Horizonte – trys Oskaro Koršunovo spektakliai, Rimo Tumino sugrįžimas ir Klaipėdos dramos teatro įkurtuvės su „Luize Pirmąja“.

 

Renata Baltrušaitytė

 

„Pirma, neliesk rodyklių. Antra, tramdyk pyktį. Trečia, niekada, niekada, niekada neįsimylėk. Nes tuomet tavo širdies laikrodžio didžioji valandų rodyklė perskros odą, kaulai sutrupės, o mechaninė širdis vėl subyrės“, – mokė pamotė mažylį Džeką, vaiką su mechanine širdimi.

Režisieriaus Artūro Areimos spektaklį pagal Mathiaso Malzieu kūrinį „Mechaninė širdis“, kurio inscenizaciją parašė Gabrielė Labanauskaitė, ketinta rodyti dar gruodį Kaune surengtame tarptautiniame „Assitej“ festivalyje, tačiau premjera dviem mėnesiams atidėta ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre švystelės tuomet, kai sausį apšerkšnijusio kalendoriaus ciferblate jau keis vasaris, o paskutiniai Teatro metų lozungų purslai bus negrįžtamai išsivadėję. Nes ne lozungais, o dar vienu nepavykusiu mėginimu reformuoti valstybinius teatrus labiausiai įsiminė 2014-ieji.

Daug šalies teatrų, ypač nepriklausančių nacionalinių gildijai, atsakydami į užklausos laiškus kasmet kartoja: gal bus premjeroms pinigų, o gal nebus. Gal gims nauji spektakliai, o gal ir ne… Todėl rodyklių teatruose išties geriau neliesti.

 

O.Koršunovo atsigręžimai

 

Vis dėlto – kokie vandens ženklai pro miglas ryškėja 2015-ųjų ciferblate?

Nacionalinis operos ir baleto teatras gegužę pristatys vienintelę Ludwigo van Beethoveno operą „Fidelijus“. Siužetas ne visai toks, kokio tikitės iš rūstaus veido genijaus. Leonora, persirengusi vaikinu Fidelijumi, įsidarbina kalėjimo viršininko namuose tam, kad išvaduotų be priežasties kalinamą savo vyrą Florestaną. Ir apsimetinėja vyru taip talentingai, kad sugeba apkerėti naivią šeimininko dukrą Marceliną… Po didingų arijų apie laisvę ir meilę persirengėlės maskaradą vainikuos teisybės triumfas.

Spektaklis intriguoja tuo, kad operą režisuoja Oskaras Koršunovas. Pora metų anksčiau jo „Fidelijaus“ pastatymas debiutavo Norvegijos miesto Bergeno operos teatre, o dabar artėja  koprodukcijos sutartyse numatyta valanda jį perkelti į Vilnių.

O.Koršunovo pavardė artimiausią pusmetį mirgės ir Nacionalinio dramos teatro afišose. Jau sausį šiame teatre išeis jo režisuota ekscentriškoji Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Karjeros pradžioje šią pjesę režisierius yra statęs Vokietijos ir Lenkijos teatruose. Naujasis pastatymas bus įsimintinas tuo, kad žiūrovams bus pasiūlytos skirtingo dizaino ir patogumo kėdės. Kadangi jos nebus sunumeruotos,  išsirinkę sau labiausiai patinkančią kartu pasirinksite ir vaidmenį, nes kėdės čia – spektaklio scenografijos dalis… Taigi rinkitės atsakingai, nors Jelizavetos Bam persekiotojų balagano išvengti vis viena nepavyks.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po keturių dešimtmečių į Kauno repertuarus sugrįžta Maxo Frischo „Biografija: vaidinimas“, o Remigijus Vilkaitis vėl vaidina Jeano Anouilho „Medėjoje“.  Amžinieji Barbora ir Žygimantas dainuos – beje, gana brangiai.

Renata Baltrušaitytė

„Šis miuziklas ne be pagrindo vadinamas visų laikų brangiausiu ir didžiausiu. Jo kaina – daugiau nei milijonas litų. Jame, be septynių žmonių kūrybinio branduolio, šoks 32 šokėjai, dainuos 16 choristų, vaidins 10 aktorių, dirbs per 100 aptarnaujančio personalo, siuvama 200 kostiumų“, – skaitau „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ reklamoje.

Ir jaučiu: kažkas šioje statistikoje ne taip. Akomponuodami teksto retorikai, skaičiai turėtų švytėti tarsi žvakės ant didžiulio daugiaaukščio torto, turėtų priblokšti mane savo neatremiamais užmojais, bet nepribloškia.

Nes, tarkim, Nacionalinio operos ir baleto teatro (NOBT) publika dažną vakarą ir solistų, ir šokėjų scenoje regi gerokai daugiau. Ką jau kalbėti apie chorą: ne veltui šiame pastatyme bendradarbiaujantis Gintauto Venislovo vadovaujamas „Brevis“ pats save vadina kameriniu. Tačiau didelėse arenose, kur be mikrofonų puokštės neapsieinama, tai nėra taip jau svarbu.

Juozas Statkevičius operų pastatymams (tarkim, Giuseppe’s Verdi „Likimo galiai“) yra siuvęs ir po 400 kostiumų, taigi šiuo požiūriu naujasis miuziklas taip pat nežada būti išskirtinis. O milijoninė sąmata daro įspūdį nebent kultūros vadybos profanams: vieša paslaptis, kad NOBT pastatymų, kuriuose groja „gyvas“ simfoninis orkestras ir premjerose pasirodo kviestinės žvaigždės, sąmatos neretai pranoksta tokią sumą.

Turbūt įspūdingiausias skaičius iš visų komandos pateiktųjų – tai šimtas galvų aptarnaujančio personalo, tačiau prisiminus į arenas suplūstančių žiūrovų skaičių ir jis neatrodo pribloškiamai. Juolab galiausiai žiūrovui tėra svarbus matomas ir girdimas rezultatas, o ne užkulisiuose besidarbuojančios minios dydis.

Peršviečiamos miuziklų girios

Sklaidydama retorines miglas, anaiptol neraginu ignoruoti Kipro Mašanausko ir Romo Lileikio miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Tik sakau, kad reklamos kūrėjai, iš prekybos centrų ir televizijos šou anonsų keliantys kojas kultūros sferon, turėtų atsakingiau žongliruoti tiek skaičiais, tiek aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais. „Visų laikų didžiausiu ir brangiausiu“ šis reginys tegalėtų pretenduoti vadintis nebent nacionalinių miuziklų kontekste, bet kiek gi tokių miuziklų sceninių pastatymų apskritai būta? Dešimties, geriausiu atveju – dvidešimties.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lapkritį laukia jaunų kūrėjų premjeros, skirtos jauniems žiūrovams. Ar pastebėjote, kad vis daugiau premjerų vengia būti vadinamos tiesiog spektakliais?

Renata Baltrušaitytė

Lapkritį, kuris vyresniems režisūros meistrams nebus labai derlingas, užtat vadovavimą premjerų paradui perims jaunimas, tai taps akivaizdu.

Beje, šį paradą bus galima stebėti ir pačius jaunuolius ne itin džiuginančiu (nes kiekvienas jų – unikalus ir nepakartojamas…), užtat teatro istorikams įdomiu rakursu: kieno – Rimo Tumino, Gintaro Varno, Aido Giniočio ar Gyčio Padegimo teatrinė mokykla lapkritį nugalės?

Vis drąsiau režisieriaus kėdėje besijaučianti „giniočiukė“ Ieva Stundžytė savo naująjį darbą „Va Banque!“ vadina spektakliu-žaidimu pagal Antono Čechovo pjesę „Meška“. Ir iš anksto atsiprašo rusų klasiko už kai kuriuos dramaturgijos pakeitimus, kas nūdienos teatruose paprastai daroma tuomet, kai pirminis literatūros šaltinis scenoje tampa sunkiai beatpažįstamas. Na, bet jei žaisti – tai žaisti… Užtat žadami įdomūs Vilmos Galeckaitės kurti kostiumai ir gyvos Gabrieliaus Zapalskio muzikinės variacijos. Nors neprieštaraučiau, jei gitarą į rankas paimtų ir pati režisierė, neseniai Keistuolių teatro sezono pristatyme pasirodžiusi kaip tikra Suzi Quatro.

Režisierius Jonas Tertelis (prašom nepainioti su dažniau matomu vyresniuoju broliu, I.Stundžytės bendramoksliu Justu) irgi pasiryžęs eksperimentams: jo debiutinėje premjeroje „YesMoonCan“ vaizdo kūrimo technikos priemonės (kamera, projektorius, prožektoriai…) išplečia savo įprastinę paskirtį ir tampa daug reikšmingesni. Keistas paties režisieriaus sudėliotas draminis kūrinys, kurio veikėjai – Mozartas, Drakula, Brigitte Bardot ir Aktorius, bus interpretuojamas pagal filmavimo aikštelės taisykles. Autorius iš anksto atsiprašo Eimunto Nekrošiaus už atvirą jo „Hamleto“ citatą „YesMoonCan“ pradžioje.

O štai lėlininkai Imantas Precas, Šarūnas Datenis ir Karolis Algimantas Butvidas, pasitelkę dailininką Antaną Dubrą, užsimojo sukurti pirmąjį Lietuvoje lėlių spektaklį, pristatomą gyvo filmavimo technika. Nedidukas miesto maketas, kuriame vaidins lėlės, bus „užauginamas“ jo vaizdą projektuojant ekrane. Taip detalės, kurios įprastiniame teatre liktų nepastebėtos, žiūrovams taps matomos. O jie patys gaus progą prisidėti prie šio „filmo“ rezultato, miniatiūriniame mieste kurdami įvairius kinematografinius efektus. Ypač – vėją ir sniegą, mat eksperimentui lėlininkų komanda pasirinko liūdną ir žiemišką Hanso Christiano Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“.

Lentos ir mėsa

Skaudžiomis temomis kalbėtis su vaikais rengiasi ir režisierius Antanas Gluskinas, nebe pirmą kartą interpretuojantis Suzannos Osten ir Pero Lysandero pjesę „Medėjos vaikai“, kurioje tėvų skyrybos vaizduojamos iš vaikų stebėjimo taško. Šįkart žymios pjesės namais taps Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras.

O štai prieš penkerius metus Menų spaustuvėje rodytuose „Medėjos vaikuose“ vaidino dabartinio „No theatre“ judėjimo komanda kartu su savo lyderiu Vidu Bareikiu. Tuo pačiu, kuris mums lapkritį pristato Albert’o Camus „Kaligulą“, pagrindinį Romos imperatoriaus vaidmenį patikėjęs taip pat anuose „Medėjos vaikuose“ vaidinusiam Ainiui Storpirščiui. Be to, įprastinę bendrakursių „varniukų“ pagrindu suburtą jaunimo kompaniją paįvairinęs Vilma Raubaite iš „cezario grupės“ ir Valentinu Novopolskiu iš Rusų dramos teatro.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Aktorius ir dėstytojas Vytautas Kontrimas „cezario grupės“ spektaklyje rengiasi vaidinti daktarą Faustą.

Renata Baltrušaitytė

Tą dieną, kai kalbėjomės, Cezaris Graužinis savo aktoriams į „Dr. Fausto“ repeticiją buvo prisakęs atsinešti adatų, antpirščių ir siūlų. Ką su jais veiks – nė vienas nežinojo, tačiau dvyliktus metus skaičiuojančios „cezario grupės“ nariams, pratusiems prie šio režisieriaus siurprizų, intriga tebeatrodo žavi.
Faustą vaidinsiantis Vytautas Kontrimas prisipažįsta iki šiol nemokantis atmintinai paties C.Graužinio verčiamo šešiolikto amžiaus britų poeto ir dramaturgo Christopherio Marlowe pjesės „Tragiška daktaro Fausto istorija“ eiliuoto teksto, nes per kiekvieną repeticiją išdalijami vis nauji, koreguoti jo variantai. Pakeitimų jau prisikaupė tiek, kad tiksliau būtų teigti, jog šiuo metu repetuojama nebe Ch.Marlowe, o paties C.Graužinio pjesė. Tačiau „cezario grupės“ aktoriams ir čia nėra nieko neįprasta: panašias transformacijas repeticijų laikotarpiu patirdavo beveik visi šio režisieriaus pastatymai.
„Nauja nebent tai, kad šįkart per repeticijas labai daug kalbamės: apie vertybes, religiją, plaunamas smegenis, karo troškimą ir kitas aktualijas. Nežinau, kiek galiausiai tai atsispindės spektaklyje, bet procesas panašus į kruopštų orkestro instrumentų derinimą bendrai tonacijai, kad scenoje jie darniau skambėtų“, – aiškina aktorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Spalį šalies scenose dominuosiantys jaunieji teatralai klaus, ar informacijos šiukšlynas – niekaip nesutramdomas.

Renata Baltrušaitytė

„Virtualioje erdvėje nebėra jokio skirtumo tarp karo vaizdų, juokingo kačiuko ir nuogu užpakaliu lakstančio transvestito. Viskas tampa vienoda ir be jokios reikšmės. Žmogus jaučiasi bejėgis. Ne tiesiogine prasme norisi tapti savižudžiu, o metafizine“, – konstatuoja Gabrielė Tuminaitė, vis tvirčiau imanti į savo rankas tėvo sukurtą Vilniaus mažąjį teatrą ir jame dabar režisuojanti Nikolajaus Erdmano „Savižudį“.

Pasak režisierės, 1928 m. sukurtos pjesės „sovietinis humoras“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti senstelėjęs, todėl buitiniu stiliumi jos statyti neverta. „Savižudis“ – tai jungtinė naujienų, menų ir performansų, socialinių susiskaldymų, visuotinio rėkimo ir politikų pažadų apokalipsė, paskatinusi jauną spektaklio aktorių komandą (Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė, Indrė Patkauskaitė ir Tomas Rinkūnas) atvirai klausti: ar teatras jau nebeturi jokių galių daryti įtaką žmonių pasaulėžiūrai, o informacijos šiukšlyno srautas – niekaip nenumaldomas?

Tą pačią – informacijos šiukšlyno – temą pratęs prie teatro-laboratorijos principų sugrįžtantis „Atviras ratas“, vadovaujamas Aido Giniočio. Jo režisuojamas teatrinis vyksmas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ – tai kreipimasis į žmogaus protą, patirtį ir sąžinę.

Spektaklio pavadinimas – nukopijuota prieš du dešimtmečius „Respublikoje“ spausdintos žinutės antraštė. Pati žinutė skelbė štai ką: „Spalio 2 d., sekmadienį, apie 17 val. Kauno zoologijos sode buvęs plėšriųjų žvėrių šėrikas R.K. nužudė gulbę giesmininkę (lot. Cygnus cygnus). Pasak R.K., jis labai norėjęs valgyti. Nusikaltėlis vedęs, tačiau faktiškai išsiskyręs. Pastaruoju metu niekur nedirba, gauna 90 Lt invalidumo pensiją, gyvena bendrabutyje. Jam 42 metai.“

Žiūrovui, kuris norėtų tinkamai pasirengti premjerai, „Atviras ratas“ siūlo dar kelių dešimčių panašaus plauko „šaltinių“ sąrašą. Tačiau nežada jokių tiesioginių receptų, nes šiuolaikinis žiūrovas viską pripratęs vartoti, teatrą – taip pat. Jaunuoliai tenorėjo priminti, kad mes esame tai, apie ką svajojame. Nužudę svajonę, sunaikiname save, kitaip sakant – tampame savižudžiais.

Spektaklyje, suprantama, skamba Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ muzika, o apie gulbes scenoje diskutuoja „giniočiukai“ Giedrius Kiela, Danas Kamarauskas, Judita Urnikytė, Justas Tertelis, Tomas Žaibus, Gelminė Glemžaitė ir Jelena Orlova.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Renata Baltrušaitytė

„Lėlės“ teatre – Klaipėdos lėlininkės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio, skirto suaugusiems žiūrovams, „Smėlio žmogus“ premjera.

„Natanaelis žiūri Klarai į akis, bet mato, kad jos akimis į jį maloniai žvelgia mirtis“, – šis Ernsto A.Hoffmanno „Smėlio žmogaus“ personažo sapno vaizdas kone pažodžiui sutampa su lėlininkės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio paskutiniąja scena. Nėra ir negali būti jokios laimingos pabaigos, kai du išsiskyrę žmonės vienas kitam virsta įkyriai persekiojančiomis  šmėklomis. Ir tik Didžioji šmėkla – arba, jei norite, pats tikriausias Smėlio žmogus – pajėgus tą kančią nutraukti, paguldydamas miegučio visam nelikusiam laikui ir ant viršaus užpildamas kelis kubinius metrus smėlio.

Geras ar blogas

E.A.Hoffmanno pasakoje mažam išsigandusiam Natanaeliui auklė pasakoja, kad  paslaptingasis Smėlio žmogus „lanko vaikus, kai jie nenori eiti miegoti, ir rieškučiomis beria smėlį į akis, kurios paskui kruvinos iššoka ant kaktos; tada jis susirenka akis į maišą ir naktį, kai danguje šviečia mėnulio delčia, neša savo vaikučiams, kurie tupi lizde, visi kaip pelėdų riestais snapais, ir sulesa neklaužadų vaikučių akutes“. Šiurpoka, ar ne?

O štai pagal to paties E.A.Hoffmanno pasaką kompozitoriaus Engelberto Humperdincko parašytoje operoje „Jonukas ir Grytutė“ (pagal dabartinę VCO interpretaciją – „Jonas ir Greta“) irgi yra Smėlio žmogus, tačiau nė trupučio nebaisus: jis pasirodo girioje sutemus, kai pasiklydę iš namų išvaryti vaikai baidosi kiekvieno šešėlio, ir švelniai ramindamas suguldo juos miegoti, žinoma, nepamiršęs užberti kelių simbolinių saujų smėlio ant akių.

„Mūsų aktorės dukrytė, išgirdusi kalbant apie Smėlio žmogų, taip pat iškart pareiškė, kad Smėlio žmogus yra geras. Matyt, pasakose esama skirtingų šio personažo interpretacijų“, – nesistebi G.Radvilavičiūtė.

Interpretuojant E.A.Hoffmanno pasaką jai labiau rūpėjo tai, kas šiame daugiasluoksniame, daug veikėjų ir temų užkabinančiame kūrinyje slypi tarp eilučių. Todėl bežodis pasakojimas buvo išgrynintas iki dviejų veikėjų – Natanaelio ir Klaros istorijos.

Mėnesienoje su lėlėmis

Spektaklis „Smėlio žmogus“ primena pamėkliškai plevenantį žmonių ir lėlių šokio pasirodymą: juodas fonas, mėnesienos blyškumo šviesa ir aktorių galvas dengiančios baltos kaukės užmerktomis akimis, kurias keičia identiškai boluojantys lėlių veidai. Tenka gerai įsižiūrėti, kad susigaudytum, kur tame šokio sūkuryje šmėkščioja tikros, o kur dirbtinės rankos ir kojos. Beje, pastarosios ne pasiskolintos iš kurios nors manekenų artelės, o dailininkės Renatos Valčik kruopščiai iš papier mache nulipdytos pagal anatomines su lėlėmis scenoje šokančių aktorių – Sigitos Mikalauskaitės, Šarūno Datenio ir Martyno Lukošiaus galūnių atliejas. Ir jų veidai tapo spektaklio kaukių modeliais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Klaipėdoje penktadienio, rugsėjo 26-osios, vakarą buvo pirmoji spektaklio „Po atsisveikinimo“ premjera. Pasak tą dieną asmeninę sukaktį švenčiančio Dariaus Meškausko, debiutinė Yasminos Rezos pjesė bene mažiausiai iš visų populiariosios dramaturgės veikalų primena komediją, nors joje vaizduojama situacija – giminaičių pokalbiai po šeimos galvos laidotuvių – yra dėkinga terpė skleistis juodajam humorui.

„Kol kas repeticijose vaidiname, mano galva, šiek tiek pernelyg rimtai ir lėtai – šiam pastatymui nepamaišytų daugiau lengvos prancūziškos žaismės, – svarsto aktorius. – Pats vaidinu vyriausiąjį brolį, kuris tėvui mirus jaučia atsakomybę už visą šeimą ir todėl neleidžia sau gyventi, neleidžia mylėti… Apskritai daugelis šeimos narių tebejaučia mirusio tėvo įtaką, todėl vis bando pradėti gyventi savaip, iš naujo. Staiga paaiškėja, kad jų tėvas turėjo ir kitą, slaptą gyvenimą, apie kurį vaikai nieko neįtarė.“

Teatro rūmų belaukiant

Aktorius jau penkiolika metų migruoja tarp gimtojo Vilniaus ir Klaipėdos, kurioje jam tiesiog patinka gyventi. Per tą laiką darbų, kuriuos reikėjo nuveikti sostinėje, tik daugėjo: OKT/Vilniaus miesto teatre po „Hamleto“ vienas vaidmuo sekė kitą, be to, du vaidmenys sukurti Nacionalinio dramos teatro repertuaro spektakliuose („Visuomenės prieše“ ir „Katedroje“), dar du – „Idioteatro“ spektakliuose („Urvinis žmogus“ ir „Menas“), o kartu su persikėlusia sostinėn kolege Nele Savičenko D.Meškauskas jau trečius metus moko Oskaro Koršunovo vadovaujamo kurso Muzikos ir teatro akademijoje studentus aktorinio meistriškumo.

„Prie migracijos ir anksčiau buvau įpratęs: iki OKT vaidinau Kauno dramos ir Keistuolių teatruose. Mano biografijoje teatrų iš viso gal penki, ir jų gausa teikia smagų pojūtį, savotišką nepriklausomybės iliuziją. Nors priklausomybė, žinoma, yra: niekur nepabėgsi nuo spektaklių grafikų, repertuaro planavimų bei kitokių įsipareigojimų. Dirbdamas skirtingose trupėse sutinki daugiau žmonių, o tai irgi labai svarbu. Vienoje scenoje vaidini su kolegomis, kurių savame teatre lindėdamas niekada nebūtum pažinęs. Nebent kino filmavimo aikštelėse“, – konstatuoja pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mirus Donatui Banioniui, Juozo Miltinio trupės ištakos virto rašytine teatro istorija.

Prie kapo duobės geriausiai suvoki, kad teatras – tik dienos, tik akimirkos menas. Nekonservuojamas trumpos atminties vaizdo įrašuose, kuriems teleista išsaugoti slankiojančius šešėlius.

Dar praeitą dešimtmetį, vardydamas buvusius kolegas – pirmuosius Panevėžio dramos teatro aktorius, Donatas atsidusęs: „Dauguma mirę.“ Jonas Alekna, Vaclovas Blėdis, Steponas Kosmauskas, Kazys Vitkus, Gediminas Karka, Janina Dulskytė, Paulina Končiūtė…

Juozas Miltinis savojo teatro branduolį penktojo dešimtmečio pradžioje formavo iš jaunų, profesionalios vaidybos patirties anksčiau neturėjusių žmonių. Ir pirmųjų teatro spektaklių žiūrovai nebuvo smarkiai jaunesni už aktorius scenoje. Už D.Banionį, kuris atvažiavo į Panevėžį vos septyniolikos ir, pats būdamas siuvėjo sūnus, netrukus suvaidino Jasių Šiaučiuką Kazio Binkio „Atžalyne“, – juo labiau.

Todėl jei ne popieriuje bei fotografijose įamžinti liudijimai, jei ne monografijos ir biografijos, ne vėlesnių režisieriaus J.Miltinio mokinių atmintyje įsirėžę pasakojimai – prieš pat karą užgimusio legendinio Panevėžio dramos teatro pirmieji spektakliai šiandien bebūtų šmėklos scenoje, vaidinančios šmėkloms salėje.

Praėjusią savaitę užgeso svarbiausias žmogus, siejęs šiuos du – atminties ir dabarties pasaulius: Donatas Banionis.

Spektakliai be nusilenkimų

Į klausimą, ar jo kūrybinei saviraiškai būtų užtekę darbo teatre, jei nebūtų sulaukęs kino pasiūlymų, aktorius, mirksniu sąžiningai „prisimatavęs“ tokį scenarijų, atsakydavo teigiamai. Už geležinės uždangos laikomiems menininkams nepasiekiami Vakarų kino festivaliai, nuotraukos su pasaulinėmis įžymybėmis, gerbėjų būriai, laukiantys niekuomet anksčiau aktoriaus nelankytuose miestuose, – visa tai D.Banioniui nebuvo svarbiausia. Be to, už žvaigždės blizgesį jis sočiai atsiimdavo grįžęs į Panevėžį pas J.Miltinį, kuris savo aktorių bendruomenei atstodavo griežtą tėvą.

Kaune, laisvės dvasia alsavusioje laikinojoje sostinėje, traukusioje ryškiausius Lietuvos menininkus, užaugusiam ir teatru užsikrėtusiam Donatui Panevėžyje tenka priimti griežtus J.Miltinio postulatus: „Disciplina ir mokymasis yra mūsų kolektyvo pagrindas. Tai yra pradžia kiekvieno didelio siekimo…“ Visi režisieriaus teatro idėja patikėję jaunuoliai pasižada neįklimpti į bohemą, nesižavėti viešuoju gyvenimu už teatro ribų, vengti visko, kas gali trukdyti jų vieninteliam atsidavimui – teatrui.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Rugsėjį Vilniuje Jonas Vaitkus interpretuos „Karalių Lyrą“, o Jonas Jurašas Kaune – „Barborą“.

 

Sirenas Oskaro Koršunovo dėka pirmiausia įsivaizduojame kaip ranka prisukamą ir po to ilgai aliarmu bliaunančią mašinėlę. Tačiau jei sugrąžintume fantaziją į pradines romantiškas lankas – prisimintume krūtingas undines, nuo uolų klastingai dainuojančias jūreiviams. Tik jūreiviai šiuo atveju – teatro žiūrovai, o juos viliojančios undinės – nauji spektakliai, visi be išimties žadantys būti nuostabūs.

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ šįmet prasidės rugsėjo 25-ąją ir užsienio programoje rodys keturis Vokietijos, Nyderlandų, Danijos bei Rusijos kūrėjų spektaklius. O kol kas pasiklausykime, kokios sirenų giesmės aidi savame, lietuviškame teatro slėnyje.

Sužvaigždėjęs Lyras ir scenos žvaigždė Barbora

Rusų dramos teatras pirmą kartą savo 150-ies metų gelmes siekiančioje istorijoje imasi Williamo Shakespeare‘o „Karaliaus Lyro“. Tokiam atsakingam uždaviniui savo vadovaujamą trupę pakėlė jos vadovas Jonas Vaitkus. O jis moka saugoti paslaptis, todėl kokių siurprizų žada „Karaliaus Lyro“ sceninis sprendimas, pamatys tik premjeros žiūrovai.

Kol kas žinoma tik tiek, kad Lyro vaidmeniui į teatrą buvo atsikviestas Vytautas Anužis, o režisieriaus bendraautorėmis tapo trys jaunos merginos: kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, dailininkė Daiva Samajauskaitė ir kūno plastikos specialistė Kornelija Krasilnikovaitė.

Anksčiau J.Vaitkus „Veidui“ yra prasitaręs, kad „Karalius Lyras“ jam taps pretekstu pakalbėti apie „sužvaigždėjimo“ pasekmes: infantilumą, sentimentalumą, žmogaus polinkį pervertinti kitus ir sudievinti patį save. Juk ši W.Shakespeare’o pasakojama istorija užsimezga nuo, buitiškai vertinant, menkniekio: dukra nepasako tėvui to, ką šis norėtų išgirsti. Kai asmeninis egoizmas smarkiai iškerojęs, tokios smulkmenos pakanka išsirutulioti šeimos tragedijai.

Nacionalinis Kauno dramos teatras sezoną atidaro atnaujintu lietuviško teatro istorijai svarbiu spektakliu – Juozo Grušo „Barbora Radvilaite“. Būtent po šio pastatymo 1972-aisiais režisierius Jonas Jurašas buvo priverstas ne tik palikti Kauno teatrą, bet ir apskritai emigruoti iš Lietuvos.

Bet kadangi antrą kartą bristi ton pačion upėn – paikas užsiėmimas, šįkart scenoje regėsime ne vien Barboros Radvilaitės dramą, bet ir Aktorės, siekiančios legendinės karalienės vaidmens, išgyvenimus. J.Grušo dramos tekstą adaptavusios Aušros Marijos Sluckaitės valia Aktorė, pati kaip ir Barbora kamuojama sunkios ligos, pakliūva į nedėkingų meilės ir politinių žaidimų spąstus, tačiau nepaisydama jų sukuria savąją trokštamo personažo viziją.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

„Domino“ teatras savo gerbėjus kvietė paminėti gražaus komedijos „Primadonos“ jubiliejaus. Per kiek daugiau nei metus kuomet įvyko komedijos premjera spektaklis buvo suvaidintas lygiai 100-tą kartų. Tad į išskirtinį šimtąjį pasirodymą rinkosi ir neeiliniai svečiai. Tarp žiūrovų matėsi ir gerai visuomenei žinomų žmonių, ir spektaklyje vaidinančių aktorių artimųjų.
Prieš pasirodymą vieną pagrindinių vaidmenų atliekantis Mantas Stonkus mėgino atsiminti pirmąjį, kartą kai scenoje atliko šį vaidmenį. „Buvo labai daug streso, veiksmo. Žiūrovas to nemato, tačiau judesio užkulisiuose net daugiau nei scenoje. Spektaklyje gausu kostiumų kaitos. Ir net sunku patikėti, kad netrukus scenoje šiame vaidmenyje būsiu šimtąjį kartą. Atsimenu, kad nebuvo lengva įsikūnyti į moterišką personažą. Tačiau užsidedi aukštakulnius, suknelę, korsetą. Ir balsas automatiškai paaukštėja“, – juokavo M. Stonkus.
Premjeroje apsilankė ir kolegų sugebėjimus įsikūnyti į primadoną vertino „Humoro klubo“ nariai Justinas Jankevičius, Mantas Katleris, aktorės Larisa Kalpokaitė, Asta Baukutė ir kiti. Po spektaklio kalbintas Justinas Jankevičius negailėjo gerų žodžių aktoriams. „Tikrai nuostabus spektaklis. Labai gerai parinkti aktoriai, kurie puikiai atliko savo roles. Gana keista buvo matyti Mantą Stonkų šioje rolėje. Pastebėjome, kad tai, ką daro scenoje, jis dažnai mėgsta perkelti ir į mūsų gyvenimus, o tai, ką darome gyvenime, jis pritaiko scenoje“, – apie „Humoro klubo“ kolegos pasirodymą sakė J. Jankevičius.
Komedija „Primadonos“ – vienas gausiausiai lankomų „Domino“ teatro repertuare. Šmaikštus siužetas, profesionalūs aktoriai, puiki choreografija ir garantuota gero juoko dozė – komplimentai, kurių negaili salę po spektaklio paliekantys žiūrovai. Brodvėjiškoje komedijoje žiūrovai gali išvysti jau gerai žinomus aktorius: Eimutį Kvoščiauską, Mantą Stonkų, Šarūną Banevičių, Sakalą Uždavinį, Mindaugą Capą, Jovitą Balčiūnaitę, Austėją Lukaitę ir Joną Braškį.
Keno Ludvigo (Ken Ludwig) komedijoje „Primadonos“ du aktoriai anglai Džekas ir Leo, nebeturėdami vilties rasti normalų darbą, keliauja į JAV Pensilvanijos valstiją vaidinti per masonų ložės sueigą. Nepavykus sumanymui ir, kai viltys pakeisti savo gyvenimą dūžta, visai atsitiktinai juos pasiekia žinia, kad Jorko miestelyje senyva dama prieš mirtį ketina užrašyti palikimą dviem seniai nematytiems sūnėnams iš Anglijos. Aktoriai nusprendžia važiuoti į Jorką, apsimesti mylimais giminaičiais ir pasiglemžti pinigus. Staiga paaiškėja, kad tie giminaičiai – visai ne sūnėnai, o dukterėčios!

Sekmadienį, birželio 15-ąją, šiųmetėje Lietuvos kultūros sostinėje Panevėžyje rengiama teatro šventė „Bonjour, Maestro!“, skirta legendiniam režisieriui Juozui Miltiniui atminti. J.Miltinio dramos teatre vyks režisieriaus mokinių ir jo bendražygių susitikimas, kuriame laukiama maždaug šimto garbių svečių. Renginiui sutiko vadovauti J.Miltinio talento gerbėjas akademikas Leonidas Donskis.
Prisimenant režisieriaus meilę paryžietiškai kultūrai Laisvės aikštė sekmadienį trumpam bus paversta Monmartru. Dailininkai joje kurs šventės dalyvių šaržus ir eksponuos paveikslus, pasirodymais džiugins gatvės teatro trupės, žonglieriai, mimai, muzikantai, šokėjai, būriuosis bukinistai, žavės gyvosios skulptūros. Pakviesti grimuotojai praeivius pavers įvairiais personažais, o fotografai šiuos virsmus įamžins čia pat įsikūrusioje studijoje. Vyks šokių pamokos ir pasirodymai.
Laisvės aikštės pradžioje iškils įspūdinga triumfo arka. Panevėžio kavinės persivadins paryžietiškais pavadinimais ir siūlys paragauti prancūziškų patiekalų bei Maestro garbinto raudonojo vyno. Jaunus ir senus vilios „Pelės virtuvės“ kvapai bei saldumynų pardavėjai. Kavinė „Gazelė“ surengs smagų pikniką ant žolės.
Galerijoje „XX“ planuojama filmuotos medžiagos bei fotografijų, susijusių su J.Miltiniu, jo darbais, repeticijomis ir kelionėmis, peržiūra. Daugelis panevėžiečių prisimena režisierių vaikštant su škotų terjeru Arieliu, kuriam J.Miltinis skaitydavo antikinės filosofijos kursą. Todėl birželio 15-ąją Laisvės aikštėje bus steigiamas teatralizuotas Arielių universitetas.

Po savaitės septyniasdešimtmetį švęsiantis režisierius – apie ketinimus statyti filmą, atskleidžianti Salomėjos Nėries gyvenimo virsmus, apie rusiškų teatrų ateitį Baltijos šalyse ir rudenį laukiančią “Karaliaus Lyro” premjerą.

Jonas Vaitkus šiuo metu užsiėmęs savo vadovaujamo Muzikos ir teatro akademijos kino aktorių kurso diplominiais spektakliais, kitą savaitę pristatomais tarptautiniame “Tylos!” festivalyje. Taip pat pradėjo repetuoti Williamo Shakespeare’o “Karalių Lyrą” Valstybiniame rusų dramos teatre. O štai vaidybinio filmo “Demonų amžius” parengiamieji darbai tebėra scenarijaus tobulinimo etape: režisierius ir scenaristas Saulius Šaltenis vis dar derina tarpusavio pozicijas. J.Vaitkus teigia neišsirinkęs nė pagrindinio vaidmens atlikėjos, nes skubinti tokių sprendimų tol, kol nėra garantuotas filmo gamybos finansavimas, nemato prasmės.
Lietuvos kino taryba šįmet atmetė studijos “Sky Films” paraišką, atrankoje surinkusią itin menką balų skaičių, motyvuodama būtinybe tobulinti pateiktą filmo scenarijų. Planuojamas bendras “Demonų amžiaus” biudžetas siekia 2,5 mln. Lt, Lietuvos kino centro buvo prašyta 1,8 mln. Lt. Kol kas iš valstybės kišenės tėra atseikėta 71 640 tūkst. Lt parengiamiesiems filmavimo darbams.
Būtent nuo šio kino projekto, kurį ultrapatriotai nepelnytai sutiko kaip ketinimą ekrane išaukštinti sovietinę poetę Salomėją Nėrį, ir pradėjome pokalbį su režisieriumi.

VEIDAS: S.Nėries biografijoje esama kelių kritinių taškų, kuriems “sukabinti” poetės likimo interpretatoriai turėtų suregzti įtikinamas argumentų grandines. Visų pirma – lyrikės posūkis sovietinėn kairėn, taip pat paslaptingos jos antrųjų vedybų ir galiausiai atsivertimo ligos patale istorijos. Kaip jūs ketinate šiuos virsmus motyvuoti filme?
J.V.: Manau, atsakymai slypi pačioje Salomėjos asmenybėje: jos jautrume, nuoširdume, egoizme, įžeidume… Poetė turėjo narciziškų savybių ir labai jautriai viską priimdavo: tiek kūrybos kritiką, tiek mylimųjų išdavystes, tiek ir savo pačios nuoskaudas.
Emocionaliai ji pateko į tokią ideologinę naujų idėjų mėsmalę, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip išeitis iš susidariusios aklavietės: ji vėl pasijuto stipri, įtakinga, reikalinga bent tam tikrai grupei žmonių. Be to, buvo skatinama tiek pagyrimais, tiek premijomis. O praregėjimas išaušo pavėluotai… Visos tiesos apie jį mes nebesužinosime, nes pusšimtį metų tai buvo slepiama.
Ar bent įsivaizduojate, kiek poetei reikėjo jėgų, suvokus savo poelgių pasekmes, atlikti paskutinę išpažintį? Tokią sceną pajėgtų suvaidinti tik labai stipri aktorė. Ir apskritai ji turėtų būti stipri, kad pajėgtų perteikti kontrastingą vidinį S.Nėries gyvenimą, balansuojantį ties egzaltacijos ir savižudybės, idealizmo ir nevilties riba.
Dairausi galimos pretendentės ir filmuose, ir teatruose, bet tokios “šimtaprocentinės”, kurią pamatęs neabejočiau, kad būtent ji turėtų vaidinti, kol kas tikrai nėra.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m