Kauno muzikinio teatro nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tankiai sulipdytose balandžio afišose – ir karalienės, ir nusikaltėlės, ir šmaikštuolės. Po šykštaus premjerų kovo ir „Auksinių scenos kryžių“ dalybų teatrai atsibunda ir vienas po kito kviečia žiūrovus į naujus spektaklius.

Penktadienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradedama rodyti vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylio opera „Vindzoro šmaikštuolės“. Kūrinio libretui pasitarnavo Williamo Shakespeare’o to p­a­ties pavadinimo komedija. Operoje išliko vi­sos garsiojo anglų dramaturgo sukurtos siužetinės situacijos, tačiau pagal paties kompozitoriaus rūpestingai sudėliotą libreto planą jos buvo ge­rokai supaprastintos.

Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka.

Zingšpyliais vadinamos komiškos vokiečių operos, kuriose gausu šokių ir dialogų. Tokios ir „Vindzoro šmaikštuolės“ – su tradicinėmis ari­jomis, ansambliais, choro scenomis ir kalbamaisiais rečitatyvais. Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka. Kompozitorius O.Nicolai (1810–1849) muzikos istorijoje įsiamžino būtent šiuo stambiausiu savo kūriniu, kurį rašė paskutiniuosius ketverius gyvenimo metus.

Statyti „Vindzoro šmaikštuolių“ į Kauną buvo pakviesti scenos meno profesionalai iš Italijos: režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Karla Ricotti. Visi jie bendradarbiavo kuriant dabar Nacionalinio operos ir baleto teatre rodomą režisieriaus Arnaud Bernard’o operos „Karmen“ pastatymą. Kartu su italais „Vindzoro šmaikštuolėms“ kelią į Kauno sceną tiesia teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, solistai Liudas Mi­ka­lauskas, Tadas Girininkas, Laimonas Pau­tie­nius, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Peč­kytė, Rita Preikšaitė ir kt.

Sugrįš lietuvių scenos žvaigždės

Dar žymesnius operos pasaulio vardus su­burs režisierė Dalia Ibelhauptaitė savo rengiamam Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymui. Dainininkės Toskos vaidmenį čia kurs Sandra Janušaitė, klastingojo Skarpijos – Kos­tas Smoriginas ir Almas Švilpa. Tik tenoras, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, svetimtautis: dai­lininko Kavaradosio žymiąsias arijas pagal da­bartinį planą spektaklyje turėtų traukti mask­­vietis Sergejus Poliakovas.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją.

Prancūzų dramaturgo Victorieno Sardou pjesė „Toska“ 1887 m. buvo sukurta legendinei ak­torei Sarai Bernhardt. Ji iškart pasiekė re­kordinio populiarumo ir vien Prancūzijoje bu­vo suvaidinta daugiau kaip 3 tūkst. kartų. Italas G.Puccini išvydo šį pastatymą 1889-aisiais, ke­liaudamas po Prancūziją, ir negalėjo atsispirti pagrindinės kūrinio herojės kerams. Taip gimė opera su rafinuota muzika, dramatiškomis arijomis ir politinių intrigų gniaužtuose traiš­koma meilės istorija.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją, kurioje agresoriai grobsto didingus meno kūrinius ir išmoningomis manipuliacijomis naikina visus, kurie nepritaria jų mąstymui.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pasirodys Franko Wildhorno miuziklas „Bo­ni ir Klaidas“. Pirmąkart Lietuvoje statomas miuziklas primins romantizuotą gangsterių porelę, siautusią JAV praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Didžiosios depresijos metais niekam nežinomo miestelio gyventojai Boni Parker ir Klaidas Berou tapo žy­miausiais Teksaso herojais ir valstijos teisėsaugos pareigūnų košmaru. Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais. O pagrindinių herojų desperatiškas noras bet kokiu būdu greitai išgarsėti yra aliuzija į šiuolaikinio pasaulio demonstravimosi kultą socialiniuose tinkluose, nepai­sant moralės normų ir ribų.

Jaunos režisierės Rūtos Bunikytės pastatyme dainuos tokie miuziklo žanro grandai, kaip Je­ronimas Milius ir Vaidas Baumila, taip pat iš operų spektaklių žinomi Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė ir kiti Klaipėdos teatro dainininkai.

Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais.

Balandis bus pažymėtas ir baleto premjera Na­cionaliniame operos ir baleto teatre – čia iš­vysime naują Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ pastatymą. Jį kuria meistrai iš Rusijos: choreografas Vasilijus Medvedevas, sce­­nografas Andrejus Voitenka ir kostiumų dai­­lininkė Jelena Zaiceva. Spektaklis žada atitikti visus klasikinio baleto reikalavimus ir tradi­cijas: bus spalvingas, kupinas techniško bei tem­­peramentingo šokio ir žėrės prabanga, kuri bu­­vo būdinga „Don Kichoto“ premjeroms 1869 ir 1871 m. Maskvos Didžiajame ir Sankt Pe­­terburgo imperatoriškajame teatruose. Kol kas vienintelė konkreti intriguojanti žinia apie būsimąjį „Don Kichotą“ yra ta, kad per trečiąją spektaklio premjerą, kuri bus rodoma gegužės 13 d., scenoje pasirodys ir Kanados naciona­linio baleto primabalerina Jurgita Dronina.

Miestas žlunga, lieka viltis

Dramos teatrai irgi žada driokstelėti „sunkias­vorėmis“ premjeromis. Nacionaliniame dra­­­­­mos teatre spektaklį „Oidipo mitas“, at­sklei­­­­džiantį Tėbų karaliaus Labdako šeimos pra­­­keikimą, kuria režisierius Gintaras Varnas. Pasak jo, vienoje pjesėje bus sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, parašytos skirtingų graikų tragikų – Sofoklio, Euripido ir Aischilo.

„Šiandien niekas, išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones, viso Oidipo mi­to nežino. O vertėtų. Senieji graikų tragikai bu­vo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kas­­dienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė at­verti esmes – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vie­­tos pasaulyje. Tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, ne­aiš­­kios, įvairiai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti“, – pabrėžia G.Varnas.

„Oidipo mitas“ atskleidžia karaliaus Oidipo (akt. Valentinas Novopolskis), jo besivaržančių sū­­nų Eteoklio (akt. Paulius Markevičius) ir Po­lineiko (akt. Mantas Zemleckas), dukterų An­ti­­gonės (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Ismenės (akt. Dovilė Kundrotaitė) šeimos sagą. Šioje val­­­­dovų šeimos istorijoje vaizduojamos jų ne­sėk­­­mės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smur­­­tą, galia kelia pavydą, o baimė maitina bai­­­­mę. Netgi Kreontas (akt. Arūnas Sa­ka­laus­kas), gudrus politikas-patarėjas, visą laiką bu­vęs „antru trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, pa­da­ro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, ku­rį turėjo apsaugoti.

Oidipo miestas – tai Tėbai, Senovės Grai­ki­joje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi miestas čia tolygus valstybei. Vis dėlto režisierius ti­kina, kad po visų tragedijų suteikiama trapi vil­tis, jog miestą, valstybę ir žmoniją gali išgelbėti jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai „autsaideriai“. Is­to­riją lemia asmenybės, o ne masės. Tai su­pra­to jau senovės graikai.

Pasakos mažiems ir dideliems

Paties G.Varno mokinys Povilas Makauskas Nacionaliniame dramos teatre kuria spektaklį „Laimingasis princas“ Oscaro Wilde‘o pasakos mo­tyvais. Nors tai ir pasaka, spektaklis visų pir­ma skiriamas vyresnei auditorijai – paaugliams ir suaugusiems. Jame atskleidžiamas išori­nio bliz­gesio menkumas bei tikros meilės ir pa­siaukojimo grožis, svarstoma, kad ne tik sa­fyras, ru­binas ar gabalėlis aukso gali sutekti džiaugsmo – ne mažiau reikšminga karščiuojančiam vai­­­kui pajusti paukštelio sparnų keliamą vėsą. Liūdnai pasaka baigiasi tik žemiškajame gyvenime: dėl to, kam statyti paminklą Lai­mingojo princo vietoje, čia lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiu­ko kū­nelis – gražiausi daiktai, kuriuos iš že­mės Die­vui parneša angelas. Kurti „Lai­min­go­jo princo“ scenografijos P.Makauskas pa­kvie­tė pripažintą menininkę Juliją Skuratovą, garsėjančią lėlių teatro sprendimais dramos teatre.

Alegoriškai, ne vien apie vaikus galvodamas, lietuvių liaudies pasaką „Alesiutė“ traktuoja ir Klaipėdos lėlininkas Linas Zubė, kurio spektaklio premjerą Menų spaustuvėje rytoj išvys vilniečiai.

„Alesiutė yra abstrakti mergaitė, Vilkas – abstraktus blogis, nuolat keičiantis savo pavidalus, bet ne esmę. Ir avelės yra abstrakčios. Aš net negaliu konkrečiai pasakyti, kas tos avelės, – tai kažkokia gražioji žmogaus dvasios pusė, dorybė, kurią Alesiutė Vilkui atiduoda iš savo silpnumo ir negebėjimo pasipriešinti saldžialiežuvavimui. Bandau akcentuoti mintį, kad septyni Alesiutės susidūrimai su Vilku – tai septynių dienų ciklas, arba savaitė. Penkias dienas iš eilės ji vis atiduoda Vilkui po vieną avelę, o šeštadienį, žiūrėk, ir išpažintis, sekmadienį – sakramentas. Užtat spektaklio scenografijoje ir atsirado simbolinės kopėčios, primenančios vartus į šventyklą“, – aiškina teatro „Lino lė­lės“ įkūrėjas.

Spektaklyje L.Zubė koncentruojasi į esminę mintį: žmogus yra nuolat gundomas, kiekvieną minutę jo širdyje vyksta gėrio ir blogio kova. Ati­davusi aveles, pagundoms neatsispirianti Ale­siutė kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus – ji meluoja dangiškiesiems Tė­vams, bando įtikinti save, kad viskas liko kaip bu­vę, nors akmuo, slegiantis sąžinę, su kiek­vie­na diena tampa vis sunkesnis. Spektaklio finalas paakins neskubėti smerkti ir teisti, nes atlaidumas, gailestingumas ir meilė padeda suklupusiam pakilti ir eiti toliau.

Vilniaus „Lėlės“ teatre lėlės prabils Juozo Erlicko tekstais apie šiuolaikinio žmogaus vienatvę, nenusakomą kažko praėjusio ar taip ir neištikusio ilgesį, gyvenimą kaip balansavimą tarp skaudžios realybės ir laimę pažadėjusių svajonių. Neatsitikusi didžioji meilė ir egzistencinės prasmės paieškos gena aktoriaus Karolio Algimanto Butvido vaidinamą pa­grindinį veikėją į savidestrukcijos neviltį, kurią čia pat nuveja autoironiška šypsena.

Spektaklį „Tiesiog žmogus“ kuria neseniai vėl atgaivinto estetiškojo spektaklio „Pasvydo“ komanda: aktorius, režisierius Dalius Butkus, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Tarp modernumo ir klasikos

Panašiomis temomis kalbės ir teatras „Teo­rema“, Menų spaustuvėje pristatysiantis režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklį pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingeborgos von Zadow pjesę „Pompinija“. Pompinija – tai nuostabiai gra­žus miestas kažkur ant pasaulio krašto, į kurį norint patekti reikia stengtis iš visų jėgų, tačiau tai galima padaryti tik būnant visiškoje vienatvėje. „Jei mesite rūkyti, gerti, vartoti riebų maistą, džiaugtis moterų draugija – tikriausiai pagyvensite ilgiau, tačiau galiausiai vis vien mirsite vienišas“, – primena dramaturgė, kurios kūryba Lie­tuvoje pristatoma pirmąkart.

Pjesė parašyta lengvu, vaikų literatūrą primenančiu stiliumi, tačiau pateikia opių ir sudėtingų klausimų. Visi žaidimai smėlio dėžėje anks­čiau ar vėliau baigiasi, o kas tuomet? Ben­dra nuotaika primena Samuelio Becketto „Be­lau­kiant Godo“, tačiau čia rūpinamasi ne tuo, ateis kas nors ar neateis. Greičiau tuo, ar pa­vyks išeiti su atėjusiuoju ir palikti savo artimą vienatvėje.

Šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijų meistras Artūras Areima šįkart atsigręžia į klasiką ir imasi jau trečios savo karjeroje Frie­dri­cho Schillerio dramos – „Marijos Stiuart“. Vil­niaus mažajame teatre pristatomos premjeros siužetas atskleidžia permainingą, politinių pe­ri­petijų veikiamą dviejų garsių karalienių konfliktą:  Anglijos karalienė Elžbieta (akt. Elžbie­ta Latėnaitė) nuteisia myriop Škotijos karalienę Mariją Stiuart (akt. Indrė Patkauskaitė). Bet mirtį pastaroji priima oriai – kaip galimybę iš­pirkti sunkias praeities kaltes. Senos varžovės nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš ais­trų ir egoistinių troškimų.

„Marija Stiuart suprato žmogiškumo esmę ir prasmę, priešingai nei Elžbieta, kuri yra gy­venimo kalinė, nevisavertiškumo kompleksų su­pančiotas žmogus. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės ir dėmesio. Abi karalienės ne savo noru gavo šį statusą. Ambicijos, nenorint prarasti to, ką paveldėjai, ir kursto kruvinas jų kovas “, – pabrėžia  A.Areima.

Apie žmones ir angelus

Aktorė ir režisierė Birutė Mar Rusų dramos teatre pristato monospektaklį „Dostojevskio angelai“, kurio eskizai jau parodyti Rusijoje, tarptautiniame Fiodoro Dostojevskio kūrybai skirtame kamerinių teatrų festivalyje. Ir buvo gražiai sutikti: B.Mar apdovanota diplomu ir prizu už geriausią moters vaidmenį, o jos spektaklis pelnė žiūrovų simpatijų prizą.

„Festivalio rengėjai pasiūlė man sukurti „kaž­ką pagal Dostojevskį“. Tą pačią dieną atė­jo galvon pavadinimas „Dostojevskio angelai“. Pasirengimui tebuvo likęs mėnuo, jokių lėšų neturėjome. Bet kadangi būsimo spektaklio ko­manda – tikri bendraminčiai (pernai drauge kūrėme „Ledo vaikus“), nutarėme pamėginti. Repetavome Kristinos Norvilaitės dailės studijoje Užupyje, kostiumus ir rekvizitą radome atvykę į festivalį Didžiojo Naugardo teatre. Spek­­taklį norėjosi sukurti jau vien todėl, kad pa­matytume Senosios Rusos kurortą, kur F.Dos­­tojevskis gyveno ir kūrė paskutiniais savo gy­venimo metais. Vaidinau „Dostojevskio an­gelus“ rašytojo gimimo dieną, lapkričio 11-ąją, po mišių už rašytoją jo mėgstamoje cerkvėje, kurioje jis kurį laiką gyveno. Lauke buvo niūrus „dostojevskiškas“ ruduo, aplink purvas ir skur­das tarsi prieš šimtą metų, o viduje tokia šviesa…“ – pasakoja B.Mar.

Spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš F.Dostojevskio romanų „Idiotas“, „Broliai Ka­ra­mazovai“, „Demonai“, apysakos „Bal­to­sios nak­tys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eg­lutės“. Aktorė prabils tiek vyriškais, tiek mo­te­­riškais rašytojo veikėjų balsais: ji bus ir Nas­ten­ka iš „Baltųjų naktų“, ir kunigaikštis Myš­ki­nas iš „Idioto“, ir Nikolajus Stavroginas iš „Demonų“, ir  Grušenka iš „Brolių Ka­ra­ma­zovų“.

„Beveik kiekviename rašytojo kūrinyje eg­zis­tuoja personažai keistuoliai – tarsi žeme vaikš­čiojantys angelai, gyvenantys apnuoginta, atvira širdimi. Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštame. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį, – tuomet žmogus ima švytėti. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus… Šiapus esame tarsi viensparniai angelai, besiilgintys savo antrojo sparno“, – teigia spektaklio autorė.

Teatras laukia nobelistės

Dar vienas monospektaklis ketina pasirodyti Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jo naujasis vadovas Linas Marijus Zaikauskas, pasikvietęs aktorę Eglę Špokaitę, mėgins scenoje pateikti pasakojimą, grįstą Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Jame turėtų atsispindėti atominės elektrinės, sprogusios prieš tris dešimtmečius, avarijos likviduotojų ir eilinių Černobylio gyventojų susipynusių likimų tragizmas.

Tiesa, kol kas daugiau viešo dėmesio skiriama ne premjerai, o pačios S.Aleksijevič viešnagei Lie­­­tuvoje. Jau žinoma, kad nobelistė apsistos Bis­trampolio dvare ir nakvos tame pačiame kam­­baryje, kuriame gyveno kitas No­belio premi­jos laureatas Henrikas Sen­ke­vičius, Bis­tram­polyje rašęs savo garsųjį romaną „Tva­nas“.

Nieko angeliška nežada būti ir ironiškame Aid­o Giniočio spektaklyje „Vardan tos…“ pa­gal Petro Vaičiūno dramą „Patriotai“. Šįmet su­­kanka 90 metų nuo pirmojo, Boriso Dau­gu­vie­čio režisuoto šio veikalo pastatymo Vals­tybės teatre Kaune. Pasak Šiaulių dramos teatre jį in­scenizuojančio A.Giniočio, valstybės si­tua­cija nuo tos, kuri buvo susiklosčiusi tarpukario Lie­tuvoje, nedaug ir tepasikeitė: mainėsi tik partijų ir institucijų pavadinimai bei antiherojų pavardės. Ir šiandien žmonės tebesipiktina korumpuo­tais valdininkais, pseudopatriotiška valdžia, įstatymais su spragomis, kurios leidžia klestėti kyšininkavimui ir piktnaudžiavimui.

Trylika balandžio premjerų

1, 2, 3, 22, 23 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Vindzoro šmaikštuolės“. Rež. Gianni Santucci

2 d. 12 val. Menų spaustuvėje – „Alesiutė“.

Rež. Linas Zubė

2, 9 d. 16 val., 6 d. 18 30 val. Rusų dramos teatre –

„Dostojevskio angelai“.

Rež. Birutė Mar

8, 16 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Tiesiog žmogus“. Rež. Dalius Butkus

9, 10, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Laimingasis princas“.

Rež. Povilas Makauskas

15, 16 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Marija Stiuart“. Rež. Artūras Areima

15, 16 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre –

„Boni ir Klaidas“.

Rež. Rūta Bunikytė

22 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Pompinija“.

Rež. Tomas Jašinskas

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre –

„Vardan tos…“.

Rež. Aidas Giniotis

27, 28, 29, 30 d. 19 val. Kongresų rūmuose – „Toska“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

29, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Oidipo mitas“.

Rež. Gintaras Varnas

29, 30 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre –

„Don Kichotas“. Chor. Vasilijus Medvedevas

30 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Černobylio malda“.

Rež. Linas Marijus Zaikauskas

M. Aleksos nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kovas – operų mėnuo: žiūrovų laukia ilgiausias G.Verdi opusas „Don Karlas“ ir dviejų eksperimentinių operų premjeros.

Vasaris sostinės teatralams dovanojo dvi dėmesio vertas naujienas. Vytautas Rumšas, Nacionaliniame dramos teatre režisuodamas „Intymius pokalbius“, Ingmaro Bergmano veikėjų išpažinčių vėrinio kulminacija pavertė mirčiai pasmerkto Jakobo (akt. Ramutis Rimeikis) atsiprašymą, kuris Anos gyvenimo pakeisti jau nebegali.

Ana (akt. Adrija Čepaitė) paklausė nuoširdaus dėdės kunigo patarimo: atsiribojo nuo meilužio, atvirai prisipažino neištikimybę savo vyrui. Ir kuo tai baigėsi? Iš jos šeimos telikę vėjų košiamas fasadas – vaikai ir bendras ūkis. O siela virtusi liepsnos karštį menančia apanglėjusia degimviete.

Jaunimas stebi spektaklį kvatodamas: ypač žmonos atvirumo pakirsto Henriko (akt. Remigijus Bučius) klejonės, nuvarančios veikėją iki beprotnamio, jiems atrodo juokingos. O vyresnieji klausosi mąsliai pritilę. Nors glotnūs dekoratyviniai akmenėliai, tarp dialogų kartu su Juozo Budraičio skaitomu tekstu pliūpsniais srūvantys į sceną, ir neprimena grėsmingųjų biblinių, kuriuos neišvengiamai ateina laikas rinkti.

Kitas dėmesio vertas spektaklis – Agniaus Jankevičiaus „Ledas“ Rusų dramos teatre. Šiek tiek eklektiškas, tačiau suveržtas broliškų apsikabinimų ir ledinius kūjus atstojančių beisbolo lazdų smūgių ritmo. Ir tai šiame spektaklyje puikiai dera – širdingi apkabinimai ir metalo šalčiu spindinčios beisbolo lazdos. Iš jų sugretinimo išvyniojama visa spektaklio filosofija.

Tačiau režisieriui to maža: jam reikia ir graudžios vaikystės kaimo istorijos, ir stebuklingojo vandens pristatymo su skysto azoto triukais. Kokios nors pridedamosios vertės Vladimiro Sorokino tekstams tai nesukuria, užtat pasitarnauja žiūrovams kaip atraktyvus įvadas ir epilogas.

O štai „Šviesos brolijos“, raginančios „kalbėti širdimi“, įkūrėjas vardu Bro (akt. Valentinas Novopolskis) iš tikrųjų ganėtinai panašus į Vladimirą Putiną archyviniame televizijos įraše. Ir šis sugretinimas – vėlgi labai iškalbingas.

Antro gyvenimo šansas

Iš „Ledo“ dar norėtųsi paminėti jauną aktorę Jeleną Orlovą, geriau pažįstamą „Theatrum Indigum“ trupės spektaklių lankytojams. Ji – ir estetiškai gedinti našlė Popova šio teatro „Meškoje“, ir geležinkelio bėgiais naiviai į niūrią lemtį žingsniuojanti paauglė Vili „Pasmerktuose namuose“. A.Jankevičius dailiai šviesiaplaukei patikėjo entuziastingai vokiečių kareivius įsižiūrėjusios kaimo panelės Varios Samsikovos vaidmenį.

Kartu su J.Orlova „Theatrum Indigum“ pagrindinius vaidmenis kuriantis Igoris Abramovičius kovo mėnesį turėtų pasirodyti neįprasto formato spektaklyje „Anglija“ pagal aktoriaus ir dramaturgo Timo Croucho pjesę. Neįprasto todėl, kad autoriaus nurodymu vaidinimai rengiami meno galerijose, o aktoriai priešais žiūrovus stoja kaip parodų gidai.

Lietuviai T.Croucho taisyklių žada paisyti: Vilniuje spektaklis bus vaidinamas „Titanike“, Kaune – Paveikslų galerijoje, Klaipėdoje – Kultūros komunikacijų centre ir t.t. Gidais Reditos Dominaitytės vadovaujamo Knygos teatro spektaklyje taps aktoriai Severina Špakovska ir jau minėtas I.Abramovičius.

Jie abu ilgai ir nuoširdžiai kažkam dėkos, kol publika iš menkų detalių pradės nujausti, kam skirta toji padėka. Taip už naujo gyvenimo šansą širdies recipientas dėkoja savo amžinatilsį donorui. Gyviesiems širdimis dalytis neįmanoma: galima tiktai „kalbėtis širdimis“ kaip V.Sorokino romanuose. Ir bandyti pajusti, ką išgyvena širdis, apgyvendinta kito žmogaus kūne. Ar ne tą patį, ką išgyvena žmogus, perkeltas iš vienos kultūros į kitą?

Opera tamsoje

Keistenybių kovo repertuarai siūlo ir daugiau. Ar kada nors mėginote klausytis operos visiškoje tamsoje? Jei ne – turėsite galimybę pasinaudoti akių raiščiais-kaukėmis, kurie bus dalijami prieš šiuolaikinės operos „Confessions“ („Išpažintys“) premjerą. O jei jums labai pasiseks ir pelnysite vienintelę salėje „rausvąją kėdę“ – gausite ne tik raištį, bet ir visą ypatingos akustinės apsupties, kvapų, skonių ir prisilietimų kompleksą.

„Rezervuoti“ tą kėdę įmanoma vieninteliu būdu – pageidaujantieji iki kovo 1 d. privalo nuoširdžiai išpažinti bent vieną savo nuodėmę raštu ir nusiųsti išpažintį elektroninio pašto adresu confessions@noa.lt. Su atrinktu dalyviu bus susisiekta, jis privalės pasirašyti sutartį.

Septynios mirtinos nuodėmės ir tapo operos „Confessions“ libreto pagrindu. Kūrinyje jos apdainuojamos viena po kitos – godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, geismas ir tingumas. Valandos trukmės opera suvienija trijų jos autorių – kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės ir jos kolegos švedo Jenso Hedmano bei švedų solistės Asos Nordgren eksperimentines idėjas. Muzikos atlikimas tamsoje tarsi panaikina vizualųjį aspektą, tačiau iš tiesų taip siekiama stipriau pakurstyti individualią klausytojo vaizduotę.

Tyrėjai ir įtariamieji

Dar viena opera kovą bus skirta jauniems, tačiau ne patiems mažiausiems klausytojams. Jai susibūrė grynai lietuviška komanda: dirigentas Egidijus Miknius, pernai Vilniuje pristatęs trumpametražių miuziklų festivalį, režisierius Šarūnas Datenis, labiau žinomas kaip „Lėlės“ teatro aktorius, libreto autorė Nomeda Marčėnaitė, labiau žinoma kaip dailininkė, ir kompozitorius Jonas Sakalauskas, neseniai pradėjęs vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

„Kodas 555“ siužetas realistinis: vienuoliktokų mokykliniame vakarėlyje netikėtai nugriaudi sprogimas. Prasideda improvizuota jaunuolių  apklausa. Budintis mokytojas visiškai praranda savikontrolę, tad tyrimą perima patys mokiniai. Vieniems tenka tyrėjų vaidmuo, kitiems – įtariamųjų. Nedidelė klasės bendruomenė atspindi visuomenės modelį – atsiranda teisėjai, budeliai ir jų aukos.

Operoje šalia styginių instrumentų atliekamų melodijų vietos ras ir elektroninė muzika, ir mušamųjų parafrazės. Reginį pagyvins įvairiose mokyklose filmuoti veiksmo epizodai. Jaunų solistų būryje matysime ir garsųjį Visagino užaugintą tenorą Ilją Aksionovą, keletą metų iki balso mutacijos koncertuose virkdžiusį visas jautrios širdies mamytes ir močiutes.

Meilė nutempia į kapą

Beeksperimentuodami pamažu atkeliaujame iki Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“, kurio premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre laukia kitą savaitę. Kurti šio spektaklio į Vilnių grįžo vokiečių režisierius Günteris Krämeris, o jo vaizduotei turime būti dėkingi už „Žydę“, vadintą vienu sėkmingiausių mūsų trupės pastatymų.

Šį kartą G.Krämerį inspiravo roko kultūros žvaigždės Davido Bowie priešmirtinė atsisveikinimo žinutė – dainos „Blackstar“ vaizdo klipas. Ji tapo nūdienos pasiūlytu atspirties tašku.

„Don Karlas“ – pati ilgiausia, penkių veiksmų ir penkias valandas trunkanti G.Verdi opera. Ji parašyta pagal Friedricho Schillerio dramą „Don Karlas, Ispanijos infantas“. Po premjeros, įvykusios Paryžiuje 1867-ųjų kovo 11-ąją, kompozitorius priešokiais savo kūrinį tobulino dar beveik du dešimtmečius. Taip „Don Karlas“ tapo ir daugiausia autorinių redakcijų turinčia G.Verdi opera.

Libretas perkelia mus į XVI amžiaus Ispaniją, nuvargintą ilgamečio karo su Prancūzija. Baigti kovas nori ne tik paprasti žmonės, bet ir valstybių valdovai. Ispanijos delegacija atvyksta į Prancūziją. Joje – ir Ispanijos karaliaus sūnus Don Karlas, kuris, pamatęs Prancūzijos karaliaus dukterį Elizabetę, beviltiškai ją įsimyli.

Tačiau pagal valdovų sudarytą taikos sutartį Elizabetė atitenka Don Karlo tėvui – Ispanijos valdovui. Po tėvo vestuvių Don Karlas negali susitaikyti su mintimi, kad myli savo pamotę.

O aplinkui kunkuliuoja valstybinės ir asmeninės intrigos, iš kurių kiekvienas bando išpešti sau naudos. Į valdovų kapų požemį užsukęs karalius užtinka jame žmoną su savo sūnumi ir pasmerkia jį Didžiajam Inkvizitoriui. Don Karlas išsitraukia kalaviją, tačiau įsijungia antgamtinės jėgos: iš kapo prisikelia jo senelio vėlė ir nusitempia jaunuolį į kapą.

Premjerose atlikti pagrindinių vaidmenų kviečiami Askaras Abdrazakovas iš Rusijos, Luciano Batiničius iš Kroatijos,Valdis Jansonas iš Latvijos, taip pat Don Karlo partiją dainuosiantys amerikiečiai tenorai Ericas Fennellas ir Adamas Diegelis. Pastarasis visai neseniai kartu su Justina Gringyte Vilniuje dainavo „Karmen“ spektaklyje. Elizabetės vaidmenį kurs į pagrindinius mūsų operos sopranus sparčiai prasiveržusi Viktorija Miškūnaitė.

Šeimyninės intrigos

Provincijoje pilna ne tokių didingų, tačiau ne mažiau kruvinų meilės istorijų. Kai kurias jų savo novelių knygoje „Lietaus dievas“ aprašė Alvydas Šlepikas, o režisuoti spektaklį jo knygos motyvais Panevėžio J.Miltinio dramos teatre ėmėsi režisierius Julius Dautartas. Scenoje, kaip ir novelėse – vieno miestelio gyvenimas. Tas miestelis gali būti bet kurioje Lietuvos vietoje, kur gyvena vieniši ir jautrūs žmonės.

„Domino“ teatre statoma populiaraus kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesė „Vyras po padu“ žiūrovui irgi gali pasirodyti lietuviška, mat pagal ją mūsiškiai kino apsukruoliai prieš keletą metų susuko linksmą filmą „Kaip pavogti žmoną“. Taigi siužetas atrodys kažkur girdėtas: iš kalėjimo grįžęs vyras randa žmoną laimingai gyvenančią su kitu. Kitos gyvenamosios vietos nelaimėlis neturi, todėl kartu su naująja pora glaudžiasi po vienu stogu. O gal ir ne vien todėl, nes netrukus jo buvusioji pradeda iš naujo įvertinti ankstesnio sutuoktinio privalumus. Štai jums ir naujas intrigų mazgas.

Klaipėdos dramos teatre, kuriame Povilas Gaidys stato italų dramaturgo Eduardo De Filippo komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“, irgi nekvepės šeimynine santarve: spaustuvininko Luko Kupjelos žmona nuolat burba, sūnus – ne tik lepūnėlis, bet ir vagišius. Dukra, ištekėjusi už verslininko, įsimylėjo kitą ir žada su juo pabėgti. Lyg to negana, po namus slankioja viskuo nepatenkintas Luko brolis. Šeimininkas, nebepajėgiantis suvaldyti chaoso, imasi meis­trauti Kalėdų prakartėlę – simbolinę taikos ir harmonijos salelę savo namuose.

O gal nuo salelių viskas ir prasideda?

Septynios kovo premjeros

4, 5 d. 18.30 val., 6 d. 18 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Don Karlas“. Rež. Günteris Krämeris

4 d. 19 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Kodas 555“. Komp. Jonas Sakalauskas

5 d. 17, 19 val. Menų spaustuvėje – „Confessions“. Komp. Rūta Vitkauskaitė, Jensas Hedmanas

10, 31 d. 19 val., 11, 12 d. 15, 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 20, 28 d. 14, 18.30 val. Kauno „Girstutyje“ –   „Vyras po padu“. Rež. Kostas Smoriginas

16 d. 18 val. VDA „Titanike“, 24 d. 18 val. Kauno paveikslų galerijoje – „Anglija“. Rež. Redita Dominaitytė

17, 18, 22, 30, 31 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre – „Kalėdos Kupjelų namuose“. Rež. Povilas Gaidys

19 d. 18 val., 25 d. 18.30 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lietaus dievas“. Rež. Julius Dautartas

Šį vakarą pateikiame ištrauką iš aktorės Gražinos Baikštytės knygos “Gyvenimas kaip teatras”.  Pokalbiai su aktoriais “Gyvenimas kaip teatras” –jau antroji aktorės ir autorės knyga, pirma – “Rimo Tumino sodas”.

„Man artimas pokalbių žanras. Patinka be įtampos ir skubos su žmogumi nuoširdžiai pasišnekučiuoti susėdus kokioje jaukioje kavinėje ar jam įprastoje namų aplinkoje. Be galo gerbiu kiekvieną savo pašnekovą – neprovokuoju ir neieškau pikantiškų jo gyvenimo detalių. Juk yra tiek daug įdomių temų pokalbiams! Rengdama knygą, bendraudama su pašnekovais ir pati sužinojau tai, ko nežinojusi. Pasirodo, kad ir kaip aktoriai mylėtų teatrą, tačiau daugumai jų gyvenimas yra svarbesnis už teatrą. Gyvenimo kasdienybės scenoje jie patiria rašytojo plunksnos vertų dramų, tragedijų ir komedijų, kurios dažnai yra įdomesnės už vaidinimus teatro scenoje“, – prisipažįsta G.Baikštytė.

Kai ieškai žodžių iškiliai ir išskirtinei asmenybei apibūdinti, kažkodėl pirmiausia galvoje pradeda suktis tradiciniais tapę epitetai: „legendinis“, „mohikanas“ ar „paskutinis iš mohikanų“. Aktorius Vytautas Paukštė teatralams žinomas visai ne iš legendų, o kaip realiai gyvenanti, neįtikėtinai įdomi asmenybė. Žodynas aiškina, kad „paskutinis mohikanas“ – tai paskutinis nykstančios giminės ar grupės žmogus, ir visai nebūtinai indėnas. Gal Vytautą Paukštę ir galima būtų vadinti lietuviškuoju indėnu vien dėl jo neatsiejamo atributo – pypkės, bet dabar ji jau ramiai ilsisi lentynoje jaukiame aktoriaus bute Klaipėdoje. Bet kad Vytautas Paukštė yra vienas iš paskutinių nykstančių tokio lygio teatro ir kino aktorių, manau, sutiks kiekvienas.

Esu be galo dėkinga likimui, prieš daugel metų mane suvedusiam su šia spalvinga asmenybe ir suteikusiam progą bent kiek arčiau ją pažinti. Dėkinga ir pačiam Vytautui už nuoširdų bendravimą, o žmonai Julijai1 už svetingumą ir vaišes ypač gerą aurą skleidžiančiame, įdomiais daiktais apaugusiame ir šeimos gyvenimo istoriją menančiame bute, kur pro langus kaip ant delno matosi senamiestis ir Klaipėdos teatras.

Su charizmatiškuoju Vytautu Paukšte, nusiteikusiu  nuotaikingai ir kantriai, pasineriame į mūsų pokalbį.

Vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra

Vytautai, nors gimėte Kaune, bet esate pats tikriausias klaipėdietis, šaknimis įaugęs į uostamiestį – lyg koks miesto simbolis.

Kas taip sakė, kad simbolis? Gal taip vadindavo, kai pypkę įsikandęs gatve eidavau. Simboliu gali būti bet kas. Vienu metu aktorius Vytautas Kancleris2 buvo miesto simbolis – aukštas, gražus vyras, kitu – dailininko Vytauto Karčiausko akmeninė katino skulptūrėlė. O šiaip vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra. Dabar čia atplaukia milžiniški kruiziniai laivai, į gatves pasipila įvairių tautybių žmonių. Atsimenu, prieš porą metų pavasarį atplaukė laivas, į gatves išbėgo lengvai apsirengę, beveik pusnuogiai keleiviai ir tuojau pat puolė į parduotuves. Išpirko visus šiltus rūbus!

Kokia Klaipėda Jums pasirodė tada, kai pamatėte ją pirmą kartą?

Baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją mes, aktoriai, su režisieriumi Povilu Gaidžiu iš Vilniaus atvažiavome į tuometinį Kapsuką, kuris tik ką buvo taip pervadintas. Buvo toks „medinis“ miestukas – praktiškai kaimas su 20 tūkstančių gyventojų, o kai po ten praleistų šešerių metų atvažiavome į Klaipėdą, pajutome visai kitą kvapą. Pats miestas ir jo dvasia buvo visiškai kita. Vien jūra ko verta! Buvome viengungiai, eidavome į „Klaipėdos“ restoraną valgyti, vadinamuosius kompleksinius pietus.

Tais 1956 metais atvažiavę į Klaipėdą radome tik griuvėsius – dar nesutvarkytą pokario miestą. Klaipėda jau tada buvo jūrininkų miestas, o jūrininkai – ypač tolimųjų reisų – buvo turtingi žmonės. Jie gaudavo didelius pinigus ir grįžę į krantą norėdavo greitai juos realizuoti, tad švaistydavosi tais pinigais.

Į Klaipėdą, kaip ir į Kaliningradą, iš Rusijos buvo privažiavusių visokių besislapstančių elementų, todėl naktimis vaikščioti buvo nesaugu – šlaistėsi girti žmonės.

Praktiškai vienintelis kultūros židinys buvo teatras. Publika iš pradžių jo nelabai mėgo, nes atėjęs Povilas Gaidys darė eksperimentus ir tik paskui pradėjo kurti savo geruosius spektaklius. Turėjome savo publiką.  Tą periodą galima būtų pavadinti teatro aukso amžiumi.

Dar buvo keli kino teatrai. Štai ir viskas. Bet po truputį miestas kultūrėjo. Paskui atvyko Vytautas Jakelaitis ir užsispyrė atidaryti Konservatorijos fakultetus. Vėliau jie išsivystė į Universitetą. Automatiškai atsirado studentija. Taip miestas po truputį atsistatė ir tapo toks kaip ir visi: su visais tais naujais stiklo, aliuminio ir betono namais, kurie man nelabai patinka. Tiesą sakant, nedaug jų yra, bet jie šiame mieste nedera.

Klaipėdą mylite su visais jos trūkumais? Ar dažnai išeinate pasivaikščioti?

Beveik kasdien išeinu pasivaikščioti, tiktai mano maršrutas dabar trumpesnis.

Miestas savo dvasią išlaikė. Galbūt tą dvasią labiausiai palaiko jūra. Vasarą per Jūros šventę suplaukia masės žmonių.

Labai mažas tas Klaipėdos senamiestis, bet jaukus ir nesugadintas. Buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys labai saugojo šį kultūrinį paveldą. Dažnai užsieniečiai eina ir praeina senamiestį, o paskui klausia: „Tai kur tas jūsų senamiestis?“

O teatras mano atmintyje jau trečias. Po kapitalinio remonto jis bus atidarytas 2015 metų gruodžio mėnesį.

Tai Jus vėl galima bus išvysti teatro scenoje?

Reikia sulaukti. Iki to reikia kaip nors nugyventi…

Kokia jau ten žmona, jeigu bijosi ją paleisti

Esate toks sėslus, kad net žmonai Julijai išlošus žaliąją kortą ir susirengus išvažiuoti į JAV, pats likote Klaipėdoje. Kodėl nevažiavote kartu?

Ne, ne! Tai kad aš neturėčiau, ką ten veikti. Ne kartą ji kvietė mane atskristi, pabūti. Ką aš ten veiksiu? Kalbos gerai nemoku – kaip jausiuos? Be to, esu sėslus žmogus – lietuvis, kaimietis, prasčiokas, – man reikia namie būti.

Ir net nebijojote jaunesnės žmonos vienos paleisti?

Kokia jau ten žmona, jeigu bijosi ją paleisti? (Juokiasi.)

Nenorėjau šiaip sau važiuoti. Jei tai būtų prieš kokius trisdešimt ar dar daugiau – prieš keturiasdešimt metų, kai važinėdavom į Kino studijas,  o manęs neišleisdavo filmuotis į užsienį, ir jeigu tada tokia galimybė būtų pasitaikiusi, aš pėsčias Amerikon eičiau!

Taip per dešimt metų, kiek ten Julija gyveno, nė karto ir nenuvažiavote į Ameriką?

Ne, nė karto. Nežinau, ko ji užsispyrė. Kaip galima viską mesti ir išvažiuoti?.. Aš taip negalėčiau, o ji galėjo. Kodėl ji neišlaukė iki galo? Sakiau, kad palauktų, kada išeis į pensiją, – buvo likę vieni metai. Tą kartą susilaikė, nevažiavo. Čia, teatre, marmalynė – toks amžius, kai po šešiasdešimties moteriškės teatre nelabai reikalingos. Nuolatinis kažkoks nepasitenkinimas. Vėl dalyvavo loterijoje ir vėl laimėjo žaliąją kortą! Kas tai – likimas? Nežinau…

Prabuvo ten dešimt metų. Svarbiausia, pamatė pasaulio, koncertų, spektaklių, o būtų sėdėjusi Klaipėdoje, trintųsi virtuvėje. Bet kai man trenkė insultas, grįžo ir nebevažiuoja.

Gal su teatru per gastroles visą svietą išmaišėt, kad dabar jau niekur nebesinori?

Netraukia manęs kelionės. Viso svieto neišmaišiau, tik visą Tarybų Sąjungą su kinu apkeliavau. Manęs toliau, kaip per Berlyno sieną, neleisdavo. Turėjau filmuotis garsaus rusų režisieriaus Savos Kulišo filme „Komitetas 19-os“ 1971 m. Man garantavo, kad tikrai filmuosiuos, nors sakiau, jog mano biografija netinkama, ir manęs, ko gero, neišleis į užsienį, – filmavimai turėjo vykti Konge ir Zalcburge. Atseit įtakingasis Kulišas turi ryšių Centro komitete ir viską sutvarkys. Specialiai man pasiuvo dvylika kostiumų, dar fraką ir liepė būti ramiam. O aš nebuvau ramus, nes žinojau, kad bus skandalas. Manęs taip ir neišleido. Antrą kartą teikė dokumentus ir vis ramino, jog šį kartą viskas bus tvarkoj, bet ir vėl manęs neišleido. Taip prieš mane užsivėrė geležinė uždanga.

Taip ne vieną filmą esate praradęs. Ar nebuvo skaudu dėl tokios neteisybės?

Taip, daug filmų praradau… Man tai buvo milžiniškas materialinis ir moralinis nuostolis.

Visą gyvenimą laikiau paslaptyje šituos savo biografijos faktus ir maniau, kad niekas nežino. Tada nuėjau pas Klaipėdos miesto partijos  pirmąjį sekretorių Joną Gurecką klausti, kodėl manęs neišleidžia į užsienį. Atsakė: tavo tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Bet taigi mano tėvas, o ne aš! Bet taip ir liko…

Neseniai apie mane sukūrė filmą „Įslaptintas gyvenimas“, kur kaip tik buvo atskleista mano, kaip liaudies priešo sūnaus, gyvenimo istorija.

O kada Jums ta „geležinė uždanga“ atsivėrė?

Kaip ir visiems. Kai nugriuvo Berlyno siena. Ir kai jau buvo galima išvažiuoti, kai atsirado visiškai kitos aplinkybės, aš pats nebeturėjau ypatingo noro kur nors važiuoti.

Sunkiausias gyvenimo istorijas turi norom nenorom  ištraukti iš savęs

Jūsų šeima prisikentėjo nuo sovietmečio represijų. Tėvas buvo ištremtas,  o mamai su trimis vaikais teko slapstytis – gyvenote nuolatinėje baimėje.  Gal per žiauriai paklausiu: ar ši skausminga patirtis Jums padėjo scenoje kurti tokias asmenybes kaip Mažvydas, Mindaugas ar Karalius Lyras? Ar teisingai klausiu?

Visiškai teisingai. Baltas lapas ir yra baltas lapas. Kai aktoriui scenoje reikia veikti (kine lygiai tas pats), turime kažką pažadinti savyje. Iš ten turbūt kažkas ir atsiranda mūsų akyse…

Jei viduje tuštuma, neturi į ką remtis, nesvarbu, ar gražūs, ar baisūs tie dalykai. Man – baisūs… Aš manau, kad kiekviena patirtis, kad ir pati baisiausia ar nemaloniausia, nusėda kažkur viduje, ir atėjus tam tikram laikui iššauna.

Mūsų nuostabioji pedagogė Regina Senkutė mokė: „Nemanykit, kad kai miršta motina, jums labai jos gaila. Jums savęs gaila – kaip dabar aš gyvensiu be motinos? Dėl to byra ašaros, dėl to verkiam. Bet jūs neturite teisės šitaip elgtis! Privalote stebėti save ir prisiminti, kad prireikus galėtumėte visa tai iš savęs ištraukti.“ Taigi, visus šiuos dalykus – sunkias savo gyvenimo istorijas, ypač vaidinant Mindaugą, turi norom nenorom ištraukti iš savęs.

Turbūt tai yra be galo skausminga? Kaip Jūs tokiems vaidmenims ruošiatės?

Nežinau, kaip galima ruoštis! Taigi viskas jau Justino Marcinkevičiaus parašyta! Ruošiesi nuo tos akimirkos, kai pakabina lentoje įsakymą, ir tu pamatai, kokį gavai vaidmenį.

Kokia pirma reakcija? Apima panika, išgąstis?

Išgąstis ir džiaugsmas – visa puokštė emocijų! Ir jau nebepaleidžia tas ruošimasis iki pat premjeros. Nesvarbu, ar miegi, ar esi virtuvėje, ar gatvėje – visą laiką sukasi galvoje. Tada repeticijose kažką derini: tas tinka, anas netinka… Ir negerai, kai tai,  ką tu sugalvojai virtuvėje ar gatvėje, tinka režisieriui, nes norisi, kad tau išvartytų ir sakytų: „Ne, čia truputį kitaip…“ Ir pasuka kitu rakursu, kuris daug įdomesnis, negu tu sugalvojai, kad kitu kampu pamatytum pasaulį. Taip kad tas vaidmens kūrimas… Nemoku nusakyti, kaip jis vyksta.

Paklūstate režisieriaus valiai ar konfliktuojate, jei nesutampa matymas?

Žinoma, bandau įrodyti savo, bet protingas režisierius tol įrodinėja, kol tu jį supranti. O artistas režisierių pajunta iš karto, praktiškai nuo pat pirmos repeticijos. Ir jei artistas iš karto pajaučia, kad nieko nebus, tada susikalbėjimas neįvyks, o tik prieštaravimas, beprasmiai barniai, ir niekas niekam nieko nebeįrodys.

Kas tada? Siunčiate režisierių „ant trijų raidžių“ ir paliekate sceną?

Tų raidžių nereikia, bet esu teatre atsisakęs poros vaidmenų. Su vienu režisieriumi labai piktai atsisveikinom – vos ne su šitom raidėm, o su kitu normaliai pakalbėjom, kad nematau vaidmens taip, kaip jis galvoja. Bet tokių tik porą atvejų buvo, o šiaip su režisieriumi stengiuosi surasti bendrą kalbą, nes jis irgi turi savo matymą ir beprasmiški ginčai niekur nenuves.

Aktorius yra priklausomas nuo režisieriaus. Nežinau, ar tai normalu, ar nevisiškai, bet taip yra. Dabar toks metas, kai teatras – režisieriaus, o ne aktoriaus, ir čia nieko nepadarysi. Man atrodo, kad surinkus pačius geriausius pasaulio aktorius, davus jiems gerą pjesę ir juos paleidus: „Vaidinkite!“ – nieko gero neišeis. Ar aš neteisingai sakau?

Prastame spektaklyje, kai pjesė neįdomi ir režisierius nekoks, ir aktoriai prastai vaidina?

Visuomet! Blogame spektaklyje ir geriausias artistas yra pražudomas. O gerame spektaklyje netgi prastas arba vidutinis artistas gali sužibėti, nes geras režisierius moka atverti aktoriaus „langelį“. Režisieriaus pranašumas ir yra paimti iš artisto tai, ko jis pats nežino turįs.

Ar toks patyręs aktorius kaip Jūs, išeidamas į sceną, vis dar kiekvieną kartą jaudinasi? Jeigu vaidmenį esate seniai perpratęs ir suvaidinęs ne vieną spektaklį, vis tiek ima jaudulys?

Kai važiuodavome į gastroles kas mėnesį, ir diena iš dienos vaidindavome tą patį spektaklį, tada jaudulys nuslūgdavo. Dabar, kai atsiranda pauzių, aš jau tiesiog bijau… Oskaro Koršunovo spektaklį „Šaltas vaikas“ vaidinome ilgai – gal metus laiko, suvaidinom gal kokių keturiasdešimt spektaklių, bet prieš kiekvieną išėjimą apimdavo baisi baimė – nežinodavau kur dėtis iš strioko! Kolegos nesuprato, kas man yra – juk visą amžių scenoje. Ir pats nesuprantu, kas man darosi. Kuo senyn, tuo durnyn. (Juokiasi.)

Gal turite kokių nors savo priemonių jauduliui sutramdyti? Kalbate mantras ar darote kokius pratimus?

Nieko nedarau. Aš ieškau kampo, kur niekas manęs nematytų, kur galėčiau pasislėpti už kulisų ir taip laukti, kada bus laikas iššauti.

Kai aktorės Liudmilos Gurčenko paklausė, ar prieš spektaklį ji daro kokią specialią mankštą, ji atsakė: „Man neužtektų jėgų vaidinti spektaklį, jeigu aš energiją eikvočiau dar kitiems dalykams.“ Lygiai tas pats man – nenoriu savęs išbarstysi, nors kiti apibėga tris keturis kartus aplink teatrą. Kiekvienas turi savo receptą.

Vytautai, bet parako Jūs dar turite kaip reikiant!

Iš kur tas parakas? Gal dar buvo prieš insultą, o dabar – ką jau čia ir kalbėti… Byra tas parakas per visus galus pelenų pavidalu. (Juokiasi.)

Algimantas Puipa savo filmui  prirašė kažkokių idiotiškų monologų apie neutronų skilimą ar Žemės planetos egzistavimą, ir niekas nesuprato, net jis pats, bet visus tuos jam išpleškinau! Stebėjosi vėliau – ne juokas tokius tekstus pasakyti.

Ar aktoriui egzistuoja amžiaus cenzas? Reikia žinoti, kada nueiti nuo scenos?

Viskas individualu. Žinoma, reikia žinoti, kada nuo scenos nulipti. Man jau seniai reikėjo…

Tačiau čia Jums taip atrodo, bet režisieriams ir žiūrovams kitaip?

Galbūt, nežinau… Bet geriausia išeiti laiku.

O kas žino, kada tas laikas?

Va čia ir yra artisto kvailumas, kad jis įsivaizduoja dar galintis, nors jau nė velnio nebegali! Kartais matome, kad kolegai gal nereikėjo į aktorius eiti, bet kaip jam šitą įrodyti? Juk jam atrodo, kad aplinkui visi ne tokie arba jam blogo linki, o jis gi pats geriausias. Labai sunkus klausimas. Bet laiku pasitraukti iš scenos – tai pasaka! Tik negalima žiūrovui leisti suprasti, kad atėjo tavo galas ir jau reikia eiti lauk.

Ar nueinate į teatrą pažiūrėti naujų spektaklių?

Labai retai. O ką žiūrėti? Kad nėra ką žiūrėti.

Įprastai kurti spektaklį dabar jau nebeįdomu, reikia kaip nors „kreivai“ – sandėlyje ar mėšlyne. O šita dėžutė – scena – duoda visas galimybes: gali rojų, gali pragarą vaidinti, gali šiukšlyną ar rūmus. Tik režisieriai nežino, ką su ta „dėžute“ daryti…

Geras teatro artistas ir kine geras

Kinas Jus myli – iki šiol esate kviečiamas filmuotis. Bet greičiausiai nesuklysiu sakydama, jog daugiau filmavotės rusiškuose, negu lietuviškuose filmuose?

Taip, mano kūrybinėje biografijoje daugiau rusiškų filmų. Kai kažkokiam reikalui reikėjo duomenų, teko skaičiuoti.

Lietuvoje režisierius Algimantas Puipa visada Jus kviečia į savo filmus. Neseniai nusifilmavote naujame jo filme „Edeno sodas“.

Panašiai ir rusų režisieriai. Pavyzdžiui, Semionas Aranovičius, kai tik filmuodavo filmą, visada mane kviesdavo. Taip pat ir kiti režisieriai, ir Puipa. Jis – gero būdo vyras, talentingas žmogus ir, man regis, vienas iš paskutinių mohikanų. Juk senųjų jau neliko, ateina nauji.

Kine nesifilmavęs teatro aktorius vaidina labai teatrališkai, nors kine visiškai to nereikia – kino kamera užfiksuoja kiekvieną blakstienos krustelėjimą. Teatro aktoriams sunku suprasti kino specifiką?

Taip, kine kita specifika. Tas artistas, kuris kino aikštelėje vaidina teatrališkai, yra blogas ir teatre. Mano nuomone, geras teatro artistas ir kine geras. O geras kino artistas, kuris įpratęs atsistoti į nurodytą mizansceną ir daryti tik tai, ką pasako režisierius, teatre yra bejėgis.

Atsimenu, kaip pas Kulišą į bandymus atėjo du Maskvos teatro „tūzai“ ir kaip negailestingai režisierius ant jų rėkė: „Jūs ką, negalite nė vieno žodžio normaliai pasakyti!?“ Jie „pastatytais“ balsais vaidina, o čia kinas – taip negalima. Bet artistui tik reikia pasakyti apie šitą specifiką, nurodyti kryptį ir geras artistas viską padarys. O blogas artistas visur yra blogas.

Vytautai, Jūs be jokios abejonės esate teatro aktorius. Ir teatrą mylite labiau negu kiną?

Esu teatro aktorius, bet kiną myliu turbūt labiau. Nors šiaip jau sunku atsakyti į šitą klausimą… Be teatro gyventi negalėčiau, tačiau kinas duoda kitas galimybes – patenki į visiškai kitą aplinką. Kaskart kita filmavimo grupė, nauji žmonės.

Ar lengvai pradėdavote bendrauti su naujais žmonėmis?

Ne, man reikia priprasti. Bet čia ir yra pats įdomumas – galimybė pažinti naujus žmones, naujas vietas. Pavyzdžiui, Koktebelyje prie Juodosios jūros visą vasarą praktiškai dykas sėdėjau. Nufilmuoja kokį kadrą ir vėl laisvas. Bet ne čia esmė. Kokie didžiuliai talentai susirinkdavo iš visos Sąjungos – artistai, režisieriai, dailininkai, kino operatoriai! Tos nesibaigiančios kalbos…

Taip ir naujų draugų įgydavote.

Taip. Buvo toks dabar jau miręs labai talentingas rusų aktorius Aleksandras Kaidanovskis. Kiekvieną kartą važiuodamas filmuotis kur nors į Užkaukazę ar kitur, jei Maskvoje reikdavo naktį pralaukti, visuomet eidavau pas jį. Kalbėdavomės per naktį. Kaidanovskis namie turėjo dviejų tūkstančių muzikinių plokštelių kolekciją, tad savo filmams jis kompozitorių neieškodavo. Stebėjausi, kad toks aktorius gyvena tokiame varganame bute, bet už tai pačiame Maskvos centre – senoviškame name Vorovskio gatvėje, buvusio Maskvos mero bute. Tas butas buvo septynių kambarių, bet kiekviename iš jų gyveno po šeimą. Kaidanovskio kambarys buvo pats didžiausias – penkiasdešimt ar šešiasdešimt kvadratinių metrų su lipdytomis lubomis, erkeriu ir nubyrėjusiu parketu, bet jis nenorėjo keltis, kad ir į geresnį butą, iš centro į miesto pakraštį. Ten Aleksandras ir pragyveno iki pat mirties. Mirė labai jaunas – nė penkiasdešimties neturėjo.

Išpuikti man nebuvo progos

Esate tiek daug vaidmenų sukūręs, tiek įvairiausių valstybinių apdovanojimų pelnęs, bet nė kiek neišpuikęs, nors galėtumėte. Šlovė ir žinomumas niekada nebuvo apsukę Jums galvos?

Tai kad ar Klaipėdoje įmanoma? Kur nors kitur – suprantu. Pavyzdžiui, Maskvoje, kur žvaigždę visi pažįsta.

Turbūt ir Jūs Klaipėdoje ramiai pasivaikščioti negalite?

Tai kad dabar jau niekas neatpažįsta! Visi seniai pamiršo… Na, nebent senieji gyventojai. Pažiūri, lyg kažkur matytas. Kai kas atsimena, prieina ir pasako, kad žiūrėjo „Mindaugą“ ar „Mažvydą“, bet tokių vienetai.

O kaip būdavo anksčiau? Ar Jus veikdavo populiarumas, žinomumas?

Anksčiau – kitas dalykas. Bet manęs tas dėmesys pernelyg neveikė. Tik kartais krūpteliu, kai kieme vaikai sušunka: „Ė-ė-ė, žiūrėk – Paukštė!“ Atsisuku, pažiūriu ir tiek. Čia ne tas miestas, kur kabinėtųsi, prašinėtų autografo. Išpuikti man nebuvo progos. (Juokiasi.)

Turėdamas tiek valstybinių apdovanojimų, galėtumėte visais jais apsikarstęs ir nosį užrietęs išdidžiai sau vaikščioti po Klaipėdą! O kalbant rimtai, ar tie apdovanojimai nors kiek glosto širdį?

Žmogus apsimeta, sakydamas: „Ai, man nusispjaut į visus tuos apdovanojimus!“ Žinoma, visą laiką, kaip sakai, nevaikščiosi jais apsikarstęs – žiūrėkit, koks aš! Bet žmogui vis dėlto ne vis vien… Na, jis visą gyvenimą dirba, dirba ir staiga viena dieną jam pasako: „Ačiū.“ Malonu, kad kažką padarei, gauni, sakykim, ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ ar tampi miesto garbės piliečiu. Verčiausia, mano manymu, Nacionalinė kultūros ir meno premija, nes jos diplome pasirašo daug garbingų žmonių. Vadinasi, kažką esi teisingai padaręs.

Vytautai, o kaip jautėtės 2012-ųjų liepą aštuoniasdešimtmetį švęsdamas su visa Klaipėda?

Labai nejauku man buvo… Nejauku, kad aikštėje.

O kur norėjote?

Niekur nenorėjau. Bet taip buvo sumanyta…

Taigi toks džiaugsmas ne visiems skirtas!

Kad bijau publikos! Ir salėje jos bijau, nes žinau, kad visada sėdės keli geriau už mane suprantantys šituos reikalus žmonės, ir dėl to man nedrąsu, nejauku. O čia – visa aikštė! Na, kam man aikštės reikia?

Kad daugiau Jus norinčiųjų pagerbti sutilptų.

Suprantu, suprantu, bet labai nejauku… Juk tai ne aš sumaniau. Pats nenorėjau lįst ir kiti sutiko, kad man geriau sėdėti ir žiūrėti. Tačiau be galo nejauku buvo ten sėdėti…

Jums norisi pasislėpti, bet juk aktorius duona – išeiti į sceną prieš žiūrovus ir vaidinti.

O, scenoje vaidinti visai kitas dalykas! Kai apsivelku kostiumą, nusigrimuoju ir išeinu vaidinti – visai kas kita, tai spektaklis, o ką daryti būnant šiaip viešumoje, aš nežinau…

Knygą “Gyvenimas kaip teatras” jau netrukus bus galima įsigyti Knygų mugėje

BFL

Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, baigėsi Lietuvos baleto 90-mečiui skirti renginiai. Šventinio spektaklių ciklo kulminacija tapo šiuo metu ryškiausiai pasaulinėje scenoje švytinčios lietuvių balerinos Jurgitos Droninos, šį sezoną su šeima persikėlusios į Torontą ir pradėjusios šokti Kanados nacionalinio baleto trupėje, sukviestų žvaigždžių koncertas.

J.Dronina duetus šoko su Paryžiaus nacionalinio operos ir baleto teatro šokėju Josua Hoffaltu ir Anglijos karališkojo baleto trupės nariu rusu Vadimu Muntagirovu.

Taip pat išvydome Niujorko „City Ballet“ trupėje šokančią porą Ashley Bouder ir Amarą Ramasarą, Maskvos Didžiojo teatro atstovus Jekateriną Krysanovą ir Vladislavą Lantratovą, čekę Darią Klimentovą iš Anglijos nacionalinio baleto, iš Kazachstano kilusią ir šiuo metu Štutgartę šokančią Marią Eichwald, Berlyno valstybinės operos trupėje šokantį rusą Michailą Kaniskiną, Milano „La Scala“ teatre šokančią italę Nicolettą Manni ir kubietį Osielą Gouneo, šokantį Anglijos nacionalinio baleto trupėje.

Baleto savaitės metu buvo pagerbti lietuvių baleto veteranai, prieš spektaklius vykdavo žiūrovų susitikimai su lietuvių šokėjais. Šią savaitę Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo surengtas ir teorinis seminaras, skirtas Lietuvos baleto istorijai ir šiuolaikinėms problemoms. Jame parodytas 1991 m. trupės repeticijų salėje sukurtas Arvydo Barono dokumentinis filmas „Rytoj“, kurį žiūrėdami buvę baleto artistai ekrane atpažino jaunus save.

Nacionalinio baleto istorijos atskaitos pradžia laikomas Leo Delibes spektaklis „Kopelija“, kurio premjera Valstybės teatre Kaune įvyko 1925 m. gruodžio 4 d. Nors baleto raida Lietuvoje prasidėjo keleriais metais anksčiau – nuo Olgos Dubeneckienės 1921 m. įsteigtos baleto studijos, kurios pirmasis koncertas surengtas 1922 m. birželio 2 d.

„Kopelija“ trupės debiutui greičiausiai buvo pasirinkta dėl patrauklaus turinio, pantomimos elementų gausos ir ne itin sudėtingos choreografijos, nes tobulesnės technikos reikalaujantiems spektakliams jauna trupė dar nebuvo pasirengusi. Pirmąjį profesionalų baleto spektaklį mūsų šalyje sukūrė iš Rusijos į Kauną dirbti persikėlęs šokėjas ir baletmeisteris Pavelas Petrovas, „Kopelijoje“ atlikęs ir pagrindinį vaidmenį. Jo partnere tapo Petrograde studijavusi balerina Olga Malėjinaitė.

Lengvai suvokiamas veiksmas su komiškais elementais ir laiminga pabaiga skambant melodingai muzikai buvo tai, ko ir tikėjosi to meto žiūrovai: „Kopelija“ jų sutikta pakiliai, spaudos atsiliepimai apie anksčiau tik koncertuose ir operos spektakliuose šokdavusios trupės debiutą buvo palankūs.

Iš vėlesnių etapinių trupės darbų baleto istorikas Helmutas Šabasevičius kaip ryškiausius išskyrė 1933 m. Nikolajaus Zverevo pastatytus lietuvių kompozitorių baletus: Juozo Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“, Balio Dvariono „Piršlybas“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“. Taip pat choreografo Vytauto Grivicko statytą Eduardo Balsio „Eglę žalčių karalienę“ ir Viačeslavo Ganelino miuziklą „Baltaragio malūnas“, kuriam choreografiją sukūrė Vytautas Brazdylis.

Baleto istorikė Skaidra Baranskaja teigė, kad šiuo metu šalies baleto trupėje vyksta esminis lūžis: nusigręžiama nuo rusiškųjų baleto tradicijų ir vis ryžtingiau atsiveriama vakarietiškiems stiliams.

L. Vansevičienės nuotr.

Gruodis Lietuvoje kaip įprasta žėrės operomis ir vaikų eglutėmis, tačiau didžiausia metų pabaigos šventė teatralams – ilgai laukta premjera atnaujintame Klaipėdos dramos teatre.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Paskutinėje šįmet premjerų apžvalgoje maga atsisukus pažvelgti, kurie prabėgusio rudens teatriniai pažadai išsipildė, o kurie taip ir liko tuščiaviduriais kevalais.

Dramos pasaulyje daugiausia išlošė tie, kurie vaikščiojo ne plačiai žiūrovų numintais vieškeliais, o priešingai – rinkosi suaugusiųjų primirštą „Lėlės“ teatrą bei retokai žiūrovams duris atveriančią „Meno forto“ salytę. Rolando Kazlo „Atrask mane“ ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistrą“ pavadinčiau didžiausiais (nors mažose scenose puikiausiai išsitenkančiais) šio rudens atradimais. Žiūri ir mąstai, kiek nedaug tikram spektakliui tereikia: geros idėjos, kelių neabejingų aktorių ir žiupsnelio meistriškumo, leidžiančio visa tai sulipdyti į viena.

O toliau – jau pagal skonį ir poreikius. Švarios vaizdo ir garso estetikos išsiilgusieji galėtų rinktis tvarkingas, bet nuobodokas Jono Vaitkaus „Septynias gražuoles“, pirmenybę teikiantys konceptualiai tradicinius kriterijus sujaukiančiai antiestetikai – Arpado Schillingo „Didį blogį“. Gabrielės Tuminaitės „Bedalis ir labdarys“ – aukso viduriukas, bandantis vienoje scenoje suderinti abi priešybes.

Valterio Silio „Miškinio“ dualizmas: pertekliniuose aiškinimuose beviltiškai skęstantis pirmasis spektaklio veiksmas ir šiek tiek daugiau erdvės žiūrovo vaizduotei suteikiantis antrasis. Tik per anksti neapsidžiaukite, nes Liubomiro Laucevičiaus vaidybos beužauginamus sparnus negailestingai nukapos finalinis pasakotojo monologas.

Evaldo Jaro „Karalius nuogas“ dualizmas: populiarių ir visai negirdėtų aktorių bei jų vaidybos stilistikų kratinys. Nugali solidžiausia patirtis – beveik nepastebimas, beveik nevaidinamas, tarsi iš šono komišką sumaištį rūmuose stebintis Ramučio Rimeikio menininkas Juokdarys, už nereikalingus pastebėjimus dėsningai nušaunamas.

Eglutės vaikams ir suaugusiems

O štai Kalėdų Senelio nušauti niekaip nepavyks: užplūsta jie gruodį teatrus tarsi šventinis maras. „Vaikams be dovanėlės – 3 eurai, vaikams su saldžia dovanėle – 5 eurai“, – skelbia bilietų kasos. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre laukiantys dovanėlių vaikai turės atspėti, kas anksčiau buvo trys šeimininko išardyti ir bet kaip surinkti žaislai („Kalėdų žaislai“). Keistuolių teatre – leistis į kelionę su Donaldo Haroldo G.Bisseto pasakų herojais – žąsinėliu Viliu, skruzde Marta ir buldozeriu Baču („Pyp pyp!“). O Valstybiniame jaunimo teatre pratęs smagią pažintį su Linos Žutautės knygelių veikėja Kake Make („Kakė Makė ir pavogtas laikas“). Pirmasis aktorės Virginijos Kuklytės režisuotas spektaklis „Kakė Makė“ jau spėjo tapti žiūrovų geidžiamiausiu reginiu šio teatro repertuare.

Klounu vaikų išvadintas Kalėdų Senelis veikiausiai ilgam užrištų savo maišą. Tačiau klounados žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja tarptautinės „Raudonų nosių“ organizacijos pastangomis. Profesionalios gydytojų klounų komandos narė aktorė Indrė Lencevičiūtė Menų spaustuvėje pristatys savo debiutinį monospektaklį suaugusiems „Klai da“, kuriame klounados priemonėmis pasakos vienos emigrantės istoriją.

„Eglute didelėms mergaitėms“ galima pavadinti „Domino“ teatro premjerą pagal amerikietės Lauros Cunningham pjesę „Žavios ir pavojingos“, iš pradžių užkariavusią Brodvėjų, o vėliau – komercinius Rytų Europos teatrus. Tai ilgai lauktas „Domino“ trupės moterų atsakas tokiems spektakliams, kaip „Vyrų laiškai“, „Testosteronas“ ir „Apie ką kalba vyrai“.

Šventinį žiemos vakarą jaukiuose namuose susitinka šešios jaunystės draugės, tačiau ne visos juose – laukiamos viešnios. Todėl santykių aiškinimasis bei praeities nuoskaudų išliejimas prie vyno taurių tiesiog neišvengiamas. Nuoskaudos, aišku, kyla dėl tarpusavyje nepasidalytų vyrų. Nustebsite, koks negailestingas ir beatodairiškas gali būti iš pirmo žvilgsnio padorių ir išauklėtų damų kerštas dėl sužlugdytos santuokos.

„Užsėdimu“ savo spektaklį apie patirtas ir nepatirtas santuokas pavadino trupė „Stage Strangers“. Po šiuo pseudonimu slepiasi sėkmingą parodijų spektaklį „Contemporary?“ anksčiau sukūrę šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė bei prie šios trijulės prisidėjęs aktorius ir muzikantas Dominykas Vaitiekūnas.

Pasak jų, vestuvės „užsėda“ tiek tuos, kurie kartą (ar ne kartą) tą košmarą išgyveno, tiek tuos, kuriems jo neteko patirti. Dar labiau „užsėsti“ jaučiasi tie, kuriems vestuvės su šabloniškais balandžių ir limuzinų ritualais, grafomaniškais linkėjimais, girtomis vaišėmis ir aplietomis nuotakų suknelėmis tampa įprasta darbo kasdienybe. Spektaklis kuriamas iš individualių patirčių, prisiminimų, įsivaizdavimų, asmeniškumų ir visuomeniškumų. Kaip ir „Contemporary?“ atveju – tai aktorių pasakojimai pirmuoju asmeniu.

Nedarykime iš savęs produktų

Šventinės repertuaro linksmybės tuo ir baigiasi. Visa kita – tiems, kurie prieš Kalėdas atras dvasinių jėgų daugiau susikaupimo ir mąstymo reikalaujantiems reginiams.

Be to sunku suvokti šiuolaikinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesių pastatymus, o panevėžiečių gruodį laukia „Baseino (be vandens)“ premjera. Ją rengia po studijų Londono karališkojoje oratorystės ir dramos mokykloje bei stažuotės Linkolno centriniame teatre Niujorke į Lietuvą grįžtanti režisierė Monika Klimaitė.

Kodėl savo debiutui pasirinko „Baseiną (be vandens)“? „Šitą pjesę aptikau dar studijuodama Anglijoje. Patraukė netradicinė dramaturgijos forma, kurioje nėra išskirtų veikėjų, tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma. Nors kūrinys skirtas judesio teatro trupei, mano spektaklyje didesnis dėmesys skiriamas draminei formai – tekstui ir žodiniam bendravimui su publika. Vis dėlto svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – meno ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žmogaus instinktą bet kokia kaina patenkinti savo ego. Kūrinyje keliamas klausimas, kaip toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus. Mano nuomone, šiandien tai aktuali tema. Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi žūtbūt atkreipti dėmesį į save ir tapti žinomas“, – svarsto jaunoji režisierė, kuriai talkina jauni aktoriai Eglė Ancevičiūtė, Justina Nemanytė, Anupras Jucius ir Povilas Adomaitis.

Dar giliau žada nerti jau išsikovojęs vietą po gimtinės teatro saule Vidas Bareikis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre ėmęsis kiekvienam režisieriui etapinio veikalo – Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir pagrindinį vaidmenį skyręs savo bendraamžiui ir bendramoksliui Vainiui Sodeikai. Tačiau Hamletas jų interpretacijoje – anaiptol ne romantiškas herojus ir net ne naivus idealistas, o jaunas žmogus, pasiryžęs pasaulyje atrasti bent trupinėlį nesumeluotos tikrovės.

„Hamletas“ žada tapti dar viena V.Bareikio pamėgto „teatro teatre“ metodo aikštele. Teatras čia vaizduojamas kaip paskutinė tiesos instancija, kaip veidrodis, atskleidžiantis tai, kas dažniausiai amžiams pasilieka šešėlyje. Teatras – vienintelė vieta, kurioje užsidėjęs bepročio kaukę gali su humoru bei elegantiška ironija parodyti nuogą ir begėdišką pasaulio realybę. Hamletas klaus, kodėl pasiduodame aplinkai, ar mūsų gyvenimas gali tapti mažiau primityvus ir kodėl tik retas drįstame peržengti savo paties ribotumą. Kiti vaidmenys W.Shakespeare’o tragedijoje atiteko Dainiui Svobonui, L.Lauce­vičiui, Sauliui Čiučeliui, Eglei Grigaliūnaitei, Tomui Erbrėderiui.

Ne ką lengvesnės užduoties Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ėmėsi kitas jaunosios kartos režisierius Paulius Ignatavičius, pasirinkęs Eugene’o O’Neillo pjesę „Meilė po guobomis“. Pirmąkart pastatyta 1924-aisiais, ji tuometės Amerikos visuomenės buvo pasmerkta dėl vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos motyvų, o pats spektaklis apšauktas amoraliu. Klasikinį meilės trikampį dramaturgas pasiskolino iš graikų mito apie Dzeuso žmoną Fedrą, bandžiusią suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą. Atstumta Fedra iš keršto nusižudė, palikusi laišką, esą Ipolitas bandė ją suvilioti. Pasipiktinęs Dzeusas paprašė Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos.

Pasak P.Ignatavičiaus, pjesė – apie tragediją jaunuolio, nesugebėjusio įsiklausyti į giluminį sielos riksmą ir pasielgti visiškai priešingai, nei iš jo tikėjosi tėvai. Jaunuolio, bandžiusio gyventi ne savo, o kitų primestą gyvenimą.

„Iš jauno žmogaus daug ko nori motina, daug ko nori tėvas, daug ko nori visuomenė. Dažnai net nesusimąstome, kad darome tam tikrus darbus vien dėl to, kad norėtume kažką įrodyti kitiems arba pačiam sau. Bet mes niekam nieko neturime įrodyti, niekam nesame skolingi – nei tėvams, nei visuomenei, nei religijai. Neleiskim aplinkai daryti iš mūsų sau patogių produktų. Išdrįskim gyventi iš esmės pagal tai, kaip šaukia mūsų vidinis balsas“, – ragina P.Ignatavičius.

Beje, „Meilė po guobomis“ Lietuvoje vienintelį kartą anksčiau buvo pastatyta 1979-aisiais būtent Šiaulių dramos teatre. E. O’Neillo drama sugrįžta į Šiaulius po 36 metų pertraukos. Spektaklyje vaidina įvairių kartų komanda: Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis, Dalius Jančiauskas, Jūratė Bud­riūnaitė, Anicetas Gendvilas, Aidas Matutis.

Operų premjeros – su kviestinėmis žvaigždėmis

Claude’o Debussy operai „Pelėjas ir Melisanda“ taip ilgai laukti sugrįžimo neteko: po 2009-ųjų Gyčio Padegimo pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre veikalas atgimsta Vilniuje, kur jo ėmėsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

C.Debussy ilgai dairėsi tinkamos istorijos savo svajonių operai, o po ilgų paieškų pasirinko simbolisto Maurice’o Maeterlincko pjesę „Pelėjas ir Melisanda“. Tiesa, dramaturgas tuo nebuvo sužavėtas: po konflikto dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos (Melisandos partija premjeroje tuomet galiausiai atiteko Mary Garder) jis ilgai ignoravo savo amžininko sukurtą operą ir atlyžo tik praėjus porai metų po kompozitoriaus mirties. Tuomet pagaliau išklausęs C.Debussy veikalą M.Maeterlickas pripažino: „Aš klydau, o jis buvo tūkstantį kartų teisus.“

Veikalo centre – jauna moteris, iš pradžių pritrenkianti savo grožiu, nekaltumu, elegancija ir šviesa. Tačiau netrukus išryškėja jos polinkis kurti chaosą ir destrukciją visur, kur tik pasirodo. Veikalo finale nelieka nė vieno veikėjo vyro, kuris nebūtų vienaip ar kitaip išpažinęs meilės Melisandai.

D.Ibelhauptaitė šį vaidmenį skyrė Italijoje įsikūrusiam mecosopranui Jurgitai Adamonytei, kuri po sėkmingo pasirodymo Velso nacionalinėje operoje buvo tituluojama dešimtmečio Melisanda. Jos vyro Pelėjo vaidmenyje išvysime italų tenorą Giuseppe Fillianoti, jaunesnįjį Pelėjo brolį Golą dainuos rusų baritonas Jevgenijus Ulanovas. Scenoje taip pat matysime lietuvių solistus Jovitą Vaškevičiūtę, Tadą Girininką, Liudą Norvaišą ir Liną Dam­brauskaitę.

Naujuosius metus Nacionaliniame operos ir baleto teatre sutiksime su populiaria Giacomo Puccini opera „Bohema“, kuri bus bendras šio teatro ir Ravenos festivalio pastatymas. Jį režisuos Ravenos festivalio meno vadovė Cristina Mazza­villani Muti, garsiojo dirigento Riccardo Muti žmona.

Italijoje naujosios „Bohemos“ pristatymas įvyks šiek tiek anksčiau nei Lietuvoje. Pirmuosius du premjerinius spektaklius Vilniuje irgi dainuos svečiai – sopranai Benedetta Torre ir Maria Mudryak, tenoras Alessandro Scotto Di Luzio, baritonai Matias Tosi ir Danielis Giulianini, bosas Luca Dall’ Amico. Vėlesniuose „Bohe­mos“ spektakliuose juos keis lietuvių solistai: Mimi dainuos Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek, Miuzetę – Viktorija Miškūnaitė ir Julija Karaliūnaitė, Rudolfą – Tomas Pavilionis ir Kasparas Damulis, Marselį – Dainius Stumbras ir Eugenijus Chrebtovas, Šonarą – Šarūnas Šapalas ir Tomas Tuskenis, Koleną – Egidijus Dauskurdis ir Tadas Girininkas.

Planuokite kelionę prie jūros

Pabaigai pasilikau šventę, su kalendoriniais blizgučiais nesusijusią. Tačiau ar verta stebėtis, kad aštuonerius metus rekonstruoto dramos teatro atidarymo laukę klaipėdiečiai šluote iššlavė bilietus į visus premjerinius „Karalienės Luizės“ spektaklius?

Pastatyti Arvydo Juozaičio „Karalienę Luizę“ atnaujintoje scenoje buvo pavasarį mirusio ilgamečio teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė, ir kolegos, pasitelkę režisierių Gytį Padegimą, įvykdė jo valią. Pjesės veiksmas rutuliojasi 1807–1808 m., kai uostamiestis buvo tapęs laikinąja Prūsijos sostine. Tuomet bėgdama nuo Napoleono Bonaparto karališkoji šeima – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize ir vaikais – apsigyveno anuometiniame Mėmelyje. Būtent Luizė, o ne jos vyras Vilhelmas Fryd­richas, subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Napoleonas Luize žavėjosi ir sykiu jos neapkentė. Amžininkai vadino ją šviesiausiuoju angelu, žvaigžde audrų debesyse, Prūsijos madona.

Kviestinių žvaigždžių premjeroje nebus, nebent tokiomis laikysime už klaipėdiečio ištekėjusią Ingą Jankauskaitę, kuriai po ilgų aktorės paieškų atiteko pagrindinis Luizės vaidmuo, ir į savo gimtąjį miestą sugrįžtantį Dovydą Stončių, kuris vaidins Prūsijos karalienei simpatizavusį Rusijos imperatorių Aleksandrą.

Tačiau žiūrovams ne mažiau smalsu bus išvysti ir garsiuosius Klaipėdos teatro senbuvius Darių Meškauską bei Vytautą Paukštę, dėl premjeros repeticijų netgi atidėjusį savo reabilitaciją sanatorijoje. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka ir naujutėlė moderni teatro įranga: kone kiekvienai spektaklio scenai parinkta vis kitokia grindų konfigūracija. Todėl kitų šalies miestų žiūrovai gali nesitikėti sulaukti „Karalienės Luizės“ gastrolių: dėl techninės specifikos rodyti spektaklį kituose teatruose paprasčiausiai nebus įmanoma. Teks patiems važiuoti į Klaipėdą.

M. Aleksos nuotr.

Lapkritį žiūrovų laukia nauji Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, du miuziklai ir net penkios šokio premjeros.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gatvės kordebaletas: žengi per spalvingus praeities vilčių lavonus, o jie tarsi dvaselės sklendžia, nesiduoda sutrypiami. Niekur nedings: prožektoriai jau gęsta, kapų kauburėliai kyla. Štai kur tikrosios Vė­linės kartu su Helovinu.

Geriausiai tokią nuotaiką atitinkantis spektaklis – neseniai startavęs Rolando Kazlo „At­rask mane“. Su ekshumuotais numirėlių palaikais, primenančiais Helovino kaukes, drobine tau­tine saviironija ir anaiptol ne idealizuojamos praeities ilgesiu.

O kas lauks mūsų po Vėlinių? Daug kitų kor­­debaletų: mat net pusė lapkričio premjerų – choreografinės.

Po dvidešimties metų

Pradėkime nuo ketvirtąkart (prieš tai – 1960, 1976 ir 1995 m.) Nacionaliniame operos ir baleto teatre statomo Eduardo Balsio baleto „Eg­lė žalčių karalienė“. Nuo ankstesniųjų šis pa­statymas skirsis tuo, kad baletą kurs britų ko­­manda: choreografas George’as Wi­lliam­so­nas, scenografijos bei kostiumų dailinin­kė Louie Whitemore ir šviesų dailininkas Ho­­war­­das Hudsonas. Dirigentas irgi neįprastas: spektaklio muzikos vadovo vaidmens ėmė­si garsus violončelės meistras Davidas Ge­ringas.

„Baletas – labai turiningas, nes jo muzika ne­­paprastai išraiškinga. Ji, kaip ir Richardo Wag­nerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. E.Bal­­sys veikėjų charakterius perteikė muzika. Per visą baletą, pradedant likimo tema pradžioje, plėtojami leitmotyvai. Kompozitorius – aukščiausios klasės muzikos dramaturgas“, – įsitikinęs D.Geringas.

Jis atskleidžia, jog choreografas G.Wi­l­liam­sonas baleto muziką ketina šiek tiek sutraukti, kad spektaklis žiūrovui neprailgtų, o visuma būtų labiau sutelkta. Todėl žmonės, gerai ži­nan­tys „Eglę žalčių karalienę“, naujoje baleto ver­sijoje galbūt pasiges kai kurių numerių. Bet kuriuo atveju dirigentui lengva dirbti su orkestru, kuriame daugeliui muzikantų E.Balsio parti­tūra nėra naujiena.

„Eglė žalčių karalienė“ taps D.Geringo, kaip dirigento, debiutu Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O baleto pasaulyje ta pabaiga būna ypač ankstyva. Štai nuo ankstesnės „Eglės žalčių karalienės“ premjeros prabėgo lygiai du dešimtmečiai, o tai – vidutinė baleto šokėjo intensyvios kar­jeros scenoje trukmė. Todėl daugelis anuomet po premjeros gėles priiminėjusių pagrindinių vaidmenų atlikėjų (Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas) šiandien jau moko šokti kitus.

„20 sezonų“ – taip pavadintas debiutuojančios režisierės ir choreografės Rasos Niur­kai­tės spektaklis, pasakojantis apie karjerą baigusius baleto šokėjus. Jo idėja kilo autorei darbuojantis tame pačiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „20 sezonų“ bando praskleis­ti uždangą ir pakviesti žiūrovus į teatro už­kulisius, kur riba tarp profesijos ir gyvenimo nebeegzistuoja, kur profesija ir yra gyvenimas. Spektaklyje panaudoti interviu su baleto artistais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje studijavo spektaklio autorė.

„Pati anksti patyriau traumų ir nustojau šok­ti, tačiau nuo šokio nenutolau. Vieni artimiausių mano draugų yra baleto šokėjai, tad girdėjau daugybę jų istorijų. Sulaukę maždaug 40-ies dauguma baigia karjerą. Aišku, atsiranda artistų, kurie šoka ilgiau. Tačiau iš esmės jiems priklauso dvidešimt sezonų teatre, o tuomet jau gali išeiti į pensiją, kai dauguma kitų profesijų žmonių dar tikisi pasiekti karjeros viršūnę. Galbūt labiau suprantu tuos, kurie iš­eina karjeros aukštumoje. Nesinori nuvilti publikos ir savęs, nesinori matyti gailesčio žvilgs­nių. Nemalonu, kai kažkas prieina ir pasako, kad gal jau metas tau palikti sceną. Jei trauksi iš paskutiniųjų, žiūrovai greičiausiai pamirš tavo geruosius laikus ir prisimins tave pavargusį, pasenusį ir išsikvėpusį“, – svarsto R.Niur­kaitė.

Atradimai ir aklosios dėmės

Choreografė Birutė Banevičiūtė ir jos trupė „Dansema“ tęsia pasaulį sužavėjusią novatorišką kūrybos kryptį ir siūlo naują kūdikiams skirtą šokio spektaklį „Spalvoti žaidimai“. Jis pilnas spalvotų daiktų, kuriuos mažieji žiūrovai galės tyrinėti ir atrasti kartu su šokėja Giedre Subotinaite.

Nedaug tėvų tikisi, kad jų mažylis sugebės neklykdamas išbūti 40 minučių trunkantį spektaklį. Tačiau šiame teatre viskas (netgi spektaklių rodymo laikas) pritaikyta ma­žylių iki trejų metų amžiaus galimybėms, to­dėl pabandykite ir greičiausiai būsite nustebinti. Kaip nustebo ir JAV, Ki­ni­joje, Jungtinėje Karalystėje, Vo­kie­ti­joje, Belgijoje, Ukrainoje ir kitose ša­lyse „Dansemos“ spektaklius su savo mažyliais aplankę tėvai.

O suaugusiems žiūrovams choreografas Vytis Jankauskas ketina pasakoti apie „Akląją dėmę“, būdingą kiekvieno žmogaus regėjimui. Šiuo medicininiu terminu nusakomas regėjimo lauke telpantis plotelis, kurio niekaip negalime matyti, tačiau vaizduotė už­pildo jį aplinkinio fono smulkmenomis. Spek­tak­lio kūrėjai (šoka Giedrė Kirkilytė ir Rū­ta Butkus) klaus, ar kar­tais patys ne­­­­prisikuriame aklųjų dė­mių regėdami vien tai, ką norime ma­tyti, o nepageidaujamus tikrovės as­­pektus tiesiog pa­šalindami iš savojo regėjimo lauko.

Tango ir flamenkas

Tradicinio tango mėgėjus turėtų sudominti Vilniaus tango teatro premjera „Lunfardo“, kurioje kartu su lietuvių šokėjais pasirodys Argentinos tan­go meistrai Carla Dominguez ir Julio Seffino, dainininkas Enrique Sanfilip­po ir bandonininkas Arielis Aguilaras. Batelių ritmas, žaismingai koketuojantis su muzikos harmonija ir balsų aksomu, leis pajusti originalaus tango dvasią ir Argentinos karštį.

Lotyniškų ritmų netrūks ir Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeroje – Franko Wildhorno miuzikle „Kar­men“. Jo libretas paremtas ta pačia Prospero Mérimée  novele, kurią išgarsino Georgeso Bizet sukurta opera. Tačiau miuzikle pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių raida kreipiama nūdienai artimesne linkme.

Karmen čia – modernaus cirko, garsėjančio drąsiais triukais, artistė, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas ir beatodairiškas tikslo sie­ki­mas. Atsiranda ir naujų veikėjų, pavyzdžiui, miesto, kuriame vyksta veiksmas, meras, aiš­kiai siejamas su kriminaline aplinka. Miu­ziklo muzika ir choreografija artima flamenko stiliui. Scenoje dainuos ir šoks Viktorija Strei­ča, Egidijus Bavikinas, Karina Krysko, Je­ro­nimas Milius ir daug kitų artistų.

Miuziklui ryžtasi ir kartu su trupėn įsiliejusia jaunų artistų karta pastebimai „su­mu­zi­ka­lėjęs“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras (už­tenka prisiminti neseniai Vilniuje dar kartą ro­dytus „Devynbėdžius“).

Šįkart iš JAV atvykstantis lietuvių kilmės režisierius Johnas Staniunas Panevėžyje imasi Edmond’o Rostand’o „Romantikų“ motyvais  Harvey Schmidto ir Tomo Joneso sukurto veikalo, kurio pirmoji premjera Niujorke vyko dar 1960-aisiais. Vasarą J.Sta­niu­nas jau dirbo Lie­tuvoje – Klaipėdos muzikiniame teatre pa­statė Dano Goggino muzikinę komediją „Šounuolynas“.

Gyvenimo kelionių lagaminai

Muzikos netrūks ir Jono Vaitkaus rengiamoje premjeroje „Septynios gražuolės“. Po „Eg­lutės pas Ivanovus“ ir „Nebylio“ laukia nau­­jas susitikimas su J.Vaitkaus ir kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sceniniu tandemu. Literatūriniu spektaklio pagrindu šįkart tampa viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami Gandževi eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės“, vadinamas pačiu erotiškiausiu viduramžių Rytų literatūros kūriniu. Todėl spektaklis, kuriame užimta beveik visa Rusų dramos teatro aktorių trupė, bus skirtas tik suaugusiems žiūrovams.

Nizami poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas – indę, turkes­tanietę, chorezmietę, slavę, egiptietę, Os­ma­­nų gražuolę ir iranietę. Kiekvienai iš savo my­limų žmonų šachas Bachramas surentė po rū­mus, kurių architektūroje slypėjo pasaulio san­­daros filosofiniai ženklai ir alegorijos.

„Tai pasakojimas apie persų šacho Bach­ra­mo ėjimą per nuodėmes, jo išbandymus iki suvokimo, kas vis dėlto žmogaus gyvenime vertingiausia. Nu­ėjęs visą žmogiškąjį kelią – nuo pat jaunystės meilių, fi­zinio ir dvasinio ištvirkimo – šachas pa­darė išvadą, kad žmogaus paskirtis yra ne vien malonumų pataluose voliotis“, – brėžia spektaklio liniją režisierius J.Vaitkus.

Kita premjera, kurios save gerbiantis teatro snobas lapkritį niekaip negalės praleisti, – Eimunto Nekrošiaus „Ba­­do Meistras“ pagal Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Šis kū­rinys tarsi apibendrino rašytojo etines bei estetines nuostatas ir gyvenimo vertybes. Beje, rašydamas apsakymą F.Kaf­­ka dėl gerklės ligos išties nebegalėjo valgyti.

„Bado Meistras“ – pasakojimas apie menininką, gebantį badauti neįtikėtinai ilgai ir tuo pritraukiantį minias su­sižavėjusių žiūrovų. Bet laikai ir publikos pomėgiai keičiasi: Bado Meistras, kad ir pasiekęs savojo meno viršūnę, vienišas ir visų užmirštas miršta cirko užkulisiuose.

Analogijos su neretai badaujančiais nūdienos menininkais labai jau akivaizdžios…

Bado Meistrą vaidina E.Nekrošiaus spektaklių išgarsinta Viktorija Kuo­dy­tė, jos scenos partneriais tampa Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Režisierius primena, kad visi mes – menininkai, tik kiekvienas savo srityje, o „Bado Meistras“ – pasako­jimas apie žmogaus menininko kelionę per gyvenimą. Kelionę, kurioje taip ir nespėji dorai iškrauti lagamino.

Lagaminai šmėkščioja ir Gabrielės Tu­mi­nai­tės spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės to paties pavadinimo literatūrinių etiudų knygą. Bedaliai čia – lietuvių emigrantai Londone, labdariai – Jungtinės Ka­ra­lystės valdininkai, su kuriais jiems tenka susidurti dažniausiai nemaloniomis aplinkybėmis.

O etiudai ir lieka etiudais: bevardžių emigrantų istorijos veja viena kitą, jų veikėjai, ne­tampantys išplėtotais, individualizuotais personažais, labiau primena treninguotų, nuolat apsinešusių gyvulių bandą. Bandą, kuriai britų įstatymai ir jų vykdytojai neleidžia nė žingsnio žengti už griežtai nustatytos ribos.

Tiesą sakant, įdomesni šiame G.Tuminaitės spektaklyje netgi ne emigrantų, o britų valdinin­kų personažai, iki skausmo pažįstami vi­siems, kam teko nors kartą gyvenime nusileisti bet kuriame iš Londono oro uostų. Ko verta vien Elžbietos Latėnaitės dainelė apie Lon­dono džiaugsmus… Iš kitų kvatoti vis dėlto sma­giau nei iš savęs pačių, ar ne?

Teatro snobai turėtų suklusti: spalio pradžioje savo naują kūrinį pristato Rolandas Kazlas. Tačiau vadina jį ne spektakliu, o lietuvišku galvosūkiu.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Anonsinis „Atrask mane“ filmukas būtent ir primena galvosūkį potencialiam žiūrovui, bandančiam įspėti, kas jo laukia „Lėlės“ teatre. Nulenkę galvas pripažįstame, kad toks scenos magas kaip Rolandas Kazlas gali sau leisti būti nenuspėjamas. Šįkart jo kūrybiniais atspirties taškais tapo dailininko neoromantiko Kazio Šimonio paveikslai ir prieš šimtą metų airio Seumaso O’Kelly parašyta apysaka „Audėjo kapas“. Pasitelkdamas archetipinę Audėjo figūrą, režisierius klausia, ar lietuviškos lemties kūrėjas dar nepametė savojo siūlo, ar yra kas jį suriša.

„Gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis – žmogaus, tautos, spektaklio ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko? Ar dar yra kas jungia mirusiuosius, gyvuosius ir būsimus lietuvius? Ar tuo siūlu vis dar audžiamas mūsų lietuviškas likimas? O gal tai jau visai kiti raštai ir ornamentai, audžiami svetimų audėjų? Kartais atrodo, kad tas siūlas vos įžiūrimas, kad ir jo galo tuoj bus nebematyti bendrame margumyne, bet vis dėl to jis yra“, – viliasi režisierius, ir pats išeisiantis į sceną savo naujame spektaklyje.

Iš praeities rūko

Lietuviškos lemties siūlus narplios ir Raimundas Banionis, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre interpretuojantis Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Kelias kartas apimantis pasakojimas prasideda nuo jaunos prieškario Žemaitijos kaimo mokytojų šeimos, kurios gyvenime skaudžią žymę įspaus istorinės pervartos.

Neapeis jos ir mokytojų sūnaus. Vis dėlto galutinai jo gyvenimą sužlugdys konformistinėms pagundoms neatspari mylimoji. Taip jie abu ir liks vieniši merdėti savo palaikėse trobelėse, jausmų ilgesį užpildami akis rūku aptraukiančia skaidriąja.

Tą vaizdingai prozininko aprašytą rūką, tvyrantį virš slėnių ir žmonių gyvenimo, pjesės apdaru mėgino aprengti inscenizacijos autorė Renata Šerelytė. Laikų pervartas spektaklyje ženklins videoprojekcijoms panaudotos archyvinės fotografijos. Spektaklio muziką kūrė savojo reikalo meistras Faustas Latėnas, o vaidins Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Rolandas Normanas, Justina Nemanytė.

Iš praeities rūko spalį išnyra ir lietuviškos estrados mago Vytautas Kernagio asmenybė, kurio atminimui spektaklį „Baltas sodininkas“ skiria Vytautas V.Landsbergis. Pavadinimą jis pasiskolino iš V.Kernagio jautriai įdainuotos Marcelijaus Martinaičio baladės. Žadamas ne biografija paremtas pasakojimas, o labiau keisto laikmečio ir dar keistesnio jame gyvenusio artisto sceninis portretas.  Artisto, nepaklususio dogmoms ir kūrusio savas žaidimo taisykles, kurias vienijo optimizmas, žaismingumas bei ironija su nedideliu melancholijos prieskoniu.

Neįmanoma scenoje pakartoti V.Kernagio žavesio, todėl ir nebus mėginama to daryti. Maestro vaidmenį kurs du skirtingoms kartoms priklausantys muzikalūs aktoriai – Vidas Petkevičius ir Ainis Storpirštis. Pastarasis labiau bravūriškas, revoliucingas, novatoriškas – toks jaunystėje buvo ir V.Kernagis. O V.Petkevičius įkūnija išminties ir ramybės aukštumas pasiekusį artistą. Taigi publikos laukia du visiškai skirtingi spektakliai, kuriuose skambės tos pačios V.Kernagio dainos.

Bet kuriais laikais bet kurioje šalyje

Muzikinį reginį rengia ir pastaraisiais metais retai tam besiryžtantis Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kauniečiai užsimojo pastatyti 1728 m. anglų dramaturgo Johno Gay sukurtą „Vargšų operą“, ironiškai apdainuojančią tankiai suregztus, tiek aukštuomenę, tiek vargetas susaisčiusios korupcijos tinklus.

Įdomu, kad lygiai po 200 metų šį kūrinį išgarsino dramaturgas Bertoltas Brechtas, jo pagrindu kartu su kompozitoriumi Kurtu Weillu sukūręs populiarų miuziklą „Opera už tris skatikus“. K.Weillo dainos skambės ir kauniečių spektaklyje, kurį režisuoja Andrius Kurienius, o vaidina Aleksandras Kleinas, Edgaras Žemaitis, Neringa Nekrašiūtė ir kiti Kauno aktoriai.

Ironijos nestokos ir Vilniaus kamerinio teatro premjera „Karalius nuogas“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę. Ji parašyta 1934-aisiais, tačiau buvo uždrausta cenzūros ir tapo žinoma tik 1960-aisiais, po rašytojo mirties.

„Rašiau apie Hitlerį, o išėjo apie mus“, – taip pjesės likimą komentavo pats autorius. Tačiau vilniečių spektaklio statytojas Evaldas Jaras įsitikinęs, kad tokiais aiškinimais J.Švarcas temėgino suktis iš nemalonios situacijos: pernelyg jau daug sutapimų jo pjesėje siejo Hanso Christiano Anderseno pasaką su Sovietų Sąjungos realybe.

Pats režisierius atsiriboja nuo konkrečių geografinių koordinačių: „Tai nėra nei Rusija, nei Ukraina, nei Vokietija, nei Lietuva. Problemos, kurios iškeliamos spektaklyje, neturi sienų ar tautybės, nes visoms be išimties valstybėms būdinga valdininkų baimė netekti darbo vietos ir gerovės, baimė vieni kitiems sakyti tiesą. Ilgainiui tai gimdo veidmainystę“, – tvirtina E.Jaras.

Tačiau gal ir jis, kaip kažkada J.Švarcas, šiek tiek gudrauja? Nes kartais nuklysta tiek nuo pasakos siužeto, tiek nuo dramaturgo pjesės ir pateikia žiūrovams „lietuvišką“ įvykių versiją. Tarsi dėdamas daugtaškį režisierius klausia: kas pasakys, kad karalius nuogas, ir kas tuomet nutiks? O kas, jei iš viso ne karalius čia svarbiausias?..

Spektaklyje vaidins kviestiniai gerai pažįstami aktoriai: Ramūnas Cicėnas, Šarūnas Puidokas, Ramutis Rimeikis, Indrė Patkauskaitė.

Akimirkos, virstančios kasdienybe

Kauno kamerinio teatro premjera ketina perkelti žiūrovus į sufantazuotą „Nesamą miestą“. Sakoma, kad ši prieš dešimtmetį aktoriaus Johno Edwardo Cariani parašyta pjesė šiandien JAV aukštųjų mokyklų teatruose statoma dažniau nei Williamo Shakespeare‘o dramos.

„Almost, Maine“ (toks originalus pjesės pavadinimas) – tai mistinis miestas, susidedantis iš kelių šiaurinės Meino valstijos miestelių. Jei toks iš tiesų egzistuotų – būtų nutolęs nuo vandenynų, greitkelių ir kitų miestų, sustingęs tamsiose sniegingose žiemose, tačiau būtinai su žaižaruojančia šiaurės pašvaiste, kabančia virš įsimylėjėlių galvų. Savo magiškojo realizmo burtus autorius skleidžia šiaurietiškoje atmosferoje akimirkoms sustingdydamas laiką, kad žiūrovai pajustų tai, kas nutinka žmonėms per vieną širdies dūžį.

Kartais meilė trenkia lyg žaibas, o išėjusi palieka išdegintas dykras. Kartais, pamažu atsėlinusi, prisijaukina daugeliui metų. Ir dažniausiai sukelia skausmo, apie kurį liudija visos devynios pjesėje rutuliojamos istorijos. Tačiau tai – stebuklingas Nesamas miestas, todėl Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje žiūrovų laukia ir devynios laimingos pabaigos.

O kas būtų, jei šių siužetų veikėjai gyventų realiame nūdienos mieste? Apie tai – nauja „Domino“ teatro komedija „2 smegenų istorija“. Režisierius Sakalas Uždavinys scenai pritaikė garsaus JAV santuokos konsultanto Marko Gungoro per daugybę praktikos metų surinktus pastebėjimus apie vyrų ir moterų santykių ypatumus. Žadama ypatinga Maskvos menininkų sukurta scenografija, šiuolaikinių technologijų galimybėmis naikinanti ribą tarp iliuzijos ir realybės.

„Ši komedija apie tai, kad mes – vyrai ir moterys – be proto skirtingi. Ir tai yra nuostabu, jeigu priimi su humoru, o ne pykčiu. Visa, kuo jūsų partneris veda jus iš proto, tėra nulemta skirtingo mąstymo, o ne suplanuoto sabotažo. Būtent tai ir atskleisime naujoje komedijoje“, – teigia S.Uždavinys, spektakliui pasitelkęs dvi žymias poras: Arūną Valinską ir Liną Rastokaitę bei Ingą Valinskienę ir Algį  Ramanauską. Jos abi ieškos atsakymo, kaip išgyventi santuokoje ir nieko nenudobti.

Vienas galimų receptų – dažniau nueiti į teatrą. Juolab, be aptartų premjerų, vilniečių spalį lauks Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Panevėžio J.Miltinio dramos teatro, taip pat Maskvos J.Vachtangovo teatro, atvykstančio su Anželikos Cholinos kurtais spektakliais, gastrolės. Spalio pabaigoje numatyti ir pirmieji Gabrielės Tuminaitės spektaklio pagal Paulinos Pukytės knygą „Bedalis ir labdarys“ pristatymai, tačiau premjerines fanfaras Vilniaus mažasis teatras linkęs pataupyti lapkritį švenčiamam savo gimtadieniui.

Dešimt spalio premjerų

2, 3, 4, 30 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Vargšų opera“. Rež. Andrius Kurienius

3, 17, 25 d. 12 val., 4 d. 12, 14 val. Klaipėdos lėlių teatre – „Coliukė“. Rež. Donatas Savickis

8, 9 d. 19 val., 10 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre, 11 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“, 30 d. 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – „2 smegenų istorija“. Rež. Sakalas Uždavinys

8, 9, 22 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Atrask mane“. Rež. Rolandas Kazlas

8, 9, 26 d. 18.30 val. Vilniaus kameriniame teatre, 21 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Karalius nuogas“. Rež. Evaldas Jaras

9, 10, 11 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Nesamas miestas“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

17, 18 d. 18 val. Nacionaliniame dramos teatre, 22, 23 d. 19 val. Klaipėdos „Kultūros fabrike“, 28, 29 d. 19.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Baltas sodininkas“. Rež. Vytautas V.Landsbergis

22, 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Rekonstruoti“. Choreografė Miglė Praniauskaitė

23, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Rūkas virš slėnių“. Rež. Raimundas Banionis

24, 25 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Solė ir močiutės“. Rež. Agnė Dilytė

BFL

Antrąjį gegužės savaitgalį, gegužės 9-10 d., tarptautinė organizacija „Opera Europa“ skelbia Europos operos dienomis. Daugiau nei šimtas operos teatrų 24 šalyse ta proga kviečia į nemokamus renginius – ekskursijas, susitikimus ir koncertus.

Akcijos organizatoriai teigia, kad šiuolaikinė publika vis daugiau laiko praleidžia skaitmeninėje erdvėje, atveriančioje duris į turtingą ir margą kultūros pasaulį. Todėl šį savaitgalį pradedama „Opera Europa“ skaitmeninė platforma, kurioje  jau gegužės 8-osios vakarą iš Madrido karališkojo teatro viso pasaulio žiūrovams bus gyvai transliuojama „Traviata“. Vėliau spektaklio įrašas bus saugomas ir prieinamas platformos lankytojams dar šešis mėnesius. Čiapat bus talpinama išsami informacija apie daugelio Europos operos teatrų spektaklius.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras taip pat prisideda prie šios internetinės iniciatyvos: teatro „Facebook“ paskyroje bus paskelbti filmukai apie artistų kostiumų siuvyklą, dekoracijų dirbtuves, scenos mechanizmus bei ypatingąjį teatro kvapą. „Kvapų namų“ specialistės vaikščiojo po teatro užkulisius, teatro garažą, butaforijos ir grimo kambarius, moterų ir vyrų drabužines, baleto sales, orkestro ložę ir, žinoma, pagrindinę sceną bei analizavo, kokie komponentai sudaro vienos ar kitos erdvės būdingą dvelksmą, kurio neįgudusi nosis galbūt net nesuvokia kaip atskiro specifinio aromato. Pavyzdžiui, scenoje buvo užuostas sausas kvapas su medžio, geležies, dulkių, vaško, tabako bei ambros natomis. Vėliau „Kvapų namų“ laboratorijoje sauso medžio dvelksmui perteikti pasirinktas  virgininio kadagio eterinis aliejus, o jį sumaišius su ambros kvapu (Peru balzamu) ir dar keletu elementų gautas suestetinto ir sustiprinto scenos aromato akordas.

Tačiau savaitgalį žiūrovai kviečiami pabendrauti su atlikėjais ir betarpiškai. Šeštadienį 11 val. pievelėje prie Kipro Petrausko paminklo visiems kartu siūloma išgerti tradicinės „Kavos su Kipru“, 13 val. vyks Teatro kvapo, sukurto „Kvapų namų“ laboratorijoje, pristatymas ir parodos atidarymas Raudonojoje fojė, 14 val. – šventinis koncertas Kamerinėje salėje, kuriame dalyvaus teatro operos stažuotojų programos diplomantai Karolina Glinskaitė, Aistė Miknytė, Šarūnas Šapalas ir Rokas Šveisteris, šokio kolektyvas „Polėkis“ bei vaikų operos studijos mažieji dainininkai.

Sekmadienį 13 ir 15 val. smalsuoliams rengiamos tradicinės ekskursijos po teatro užkulisius, į kurias būtina išankstinė registracija. Jų dalyviams bus leidžiama pasikvėpinti ir naujaisiais Teatro kvapo kvepalais.

D. Matvejevo nuotr.

Premjeros. Pagrindiniai gegužės repertuaro stulpai – Oskaro Koršunovo „Fidelijus“ ir Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“.

Pavasaris – laikas, kai suplanuotos premjeros mažesniuose teatruose lengva ranka nukeliamos iki daugiau žmonių salėse žadančio rudens, o scenoje tuo metu karaliauja jaunimo festivaliai ir studentų diplominiai spektakliai. Šis pavasaris kultūringai laikosi susiklosčiusios tradicijos.

Štai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vietos universiteto Menų fakulteto studentai vokalistai pristatys „Italijos Mozartu“ vadinamo Giovanni Battistos Pergolesi operą „Tarnaitė ponia“.

Batsiuvio sūnus Giovanni Draghi, savo kūrybinį pseudonimą susiejęs su gimtuoju Šiaurės Italijos miesteliu Pergola, mirė nuo džiovos būdamas vos 26-erių, tačiau spėjo sukurti aštuonias operas, nemažai oratorijų, kantatų ir religinės muzikos kūrinių. Vis dėlto liūdno likimo kompozitoriui muzikos istorija iškrėtė pokštą, jo vardą muzikos istorijoje tvirčiausiai susiedama ne su rimtaisiais kūriniais, o su linksmomis intermedijomis, kurios būdavo skirtos publikos atokvėpiui. Lygiai taip ir „Tarnaitė ponia“ pirmąkart buvo atlikta per G.B.Pergolesi operos „Išdidus belaisvis“ pertrauką. Operą visi greitai pamiršo, o štai intermedija sulaukė pasaulinės sėkmės: žiūrovams patiko šokio intarpai, buitinės melodijos ir negudrus siužetas apie seną turtingą šeimininką bei gudruolę tarnaitę.

Veiksmas vyksta aštuoniolikto amžiaus Italijoje. Tarnaitė Serpina (vardo reikšmė – „maža gyvatė“) tvarko turtingo viengungio Uberto namų ūkį. Šis pareiškia ketinantis vesti. Serpina atkerta, kad ji pati bus šeimininkė, ir pristato Uberto savo tariamą jaunikį – persirengusį tarną Vesponę. Kai Serpina pareikalauja, kad ponas sumokėtų kraitį arba vestų, viengungis pasirenka vedybas, taip paversdamas tarnaitę namų šeimininke.

Gegužės viduryje Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“, kuriame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros specialybės trečio kurso studentė Kamilė Gudmonaitė rodys savo naują spektaklį „Dievas yra DJ“ pagal vokiečių dramaturgo Falko Richterio to paties pavadinimo pjesę bei ruso Viktoro Pelevino kūrinius. Spektaklis tyrinėja įvaizdžius – kaip juos susikuriame ir jais manipuliuojame. „Aš norėjau iškelti maišto prieš masinę kultūrą, meną kaip eksponavimo objektą, prieš gyvenimo eksponavimą, prieš realybių susimaišymą temą. Bet supratau, kad F.Richterio pjesė su niekuo nekovoja. Tuomet į spektaklį įtraukiau V.Pelevino ištraukas – keičiau dramaturgiją, kad įvyktų konflikas“, – prisipažįsta režisierė, jau žinoma iš Augusto Strindbergo „Sapno“ inscenizacijos.

Jaunųjų kūrybos premjerų pažers ir tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. „Low Air“ vardu žinomas šokėjų tandemas (Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė) čia rodys urbanistinę Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ versiją. Tam bus pasitelkta gatvės šokių choreografija, speciali muzikos aranžuotė ir modernios garso bei vaizdo transliavimo galimybės.

Vienas spektaklio tikslų – išryškinti muzikinio teksto sąsajas su lietuvių liaudies muzika, mat I.Stravinskio kūrinio partitūroje panaudota daug lietuviškų melodijų.

„Spektaklio pagrindas bus gyva muzika – keturios pianistės skambins dviem fortepijonais aštuoniomis rankomis, be to, sukurta elektroninė I.Stravinskio muzikos aranžuotė. Jungsime gatvės ir šiuolaikinį šokį, choreografiją atliks šešių šokėjų komanda, kokios visada norėjome. Kartu su mūsų duetu šoks Mantas Stabačinskas, Agnė Ramanauskaitė, Brigida Gruodytė ir Lukas Karvelis“, – premjeros užkulisius praveria L.Žakevičius.

„Naujajame Baltijos šokyje“ premjerą „Monstrai“ rodys ir Kauno šokio teatras „Aura“, pasitelkęs choreografą iš Prancūzijos Samuelį Mathieu. Baigęs baleto ir šiuolaikinio šokio studijas Nacionaliniame muzikos ir šokio koledže La Rošelyje, S.Mathieu kaip šokėjas dirbo šio miesto Nacionaliniame choreografijos centre, taip pat analogiškuose Tulūzos ir Grenoblio centruose. 2001 m. Tulūzoje įkūrė savo šokio trupę. Jo, kaip choreografo, kūrybą įkvepia literatūra, folkloras, žmogaus fiziologijos ir psichologijos tyrinėjimai, socialinių vaidmenų žaidimai, naujųjų technologijų ir klasikos sintezės eksperimentai.

„Tas, kuris kaunasi su monstrais, turi būti budrus, kad pats netaptų monstru“, – kadaise įspėjo Friedrichas Nietzsche. Šią filosofo citatą choreografas bandys iliustruoti šokio kalba, vaizduodamas visuomeninio perversmo bangos didybę ir jos atoslūgį, kai viskas nurimsta ir grimzta į užmarštį. Iki kito agresoriaus, naujo monstro pasirodymo… „Kūrinio piešinys išmargintas unisonais, neatitikimais ir kontrastais, girdomas atminties istorijomis ir prisiminimais, pripildytas patirtimi. Tikiuosi, jis nepasiduos laikui ir atitolins monstro, kuris miega mumyse, pabudimą“, – apie spektaklį kalba S.Mathieu.

Karo, represijų tema savaip nuskambės netgi lėlių teatro premjeroje vaikams. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir režisierius Olegas Žiugžda, interpretuodami Vytauto Petkevičiaus kūrinį „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, spektaklyje „Ąžuolo vaikas“ akcentuos būtent karo įvykių liniją. Pagrindinis spektaklio herojus Gilė, panoręs tapti karo korespondentu, kaip ir dauguma vaikų, karą įsivaizduoja kaip smagų žaidimą, kuriame galima paišdykauti. Tikrieji karo vaizdai neatrodo nei smagūs, nei linksmi…

Spektaklio kūrėjai mažiesiems žiūrovams suprantama kalba gvildens atsakomybės už savo poelgius, santarvės su pasauliu, žmogiškojo orumo temas. Tačiau jos Kauno valstybiniame lėlių teatre „įvelkamos“ į žaismingą apdarą – scenoje žiūrovų lauks charakteringos didžiaakės lėlės, šmaikštūs tekstai ir nuotaikingos dainelės.

Visai kitaip, per istorinę prizmę, brendimo temą pristatys Valstybinis jaunimo teatras aktorės Aušros Pukelytės režisuotame spektaklyje „Teritorija“. Jis statomas pagal žymaus kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) unikalų devyniolikto amžiaus pradžios tekstą – priesakus sūnui. Daugelio jų esmė ir šiandien skamba šiuolaikiškai: keturiolikmečiam Irenėjui, paliekančiam tėvų namus, kunigaikštis prisakė nepamiršti motinos, keltis su aušra, valgant išlaikyti saiką ir vengti vyno… Spektaklyje vaidins Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius, o kino režisieriaus Ričardo Matačiaus ir operatoriaus Adomo Jablonskio filmuotuose epizoduose pasirodys Andrius Bialobžeskis, Gabija Ryškuvienė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai.

„Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia“, – savo priesakuose dėstė M.K.Oginskis. Romantizmo „choleros“ epidemija išties praėjo, tačiau atskiri jos recidyvai iki šiol šmėkšteli tiek literatūroje, tiek teatre, liudydami apie kunigaikščio minėtą gerumą ir grožį.

Kas gali būti romantiškiau už Aleksandro Grino „Raudonas bures“, rašytas anaiptol ne romantiškais laikais (jeigu laikai romantiški apskritai įstengia būti) ir itin neromantiškoje vietoje – visko stokojančiame porevoliuciniame Petrograde? Aistringai gyvenusio rusų rašytojo fejerija (taip, būtent toks žanras) pasakoja apie pajūrio kaimelyje gyvenančią mergaitę Asol ir jos princą – kapitoną Grėjų, galiausiai, visų nuostabai, atplaukiantį laivu ryškiai raudonomis burėmis ir netikintį jokiomis paskalomis apie mokėjusiąją jo kantriai laukti…

Šį garsų siužetą žiūrovai vis muzikalėjančiame Rusų dramos teatre išvys atpasakotą eilėmis ir dainomis. Modernią muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Artūras Šaškinas, miuziklą režisuoja svečias iš Latvijos Harijs Petrockis-Petrovskis. Pagrindinius vaidmenis atliks Aleksandra Metalnikova ir Telmanas Ragimovas.

A.Grino gyvenime santuokų netrūko, o kompozitorius Ludwigas van Beethovenas apskritai nebuvo vedęs. Tačiau vienintelėje savo sukurtoje operoje „Fidelijus“ tvirtino, kad laiminga santuoka vyrui – išsigelbėjimas, mat mylinti žmona ras būdą išplėšti sutuoktinį netgi iš politinių priešų kalėjimo. Taip ir operos veikėja Leonora, persirengusi vaikinu Fidelijumi, įsidarbina kalėjimo viršininko namuose vien tam, kad išvaduotų be priežasties kalinamą savo vyrą Florestaną. Ir apsimetinėja vyru taip talentingai, kad netgi sugeba apkerėti naivią šeimininko dukrą Marceliną… Po didingų arijų apie laisvę ir meilę persirengėlės maskaradą vainikuoja teisybės triumfas.

Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, pastaraisiais metais anksčiau retai teatrus dominęs „Fidelijus“ išgyveno savotišką renesansą: pasaulyje daugėjo šios operos pastatymų su nuorodomis į konkrečius visuomenės dėmesio sulaukiančius įvykius (pavyzdžiui, Michailo Chodorkovskio suėmimą). Per porą metų, prabėgusių nuo lietuvio režisuoto „Fidelijaus“ premjeros Bergeno operos teatre, neteisybės pasaulyje dar padaugėjo. O tai yra viena svarbiausių L.van Beethoveno kūrinio temų: pernelyg dažnai teisingumas būna galingųjų rankose, o tiesa – nuskriaustųjų širdyse. Todėl lietuviško „Fidelijaus“ pastatymo finalas žada būti aštresnis už norvegiškąjį.

„Kaip režisierių, „Fidelijuje“ mane labiausiai domina dviejų linijų – politikos ir meilės susipynimas. Be meilės ir absoliučiai altruistinių dalykų – pasiaukojimo, empatijos mus visus sutraiškytų biurokratiniai, politiniai krumpliaračiai. Meilė yra vienintelė, kuri neleidžia jiems įsigalėti ir trukdo galutinei jų pergalei. Meilė nėra vien jausmas; ji yra ir poelgiai, ir tikroji tiesa. „Fidelijuje“ šių dalykų ryšys pagautas itin tiksliai ir perteiktas aktualia kalba, todėl kūrinys skamba labai šiuolaikiškai“, – tvirtina O.Koršunovas.

Spektaklio muzikos vadovas dirigentas Martynas Staškus pritaria: „Jokia paslaptis, kad „Fidelijus“ yra politinė opera, ir ne tik dėl siužeto. L.van Beethovenas jos partitūroje politikuoja maištaudamas prieš nusistovėjusias to meto normas, leidžia sau išbandyti dramines muzikos išraiškos priemones, kurių nebuvo galima panaudoti, pavyzdžiui, simfonijose. Čia gausu staigių posūkių, viskas gana kampuota, o vokalinės partijos protarpiais skamba taip, tarsi būtų skirtos ne dainuoti, o iškalbėti. Nerasime ir įsimenančių melodijų: kompozitorius buvo ne melodistas, o veikiau muzikos architektas, nors akivaizdu, kad rašydamas „Fidelijų“ kažkiek paisė klasicistinės operos kanonų. Visą L.van Beethoveno sukurtą muzikinę architektūrą būtina sudėlioti į visumą, tada vyksmas iš tiesų virsta autentiška muzikine drama.“

O.Koršunovo pastatyme orkestras bus įkurdintas ant scenos – taip paryškinamas darnios visumos įspūdis. Nors operos siužetas gana statiškas, kompozitorius lėtai veda mus į šviesą, į nepaprasto džiugesio kupiną finalą. Kelias ilgas, tačiau L.van Beethovenas jį tiesia kantriai ir kruopščiai: stiprus, neprimityviai išreikštas džiaugsmas apskritai būdingas šio kompozitoriaus kūrybai.

O štai tame pačiame teatre skambantis lenko Mariuszo Trelinskio statytas Modesto Musorgskio „Borisas Godunovas“ dideliu džiaugsmu ir optimizmu dėl ateities netrykšta. Šią operą dviejuose Italijos teatruose pastarąjį dešimtmetį yra režisavęs ir lietuvis Eimuntas Nekrošius. Tačiau Vilniuje išvysime jo draminį spektaklį pagal libretu vėliau paverstą Aleksandro Puškino poetinį kūrinį, ir tai bus pirmasis toks „Boriso Godunovo“ pastatymas Lietuvos teatro istorijoje.

Eiliuotos dramos veiksmas vyksta Rusijoje, šešioliktojo ir septyniolikto amžių sandūroje. Borisas Godunovas (1552–1605) – totorių kilmės bojarinas, paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus praleidęs Rusijos caro soste. Jis nužudo teisėtą sosto paveldėtoją, mažametį caro Ivano Rūsčiojo sūnų Dmitrijų, o vėliau, liaudies prašomas, tampa Rusijos valdovu. Po kelerių metų Dmitrijumi apsišaukęs vienuolis Grigorijus sumano nuversti Borisą ir, palaikomas liaudies, žygiuoja į Maskvą. Praradęs liaudies pasitikėjimą, Borisas Godunovas staiga miršta, įpėdiniu paskelbęs savo sūnų Fiodorą. Apsišaukėlis Dmitrijus įžengia į Maskvą, jo patikėtiniai nužudo caraitį Fiodorą ir jo motiną. Išgirdusi šią žinią, liaudis nuščiūva…

Medžiagą kūriniui A.Puškinas rinko iš rusų metraščių ir Nikolajaus Karamzino „Rusijos valstybės istorijos“ tomų. Tuometis Rusijos caras Nikolajus I poetui „Boriso Godunovo“ spausdinti neleido, patarė kūrinį perkurti, tačiau A.Puškinas atsisakė, todėl „Borisas Godunovas“ buvo išleistas tik po penkerių metų, 1830-aisiais, autoriaus „asmenine atsakomybe“. Įdomu, kad šiame kūrinyje ne kartą minima Lietuva, kai kurios dramos scenos netgi vyksta Lietuvos pasienyje.

Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Borisas Godunovas“ gausu personažų, bet kiekvienam iš jų E.Nekrošius suteikia savitą individualią raišką. Boriso Godunovo vaidmenį kuria nuolatinis E.Nekrošiaus pastatymų aktorius Salvijus Trepulis, apsišaukėlio Dmitrijaus – pirmąkart su šiuo režisieriumi dirbantis Marius Repšys. Spektaklyje taip pat vaidins Vytautas Anužis, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis ir kt.

„Borisas Godunovas“ statomas seniai pasiteisinusiu „šeimyninės rangos metodu“: E.Nekrošiui talkins scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. „Kai melas tampa valstybės politika, o „liaudis tyli“, – ar tai neprimena naujosios imperijos kaukės, už kurios vietoj veido – šiurpi tuštuma?“ – retoriškai klausia režisierius.

Renata Baltrušaitytė

Gegužės teatro premjerų kalendorius

2, 3 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre – „Ąžuolo vaikas“. Rež. Olegas Žiugžda

8 d. 20 val. Menų spaustuvėje – „Monstras“. Choreogr. Samuelis Mathieu

9 d. 18 val. Nacionalinės M.K.Čiurlionio mokyklos Šokio teatre – „Šventasis pavasaris“. Choreogr. Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė

14 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Tarnaitė ponia“. Rež. Ramūnas Kaubrys

14 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre – „Dievas yra DJ“. Rež. Kamilė Gudmonaitė

15, 16, 20 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Fidelijus“. Rež. Oskaras Koršunovas

22, 23 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Raudonos burės“. Rež. Harijs Petrockis-Petrovskis

22, 23, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Borisas Godunovas“. Rež. Eimuntas Nekrošius

27, 28, 29 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Teritorija“. Rež. Aušra Pukelytė

Premjeros. Šventes teatralai pasitinka su muzika: balandį numatomos vos dvi dramos premjeros ir net keturi nauji muzikiniai spektakliai.

Penktadienį, kai pasirodo šis „Veido“ numeris, švenčiama Tarptautinė teatro diena, su kuria ir sveikiname visus mūsų skaitytojus teatralus. Jau dabar aišku, kad šventinėse iškilmėse, kurios šįmet rengiamos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, negalės dalyvauti visas būrys žymių aktorių. Negalės dėl paprastos pateisinamos priežasties: jie penktadienio vakarą dirba savo įprastą darbą – vaidina scenoje.

Nacionalinis dramos teatras būtent šį vakarą išleidžia „Didvyrių aikštės“ pirmąją premjerą, kurioje vaidina tokie teatro meistrai, kaip Valentinas Masalskis, Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė… Vilniaus mažajame teatre šį vakarą rodomas vis dar premjerinis „Minetis“, Rusų dramos teatre – puikusis Jono Vaitkaus „Eugenijus Oneginas“, o Valstybiniame jaunimo teatre – reikšmingą trupės dalį sutelkiantis „Skrydis virš gegutės lizdo“, spektaklis, kuriame dar pernai vaidino per Tarptautinę teatro dieną asmeninį gimtadienį minėdavęs aktorius Antanas Šurna.

Šį spektaklį prisiminiau ir todėl, kad Vilniuje, nepaisydamas jokių kitų švenčių, toliau šėlsta „Kino pavasaris“. O teatras iš kino pastaraisiais metais mėgsta skolintis patikrintus siužetus: tarkim, to paties Valstybinio jaunimo teatro repertuare neseniai pasirodė „Aštuonios mylinčios moterys“, Rusų dramos teatre prieš porą metų – „Gronholmo metodas“. Prieš trejus metus „Kino pavasaryje“ rodytas Romano Polanskio „Kivirčas“ skirtingais pavadinimais („Skerdynių dievas“ ir „Karo dievas“) vėliau išdygo net dviejų šalies teatrų repertuare, o ką jau kalbėti apie animatorių išgarsintą Kurmį spektaklyje „Kurmis ir ramunė“, naujai vaikų kartai atgaivintą Keistuolių teatro.

Dabar „kinofilinis“ dramos teatrų repertuaras praturtėja dar viena premjera: Dainiaus Kazlausko režisuotu „Sekliu“. Prisimenate, kaip sulaikę kvapą stebėjote Michaelo Caine’o ir Jude’o Law dvikovą Kennetho Branagh 2008 m. filme? Vyresnieji žiūrovai dažniau „sirgdavo“ už senjorą M.Caine’ą, o jaunesnieji (ypač jaunesniosios) beatodairiškai palaikydavo gražuolį J.Law.

Veikiausiai panašios sirgalių stovyklos formuosis ir teatrų salėse. Reikia pripažinti, kad Mantas Jankavičius – puikus pakaitalas J.Law gerbėjoms, o štai Darių Meškauską ar tuo labiau D.Kazlauską įsivaizduoti žilagalvio M.Caine’o vietoje sunkoka. Artimiausias filmo herojui lietuviškas tipažas veikiausiai būtų Arūnas Storpirštis, bet ši „Seklio“ komanda pasiryžusi garbingai ieškoti savų siužeto sprendimo būdų.

1970 m. parašyta Anthony Shafferio pjesė lietuviško teatro scenoje pasirodo pirmą kartą. Nemačiusiems filmo priminsime, kad personažai – senasis ir jaunasis – varžosi dėl moters, kuri pati scenoje taip ir nepasirodo. Garsiam pagyvenusiam rašytojui ta moteris – žmona, taksistu dirbančiam jaunam aktoriui – meilužė. Nepaisant socialinės padėties ir gyvenimiškos patirties skirtumų, abu pasirodo esantys vienas kito verti varžovai. Jie pradeda sudėtingą, daug nervų reikalaujantį psichologinį taktinį žaidimą, į kurį įsitraukus pirminė konflikto priežastis – konkrečios moters meilė – nebetenka lemiamos reikšmės. Svarbiausia – bet kokia kaina paguldyti ant menčių priešą…

Kartais besigalynėjantys varžovai mėgina įveikti vienas kitą fizine jėga, kartais draugiškai šnekučiuojasi mėgaudamiesi gėrimais, tačiau neapsigaukite: po tariamos taikos ar netgi seksualinės simpatijos skraiste teslypi dar vienas sekinančios dvikovos etapas. Tai vienas, tai kitas varžovas atsiduria ties fizinio ir psichologinio išsekimo riba, tačiau nė vienas nesutinka savo noru pasitraukti iš žaidimo.

Nacionaliniame dramos teatre kitą savaitę numatytame „Seklio“ spektaklyje senjorą rašytoją žada vaidinti pats spektaklio režisierius D.Kazlauskas. Tai neabejotinai vienas pačių ryškiausių charakterinio amplua lietuvių aktorių, tik gaila, kad profesionalių teatro (priešingai nei kino ar TV) režisierių jau baigiamas pamiršti ir savo talento vertų vaidmenų sulaukiantis vis rečiau. Tie, kurie prieš daugelį metų regėjo Dainiaus diplominį monospektaklį – „Pamišėlio užrašus“, tie, kurie pamena jo vaidybą Oskaro Koršunovo pastatyme „Labas Sonia Nauji metai“ arba Gintaro Varno „Nusikaltime ir bausmėje“, puikiai supranta, apie ką kalbu. Ir jiems visai nebūtina aiškinti, kodėl verta atkreipti dėmesį į dabar privačių prodiuserių kompanijos pristatomą „Seklį“.

O.Koršunovas su savo LMTA vadovaujamu aktorių kursu tuo metu irgi rengiasi premjerai pagal britės Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“. Režisierius tą pačią dramaturginę medžiagą prieš dvylika metų jau inscenizavo Stokholmo karališkajame dramos teatre. Tai buvo pirmasis „Apvalytųjų“ pastatymas Švedijoje, sulaukęs tokios aštrios reakcijos, kad O.Koršunovas geram dešimtmečiui atidėjo ketinimus statyti ją Lietuvoje.

„Apvalytieji“ – trečioji dramaturgės pjesė, vadinama pačia asmeniškiausia ir autobiografiškiausia. Ne veltui pirmuose trijuose premjeriniuose spektakliuose, netikėtai susirgus aktorei, pagrindinį vaidmenį joje yra vaidinusi pati S.Kane. Kraujomaišos temą narstantys „Apvalytieji“ dar kartą revizavo anksčiau nustatytas teatro ribas ir galimybes.

Lietuviams, kitaip nei švedams, O.Koršunovo spektaklis nebus pirmasis susidūrimas su „Apvalytaisiais“: dar 2004-aisiais „Sirenose“ viešėjo lenko Krzysztofo Warlikowskio režisuota šios pjesės versija. Spektaklyje šalia jaunųjų aktorių, tarp kurių bus ką tik „Kankinyje“ neprastai užsirekomendavę Kęstutis Cicėnas ir Laurynas Jurgelis, matysime ir patyrusį scenos meistrą Dainių Gavenonį.

Vis dėlto pačiai masiškiausiai atlikėjų skaičiumi premjerai balandį rengiasi Valstybinis jaunimo teatras, kuriame Vidas Bareikis inscenizuoja Bertoldo Brechto dviejų dalių muzikinį spektaklį „Geras žmogus iš Sezuano“. Ši pjesė, kurios pirminis pavadinimas buvo „Meilė kaip produktas“, dramaturgo parašyta Antrojo pasaulinio karo metais. Tai istorija apie skurdžiai gyvenančią ir parsidavinėti priverstą jauną moterį Šen Tė. Po to, kai mažame miestelyje pasirodę dievai įteikia netikėtą dovaną už jos gerumą, Šen Tė bando sau ir kitiems įrodyti, kad galima gyventi dorai, nepaisant likimo siunčiamų iššūkių. Brutaliai miestelio bendruomenei nepatikėjus moters nuoširdumu, Šen Tė susikuria savo ~alter ego~ – protingą prekybininką pusbrolį Šui Tą, ginantį jos interesus.

B.Brechto pjesėje kiekvienas charakteris atstovauja tam tikrai visuomenės moralinei ydai. V.Bareikis, pradėjęs statyti „Gerą žmogų iš Sezuano“, ketina tyrinėti, ką reiškia būti geru žmogumi dabartiniais laikais, kai gerumas, anot populiaraus aforizmo, tikrai nėra profesija, o juo labiau pelninga. „Gyvename tokiu laiku, kai sarkazmas, kaukė, ironija, kandumas tampa tiesiog norma ir netgi didele vertybe. Aiškinsimės, kiek kainuoja likti ištikimu sau ir tiesiog gero siekiančiu žmogumi“, – teigia spektaklio režisierius.

Premjeras visuomet rizikinga reklamuoti skaičiais, tačiau teatras pabrėžia, kad šiame spektaklyje repetuoja kone visa „jaunimiečių“ trupė – net 25 aktoriai, nuo veteranų iki karjerą pradedančiųjų. O pagrindiniam Šen Tė vaidmeniui pakviesta režisieriaus žmona dainininkė Jurga Šeduikytė.

„Kai aplinkui tiek daug kandumo bei sarkazmo, darosi nebeaišku, ar apskritai daryti gera dar verta, ar tai nėra atgyvenęs reikalas. Esant daugeliui situacijų sausi iš balos išlipa būtent kandieji ir begėdžiai, tad gal reikia rinktis lengvesnį kelią, siekti naudos sau? Šie klausimai rūpėjo ne tik B.Brechtui – į juos kiekvieną dieną atsakymų ieškome ir mes“, – apie būsimąjį spektaklį kalba J.Šeduikytė.

Scenoje taip pat matysime net keturis aktorių Storpirščių dinastijos atstovus: Arūną ir jo sūnų Simoną, Gediminą ir jo sūnų Ainį. Pasirodys ir Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Sergejus Ivanovas, Dalia Brenciūtė, Kristina Andrejauskaitė bei daugelis kitų. Originalią muziką spektakliui „Geras žmogus iš Sezuano“ parašė pats V.Bareikis.

Visos kitos balandžio premjeros – dar labiau muzikinės. Imkime kad ir atlikėjų skaičiumi vilniečių spektakliui tikrai nenusileisiantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomą miuziklą „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, kuriame dainuos Vaidotas Baumila, Aurimas Raulinavičius, Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Mindaugas Rojus ir dar visas būrys solistų.

1952 m. pasirodžiusi Shepherdo Meado knyga „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (angl. „How to succeed in business without really trying“) JAV akimirksniu tapo bestseleriu. Šis ironiškas karjeros instrukcijų vadovas, nukreiptas prieš stambiojo verslo įpročius, netrukus tapo ir kompozitoriaus Franko Loesserio miuziklo literatūriniu pagrindu. Miuziklo premjera Brodvėjuje įvyko 1961 m., po metų šis spektaklis jau buvo apdovanotas Pulitzerio premija. 1967 m. „United Artists“ miuziklą perkėlė į kino ekranus. 2011 m., jo premjeros 50-mečio proga, Brodvėjus išleido antrąją „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko garsus britų aktorius Danielis Radcliffe’as. Ši versija buvo įvertinta  „Grammy“ apdovanojimu.

Nemažai miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ dainų yra tapę savarankiškais hitais: tai „I Believe in You“ („Tavimi tikiu“), „The Company Way“ („Kaip firmai geriau“), „Been a Long Day“ („Dirbom ilgai“), „Brotherhood of Man“ („Žmonių brolija“).

Kaip ir pagrindinis knygos bei miuziklo herojus Finčas, rašytojas Sh.Meadas darbą reklamos agentūroje kadaise pradėjo būdamas pašto klerku, o netrukus pakilo iki viceprezidento posto. Čia jaunuolis susidūrė su konkurencija ir apkalbomis, romantika ir intrigomis, lengvai prasisukančiais verslo „bebrais“, gražiomis sekretorėmis, kompanijos vakarėliais, kavos manija ir, žinoma, tikra meile… Lietuvišką miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, klaipėdiečiams įsigijus kompanijos MTI licenciją, kuria režisierius Vilius Malinauskas ir iš Rusijos atvykęs dirigentas Markas Kadinas.

Tuo metu Kauno valstybinis muzikinis teatras rengia Antano Jasenkos „Dryžuotą operą“ vaikams. Tekstą parašė režisūros griebęsis populiarus aktorius Vaidotas Martinaitis, diriguos Virgilijus Visockis, o dainuos Živilė Lamauskienė, Andrius Apšega, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas ir kiti teatro solistai.

Pirmiausia būtina žinoti, kad „Dryžuota opera“, sutrumpinus „Do“, – tai pirmoji gamos nata, nuo kurios prasideda vaikų kelionė į Muzikos šalį. Šios šalies karaliui Ritmui ir karalienei Harmonijai gimsta princesė Melodija, kuri laiminga auga, lanko muzikos mokyklą ir mokosi būti princese. Tačiau vieną dieną į Muzikos šalį atsėlina piktosios jėgos ir sujaukia ramybę, nes princesę Melodiją, nepaisydamas rūmų sargybinių – Boso ir Smuiko raktų, pagrobia piktasis burtininkas Komercijus. Princesės vaduoti iškeliauja jos bičiulis Triukšmutis…

Kūrėjai tikisi, kad „Dryžuota opera“ padės mažiesiems klausytojams geriau įsiminti muzikos terminiją.

O štai Nacionalinis operos ir baleto teatras pristatys vienaveiksmių baletų triptiką „Bolero+“. Dar genialiojo impresarijaus Sergejaus Diagilevo praėjusio amžiaus pradžioje propaguotas vienaveiksmio baleto žanras iki šių dienų išliko populiarus baleto scenose. Būta jų ir Vilniaus repertuare: patys įsimintiniausi – „Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Šventasis pavasaris“.

Balandį didžiausias sostinės teatras vienoje premjeroje ketina pristatyti dar tris trumpus skirtingų choreografų darbus. Tai teatro baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Bolero“ pagal Maurice’o Ravelio muziką, žymaus Izraelio choreografo ir dailininko Itziki Galili „Things I Told Nobody“ („Dalykai, kurių niekam nepasakojau“) bei trupės šokėjo Martyno Rimeikio pirmasis repertuarinis choreografinis kūrinys „Visur, kur mes nebuvome“.

Anksčiau M.Rimeikis jau atkreipė į save dėmesį tęstiniame teatro projekte „Kūrybinis impulsas“, kurio tikslas ir yra ugdyti savus choreografus nacionalinio baleto trupėje. Ne visiems šokėjams savarankiška choreografinė kūryba pasirodė prie širdies, o štai M.Rimeikiui tiesiog „prilipo“: vienas pagrindinių trupės artistų vis drąsiau save išreiškia ne tik vaidindamas scenoje, bet ir kurdamas originalaus braižo šokio spektaklius.

Artėjančios premjeros muzikos vadovas – dirigentas Modestas Barkauskas.

Renata Baltrušaitytė

Šešios balandžio mėnesio teatro premjeros

3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Seklys“. Rež. Dainius Kazlauskas

9, 10, 16 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Apvalytieji“. Rež. Oskaras Koršunovas

10, 11 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Bolero+“. Choreografai Itzik Galili, Martynas Rimeikis, Krzysztofas Pastoras

11, 16, 23 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“. Rež. Vilius Malinauskas

17, 18 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Geras žmogus iš Sezuano“. Rež. Vidas Bareikis

19, 26 d. 12 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Dryžuota opera“. Rež. Vaidotas Martinaitis

Premjeros. Kovą teatrų žiūrovai turės iš ko rinktis: į premjeras pakvies Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Paulius Ignatavičius ir svečias iš Lenkijos Krystianas Lupa.

Kam reikia, tas žino: virš mieguisto Gedimino prospekto, pranašaudamas sąmyšį lietuvių protuose, brėkšta Thomo Bernhardo mėnuo. Brėkšta, ir tiek: jokių kompromisų. Nebesulaikysi jo, kylančio, įsikabinęs lietpaltin.

Klausimas: kodėl būtent čia, būtent dabar? Kas bendra tarp savo tėvynę su tuberkuliozininko aistra beatodairiškai smerkusio austro ir mūsų, vaikštančių trispalvėmis nukabinėtu prospektu? Nes pasiteisinimai Vilniaus mažojo teatro jubiliejumi ar įtempta lenkų režisieriaus Krystiano Lupos darbotvarke nėra jokie pasiteisinimai.

„Iš tiesų ši šalis dabar pasiekė absoliučią krizę, pasakė Rėgeris, ir greitai ji išleis savo paskutinę dvasią, praras prasmę ir tikslą. Ir visur šie pasibjaurėjimą keliantys demokratijos tauškalai! Jūs einate į gatvę, kalbėjo jis, ir nuolat turit užsidengti akis, ausis ir net nosį, kad išgyventumėt šioje šalyje, kuri galiausiai tapo labai pavojinga visuomenei valstybė, pasakė Rėgeris. Kiekvieną dieną jūs netikite savo akimis ir savo ausimis, pasakė jis, kiekvieną dieną su augančiu siaubu jūs patiriate šitos sugriautos šalies ir šitos korumpuotos valstybės, ir šitos sukvailėjusios tautos smukimą. O žmonės šioje šalyje ir šioje valstybėje nieko nesiima, pasakė Rėgeris, būtent tai be perstojo ir kamuoja tokį žmogų kaip aš.“ (Ištrauka iš Th.Bernhardo „Senųjų meistrų“, vertė Jurgita Mikutytė.)

O gal mums, dabar demonstratyviai susirūpinusiems laužomais vaikų likimais ir jų ateitimi, aiškinant rašytojo neapykantos savo valstybei ir jos kultūrai fenomeną labiau tiktų prisiminti daug metų eksploatuotą psichoanalitinę reikalo versiją: vargšelis Thomas – nelauktas, tėvo atstumtas ir motinos nemylėtas nesantuokinis vaikas, dar paauglystėje susirgęs visą gyvenimą jį persekiojusiomis širdies ir plaučių ligomis. Štai kodėl išgarsėjęs ir praturtėjęs jis gyvendavo rūpestingai aptvertose provincijos pilyse, prie kurių vartų budėdavo dėmesio ištroškę žurnalistai. Kaimynai juos įsileisdavo, pardavinėdami savo sočias kaimiškas gėrybes, o Th.Bernhardas įsileisdavo tik ypatingais atvejais, nusiteikęs sustiprinti savąją legendą. Maža to – tose pilyse rašytojo dažnai net nebūdavo, nes kurti jam labiau patikdavo viešbučiuose.

Sudėlioti daugmaž patikimą šio atsiskyrėlio biografiją – iki šiol nepavykusi užduotis: pats rašytojas tikrovę taip meistriškai mistifikavo prasimanymais, kad jos nebeįmanoma atskirti nuo hiperbolizuotų jo fantazijos vaizdinių.

„Th.Bernhardui būdingas nuolatinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas tuo, ką daro jis pats, ir tuo, kas vyksta aplinkui. Aš taip pat esu kupinas nevilties. Nevilties, kurią turiu nugalėti per žaidybos meną ir vėl pakilti į tikėjimą. Kad ir kur būčiau – Lietuvoje, Anglijoje, Izraelyje ar Rusijoje, visuomet pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį“, – teigia režisierius Rimas Tuminas.

Pagrindinį „Minečio“ personažą, seną aktorių, statantį savo svajonių „Karalių Lyrą“, pirmuose kovo premjeriniuose spektakliuose vaidins Arvydas Dapšys, vėliau scenoje išvysime ir Vladą Bagdoną. Klausydamiesi prieš tris dešimtmečius iš teatro išvaryto Minečio liejamų nuoskaudų, žiūrovai pamažu supranta, kad tai ne šiaip sau vaidinimas: šis Lyras puikiausiai žino, kad aplodismentams jis nebeprisikels…

Manoma, kad Th.Bernhardui (1931–1989) Minečio prototipu pasitarnavo vokiečių aktorius Werneris Kraussas (1884–1959), pasirodydavęs Berlyno „Deutsches Theater“ spektakliuose, tačiau tikrojo populiarumo sulaukęs tuomet, kai suvaidino pagrindinį vaidmenį nebylioje siaubo juostoje „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920). Filmas po filmo, ir W.Kraussas tapo „žmogumi su tūkstančiu veidų“ – tokią pravardę kritikai jam prilipdė už gebėjimą persikūnyti.

Tačiau aktoriaus karjera sutapo su Trečiojo reicho iškilimo laikotarpiu. W.Kraussas palaikė nacionalsocialistų idėjas ir paties Adolfo Hitlerio buvo vertinamas kaip nacistinės Vokietijos kultūros ambasadorius. Aktoriui už palankumą atsidėkota premijomis, svarbiais postais ir atleidimu nuo karinės tarnybos, tačiau visa tai truko neilgai: po karo W.Kraussui uždrausta vaidinti tiek teatre, tiek kine, o jo ankstesni filmai Vokietijoje kurį laiką nebuvo demonstruojami. Gyvenimo pabaigoje jį retkarčiais vėl prisimindavo pakviesdami dalyvauti vokiško kino festivaliuose, aktorius netgi pelnė juose kelis apdovanojimus. W.Kraussas spėjo išleisti ir savo autobiografiją, kurią pavadino „Mano gyvenimo pjesė“ (1958).

Minetis nusižudo pjesės pabaigoje, o paskutinės Th.Bernhardo pjesės „Didvyrių aikštė“ veikėjas profesorius Jozefas Šusteris tą padaro dar pasakojimo pradžioje. Žydų kilmės filosofas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Oksfordo universitetą, Vienos burmistro kvietimu po daugelio metų sugrįžta gyventi tėvynėn, tačiau ši jam tebeatrodo priešiška: pro šalia Didvyrių aikštės esančio buto langus aidi tie patys nacistiniai sveikinimo šūksniai. Pasak režisieriaus K.Lupos: „Visuomenė, kurioje įvyko nusikaltimas, mutavo, čia negalima grįžti, įleisti šaknų, rasti savo gyvenimo prasmę, savo tėvynę. Pagedimo čia niekas neištaisė, visuomeniniuose procesuose ir žmonių sielose jis sukėlė paslaptingas permainas – mirtis yra kaip lakmuso popierėlis, atskleidžiantis pabaisos veidą.“

„Didvyrių aikštė“ pirmąkart buvo parodyta Vienoje 1988-ųjų lapkritį, likus vos trims mėnesiams iki Th.Bernhardo mirties. Tais metais garsus Vienos teatras „Burgtheater“, kuriame kadaise vaidino ir W.Kraussas, minėjo šimtmečio jubiliejų, o visa Austrija – prieš pusę amžiaus, 1938-aisiais, įvykusį „anšliusą“ – Austrijos prijungimą prie nacistinės Vokietijos, apie kurį A.Hitleris, džiūgaujant miestiečiams, skelbė būtent Vienos Didvyrių aikštėje.

Vis dėlto režisierius K.Lupa, repetuojantis šią pjesę Nacionaliniame dramos teatre, užsimena, kad lietuviškame „Didvyrių aikštės“ pastatyme galbūt regėsime visai ne Vieną: „Vilniuje ieškosime konkrečių peizažų, kurie tiktų spektaklio projekcijai. Th.Bernhardas visuomet yra truputį kontroversiškas, tačiau mano kurti jo pastatymai Lenkijoje buvo priimti palankiai, jie vertinami kaip vieni geriausių. O kaip „Didvyrių aikštę“ sutiks Lietuvos publika – didelė mįslė.“

Lenkų režisierius taip pat negailėjo komplimentų mišriai lietuvių aktorių komandai, surinktai šiam spektakliui: Valentinui Masalskiui, Eglei Gabrėnaitei, Vytautui Rumšui, Arūnui Sakalauskui, Vytautui Anužiui, Viktorijai Kuodytei, Eglei Mikulionytei, Doloresai Kazragytei, Rasa Samuolytei.

Dvylikos metų Th.Bernhardas, karui įpusėjus, buvo atiduotas į nacionalsocialistinį valstybinį internatą ir mokyklą. Ten jautėsi vienišas, silpnas, nevisavertis. Po karo mokykla pervadinta katalikiškąja, uniformuotus kareivas joje pakeitė sutanoti kunigai, tačiau auklėjimo metodai išliko labai panašūs… Nenuostabu, kad rašytojo požiūris į Katalikų bažnyčios veikėjus vėliau buvo panašus kaip ir į valstybės veikėjus (1972 m. Th.Bernhardas išstojo iš Katalikų bažnyčios).

O kaip tikėjimo klausimus sprendžia nūdienos paaugliai? Tai bandys parodyti kita Nacionalinio dramos teatro premjera, režisuota Oskaro Koršunovo. Vokiečių dramaturgas bei režisierius Marius von Mayenburgas pjesę „Kankinys“ parašė 2012-aisiais ir tais pačiais metais ją pastatė Berlyno „Schaubühne“ teatre.

Pjesės centre – paauglys Benjaminas, kurį augina vieniša motina. Pradėjęs skaityti Bibliją, moksleivis Šventąjį Raštą paverčia aplinkinių kankinimo priemone, nes manosi vienintelis žinąs, kas gerai, o kas blogai. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš Evangelijų, netgi mokyklos pastorius nebesugeba atsikirsti į jo citatų tiradas. Benjaminui iššūkį meta tik pati į Bibliją pradėjusi gilintis biologijos mokytoja. Tuomet užverda žiauri mokytojos ir mokinio dvikova.

„Vakarietiškos vertybės yra savotiška migla, savotiška šizofreniška situacija. Vertybės tarsi aprėpia labai didelį spektrą, bet to spektro spalvos tarpusavyje labai disonuoja. Tai buvo puikiai parodyta mano statytame M.von Mayenburgo „Ugnies veide“. Visuomenė nekonfliktiška, nes ji tiesiog per silpna realiai pripažinti savo ligą – šį nesuderinamumą. Būtent abejotinas vakarietiškos visuomenės vertybes, jos silpnus pamatus ir atskleidžia naujoji M.von Mayenburgo pjesė „Kankinys“.Nustebau, kad atsirado nauja pjesė, kuri taip aiškiai, ryškiai tai parodys. Visuomenė, kuri save laiko krikščioniška, iš esmės meluoja. Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardiji šiuos reiškinius, viskas griūva. Visi gyvena stengdamiesi neįvardyti reiškinių jų tikraisiais vardais“, – samprotauja O.Koršunovas.

Iš 27 trumpų ir konkrečių scenų sudėliotas „Kankinys“ primena kino scenarijų: vyksta idėjų kova, svarstoma apie ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Benjamino vaidmenį O.Koršunovas patikėjo savo studentui Kęstučiui Cicėnui, motiną pasikeisdamos vaidins Nelė Savičenko ir Jolanta Dapkūnaitė, o įsisiautėjusį paauglį bandančią sutramdyti mokytoją – Monika Vaičiulytė. Taip pat spektaklyje išvysime Algirdą Dainavičių, Marių Repšį, Džiugą Siaurusaitį, Remigijų Bučių.

Dar viena kovą laukianti bernhardiškos tematikos premjera – „Hefecas, arba visi nori gyventi“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Ir nesvarbu, kad pjesės autorius šiuo atveju – Izraelio dramaturgas ir režisierius Hanochas Levinas (1943–1999): jis, kaip ir Th.Bernhardas, nuolat kritikavo savo šalies visuomenę ir jos konformistines ideologijas, jo, kaip ir Th.Bernhardo, dramaturgija persmelkta juodojo humoro ir nihilistinių nuotaikų. Po H.Levino kūrybiniu „skalpeliu“ taip pat paprastai gula tamsiosios, nuvertinamos bei nepastebimos žmogaus sielos pusės. Jo pjesėse justi ciniškas, ironiškas požiūris į žmogaus savižudybę, mat mirtį H.Levinas dažnai traktuoja kaip būtinybę kitų kartų gerovei.

Ne išimtis ir pjesė „Hefecas“, kurioje pagrindinio personažo mirtis tampa ką tik ištekėjusios merginos būsimos šeimos  gerovės pagrindu ir kartu visų personažų geidžiamu spektakliu.

„Patyčios ir savižudybė – dvi didelės temos Lietuvoje: abi jos susijungia juodojo absurdo komedijoje „Hefecas, arba visi nori gyventi“, atskleidžiančioje nemalonią tiesą: žmogaus savižudybė globaliame kontekste nieko nereiškia ir tėra jo paties egocentrizmo ir susireikšminimo rezultatas. Ankstesniame savo spektaklyje „Žaidimo pabaiga“ mėginau parodyti, kad gyventi – reiškia žaisti suvokiant, jog žaidimas neturi prasmės. Šiame spektaklyje klausiu savęs, kas yra mūsų taip siekiama laimė, vardan kurios tampame pernelyg reikšmingi patys sau ir pamirštame apie tą kitą, artimą, kuris yra šalia ir laukia trupučio mūsų dėmesio. Visi nori būti centre, ir dėl to yra labai nelaimingi, visi nori gyventi – ir tie, kurie tyčiojasi, manydami, kad jų laimės pagrindas yra kito nelaimė, ir tie, kurie žudosi. Jie gal net labiausiai iš visų nori gyventi“, – svarsto spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius, vaidinti Panevėžyje, šalia šio miesto teatro aktorių, pakvietęs ir savo studijų laikų bendramokslį Tadą Gryną.

Tačiau ne visos kovo mėnesio premjeros bus tokios „sunkiasvorės“. Nes, kaip vėlgi rašė kovo teatriniam paradui vadovaujantis Th.Bernhardas: „Nesijuokiama iš juokdario, kuris visiškai normalus. Ne, jis turi būti šlubas arba vienakis, arba kas trečiame žingsnyje griuvinėti, arba kad jo subinė sprogtų ir iš jos iššautų žvakė, arba dar kas nors. Iš to žmonės juokiasi – visad iš trūkumų ir baisiausių ydų.“

Ką lietuviams tai primena? Visų pirma populiarųjį „Domino“ teatrą. O jame dabar statoma lenkų dramaturgo Andrzejaus Saramonovicziaus pjesė „Testosteronas“ – pasak anonsų, nejuokinga komedija apie juokingus vyrus, arba juokinga komedija apie nejuokingus vyrus.

Prabangiame restorane kelneris rūpinasi paskutinėmis iškilmingos šventės detalėmis, laukdamas bet kurią akimirką užgriūsiančių vestuvininkų. Tačiau į restoraną įsiveržia tik įsiutęs jaunikio tėvas, lydimas jaunikio draugų. Maža to – su savimi jie atsitempia vargšą sumuštą vyrą, neleisdami pratarti jam pasigailėti maldaujančio žodžio… Po kelių burnelių emocijoms nuraminti pradeda aiškėti, kad vestuvės neįvyko nuotakai pabėgus nuo altoriaus. Paliktas ir šoko ištiktas jaunikis, guodžiamas šešių artimiausių bičiulių, bando išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tačiau jo pastangos netrukus išvirsta į karštakošiškas muštynes, kurias pertraukia vis girtesni tostai ir diskusijos, atskleidžiančios daugybę praeities paslapčių…

Po palyginti subtilių ir nekaltų „Vyrų laiškų“ šįkart režisierius Olegas Šapošnikovas žada „atleisti vadžias“ ir įspėja, kad vyriškos diskusijos be cenzūros intymiausiomis temomis scenoje tikrai bus vertos indekso N-18. Vaidins rinktinis, iš įvairių teatrų ir ne teatrų suburtas vyriškas ansamblis: Algis Ramanauskas, Andrius Bialobžeskis, Andrius Žiurauskas, Algirdas Gradauskas, Julius Žalakevičius, Gytis Ivanauskas, Eimutis Kvoščiauskas, Nerijus Gadliauskas, Dalius Skamarakas ir Jokūbas Bareikis. Kadangi „Domino“ pastatymai ištisai keliauja po Lietuvą ir visur sulaukia dosnaus  publikos dėmesio, nebeverta stebėtis, kad visus šiuos vyrus premjerai ir vėl aprengs Juozas Statkevičius.

Kažką panašaus (tik be griežtų indeksų) turėtų išvysti ir Kosto Smorigino režisuojamos Sigito Parulskio komedijos „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“ žiūrovai. Pagrindinius vaidmenis kuriantys „Humoro klubo“ vyrukai Mantas Stonkus ir Justinas Jankevičius ragina palikti istorijos vadovėliams ir bibliotekų pelėms viską, ką iki šiol buvote skaitę apie Lietuvos didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Mat legendiniai didvyriai taip pat buvo žmonės, veikiami gyvenimiškų kuriozų ir moteriškų kerų (juos tarp pilotų uniformomis aprengtų vyrukų skleis aktorė Rasa Marazaitė). Publikos laukia sąmojų dangoraižiai ir kvatojimas, prilygstantis pasivažinėjimui per duobėtas Kauno gatves.

Į panašią publikos juokinimo pusę vis dažniau krypsta ir Keistuolių teatro jaunimas. Šįkart jauna režisierė, Aido Giniočio kurso auklėtinė Giedrė Kriaučionytė Keistuolių scenoje, pakeitusi keletą aktorių, pristatys savo diplominį darbą „Moteris“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“. Šis vienaveiksmis veikalas apie pirmąją meilę, visai netinkamą dieną po poros dešimtmečių ryžtingai pastuksenančią į duris, gali būti vienodai sėkmingai paverstas tiek meilės trikampio drama, tiek iš tos pačios situacijos išplaukiančia banalia komedija. Tačiau turbūt geriausiai nuskamba tuomet, kai tragiški ir komiški momentai jautriai sustyguojami tarpusavyje.

Prieš devynerius metus ją interpretuodamas „Menų spaustuvėje“ panašiu keliu suko tada dar pradedantis režisierius Agnius Jankevičius – gaila, jo bandymas taip ir nevirto repertuariniu spektakliu. Tačiau žiūrovai iki šiol prisimena žaviąją ano spektaklio Romi – aktorę Severiją Janušauskaitę. Keistuolių teatre savo praeities meilę nusprendusią susigrąžinti gražuolę Romi vaidins Aldona Vilutytė.

Baleto gerbėjų dėmesys kovo mėnesį bus sutelktas į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame savo pirmąjį savarankišką pastatymą profesionalioje scenoje rengia dabar San Diege (Kalifornijoje) įsikūrusi žinoma balerina Eglė Špokaitė. Ji neslepia, kad kurti „Žydrojo Dunojaus“ choreografiją irgi padėjusi Ramiojo vandenyno pakrantė: ja kasdien vaikštinėdama vienoje bangoje aiškiai išvydo Anos ir Franco dueto suktukus.

„Pati spektaklio idėja buvo nepaprastai populiarų, bet saldoką, naivių štampų persotintą baletą bandyti pastatyti šiuolaikiškai. Ne moderniai, bet šiuolaikiškai, nes nūdienos balete daugiau simbolizmo, daugiau perkeltinių prasmių. Tikrai nebandome iš melodramos padaryti gilaus filosofinio veikalo – ne, tik šiuolaikine šokio kalba pasakojame apie menininko savęs ieškojimus ir meilę“, – teigia spektaklio statytoja.

E.Špokaitė prikišo ranką ir prie muzikinės spektaklio kompozicijos, nes „Žydrasis Dunojus“ nėra paties Johanno Strausso sukurtas baletas: kompozitoriaus kūriniai baleto spektakliui buvo atrinkti ir pritaikyti vėliau. Kiekvienas baletmeisteris tą „komplektą“ savaip perskirstydavo, įtraukdavo arba išbraukdavo atskiras muzikines dalis. E.Špokaitė stengėsi J.Strausso polkų ir valsų rinkiniui suteikti daugiau siužetinio pasakojimo bruožų. Mat „Žydrojo dunojaus“, kaip ir „Moters iš praeities“, libretas koncentruojasi į meilės trikampį, o pagal susitarimą su teatro vadovais spektaklis neturėjo kardinaliai nutolti nuo įprastos versijos. Vienam pagrindinių vaidmenų choreografė pakvietė klaipėdietę baleriną Beatą Molytę.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks Sigito Mickio operos vaikams „Zuikis Puikis“ premjera. Spektaklis garsios Eduardo Mieželaičio poemos motyvais bus rodomas teatro Kamerinėje salėje, kurioje vaikai drauge su operos veikėjais dainuos, žais ir mokysis zuikių mokyklos pamokose. Zuikį Puikį vaidins aktoriai Tomas Dapšauskas ir Tomas Pukys, o dainuos jaunieji teatro solistai: Šarūnas Šapalas, Rokas Šveisteris, Aistė Miknytė ir Vilija Mikštaitė. Režisierės Jūratės Sodytės statomame spektaklyje taip pat dalyvaus būrys šokėjų ir Vaikų operos studijos choristai (vadovė Samanta Bielskytė). Iš teatro orkestro muzikantų suburtam instrumentiniam ansambliui diriguos Juozas Mantas Jauniškis.

Vaikams skirtų premjerų kovą laukiama ir dramos teatruose. Štai Vilniaus kameriniame teatre Vidas Fijalkauskas stato spektaklį „Princesė ant žirnio, arba laimė ir triufeliai“ Hanso Christiano Anderseno pasakų motyvais. Režisierius neketina jų „restauruoti“, o bando pažvelgti į pasakas šiuolaikinio vaiko akimis. Princo svajonės apie tikrą princesę, jos pasirodymas audros metu, minkščiausi žąsų pūkų patalai, įsiliepsnojusi karšta princo meilė ir net mažutis žirnis – viskas alsuoja poezija ir subtilia ironija… Be to, visiems žinoma istorija spektaklyje įgyja netikėtą tęsinį.

O Valstybiniame Šiaulių dramos teatre Arvydas Lebeliūnas stato Daivos Čepauskaitės pjesę „Kaštonė“ pagal to paties pavadinimo Antono Čechovo apsakymą. Pasak režisieriaus, tai spektaklis apie grįžimą namo, net jei dėl to tenka atsisakyti brangios draugystės, atkakliu darbu pasiekto populiarumo ir tikėtinos šlovės.

Veiksmas A.Čechovo apsakyme buvo perteiktas kalytės Kaštonės akimis. Benamę ją priglaudžia cirko artistų šeima. Kaštonei puikiai sekasi triukai, ji susiranda naujų draugų: žąsiną Ivaną, katiną Fiodorą ir kiaulę Chavronją. Jaudinantį debiuto vakarą lyg tyčia cirko pasirodymo ateina žiūrėti buvę kalytės šeimininkai. Kaštonei tenka rinktis: likti cirke ar grįžti pas išsiilgtą šeimą…

Spektaklio inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė išsaugojo tik A.Čechovo apsakymo veikėjų vardus ir charakterius. Todėl kalaitė Kaštonė, žąsinas Ivanas, katinas Fiodoras ir kiaulė Chavronja spektaklyje – tai vaikai, dėl kokių nors priežasčių praradę savo namus, pamesti, pabėgę ar paklydę, o galiausiai priglausti cirke. Tačiau progai pasitaikius visi jie tikisi sugrįžti į savo namus, apie kuriuos niekada nesiliovė svajoti.

Ir kaipgi čia vėl neprisiminsi Th.Bernhardo bei Lietuvoje rengiamų vaikų globos įstaigų reformų… „Dar prieš penkiasdešimt metų Europa buvo išvien pasaka, o visas pasaulis – pasakų pasaulis. Šiandien dar daug žmonių gyvena šiame pasakų pasaulyje, bet tai miręs pasaulis ir viskas sukasi jame apie mirtį. Tas, kas dar nemirė, gyvena, bet ne pasakoje; ir jis pats nėra pasaka.“ (Ištrauka Th.Bernhardto teksto „Aiškumas tik stiprina šaltį“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.)

Renata Baltrušaitytė

Vienuolika kovo mėnesio premjerų

5, 6 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Moteris“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

5, 6, 17 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“, 27 d. 18 val. „Compensa“ koncertų salėje – „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“. Rež. Kostas Smoriginas

5, 6, 27, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Minetis“. Rež. Rimas Tuminas

6, 7, 8, 13 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Žydrasis Dunojus“. Rež. Eglė Špokaitė

6, 17, 24 d. 19 val., 7 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kankinys“. Rež. Oskaras Koršunovas

11, 15 d. 13 val. Vilniaus kameriniame teatre – „Princesė ant žirnio, arba laisvė ir triufeliai“. Rež. Vidas Fijalkauskas

13, 14, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hefecas, arba visi nori gyventi“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15 d. 15, 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 28 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Testosteronas“. Rež. Olegas Šapošnikovas

14, 28 d. 12 val., 15 d. 16 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Zuikis Puikis“. Rež. Jūratė Sodytė

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Kaštonė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

27, 28 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Didvyrių aikštė“. Rež. Krystianas Lupa

Vasarį – šešios premjeros, tačiau tik pusė iš jų – Vilniuje. Klaipėdiečiai galynėsis su Henriku Ibsenu, panevėžiečiai – su Fiodoru Dostojevskiu, o kaunietis Artūras Areima pažadėjo spektaklyje vaikams apsieiti be necenzūrinių žodžių.

Renata Baltrušaitytė

Sveiki po kirvio mergaitės Jelizavetos Bam, sveiki po raudono „Ledo vaikų“ bumbuliuko. Ir po „Geismų tramvajaus“ Šiauliuose – mieste, kuris pernai iš tikrųjų buvo pradėjęs sapnuoti dangaus tramvajų, nors iki šiol neturi net elementaraus troleibuso. Iš sapnų valdininkus pažadino šalia įsikūrusios NATO oro policijos atstovai, įtarę, kad oro tramvajus – ne kas kita, kaip gudrios rusų šnipų užmačios.

Jei pamenate, išsipusčiusi Tennessee Williamso herojė Blanša į sesers namus Naujojo Orleano darbininkų kvartale taip pat atkako tramvajumi viltingu pavadinimu „Geismai“. O išvyko iš ten jai skirto milijonieriaus laukti tiesiai į „durnyną“…

Kaip vaikai virsta antimis

Dar tragiškiau senos paslaptys, atverdamos geismų ir realybės bedugnes, sklaidosi Henriko Ibseno „Laukinėje antyje“, pagaliau nutūpusioje Klaipėdos dramos teatre. Ilgai ji, vargšė, suko ratus virš uostamiesčio: jau prieš dešimtmetį režisuoti šią dramą Klaipėdoje buvo pasišovęs Oskaras Koršunovas, tačiau galiausiai iškeitė į Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“. Vėliau klaipėdiečiai „Laukinę antį“ bandė įbrukti režisieriui ornitologui Gintarui Varnui, tačiau ir šis nesutiko tokio paukščio priglobti.

Pagaliau atvyko iš sostinės ne bet kas, o Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, ir tuomet jau H.Ibseno plunksnelės pradėtos kedenti. Tiesa, prieš tai luktelėjus, kol Vytauto Paukštės, vaidinsiančio senąjį Verlė, sveikata pakankamai sustiprės repeticijoms.

R.Rimeikis „Veidui“ tvirtino, kad „Laukinės anties“ pajūryje prisiprašė pats. Mat vienas pirmųjų jo, kaip aktoriaus, reikšmingų teatro vaidmenų ir buvo teisybės ieškotojas Gregersas Verlė dar 1973 m. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre Henriko Vancevičiaus režisuotoje „Laukinėje antyje“.

„Buvau įvestas į šį pastatymą kaip pagrindinio Gregerso vaidmens atlikėjo Juozo Rygerto dubleris. Nuo tų laikų šis siužetas tyliai tūnojo mano atmintyje. O dabar jis vėl aktualus, turint omenyje silpnėjančius tėvų ir vaikų ryšius bei nepilnamečių savižudybių skaičių Lietuvoje. Tiesa, būsim priversti H.Ibseno kūrinį smarkiai kupiūruoti, nes nenorima, kad spektaklis Klaipėdoje truktų ilgiau nei dvi su puse valandos“, – teigė R.Rimeikis.

Pasak režisieriaus, savo šeimoje užauginusio keturis vaikus, vietoj tiesioginio rūpinimosi savo artimaisiais žmonės neretai iki pat senatvės egoistiškai eikvoja laiką keistiems užsiėmimams, kurie ilgainiui virsta priedanga nuo skaudžios tiesos, kad nei jų darbai, nei jie patys užaugusiems vaikams nebereikalingi. Ne veltui H.Ibsenas vieno personažo lūpomis teigia: „Atimti iš paprasto žmogaus jo kasdienį melą – tai tas pats, kaip atimti iš jo laimę.“

Savo ruožtu vaikai, jausdami tėvų santykių nenuoširdumą, užauga dvasiškai pažeidžiami. Toks yra fanatiškas tiesos ieškotojas Gregersas, tokia ir tėvo atšiaurumo priežasčių nepajėgianti suvokti Hedviga. Būtent ji norvegų dramaturgo simboliškai tapatinama su medžioklėje pašauta antimi, laikoma Ekdalų namų palėpėje vien tam, kad anksčiau ar vėliau taptų patogiu taikiniu namų šeimininkui. Supratusi, kad visos pastangos pelnyti tėvu laikyto žmogaus palankumą baigsis nesėkme ir „namine“ tapti dėl motinos praeities nuodėmės jai niekada nebepavyks, nusivylusi paauglė šautuvo vamzdį pati įremia sau krūtinėn.

„Mūsų spektaklio finale laukinė antis tiesiog išskris iš kalėjimu virtusios palėpės. Žinoma, tai nebus tikra gyva antis, bet vis dėlto… Tačiau jokių buitinio stiliaus dekoracijų spektaklyje nesitikėkite“, – pataria R.Rimeikis.

„Laukinei ančiai“ susibūrė įvairiausios klaipėdiečių aktorių kartos: nuo senjoro V.Paukštės iki Hedvigą vaidinsiančios Simonos Šakinytės. Taip pat matysime Rimantą Pelakauską, Reginą Arbačiauskaitę, Eglę Jackaitę, Nijolę Sabulytę ir kt.

Vienintelio vyro mirtis

Dar viena šeimos drama bus atskleista Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“. Tiesa, ji mirtimi ne baigiasi, o prasideda, ir siužetas čia artimesnis detektyvinei komedijai, o ne dramai.

Prieš Kalėdų šventes savo kambaryje prabangiame užmiesčio name randamas nužudytas vienintelis šeimos vyras. Kaip paaiškėja, kiekviena moterų – uošvė, žmona, dukros, kitos giminaitės ir net tarnaitės turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet kartu pasirūpino ir tvirtais alibi. Jos pačios imasi nagrinėti, kuri galėjo padaryti šį nusikaltimą. Įtarimų šešėlis krinta tai ant vienos, tai ant kitos namų gyventojos. Per visą šią suirutę atsiskleidžia nuostabūs moterų portretai, jų tarpusavio santykiai ir aistringos gyvenimo istorijos.

Kažką primena? Nenuostabu – tos pačios Roberto Thomaso pjesės motyvais Francois Ozonas buvo pastatęs filmą, kuriame subūrė visą plejadą įžymių prancūziškojo kino damų: Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Emmanuelle Beart, Fanny Ardant… Kas pakeis jas lietuviškame analoge?

Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas (jis, beje, Šiauliuose ir statė „Geismų tramvajų“) ne kartą prisipažino, kad su vaidmenų stokojančiomis aktorėmis teatre – tikra bėda. O jo sūnus režisierius Balys Latėnas šią problemą ėmėsi spręsti, repeticijoms sukvietęs moteriškąją trupės dalį: Kristiną Andrejauskaitę, Dovilę Šilkaitytę, Aušrą Pukelytę, Neringą Varnelytę, Rasą Marazaitę, Jonę Dambrauskaitę bei pridūręs dvi kviestines aktores – Gabrielę Malinauskaitę ir Rūtą Žibaitytę.

Įdomu, kad pjesės autorius R.Thomasas, būdamas aštuoniolikos, pats vaidindavo epizodinius vaidmenis įvairiuose Paryžiaus teatruose. Jis ypač domėjosi komedijos žanru, jo konstravimo būdais ir atkakliai dirbdamas tapo pripažintu psichologinių bei kriminalinių dramų meistru, išgryninusiu komedinio trilerio žanrą. Todėl jo kūryboje skleidžiasi elegantiškas humoras, grakštūs sąmojai ir nenuspėjami siužeto vingiai. Žinoma, viskam vadovauja emocijos ir jausmai, kylantys iš netikėtų situacijų, į kurias patenka aštuonios žavios, protingos, gundančios ir pavojingos moterys.

Šiukšliadėžės slenkstis

Lenkų poetė Wislawa Shymborska irgi garsėjo sveiku humoro jausmu. Tai pabrėžė netgi Nobelio komitetas, savąjį 1996 m. sprendimą grindęs laureatės gebėjimu rimtas temas nagrinėti su humoru. W.Szymborska buvo devintoji moteris, pelniusi nuo 1901 m. skiriamą Nobelio literatūros premiją. Nors ji ir iki tol laikyta viena populiariausių Lenkijos poečių, iki šio apdovanojimo drovią ir tyliai kalbančią kūrėją pasaulyje mažai kas pažinojo. W.Szymborska nepriskirdavo savęs prie jokios poetinės krypties, ji sukūrė savo rašymo mokyklą, savo kalbą – atitolusią nuo didelių istorinių įvykių, biologinių žmonių egzistavimo sąlygų, visuomeninio poeto vaidmens, filosofinių sistemų, ideologijos, nepatikrintų tiesų, įpročių, stereotipų, slopinimų.

Vis dėlto poetė, kuri taip pat buvo literatūros kritikė ir prancūzų poezijos vertėja, po 1957-ųjų, kai buvo panaikinta stalinistinė cenzūra, išleido vos kelis plonus poezijos tomelius. Ji išsižadėjo ankstesnės savo kūrybos, kurioje atsispindėjo stalinizmo eros literatūrinis stilius ir turinys. Nors W.Szymborskos kūrybinis kelias truko šešis dešimtmečius, išleista mažiau nei 400 jos eilėraščių. Paklausta, kodėl negali pasigirti dideliu produktyvumu, poetė atsakė: „Mano kambaryje yra šiukšliadėžė. Vakare parašytus eilėraščius vėl perskaitau iš ryto. Jiems ne visada lemta išgyventi.“

Aktorė Dalia Michelevičiūtė pristato jau trečią monospektaklį pagal šios poetės tekstus. Pirmasis buvo „Neparašyta vasaros istorija“ 2008-aisiais, vėliau – „Nuostaba“ (2011), o dabar ateina eilė „Moters portretui“ Nacionaliniame dramos teatre. Tikėkimės, šiam pastatymui scenoje bus lemta išgyventi ilgiau nei anksčiau paminėtiems. W.Shymborskos eilėraščius į lietuvių kalbą vertė Sigitas Geda, Algis Kalėda, Mindaugas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, Tomas Venclova.

Diplominis studentų Dostojevskis

Panevėžyje jaunatvišką šurmulį toliau kelia Veltos ir Vytauto Anužių studentų kursas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prieš trejus su puse metų suburtas specialiai šio miesto teatrui. Po sėkmingai atgaivintų Kazio Sajos „Devynbėdžių“ ir Maurice’o Maeterlincko „Nekviestosios“ panevėžiečiams ką tik parodytas Davido Gieselmanno „Ponas Kolpertas“, o vasarį profesionalion scenon iškeliaus ir Fiodoro Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.

Išties retas studentų kursas gauna galimybę savo diplominius spektaklius rodyti viešai ir netgi įterpti juos į valstybinio teatro repertuarą, taigi „anužiukai“ šiuo požiūriu privilegijuoti. Antra vertus, neaišku, kiek laiko jų pastatymai galės gyvuoti, nes maža vilčių, kad baigę bakalauro studijas visi aštuoniolika jaunuolių liks Panevėžyje, o  ilgainiui keičiant aktorius bendri spektakliai neišvengiamai pradės byrėti.

Vis dėlto vienas kurso vadovų V.Anužis nusiteikęs optimistiškai, nes prisimena savo ankstesnius studentus iš Latvijos, Klaipėdoje rengtus Liepojos teatrui. Visi šešiolika šio kurso studentų jau penkerius metus vaidina Liepojoje, maža to, pastebimai atgaivino šio miesto kultūrinį gyvenimą ir, pelnę puikius šalies kritikų vertinimus, sulaukė pripažinimo visos Latvijos mastu. Kas galėtų tvirtinti, kad panaši istorija nepasikartos Panevėžyje? Juolab ne viskas J.Miltinio dramos teatro trupėje pastaraisiais metais klostėsi sėkmingai, o naujų pajėgų įsiliejimas į kolektyvą galėtų ištempti iš duobės.

„Kai iš kurso susiformuoja teatro trupė, žmonių vidinė priklausomybė vienas nuo kito sustiprėja. Todėl mes su žmona Velta labai nesistebėtume, jei visi aštuoniolika studentų liktų dirbti Panevėžyje. Be to, aktoriai šiais laikais lankstūs ir dirba savo pačių vadybininkais, todėl net jei žmogus pasirinktų kitą miestą ir teatrą – tai dar nereiškia, kad jis nebevaidintų bendruose kurso spektakliuose“, – „Veidui“ teigė V.Anužis.

Rimčiausiu savo auklėtinių darbu dėstytojaujantis aktorius laikytų būtent „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, nes tai – sąlytis su pasauline literatūros klasika. „Bandėme nuvalyti istoriją, kurios pagrindiniai veikėjai – jauni žmonės, nuo išankstinių įsivaizdavimų ir dostojevskiškų stereotipų. Neatkūrinėjame rašytojo laikmečio, akcentuojame tai, kas šiandien svarbu aktorių bendraamžiams“, – pasakoja kurso vadovas.

Rašytojo antrininką Ivaną Petrovičių spektaklyje vaidins Rolandas Normanas, jį išduodančią Natašą – Goda Petkutė, o epileptikę Nelę – Agnieška Ravdo, kurią į savo spektaklius Džuljetos bei Ninos Zarečnajos vaidmenims jau pakvietė O.Koršunovas.

Legenda baltoje palapinėje

Vasarį dvi įdomios premjeros laukia jaunųjų žiūrovų. Menų spaustuvėje Stalo teatras ir jo įkūrėja Saulė Degutytė kviečia mažuosius į edukacinį spektaklį „Stebuklingas sodas“ pagal švedės Selmos Lagerlof kūrinį „Legenda apie Kalėdų rožę“. Edukacinis jis visapusiškai: pirmiausia tuo, kad scenovaizdžiui bus pasitelkta Giotto di Bondone ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų tapyba, be to, vokalinis kvartetas žiūrovams atliks XVI a. ispanų kompozitoriaus  Tomás Luis de Victoria motetą „O Magnum Mysterium“. Pagaliau nenuvertinkime ir S.Lagerlof – pirmosios pasaulyje moters, apdovanotos Nobelio literatūros premija (ta garbė jai buvo suteikta 1909-aisiais).

Rašytojos papasakotą legendą vaikams seks Valstybinio jaunimo teatro aktorius Jurgis Damaševičius, kuris vienas vaizdingu žodžiu įkūnys penkis kūrinio veikėjus: Geingeno miško plėšiką, jo žmoną, vienuoliuką, abatą Joaną ir arkivyskupą Abesalomą. Siužetą čia rutulioja dvi „stovyklos“: plėšikų šeima, kuri šventai saugo paslaptį apie Kalėdų metu stebuklingai sužaliuojantį mišką, ir vienuolyno gyventojai, deklaruojantys šventumą, tačiau kartais neišlaikantys tikėjimo išbandymų. Spektaklį žiūrovai stebės sėdėdami ne salėje, o scenoje, apsupti baltos „palapinės“, ant kurios sienų ir pražys Geingeno miško stebuklingas sodas. Vienu kartu spektaklį gali stebėti tik trisdešimt žiūrovų, todėl bilietais patariama pasirūpinti iš anksto.

Tėvus ramina: keiksmažodžių nebus

Šiek tiek augesni vaikai laukiami Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurio atstovai, ramindami dažniau šį teatrą lankančius tėvus, neatsitiktinai pabrėžia: šį kartą Artūro Areimos spektaklyje nebus nė vieno necenzūrinio žodžio! Prancūzijos rokerio Mathiaso Malzieu romano „Mechaninė širdis“ veikėjai jame atgims mistišku ir vizualiu stimpanko stiliumi, kurio adeptai įkvėpimo semiasi iš prašmatniosios britų monarchės Viktorijos epochos, tų laikų tikrų ir tariamų technologijų, fantastinės literatūros bei gotų estetikos.

Mįslingas prašmatnumas atsispindės ir A.Areimos režisuotame spektaklyje. Krumpliaračiais ir laikrodžio mechanizmais dekoruotos keturios dešimtys spektaklio kostiumų, o dūmus skleidžiančios, skraidančios ir LED lemputėmis šviečiančios dekoracijos scenoje kurs stimpankui būdingą šiek tiek baugią atmosferą. Pagrindinis režisieriaus tikslas – priminti žiūrovams, kad fantazija yra gyva ir labai norint pasaulį galima apkeliauti riedlente.

„Mechaninės širdies“ veiksmas prasideda Škotijos sostinėje Edinburge 1874 m. Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio dieną, dėl to jo širdis sušąla į ledą ir nustoja plakusi. Gydytoja Madlena įsodina jam laikrodį su gegute, kuris berniukui turi atstoti tikrą širdį. Norėdamas išgyventi Džekas privalo laikytis trijų taisyklių: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada, niekada, niekada neįsimylėti… Bet pabandyk įsakyti širdžiai, kad gudrus. Net jeigu ji mechaninė… Džeko vaidmuo atiteko Sauliui Čiučeliui, kitus personažus vaidina Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Tomas Erbrėderis, Eglė Grigaliūnaitė, Vainius Sodeika ir Edgaras Žemaitis.

O pabaigoje vilniečiams patarsime vasarį nepraleisti ir Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Menų spaustuvėje. Valentino Masalskio vadovaujama uostamiesčio trupė sostinėje vasario 10–11 d. rodys Neringos Krunglevičiūtės režisuotą spektaklį mažiesiems „Knygų personažai atgyja“, Giedriaus Kuprevičiaus antioperą „Pamoka“ pagal Eugene’o Ionesco kūrinį ir naujausią Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Man netinka tavo kostiumas“, kurioje greta jaunųjų vaidins žymus aktorius Valerijus Jevsejevas. Sako, Klaipėdoje per šio spektaklio premjerą ką tik baigtame rekonstruoti „Kultūros fabrike“ netikėtai prasmego visa žiūrovų kėdžių eilė. Vilniečiai kviečiami patikrinti, kas – teatralai ar statybininkai – buvo kalti dėl šio incidento…

Šešios vasario premjeros

1 d. 12 val., 22 d. 12, 15 val. Menų spaustuvėje – „Stebuklingas sodas“. Rež. Saulė Degutytė

1 d. 15 val., 13 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Mechaninė širdis“. Rež. Artūras Areima

12, 27 d. 18 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose – „Laukinė antis“. Rež. Ramutis Rimeikis

13, 14 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Aštuonios mylinčios moterys“. Rež. Balys Latėnas

21, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Moters portretas“. Rež. ir akt. Dalia Michelevičiūtė

27, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Rež. Vytautas ir Velta Anužiai