Premjerų Lietuvos teatruose vasarį numatoma nedaug, jei tokiomis nelaikysime proginių Valentino dienai skirtų koncertų. O šiais pamaloninti įsimylėjėlius rengiasi net keletas Lietuvos scenų. Štai Panevėžio J.Miltinio dramos teatre autorinių dainų vakarą “Aš miegojau, bet mano širdis budėjo” (pagal “Giesmių giesmę”) surengs aktorius Vytautas Kupšys. Garsiausias Klaipėdos muzikinio teatro dainius Virginijus Pupšys nutarė neatsilikti ir savo scenoje režisuoja vakarą “Meilės giesmių tramvajus”, kuriame pasirodys žymiausi uostamiesčio operos ir baleto artistai.

Kadangi meilė – universali tema ir apie ją dainuoti leidžiama ne tik vasarį, tikėkimės, kad pastangos neliks sutelktos vienkartiniam miestiečių džiaugsmui.

Nuo pamišėlių iki diskotekų

Rusų dramos teatras, patvirtindamas savo vadovo Jono Vaitkaus numatytą strategiją, premjerų gausa lenkia kitas sostinės scenas ir vasarį siūlo režisierės Laimos Adomaitienės su aktorinio meistriškumo studentais parengtą Izraelio rašytojos Yael Ronen “Pamišėlę”. Spektaklyje pasakojamos keturių psichiatrijos klinikos pacienčių istorijos ir, kaip dažniausiai nutinka panašiose pjesėse, svarstoma, ką laikyti tikraisiais pamišėliais: palatoje uždarytas pakrikusių nervų moteris ar iki tol jas subtiliai kankinusius artimuosius.

Beno Šarkos judesio spektaklis “Vabi sabi vasabi” klaipėdiečiams parodytas dar sausį, o dabar egzotiško teatro virtuvės patiekalo degustacija numatoma sostinės Menų spaustuvėje. Anonsai kukliai nurodo, kad “vabi” japoniškai reiškia kuklumą, vienišumą ir liūdesį, o “sabi” – archajiškumą ir neapibrėžtumą. Ką reiškia žodis “vasabi” – turėtų prisiminti visi, bent kartą lankęsi japoniško maisto restorane. Visus šiuos semantinius ingredientus teks šifruoti stebint išraiškingai medituojantį B.Šarkos kūną.

Na, o didžiausią mėnesio netikėtumą rengia Vilniaus mažojo teatro aktoriai, žiūrovus kviečiantys į diskoteką “Boogie Nights” teatro kavinės rūsyje. Atrodo, kad čia sėdėti ir žiūrėti neužteks – teks patiems pasijudinti. Pageidautinas publikos amžiaus intervalas nenurodomas, vis dėlto pabrėžiama, kad aktoriai Gintarė Latvėnaitė, Agnė Šataitė, Jokūbas Bareikis ir Kirilas Glušajevas ketina linksmai pristatyti disko muzikos istoriją, kurią prieš pusšimtį metų pradėjo žymi Australijos grupė “Bee Geess”.

Lietuvių režisierių darbai – lietuviams

Dar viena maloni staigmena – kad užsienyje dirbančių mūsų režisierių sukurtus spektaklius vis dažniau turime progą regėti Lietuvoje. Vasarį laukia net du tokie susitikimai: Menų spaustuvėje vasario 3 ir 4 dienomis išvysime Helsinkyje Cezario Graužinio pastatytą spektaklį “Smūgiuok kaip Bekhamas”, o Nacionaliniame dramos teatre vasario 16-ąją – Anželikos Cholinos “Moterų krantą” iš Maskvos J.Vachtangovo teatro, kuriam vadovauja Rimas Tuminas.

Pjesę “Smūgiuok kaip Bekhamas”, remdamasis bulvarine spauda, parašė pats C.Graužinis. Pagrindinis jos herojus primena garbingo jubiliejaus sulaukusį ir sėkmingu gyvenimo būdo vadybininku tapusį garsųjį eksfutbolininką, nors galiausiai paaiškėja, kad tai – tik vienas iš paranojiškų garsenybės klonų. Helsinkio “Viirus” teatro aktorius Dickas Idmanas tariamos žvaigždės monologą Vilniuje sakys anglų kalba.

Šokio spektaklyje “Moterų krantas” pasirodys daugiau nei trys dešimtys maskviečių dramos aktorių. Choreografė A.Cholina jų vaidinamų personažų istorijas dėlioja pagal aktorės Marlene Dietrich atliekamas dainas, todėl bus labai įdomu savo akimis pasižiūrėti, kuo maskvietiškas “Moterų krantas” skiriasi nuo Lietuvos publikai gerai pažįstamų tos pačios statytojų komandos kurtų “Moterų dainų”.

Penkios vasario mėnesio premjeros

• 14 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Aš miegojau, bet mano širdis budėjo”. Rež. Vytautas Kupšys

• 14, 15 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre – “Meilės giesmių tramvajus”. Rež. Virginijus Pupšys

• 17 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Vabi sabi vasabi”. Rež. Benas Šarka

• 19 d. 19 val. Vilniaus mažojo teatro kavinėje – “Boogie Nights”. Rež. Gintarė Latvėnaitė

• 25, 26 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Pamišėlė”. Rež. Laima Adomaitienė

"Veido" archyvas

Jie įvairūs, turintys savitus tikslus ir skirtingą repertuarą. Nors šių teatrų pavadinimų nespėjote įsiminti, žiūrovų stygiumi jie tvirtina nesiskundžiantys.

Tarkime, su draugais turite idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti savo pačių įkurtame teatre. Ar tai įmanoma? Ar galėtumėte iš to pragyventi?

“Iš pradžių į spektaklius daugiau investuodavome, nei uždirbdavome. Tačiau dabar, kai turime sąlygas bent porą kartų per mėnesį spektaklius rodyti Menų spaustuvėje, jau gauname šiokių tokių pajamų. Be to, esame kviečiami į užsienio festivalius, su projektais važinėjame ir po Lietuvą. Ir žmonių, bendradarbiaujančių su mūsų trupe, pamažu pagausėjo nuo dviejų iki septynių”, – pasakoja viena iš Stalo teatro įkūrėjų, aktorė ir trijų vaikų mama Saulė Degutytė.

Ją šiam žingsniui padrąsino kita kūrybinga mama – kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė. Abi moterys nutarė, kad teatras, kuris su mažu vaiku kalba tik pataikūniškai arba moralizuodamas, atgyveno. “Bandome pasiekti, kad po spektaklio mažieji išeitų iš salės susikaupę ir nugrimzdę į savo fantazijas, o ne prisišėlę. Dabartiniai vaikai turi daug prašmatnių žaislų, kurie neugdo jų fantazijos, o atvirkščiai – standartizuoja mąstymą. Berniukams reikia tos pačios serijos robotų, mergaitėms – vienodų princesių. Betgi svarbiausia vaikų žaidimuose yra fantazija. Tai ji, o ne brangūs žaislai vėliau padės suaugusiam žmogui rasti išeitį iš sudėtingos situacijos”, – tvirtina S.Degutytė.

Stalo teatro vaidinimams aktoriai pasitelkia kiekvienuose namuose nesunkiai randamų daiktų – pirštinių, akinių ir t.t. Pasak kūrėjų, iš pradžių tai lemdavo striuki trupės finansai, o vėliau daiktiškumas virto skiriamuoju jų teatro ženklu. “Tiesiog sėsdavau prie stalo su keliais pasirinktais daikteliais ir sekdavau vaikams pasakas. Taip gimė Stalo teatras.

Pradėjau žaisdama, o dabar nebeturiu kur trauktis, – neslepia profesionali aktorė. Geriausiu komplimentu ji vadina draugų liudijimus, kad jų mažieji po Stalo teatro spektaklių patys su draugais namuose imasi žaisti teatrą.

“Lietuvoje nėra daug šeimai skirtų vaidinimų – tarp spektaklių vaikams ir suaugusiems tvyro praraja. Mėginame ją naikinti. Kartais išgirstu iš tėvų, pavyzdžiui, kad mūsų spektaklis “Gandro dovana” geriau suprantamas jiems, negu mažyliams. Taip, mes sąmoningai nesugromuliuojame pasakojimo tiek, kad vaikams teliktų jį “nuryti”. Tegu mąsto žiūrėdami, tegu fantazuoja”, – skatina S.Degutytė.

Trupė be žvaigždžių

Vis drąsiau apie save sostinėje skelbia ir Naujasis teatras, kuriame vaidina įvairių negalių turintys žmonės. Paklausta, kiek trupėje šiuo metu artistų, jo vadovė (ir pati vaidinanti scenoje) Svetlana Laima Zemleckienė prisipažįsta tiksliai nežinanti: “Skaičius visą laiką kinta, nes mūsų kolektyvo nariai dažniau nei įprastų teatrų kontingentas kenčia dėl sveikatos sutrikimų. Esame priversti kiekvienam vaidmeniui parengti mažiausiai po du tris skirtingus atlikėjus. Ir vis tiek neseniai nutiko taip, kad staiga atkritus pagrindiniam aktoriui jo vieton teko stoti režisieriui.”

Beje, režisieriai, kviečiami padirbėti Naujajame teatre, laisvi patys rinktis repertuarą ir aktorius, tinkamus jų spektakliui. Dėl to pasirinkimo neretai trupėje kyla audros, nes aktoriai atsisako būti režisieriaus minkomi kaip minkštas plastilinas. “Statytojams tenka susitaikyti su tuo, kad nesame aktoriai profesionalai. Iki šiol žmonės su negalia netgi galimybės tapti profesionalais neturėjo, nes jų į aktorystės studijas paprasčiausiai nepriimdavo. Tačiau jau rimtai galvojame apie specialų aktorių kursą, skirtą neįgaliųjų teatrui. Jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuotų pagal adaptuotą aktorinio meistriškumo studijų programą”, – pasakoja Naujojo teatro direktorė.

Ji atsisako išskirti ryškiausias trupės žvaigždes, nes vienuose spektakliuose sublizga vieni, kituose – visai kiti atlikėjai. Vis dėlto pripažįsta, kad Naujojo teatro energijos šviesuliukas – tai Inga Filipovič. Ji pirmoji iš neįgaliųjų prieš šešerius metus išdrįso pasirodyti scenoje kartu su profesionaliais aktoriais Sergejumi Ivanovu, Arnoldu Jalianiausku ir Leonardu Pobedonoscevu. Tie, kurie anuomet regėjo Agniaus Jankevičiaus režisuotus “Žiurkiagalvius”, turėtų prisiminti ir šią kuklią merginą invalido vežimėlyje. Spektaklis jau seniai neberodomas, tačiau I.Filipovič scenos nepamiršo ir dabar vaidina Naujajame teatre.

Iš ko gyvena šis teatras? “Iš Kultūros fondo ir gerų žmonių teikiamos paramos. Užsidirbti mūsų kolektyvo nariai nesitiki – už naujo vaidmens sukūrimą tegalime mokėti geriausiu atveju šimtą litų, o po spektaklių dar pasidalijame pajamas, jeigu jų būna. Surenkame pilnas sales žiūrovų, tačiau nemenka dalis ateina su kvietimais. Juk suprantame, kad ne visi šiais laikais išgali susimokėti už bilietą”, – aiškina S.L.Zemleckienė.

Beje, bilietų kainos į Naujojo teatro spektaklius irgi simbolinės – 15, 20 Lt. Ir negalią turinčių žmonių tarp žiūrovų reta: daugiausiai salėje matyti smalsaus jaunimo.

Paskatino keisti profesijas

Galiausiai – apie studentų teatrą, kuris vienoje sostinės Senamiesčio palėpėje jau dvylika metų vaidina apskritai nepardavinėdamas bilietų. Tiesa, ir čia žiūrovai dažnai nesutelpa: užima ne tik kėdes, kurių Palėpės teatre telpa viso labo 35, bet ir kantriai stebi vaidinimus susigūžę ant palangės. “Pats stebiuosi, kaip jie taip ištveria ilgesnius spektaklius. Bet jaunimas sėdi ir niekuo nesiskundžia”, – pasakoja Palėpės teatro įkūrėjas režisierius Olegas Kesminas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentų teatras gyvuoja jau dvylika metų ir prasidėjo, pasak režisieriaus, nuo tos pačios palėpės įrengimo. Laimė, šiame universitete nei architektų, nei statybos inžinierių niekada netrūko… O štai scenoje ketinančių savo jėgas išbandyti studentų srautas vienais metais plūsteli, kitais – nuslūgsta. “Susidomėjimo teatru bangą pajutome tuomet, kai prieš keletą metų VGTU pirmąkart surinko kūrybines industrijas studijuojančiųjų kursą. Tuomet pas mus atėjo daug kūrybingo jaunimo”, – pasakoja O.Kesminas.

Spektaklius kuria profesionali režisieriaus, scenografo ir kompozitoriaus komanda, bet vaidina tik studentai ar užsibuvę trupėje absolventai. Beje, nemažai Palėpės teatro aktorių vėliau pakeitė studijas ir virto profesionaliais aktoriais: tai ir vienas iš “Atviro rato” lyderių Justas Tertelis, ir “Lėlės” teatre dirbanti Asta Stankūnaitė, ir Kauno dramos teatre vaidinanti Gabrielė Aničaitė, ir šiuo metu būsimųjų Rusų dramos teatro aktorių kurse studijuojantis Igoris Abramovičius…

Atlyginimų, savaime suprantama, Palėpės teatro jaunieji artistai negauna, o lėšų spektakliams kurti skiriama iš VGTU biudžeto. “Kadangi standartinis mūsų žiūrovas – jaunas, gyvenimo kelią besirenkantis žmogus, į tai orientuojamės ir rinkdami repertuarą. Tikrai nestatome vaidinimų apie pensininkų problemas”, – aiškina O.Kesminas.

Beje, nors bilietų į Palėpės teatrą pirkti nereikia, užsiregistruoti internetu – patartina. Tik taip būsite tikri, kad į salę išties pavyks patekti. Internetu ir iš lūpų į lūpas perduodama informacija šiais laikais, kai aplinkui daug triukšmingos “smūginės reklamos”, mažiems teatrams yra pati tinkamiausia rinkodaros strategija.

Aktorius Dainius Kazlauskas sugrįžo iš Maskvos ir kartu su kolega aktoriumi Dariumi Meškausku pradeda vienos populiariausių pastarojo meto komedijų “Urvinis žmogus” paskutines gastroles po Lietuvą.

Iš poros dešimčių išrinktųjų miestų pirmiausia “urvinis” užsuks į Naująją Akmenę, taip pat sausį numatyti apsilankymai Kaišiadoryse, Kėdainiuose ir Rokiškyje.

Septynerių metų sukaktį švenčiančio spektaklio kūrėjai sako, kad šios gastrolės skirtos padėkoti žiūrovams už jų nuolatinį palaikymą, bet jokiu būdu ne ašaroms braukti.

“Su “Urviniu žmogumi” atėjome į teatro pasaulį. Jis nemiršta, turime su juo dar įvairių sumanymų. Tačiau šiam spektakliui jau laikas užleisti sceną mūsų naujoms idėjoms ir pastatymams”, – aiškina “Idioteatro” vadovas Donatas Tarasevičius.

“Urvinį žmogų” pats režisavęs ir nuo pradžių jame vaidinantis D. Kazlauskas sako, kad jokio ypatingo pasirengimo paskutiniam turui nereikia, juk vaidmuo išanalizuotas po siūlelį, juolab, kad “urvinius” aktorius ir režisierius padovanojo ir Rusijos bei Lenkijos publikoms.

“Tai paskutinė galimybė “Urvinį žmogų” pamatyti arčiau savo namų”, – žiūrovus į pasirodymus kviečia D.Meškauskas, šiame spektaklyje vaidinantis daugiau nei penkerius metus.

Išleisdamas “Urvinį žmogų” į paskutines gastroles po šalį “Idioteatras” paskaičiavo: nuo premjeros 2005-ųjų sausį “urvinis” buvo rodytas beveik 650 kartų daugiau kaip 30-yje Lietuvos miestų ir miestelių, spektaklį pamatė daugiau kaip 230 tūkstančių žiūrovų. Prieš ketverius metus, 2006-ųjų lapkričio pabaigoje, bilietai į septynis kalėdinius “Urvinio žmogaus” spektaklius buvo parduoti per 15 minučių. Tokia statistika leidžia prašytis į populiariausių Lietuvoje kada nors rodytų spektaklių sąrašą.

Komediją “Urvinis žmogus” (angl. Defending the Caveman – Užtariamasis žodis urviniam žmogui) sukūrė amerikietis aktorius ir režisierius Robas Bekeris (Rob Becker). Jos premjera įvyko 1991 metais San Franciske. Vėliau spektaklis apvažiavo visas Jungtines Valstijas, 1995 metais debiutavo Brodvėjuje ir tapo rekordininku – ilgiausiai čia rodytu monospektakliu. Ta proga Niujorke net atsirado “Urvinio gatvė”: 1996 metais tuometinis miesto meras Rudolfas Džiulianis tokiu pavadinimu (angl. Caveman Way) perkrikštijo Vakarų 44-ąją gatvę, kurioje stovi šį spektaklį rodęs teatras “Helen Hayes Theater”.

“Urvinis žmogus” išverstas į 30 kalbų, komedija buvo rodyta 45-iose pasaulio šalyse, ją jau matė keli milijonai žiūrovų.

Artimiausio “Urvinio žmogaus” pasirodymai:

• Vilniaus klube “New York” sausio 11 d., 20 val.

• Naujosios Akmenės kultūros centras sausio 20 d., 18 val.

• Kaišiadorių kultūros centras sausio 21 d., 18 val.

• Kauno “Girstučio” kultūros rūmuose sausio 22 d., 18 val.

• Šiaulių dramos teatre sausio 25 d., 19 val.

• Kėdainių kultūros centre sausio 26 d., 18 val.

• Rokiškio kultūros centre sausio 27 d., 18 val.

• Vilniaus klube “New York” sausio 29 d., 20 val.

• Vilniaus klube “New York” vasario 14 d., 20 val.

• Kauno “Girstučio” kultūros rūmuose vasario 26 d., 18 val.

Savaitgalį Vilniuje, Rusų dramos teatre, viešės Sankt Peterburgo teatro “Na Vasiljevskom” aktoriai ir lėlių teatras “Kruglyj god”. Pirmasis pristatys vilniečiams spalvingą režisieriaus Vladimiro Glazkovo vodevilį “Meilė trise”, kuriame vaidina Julija Kostomarova, Igoris Bessčastnovas ir Olegas Černovas. Tuo tarpu lėlininkai mažojoje teatro salėje rodys šventinį vaidinimą “Naktis prieš Kalėdas”, sukurtą Nikolajaus Gogolio apsakymo motyvais. Jame skambės rusų liaudies dainos ir kalėdinės giesmės.

Apie emigraciją ir ES paramos panaudojimą teatralai pasakos su šypsena.

Ateina žiema ir atsineša savo pasakas. Kad ir kuriame Lietuvos mieste gyvenate, padovanoti mažiesiems dar nematytą šventinį spektaklį šįmet neturėtų būti sunku. Antrosios gruodžio pusės repertuaruose mirgėte mirga dieniniai pasakų seansai. Štai Vilniuje – net dvi vaikiškos premjeros: muzikinį etnologinį spektaklį “Gandro dovana” Menų spaustuvėje žada Stalo teatras, o Vytautas V.Landsbergis savo gerbėjus kviečia klausytis “Angelų pasakų” Valstybiniame jaunimo teatre. Pasakorius angelus čia vaidins ir su jaunaisiais žiūrovais kartu dainuos Ainis ir Gediminas Storpirščiai.
Mažųjų kauniečių laukia spektaklis “Kiškis pabėgėlis” emigracijos tema: mat rašytojo Liudviko Jakimavičiaus sukurtoje pasakoje smulkusis miško verslininkas kiškis nusprendžia emigruoti iš gimtojo miško į didmiestį Vilnių. Ar beras pro dangoraižius keliuką atgal – pamatysime.

Gogoliški siužetai

Kauno dramos teatras siūlo pasaką ir suaugusiems žiūrovams, beje, irgi labai aktualia ES finansinės paramos tema. Kadangi šią komediją parašė prancūzų dramaturgai, galima drąsiai teigti, kad machinacijų europietiškais pinigais būdus pirmieji atrado ne lietuviai. Spektaklio “Tegyvuoja Bušonas” siužetinė schema primena Nikolajaus Gogolio “Revizorių”: į nykstantį provincijos kaimelį Bušoną atvyksta ES paramos panaudojimą kontroliuojantis valdininkas… Vaidina šauni aktorių komanda: Eglė Mikulionytė, Egidijus Stancikas, Dainius Svobonas ir Ričardas Vitkaitis.
Šiaulių dramos teatre laukia smagi Bertoldo Brechto komedijos “Ponas Puntila ir jo tarnas Matis” inscenizacija. Siužetas vėlgi šiek tiek gogoliškas: turtingas ūkininkas Puntila ketina savo dukterį Evą ištekinti už atašė, tačiau daili kaimo mergina turi savo nuomonę… Kadangi B.Brechto tyrinėtojai šią klasiko pjesę vadina “vokišku pokštu suomiška tema”, joje netrūks burtų, degtinės ir suomiškų pirčių. Pats tas nuotaikingam vakarui Naujųjų išvakarėse.

Telefonas ir saksofonas

Tuo tarpu jaunieji “No theatre” aktoriai nusprendė patikrinti seną Lietuvos teatrologijos mitą. Kadaise Juozas Miltinis yra teigęs, kad teatre įmanoma pastatyti bet ką, netgi telefonų knygą. Tiesa, pats režisūros maestro to įrodyti niekada nesiėmė. O štai pasiutusi Gintaro Varno mokinių komanda su vis dažniau režisieriaus vaidmenį atliekančiu Vidu Bareikiu ryžosi eksperimentui: taip gimė spektaklis “Telefonų knyga”.
Rimo Tumino mokinys Artūras Areima šįkart pasirinko “sunkiasvorę” amerikietišką klasiką: Eugene’o O`Neillo pjesę “Gedulas tinka Elektrai”. Tikrai ne tas veikalas, iš kurio galėtum tikėtis šventinių linksmybių, o ir trunka tamsių psichologinių užkaborių kupini “Prakeiktieji” ištisas tris valandas. “Karas kažkur vyksta visą laiką, bet svarbiausias karas vyksta šeimoje, kai žmonės tiek susvetimėja, kad vienas kitam tampa priešu. Manau, neapykanta artimui – amžina ir universali tema”, – pasakoja A.Areima.
Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro spektaklyje vaidins Toma Vaškevičiūtė, Daiva Stubraitė, Arvydas Dapšys, Dainius Gavenonis, Saulius Sipaitis, Daumantas Ciunis ir Indrė Patkauskaitė. Apie dar vieną atlikėją, kurį spektaklio metu matysime scenoje, “Veidas” neseniai jau rašė: tai saksofonininkas Liudas Mockūnas. Džiazo muzikantui režisierius leido gyvai improvizuoti ir pačiam užčiuopti svarbiausias spektaklio temas.

Box
Dešimt gruodžio premjerų

9, 10, 21 d. 19 val. Menų spautuvėje – “Prakeiktieji”. Rež. Artūras Areima (OKT)
11, 12 d. 12, 15 val. Kauno dramos teatre – “Kiškis pabėgėlis”. Rež. Agnė Sunklodaitė
18 d. 12, 15 val. Valstybiniame jaunimo teatre – “Angelų pasakos”. Rež. Vytautas V.Landsbergis
18, 19, 30, 31 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Meilės eliksyras”. Rež. Alvydas Lebeliūnas
19 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Liepsnos virš šaltojo kalno”. Choreogr. Vytis Jankauskas
22, 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Telefonų knyga”. Rež. Vidas Bareikis (“No theatre”)
29, 30, 31 d. 18 val. Kauno dramos teatre – “Tegyvuoja Bušonas”. Rež. Artūras Žukauskas
30, 31 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Sugalvok norą 2″. Rež. Jurijus Popovas
31 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Miego brolis”. Rež. Agnius Jankevičius
31 d. 19 val. Šiaulių dramos teatre – “Ponas Puntila ir jo tarnas Matis”. Rež. Algimantas Pociūnas

Penktadienį 18 val. į savo įkurtuves senamiestyje, M.Daukšos gatvėje, žiūrovus kviečia daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis Kauno pantomimos teatras. Naujosios 50 vietų salės atidarymui mimai parengė premjerą – pantomimos spektaklį “ab origine” Oskaro Milašiaus kūrybos motyvais, kurį režisavo svečias iš Vroclavo Leszekas Czarnota. Tai istorijos, skirtos mąstančiam žmogui, suvokiančiam visagalę meilę, mistiką ir poeziją.

"Veido" archyvas

G.Varno “Publikos” judesio geometrija

Vienas garbus teatro vadovas šių eilučių autorei yra pareiškęs, esą visose šalies trupėse moterų aktorių per daug ir vaidmenų joms nuolatos trūksta. Kodėl? Todėl, kad spektaklius dažniau lanko moterys, o jos nori regėti scenoje dailius įdomius vyrus.

Ta atminties kloduose užsilikusi frazė persekiojo per vieną savaitę stebint dvi reikšmingas dramos premjeras. Pirmoji – Jaunimo teatro scenoje Rolando Kazlo inscenizuotas Hermano Melville’io “Raštininkas Bartlbis”, antroji – Gintaro Varno režisuota skandalingoji Federico Garcios Lorcos “Publika”. Pirmajame teužimta viena aktorė, vaidinanti paauglį berniuką (tiesa, dar šmėkštelėjo tyleniui Bartlbiui kaip komfortiško serviso dalis siūloma bežodė gražuolė). Antrajame – netgi trys (greta geros dešimties jaunų vyrukų), tačiau moterų vaidmenys labiau priminė parodijuojamas teatrines kaukes.

“Bevelyčiau nieko…”

Abu spektakliai galėtų iliustruoti ir vis dažniau aktualizuojamą tradicinio ir naujojo teatro formų akistatą. Pavyzdžiui, G.Varnas lieka ištikimas savajai raiškai, kurioje sklandžiai dera tiek operinio meno, tiek šiuolaikinio šokio, tiek lėlių teatro citatos, o R.Kazlas ne mažiau nuosekliai ant scenos kortos deda žodį ir realistinę scenografiją. Ironiška, tačiau po kelių sinkretinio teatro ieškojimo dešimtmečių šviežiau ir netikėčiau (bent jau sostinėje) buvo žiūrėti ramų ir nepretenzingą “naująjį naftaliną”.

Nieko nauja, kad Rolando Kazlo, kaip režisieriaus, repertuaras išsiskiria ypatingu literatūriniu skoniu. Pernykštis nacionalinės premijos laureatas ne kartą kalbėjo nesuvokiantis, kodėl teatruose rodoma tiek daug lėkštų pjesių, kai pasaulyje parašyta tiek daug puikių literatūros kūrinių. “Raštininkas Bartlbis” – XIX amžiaus vidurio apysaka su lig šiol neišsivadėjusios mįslės užtaisu. Koks vidinis stuporas tyleniui Bartlbiui, bevelijančiam nieko nedaryti, trukdo priimti draugiškai siūlomą pagalbą? Pagaliau, kas toks yra nieko iš gyvenimo nebegeidaujantis Bartlbis – vartotojiškos visuomenės auka ar nebylus aplinkinių terorizuotojas? Ar privalome jaustis kalti, kai šalia esantysis atsisako ne tik pasaulietiškų gėrybių, bet ir žmogiškųjų ryšių? Ir ar patys nesinešiojame savyje šiek tiek Bartlbio, kai užsidedame visų atstumto ir pasauliui nebereikalingo individo kaukę?

Įdomu, kad tiek rašytojas, tiek ir R.Kazlas, vaidinantis dosniai Bartlbio atžvilgiu nusiteikusį teisininką, visuomenės dėl tokio keistuolio elgesio kaltinti nelinkę, nors ir negaili jai kritiškų spalvų. Ko vertas vien Rimgaudo Karvelio suvaidintas nukaršęs, bet itin žvaliai tikinčiuosius reketuojantis pamokslininkas arba Andriaus Bialobžeskio stebukladarys kalėjimo virėjas, nuteistuosius aptarnaujantis tarsi aukšto lygio restorane (žinoma, ne už dyka…).

Tačiau pats didžiausias spektaklio atradimas – iš Kauno dramos teatro Rolando Kazlo atsivestas aktorius Artūras Sužiedėlis, kurio veide abejingai sustingusi kančia žiūrovus veikia stipriau nei aplink teisininko kontorą aidintys pistoletų šūviai. Antroje spektaklio dalyje savanoriška Bartlbio agonija jau primena krikščioniškąją pietą, tačiau dėl ko aukojasi naujasis atpirkėjas – paslaptis. Tiesa, sutrikdanti kelių jautresnių sielų ramybę.

Publikos gedėjimas

G.Varno “Publikoje” mirštama sunkiau ir kūniškiau, nors užuominos į Nukryžiuotąjį dar labiau paryškintos. Čia mirtis – puvėsiai, musės ir kirmėlės, o kartu – ištisas teatras “po smėliu”, kuriame grožis suvokiamas kitaip nei žemiškame teatre. Ir pagaliau ne taip jau svarbu, ar Džuljetą vaidins vyras, ar moteris (W.Shakespeare’o laikais visus moterų vaidmenis atlikdavo vyrai) – daugiau dėmesio spektaklyje tenka neišvengiamoms meilės dvikovoms, kurios tenurimsta aname pasaulyje.

O “anas pasaulis” režisieriaus valia nukeliamas žiūrovų salėn. “Publika – mirusi”, – finale be žodžių liudija spektaklio kūrėjai, ateinantys ir atsisėdantys į jos vietą tarsi gedintieji per pagrabą. Teatras – taipogi amžinas atilsis, nes velionio vietoje – scena.

Nežinau, ar šį spektaklį pajėgtų iki galo ištverti Seimo nariai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka, tačiau liberaliau gėjų atžvilgiu nusiteikusieji įvertins puikią kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio parinktą muziką, nepriekaištingus Juozo Statkevičiaus darbo frakus ir, žinoma, įdomius Gyčio Ivanausko, Edmundo Mikulskio, Sergejaus Ivanovo ir Eimučio Kvoščiausko vaidmenis. Į kviestinius aktorius vis narsiau lygiuojasi ir jaunoji G.Varno vadovaujamo teatro “Utopia” komanda.

"Veido" archyvas

N.Juška pasirodys Kauno muzikinio teatro premjeroje “Dulkių spindesys”

Pamėginti geriau padaryti tai, kai sykį jau mėginai daryti. Arba naujiems žmonėms susiburti spektakliui, kuriame vaidino vyresnės kartos kolegos… Atsigręžimų teatre būna įvairiausių.

Labiausiai intriguojantis šio lapkričio atsigręžimas – režisieriaus Gintaro Varno bandymas grįžti prie Federico Garcios Lorcos pjesės “Publika”. Dar 1996-aisiais pristatytas jos eskizas, o 1997-aisiais, minint F.G.Lorcos šimtąsias gimimo metines, įvyko spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre. Pasak G.Varno, šįkart išvysime visiškai kitokią spektaklio versiją: “Publika sėdėjo besisukančiame scenos rate, o aktoriai vaidino užkulisiuose. Tai tebuvo šmaikštus ir mielas avangardinis žaidimas, neatskleidęs giliųjų pjesės temų arba perbėgęs jų paviršiumi”.

F.G.Lorkos pjesė (nepainioti su austro Peterio Handke’s “Publika”) parašyta 1930 m., bet tik 1972 m. vienas amerikiečių studentų teatras ją suvaidino pirmą kartą. Studentai turėjo pjesės rankraščio kopiją, o pirmosios viešos publikacijos sulaukta tik 1976-aisiais Londone. Neįprastą kūrinio likimą galima sieti su pjesės turiniu – pagrindinė dramos kolizija sukasi apie homoseksualią meilę ir drąsą nusimesti kaukes, būti savimi. Kita tema – pats teatras. Priešpriešinami du teatro modeliai: oficialusis – pramoginis, kuris nieko neužgauna, nieko nenervina, neįžeidžia, ir “teatras po smėliu” – sąžiningas, atviras, provokuojantis, kuris tiek piktina publiką, kad kyla revoliucija.

Tokia teatrinio gyvenimo kryžkelė šiandien Lietuvai itin aktuali. “Tuomet revoliucija nekilo. Labai norėčiau, kad dabar ji kiltų, bent jau žiūrovų galvose ir širdyse”, – atsigręžimo motyvus dėsto režisierius.

Netikėtas N.Juškos vaidmuo

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, pagaliau vėl turinčiame direktorių – Romualdą Vikšraitį, regime kitokį atsigręžimą. Šio teatro aktorius Albinas Kėleris, retkarčiais virstantis dar ir režisieriumi, pristato atnaujintą spektaklį “Visi žmonės katinai”, kuris anksčiau kelerius metus buvo žinomas “Žemės mokesčio” pavadinimu.

Nacionalinis operos ir baleto teatras atsigręš į kompozitoriaus Kareno Chačaturiano baletą “Čipolinas” – spektaklį, su kuriuo užaugo jau kelios tiek jaunųjų baleto žiūrovų, tiek pačių šokėjų kartos. Pagrindinius vaidmenis atnaujintame “Čipoline” rengia jaunieji trupės artistai.

O štai primarijų Nerijų Jušką šįkart išvysime kitoje scenoje – Kauno muzikinio teatro premjeroje “Dulkių spindesys”. Spektaklio idėja kilo stepo grupės “Funny Beat” nariams, kurie į pagalbą pasikvietė ne tik N.Jušką, bet ir kompozitorių Liną Adomaitį. Kadangi judesio kalba bus dėstomos įvairių žmonių meilės istorijos, tai ir šokio stiliai skirtingi – nuo klasikinio iki šiuolaikinio, modernaus šokio.

R.Kazlas pristato “Raštininką Bartlbį”

Ir dar vienas spektaklis, kurio nepaminėti būtų nusikaltimas – Rolando Kazlo gerbėjų minia to neatleistų. Valstybiniame jaunimo teatre pasirodys šio aktoriaus režisuotas “Raštininkas Bartlbis” pagal Hermano Melville’io apysaką. Pagrindinis jos veikėjas – itin paslaptinga asmenybė, atėjusi “iš neatsiimtų laiškų skyriaus”. Kuklus dokumentų perrašinėtojas Bartlbis kupinas nenusakomos vidinės tvirtybės, žinantis kažką labai svarbaus ir tik jam vienam suvokiamo. Tuo pat metu jis ir teisininkas, branginantis savo gerą vardą, naudą bei sielos ramybę. Bartlbio egzistencija nepavaldi įprastai logikai ir visuomenės gyvenimo normoms. Spektaklyje vaidins Arūnas Storpirštis, Andrius Bialobžeskis, Antanas Šurna, Rimgaudas Karvelis ir, žinoma, R.Kazlas.

Dešimt lapkričio premjerų

• 6, 7, 18, 19 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – “Raštininkas Bartlbis”. Rež. Rolandas Kazlas

• 7, 13 d. 12 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – “Čipolinas”. Dirigentas Alvydas Šulčys

• 10, 11 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Publika”. Rež. Gintaras Varnas

• 12, 20 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre - “Dulkių spindesys”. Choreografai Dainius Bervingis, Gintaras Visockis

• 16, 25 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Pas pažįstamus…” Rež. Laima Adomaitienė

• 19, 20 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Mono sapiens”. Rež. Vaidas Kublinskas

• 20 d. 18.30 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Visi žmonės katinai”. Rež. Albinas Kėleris

• 20, 27 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose – “Mirandolina”. Rež. Gabrielė Tuminaitė

• 21, 27 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Monotyla”. Autorės Giedrė Ubartaitė, Eglė Sirvydaitė

• 27 d. 12, 14 val. Vilniaus mažajame teatre – “Kas tas grufas?”. Rež. Antanas Gluskinas

Teatro sektoriui Lietuvoje reikalingos permainos, antradienį sakė prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja.

Virginija Būdienė teigė, kad daug aistrų sukėlęs konkursas į Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovus vyko “atsakingai ir tvarkingai”, į jį buvo įleisti stebėtojai, tačiau apskritai Lietuvos teatrams reikalingos permainos.

“Teatro sektoriui Lietuvoje reikia permainų – ne tik vienam teatrui, – kad mūsų puikiausios teatrinės tradicijos, kuriomis džiaugiamės visoje Europoje, galėtų vystytis profesionaliausiai, kūrybiškiausiai, ir teatro sektorius nenunyktų ir netaptų cirku”, – interviu Žinių radijui sakė patarėja.

Praeitą savaitę naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo konkursą laimėjo aktorius Martynas Budraitis, iki tol vadovavęs Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatrui.

Pastaruoju metu daug kritikos sulaukęs buvęs teatro direktorius Adolfas Večerskis šiuos rezultatus apskundė.

"Veido" archyvas

Spektaklio autorę žavi Unės pasišventimas scenoje, tačiau savo herojės B.Mar neidealizuoja

Aplink tarsi komerciniai burbulai vienas po kito sproginėja kultūros eksperimentai, paremti nesenstančiu pirmojo karto masalu. Jei spektaklyje jėga nekryžminate šuns su katinu, prieš tai nepamiršę pasidžiaugti, kaip jiems smagu kūrybiškai bendradarbiauti, kuo suintriguosite smalsius žiūrovus? Kultūriniu požiūriu gyvename “katašunių” epochoje, kuri kates ir šunis skelbia naftalininiais reliktais ir mielaširdiškai leidžia jiems baigti dienas retro zonoje.

Vis dėlto ši zona pavargusiems nuo tų pirmųjų kartų tampa tikra atgaivos teritorija. Birutės Mar “Unė” – iš tos mielos, jokių stebuklų nežadančios ir jau marginalija laikomos zonos.

Be ditirambų

Spektaklio pradžioje aktorė primena patrauklią mokytoją, stojančią priešais klasę ir ramiai klausiančią, ką auditorija žino apie lietuvių išeivijos artistę Unę Babickaitę. Išgirstame apie jos kambarį Teatro, muzikos ir kino muziejuje bei išsamiausią jos vidinio pasaulio liudininką – Paryžiuje 1930–1932 m. rašytus asmeninius dienoraščius. Dauguma “Unėje” vaizduojamų epizodų – būtent iš šio laikotarpio, kai Unė Babickaitė-Baye, vyro Vytauto Graičiūno dosniai teikiamais pinigais priviliojusi garsų režisierių Fiodorą Komisarževskį, kuria pagrindinį vaidmenį jo spektaklyje.

Kuo įdomi nūdienos žiūrovams prieškario artistė Unė? Tuo, kad stebime gyvą, nenuglaistytą, kartais – miesčioniškai pasipūtusią, o kartais naiviai idealistinę asmenybę. Be kita ko, sugebančią sumaniai derėtis ir reikalaujančią, kad jos vyro pinigai būtų atidirbami iki paskutinio cento.

Štai F.Komisarževskis, palikęs Paryžių iškart po premjeros, Unės be kompromisų išvadinamas “kiaule”, o užkulisiuose prieš pasirodymą švilpaujantis scenos partneris – “nusikaltėliu”. Dar gražesnių “komplimentų” pelno lietuvių bendruomenės Paryžiuje atstovai ir, žinoma, teatro kritikai. Žiūrovui telieka konstatuoti, kad žmonių santykiai teatro pasaulėlyje per šimtmetį menkai tepasikeitė. Svarbiausi dėsniai išliko tvarūs net ir “katašunių” epochoje.

Rezistencija ir praeitis

Devyni iš dešimties lietuvių režisierių, statydami spektaklį apie Sibiro lagerio neišvengiantį likimą, nepraleistų progos pasiekus kulminaciją jį patriotiškai apraudoti. B.Mar “Unė” irgi logiškai slenka šia linkme, tačiau, o stebukle, staiga pasirenka kitokį finalo variantą. Iš visos tremties istorijos scenoje telieka keli Aleksandro Puškino posmeliai, kuriuos, mūvėdama baltomis darbininkės pirštinėmis, aktorė deklamuoja likimo draugėms. Ir viduje sulaikytų, neišverktų emocijų estetika pasirodo esanti kur kas paveikesnė nei tradicinės lietuviškos raudos.

B.Mar gali sulaukti jaunuolių, nebesuprantančių rusų kalbos, priekaištų, kad nei šis, nei kiti rusiški tekstai spektaklyje neverčiami. Tačiau būtent daugiakalbė (anglų, prancūzų, rusų kalbų) teksto mišrainė kuria originalią išeivijos dvasia alsuojančios “Unės” atmosferą. Pagaliau juk spektaklis – iš praeities teritorijos, o joje žiūrovai premjeromis dažnai nelepinami. Ar daug galite išvardyti pastaraisiais metais Nacionalinio dramos teatro repertuare atsiradusių vaidinimų, kuriuose nebūtų pusnuogių erotinių šokių, tarsi perkeltų iš naktinio baro programos? Taigi. Aš irgi prisimenu vos kelis pačių aktorių kurtus monospektaklius bei Valentino Masalskio darbus.

Vienas garsus režisierius praėjusią savaitę žurnalistams vėl bylojo apie rezistencijos būtinybę sąžiningame nūdienos teatre. Pasiklausius pačių kūrėjų, rezistentų dabar knibžda po kelis ant kiekvieno scenos kampo. Tik štai jų priešinimasis inercijai pernelyg dažnai išvirsta eiliniais “karštais katašuniais”. O štai B.Mar ramia sąžine galima vadinti tylia, subtilia ir jokiais programiniais manifestais nemosuojančia scenos meno rezistente.

Sostinėje prasidėjo šeštasis nacionalinės dramaturgijos festivalis “Versmė”, kasmet matuojantis lietuvių dramaturgijos ir jos realizacijos scenoje “temperatūrą”. Programoje – dešimt nacionalinės dramaturgijos pastatymų, kuriuos pristato didžiųjų miestų valstybiniai teatrai, taip pat “Atviro rato” trupė ir Keistuolių teatras.

“Versmė” nelygu “Versmei”, mat kas antrus metus per šį festivalį skelbiamas nacionalinės dramaturgijos konkursas, kuriame gali dalyvauti visi valdantys plunksną, o rudenį, padedami aktorių, žiūrovai pamato komisijos geriausiais pripažintų darbų skaitymus ir eskizus. Lyginiais (taigi ir šiais) metais sostinėje galima apžvelgti naujai teatrų repertuaruose atsiradusį nacionalinės dramaturgijos pastatymų derlių.

Pripažintos pjesės ieško režisierių

Trys spektakliai, anot festivalio sumanytojo Jono Korenkos, šių metų programoje atsirado būtent iš anksčiau konkursams pateiktų pjesių. Tai Birutės Mar “Unė” (Nacionalinis dramos teatras), Juliaus Kelero “58 sapnai” (Alytaus miesto teatras) ir Gintaro Grajausko “Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (Klaipėdos dramos teatras). Pastarasis Vilniuje kone labiausiai laukiamas, nes, viena vertus, tai retai sostinėje gastroliuojančio teatro spektaklis, kita vertus, tai naujausias originaliai nacionalinę dramaturgiją interpretuojančio režisieriaus Jono Vaitkaus darbas.

Pjesė “Mergaitė, kurios bijojo Dievas” G.Grajauskui 2007-aisiais pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse “Versmė”, 2008 m. – “Auksinį scenos kryžių” už geriausią nacionalinę dramaturgiją, bet sceną išvydo tik 2010-ųjų viduryje. Regis, lietuvių režisieriai nelaukia išsižioję šiuolaikinių savo tautiečių pjesių.

Kai “Veidas” Oskaro Koršunovo pasiteiravo, ar režisierius ketina po W.Shakespeare’o ir M.Gorkio atsigręžti į lietuvišką dramaturgiją, sulaukė atsakymo, kad visaip gali būti: “Jei atsirastų nauja stipri lietuviška pjesė, tikrai norėčiau ją statyti. Beje, anksčiau labai norėjau imtis Lauros Sintijos Černiauskaitės “Liučė čiuožia”, tačiau galiausiai ją mūsų teatre režisavo Yana Ross. Kaip nors specialiai pjesių neieškau, manau, turėtų būti organiškas susitikimas su nauju tekstu, kuris pajėgtų tapti teatro įvykiu”.

O.Koršunovas priminė, kaip po spektaklio “P.S. Byla OK” daug kas prognozavo, kad lietuvių dramaturgai vieną po kito ims traukti iš stalčių įdomius kūrinius, tačiau nieko panašaus neįvyko. “Su Sigitu Parulskiu tuomet dirbome kartu. Dramaturgo ir režisieriaus bendradarbiavimas teatre ir šiandien man atrodo esąs pats rezultatyviausias kelias”, – tikina OKT meno vadovas.

Patys rašo, patys vaidina

O štai Rimas Tuminas po “Madagaskaro” kantriai laukė naujos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės. Praėjusią savaitę Vilniaus mažajame teatre įvyko “Mistro” antrosios dalies premjera, kurią stebėjo ir pats dramaturgas, linkęs teatro reikalus palikti teatralams ir pernelyg nesikišti į jų kūrybos procesą.

Yra dar vienas kasmet populiarėjantis bendradarbiavimo variantas – kai dramaturgas ir režisierius (o kartais dar ir aktorius) būna tas pats žmogus. Tokių spektaklių “Versmės” programoje šįmet net trys: tai Andriaus Kaniavos ir Vaidoto Žitkaus “Pinokio kronikos”, Birutės Mar “Unė” ir “Atviro rato” aktorių spektaklis “Antigonė (ne mitas)”. Aido Giniočio vadovaujami jaunieji “Atviro rato” aktoriai dar studijų metu buvo skatinami kurti pjeses, todėl šįmet festivaliui išleistame almanache “XXI a. lietuvių dramaturgija” galime rasti dviejų šios trupės narių – Marijos Korenkaitės ir Justo Tertelio darbus. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamame almanache taip pat spausdinami G.Grajausko, Herkaus Kunčiaus, Juliaus Kelero, Mariaus Macevičiaus, Gabrielės Labanauskaitės ir Virgilijaus Veršulio kūriniai.

Nacionalinės dramaturgijos konkursai, anot J.Korenkos, sulaukia iki 60 pjesių, kurias siunčia ne tik debiutantai, bet ir tokie lietuvių dramaturgijos grandai, kaip Saulius Šaltenis. Tačiau konkurso vertinimo komisijon nepavyksta prisikviesti nė vieno režisieriaus, nes toks didelis tekstų krūvis – ne jų jėgoms.

Trečiadienį 19 val. sostinės Rusų dramos teatre monospektaklį “Epigramos, scenos iš gyvenimo ir kita” pristato Maskvos “Sovremenniko” teatro aktorius Valentinas Gaftas. Tėvynėje jis žinomas ne vien teatro ir kino vaidmenimis, bet ir kaip aštuonių knygų autorius. Šiose knygose – poezija, draugams skirtos eiliuotos epigramos ir aktoriaus kūrybos kelią atspindintys prisiminimai. Lietuvoje V.Gaftą išgarsino Eldaro Riazanovo filmai “Garažas”, “Už vargšą husarą užtarkite žodį”, “Pamiršta fleitos melodija”.