Gegužę Vilniuje – “Hamletas” iš Shakespeare’o “Globe” teatro, tarptautinis universitetų teatrų forumas ir tarptautinis teatro debiutų festivalis “Tylos!”

Netrukus vilniečiai turės puikią progą susipažinti, kur link juda jaunasis pasaulio teatras. Jau šį sekmadienį Lietuvos sostinėje prasidės savaitę truksiantis tarptautinis universitetų teatrų forumas, kuriame su savo spektakliais svečiuosis Valifildo koledžo (Kanada), Santjago de Kompostelos universiteto (Ispanija), Karališkojo Lježo universiteto (Belgija), Valstybinio S.A.Gerasimovo kinematografijos universiteto (Rusija), Romos teatro akademijos “Sofia Amendolea” (Italija) ir Baltarusijos valstybinės menų akademijos trupės.
O gegužės 20-ąją Vilniaus mažajame teatre prasidės kitas, iš esmės irgi studentiškų teatrų festivalis “Tylos!”, kuriame šalia Lietuvos jaunimo išvysime vaidinant nepriklausomą “Dirty Deal” trupę iš Rygos, praėjusį rudenį viešėjusią Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje Kaune, ir universalios britų scenos menininkės Tamar Broadbent monospektaklį.
Tačiau didžiausio dėmesio turėtų sulaukti Londono Shakespeare‘o “Globe” teatro viešnagė su “Hamletu”. Juk įdomu ne tik pamatyti, kaip šiandien nemirtingąjį veikalą interpretuoja paties Williamo Shakespeare’o 1599 m. įkurto teatro trupė, bet ir palyginti jį su dviem Lietuvoje puikiai žinomais Eimunto Nekrošiaus bei Oskaro Koršunovo pastatymais.
Tik derėtų nepamiršti, kad tradicijas gerbiantys britai iki šių dienų laikosi taisyklės vaidinti paprastoje, W.Shakespeare’o laikus primenančioje medinėje scenoje, pasitelkdami minimalų rekvizitą, t.y. be šiuolaikinio scenos apšvietimo ir kitų efektų. Todėl Vilniuje svečiai savo pasirodymą surengs viduramžių dvasia alsuojančioje LDK valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Vis dėlto žadama, kad pats spektaklis anaiptol nekvepės naftalinu, nestokos juodojo humoro ir jaunatviškos energijos.
Kartu tai bus puiki proga pagerbti praėjusį šeštadienį pasaulyje minėtas 450-ąsias didžiojo dramaturgo gimimo metines, kurių proga ir rengiamas ambicingų “Hamleto” pasaulinių gastrolių turas. Į Vilnių jis užsuks gegužės 20-ąją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Balandį laukia dvi kontrastingos operos ir du intriguojantys spektakliai Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Artimiausiais metais konkurencija dėl „Auksinio scenos kryžiaus“ lietuvių autoriaus pastatymo kategorijoje turėtų gerokai sustiprėti: nebėra mėnesio, kad neturėtume nacionalinio veikalo premjeros. Ir tai – ne stebuklingas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos prabudimas: ji į repertuarus iš festivalinių skaitymų vis dar prasiveržia sunkiai, nors vidutiniškoms lenkų, čekų, rusų ar skandinavų autorių pjesėms mūsų scenos atlapos. Tai atsigręžimas į lietuvių literatūros klasiką, kantriai laukusią savo interpretacijų valandos.
Nors mūsų literatūros klasika pasižymi epinio ir lyrinio pasakojimo tradicijomis, o dramaturgijos „stalčiukas“ joje niekada nebuvo prigrūstas, režisierių tai nė trupučio nebaugina: pagaliau gyvename postmoderniais laikais, kai kiekvienas menininkas „pats sau dramaturgas“. Praeities literatūriniai siužetai (ypač tie, kurių nebegloboja autorių teisių įstatymai) be gailesčio kompiliuojami, kupiūruojami ar kitaip lankstomi pagal statytojų įgeidžius. Ir visa tai, žinoma, pateisinama, jei tik žiūrovai salėje ploja katučių.
Balandį Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus prisiminta rašytoja Ieva Simonaitytė ir jos romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Anksčiau anonsuotas kaip „Rosa von Hochenberg“, premjerai artėjant Agniaus Jankevičiaus spektaklis virto „Gentimi“, taip, pasak režisieriaus, stipriau pabrėždamas reikšmingą šeimos, bendruomenės ir valstybės konsolidacijos idėją.
Bet pasikeitė ne tik pavadinimas – iš spektaklio kūrėjų sąrašo paslaptingai dingo anksčiau anonsuotas dramaturgas Marius Macevičius, kurio pasiūlyta klasikės romano literatūrinė interpretacija nepateisino teatro lūkesčių. Todėl „Aukštujų Šimonių likimo“ ėmėsi pats A.Jankevičius. Ar nesakiau, kad nūdienos teatre kiekvienas pats sau dramaturgas?
Kadangi literatūrologai nuo vaikystės pasiligojusios Rožės Šimonytės personaže įžvelgia nemažai pačios rašytojos autobiografinių bruožų, režisierius naudojosi ir publicistiniu I.Simonaitytės palikimu. Kartu su jaunaisiais aktoriais „Gentyje“ pasirodys ir kauniečių trupės senjorai Jūratė Onaitytė bei Gintaras Adomaitis.

Ukrainos įvykių aidai

Nenuostabu, kad Ukrainos menininkams (kaip, beje, ir lietuviams devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje) tautybė tapo vertingu koziriu, atveriančiu reikalingas duris Vakaruose. Galime neabejoti, kad netrukus renginių afišose bei knygynų vitrinose regėsime vis daugiau ukrainietiškų pavardžių. Tiesa, literatūra šiuo požiūriu – mažiau paslanki, leidėjams persiorientuoti prie naujų paklausos tendencijų prireiks laiko. Tačiau ukrainiečių rašytojų kūrinių Lietuvoje buvo išversta ir anksčiau. Vienas jų – Serhijo Žadano romanas „Depeche Mode“ – tapo siužetiniu pagrindu dar vienai artėjančiai premjerai Kaune.
Vis dėlto drama „Kartu“, pagal šį provokuojantį kūrinį sukomponuota Lauros Udrienės bei režisieriaus Artūro Areimos, atsirado anksčiau, nei pasaulį sudrebino įvykiai Ukrainoje. Spektaklio statytojas tvirtina nespekuliuosiantis jautria tema, tik kalbėsiantis apie mūsų tautoms bendrą posovietinį „paveldą“. Netgi veiksmas iš Charkovo žada būti perkeltas neapibrėžton erdvėn, kartu atsisakant dalies iš daugybės romane pateiktų personažų. Spektaklio tonacija – liūdna ir kartu juokinga, atspindinti paradoksų kupino laikmečio patirtį. Vaidins mišri sostinės ir Kauno aktorių komanda: Vainius Sodeika, Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Gintautas Bejeris, Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė, Tomas Erbrėderis.
Pačiam S.Žadanui nepavyko išvengti tragiškų įvykių verpeto: prieš mėnesį Charkove, gimtajame rašytojo mieste Rytinėje Ukrainoje, vykstant Maidano aktyvistų mitingui jis buvo sužeistas, o besigydydamas lietuviams atsiuntė laišką, kuriame išdėstė savo pilietinę poziciją. „Ukraina šiandien išgyvena tikriausiai pačias tragiškiausias dienas savo modernioje istorijoje. Aš suprantu, kad mūsų laukia labai sunkus metas, tačiau vis tiek tikiu savo tautiečių kantrybe ir valia“, – rašoma šiame laiške.

Antono Čechovo banga

Jei kalbėtume apie repertuarų tendencijas, negalėtume nepaminėti ir Antono Čechovo, kurio pjesės Lietuvoje vėl „ant bangos“. Šį sezoną Lietuvoje matėme jau dvi „Žuvėdras“, dabar pasirodys ir antrasis (po A.Areimos pastatymo Kaune) „Vyšnių sodas“. Šįkart jis atkeliauja į Valstybinį jaunimo teatrą.
„Tam, kad imtumeisi tokios medžiagos, reikia turėti aktorių, kurie galėtų tai suvaidinti. Manau, išaugo ir subrendo nauja karta, turinti ir galinti parodyti savo „Vyšnių sodą“, – teigia režisierius ir šio teatro vadovas Algirdas Latėnas.
Toji nauja karta Valstybiniame jaunimo teatre – tai Giedrė Giedraitytė, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis, Sergejus Ivanovas, Andrius Bialobžeskis, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Jonė Dambrauskaitė, Lukas Petrauskas, Ignas Ciplijauskas, Jurgis Damaševičius. O pagrindiniam Liubovės Andrejevnos vaidmeniui pakviesta Viktorija Kuodytė, su kuria A.Latėnas prieš trejetą metų statė ir „Ledi Makbet“.
Kodėl A.Čechovas vėl tapo toks aktualus? Todėl, kad, pasak režisieriaus, šis dramaturgas pralenkė laiką: „Jis dar tuomet galvojo apie tuos pačius dalykus, kurie jaudina mus dabar. Tačiau niekada nerėkė apie tai atsistojęs ant “bačkos”, o mokėjo itin subtiliai tai atskleisti, paliesti savo kūryboje. Tai ir yra didžioji Čechovo paslaptis. Jo pjesėse, rodos, tik viršūnėlės tų ledynų kyšo…“

Tarptautinės teatro dienos proga Klaipėdos teatralams buvo įteikti tradiciniai teatro menininkų apdovanojimai – „Padėkos kaukės“. Šiemet jos skirtos dvi. Pirmąja „Padėkos kaukė“ apdovanotas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Meilės eliksyras“. Antrąja – Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys.
Klaipėdos savivaldybės ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus įsteigtiems prestižiniams apdovanojimams, kuriais įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų nuopelnai menui ir geriausi teatrinio sezono darbai, šiais metais buvo pasiūlyta per 50 kandidatų. „Padėkos kaukių“ komisijai devyniose nominacijose teko rinktis iš 24 teatralų.
Metų spektakliu pripažintos ir „Padėkos kaukę“ pelniusios G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ kūrybinė grupė buvo išskirta ir kitose nominacijose. Spektaklio režisierė Daina Adama Adamkevičiūtė buvo nominuota metų režisieriaus, dailininkė Marta Vosyliūtė – metų dailininko, solistas Tomas Pavilionis – metų aktoriaus kategorijose.
Tiesa, šio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio kūrybinė grupė buvo nominuota ne tik „Padėkos kaukėms“, bet ir „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Į aukščiausią šalies teatro menininkų apdovanojimą pretendavo Nemorino vaidmenį G. Donizetti komiškoje operoje „Meilės eliksyras“ sukūręs solistas Tomas Pavilionis bei Adinos partiją atliekanti Inga Šlubovska.
„Padėkos kauke“ apdovanojamas jau antrasis teatro pastatymas – pirmoji teko geriausiu 2011 m. spektakliu tituluotam G. Puccini operų diptikui „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.
Tarsi gurkšnis malonumo
Pasaulinę šlovę pelniusios Gaetano Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ (it. „L‘elisir d‘amore“) premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 2013 m. rugpjūtį. Lietuvoje nebe pirmąkart statoma opera šįkart suskambėjo italų kalba, o veiksmas iš XIX a. Italijos kaimo persikėlė į šiandieninį uostamiestį su aiškiai atpažįstama pajūrio atmosfera, krantinės, kavinės motyvais, laivų, poilsiautojų ir turistų dvelksmu.
Klaipėdoje statyti G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ ėmėsi iš Vienos (Austrija) atvykusi režisierė Daina Adama Adamkevičiūtė, dirigentas Dainius Pavilionis, dailininkė Marta Vosyliūtė, choreografas Gintaras Tubelis ir vaizdo projekcijų autorius Darius Vaičekauskas. Su šiuo pastatymu Klaipėdoje dirbo ir iš Milano atvykęs vokalo pedagogas, pianistas Marco Borroni.
Pasak operos režisierės D. Adamos Adamkevičiūtės, spektaklis neapsiriboja XIX a. žmogui būdingomis „juoda-balta“ charakteristikomis: „jis šviesus, elegantiškas, muzikalus, lengvas ir vasariškas. Tarsi didelis gurkšnis malonumo“.
Spektaklio dirigentas Dainius Pavilionis akcentavo, jog Klaipėda anaiptol nėra periferinis miestas, todėl italų operos klasika čia taip pat randa savo žiūrovą. „Neatsitiktinai „Meilės eliksyras“ skamba originalo kalba: verčiant klasikinę italų operą į lietuvių kalbą būtų neįmanoma kokybiškai perteikti visų G. Donizetti msuzikos atspalvių“, – įsitikinęs D. Pavilionis.
Pagrindinius vaidmenis G. Donizetti komiškoje operoje „Meilės eliksyras“ kuria Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė, Latvijos nacionalinio operos teatro sopranas Inga Šlubovska, solistai Tomas Pavilionis, Aurimas Raulinavičius, Mindaugas Rojus, Tomas Tuskenis, Artūras Kozlovskis ir kiti.
Laikui nepavaldi magija
Italų operos meistras Gaetano Donizetti komišką operą „Meilės eliksyras“ vos per šešias savaites sukūrė 1831 m. Dar po septynerių metų ji tapo dažniausiai Italijoje rodoma opera, tokį statusą išlaikiusi visą dešimtmetį. Ir šiandien „Meilės eliksyras“ vertinamas kaip viena populiariausių G. Donizetti ir viena sėkmingiausių visų laikų komiškų operų. Pagal pastatymų skaičių šiandien ji yra dvyliktoji pasaulyje.

Balandį žiūrovų pageidavimų į Lietuvą sugrįžta grandiozinis Daugpilio teatro miuziklas „Damų rojus“. Pagal Emilio Zola romaną „Moterų laimė“ pastatytas miuziklas Rusų dramos teatre bus rodomas vienintelį kartą – balandžio 2 dieną.

Tai pats populiariausias ir lankomiausias Daugpilio teatro miuziklas, kuriam muziką sukūrė maestro Raimondas Paulsas. Pagrindinį vaidmenį miuzikle atliks žymus Lietuvių dainininkas Jeronimas Milius. Aktyvia koncertine veikla užsiimantis ir ne viename spektaklyje vaidinantis vyras paklaustas, kaip visur suspėja atsakė: „Įpratau nuolat turėti su savimi didelį lagaminą ir gyventi ten, kur reikia“. Atlikėjas pasakoja apie sunkumus iškilusius ruošiantis miuziklui.

Miuziklo „Damų rojus“ premjera Latvijoje buvo lygiai prieš du metus. Ar atsimenate pirmuosius bandymus šiame miuzikle?

Žinoma pamenu, sunkiausia buvo susidoroti su rusų kalba, kuria yra vaidinamas miuziklas. Mokykloje šios kalbos aš nesimokiau, tačiau viską suprantu nuo vaikystės. Tam matyt labiausiai padėjo televizijoje rodomos rusiškos programos. Kai pradėjau ruoštis miuziklui reikėjo labai greitai išmokti skaityti kirilicą. Iš  pradžių galvojau, jog visą prozą persirašysiu į sau suprantamą kalbą lotyniškomis raidėmis, tačiau tos prozos buvo daug ir supratau, kad bus paprasčiau išmokti skaityti rusiškai. O repeticijose buvo daug „liežuvio laužymo“. Rusų kalba yra „kieta“ savo tarimu. O mano artikuliarinis aparatas nebuvo pratęs taip dirbti. Tad neretai tiesiog strigdavau normaliai neištardamas kokio sudėtingesnio žodžio. Dar ir dabar, jei spektaklį rodome po ilgesnės pertraukos, mintis eina greičiau, nei verčiasi liežuvis. Aišku viską atperka muzikinė dalis, kuri yra gerokai lengvesnė. Raimondo Paulso muzika – estradinė, nereikalaujanti per daug vokalinių iššūkių.

Miuziklas gastroliuoja Latvijoje, balandį antrą kartą lankysis Lietuvoje. Ar jums yra skirtumas ar vaidinate publikai Latvijoje ar Lietuvoje? Kur tai daryti maloniau?

Šiaip didelio skirtumo tikrai nėra, mat spektaklis vistiek daugiau orientuotas į rusakalbę auditoriją. Lietuvoje mane tiesiog daugiau žino. Tad kariavimas su savo akcentu man pasidaro dar svarbesnis. O šnekant apie tai, kur vaidinti maloniau – be abejonės Lietuvoje. Čia juk mano šalis, čia vis tiek viskas labiau sava.

Kaip galvojate, kas turėtų labiausiai sužavėti, įtraukti žiūrovą šiame miuzikle?

Manau, jog šis spektaklis – miuziklo, operetės ir melodramos mišinys. Man pasirodė, jog jis subalansuotas būtent melodramų ir estradinės muzikos mylėtojams. Spektaklis labai lengvas, skirtas atsipalaiduoti ir per daug negalvojant nuotaikingai praleisti vakarą.

Miuziklas „Damų rojus“ Rusų dramos teatre balandžio 2 d. 19 val.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare išdygo pagal dramaturgų Godos Dapšytės ir Janio Balodžio repeticijų metu surašytą pjesę pastatytos „Barikados“.

„Barikadų“ premjeroje septyni spektaklio aktoriai stoja susikibę delnais ir to paties prašo visų spektaklio žiūrovų. Bet žiūrovai, ypač vyresni, patys dalyvavę Baltijos kelyje, varžosi ir nenoriai pasiduoda šiandien daugybę problemiškų poteksčių įgijusiai, o anuomet įprastai skanduotei „Lietuva! Latvija! Estija!“
Pagaliau kas gali garantuoti, kad po to jaunieji aktoriai provokatoriai nepradės skanduoti „Landsbergis! Landsbergis!“ čia pat salėje sėdinčio buvusio Sąjūdžio vadovo garbei? Juk, vertinant objektyviai, tai buvo vienas populiariausių šūkių vieningoje parlamento gynėjų minioje.

Parodijos, išvengusios asmeniškumų

Suprantama, be Landsbergio personažo anų įtemptų dienų dalyvių liudijimais grįstas spektaklis išsiversti negalėjo. Tačiau „Barikadose“ neišvysite nei „Dviračio žinių“ stiliaus parodijų, nei tuo labiau ambicingų pastangų scenoje atkurti 1991 m. sausio dramatiškų įvykių panoramą.
Prie trisdešimtmečio artėjantis latvių režisierius Valteris Silis tragiškųjų Sausio įvykių interpretacijai iš esmės naudoja panašų metodą, kaip ir šiuo metu tame pačiame teatre premjerai besirengianti danų režisierė Kirsten Dehlholm, turinti tikslą lietuvių vaikams sukurti patrauklų, moksliniais faktais paremtą pasakojimą apie kosmosą: gal tik pirmasis režisierius neskyrė tiek dėmesio vaizdo ir garso efektams. Ir jau vien šis atsitiktinis Sausio 13-osios ir kosmoso sugretinimas yra iškalbingas.
Iš pirmo žvilgsnio kūrybiniam metodui, kai vaidybiniai etiudai gimsta improvizuojant pagal rašytiniuose liudijimuose įamžintus faktus, nesvetimas paviršutiniškumas, nes lygiai taip pat būtų galima remtis bet kurios šalies bet kurių laikų šaltiniais – netgi stebuklingu būdu mus pasiekusiais iš kosmoso, jeigu tik jie domintų vietinę žiūrovų auditoriją.
Kita vertus, būtent šis atsiribojimas nuo individualaus žinojimo leidžia išvengti primityvaus parodijavimo, išjuokiančio konkrečiai asmenybei būdingus kalbėsenos ir elgsenos bruožus. „Barikadų“ aktoriai pabrėžtinai vaidina taip, tarsi savo gyvenime niekada nebūtų sutikę nei Vytauto Landsbergio, nei Kazimieros Prunskienės, nei Gedimino Vagnoriaus, nei Romualdo Ozolo, o tuo labiau – Alberto Šimėno. Atstumai tarp prototipų ir juos spektaklyje atstojančių personažų sąmoningai padidinami tiek, kad vaizduojamos asmenybės galėtų būti traktuojamos tarsi paslaptingi arba netgi vaizduotės sugalvoti istorijoje šmėkštelėję ateiviai. Tai suteikia galimybę vaidinant išsivaduoti nuo etinės atsakomybės naštos, o kartu – atpalaiduoti fantaziją.
Tiesa, atsakomybė niekur nedingsta – ji perkeliama tiems patiems aktoriams, tik jau tiesiogiai bendraujantiems su spektaklio žiūrovais ir pasakojantiems, kurio tėvelis dirbo TV bokšte, ką jie, anuometiniai mažvaikiai, pamena iš tų dramatiškų dienų, ir besipiktinantiems istorinius įvykius iškraipančia sovietine propaganda. Tuomet, kai šis išplėstinis publicistinis diskursas perauga į detalius faktologinius svarstymus – žiūrovai, kaip ir viename skeče vaizduojami Norvegijos Nobelio komiteto nariai, akivaizdžiai nuobodžiauja. Atgyja tuomet, kai sceną sujudina naujas skečas.

Apie šoumeniško grotesko prasmę

Vis dėlto ne taip viskas paprasta, kaip teigia aistringai savo požiūrį publikai liejantys spektaklio kūrėjai. Ar tikrai visi oficialiajai Sausio 13-osios įvykių versijai prieštaraujantys faktai gimė vien ateivių iš Rusijos ir jų papirktų vietos nacionalinių mažumų atstovų (ką čia slėpti – pagal „Barikadas“, tai parke šachmatų figūras stumdantys žydeliai) fantazijose? Ar tai nėra patogiai suprimityvintas nuomonių įvairovės Lietuvoje paaiškinimas?
Nederėtų pamiršti ir 2009-ųjų sausio 16-osios įvykių prie Seimo rūmų, kuriuose dalyvavo ir vėliau teismų slenksčius buvo priversti minti anaiptol ne tik svetimtaučiai, bet ir karštais patriotais save laikantys mūsų tautiečiai. Tai patirtis, leidžianti tvirtinti, kad riba tarp beatodairiškų tėvynės gynėjų ir jos kenkėjų yra ganėtinai lanksti ir neatspari subjektyvioms įvykių traktuotėms. Panašią patirtį šiandien savo kailiu išgyvena Ukraina.
Tačiau spektaklio kūrėjams kažkodėl už šiuos įvykius, kuriuos, priešingai nei 1991-uosius, jie patys turėtų neblogai prisiminti, iškalbingesnis ir aktualesnis pasirodė neskoningas televizinio šou skečas. Štai čia šiurkštaus grotesko vadelės, apdairiai prilaikomos pirmoje „Barikadų“ dalyje, galutinai atlaisvinamos.
Tik bėda, kad panašių farsų Lietuvos teatruose – nors vežimu vežk (imkim kad ir neseniai sostinėje viešėjusį Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Mums viskas gerai“, Jono Vaitkaus režisuotą 2012-aisiais). Atvirai sakau – nesuprantu, kodėl tokiomis parodijomis nuolat kankinami dramos teatrų žiūrovai, salėje atsidūrę būtent todėl, kad nesuteikė pirmenybės televizoriui. Už ką juos bausti ir persekioti įkyrėjusiais banaliais juokeliais? Prasmę šis groteskas įgytų nebent rodomas komercinėse scenose. Tik vargiai ten būtų įsileistas ir tinkamai suprastas.
O dar keisčiau tokiuose farso spektakliuose stebėti aktorius, kuriuos parėjęs namo gali išvysti tarp tų pačių TV šou vedėjų ar dalyvių. Rimtai, be mažiausių grotesko pėdsakų ir kaukių – su nuosavais vardais ir veidais. Ką apie tokius „kovotojus su šoumeniška realybe“ galvoti žiūrovui – priimti teatro reginį kaip aktorių dvasinį apsivalymą ir nuodėmių išpirkimą? „Barikadų“ komandos sąžinę slegia palyginti nedaug šios rūšies nuodėmių, bet slegia.

Gabrielė Tuminaitė atmeta aktorinius pasiūlymus ir svajoja tapti kino režisiere.

Vaižganto tekstas Gabrielės Tuminaitės režisuotame spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ padalytas daugeliui pasakotojų. Teatre, kuriame skamba daug teksto, neišvengiamai kyla jo ir sceninio veiksmo santykio problema: kaip išvengti iliustratyvumo, aktorinėmis priemonėmis perteikiant tai, kas jau kartą nusakyta žodžiais?
„Stengėmės išlaikyti aiškų Vaižganto siužetą, todėl repeticijos taip ir vykdavo: pasakodavom ir bandydavom vaidinti. Pamažu susikaupė etiudų virtinė, kurią beliko sudėlioti į spektaklį. Tačiau sudėlioti taip, kad tekstas ir vyksmas papildytų vienas kitą“, – aiškina režisierė.
Prieš porą dešimtmečių inovatyvus Lietuvos teatras buvo tylintis, tai yra rodė daugiau, negu kalbėjo. Prisiminkime Oskaro Koršunovo debiutinę oberiutinę trilogiją, taip pat Eimunto Nekrošiaus spektaklius… O štai dabar susidaro įspūdis, kad renesansą išgyvena būtent kalbantis – literatūrinis, dramaturginis teatras.
„Manau, teatras be žodžių – režisūros aukštasis pilotažas, tačiau išgirsti gerą literatūrą scenoje taip pat sveika. Taip, dabar teatruose skamba daugiau tekstų. Vis dėlto interpretuojant klasiką svarbu, kad aktorius sugebėtų save išreikšti autentišku rašytojo žodžiu, o ne pridūrinėtų tai, kas jam patogu, ir tą konstrukciją dar apkabinėtų keiksmažodžiais“, – teigia G.Tuminaitė.

Pasaulis mažas ir trapus

Ar nebuvo pagundos romantizuoti vaižgantišką Lietuvos kaimą? Režisierė sako romantizavusi ne tiek etniškąją buities stilistiką, kiek rašytojo vaizduojamą gyvenimo tarpsnį – jaunystę. Nes kiekvienas subrendęs žmogus yra savojo gyvenimo etnografas, o tai, kas vyko jaunomis dienomis (visai nesvarbu – mieste ar kaime), prisimenama kitokioje, romantiškoje šviesoje.
Kaimiškas gyvenimo būdas ant sostinės šaligatvio užaugusiai Gabrielei nėra visiškai svetimas: nuvažiavusi į savo sodybą Semeliškėse, apsivilkusi purvinus drabužius ir apsiavusi guminius botus, nesunkiai kelioms dienoms ar savaitei „transformuojasi“ į kaimietukę. Vis dėlto pripažįsta, kad ilgai tokios „romantikos“ pakelti negebėtų: ir šalta būna, ir uodai kanda… Laimė, iki Vilniaus – vos trys dešimtys kilometrų.
Vienos gatvės kaimui, kokį aprašo Vaižgantas, būdingos ir kitos nūdienos miestiečiui nesuprantamos problemos: asmeninis žmogaus gyvenimas čia – kaip ant delno ir neišvengiamai tampa visos bendruomenės reikalu.
„Vaižgantas šią situaciją pabrėžtinai hiperbolizuoja: Geišė, įsimylėjęs Severiutę iki liguistų kančių, jaučia gėdą prieš visą pasaulį, nes kaimas jam ir yra visas pasaulis – toks mažas ir trapus. Todėl visa, kas jame vyksta, ten gyvenantiems žmonėms atrodo be galo reikšminga. Įdomu, kad pats Vaižgantas dvejopai aprašo „Dėdžių ir dėdienių“ kaimo puošmeną Severiją: tai išgiria pakylėdamas ligi aukštybių, tai žvilgteli tarsi iš šono ir išvysta joje paprastą, niekuo neišsiskiriančią kaimo merginą“, – atkreipia dėmesį režisierė.

Ateities planuose – kinas

Pasivaikščiojęs ilgu Vilniaus mažojo teatro koridoriumi, kuriuo nuolatos zujama „iš trobos į trobą“, nejučiomis prisimeni tą Vaižganto vienos gatvės kaimą… Bet Gabrielė tvirtina, kad uždarumas, susireikšminimas ir vienas kito teisimas Vilniaus mažajam teatrui šiuo metu nėra labai būdingas: kituose teatruose „kaimiškumo“ teko regėti daugiau. Ypač Maskvoje, kur kiekvienas senų tradicijų teatras primena savais nerašytais įstatymais besivadovaujančią valstybėlę.
Nors G.Tuminaitę gerbėjai iki šiol geriau pažinojo kaip aktorę, vaidinusią Vilniaus mažojo teatro spektakliuose „Mistras“, „Motina (Vasa Železnova)“, „Helgelando karžygiai“, ji teigia savo kelią jau pasirinkusi ir aktorinius pasiūlymus ramia širdimi atmetanti. Nes dienomis režisuoti spektaklius, o vakarais vaidinti scenoje (ir vaidinti atsidavus, o ne kaip išeina), Gabrielės įsitikinimu, sugeba nebent itin stiprūs profesionalai: priešingu atveju kyla rizika įprasti slysti paviršiumi.
Lietuvos teatruose, pasitraukus Irenos Bučienės, Aurelijos Ragauskaitės, Dalios Tamulevičiūtės kartai, šiandien reta režisierių moterų: po kelių debiutinių darbų dauguma jų kažkur išsisklaido, susiranda kitos veiklos. Stipriau įsitvirtinti pavyko nebent atvykėlei Yanai Ross ir išvykusiai, bet nuolat sugrįžtančiai Daliai Ibelhauptaitei – taigi toms, kurios ragavo režisūros mokslų užsienyje. Ar Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi Gabrielė neketina išvykti pastudijuoti svetur?
„Buvo toks noras, tačiau neleido susiklosčiusi padėtis: sukūriau šeimą, gimė dukra. Mielai pasigilinčiau į meno teorijas, nes prieš režisūrą Vilniaus universitete studijavau kultūros istoriją ir antropologiją. Iki šiol progai pasitaikius lankau laisvas paskaitas – jos įkvepia mąstyti, o teatro kasdienybė ganėtinai primityvi… Bet veikiausiai rinksiuosi kino krypties studijas Berlyne“, – prisipažįsta pašnekovė.
Jau vasarį Gabrielė ketina atsidėti savo pirmajam trumpametražio vaidybinio filmo projektui. Scenarijų pagal Vaižganto prozą rašys pati, nes nepavyko rasti nė vieno dramaturgo ar scenaristo, kurį sudomintų tokia „seniena“. Režisierė pastebi, kad jaunimas dabar labai ambicingas: vos dvidešimties sulaukę drąsiai kurpia romanus, penkių veiksmų pjeses ar scenarijus ilgametražiams filmams. Nebėra tokio kūrybinio nuoseklumo kaip anksčiau, kai iš pradžių būdavo stengiamasi suvaldyti mažas menines formas.
D.Ibelhauptaitė sugeba ne tik režisuoti spektaklius, bet ir būti puiki savo pačios įkurto VCO teatro vadovė bei vadybininkė. Ar Gabrielė, dar studijų metais pradėjusi organizuoti studentų teatrų festivalį „Tylos!“, irgi tam pasiryžusi?
„Priešingai – blaškytis prieš premjeras, užsiimdama būsimo spektaklio reklama ir skelbdama apie jį socialiniuose tinkluose, labai nemėgstu. Norėčiau, kad spektaklis pats sau taptų reklama: nieko baisaus, jei pirmuose vaidinimuose žmonių susirinks šiek tiek mažiau. Nuo repeticijų liekantį laiką mieliau skiriu ne reklamai, o savo penkiametei dukrai Izabelei. Pamažu išmokstu namo parėjusi nuo darbo „atsijungti“, nebejaučiu tokio chaoso kaip anksčiau, kai teatras mane persekiodavo visur. Tai ir spektakliams išeina į naudą, nes leidžia į vakarykščius sprendimus pažvelgti naujai“, – pasakoja G.Tuminaitė.
Ar ji pavadintų save griežta režisiere? Pašnekovė purto galvą: „Kaip tik galėčiau būti griežtesnė. Turėčiau ne aš teatre prieš repeticiją sėdėti, o aktoriai mokytis savo „triukų“, kad vėliau nestabdytų bendro darbo. Režisieriaus užduotis – sukoncentruoti žmones kūrybai, nes teatre labai lengva išskysti į plepalus ir pezalus. Kartais tam, kad aktorius tave išgirstų, tiesiog būtina kalbėti griežčiau.“

Vasario 15 ir 16 dienomis į Klaipėdą sugrįžta Pietų Baltijos Nepriklausomo Teatro Akademija (BAIT) – tarptautinis projektas, klaipėdiečius pakviesiantis į 5 nemokamus renginius originaliu pavadinimu „5 x Kafka“. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre visą savaitgalį bus rodomi projekto dalyvių iš trijų šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos – pasirodymai, paremti Franzo Kafkos novele „Metamorfozė“.

Pietų Baltijos Nepriklausomo Teatro Akademija (BAIT) – tai teatrinis mokomasis projektas, dalinai  finansuojamas Europos Sąjungos Pietų Baltijos programos lėšomis. Projektą  įgyvendina Lenkijoje įsikūrusi Baltijos Menininkų Agentūra (BART), Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras bei Riksteatern organizacija vienijanti Švedijos teatro menininkus. Trejų metų trukmės tarptautiniame projekte dalyvauja daugiau kaip 40 studentų iš Pietų Baltijos regiono šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos.

Kasmet BAIT mokomieji metai yra baigiami projekte dalyvaujančių studentų pasirodymais. Antraisiais metais projekto dalyviai drauge su nuolat jiems talkinančiais lektoriais bei režisieriais nėrė į žymaus austrų prozininko, vieno savičiausių XX a. rašytojų Franzo Kafkos kūrybą – novelę „Metamorfozė“.

Jos pagrindu buvo sukurti 5 tarpusavyje kontrastuojantys pasirodymai: šokio spektaklis „Several Shifts“, 8 monologų spektaklis „8 metamorfozės“, humoru ir alegorijomis prisodrintas „Karščiavimas“, suasmeninta F. Kafkos tekstų išraiška „Coup d‘etat“ bei trijų BAIT studentų režisuotas spektaklis „Sapnas.Gregoras pramiegojo“.

„Šokio spektaklio pagal Franzo Kafkos „Metamorfozę“ kūrimas iš pradžių atrodė gana rizikingas, bet drauge įdomus iššūkis. Judesys vertė mus įvykius vaizduoti abstrakčiai: visiems teko išsiaiškinti, kaip susieti Gregoro transformaciją su savimi, ir kokiu būdu tai taptų artima kiekvienam, – pasakojo šokio spektaklio „Several shifts“ režisierė ir choreografė Katarzyna Chmielewska.

Pasak režisierės Loretos Vaskovos, BAIT studentų spektaklis „8 Metamorfozės“ tapo visos grupės patirties ir vaizduotės rezultatu. „Spektaklį sudaro 8 monologai, skirti padėti išreikšti žmogaus transformaciją į simbolinį gyvūną ir atvirkščiai, taip pat atsakyti į klausimą: kas turi nutikti žmogui, kad jam ar jai reikėtų transformuotis?“, – dėstė L. Vaskova.

Siurrealistinį Franzo Kafkos tekstą pritaikant scenai, buvo pasitelkiamas ir humoras: „Tai leido mums sukurti pakrikusių santykių pasaulį, besislepiantį po prideramos (tikros) buržuazinės šeimos fasadu, – sakė spektaklio „Karščiavimas“ meno vadovas Vilius Malinauskas. – Samsos šeimos gyvenimas, pagrįstas stereotipais, archetipais ir dogmatiniu mąstymu, mus nuvedė į teatrinio vyksmo pasaulį, kuriame ašaros ir juokas visą laiką yra šalia vienas kito.“

Vienas iš spektaklio „Coup d’etat“ režisierių Błażej Tachasiuk neslėpė, jog dirbti su F. Kafkos pjese buvo didelis iššūkis dėl daugelio priežasčių: „Nelengva „pagauti“ unikalų Franzo Kafkos intensyvumą ir svorį bei tuo pat metu sukurti tikrai asmenišką jo teksto išraišką. Kuomet pjesę imasi režisuoti ne vienas, o trys režisieriai, iš kurių kiekvienas nori turėti  (ir turi) įtakos galutinei spektaklio formai, prie bendro proceso prisideda dar vienas žingsnis: „mes kalbamės ir susitariame“. Man tai buvo tikra dialogo pamoka. Dialogo, kuris susideda iš klausymosi ir kalbėjimo, – būtent tokia seka“, – sakė B. Tachasiuk.

BAIT studentas ir vienas spektaklio „Sapnas. Gregoras pramiegojo“ režisierių Christoffer Simebjär Tagesson džiaugėsi antrųjų projekto metų rezultatais: „Kiekvienas atiduoda save visą, todėl kūrybinis lygis yra gana aukštas. Tiesa, norų daug ir jie skirtingi – tiek aktorių, tiek ir režisierių. Tačiau taip ir turėtų būti! Kuomet su vienu kūriniu dirba keletas režisierių – diskusijos neišvengiamos.“

Pirmieji trys pasirodymai pagal Franzo Kafkos novelę „Metamorfozė“ publikai bus pristatyti vasario 15 d., šeštadienį, 18 val. Likę du – vasario 16 d. vakarą. Visus juos publika turės galimybę stebėti nemokamai.

Sunkiai suvokiama, kad dar yra vaikų, kuriems žodžio „teatras“ reikšmė yra sunkiai suprantama. Gražiausių metų švenčių proga „Domino“ teatras pasikvietė Paramos vaikams centro kuruojamos programos „Big Brothers Big Sisters“ (BBBS) savanorius bei jų globojamus vaikus nemokamai apsilankyti pamokančiame Cezario Graužinio spektaklyje „Bučiuoju, Oskaras“.

Apie BBBS programą, joje dalyvaujančius vaikus ir kultūrinių programų svarbą vaikų socialinių įgūdžių tobulinimui pasakoja BBBS programos vadovė Lietuvoje Jūratė Baltuškienė.
Jūrate, gal galite nežinantiems trumpai pristatyti, kas tai yra „Big Brothers Big Sisters“ programa.
„Big Brothers Big Sisters“ – unikali pagalbos vaikams programa atsiradusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji pagrįsta vaiko ir vyresnio jo draugo – savanorio – draugyste. Vaikams, kuriems reikia palaikymo ir/ar trūksta teigiamo suaugusio žmogaus pavyzdžio yra parenkamas ir apmokomas savanoris, kuris tampa vaiko draugu ir palaikytoju. Vaiko ir savanorio draugystę užtvirtina sutartis tarp vaiko, savanorio, vaiko tėvų ar globėjų ir Paramos vaikams centro specialisto. Tokios draugystės pagalba vaikui yra rodomas gerasis pavyzdys, mokoma socialinių įgūdžių. Vaikui lyg yra suteikiamas žmogus, kurio jam labiausiai trūksta jo artimoje aplinkoje.
Kokie tai dažniausiai būna vaikai?
Labai įvairūs. Kai kurie iš jų auga socialinės rizikos šeimose arba globos įstaigose. Daugeliui jų trūksta teigiamo vyresnio žmogaus pavyzdžio. Yra tokių, kurie augo taip vadinamosiose „normaliose“ šeimose, tačiau jose prasidėjo įvairios krizės: tėvų barniai, skyrybos, smurtas, gyvenamosios vietos keitimas. Tokiems vaikams trūksta socialinių įgūdžių, jie būna itin nedrąsūs, nežino kaip elgtis tam tikrose vietose ar situacijose, sunkiai bendrauja, nepasitiki savimi. Paramos vaikams centre jiems yra suteikiama visapusė pagalba. Ne tik skiriamas vyresnysis draugas, bet prireikus suteikiama psichologo ar teisininko pagalba.
Kiek vaikų ir savanorių porų šiuo metu Vilniuje apjungia BBBS programa?
Dabar Vilniuje turim 80 savanorių ir vaikų porų. Tačiau kiekvienais metais stengiamės šį ratą plėsti.
Kuo dažniausiai užsiima susitikę savanoriai ir jų globojami vaikai?
Jie kartu leidžia laiką, mokosi kažko naujo, lankosi renginiuose, sportuoja. Kad ir šiuo atveju – savanoriai su vaikais apsilankė teatre. Daugeliui tų vaikų tai buvo pirma pažintis su teatru. Jiems tai nauja aplinka. Tad savanoriai turėjo galimybę ne tik pagilinti draugystę su vaiku, užsiimti papildoma, jiems neįprasta veikla, tačiau ir pamokyti naujų socialinių įgūdžių. Neabejotinai, tai vaikams suteikė socialinio ir psichologinio augimo, kultūrinio pažinimo. Džiugu, kad galėjome suteikti savanoriams šiuos teatro kvietimus, nes tai kartu ir papildoma motyvacinė priemonė, nes nei vienas iš jų už su vaiku leidžiamą laiką negauna jokio atlygio.

Teatrų gidas Teatrai.lt prieš porą mėnesių tapo bilietų platinimo platforma, siekiančia sujungti visus šalies teatrus, o metams baigiantis skelbia apie naują iniciatyvą – specialią Teatrai.lt stipendiją. Naujoji stipendija bus skirta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų spektakliams paremti ir padėti jiems pasiekti tiek užsienio festivalius, tiek atokiausius Lietuvos kampelius.
Teatrai.lt dovanojama stipendija susidės iš dviejų dalių: kasmet skiriamos fiksuotos ir kaupiamosios stipendijų.
Fiksuota stipendija bus mokama vieną kartą per metus ir sieks 3 tūkst. litų, kuriuos skirs teatrų gidas Teatrai.lt. Ji bus skiriama vaikams ar jaunimui skirto spektaklio pastatymui. Taip studentų kursai bus skatinami kurti šiuolaikiškus spektaklius jauniausiai auditorijai. Be to, taip bus ugdoma teatro ateities publika.
Kaupiamosios stipendijos dydis priklausys nuo bilietų pardavimų per Teatrai.lt bilietų platinimo platformą. Nuo kiekvieno per Teatrai.lt sistemą parduoto bilieto kaupiamoji stipendija bus papildyta 10 centų, kurie bus išskaičiuoti iš Teatrai.lt tenkančio uždarbio. Taigi, prie šios stipendijos kaupimo prisidės teatrą mėgstantys ir bilietus perkantys žiūrovai – kuo daugiau bilietų jie įsigis, naudodamiesi Teatrai.lt sistema, tuo didesnė bus stipendija.
„Nors Teatrai.lt, kaip bilietų pardavimo platformos, veikla dar tik įsibėgėja, skaičiuojame, jog per metus, naudojantis šia platforma, gali būti nupirkta apie 30 tūkst. bilietų. Nuo parduotų bilietų kiekio surinkta pinigų suma galbūt atiteks būsimiems oskarams koršunovams ir anželikoms cholinoms ir taps pradžia kuriant naują Lietuvos teatro istorijos puslapį“, – sako Teatrai.lt redaktorė Indrė Pavilonytė.
Planuojama, jog kaupiamoji stipendija atiteks su teatro sklaida susijusiems projektams, kad Akademijos studentų kurtus teatro spektaklius pamatytų kuo daugiau žiūrovų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kitaip tariant, ši stipendija bus skiriama studentų spektaklių ir įvairių kūrybinių projektų gastrolėms.
„Kadangi stipendijos dydis tiesiogiai priklausys nuo per Teatrai.lt sistemą parduotų bilietų skaičiaus, norisi, kad ši stipendija būtų savotiškas „skolos“ atidavimas bilietų pirkėjams. Todėl sieksime, kad spektakliai būtų parodyti kuo didesnei auditorijai, kuo plačiau“, – teigia teatrai.lt redaktorė.
„Mūsų Akademija nuolat gauna daug kvietimų dalyvauti skirtinguose užsienio studentų teatrų festivaliuose, bendradarbiauti įvairiuose projektuose, bet įprastai pastarųjų organizatoriai finansuoja apgyvendinimo, maisto ir organizacines išlaidas, o už kelionę ir draudimą dažniausiai reikia susimokėti patiems. Tai yra nuolatinė mūsų problema, dėl kurios neretai tenka atsisakyti net ir labai patrauklių bei vertingų kvietimų, todėl manau, kad Teatrai.lt iniciatyva prisidės prie šios problemos sprendimo“, – pasakoja LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė
Sprendimą, kam bus skiriama tiek viena, tiek kita stipendija, priims LMTA Teatro ir kino fakulteto taryba.
Šiandien per teatrai.lt sistemą jau galima įsigyti bilietus į daugiau nei 15 Lietuvos teatrų rodomų spektaklių. Teatrų gido Teatrai.lt išskirtinumas yra toks, kad teatro mėgėjai jame ras ne tik naujausią ir aktualiausią informaciją, susijusią su teatrų pasaulio naujienomis, bet ir galės vienoje vietoje rasti ir saugiai bei patogiai įsigyti bilietus į daugelio šalies teatrų spektaklius, į kuriuos bilietus platina skirtingi Lietuvoje veikiantys bilietų platintojai.

Pro rakto skylutę – į ateinančių metų premjeras Vilniuje ir Kaune.

Nacionalinis dramos teatras pirmąjį 2014-ųjų pusmetį žiūrovus žada pakviesti į tris premjeras. Vasarį bene labiausiai intriguojanti sezono afiša kvies sugrįžti į 1991-ųjų sausio „Barikadas“, kurias tuomet dar vaikais lakstę trisdešimtmečiai spektaklio kūrėjai – dramaturgai Goda Dapšytė, Janis Balodis ir režisierius Valteris Silis patys pamena miglotai. Užtat jiems įdomu patyrinėti, kaip per porą dešimtmečių keitėsi jų požiūris į išgyventus įvykius, pasvarstyti, kokia istorija naudingesnė tautų raidai: idealizuota legenda ar nenušlifuoti faktai.
Visoms trims Baltijos šalims būdinga idealizuoti savo praeitį, nesvarbu, ar tai būtų tarpukaris, ar atgimimo laikotarpis, kuris laikomas Baltijos šalių vienybės aukso amžiumi. Deja, šiandien savanaudiškos interesų kovos tarp Baltijos tautų jau gerokai daugiau nei vienybės, o nesutarimų – daugiau nei tarpusavio pasitikėjimo. Lietuviška-latviška spektaklio komanda, pasiremdama dokumentine medžiaga, ieškos atsakymų, kaip tai galėjo įvykti. Spektakliui kūrėjai pasitelkė tos pačios trisdešimtmečių kartos aktorius – Elzę Gudavičiūtę, Moniką Vaičiulytę, Tomą Vaškevičiūtę, Tadą Gryną, Martyną Nedzinską, Marių Repšį ir Ainį Storpirštį.
Kovą Gedimino prospekto pradžioje esantis teatras vaikus ir paauglius pakvies į novatoriškų meninių sprendimų kupiną premjerą „Kosmosas+“. Kopenhagoje įsikūrusios grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja dailininkė bei režisierė Kirsten Dehlholm, pati save vadinanti vaizdų kompozitore, Lietuvoje pirmąkart statys spektaklį jaunajai auditorijai. Ir jis tikrai bus apie kosmosą. Išmoningai derindami mokslinius faktus, planetų ir galaktikų nuotraukas, vaikų piešinius, šviesos efektus ir gyvai atliekamą elektroninę muziką, spektaklio sumanytojai žada įspūdingą reginį.
Kūrybinę spektaklio komandą sudaro teorinės fizikos specialistas, visata besidomintis vaizdų dizaineris, radijo bangomis valdomų mažųjų skraidyklių su įmontuotomis kameromis operatorius, gyvai grosiantys elektroninės muzikos didžėjai ir kt. Mokslinis spektaklis pasakos apie visatos amžių, kilmę, apie galaktikų ir mūsų saulės sistemos atsiradimą. Vaikai sužinos, kas yra žvaigždė, kometa, baltoji nykštukė, raudonoji milžinė, pulsaras, supernova, kas yra juodosios skylės ir tamsioji materija, o kas – kosminių mikrobangų fonas. „Sieksiu, kad bent vienas vaikas, išėjęs iš šio spektaklio, pasakytų: aš noriu tapti mokslininku“, – tvirtina režisierė K.Dehlholm.
Trečioji Nacionalinio dramos teatro premjera „Broken Heart Story“ neseniai jau buvo pristatyta Naujosios dramos dienose. Su lietuvių aktoriais šį pastatymą toliau tobulins pati pjesės autorė, suomių dramaturgė Saara Turunen. „Broken Heart Story“ – tai moters ir jos sielos, kurias vaidina skirtingos aktorės, istorija. Pagrindinė veikėja (akt. Rasa Samuolytė) – kritiškai vartotojiškos visuomenės atžvilgiu nusiteikusi ūsuota rašytoja, o jos siela (akt. Toma Vaškevičiūtė) – miela, švelni ir ištroškusi meilės Marilyn Monroe tipo būtybė. Ir menininkę, ir jos sielą varžo aplinkinio pasaulio nuostatos ir lūkesčiai. Abi jos siekia susijungti, tačiau tai įmanoma tik vaizduotėje, kai rašytoją aplanko įkvėpimas.
Žiūrint idėjiškai – jau šiek tiek apsamanojęs feminizmas, nepateikiantis žiūrovėms didelių staigmenų. „Savo pjesėmis nesistengiu provokuoti. Man kur kas svarbiau perteikti jausmus, patirtį ir pojūčius“, – teigia pati S.Turunen.
Lietuvos rusų dramos teatras vasarį turėtų parodyti „Demetrijų-Borisą Godunovą“ Friedricho Schillerio ir Aleksandro Puškino kūrinių motyvais. Spektaklį, kuris taps tarptautinės teatro laboratorijos dalimi, kurs keturi režisieriai, po švenčių suvažiuosiantys iš Italijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos ir Kanados.
Ne mažiau įdomi premjera laukia kovą, kai teatro vadovas Jonas Vaitkus pristatys Williamo Shakespeare’o “Karalių Lyrą”.

Prisikelia „Barbora Radvilaitė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras pirmąjį pusmetį žiūrovus nudžiugins trimis premjeromis. Mūsų teatro ~enfant terrible~ Artūras Areima sutinka ukrainiečių literatūros ~enfant terrible~ Serhijų Žadaną, romano „Depeche Mode“ autorių, ir iš šių anarchistiškai nusiteikusių vyrukų susidūrimo turėtų rastis spektaklis „Kartu“. Pagrindines knygos idėjas taikliai apibūdina autentiška lozunginė citata: „Valstybė − pochuj, transnacionalinės korporacijos − pochuj, kapitalo susiliejimas − pochuj…“ Iš tiesų vardijimas gerokai ilgesnis, mat romano veikėjas sukūręs ištisą „permanentinio pochujizmo“ teoriją. O A.Areima – ne iš tų režisierių, kurie būtų linkę ieškoti padoresnių atitikmenų dramaturgo siūlomai frazeologijai.
Knygos veiksmas iš Charkovo persikels į neapibrėžtą posovietinę spektaklio erdvę, kartu atsisakydamas kai kurių iš daugybės joje pateiktų personažų. Tonacija – liūdna ir kartu juokinga, atspindinti paradoksų kupino laikmečio patirtį. „Gyvenimas – tarsi kosminė raketa: jei jau ten įlipai, sėdėk ir nieko nejudink, tiesiog būk pasirengęs staigiems savo gyvenimo pokyčiams“, – rašė S.Žadanas. Veikiausiai panašia instrukcija teks vadovautis ir būsimiems spektaklio žiūrovams. Pagrindinius vaidmenis režisierius patikėjo Vainiui Sodeikai, Tomui Rinkūnui ir Sauliui Čiučeliui.
Marius Macevičius po sėkmingos Pavelo Sanajevo apysakos „Palaidokite mane už grindjuostės“ interpretacijos Rusų dramos teatre („Prakeikta meilė“ buvo pastatyta 2010-aisiais) grįžta prie šio slidaus, puikios dramaturginės klausos reikalaujančio „cover“ žanro. Tik šįkart ėmėsi ne šiuolaikinės literatūros, o lietuviškos klasikos – Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“, kuris po dramaturgo intervencijos virsta „Rosa von Hochenberg“. Abu spektaklius sieja tas pats režisierius – Agnius Jankevičius, šiam pastatymui pasitelksiantis ne tik kauniečių trupės, bet ir VDU vaidybos kurso studentų pajėgas.
O vasarop Jonas Jurašas mėgins pasukti laiką atgalios ir dar kartą inscenizuoti Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“, kuri bus rodoma ne tik Kauno scenoje, bet ir Valdovų rūmuose. Spektaklis, 1972-aisiais virtęs sovietinės cenzūros persekiojimo auka, bet nepaisant to tvirtai įsirašęs Lietuvos teatro istorijon, po 42-ejų metų gaus antrojo kvėpavimo (gal verčiau sakyti – reinkarnacijos?) šansą. Įdomu, kas pakeis legendinę anų laikų Barborą – Rūtą Staliliūnaitę?

Pirmadienį, gruodžio 16 d. po ilgos pertraukos su nauja šventine programa į Klaipėdą sugrįžta ilgai lauktas ir mylimas Lietuvos aktorius ir režisierius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas  Rolandas Kazlas.

Koncerte kartu su aktoriumi Rolandu Kazlu dalyvaus varinių pučiamųjų kvintetas „Dūdūva“
(trimitai–Laurynas Lapė, Eugenijus Korablikovas, valtorna–Indrė Kulesevičienė, trombonas–Albinas Gražulis, tūba–Sergijus Kirsenka).

Šventinėje programoje skambės fragmentai iš K.Donelaičio poemos „Metai“ bei J.S. Bacho, taip pat lietuvių kompozitorių J. Naujalio, J. Gudavičiaus muzikiniai kūriniai.
Metams besibaigiant, siūlome prisiminti „Metus“, išskirtinį ir lietuvio širdžiai brangų poetinį kūrinį. Paprasti žmonės gyvena 80–100 metų, o Poetas štai sausio 1 dieną sulauks visų 300-ų. Tai tik įrodo, kad tikra Kūryba ir Poezija yra nemari.
Kviečiame visus lietuvius ir lietuvninkus, mylinčius ir vertinančius dyviną K. Donelaičio žodį ir puikių muzikantų su įkvėpimu meistriškai išpūstą tobulą J. S. Bacho muziką. Pasitikime vėl atkopiantį Poeto Jubiliejų klausydamiesi. Galbūt ir „žiemos narsai rūstaujantys“ nebus tokie baisūs. „Taipogi dabar jau vėl sviets sveikyt pradeda žiemą“, o sykiu– žiemą gimusį, bet lietuviškus pavasarį, vasarą ir rudenį mums padovanojusį, Kristijoną Donelaitį.
Poetas rašė: „Dar yr tarplietuvninkų viernų gaspadorių…“

„Svarbiausia – įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose!“ – frazė, kurią kartoja tūkstančiai vaikų ir jų tėvelių, užaugusių kartu su „Keistuolių teatru“. Nebijančių eksperimentuoti aktorių dėka gimė tokie personažai kaip varna Albertina, sraigė Olaiva, Doroti ir daugelis kitų. Pirmą kartą Kongresų rūmuose viešintys keistuoliai kartu su LVSO muzikantais gruodžio 14-ąją pakvies į magišką pasaulį, kurio apsuptyje užaugo kelios kartos.
Tiek LVSO, tiek Keistuolių teatrui šie metai – ypatingi, nes abu kolektyvai mini savo 25 metų sukaktis. O geriausia švęsti – sujungus pajėgas. „Simfoniniai Keistuoliai“ –  tai bendra jubiliatų programa, kurioje  geriausios Keistuolių dainos skambės akompanuojant LVSO. Koncerte dainuos patys Keistuolių  teatro įkūrėjai – Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Andrius Kaniava, Darius Auželis.
„Varna Albertina“, „Pieniška dainelė“, „Karalių lopšinė“, „Aukštyn kojom“, „Australija“, „Mėlynas autobusiukas“ – retas lietuvis nežino šių nuostabių dainelių, skirtų vaikams, bet patinkančių ir suaugusiems. Tačiau Kongresų rūmuose jos nuskambės pirmą kartą ir dar įspūdingiau nei visada.
„Sukurti dainų aranžuotes patikėjome maestro Andriui Kulikauskui, kuris yra glaudžiai susijęs su Keistuolių teatru nuo pat pirmų teatro gyvavimo metų“, – sakė „solidžios paauglystės 25-erių metų jubiliejų“ švenčiančio Keistuolių teatro prodiuserė Daiva Vaitekūnaitė.
Beje, A.Kulikauskas parašė muziką vienai iš trijų Keistuolių teatro jubiliejinio sezono premjerų – spektakliui „Vištytė ir gaidelis”, kurį režisavo Ramunė Skrebūnaitė. Ši ir kitos premjeros – aktoriaus Andriaus Kaniavos kelerius metus brandintas spektaklis balsui ir pianinui pagal Jurgio Kunčino kūrybą „Tūla ir kiti“ bei Vaidoto Žitkaus režisuotas autentiškais vaikystės prisiminimais paremtas spektaklis „Kai aš mažas buvau“ – jau įsiliejo į klasikinių muzikos, literatūros, teatro ir kino žanrų rėmų nebijančio laužyti Keistuolių teatro jubiliejinio sezono repertuarą.
Keistuolių teatras – pirmasis nepriklausomas Lietuvoje teatras, kuriantis spektaklius vaikams ir suaugusiems. Šiek tiek statistikos: per 25 gyvavimo metus Keistuolių teatre gimė apie 50 spektaklių (25 jų – repertuariniai), 5 videofilmai vaikams ir 3 suaugusiems, 10 muzikinių albumų. Kasmet Keistuoliai parodo apie 200 vaidinimų Lietuvoje ir užsienyje.
„Tai – pirmasis eksperimentinis teatras, nes jame kuriama, nepaisant profesinių rėmų ir titulų. Pirmasis teatras, užsiauginęs ne tik savo žiūrovą, bet net ir  tris aktorių kartas”, – sako Keistuolių teatro vadovas, aktorius ir režisierius A.Giniotis.
Koncertas „Simfoniniai Keistuoliai“ vyks gruodžio 14 d. Kongresų rūmuose.