – demokratija? – nustemba režisierius. – Juk matomoji valdžia tėra įrankis. Tikroji galia – visai kitur. Niekas jos nesuras ir neįvardys. Šitai galiai moralė, demokratija, laisvė, lygybė, brolybė neegzistuoja. O mes mielai žaidžiame partijų, vyriausybių ir rinkimų žaidimus, kurie tėra dailus makiažas. Jeigu už butelį alaus galima nupirkti žmogaus balsą…“
„Partija kaip mėsmalė sumala galvas į bendrą košę, ir išeina farširuotos galvos, įdarytos ir mėsa, ir koše, ir visokiom šlykštybėm“, – primenu H.Ibseno Stokmaną. „Argi ne taip? Partijos yra beveidžių, paklūstančių vienai nuostatai, perykla – tai akivaizdu. Daugiausiai prastų valdininkų ateina būtent iš partijų, nes tokie žmonės nėra moraliai stiprūs ir kaip specialistai nebūna patys geriausi. Tokie lenda per partijas, nes žino, kad taip gali gauti naudos. Užtat pas mus tiek daug partijų“, – pritaria H.Ibsenui J.Vaitkus.
„Reikia naikinti partijų vadeivas. Toks vadeiva – kaip ėdrus pilkas vilkas, kuriam per metus būtina praryti tam tikrą kiekį smulkių gyvuliukų, kad išliktų“, – dar labiau įsiaudrina daktaras Stokmanas. „Matot? Jau prieš šimtą trisdešimt metų tai buvo aktualu. O šiandien mums tebeaiškina, kad nėra kito kelio, ir vien partijos gali suteikti demokratinį valdymą, – šypteli režisierius. – Juk tūkstantmečių patirtis tvirtina: vogti yra blogai. Tai ne tik Dievo įsakymas, o pirmiausia bendruomeninio gyvenimo vertybė. Šios vertybės dabar dergiamos ir niekinamos, tyčiojamasi iš jų. Reikės jas iš mėšlo pakelti, apvalyti ir atsiprašyti. Kito kelio nėra. Neateis jokia nauja partija, ideologija ar plebėjų tautelė, kuri atneštų mums išsigelbėjimą, apsivalymą nuo kloakos. Patiems teks valytis.“
Ypač sočiai „Visuomenės prieše“ kliūva liberalams, kurie, anot H.Ibseno, šlaistosi būriais ir kala sau bei kitiems į galvas, kad jie – laisvai mąstantys žmonės. „Pigiausias būdas masėms, ypač jaunimui įsiteikti – tai užsidėti liberalizmo ir tariamos tolerancijos kaukę. Viskas galima, viskas leistina, jokių nekvestionuojamų vertybių, išskyrus asmeninės naudos vertybę, nebėra. Bet socialinė atskirtis ir kitokios nelygybės toliau didėja, ir jokia politinė jėga – nei pozicijoj, nei opozicijoj – niekas negali uždėti tam apynasrio“, – įspėja J.Vaitkus.

Teatras kaip skiepai

„Tai senas tradicinis melas, kad kultūra demoralizuoja. Ne – kvailinimas, vargas ir skurdas yra viso pagedimo priežastys“, – tvirtina daktaras Stokmanas. Bet mitas, kad iš kultūros atsklinda daug purvo, ir šiandien labai populiarus. „Teatras, kuris užsiima problemų analize, nemėgstamas. Jis kelia nepatogius klausimus, žadina protestus ir pats dažnai remiasi negatyvia medžiaga. Joks chirurgas glostinėdamas nepagydys: jis krapštosi ir žmogaus žarnyne, ir pūliniuose. Nuskausmina, pjausto ir pridegina. O iš mūsų, teatralų, tikisi ar net reikalauja, kad „olialia“ kvapius kompresėlius dėliotume. Bet pūlinius įmanoma šalinti tik drastiškomis priemonėmis. Mes irgi darome savotiškas skiepų injekcijas, tik ne kūnui. Norim, kad žmogus persirgtų ta liga, pakarščiuotų, pasijaudintų, nors gyvenime galbūt tokios situacijos dar nebuvo patyręs. Tačiau jo nervinės ląstelės įgaus imunitetą ir prireikus įveiks streso poveikį. O jeigu teatras nėra skiepai, tuomet jis yra beprasmiško triukšmo dauginimas“, – aiškina J.Vaitkus.
Tomą Stokmaną pjesės pabaigoje dramaturgas palieka gyvą, o tai nėra būdinga H.Ibsenui. Iš kur tokia malonė? „Neliktų žmogaus – neliktų ir problemos. Nepalikti Stokmano būtų tolygu užbraukti paskutinę pokyčių viltį. Galėtų, žinoma, būti ir toks finalas, nors nemanau, kad jis reikalingas. Žiūrovas optimistinę H.Ibseno siūlomą pabaigą, kai daktaras, surinkęs būrelį gatvės padaužų, pradeda juos mokyti kartu su iš mokyklos pašalintais savo sūnumis, galės laikyti herojaus sapnu ar haliucinacija. Taip tik pabrėžiama, kaip svarbu lavinti individualybes. Juk dabar daroma viskas, kad vaikas kuo mažiau būtų šeimoje: lankytų tą ar aną, bėgtų, lėktų. Šeimos vaikams nebeturi nei laiko, nei galimybių, pagaliau – noro. Taip prarandamos vertybės, o žmogus su vertybėmis nedalyvautų bendruomeninio cirko žaidime. Jo nenupirktum alaus buteliu, nesuviliotum cukraus gabaliuku“, – primena režisierius.
Ir galutinė daktaro Stokmano išvada: „Stipriausias žmogus pasaulyje – tas, kuris yra labiausiai vienišas.“ Iškart prisimeni tokias asmenybes, kaip Arvydas Šliogeris, Vytautas Radžvilas, Krescencijus Stoškus… „Bet asmenybių, kurios bando atsikovoti erdvę tikriems dalykams, yra labai nedaug. Gal tai organiška? Mūsų žmonių išsivystymo skirtumai apima mažiausiai dviejų šimtų metų amplitudę. Vieni tebegyvena baudžiavoje, kiti turi galimybę matyti gerokai daugiau, kitaip supranta žmogaus misiją. Amplitudė tokia didžiulė, kad rasti bendrą vardiklį tampa nebeįmanoma. O kaltos dėl to socialinė atskirtis bei švietimo ir religijos dalykų spragos“, – svarsto J.Vaitkus.
Tai mūsų visuomenei reikėtų palinkėti daugiau priešų? „Manau, taip. Reikia daugiau blaiviai mąstančių, atsakingų, suvokiančių savo pareigas, o ne gebančių jausti vien „kaifą“. Regis, Immanuelis Kantas yra išreiškęs mintį, kad ne geradarybė iš paslaugaus temperamento, bet geradarybė iš grynos pareigos yra morali. Kitaip sakant, žmogus, kuris jaučia malonumą sušelpdamas, užjausdamas, visiems padėdamas, nebūtinai yra doras. Dorai elgiasi tas, kuris iš prigimties godus, bet vis dėlto aukoja nuo savęs atplėšdamas, prisiversdamas, nes tai yra žmogaus tobulėjimas, jo posūkis į bendruomeninį gyvenimą“, – tvirtina J.Vaitkus.

Apžvelgiame, kokias premjeras Lietuvos teatruose išvysime lapkričio mėnesį.

Prasidėjo politikų ir Nacionalinio dramos teatro reklaminių kautynių antrasis raundas. Nors „Visuomenės priešo“ plakatai neragina žudyti, tačiau Henriko Ibseno lūpomis konstatuoja: „Mūsų krašto žmonės yra partijų vergai. Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“ Ir konservatorius Mantas Adomėnas čia neraginamas atpažino save. Tarsi nujausdamas, kad H.Ibsenas Jono Vaitkaus rankose Seimo įvaizdžiui (arba „politiniam organizmui“) gali būti kur kas nuodingesnis, nei neįpareigojantys kultūros ministro raginimai pavaldiniams (aišku, nedirbantiems jo algas pasikėlusioje ministerijoje) kelti streiką.
„Skaitant prieš pusantro šimtmečio H.Ibseno sukurtą dramą, atspindinčią to laikotarpio skaudulių spektrą, kyla žmogiškas noras jį gretinti ir lyginti su šiandienos negandomis. Tenka pripažinti, kad šiandien karščiuojančių žaizdų ne tik nesumažėjo, bet grėsmingai padaugėjo“, – konstatuoja J.Vaitkus, o tokios režisieriaus išvados, prisiminus jo ankstesnius pastatymus, nieko gera nežada valstybės skaistybės sergėtojui M.Adomėnui. Antra vertus, malonu, kad seimūnai nors šitaip pripažįsta teatro daromą įtaką visuomenei.
Taip pat įdomu, kokių patriotinių jausmų savyje pajėgs įžvelgti Aido Giniočio vadovaujama jaunoji aktorių karta. „Lietaus žemė“, pasak režisieriaus, bus atviro rato principu kuriamas spektaklis apie dabar ir seniau gyvenusius žmones, apie keistas lietuviškų likimo vingių sankirtas.

Kuo kabaretų iki „Atilos“

Daugiau lapkričio premjerų repertuare – jokio „nepatogaus teatro“. Štai Gytis Ivanauskas visus kviečia į Kavolių miestelio kabaretą, kuriame keturi keliaujančio teatro nariai svarsto: bėgti ar pasilikti? Sprendimas priklauso nuo paties G.Ivanausko vaidinamo Marko. Beje, intrigą dar labiau kursto spektakliui „Marko (Kavolių kabaretas)“ Gyčio pasitelkti lygiaverčiai partneriai: pjesę Jeano Luco Lagarce’o kūrybos motyvais rašė žinoma vertėja Akvilė Melkūnaitė, o kabareto muziką kūrė NIKO vadovas Gediminas Gelgotas.
Klaipėdos muzikinis teatras kvies ne į kabaretą, o į spalvingą prancūzų aukštuomenės fiestą Paulo Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“. Tačiau užmojais visus ketina pranokti Kauno muzikinis, lietuvių žiūrovui pristatantis tarptautinį projektą – Giuseppe’s Verdi operą „Atila“. Spektaklis pastatytas kartu su estų menininkais bei tarptautiniu operos festivaliu „PromFest“. „Atiloje“ dainuoja jauni atlikėjai, pasižymėję tarptautiniame vokalistų konkurse „Klaudia Taev“: bosas Anatoli Siuko iš Baltarusijos, amerikiečių tenoras Erikas Fentonas, estų bosas Mati Palmas ir mūsų Sandra Janušaitė.

„Versmės“ belaukiant

Dar vienas dėmesio vertas reiškinys – atgimstantis lietuvių režisierių susidomėjimas amerikiečių dramaturgu Tennessee Williamsu. Lapkritį „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ režisuoja Agnius Jankevičius, o gruodį Šiaulių dramos teatre „Iguanos naktį“ pristatys Gytis Padegimas.
Besiruošiant kitai artėjančiai premjerai – Vilniaus mažojo teatro „Vasai Železnovai“ su aktore Egle Gabrėnaite, bus įdomu pamatyti, kaip tą patį Maksimo Gorkio veikalą Maskvos A.Čechovo dailės teatre interpretavo rusų žvaigždė Levas Erenburgas. Maskviečių spektaklis jau šį penktadienį viešės Nacionaliniame dramos teatre.
Ten pat lapkričio 22–26 d. vyks tradicinis lietuvių dramaturgijos festivalis „Versmė“, pristatysiantis dešimtį naujausių nacionalinių spektaklių.

Dešimt lapkričio premjerų
5, 6 d. 19 val. Menų spaustuvėje, 8, 9 d. 19 val. Kauno dramos teatre – „Marko (Kavolių kabaretas)“. Rež. Gytis Ivanauskas
5, 6, 27 d. 12 val. Vilniaus mažajame teatre – „Mama Katinas“. Rež. Evaldas Jaras
11, 12 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Visuomenės priešas“. Rež. Jonas Vaitkus
11, 26 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre – „Balius Savojoje“. Rež. Ramūnas Kaubrys
11, 29 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Feel Link“. Šoka Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius
11, 30 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Ačiū, Margo!“. Rež. Jurijus Ščiuckis
12, 13 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Rež. Agnius Jankevičius
17 d. 18 val., 19 d. 15 val., 20 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Markizė de Sad“. Rež. Artūras Areima
25, 27 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Atila“. Muzikos vadovas Erkis Pehkas
30 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Lietaus žemė“. Rež. Aidas Giniotis

Lapkričio 5 ir 6 d. Vilniaus mažasis teatras žiūrovus kviečia į premjerą vaikams „Mama Katinas“. Režisierius Evaldas Jaras vaidinimą kuria pagal Čilės rašytojo Luiso Sepulvedos apsakymą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Spektaklio herojus – storas ir tingus katinas Zorbas, pradedantis rūpintis bejėgiu žuvėdros jaunikliu. Vaidins Jokūbas Bareikis, Audrius Bružas, Ramūnas Cicėnas, Kirilas Glušajevas, Balys Latėnas, Leonardas Pobedonoscevas, Vytautas Rumšas, Agnė Šataitė, Mantas Vaitiekūnas.

OKT / Vilniaus miesto teatras pristato dviejų aktorių Igorio Reklaičio ir Gintaro Čajausko spektaklį pagal lenkų dramaturgo Slawomiro Mrožeko pjesę „Emigrantai“.

“Lietuvą jau paliko šimtai tūkstančių tėvynainių, kasdien kalbame apie vieną aktualiausių šių dienų Lietuvos problemų – emigracija. O kas tai yra? Su kokiomis dvasinėmis ir psichologinėmis problemomis susiduria žmogus palikęs tėvus ir vaikus, palikęs namus ir gimtąjį kraštą? Koks jis sugrįš atgal į tėvynę? Ar sugrįš? Ar yra prasmė sugrįžti?”, – klausia spektaklio kūrėjai.

Dviejų skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, kuriuos įkūnija I.Reklaitis ir G.Čajauskas, priversti gyventi kartu tamsioje pusrūsio patalpoje be langų ir be jokio komforto. Nežinome, nei tikslių vardų, nei pavardžių, nei tautybės, nei pilietybės. Vienas vadinamas XX, o antras – AA. Apie juos žinome tik tiek, kad XX- prastų manierų ir įpročių provincialas, kurio vienintelis gyvenimo tikslas – užsidirbti svetimoje šalyje daug pinigų. Antrasis pusrūsio gyventojas AA – dėl politinų įsitikinimų tėvynę palikęs intelektualas.

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus I.Reklaičio ir buvusio Šiaulių dramos teatro aktoriaus G.Čajausko spektaklis “Emigrantai” buvo parodytas ne tik Klaipėdoje, bet ir trijuose D.Britanijos, į kurią geresnio gyvenimo beieškodami yra išvykę nemažai lietuvių, miestuose.

Aktoriaus I.Reklaičio keliai su OKT/Vilniaus miesto teatru ir pačiu režisieriumi Oskaru Koršunovu susikerta nebe pirmą kartą: aktorius 2004 metais yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje “Šaltas vaikas”, vaidino jo režisuotame spektaklyje “Kelias į Damaską”. Anuomet O.Koršunovas spektaklių kurti vyko į Klaipėdos dramos teatrą, šįkart I.Reklaitis atvyksta kurti į OKT Studiją Vilniuje.

Spektaklis vyks lapkričio 28 d. ir 29 d. 19 val. OKT Studijoje Ašmenos g. 8, Vilniuje. Bilietus platina “Tiketa”. Daugiau informacijos – teatro tinklapyje www.okt.lt

Tarp daužymo galva į sieną ir lėkšto kvatojimo: subjektyvi sostinės teatrų naujienų apžvalga.

Dainiaus Kazlausko režisuotame spektaklyje „Menas“ yra scena, kai iš paveikslo, išvadinto „baltu šūdu“, raudodama pabėga baltai apsirengusi mergina – tarsi įžeista, nesuprasta kūrinio siela.
Tos ašaros nuo šiol persekios visus jautresnius meno kritikus. Vos ėmęsis recenzijos, pradedi neurotiškai žvalgytis, ar kartais iš kūrinio nekyšo nekaltai baltos kojytės, ir klausytis, ar tik nepradeda vaikiškai šniurkščioti jo tyra nosytė.
Seržą (akt. Arūnas Sakalauskas), brangiai įsigijusį baltutėlį (o gal nevisai) paveikslą, jo poelgio įskaudintas senas draugas Markas (akt. Darius Meškauskas) išvadina Galerijų Žiurke. Balta po sceną besisukinėjanti radijo ryšiu valdoma žiurkė spektaklį pradeda ir užbaigia. O tarp jos šokių – D.Kazlausko temperamento vertas trijų šaunių charakterinių artistų šou (trečiasis – Giedrius Savickas, vaidinantis besiriejančius draugus bandantį sutaikyti Ivaną). Aktorinių etiudų emocijos trykšta per kraštus, tempas didžiulis, ir veiksmas scenoje šiek tiek primena mažą krepšinio komandą, kurioje visi žaidėjai – vienas kitam nusileisti neketinantys asmenybės.
Vis dėlto svarbiausiu veikiančiuoju asmeniu lieka kandus, snobus išjuokiantis dramaturgės Yasminos Rezos tekstas, raginantis pirmenybę teikti žmogiškajam bendravimui, o ne meno skoniams ar jo rinkos dėsniams. Panašu, kad D.Kazlauskas kartu su „Idioteatru“ mėgina išrasti alcheminę „aukso vidurio“ teatro formulę, tenkinančią reiklesnius pramogaujančius žiūrovus.

Šūdas – ne sviestas

Tuo tarpu „Domino“ teatro detektyvinė premjera „Žirklės“ tinka visiems. Ypač – tiems, kurių nekankina liguistas polinkis į toleranciją. Jeigu mėgstate šaipytis iš gėjų, lenkų, Seimo narių ir pokalbiuose su draugais mielai įterpiate tokius juokelius kaip „šūdas – ne sviestas, o Kaunas – ne miestas“, – skubėkite į „Žirkles“. Pageidautina – mažiausiai tris kartus, kol surinksite pilną potencialių žudikų išpažinčių puokštę. Štai premjeroje ši prisipažinimo misija atviru žiūrovų balsavimu atiteko krūtiningajai Editos Užaitės vaidinamai blondinei, bet juk savotiškai apmaudu, kad neišvydome, kaip savąjį finalą pateiktų tą vakarą scenoje ryškiai dominavęs Eimutis Kvoščiauskas. Interaktyvaus teatro formulė kartu yra genialus marketinginis sprendimas, skatinantis žiūrovus pastatyme apsilankyti ne kartą.
Ir nors nebuvo labai jauku klausytis iš lėkštų juokelių audringai kvatojančios salės, – pripažinkim, kad lenko Marcino Slawinskio režisuotos „Žirklės“ yra ne vien žiūrovų pastabumą, bet ir jų sąmoningumo lygį gyvai tikrinanti laboratorija. Jei keistųsi žiūrovų reakcija – būtų priversti reformuotis ir jas provokuojantys spektaklio herojai, nes scenos ir publikos požiūris tokio žaidimo „žirklėse“ tegali išsiskirti tik iki tam tikros ribos. Bet pramogos ištroškusi lietuvaičių publika apie tai nemąsto ir nuolankiai leidžiasi aktorių „nukerpama“ lyg per… tebūnie – sviestą. Gal kas pagalvojo bent apie tai, kad ir gyvenime, kaip šiame spektaklyje, neretai „išrenkame“ kaltuosius viešu balsavimu?

Kita barikadų pusė

O ką žiūrovui siūlo priešinga, „akademinė“ teatrinių barikadų stovykla? Pirmiausiai – Yannos Ross režisuotą „Chaosą“. Spektaklį, siekiantį įteigti, jei tik teisingai supratau, štai kokią pagrindinę mintį: jei tu, mielas žiūrove (o ypač – moteriškosios lyties žiūrove), iki šiol dar nieko nebuvai sugriebęs ir visa jėga vožtelėjęs galva į sieną – užsirašyk pas psichoterapeutą, nes veikiausiai esi depresyvi asmenybė. Juk būtent tokia privalėtų būti natūrali sveiko individo gynybinė reakcija į nūdienos gyvenimo dirgiklius.
Trys moterys, trys skirtingos istorijos ir didelė tikimybė, kad bent vienoje iš jų vidutinio amžiaus žiūrovė atpažins savąją situaciją. Tuomet turės progą įvertinti ją iš šalies ir… atleisti sau agresyvius nevaldomo pykčio protrūkius. Kuo ne psichoterapija? Teatro bilietas kainuoja pigiau nei gydytojo seansas.
O jei pavargote knaisiotis savyje ir pasiilgote „senoviško“, emocionalaus, režisūrinės ekvilibristikos neprisodrinto, bet ir lėkštai kvatotis neverčiančio spektaklio – sukite į Valstybinį jaunimo teatrą. Čia rodoma nauja režisieriaus Valerijaus Griško „Skrydžio virš gegutės lizdo“ versija. Nepriekaištinga dramaturginė medžiaga (savaime retenybė nūdienos teatre), neprasti Andriaus Bialobžeskio, Gedimino Storpirščio, Jurgio Damaševičiaus, Igno Ciplijausko vaidmenys. Pastarasis, beje, spektaklyje drebėdamas kartoja vieną vienintelę frazę – „Dėjau ant visų…“ Bet – kaip kartoja!
Tad ar visada verta galva daužyti sieną, ieškant unikalių, niekur neregėtų režisūrinių ir scenografinių sprendimų? Ar šis procesas Lietuvoje netapo savitikslis? O gal jaunąją skaityti nepratusią kartą šiurpinantis „literatūrinis teatras“ nėra toks jau baisus baubas?
Individualūs atsakymai – sostinės teatrų premjerose.

Režisierius Oskaras Koršunovas ką tik grįžo iš Maskvos, kur jo spektaklis “Dugne”, pernai išrinktas geriausiu Lietuvoje, atidarė tryliktus metus vykstantį svarbų Naujojo Europos teatro (NET) festivalį. “Maskvos numylėtinis atveža spektaklį-išpažintį”, – skelbė rusų spauda, nekantriai laukdama pasirodymo.

“Maskvoje buvome ne pirmą kartą ir ten rodėme labai daug spektaklių – pradedant pirmaisiais “Ten būti čia”, “Senė” ir baigiant “Hamletu”, tačiau dar niekada nesulaukėme tokio ažiotažo ir susidomėjimo. Ant kojų buvo sukelta visa žiniasklaida, nepamenu, ar kada buvau davęs tiek daug interviu, o bilietai į spektaklį, kuris buvo suvaidintas ne tokioje kamerinėje erdvėje kaip Vilniuje, o trijų šimtų vietų salėje, buvo išpirkti jau prieš mėnesį”, – pasakojo O.Koršunovas.

Tokioje didelėje salėje dar garsiau skambėjo ovacijos aktoriams, kurių žiūrovai nenorėjo paleisti ir vis kvietė nusilenkti. “Maskvos teatralai paprastai labai įtartinai priima užsieniečių darbus, sukurtus pagal rusų dramaturgiją. Tačiau “Dugne” buvo priimtas labai gerai, džiugu buvo girdėti, kad mūsų M.Gorkio interpretacija yra nauja, gyva ir šiuolaikiška. Po šito spektaklio pagaliau pajutome, kad Maskva mums atsivėrė”, – džiaugėsi režisierius. Anot jo, po šių gastrolių pasipylė kvietimai “Dugne” rodyti kituose Rusijos miestuose, į Maskvą buvo pakviestas naujausias O.Koršunovo spektaklis “Miranda”.

Jau dabar akivaizdu, kad apie “Dugne” Maskvoje bus daug kalbama ir rašoma. “Žaviuosi, kaip jie perskaitė spektaklį, kaip surado tokių prasmių, kurios Lietuvoje nebuvo net įvardintos”, – teigė O.Koršunovas.

Geriausias tokios interpretacijos pavyzdys – žymios rusų kritikės Marinos Davydovos “Dugne” recenzija, pasirodžiusi dar prieš NET festivalį, po to, kai kritikė pamatė spektaklį OKT Studijoje Vilniuje: “Vienas labiausiai pamėgtų Rusijoje režisierių iš artimojo užsienio Oskaras Koršunovas Vilniuje pastatė spektaklį „Dugne“ ir ne tik sukūrė geriausią savo pastarojo meto spektaklį, tačiau ir visiškai neįprastai perskaitė chrestomatinę pjesę. <…> Čia į pirmą planą patenka ne teatro išteisinimas, o paties gyvenimo išteisinimas. Teatras čia tampa ne tiek savirealizacijos (ir iš dalies savimeilės – nuo šito nepabėgsi) būdu, kiek būdu rasti būties prasmę per meninę kūrybą. Regis, tik tai ir suteikia būčiai bent šiokią tokią prasmę”.

Grįžę iš Maskvos OKT aktoriai kitą savaitę iškart vyksta į gastroles Belfaste Šiaurės Airijoje ir Pontederoje Italijoje, kur bus parodytas “Hamletas”. Porą dienų pailsėję po kelionių lapkričio 2 d., 3 d. jie vėl sės prie ilgo spektaklio “Dugne” stalo OKT Studijoje Vilniuje, kur žiūrovų laukia susitikimas akis į akį aktoriais

Šalies teatruose prasidėjus naujam sezonui, teatrų atstovai rekomenduoja bent jau į premjerinius spektaklius bilietais pasirūpinti iš anksto, nes renginio dieną jų būna nebelikę.
„Į pirmąją premjerą, spektaklį „Fundamentalistai“, buvo parduoti visi bilietai, panašu, kad taip atsitiks ir su antrąja premjera, spektakliu „Chaosas“. Iš viso pirmąjį sezono pusmetį rodysime net septynias premjeras. Bilietus į šiuos spektaklius geriausia įsigyti bent prieš tris savaites, tada bilietų dar tikrai bus ir jie bus pigesni“, – pataria Lietuvos nacionalinio dramos teatro komunikacijos koordinatorė Greta Babarskaitė.
Žiūrovų naująjį sezoną netrūksta ir Kauno valstybiniam dramos teatrui. Nors tokio didelio susidomėjimo, kokio pernai sulaukė Rolando Kazlo režisuota „Palata“ (bilietų nebūdavo jau likus mėnesiui iki spektaklio), šiemet dar nepavyko pakartoti jokiam kitam spektakliui, teatro atstovė ryšiams su visuomene Jurga Knyvienė informuoja, kad, kaip ir anksčiau, rudenį salėse užpildoma apie 90 proc. vietų. „Į populiaresnius spektaklius bilietų nebebūna jau likus savaitei ar dviem. Susidomėjimas teatru atslūgs tik pavasarį, tačiau ir tada salės nebus tuščios: tiesiog spektaklius rodysime rečiau, galbūt mažinsime bilietų kainas, kurios šiuo metu svyruoja nuo 15 iki 50 Lt“, – tikina J.Knyvienė.
Lankytojai neapleido ir Rusų dramos teatro. „Šiemet žiūrovų srautas ne ką mažesnis nei pernai, tačiau didesnis nei 2009-ųjų rugsėjį“, – duomenis pateikia teatro administracija.

Pamišimas – įprastas nūdienos individo bruožas, o jei laikote save sveiku, teatrui nesate įdomus. Tokią mintį perša spalio premjerų kalendorius, kuriame tiesiog knibžda įvairiausio plauko pamišėlių.

Pamišėlių paradą pradėkime “Skrydžiu virš gegutės lizdo” – naivių užguitų bepročių ir baisuoklių jų gydytojų permainingos kovos istorija. Kuriuos iš jų labiau vertėtų tupdyti už grotų? Holivudinio Jacko Nicholsono herojaus, iškėlusio šį klausimą ir paraginusio psichikos ligonius priešintis nužmoginančiai sistemai, vietoje šįkart regėsime Andrių Bialobžeskį.
Tą patį savaitgalį Kauno muzikiniame teatre nužudžiusi nemylimą vyrą išprotės italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti operos herojė Liučija di Lamermur. Ji turėjo mylimąjį, tačiau įtakingas merginos brolis, pasitelkęs apgaulę, įpiršo jai kitą, šeimai patogesnį jaunikį. Liūdnas intrigos rezultatas – operoje, kurioje pasirodys daug žymių lietuvos solistų. Liučiją pasikeisdamos dainuos sopranai Raminta Vaicekauskaitė ir Gitana Pečkytė, jos mylimąjį – tenorai Vaidas Vyšniauskas, Edmundas Seilius ir Mindaugas Zimkus, o piktąjį brolį – baritonai Laimonas Pautienius, Vytautas Juozapaitis ir Raimundas Baranauskas.
Ištisa agresyviai nusiteikusių moterų plejada lauks ir režisierės Yanos Ross spektaklyje “Chaosas” pagal suomio Mikos Myllyaho pjesę. Šis spektaklis – stipresnių nervų žiūrovams. Pamenate Vilniaus mero įsakymu nukenksmintą teatro plakatą su užrašu “Aš žudysiu”? Jis pranašavo būtent šią premjerą, nors režisierė tvirtina scenoje apsieisianti be lavonų.
Atokvėpio nuo smurto vargiai sulauksite ir Kauno dramos teatre, kurio scenon iškeliauja estų kilmės rašytojos Sofi Oksanen, žiemą savo ryškiu stiliumi nušvietusios Vilniaus knygų mugę, romano “Valymas” siužetas. Bet Jono Jurašo režisūros stilius leidžia tikėtis žiaurioje posovietinėje istorijoje išvysti vilties žiburiukų.
Kito esto Jaano Tatte pjesė “Sankirta, arba pasaka apie auksinę žuvelę” rengiama premjerai Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jos veikėjai susidurs su (nebesijuokite…) išprotėjusiu dailininku ir pradės šokti pagal jo vizijų dūdelę. Dar viena pamišimo, kaip kasdienybės metaforos, versija.
Tačiau argi negalima į beprotišką gyvenimą žvelgti su šypsena? Labiau pramogas nei sukrėtimus vertinantys žiūrovai spalį turės ir tokių progų. Pirmoji – vėlgi Panevėžyje: ten lyrinę komediją “Švytinčių burbulų partija” pagal autobiografiškumo, kaip autorei įprasta, nestokojančią Editos Kauzaitės pjesę režisuoja Kostas Smoriginas.
Antroji proga – “Domino” teatre, kuriame lenkų režisierius Marcinas Slawinskis repetuoja kriminalinę Paulo Portnerio komediją “Žirklės”. Čia lavono neišvengsite, tačiau energingos žudiko paieškos virs linksma atrakcija, kurioje savo nuomonę turės galimybę pareikšti ir žiūrovai. “Jaučiu, kad komedijos šiandienos žmogui labai reikalingos. Yra daugybė žmonių, kurie nevaikšto į teatrą, nes ten jiems nuobodu. Viliuosi, kad komediją pamatę žmonės nebebijos teatro”, – supratingai teigia režisierius.
Ir iš tiesų: bijoti nėra ko. Geriau pamišėlis scenoje negu namie.

Spalio mėnesio premjerų dešimtukas
1, 2, 28 d. 18 val. Jaunimo teatre – “Skrydis virš gegutės lizdo”. Rež. Valerijus Griško
1, 2, 5, 27 d. Kauno muzikiniame teatre – “Liučija di Lamermur”. Rež. Dalia Ibelhauptaitė, Gediminas Šeduikis
7 d. 19 val., 8, 9 d. 16 val., 11–14 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – “Chaosas”. Rež. Yana Ross
8, 9, 15 d. 12 val. Kauno dramos teatro Penktojoje salėje – “Alisa Stebuklų šalyje”. Rež. Ewa Piotrowska
13, 14, 23 d. 18 val. Kauno dramos teatro Rūtos salėje – “Apsivalymas”. Rež. Jonas Jurašas
14, 16, 17 d. 19 val., 15, 16 d. 15 val. “Domino” teatre, 20 d. 18 val. Kauno “Girstutyje” – “Žirklės”. Rež. Marcinas Slawinskis
15, 22, 29 d. 17 val., 16 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Švytinčių burbulų partija”. Rež. Kostas Smoriginas
17, 18 d. 15 val., 23 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Sankirta su pagrindiniu keliu”. Rež. Albertas Vidžiūnas
21 d. 19 val. Menų spaustuvėje, 22 d. 18 val. Kauno dramos teatre – “Auksinė šventykla”. Rež. Kęstutis Marčiulynas
23 d. 12, 14 val., 16, 27 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Stebuklingoji kreidelė”. Rež. Olga Lapina