Metų pabaiga – su Jonu Vaitkumi ir Vidu Bareikiu.

Šiuos metus muzikiniai teatrai planuoja užbaigti šventiniais koncertais, dramos teatrai – nuotaikingais spektakliais, tačiau paprotys išlydėti senuosius premjeromis virsta vakarykšte atgyvena. Na, ir išties – kas norėtų kalėdinį laikotarpį, kai aktoriams užsakomųjų spektaklių ir šiaip pelningų darbų per akis, plėšytis repeticijose? Taigi.
Todėl po darbingo lapkričio gruodis Lietuvos teatruose laukia palyginti ramus. Vienintelė išimtis – Šiaulių dramos teatras, metų pabaigai pasilikęs net dvi premjeras. Viena jų – 1974-aisiais šiame teatre savo pirmąjį savarankišką darbą sukūrusio Jono Vaitkaus spektaklis. Režisierius neslepia, kad anuomet, prieš keturis dešimtmečius, po Zorairo Chalapiano „Lopšinės“ iš Šiaulių už kategoriškus darbo metodus buvo grūste išgrūstas. Tiesa, trupėje šiandien belikę vos keli aktoriai, pamenantys šios senos istorijos peripetijas.
Sugrįžimui į Šiaulius J.Vaitkus, ką tik Vilniuje pristatęs Kazio Binkio „Atžalyno“ versiją, vėl rinkosi lietuvišką klasiką – Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį“. Pasak režisieriaus, Vaižganto teksto kalba įdomi ir gyva, kūrybinei komandai net nesinorėjo jos literatūrinti. Pagrindinė užduotis – išversti apysaką į teatrinę kalbą taip, kad ją suprastų šiuolaikinis reklamų ir paviršutiniškų juslių išdraskytas žmogus. O „Nebylio“ siužetas apie nuviltą meilę lydintį kerštą – nesenstantis, universalus.
„Neteisinga iškraipyti kūrinį. Būtina įsigilinti į pasirinkto autoriaus problematiką. Kūrinys liečia tave arba neliečia. Jeigu jis tavęs neliečia, tai geriau ir tu jo neliesk“, – tvirtina J.Vaitkus.
Savaite vėliau režisierius išleis ilgai rengtą premjerą savo vadovaujamame Rusų dramos teatre. Tai bus ką tik Rimo Tumino ir J.Vachtangovo teatro vilniečiams primintas „Eugenijus Oneginas“. J.Vaitkaus siūloma Aleksandro Puškino kūrinio versija žada būti muzikinė, tačiau grįsta ne garsiąja Piotro Čaikovskio opera, o Sergejaus Prokofjevo kūriniu, parašytu poeto mirties šimtmečiui paminėti. Sovietinei cenzūrai užkirtus kelią, S.Prokofjevo „Eugenijus Oneginas“ scenos nepasiekė. Šiemet, minint 60-ąsias S.Prokofjevo mirties metines, ši muzika ir A.Puškino romanas teatro scenoje kartu skambės pirmą kartą Europoje.
Rusų dramos teatro aktoriams, muzikinius gebėjimus jau pademonstravusiems „Eglutėje pas Ivanovus“, spektaklyje patikimos ne tik A.Puškino eilės ar choro partijos, bet ir šokiai su baleto profesionalais – Baltijos baleto grupės šokėjais. Režisierius tik apgailestauja, kad dėl lėšų stokos premjera nebus tokia, kokią anksčiau įsivaizdavo, – su gyvai grojančiu orkestru.

Karikatūrų gaivinimas

O štai Vidas Bareikis, gruodį taip pat prikišiantis nagus prie dviejų teatro premjerų, vienoje jų galės pasidžiaugti gyvu orkestru. Spektaklis „Įstabusis ir graudusis planas B“ Nacionaliniame dramos teatre kuriamas kartu su Oskaro Koršunovo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Pastatymas paremtas danų dailininko Herlufo Bidstrupo (1912–1988) komiksais, kurie tais pačiais 1974-aisiais, kai J.Vaitkus statė savo pirmąjį spektaklį Šiauliuose, Lietuvoje buvo išleisti atskira knyga.
Kokios karikatūristo „iš už geležinės uždangos“ autobiografijos detalės leido įvykti tokiam stebuklui – atskira tema, tačiau visi, kuriems teko vartyti žaliąją knygą su dailininko autografu viršelyje, prisimena storus apsirijusius kapitalistus, darbininkus su grandinėmis ant kojų, vakarietiškas namų šeimininkes, kurių problemos tarybinėms tarnautojoms atrodė ganėtinai tolimos, ir kitus tuomet nepažinto, bet intuityviai geidžiamo vakarietiško pasaulio atributus. Beje, knygoje dailininkas pateikė įspūdžius ir iš savo kelionės po Lietuvą 1970-aisiais: brūkštelėjo Respublikinės dainų šventės bei Palangos paplūdimio vaizdų.
Jaunimas užsimojo vaikystėje matytus nespalvotus piešinėlius prikelti iš užmaršties. Pasak režisieriaus V.Bareikio, pavadinimas „Įstabusis ir graudusis planas B“ akcentuoja antrąjį žmogaus planą, slypintį kiekviename mūsų, tačiau išryškėjantį tik tam tikromis aplinkybėmis, kurias ir pasiūlo karikatūristo vaizduotė. Didžiąją dalį scenovaizdžio ir butaforijos spektaklyje pakeis gyvai piešiama animacija. Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė kuria muzikinį „Planą B“ – garsinius komiksus, kuriuos scenoje gyvai atliks ne tik aktoriai, bet ir studentai muzikantai iš Muzikos ir teatro akademijos. Prie bendros kūrybos proceso prisidės ir joje studijuojantys meno vadybininkai, repeticijas įamžina būsimieji kino režisieriai ir operatoriai.
Paskutinį metų vakarą V.Bareikis žiūrovus pakvies į dar vieną premjerą. Mat tuomet, kai valstybiniuose teatruose apmirė naujametinių premjerų tradicija, ji atgimė Menų spaustuvėje. Šįkart žiūrovai bus pakviesti į spektaklį „Bronson“, gatvės teatro bei cirko kalba atkuriantį žymiausio ir žiauriausio Didžiosios Britanijos kalinio stipruolio Ch.Bronsono biografiją. Jei Ch.Bronsonas būtų gyvenęs akmens amžiuje, jis būtų tapęs genties vadu, jei būtų persikėlęs į senovės Romą – jam būtų buvusi garantuota gladiatoriaus vieta. Bet demokratiškoje nūdienos visuomenėje jis buvo pasmerktas savo gyvenimą leisti už grotų.
Muzikinį spektaklio pagrindą sudaro Modesto Musorgskio fortepijoninės muzikos ciklas „Parodos paveikslėliai“, kurį gyvai atliks pats V.Bareikis. Dvylikos dalių muzikinė partitūra diktuoja tokį patį etiudų skaičių, kuriais bus pasakojama Ch.Bronsono istorija. Įžymųjį kalinį vaidins Rokas Petrauskas, o Ainis Storpirštis ir Indrė Mickevičiūtė taps personažais iš Ch.Bronsono gyvenimo: mama, prižiūrėtojais, psichologais, kalėjimo draugais.

Vertiname sostinės teatrų spalio mėnesio premjeras.

Rudenį tampame azartiškais lošėjais, spardančiais nusigręžusio laiko kortas. Spardančiais be gailesčio, nes visos kortos ant žemės stalo – žymėtos. Žaidimas nesąžiningas, niekas nieko jame nėra laimėjęs. Ambicingas lošėjas trinktelėtų durimis taip, kad stalas sudrebėtų.
Bet šįkart – apie kitokias, teatro sezono kortas. Rugsėjis su Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ pakylėjo teatrinį žaidimą į tokias aukštybes, kuriose nepratusiam sunku išbūti: oras ten per skaidrus, per retas. Nori nenori turi leistis papėdėn, kad kada nors, jei ne šį, tai kitą sezoną, tenai sugrįžtum.
Spalis, bent jau Vilniuje, ir tapo tokiu nusileidimu – be ypatingesnių, kvapą atimančių viršukalnių, bet su plokščiomis, komfortiškomis, stalą primenančiomis aukštumomis. Jas pasiekus, būta daugiau tylos negu žodžių.

Kamerinis metaforų teatras

„Kur – Donelaitis? Kur – pjesė?“ – klausia įprasto „literatūrinio“ teatro adeptai po Rolando Kazlo spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“. Juk ankstesni R.Kazlo savarankiški darbai dorai atiduodavo duoklę literatūrai: tiek Hermanui Melville’iui „Raštininke Bartlbyje“, tiek Antonui Čechovui „Palatoje“, ką jau kalbėti apie Vlado Šimkaus „Geležį ir sidabrą“, ištisai sudėliotą poetinio montažo principu. Žodis Rolandui scenoje visuomet buvo svarbus, kone svarbiausias, o čia vos kelios citatos iš sodrių hegzametrų styro.
Užtat apstu neslapstomų, sąmoningai afišuojamų „nekrošizmų“, tik jie – kito, kuklesnių ambicijų lygmens. Visko čia kelis kartus mažiau: virvių, žvakių, vandens, žolynų, popieriaus lapų, marškų, o ypač – veiksmo intensyvumo. Mažiau ir aktorių, taigi turime tarsi jaukų, „kamerinį“ E.Nekrošiaus teatro variantą, kuriame daugiau atlaidžios šypsenos, nei dramatiškos egzistencinės įtampos, o chorus ir kordebaletus atstoja kuklūs duetai. Bet žavus tas R.Kazlo nepretenzingumas, šiltas, naminis. Kaip ir jo nuolat triūsiantis, scenos kraštinėmis tarsi savo žemės riboženkliais rūpestingai žirgliojantis Donelaitis.
Spektaklio tonas sugriežtėja tik po basai poetą nuavusių Temidės svarstyklių scenos. Nusivylimas, nuovargis išvirsta svetimų nuodėmių vardijimu, judėjimą keičia sąstingis, atlaidumą – moralizavimas. Pavasariška šviesa belieka laiškuose ir poemose. Ir žemiškas poeto kovas – su dulkėmis, žiurkėmis, kandimis ir matininkais – stebėjusių žiūrovų atminty.

Nešokančio šokėjo godos

Gytis Ivanauskas po holivudinio-bolivudinio blizgesio, demonstruojamo Teatro arenoje, vėl pajuto norą išsikalbėti. Tik „Kavolių kabarete“ mintys apie meno prasmingumą liejosi polifoniškai, o štai spektaklyje „Programa. Apie prabangą ir bejėgiškumą“ – gyvos muzikos, kaip tolimos harmonijos galimybės, tepertraukiamu monologu. Na, ir dar Jeanu Lucu Lagarce’u, kurio mintys „inkorporuojamos“ paprastai, bet garbingai – skaitant atverstą knygą.
Betgi normalu, kad Menų spaustuvės premjeron užklysta žmonių iš Teatro arenos. Balsingosios Jazzu pasirodymas prieš koncertą jiems savaime suprantamas, o štai nešokantis G.Ivanauskas – akivaizdus nesusipratimas. Žvirblio dydžio akmenukas, kurį artistas tarsi atsiprašydamas spektaklio pradžioje iškrato iš bato, jiems ne argumentas. Ši publikos dalis iš savo cirpiančių mobiliųjų snaudulio atgyja tik tuomet, kai pamiršęs kojos skausmą spektaklio herojus vis dėlto ryžtasi trumpam, bet įspūdingam pasiutšokiui.
Tas herojus – vienišas artistas, vakarais virtuvėje besišnekučiuojantis su savo senu sakvojažu. Draugė kviečia juos abu į tolimąją Ameriką, bet… ant stalo tarp neapmokėtų sąskaitų guli vokas su medicininio tyrimo atsakymais, kurio artistas net nedrįsta atplėšti. Nujausdamas, kad voke – jo nuosprendis.
Šiose realybės dekoracijose belieka pasakoti istorijas, pavyzdžiui, apie bičių duonelę, kurios silpnam vaikui rekomendacijų klausanti mama sušėrė „kelis kepalus“, kol išsivystė stipri alergija. Todėl vietoj lemtingojo „būti ar nebūti“ dabar užtenka valiūkiškai savęs klustelėti: „O gal bičių duonelės?“
Vis dėlto jungiant atskiras istorijas scenoje neišvengta virtuoziško nuobodžiavimo: skirtingomis intonacijomis kartojant tam tikras frazes, nuolat ieškant joms tinkamiausios veido mimikos, atleidžiamos publikos dėmesio vadelės. Tik spektaklio kulminacija, vėlgi paremta J.L.Lagarce’u, galiausiai sumezga daug palaidų galų.

Tegyvuoja papai

Į „Domino“ teatrą užsukti susivilioju retkarčiais, kai premjeros žada šį tą daugiau nei įprastus seksualius šou. Tarkim, prieš porą metų Marcino Slawinskio režisuotos „Žirklės“ papirko nuosekliai apgalvotu prisiekusiųjų teismo žaidimu, demaskavusiu visuomenės nuosprendžių teisingumo iliuziją.
Spalio premjeroje „Paskolinkite tenorą“ matėme tą patį simpatišką, brodvėjinių hitų perkėlimo amatą profesionaliai įvaldžiusį lenkų režisierių, tačiau pjesė – tik eilinė situacijų komedija su lovomis, spintomis, persirengėliais ir atgijusiais numirėliais. Gyvų arijų, dėl kurių vienas iš vaidmenų patikimas profesionaliam tenorui, vos kelios, ir jos nepaverčia pusnuogių gražuolių kupino reginio kultūringesniu. Bent jau Deivido Norvilo, kurį teko matyti scenoje, vaidyba atitiko visus neįnoringus nuolatinės „Domino“ trupės standartus, o ši trupė puikiai suvokia, kam ir ką vaidina.
Todėl įdomiausi šiame teatre paprastai būna ne savo nuolatinius amplua eksploatuojančių senbuvių, o „priklydėlių“ parengti vaidmenys. Spektaklyje „Paskolinkite tenorą“ tokiu atklydėliu, aktoriniu meistriškumu pranokstančiu kolegas, tapo Algirdas Dainavičius, jautriai suvaidinęs senstantį geraširdį, bevalį, energingos žmonos lovoje beviltiškai spurdantį italų dainininką. Jei dar prisimintume mįslingą šio aktoriaus vaidmenį neseniai pasirodžiusioje kino juostoje „Vardas tamsoje“ – galėtume tvirtinti, kad profesiniu atžvilgiu jam šis ruduo ganėtinai sėkmingas.
Vis dėlto labiausiai „Domino“ teatre stulbina ne aktoriai, kurie sąžiningai atlieka savo darbą žanro nustatytuose rėmuose, o iš pažiūros kultūringa verslininkų bei valdininkų publika, dievinanti būtent tokius rėmus. Ji tyliai snūduriuoja pirmame veiksme, kol scenoje su atsargiomis erotinėmis užuominomis spėliojamas žodis iš raidės „p“, ir akivaizdžiai pabunda antrajame, kai tas žodis – „papai“ – demonstruojamas scenoje visa savo iškilia didybe. O po spektaklio sukelia ne mažiau didingas ovacijas, kurių nuoširdus entuziazmas pranoksta premjerinius aplodismentus Nacionaliniame dramos teatre. Ar verta stebėtis, kad priklydėlių „Domino“ scenoje regime vis dažniau?

Lapkričio afišose – nauji Jono Vaitkaus, Aido Giniočio ir Agniaus Jankevičiaus spektakliai.

„Kviečiame Jus tapti spektaklio dalimi ir paaukoti savo nebenešiojamų batų. Atnešusiems dvi ir daugiau porų mainais siūlome galimybę dalyvauti uždaroje spektaklio „Aritmijos“ generalinėje repeticijoje (kuri vyks š.m. lapkričio mėnesį) ir pirmiems pamatyti, kokiam sumanymui pasitarnaus Jūsų avalynė. P.S. Deja, spektakliui netiks nei sportbačiai, nei botai, nei vaikiški batukai bei aukštakulniai“, – tokį kvietimą-pasiūlymą baigiantis vasarai išplatino Vyčio Jankausko šokio teatras.
Tad baigiantis lapkričiui visi, meno labui paaukoję vietą spintose užgrobusius batus, pagaliau sulauks pelnyto atlygio. Tačiau V.Jankausko „Aritmijos“ anaiptol nebus vienintelė mūsų laukianti šokio premjera: net keturios pozicijos šio lapkričio premjerų dešimtuke – būtent šokančios. Jei dar pridėtume praėjusį savaitgalį Klaipėdoje rodytus „Padi Dapi Fish“ trupės „Akvariumus“ – gautume ištisą šiuolaikinio šokio lietuviškų premjerų vitriną.
Štai choreografė Aira Naginevičiūtė Kaune suvienijo jėgas su audiovizualinės poezijos grupe „Avaspo“ ir drauge renčia „Melancholijos bokštus“. Šiam projektui šiuolaikinio šokio meistrė taip pat pasitelkė patyrusią kolegę Godą Laurinavičiūtę ir jaunesnę savo mokinę Gretą Grinevičiūtę.
Vilniuje patirties nestokojantis aktorių ir šokėjų trejetas (Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas) nusprendė neatsilikti ir pasiryžo kurti, anot jų pačių, „labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklį“, kurį lyg abejodami pavadino „Contemporary?“ Kad ir kaip ten būtų, reginys pasakos apie šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimo procesą, taigi ironiją autoriai nukreips į save. „Contemporary?“, pasak jų, skirtas uolesniems šokio festivalių lankytojams, savo kailiu patyrusiems, ką reiškia valandą sėdėti teatre ir bandyti atspėti, kas vyksta scenoje. Ar žiūrovai tikrai supranta kūrėjus? Ir ar jiems verta tai aiškinti?..
Ketvirtoji šokio premjera – choreografės Didy Veldman baleto kalba interpretuojama nemirtinga „Carmen“ istorija. Ir štai čia išties nereikia jokių pasakojimų, nes siužetas, prasidedantis tabako fabrike ir pasibaigiantis koridoje, – vienas populiariausių nūdienos teatre. Prieš atkeliaudamas į Vilnių šis D.Veldman pastatymas jau rodytas trijuose žemynuose, o pirmasis jo variantas sukurtas „Northern Ballet“ teatro scenoje Lidse (Didžioji Britanija).
G.Bizet muzikoje įamžinta istorija perkeliama į šių dienų socialinį miesto užribį – tamsų pasaulį, kuriame ypatingu žavesiu apdovanota Carmen be skrupulų naudojasi vyrų viliojimo galia. Toliau – nieko nauja: gražuolė lengvabūdiškai manipuliuos tol, kol desperatiškos meilės apakinto vyro jausmai abiem lems pražūtį. Betgi ne siužetai lemia meno, o juolab baleto meno, vertę…

Studentai ir dokumentai

O jei taip – ateisime žiūrėti iš mokyklos suolo žinomo Kazio Binkio „Atžalyno“ ir prisiminsime, kaip už pamušalo prašapęs šimto litų banknotas gali esmingai pakeisti jauno žmogaus gyvenimą. „Šiame pastatyme sieksiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio, pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą“, – teigia spektaklio režisierius Jonas Vaitkus, nesibaidantis patyčių už „nemodernios Lietuvos produktą“. Vaidinti spektaklyje jis pakvietė ne tik savo buvusius mokinius, tapusius garsiais aktoriais, bet ir dabartinius vaidybos studentus.
Vienas ryškesnių J.Vaitkaus mokinių režisierius Agnius Jankevičius lapkritį irgi rengia premjerą, tačiau lieka ištikimas pamėgtai šiuolaikinei Europos dramaturgijai. Jo akiratyje atsiduria lenkų dramaturgas Pawelas Demirskis, parašęs publicistinę pjesę apie Lodzės fabrike žuvusį jauną darbininką. Italų bendrovei priklausančio fabriko vadovybė kaip įmanydama kratėsi atsakomybės, bandė papirkti žuvusiojo giminaičius, nors darbininko žmona dėl patirto streso prarado kūdikį. Suvokdama savo padėties beviltiškumą biurokratiškoje sistemos karuselėje, ši moteris nusprendžia savarankiškai ištirti vyro mirties aplinkybes ir drąsiai imasi ieškoti teisybės.
Dokumentinės dramos principais remsis ir debiutuojanti režisierė, šiuo metu Londono centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje studijuojanti Saulė Norkutė. „Albanijos nekaltoji“ – sena Balkanų šalių tradicija, pagal kurią moterys, nepanorusios tekėti už vyro, turi priimti skaistybės įžadus ir likusį gyvenimą praleisti vilkėdamos vyriškus drabužius. Tai vienintelis oficialus būdas joms pritapti prie patriarchalinės visuomenės. Ar ši tradicija būdinga tik Balkanams? Režisierė kartu su aktorėmis Danute Kuodyte, Jone Dambrauskaite ir Giedre Giedraityte kviečia patyrinėti, kokiais būdais į mūsų protus yra „įmontuojami” lyčių „laimės“ stereotipai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

D.Matvejvas

Rugsėjo premjerų amplitudė sostinėje atskleidė šiuolaikinio teatro įvairovę: nuo pabrėžtinai emocingo eiliuoto teksto deklamavimo „Dar vienoje meilės staigmenoje“ iki sąmoningai mechaniškai beriamų Euripido eilučių spektaklyje „Mano tėvas – Agamemnonas“. Nuo pastarojo sąlyginio kameriškumo – iki globalios Ameriką, Izraelį, Lenkiją ir net mirusiųjų pasaulį apimančios universalios „Mūsų klasės“ erdvės. Nuo pridėtinių prasmių chaoso operoje „Ernani“ – iki pavyzdingai išgryninto „Žuvėdros“ psichologizmo.
Šis tekstas – bandymas apžvelgti, kurie kraštutinumai žiūrovų akyse pasiteisino, o kurie paliko abejonių poskonį.

Kančia kaip reliktas

Cezaris Graužinis skelbė apie siekį eksperimentuoti su marivodažu – aštuoniolikto amžiaus pradžios prancūzų dramaturgo Marivaux eilių ironišku rafinuotumu. Realiai „Dar viena meilės staigmena“ publiką pasitinka rankas iš nevilties grąžančia Markize (akt. Brigita Arsobaitė), kurios įnirtingas gedulas priešpriešinamas efektingai iškirptei ir ryškiam makiažui. Dar daugiau juoko plūsteli kartu su skausmo perkreipta Ševaljė (akt. Paulius Čižanauskas) povyza. Sklandžiai liejantis Marivaux tekstui, žiūrovas raginamas stebėti, kaip manieringi žodžiai prieštarauja tikriesiems veikėjų ketinimams, ir daryti teisingas išvadas.
O pagrindinė iš jų – kad meilės kančios yra romantikų išgalvotas, absoliučiai nerezultatyvus ir nenuoširdus reliktas. Tereikia priimti pasaulį paprasčiau, ir jis klusniai pritūps prie jūsų kojų, o besikankinančiam neurotikui būtinai atsuks prašieptas iltis.
Viskas būtų gerai, jei ne abejonės, ar emocinis primityvizmas ir kančios nuvainikavimas nūdienos materialistų visuomenėje nusipelno tokios žodingos reklamos. Žmogaus, kaip lengvai priglaudžiamo ir paleidžiamo daikto, suvokimas ir šiaip besąlygiškai vyrauja, todėl nelabai motyvuotas toks dramaturginės medžiagos pasirinkimas. Taip, įmantrusis marivodažas kartu su storais eilių pluoštais „Cezario grupei“ pakluso, bet kas mums iš to? Na, pasigėrėjome šaunia Juliaus Žalakevičiaus vaidyba – išsiskirti iš kolegų jam padeda keli sparčiai mainomi, išradingai parodijuojami personažai. Šiek tiek įvairesnių spalvų pademonstravo ir P.Čižanauskas, o visiems kitiems pritrūksta elementarios charakterių dramaturginės evoliucijos.
Netgi pats Marivaux visažinių tarnų poros išsiskyrimu įspėjo, kad ne viskas meilėje taip lengvai numatoma, kaip įsivaizduoja jos dėsnių paprastumą deklaruojantys naivuoliai. Būtent tas „nenumuilintas“ tragizmo lašas pajuokai išstatytos kančios akivaizdoje suteikė reginiui bent mažytį lašelį prasmės.

Mirtis kaip kasdienybė

Kontrastas Marivaux tiesmukumui – svečio iš Maskvos Konstantino Bogomolovo režisuotas „Mano tėvas – Agamemnonas“ Vilniaus mažajame teatre. Spektaklis, kaip žiūrovo tolerancijos egzaminas, kurį išlaiko tik platesnį šiuolaikinio teatro suvokimą išsiugdžiusi publika.
Režisierius nė neslepia mėgstąs stebėti, kaip salę jo spektaklių metu palieka tebesantieji pakeliui į tokį suvokimą. Tačiau ir jų pasąmonė neišvengiamai priima impulsą praplėsti lig šiol praktikuotą teatrinių žaidimų taisyklių rinkinį. Jie dar ilgai svarstys, ką galėtų reikšti ilgiausios pauzės, kurios kylant spektaklio įtampai pradeda net spengti, ir kokia prasmė scenoje tris kartus iš eilės kartoti tą patį. Ir, žinoma, kodėl antikinis tekstas čia beriamas mechaniška sunkiai pagaunama greitakalbe, anuliavus bet kokį emocinį santykį.
O jeigu svarstys, tai greičiausiai prieis prie išvados, kad Euripido teksto netgi nebuvo būtina suprasti, nes šiame spektaklyje jis tėra garsinis fonas, priešpriešinamas ilgoms pauzėms: lygiai kaip fabriko gaudimas ar mechaninio žaisliuko tarškesys. Per pauzes dažniausiai kas nors numiršta – apie tai informuoja begarsio kino laikus primenantys įrėminti titrai. Ir ne taip svarbu, ar numiršta visam laikui, ar tuoj pat prisikelia, nes tarp artimiausių žmonių tvyranti tyla (arba jai prilygstantis vienpusis bereikšmio tarškesio srautas) ir yra lėta, bet neišvengiama šeimos mirtis. Kai abejingumas pasiekia tokią ribą, nuosavo vaiko aukojimas tampa savaime suprantamas. Todėl Ifigenija (akt. Elžbieta Latėnaitė), kaip įprasta, padaro namų darbus, pasižiūri mėgstamą serialą ir klusniai išeina mirti: juk mirtis šiuose namuose tapusi kasdienybe.
Galima tik įsivaizduoti, kiek pastangų iš spektaklio aktorių pareikalavo tiek sustingusių pauzių laikymas, tiek beviltišką susvetimėjimą atskleidžiantis kalbos anemiškumas, kai net elementariausios kasdienės frazės skiriamos tarsi bejausmei sienai, o ne dukteriai, sūnui, vyrui ar žmonai. Titrai rėmeliuose drovesnes sielas kartais šokiruoja, tačiau taip pat nestokoja lakoniškos ironijos. Savito atpažįstamumo žavesio turi realistiškai atkurtas daugiabučio kambarys ir užuominos, kad jame užaugę vaikai neišvengiamai atkartos tėvų gyvenimus: aukos savus vaikus, tyliai pribaiginės sutuoktinius ir beprasmiškai mirinės ant sofos. Mąstymui išties palikta erdvės.

Muzika, o ne logika

O štai operoje ilgų pauzių būti negali. Ko gero, vienintelė scena, privertusi sustingti „Ernani“ žiūrovus, – mirtį šaukiantis Silvos ragas. Ir ne taip svarbu, kad prancūzų režisieriaus Jeano Claude’o Berutti valia durklą vėliau pakeitė nuodai, o iš paskos Ernaniui į mirties glėbį puolė ir jo mylimoji. Svarbiau, kad pasimetę režisieriaus pasiūlytoje traktuotėje žiūrovai spėlioja, kaip dama iš Diego Velazquezo paveikslo sugeba nusinuodyti: gal taip sunaikinamas vertingas meno kūrinys? Režisierius, pirmame veiksme įspūdingai demonstravęs atgyjančius ispanų meno šedevrus, jiems anaiptol nepadeda spręsti savo pakišto rebuso: tiesiog dezertyruoja iš Prado muziejaus į tradicinį libretą, ir gaudyk vėją laukuose.
Taigi šis G.Verdi operos pastatymas labiau skirtas įsitikinusiems, kad operoje svarbiausia – muzikalumas ir vizualumas, o ne griežta siužeto logika. Iš lietuvių atlikėjų norėtųsi išskirti Silvos partiją premjerose sėkmingai dainavusį jauną bosą Tadą Girininką, scenoje niekuo nenusileidusį kviestinėms užsienio žvaigždėms.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Spalį labiausiai intriguos Rolando Kazlo ir Artūro Areimos rengiamos premjeros.

Atvirai šnekant, po meteoru rugsėjį švystelėjusios Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ sunku tikėtis greitai mūsų teatrinėje padangėje sulaukti antro panašaus meninio svorio šviesulio. Stebuklai nesikartoja taip dažnai.
Tik viltys, nors ir naivios, privalo išlikti. Ir būtent tų vilčių įkvėpti žiūrovai šį vakarą šturmuos Menų spaustuvę, kurioje Oslo nacionalinio dramos teatro trupė du kartus (norvegiškai) rodys O.Koršunovo režisuotą „Perą Giuntą“.
Galima tik spėlioti, ar panašaus susidomėjimo būtų sulaukęs iš Azerbaidžano parvežtas Jono Vaitkaus spektaklis „Septynios gražuolės“: „budrių“ vizų dalintojų dėka to jau nebesužinosime. Gaila, nes lietuvių kūrybos sugrįžimai visuomet intriguoja, tegu ir retokai pateisindami tautiečių išpūstus lūkesčius.
Tad verčiau grįžkime prie Antono Čechovo. Sunku numatyti, ką iš jo „Vyšnių sodo“ Kaune sukonstruos toks drąsiai eksperimentuojantis menininkas, kaip Artūras Areima. Atrodo, kad šiuo atveju teatras ryžtasi byloti apie savo paties situaciją. Spektaklio herojai – tarsi laike įstrigę aktoriai, pasiryžę vaidinti netgi tuomet, kai teatras bus nugriautas, nebeliks nei režisieriaus, nei žiūrovų. Ar jie tokie, kupini praeities nostalgijos ir ateities nerimo, kam nors reikalingi? Ypač kai pinigų nėra, o vienintelis būdas padengti skolas – iškirsti vyšnių sodą ir išnuomoti žemę turtuolių vasarnamiams statyti…

V.Bareikis – apie monstrus ir emigrantus

Net dvi premjeras spalį žada po maskvietiškų studijų Lietuvoje nerimstantis Vidas Bareikis. „No theatre“ parodys spektaklį „Nematomi monstrai“ pagal to paties pavadinimo Chucko Palahniuko romaną, kuris leidėjų iš pradžių buvo atmestas dėl pernelyg šokiruojančio turinio ir prisimintas po stulbinamos „Kovos klubo“ sėkmės.
„Nematomi monstrai“ – tarsi moteriška „Kovos klubo“ versija, praskleidžianti mados, reklamos ir kino pasaulio užkulisius. Didžiuliame ekrane žiūrovai stebės jų akyse kuriamą filmą, o kartu matys jo filmavimo aikštelės virtuvę, kurioje sukiosis ne tik aktoriai, bet ir spektaklio kūrybinė komanda. Režisieriaus žmona Jurga Šeduikytė vaidins populiarią manekenę, kuri po nelaimingo atsitikimo netenka apatinio žandikaulio ir todėl žmonės nuo jos nusišalina (tuomet vaidmuo perduodamas aktorei Elzei Gudavičiūtei, kuriai teks vaidinti vien akimis). O balerina Simona Paciukonytė įkūnys personažą, kurio Ch.Palahniuko knygoje apskritai nėra. „Pagalvojau, kad spektaklyje galėtų atsirasti bevardė manekenė-simbolis, kuri pasiekia savo svajonę ir tampa „Niam niam“ užkandėlės reklamos veidu“, – išduoda V.Bareikis.
Kita to paties režisieriaus premjera – „Kelionė namo“ pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, pastatytą mažai girdėtame urbanistinio šokio teatre „Low Air“. Scenoje – du aktoriai, du šokėjai ir vieni namai, kuriuose susitinka tėvai ir vaikai. Jie tarpusavyje kalbasi sunkia tema: kas yra namai, kada iš jų išeiname ir kodėl sugrįžtame. „Jums lengva išvažiuoti. Galite viską palikti ir išvažiuoti. O tada staiga sugrįžti ir pasakyti – labas vakaras, štai ir aš, ar pasiilgote?“ – ironizuoja dramaturgas.

Scenoje – po vieną ir po du

Šokėjo Gyčio Ivanausko teatras sezoną pradeda premjera „Programa. Apie prabangą ir bejėgiškumą“. Tai įvairialypio artisto monospektaklis, kurio atsiradimą įkvėpė Jeano Luco Lagarce‘o kūryba ir realus šio teatrui atsidavusio kūrėjo gyvenimas. Vienintelis aktoriaus partneris scenoje – Leono Somovo ir Jazzu sukurta muzika.
“Šis spektaklis man pačiam yra be galo svarbus. Jame nedidelę dalelę savęs pamatys kiekvienas, kuris kada nors buvo beprotiškai įsimylėjęs”, – tvirtina G.Ivanauskas.
Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje išvysime Dianos Anevičiūtės ir Neringos Bulotaitės duetą. „Dvi kalbančios mašinos, esančios vienoje vietoje – scenoje. Sceninės būtybės. Be paliovos ieškančios visumos, bendro supratimo. Bet joms tai nelengva: jos pernelyg arti viena kitos. Jos uždarytos viena kitos draugijoje ir klausimais bei atsakymais mėtosi lyg teniso kamuoliukais. Jos visada dvi. Jos niekada nelieka vienos, nors trečiasis asmuo nepasirodo“, – taip savo pjesę „Nuošaly“ apibūdino islandų dramaturgas Sigurduras Palssonas. O režisierius Gytis Padegimas žada siekti maksimalaus aktorių dvasinio atsivėrimo ir pats jose kukliai ištirpti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugsėjo 14 d., šeštadienį, Klaipėdos lėlių teatras, praėjusią savaitę pakvietęs į pirmąjį šio sezono spektaklį, kuris buvo skirtas suaugusiųjų publikai, plačiai atvers duris jauniausiesiems žiūrovams. Mažasis sezono atidarymas – ne toks jau mažas: svečių laukia režisierės Karolinos Jurkštaitės premjera „Arbatėlė“ ir susitikimas su iliustratore bei animacijos kūrėja Rasa Joni.

Žmogaus ir lėlės stebuklas

„Arbatėlė“ – ar gali būti kas tinkamesnio rudens savaitgalio vidurdieniui? Kaip H. K. Anderseno pasakoje apie šeivamedžio močiutę, arbatos gėrimas yra atspirtis netikėčiausių įvykių virtinei, kuri laukia režisierės Karolinos Jurkštaitės sukurtoje istorijoje. Kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti rugsėjo 14 d. bei rugsėjo 15 d. lygiai 12 valandą.

„Šis spektaklis – apie tai, kiek daug įvairių dalykų turime savyje ir kaip įdomu juos atrasti, pažinti bei išreikšti“, – sakė režisierė, darbe įgyvendinanti seniai puoselėtą idėją pasitelkti neįprastus aktorius – oro balionus. Be to, į žanrų sintezę linkstančios menininkės sumanymu, scenoje pasirodys ir dramos aktoriai, ir lėlės. K. Jurkštaitės nuomone, scenoje atgyjančios lėlės stebuklą dar labiau sustiprina gyvo aktoriaus dalyvavimas. Spektaklyje vaidina Erika Mažulienė ir Justina Jukonytė, muziką kūrė Aušra Vaštakaitė, dailininkė – Viktorija Dambrauskaitė, kūrybinė konsultantė – scenografė Renata Valčik.

„Arbatėlė“ – jau trečiasis spektaklis, režisierės K. Jurkštaitės sukurtas kartu su aktorėmis E. Mažuliene bei J. Jukonyte. Beje, griežto funkcijų susiskirstymo trijulė nepripažįsta – kūrybos virtuvėje visos dalyvės yra vienodai aktyvios ir dažnai nė nepajunta, kaip prabėga kelios repeticijų bei diskusijų valandos.

Susipažinusios studijų metu, kolegės greitai suprato turinčios panašių idėjų ir skirtingų žinių bei patirčių, kurias sujungia Klaipėdos lėlių teatro scenoje. Anot J. Jukonytės, lėlių teatras suteikia galimybę naujai atrasti savo kūrybiškumą bei pritaikyti aktorystės įgūdžius. „Esminis mano atradimas buvo lėlių teatro, kuri įsivaizdavau kaip tradicinius marionečių spektaklius, galimybės. Karolina kuria objektų, formų teatrą, kuris netelpa į įprastinius standartus“, – antrino E. Mažulienė.

Bilieto kaina – 12 Lt. Bilietus galite įsigyti Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4) II-V 13.00–17.00 val. bei 1 val. prieš spektaklį. Bilietus rezervuokite tel. (8-46) 239932.

Kūrybiškumo valandėlė su Rasa Joni

Rugsėjo 14 d. atėjusiųjų į premjerinį spektaklį 11.30 val. laukia staigmena – pažintis su visais atžvilgiais ryškia iliustratore Rasa Joni. Jos darbų paroda teatre veikia rugsėjo-lapkričio mėnesiais.

Vilniuje gyvenanti animacinių filmų kūrėja bei prodiuserė, knygų vaikams bei iliustracijų autorė, edukacinių programų organizatorė bei vedėja parodoje pristato savo knygų „Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda“, „Mano draugas Paukštelis“, Romo Sadausko knygos „Kaip tapti karaliumi“ iliustracijas bei darbus, papuošusius Pietų Korėjoje išleistas knygas mažiesiems. Bendradarbiavimas su tolimąja šalimi užsimezgė Rasai nusiuntus savo kūrybos pavyzdžius į vieną Pietų Korėjos leidyklą. O šiuo metu mažieji korėjiečiai gali vartyti jau apie aštuonetą lietuvės iliustruotų knygų.

„Konkurencija tarp iliustratorių – didžiulė. Ne dailininkui visos vaikų knygų iliustracijos atrodo lyg ir vienodos, kurti jas nori daugelis. Sėkmės paslaptis kiekvienu atveju yra individuali“, – sakė menininkė, taip pat bendradarbiaujanti su Italijos, Švedijos, Amerikos, Anglijos, Kanados leidyklomis. Rasos Joni iliustruotos bei maketuotos knygos nesyk buvo pripažintos gražiausiomis knygomis vaikams, iliustracijos eksponuotos daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, o visi sukurti animaciniai filmai buvo nominuoti valstybiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose bei pelnė ne vieną apdovanojimą.

„Labai mėgstu piešti ilgaausius zuikius su dryžuotom ausim. Dar gėles ir debesis. Ir katučius. Dryžuotus arba taškuotus. Spalvotus ir dekoratyvius. Laimingus ir liūdnus. Turiu šiltą, minkštą ir murkiančią katelę namie. Ji – mano draugė. Kartais ją piešiu“, – savo žaismingų personažų istorijas atskleidžia autorė.

Rasos kūryba susilaukė dėmesio jai dar mokantis vidurinėje mokykloje – 2000 metais buvo surengta autorinė tapybos paroda, o 2001 metais ji tapo respublikinio moksleivių kūrybinių darbų konkurso, skirto J. Grušo 100-osioms gimimo metinėms, laureate.

Lavinti kūrybiškumą nevėlu niekada, bet anksčiau pradėjęs, greičiau patirsi ir veiklos grąžą. Tad Klaipėdos lėlių teatras primena, jog Karakumų asilėlis paskelbė registraciją į savo vardo mokyklėlę, kurioje laukiami ikimokyklinio amžiaus vaikai nuo vienerių metukų drauge su tėveliais. Mokyklėlės tikslas – supažindinti mažiausiuosius su lėlių teatru, mokyti reikšti mintis, nebijoti išreikšti save ir pažinti kitus. Registracija vykdoma tel. (8-46) 239932 bei elektroniniu paštu klaipedosleles@gmail.com iki rugsėjo 27 d. Karakumų asilėlio mokyklėlės mokslo metai prasidės spalio 8 d.

Rugsėjo 26 d. prasidėsiantis dešimtasis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ šiemet žiūrovams užsienio programoje pristatys ir režisieriaus Davido Doiašvilio pagal Williamo Shakespeare‘o pjesę pastatytą spektaklį „Makbetas“. Jis bus rodomas spalio 3 d. 18.30 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

Scenos klasika tapęs kūrinys jo autorių dėka tampa ne tik daugiasluoksniu spektakliu, bet ir dinamiškai kintančiu reginiu. „Režisierius ir jaunų aktorių trupė profesionaliai valdo dramos medžiagą ir patį vyksmą scenoje, – teigia „Sirenų“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Joje jie išsitenka su, rodos, paprastais ir minimaliais teatro elementais – šviesa, tamsa ir vos keliais suolais. To jiems pakanka sukurti tikrą fantasmagoriją.”

Doiašvilio interpretacijoje Makbetas tampa savo laiko, sistemos, aplinkybių ir jausmų įkaitu – tai dėl savo tikslo kovojantis asmuo, priverstas brautis pro šiurpią kasdienybės mistiką ir tapti sukrečiančių įvykių liudininku bei kaltininku. Gruzinų režisierius Makbetui suteikia absoliučią teisę elgtis nežmoniškai, o temperamentingi gruzinų aktoriai scenoje kuria jaudinančių akimirkų seką. Galiausiai žmogžudystė pasiveja žmogžudį, nes net meilės lydimas asmuo visuomet yra asmeniškai atsakingas už savo paties kaltes.
Chrestomatinė Makbeto tragedija gruzinų režisieriaus pateikiama ir kaip romantinė istorija: čia, šalia tamsos ir kraujo bei baisiausių žmogaus pojūčių, tokių kaip pavydas ar kerštas, egzistuoja ir deginanti bei aistringa meilė. Makbetas ir jo ledi spektaklyje virsta savotiškais Bonnie ir Clyde’u – jie vienas kitam yra ir atrama, ir paspirtis siekti tikslo, pateisinančio net ir nežmoniškas priemones. Tačiau, eliminuodamas bet kokią lyriką, D. Doiašvilis susieja mylimuosius ne meilės saitais, o mirtimi.
Spektaklis jau sėkmingai dalyvavo ne viename tarptautiniame festivalyje, o viename iš jų, vykusiame Rijekoje, Kroatijoje, pelnė du trečdalius galimų apdovanojimų – už geriausius spektaklį, režisūrą, aktoriaus ir aktorės darbus, scenografiją, kostiumų dizainą, muziką ir publikos simpatijų prizą. Kaip teigia Rijekos universiteto Filosofijos fakultete profesoriaujantis dramaturgas Darko Gašparovićius, Davido Doiašvilio „Makbetas“ yra „aukštos klasės estetikos teatrinio įvykio pavyzdys, visuose segmentuose atliekamas tobulai“.
Spektaklio anonsas: http://youtu.be/QTnW6ZnOX8M

Galvės ežere pastatytoje scenoje šoks Maskvos Didžiojo bei Sankt Peterburgo Marijos teatrų baleto solistai, o Nacionaliniame dramos teatre – vokiečių choreografės Sashos Waltz šiuolaikinio šokio trupė.

Šeštadienį ir sekmadienį klasikinis Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“ bus atliktas virš Galvės ežero sumontuotoje scenoje. Prieš spektaklį Trakuose tris paras bus konstruojamas pontoninis plaustas, ant jo – speciali scena bei garso, vaizdo ir šviesos technika. Abu dviejų su puse valandos trukmės vaidinimai prasidės vėlai – pradėjus temti, 22 valandą. Todėl apšviesta Trakų pilis turėtų tapti didinga populiaraus baleto spektaklio dekoracija.
Scenoje šeštadienį pagrindinius Odetos ir Zygfrydo vaidmenis turėtų atlikti Didžiojo teatro artistų pora – Jekaterina Krisanova ir Dmitrijus Gudanovas kartu su Baltarusijos baleto artistų trupe. Sekmadienį juos pakeis Irina Kolesnikova ir Jevgenijus Ivančenka, šoks Sankt Peterburgo baleto teatro trupė.
Žiūrovams bus sumontuotos tribūnos apžvalgos aikštelėje priešais pilį. Ketinama sumontuoti ir išskirtinių svečių tribūną, iš kurios atsivers geriausias vaizdas į sceną. O VIP svečių zona bus perkelta į Galvės ežere plaukiojančius laivus, iš kurių bus galima gėrėtis išskirtiniu reginiu.
Baleto siužetas pagal autorių sumanymą ir rutuliojasi ežero pakrantėje. Čia medžiojantis Zygfrydas pirmą kartą išvysta piktojo burtininko užkeiktas gulbes, kurios išlipusios į krantą virsta merginomis. Zygfrydas įsimyli Odetą – gulbių karalienę. Vėliau jis dalyvauja pilies puotoje, kur jam pristatoma daug gražuolių, tačiau supranta, kad tarp jų nėra nė vienos, vertos Odetos. Galiausiai ant ežero kranto užsimezgusios meilės stebuklas nugalės piktuosius kerus.

Laukti teko dešimt metų

Šiuolaikinio šokio mėgėjams sekmadienį ir pirmadienį Vilniuje bus rodomas vokiečių choreografės Sashos Waltz spektaklis „Kūnai“. Šis spektaklis jau įėjo į šokio istoriją ir yra daugiausiai pasaulio scenų apkeliavęs trupės „Sasha Waltz & Guests“ kūrinys, parodytas daugiau nei trijose dešimtyse pasaulio šalių. Lietuva dėl jo derėjosi dešimtmetį, kol pagaliau vokiečių choreografė sutiko atvežti savo spektaklį į Vilnių. Tai pirmas S.Waltz trupės pasirodymas Baltijos šalyse.
Vakarų Berlyne, viename prabangiausių miesto rajonų Šarlotenburge, įsikūręs teatras “Schaubühne am Lehniner Platz” – vieta, kurioje išgarsėjo S.Waltz. 2000 m. ji kartu su teatro režisieriumi Thomu Ostermeieriu ėmėsi vadovauti šiam teatrui, kuris tapo prestižine scenos menų erdve. 2006 m. S.Waltz su bendraminčiais buvusioje Vandens tiekimo stotyje Berlyne atidarė naują įspūdingą scenos menų erdvę – „Radialsystem V“.
Šiuo metu jos vadovaujamos trupės repertuare – arti dviejų dešimčių spektaklių. „Sasha Waltz & Guests“ šiandien neabejotinai yra ne tik viena sėkmingiausių, bet ir brangiausiai apmokamų tarptautinių šokio kompanijų, o pati S.Waltz kuria spektaklius svarbiausioms pasaulio trupėms. Šiais metais trupė „Sasha Waltz & Guests“ paskelbta oficialia kultūros ambasadore Europos Sąjungoje.

Tarp šokėjų – lietuvio pavardė

Iš trylikos spektaklyje „Kūnai“ vaidinančių šokėjų kūnų choreografė kuria stulbinančius, vienas kitą keičiančius gyvuosius paveikslus. Šokėjų sąraše matysime ir lietuvišką Virgio Puodžiūno pavardę.
Jis – buvęs Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas. Prieš daugelį metų iš šaudymo sporto į šokio aikštelę atėjęs vaikinas neatrodė daug žadantis, tačiau vidinio užsispyrimo, pastangų ir sėkmės derinys lėmė, kad jau trylika metų V.Puodžiūnas – „Sasha Waltz & Guests“ trupės artistas.
„Aš augau sistemoje, kuri kalė, kad vyrai neverkia, nesiskundžia, nerodo, ką jaučia. Kalbėjimas niekada nebuvo mano stipriausia pusė. Daug ką laikiau savyje, nurydavau, nerodydavau, tad šokis man buvo nesąmoningas būdas (tik dabar galiu sąmoningai tą suprasti) išsilaisvinti iš to, kas mane spaudė. Per šokį ir judesį aš savo emocijas galėjau iškalbėti. Šokis tapo tarsi išsigelbėjimu, galimybe atverti savo paties dėžutę“, – aiškina tokį gyvenimo posūkį šokėjas.
Po pusantrų metų trukusios atrankos V.Puodžiūnas tapo vienu iš šešių laimingųjų, kuriuos choreografė atsirinko iš pusantro tūkstančio kandidatų. Pirmasis jo darbas su S.Waltz ir buvo dabar į Vilnių atvežami „Kūnai“.
Iš tiesų šis spektaklis sulaukė didžiulio pripažinimo – jis įtrauktas net į šokio studijų programas. Jame itin daug įvaizdžių, kurie nereikalauja ypatingo šokio meno supratimo: pakanka turimos žmonių gyvenimo patirties ir išgyvenimų. Jis visame pasaulyje turi pasisekimą, nes nėra sudėtinga atpažinti, kas vyksta. Kartais gal net labiau tavyje nei spektaklyje.
„Sąlygos kaip kūrėjui, kurias turiu šioje kompanijoje, – nuostabios. Tokios laisvės niekad kitur neturėjau. Tu girdi mintis, bet gali interpretuoti jas taip, kaip supranti. Tau nėra parodoma, liepiama, kaip ir ką daryti“, – pasakoja lietuvis.

Vytautą Šapranauską prisimena Rusų dramos teatro aktorė Nijolė Kazlauskaitė ir Vilniaus mažojo teatro aktorė Inga Burneikaitė.

„Jei negali gyventi be teatro – eik gydytis“, – savo kurso draugei Nijolei Kazlauskaitei patarė V.Šapranauskas. Šiandien buvę kolegos svarsto, jog galbūt pačiam Vytautui taip ir nepavyko nuo teatro scenos pagyti. Visi sutaria, jog talento mastu velionis teatro pasaulyje prilygo Arvydui Saboniui krepšinio pasaulyje. Tačiau iš Lietuvos išvykus Rimui Tuminui, kito tokio lygio režisieriaus aktoriui nebebuvo lemta sutikti.

Nepatinkančios akys

N.Kazlauskaitė prisimena, kad specialiai Rusų dramos teatrui surinktame kurse Vytautas buvo pats ryškiausias. Ir jau tuomet buvo darboholikas – kiti studentai, su juo palyginus, atrodė tinginiai. Lengvumas, su kuriuo Vytautas vaidindavo scenoje, jam pačiam daug pastangų kainuodavo. Visur su savimi nešiodavosi spektaklių tekstus.
„Stojamųjų metu sakydavo: jeigu neįstosiu į aktorinį – eisiu studijuoti anglų kalbos., – prisimena aktorė. – Vytautas buvo baigęs sostinės Salomėjos Nėries vidurinę, kurioje sustiprintas anglų kalbos dėstymas. Mes abu patekome tarp pirmųjų penkių, kuriuos priėmė dar vasarą. Rudenį buvo surengtas papildomas aktorių priėmimas, tada kursas pasipildė dar dešimčia žmonių. Studijų metais netinginiaudavome, nors į mokslinio komunizmo paskaitas rimtai nežiūrėjome. Už tai mane ir Šapranauską Irena Vaišytė netgi buvo iškvietusi pasiaiškinti. Ilgai stovėjome tokių pat studentų eilėje už kabineto durų. Kai Vytautas išėjo, paklausiau, kas ten vyko. Atsakymas buvo toks: „Sakė, kad mano akys jai nepatinka. O aš nepasakiau, kad jos man irgi nepatinka. Jinai ir taip žino“.
Studijų metais kartu važinėjom į Gruziją, taip pat į Maskvą Anatolijaus Efroso, Jurijaus Liubimovo spektaklių pasižiūrėti. Studentų ten susirinkdavo tiek, kad, pamenu, A.Efroso statytas Nikolajaus Gogolio „Vedybas“ sausakimšoje salėje vos ne ant vienos kojos stovint teko žiūrėti. Mus, pabaltijo studentus, Maskvoje ir į repeticijas įsileisdavo. Savo akimis matėme repetuojančius Michailą Kozakovą, Leonidą Bronevojų, Jurijų Jakovlevą…
Rusiškai Vytautas kalbėjo puikiai, be akcento. Diplominių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, iš Maskvos atvykęs režisierius, pripažino, kad net tikrieji kurso rusakalbiai kalba prasčiau nei V.Šapranauskas.
Tačiau mums pradėjus dirbti Rusų dramos teatre, kuris buvo dabartinėje Jogailos gatvėje šalia Gedimino prospekto, V.Šapranauskas masuotėse vaikščiojo ganėtinai ilgai. Kol teatrui vadovavo Vladimiras Zacharovas, dar gaudavo vaidmenų, bet atėjus Ivanui Petrovui visai prastai pasidarė… Bet Vytautas netgi masuotėje vaidindamas sugebėdavo išsiskirti.“

Ne visi sugebėjo prilygti

Į Rusų dramos teatrą V.Šapranausko kursas atėjo ne pačiu geriausiu jo laikotarpiu – „auksiniai“ Romano Viktiuko laikai jau buvo praeityje, o aktorių kursą rinkęs režisierius Vitalijus Lanskojus po įvairių intrigų Lietuvą irgi jau buvo palikęs. Kursą iš jo konservatorijoje perėmė teatro pedagogė Algė Savickaitė.
„Mūsų kursan buvo įstojęs toks storulis Piaseckis. Pamenu, kartą užsipuolėm savo dėstytoją klausimais – kokie vaidmenys tiktų tam, kokie anam. Tada A.Savickaitė, irgi moteris ne iš plonųjų, klustelėjo: „O ką galėčiau vaidinti aš?“ Vytas iškart jai atšovė: „O jūs galėtumėte būti Piaseckio mama…“ Tokie sąmojai vėliau atsirūgo – V.Šapranausko santykiai su kurso vadove taip ir liko įtempti“, – liudija pašnekovė.
Tais laikais Rusų dramos teatre buvo susidaręs nedidelis lietuvių aktorių branduoliukas, jautęs likusiųjų spaudimą. N.Kazlauskaitei netgi atvirai buvo pasakyta: „Kak možet litovka igrat ruskuju klasiku?“ „Ne kartą kalbėjomės, kad reiktų kažko griebtis, kaip nors prasmukti į lietuviškus teatrus. Bet Vytautui realybe tai virto tik po gero dešimtmečio“, – prisimena jo kurso draugė.
Vaidmuo, kuriame atsiskleidė kaip didis aktorius, buvo spektaklyje „Kvietimas į ešafotą“ pagal Vladimirą Nabokovą. Tai buvo vienas paskutiniųjų jo darbų prieš išeinant į Vilniaus mažąjį teatrą. Tas vaidmuo (tiksliau, trys vaidmenys, nes spektaklyje persikūnydavo į kelis personažus) jam pačiam buvo svarbus, sugrįždavo jo vaidinti ir priklausydamas Rimo Tumino trupei. Gaila, „Kvietimas į ešafotą“ gyvavo neilgai – kaip, pasak N.Kazlauskaitės, ir daugelis rimtesnių pastatymų Rusų dramos teatre. O tuščiavidurės komedijos jo repertuare kažkodėl išlikdavo dešimtmečiais.
Kurso draugė pasakoja, kad studijuodamas Vytautas labiau laikėsi merginų kompanijos. Šiaip būdavo „kompanijos vinis“, jo humoras visada buvo ypatingas, jaunystėje gal netgi subtilesnis nei TV šou laikais. Charizmą turėjo neapsakomą. Baisiai nekentė kvailų žmonių, šaržuodavo juos. Ne tik kaip aktorius, bet ir ant popieriaus veiksmo kupinus šaržus neblogai piešdavo. Buvo mokęsis muzikos mokykloje – gerai grojo smuiku ir gitara.
„Nebuvo jame snobizmo, apgalvoto savojo įvaizdžio kūrimo. Jautrumą slėpė po skeptiko kauke, bet nesidėdavo itin dvasingu. Anekdotų mokėjo šimtus. Kai dviese vadovaudavome draugų vestuvėms, man net nebūdavo ką veikti“, – prisimena N.Kazlauskaitė.
Scenoje V.Šapranauskas buvo puikus partneris, vaidinantis ne su pačiu savimi, o su kolegomis. Tik ne visi artistai sugebėdavo jo siūlomą žaidimą virtuoziškai pagauti: nebent Vladimiras Jefremovas tuo sugebėdavo jam prilygti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sėsli žemaitė pagaliau ryžosi išmėginti save užsienio teatro trupėje.

Turėdama rankose dviejų metų darbo kontraktą su grakščiuoju baltu Aalto teatru Vokietijos mieste Esene, Sandra Janušaitė apgailestauja: rudenį nebegalės dainuoti Vilniuje rengiamoje Giuseppe’s Verdi operos „Ernani“ premjeroje, nes negauna tam naujųjų darbdavių sutikimo. Tačiau Elviros vaidmenį žada išmokti savarankiškai ir kantriai laukti progos, kuomet teatras, antraisiais namais buvęs dvylika metų, suteiks galimybę pasirodyti bent jau kaip viešniai.
Kodėl po tiek viename teatre praleistų metų visgi susigundė išvykti, nors anksčiau panašūs siūlymai nesuviliodavo? Nes teigia supratusi: dabar arba niekada. Sandrai netrukus sukaks trisdešimt devyneri, o sopranui keturios dešimtys metų – karjeros aukštuma, kai pasiekiama vokalinių galimybių ir emocinės brandos pusiausvyra. Kas žino – galbūt Eseno teatras, kurio spektaklius stebi gausus būrys muzikos agentų, taps starto aikštele dar įspūdingesnei karjerai? Kodėl gi nepasvajojus? Juolab Sandra – žemaitė nuo pajūrio ir moka siekti užsibrėžtų tikslų.
Kai po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjo dirbti teatre stažuotoja ir kurį laiką tenkindavosi mažais vaidmenukais, buvusi dėstytoja Irena Milkevičiūtė įspėjo „neužsižaisti“: jei nesieksi daugiau, gali visą gyvenimą dainuoti tarnaites. O S.Janušaitė turėjo ambicijų, tad paklausiusi protingo patarimo pradėjo savarankiškai rengti svarbias partijas ir lankyti perklausas.

Ligoms nepasiduodanti

Šiandien lengviau būtų vardinti Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro spektaklius, kuriuose Sandra nėra dainavusi: tai – visų pirma G.Verdi „Traviata“, reikalaujanti labai plačios soprano amplitudės, taip pat Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“, nors Adinos vaidmenį jame buvo parengusi dar studijų pradžioje ir atlikdavo kartu su kurso kolega Edmundu Seiliumi, šiandien sėkmingai dainuojančiu scenoje Nemoriną.
„Negali žmogus dainuoti visko“, – atsidūsta pašnekovė ir priduria, kad jos amplua scenoje ir taip nepaprastai skirtingi: „Neseniai iškart po Elzos „Lohengrine“ kitą vakarą jau teko dainuoti Grafienę „Figaro vedybose“. Ar įsivaizduojate, ką reiškia dainininkui nuo R.Wagnerio peršokti prie Volfgango A.Mozarto? Skirtingesnės stilistikos arijų sunku rasti, turi prisitaikyti kaip chameleonas. Bet neturėjau kur dingti, teko negaluojančią kolegę pavaduoti“.
Bet iš savo netrumpos žiūrovės praktikos neprisimenu nė vieno atvejo, kad kam nors būtų reikėję scenoje netikėtai pakeisti pačią Sandrą… Ji minutėlę pagalvoja ir prisipažįsta taip pat tokių situacijų neprisimenanti. Kaip pavyksta išlikti „geležinei“ ir nepasiduoti virusams? Tiesiog nekreipia dėmesio į menkus negalavimus, nors kartais gal vertėtų pasibranginti, balsą patausoti. Vietoj to pajutusi sunkumą stygose verda imbierinę arbatą ir kitą rytą vėl skuba repeticijon.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Balandžio mėnesį Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publiką kviečia į valsų karaliumi tituluojamo Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ atnaujinimo premjerą.

Po metų pertraukos į uostamiesčio Muzikinį teatrą sugrįžusiame spektaklyje žiūrovai turės galimybę įvertinti naujomis spalvomis pražydusį Rozalindos ir keletą kitų personažų.
„Kur Straussas – ten ir linksmybės. Juk pats kompozitorius sakė: „Džiaukimės gyvenimu!“,  – tikina spektaklio režisierius Ramūnas Kaubrys. – Johanno Strausso muzika kviečia visus alsuoti vienu – valso – ritmu, kūnu ir siela atsidavus valso valiai. Tie žiūrovai, kurie nori užsimiršti kasdienybėje, ieško pramogos, šventės sielai ir akims, šiame spektaklyje tai tikrai ras.“
Paprastai lengvu, nerūpestingu muzikos ir teatro žanru laikoma operetė publiką ne tik panardins valsų ir linksmybių siautulyje, bet ir ironiškai bei žaismingai prabils apie santuokinės moralės, ištikimybės temas.
Rozalindos Aizenštain personažą atnaujintame „Šikšnosparnyje“ nuo šiol įkūnys teatro solistė Judita Butkytė-Komovienė bei operos solistė Aistė Širvinskaitė-Ruškienė. Kunigaikštienės Orlovskos vaidmenyje debiutuos Natalija Urnikienė.
Jurgos vaidmenį V. Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“, Kristos – muzikinėje dramoje „Adata“, o dabar ir Rozalindos vaidmenį J. Strausso „Šikšnosparnyje“ sukūrusi J. Butkytė-Komovienė pripažino, jog operetė jai – nauja patirtis.
„Su kolegomis dažnai juokaujame, jog J. Straussas, greičiausiai, nemėgo vokalistų,  – šmaikštavo naujoji Rozalinda. – Iš tiesų, lyginant su kitų kompozitorių muzika, Rozalindos, Adelės ir kitų personažų partijos yra nepaprastai sudėtingos“.
„Šikšnosparnis“ – tai XIX a. „popsas“, tapęs klasika,  – mano solistė Aistė Širvinskaitė-Ruškienė. – Tačiau tiek anuomet, tiek ir dabar žmonės, einantys į teatrą, tikisi tų pačių dalykų – gražios muzikos, įspūdingų vaizdų, kitaip tariant, atsipalaiduoti. O J. Strausso muzika būtent tokia ir yra – tai atokvėpis nuo darbų, šiuolaikinio gyvenimo tempo pagimdytos įtampos, problemų. Tai šviesi, lengva, melodinga muzika poilsiui.“
Atnaujintoje J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ vaidins ir kiti klaipėdiečiams gerai pažįstami solistai: Rita Petrauskaitė, Rasa Ulteravičiūtė, Mindaugas Gylys, Mindaugas Rojus, Kęstutis Nevulis, Vigrinijus Pupšys, Deivydas Norvilas, Tomas Pavilionis, Šarūnas Juškevičius, Stanislovas Rezgevičius ir kiti.
“Šikšnosparnis” (1847 m.) – trečioji, viso pasaulio operos teatruose statoma, viena tobuliausių  J. Strausso operečių.  2006 m. Klaipėdos muzikiniame teatre šiuolaikinę jos interpretaciją žiūrovams pirmąkart pristatė dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.
Operetės fabula – apgavystė. Aistringas medžiotojas Henrikas Aizenšteinas savo žmoną Rozalindą vadino miela, bet jau perskaityta knyga. O Rozalinda, pasitelkusi gudrumą ir moterišką žavesį, sugebėjo įrodyti lengvabūdžiam vyrui, kad šis knygą skaitė paviršutiniškai, o gal net praleido pačius įdomiausius jos puslapius…
Atnaujinta J. Strausso operetė „Šikšnosparnis“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovų lauks balandžio 5, 6, 20 dienomis, 18.30 val., balandžio 21 d., 17 val.

Nė trisdešimties nesulaukęs Paulius Ignatavičius prieš savaitę pristatė spektaklį „Dostojevskis vaikams“ Vilniaus mažajame teatre, o ketvirtadienį jo režisuotą spektaklį „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ jau žiūrėsime Nacionaliniame dramos teatre.

Premjerai besirengiantis režisierius P.Ignatavičius velykinių laisvadienių prisipažįsta turėsiantis nedaug: „Šeimoms skirsime sekmadienį, o šeštadienį ir pirmadienį vyks repeticijos. Nieko baisaus – Tarptautinę teatro dieną taip pat pasitikome dirbdami, nes per likusią savaitę daug dalykų spektaklyje dar būtina atrasti“, – tvirtina dėl sutrumpėjusių švenčių pernelyg neišgyvenantis režisierius.

Iš fizikos – į teatrą

Paulius – Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinis, pagal mainų programą brandos atestatą (ne bet kokį, o su puikiais žinių įvertinimais) gavęs Vokietijoje. Kadangi besimokydamas paskutinėse klasėse rimtai susidomėjo teatru ir kinu, svečioje šalyje mėgino likti studijuoti vaidybos arba kino režisūros, tačiau po kelių sėkmingai išlaikytų stojamųjų turų jaunuoliui buvo patarta pirmiau sukaupti gyvenimiškos patirties. Grįžus į Lietuvą nešti dokumentus Muzikos ir teatro akademijon buvo per vėlu, todėl Vilniaus universitete Paulius pradėjo studijuoti fiziką. Bet po trijų dienų išgirdo, kad Rimas Tuminas skelbia papildomą priėmimą į savo renkamą režisūros kursą.
„Taigi fiziku buvau neilgai. Tada iš viso nemąsčiau apie tai, kad renkuosi profesiją visam gyvenimui. Nors tikslieji mokslai sekėsi lengvai, teatras teikia daugiau progų laisvai mąstyti, tyrinėti tokius vidinius žmogaus užkaborius, kurių šiaip gyvenime gal ir nepažintum. Tai įrankis suvokti save ir pasaulį. Fizika analizuoja, kaip ir kas realiame pasaulyje vyksta, o teatras mėgina atsakyti į klausimą „kodėl“. Tai egzistencinės prasmės klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Asmenybė atsiskleidžia svajonėse

P.Ignatavičiaus kurso draugas Artūras Areima neslepia savo simpatijų vokiečių teatrui. Ko gero, Vokietijoje gyvenusiam Pauliui taip pat nepavyko išvengti tenykščių tradicijų įtakos. „Tiesą sakant, mokyklą baigiau ne didmiestyje, o kurortiniame Šventojo Blažiejaus miestelyje netoli sienos su Šveicarija ir Prancūzija. Kelis kartus lankėmės Štutgarto teatruose, tačiau artimesnio sąlyčio anuomet nebuvo. Tik studijų metais kelis kartus važiavom į Berlyną, susipažinome su Alberto Ostermaierio pastatymais, lankėmės „Schaubuhne“ ir „Deutsches Theater“. Tiesą sakant, tipiškame vokiečių teatre man per daug plakatiško, tribūniško socialumo ir per maža metafizinio lygmens. Tačiau žavi tai, kad jų aktorinei mokyklai nebūdinga patetika, aktoriai dirba aštriai, negailėdami savęs, kartais net būna sau žiauroki. O štai mes studijuodami Vilniuje pasigedome eksperimentų, galimybių klystant išbandyti save. Viskas būdavo orientuota į egzaminus, kuriuose privalai pateikti žiūrovišką rezultatą. Tačiau pradedančiajam kartais sveika kristi nosimi į purvą, nes savo kailiu patirtos pamokos įsimenamos geriausiai“, – svarsto P.Ignatavičius.
Didesnį įspūdį jam paliko lenkų teatro guru Krystianas Lupa: šio režisieriaus darbai, pasak Pauliaus, yra optimalus vokiečių režisūrinio ir rusų aktorinio teatro tradicijų viduriukas. Šis režisierius daug eksperimentuoja, stengiasi praplėsti aktorių žmogiškąsias ribas. P.Ignatavičiui pasirodė artimas ir K.Lupos požiūris, kad žmogų geriau apibūdina ne nuveikti, o neįveikti darbai. Kitaip sakant, asmenybė atsiskleidžia svajonėse. Režisierius turi būti improvizuojantis stebėtojas, sugebantis įvertinti scenoje gimstančius atradimus ir atitinkamai koreguoti savo išankstinę koncepciją. Tai būtina siekiant, kad spektaklis įgautų gyvybės. O režisūrinės ambicijos neretai tą gyvybę pražudo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.