Vilija Grigaitytė / BFL nuotr.

Vilija Grigaitytė – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, vertėja, šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir „Fortūnos“ skulptūrėle už antraplanį sesers Veronikos, paaukojusios savo gyvenimą vardan brolio gerovės, vaidmenį latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklyje „Miškinis“. Anksčiau aktorė taip pat yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ir yra nominuota didžiųjų šalies teatro apdovanojimų kategorijose. Jos sukurti vaidmenys pasižymi gilia personažo pajauta bei siekiu kiekvienai savo kuriamai veikėjai suteikti individualumo ir originalumo.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

Gimtadienine nuotaika (aktorė gimė 1960 metų gegužės 6 dieną) vis dar gyvenanti aktorė dalijasi patirtimi, kaip gimsta jos kuriami vaidmenys, kaip jie veikia jos pačios asmenybę ir kada pradeda nykti aiški takoskyra tarp pagrindinio ir nepagrindinio veikėjų kategorijų.

- Peržiūrėjus Jūsų suvaidintų spektaklių sąrašą, regis, kad daugiausia vaidmenų esate sukūrusi (o ir apdovanota) antraplanių / nepagrindinių vaidmenų kategorijoje. Ar tai tik sutapimas? Ar tame galima įžvelgti kažkokio sąmoningo sprendimo pėdsakų?

- Aktorinės karjeros pradžioje, kuomet dar nebuvo nei kristoforų, nei kryžių, esu apdovanota Kultūros ministerijos prizu už geriausią moters vaidmenį spektaklyje „Didysis geismas“. Bet taip, tai tiesa – pastarųjų metų apdovanojimai skirti už antraplanius vaidmenis. Turbūt kiti vaidmenys paprasčiausiai liko nepastebėti teatrologų arba tiesiog patys spektakliai ne taip pasisekė. Sunku pasakyti, kodėl. Teatrologai vienaip vertina spektaklius, o mes kitaip. Jie mato visai ką kita ir kartais iš tikrųjų nustembi, kad esi pastebėta, nes, atrodo, kad tą vaidmenį kuriant nereikėjo tiek daug pastangų įdėti, kaip kuriant kitą, kurio nepastebėjo. Na, o gal aš tiesiog esu antraplanė aktorė (juokiasi).

Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų.

Tiesą pasakius, man gyvenime labai pasisekė, nes dauguma mano sukurtų vaidmenų buvo geruose spektakliuose. Buvau nominuota Kristoforui ir už Tėjos vaidmenį G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“, nors apdovanojimo negavau. Tai buvo puikus rezonansinis spektaklis, teko ir po festivalius pavažinėti. Kelis kartus bandėme atsisveikinti su juo, bet vis grąžindavo į repertuarą…

- Dažnai Jūsų kuriamas nepagrindinis vaidmuo tampa tolygus ar net pranoksta pagrindiniu laikomą personažą. Tuo Jūsų veikėjos yra žavios ir stiprios. Kas tai lemia? Konkretus vaidmuo? Dramaturginė medžiaga? Jūsų charizma? O gal tiesiog kai kuriais atvejais ne visai teisinga yra toji „pagrindinis-nepagrindinis“ apibrėžtis?

- Spektaklio „Miškinis“ atveju iš tikrųjų yra painiavos, todėl, kad spektaklis padalytas į dvi dalis – kai personažai yra jauni, ir kuomet jau vyresnio amžiaus. Tad jeigu aš būčiau vaidinusi ir jauną, ir vyresnę Veroniką, tuomet būtų galima sakyti, kad tai yra pagrindinis vaidmuo. Visgi Veronika scenoje veikia tiek, kiek ir jos brolis miškinis Jonas. Tačiau tiek Eglę, kuri vaidina jauną seserį, tiek mane buvo sunku nominuoti už pagrindinį vaidmenį, nes pagrindinis veikėjas vis dėlto yra Jonas.

Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

O tai, kad kažkuris vaidmuo galbūt pasirodė tolygus savo energija, savo svoriu, sunku pasakyti… Gal tiesiog man jį pavyko sukurti taip, kad jis būtų pakylėtas aukščiau to, kas parašyta. Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų. Tenka ir pasikankinti, bet jeigu jau kuriu vaidmenį, tai jis manęs niekur nepalieka. Gaudau informaciją visur po kruopelytę, kas tas žmogus ir koks jis gali būti. Ir kol į mane neįlenda tas fantomas, tol nenurimstu, tol nesukuriu to vaidmens. Nuo tos akimirkos, kai paskiria vaidmenį, jis visur būna ir gyvena su tavimi. Nesvarbu, ar banaliai leidi dieną, ar pakylėtai – jis visą laiką šalia. Bent jau tokia mano technika. Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

- Sakoma, kad sukurti kūriniai gyvena savarankišką gyvenimą. Ar taip yra ir su Jūsų herojėmis? Ar jos kartais nenori gyventi antraplanio gyvenimo Jūsų kūne, jau praėjus spektaklio premjerai arba kai jau spektaklis neberodomas?

- Dabar jau nebe. Anksčiau, kai dar aistringai degiau teatru, galbūt empatiškai įsijausdavau tiek, kad kartais tomis veikėjomis ir patapdavau. Dabar, jau atsiradus ir amžiaus, ir aktorystės bagažui, viskas paprasčiau. Yra toks senas pasakymas: „Išeini iš scenos, išeik ir iš vaidmens.“ Tu susitapatini su personažu, nes ne be tavęs jis gimsta. Juk tu sudedi į jį savo vidinį liūdesį, vidinę desperaciją, savo kažkokius vidinius intuicijos klodus ir pan. Jis tiesiog negali nebūti dalelė tavęs. Ir jeigu tau liūdna, tu prisimeni tą moterį, kuri gyveno kažkur su broliu, kuri slėpė jį, gyveno kasdienį gyvenimą taip, kaip tu gyveni. Kartais tiesiog susimaišo viskas – tu ir tas personažas.

Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta.

Vaidmenis stengiuosi kurti įvairius ir atrasti vis kitokių spalvų, noriu būti kitokia, neatpažįstama. Stengiuosi atspėti, ką autorius užkodavo rašydamas ir, žinoma, būčiau be galo laiminga, jei, tarkime, klasikas H.Ibsenas pasakytų: „Va, apie tokią Tėją aš ir rašiau.“ Aš laiminga, jeigu atėję žiūrovai į spektaklį sutinka kažkokį atpažįstamą arba įsimintiną tipą. Pamenu, kai vaidinau Rozą „Šokių pamokoje“, vieną kartą prie manęs priėjo du jauni žmonės ir pasakė: „Žinokit, Jūsų personažas yra mūsų šeimos taikytojas. Kai mes susipykstam, mes pasakom Jūsų personažo kelias frazes ir susitaikom. Jūs visą laiką mūsų namuose.“ Tokie atvejai yra didžiausia dovana.

Personažus kuriu žiūrovams. Ir jeigu suvaidini spektaklį ir jauti, kaip tavo atiduota energija grįžta iš žiūrovų, o patikėkite, tai labai jaučiasi esant scenoje, tai tavo personažas tik turtėja nuo to. Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta. O kai ji grįžta iš šešių šimtų žmonių, tai tiesiog nepakartojamas jausmas… Jausmas, kad tavo sukurtas personažas pasiekė žiūrovų širdis, kad tai, ką į jį sudėjai, vienaip ar kitaip kažką užkabino žmoguje, išprovokavo pamąstymus.

- O kalbant apie ribą tarp buvimo savimi (veido) ir vaidybos (kaukės) scenoje, kokia ji yra Jūsų atveju – trapi ar itin tvirta?

- Kadangi beveik nė vienas personažas, kurį esu sukūrusi per gyvenimą, nėra panašus į mane, kaip į Viliją, galima sakyti, kad jie visi yra sukurti tipai. Tarkime, Žana „Skėriuose“. Aš niekada gyvenime taip nepasielgčiau. Aš ją absoliučiai sukūriau. Tai yra personažas, tipas, kuris gali būtent taip pasielgti. Aš jos poelgio nei teisinu, nei smerkiu, o tiesiog parodau žmogaus studiją. Dar kitas pavyzdys – spektaklyje „Laisvė Brėmene“ vaidinau motiną, kuri išpila didžiulį butelį vandens ant dukros auklėdama, tuo tarpu aš, kaip Vilija, jokiu būdu negalėčiau taip pasielgti. Žinoma, kurdama vaidmenį, pridedu kažkokių savo spalvelių, bet tai nesu visiškai aš.

Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai.

Dabar teatras kitoks nei tada, kai tik atėjau į sceną. Per trisdešimt penkerius metus pakito teatro forma, ir ne tik. Skaudžiai išgyvenu dėl vadinamojo projektinio teatro, dėl režisierių-pedagogų nebuvimo. Kai atėjau į teatrą, meno vadovas buvo Jonas Vaitkus. Jis žinojo visus spektaklius ir visus aktorių vaidmenis. Ne kartą repetuojant girdėdavau jo pasakymą kokiam nors aktoriui: „Tu toks jau tame vaidmenyje, paieškok kitų spalvų.“ Tai laimė, nes šiuolaikiniai jauni režisieriai nesivargina pažiūrėti visų, bent savo pasirinktų aktorių, spektaklių.

Šiuolaikinį teatrą teatro tyrinėtojai vadina postpsichologiniu teatru. Skaičiau kažkur tokį apibūdinimą: „Užuot interpretavęs šiandieniniame teatre aktorius kuria, užuot reprezentavęs – akumuliuoja ir skleidžia energiją. Kaip perteikti, „ištransliuoti“ šią patirtį žiūrovams, nekuriant draminio personažo – esminis uždavinys šiuolaikinio teatro kūrėjams.“

Džiaugiuosi, kad gyvenu dviejų teatrinių formų sankirtoje. Manau, V.Silio spektaklio pripažinimo esmė ir yra tas „nedramatinimas“. Nors visgi aš tos teatrinės mokyklos mokinė, kai personažas kuriamas, jis mano interpretacija. Nenurimstu, kol jaučiu, kad kalbu kaip aš, vaikštau kaip aš. Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai. Na, gal arčiausiai manęs yra sekretorė Odetė spektaklyje „Tegyvuoja Bušonas“, už kurią taip pat buvau apdovanota „Fortūna“. Nors artima, tačiau buvo ilgai ieškota, daug rankiota.

- Ar vaidinate sistemingai remdamasi kuriuo nors vaidmens kūrimo metodu?

- Turėjau puikius pedagogus, kurių pagalba susiformavau savą vaidybos metodą. Kokia konkreti tai mokykla, aš nežinau. Čia nebent teatrologai gali pasakyti. Nesu pedagogė, nesu kažkokios sistemos išradėja. Kuriu pagal save – maksimaliai sąžiningai, maksimaliai perfekcionistiškai. Absoliučiai nekenčiu melo scenoje. Netgi jeigu meluoja kolegos, aukoju gerus santykius tam, kad to melo nebūtų. Jeigu aš jau dalyvauju spektaklyje, atsiduodu visa savo esybe. Yra baltas lapas ir yra juodos raidės, kurias parašė labai protingi, kartais, deja, nelabai protingi. Tas raides tu turi atrakinti. O kaip tai padarai, čia jau yra tavo technikos, komandos, režisieriaus, scenos partnerių reikalas.

Aktoriaus profesija yra unikali tuo, kad jeigu geras režisierius surenka derančią komandą, viską daryti būna lengva. Apskritai labai daug kas priklauso nuo kūrybinės atmosferos ir nuo medžiagos svarumo. Mąstant, kaip kokį raktą surasti, technika pati siūlosi. Jeigu režisierius siūlo, tarkime, brechtišką vaidybos metodą, tu bandai vaidinti būtent tuo žanru, tačiau vis tiek remiesi savo sistema, savo vaidmens kūrimo metodu.

- Ilgai tenka ieškoti tų raktinių personažo bruožų?

- Kartais tai įvyksta tik tada, kai tave aprengia kostiumu. Netgi šukuosena kartais pagimdo vienokį ar kitokį žmogaus tipą, kurį aš noriu įkūnyti. Gavusi vaidmenį, jau pirmame skaityme matau, ar yra potencijos tam tipui atsirasti, ar tai užkoduota, o gal reikės pavargti, kad tas personažas gimtų.

Deja, teko turėti ir tokios medžiagos, kai kilo didelių abejonių, kada tai įvyks. Ir netgi yra buvę, kad personažas gimė tik prieš pat premjerą. Žinoma, visi atvejai yra skirtingi. Tarkime, kompanijos „Laimingi žmonės“ kurtame spektaklyje pagal A.Čechovą vaidinau senmergę, kuri nori ištekėti, ir šis personažas negimė tol, kol spektaklyje neatsirado nebylaus kino kadrai, leidę vaidinti psichologinį teatrą. Kitaip tariant, kartais net pati spektaklio struktūra padiktuoja, kad tas personažas atsiras.

Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti.

Dirbu ir su vyresniais, ir su jaunesniais režisieriais. Dirbdama su V.Siliu pirmą mėnesį dariau etiudus, nes nebuvo medžiagos. Kadangi iš prigimties esu imli naujovėms, kiekvienas iššūkis man didžiausia laimė. Šiuo atveju V.Silis iš karto manęs paklausė: „Ar tu sutiksi dirbti tokiu metodu – be medžiagos, iš etiudų sukurti spektaklį?“ Aš atsakiau: „Kodėl gi ne?!“ Kadangi jau sutikau, dariau viską ir kažkokio pasipriešinimo nebuvo.

Tiesa, buvo abejonių, ar čia bus kažkas, ar nebus, kadangi nebuvau mačiusi nė vieno šio režisieriaus spektaklio. Tarkime, dirbant su G.Varnu, tu esi garantuotas, kad tave režisierius ves taip, kaip reikia, nes jis visada žino, į ką veda, ir esi absoliučiai ramus. O čia buvo jaunas žmogus, kurio aš nepažinojau. Reikėjo jį perprasti, juo patikėti. Tiesą sakant, aš labai klausiau jo vedimo, laukiau iki paskutinės minutės, ir, pasirodo, neapsirikau.

- Minėjote, jog esate perfekcionistė. O ar iš esmės, Jūsų akimis, įmanoma scenoje pasiekti tobulybę?

- Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti. Garantuoju, jeigu įrašytum kiekvieną spektaklį, tai pamatytum, jog nė vienas vakaras nebūna toks pats. Tai yra aktoriaus profesijos unikalumas. Žinoma, ir muzikantai tą gali daryti, dailininkai irgi gali vėliau pertapyti, bet teatras ne kinas – tu visą laiką gali dirbti su savo vaidmeniu. Tobulas jis ar ne, aš nežinau. Klausimas, ar apskritai kas nors yra sukūręs tobulą vaidmenį? Neįsivaizduoju… Džiaugiesi, kai būni įvertintas po to, kai sukūrei vaidmenį, bet vis tiek save kritikuoji, po kiekvieno spektaklio visada analizuoji visas scenas, kuriose vaidini.

Mano atveju perfekcionizmas yra reikalavimas sau ir scenos partneriams. Žinoma, dabar, sulaukusi brandos, nedarau tos klaidos, kaip kartais jaunystėje: „Ai, ateis savaime…“ Dabar tiesiog rimtai dirbu su vaidmeniu, su medžiaga, kad paskui, kai ateis premjera, būčiau rami. Turiu taip pasiruošti personažo psichologinį portretą, kad jis mane vedžiotų visus metus, kol aš jį vaidinsiu.

Tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

Būna atvejų, kai ir prieš išeinant į sceną išgirsta muzika sugrąžina emociją, kokią tu jau atradai kurdamas tą vaidmenį. Ne visada pats sau turi sukelti tai. Bet nuolat vaidinant tame pačiame spektaklyje, tiesiog natūraliai ateina momentas, kai žengiant į sceną emocija sugrįžta pati. Būni nepatenkintas, jei ji negrįžta. Tiesiog gal šiandien buvo banali diena, gal dar kažkas įvyko ir išblaškė ar pan. Bet iš tikrųjų visada stengiuosi tai, ką jau esu padariusi, tobulinti. Tačiau čia irgi trapu – tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

- Spektaklis „Miškinis“ Jums atnešė du svarbius apdovanojimus. Kaip pati vertinate apdovanojimus – ar jie Jums turi didelę reikšmę?

- Jei pasakyčiau, kad jie man yra nesvarbūs, tai būtų melas (juokiasi). Aš apskritai esu kukli, o ir, tiesą sakant, nesu gavusi labai daug dėmesio, tad visai smagu, kai tave apdovanoja. Vadinasi, tie du mėnesiai, kurių metu teko atiduoti nemažai energijos šiam darbui, nepraėjo veltui.

Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų.

Žinoma, reikia pripažinti, kad iš tikrųjų to galėjo ir nepastebėti, nes, kaip jau minėjau, kartais kitam vaidmeniui tu atiduodi daug daugiau energijos, bet kažkodėl to niekas nepastebi. Greičiausiai tai priklauso ne tik nuo vieno vaidmens, bet nuo viso spektaklio sėkmės, nuo režisieriaus charizmos ir t.t. Auksinis scenos kryžius yra kaip ir aukščiausias įvertinimas, ir, turint galvoje tai, jog mano meninė karjera jau labai nebekils, smagu, kad mane pastebėjo ir įvertino.

- Ne visus, tačiau sėkmingiausius nepagrindinius vaidmenis sukūrėte tuos, kurie buvo šalia vyriškų pagrindinių veikėjų. Ar tai irgi tik sutapimas, ar, šiuo atveju, pakankamai svarbus faktorius?

- Ne visuose – G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“ pagrindinis personažas buvo moteris. Na, o kiti – galbūt. Tačiau tai nieko keisto vyrų dominuojamame pasaulyje, taip pat ir dramaturgijoje. Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų (juokiasi)... Šiuo palinkėjimu dramaturgams ir baikime…

Ačiū už pokalbį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 22 d.

Timonas - Mantas Zemleckas / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

Tai – tekstas apie jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Timonas“. Bet iš pradžių, Jums leidus, – ne apie tai.

Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt

„Gulėjau blausioje šviesoje, o mano kūnas nežmoniškai bijojo, ta baime slėgdamas dvasią, o dvasia slėgė kūną, ir kiekviena, net menkiausia skaidulėlė gūžėsi laukdama, kad nieko neatsitiks, niekas nepasikeis, nieko niekada nevyks, kad ir kažin kas būtų sumanyta, absoliučiai niekas neprasidės.“[1]

Ši Witoldo Gombrowicz’iaus citata, kažkada juodraštyje pasižymėta prie LNDT Krystiano Lupos statytos „Didvyrių aikštės“, labai tiksliai nusako dabarties jausmą, dabarties, kurią jaučia kiekviena kūno ląstelė. Tąsyk šia mintimi buvo grįsta visa spektaklio logika: juk baisiausia ne tai, kad jis nusižudė, o tai, kad mes likome, tarė nusižudžiusio profesoriaus brolis Robertas (aktorius Valentinas Masalskis). Ir šitame „likime“ (nuo žodžio „likti“, ir nuo sinonimo „lemtis“) sustojo laikas, kurio tame spektaklyje, regis, niekam nesinori skatinti eiti. Ten jie sėdi kaip sėdėję, jie pro langą žiūri, jie truputį jam pavydi, jie vaikšto pirmyn atgal su kitais, taip pat pirmyn atgal vaikštančiais.

„Didvyrių aikštė“ kelių pastarųjų metų Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė laiko pojūčio tikrumu, minutės autentiškumu.

Būdas, kuriuo „Didvyrių aikštės“ aktoriai išgyvena pusketvirtos valandos gilinimosi į savižudybės faktą, neduoda nė garsiau kvėptelėti: ten įvykiu tampa virpančios Eglės Gabrėnaitės rankos ir Eglės Mikulionytės kuklumas, ten kaip žuvis orą akis pagauna paprasčiausius kojų judesius po stalu. Judantis šešėlis ant durų, įnešta lelijų puokštė, šaukštų, panyrančių į sriubą, skimbčiojimas keliamu įspūdžiu atrodo tolygūs fejerijai.

Kodėl tai veikia žiūrovą? Todėl, kad į jo pirštus pateko dabartis – ta pati dabartis, kurią rankose turi aktoriai. Ta pati, kuri eina natūraliai, be laiko struktūros tankinimo.

Šio pavyzdžio prisireikė toli gražu ne komparatyvistinei analizei, o vien tik tam, kad galėčiau tiksliai nusakyti, ką reiškia sąvoka „dabar“ teatre. Būtent „Didvyrių aikštė“ kelių pastarųjų metų Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė laiko pojūčio tikrumu, minutės autentiškumu. Kai scenoje – tokia natūrali dabartis, tuomet į veiksmą žiūrovas įtelpa visu savo pločiu, jo sąmonė dirba įprastu ritmu. Jis mato, kaip moteris paima batą, paima šepetį, kaip valo batą iš vienos pusės, kaip – iš kitos, kaip valydama batą žiūri pro langą, kaip valydama batą žiūri į batą. Scenos laikas nesumontuotas, o aktorių veiksmai apibrėžtini kaip buvimas, buvimas dabar.

Kodėl kalbu apie dabartį? Todėl, kad vienokios ar kitokios dabarties (šiandienos) teatre teigia ieškanti ir Kamilė Gudmonaitė, LNDT gegužės 19-ąją pristačiusi jau trečiąjį savo darbą pagal Williamo Shakespeare’o pjesę „Timonas Atėnietis“. Vis dėlto savo simboliškumu ir abstraktumu „Sapnas“, o savo forma ir tema – „Dievas yra DJ“ buvo kur kas labiau dabartiški spektakliai, juolab – kur kas artimiau į žiūrovą kreipęsi, tiesiau jam į veidą kvėpavę.

Bendras „Timono“ įspūdis, išėjus iš teatro, lieka panašus į radijo laidą tema „Sotus alkano neužjaučia“.

„Timonas“ savo dabartį suskliaudžia vien į dramaturginės tematikos sąsajas su nūdiena, tačiau išraiškai režisierė renkasi uždarą vakardienos teatrą. Todėl bendras „Timono“ įspūdis, išėjus iš teatro, lieka panašus į radijo laidą tema „Sotus alkano neužjaučia“: tu girdi, kad Shakespeare’as kalba apie šiandienos aktualijas, bet toliau valai dulkes, nes stinga vaizdo. Ne veltui spektaklyje labai aiškiai girdima muzika (kompozitoriai – Domas Strupinskas, Mantas Augustaitis), mat ji savo kokybe ir įtaiga viršija visus kitus elementus, jos fone dar labiau susmulkėjančius.

Nuogas dramos siužetas (kurio vėlesnių kartotinių apstu tiek kine, tiek teatre – būtent todėl žiūrovo sąmonėje jis ir „nusidėvėjęs“) šiandienos auditorijai yra nuspėjamas kiekviename centimetre: antai turtuolis, dalijęs savo turtus į visas puses, nuskursta, nuo jo nusisuka draugai, o vos tik vėl jis pamosuoja auksu, jie puola ant kelių, muštis puola, tarnauti ir graibyti auksą iš visų pakampių imasi.

Taigi svarbiausia užduotis spektaklio kūrėjams buvo šiems laikams primityvoką siužetinę struktūrą įvilkti į aktualią režisūrinę koncepciją, kurios šiame spektaklyje – deja deja – nėra jokios. Kitaip tariant, ir vėl grįžtant prie „dabar“ reikalų, norisi, kad būtų kalbama ne tiek apie šiandien, kiek šiandienos rakursais, priemonėmis. Tačiau regėdamas vakarėlį neva fotografuojantį fotografą, sulėtinto laiko mizanscenas, vienų aktorių tarimąsi vaizduojant, kad kiti – užsisukusieji – negirdi, itin teatrališką kūnų motoriką (ar tikrai tiksliausia Timono neviltį išreikšti „šokiu su stalo kampais“?), beveik graudžias moteriškių muštynes dėl aukso ir kokčiai išraiškingą finalinį Timono apipylimą vynu, pamažu nepatogiai įstringi visa ko hipertrofuotame „vaizdavime“ (vis dar labai dažname Lietuvos scenose), o, deja, ne „buvime“.

Grindis nuklojusios plytelės su gaubliais vėlgi nemeta jokio kabliuko, teskatina šabloniškiausias asociacijas.

Ypač vakardieniškai atrodo teatrališkos laiko ir statuso perskyros: jei turtingas – tai dėviu kostiumą ir šukuoseną, jei nuskurdęs – tai išsitepu veidą, susiveliu plaukus ir nusimetu marškinius. Kad Shakespeare’as turto išraiška pasirinko vakarėlius ir besipilstantį vyną, o skurdui išreikšti pasitelkė urvą ir mišką, – nenuostabu, bet kai tas pačias vertes regime ir scenoje, jau kyla nuostaba, tik, žinoma, išvirkščia, negatyvioji. Grindis nuklojusios plytelės su gaubliais (scenografė ir kostiumų dailininkė – Beatričė Mockevičiūtė) vėlgi nemeta jokio kabliuko, teskatina šabloniškiausias asociacijas: visoje planetoje taip, visais laikais taip, visais laikais – Shakespeare’as.

Dramaturgiškai ir išraiškos prasme stipriausi – Timono (aktorius Mantas Zemleckas) monologai, kuriuose jis, pats visų paniekintas, siunčia Atėnams timonišką tvaną (Apeigos ir papročiai / Į savo priešingybę išsigimkit! Apimki visą žemę, sumaištie!). Mantas Zemleckas jau „Sapne“ įrodė savo aktorinę stiprybę: ir čia jis kruopščiai susidoroja su jam tekusia užduotimi iš aristokrato virsti veik žvėrimi (beje, režisūriškai čia jau priartėjame prie nykaus inscenizacijos žanro…). Mantas vien akimis ir vos vos gestu gali pasiųsti tvaną, todėl bereikalingas atrodo visas jam primestas hiperbolizuotas teatrališkumas. Jo viduje telpa tigrai, vilkai ir drakonai, vynuogienojai ir moliūgai, raupsai ir maras, horizontas ir žemės įsčios, todėl jam nebereikia to vaizduoti – jam užtektų imtis sceninės dabarties.

Pabaigoje mušamų būgnų dulkių virpėjimas – sukelia minčių tik apie pačias dulkes, bet stokoja sąryšio su lig tol vykusiu veiksmu.

Kai ima suktis ir šviesomis mirgėti virš scenos kabantys veidrodinis skritulys, apima liūdesys supratus, kad net ir jis – saulė ir mėnuo, kiaušinis, žemės syvas – čia įdomus tik tiek, kiek skleidžia savitą garsą. Galiausiai suvoki priėmęs tik akustinį spektaklio klodą (su tekstais), o vizualiką nuneigęs kaip moralizuojančią sceninę nykumą.

Vienas gražesnių spektaklio vaizdų – pabaigoje mušamų būgnų dulkių virpėjimas – sukelia minčių tik apie pačias dulkes, bet stokoja sąryšio su lig tol vykusiu veiksmu ir, šiek tiek išjudinęs žiūrovo kraują, kontrastuodamas primena apie stovintį spektaklio vandenį: čia ratilai grįžta patys į save.

[1] Gombrowicz W. FERDYDURKĖ. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 27 d.

Liubomiras Laucevičius / menufaktura.lt/L.Brundzos nuotr.

Liubomiras Laucevičius, pradėjęs aktoriaus kelią Panevėžyje ir Klaipėdoje, nuo 1990 m. Jono Jurašo spektaklio „Smėlio klavyrai“ yra etatinis Kauno dramos teatro aktorius, vienas garsiausių ir talentingiausių nacionalinės trupės narių. Šiemet jis antrą kartą įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenis spektakliuose „Miškinis“ ir „Hamletas“. Su Liubomiru Laucevičiumi kalbamės premjeros „Skaičius“ išvakarėse.

Rugilė Pukštytė, menufaktura.lt

- 2004 m. pelnėte savo pirmąjį Auksinį scenos kryžių už Šeiloko vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame „Venecijos pirklyje“. Praėjo 12 metų ir vėl tapote apdovanotas. Ar išliko tas nuostabos jausmas, kaip ir pirmąjį kartą?

- Na, to jausmo aš neatsimenu, bet be abejo, jaudulys išliko. Be manęs juk yra dar du kandidatai, kurie yra verti to apdovanojimo. Nežinai, kurį pasirinks komisija. Yra įtampa. Ta įtampa kiek klaidinanti – juk jeigu jau esi tame trejetuke, tai jau daug. Pats įvertinimas labai svarbus bet kuriam aktoriui. Jeigu žmogus apdovanojamas – tai visada nuveda į pozityviąją pusę.

- Kurso vadovai ar mokytojai dažnai palieka aktorystės studentams neišdildomą įspūdį. Jūs nuo paauglystės patekote į Juozo Miltinio studiją. Koks jis jūsų prisiminimuose?

- Be abejo, jis man davė pagrindą. Atėjau šešiolikos metų į jo studiją. Tuo metu Panevėžyje buvo visa plejada garsiųjų aktorių, iš kurių ir mokiausi. Miltinis su aktoriais dirbdavo repeticijų metu, ir jeigu tu neturi vaidmens tame spektaklyje, tuomet su Miltiniu kaip ir nesusiduri. Bet tu matai kitus spektaklius, senesnius ar naujesnius, ir matai, kaip tie vyresnieji dirba, kaip gyvena sukurtuose vaidmenyse, kokie jų santykiai su kitais personažais. Ir iš to tiesiog mokaisi.

Dabar režisieriai pasimetė formose, jie nelabai kreipia dėmesį į aktorius. Jiems aktorius pasidarė veikiau kaip tipažas, kuris gali prisidėti prie jų norimos formos sukūrimo.

Kad teatras būtų įdomus, jis turėtų būti įvairių stilių ir žanrų. Kadangi dabar režisieriai pasimetė formose, jie nelabai kreipia dėmesį į aktorius. Jiems aktorius pasidarė veikiau kaip tipažas, kuris gali prisidėti prie jų norimos formos sukūrimo. Aktorius darosi vienodas iš spektaklio į spektaklį ir tai yra labai blogai. Juk jeigu aktorius vieną vakarą vaidina komedijoje, kitą dramoje, trečią – tragedijoje, jis gauna didžiulę patirtį ir gali sukurti įvairius vaidmenis. O jei jis vaidina vienaplanius vaidmenis, atlieka tik funkcijas, tuomet jis nepraturtėja.

- Gal anksčiau aktoriai kitaip buvo lavinami?

- Režisieriai neturėjo galimybės kviestis kitų teatrų aktorius. Jie turėjo dirbti su ta trupe, kurią jie atėję rado ir kurią jie paskui papildė kitais aktoriais. Režisierius buvo priverstas dirbti su tais pačiais aktoriais ir turėjo ieškoti tokio pastatymo, kuris tiktų tai trupei. Privalėjo ruošti aktorius ir išskirstyti vaidmenis taip, kad jie galėtų priaugti iki, pavyzdžiui, Shakespeare´o vaidmenų. Dabar ateinantys režisieriai atsineša tą vieną savo pasirinktą pjesę ir tiesiog ima tipažus – vienas aktorius padarys tą, kitas aną. Nebėra darbo su aktoriais.

- Jūsų darbo Kauno dramos teatre pradžia – 1990-ieji – simboliškai sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Ar pastebėjote, kad laisvė kurti atsiliepė jūsų kūrybinėje biografijoje?

- Atsirado galimybė traktuoti darbus kaip nori, o ne būtinybė suprasti viską tik viena mintimi ir pajungti viską tik vienai idėjai. Aiškiai pasijuto tai, kad gali ateiti kiti režisieriai ir jokia taryba jiems nenurodo, kaip ir ką daryti. Laisvas apsisprendimas suteikia galimybę net klysti. Žmogus gali spręsti pats ir tai yra didžiulė vertybė.

Tu visuomet nesi tikras, nepasitiki savim ir kito pastaba tave gali išmušti iš vėžių. Tai sunkiausia.

Tačiau kiekvienas menininkas turi vidinį cenzorių, kuris visą laiką tave kritikuoja. Ir tai yra baisiausias vertintojas. Tu visuomet nesi tikras, nepasitiki savim ir kito pastaba tave gali išmušti iš vėžių. Tai sunkiausia.

- Kolegų esate vadinamas vienu geriausių partnerių scenoje. Kritikų esate vertinamas už scenos erdvės pajautą ir gebėjimą valdyti publiką. Kaip manote, kiek tai yra įgimta, o kiek tai yra įgytos sceninės patirties pasekmė?

- Galbūt yra kažkokie gabumai, bet čia turbūt daugiau patirties pasekmė. Nežinau, ar tai gali būti įgimta. Kadangi nuo mažens norėjau būti aktoriumi, susiformavo kryptingumas, siekimas ir ieškojimas, stebint vyresnius kolegas ar užsienio aktorius. Kiekvienas vaidmuo reikalauja savo stiliaus, išraiškos ir pajautos. O patirtis, apsiskaitymas, intuicija rodo į kurią pusę tau reikėtų eiti.

- Paminėjote intuiciją. Ar kiekvienas aktorius ją turi ir kaip tai susiję su apsiskaitymu?

- Negaliu pasakyti ar kiekvienas aktorius ją turi, bet manau, kad kiekvienas žmogus turi intuiciją kažkam. Tik tą intuiciją reikia visada pamaitinti. Pamaitinti informacija, literatūra, kitomis menų rūšimis. Tada ji daugiau duoda naudos ir supratimo.

- Aktorystė – universali profesija, jei dažną aktorių matome ne tik teatro scenoje, bet ir kine ar televizijoje?

Jeigu jį kviečia į filmus ar serialus, jis turi sutikt, nes kitaip neišlaikys šeimos. Kitaip būti negali.

- Juk gyvenimas daro savo. Gyventi tai reikia. Iš aktoriaus reikalaujama, kad būtų ir apsiskaitęs, ir pakeliavęs, ir apsirengęs, bet vien iš aktorystės viso to neturėsi. Todėl reikia dirbti ir kitus darbus. Jeigu jį kviečia į filmus ar serialus, jis turi sutikt, nes kitaip neišlaikys šeimos. Kitaip būti negali. Visi mano kartai priklausantys aktoriai yra vaidinę serialuose. Kažkodėl dabar patys tai peikia, bet į juos būtent tokiu būdu buvo atkreiptas dėmesys. Jeigu geras aktorius, nuo to jis blogesnis netampa. Tai yra tiesiog darbas.

- O teatras jums – profesija, gyvenimas ar šventovė?

- Tai kūryba. Bent norisi, kad taip būtų. Ne su kiekvienu režisieriumi tai įvyksta, bet tai natūralu. Norėtųsi, kad režisierius aktorių priimtų kaip žmogų, individualybę ir suvoktų, kad nuo jo reikia pradėti. Suvokimo, kad turimą medžiagą pastatymui reikia derinti prie aktoriaus vidinių dalykų, o ne užsispyrusiai siekti tik savo sumanymų įgyvendinimo.

- Pasisakote prieš tai, kad scenoje matytume tai, ką matome gyvenime. Kodėl tai traktuojate kaip „gyvenimišką šiukšlyną“?

- Aš nenorėčiau, kad scenoje kaip meno pagrindas būtų rodoma visokia negatyvi tendencija. Meno esmė yra viltis. O kai viltis neigiama, kai rodomos neigiamos žmogaus savybės ir jomis džiaugiamasi – to nenorėčiau net žiūrėti. Man įdomu tada, kai yra perspektyva kažko, kas bus. Net jei to mes ir nesulauksim. Visa žmonija, visa meno istorija tik per viltį juda pirmyn.

- Bet ar tai neprieštarauja jūsų teiginiui, kad teatras turi būti visoks?

- Juk nebūtinai neigiamas savybes galima parodyti realistiškai šlykščiai. Jas galima įvilkti į meno rūbą ir tai įgaus visiškai kitą pagrindą. Pagaliau tas gyvenimo šlykštumo parodymas turi žiūrovui pranešti, kad tai nėra neišsprendžiami dalykai. Jie turės pasikeisti – žmogus ar visuomenė, kurią rodo spektaklis. Negalima taip gyventi visą laiką.

- Viena aiškiausių publikos mėgstamo spektaklio „Palata“ (režisierius Rolandas Kazlas) poteksčių, kurias atskleidžia jūsų personažas Raginas – žmonių nenoras mąstyti ir bendrauti. Kaip manote, Antonas Čechovas įžvelgė amžiną problemą ar nuspėjo dabartį?

- Be abejo, tai amžina problema. Nenoras pripažinti, kad kitas žmogus irgi turi savo nuomonę ir galbūt ji yra net teisingesnė už mano – tai visada yra konfliktų pagrindas. Ir tie konfliktai gali pakilti iki skirtingų lygių. Nederinant, nebendraujant, nekalbant, nepripažįstant kito nuomonės yra norima įrodyti tik savo tiesą. Nors bet kuri tiesa praėjus laikui gali net pasirodyti buvusi klaidinga, bet žmogui esamuoju momentu ją įteigti atrodo svarbiausia. Ir, man atrodo, tai yra amžina. Bent jau kol kas.

- Teigiate, kad jaunieji režisieriai baigia išsisemti, neberanda naujų formų ir grįžta prie klasikinio teatro ištakų. Ar tai pozityvi tendencija?

- Režisieriai klasikoje ieško naujų formų. Tik galbūt dauguma jų pradeda kartotis. Vien tik eiti į formą pasidarė nebeįdomu. Jie vienas kitą pradeda kopijuoti ir cituoti. Negalima statyti vieną spektaklį po kito ir vis atrasti naujienas. Kad mintis subręstų, reikia laiko. Tai, kad stato klasiką mane džiugina. Mano manymu, ji yra šviesi, viltinga ir joje įžiūrėti žemus instinktus nėra teisinga.

- Vido Bareikio spektaklyje „Hamletas“ įkūnijate gudraus intriganto ir dukrą saugančio Polonijaus vaidmenį. Ar įdomu buvo žaisti teatrą pagal šią filosofinę dramą?

- Pats Polonijus nėra filosofas. Jis veiksmo žmogus, karaliaus užmačių vykdytojas. Juk pjesė susideda iš įvairių personažų, kurie atlieka tam tikrą dalį. Nebūtų Polonijaus Hamletui, nebūtų ir Hamletui ką veikti. Jeigu Hamletas yra dvejojantis, filosofuojantis ir svarstantis, tai Polonijus niekuo neabejoja. Kada reikia, jis vaikams rimtai dėsto išmintį. Tai žmogus, tam tikrą akimirką dirbantis tai, ko iš jo tuo metu reikalauja. Man įdomu buvo jį kurti.

- O kaip sekėsi spektaklyje „Miškinis“ (režisierius Valters Silis) kurti Jono personažą, kuris neturi įprastai lengvai įkandamo neigiamo herojaus rėmo?

- Jis kažkoks bevalis, mano manymu. Bet tokia tuomet buvo situacija. Jo gyvenime valdingesnė buvo sesuo, ir jos jis turbūt buvo valdomas. Bent jau remiantis medžiaga taip atrodo. Užtat jis ir pasidavė. Iš pradžių atrodo, kad laikinai jis slepiasi, o paskui paaiškėjo, kad visus penkiasdešimt metų. Režisierius rodė ir patį Janį Pinups, pagal kurio istoriją buvo kurta drama. Taip pat režisierius ir dramaturgas nemažai kalbėdavo apie tai. Iš viso to ir susidėlioji personažą.

- Šiuo metu repetuojate jauno režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklį pagal Caryl Churchill dramą „Skaičius“. Kaip ieškojote rakto dramoje, kurioje pats iš esmės aktorius turi susidėlioti taškus?

- Iki šiol dar ir vargstam, ieškom. Pjesės forma neįprasta: jeigu taškas yra, tai jis gali būti neįprastoje vietoje. Gali ir nebūti skyrybos ženklų. Bet tu gali ir sakinius sudėlioti pats, ir mintį. Galbūt tai yra įdomi forma ir kažkam įdomu ieškoti to, ką nori pasakyti tavo kuriamas personažas. Tačiau būtų daug paprasčiau, jei mintis būtų aiški, nes ir taip gan keblu sukurti personažą. O jeigu dar reikia ir spręsti kryžiažodį, tai man atrodo, kad tam be reikalo gaištamas laikas.

- Kartu su jumis šiame spektaklyje repetuojantis aktorius Saulius  Čiučelis minėjo, kad aktoriui svarbu surasti aktualumą. Šios dramos aktualumas – žmonių klonavimas ar identiteto paieška?

- Neseniai internete radau straipsnį apie tai, kad mokslininkai sukūrė embrioną ne gimdoje. Vadinasi, moksliniai bandymai gali sąlygoti, kad iš to embriono gali išsivystyti žmogus. O jis gali būti valdomas arba jį valdys. Vadinasi, tai nebėra fantazija. Pjesėje, kurią repetuojame, jaunasis personažas ieško savęs, o vyresnysis kaltas, kad pardavė jo dalelę, odos nuograndą. Ir pardavė tam, kad pagertų. Tai daugiau moraliniai dalykai, kurie išlieka aktualūs.

- Ne paslaptis, kad dažnas aktorius nemėgsta būti žiūrovu. Jūs – stebite kolegų darbus. Ar pavyksta įsitraukti į veiksmą scenoje? Kokie spektakliai jus žavi?

- Kai geri spektakliai visuomet įsitrauki, bet jei atsiranda kažkokie nelygumai – tuomet atsitrauki ir pradedi žiūrėti kritiškai. Mane žavi spektakliai, kurie nagrinėja gilesnius dalykus ir bendražmogiškas problemas. Tie, kurie moka iškelti esminį klausimą, į kurį tu ieškai atsakymo po spektaklio ar net vėliau.

Kai tu žiūri spektaklį, dailės kūrinį, filmą, operą ar šiaip klausaisi rimtos muzikos, visada atskleidi save.

Kadangi tai dažniausiai būna spektakliai pagal klasikines dramas, pasiimi net pjesę perskaityti. Tokie spektakliai verčia mąstyti. Net jeigu kelintą kartą juos žiūri, visada randi kažką užslėpto, nepastebėto anksčiau. Juk ir pats žiūrėti spektaklių ateini būdamas skirtingos nuotaikos, tai kaskart pamatai vis kitus dalykus.

- Pasak to paties Juozo Miltinio, „teatro poreikis, žaidimo poreikis yra labai senas. Jis gimė kartu su žmogumi“. Jūs viename iš interviu teigėte, kad „tik nedidelis procentas žmonių lanko teatrą“. Kuo teatras naudingas žmogui?

- Kad pažintum save patį. Kaip ir bet koks meno kūrinys. Jis visada tau atskleidžia dalį tavęs. Kai tu žiūri spektaklį, dailės kūrinį, filmą, operą ar šiaip klausaisi rimtos muzikos, visada atskleidi save. Tie garsai, žodžiai, vaizdai veikia tavo pasąmonę ir tu pradedi ieškoti savyje atitikmens tam, ką tu matai. O tie atradimai daro tave įvairesniu ir leidžia geriau pažinti save. O pažinęs save, pradedi mąstyti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 20 d.

Olgos Lapinos aplinkos teatro žaidimas „Kodas: Hamlet“ užima visą Lietuvos rusų dramos teatro erdvę / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr

Praėjus 400 metų, kai Shakespeare’as atgulė į savo Šventos Trejybės bažnyčios presbiteriją, jo pjesės sulaukė deramo atsako: anais laikais  jos buvo suprantamos bet kuriam londoniečiui, įstengusiam sumokėti 1 pensą už pigiausią stovimą bilietą parteryje (tingintys keliauti tiltais turėjo dar pridėti už persikėlimą valtimi į kitą Temzės pusę). Bet šiandien skrudžas „The Globe“ teatro pajininkas galėtų džiaugtis pelnu, nes jo „Audra“ su visomis laiko ir jos sukūrimo aplinkybėmis tiražuojama aplikacijomis mobiliesiems  įrenginiams už 6 svarus.

Vaidas Jauniškis, menufaktura.lt

O naujas požiūris į pjeses kaip į savotišką žaidimą britų trupei „Punchdrunk“ 2003 metais atnešė stulbinamą sėkmę ne vien Londone, – po dešimtmečio į Niujorką perkeltas jų tiesioginės patirties (immersive) spektaklis „Atbuskit“ (Sleep No More) pagal „Makbetą“ kainuoja 75-170 USD, ir į tai neįeina joks kokteilis. Bet publika veržiasi.

Nežinia, kiek turėtų kainuoti bilietas į Olgos Lapinos aplinkos teatro žaidimą „Kodas: Hamlet“, nes jis užima visą Lietuvos rusų dramos teatro erdvę nuo vidurių, t.y. pamato iki stogo – ir sustabdo bet kokį ten galimą paralelinį vyksmą. Bet jis tinka šiai Shakespeare’o skaitmenizavimo ir erdvių atrakinimo kitokiems veiksmams krypčiai.

Teatras prasideda iškart: žiūrovai, „apsaugoti“ kaukių, gali netrukdomai žvelgti į išsprogintas į juos praeivių ir pravažiuojančių akis.

Olga Lapina, šiandien esanti viena pagrindinių lietuviškos scenos naujintojų (ne tiek sumanymų masteliu ir garsiais šūksniais, kiek kukliais, bet atkakliais bandymais ir skvarbiu požiūriu į sudedamąsias šio mechanizmo dalis – nuo aktorių pedagogikos iki teatro funkcijų peržiūros), po ekskursijos su vaikais po teatrą „Stebuklingoje kreidelėje“ ėmėsi suaugusiųjų. Nes šioji publika, iš esmės pagalvojus, infantilėja: jai kuriami galvosūkių kambariai, stalo žaidimai, animacinės kompiuterių programos ir socialinių tinklų smėlio dėžės.

Antra vertus, tai natūralu, nes laisvalaikio taip pat daugėja, ir gyventojus reikia užimti ir kontroliuoti „po pamokų“.

Kai 10-13 žiūrovų grupė gauna „kaukes“ ir su jomis – tais kostiumais, kuriuos dažniau naudojame po remonto valyti patalpas – išeina į „Pohulianką“ paskui gotikinę laidotuvių procesiją, teatras prasideda iškart: žiūrovai, „apsaugoti“ kaukių, gali netrukdomai žvelgti į išsprogintas į juos praeivių ir pravažiuojančių akis. Jautiesi drąsiai, nes esi „po kauke“.

Nejaukiai pasijusti neteks vien todėl, kad nėra kitų žiūrovų – išskyrus pačius aktorius, kurie yra įvairūs klounai ir žiūrovų padėjėjai.

Bet toks apsikeitimas žvilgsniais baigiasi greitai, ir nusileidžiama į Hamleto tėvo budynių rūsį (seniausias Vilniaus scenos pastatas pajėgus trumpam apsimesti Elsinoro pilimi). Po to jau pakliūni į vieną po kito užrakintus kambarius, pirmame gauni „Hamletą“ in folio ir prasideda galvosūkių-laiko-kodų rakinimo labirintas: veiksmas, scena, žodis… Ir skubus persikraustymas į kitą kambarį.

Tad čia, kaip ir realiame patirties teatre, pagrindiniai veikėjai yra žiūrovai. Gąsdintis nebūtina, nejaukiai pasijusti neteks vien todėl, kad nėra kitų žiūrovų – išskyrus pačius aktorius, kurie yra įvairūs klounai ir žiūrovų padėjėjai („clowns“, rašė Shakespeare’as, lietuviai išvertė – „duobkasiai“).  Tačiau tampi herojum tik iš pažiūros.

Olga Lapina su komanda kuria gotikinį teatrą, savotišką sceninį steampunką, todėl jame dera ir komedija, ir erotika, pastišas, ir net abejotini Antrojo pasaulinio karo aidai.

Iš tiesų pagrindinė veikėja yra erdvė, t.y. apie 20 įvairių lokacijų, papuoštų, apkarstytų, nuguldytų įvairiais daiktais ir apgyvendintų gyvaisiais paveikslais. Ar jie turi ką bendro su „Hamletu“? Nebūtinai ar bent jau netiesmukai. Rūta nėra „Hamleto“ „raktinis“ augalas, kaip ir „šmeižtas“ nėra pagrindinė tema, tad čia nevertėtų tikėtis edukacinio akcento – šis yra už žodžių. Pavadinimas nurodo tik tiek, kiek pasako: šiame žaidime „Hamleto“ tekstas yra tik kodas šifruoti galvosūkius. Svarbesnė yra erdvė.

Olga Lapina su komanda – kostiumų dailininke Renata Valčik, kompozitore Rita Mačiliūnaite-Dočkuviene, šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku ir vaizdo projekcijų autoriumi Jonu Terteliu – kuria gotikinį teatrą, savotišką sceninį steampunką, todėl jame dera ir komedija, ir erotika, pastišas, ir net abejotini Antrojo pasaulinio karo aidai (Fortinbraso evoliucija?). Užduotis ateičiai – kaip kūrėjams suregzti intrigą, kad žiūrovai/dalyviai nepultų iškart aiškintis kodų ir rakinti spynų, o spėtų pasigrožėti išradingomis scenelėmis? Nes azartas labai sparčiai paima viršų, o greitai išėjęs, priešingai įprastam žaidimui, pralaimi.

Vis dėlto aktoriai nėra nepagrindiniai: jie yra globojanti, skubinanti, nurodanti ranka, ir šį sargybinio-nuo-šmėklų vaidmenį jie atlieka puikiai: režisierė žino, kad čia svarbiausia yra žiūrovo saugumas, ir net kai eini per tamsiausią Letos upę (kone į „nebūti“), o tave čiumpa už kojų įvairios skenduolės ofelijos ir jorikai, toliau sau gali ramiai šypsotis.

Kitas klausimas – patiems aktoriams: kaip, iki prakaito kvapo priartėjus prie žiūrovų, nevaidinti kaip nuo rampos. Tai dar viena slapta Lapinos „mokykla“.

Tai vėlgi kuklu: efektas tik keliolikai žiūrovų. Iš šios kultūrinės atrakcijos Shakespeare’as daug autorinių negaus. Nes okupuojamas visas teatras (todėl suteikime progos žiūrovams pažiūrėti iš viršaus į Pohulianką, iš arti į sietyną ir t.t.), ir klausimas, ar mūsų publika įstengtų mokėti 50-150 eurų už tokią pramogą?

Atsakymas toks pat aiškus, kaip ir šio spektaklio įtaka visam Lietuvos teatrui. Bet vis dėlto gera rinkodara ir dar geresnė reklama šį tą sukurtų. Manyčiau, kad ekskliuzyviniam būreliui išskirtiniu metu (vestuvėms, apie dvyliktą nakties) menką nuolaidą nuo viršutinės ribos galima būtų suteikti. „Drinks not included“. Nes ne taip dažnai aidint plojimams tenka lenktis pačiam sau.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 17 d.

teatrdramatyczny.pl/Katarzyna Chmura-Cegiełkowska nuotr.

Režisierius Oskaras Koršunovas, statydamas Williamo Shakespeare´o kūrinį, vėl pataikė į laikmetį. Bene sunkiausiai pastatoma Shakespeare´o pjese vadinama „Akis už akį“ savo vietą atrado pagrindinėje Lenkijos valdžios institucijoje. Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ scenoje iškilo identiška lenkų parlamentui salė, joje – politinio kabareto fone lakstantys veikėjai, daugeliui jų žiūrovai bei kritikai iš karto atrado konkretų „antrininką“ valdžios institucijose.

„Akis už akį“ tapo įvykiu, karštai aptarinėjamu ne vien tik kultūriniuose Varšuvos užkulisiuose. Šiandienos Lenkijos politinėje situacijoje toks požiūrio į Shakespeare´ą kampas – ir aktualus, ir drąsus. Nepaisant to, jog premjera įvyko prieš mėnesį, Oskaro Koršunovo interpretaciją iki šiol aktyviai aptarinėja tiek kritikai, tiek politikos apžvalgininkai, tiek paprasti Lenkijos piliečiai, savo nuomonę išsakantys „blog´uose“ ar komentarų skiltyse. Jūsų dėmesiui – ištraukos iš įvairių atsiliepimų.

*****

Shakespeare´o Viena tampa dabartine Varšuva, o kupinas puikių įžvalgų ir sudėtingų psichologinių portretų veikalas apie belaikį valdžios cinizmą, moralistų dviveidiškumą ir žiaurumą, pasislėpusį po romumo kauke – satyra apie PiS (partija “Teisė ir teisingumas” – red. past.) valdomą Lenkiją. Nėra ko stebėtis režisieriumi, jei net aukštos politinės kunigaikščio pareigos, Shakespeare´o aprašytos, daugelyje šalių tapusios abstrakcija, nūdienos Lenkijos politikoje turi savo atspindį.

Aneta Kyzioł „Virš saiko“ (polityka.pl)

******

„Akis už akį“ remiasi ne vien aktoryste. Nes Koršunovas sukūrė pasaulį, kuriame už visuomeninių ir politinių reikalų, atrodo, slypi kažkokia šėtoniška jėga. Spektaklis pradedamas Kunigaikščio makabriško sapno scena. Grzymkowskis seimo pirmininko lazda beldžia ritmą. Gavę šį ženklą, iš po seimo suolų pradeda eiti būtybės, primenančios demonus ir lygiai taip pat  judančios. Savotiška ceremonijos šeimininke tampa moteris, kurią vaidina Agnieszka Warchulska; apvilkta korsetu su kojinėmis, ji ekstatiškai rangosi ant pirmininko tribūnos. Jei palyginti šį aktorės pasirodymą su jos vėliau vaidinama heroje (viešnamio šeimininke), argi Koršunovas nesiūlo mums politikos kaip viešnamio vizijos, kur visų pirma vyrauja egoistiniai geiduliai, o ne kokios nors idėjos?

Lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos.

Koršunovas eina šiuo keliu ir kuria scenas, kurios tampa tam tikra valdžios gestų karnavalizacijos forma. Vienoje jų budeliui padedantis Pompėjus laiko savo paties „seimo pirmininko“ lazdą – tiesiog paprastą šluotą. Pats budelis Kailiakorys (lenk. – Skórwieszadło; Zbigniewas Dziduchas) vienu metu įsitaiso seimo pirmininko krėsle: viduramžiais prakeiktos profesijos atstovas staiga atsiduria pačioje visuomeninės ir politinės hierarchijos viršūnėje. Toks įprastos tvarkos nepaisymas sustiprina Koršunovo spektaklio ištarmę ir parodo, kaip išradingai sukonstruotas šis spektaklis. Nes lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos. Kaip ir jo šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko darbas – durų bei viso sceninio fono apšvietimas arba scenų kadruotė su keičiamų reflektorių pagalba preciziškai papildo paties režisieriaus sumanymą.

Szymon Spichalski „Demosteno juokas“ (Teatr dla Was)

******

Įdomiai sutapo, kad spektaklį „Akis už akį“ Dramos teatre žiūrėjau kaip tik keturišimtųjų Williamo Shakespeare´o mirties metinių dieną. Net kilo pagunda recenziją pradėti tuo – banaliu ir daug kartų iki tol nuvalkiotu – tvirtinimu, kad britų rašytojo dramos aktualios ir šiandien… Ir, kaip pasirodė, taip ir padariau. Ir vien todėl, kad žiūrint Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, sunku nepastebėti, kaip labai literatūra (teatras) yra artima tokiai patirčiai.

„Akis už akį“ neabejotinai sukels daug emocijų.  Ypač tokių, kurios nesusijusios su spektaklio menine verte, o labiau politinių. Nežinau, ar teatras nepasirinko ne per palankiausią metą tokiam spektakliui. Bijau, kad jis nebūtų įtrauktas į politinius ginčus, kurie Lenkijoje trunka jau keletą mėnesių, kaip viena iš to ginčo pusių.

Rafał Siemko „Akis už akį“ (TerazTeatr)

******

Taigi taip apsivilkusi, ir dabar dar šventės proga gavusi dovanų bilietą, patraukiau į Dramos teatrą, kuris man įsiminė puikiais Świderskio ar  Zapasiewicziaus vaidmenimis. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir taip pat: ta pati kavinė salėje su socialistiniais papuošimais, ta pati žiūrovų salė, tas pats balsų klegesys braunantis prie savo kėdės… Tačiau Shakespeare´as visiškai neatpažįstamas. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, rodos, daug kur apdovanotas, nusprendė veikalą „Akis už akį“ sušiuolaikinti, kitaip sakant, prie mūsų priartinti.

Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Tačiau scenoje matome tragikomediją. Grįžta kunigaikštis, o situacija normalizuojasi. Bet Shakespeare´as mums parodė demoralizuojantį valdžios poveikį ir etinį dviveidiškumą. Žinia, kai kurie gali kunigaikštyje įžvelgti, pavyzdžiui, Donaldą Tuską, o Andžele – tokį ministrą Ziobrą… Tačiau tokius palyginimus pavadinčiau pernelyg prasčiokiškais… Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Renata Lipinska-Kondratowicz „Išsaugoti saiką“ (wirtualnemedia.pl)

******

Lietuvių režisieriui Oskarui Koršunovui, kuris sostinės Dramos teatre stato „Akis už akį“, spektaklio vietos pakeitimas turi esminę reikšmę. Nusprendęs imtis tokios „smulkios“ ingerencijos, įvykius įkurdina „čia ir dabar“ kontekste tiesiogine prasme, ne tik per tam tikrus palyginimus ar aliuzijas. Naujajame Piotro Kamińskio vertime atsiranda tiesioginės šiandieninių Lenkijos politikų vaidų citatos, scenoje netgi nuskamba išgarsėjusi Ryszardo Petru frazė, kuria jis paragino deputatę Krystyną Pawłowicz nestuksenti sau į kaktą, kai jis jai kalba. Žodžiu, esame namuose, netgi ir jei šie namai ne visiškai mieli.

Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus.

Tuo metu Oskaras Koršunovas surado „Akyje už akį“ puikų erotiškai politiško kabareto su fone vykstančia tragedija scenarijų. Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus. Todėl pradžioje stroboskopo blyksniuose pasirodo pantomiminės scenelės su būsimosios tragikomedijos, vykstančios valdžios ir geidulių labirinte, veikėjais.

Scena pilnai užstatyta, dideli mediniai seimo suolai su prezidiumo vietomis ir tribūna, slapti perėjimai, gausūs laiptai ir durys, skulptūros ir puošnūs užtvarai kuria scenoje labirintą, kuriame pasiklysta veikėjai, kartais pradingdami prarajoje, kai, pavyzdžiui, pasirodo, kad iškart už tribūnos yra niūrus kalėjimas. Ši dekoracija prispaudžia, tiesiogine prasme prislegia dramos veikėjus, kuriuos akivaizdžiai užgožia išorinės sąlygos.

Tomasz Miłkowski „Erotiškai politinis kabaretas. Apie spektaklį „Akis už akį“ (trybuna.eu)

******

Tai gudrus ir sumanus planas. Apsukrus. Perkeliantis veiksmą į mūsų kasdienybę čia ir dabar. Perkeliantis Shakespeare´ą, lietuvių režisieriaus perrašytą labai įtaigiai pagal lenkiškas realijas. Na ir perkeliantis nauju vertimu. Tad Koršunovas ir pasako mums plastine kalba, ne pačiu tekstu, kokie mes esame. Per daug naudodamasis tuo, ką iš politinio gyvenimo patys puikiai žinome.  Kasdienybės drabužį keičia totalitarizmo kostiumu (ir Kunigaikštis, ir Andželas valdžios perėmimo metu). Reikšmingiausiuose veiksmo momentuose nuolat girgždina pasmerktųjų galvas kapojančią giljotiną. Dramatiniuose momentuose atakuoja pojūčius kruvina strobotoskopo šviesa. Pakeičia veikalą pažodine, publicistine, kabaretine, farsine tikrovės parodija. Su švieslentėmis ant seimo durų. Pakabintu kryžiumi. Deputatai pasidalinę: į karingus kairiuosius ir ortodoksus krikščionis, dar karingesnius dešiniuosius. Dviprasmiškas valdančiojo elito ir paprastų piliečių pūvančio moralinio nuopuolio paveikslas. Režisierius nustebina pabaigoje į seimo salę įvesdamas antiteroristus. Iš pirmo žvilgsnio juos nesunku supainioti su teroristais. Nes tvyro sumaištis, visiškas chaosas. Mus palieka apimtus siaubo. Teigdamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Kiekvienas iš pradžių geras pokytis tėra naujas veiksmingos senos manipuliacijos variantas, naujoms sąlygoms pritaikyta galingų individų interesų kombinacija, jų vienų asmeninių poreikių, įgeidžių, nukrypimų, iškrypimų patenkinimas. Svarbu, kad valdžia leidžia viską. Leidžia tik sau – ir mėgaujasi tuo iki soties. Vieną prievartą keičia kita, dar stipresne ir kitaip klastingesne. Ir viskas prasideda iš naujo – kaip švenčiant politišką Švilpiko dieną[1]. Tik kitaip susiklosčius motyvų ir pinigų, konteksto ir aplinkybių santykiams.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti.

Gal ir teisinga – valdžia yra teisės teroras. Beširdės, pažodinės, beatodairiškos teisės, kuri žudo patį žmogų. Jos naudojami instrumentai yra naudingas ciniškai valdančiųjų nebaudžiamumo įrankis. Valdančiųjų botagas ir jų budelis. Shakespeare´o skirstymui į gera ir bloga šiuo atveju nėra vietos. Visi be išimties moraliai pagedę, ir pakeisti, pataisyti šios apgailėtinos padėties neįmanoma. Pastangos tik epizodinės, kad būtų sugrąžinta tariama tvarka ir moralė. Apgaulinga normalumo, teisingumo pergalės vizija. Iš esmės nauja valdžia tokia pat negailestinga ir nedora. Tik kitaip.

Tas triukšmingas, publicistiškas, kabaretinis, spalvotas, stroboskopinis teatrinis lenkų tikrovės vivisekcijos paveikslas, plastikos ir choreografijos viršenybė prieš turinį, kuris interpretuojamas lokaliai, komedinė aktorystė, kartais nukopijuota, perkelia Shakespeare´o nurodytus moralinius ir etinius akcentus, kad  opozicijai būtų suteikta teisė pajusti teisingumą susidūrus valdantiesiems ir paprastiems piliečiams.

Teisė nėra vienoda visiems, šiandien jau nebeturime jokių iliuzijų, abejonių, ir žinome, kad iš tikrųjų teisingumas tėra tuščias žodis. Tie, kurie turi valdžią, padarys viską, kad ją išlaikytų. O tai dar paprasčiau, kai tvyro chaosas ir sumaištis. Spektaklis tai iliustruoja. Įrodo. O biblinė saiko už saiką reikšmė – „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ – lieka svajone, iliuzija, utopija arba pasityčiojimu. Ypač kai valdantieji savo akyje nemato rąsto, tačiau su nepaprastu atidumu artimojo akyje pastebi šapelį.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti. Tačiau verta į tai atkreipti dėmesį. Nes ši interpretacija pernelyg konkrečiai argumentuoja. Gina. O juk Koršunovas kalba Shakespeare´o tekstu. Juokina, apgaudinėja, baugina. Įspėja.

„Akis už akį“, Shakespeare´as, Dramos teatras (blog´as „okiem-widza“)

******

Šalta, atitinkamos spalvos erdvė tampa tuo pat metu idealia vieta parodyti, kad tarp viršaus ir apačios, dangaus ir pragaro tėra labai plona riba. Kad galima ją tiesiog peržengti, ir tuos du pasaulius sujungti į vieną, kupiną brutalumo ir neteisybės. Scenoje besisklaidantys dūmai, kino projekcija ir garso takelis idealiai dera, o visa, kas seka juos, sukuria baimės ir grėsmės įspūdį, kuris nesileis nusikratomas. Tuo pat metu akivaizdu, kad šiame spektaklyje svarbu bus šis tas daugiau. Nebesvarbi tampa politinė pusė, tikėjimas, arba visa tai, kas mėgina atskirti gėrį nuo blogio. Nes scenoje kaip pragaro katile yra drėgna ir tvanku, ir visi yra negeri. Tokiose vyraujančiose sąlygose personažuose pradeda ryškėti negailestinga tiesa, slypėjusi kažkur giliausiuose kampeliuose. Jau spektaklio pradžia perkelia mus į patį to šurmulio centrą, kur blogi veikėjai pasirodo iš slėptuvių ir pradeda medžioklę.

Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga.

Toje blogio migloje išryškėja ir nedidelė gėrio dalelė. Bent jau taip pradžioje atrodo, nes vėliau išaiškėja, kad po kryžiumi, Biblija ir rožančiumi slypi veidmainystė. Bažnyčia visiškai nepasirodė kaip institucija, spinduliuojanti gailestingumą – ji sudėjo rankas ir leido istorijai veikti pačiai. Tik paskutiniajai atėjus staiga ji pradeda šaukti ir puikuodamasi savo bibline išmintimi nori pakeisti šalį ir jos gyventojus. Tačiau pakanka pažvelgti į Izabelę, kurią vaidina Martyna Kowalik, kad suprastum, ką tas maldingumas pasiglemš, kur nuves.  Netgi karšta malda ar vienuolės įžadai nepajėgūs pakeisti to, kas iškart matyti pačiame paviršiniame scenografijos sluoksnyje. Ir vėl apie ją kalbu, nes ji sukūrė labai daugiareikšmę erdvę, kurioje kiekviena rekvizito detalė ir netgi aktoriaus judesys turėjo savo prasmę. O ir judesys dažnai buvo dirbtinis, marionetinis, ir tai idealiai atspindėjo atsidavimą valdžiai. Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga. Tačiau pakanka pažvelgti į paskutines scenas, kad suvoktum, kokia yra galutinė šio spektaklio ištarmė.

Agnieszka Kobroń „Akis už akį“ (afiszteatralny.pl)

******

Pirmojoje spektaklio scenoje, lygiai kaip ir epiloge, yra tam tikros poetikos. Onirinė šėtoniško sapno vizija, kur Kunigaikštis (Sławomiras Grzymkowskis) muša šokio ritmą seimo pirmininko lazda, sukviesdamas į sceną demonus primenančius personažus, pirmiausia – genialią Agnieszką Warchulską, skelbia tą politinę aliuziją, kuri vystysis per visą spektaklį. Nes politikos pasaulis niekuo nesiskiria nuo viešnamio, kur viskas parduodama, turi savo kainą, reikia tik žinoti, į ką kreiptis ir kiek sumokėti.

Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu.

Vizualinis spektaklio sluoksnis žiūrovų vaizduotę žadins iki pat galo. Nėščia moteris, ant galvos nusileidžianti nuo laiptų, panikos ištikti lakstantys žmonės, apgailėtinas žmogelis, pripažįstantis, kad kryžius yra svarbiausias tiesos determinantas, į žiūrovų salę besibraunantis stenotipininkas – visa čia turi antrą dugną.

Oskaras Koršunovas pripildo „Akis už akį“ inscenizaciją puikių sumanymų. Budeliui padedantis alfonsas laiko savo seimo pirmininko lazdą – šluotą, Kailiakorys, arba budelis, įsitaiso pirmininko krėsle (būdinga: nedaug tereikia, kad žmogus iš padugnių gautų valdžią!), Andželo neryžtingumas išryškėja, kai jis neužtikrinai žengia baliustrados kraštu. Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu (apie daug dalykų nesuspėjau parašyti, tačiau kada nors prie jų grįšiu).

Tačiau svarbiausia tai, apie ką kalbėjau pradžioje – kad vėl Lenkijoje turime aliuzijų teatrą, paradoksalu, sukurtą lietuvio, todėl nebus lengva jį išdėti į šuns dienas. „Akis už akį“ – tai puikus įspėjimas pagalvoti apie tai, ar tik pasaulio, valdomo sistemų , „taisymo“ mechanizmai iš tikrųjų tik neblogina padėties…

Włodzimierz Neubart „Akis už akį, arba Apie šlubuojančius valdžios mechanizmus“

******

Užmerkus akis ir klausantis žodžių, sakomų iš Dramos teatro scenos, gali kilti įspūdis, kad skamba dabartinės situacijos, įsigalėjusios šalyje, pašaipus komentaras, parašytas vos ne vakar.

Ir tai susiję ne tik su nauju (labai geru) Piotro Kamińskio vertimu. Baisu pagalvoti, kiek Shakespeare´o „Akyje už akį“ – tikrovės diagnozė, kuri pasirodo vis dar teisinga praėjus keturiems šimtams suvirš metų po jos sukūrimo.

Viskas čia įtartina, moraliniu požiūriu dviprasmiška, veidmainiška, nedora, kupina apsimetinėjimo, nors posėdžių salėje skamba deklaracijos apie teisingus nuosprendžius ir teismus. Pasaulio, kuriame, nors teisės ribos seniai peržengtos, visiškai neabejojama tarnybomis, vienintele instancija beveik iki pat pabaigos lieka Andželas (Przemysławas Stippa) – paleistuvis, apsimetantis dorovingu, kuriam valdžia, gobšumas, o taip pat geiduliai atėmė regėjimo skaidrumą, sveiką protą ir širdį. Tas pasaulis, išsidriekęs tarp seimo, teismo ir vienuolyno, atrodo ankštas, pučiasi nuo ciniškų pašnekesių, melagingų nuosprendžių, manipuliacijų, intrigų ir sąmokslų. Jame pilna dviveidžių, nenuspėjamų pamišėlių, bet guodžia tai, kad yra ir tokių, kurie nepaisydami pasekmių, trokšta išlikti ištikimais sau, savo principams, tiesai, kurios atskleidimas netgi gali kainuoti gyvybę. Tačiau nesileiskime suklaidinami: netgi tie tariamai patys kilniausi taip pat nėra be trūkumų. Tad nežinia, į kurią pusę pasukti, kur ieškoti pagalbos arba bent jau paguodos.

Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Scenografija primena labirintą, iš kurio nepavyks ištrūkti, kurio atsarginių išėjimų (tiesiogine ir perkeltine prasme) trūkumas lemia absurdišką pabaigą. Tad Gintaro Makarevičiaus sukurtas statinys nustoja būti vien iliustratyvia dekoracija tam, kas vyksta čia ir dabar, bet įgauna universalios erdvės bruožų. Jos dėka, bet visų pirma dėl aktorių, spektaklis, kuris mažiausiai kelis kartus lengvai galėjo nuslysti paprasto politinio kabareto link, kur aliuzija veja aliuziją, atsispiria šiai pagundai. Ansamblišką aktorių vaidinimą apibūdina ypatingas „abipusiškumas“ – suvokiamas kaip dėmesys ir atidumas partneriui, jautrumas jo reakcijoms, „kamuolio atmušimas“, nuolatinis partnerių apsikeitimas energija. Replikomis keičiamasi lengvai, su humoru ir jautriai.

Teatras ir maskaradas paradoksaliu būdu atskleidžia niekšiškumą. Tačiau atpildas už tai yra lemtingas ir netiesioginis, toks, kad niekas nesudrumstų finalinio džiaugsmo ir tvirtinimo, kad gyvenimas yra gražus. Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Aleksandra Rembowska „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta…[2]“(teatralny.pl)

*****

Daug dėmesio skiriama kūniškai aktorių raiška, ir tai gali stebinti, ypač tokiame teatre, kuris su tokia pagarba vertina žodį ir lukštena jame slypinčias prasmes (rašau „gali stebinti“; lenkų kūrėjams vis sunkiau surasti teksto ir įaudrinto aktoriaus fiziškumo lygsvarą). Abu naratyviniai pradai papildo vienas kitą. Viešnamio-parlamento pasaulyje, kuris atiduotas vietininko priežiūrai, iš pirmo žvilgsnio vyrauja iškreipta retorika, sutelkta aplink trumpalaikę kiekvieno nuožiūrą. Valdžios nereprezentuoja publicistiniai intarpai (pavyzdžiui, kryžius rėksnių rankose traktuojamas ir kaip skydas, ir kaip kardas, taip pat ir nelyginant šūkis: „Dink, seni!”) – laimei, nevirstantys pigiu plakatu. Tokie epizodai į veiksmą įjungti su subtilios pašaipos atspalviu.

Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Pagrindinė spektaklio ašis visų pirma yra dviejų veikėjų susidūrimas – tai Kunigaikštis, kurio portretą sukūrė Sławomiras Grzymkowskis, ir Andželas, kurį įkūnijo Stippa. Aktoriai kuria skirtingus valdžios pavidalus, nors įsižiūrėjus į jų santykius iš tam tikros perspektyvos, galima padaryti išvadą, kad kai kurie akcentai buvo sumaišyti. Andželas paprastai suvokiamas kaip teroro arba nuo valdžios apsvaigusio jos šalininko įsikūnijimas. Tuo tarpu scenoje pasirodo neurasteniškas galantas, kuris pasiūlymą užimti vietininko pareigas sutinka isteriškai juokdamasis. Neilgai trukus priešais įėjimą į posėdžių salę pasidaro asmenukę. Andželas vartosi po sceną apimtas traukulių, kai Izabelė mainais į brolio gyvybę siūlo savo nekaltybę. Vietininko asmenyje tūno kažkoks sunkiai apčiuopiamas drovumas ir atsargumas,  išryškėjantis susidūrus su erotika ir valdžia (ergo: dviem esminėmis jėgomis, kurios verčia suktis pasaulį), lygiai kaip Andželas prievarta atsidūrė sistemoje, kurios iki galo nesupranta – nors stengiasi savimi pasitikėti. Psichologinį portretą vainikuoja  garsių žodžių iš „Fausto“ parafrazė. Tam tikru metu Andželas pasakys: „Trokšdamas gero, daro bloga“[3]. Būtent tokiuose šmėkštelinčiuose ženkliuose glūdi absoliutus – nors neakivaizdus – režisūrinės interpretacijos maištingumas.

Spektaklį užbaigia efektingas finalas. Tariamas kunigaikščio atvykimas sukelia sąmyšį. Izabelė, kai kurių vertinama kaip šventoji, savo lūpas suteršia populistine agitacija. Kitaip savo šou  vaidina Mariana (nors tik „vaidina“ ir tik „šou“). Priešingose scenos pusėse – rėkiantys sąvadautojai ir dvasiškiai, mosuojantys šventenybėmis. Ir dar kartą keičiasi apšvietimas; šiuokart ekrane pasirodo žodis „maidenhead“. Shakespeare´o mergystė arba nekaltybė čia yra ne tik kūniška kategorija – tai visų pirma minties būsena, nesutepta politinio profiliavimo. Tačiau nėra ko savęs apgaudinėti; šita pelkė įtraukia visus. Todėl, nors tai pernelyg akivaizdus ir nuvalkiotas sprendimas, į sceną įžengia ginkluota brigada. Pasaulis susitingsta stop-kadre; valdovas ir jo maištininkė sutuoktinė pavirsta tamsiais siluetais, išsiskiriančiais kruvinai raudoname fone. Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Agata Tomasiewicz „Cupido dominandi[4]“ (Teatr dla Was)

******

Vertimus atrinko ir parengė OKT/Vilniaus miesto teatras

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

[1] Švilpiko diena (angl. Groundhog Day) – tradicinė šventė, minima Amerikoje vasario 2 d. Jei diena apsiniaukusi, švilpikas išlįs iš savo urvo, ir pavasaris bus ankstyvas; jei saulėta – švilpikas pamatys savo šešėlį ir grįš atgal į urvą, o žiemiški orai laikysis dar šešias savaites. – Vert.

[2] Mt 7-2

[3] Johanno Wolfgango Goethe´s „Fausto“ eilutė – Mefistofelio teksto fragmentas: „[Jėga], kuri tik blogio siekia, tačiau jos darbai geri“. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas.

[4] Publijaus Tacito (apie 56-po117) frazės cupido dominandi cunctis adfectibus flagrantior est(Aistra valdyti degina labiau už visas kitas) fragmentas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 10 d.

Juozas Budraitis / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

75-erių metų aktoriaus Juozo Budraičio gyvenime vis dar gausu kino, teatro ir fotografijos. Ypač pastarosios, mat šiai aistrai aktorius šiuo metu skiria kaip niekad daug laiko.  Kinas, teatras ir fotografija – trys esminiai dalykai, apie kuriuos kalbėjomės su aktoriumi.

Aurimas Minsevičius, menufaktura.lt

- Buvote jaunas teisininkas, ir staiga – filmavimo aikštelė, teatro scena… Niekada nesigailėjote šio kiek altruistiško žingsnio į kiek mažiau saugią zoną?

- Žmogus visada abejoja ir grįžta prie kažkada kilusių pamąstymų. Kartais gailisi tam tikrų dalykų. Įsitikinau, jog nėra prasmės aiškintis praeities, nusivylimų. Reikia atrasti pasitenkinimą tame, ką turi. Dabar jau nebegalvoju, jog galėjau turėti stabilesnį gyvenimą, mažiau lakstymų bei draskymosi. Yra kaip yra. Ir tikrai negaliu sakyti, jog esu nusiminęs. Man atrodo, jog taip turėjo būti.

Man iki šiol repeticijų procesas asocijuojasi su nejaukumu, kartais tampančiu tikra kančia.

Žinoma, žmogus niekada abejingai nepasiduoda tai tėkmei. Jis vis bando kažką koreguoti, kažką pagerinti, ieško būdų kaip nuveikti dar kažką, nes kiekvienas veiksmas skatina naują fantaziją. Vis mėginu iš tos fantazijos ištraukti ką nors įdomaus ir naudingo, kitaip sakant – teigiamai erzinančio. Taip ir gyvenu.

- Jūsų gyvenime – ir kinas, ir teatras…

- Kine – paprasčiau. Jis nereikalauja pasiruošimo sistemos, aktorinės mokyklos. Man kinas visą laiką atrodė kaip gyvenimo dalis. Tai mano kasdienybė, tik pritraukta prie tam tikro laiko bei siužeto. Kuo turtingiau gyveni, tuo daugiau gali pasakyti – išraiška, intonacija, žvilgsniu.

Teatre turi praeiti tam tikrą mokyklą, suteikiančią aktoriams teisę vadintis aktoriais. Beje, aš tokios teisės neturiu. Aktoriai išmoksta atsipalaiduoti, todėl jiems paprasčiau. Man iki šiol repeticijų procesas asocijuojasi su nejaukumu, kartais tampančiu tikra kančia. Niekaip negalėdavau atsipalaiduoti, tiek repetuodamas su Jonu Vaitkumi, tiek su Eimuntu Nekrošiumi, tiek su Oskaru Koršunovu.

Kamera viską tiesiog fiksuoja. Jeigu žmogus gilinasi į save, gyvena turtingą dvasinį gyvenimą, tai atsispindi ir jo veide.

Filmavimo aikštelėje to nebuvo. Čia tekdavo aiškintis kas per žmogus, užrašytas popieriaus lape esančiame scenarijuje. Ieškodavau asmeninio sąlyčio su vaidmeniu. Kine būtų kvaila kažką vaidinti, juolab kai nemoki to daryti. Kamera viską tiesiog fiksuoja. Jeigu žmogus gilinasi į save, gyvena turtingą dvasinį gyvenimą, tai atsispindi ir jo veide.

- Ar šiandien stovėdamas prieš kameras ar lipdamas į sceną dar jaučiate tą malonų jaudulį?

- Niekada nepavyksta atsipalaiduoti nuo įtampos. Net jeigu vaidinu nedidelį vaidmenį, savaitę prieš tai gyvenu itin neramiai. Negaliu užsiimti jokia veikla, vis sakau sau: „Vėliau, kai suvaidinsiu spektaklį“.

„Paskutinė Krepo juosta“ reikalauja ypač daug susikaupimo. Ima nerimas. Nemanau, jog tikri teatro aktoriai į tai žvelgia šaltai – jie turbūt taip pat nervinasi. Vargu ar galima prie to priprasti.

Tenka maksimaliai susikoncentruoti, staigiai įšokti į tai ir išreikšti, ką esi sumanęs.

Filmuojantis taip pat tenka patirti įtampą, kadangi norisi nupiešti dabartinio savo gyvenimo kreivę, išlaikyti tam tikrus niuansus. Žinoma, ne visada pavyksta. Filmavimo aikštelėje susikaupimas milžiniškas, tačiau tik trumpą laiką. Tenka maksimaliai susikoncentruoti, staigiai įšokti į tai ir išreikšti, ką esi sumanęs. Įtampa be galo didelė, ypač jeigu sceną lydi sunkus fizinis veiksmas ar nepalankios sąlygos.

Kaip tik dabar artėja filmavimas Ukrainoje, todėl man jau darosi neramu.

- Bet turbūt toks jaudulys taip pat turi tam tikro žavesio, be kurio būtų neįdomu?

- Būtent tai ir traukia.

- Kas Jus šiandien gyvenime varo pirmyn?

- Jau nesistengiu žengti pirmyn – tiesiog pasiduodu dienos eigai, pasitelkdamas savo fantazijas. Jos dažniausiai atsiranda naktį. Prabundu ir pradedu fantazuoti. Ar tai veda pirmyn? Nežinau. Man atrodo, jog dabar tiesiog trypčioju vietoje. Tų vaikymųsi vis mažėja. Menksta ir norai. Aišku, galva daug ko nori, tačiau ji turi vieną priešą – kūną. Tenka su juo derinti visus norus ir fantazijas.

- Ko šiandien Jūsų gyvenime daugiausia – kino, teatro ar fotografijos?

- Turbūt fotografijos. Ji persekiojo mane visą gyvenimą, tačiau niekada tuo neužsiėmiau taip aktyviai, kaip dabar. Anksčiau labiau rūpėjo kiti dalykai. Fotografija atrodė kaip prasimanymas, kartais atimantis šiek tiek laiko. Dažniausiai tai būdavo darbo kine proceso dalis – filmavimo aikštelėje fotografuodavau kolegas. Dabar, kai gyvenu sėslesnį gyvenimą, atrandu vis daugiau laiko pačiupinėti fotoaparatus.

Nuo pat jaunystės mane traukė prie įvairių mechanizmų. Juk turbūt visi esame vaikystėje išardę laikrodį.

Man patinka mechanika. Tiesiog džiaugiuosi rankose turėdamas geležies gabalą, kurį galiu knibinėti. Nuo pat jaunystės mane traukė prie įvairių mechanizmų. Juk turbūt visi esame vaikystėje išardę laikrodį. Aišku, ne visiems pavykdavo jį surinkti – kartais likdavo detalių. Galiu pasigirti, jog gyvenime esu išardęs nemažai mechanizmų ir pamenu nemažai sėkmingų atvejų, kuomet pavykdavo šį tą sukonstruoti.

Dabar fotoaparatai tapo turbūt didžiausiu mano malonumu. Tie mėginimai išspausti iš jų viską, ką tik įmanoma ir kuo geriau, kuo įdomiau. Visų pirma, tai įdomu man pačiam, tačiau kartais vieną kitą nuotrauką kam nors parodau, kas nors susidomi, gerai atsiliepia apie jas. Tai šiek tiek paskatina.

Mėgstu fotografuoti žmones, tačiau nedrįstu lįsti arti jų. Fotografuojant filmavimo aikštelėje būdavo paprasčiau – tiesiog eini pro šalį ir fiksuoji. Gatvėje reikia kažkaip prieiti prie žmogaus – už nukreiptą objektyvą gali ir į nosį gauti. Būna, pamatai įdomų siužetą, norisi nufotografuoti, bet…

- Kaip jaučiatės vaidindamas „Paskutinę Krepo juostą“ tokiose šalyse, kaip Kroatija, Gruzija, Ukraina, Ispanija? Gastrolėse tenka pasitelkti spektaklio tekstą verčiančius titrus. Ar tai nesukuria papildomos sienos tarp Jūsų ir publikos?

- Nemanau, jog tai problema. Tai yra mano paties kaip žmogaus egzistencija, tik kiek prisidengus Krepo paveikslu, ir man visiškai nesvarbu, kur aš tai darau – prie Žemaitės paminklo ar Kroatijoje. Tik mane nustebino audringa publikos reakcija tiek Rijekoje, tiek Tbilisyje, tiek Žironoje. Įdomu, kaip publika reaguos Italijoje.

- „Paskutinėje Krepo juostoje“ – tik aktorius ir žiūrovai. Nėra nei įspūdingų dekoracijų, nei užgožiančios muzikos, galiausiai – kulisų, už kurių galima pasislėpti. Tad kas čia taip traukia žiūrovus?

- Tikrai nežinau. Kartais netgi stebiuosi tuo. Matyt, publika žino kur eina ir nesitiki patekti į pramogą. Kartais norisi, jog žiūrovai įsijungtų, vieni kitiems sakydami: „Gerai, dabar tavo eilė atsukti savo praeitį kaip tą juostą“.

Man pačiam kūrybinis periodas buvo ypač svarbus. Jo metu tarsi atlikau išpažintį, išspjaudamas iš savęs visas bjaurastis. Nesinori, jog spektaklis taptų nuobodus, kaip kasdienis ėjimas į vis tą pačią parduotuvę, kurioje pirksi tą pačią duoną ir tą patį kefyrą. Todėl negalima „Paskutinės Krepo juostos“ vaidinti dažnai.

Pamenu, kartą man nukritus nuo kėdės Oskaras, pamanęs, jog rimtai susižeidžiau, jau norėjo stabdyti spektaklį.

Būna įdomu vaidinti, kuomet nežinau kas tą vakarą man nutiks. Pamenu, kartą man nukritus nuo kėdės Oskaras, pamanęs, jog rimtai susižeidžiau, jau norėjo stabdyti spektaklį. Pajutęs, jog kėdė svyra, pats sau pasakiau: „Griūk“. Tai buvo įdomu tik iki tol, kol pradėjau galvoti, jog spektaklio metu turiu nugriūti nuo kėdės. Dingus netikėtumui atsiranda mechanika, todėl tenka išdrįsti retkarčiais suardyti tą nusistovėjusią schemą. Nesinori, jog vieninteliu netikėtumu liktų klausimas -  šiandien magnetofono juosta suksis ar nesisuks?

- Kaip atrasti tokį netikėtumą?

Nežinau. Tik žinau, jog gegužės 4 d. žygiuosiu Basanavičiaus gatve žemyn, tada – Trakų gatve, pasuksiu į dešinę ir tada eisiu iki Ašmenos gatvės 8-ojo. O kaip bus toliau – nežinau. Aišku, atėjęs prisiminsiu visą spektaklio eigą. Nors būtų geriau, jeigu kažką užmirščiau – tada tektų netikėtai iš to kapstytis.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 2 d.

Gabrielė Tuminaitė / menufaktura.lt/L.Vancevičienės nuotr.

Festivalis „Tylos!“ kurį laiką buvo žinomas kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų baigiamųjų darbų festivalis. Pastaruosius metus festivalio programoje atsirado ne tik studentų darbų iš užsienio teatro mokyklų – greta pradėta rodyti jaunų Lietuvos ir užsienio teatro profesionalų darbus, o šįmet žiūrovai galės pamatyti keletą darbų, sukurtų paties festivalio metu. Apie besikeičiantį programos pobūdį, festivalio kaip miesto reprezentacinės priemonės supratimą bei finansines atsakomybes kalbamės su „Tylos!“ festivalio vadove Gabriele Tuminaite.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Pastaraisiais metais čia pristatomi ir jaunų lietuvių trupių darbai, taip pat studentų ir jaunų menininkų darbai iš užsienio. Kaip ir kodėl keitėsi festivalio formatas?

- Festivalis keitėsi ir keičiasi pagal atsirandančius naujus poreikius, užduotis. „Tylos!“ festivalyje esam diskutavę apie situaciją, kai studentai labai anksti pradeda statyti spektaklius, anksti eina į sceną, o baigę mokslus ne kuria kažką nauja, bet toliau rodo publikai savo baigiamuosius darbus. Neišvengiamai būsimi aktoriai per anksti pradeda rūpintis užsidirbti papildomus 50 eurų, o ne kuo daugiau išmokti, eksperimentuoti ar sukaupti daugiau žinių. Mes norime festivalyje pristatyti šviežius, tačiau subrandintus darbus, apie kuriuos būtų galima rimtai kalbėti.

Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko.

Buvo laikas, kai baigiamųjų darbų pavadinimai paaiškėdavo likus tik mėnesiui iki festivalio pradžios, o kiti darbai jau buvo rodomi kelis metus, taigi netinkami debiutų festivaliui „Tylos!“. Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko. Pradėjome galvoti, kad reikėtų kelti studentų motyvaciją, provokuoti juos. Taip kilo idėja bendradarbiauti su užsienio mokyklomis ir kreipti festivalį tarptautiškumo link.

Dėl tų pačių priežasčių įtraukėme į programą ir jaunų trupių premjeras. Todėl festivalio programoje atsirado, pavyzdžiui, Apeirono teatras iš Klaipėdos bei kiti savarankiški jaunų režisierių ir aktorių darbai, nebūtinai sukurti po aukštosios įstaigos ženklu.

- Kokiais principais remiatės, sudarinėdama festivalio programą?

- Žinome mums aktualius taškus – valstybes, konkrečias mokyklas, asmenybes. Programą renkamės neribodami savęs, o vėliau taikomės prie finansinės situacijos. Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais buvo paankstintas finansavimo atsakymų terminas. Mūsų festivalis vyksta gegužės viduryje, o dar pernai atsakymus sužinojome, likus vos mėnesiui iki festivalio pradžios. Sudarinėdami programą, turime mažiausiai pusę metų iki jo pasirašyti sutartis su užsienio atlikėjais ir prisiimti finansinius įsipareigojimus. Buvo atvejų, kai sutartis teko pasirašyti labai anksti, tad susitarėme nesėkmės atveju parduoti savo automobilius ar užstatyti turtą. Visokių planų turėjome. Tačiau kol kas viskas kontroliuojama.

Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas.

Šįmet Kultūros tarybos atsakymai atėjo gerokai anksčiau, tad labai nudžiugom, nes pagaliau galim dirbti stabiliau, be panikos, geriau viską apgalvoti, o ne staigiai per vieną savaitę bandyti sukviesti dalyvius. Mūsų festivalio programa yra apgalvota, atrinkta, tikslinga ir kiekvienais metais turi kryptį.

Kasmet festivalyje galima pastebėti tendenciją, kad su kiekvienu spektakliu didėja publikos srautai. Todėl atsiranda tam tikros atsakomybės dėliojant programą – negalime į trečią festivalio dieną įdėti neintriguojančios ar noname´inės trupės, nes publikos banga atslūgs. Norėdami pristatyti tokius darbus, ieškome alternatyvų – svarstome apie kitas, netradicines erdves. Čia prasideda labai smagus organizacinis žaidimas – kur, ką ir kaip galima pristatyti. Šiais metais atidarome naują erdvę Labdarių gatvėje, pavadinimu „Kvartalas“ – festivalio metu uždarame kieme kas vakarą vyks netikėti dalykai.

- Kaip renkate užsienio programą – važinėjate po festivalius, prašote/sulaukiate spektaklių įrašų?

- Vykstu į festivalius, tačiau dažniau tenka rinktis spektaklius pagal atsiųstus įrašus. Tuomet vadovaujuosi tokiais atrankos kriterijais kaip asmenybė, tema ir atlikimo forma. Šiais metais pristatysime įdomius darbus iš Belgijos, Liuksemburgo, be to, visas festivalio dienas savo perfomansus kurs ir rodys Donatas Grudovičius iš Rusijos.

- Ar kyla problemų dėl norimų trupių užimtumo, nors tai tik studentai, o ne nuolat gastroliuojantys profesionalai?

- Problemų kyla visada, tik arba problema padiktuoja dar geresnius sprendimus, provokuoja komandos kūrybingumą, arba sužlugdo idėją. Kol kas tokių žlugimų buvo tik keli, kai norimi atvežti užsienio studentų spektakliai pasirodė  tiesiog techniškai nepakeliami Lietuvos scenai, arba per vėlai gautas atsakymas dėl finansavimo.

Didžiausia bėda su užsienio mokyklų studentų spektakliais yra ta, kad, priešingai nei lietuviai, užsieniečiai parodę baigiamuosius darbus neretai išsiskirsto po teatrus dirbti ir studijų laikų spektakliai tiesiog neberodomi, netgi dekoracijos nebesaugomos. Tai reiškia, kad jei spektaklio nepakvietėme šįmet, kitąmet tokios progos tikrai neturėsime.

- Kaip atrenkate lietuviškus spektaklius, pasikeitus festivalio formatui?

- Pirmiausia, mokyklos siūlo spektaklius, tačiau per pastaruosius dvejus metus festivalio ir teatro mokyklų bendradarbiavimas kiek pasikeitė. Anksčiau rodydavom visus baigiamuosius darbus, tačiau susidurdavome su betvarke – likus mėnesiui iki festivalio staiga atsirasdavo kažkokių negirdėtų kursų, kurie, pasirodo, neturi, kur rodytis, kreipiasi pagalbos ir mes juos įtraukiam. Nelengva sinchronizuoti mokymo įstaigų ir festivalio darbus – LMTA neretai veikia stichiškai, o tai ne visai leidžia sudaryti stabilią festivalio programą. Be to, dabar LMTA turi Balkono teatrą, tad ir mūsų festivalis nėra vienintelė platforma jiems pasirodyti profesionalioje scenoje. Mes taip pat galime rinktis.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas.

Festivalio prioritetas nebėra parodyti visus LMTA baigiamuosius darbus, kurių šįmet bus ypatingai daug. Paprastai kiekvienas kurso vadovas individualiai nusprendžia, ar nori rodytis festyvalyje „Tylos!“. Pasitaiko ir sunkiai įvykdomų pageidavimų bei vizijų.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas. Šįmet ketiname kviesti keletą Panevėžyje sukurtų darbų, kuriuos matėme Jaunųjų režisierių dirbtuvėse Juozo Miltinio dramos teatre. Pristatysime Artūro Areimos ir Kauno VDU studentų darbą „Medėjos kambarys“. Taip pat studentai bus įtraukti į Donato Grudovičiaus kuriamus performansus naujame teatro „Kvartale“.

- Šįmet gavote 15 tūkstančių eurų – ar tai ženkliai skiriasi nuo prašytos sumos? Ar teko daug koreguoti numatytą programą?

- Žinoma, suma skiriasi ženkliai, o koreguoti programą tenka visuomet. Koregavimas nereiškia skurdinimo, tai kaip tik koncepcijos tikslinimas, gryninimas, kad festivalis nevirstų „amatų muge“, o būtų aiškius uždavinius keliantis kultūrinis įvykis.

Valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą.

Situacija visiems žinoma – Kultūros taryba dažniausiai finansuoja tik apie 30 proc. prašomos projekto sumos, nors teigia, jog vidurkis yra 80 proc. Čia galėtume daryti išvadas: valstybė iš tiesų neturi pakankamai pinigų ir tenka jų ieškoti patiems – tame nėra nieko bloga. Tačiau valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą. Kultūrą remiantiems verslininkams būtų galima skirti lengvatas ir t.t.. Ar kaip kitaip padėti inicijuoti mecenavimą, kurio tradicijų iki šiol neturime, ir tai menininkus verčia nuolat pasitikėti Kultūros tarybos pinigais.

„Tylos!” festivalis turi keletą privačių rėmėjų, be kurių jis negalėtų įvykti ar bent jau programa būtų kur kas skurdesnė.

- Ar studentai gauna atlygį už festivalyje parodytą spektaklį? Kokioms reikmėms padengti užtenka Kultūros tarybos skiriamų pinigų?

- Patys studentai atlyginimo negauna. Mes apmokame atvežimą, apgyvendinimą, maitinimą ir techninį pasiruošimą. Žinoma, dalis pinigų atitenka administracijai, kurios išlaidas mažinti neretai skatina pati Kultūros taryba. Tačiau juk negaliu nemokėti, pavyzdžiui, buhalterei, kurią samdau, nes nenoriu jokių nesklandumų šioje srityje.

Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities.

Taip pat yra žmonės, kurie dirba nuo rudens, rašo projektą, kontaktuoja su trupėmis, o nuo sausio mėnesio jau aktyviai užsiima festivalio organizacija. Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities. Festivaliui visad bus reikalingi dizaineriai, muzikantai, dailininkai, techniai darbuotojai, vadybininkai, fotografai, video menininkai, apšvietimo dailininkai, garso režisieriai ir t.t. Mums rūpi vystyti įvairių sričių jaunų profesionalų bendradarbiavimą.

Salės nuoma taip pat kainuoja – valstybiniai teatrai negali nemokamai suteikti savo salės. Tiesa, šią sumą dažnai bandome padengti iš to, ką gauname pardavę bilietus.

- Festivalis dar nėra užsitarnavęs vardo tarptautiniame kontekste. Kaip įkalbinėjate kūrėjus čia atvykti?

- Mes jau turime draugų, rimtų partnerių, kurie mūsų festivalį rekomenduoja vieni kitiems. Taip pat užsienio trupes vilioju galimybe pamatyti miestą ir čia gerai praleisti laiką. Su rusais nebūna daug vargo – jie labai noriai važiuoja į Vilnių, į Rygą. Su lenkais kiek sunkiau – neretai jie mieliau pasirinks didesnį festivalį savo šalyje, nei „Tylos!“ Vilniuje.

Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą.

Kaip bebūtų, atvykus užsienio svečiams labai stengiamės, kad jie išsivežtų kuo geriausius įspūdžius apie miestą, žmones ir festivalį – organizuojame jiems pramogas, dažnai rengiame bendrus pasisėdėjimus, ekskursijas. Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą. Juk ir į pasisėdėjimus po spektaklių kviečiami visi, o ne tik dalyviai.

Kadangi jau pradėjome kviesti spektaklius, kuriuos vaidina ne studentai, bet neseniai studijas baigę profesionalai, atsiranda poreikis mokėti atlygius. Tokiais atvejais kartais išsisukame išnaudodami miesto potencialą – leidžiame atlikėjams likti Vilniuje kelias papildomas dienas, pasirūpiname jų apgyvendinimu, maitinimu, pramogomis, ir taip pavyksta susitarti dėl honoraro mažinimo.

- Ar į festivalį kviečiami užsienio profesionalai, kuriems norite pristatyti lietuvių produkciją?

- Šįmet jau kviesime prodiuserius iš Didžiosios Britanijos, dirbančius su produkcijomis visoje Europoje. Įdomu, ką apie festivalį pasakys žmonės, kurie dirba su profesionaliomis trupėmis ir vykdo veiklą, nesiremdami valstybinėmis lėšomis. Norėčiau, kad ateityje „Tylos!“ festivalyje vyktų tarptautinės premjeros, būtų pristatomos koprodukcijos. Šįmet jau pradėsime vykdyti tokią veiklą. Taip pat esame parengę keletą pasiūlymų atvyksiantiems prodiuseriams.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 3 d.

Viktorija Kuodytė / BFL/V.Skaraičio nuotr.

“Auksiniams scenos kryžiams” sužibus ant teatralų krūtinių, išsiskirsčius komisijos nariams, o ceremonijos dalyviams ir žiūrovams vis dar galvojant, matuojant nominuotųjų ir apdovanotųjų vertes, norisi atsigręžti į kūrėją, diena iš dienos kuriantį ir gyvenantį kūryba(-oje).

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Atrodo, visos premijos, apdovanojimai nesvarbūs – dabar ir čia turi gimti personažas. Tokia aktoriaus dalia: būti darbščiam iki apsėdimo, reikalauti iš savęs dieną ir naktį, kad pajėgtų keistis ir kaskart vis iš naujo gyvenimui prikeltų kitą – teatro pasaulio esatį, pasirodančią iš sąmonės ir pasąmonės gelmių, sumišus protui ir jausmams, o tada ir vėl pradingstančią, sugrįžtančią ten, iš kur buvo pakviesta.

Tebūnie K.Lupos idėjos ir „Bado meistro“ prasminis turinys šio pokalbio su V.Kuodyte prieiga, žvalgant aktorines patirtis – iššūkius, išbandymus ir atradimus.

Šių metų Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje dažniausiai minėtas ir daugiausia atminimo ženklų pelnė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Krystiano Lupos režisuotas spektaklis „Didvyrių aikštė“[1]. Neabejotina, kad tai – vienas ypatingiausių pastarojo meto teatrinių įvykių Lietuvos scenose, o aktoriams – išskirtinė teatrinė patirtis, tą suponuoja pasisakymai interviu, kritikų pastebėjimai, įžvalgos[2]. Spektaklyje Anos vaidmenį kurianti Viktorija Kuodytė, režisieriaus Gintaro Varno pavadinta labai labai darbščia aktore[3], savo karjeroje pelniusi ne vieną reikšmingą apdovanojimą[4], šį teatro sezoną įkūnija ir Bado meistrą to paties pavadinimo Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje. Teatro kritikei Ramunei Balevičiūtei Bado meistras – ne tik universali menininkų likimo parabolė, bet pirmiausia pats aktorius[5].

Tebūnie K.Lupos idėjos ir „Bado meistro“ prasminis turinys šio pokalbio su V.Kuodyte prieiga, žvalgant aktorines patirtis – iššūkius, išbandymus ir atradimus.

Personažo ir aktoriaus aš santykis

- Rasa Vasinauskaitė „Didvyrių aikštės“ recenzijoje teigė: „<…> aktoriai čia turi tokią retą prabangą – būti savimi ir personažu, būti su savimi ir su personažu. Aktoriams čia nereikia „įlįsti į personažo kailį“, jį demonstruoti ar demaskuoti – jie mąsto savo mintis, tik kalba personažo žodžiais.“[6] Daiva Šabasevičienė, rašydama apie Jūsų kurtą ledi Makbet Algirdo Latėno statytame „Makbete“, žymėjo, kad siekiate būti kuo natūralesnė[7]. Ar Jums kaip aktorei scenoje būti savimi yra nauja ir (ar) priimtina patirtis? Apskritai, ką reiškia scenoje vaidinti kitą ir būti savimi? Tai – improvizacija, pasąmoningas ėjimas savęs link, pranokstantis savižinos ribas, ar..?

- Sakyti, kad žmogus scenoje gali būti savimi, man atrodo melas. Scena yra nenatūrali, neteikianti ramybės pojūčio vieta. Žmogus, kas jis bebūtų – aktorius, bankininkas, dailininkas, mokytojas, daktaras ar prezidentas, scenoje jausis truputį nenatūraliai. Gal todėl atsidūrę scenoje daug kas nusišneka. Net ir protingi, mąstantys žmonės.

Scena veikiausiai yra vieta, kur melas turi virsti tiesa, o aktorius (melas) virsta personažu (tiesa).

Juk net kalbėdamas su vienu žmogumi jau tampi kažkuo kitu. Ir dažniausia tampama tuo, ko reikalauja tavo pašnekovas. Keičiasi mūsų balsas, intonacijos, frazuotės, kalbėjimo ritmas. Ypač tai juntama bendraujant su ne itin artimai pažįstamais žmonėmis. Šį gyvenimišką teatrą puikiai jaučia vaikai. Scena veikiausiai yra vieta, kur melas turi virsti tiesa, o aktorius (melas) virsta personažu (tiesa).

Viktorija Kuodytė / BFL/A.Ufarto nuotr.

Esu jautri tiesai. Gal todėl, kad užaugau muzikantų šeimoje. Esu muzikalus žmogus ir turiu išlavintą klausą. Tad tiesą arba melą greičiau išgirstu ausimis nei pamatau akimis. Tai labiausia jaučiama dirbant su savimi, kuriant vaidmenis. Panašu, kad scenoje būti savimi man reiškia nemeluoti sau. Daug ką gali apgauti ir daug kuo įtikinti, bet savęs neapgausi niekaip. Save labai kontroliuoju, girdžiu ir matau iš šalies. Pradėdama dirbti, stebiu savo kūną, kaip jis juda paklusdamas vidinei minčiai; jei nepaklūsta, kažkas ne taip. Iš saliero šaknies negali išaugti rožės spygliuotas kotas su žibuoklės žiedu.

Panašu, kad scenoje būti savimi man reiškia nemeluoti sau. Daug ką gali apgauti ir daug kuo įtikinti, bet savęs neapgausi niekaip.

- Skirtingi teatrologai, kritikai tarsi vienbalsiai žymi Jūsų kūno iškalbą: „<…> nedaro nė vieno melagingo gesto. Jos kūne nėra sentimentų, jis – darbo instrumentas, jį purto, kaip kriaušę, jis krenta, kaip skudurėlis, įsitempia, kaip styga.“[8] Taip pat jie išskiria jausminę tiesą, kurią byloja mąsli ir santūri šypsena, kai šypsomasi ne lūpomis, o vidumi, Audronio Liugos žodžiais, taip šypsosi „dvasios aristokratai, gebantys pakilti virš likimo jiems skirtų išbandymų“[9]. Vaidmens kūryba, personažo esaties pažinimas,  prisijaukinimas – koks tai procesas Jums? Kaip randasi toji vidinė pajauta, tampanti(iš)raiškos tiesa?

- Turbūt yra dalykų, kurių negali suvokti protu. Pavyzdžiui, Dievo buvimo. Jį gali tik patirti. Yra literatūros kūrinių ar personažų, kurie prašosi būti neišmąstyti, bet suręsti iš vandenų ir žemės dulkių sumišų, kaip kažkada rašė Vytautas Mačernis, apdainuodamas Pavasario gimimą. Niekada neturėjau problemų dėl teksto mokymosi mintinai, jo pamiršimo scenoje. Žodžių nesimokau, bet kiekvieną jų matau kaip konkretų vaizdą. Jų daug, jie labai skirtingi, turi savo aiškius pavidalus ir įdomiai rišasi vieni su kitais savais dėsniais, bet ne patys žodžiai svarbiausia.

Tai žaidimas, sunkus, bet vertas pastangų. Ir aktoriui, ir žiūrovui. Tekstą išmokstu kaip muzikos kūrinį.

Tai, ką sunkiai nusakydavau, vieną repeticiją pagaliau įvardijo K.Lupa. Vidinis peizažas. Dar tiksliau pasakyčiau, tavo minčių žemėlapis, pagal kurį keliauji spektaklio metu. Tai ne žodžiai, ne fiziniai veiksmai, net ne mintys ar aktoriniai personažo tikslai. Tai yra kažkas, ką turi nusipiešti tik įėjęs į sceną. Ne prieš spektaklį, ne vieną minutę prieš lipdamas scenon. Ne. Būtent tada, kai įvyksta tavo ir žiūrovo akistata. Tai žaidimas, sunkus, bet vertas pastangų. Ir aktoriui, ir žiūrovui. Tekstą išmokstu kaip muzikos kūrinį. Ir tik natas, parašytas kompozitoriaus. Gal tas įgūdis liko nuo M. K. Čiurlionio gimnazijos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) laikų, kai ten mokiausi fortepijono klasėje.

Nelabai žaviuosi ryškėjančia tendencija teatre kalbėti savais tekstais, tarsi papildant pjesės dramaturgą, tarsi tai, ką aktorius prideda, yra labai reikšminga ir praturtina pjesės turinį bei personažo paveikslą.

Tobulėjimas – kasdienė nepatenkintojo savimi duona

- A.Liuga pastebėjo, kad K.Lupai ir E.Nekrošiui būdinga abejonė, giluminis nepasitenkinimas rezultatu, kuris lemia, skatina siekti kažko daugiau, negu pastatyti dar vieną spektaklį. Teatrologas žymi: „Tas kažkas daugiau turbūt yra sunkiausia, bet ir brangiausia, nes gali suteikti vertę profesijai.“[10] Ar Jums kaip aktorei taip pat kaskart kuriant vaidmenį norisi kažko nauja, kažko daugiau? Kaip pavyksta derinti režisieriaus matymą ir asmeninį siekį to daugiau – profesinio tobulėjimo, žmogiško augimo, išsipildymo– norą?

- Ačiū Dievui, kad šie iškilūs menininkai – E.Nekrošius ir K.Lupa – vis dar abejoja. Turbūt todėl ir šiandien tebekuria nuostabius dalykus. Tai sakydama galvoju ne tik apie jų režisuojamus spektaklius. Prisimenu jų puikią iškalbą, išprusimą, išmintį ir ploną ploną humorą.

Troškimas būti geriausiam. Laimėjimai. Pripažinimas. O už viso to – stingdantis liūdesys.

Kita vertus, jie – negailestingi kariai sau ir savo kariuomenei. Vedantys savo pulką į karą. Tokioje kuopoje drąsu kariauti, net ir pralaimėjimai nebūna skaudūs. Bado meistras F.Kafkos apsakyme sako tekstą: Kodėl neleidžiate man pakilti aukščiau savęs, iki nepasiekiamybės, aš jaučiu, kad mano badavimo galimybės yra neribotos… Žiaurus tekstas. Šiurpas oda eina, kai jį sakau. Bado meistras panašus į menininką, siekiantį dievybės. Man jo gaila. Labai. Ambicijos. Puikybė. Troškimas būti geriausiam. Laimėjimai. Pripažinimas. O už viso to – stingdantis liūdesys. Turbūt visa tai nėra tas kažkas daugiau.

Man, kaip V.Kuodytei, tas kažkas daugiau asocijuojasi su dar neatėjusiu laiku, kuris kažkada ateis, jo nereikia skubinti.

- Kokius vaidmenis, darbą spektakliuose, galbūt darbą būtent su tam tikrais, Jums asmeniškai ypatingais, išskirtiniais režisieriais įvardytumėte to kažko daugiau potyriu, pojūčiu, kad ūgtelėta, atrasta, nueita, kur dar nebūta?

- Norėčiau išmokti tuos troškimus kažko daugiau transformuoti į tai, ką mes vadiname duona kasdiene. Nes iš jos susideda kiekviena diena, ne iš pavienių, atsitiktinių, ypatingų akimirkų. Neseniai lankydamasi A.Saukos parodoje jaučiau tokį transcendentinį menininko liūdesį. Visi paveikslai – nutapyti, įrėminti ir kabantys parodoje – jau pateikti lankytojams, bet kartu jie kelia, teikia amžinos nepabaigiamybės įspūdį. Tai nuostabus pojūtis. Teatro spektaklis, aktoriaus ir turbūt režisieriaus požiūriu, taip pat niekad nebūna baigtinis, net ir po puikiausiai atlikto vaidmens tave aplanko mylimas draugas – nepasitenkinimas savimi. Kas tai? Nežinau.

Niekada nieko nesiekiau vaidinti, neturėjau mylimų, išsvajotų literatūros personažų. Gal nebent vaikystėje pasakose.

Kiekvieną dieną nueini kažkur, kur dar nebūta. Jei ne kojomis, tai mintimis, vaizduotėje. Labai smagu pastebėti tuos kiekvienos dienos ypatumus, kai vakare atsigulus permąstai, kiek visko šiandien įvyko naujo. Panašiai yra ir su naujais vaidmenimis.

Niekada nieko nesiekiau vaidinti, neturėjau mylimų, išsvajotų literatūros personažų. Gal nebent vaikystėje pasakose. Galvodama apie sukurtus vaidmenis labiausia prisimenu ne pačius vaidmenis, bet tai, kas vyko šalia. Kiek man buvo metų, kuo tikėjau, ką mylėjau, kas nepatikdavo, su kuo kovojau, kas vyko namuose, kokie buvo santykiai su tėvais, vaikais, vyrais ar su pačia savimi, kas buvo tuo metu autoritetai, kam buvau ypač jautri, kokie žmonės supo. Visa tai ir sudaro tą ypatingumą. Visi šie dalykai maitina tavo mintis ir jos tampa mėsingos. O po to ta tavo minties mėsa, kaip sakė K.Lupa, apaugina personažus.

Aktoriaus kūryba – laisvė tarp beprotystės ir sveiko proto ribų

Viktorija Kuodytė / BFL/V.Skaraičio nuotr.

- K.Lupos nuostatą, kad aktorius turi būti mąstantis, A.Liuga įvardijo kaip vieną didžiausių šiandienio teatro problemų: „Priklausomybė nuo režisierių ir baimė netekti darbo slopina aktorių kūrybiškumą, ugdo nevisavertiškumą.“[11] Kas, Jūsų manymu, suteikia aktoriui kūrybos laisvę? Kiek apskritai jos reikia Jums asmeniškai? Kada, kaip ima skleistis kūryba?

- Aktorius turi būti mąstantis. Galbūt. Kaip ir kiekvienas žmogus. Tačiau dažnai pasitaiko, ypač mene, kad negalvojant daug kas intuityviai aišku ar savaime paaiškėja. Žinoma, smagiau matyti scenoje aktorių, kuris mąsto vaidindamas, o ne aklai ir formaliai vykdo režisieriaus komandas.

Niekad netikėjau fraze: aktorius priklauso nuo režisieriaus.

Mieliau matyti aktorių scenoje, žinantį, ko jis čia užlipo ir ką nori papasakoti. Niekad netikėjau fraze: aktorius priklauso nuo režisieriaus. Gal kartais aktoriams taip patogiau, nes paklusti yra lengviau nei sukurti pačiam. Aš žodį laisvė suprantu kaip atsakomybė. Jei tu ją turi, gali klysti ir pats taisyti padarytas klaidas, o ne drebėti dėl to, ką pasakys režisierius ar kitas vertintojas. Repetuodama visapusiškai pasitikiu režisieriumi, bet visada norisi ir jam pateikti kažką savo, ką išskleidžia manyje jo formuluojamos užduotys. Turbūt kūryba gimsta iš rūpinimosi tuo, apie ką nori kalbėti, ir pasitikėjimo.

- Kūrybiškumo stoką K.Lupa tiesiogiai sieja su baime[12]. Kas Jums kelia baimę? Kiek jos yra (šiandienos) teatre?

- Jei žmogus kūrybą, nesvarbu, tai būtų menas ar kitos sritys, paskirtų tam, kas negali jo įskaudinti, ir jei jis mažiau galvotų apie savo Aš, tuomet galbūt po truputį nyktų baimės? Tokį objektą žinau.

- Noras kažko daugiau, ambicija, kad būtų geriau, ko gera, lemia nuolatinę nežinios, nerimo, nepasitikėjimo savimi ir savimi tam tikroje situacijoje, pačia situacija jauseną, kurią K.Lupa apibūdino taip: „Jausmas, kad esame pernelyg komplikuoti mechanizmai, kurių negalima nei gerai valdyti, nei pataisyti, kai jie suges.“ Prisipažinęs, jog gyvenime būta akimirkų, kai rodėsi artėjama išprotėjimo link, režisierius aiškiai įvardijo savo poziciją: „Jei kas ir gali žinoti, ką įmanoma padaryti, tai tik aš pats. Joks kitas protas man nepadės. Jei atsiduosiu psichiatrui, turėsiu pripažinti, kad esu bejėgis…“[13]Veikiausiai vaidmens kūrybos procese panašių patirčių neįmanoma išvengti. Kaip išgyvenate Jūs? Kokie sprendimai, pasirinkimai, nuostatos padeda? Ką, Jūsų patyrimu, tokios patirtys duoda aktoriui kaip žmogui? Naudinga ar žalinga tai?

- Aktorystė labai žalingas įprotis. Greičiausiai tai viena iš destruktyviausių profesijų. Man visad patikdavo muzika, kurioje daugiau konsonansų nei disonansų. Deja, aktorystėje – nuolatinė disharmonija tiek su savimi, tiek su aplinka. Iš tiesų teko laviruoti ant tos siaurutės ribos, skiriančios visuomenės įvardytą beprotystę ir sveiką protą. Tai gana patrauklu, tačiau būtent dėl to ribos siaurumo darosi baugu. Ją peržengti labai labai lengva. Tai pajutęs susiimi.

Aktorystė labai žalingas įprotis. Greičiausiai tai viena iš destruktyviausių profesijų.

Kažkada teko su akvalangu plaukioti Karibų jūros pakrantėje tarp koralinių rifų. Prie kranto po vandeniu viskas stebuklingai gražu: spalvotos žuvelės, koralai, baltas smėliukas… Ir staiga toliau nuo kranto pamatai povandeninį skardį, lyg bedugnę į tamsą. Tuoj pat kyli į viršų drebančia širdimi, išlipi į krantą ir ilgai žiūri į žydrą dangų.

Stengiuosi nesureikšminti teatro ir aktorystės. Tai tik viena iš gyvenimo dalių. Ir ji – nėra pagrindinė. Tuomet viskas tampa paprasčiau. Bent jau norisi tuo tikėti…

- K.Lupos darbo metu žymėtas išskirtinis reiškinys, kai po repeticijų aktoriai savaimingai plodavo, džiaugdamiesi kūrybos procesu[14]. Tai liudija gerą, sveiką, įkvepiančią kūrybos aplinką, bendradarbiavimo atmosferą. Jums kaip aktorei tokia aplinka reta, išskirtinė, unikali? Pasidalykite patirtimi. Ką, Jūsų manymu, tai rodo apie santykius teatriniuose procesuose, kūryboje, apskritai tarpžmogiškame lygmenyje?

- K.Lupos repeticijos buvo unikalios dėl paties režisieriaus unikalumo, bet ne dėl kokios nors ypatingos atmosferos ar kolektyvo. Bendradarbiavimas buvo daugiau vidinis nei išorinis. Vienas (K.Lupa) kalbėdavo, o visi aštuoni klausydavo. Ir taip mėnesį su puse. Man toks modelis labai artimas. Nemėgstu diskusijų. Žinoma, buvo aktorių, kurių požiūris kitoks. Minimalus repeticijų skaičius iki premjeros, kada galėjai išbandyti praktiškai tai, ką dėjai į širdį ir protą teoriškai. Tai išties buvo nauja.

Pasibaigus repeticijai pasijusdavai lyg po spektaklio: labai jautraus, intymaus, dažnai sukrečiančio, atviro ir visada tave asmeniškai paliečiančio.

Neužtikrintumas. Jautiesi nepasiruošęs, bet kartu labai laukiantis susitikimo su tais, kam pasakosi istoriją. Puikus, nebandytas sceninis patyrimas: būti pasiruošusiam, o tai reiškia nesiruošti, susitikti su šią dieną tau pasiūlytom aplinkybėm. Tačiau man atrodo, kad spektaklis „Didvyrių aikštė“ tik dabar įgauna gyvastį. Aktoriai mokosi būti nepasiruošę, o tam reikia jaustis laisvai, neįsitempti.

K.Lupa yra puikus oratorius ir pasakotojas, tad pasibaigus repeticijai pasijusdavai lyg po spektaklio: labai jautraus, intymaus, dažnai sukrečiančio, atviro ir visada tave asmeniškai paliečiančio, nors skirto visai auditorijai. Turbūt dėl to ir kilo pirmieji plojimai. O vėliau tai tapo įpročiu. Gražiu įpročiu, kuris visus maloniai nuteikdavo. Tarsi visi vieni kitiems paploja.

Žinoma, tai daug maloniau nei spjaudytis žaibais ir dėti vieniems kitus į šuns dienas.

- Teatras – kolektyvinis darbas, tačiau Jūs niekada nepriklausėte jokiam teatrui, jokiai trupei. Kaip regite, išgyvenate šiandienę aktoriaus būtį ir buitį?

Kaip rašė Kurtas Vonnegutas, gyvenimas ir taip sunkus, kam dar kankintis dėl kažkokių pinigų.

- Kažkada seniai toks pasirinkimas buvo netyčinis, intuityvus, pasąmoninis. Vėliau pozicija pasirodė esanti pati patraukliausia. Gal čia tas laisvės poreikis. Prisiimi atsakomybę už savo sprendimus ir tvarkaisi kaip gali. Aktoriaus būtis priklauso nuo vaidmenų, jei jų yra, yra ir aktorius. Kai jų nebeliks, neliks ir aktoriaus būties, bet žmogus liks. Na, o buitis… Tai jau visai neįdomi tema. Kaip rašė Kurtas Vonnegutas, gyvenimas ir taip sunkus, kam dar kankintis dėl kažkokių pinigų.

Mirus scenoje prisikelti gyvenimui

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 12 d.

Sigitas Jokubauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Teatro, televizijos ir kino aktoriui Sigitui Jakubauskui balandžio 15-ąją sukako 60 metų. Du trečdaliai gyvenimo – scenoje, dalinant save kitiems -  žiūrovams, gerbėjams, kolegoms, bendraminčiams. Talentas įvertintas gausybe apdovanojimų: „Kristoforo“ prizu, Vyriausybės  Kultūros ir meno premija, dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, Potencijos Pinkauskaitės premija, keturiskart Augustino Griciaus premija, keturiskart Šiaulių miesto geriausio metų aktoriaus vardas ir premija, aštuonis kartus laureatas už vaidmenis įvairiuose teatrų festivaliuose. Bet šįsyk kalbamės apie romantišką pasirinkimą ir sudėtingą buvimą, nuolatines paieškas – jubiliejaus išvakarėse.

Asta Šiukšterienė, menufaktura.lt

- Gal kiek ir banalu klausti, kodėl pasirinkote aktorystę, bet mane suintrigavo kažkada išsakyta Jūsų mintis, jog į teatrą atėjote tam, kad kiti Jus mylėtų labiau negu mylite pats save. Taip ir nutiko?

Pradžioje gal romantizmas, pasaka, išėjimas iš realaus gyvenimo atrodė, bet atsidaviau tam visiškai.

- Ir aš esu apie tai daug galvojęs. Kai pamatau, kiek jaunų žmonių ateina į šitą profesiją, man įdomu, kokios jų mintys būna prieš ateinant, prieš sužinant, kas ta aktorystė. Nors niekada nesužinosi iki galo, kas ta profesija, ji amžina ir visą gyvenimą jos mokaisi. Tai galvoju, kad tuos jaunuolius į aktorystę romantika traukia, kaip ir į kiekvieną meno šaką. Vieni nori į miškus eiti, nes mišką myli, taip ir kiti teatrą myli, muziką myli, dailę myli. Gal tas potraukis ir nėra racionalus, bet jis stiprus, užsifiksavęs dėl kažkada matyto spektaklio arba scenoje, ekrane matyto žmogaus, kuris atrodo kažkoks kitoks, pakylėtas.

- Tai ir Jus paviliojo ta romantika?

- Na taip. Kai man pasiūlė ir patarė jėgas išbandyti aktorystėje, pasijutau oho, o gal ir aš… Žinoma, tai dar nebuvo sąmoningas profesinis pasirinkimas. Pradžioje gal romantizmas, pasaka, išėjimas iš realaus gyvenimo atrodė, bet atsidaviau tam visiškai. Jau pirmame kurse atrodė, kad tu – jau toks didesnis, jau pradėjai suprasti gyvenimą kitaip, kad tu ne smulkmeniškas ir pinigai tau visiškai nerūpi. Va tokia romantinė iliuzija tada mane vedė.

- Dabar tai Jums kelia šypseną, taip nebesijaučiate, nebegalvojate?

- Aš galvoju, kartais net labai analizuoju savo buvimą šitoje profesijoje, kartais ir pykstu, svarstau, kodėl aš čia, kaip aš čia, bet jau labai retai. Paskui sustabdau save, ko aš prisigalvoju: juk čia mano gyvenimas, ir juk tų stebuklų buvo, tų momentų, tų sekundžių, nedaug, bet scenoje jie įvyksta, o kitur galbūt nebūtum to pajutęs. Tai dabar aš šypsausi jau ne ironiškai, tik atsirado suvokimo, kiek čia sunkumų yra, koks tas buvimas scenoje ne vien romantiškas.

- Kaip tie stebuklai scenoje įvyksta: mistika ar meistriškumas?

- Oi, kartais net nežinai, kaip tie stebuklai nutinka, tu jų nelauki specialiai, negali ir suplanuoti, gal per darbą ateina. Net ne konkretus spektaklis ar vaidmuo lemia, vaidini tą patį jau kažkelintame spektaklyje ir netikėtai užklumpa atradimas – o! Taigi, čia taip yra! Ir tas stebuklas trunka gal sekundę, gal kelias. Tai – tyla, kai tiesos, atjautos akimirką ir tu tyli, ir žiūrovai tyli. Apima tylos džiaugsmas.  O ir tavo kasdienis gyvenimas, tavo aplinka, žmonės į spektaklį kartais atneša visai kitokių spalvų.

- Atvirkščiai juk irgi būna, atsikartoja scena gyvenime?

Žinoma, kai įeini į sceną, tavęs paties beveik nelieka. Išeini – vėl tu. Aišku, tave atpažįsta.

- Būna, bet tokiose ironiškose situacijose, buityje. Dar svarbu, su kokia medžiaga dirbi, koks autorius. Kartais tave labai paveikia, bet negalima sakyti, kad „įeini į vaidmenį“. Man tai labai nepatinka. Juk čia darbas: įeini ir išeini. O darbo metu perimi daug ką iš autoriaus, režisieriaus, scenos partnerių, susidraugauji ir kažkuria prasme jie visada tavy lieka. Ir scenoje labiau tave pakeičia ne grimas, ne rūbas, o tavo vaidmens psichologinis piešinys, nes turi suvokti to personažo būseną, bandai jį suprasti, vertini.  Žinoma, kai įeini į sceną, tavęs paties beveik nelieka. Išeini – vėl tu. Aišku, tave atpažįsta. Juk todėl ir būna aktoriai kažkuo išsiskiriantys, vienas – toks, kitas – va, šitoks.

- Ar gerai, kad aktorius skirstoma ir renkamasi pagal tipažus?

- Oi, ne. Aš manau, kad čia senas būdas, kuris visai netinka teatro žanrui. Pagal tipažus renkamasi tik kine, serialuose arba saviveikloje. Visas išorinis aktoriaus tipažas – tik žaidimo priemonė, o pirmiausia – psichologija, supratimas personažo, jo logikos, jo gyvenimo, jo tikslų. Tada gali būti negražus ir piktas arba gražus ir negeras ir panašiai. Svarbiausia mūsų amate – psichologija.

- Ar teko „sutikti tokių žmonių“ (kalbu apie personažus), kuriuos perprasti, prisijaukinti buvo sunkiausia, kurie ilgai dar liko su Jumis?

- Iki galo turbūt nei vieno neįmanoma perkąsti. Aišku, yra tokių, kurie labiau atitinka tavo jausmą, patirtį ar požiūrį, yra tokių, kurie visai kaip ne tu. Teatre būna labai gerai – tu gali pasislėpti už personažo. Gali padaryti ir išsakyti tai, ko net pats sau neprisipažįsti, kokių minčių sau neišsakai. O tas kalbėjimas su savimi irgi labai įdomus dalykas, nes žmogus, turbūt, nepažįsta savęs iki mirties.

Labai įdomūs „blogiečiai“: kodėl jie taip daro, juos teisini, gal jų vaikystėje kas nors buvo, analizuoji, kaip jie gyveno anksčiau, dar iki tos dramaturgijos.

Vaidmens prisijaukinimas įvyksta savaime. Nebuvo tokių, dėl kurių patyriau didelių prieštaravimų. Bet buvo tokių, kuriuos sukūrei, o vėliau net nebeprisimeni – vadinasi, kažkas neįvyko su personažu, su tavimi ar su spektakliu. Labai įdomūs „blogiečiai“: kodėl jie taip daro, juos teisini, gal jų vaikystėje kas nors buvo, analizuoji, kaip jie gyveno anksčiau, dar iki tos dramaturgijos.

- Ar daug Jums teko „blogiukų“ vaidmenų?

- Tai kad beveik visi  mano vaidmenys blogiukai. Kad ir Puntila (B. Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ – Aut.) – girtuoklis, bet jis nėra blogas. Ir Ričardas III kažkuo geras. Iš žanrų man tragedija gražiausia. Bet nedaug mes jų vaidiname, grynosios tragedijos ir nesu vaidinęs. Nors tragedijos galima visur rasti: kad ir „Juozapas Šveikas“, kuriame ypač daug tragedijos. Juodasis humoras. Bet ar ten linksma? Man tai buvo vienas liūdniausių vaidmenų. Šveikas tik prisitaikęs prie šio pasaulio optimistas, humanistas, labai vitališkas žmogus.

- Pasiilgstat jo?

- Ne. Nepasiilgstu jokių vaidmenų. Kartais, aišku, prisimenu. Kai spektaklis išeina, tai ir vaidmuo išeina, kartais net citatas sunku atsiminti. O gal ir pats supranti, kad baigta ir atsisveikini. Kai pradedi galvoti, kad ir tą vaidinai ir aną vaidinai, tai išsigąsti – „Kiek čia tų metų?“

- Tai kiek čia tų metų?

- Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – nuo pat studijų, nuo 1977 metų. Bet tuos metus skaičiuoti man nelabai sekasi: ar čia dveji, ar penki, ar jau dešimt metų pradėjo. Nežinau, ar aš bijau metų, bet atsimenu tik tas datas, kada gimiau, kada į teatrą atėjau, kada vaikai gimė. Negalėčiau pasakyti, kada kuri premjera išėjo ar koks vaidmuo apdovanotas buvo – viskas bendrame prisiminimų katile.

- Ar sapnuojate teatrą?

Jaunystėje tikrai neskyriau savo gyvenimo ir teatro, man atrodė, kad visas mano gyvenimas yra teatras, bet paskui pasirodė, kad klydau.

- Ne, paprastai ne. Gal esu sapnavęs tik tokį stresą, kad ateinu į spektaklį, diplominio gynimas ir nieko nėra, kostiumų nėra, tekstų nėra. O teatras ir mano gyvenimas? Kad kas pasakytų, kaip juos atskirti. Jaunystėje tikrai neskyriau savo gyvenimo ir teatro, man atrodė, kad visas mano gyvenimas yra teatras, bet paskui pasirodė, kad klydau. Gyvenime taip gražiai kaip teatre nebuvo. Nors, gal ir teisus Shakespeare´as, pasakęs kad gyvenimas – tai teatras. To įsitvėrę, visi, ypač politikai, nori aktoriais pasivadinti. Artistai, jei ne aktoriai. O būti aktoriumi? Tegu pabando. Ne taip jau lengva.

- Turbūt ir Jūs nemanėt, kad sunki profesija, kai rinkotės šį kelią?

- Romantiškai atrodė: jausmą, ašarą parodysi – visi žavėsis. Kuo daugiau tu verki – tuo visiems nuobodžiau. Tik, kai pradedi suprasti, kad ne save reikia rodyti, kūryba atsiranda. Bet tai labai sunku. Jaunam žmogui, studentams net neįmanoma to paaiškinti, nes jie nesupras, to nepajutę. Juk tik baigęs studijas, jaunas žmogus lipa į sceną pasirodyti, koks jis. Scena – tokia pakylėta vieta. Net ir eilinis žmogus užlipęs į sceną kokį sveikinimą pasakyti įsitempia, nes jis save analizuoja.

Reikia daug metų, kad patirtum džiaugsmą ne pats, o su personažu į sceną išeiti. Su personažu daug lengviau, nes tu už jo pasislepi ir gali daug ką pasakyti. O išeinant į sceną man, kaip Sigitui, net ir dabar visokių minčių kyla: ar gerai atrodau, gal batai ne tie, o gal pilvas per didelis atrodo. Su personažu kitaip.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 15 d.

"Menų faktūros" / D.Matvejevo nuotr.

Sekmadienį Menų spaustuvės Juodojoje salėje „cezario grupė“ parodė premjerą – Cezario Graužinio inscenizuotą Kazio Binkio poemą-feljetoną „Tamošius Bekepuris“. Reginį įkūnijo aktoriai Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Paulius Čižinauskas, kompozitorė ir muzikantė Ieva Baranauskaitė, saksofonininkas Stasys Šalaševičius ir Mykolas Baranauskas (mušamieji).

Jurijus Jukovas, “Menų faktūra”

Cezaris Graužinis teigia, kad čia yra penkiasdešimt antrasis jo pastatytas spektaklis. Sunku patikrinti, bet, žinodami režisieriaus amžių, kitąmet pasieksiantį pusšimtį metų, ir itin solidų stažą, prasidėjusį 1989 m. Knuto Hamsuno „Badu“ Jaunimo teatre, turime kuklesnį nei po du spektaklius kasmet kūrybinį dažnį, kas tikrai nėra perdaug tokiai energingai asmenybei.

Nėra čia nieko peiktino ar smerktino, nes „komiksas“ gana seniai karaliauja mūsų teatrų scenose, surandančiose publikai patrauklių archetipų.

Anot režisieriaus, jis ne pats pasirinko šią medžiagą, ją jam pateikė „cezario grupės“ aktoriai, bet žanrą režisieriai visuomet renkasi patys. Ir, pradedant svarstyti, koks yra šio spektaklio žanras, atsiveria daug įdomių dalykų. Amžininkai ir žurnalo „Mūsų rytojus“ leidėjai ano šimtmečio trečiajame dešimtmetyje įvardino Binkio „Tamošių Bekepurį“ kaip poemą-feljetoną. Nieko nuostabaus, tais laikais niekas nežinojo termino „komiksas“ (jis atsirado 1933 m. JAV ), bet, kas savaitę rašant trumpus žanrinius poezijos vaizdelius į žurnalą, skirtą valstiečiams, rezultatas buvo tai, ką mes dabar drąsiai galime vadinti „poetiniu komiksu“, o spektaklį atitinkamai – „sceniniu komiksu“. Ir nėra čia nieko peiktino ar smerktino, nes „komiksas“ gana seniai karaliauja mūsų teatrų scenose, surandančiose publikai patrauklių archetipų.

Patys kūrėjai savo spektaklį vadina „pank-oratorija“, ir jie taip pat arti tiesos, nes kompozitorės Ievos Baranauskaitės muzika čia dominuoja. Melodeklamacijos šmėkla taip pat jau kurį laiką sklando virš mūsų teatrų, ir, retkarčiais nutūpdama, kartais padeda vertingus „kiaušinius“: spektaklių, kur gyvai atliekama muzika lemia žanrą, vis daugėja. Nebaisus stilizacijos „griekas“ mūsų teatruose, jis negarantuoja itin aukšto meninio lygio, tačiau bent jau demonstruoja pakankamai kokybišką režisūros amatą, ko tikrai pastaruoju metu stinga. Yra stilizacijos ir šiame Cezario Graužinio spektaklyje, bet nuo čia prasideda tos įdomios keistenybės, kurios neleidžia „Tamošiaus Bekepurio“ priskirti amatininkiškos stilizacinės režisūros kategorijai, kažkas šioje stilizacijoje yra gerąja prasme „neteisingo“.

Režisieriaus pasirinkta stilizacija netgi akiplėšiškai konfliktuoja su stereotipine etnografiška, paliekant vienintelį „tradicinį“ akcentą – šiaudų spalvos Onytės peruką.

Dešiniame scenos kampe kaba tuzino senų kostiumų ir suknelių „kekė“. Tie kostiumai anaiptol nėra lietuviški etnografiniai, jų tamsus, juodo ir tamsiai pilko atspalvių derinys, griežtų kontūrų švarkai, eilutės, kostiumai ir ilgos niūrokos suknios sužadina labiau Europos pietų, Sicilijos arba Graikijos, arba, jeigu atsigręšime į Lietuvą, žydų ar čigonų, bet jokiu būdu ne „etnografinių lietuvių“ spalvinius ir stilistinius stereotipus. Čia režisieriaus pasirinkta stilizacija netgi akiplėšiškai konfliktuoja su stereotipine etnografiška, paliekant vienintelį „tradicinį“ akcentą – šiaudų spalvos Onytės peruką ant Brigitos Arsobaitės galvos, ir iš tos „tradicijų atplaišos“ čia atvirai, daug ir žaismingai tyčiojamasi.

“Neteisinga” stilizacija čia labai svarbus dalykas, nes ji nėra savitikslė, tai tik priemonė specifiniam raktui, kuriuo režisierius prieš penketą metų sėkmingai „atrakino“ Pauliaus Širvio poeziją spektaklyje „Nutolę toliai“, ir kuris čia naudojamas vėl. Tai įvardinčiau kaip antropologinio teatro šmėklą, kuri sklando virš mūsų teatro ne itin tankiai (pvz. Jono Vaitkaus „Atžalynas“, irgi pagal Binkį). Tai ritualinio teatro rūšis, kai scenoje sukuriama praeities „kapsulė“ ir joje apgyvendinami charakteriai iš praeities.

Bet, skirtingai nuo Vaitkaus „Atžalyno“ (kur „laiko kapsulė“ yra ankštas podiumas su keliais mokyklos suolais ir susispietusiais juose gimnazistais), čia sceninės „laiko mašinos“ aikštelė suspausta iki minimumo – iki taburetės, prie kurios tarsi prikepęs gyvuoja Pauliaus Čižinausko Tamošius, kur kartais įsigudrina tilpti ir abidvi įsisiautėjusios sceninės demonės – Brigita Arsobaitė, ir Vilma Raubaitė su visa šūsnim jų įkūnytų personažų.[1]

Neišskiriamoji „cezario grupės“ penkiukė čia liko be dviejų „kavalierių“ – be Juliaus Žalakevičiaus ir Vytauto Kontrimo, kurie lig šiol formavo šios mažytės trupės „vyriškąją fizionomiją“. Tokiu būdu vyriškųjų šio spektaklio personažų sudėtį įgyvendino Vilma Raubaitė, pademonstravusi ir atsiribojimo meną, ir momentinio persikūnijimo sugebėjimus. Vyksmas įgavo karingojo feminizmo atspalvių, ir tokiame kontekste tirtanti geltonkasė Onutė kapituliavo prieš maurojančią proletarę su žarstekliu Elžbietą. Abi jas siautulingai įkūnijo Brigita Arsobaitė.

Pergalė jau seniai pasiekta, bet Arsobaitės Elžbieta vis nepaleidžia žarsteklio, vis mosuoja įsirėžusi, tarsi įtvirtindama į visų sąmonę, kad ji čia atėjo daryti tvarką amžiams.

Ausyse čia likusiems vis dar skambėjo linksmi spektaklio dunksėjimai, kažkodėl sukeliantys asociaciją su žodžiais „tėvynės ilgesio dainos“.

O ką Tamošius? Pauliaus Čižinausko personažas tik trumpam nusitveria nuo galvos kepurę, ir tuo jo „bekepuriškumas“ baigiasi. Ne toji sermėginė kepurė kamuoja režisierių, o tos raudonos taškuotos kepurės musmirių, kurių prikaišiota scenos pakampiuose. Tas musmires Tamošius ir uosto, ir ragauja. Paskui jis sėdi sau ant transcendentinės taburetės furijų apsupty, kramtydamas ūsą ir vis kartodamas: „duok pakajų“. Kuo dar kitu, jei nei musmiriniu transu galima motyvuoti Tamošiaus „liurbišką“ (citata) persimetimą nuo mylimos jaunutės geltonkasės prie proletariškos senmergės? Režisierius ir neketina nieko prikišamai motyvuoti. Žodis „bekepuris“ čia jam yra „be kepurės“, kaip „be stogo“. O dėl ko nuvažiavo tas „stogas“, ar musmirių prisiuosčius, ar dėl kitų dalykų – nesvarbu, tik jam (statytojui) gaila, kad vietoje geltonkasės ateities Tamošius pasirinko proletarišką priespaudą su žarstekliu.

Pasibaigus „Tamošiaus Bekepurio“ premjerai, režisierius po septynių valandų jau skrido į savo Graikiją, vėl išsiveždamas tiek savosios teatrinės transcendentikos, tiek jos sceninių atskleidimų paslaptis. O ausyse čia likusiems vis dar skambėjo linksmi spektaklio dunksėjimai, kažkodėl sukeliantys asociaciją su žodžiais „tėvynės ilgesio dainos“.

[1] Nepavyko rasti nuodugnesnės „Tamošiaus Bekepurio“ sukūrimo aplinkybių studijos, bet ir iš teksto jaučiamas šioje pseudo-primityvistinėje poemoje glūdinti poleminė įtampa. Ji šiek tiek iškyla į paviršių pačioje poemoje, ir pateikiama vienoje iš spektaklį puošiančių „intermedijų“, tai – autoriaus (Kazio Binkio) atsakas šį jo „komiksą“ už jo neestetizmą ir primityvizmą taršiusiai kritikai. Galima tik spėti, į kokią diskusiją su sostinėje tuomet karaliavusia snobiškąja salonine estetika veržėsi tendencingai primityvistinis „Tamošius“. Akivaizdu, kad „Tamošius Bekepuris“ turėjo daugiau laisvos meninės transcendentikos, nei angažuoto kairuoliškojo politinio materializmo, kuo pasižymėjo po to lietuvių literatūroje karaliavę  bežemiai jonai ir jurai.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje “Menų faktūra” 2016 m. balandžio 12 d.

Agnė Biliūnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

“Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele”, – interviu „Veidui“ teigė Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Agnė Biliūnaitė.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

– Kurios lietuvių trupės jau turi kvietimus šiais metais pasirodyti Kinijoje?

– Iš tiesų, 2016-uosius galėtume pavadinti Lietuvos teatro metais Kinijoje. Ką tik baigėsi OKT teatro gastrolės Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou, kur iš viso buvo parodyta net 15 „Hamleto“ spektaklių. Kovo viduryje Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklis „Chimeros karoliai“ atidarė Šenženio eksperimentinio teatro bienalę.

Gegužės mėnesį Tiandzine ir Harbine bus parodyta Krystiano Lupos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“. Birželį Pekine vyksiančiame Nanluogusiango teatrų festivalyje pakviesti pasirodyti trys Rimo Tumino Mažojo teatro spektakliai, „No Theatre“ ir Vido Bareikio „Kaligula“, du Stalo teatro ir Saulės Degutytės spektakliai. Liepą Kinijos sostinės žiūrovams ketinama pristatyti Oskaro Koršunovo „Katedrą“.

Rugpjūtį Pekine karaliaus lietuviškas šiuolaikinis šokis: Pekino vaikų teatrų festivalyje pakviesti dalyvauti klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ ir jų šokio spektaklis vaikams „Baltoji lopšinė“, o Pekino šiuolaikinio šokio festivalyje pasirodys „Contemporary?“, „ID: D & G“ ir „Dansemos“ spektaklis vaikams. Rugsėjį į „Bei­jing Fringe“ festivalį organizatoriai atsirinko ir pakvietė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklį „Aritmijos“. Rudenį tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje turėtų pasirodyti jau minėtas „No theatre“ ir V.Bareikio spektaklis „Kaligula“ bei įvykti „Dansemos“ šokio spektaklio „Stebuklai“ gastrolės.

– Su kuo susijęs didėjantis Kinijos susidomėjimas Baltijos šalių (o gal visos Europos) teatru? Ar už jį turėtume dėkoti savo vadybininkų įdirbiui, ar yra ir kitų priežasčių?

– Kokie raktai atrakino Lietuvos teatrui Kinijos scenas? Manau, kiekvienu atveju – skirtingi. Tačiau iš esmės – tai atkaklus ir nuoseklus darbas. OKT atveju – ilgametis jų prodiuserių įdirbis ir ypatinga publikos meilė O.Koršunovo spektakliams. „Dansemos“ ir „Padi Dapi Fish“ atveju – milžiniškas kokybiškos kultūros produkcijos, skirtos vaikams, stygius šalyje, kurioje vaikų ir jų tėvų auditorija yra milijardinė.

Jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės.

Ne paskutinėje vietoje ir Lietuvos kultūros ministerijos sprendimas įsteigti kultūros atašė pareigybę LR ambasadoje Kinijoje. Džiaugiuosi, kad per pusmetį nuo mano darbo Pekine pradžios jau pavyko surengti du teatro ekspertų iš Kinijos vizitus į Lietuvą (2015 m. lapkritį ir 2016 m. sausį–vasarį). Jų metu pavyko pristatyti patį įvairiausią lietuvišką teatrą – nuo Beno Šarkos eksperimentų iki Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“, nuo Karolinos Žernytės Pojūčių teatro iki „Cezario grupės“, „Lino lėlių“, Agnijos Šeiko „Keliaujančių bažnyčių“, Kauno dramos teatro „Hamleto“ ir O.Koršunovo „Jelizavetos Bam“.

Būtent galimybė teatrų ir festivalių prodiuseriams bei direktoriams rinktis iš to, ką jie pamato, patiria gyvai, yra geriausias ir patikimiausias būdas. Nes teatras yra čia ir dabar patiriama meno forma. Ir jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės. Tuo atveju, kai spektaklius pasirenka patys ekspertai iš Kinijos, darbo procesas būna daug lengvesnis, nes interesas tampa abipusis.

Be abejo, ekspertų vizitai – nepigus malonumas. Todėl galima padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri jau kelerius metus remia Lietuvos kultūros instituto ekspertų programą ir užtikrina tokią galimybę. Vis dėlto išimtiniais atvejais suveikia ir kitas būdas – spektaklių videoįrašų peržiūra. Drauge su Lietuvos šokio informacijos centru ir įvairiais Lietuvos teatrais esame išdaliję šūsnis šokio, dramos, lėlių spektaklių DVD. Ir kartais jie pasiekia reikiamas rankas. Būtent tokiu būdu – peržiūrėjus įrašus – buvo pasirinkti ir pakviesti į festivalius A.Nagine­vičiūtės ir V.Jankausko šokio spektakliai.

– Ar jau galima teigti, kad geras Lietuvos teatralų vardas pasie­kęs Kiniją? Kuriuos mūsų režisierius žino šios šalies teatrinė visuomenė?

– Atsakymas į šį klausimą, deja, jus nuvils. Tiesą sakant, intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita. Kad ir kaip būtų keista, bet, be O.Koršunovo, kuris nuo 2008 m. jau tris kartus gastroliavo Kinijoje, jie daugiau nieko nežino. Nei E.Nekrošiaus, nei Gintaro Varno, nei Jono Vaitkaus. Net ir R.Tuminas, kurį per antrąjį ekspertų vizitą tiesiogine to žodžio prasme „atrado“ Wang Xiangas, Nanluogusiango teatrų festivalio ir Penghao nepriklausomo teatro vadovas, buvo lyg kažkur girdėtas tik vienam kitam Maskvoje studijavusiam teatralui.

Intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita.

Tačiau pastaruoju metu Lietuva vis labiau asocijuojama su ypatingais šokio spektakliais, skirtais vaikams ir kūdikiams. Būtent „Dansemos“ sėkmė pernai Šanchajuje sudomino Kinijos teatrus. Ir būtent tokio – profesionalaus, netikėto teatro vaikams, kuriame nebūtų teksto, kinų prodiuseriai labai ieško.

– Ar sunku įsiūlyti kinų festivaliams lietuviškus spektaklius? Ar aukšti vietinės biurokratijos slenksčiai?

– Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, festivaliai, kviesdami teatrus, geriausiu atveju apmoka trupės nakvynę, vietinį transportą, kai kurių dekoracijų gamybą, viešinimą, technines paslaugas. Tačiau trupės ir rekvizito kelionės išlaidos lieka Lietuvos problema. Ir čia mūsų šalies teatrams labai reikia mūsų verslo paramos, nes Kultūros taryba, du kartus per metus skelbianti konkursus finansuoti Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, nėra pajėgi finansuoti didesnių gastrolių.

Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija, nes tai, kad 2016 m. Kinijoje pavyks pristatyti kone dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių, turėtų būti laikoma ypatinga sėkme ir pagaliau atėjusiu sunkaus darbo atlygiu, kurio nevertėtų ignoruoti. O greičiausiai taps dar vienu galvos skausmu ekspertams, kurie bandys, pavyzdžiui, iš trijų skirtingų teatrų spektaklių, pakviestų į tą patį festivalį, skirti finansavimą kažkuriems dviem, nes trečiam, šiaip ar taip, neužteks. Taip neturėtų būti.

– Ar būna nesusipratimų dėl spektaklių teksto derinimo, ar tai dažniau traktuojama kaip formalumas?

– Nuolat palaikau ryšį su visų pakviestų Kinijoje pasirodyti teatrų prodiuseriais. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad visi iki vieno turi pristatyti visą spektaklio vaizdo įrašą, visus spektaklyje skambančius tekstus (net ir dainų) gerokai iš anksto, nes viskas turi būti suderinta ir pereiti cenzūrą. Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Tačiau pastaruoju metu tikrai akivaizdus Kinijos kultūrinio gyvenimo laisvėjimas ir bandymai scenoje reikštis šiek tiek drąsiau, tiesiau ir provokatyviau. Galbūt kaip tik todėl lietuviškas teatras, puikiai įvaldęs metaforinę kalbą, pasižymintis vizualumu, filosofiškumu ir estetiškumu, šioje šalyje suprantamas ir priimamas lengviau, nei socialiai ir politiškai smarkiai angažuotas Vakarų Europos teatras.

A. Minsevičiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šiais metais Kinijoje žadama parodyti beveik dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių. Tačiau ar visos suplanuotos gastrolės tikrai įvyks – neaišku, nes prieš tai daugeliui trupių teks konkuruoti dėl Lietuvos kultūros tarybos teikiamos finansinės paramos tolimoms gastrolėms.

„Su kiekviena kelione iš Kinijos parsivežami įspūdžiai vis geresni, nes ir mes vis labiau pažįstam šią šalį, ir jie mus geriau pažįsta ir įsivaizduoja, ko laukti mūsų spektakliuose. Tuo labiau kad Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas“ Kinijoje viešėjo jau antrą kartą. Pirmą kartą prieš aštuonerius metus ten rodėme „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Patys kinai mums tvirtino, kad jau po šio spektaklio O.Koršunovo vardas tapo gerai žinomas šalies teatralams“, – pasakoja neseniai kartu su OKT trupe iš gastrolių Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou grįžusi šio teatro užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti.

Ji pamena, kad „Hamleto“ nuotraukų aktoriai dar kelionės metu pastebėjo Kinijos aviakompanijos lėktuvo žurnale. Vėliau tas pats žurnalas lydėjo lietuvius ir skraidant iš vieno Kinijos miesto į kitą. Vadybininkę jau pasiekė ir pirmasis solidus gastrolių atgarsių Kinijos žiniasklaidoje paketas, kurio OKT kol kas nesuskubo išversti į lietuvių kalbą. Tačiau vienintelė anglų kalba pasirodžiusi recenzija leidinyje „China Daily“ lietuviams labai palanki.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti. Tik netoli Honkongo esančiame Guangdžou jų šiek tiek liko, nes atokiai nuo sostinės esantį miestą užsienio teatrai lanko rečiau ir jo publika prie europietiško teatro dar nėra įpratusi. Čia ir auditorija susirinko jaunesnė, pozityviai priimanti modernius klasikos pastatymus.

Derybos dėl auditorijos dydžio

Vilniaus Menų spaustuvėje rodomas „Ham­letas“ nėra pritaikytas itin didelėms erdvėms, todėl paties teatro nurodymu parinktos salės negalėjo būti didesnės nei 900 vietų. Kinų vadybininkų požiūriu, tokio dydžio erdvės būtų ne daugiau nei vidutinės, nors Lietuvoje tiek vietų turinčios dramai pritaikytos salės apskritai nepavyktų rasti.

Didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse.

„Viešnagės metu parodėme partneriams O.Koršunovo „Žuvėdros“ įrašą ir kalbėjomės apie galimas šio spektaklio gastroles. Tačiau iškart įspėjome, kad spektaklį vienu metu galėtų stebėti maždaug 100–150 žiūrovų. Atsigabenti iš Europos tokių pastatymų gali sau leisti tik elitiniai, didelius biudžetus turintys Kinijos festivaliai“, – teigia A.Žukaitytė.

Palyginimui: didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse. Panašaus dydžio auditorijoms Kinijoje netrukus žadama rodyti šio teatro spektaklius „Katedra“ ir „Didvyrių aikštė“. Pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo Martyno Budraičio, abu spektakliai nėra jautrūs žiūrovų skaičiui, tačiau „Didvyrių aikštės“ dekoracijų matmenys reikalauja itin erdvios scenos, kokią ne visuomet netgi Europos teatruose pavyksta rasti. Todėl, pavyzdžiui,  Krystiano Lupos spektaklis po savaitės Varšuvoje bus rodomas parodų centro „Expo“ erdvėse, nes Lenkijos sostinėje dramos teatro su reikiamo dydžio scena tiesiog nepavyko rasti.

A.Žukaitytė pasakoja, kad kinų partneriai mielai ir „Hamletą“ būtų „įtaisę“ erdviau ir taip susirinkę daugiau pajamų už bilietus, kurie šioje šalyje nėra pigūs: vidutinė bilieto į OKT spektaklius kaina, perskaičiavus juaniais nurodytą sumą, siekė 35 eurus.

Dėl auditorijos dydžio ypač dažnai gastrolėse tenka aiškintis teatrui „Dansema“, pristatančiam spektaklius, skirtus kūdikiams. Menų spaustuvėje į juos pardavinėjama 60 bilietų (įskaičiuojant ir tėvus, ir jų mažylius), tačiau gastrolių Šanchajuje organizatoriams, turintiems 1100 vietų salę, tokius skaičius buvo sunku suvokti. Jų prašymu bilietų skaičius padidintas iki 140. Ir tai lašas jūroje tokiam miestui kaip Šanchajus, tačiau „Dan­semos“ pasirodymas vadintas kertiniu akmeniu Kinijos vaikų kultūrinio gyvenimo istorijoje, nes pirmą kartą šioje milžiniškoje šalyje buvo parodytas kūdikiams skirtas šokio spektaklis.

Dekoracijų kelionės

Didelio gabarito dekoracijų į Kiniją gabenti lietuvių teatrams neapsimoka: jų pervežimas atsieina brangiau nei „antrininkių“ gamyba pačioje Kinijoje. Todėl dažniausiai lietuvių trupės kelionėn išsirengia su keliais lagaminais smulkaus rekvizito. Pavyzdžiui, „Hamleto“ spektaklio rekvizitas sutilpo septyniuose lagaminuose, visa kita aktoriai rado parengta Kinijoje.

Panašiai buvo sprendžiami „Chaoso“ bei „Chimeros karolių“ gastrolių reikalai. Cho­reografė Aira Naginevičiūtė negaili pagyrų Šenženio miesto teatro meistrams, sugebėjusiems pagal brėžinius ir atsiųstas nuotraukas pagaminti ganėtinai sudėtingą „Chimeros karolių“ scenografiją. Šeimininkai netgi šiek tiek persistengė, vietoj „Airos“ teatro spektaklyje naudojamų putplasčio granulių nupirkę brangesnių, perlus primenančių akmenukų.

„Scenoje jie atrodė nuostabiai, tačiau šokėjoms pasirodymas ant akmenukų grėsė tapti rimtu išbandymu. Todėl paskutinę dieną šeimininkams vis dėlto teko ieškoti putplasčio granulių“, – pasakoja A.Naginevičiūtė.

Panašių staigmenų keliaudama išvengia „Dansema“, seniai įgudusi visas porolonines „Mozaikos“ spektaklio dekoracijas sukimšti į keturis avialinijų toleruojamo dydžio lagaminus.

„Didvyrių aikštės“ didelių mastelių dekoracijos bus gaminamos Kinijoje, prižiūrėti šio proceso Lietuvos nacionalinis dramos teatras netgi siųs savo atstovą. Smulkesnis rekvizitas (kai kurie baldai, kostiumai) keliaus lėktuvu, nes šio spektaklio užsakovai Kinijoje dosnūs ir prisiima visas išlaidas.

Žymioji „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ spektaklio metalinė virtuvė, sverianti 3,5 tonos, jau nemažai prisiskraidė: iš pradžių lėktuvu pasiekė Australiją, kur vyko ankstesnės to paties spektaklio gastrolės, vėliau tiesiai iš ten buvo išskraidinta į Kiniją.

O.Koršunovo spektaklio „Katedra“ dekoracijas Lietuvos nacionalinis dramos teatras ketina išsiųsti konteineriu, kuris Klaipėdos uoste bus kraunamas į laivą. Mat „Katedros“ gastrolės suplanuotos vidurvasarį, kai čia dekoracijų keletą mėnesių niekam nereikės, todėl ilgos kelionės vandenynu variantas pasirinktas kaip optimaliausias.

Kaip išvažiuoti Kinijon

Kokiais būdais pavyksta spektaklius išvežti į Kiniją? Kartais užtenka parodyti kinų vadybininkams spektaklio įrašą – taip šioje šalyje atsidūrė A.Naginevičiūtės „Chimeros karoliai“. Kartais lietuvių ir kinų keliai susikryžiuoja kuriame nors užsienio festivalyje – taip, parodyta Krokuvoje, kinų dėmesį atkreipė „Didvyrių aikštė“.

Kiti spektakliai šalies teatro vadybininkams krito į akį jiems organizuotose kelionėse po Lietuvą. Taip kvietimų Kinijon sulaukė trys Vilniaus mažojo teatro repertuaro spektakliai: „Trys seserys“, „Madagaskaras“ ir „Mama Katinas“. Juos pastebėjo ir vėliau pažiūrėti retai rodomo Rimo Tumino „Maskarado“ į Vilnių sugrįžo teatro prodiuseris Xiang Wangas, pirmojo nepriklausomo Kinijos teatro „Peng Hao“ meno vadovas ir scenos menų festivalio „Nanluoguxiang“ vykdomasis direktorius. Vis dėlto atrodo, kad dėl finansų ir pasirengimo laiko stokos vilniečių pasirodymo šiame festivalyje teks palūkėti iki kitos vasaros.

Ar įmanoma įsivaizduoti komercines (t.y. visas išlaidas padengiančias ir dar uždirbančias) lietuvių teatrų gastroles milžiniškoje Kinijoje? A.Žu­kaitytės nuomone, tokios gastrolės turėtų trukti bent kelis mėnesius, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokiam ilgam laikotarpiui pavyktų išvežti iš Lietuvos kitų įsipareigojimų turinčius populiarius aktorius. O ir mūsų žiūrovai, ilgai nematydami savo pamėgtų spektaklių, jaustųsi nuskriausti.

M.Budraitis pabrėžia, kad ir dabar, kai dalį išlaidų prisiima valstybinės Lietuvos ar Kinijos institucijos, teatrams gastrolės „išeina į pliusą“, antraip niekas į jas itin nesiveržtų. Nacionalinio dramos teatro trupė gana gausi ir jo repertuaras pakankamai turtingas, kad gastroliuojant vienam spektakliui vietos publika jo ilgai nepasigestų.

O šabloniškus įsitikinimus, kad derybos su kinų partneriais visuomet trunka ilgai ir vyksta sunkiai, M.Budraitis iš savo patirties linkęs paneigti: kartais susitarti su Vakarų Europos arba Rusijos prodiuseriais būna dar sudėtingiau.

Cenzūros niuansai

Lietuviški dramos spektakliai Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, rodomi su titrais. Tačiau pasitaiko, kad aktoriams kalbant titrai ilgokai nesikeičia. Ką vaidinant užsieniečiams galima versti, o ką nutylėti, Kinijoje nurodo vyresnių lietuvių dar nepamirštą „Glavlitą“ primenanti speciali valstybinė institucija. Jai gastrolių organizatoriai privalo iš anksto pateikti visą atvežamo spektaklio įrašą ir pristatyti scenoje skambėsiantį tekstą (dviem variantais – originalą ir vertimą). Ir visai nesvarbu, kad OKT atveju abiejų rodytų spektaklių tekstai – tai visiems žinomos Williamo Shakespeare’o dramos.

Daugiau nesusipratimų dėl titrų kyla tuomet, kad atvežami šiuolaikinių autorių spektakliai. Pasak M.Budraičio, tuo įsitikino pernai rudenį Vudženo teatro festivalyje rodyto Yanos Ross spektaklio „Chaosas“ komanda. Tuo metu, kai scenoje lietuviškai skambėjo suomių dramaturgo Mikkos Myllyaho tekstas apie žmogaus teises, titrai anglų ir mandarinų kalbomis jį apdairiai nutylėjo.

Derinant kito lietuviško spektaklio rodymą festivalyje Pekine, teatras turėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad scenoje aktoriai nebus nuogi, nors Lietuvoje režisieriaus sprendimas yra būtent toks.

„Tačiau galima drąsiai teigti, kad teatras Kinijoje laikomas prestižiniu menu. Bilietas į spektaklį šioje šalyje laikomas vertinga ir garbinga dovana“, – pabrėžia A.Žukaitytė.

Agnė Biliūnaitė: „Iš Lietuvos režisierių kinai kol kas pažįsta tik Oskarą Koršunovą“

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Agnė Biliūnaitė.

– Kurios lietuvių trupės jau turi kvietimus šiais metais pasirodyti Kinijoje?

– Iš tiesų, 2016-uosius galėtume pavadinti Lietuvos teatro metais Kinijoje. Ką tik baigėsi OKT teatro gastrolės Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou, kur iš viso buvo parodyta net 15 „Hamleto“ spektaklių. Kovo viduryje Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklis „Chimeros karoliai“ atidarė Šenženio eksperimentinio teatro bienalę.

Gegužės mėnesį Tiandzine ir Harbine bus parodyta Krystiano Lupos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“. Birželį Pekine vyksiančiame Nanluogusiango teatrų festivalyje pakviesti pasirodyti trys Rimo Tumino Mažojo teatro spektakliai, „No Theatre“ ir Vido Bareikio „Kaligula“, du Stalo teatro ir Saulės Degutytės spektakliai. Liepą Kinijos sostinės žiūrovams ketinama pristatyti Oskaro Koršunovo „Katedrą“.

Rugpjūtį Pekine karaliaus lietuviškas šiuolaikinis šokis: Pekino vaikų teatrų festivalyje pakviesti dalyvauti klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ ir jų šokio spektaklis vaikams „Baltoji lopšinė“, o Pekino šiuolaikinio šokio festivalyje pasirodys „Contemporary?“, „ID: D & G“ ir „Dansemos“ spektaklis vaikams. Rugsėjį į „Bei­jing Fringe“ festivalį organizatoriai atsirinko ir pakvietė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklį „Aritmijos“. Rudenį tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje turėtų pasirodyti jau minėtas „No theatre“ ir V.Bareikio spektaklis „Kaligula“ bei įvykti „Dansemos“ šokio spektaklio „Stebuklai“ gastrolės.

– Su kuo susijęs didėjantis Kinijos susidomėjimas Baltijos šalių (o gal visos Europos) teatru? Ar už jį turėtume dėkoti savo vadybininkų įdirbiui, ar yra ir kitų priežasčių?

– Kokie raktai atrakino Lietuvos teatrui Kinijos scenas? Manau, kiekvienu atveju – skirtingi. Tačiau iš esmės – tai atkaklus ir nuoseklus darbas. OKT atveju – ilgametis jų prodiuserių įdirbis ir ypatinga publikos meilė O.Koršunovo spektakliams. „Dansemos“ ir „Padi Dapi Fish“ atveju – milžiniškas kokybiškos kultūros produkcijos, skirtos vaikams, stygius šalyje, kurioje vaikų ir jų tėvų auditorija yra milijardinė.

Ne paskutinėje vietoje ir Lietuvos kultūros ministerijos sprendimas įsteigti kultūros atašė pareigybę LR ambasadoje Kinijoje. Džiaugiuosi, kad per pusmetį nuo mano darbo Pekine pradžios jau pavyko surengti du teatro ekspertų iš Kinijos vizitus į Lietuvą (2015 m. lapkritį ir 2016 m. sausį–vasarį). Jų metu pavyko pristatyti patį įvairiausią lietuvišką teatrą – nuo Beno Šarkos eksperimentų iki Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“, nuo Karolinos Žernytės Pojūčių teatro iki „Cezario grupės“, „Lino lėlių“, Agnijos Šeiko „Keliaujančių bažnyčių“, Kauno dramos teatro „Hamleto“ ir O.Koršunovo „Jelizavetos Bam“.

Būtent galimybė teatrų ir festivalių prodiuseriams bei direktoriams rinktis iš to, ką jie pamato, patiria gyvai, yra geriausias ir patikimiausias būdas. Nes teatras yra čia ir dabar patiriama meno forma. Ir jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės. Tuo atveju, kai spektaklius pasirenka patys ekspertai iš Kinijos, darbo procesas būna daug lengvesnis, nes interesas tampa abipusis.

Be abejo, ekspertų vizitai – nepigus malonumas. Todėl galima padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri jau kelerius metus remia Lietuvos kultūros instituto ekspertų programą ir užtikrina tokią galimybę. Vis dėlto išimtiniais atvejais suveikia ir kitas būdas – spektaklių videoįrašų peržiūra. Drauge su Lietuvos šokio informacijos centru ir įvairiais Lietuvos teatrais esame išdaliję šūsnis šokio, dramos, lėlių spektaklių DVD. Ir kartais jie pasiekia reikiamas rankas. Būtent tokiu būdu – peržiūrėjus įrašus – buvo pasirinkti ir pakviesti į festivalius A.Nagine­vičiūtės ir V.Jankausko šokio spektakliai.

– Ar jau galima teigti, kad geras Lietuvos teatralų vardas pasie­kęs Kiniją? Kuriuos mūsų režisierius žino šios šalies teatrinė visuomenė?

– Atsakymas į šį klausimą, deja, jus nuvils. Tiesą sakant, intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita. Kad ir kaip būtų keista, bet, be O.Koršunovo, kuris nuo 2008 m. jau tris kartus gastroliavo Kinijoje, jie daugiau nieko nežino. Nei E.Nekrošiaus, nei Gintaro Varno, nei Jono Vaitkaus. Net ir R.Tuminas, kurį per antrąjį ekspertų vizitą tiesiogine to žodžio prasme „atrado“ Wang Xiangas, Nanluogusiango teatrų festivalio ir Penghao nepriklausomo teatro vadovas, buvo lyg kažkur girdėtas tik vienam kitam Maskvoje studijavusiam teatralui.

Tačiau pastaruoju metu Lietuva vis labiau asocijuojama su ypatingais šokio spektakliais, skirtais vaikams ir kūdikiams. Būtent „Dansemos“ sėkmė pernai Šanchajuje sudomino Kinijos teatrus. Ir būtent tokio – profesionalaus, netikėto teatro vaikams, kuriame nebūtų teksto, kinų prodiuseriai labai ieško.

– Ar sunku įsiūlyti kinų festivaliams lietuviškus spektaklius? Ar aukšti vietinės biurokratijos slenksčiai?

– Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, festivaliai, kviesdami teatrus, geriausiu atveju apmoka trupės nakvynę, vietinį transportą, kai kurių dekoracijų gamybą, viešinimą, technines paslaugas. Tačiau trupės ir rekvizito kelionės išlaidos lieka Lietuvos problema. Ir čia mūsų šalies teatrams labai reikia mūsų verslo paramos, nes Kultūros taryba, du kartus per metus skelbianti konkursus finansuoti Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, nėra pajėgi finansuoti didesnių gastrolių.

Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija, nes tai, kad 2016 m. Kinijoje pavyks pristatyti kone dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių, turėtų būti laikoma ypatinga sėkme ir pagaliau atėjusiu sunkaus darbo atlygiu, kurio nevertėtų ignoruoti. O greičiausiai taps dar vienu galvos skausmu ekspertams, kurie bandys, pavyzdžiui, iš trijų skirtingų teatrų spektaklių, pakviestų į tą patį festivalį, skirti finansavimą kažkuriems dviem, nes trečiam, šiaip ar taip, neužteks. Taip neturėtų būti.

– Ar būna nesusipratimų dėl spektaklių teksto derinimo, ar tai dažniau traktuojama kaip formalumas?

– Nuolat palaikau ryšį su visų pakviestų Kinijoje pasirodyti teatrų prodiuseriais. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad visi iki vieno turi pristatyti visą spektaklio vaizdo įrašą, visus spektaklyje skambančius tekstus (net ir dainų) gerokai iš anksto, nes viskas turi būti suderinta ir pereiti cenzūrą. Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Tačiau pastaruoju metu tikrai akivaizdus Kinijos kultūrinio gyvenimo laisvėjimas ir bandymai scenoje reikštis šiek tiek drąsiau, tiesiau ir provokatyviau. Galbūt kaip tik todėl lietuviškas teatras, puikiai įvaldęs metaforinę kalbą, pasižymintis vizualumu, filosofiškumu ir estetiškumu, šioje šalyje suprantamas ir priimamas lengviau, nei socialiai ir politiškai smarkiai angažuotas Vakarų Europos teatras.