Balandžio premjerose – garsių muzikų meilės aistros ir graikiškas Akropolis ant Šeškinės kalvų.

Vengrai Lietuvos teatrų atžvilgiu nusiteikę rimtai ir invazijos juose nutraukti neketina. Po nesaldžiai lyriško Laszlo Bagossy režisuoto „Lilijomo“ Nacionaliniame dramos teatre kitą vengrišką premjerą jau šį savaitgalį išvysime Rusų dramos teatre, o balandžio pabaigoje panašią staigmeną žada pateikti ir Vilniaus mažasis teatras. Kadangi Vengrija, kaip ir Lietuva, laikoma gabių režisierių eksporto šalimi, tokia kryptinga invazija gal ir neturėtų mūsų labai stebinti.
Patyręs choreografas, režisierius ir pedagogas Peteris Uray, kuriantis šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) vaidybos ketvirtakursiais, savo šalyje yra pastatęs daugiau nei dvi dešimtis spektaklių, vadovavęs paties įkurtiems teatrams “Bolero” bei “Panboro”. Nuo 2005-ųjų vadovauja šokio studijai “M Studio” Rumunijos Sfintu Georgės mieste, dėsto teatro meną ir šokį keliose Vengrijos bei Rumunijos aukštosiose mokyklose. „Romeo ir Džuljeta“ – diplominis LMTA bakalaurų darbas. Kadangi net iki dešimties jaunuolių rudenį turės galimybę įsilieti į Rusų dramos teatro trupę, natūralu, kad ir vaidinimas ateina į šio teatro repertuarą. Kartu su studentais judesio spektaklyje, kuriame susilies įvairios šiuolaikinio šokio technikos, repetuoja Leonardas Pobedonoscevas, Julija Krutko, Valentinas Krulikovskis ir Valentinas Novopolskis.
Kitas vengriškojo desanto atstovas Peteris Galambosas netrukus pradės repeticijas Vilniaus mažajame teatre. Pianistės Israelos Margalit populiarią biografinę pjesę “Trio (Johaneso Bramso, Roberto Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)” režisierius yra sėkmingai inscenizavęs tėvynėje, bet vilnietiškoji „Trio“ versija žada būti originali ir nekopijuoti senų atradimų. Klarą muzikų meilės trikampyje vaidins Valda Bičkutė, Šumaną – ką tik „Medžioklės scenose“ matytas Arūnas Sakalauskas, o Bramsą – P.Urey jau anksčiau nusižiūrėtas L.Pobedonoscevas.
Spektaklio veiksmas vyksta Šumanų šeimos svetainėje Diuseldorfe tarp 1853-iųjų rugsėjo ir 1856-ųjų liepos. Kai smuiko virtuozas Jožefas Joachimas (beje, irgi vengras) garsiam kompozitoriui Robertui Šumanui pristato perspektyvų kolegą Johanesą Bramsą, šis tampa ne tik geru Šumano draugu, bet ir įneša aistros į jo žmonos, pasaulinio garso pianistės ir septynių vaikų motinos Klaros, kasdienybę. Trijulės santykius dar labiau supinklioja smuikininko Joachimo, kurį vaidina Mantas Vaitiekūnas, meilės kančios. Aišku viena: galiausiai iš kūrėjų žmogiškų aistrų neabejotinai išlošė muzikos istorija.

Moksliniai metodai

Rusų dramos teatre, kuriam antrą kadenciją vadovauja Jonas Vaitkus, naują darbą išleidžia jo mokinys Agnius Jankevičius. Katalonų dramaturgo Jordi Galcerano Ferrero pjesė „Gronholmo metodas“ pakvies į korporacinį manipuliacijų, išdavysčių ir veidmainysčių pasaulį, kuriame personalo atrankos specialistai jums nežinant analizuoja kiekvieną jūsų žingsnį.
Prestižinė tarptautinė kompanija. Brangiai mokamos pardavimo skyriaus vadovo pareigos. Keturi kandidatai: šaltakraujis aštrialiežuvis cinikas, šnekus entuziastas, plieninė magnolija ir savimi pasitikintis kietuolis. Nuožmi konkurencija, gluminančios provokacijos ir ryžtas laimėti bet kokiomis priemonėmis. Kuris laimės šią nervus sekinančią partiją? Atsakymą atspės nebent nuoseklūs kino gerbėjai, prieš septynerius metus „Kino pavasaryje“ žiūrėję praktiškai viename kambaryje nufilmuotą Marcelo Pineyro kino juostą „Gronholmo metodas“.
„Šį metodą pradėjome taikyti visai neseniai. Jį sukūrė Izaijas Gronholmas, švedų psichologas, personalo skyriaus vadovas mūsų centriniame biure Stokholme. Testo tikslas – ištirti kandidato reakciją į skirtingus emocinius dirgiklius”, – tokia fraze kambaryje pasitinkami visi kandidatai. Juos A.Jankevičiaus spektaklyje vaidins Vladimiras Dorondovas, V.Krulikovskis, V.Novopolskis ir J.Krutko.
Apie tą patį beprotišką pasaulį, tik linksmesnėmis intonacijomis pasakos ir aktorius Juozas Gaižauskas autoriniame vaidinime „Atominiai bičai“. „Maždaug prieš šimtą milijonų metų žmonės atsiskyrė nuo pelių. Šiandien žymiausi pasaulio mokslininkai tuo neabejoja. Netikite? Pasitikrinkite “Google“, – rekomenduoja J.Gaižauskas, kuris dar visai neseniai buvo minimas tarp kandidatų į kultūros ministrus. „Lofto“ scenoje jam padės gitaristas Aurelijus Globys ir smuikininkas Zbignevas Levickis, o dainas „Atominiams bičams“ J.Gaižauskas sukūrė pats.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Į Lietuvą jau gegužės mėnesio pradžioje atvykstanti Kinijos neįgaliųjų meno trupė lietuvaičiams atskleis, kad žmogaus galimybės – tai ne fizinė jėga, o vidinė stiprybė ir tikslo nuoširdumas.

Trupės atliekamą „My Dream“ programą  sudaro net 19 skirtingų numerių. Pasirodyme persipina šiuolaikiniai ir rytų menai.  Šokio mylėtojai mėgausis Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, baletu, Lotynų Amerikos ritmais. Garsusis šios trupės šokis „Thousand-hand Bodhisattva“ demonstruoja absoliučią jo atlikėjų judesio, plastikos bei vidinio pasaulio harmoniją.

Iš penkių „My dream“ atliekamų dainų, viena taps neįtikėtina staigmena lietuvaičiams.

20  šokėjų,  apsirengę aukso spalvos  kostiumais,  sinchroniškais rankų judesiais kuria budos paveikslą. Atlikėjai negirdi, tačiau tai jiems netrukdo atlikti šį numerį tobulai.

Tai Lihua,  dėl ligos praradusi klausą dar dviejų,  tapo profesionalia tituluota šokėja.  Huang Yangguang,  netekęs rankų, ne tik vaidina. „Aš viską darau kojomis – piešiu, rašau, valausi dantis ir net skalbiu“ – šypsodamasis pasakoja menininkas.

Šokio ir muzikos kalba atlikėjai pasakoja savo gyvenimo istorijas.  Kinijos neįgaliųjų meno trupė parodo, jog siekdamas grožio ir meilės žmogus gali įveikti pačius sudėtingiausius fizinius ir psichologinius barjerus.

Žiūrovus stebins ir tradicinė Pekino opera, kur tobulai suderinta muzika, mimikos, šokiai ir akrobatika.

„My Dream“ pasirodyme žiūrovai susipažins  ir su tradiciniais kinų instrumentais, išgirs džiazo kvartetą, įkvėpiančią muziką, kuriamą aklųjų muzikantų saksofonu, pianinu, fleita.

„Stebėdamas „My dream“ pasirodymą pasijutau tarsi kitame pasaulyje“, – įspūdžiais dalinasi Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkas Ole Danbolt Mjos.

„My Dream“  primena, kaip dažnai žmonės neįvertina savo galimybių, atsisako svajonių, norų.  Tik gyvai stebint „My Dream“ galima suvokti, kaip trupė keičia žmogaus galimybių ribų suvokimą, įkvėpia.

Jau 77 šalyse pasirodžiusi trupė yra tituluota UNESCO  kaip „Artistai už taiką“,  ir pripažinta žmogaus galimybių ambasadoriais.  2004 metais Kinijos neįgaliųjų meno trupė pasirodė Atėnų parolimpinių žaidynių uždaryme,  o  2008 metais buvo sukurta speciali  „ My Dream“ programa Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijai, kurią stebėjo net 4 milijardai žmonių.

Užbaigdama  savo programą pasaulyje gerai žinoma daina „ We are the world“  Kinijos neįgaliųjų meno  trupė  dar kartą primena apie savo nuoširdų tikslą – kurti aukščiausio lygio estetinius reginius ir  griauti socialinius ir kultūrinius barjerus, įkvėpti.

Balandžio 7 d., sekmadienį, Klaipėdos „Švyturio menų doke“ (Naujoji Uosto g. 3) viešėsiantis OKT / Vilniaus miesto teatra dramą „Dugne“ rodys net du kartus, 17 ir 19 val. – sulaukus didelio žiūrovų susidomėjimo, rengiamas papildomas spektaklis.

 

Pasitelkus specialią salės įrangą, netradicinėje erdvėje rodomas spektaklis „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę įgyvendins režisieriaus Oskaro Koršunovo viziją – priartėti prie žiūrovo maksimaliai arti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Iš Vilniaus bus atgabentas kompaktiškas amfiteatras, padėsiantis užtikrinti kamerinę renginio atmosferą. Vieną spektaklį gali stebėti vos 100 žiūrovų.

 

Intriguojantis spektaklis, Klaipėdoje rodytas tik 2011-aisiais, yra apkeliavęs ne tik visą Lietuvą, bet ir daugelį pasaulio šalių. Neseniai trupė grįžo iš Pontederos Italijoje, kur „Dugne“ pristatė tarptautinio teatrų festivalio „Era“ programoje. Žiūrovų reakcija po spektaklio leido suprasti, jog rusų klasika, įvilkta į lietuvišką rūbą, paveikė ir pietietišką publiką. Formulė, jog spektaklio tema – žmogus, yra universali visų kraštų žmonių atžvilgiu, suveikė ir šįsyk. Puikiais atsiliepimais trupę nudžiugino ne tik žiūrovai, bet ir italų teatro kritikai.

 

„Dugne“ – O. Koršunovo ir jo komandos aktorių eksperimentas, arba, paties režisieriaus žodžiais tariant, „laboratorija, kurioje bandomieji esame mes patys“. Aktorius taip sudomino šis iššūkis, kad repeticijos vykdavo ir kitų spektaklių gastrolių metu: viešbučiuose, autobusuose…

 

„Tai buvo pirmasis mūsų teatro spektaklis, kai galvojome ne apie rezultatą, o siekėme išmėginti, surasti save, prieiti tokį aktorinį organiškumą, kai aktorius kuria personažą, tačiau nepraranda tikroviškumo, lieka savimi, – spektaklio kūrybinį procesą nusako režisierius. – M. Gorkio tekstas tampa aktualus tik tuomet, kai aktorius sugeba personažą išauginti savo dirvoje, kai kurdamas jį remiasi savo patirtimi. Tai ir yra didžiausias laboratorijos tikslas. Būtent ta aktoriaus asmenybės ir kuriamo kito, jam svetimo personažo sankirta.

 

Tam pasirinkome ir specialią erdvę, atsisakėmė pjesės siužeto ir istorijos (Vilniuje spektaklis rodomas OKT repeticijų salėje senamiestyje. – Aut. past.). <…> mes išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira.“

„Dugne“, O. Koršunovo pastatytas 2010-aisiais, pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis, šių apdovanojimų laureatu kaip geriausias pagrindinio vaidmens aktorius tapo ir jame vaidinantis Darius Gumauskas.

„Lilijomas“ Nacionaliniame dramos teatre: jauki, bet nebanali pasaka suaugusiems.

„Panele, ar tai stiklas, ar ledas?“ – su lengvu išgąsčiu balse teiraujasi ponia po spektaklio. Rankose tebevartau nuo avanscenos pakeltą sutrupėjusios Lilijomo žvaigždės gabaliuką: palengva ašarodamas jis drėkina pirštus. Ledas, žinoma, kad ledas. Kai žvaigždė beviltiškai dūžta, simbolizuodama nebesugrąžinamus jausmus, ponios pirmose eilėse šluostosi nuo sijonų mažytes baltas skeveldras.
„Apie meilę kitaip“ – tokį šūkį premjerai buvo parinkę teatro vadybininkai. Ar neapgavo, ar produktas atitiko reklamą? Ar šiuolaikiniame pasaulyje dar įmanoma apie meilę pasakyti kažką nauja?

Paklodžių poezija

Apgauta, valydamasi nuo sijono snaiges, nesijaučiau. Tarytum pasakiškos pūgos gūsis būtų nebeišsitekęs spektaklyje, kuriame irgi netrūko pasakoriškos fantazijos. Finalinė scena tarsi atkeliavusi iš H.K.Anderseno knygų iliustracijų: švytintis langas, Kalėdų eglutė, mergaitė su pačiūžomis, ant ledo parvirstančių turčių pora…
Ir priešingai: anapusinėje dangaus kanceliarijoje šiek tiek anksčiau tvyrojo pabrėžtinai realistinė dvasia, nors patarnautojai vaikščiojo pasidabinę plunksnuotais angelų sparnais. Net pasimirę klientai, eilėje lūkuriuojantys Aukščiausiojo audiencijos, sunumeruoti kaip žemiškame banke ar poliklinikoje.
Pasaka žemėje ir žemė danguje. Iš Vengrijos pakviestas režisierius Laszlo Bagossy, atrodo, vadovaujasi patikima taisykle: norėdamas apie meilę pasakyti ką nors nauja, privalai mylėti, o ne primygtinai demonstruoti savąjį originalumą. Jokių ypatingų stebuklų ar inovacijų vengro spektaklyje nėra, niekas nesiekia žiūrovo nustebinti. Užtat esama retokai mūsų teatre patiriamo jaukumo ir dvasinės bendrystės jausmo. Tokia realistinė pasaka suaugusiems apie Lilijomą, nerūpestingą karuselės prižiūrėtoją. Realistinė, nes, kaip ir gyvenime, stokoja stebuklingos pabaigos. Apie tai, kad nesugebėjęs mylėti žemėje, nebūsi mylimas nė danguje.
Vėlgi – kokią daugybę spektaklių panašiu moralistiniu leitmotyvu jau esame matę anksčiau, netgi to paties teatro scenoje. Jie mėgindavo užkabinti tai suvaidinta Balkanų temperamento egzotika, tai merkantiliškos buities siekių demaskavimu. Pagal vengrų dramaturgo Ferenco Molnaro pjesę pastatytame „Lilijome“ – priešingai: pietietiški akcentai išblukinti, o jaunutės žmonos ryžtingai, nepaisant aplinkos priešiškumo, džiaustomos paklodės dvelkia pasiaukojimu ir švelnia poezija.
Štai tik pats Lilijomas (akt. Dainius Gavenonis), vyras, dramaturgo pavadintas vengrišku gėlės lelijos vardu, kasdienybėje pasirodė anaiptol ne toks romantiškas, koks glamonėdamas karuselėje ar parke ant suoliuko. Bet juk pats sąžiningai ją įspėjo nieko nesitikėti. Maža to – dar ir tvarkos sargybiniai, užklupę porelę parke, prikišo nedviprasmišką trigrašį. Bet Julika (akt. Miglė Polikevičiūtė) nepaisė įspėjimų. Ir galiausiai sutriko pati, nebeatsirinkdama, geras žmogus jos išrinktasis ar blogas. Verta jo gailėtis ar, kaip įkalbinėja paviršutiniška draugė (akt. Toma Vaškevičiūtė), protingiau džiaugtis nuo tokio išsivadavus? Rengdama šarvojimui Lilijomo lavoną Julika ir vožteli jam ne sykį, ir savo priverktą nosinę kišenėn sukiša. Bet už tekintojo, kaip rekomendavo mirties patale gulintis mylimasis, taip ir neištekės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Praėjusią savaitę Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ premjera į teatro salę vos sutalpino visus norinčius ją išvysti. Smurto, narkomanijos ir asmenybės degradacijos fone vaizduojama jaunos merginos gyvenimo drama tarp žiūrovų, regis, sukėlė karštą diskusijų bangą.

Vienos sielos kelionė

Andros Manfeldės romano motyvais sukurta „Adata“ – tai istorija apie žmones, kuriuos kasdien matome savo mieste, rajone ar gatvėje. Šios muzikinės dramos centre – jauna mergina Krista, kuri dėl įvairių aplinkybių patekusi į gyvenimo purvą, skęsta jame iki pat dugno.

„Tai vienos jaunos mergaitės sielos kelionė šioje amžinybės provincijoje. Galbūt ši istorija daug kam buvo netikėtas atradimas, – sakė spektaklio režisierius Ramūnas Kaubrys. – Supažindindami su ja mes nesiekiame šokiruoti, moralizuoti ar auklėti. Tai tiesiog priminimas, jog žmogui reikia žmogaus, jog vieni kitus turėtumėm labiau vertinti ir tausoti.“

Muzikinės dramos kūrybinė komanda atskleidė, jog šis spektaklis aktorius ne kartą privertė perlipti per save. „Kuriant vaidmenis „Adatoje“ daugeliui teko padaryti tai, ko gyvenime niekad nedarytumėm, išgyventi tas emocijas, kurias reikia išgyventi. Kai kurios spektaklio scenos mane iki šiol jaudina. Manau, jog kažką artimo sau jame ras kiekvienas“, – sakė Artūro vaidmenį spektaklyje sukūręs Jeronimas Milius.

Aštri ir netikėta

„Daug kam buvo šokas, kad toks spektaklis kaip „Adata“ gali būti rodomas Muzikinio teatro scenoje“, – dalindamasi įspūdžiais sakė Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė. – Tačiau temos aktualumas ir šio pastatymo profesionalumas – neabejotinas.“

Anot muzikinės dramos premjerą stebėjusio bendrovės „Albright Lietuva“ generalinio direktoriaus Ramūno Barcevičiaus, spektaklis skirtas ne tiems, kas žavisi spalvingomis operetėmis ir nudailintais solistų balsais: „Adata“ man padarė didelį įspūdį, tačiau šiuo atveju būtina iš anksto žinoti, kur eini, susipažinti su tematika, turiniu.“

Kauno kamerinio orkestro smuikininkė ir J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja Kristina Domarkienė pabrėžė, jog savo problematika ir režisūriniais sprendimais „Adata“ labai aštri. „Esame tiesiogiai su tuo susidurę ar ne, bet apie narkomaniją nesame linkę kalbėti garsiai, o tokius žmones dažnai vertiname kaip socialines atliekas. Norš šis spektaklis sukelia prieštaringą reakciją, tačiau mums jis nepaprastai reikalingas – tolerancijai, sąmoningumui, supratimui ugdyti.“

Pabando kas antras

Septyniolikmetė Kamilė, spektaklį stebėti atvykusi iš Vilkyškių, pripažino, jog jaunos merginos Kristos gyvenimo istorija ją sujaudino iki ašarų: „Visą naktį galvojau apie tai, ką pamačiau scenoje. Labai patiko muzika, siužetas, tikroviškai atlikti vaidmenys, o labiausiai – tai, jog čia niekas nevyniojama į vatą.“

Muzikinės dramos „Adata“ premjera sudomino ne tik jaunimą, bet ir iš priklausomybės nuo narkotikų išslaisvinusius žmones. Penkiolikos metų vartojimo „stažą“ turėjęs Jonas prisipažino, jog jam spektaklį žiūrėti buvo gana sunku.

„Prisiminimai grąžino į praeitį. Savo gyvenimą norom nenorom pradedi gretinti su tuo, kas vyksta scenoje. Tai, jog šioje istorijoje viskas veda į nebūtį, sukrėtė… Tačiau juk tokios istorijos kaip mano ar „Adatos“ veikėjos Kristos nėra pavieniai atvejai. Lietuvoje jų begalė! Statistikos duomenimis kas antras paauglys yra nors kartą bandęs narkotinių medžiagų. Tuo tarpu visuomenė ir valstybė daugelio dalykų nemato ar nenori matyti“, – įsitikinęs Jonas.

Pažėrė ir kritikos

Daugybę kontraversiškų žiūrovų nuomonių sužadinusi muzikinė drama diskusijas kėlė ne tik tarp teatrologų, muzikų, bet ir kitų sričių ekspertų.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė, scenografė Sofija Kanaverskytė gyrė sąlyginę, įdomią ir šiuolaikišką „Adatos“ scenografiją.  „Scenoje naudojamas veidrodis tiesiog pribloškė. Tačiau režisūra ėjo šalia realistinės linijos ir šiuo atveju buvo per daug buitiška – aiški, be užuominų, stokojanti netikėtų, stebinančių momentų“.

„Tema ir spektaklis labai sunkus, todėl ir įspūdžiai mano viduje prieštaringi“, – prisipažino Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyr. gydytojas Aleksandras Slatvitskis. – Puiki scenografija ir aktorių darbas. Tačiau kalbant apie siužetą, tokios tematikos spektaklyje man norėtųsi matyti daugiau optimizmo. Juk realybėje tokios istorijos baigiasi ir laimingai“.

Klaipėdos universiteto Vokalinės muzikos katedros vedėja prof. Valentina Vadoklienė pastebėjo, jog brutalios scenos tam tikrą žiūrovų grupę, ypač vyresniosios kartos atstovus, papiktino. „Aš asmeniškai manau, jog jų reikėjo. Ir ne dėl sensacijos, populiarumo, bet dėl išgyvenimų, kurie būtini tiek šios istorijos herojams, tiek ir mums, stebėtojams. Apskritai spektaklis nors ir slogus, sukrečiantis, tačiau reikalingas tam, kad suprastumėm, kokias pasekmes gali turėti vienas vienintelis kartas“, – mintimis dalijosi prof. V. Vadoklienė.

Dramatišką Kristos gyvenimo istoriją spektaklyje „Adata“ išgyvena solistės Judita Butkytė ir Beata Ignatavičiūtė, Artūro personažą įkūnyja dainininkas, įvairių vaidmenų miuzikluose atlikėjas Jeronimas Milius bei Klaipėdos muzikinio teatro ir grupės „el Fuego“ solistas Tomas Pavilionis. Žiūrovai „Adatoje“ turi galimybę pamatyti ir daugiau uostamiesčio muzikinio teatro artistų: Dalią Kužmarskytę, Virginijų Pupšį, Mindaugą Rojų ir kitus.

Premjeriniai „Adatos“ spektakliai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovų lauks vasario 28 d., kovo 1, 2, 22, 23 dienomis.

Senasis teatras sostinės J.Basanavičiaus gatvėje tikisi sulaukti vis daugiau lietuvių žiūrovų.

Šių metų kovo mėnesį baigsis pirmoji penkerių metų trukmės Lietuvos rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus kadencija. Kultūros ministerija privalės skelbti viešą naujo vadovo paieškų konkursą. Ar pretenduos į naują kadenciją, režisierius J.Vaitkus sakosi kol kas neapsisprendęs, tačiau iš to, kiek planų sieja su šio teatro ateities galimybėmis, beveik neabejojame – pretenduos.
„Per penkerius metus pastatėme dvidešimt penkis spektaklius, iš jų penki – mano paties režisuoti. Stengiausi kurti spektaklius, kuriuose būtų užimta didžioji dalis trupės, kad sustiprėtų kolektyvinė dvasia. Tokie spektakliai – tai „Tas, kuris gauna antausius“ ir, žinoma, „Eglutė pas Ivanovus“, kuriame muzikuoja ir šoka kone visas teatro kolektyvas, įskaitant scenos darbininkus. Tai padėjo geriau pajusti vieniems kitus“, – pasakoja kadenciją baigiantis teatro vadovas.
Į teatrą atėjo dirbti dvi režisierės – Olga Lapina bei Laima Adomaitienė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiamas rengti specialiai Rusų dramos teatrui surinktas aktorių kursas. Šią vasarą šešiolika studentų taps bakalaurais, ir iki dešimties gabiausių jaunuolių turės galimybę įsilieti į teatro aktorių trupę. Nemažai jų teatro scenoje vaidina jau dabar. Žinoma, jaunimas į teatro repertuarą ateitų su savo diplominiu kraičiu – jau dabar rodomomis „Trim mylinčiomis“, Antono Čechovo „Dėde Vania“ ir pagal Wolfgango Borcherto kūrinius pastatytu spektakliu.
„Repertuarą stengiausi formuoti taip, kad lengvosios dramaturgijos, pokštais linksminančios publiką, jame liktų mažiau. Tiesa, vieną kitą tokio pobūdžio spektaklį („Vėjas tuopų viršūnėse“, „Paskutinysis aistringas meilužis“) parengė patys teatro aktoriai. Ir padarė tai ne prasčiau nei už didelius pinigus dirbantys kviestiniai režisieriai“, – tvirtina J.Vaitkus.

Populiariausi – spektakliai vaikams

Pasak jo, pirmaisiais metais, pradėjus dirbti naujam teatro vadovui, žiūrovų buvo sumažėję, tačiau teatras pamažu atsivėrė bendram Lietuvos teatrinio gyvenimo kontekstui, todėl į jį pradėjo rinktis anksčiau kelią pamiršusi reiklesnio meninio skonio publika. 2012-ieji Rusų dramos teatrui jau buvo pelningi, pavyko išgyventi be skolų. J.Vaitkus tvirtina iš Kauno dramos teatre įgytos patirties žinąs, kad prarasto žiūrovo susigrąžinimas, nesiremiant vienadiene reklama, yra ilgalaikis procesas – tam reikia mažiausiai penkerių–septynerių metų kryptingo darbo.
Dar viena svarbi ir, kaip rodo paklausa, perspektyvi teatro darbo kryptis – spektakliai, skirti jaunajam žiūrovui. Štai O.Lapinos „Stebuklingoji kreidelė“ repertuare netgi siūloma dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, todėl pritraukia dar platesnę auditoriją. „Tokių spektaklių turėtų atsirasti daugiau. Juk teatro misija – visuomenę ne skaidyti, o vienyti: jei turime įdomų spektaklį, kodėl juo negalėtume pasidalyti su lietuvių publika? Apskritai stengiausi laikytis nuostatos, kad Rusų dramos teatras neturėtų būti skirtas vien rusakalbių miestiečių diasporai. Gaila, kol kas techninės galimybės neleidžia visuose spektakliuose kokybiškai rodyti teksto titrų: ateityje reikėtų tam įsigyti elektroninį ekraną“, – pasakoja režisierius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Penktadienį 19 val. sostinės Teatro arenoje viešės australų komikų duetas „The Umbilical Brothers“ su spektakliu “Greitapelė”, Australijos komedijų rinkimuose pelniusiu geriausio scenai skirto šou prizą. Dueto nariai Shane’as ir Davidas žengia koja kojon su naujausiomis technologijomis, todėl nuo šiol jų pasirodymas tobulesnis – jis skaitmeninis. Tai reiškia, kad jie gali akimirksniu peršokti prie bet kurio epizodo ir praleisti nuobodžias scenas. Deja, paaiškėja, kad dingo nuotolinio valdymo pultas, kuriuo galima reguliuoti visą šou. Davidas kaipmat susirieja su administratoriumi, šis pareiškia esąs nereikalingas, nes pasirodyme nėra jokios scenografijos bei rekvizito, kurį reikėtų gabenti iš vietos į vietą… Ir vis tiek pamatę, kaip šiame šou veikia skaitmeninės technologijos, greičiausiai niekuomet nebeisite į analoginę komediją.

Vasarį po ilgesnės pertraukos turėsime progą išvysti užsienio režisierių statytų spektaklių.

Ekonominę krizę išgyvenusi ir teatrų biudžetus „ežiuku“ apkarpiusi Lietuva buvo virtusi teatro korifėjus eksportuojančia, bet ne importuojančia valstybe. Galima ilgai diskutuoti, kiek toje trumpai kirptoje pievelėje praradome ir ką joje braidydami atradome, tačiau dar įdomiau tai, kad į mūsų šalį sugrįžta dirbti užsienio režisieriai. Jiems žada tekti beveik pusė vasario mėnesio premjerų – tokį santykį Marijos žemėje jau buvome užmiršę.
Kas pasikeitė? Ar mūsų žymiųjų režisierių paslaugos namie tapo nebeįperkamos, ar krizės letena pakuteno ir kitų šalių teatrus? O gal valstybinių teatrų administratoriai, įvedę į repertuarą vieną kitą „anšlaginį“ spektaklį, jau sugeba atrasti lėšų juos dominančiam kūrėjui pasikviesti?

Kelią svečiams

Štai Nacionaliniame dramos teatre darbuojasi jaunas režisierius iš Vengrijos Laszlo Bagossy. Jo uždavinys – pristatyti mūsų publikai menkai žinomą, tačiau pasaulyje populiarią vengrų klasiko Ferenco Molnaro pjesę „Lilijomas“. Prieš šimtą metų parašyta pusiau mistinė, pusiau žemiška pjesė apie meilę ir bėgantį laiką tapo miuziklo Brodvėjuje ir dviejų Holivude sukurtų filmų pagrindu. Ne veltui jos veiksmas prasideda karuselėje – kažkur tarp žemės ir dangaus.
„Tai, kad šis kūrinys Lietuvos žiūrovams mažai žinomas, padės man kurti spektaklį negalvojant apie išankstines publikos nuostatas. „Lilijomo“ kalba – šmaikšti ir lyriška, joje gausu senamadiškų frazių. Šie pjesės bruožai turės įtakos ir spektaklio scenovaizdžiui, ir muzikai, ir veikėjų kostiumams“, – teigia L.Bagossy.
„Lilijomo“ scenografiją, menančią jau sunykusius Vilniaus gamyklinių pastatų interjerus, kuria dailininkas Gintaras Makarevičius. Spektaklyje skambės ne tik įrašai, bet ir gyva muzika, kurią aranžuoja kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidins aktoriai Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Marius Repšys, Algirdas Gradauskas, Vaiva Mainelytė, Saulius Balandis, Adelė Teresiūtė ir Arvydas Dapšys.
Tuo metu Valstybinis jaunimo teatras užleido sceną režisieriui Večiaslavui Gvozdkovui, atvykusiam iš Samaros. Japonų rašytojo ir kino scenaristo Koki Mitani’o pjesę „Juoko akademija“ vilniečiams pasiūlė pats režisierius.
Veiksmas vyksta Tokijo policijos visuomenės saugumo cenzūros skyriaus kabinete 1940 m. Čia apsilanko jaunas dramaturgas Hadzimis Cubakis, iškviestas pasiaiškinti dėl savo sukurtos pjesės. Premjera jau po kelių dienų, tačiau dar nėra gauta leidimo viešai atlikti kūrinį. Jaunąjį dramaturgą priima naujai paskirtas cenzorius, kuris dėl šventos ramybės linkęs uždaryti visus teatrus ir uždrausti bet kokių spektaklių rodymą. Cubakiui tenka nelengva užduotis – rasti kompromisą, perrašyti pjesę ir įtikinti cenzorių, kad duotų leidimą pastatyti ją teatre. Kaip ir sovietinės cenzūros laikais, išsisukti iš keblios padėties labiausiai padeda paties griežtojo cenzoriaus neišmanymas… Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas.
O štai Panevėžio J.Miltinio dramos teatras bando gelbėtis atnaujindamas spektaklius.Vienas tokių – prieš penkerius metus gruzino Vasilio Čigogidzės pastatytas “Sveiki, žmonės” pagal gruzinų rašytojo Nodaro Dumbadzės romaną “Aš, močiutė Iliko ir Ilarionas”. Sugrįžęs į Panevėžį V.Čigogidzė ketina įvesti į šį spektaklį nemažą grupę naujų aktorių.

Meilės paieškos, arba iš pragaro – į „Rojų“

Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ premjerą Klaipėdos muzikiniame teatre santykinai galėtume pavadinti eksporto importu. 2007-aisiais lietuvių teatralų komandos pristatyta „Adata“ nuskambėjo Rygos nacionaliniame teatre. Dabar ta pati komanda – režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė – perkelia spektaklį į Klaipėdos sceną.
Andros Manfeldės romano motyvais sukurto libreto, kurį į lietuvių kalbą išvertė poetė Ramutė Skučaitė, centre – degraduojanti mergina Krista, skęstanti narkomanijos ir alkoholizmo liūne. Klausiama, kas moraliau: ar niekinti bedvasį gyvenimą ir veržtis į mirtį, ar priimti jį ir svaigintis galimybe Būti? Ar išties žemiškasis gyvenimas tėra amžinybės provincija? Ar mūsų demokratija tapo tiek demokratiška, kad gali sau leisti žudyti tuos, kuriais nebeišgali pasirūpinti?
„Atrodo, reikia taip nedaug… Tik meilės… Bet taip sunku ją rasti. O narkotikai – maištininko aksesuarai“, – teigia spektaklio režisierius.
Kristos gyvenimo dramą scenoje išgyvens solistės Judita Butkytė ir Beata Ignatavičiūtė, Artūro personažas patikėtas dainininkams Jeronimui Miliui bei Tomui Pavilioniui. Žiūrovai „Adatoje“ matys ir Klaipėdos teatro solistus Dalią Kužmarskytę, Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Rojų bei Virginijų Pupšį.
Eimunto Nekrošiaus „Rojaus“ pirmoji versija sceną taip pat išvydo ne Lietuvoje, o Italijos Vičencos miesto “Olimpico” teatre praėjusių metų rugsėjį. Tačiau joje, kaip ir „Dieviškojoje komedijoje“, Dantės vaidmenį kūrė Rolandas Kazlas, Beatričės – Ieva Triškauskaitė. Kartu vaidina būrys „Dieviškojoje komedijoje“ regėtų studijuojančių aktorių. „Rojų“ galėtume vadinti pirmojo „Dieviškosios komedijos“ vaidinimo tęsiniu, tačiau galima jį priimti bei vertinti ir kaip savarankišką garsaus režisieriaus kūrinį.
„Rojus – tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis”, – tvirtina E.Nekrošius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų dalių pasakojimo, trečiąjį Dantės „Dieviškosios komedijos“ skyrių jis apdovanoja polėkiu: aktoriai į sceną žengia lengvi tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo. O jį gali suteikti tik meilė – tokia stipri kaip jausmas, siejantis Dantę ir Beatričę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro sezonui persiritus į antrąją pusę, aktoriai vėl laukia žiūrovų teatro salėse. Šaltos ir sniegingos teatro žiemos atostogos baigsis jau sausio 31-ąją, kuomet žiūrovų lauks spektaklis „Dugne“.
Spektaklyje „Dugne“ kūrėjai specialiai atsisakė griežto pjesės siužeto ir istorijos bei pasirinko specifinę erdvę. Visa tai tam, jog fiziškai būti labai arti žiūrovo, taip skatinant atvirą dialogą bei žmogiškumo atvėrimą. Oskaro Koršunovo režisuotas „Dugne“ (pagal Maksimą Gorkį) – jau sausio 31 bei vasario 1 dienomis, OKT Studijoje (Ašmenos g. 8).
„Dugne“ – ne vienintelis spektaklis, rodomas OKT Studijoje. Čia publikos lauks ir abi šio sezono premjeros. Jau vasario 3 bei 4 dienomis koršunovišką Gorkio interpretaciją keis šiuolaikiškai politizuotas žvilgsnis į Šekspyro laikų klasiką spektaklyje „Julijus Cezaris“ (režisierius Artūras Areima). Pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje statomą pjesę režisierius bei aktoriai pavertė istorija apie absurdo valdomą politikų kartą – nieko neveikiančią, tačiau be galo intensyviai imituojančią savo neva esamus svarbius veiksmus.
Antroji sezono premjera kafkiška atmosfera OKT Studiją užlies vasario 9 bei 10 dienomis. Tai Pauliaus Ignatavičiaus režisuotas Spektaklis „Nuosprendis-metamorfozė“, savotiška tėvų ir vaikų santykių genezė teatro scenoje, analizuojanti amžiną kautynių lauką – šeimą. Tėvo bei sūnaus vaidmenyse – tėvas ir sūnus gyvenime Eugenijus ir Paulius Ignatavičiai.
Vasario 7-ąją aktoriams bei publikai nostalgiškai skaudės spektaklyje „Miranda“, gvildenančiame nesibaigiančią valdžios ir žmogaus dramą, pastarąjį ištremiant į savotiška negyvenama sala tapusią mums visiems atpažįstamą komunalkės bloką. Gebėjimas net ir tokiomis, atrodo, neįmanomomis, sąlygomis išsaugoti žmogaus dvasinį gyvenimą – štai kur slypi Prospero stiprybė. Beje, šįsyk „Miranda“ bus rodoma su vertimu į anglų kalbą.
Vasario 8 dieną kursime savąjį šių dienų Elsinorą bei kelsime šekspyriškai amžinus būties klausimus, nukreiptus tiek į aktorius, tiek į žiūrovus. Neveltui režisierius Oskaras Koršunovas esminiu „Hamleto“ akcentu pasirinko veidrodį – galimybę tiek aktoriams, tiek žiūrovams žvilgtelėti į save.
Spektakliai „Hamletas“ ir „Miranda“ rodomi Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
Artėja ir spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“ premjera. Tai dar vienas spektaklis, gimęs ir toliau besivystantis iš laboratorinių teatro tyrinėjimų OKT Studijoje. Jo epicentre – aktorius Juozas Budraitis ir skaudi žmogaus amžiaus kaitos bei vienatvės tema, kuomet belieka tik retrospektyvios kelionės į praeitį, atsukinėjant kadaise paties įrašytus savo balso įrašus, galimybė.
Nepaisant to, jog aktyviausias užsienio gastrolių metas yra vasarą, teatras gastroliuoja ir žiemos sezono metu. Jau 14-17 dienomis trupė lankysis festivalyje „Era“ Pontederoje, kur itališkai publikai pristatys spektaklį „Dugne“.
Sakoma, jog pasirinkus geresnes vietas teatras tampa ne tik matomas, bet ir jaučiamas. Tad jau būtų pats laikas sau rezervuotis geriausią vietą. Vilniuje rodomų spektaklių pradžia 19 valandą.
Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro inf.

Pamirškite šventes: teatre jūsų laukia rimtų problemų svarstymai.

Ne vienam ištikimam Nacionalinio operos ir baleto teatro lankytojui žiemą raudonajame stiklų įrėmintame fojė yra tekę stebėti tarp plieskiančių šviestuvų besiblaškantį išsigandusį, tikrą, anaiptol ne repertuarinį šikšnosparnį. Mažesnis už žvirblį kampuotų suskliaustų sparnų įrėmintas padarėlis, jam vienam težinomom angom prasmukęs žiemoti į pastato vidų, sulaukdavo tiek žiūrovų dėmesio, kad galėtų užpavydėti bet kuri operos žvaigždė. Šįkart metų virsmą didžiausioje šalies scenoje lydi vaiskiomis spalvomis ir melodijomis išdabintas Johanno Strausso „Šikšnosparnis“. Ir jaučiasi tarsi sugrįžęs į gerus senus namus.
Kol už stiklinio fasado tebesklando muzikalusis „Šikšnosparnis“, pernai giesmėmis pašventintas ir kiaušiniais apmėtytas Nacionalinis dramos teatras pirmas ryžosi 2013-ųjų premjerai. Ilgai snausti nemėgstanti ryžtingoji – jau įpratusi savarankiškai savo kūrybinę karjerą tvarkyti aktorė, režisierė ir rašytoja Birutė Mar. Kaip rašytoja, atidi žodžiui, kuris jos spektakliuose virsta alfa ir omega. „Norėčiau, kad būsimo spektaklio ašimi taptų žodžio erdvė, kuri nūdienos teatre, gaila, dažnai lieka užribyje. Žodžio, gebančio užfiksuoti ir paliudyti visą žmogiškų išgyvenimų ir jausmų spektrą, kūrybos jėgą“, – sako spektaklio „Laiškai į niekur“ autorė, pjesę sudėliojusi iš Marinos Cvetajevos, Rainerio Marios Rilke‘s ir Boriso Pasternako rašytų laiškų citatų.
Pasternakas tuo metu, trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, gyvena vis dar revoliucingai nusiteikusioje Maskvoje, Cvetajeva skursta emigracijoje Paryžiuje, o Rilkė leidžia paskutiniuosius jam skirtus metus sanatorijoje Šveicarijoje. Trys skirtingi kūrėjų likimai, liudijantys, kad nepaisant sudėtingos epochos (o ar būna nesudėtingų epochų?) egzistuoja kitokia – kūrybos ir dvasios realybė, leidžianti kasdienybėje patiriamus jausmus pakylėti ligi didžiosios literatūros aukštumų ir spinduliuoti unikalios būties energiją. „Manau, spektaklio tema artima ir mūsų laikmečiui: kasdienybės triukšmas, kuriame garsiai skamba visai kitokie žodžiai ir idėjos, o kūryba, teigianti amžinąsias vertybes, pasilieka tyloje. Turi ateiti laikas jai prabilti“, – dėsto Birutė Mar.
Savaitgalį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje jau debiutavę „Laiškai į niekur“ scenon sugrįš vasario 2-ąją.

Stabmeldystės ir tikėjimo takais

Apie tą patį kasdienybės triukšmą Kauno dramos teatre rengiasi prabilti režisierius Rolandas Atkočiūnas, pasirinkęs šiuolaikinio anglų dramaturgo Jezo Butterwortho pjesę „Jeruzalė“. Joje pro ašaras juokiamasi iš beribio vartojimo, perdėtai propaguojamo sterilumo, nesibaigiančio malonumo siekio… Spektaklio herojai – tai žmonės, kurie nekantriai laukia šokių projektų transliacijos, kas vakarą žiūri mėgstamą serialą, diskutuoja apie ekonomiką, nors neturi jokio supratimo, kaip ji veikia, sapnuoja mūsų popscenos žvaigždes ir užkandžiaudami linksniuoja žinomiausias Lietuvos pavardes. Jie visi pasiklydę svajonėse, niekaip neįgyvendina savo planų ir kiekvienas vis kitaip ieško užsimiršimo.
„Žmogaus galva – tarsi nevaloma šiukšliadėžė, prikimšta visokio šlamšto. Toks žmogus praradęs bet kokius savo atskaitos taškus, tad plaukia pasroviui“, – teigia lietuvio širdžiai atpažįstamą garsios pjesės adaptaciją rengiantis R.Atkočiūnas.
Spektaklio pavadinimas „Jeruzalė“ joje iškyla ne kaip vietos nuoroda, bet kaip santarvės su savimi ženklas. Juk sakoma, kad kiekvienas turime po 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus, kurie sudaro žmogaus sielą. O ją privalu per savo gyvenimą ištobulinti taip, kad taptų panaši į Kūrėją. Kas šiuolaikiniam žmogui yra religija: tikėjimas(is) sulaukti nepertraukiamos stebuklų virtinės? O gal iš pažiūros net nuoširdžiai tikintys žmonės tėra stabmeldžiai?
O „Stabmeldžiai“ – tai jau kitos, Jono Vaitkaus rengiamos sausio premjeros pavadinimas. Pjesė su neeiline biografija, mat jos autorė ukrainiečių dramaturgė Anna Jablonskaja žuvo nesulaukusi savo trisdešimtmečio, 2011-ųjų sausio 24-ąją, per Maskvos Domodedovo oro uoste teroristų įvykdytą išpuolį. Ji gimė Odesoje, Grigorijaus Jablonskio – veterinaro, vėliau tapusio reporteriu feljetonistu, šeimoje. Kurti ir spausdinti kūrybą pradėjo dar mokykloje. Per trumpą savo gyvenimą parašė daugiau nei tuziną pjesių.

Sausio teatrų premjeros
12, 18, 24 d. 18.30 val. Kauno dramos teatre – „Jeruzalė“. Rež. Rolandas Atkočiūnas
19, 20, 26 d. 12 val. „Lėlės“ teatre – „Baisiai graži pasaka“. Rež. Aušra Bagočiūnaitė
25, 26 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Stabmeldžiai“. Rež. Jonas Vaitkus
25, 26 d. 18 val. Žvejų rūmuose – „Neprilygstamosios“. Rež. Gytis Padegimas

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Pirmosiomis sausio dienomis į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą sugrįžta projekto „Pietų Baltijos nepriklausomo teatro akademija (BAIT): socialinių pokyčių link“ dalyviai – jaunimas iš Lenkijos, Švedijos bei Lietuvos. Sausio 7 d., 18 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jie pristatys projekto BAIT pirmųjų mokomųjų metų premjeras – keturis viešus pasirodymus. Žiūrovai turės galimybę juos stebėti nemokamai.

 

„Pietų Baltijos nepriklausomo teatro akademija“ (BAIT) – tai teatrinis mokomasis projektas, kurį finansuoja Europos Sąjungos Pietų Baltijos programa. Projekte dalyvauja daugiau kaip 40 studentų iš skirtingų Pietų Baltijos regiono šalių. Trejus metus truksiančią mokymo programą sukūrė ir įgyvendina Lenkijos Sopoto „Stage-Off de BICZ“ – nevyriausybinė organizacija, priklausanti Baltijos menininkų agentūrai.

 

Šiuolaikinė aktorystės mokykla

 

Kasmet „Pietų Baltijos nepriklausomo teatro akademijos“ mokomieji metai yra baigiami projekte dalyvaujančių studentų pasirodymais. Šių metų BAIT premjeros buvo sukurtos remiantis literatūros kūriniais.

 

Sausio 7 dieną Muzikiniame teatre žiūrovams bus parodyti keturi pusvalandžio trukmės pasirodymai – improvizacija „Pasaulis“ (rež. Ramūnas Kaubrys, vaidina lietuvių studentų grupė), Fiodoro Dostojevskio „Pupa“, (rež. Ewa Ignaczak, vaidina lenkų studentų grupė), ištraukos iš Julijaus Slovatskio dramos „Kordijanas“ (rež. Bartoszas Zaczykiewiczas, vaidina lenkų studentų grupė) ir pasirodymas Edgaro Alano Po poemos „Varnas“ motyvais (rež. Rūta Bunikytė ir studentai, vaidina tarptautinė lietuvių, lenkų ir švedų grupė).

 

Pasak lenkų režisieriaus Bartoszo Zaczykiewiczo, spektaklio Julijaus Slovackio dramos „Kordijanas“ motyvais sukūrimą paskatino „Pasiruošimo“, „Baimės ir vaizduotės“, taip pat „Beprotnamio“ scenos. Nors šios scenos tarsi sudaro atskirą vienetą, jos leidžia susidaryti įspūdį apie visą dramą.

 

„Spektaklio formos paieškų esmė – bandyti atrasti būdą suprasti originalios Julijaus Slovackio teatrinės kalbos vaizdingumą ir jį suderinti su šiuolaikinių aktorių jautrumu, lavinant jų vaidybos įgūdžius“, – aiškino B. Zaczykiewiczas.

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierės Rūtos Bunikytės teigimu, bendras jos ir projekto dalyvių pasirodymas Edgaro Alano Po poemos „Varnas“ motyvais buvo sukurtas remiantis fizinio teatro principais: „Pasirodymo metu buvo sukurtos flash scenos. Kiekvienas studentas yra atskiros dalies režisierius. Komandinio darbo užduotis – kartu sukurti vienos susiskaldžiusios asmenybės istoriją“.

 

Projektas rengia būsimus socialinius animatorius

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – vienas iš projekto partnerių. BAIT projekte taip pat dalyvauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, Stasio Šimkaus koncervatorijos bei kitų Lietuvos mokslo įstaigų studentai ar absolventai, studijas jau baigę specialistai iš Lenkijos ir Švedijos. Projekto dalyvių amžius – 18-25 m.

„Socialinis animatorius – tai kūrėjas, socialinę aplinką absorbuojantis per save ir savimi, – teigia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, režisierius Ramūnas Kaubrys. – Stebėti, stebėtis ir stebinti – tai trys svarbiausios socialinio animatoriaus savybės bei trys kūrybiškumo kriterijai, lemiantys socialinius pokyčius. Teatro menas šiame kontekste veikia kaip efektyvus meno terapijos būdas, gebantis „atverti“ daugybę be galo skirtingų žmonių.“

 

Lietuvoje pirmaisiais „Pietų Baltijos nepriklausomo teatro akademijos“ metais vykusias įvairių disciplinų paskaitas vedė Klaipėdos meno profesionalai ir svečiai iš kitų Lietuvos miestų: režisierius Gytis Padegimas, mimas Aleksas Mažonas, režisierius Ramūnas Kaubrys, dainininkės Aurelija Dovydaitienė ir Kristina Jatautaitė, šokėjai Giedrė Šidlauskė, Mantas Černeckas ir Petras Lisauskas, kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, aktorius Karolis Makauskas.

Projekto pabaigoje studentai patys įgyvendins panašaus pobūdžio projektus. Tapę socialiniais animatoriais, jie gebės organizuoti ir įgyvendinti socialiai paveikius ir įvairioms žmonių grupėms naudingus teatrinius užsiėmimus.

 

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro aktoriai šventinį periodą pradeda ypatingu susitikimu su žiūrovais. Jau ryt, gruodžio 19 dieną publikos laukia šventinis „Dugne“ spektaklis, nesibaigsiantis sulig paskutiniu Aktoriaus monologu.

Pasibaigus spektakliui, publikos lauks netikėta antroji dalis – šį kartą už balta staltiese nutiesto stalo sės būtent jie, spektaklio žiūrovai. Taip aktoriai ištrins ir taip menką ribą, iki šiol skyrusią juos nuo publikos.
„Po spektaklio paėmiau sudužusios lėkštės gabalėlį, kurį nešiojuosi savo krepšyje. O didžiausią gabalėlį nešiojuosi savo širdyje“, – po spektaklio laiške aktoriams teigia teatro gerbėja Katja iš Vokietijos. Tad šį kartą kiekvienas atėjęs taip pat turės galimybę parsinešti ir dalėlę dužusios lėkštės rankoje, ir gabalėlį nedūžtančio žmogiškumo savo širdyje.
Susitikimo metu „Dugne“ stalas nebebus toks steriliai baltas ir tuščias – ant jo garuos valgomi ir geriami džiaugsmai, kvepiantys nenumaldomai artėjančiomis Kalėdomis. Juk ir esančius dugne kartais aplanko šventės.
Spektaklyje vaidins bei susitikime už balta staltiese nukloto bei šventiniais džiaugsmais nukrauto stalo dalyvaus aktoriai Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Julius Žalakevičius, Darius Meškauskas, Jonas Verseckas, Tomas Žaibus, Giedrius Savickas, Nelė Savičenko ir Rytis Saladžius.
Šventinis „Dugne“ spektaklis ir susitikimas su jo žiūrovais – jau gruodžio 19 dieną, OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Bilietų būtent Jums tikrai dar yra. Pradžia – 19 valandą. Pabaiga – kuomet silkė su bulvėmis ir mintys pašnekesiams išseks.
Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro inf.